Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (V dalis, paskutinė)

Įvairūs žmonės gyvena įvairiame lygyje ir tai, kas aukščiau jų, neatrodo jiems ne tik suprantama ar įdomu, bet rodosi net ir nerealu. Pvz: mokytojas mokykloje mokina vaikus, ten teka jo gyvenimas, ten gyvena ne tik jo matoma prasmė, bet jis ją ir skleidžia kuo plačiau… Kai tuo tarpu mažo vaiko gyvenimas teka kažkur paprasčiau – namie, kasdienybėje, ir privalomos ekskursijos į mokyklą prasmingomis jam gali visai neatrodyti.

Mokytojuj, pvz, neatrodo rimta, ką ten ministerijoje daro su švietimo reformomis, o kokia nors 300 komisija ar Romos klubas kai tariasi, kiek iš viso dar žmonijai žinių duoti, ir kiek ten gali būti procentų tiesos, o kiek privalomo melo, tai jau ir visai, dauguma  iš mūsų manome, jog tai -konspiracinė teorija…Apie kitas planetas, Saulę ir kosmosą iš viso nekalbu – suopročio neturi eilinis žmogus, kas ten vyksta ar nevyksta. – Sąmonės augimas tuo ir pasireiškia, jog vis platesni, vis daugiau pasaulio apimantys sluoksniai tau tampa savais, suprantamais ir realiais.

Nes ne tai, kad tironai laiko mums prie smilkinio pistoletą ir verčia būti vergais – o kas, jei mūsų buvimas vergais, taip patogiai, šiltai ir apsaugotai, ir kai nereikia už nieką būti atsakingais, iššaukia tironus į mūsų būtį ir į būtį iš viso?-“ Išnaikinau vergą savyje, ir ir liko kažkaip tuščia, tylu sieloje…“

Egzistuoja tokių dvasinių tradicijų, kurios didžiausia blogybe laiko žmonių tikėjimą išoriniu laiku: jog jis yra, teka, teka viena kryptimi, viena linija, iš vakar į rytoj… Kai žmogui jo vidinis laikas yra daug svarbesnis: jei koncentruojiesi į vidinį savo laiką – savą jausmą, kaip jis teka, ir, ar iš viso, teka, tada nėra problemų gyventi nei belaikėje, nei daugialaikėje erdvėje.

O išorinis laikas, kurį matome tokiu supaprastintu ir jo savaimingumu tikime? – dar didelis klausimas, kaip jis teka, tiesiai ar ratais? Kai teka… O ką manot apie tai, jog rimti žmonės teigia, jog objektyvų laiką – žvaigždinę datą turi kažkas nustatyti ( ir, matomai, nustato), ir nebūtinai po 2016 eis 2017… Gali pasitaikyti 1017 arba 4017, o laiko daugiasluoksniškumą omeny turint, netgi ir abi vienu metu… Gal kaip tik tokia situacija žmonių akimis dabar ir matosi – griūva jų realybė, vis didesni jos gabalai prarijami gamtinių, politinių, karinių ar socialinių katastrofų, o žmogus vis laukia, arba kad jį išgelbės, ar kad pasigailės ir pribaigs.

Ir apie laukimo beprasmiškumą jau kalbėta. ir apie peršokimą nuo vienos laiko juostos į kitą irgi jau rašiau, netgi turbūt jau prieš kelis metus („Jumping Timelines“) šiame bloge.

Jeigu į gyvenimą gimstam, kurį reikia tik pragyventi, tai laisva žmogaus valia yra naudotis galimais jo variantais – laiko daugiasluoksniškumu: bet kuriuo momentu, bet kurią dieną gali imti savame gyvenime kažką daryti kitaip… Arba nebe daryti. Arba pradėti kažką naujo, ir sekančią dieną jau atsibusi į savo gyvenimą, kuris bus truputį kitoks, kitą dieną – dar truputį kitoks… Aktyviai gyvenant, sąmoningai savą energiją kažkur duodant, o į kažkur – ne, galima labai toli nutolti nuo tos gyvenimo linijos, kurioje būtum likęs, jei nebūtųm nieko keitęs ir tik laukęs, gal kas pasikeis savaime.

Jau nekalbant, kad kiekybiniai pasikeitimai kažkokiu momentu pereina į kokybę, įvyksta kvantinis šuolis.

Paskutinėje V.Pelevino knygoje apie tris cukerbinus yra ir dar daugiau viltį suteikiančių pagalvojimų: jeigu žmonės jau yra seniai nebe žmonės, bet tiktai dar stengiasi žmonėmis atrodyti, neišsiduoti, kad degradavę ( nors, stengiasi vis mažiau, jei manęs  klausiat), tai mūsų pasaulį kapojantis blogis – paukščiai, sunaikinę jau daug pasaulių, panašių į mūsiškį – irgi jau seniai nėra paukščiais, jie savo esmėje jau tik kirminai, sliekai ar kažkas panašaus, besistengiantys paukščiais būti, skraidyti, atrodyti… Degradacija visada iššaukia tiktai dar daugiau degradacijos…Neauginama dvasia pati tiktai traukiasi, visi ir viskas esame laisvame kritime, begaliniame mažėjime, skaidymesi…

Todėl tie, kas susiims, padės pastangas iš to kritimo išeiti ir imti kilti, pamatys, jog pasipriešinimo tam kaip ir nėra, blogis – praktiškai nykštukinis… Ir kad kelio į saulę dideliems neužstoja niekas.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as