Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (IV dalis)

Kaip dvasią žmogui reikia augint, aktyviai stengiantis įvaldyti beprasmybę, taip ir pasaulio pabaiga nėra objektyvus reiškinys, atsitinkantis be mūsų pagalbos. Nes pasaulis kokiomis ten gamtos kataklizmomis ar karais marais nepasibaigia. Pasaulio pabaigą atneša žmonės: žmonių atsibudimas iš gyvenimo iliuzijos sapno – majos. Diena išaušta ir atsibundam. Taip kartą ir iš šio pasaulio atsibusim. Tokiai dienai artėjant, t.y. ciklui baigiantis, galutinai poliarizuojasi blogis, ir šlamštas, ir nuosėdos vienoj pusėj, ir, nors ir nedideli, bet gėrio rezultatai, kitoje.

„Žmonės nubus ir pasaulio iliuzija išnyks“: tiktai ne visi, žmonėmis vadinami, yra žmonės, o ir mažai kas iš jų deda pastangas, kad atsibusti. Nes tie, kurie atsibusti nesistengia – didžioji dauguma – savaime kaip tik įminga dar giliau – iš sąmonės taško žiūrint – ant visai. Nes, pramiegojus gyvenimą, nėra ko svajoti apie kokį nors savaiminį atsibudimą mirtyje.

Visi ir visa krentame žemyn, kol pakankama masė, apsižiūrėję, valios pastangomis kryptį pakeičia: išėję iš laisvo kritimo, raunasi į viršų, suplėšo miglą ir pasimato saulė – tampa diena.

Laukti paskutinio teismo, apokalipsės ar pasaulio pabaigos nėra prasmės. Jie neateis niekada pati. Kada žmonės ją padaro, tada ji ir įvyksta. Kol niekas tuo neužsiima, tai to ir neįvyksta – pūvanti gyvastis, vis giliau užmiegantis pasaulis gali tęstis iki begalybės, jei paskutinė saujelė sąmoningųjų ryžtingai nesusikaus su šita situacija…  Tie, kas palaiko pasaulį, Visatą ir mus pusiaubesąmoniniame stovyje, maitindami mirusius gyvųjų energija, sukdami negyvas sistemas gyva jų naudotojų energija, tie norėtų tokio egzistavimo – vegetavimo – kad jis tęstųsi amžinai. Jiems tai – ideali terpė, geriau ir būti negali.

O gyviesiems gali.

Nes baisiausia, kad tai suplanuota ant visai, amžiams – ant amžinai… Galo nuojauta, bet, vis dar ne ir vis dar ne… Pasakymas, kad „pirmiausia reikia pasiekti dugną, kad nuo jo atsispyrus, imti kilti aukštyn“ gali būti klaidinantis. Nes, o jei dugno nėra? Kaip ir laiko, irgi? – Kai žmonės nieko nenori žinoti apie mirtį, guodžiasi progresu, mano, jog, ypač techninis, jis juos išgelbės ir jų lavonus pastoviai atnaujins, keis juose detales, ir prietema, kurioje randamės, jiems nesibaigs amžinai, tai jau aišku, kuriame polyje iš dvejų – gėrio ar blogio – jie susikoncentravę.

Kitame polyje renkasi drąsūs, arba tie, kurie pavargę bijoti, arba, kurie dar energijos turi, entuziastingi, smalsūs… Kurie keičiasi, begyvendami, ir kas bus tas bus…

Ir čia ne apie kokius nors burtus kalba, čia šneka apie mūsų gyvenamą kasdienybę: būtent tokia yra postmodernizmo esmė: iš to, kas buvo, visą laiką vis bus daroma kažkas kito, „naujo“ ir taip tęsis be galo… Laukiamas „laikų galas“ pajungtas į patį save – Mobius juosta – gulsčia aštuoniukė, judėjime vis pereinanti pati į save – amžinybės ženklas. Pasaulis juda, iš niekur neišeidamas ir į niekur neateidamas. – Kaip žmonės sutiko su tokia situacija? Kaip jie yra į ją įvairuoti?

Savo laiku atėjusi Apšvieta – modernizmas – pasiūlė supaprastintą pasaulio vaizdą – palengvino užduotį gyventi: buvo nurodyta viena tiesa, vienas galimas būdas, paskelbta, kas gera, o kas bloga… Ir teliko tik kažkiek palaukti, kol pasirodė, jog toks pasaulio modelis yra klaidingas, neatitinka, yra tobulesnių… daug teorijų, ant kurių mokslinės pasaulėžiūros paradigma buvo pastatyta, pasirodė tiesiog neteisingos… Todėl dabar sekanti aktyvistų – pasaulio tvarkytojų karta rėkia, jog nereikia jokios tiesos, nes jei jų daugiau, negu viena, vadinasi, jos nėra iš viso… Visi variantai lygiaverčiai, visi lygūs, viskuo galime naudotis, rinktis… Niekada prie jau išsirinkto nesustoti.

Todėl dabar skęstame informacijoje, ne tik nesuprasdami, ką ji reiškia, bet ir nebandydami suprasti… Nes realiai, mąstantis žmogus turėtų riboti, kas jam tinka ar netinka: mažinti galimų variantų skaičių, atmesti, išgryninti. Kol jam paaiškėja, atsiveria prasmė ir jis sako „suprantu!“… O dauguma plaukioja informacijos sriuboj, nedėdami net pastangų krypčiai nustatyti; o ir kam jas dėti? – Pasaulis aiškiai eina į pabaigą, ilgai taip tęstis negali… Kentėti liko neilgai… – Tokiems norėčiau priminti teoriją apie begaliniai mažų dalelių galėjimą be galo dalintis į dar mažesnes ir į dar mažesnes…

Ir galo ten nėra.

( bus daugiau)

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as