Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (II dalis)

Apie sistemas egzistuoja dvi skirtingos – iš pirmo žvilgsnio priešingos – teorijos. Pirma teigia, jog gyva sistema, nuo savo užgimimo momento ima senti, gesti ir griūti, ir tik laiko klausimas, kada pamatysime jos pabaigą – aiškiai, mechanikos įtakotas požiūris… Kita teorija teigia, jog gyva sistema turi savyje savęs idealios brėžinius bei etaloną, ir jei netrukdoma, pati save užsilaikys, atgamins, rekonstruos, restauruos iki begalybės.

Šios dvi teorijos visai nebūtinai viena kitai prieštarauja, jei akcentuoti klausimą, kiek sistemos gyvos. Kaip jose pasiskleidus energija: ar jinai yra tiktai taškas, keliaujantis, laike, per įvairias sistemos dalis, ar jinai auga, iš pradinio taško, apimdama vis didesnį lauką, kol pasiekia pabaigos ribą, ir tada sistema ne miršta, bet, energijos pagaliau apimta visa, atgimsta.

Teoriškai galima jau ir gimti su dvasia, visą kūną, ir visą gyvenimą apimančia, juose gyvenančia ir jų nepaliekančia – tada gyventume amžinai… Nes griūva, genda ir miršta tik dvasios apleisti gyvos sistemos gabalai, – dvasios apleisti, reiškia, nebe gyvi. Logiška. bet tada reiktų pripažinti, jog gimstame į jau esantį gyvenimą, kurį pragyvename, atgyvindami po momentą, per laiką, ir paliekame jį vėl gulėti, kai mirdami iš jo išeiname pro galines duris.

Ar yra kada tękę pastebėti kad egzistuoja žirklės: vaikai, jauni žmonės, turintys daug energijos bet mažai gyvenimiškos patirties, kompensacijai mato save dažnai žymiai vyresniu, įsivaizduoja esą seni ir išmintingi?… O senas žmogus savo širdyje retai jaučiasi vyresnis, nei dvidešimties… Ir mato save tokį, ir save tokiu gyvena, ir jo senatvę matome tik mes, žiūrėdami iš šalies… O suaugusio žmogaus archetipo, apjungiančio savyje tiek vaiko, tiek senolio įvaizdžius, gali dieną su žiburiu ieškoti. Visi dabar gyvename iš „arba… arba“ paradigmos, iš vieno gyvenimo galo į kitą energetiškai blaškydamiesi, niekas neužsiima „ir… ir“ – susirinkimu visko į vieną: naują etapą įsisavinant, senųjų apleisti juk niekas neliepia!

Tai ir reiškia augti – naudoti vis daugiau galimybių, gyventi vis plačiau, galingiau, vis daugiau apimant, o ne vis naują gabaliuką, ir tą patį tik seno gabaliuko pamiršimo, atsisakymo sąskaita.

Geriau matai, laisvas esi išsireikšti apie tas gyvenimo dalis, kurios jau kaip ir pragyventos, į kurias žiūri iš kitos – sekančios – dalies… Kas siekia aukštyn, to šaknys turi ir šaknytis gilyn, o ne kaip kažkokiomis oro kopėčiomis tik į dangų kilti, ir tai vadinti augimu.

Pažiūrėkim į pasaulį aplink mus, visuomenės vystymosi istoriją – viskas surašyta į eilę, surikiuota – archaika, tada modernumas, dabar jau ir post modernumas atėjęs… naujieji etapai, ateidami, senųjų juk nepanaikina, net ir labai norėdami. Jie egzistuoja ir toliau, tiktai mūsų jau juose nebėra.

Aš nepavargstu tvirtinti, kad postmodernistinis „žaisti“ reiškia ne suvaikėjimą, bet laisvą naudojimąsi visa egzistuojančia galimybių skale, sugebėjimą judėti ja, pasirenkant elementus, vertybes, papročius, tradicijas iš jų visų siūlomų ir, tokiu būdu susikomponuoti sau asmeniškai tinkantį, geriausiai patinkantį gyvenimą, unikalų, kaip ir kiekvienas iš mūsų esame – turėtume būti – unikalus. Ir terminas „kūrėjas“ tada irgi įgauna realią, praktinę prasmę.

Tai nėra lengva suvokti nei tiems, kurie dar jauni, į dabartinę paradigmą gimę ir kuri yra kol kas jiems kaip duotybė, kol jie nėra susidūrę su radikaliu jos pakeitimu. Nes tada supranti, žmogus, kad visa duotybė yra kažkada kažkieno padaryta. O žmonėms, ateinantiems iš jau keistų ir pakeistų paradigmų – gimusiems jau seniau – jie iš nuoskaudos linkę iš viso atsisakyti dalyvauti persimainiusioje visuomenėje, ją niekina, nusiteikę pastebėti tik jos trūkumus – tampa pikti, apkartę, nusivylę. Bet, iš paties gyvenimo virsmo išėję, jie savo kritika jau nebe gali padaryti jokio poveikio realybei, jų kalbėjimas tik kalbėjimu ir lieka…

Taigi, kaip sakau, variantas būtų vis tik dalyvauti aktyviai, o ne statistu, išliekant gyvenimo eigoje, virsme – mylėti gyvenimą, vertinti, su dabartine paradigma jo nesutapatinant, naudotis juo savo planams – žodžiu, gyventi aktyviai.

Tam reikia tik didesnės, labiau visaapimančios dvasios. Tik tiek.

(bus tęsinys)

 

Komentarai

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as