Gamta tuštumos nemėgsta… (I dalis)

Kuo skiriasi prisitaikymas nuo kolaboravimo? Prisitaikai, kad išgyventum, o kolaboruoji, kad gyventum gerai? – Esmė ne tame. Žmogus su stuburu, sąžine, sąmoningas, jis prisitaiko išoriškai – sveikos psichikos reakcija, o viduje jis lieka, koks buvęs… Žmogus tuščiaviduris, jį užpildo aplinka, kurioje jis tuo metu randasi, ideologija, visuomeninė sąntvarka, vyraujantis įstatymų ir nerašytų taisyklių rinkinys. Kai aplinka pasikeičia – komunizmas sugriuvo dar nepastatytas, pvz, dabar liberalistinį rytojų statom, su kitokiom orentacijom ir vertybėm, bet tais pačiais būdais ir technikomis. Ir, ką matome? – Aršiausi komunistai per naktį tapo lojaliausiais liberalais: pasikeitė aplinka ir tuo pačiu, pasikeitė juos užpildęs turinys. Nes, iš savęs jie yra tuštuma su žmogaus formos apvalkalu.

Ir, jei žmogus, buvęs prilenktas prie žemės, prisitaikęs, atsities, kai tik nebe reikės taikytis, tai žmogaus formos tuštuma neatsities niekada – joje nėra kam atsitiesti.

Iš mažens, mokykloje, visi mes daromi tokiais tuštumomis, sukišant į mus kuo daugiau bendrinių tiesų – kad žemė apvali, pvz, ir ji sukasi, kad mes gyvenam du tūkstančiai metų po Kristaus, kad mūsų istorija yra tokia, o ne kitokia, kad eteris neegzistuoja, o elektra ateina tik laidais… Per tv žinias pasako, ką kokiu momentu galvoti, apie ką kokią nuomonę turėti… Atsimenam dar kokį eilėraštį iš mokyklos laikų ir manome, jog tai ir reiškia būti susiformavusiu žmogumi… Tada, kai išgirstama nuomonė, kad mūsų istorijai gal tik koks pora šimtų metų, pvz, kad atominis karas gali jau būti buvęs ir mūsų praeityje, ne tik grėsti ateityje; kad žemė gali būti plokščia, o į Mėnulį neskraidyta, tas išgirdęs labai įniršta, nes pasijunta tokios nesankcionuotos informacijos… griaunamas! Pajunta, jog viena po kitos klibinamos tiesos, iš kurių jis sudarytas, ant kurių tikrumoje jis ir laikėsi. O dar vietoj sugriaunamo nieko tikro mainais nepasiūloma – žmogus jaučia, jog tai plėšia jo stogą, kad žemė jam slysta iš po kojų, kad jo pasaulis griūna.

Žmogus turi būti sudarytas ne iš pasaulėžiūros, pažiūrų, tikėjimo ar vienintelės teisingos pasaulio sukūrimo teorijos. Žmogus turi būti sudarytas iš savęs, pilnai užpildęs savą formą savimi, pats užtikrinti savą tvirtumą, kartu ir tuo, kad jis tikrai yra, egzistuoja. nepriklausomai nuo to, ar Žemė plokščia, ar kapitalizmas sugrįžo. Aplinka yra aplinka, ji gali keistis kiek tik nori, tau nuo to tik gal truputį šalčiau ar šilčiau darysis. O tu esi tu – pats savęs šeimininkas, vieno žmogaus respublika, ir, tavo viduje tau niekas nieko negali įsakyti. C.G.Jung sakė, jog kiek sugebi viską apjungti savyje, praeitį ir ateitį, gėrį ir blogį, džiaugsmą ir liūdesį, neviltį ir svajones, kuo mažiau tau kas gali būti netikėta ar išmušti iš vėžių, tuo labiau esi savimi, kuris jau aktualizavosi… Tokio savyje tvirto individo jau užtenka, kad palaikyti gerą, harmoningą klimatą mažesnėje ar didesnėje vietovėje, palaikyti ten harmoningus santykius tarp žmonių, taiką… valdyti gyvenimo, įvykių vyksmą, galiausiai. netgi pareiškiant, ko pageidaujama ir neabejojant, kad taip ir bus, kaip paliepta… Taip nejučia ir apšnekėjom visą galimą skalę, nuo visai tuščio, aplinkos užpildomo ir automatiškai jos valdomo iki žmogaus, tiek tvirtai užsipildžiusio savimi, kad jo valia jau išsilieja į aplinką ir ją valdo: tarp tų dvejų polių mes visi ir telpame.

Žmogų, netvirtą savyje, savimi neužpildytą, užpildo tai, pvz, ką jis veikia: jis pasineria į vieną ar kitą užsiėmimą pilnai, pasiekia ten labai gerų rezultatų, nes tuo metu visa jo gyvybinė energija eina į jo veiklą… Kai žmogus persiima rūpesčiu dėl kokių nors pasaulio naujienų, politinių kivirčų, įžymių žmonių gyvenimų ar pan. tai jo gyvenimo energija eina į ten ir jiems. O sveikata ilgainiui sušlubuoja, nes jos kūno priežiūrai nebūna paskirta, nei energijos, nei dėmesio, nei sąmonės forma – sveikiausi būna tie, kurie rūpinasi tik savimi ar daugiausia savimi… Į kažką vieną taip giliai susikoncentravus, būna sunku atsitraukti, pereiti prie kitų reikalų, kasdienybės ar naujo projekto… Kodėl taip bijoma pereinamo laikotarpio? – nes liekame tušti, o tuščiu jaustis, bet išlaukti, iškentėti, susikoncentravus į tą tuštumą, kad jis imtų po truputį pildytis mumis pačiais yra labai sunku… Toks žmogus, žiūrėk, ir vėl jau pasinėrė į kokį filmą, knygą, kitų žmonių ar pasaulio reikalus… Kai esi pilnas savimi, tai nėra jokios problemos pereiti nuo vieno užsiėmimo prie kito, nes, tarpe tarp jų tuščiu, ištuštėjusiu pasijusti netenka. Yra teorija, sakanti, jog 80% tavęs visada turi būti ir likti tavyje. Apie 10% savo dėmesio gali klajoti po aplinką, ją stebėti, ragauti, matuoti, tyrinėti… Pastebėti ateities požymius dabartyje ir jų laikytis.

Tada tu niekur „neįklimpsti“, gali vienu metu dirbti nors ir prie dešimt projektų, ilgą laiką ir be jokio išankstinio plano – tavęs neerzins nei trukmė, nei neaiškumas, nei nenuoseklumas. Toks žmogus nebijo nekontroliuojamų situacijų, nežinomos, neprognozuojamos ateities. Jis iš viso, nebijo.

Įdomu, kad pykčio energija dažnai taip sukoncentruoja žmogų į save, ir, bent laikinai motyvuoja pokyčiams, suteikia energijos kovai – gal todėl iš mažens esame mokinami pyktį nustelbti, nuryti ir kad jam pasiduoti yra neišsiauklėjimas, negražu?… Taip perpykęs zuikis, plikom rankom sugniaužtais kumšteliais, gali pajudėti prieš vilką, ir tas pasitrauks. Nes pajus, kad ne juokai, kad artėja vientisas energijos blokas, ryžtingai susikoncentravęs ir nekreipiantis dėmesio į objektyvias aplinkybes. Nekreipiantis dėmesio į nieką… Tik tokiomis sąlygomis ir laimima. Bet kurioje situacijoje, bet kurioje srityje.

Laimi tai, kur daugiau energijos ir nėra jos plyšių, tuštumų.

(bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as