Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (V dalis, paskutinė)

Kokiems žmonėms civilizacijos nereiktų?

Kokie jie išgyvens ir patys vieni, jeigu kas, susiorganizuos patys, jei reikės, nesusipeš dėl turto, nepuls vienas kito iš įniršio? – Nes įniršio nebus, ir turto, irgi tikriausiai nereiks – kam tau jį kaupti, jei tu pasidarysi, pasistatysi, pasigaminsi, ką tik tau prisireiks, laisvai prie resursų prieidamas… O ko nebe reikės, tuo tegu naudojasi kiti, saviems kažkokiems projektams, arba tegu suyra, supūva, išnyksta. – Kiekvienam juk smagu pasidaryti kažką savą gyvenime, o ne būti apkrautu kažkieno kito sukauptais turtais… Ar aš klystu? Ar kaip tik norisi kuo daugiau kito sukauptu naudotis, o pačiam kad nieko nereikėtų daryti, nei dirbti, nei laisvalaikiu?

Štai ir radom pagrindinį principą, laisvą žmogų nuo civilizuoto skiriantį.Tiksliau, žmogų nuo parazito skiriantį.

Nes todėl ir kenčia žmogus civilizacijos gniaužtuose, jog kurti savo gyvenimo negali, o yra parazitų visokeriopai išnaudojamas, ir tie jį klaidina, kad be civilizacijos jam dar blogiau būtų… Vat parazitams be civilizacijos tai tikrai žūtis būtų! Vieną kartą jie pasistengė ją sukonstruoti, ir  dabar, visą likusį laiką iš dividentų gyvena – čia irgi skiriamasis principas tarp ne žmogaus ir žmogaus: žmogus kažką sukūrė, padarė ir eina toliau, jam įdomu, ko jis dar nemoka, ko nebandė, nežino…

Civilizacija smalsumo neskatina, kūrybingumo neskatina.

Ji paremta rutina, pastoviu pareigų paskirstymu ( realias teises parazitai, žinoma, pasilieka sau), kad mirktume visi kartu toj pačioj informacinėj – energetinėj sriuboj, kuria vis sujudina karu ar maru, kad ir joje mums per gerai nebūtų… Kad visi kartu suktume į dešinę, visi tuo pačiu metu išskirtume tą pačią emociją ir niekas galvos aukščiau jūros lygio nekeltų…

O visokios mokslų akademijos, sakysit… Tik gryna apgaulė: ten klesti teritorializmas, interesų kova, garbės siekimas ir šilto gyvenimo užsitikrinimas.

Atradimai ar išradimai vis tiek padaromi vienišų keistuolių, dažniausiai kažkur periferijoje, kur žmogui dar yra šiek tiek oro kvėpavimui… Ir tada, jei tą išradimą parazituojantys sumeta, kad galės panaudoti savo naudai, tai jis perimamas ir įgyvendinamas, jei ne – uždusinamas vietoj, dažniausiai su išradėju kartu – tai pastebėsit, netgi ir oficialiąją, visiems žinomą mokslo istoriją pažiūrėję, net į ją kiek tokių išradėjų pribaigimų vietoje yra patekę, tai pagalvokit, kiek jų vyksta iš tikro!

Taip ir gaunasi, kad žmogaus idėją, kas jis toks ir kam čia yra, formuoja tie, kurie apie tai jokio supratimo neturi. Bet puikiai žino savo interesus ir ką nori tuo pasiekti. Vernon Howard yra sakęs:“ kodėl žmonėms taip lengva patikėti, jog dievas tapo žmogumi, kad išgelbėtų mus, bet teiginys, jog žmonės yra gimę dievams prilygti ir juos praaugti, šitai kažkaip neprigyja jų sąmonėje ir daryk tu ką nori… Patikėti nesugeba“.

Gal todėl, kad – čia irgi ne mano sugalvota – žmonių sąmonėje įskiepytas klaidingas įsitikinimas, jog dievas yra tas, kuris tvarko kitų likimus ( nes savo likimą tai puikų turi – negi dievas kada asmeninių problemų turėjo?). Taip žmonija ir blaškosi pasaulyje, vieni kitus vaduodami, gelbėdami, nurodinėdami, kaip gyventi – pamėgdžioja…

O esmės nesupranta, kad reikia savą legendą gyventi, savą gyvenimą tvarkytis, ir, jei viso to eigoje gausis, kad padėsi ir kitiems, tai būsi padėjęs ne dėl jų pačių, o todėl, kad darei tai, kuo išreiškei save šioje žemėje. Kūrei savą gyvenimą ir jis pasirodė tinkama dalis dar ir į kitų projektus – puiku, tai ir yra tikras bendradarbiavimas.

Anai Froid, jos gyvenimo gale kažkas parašė laišką, išdėstydamas nuomonę, kad gyvenime – civilizacijoje, žinoma – viskas yra ne taip, kaip turėtų būti, todėl viskas yra beviltiška ir jis – rašantysis – turi pilną teisę būti depresyvus.

Žymioji psichoanalitikė jam atsakė draugišku laišku, kad ji ir pati visa tai žino ir pastebėjus, bet, jei kiekvienas pasistengtume bent jau pats gyventi kaip žmogus ir apie save gyvenimo bėgyje susikurti bent mažą žmogiškumo salelę, situacija Žemėje būtų daug geresnė.

Netgi yra nuomonė, jog Visata ir jos teisingumas visai nesirūpina, ką su tavimi padaro kiti ( ar ko jie tau nepadaro).

Visata žiūri, ar tu ką su savuoju gyvenimu ką nors darai. Ir, vos tik tu krusteli bent kiek ta kryptim, ateina tavęs pasitikti, rankas išskėtus… Kadangi dauguma su savo gyvenimu nedaro visai nieko – iš bendro buljono galvos taip ir neiškiša – tai ir prireikia visokių Hitlerių su Stalinais, kad tą dubenį bent trumpam išlietų…

Parazitų Žemėje yra pakankamai, šitą jau apšnekėjom, bet yra skirtumas tarp teiginių, jog „tau melą pardavė“ ir kad „tu jį nusipirkai“…

Pardavinėti galima ką nori, laisvoj Visatoj gyvenam, kaip sakoma. Klausimas, ar esi pakankamai budrus, kad nepirkti? Ar informuoji save, vystai savo suoprotį, pleti nuolatos jo aprėpiamą teritoriją? – kiek tai tavyje vyksta kaip ir savaime, tiek esi žmogus gyvas ir gyveni. Ir atvirkščiai…

Nes gyvenimo supaprastinimas (primityvinimas) – ne išeitis. Ne išeitis ir stengtis gyventi vis greičiau ar pasirinkti tik kažkokią specializuotą srity jame… Žinoma, norisi gyventi draugiškai – o civilizacija to yra tikrai nepajėgi pasiūlyti – tai gal reiktų tiesiog pasistengti tapti tokiu visom prasmėm stipriu žmogumi, kad parazitams tave pulti  jau ir į galvą neateitų?

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as