Gamta tuštumos nemėgsta… (III dalis)

Grįžtant prie C.G.Jungo teiginio, jog „žmogus savą problematiką projektuoja į išorę, į aplinkinius“, t.y. sukčiui, pvz, aplinkui visi bus sukčiai, geram žmogui – visi kiti irgi geri… Taip dažnai pastebim, jog žmonės, išsigydę kokią ligą, ne apsidžiaugia ir nueina gyventi toliau, o lieka netoliese tos ligos teritorijos – dalinasi patirtimi su kitais, dar sergančiais, padeda jiems revaliduotis, netgi susikuria sau iš to vienokį ar kitokį verslą ar profilaktinius kursus, rašo knygas… Pasaulį ir taip jau yra linkę gelbėti tie, kuriems patiems labiausiai reikia pagalbos… Tai tada reikia nesiskųsti, kad ligos grįžta, remisija baigiasi.

Nes, taisyklė yra viena: ko nebėra tavyje, ta problematika pasaulyje tavęs irgi visiškai nejaudina… O kas užspaudęs savyje neigiamas savybes ar įpročius, tam labai pikta, kai kiti jų savyje ne užspaudžia, bet atvirai ir nesigėdindami jas gyvena – geria, rūko, nesportuoja, chuliganauja … yra ne punktualūs, nesielgia socialiai. Iš čia tas karštas noras kitiems drausti, rašyti įstatymus, nurodyti, kaip gyventi.

Be žmonių tuščiaviduriškumo jokie globalizmai nebūtų įsigalėję – normaliai žmogus nei dėl bado Afrikoje ašaras lies, nei kinietiškos pandos išnykimas juos jaudins. Ką jis tiesiogiai gali padaryti, padarys, o toliau jam pasaulis bus geras toks, koks yra. Tik, kas tada gydys sergančius ir gelbės skęstančius? – O žmogui sirgti ne priklauso ir skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Žmogų išgelbėjai, o jis iš to nieko neišmoko, kitą savaitę galėsi gelbėti vėl. Arba, kai jam išgąstis praeis… Išsigelbėjo žmogus pats, ir daugiau į tokią situaciją ne paklius. Ir į panašią irgi.

O dėl sirgimo, tai kuo žmogus ilgiau ir dažniau yra susikoncentravęs savyje, tuo geriau jo kūną užlaiko jo paties gyvybinė energija, automatiškai. Toks žmogus stebi save iš vidaus, jaučia pokyčius savyje, atsigeria, kai jį troškina, saldumą sureguliuoja kartumu, valgo tai, ko jam norisi, nes pasitiki, jog organizmui to reikia. Sveikatingumo taisyklės, kaip ir visos kitos, yra tik tuščiaviduriam žmogui rašytos, tam, kuris pats iš savęs yra nejoks, ir tada visos aplinkos problemos, visas užterštumas, vibracijos, trukdžiai, virusai – viskas jame.

Sąmoningo žmogaus ne tik imunitetas stiprus, jis savaime keičia aplinką savo naudai – tokiam žmogui viskas į naudą ir joks gydytojas jam ne autoritetas… Iš viso, kaip gali kitas žmogus, tave geriausiu atveju pora kartų matęs ir tavo gerovei visiškai abejingas, žinoti ir nurodyti, kas tau padės ir kas tau kenkia? – Žmonijai atiduoti savęs priežiūrą ir gydymą į svetimas rankas buvo klaida; leistis įtikinamam kiekvieno kito geresniu profesionalumu tavo sveikatos atžvilgiu, ir dar už tai pinigus mokėti! Bet, tai įsigalėjo lygiagrečiai su žmogaus pasitikėjimo savimi praradimu.

Kad kažkada šamanai, žiniuonės ar kokie kiti vienišiai kaimo pakraštyje žinojo apie gamtos gydomąsias galias, tai tik reiškia, jog tai dar buvo likučiai žmonių iš senesnių, kitokių laikų, gyvenantys gamtoje, o ne ją eksplotuojantys. Kai naujieji jau, darbe, varge ir skubėjime, nieko apie gamtą neatsiminė, net jei kada buvo žinoję… Industrinės revoliucijos įkarštyje XIX a. vidury, kai daugybė nuo žemės pavarytų susibūrė miestuose, dirbo fabrikuose, gyveno trumpai ir mirė kaip musės, Samuelis Hanemanas sukūrė homeopatiją. Sistemą, skirtą žmogui pasigydyti save pačiam. Savidiagnozė rėmėsi psichologiniais portretais – požymių grupėmis, einančiomis, kaip taisyklė, kartu su vienu ar kitu, fiziniu, emociniu ar psichiniu negalavimu… Žmonės tais laikais dar žymiai geriau pažinojo – intuityviai – tiek save, tiek greitai galėdavo įvertinti – pajusti – kitus. Nes stebėjo pasaulį aplink ir save jame – tai saugojo nuo pavojų, užtikrino išgyvenimo galimybę. Homeopatiniai lašiukai praktiškai nekainavo nieko, vanduo nuo vandens, kaip sakoma, nedidelis simptomų žinynėlis tau į rankas ir gyvenk šimtą metų…

Norėtųsi lėtesnį gyvenimo tempą pabrėžti kaip esminį. Nes, gyventi yra viena, tą darome vis greičiau, bet suvokti, ką gyveni, yra kita: tai yra žymiai lėtesnis procesas, dabar sąmonė nespėja suvirškinti, kas pergyventa… Todėl, pvz, esame 50-ties, o jaučiamės 35-ių… Todėl visada yra vėliau, nei manome. Kad jaučiamės jaunikliais tai nėra ko labai didžiuotis – jaunuoliškoje psichologijoje nėra ko užstrigti, pasekmės to yra liūdnos ir jas visuomenėje matom… Seneliai su vaikiškais veidais, operaciniu būdu atkurtais ir užfiksuotais aplink mus dar ne didžiausias blogis, kurį apgailėti reiktų.

O suaugusių, brandžių žmonių pasitaiko vis rečiau – gyvenimas žmonių praeina, o psichologinis darbas  – brandos sąlyga – taip ir lieka nepadarytas.

Jokia liga, nelaimė, nesėkmė ar mirtis neatsitinka staiga, nelauktai ir netikėtai. Visi procesai prasideda nuo pirmo žingsnelio, nuo mažų pokyčių, poslinkių, kuriuos jei stebėti ir pastebėti, galima laiku ir teisingai sureaguoti. Pvz, jei sulėtinti save atitinkamai, sutelkti dėmesį į čia ir dabar pastoviai, tai tarp rankos, imančios daiktą iš lentynos, pvz, ir jo nukritimo ant grindų, nes paimtas į ranką buvo ne pakankamai tvirtai, galima suskaičiuoti daugiau nei iki penkiolikos! Per vieną sekundę…

Sulėtėjusiems savyje ir išorinis laikas sulėtėja, neskubantis suspėja viską ir laiku. Suspėja sureaguoti, pagauna ore, pasikoreguoja… Visi fokusininkų stebuklai ir remiasi tuo sugebėjimu susilėtinti… Visi kiti stebuklai  gal irgi.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as