Gamta tuštumos nemegsta… (IV dalis, paskutinė)

C.G.Jung skundėsi, jog labiausiai (dėl rimtų kalbų apie demonų egzistavimą)nenormaliu jį laiko tie, kurie tikrai gausiai ir intensyviai apsėsti patys… O demonai yra „tokie tikri kaip Buchenvaldas“.

Kai pas jį į kliniką konsultacijos ateidavo kokia aiškiai apsėsta moteriškė, ir, po darbo, pokalbių, aiškinimo jai jos situacijos, ji nurimdavo ir viską suprasdavo – jai palengvėdavo, tai C.G.Jung… susirūpindavo, nes, kur dingo tas jos demonas? Nuėjo miegoti, iki kito atsibudimo? Apsimetė ne esančiu? Išsikraustė į kažkur kitur? – Tada, į kur?… Ta pati problema ir su visų rūšių ir konfesijų šventikais, demonų ekzorcizmu užsiimančiais – išvaryti tai jie išvaro, o kur tie demonai dedasi toliau? Į kokį kitą žmogų įlenda?… Tyliai kantriai palaukia, kol gali sugrįžti į tą patį?

Kankinti savo kūną visokiais būdais – badu, šaltu vandeniu, klūpėjimais, plakimaisis ir pan. -vienuoliai ir šventieji ne pirmi sugalvojo, kaip nuo demonų apsiginti: koks demonas tokiam kūne norės įsitaisyti ir visus tuos nepatogumus kentėti?… Tiesa, senosios religijos laikai jau buvo pasibaigę – kokie nors katarai savyje dar turėjo ir saugojo tiek šviesos, kad jokie demonai juos negalėjo įsisukti, net ir norėdami… Šamanizmas žino tokią gydymų rūšį, kai ligonis surišamas, mušamas, kitaip visaip kankinamas, kol liga – demonas – jį palieka ir pabėga ieškoti, kur geriau. Šito atgarsius dar randame ir psichiatrijoje, su jos Šarko dušais ir elektrošokais – paciento kankinimas, kad liga jį paliktų… Tik, bijau, kad šamanai pasiekdavo geresnių rezultatų, nes žinojo, ką daro… Priešingai „moksliškajai“ (o paskui ir baudžiamajai) psichiatrijai.

Kas iš viso šito seka? Kad, tiek namie, tiek lauke, tiek kituose, tiek mumyse pačiuose, demonų kiek tik nori? – kaip taisyklė, jų nematome. Bet, nesąmoningai beveik visada žinome esant. Su šita mūsų pasamone C.G.Jungas labiausiai ir norėjo bendrauti – iš čia domėjimasis sapnais, gydymas hipnoze… O nematome demonų todėl, kad – bijome matyti, tai čia kitas reikalas – ne žiūrime, ne kontroliuojame savo aplinkos ir savęs pačių pastoviai, ne ieškome – kam ieškoti, kas ne egzistuoja?… Mūsų matymo mechanizmo specifika yra tokia, jog net ir ieškant, pvz, nukritusios adatos, akys ir smegenys turi prisitaikyti prie situacijos, kad tą adatą pamatytų. Nors, ji ten guli nukritus, yra ten visą laiką. O mes žiūrim, ieškom, ir mums kurį laiką jos nėra. Nerodo.

O jau ko nežiūrim ir ne ieškom, tai nepamatysim niekada… Nors, ieškodamas, žmogus greičiau sava vidine akimi pamato – pajunta esant. Ir jau tai irgi yra gynyba – kam lysti į tą, kuris tave greitai ras, kai galima gyventi nerastiems, ilgai ir laimingai. Žmonės, pvz, maldomis bando kelti savo dvasingumo lygį – vibracijas, užsiima įvairiom dvasinėm praktikom dvasinei higienai, kaip dantų ar rankų plovimu fizinei. Būna, kad apsistato visokiom apsaugom ir gynybinėm sienom savo energetikoje – ypač tai patartina tiems, kurie dirba su sergančiais, prižiūri senus žmones, masažuoja, daro pedikiūrus… Eilinį žmogų, ėmus domėtis šita tematika, kaip taisyklė, pirmiausia suima siaubas – kaip apsiginti?

Žmonės, pilnai užsipildę save iš vidaus savimi, pastoviai sąmoningi, lėti ir atidūs tiek savo, tiek aplinkos atžvilgiu, juose nėra tuštumų, į kurias demonai galėtų įlįsti. Ir atvirkščiai, pas skylėtus įlįsti jie vos ne privalo, nes gamta tuštumos nepakenčia. Paprastai tiems tuštesniems baisu net šita tema pasidomėti – pasamonėj puikiai suvokia persiėmimo riziką. Kuo energetikoj skylių mažiau, tuo žmogus drąsesnis. Demonų irgi pavadinimas bendrinis: jie gali būti emocinės lervos – pavydo, keršto, neapykantos ar pan. susiformavę, žmogui į šias emocijas koncentruojantis, t.y. paties žmogaus sau sukurtos… Ir, tik jis pats jas ir gali badu numarinti, joms dėmesio nebe duodamas.

Yra žmonių, visiškai užvaldytų proto – efektyvumo, logikos, smalsumo viskam, kas nauja… Tokie išranda vis naują ginkluotę, nes jiems įdomu ją išrasti, o apie pasekmes pagalvoti jau tiek toli protelis neneša. Tokie žmonės nori ne geros pabaigos ar rezultato, jie nori visada būti teisūs. Toks gali vaikui pasakyti, jog“sakiau,kad jei manęs neklausysi, tai numirsi? tai ir numirk dabar. tavo paties kaltė…“ -Tai koks tavo tikslas, kad vaikai laimingai gyventų ar kad visi bijotų tavęs neklausyti? Kad visi būtų sveiki, ar kad išmirtų tie, kurie neklausė tavo perspėjimų, ir, pvz, rūkė?… Tokie net ir norėdami meilę išreikšti, gali ją išsakyti tik negatyvia, tik kritikos forma… Protas, racionalumas, užvaldęs žmogų, yra baisus demonas.

O dar yra ir visai, įsikūnijusio blogio, grynų apsėdimų, kur nieko žmogiško jau net ir kartais nebe pasirodo. Į jų žmogiškumą apeliuoti beprasmiška, auklėti beprasmiška. Kaip sakoma, kad žmogus sielos išsižadėjęs, pardavęs… Nuo tokių susitarimų su blogąja puse neišgelbsti nei mirtis, nei reinkarnacija – tada jau nuo šeimininko nėra kur pasislėpti.

Kaip ir gydytis, jei nori išgyti visam laikui, reikia sąmoningai, pačiam nešant atsakomybę už save, taip ir demonus išgyvendinti iš savęs geriausias būdas pačiam, sistematiškai, po truputį, bet užtikrintai pildant save savimi ir, galiausiai, visam kam kitam tavyje neliks vietos. Pasaulis yra vienis, sistema. Tik žmogus iš jos iškritęs, todėl aklas, silpnas, bijantis ir ujamas visų, kas netingi. Praregėdamas, susikoncentruodamas į čia ir dabar, savą energiją vis labiau savyje sukoncentruojantis, žmogus vėl grįžta į sistemą, tampa vėl jos dalimi – ima įtakoti aplinką pats, perima valdymą… Ilgainiui net ir visokie demonai turės daryti, kaip tokio žmogaus paliepti. Nes, energija yra energija, kas jos turi daugiau, to ir valia.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as