Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė…(I dalis)

Ar kam yra tekę girdėti apie Didžiosios Užmaršties, mus – žmoniją- ištikusios prieš 10 tūkstančių metų, teoriją?

Jos autorius, Daniel Quinn teigia, jog žmonija, pakeitusi savo gyvenimo būdą į civilizuotą, naują ir tūkstantmečių patirties nepatikrintą, prisidarė sau daugiau žalos negu naudos. Nes buvo pamiršta patirtis, kaip gyventi santarvėj su gamta, būti organiška jos dalimi, joje išgyventi – iš čia Didžioji užmarštis.

O atėjusi į viso to vietą žemdirbystė, yra netgi ne žemdirbystė, nes medžiotojų ir rinkėjų kultūros užsiaugindavo sau, ką jiems reikėdavo – nebuvo jie nemokšos toj srity – o ji yra totalitarinė žemdirbystė: labiausiai Žemei žalinga, nes nepaprastai agresyvi, be perstojo besiplečianti, naikinanti gamtą, išnaikinusi jau ir visas kitas žemdirbystės rūšis, kurios neturėjo poreikio plėstis kitų ekosistemų sąskaita…

Ir tai neatsitiko kažkada, tūkstantmečius atgal – tai vyksta dar ir dabar, ir baigsis tik, kai nebe liks nei gamtos, nei žmogaus nei dar ko kito, ką išnaikinti ir kieno sąskaita plėstis… Skamba įspūdingai ir, pažiūrėjus, kokiame pasaulyje gyvenam – įtikinamai.

Žmonijos ateitis, vadinasi, priklauso nuo to, ar sugebėsime prisiminti, ką per Didžiąją užmarštį pamiršome.

Ir ką, įvairios primityviai – mūsų akimis žiūrint – o iš tikro tik visai kitaip nei mes, gyvenančios gentys įvairiose pasaulio vietose galėtų būti mums pavyzdys? – Kaip tik teko neseniai paskaityti straipsnį apie Pirachos gentį, kažkur Amazonės džiunglėse besilaikančią. Apie ją rašo amerikiečių kalbininkas, prieš tris dešimtmečius ten atvykęs kaip evangelikų misionierius. Pasaulyje yra trys žmonės, mokantys pirachų kalbą – šis misionierius, jo buvusi žmona ir misionierius, ten gyvenęs prieš juos – kalba skirtinga nuo mums įprasto supratimo apie kalbą savo paprastumu, turi vos kelias balses, mažai žodžių, dar mažiau abstrakčių sąvokų.

Pirachai nenaudoja skaičių ir nesupranta skaičiavimo prasmės. Pas juos arba keli, arba daug… Neturi pavadinimų spalvoms, viskas yra arba šviesu, arba tamsu. Neturi kaltės, gėdos sąvokų, nemato priežastinio ryšio tarp to, kad vienas pastūmė, o kitas – pastumtasis – įkrito į upę, pvz. taip, blogai, kad įkrito, bet blogi dalykai atsitinka, taip jau būna… Gyvena šia diena, neturi planų ateičiai iki tiek, jog nedaromos jokios maisto atsargos – kai valgyti nori, eina ieškoti/medžioti. Neranda ar nenušauna – ką padarysi, būna nevalgę… Net ir esant stovykloje maisto, būna, kad dieną ar dvi nevalgo. Nes valgo, kada užsinori.

Neturi jokio pastovaus dienos padalinimo, naktimis nemiega irgi. Miega protrūkiais po dvidešimt minučių, ne ilgiau, paros bėgyje – nereikia sakyti, turbūt, kad tokiu būdu jie visai neseka paros meto, dienų, mėnesių, metų tėkmės – nėra jokio laiko skaičiavimo, nėra tradicijų iš praeities, nėra mitų, kosmologijos… Tiesa, jie pripažįsta, jog seniau jie buvo kažkokie kitokie, bet pakitimus asmenyje jie suveda į miegojimą – teigia pastebį, jog atsibunda kiekvieną kartą jau truputį kitokiu žmogumi.

Sapnai laikomi tokiais pat realiais kaip ir nemiego realybė, tai paaiškina, kodėl miegoti vengiama iš viso, vietoj „labanaktis, saldžių sapnų“ sakoma „tik nepamiršk, aplink pilna gyvačių“… Žodžiu, nepaisant pastangų savęs keitimosi procesą maksimaliai sulėtinti, kad ir kaip trumpai miegant, jis vis tiek vyksta ir pirachos kas keturi ar šeši metai pasiima sau kitą vardą, nes jaučiasi tapę kitais žmonėmis.

Misionierių atvežtus rūbus jie dėvi mielai, daiktų prašo tik smulkių, o Kristaus idėjos jiems taip ir nesugebėta išaiškinti taip, kad ji būtų padarius bent kokį įspūdį…

Ne tai, kad jie nepažįsta baimės, bet baimė jiems yra malonus įtampos pojūtis, lygiavertis kitoms emocijoms ir jos tikrai nenorima atsisakyti… Perskaičius, jau buvau ėmus galvoti, kaip čia civilizacija mus taip toli nuvedė nuo tokio vaikiško gyvenimo priėmimo, nuo tokio niekuo nesuteršto naivumo…

Paskui paskaičiau straipsnį sekančius komentarus, ir tuoj pat radau žymiai realistiškesnę versiją, tokių pirachų egzistavimą paaiškinančią; matomai prieš pora šimtmečių, kokios nors katastrofos pasekmėje, grupelė žmonių pabėgo slėptis į džiungles ir ten liko gyventi, palaipsniui prarasdama vis daugiau civilizacijos požymių.

Egzistuoja netgi teorija, kad beždžionė išsivystė iš žmogaus, o ne atvirkščiai. Ir tokie pirachos būtų tam įrodymas?

(bus tęsinys)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as