Gyvenimą užpildantys pasakojimai

Garsusis Joan Didion pasakymas, jog besistengdami išgyventi, gyvenimą paaiškinti sau, pasakojame apie jį pasakojimus… – be abejonės.

Pasakyčiau dar daugiau – kiek esame pirmiausia pergyvenę gėrio ir prisižiūrėję grožio, tiek paskui sugebame  – turime jėgų – ir pažiūrėti tiesai į akis, kad ir kokia žiauri, neteisinga ar baisi ji būtų…

Kuo daugiau bus žmogui artimas grožis, menai, estetika, tuo mažiau bus galimybė tokį žmogų maudyti iliuzijose – jam ne tik nebereikės pasakojimų, kurie kuria netiesą, bet jis juos ir sugebės atskirti vienus nuo kitų – tiesą ir netiesą teigiančius.

Taigi, pradedam.

Egzistuoja teorija, kad ego mumyse yra labai nesenas darinys – išorinis apvalkalas, atsiradęs kaip apsauginė reakcija – atskilusi žmogaus sąmonės dalis, kuri evakavosi, kaip plaustu ,laivui skęstant, traumos, kurios žmonija nesugebėjo sėkmingai pergyventi, pasekoje.

Pats laivas – pagrindinė, didžioji žmonijos sąmonės dalis – jis nepaskendo. Jis egzistuoja iki šiol, baisus, apleistas, besivaidenantis Olandas, kupinas baimės ir skausmo, – savų dalių, kurių žmonija kaip tik žinoti ir nenori…

Geriau jau pasirinkta ant improvizuoto personos plaustelio plūduriuoti, bet su iliuzija, kad galim jį vairuoti, ir, jei pasiseks, vieną gyvenimą ant jo išsilaikysim.

O dvasios vandenyne tegu rūdija seni laivai, pūva skenduolių kūnai, dugno smėliu virsta paskendę miestai, nardo neįsivaizduojamų rūšių žuvys – su  tokiais tikraisiais nuotykiais nieko bendra turėti nenorėdami, esame priversti misti bevertėm ,pramoginėm, mums paskutinius smegenų likučius išplaunančiom, iliuzijom.

Toks vaizdinės kalbos naudojimas seka iš idėjos, kad katastrofų, ir ne viena, mūsų žemėje turėjo būti,- apie tai ne tik alternatyvūs istorikai, bet ir geologai, ir astronomai šneka… būtų susimąstyti ties faktu, kad žmonija savo istorinėje atmintyje yra pasirinkusi jų neatsiminti: žmonės žemėje egzistuoja jau nuo labai senų laikų, o paskutinė didžiulės katastrofos data yra minima kaip buvus maždaug tik prieš 700 metų…

Įrodymų tokių teorijų autoriai irgi pririnkę daug, svarbu ne tai.

Svarbu yra, kad jei pačią traumą žmogus ar žmonija dar gali iš atminties išstumti,blokuoti, patys ar su pagalba tų, kuriems tai naudinga, bet tokių traumų pasekmėmis taip lengvai neatsikratysi – palikta likimo valiai didžioji savęs dalis imasi savarankiškos veiklos – pelės šoka ant stalų, kai katinas iš namų išėjęs.

Sutraumuotą žmogų greitai atpažinsi iš jo kompleksų, ypač kaltės ir gėdos, iš nepasitikėjimo savimi, nebuvimo savimi… Iš įvairiausių fobijų ir baimės, dažnai artimos siaubo būsenai, įsišaknijusios jame, rodosi, be jokios matomos priežasties.

Katastrofų teorijomis galima tikėti, galima ne, bet kad žmonija elgiasi, kaip stipriai sutraumuotas organizmas, tai faktas.

Jei gamtoje, tarp gyvūnų, ir tradicinėse žmonių bendruomenėse, pvz., visi svarbūs įvykiai ir ritualiniai momentai vyksta nuspėjamai, tradiciškai, metai iš metų taip pat – ar kiškių poravimosi šokiai, ar briedžiai ragus suremia… ar taikos pasirašymas – „pypkes surūkymas“ – nuotakos pasirinkimas, jaunų karių įšventinimas pas indėnus…

Tam yra tradicijos.Jos duoda reikiamus atramos taškus, o likęs gyvenimas tada gali būti ištisinis nuotykis, pilnas netikėtumų ir pavojų, niekas dėl to nei sekundės nestabteli – tai ir vadinama gyvenimu, ir jį gyventi įdomu, verta (tikėkimės, ir kiškiams ar vilkams).

O moderni žmonija, nuo kokio XV a. imant, apvertus viską atvirkščiai – kiekvieną dieną pragyvename taip pat, kaip praėjusią – pagal dienotvarkę, pagal rutiną, pagal planus… Kaip koks neurotikas, kuris pasimeta, kokio daiktelio į savo vietą padėto, neradęs.

Netikėtumų turi būti kuo mažiau – juos reikia numatyti, jiems ruoštis… o jei vis tiek kažkas nelaukto nutiko, tai išsiaiškinti, kas dėl to kaltas.

Atsitiktinumų bijoma, viskas vis labiau reglamentuojama, o retai pasitaikančios šventės ar laisvos dienos turi mums kompensuoti už visą laisvės ir pojūčio, kad esame gyvi, netektį, todėl nežinom, ko griebtis – kaip toli keliauti, iš kaip aukštai šokti, kaip giliai nerti…

Tai – netgi ne neurozės, tai jau – autizmo požymiai: atsiskyrimo baimė, ir ,tuo pat metu,negalėjimas kitaip, nesugebėjimas bendrauti , nebuvimas jungtyje su niekuo… Visa tai kalba už save.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as