Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (III dalis)

Kaip nebūtų keista, mažas, vietinis žmogus yra savarankiškesnis gyvenime, negu tas, kuris visatos kategorijomis masto ir su dievais – kūrėjais norėtų reikalų turėti.

Jei su vietinėmis mitologinėmis būtybėmis – dievybėm, gamtos dvasiomis, protėviais, žmonės susitardavo, išsiderėdavo, apsimainydavo – auką į lietų, maldą į gerą derlių ( dabar vietinių dievybių funkcija perduota šventiesiems katalikiškose šalyse, ir jei, nepaisant aukų ir maldų, šventasis neparūpina lietaus ar derliaus, tai jam – jo skulptūrai – dar ir kailį išperia!)… Su didžiaisiais, svarbiausiais dievais padėtis kitokia – žmonės jiems turi atiduoti visą save, patikėti savo likimą dievo valiai, ir dar vis tiek, jokios garantijos, kad tavo prašymai bus išpildyti ar maldos išklausytos…

Mažoje skalėje būti savo gyvenimo šeimininku – padėti pačiam sau, pavyksta geriau, nes, didesniems dalykams reikia ir didesnės dvasios: pratampyti ją į aukštį, kad pati augtų irgi link didžiųjų dievų… Nors, logiškai pagalvojus, jei dvasia kur nors ir yra, tai pas didžiuosius dievus tikrai – ji juk iš ten į mus ateina, ten – jos namai… Menas būtų savo sąmonę dar irgi galėti judinti laisvai per visą skalę, nuo mažiausio žmogiškumo apačioje iki didžiausio dieviškumo viršuje, žaismingai, bet tikslingai. – Kas iš to, kad tokia galimybė yra, tokia skalė egzistuoja, jei mes ja nesinaudojam? Jei mūsų joje nėra?

Nes pati dvasia neprasitampo, toks įspūdis, jog pati jinai tik traukiasi. O net ir stengiantis ją pratampyti, tai nėra lengva, daug kas gal ir norėtų, bet neišeina: išmokto bejėgiškumo kompleksas? – Galima iš vaikystės jau ateiti, įsitikinus, jog galimybę būti tėvų, draugų, kitų žmonių mylimi turime tik tada, jei būsime ne grėsmingi, galingi ar stiprūs, bet kaip tik, silpni, reikalingi rūpesčio, pagalbos, dėmesio…Žmonės lengvai pasijus geriau, su mumis bendraudami – pasijus reikalingi, geri, dosnūs… Pasąmonėje gyvena įsitikinimas, dažnai augant pastebėtas iš suaugusiųjų elgesio, jog jei būsiu stiprus, tai liksiu vienas, niekam manęs nereikės, nieko aš nedominsiu…

Ir iš šono žiūrintiems, dažnai yra paslaptis, kodėl vienas ar kitas žmogus ne atsistoja, neišsitiesia visu ūgiu, ir nenueina gyventi savo gyvenimo, stiprus ir išdidus? Kodėl jie nenaudoja savo gabumų, energijos, jėgos?! O jie tiesiog savęs tokiais nemato ir nesijaučia… O kai mažas, silpnas ir pagalbos reikalingas jautiesi, tai tokiu ir tampi, taip ir nueini per gyvenimą, verkšlendamas ir šlubuodamas. Gaila, bet tokių kompleksų turime visi, nors ir ne visi tuose pačiuose lygiuose: vieni įsitikinę,pvz, jog jie negali nieko ir jiems nieko neišeis, net niekada ir nebandę… Kiti mano, jog nėra prasmės kažkur eiti ar kažko ieškoti, nes visur bus tas pats – kiti žmonės ir ten neleis, trukdys arba visos vietos jau ir ten bus užimtos… Dar kiti mano, jog nėra prasmės nieko keisti, nes kaip yra dabar, taip bus ir visada: visada nepavyks, visada nepasiseks, visada viskas sužlugs…

Ir netgi tie, kurie gyvenime sėkmingai kuria, ir karjerą, ir šeimą, ir asmeniniai santykiai puikūs, ir jį supantis pasaulis draugiškas, kiti žmonės geri, bet pvz, jie vis tiek negali įsivaizduoti savarankiškumo nuo dievų, ar kad įmanoma dvasiniu supratimu priaugti ir praaugti dievo buvimo lubas, ir tvarkytis pačiam, savo atsakomybe – ne, mano, jog dievas neleis, supyks, nubaus, atkeršys…

Dievų buvimas jiems pakeičia gyvenimo prasmės žinojimą, nes žmogui būties beprasmybę pakelti yra sunkiausia.

Laikini sprendimai ( išeitis iš beprasmybės pojūčio) yra pasiekti sėkmę toje srityje, kurioj kažką darai – tada jaučiamės geriau, patinkame sau labiau… Arba stebėti save dvasiškai augant, keičiantis – tada jaučiamės geresni už kitus ir, kad laikas eina ne veltui. Bet, ir vienu, ir kitu atveju, išeina, jog įgaunam pagrindą po kojomis, žemę po kojomis – t.y. pasirodo, nueinam žemyn vietoj to, kad kiltume aukštyn, to beprasmybės, nežinojimo ir mus kankinančio netikrumo jausmo pasitikti, su juo susitapatinti ir, galiausiai, perimti valdymą…

Pasiekti aukštį, žemės nepaliekant, tada mažieji dievai būtų jau kaip ir mūsų rankos ar kojos – bendradarbiautume automatiškai, didieji nusėstų kur nors širdyje meile ar dėkingumo jausmu, o mes vis kiltume aukštyn, augtume,  ir, tuo pačiu metu, šaknydamiesi vis gilyn… kol sėkmingai susitiktume patys save kitoj rato pusėj.

Pamatytume prasmę, atpažintume savo veidą. Pirmą bet ne paskutinį kartą.

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as