Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)

Michael Tsarion yra ištisus paskaitų ciklus perskaitęs apie tai, kaip žmonės gyvena pasaulyje,vaikšto po pasaulį, bet nesijaučia esą jo dalimi.

Dar blogiau, gyvena taip, lyg norėtų pasauliui – gamtai – už kažką atkeršyti: ją sutramdyti, sukontroliuoti… Sunaikinti.

Gamtos bijoma, ji – nekenčiama… O visi ten estetiniai žavėjimaisi ja, jos naudos įsisavinimai, apsaugojimo planai – visa tai – tik techniniai dariniai, uždėti sekančiu sluoksniu ant viršaus –  po apačia dar vis egzistuoja, kad pjaunam šaką, ant kurios patys sėdim…

Kaip galėjo atsitikti tokia sumaišatis žmonijos sąmonėje, kad jokios gamtos atrodo saugiau, negu sugyvenimas su gamta kartu?  Kokia traumos dvasia perėmė valdymą mumyse?

Pabandykim pafilosofuoti, dar ne senoj praeity nutikus gamtinė katastrofa, kaip ji galėjo įvykti? …Kokios galėjo būti tiesioginės jos pasekmės?

Įsivaizduokit, pūkštelėjo toks pakankamo dydžio meteoritas į Atlanto vandenyną netoli Europos – Atlanto vandenyno dugnas bet kuriuo atveju yra panašesnis į nuskendusį kontinentą, negu į tai, kaip vandenyno dugnas išrodyti turėtų, bet tai prie kokių dar senesnių Žemės plutos svyravimų reiktų priskirti…

Prie mūsų įsivaizduoto meteorito grįžtant : kaip atrodo tsunami , matėm per tv ir dar neužmiršom.

Tik čia masteliai būtų kiti.

Įsivaizduokit tsunami, atėjusią per visą Europą, nuo Vakarų iki Uralo, kai gal tik kokios Alpių viršūnės buvo vandens neapsemtos palikę… Tada ji pasuko į pietus, didžiųjų upių vagomis nukreipta, pakėlė Juodosios jūros lygį tiek, kad atsirado Bosforo sąsiauris – viskas šliūkštelėjo į Viduržemio jūrą ir, dar energijos užteko atidaryti Gibraltaro sąsiaurį, kurio irgi gal iki to laiko nebuvo, tik Herkuleso stulpai – perteklius grįžo taip dar ir atgal į vandenyną…

Gali būti, kad keleto metų reikėjo, kad vanduo visur nuslūgtų, išeitų iš sausumos, palikdamas krūvas puvėsių – lavonų žmonių ir gyvūnų, kitos organinės medžiagos, sunaikintus kelius, sugriautus kaimus, nulaužtus miškus – aišku, kad įsivyravo maras, badas, karai dėl to trupučio išteklių, kurie išliko…šaltis, benamystė, klajonės, gedulas… Kanibalizmas?

Sunku ir įsivaizduoti, ką tokioje situacijoje žmonijai tekę pergyventi ir kiek laiko prireikė, kad bent kažkiek civilizacija atsistatytų…

XIII – XIV amžiai galėjo ir būti toksai atstatinėjimo laikas, kai visi stiprieji ir galingieji statėsi bokštus, gyveno pilyse ant pačių aukščiausių viršūnių…vienuolynus ant uolų statė – religija, žinoma, suklestėjo, kaip visada, tokiose sąlygose… Kiti gyveno bent jau medžiuose, arba juose bent jau miegodavo – ir kas gali jiems dėl to priekaištauti?

Gali būti, kad iki katastrofos kalnuose gyvenę, mažiausiai civilizacijos paliestos gentys, gal net kalbėti nemokančios kaip reikiant ir žmogieną valgančios, ar bado ar ne bado sąlygom – kaip delikatesą – gali būti, kad kaip tik jos per tokį potvynį išliko geriausiai, kai dauguma išvystytos kultūros lygumose tiesiog žuvo.

Tai paaiškintų ir XV – XVII a. Europoje siautusius ištisinius karus, kuriuos dabar istorija kaip įvairių tikėjimų (konfesijų) karus mums pristato – o tai galėjo būti pačių primityviausių, agresyviausių, amoraliausių genčių įsiviešpatavimas, atėjimas į valdžią, karališkų ar aristokratinių giminių ir klanų, kokius žinome dabar, pradžia.

Tik vieną tvano aprašymą gerai žinome – biblinį, ir tai, aprašytą tenai kaip simbolinį, surinktinį pasakojimą…

Turint omeny, kad Bibliją surašė, ir ,spausdintoj formoj ėmė platinti tik su Reformacijos išplitimu XVI a. , tai gali būti, kad tokiu būdu tvaną įamžinant, siekta turėti naudos žmonijos valdymui – neklausysit, girdi, tai vėl jums taip bus !

O dabar mes jau ir nebemokame nei taip papasakoti, nei suprasti, ką senaisiais pasakojimais pasakyti norėta, nes, traumos pasekmės, negydomos, tiesiog karta iš kartos naikina žmonijos psichiką ir jos protinius sugebėjimus.

Todėl esame technikos protezuojami vis daugiau ir labiau…

Nuduodama, kad kompiuterį bandoma priartinti prie žmogaus lygio, bet, iš tikro, žmogus artinamas netgi ne prie kompiuterio, prie paprastos mašinos lygio – vis atgal ir atgal…

Ir tam visiškai nesipriešina.

Priešingai, tame mato patį patikimiausią saugumą.

Nes, kas kita lieka, kai labiausiai bijai to, nuo ko tavo gyvybė ir priklauso – gamtos, šaltinio viso to, kas gyva?

Jei norime užmušti gamtą, tai tuo siekiame užmušti save pirmoj eilėj.

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as