Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (II dalis)

Mane visada domino posakis“žmogus žmogui vilkas“ – kas turėta omeny? Normaliai vilkai yra labai socialūs gyvūnai, gyvena grupėmis, bendradarbiauja, turi savą tvarką ir t.t. Kad žmonės taip elgtųsi vieni su kitais, kaip vilkas su vilku, tai ko reiktų!

Matomai šitaip imta sakyti žmonių jau civilizuotų, kurie į mišką jau nėjo, nes vilko bijojo, nieko praktiško apie tuos gyvūnus nebe žinojo, tik kad tie jų avis šaltom ir alkanom žiemos naktim puola. Visi kiti posakiai su vilko paminėjimu, matomai, jau kilo iš patirties, kai vilkus pagaudavo, ant grandinės laikė ir vietoj sarginio šuns bandydavo prijaukinti – kiek vilką nemaitink, vis tiek į mišką žiūri; darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, vienas kaip vilkas, į visus dantis šiepia…

Žodžiu, iš laisvo gamtos sutvėrimo naminio gyvūno padaryti  – sucivilizuoti – nepavykdavo.

Tą paliudija ir pavadinimai, kaip vilkmergė, vilkūglis, kurie tolygūs laukinio, savą valią turinčio, su niekuo ir prie nieko nesitaikančio reikšmę. Ir šiaip, laukinis tai juk tvirtas, gajus, nereikalingas priežiūros, atsparus, nepalenkiamas… Neigiamą konotaciją tai galėjo įgauti tik tada, kai žmonija tapo civilizuota, minkštakūnė, bijanti gamtos ir nebe galinti išgyventi po vieną.

O kaip su pasakymu, kad“varnas varnui akies nekerta“? – kad savi savų gyvūnų pasaulyje nepuola, negalabija ir nenaikina? Žmonės tik tokia viena rūšis, kuri šitaip elgiasi, ar tai irgi civilizacijos pliusas?

Arba gal intuityviam lygmeny jaučiam, jog ne visi esame viena ir ta pati rūšis? – tik kaip tai galėtų būti: iš skirtingų gyvūnų išsivystėme? Skirtingi dievai ar tas pats, bet skirtingais mus sukūrė? Iš skirtingų žvaigždžių į čia mus visus suvežė?

V.Sundakovas, žymus keliautojas po pasaulį ir primityvių kultūrų specialistas yra tokios nuomonės. jog žmonės – ne evoliucijos viršūnė, ir gamtos kūrybos apvainikavimas, jeigu imti žiūrėti pagal fizinius parametrus, priešingai, mes šioje Žemėje gyventi visai nepritaikyti ir nei kiek ta kryptimi neevoliucionavę…

Mes neturime ilčių ir nagų, be kailio mums šalta kai šalta ir per karšta, kai karšta, mes skęstame ir nemokame skraidyti, nesiorentuojame erdvėje, kaip tą daro paukščiai, žuvys ar kiti gyvūnai, nuo magnetinių audrų mums skauda galvą, nuo poros metrų aukščio krisdami, mes jau lūžtam. Natūralus žmogaus paros ciklas yra 36val… Gelbstimės, žinoma, įvairią techniką sau susigalvodami į pagalbą, bet, palyginus su tuo, ką gyvūnams davė gamta, tai – juokingi ramentai.

Pasirodo, yra daryti tyrimai, apskaičiavimai, kokios sąlygos žmogui būtų optimalios, kokioje temperatūroje, kokiame atmosferiniame spaudime, su kokiu vidiniu spaudimu ir t.t. galėtume gyventi kaip žuvys vandeny ir be rūpesčių. Visi tie nustatyti parametrai buvo suvesti į kompiuterį ir imta ieškoti tokios planetos, kuri visa tai atitiktų… Tokios planetos nėra. Yra labai panaši, o šalimais – tuščia.

Įdomu, jog  Dagonų gentis Afrikoje, kuri yra daug tyrinėta, visą laiką tvirtino, jog jie iš tos žvaigždės, kurios mokslininkai sako, kad nėra. O dagonai sako, mes žinom, kad nebėra, todėl mes čia ir esame…

Daugybė karų, vykusių Europoje ir pasaulyje prieš pora šimtmečių nežinia dėl ko, kuriuose neaišku, kas laimėjo ir kaip tie karai pasibaigė – visas XVIIa taip buvo prakariautas – galėjo būti vykę ir tarp tokių naujų, atvežtų į Žemę žmonių ir senųjų, gal net ir Žemėje evoliucionavusių, geriau buvusių prisitaikiusiais, nei mes dabar – yra ir tokia teorija.

Tai daug ką paaiškintų istorijoje: vyrams daugumoje žuvus karuose, likusias moteris taip pat masiškai sudegino kaip raganas –  dabartinės Vokietijos teritorijoje, pagal Moeselio upę esančiuose kaimuose, pvz. tam tikru momentu nebe buvo likę nei vienos moters – užkariautojai galėjo pradėti nuo nulio, kaip sakoma…

Vienas iš raganos požymių buvo sugebėjimas skraidyti, nes raganos svėrė vos keliasdešimt gramų. Todėl jas tikrindavo, skandindami – jei nuskęsdavo, vadinasi nekalta; jei neskęsdavo, tai tada sudegindavo… Arba svėrė patikrinimui, irgi.

Nyderlanduose, Oudewater mieste ligi šiol yra raganų svėrimo svarstyklės, tiesa, priduriama, jog olandai inkvizicijos veiklą sabotavo ir svarstyklės buvo taip nustatytos, jog nei viena sveriamoji nepaskelbta ragana, kad ir kiek ji bebūtų svėrus…

Galvos nukirtimas irgi negelbėjo, netgi laidojant su nukirsta galva kojugalyje – senieji žmonės, matomai, galėjo dar kurį laiką be savo galvos ant pečių funkcionuoti, užsidėti ją atgal, prisikelti…

Yra visas krikščionių kankinių, ypač senųjų vyskupų, kurie po egzekucijos, pasiėmę galvą po pažaxčia ramiai sau eidavo toliau, kur jiems reikia, kultas…Ir Jono Krikštytojo galvą, gali būti, kad patikrinimui, ar tikras jis pranašas, nukirsdinę, ant lėkštės liepė atnešti, didelė žalos jam pačiam tuo nepadarydami…Kas šventiesiems galima, už tai raganas mirtim baudė, bet principas tai tas pats. Ir mes jo neturim.

Arba tik nebandę savyje svorio centrui rasti tokią padėtį, kad žemės trauka mums nebe veiktu.

O ir Jėzus Kristus vandeniu vaikščiojo, neskęsdamas – gal jis irgi dar iš senųjų užsilikęs buvo? Naujiesiems žmonėms įsigalėjus, atėjęs, bandė juos paprotinti?

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as