Kriaušių metas

1
Gyvenimas laike. VIII dalis, post scriptum
2
Gyvenimas laike. VII dalis, pabaiga
3
Gyvenimas laike. VI dalis
4
Gyvenimas laike. V dalis
5
Gyvenimas laike. IV dalis
6
Gyvenimas laike. III dalis
7
Gyvenimas laike.II dalis
8
Gyvenimas laike. I dalis
9
Žmogus gyvenime ir paskui. V dalis, pabaiga
10
Žmogus gyvenime ir paskui. IV dalis

Gyvenimas laike. VIII dalis, post scriptum

Oficialiai pastebima eilinė ekologinės, dabar – klimatinės – depresijos banga. Direktyvose medijoms liepta kalbėti jau ne apie kokį ten globalų atšilimą, bet tik apie klimato katastrofą. Suprantama, kam tada vaikams dar studijuoti ar savo ateitį kažkaip kurti, planuoti? – Ne, reikia į žygį kilti, pasiaukoti, jei reiks – žūti su žūvančiu klimatu kartu! – kad XX amžiaus pradžioje, už progresą gyvenimą paaukojusių ir žuvusių niekas nebe prisimena, tai dabar jau normalu, bet ir prieš penkiolika ar dešimt metų buvusių (ir kažkur dingusių) siaubingų ekologijos problemų – kokios nors ozono skylės, pvz. – neprisimenama taip pat. Ir lygiai ant tų pačių grėblių lipama. Vėl.

Kad karvės orą gadina, tai anekdotas toks buvo. Bet autistai jumoro jausmo neturi ir juokų nuo rimtų dalykų neatskiria. Olandijoj progresyvistai teisėjai nuteisė, jog šalyje negalima nieko toliau daryti, kol nebus sumažintas CO2, į atmosfarą išeinantis – kad Olandija yra taškas gaublyje ir visos kitos šalys spjauna ant visų tų popierinių problemų – nesvarbu, sieną aplik iki dangaus pastatysim ir pas mus oras vis tiek bus grynesnis? – tai išėjo į prieki transhumanistinės pastijos lyderis parlamente ir sako, kad jei pusę gyvulių išnaikinsim – mėsą valgyti vis tiek žalinga – tai problemos ir neliks… Rimtu veidu – o jam kas, sojos burgerių prisirijęs, algą gerą gauna už tokius ir panasius pasisakymus, o toliau – autistas, nei jis rausta, nei gėdinasi… O kad medžiai CO2 sunaudoja ir juos reiktų puoselėti, sodinti ir auginti, tai ne, čia konkuruojantis ekonominis projektas – medžius reikia iškirsti, jie 5G ryšių tinklui trukdo…

O žmonės iki šiol nesuvokia, jog atėjo laikai, kai jei esi kažkam dar jautrus emociškai, tai paprasčiausiai žūsi, neišgyvensi. Nes viskas yra ekonominiai projektai, ir jie kovoja vieni su kitais – vienas pinigų is biudžeto traukimo būdas prieš kitą – ir tam naudoja emociškai reaguojančiųjų energiją. Jiems – nieko asmeniško, o jums bus mirtis, kai iš jūsų visą, kiek turit, energiją ištrauks. Lietuvoj jau irgi imama suprasti, kaip veikia tos lyg ir visuomeninės ar pelno nesiekiančios organizacijos, bet prie biudžetinių įstaigų prisisiurbę, visur savą žmogiuką įkišę, kad jų interesus stumtų, o jei reikia – gintu, ir tampa tada juvenaline justicija aukščiausiu gėriu, ir nieko tu prieš ją nepadarysi, neparašysi ir nepasakysi… Arba europinių pinigų skirstymas – valstybės į briuselinį biudžetą tai mokesčių moketojų pinigus atiduoda, o lėšas, kiek ju atgal gaunama, jau skirsto ne ministerijos, bet prie jų prisisiurbę viešos įstaigos – sau ir saviems. Arba pagal ideologų iš užsienio nuleistas direktyvas – progresyviems duoda, makaronams kabinti žmogeliams ant ausu – duoda, sugalvotom problemom spresti -irgi… O visiems kitiems – špygą.

JAV šitas privataus intereso suaugimas su valstybės biudžetu vyksta jau vos ne šimtą metų, apraizgęs viską ir išsišakojęs po likusį pasaulį. Prezidentas Trampas gal ir nebūtų to viso raizgalo kabinęs, jei jie prieš jį nebūtų ištisai loję. Bet jie ten jau tiek įmitę ir savo galiom įsitikinę, tiek visokių fondų prisisteigę, tiek įpratę biudžetą naudoti savo nuožiūra – už kiekvienos biudžetinės įstaigos sėdi po keliolika privačių ir dalija, atseit, kokius nors ten kondomus Afrikoje, ar švarių špricų srautus perskirsto- sakytum, gyvenk ir žvenk. Bet ne, reikia dar kąsti ranką, kuri tave maitina – tai vadinasi chucpa, kaip suprantu, t.y. kai aukščiausias naglumo laipsnis yra tiesiog įgimtas charakterio bruožas. Ir tik natūralu, kad prezidentas ėmė žiūrėti, kaip užtrumpinti tą priešiškos agitacijos finansavimą – sako, jog su B. Džonsonu susitarę, kad abu iš abejų vandenyno pusiu vienu metu veiks. Tai tie visi progresyvistai dabar, kaip užjudintas siršių lizdas, kerta per D.Trampo elektoratą – o didelę jo dalį sudaro fermeriai. Todėl žemės ūkis staiga tapo nepaprastai žalingas klimatui ir jį reikia išnaikinti.

Nieko asmeniško, bet pagal nuorodą Europai, paklusniausi – olandai – paskelbia savą žemės ūkį naikintinu, net nepaklausę ar nesusimąstę, nei kodėl, nei kokios bus to pasekmės. Pasakyta šokt į bedugnę ir užsimušti, ir žaliems klapčiukam jokių problemų… O Rokfeleriai (iš kurių progresyvizmas pagrinde ir eina) savo privataus kapitalo valdymą patikėjo neseniai kokiam tai investicijų fondui Norvegijoje, tai dabar visas Dievo žodis iš Norvegijos mums ir eina, tenai viskas, kas geriausia ir pavyzdį irgi iš ten reikia imti. O jei neimat, tai privers.

Jei debili jauna karta dabar oficialiai diagnozuojama „digitalinės priežasties silpnaprotyste“, bet turi toną užduodančius iš savo tarpo, ir tas tonas privalomas visiems, tai, galvojant logiškai, tokias operacijas galima atsekti ir praeityje, kai mūsų dar nebuvo, bet pasekmėse gyvenam. Pvz, mus galima būtų įvardinti „knyginio debilumo “ kartomis, su realybe ryšį praradom, kaip digitalieji nebesikoreliuoja su rašytais ant popieriaus šaltiniais… Ir tada koks nors Einšteinas, šizofreniku diagnozuotas iš vaikystės ir pripūtęs visokių realiatyvumo arabų, arabai gi didieji mokslininkai – įdomus posakis!- atitinka šių dienu Gretą, komanduojančią, kaip mums visiems pasaulį matyti. Labai gerai sugalvota tokius žmones į priekį išstūmus, paskelbti vadais ir genijais – kiek jiems beprieštarautų kas, juos keiktų ar išjuoktų, autistui viskas kaip vanduo nuo žąsies, jis tik savo tunelio viziją mato (ir vonioj valandų valandas sėdėdamas, muilo burbulus pučia), ir tai nėra jų invalidumas. Ne, tai jų „super power“ – specialios jėgos, juos ypatingai vertingais padarančios. Į Harį Poterį panašiais…

Apie mistiškumą ir magiją, pakeičiančius racionalų mąstymą jau kalbama kuris laikas, kaip apie grįžimą į viduramžius. Net plokščios žemės teorija grįžta, kad viską kuo idijotiškiau parodyti, nuspalvinti… Štai šamanas iš Jakutijos buvo pasiskelbęs einąs į Maskvą, kad velnius iš Putino išvaryti. Ir ką jūs manot? Niekur jis toli nenuėjo, vos pajudėjusį, atvažiavę du omonininkų autobusai iš stovyklavietes pagrobė. Ir dabar teis, antvivalstybinės veiklos kurstymą pripaišyti grąsina – nei verkt, nei juokti! Kaip su tom bezdančiom karvėm, kurias išpjauti grąsina…E. Gilbo, kažkada tarp prezidento patarėjų buvęs, sako, jog iš Rusijos prezidento aplinkos vis labiau tolsta sveikas, racionalus mąstymas, o jo vietą užima mistika, maginiai veiksmai… Nors, gal tiesiog labiau į paviršių iškyla tai, kas seniau irgi vyko, bet viešumos nepasiekdavo. Specialios tarnybos į ezoteriką lindo jau nuo XX amžiaus pradžios, ir fašistai, iš viso pasaulio stebuklingus artifaktus kolekcionavę, jokia išimtis.

Aišku, kad vyksta rimti pasikeitimai, bet pasaulyje taip ilgai juoda buvo vadinama balta ir atvirkščiai, kad didžiajai daugumai sunku susigaudyti, o dar sunkiau priimti grįžtančią magiją. Ją draudė ir religijos, pasilikę sau magijos teisę, ir niekam kitam, ir mokslas, kai jis pats yra lygiai tokia pat išgalvota religija ir masių valdymo priemonė. Pvz, elektriniai automobiliai dabar pateikiami kaip progresas ir vienintelė ateities galimybe, bet jie egzistavo jau XX amžiaus pradžioje, buvo gaminami, naudojami, akumuliatoriai buvo ne kraunami (kam reikia visos paros) , bet tiesiog pakeičiami, ir važiuojama buvo toliau. Nes lenktynės jais organizuojamos buvo (caras Nikolajus II jose irgi lenktyniavo)… Bet pasaulio galingieji buvo susiplanavę iš naftos praturtėti. O dabar, kai jau praturtėjo, tai dabar mes čia viska padarėm, paprasti žmonės gamtą nustekeno, CO2 privažinejo, dabar jau jie pasiruošę pinigus ir iš ekologiškos elektros traukti – ir štai, prašom, elektrinis automobilis išrastas! Vėl.

Arba kažkoks keistas sutapimas, kad pirmo žmogaus, į kosmosą skridusio, pavardė Gagarinas sutampa su mitine milžiniška kosmine paukste Gagara? Čia specialiai taip sutaikė, kosmonautą parinko – ar jam gal pavardę pakeitė? Ar kaip ten su tais skrydžiais į kosmosą yra? Greta ant Gretos Garbo „atpažįstamumo“ sparnų sklando,  Trampas reiškia „kozyris“ ir kaip po toks funkcionuoja… Makronas iš banko sekretoriaus į prezidentus nuskrido ar ne todėl, jog kažkur kažkada kažkas, atseit, pranašavęs, jog pasaulį išgelbės Emanuelis? Gal ir Lietuvoj koks Emanuelis rastųsi, gal ir jį į politiką galima būtų sėkmingai mesti? Nes mes gi – Šiaurės Atėnai, tik kažko jau seniai apie juos nieko nesigirdi… Nemokam naudotis magija? Nespėjam koja kojon su laiku? Rusai sau išpranašautos šviesios ateities ir atgimimo taip lengvai neapleidžia!

Ar kas leista ponams, to neleista prasčiokam, buvom, esam ir liksim iš svetur valdomi, ir kitaip net nenorime?

Gyvenimas laike. VII dalis, pabaiga

Jei prof. Pyžikovas sakė, jog iš šitos civilizacijos nieko kitaip nebus, ji padaryta, kad keletas išnaudotų daugumą (ir laikosi tik todėl, kad tai daugumai aiškinama, jog ir jie gali prie tos mažumos prisiglausti, priaugti, kad ir juos priims)… Kad reikia atitolti nuo šitos civilizacijos – atitolusieji savaime ims formuoti naują branduolį… O kas atitols, net ir norėdamas, jei dabar niekas kitas, kaip bandos instinktas žmonėse tik ir formuojama?

Yra toks rusų ekonominis konsultantas, stambų biznį užsienyje konsultuojantis, Jevgebijus Gilbo, jis mėgsta prognozes reikšti, bet žmogus realistas ir adekvatus. Tai jis net kursus ir treningus rengia, kaip žmonėm, verslininkam, įsirašyti į civilizaciją, eiti koja kojon su besikeičiančiu laiku. Tai pirmas jo patarimas yra – atsisakyti moralės, pamiršti visus draudimus, auklėjimą, socialumą ir daryti, ką nori, nesvarbu, kokia to kaina. Žodžiu, elgtis kaip užkariautojai elgiasi, pagal velnio taisykles – ir kaip tik dėl to padoriam žmogui šioje civilizacijoje nėra jokių šansų.. Likti žmogum jokių šansų.

Toliau tas J. Gilbo šneka įdomiai, pranašauja biudžetinių valstybių, geografines teritorijas užimančių, galą. Nes pramonė automatizuojama moderniose šalyse, o atsilikusiose ji žlunga, su žemės ūkiu tas pats. Valstybėje lieka tik biurokratai ir biudžetininkai, o verslas, iš kurio galima būtų mokesčius imti, išsisklaidęs po pasaulį. Verslui labiau tiktų globalinės valstybės, ginančios jų interesus bet kuriam žemės ar interneto kampelyje… Kadangi Naujojo Babilono projektas pralaimi, tai tos globalios valstybės, vis tik, bus kultūrinės platformos pagrindu, ir pirmaus tos, kurios ne tik išlaikys nepraskydusį kultūrinį indentitetą, bet jį ir toliau formuos, eksportuos, rems jo įsivyravimą pasaulyje, kaip dabar kad yra su JAV „kultūrine“ ekspansija… O atsilikę šalys ne tik atsisako savo kultūrinio indentiteto, bet neturi dar net suformavę supratimo, jog tai – eksporto produktas ir ekspansijos įrankis. Nesupranta, jog jei tu nesipleti, tai kiti plečiasi tavo sąskaita.

Kur aš čia girdėjau gražiai išaškinant „revoliucinės“ vėliavos spalvas: mėlyna – naujasis babilonas, masonerija, transhumanizmas, finansinis internacionalas ir panaši laisvė nuo viso ko, jokios ne tik moralės, bet ir lyties ar kūno, ar proto – nieko nereikia, viską pasigaminsim patys ir pinigą už tai paimsim… Balta – vatikanas, juodasis internacionalas iš senų familijų ir senų pinigų, auksas, iliuminatai ir lygybė. Lygybė ta prasme, kaip šakmatuose, tarp juodo ir balto, gero ir blogo… Raudona – brolybė, likusi daug maž Kinijoje ir kur dar raudonų projektų buvę… Bet komunizmą statyti neatsisakyta – jis nebuvo raudonas, jis – masonų trispalvis projektas…

Todėl viskas pagal planą, ekonominė bazė jam jau yra, jau tiek kompiuterinių pinigų prisikaupę, jog milijonieriai demonstratyviai nekomercinius fondus kuria, ir, girdi, dalins po truputį visiems nereikalingais tapusiems žmonėms, kad tie sėdėtų tik prie ekranėlių ir naudotų digitalinį produktą, ir niekur neitų, nieko nedarytų, nes rizika, kad bus pridaryta žalos yra per didelė… Pagal socialinį reitingą, kas geriau elgsis, gaus truputį daugiau, kas ne, tie gaus mažai ką. Girdi, žmones dėl genofondo įvairovės laikys ir truputį šelps, kad tie neišmirtų…

Prie tos vėliavos grįžtant. Pradžioj ji buvo Olandų respublikos vėliava ir tada pasaulio pinigai (XVII amžiuje) irgi visi buvo ten. Tokia vėliava yra Prancūzų revoliucijos, tos spalvos tiek pas britus, tiek pas amerikonus, tas tiesa. Pas rusus ji – nuo Petro I laikų, kai ten europos įtaka įsigalėjo,  ir būtent ją jiem ir sugrąžino, ar jie to norėjo, ar ne. Kaip J. Gilbo pasakoja, tai pasaulio elito planai Rusijai yra, kad ji saugotų ir gintų Europos investicijas Azijoje. Girdi, rusai dirbti nenori, o kariauti mėgsta, tai reikia ją pripumpuoti finansais, ginklais ir technologijom ir pirmyn. O kad ji prieš pačią Europą neatsisuktų, reikia sukurti sanitarinę zoną – Ukraina, žinoma, ir Pabaltyjis tikriausiai. Ukrainos tik rytinė dalis buvo tinkama, ten stiprios karinės ir inžinierinės tradicijos, bet ne, nusprendė visą Ukrainą tam tikslui imti… O dabar, rezultate, ji sugriuvus ir neišdalinta tik todėl, kad oligarchai vieni kitiems ranką virš galvos laiko- rusų oligarchai bijo liaudies valdžios Ukrainoje, kuri galėtų susiformuoti, oficialiai dabartiniei valdžiai žlungant, ir tada rusai irgi iš jų galėtu paimti pavyzdį, ir nuversti savus oligarchus, o to negalima leisti…

Vienu žodžiu, ne Ukraina prie Rusijos, bet, kaip visada, Rusija prie Ukrainos prikabinta. O dar rusai blogai pasirodė Sirijoje, kariauti irgi jau nelabai moka, kas kad nori… Į projektą prieš Iraną, tapusį nereikalingu, kai islamitų naujojo babilono projektui nebe reikia, teks įjungti kiniečius, rusus gal tik jiems vadovauti dar pakvies – arba dėl pavadinimo, kieno rankom veiksmas vyks. O rusai kažkaip labai supaprastintai save mato tais pačiais, iš senų senovės – jie visam pasaulyje gyveno, jų kalba visur viskas parašyta – ta pačia rusų kalba, kurią jiems prancūzai sukūrė XIX amžiuje?… Ir vien per XX amžių kokia atbulinė genetinė atranka vyko, kiek žmonių prapuolė – o jie vis įsivaizduoja, kad visos istorinės pranašystės, viskas – apie juos.

Kai ne tik visas pasaulis XIX amžiaus pabaigoje pasirodė nieko nežinantis apie savo praeitį – kiekviename kaime ar miestelyje, kunigas, pastorius, dominė ar mokytojas – koks nors jezuitas – sėdėjo ir tos vietos istoriją rašė. O liaudies atmintis toliau šimto metų ir taip netraukia, o dar visi – ne vietiniai, o iš kažkur atsikėlę ar atkelti, maišyti ir permaišyti. Permės apskrity, pvz, tuo metu (ir jau sakoma buvo, kad iš seno) kas tik netingėjo, ieškojo žemėje ir rado daugybę aukso, sidabro ir bronzos dirbiniu – kieno jie buvo? – Niekieno. Čiud, nečistaja sila, velnio atvaizdai… Vien 1915 metais beveik toną tokių radinių iš aukso ir sidabro perlydę vietiniai metalo meistrai Viatkoje!… Tik bronziniai gaminiai į muziejus ar kolekcionieriams pakliuvo, kaip taisyklė, atlietos figūros vaizduoja tris pasaulių aukštus: elnią, žmogų ir po jo kojom kokį tai mitologinį drakoną ar kitokį sudėtinį gyvi… Kur dingo žmonės, ten gyvenę? Kodėl jų visi turtai žeme užnešti ir joje guli pasiimti kam tik nori? Ir iš kur ten ta publika, kuri viso to nelaiko protėvių palikimu ar tradicija, neturi jokios pagarbos, tik grynai utilitaristinį požiūrį? Ir kur tada tos publikos protėviai, tradicijos ir moralinės vertybės?

Aišku, kad elniu ar žirge simbolizuojama saulė ar dievų dangus, į kurį dar pagal pasakas, ne taip seniai žmonės galėjo nueiti, įlipti, apsilankyti… Žmonės vaizduojami gana siaubingai, kaip iš košmariškų sapnų, o po kojom jiems atvaizduota kažkokia velniava, dažnai sumontuota iš įvairių gyvių anatominių dalių – meškos, vilko, bebro, lydekos – žodžiu, įėjimą į požeminį pasaulį saugančių… Sakytum, jaščerai kokie tai – ir dar žmonės kartais ant jų skrendantys vaizduojami! Kurį laiką mokslas manė, kad taip vaizduoti mamutai ar krokodilai, bet iš kur, girdi, Permėje krokodilai?… Iš kur? – Ogi iš tur: 1582 matų Pskovo metraštyje užrašyta, jog “ kad išlindo iš upių daugybė krokodilų, ir daugybę žmonių surijo, nedaug kas išgalėjo pasislėpti…“ Štai jums ir požeminis pasaulis atsivėrė, ir jo gyviai paėjo…

Vienas dalykas tik gerai: sakoma, jog visa velniava yra linkus į pačios savęs susinaikinimą… Vadinasi, kiek velniavos tavyje yra, kokie ir tavo šansai, kad ji tave pasiims kartu, kai jos laikas ateis. O kas baltesnis, to šansai geresni.

(bus dar post scriptum)

Gyvenimas laike. VI dalis

Rugsėjo 17d mirė profesorius A. V. Pyžikovas – gaila nepaprastai, dar galėjo tiek nuveikti… O kas dabar rusams istoriją taisys ir akis atvers, kad jie vis ant to paties grėblio užsirauna? – A. V. Pyžikovas pradėjo savo, kaip istoriko karjerą, tyrinėdamas Chruščiovą ir jo epochą. Ir išvada jo buvo vienareikšmiška: be ukrainietiško užnugario ir pagalbos iš Vakarų, Chruščiovas neturejo jokios galimybės tapti pirmuoju sekretorium ir pakeisti Staliną. Jis tai puikiausiai suprato ir pats, todėl tuo užnugariu pasirūpino, laiku prikaišiodamas ukrainiečių kadrų į visas įtakingas vietas, kur tik galėjo, o lemiamu momentu jie jam atsimokėjo parama. O tie, kurie save matė Stalino vietos perėmėjais logiškai, turėjo tam gabumų ar nuopelnų, tie manė, jog viskas vyks savaime. Bet istorija taip nevyksta. Istorijoje visais laikais į visas vietas spraudžiasi neverti jose sėdėti, bet pasirūpinę užnugariu. Ir išorinės jėgos irgi, remia tokius niekam tinkamus, nes jie nebus savarankiški ir vykdys savo rėmėjų diktuojamą politiką. Tai su XX amžium čia viskas aišku.

Bet profesorius išaiškino, jog Rusijai čia jau ne pirmas kartas, kad ukrainietiški kadrai ir išorinės jėgos iš Vakarų – Lenkijos ir Vatikano – į jos sostą pasodina valdovą, kuris vykdys ne Rusijai naudingą politiką, o praktiškai, bus okupantas. Tokia yra Romanovų dinastijos Rusijos soste pradžia: Riurikovičių dinastija buvo pertraukta, Kremliuje šeimininkavo lenkai su lietuviais, Vatikanas per Kijevą stūmė savą religijos variantą (vėliau tapusį Nikoniškuoju ir buvusiu religinio skilimo priežastim)… Į sostą, po keleto apsišaukėlių pretendentų, pasodinamas Romanovas, atseit, Ivanas Rūstusis buvo jo senelis, nes Rūščiojo pirma žmona yra buvus Romanova… Romanovų giminė buvo, kaip sakoma „niekas ir kilę iš nieko“- jokios realios net svajonės jie negalėjo turėti į Rusijos sosta pretenduoti – už tai jie labai tiko jėgų, norinčių šeimininkauti Rusijoje iš išorės, politines ambicijas vykdyti. Žinoma, 300 metų, kiek Romanovai valdė, niekas pašalinis į jų archyvus nebuvo įleistas ir istorikai rašė, ką paliepti. Bet dabar archyvuose dirbama (dar dirbama, nes Pyžikovas jauną tyrinetojų kartą vadino wikipedikais), ir pasirodė, jog XVII amžiuje, Romanovų paliepimu, žinoma, taisytos senosios knygos, ir prie Ivano Rūsčiojo žmona „Romanova“ visur darašyta ant viršaus ir vėliau – o tikroji jos pavardė, kaip paaiškejo, buvo Jakovleva. Ko rezultate Romanovai netenka absoliučiai jokios legitimacijos, ir soste sėdėjo kaip okupantai, melagiai užgrobikai ir svetinų interesų atstovautojai… Profesorius klibino abu šventus Rusijos ramščius, cerkvę ir sostą – kažkaip nelabai atsitiktina jo mirtis ima rodytis, nežinau…

O dar ji sakė kad laikas Rusijai palikti ramybėj tą Ukrainą, kad džiaugtis reikia, kad ji atsiskyrė ir kad pagaliau baigsis jos įtaka ir visokie projektai, kaip, pvz, Vatikano įkvėptas Trečiasis Rymas – Rusija džiaugiasi, kad ji – Rymas – ir nemato, kad ją tokiu būdu iš Romos ir valdo, kaip ir likusį pasaulį… Ir kad rusai niekada nebuvo masiškai provoslaviški, kad oficiali bažnyčia aptarnavo tik valdžios struktūras, o liaudis kaip buvo prie senojo tikėjimo, taip ir liko, kol tarybiniais metais atejizmo tikėjimas – mokslu ir progresu – išėjo į pirmas gretas… O dabar RPC elgiasi, kaip ji šalies šeimininkė būtų, o visi jai šimtu procentų turi tarnauti, lenktis ir garbinti – tipiškais jezuitiškais metodais veikia. O jezuitus į Rusiją atkvietė dar Jekaterina II ir paliepe jiems švietimą organizuoti, kaip ir visur kitur pasaulyje. Ir visas valdantis sluoksnis carinėje Rusijoje buvo iš jezuitinio licėjaus… Tam skaldymas ir vykdomas – girdi, čia vienokia bažnyčios rųšis, ten – kitokia – kad nesimatytų, iš kur valdymas ateina. O dabar akys užmuilintos, rusams jų bažnyčia rodosi jų „atskirumo“ ir „įpatingumo“ viena iš simbolių.

Okupuotose TSRS teritorijose Antrojo Pasaulinio karo metu bažnyčias statė ir religiją diegė vokiečiai – nieko nepaprasto, Reichą dvasiškai rėmė ir laimino Vatikanas, pralaimėjusius paskui irgi savo kanalais masiškai į Lotynų Amerikos šalis gelbėjo… Kas keisčiau, tai kad Stalinas, karą laimėjęs, tų vokiečių pastatytų bažnyčių ir įdiegto tikėjimo nebe griovė, o priešingai, RPC leido. Nors, atsimenant situaciją, kad Stalinas atsilaike prieš Bretton Woods sistemą ir po dolerio hegemonija pasaulyje nepasirašė, galima suprasti, kad jam reikėjo kitu projektu pasiremti, Vatikano įtaka tada buvo gal silpnesnė ir galėjo būti sudaryta diplomatinė sąjunga.

Ir kada  Gorbačiovas, kai vyko į Maltą Tarybų Sąjungos atiduoti Vakarams, tai pirma Vatikane sustojo popiežiui nusilenkti, ir dabar jų Valadimiras Vladimirovičius pas Vatikaną klapčiuku vaikšto – logiška… O rusai vis „mes specialūs, mes specialūs, mes pasaulį valdysim“- jeigu ir valdysit, tai tik todėl, kad Vatikanas bus sugalvojęs, kad per jus valdyti jam geriausia. Vatikanas tai tokia publika – kai moterys turi valdyti, tai jie su suknelėm vaikšto; jei išpranašauta, jog „mūsų visata yra kiaušinio formos, ir, dangui užsidarius, atsidarys praėjimas į pragarą ir jo gyventojai su antikristu priešaky, į mūsų, žmoniu pasaulį įsiverš“- tai popiežius ir vaikšto su kiaušiniu ant galvos. Kiaušiniu, kurio viršus uždaras dangui, bet apačia atvira pragarui, nes ant galvos tą daiktą juk užmauti reikia… Vyskupai buvo „žuvų galvos“ tai popiežius ir jų tiarą irgi nešioja, ir ananasais – kankorėžiais visas Vatikanas išdekoruotas… Ir kai protestantai ėmė teigti, kad turtingu būti reiškia dievo meilę tau, tai katalikybė, žiūrėk, jau irgi ne prieš turtą. Tik reikia, atseit, labdaringais būti – dalintis.

Dalintis? – kažkur aš jau tai girdėjau:“sharing is caring“- jei nesidalini savo viskuo interneto platybėse, tai esi jau įtartinas, turi, vadinasi, ką slėpti. Tave sunkiau sekti, visus tavo duomenis pavogti… Tiesa, ar girdėjot, kad popiežius kada dirbtinį intelektą ar transhumanizmą būtų pasmerkęs? Tai kaip tik labai gerai, žmonija pagaliau taps vientisa, vienos dvasios, vieno (dirbtinio kūno ir kraujo), o Vatikanas čia kaip tik patentą turi, vienai dvasiai. Su judėjais jie jau seniai susitaikę, ne tik Holivudas, bet ir kino industrija TSRS buvo, visa aškenazių rankose ir propagandą varo išsijuosę… islamas iš krikščionių atsišakojo (ar atšakotas), ir į ten sugrįš… Švietimas -irgi, mokslo religija -būtų buvęs neįmanomu be spausdinto žodžio, kuris protestantų preogatyva buvo- irgi jezuitų rankose visada ir dabar nepaleistas – progresyvizmas, globalizmas iš kokių manote resursų ir kokių kadrų diegiamas? Tik viena kosmine diena apsirikę buvo, 70 metų per anksti pasaulinę vienodai biednų komuną buvo ėmę steigti – ar jums nekrenta į akį, kad viskas, kas dabar aktualu, jau yra aktualu buvę XX amžiaus pradžioje? Bet nepavyko, nes kosminis laikas dar nebuvo atėjęs. Tai po 70 metų TSRS gyvavimo vėl iš naujo revoliucinio darbo trockistai ėmėsi.

Dėl Kinijos ar kitų egzotinių kraštų savarankiškumo irgi nereikia turėti iliuzijų, ten XIX amžiuje jėzuitai jų istorija kūrė – užrašė viską jiems į praeitį, ką užrašyti reikėjo, kad ateitis jų būtų tokia, kokia užrašytojams reikalinga. Ir kai tik reikės, tai ir darys Kinija materialiame pasaulyje kas Vatikanui dvasioje reikalinga. Nes religija visada buvo viena – valdžios religija-  ir valdžioje esantiems ji labai gerai ir tinka, juos vienija, ir niekas nieko iš esmės keisti nesiruošia. Nei valdžioje, nei piniguose. Auksą, pvz, kiek buvo dėta pastangų iš žmonių surinkti visą, kiek tik tie turėjo – karai organizuoti, JAV lėšų karui pretekstu uždraudė įstatymu eiliniam žmogui aukso turėti, viską reikėjo atiduoti – ir atidavė žmonės, visose kariaujančiose šalyse suaukojo, sunešė, kad dar ten kokį lėktuvą ekstra nupirkti ar tanką… O dabar ramiai galima vėl auksą prilyginti pinigui – žmonės jau apiplėšti, auksas jau vienose – valdančiose rankose. T.y. bankuose, pas gnomus.

Žodžiu, kol kas mums tik prieš akis laiko kaleidoskopas sukamas, o pats laikas nesikeičia ir jo keitimasis nenumatomas, irgi. Kad ir apie kokius pasikeitimus jums aiškintų ar pokyčiais grąsintų. Gal tik kai jau ims sakyti, kad viskas bus kaip buvę ir taip liks amžinai, gal tik tada kažkas iš esmės pajudes. Bet dar ne dabar… Dovydas dar vis iš naujo ir iš naujo sėkmingai nugali Galijotą, ir kol neparašyta kitaip, kaip sakoma, tai kitaip ir nebus. – Dovydą galima suprasti ir kaip balandį (dove angliškai), t.y. šventą dvasią vatikaniškame jos variante. O  Galija reiškia pasaulį, ar mes žinome tai, ar ne…

(bus daugiau)

 

Gyvenimas laike. V dalis

Ar niekad įdomu nepasirodė, kaip tamsiais viduramžiais buvo pastatytos visos tos pilys aukštai kalnuose, tviftovės, vienuolynai (kaip Meteora, pvz)? Plėšikų lizdais vadinmos, tokios pilys, atseit, kontroliavę upes ar perėjas, ir, nei tai plėšė praeivius, nei tai muitus rinko… Gerai, iš aukštai toli matosi, bet toliau kas – gi reikia žemyn nubėgti apiplėšti, o nei kelių, nei laiptų padorių – sakytum, skraidė publika, bet, matant statinių grubų surentimą, dažnai iš riedulių ar ko papuolė – bet ir tuos pačius gi į viršų ridenti reikėjo! – mažai tikėtina. Olegas Pavličenka (AISPIK kanalas youtubėj), gražiai paaiškino – kai tas pilis statė, tai vandens lygis žemėje buvo aukštesnis gerus 150 metrų…

Kaip tie vandenys tokie aukšti radosi, tai galima ginčytis, bet išsigelbėjo, matomai, tik tie, kas laivuose buvo. O vandeniui pamažu ėmus slūgti, išsilaipino pasirodančiose salose, statė sau sienas ir bokštus apsisaugojimui ir leisdavosi ieškoti , ką buvo galima rasti iš žuvusios civilizacijos, tiek vandeny, tiek besirandančioje vėl sausumoje – ir viską į savo bokštus ar už savo užtvarų tempė…. Kiek yra pilių vien tik St. Peterburgo regione, senesniuose žemėlapiuose pajūryje statytų, o dabar gerus 13 km nuo Suomių įlankos ar Ladogos ežero esančių… Net V.Šekspyras apie Bohemijos jūrą rašė – dabar mums juokinga, kad jis geografijos nežinojo… O iš tikro mes realios istorijos nežinom. Nes, kai vanduo slügo, tai ne kurie vandens telkiniai ir dingo…

Tiesa, įdomu, jog dalis tų apleistų sugriuvusių „plėšikų lizdų“ buvo atrestauruota ir pritaikyta gyvenimui XIX amžiuje – kai, sakoma, sekanti katastrofa buvo, šykart purvo srautais iš dangaus ėjo – tada bokštai ir aukstos vietos buvo vėl labai patogios gyventi.

Dae viena populiari tema: daugybė alternatyvinių istorijos tyrinėtojų ir konspirologų visomis žemės blogybemis kaltina Vatikaną, kai man vis atrodė, ko jie iš jo nori- popiežiaus iki XVI amžiaus Romoje ir būti nebuvo – Vatikano biblioteka, pvz, oficialiai tuo momentu įsteigta –  žemės gabalą, kur Vatikanas stovi, pirko iš Garibaldžio sukilėlių XIX amžiuje, o kaip valstybė – atskira teritorija Romos mieste, jis ir iš viso, Musolinio leistas funduoti. Kitaip sakant, Vatikano istorija visai nesena, bet visų mūsų istorija irgi ne ką ilgesnė. Ir tada jau ima darytis šilčiau. Antikinio meno jiems tempti į savo muziejų ar saugyklas iš toli nereikėjo, žinant, jog katalikiška imperija tuo metu talpino savyje visas oficialias religijas – ar per 60, ir jų dievų atvaizdai stovėjo broliškai, petys petin imperijos panteonuose ar soboruose ar kaip tas šventyklas vadinti. Imperijos archyvai irgi buvo kaupiami ten, kur ir buvo laikomi – vienas dalykas tik, apie ką nekalbama yra, jog tie, kas tapo ir buvo popiežiais nuo katastrofos laiko, buvo tokiais paskirti laimėjusių jėgų, ar žemiškos, ar ne žemiškos kilmės jos buvę… Ir pralaimėjusios, pražuvusios civilizacijos artifaktus tai jie tikrai, ir ieškojo, ir kasinėjo, ir susirinko – bet apie juos mums tikrai nepapasakos.

Kas gali kažkiek apie visa tai paliūdyti, tai pralaimėjusiųju palikti įrašai, pervadinti „sarkofagų lentom“, pakeistos juose naudotos senosios kalbos įrašų skaitymo taisyklės – dabar ji tapusi lotynų kalba, kurios niekas dorai nepaskaito, o vertimai tai ir iš viso, iš piršto laužti… Ir randasi, pvz, tokios plokštės Pijaus Klemento kabinete Vatikane. Bet pradėkim nuo pradžių. Antikinėje civilizacijoje, gali būti, kad ne tik rašymas buvo marginalus užsiėmimas, bet ir pati kalba buvo tik retais atvejais naudojama – gal jie keisdavosi vaizdais, gal matydavo vieni kitų mintis, ir to užteko. Situacija pasikeitė, atsitikus katastrofai – kaip palikti žinią apie tai, kas įvyko, net ir nežinant, ar kažkas išgyvens, ar kažkas perskaitys?… Prie Romos, Via Apija kelyje yra likę, be visų kitų mauzoliejų Scipijonų familijos laidojimo rūsiai – taip jie dabar vadinami.Piranezi graviūroje dar matome, jog antžeminė dalis irgi buvus – rotondos formos, šventykla vadinama. Bet gali būti buvus ir švietykla – pereitos civilizacijos techninis įrenginys, iš kur kasinėjant XVII amžiuje ištraukta ir į Vatikana išvežtas puikaus darbo marmurinis sarkofagas – paskui turistams ten pastatyta jo kopija. Taip pat iš ten paimta ir eksponuojama dar daugiau negrabiai išrašytų – kaip viniu kokiu išdrėgstais įrašais – negrabiai apdirbtų akmens plokščių – irgi, atseit, sarkofagų užrašų lentų – kurios, yra tokia nuomonė, yra tiesiog nuluptos nuo požeminės erdvės sienų ir buvę tiesiog grafiti – besislėpę tenai nuo katastrofos, įrašus paliko kaip žinią mums…

Scipijonų požeminė -Laidojimo- patalpa, matomai, susisieke praėjimu su netoliese esančiomis Kalistos katakombomis. Pačios katakombos radosi, matomai, kasant iš žemės baltą akmenį tų miestų statybai. Yra duomenų, jog tas baltas akmuo buvo labai minkštas, jį buvo lengva iškasti, lengva apdirbti, o pabuvęs kurį laiką sąlytyje su oru (deguonimi), jis sukietėdavo jau į rimtą akmenį. Po katastrofos, viską užnešusios moliu, buvo toliau statoma ir atstatoma iš molio plytų, o katakombos buvo tapę broliškais kapais.

Yra Youtubėje toks kanalas Strannica (klajoklė), kur mergina, apsiginklavus XX amžiaus vidurio mokslininko lingvisto, etruskų kalbos ir kitų sunkiai šifruojamų tekstų šifruotojo P.P. Oreškino metodika, šituos sienių grafiti tekstus iš Scipijonų laidojimo rūsių, atseit, lotyniškus ir tos familijos narių žygdarbius išrašančius, skaito kaip seną prokalbą – ir, turiu pasakyti, net šiurpas eina, klausantis… Senosios kalbos pakeitimo lotynų kalba principas labai paprastas: tekstą palikę, kaip yra, bet raidžių perskaitymo taisykles pakeitę. O naujai skambančiams žodžiams sugalvoję reikšmes, kitokias – t.y. tokias, kokių reikia, kad tekstus perskaityti, kaip reikia… Tą senąją kalbą klausant, nesuprantu nei vieno žodžio – netiesa, kad dabartinė rusų klaba turi kažką labai daug su ja bendro. Bet, kai imama po žodį, einama jo reikšmės ieškoti senuose žodynuose, posakiuose, įvairiose kalbose gali pasitaikyti užsilikęs ar panašiai netgi dar panaudojamas žodis – baltarusių ar senoje anglų, kokioj nors rusų tarmėj ar dar kur  – lietuviškai ji nemoka, bet irgi yra panašumų… Ir tada persiskaito visai kiti dalykai!

„Iš dangaus liejasi purvas. Viskas griūva, ateina galas. Žūvam. Pasaulio pabaiga.“

„Žmonės kovoja iš paskutinių jėgų, stengdamiesi prisikasti iki išėjimo. Dalis atidavė save „šilumos palaikymui“, mirštam purvo srautų surakinti (sceplionnyje, iš čia scipijonai), su vaikais atsisveikinę, einam mirti.“.. Paskui yra labai rūpestingai didelėm raidėm išraižyta „Lietus baigėsi.“ -Grupė žmonių išgyveno, maitinosi trintais nusunktais ryžiais, laukė žinių iš katakombų:“išlaikysim ir naują laiką. Yra vilties išsikasti“.

„Karo veiksmai nevyksta, viskas nutilę. Kur didieji vyrai, skraidantys kariai… Jų niekur nesigirdi.“

Kaip minėta, šitų akmeninių plytų originalus – pervadine Scipijonų familijos sarkofagų įrašais – susigrobęs sau Vatikanas. Tiksliau, tuometinis popiežius. Išskyrus vieną, tą, kur „purvo srautų surakinti, žūvam“- ją familija Barberini įsimūrijo ant  savo vilos frontono. Tikliau, vilos, kurią užsigrobė sau po katastrofos, iš lango padarė paradines duris (atkasinėjimu neužsiėmė) ir virš jų įsimūrijo, pergalę švęsdami ir ant visai pasityčiodami iš žuvusių – pralaimėjusių. Tipiška.

Familijos Barberini herbe – trys bitės, atsisukę visos į vieną centrą – vis medaus ieško? Ne, bičių spiečius (kaip ir kitų vabždžių) iš seno buvo vadinamas drakonu! Iš drakonų kilusias valdančiasias pasaulyje gimines prisiminkit… Napoleono simbolis irgi buvo bitė. Ką tai reikštų? – ogi yra bičių, stipresnių už bites: yra tokie pasakymai „Tambovo vilkas“, „Briansko vilkas“ – tose vietose buvo iš seno labai išvystyta bitininkystė, o bitę, pjaunančią kitas bites (ir mintančią jų viduje rastu nektaru), ten vadino vilku (ir jis nebuvo draugas!)… Tarp kitko,  olandai turi pasakymą, jei kas nori su tavim pyktis, tave erzina – „draak steken“. Drakonas ir gelti…

(bus daugiau)

 

Gyvenimas laike. IV dalis

Yra interneto platybėse Iljos Burlakovskio Absoliuti Imperija – į ją galima įsipirkti, paklusnumą pažadant, ir prisiekiant hierarchiją ir kitus dalykus gerbti. Imperija ateity planuoja aprūpinti darbu, ginti ir suteikti savo nariams plačias galimybes pasireikšti, kurti, keisti pasaulį – kurti jį alternatyvų, teisingą. Taip sakant, maksimali laisvė yra griežčiausioje disciplinoje ir aiškios formos remuose…. Kita yra Alionos Polyn įkurta Stipriausių laumių- raganų imperija (imperia silneišych vedm). Į ją priimtas (ir į raganas pašvęstas), jau praktikuosi magiją ne tik sau, iš tavęs bus laukiama entuziastingo dalyvavimo ir Imperijos projektuose (medžių sodinimo, retų laukinių gėlių sėjimo, vaikų namų lankymo su labdara ir t.t.) ir savo vietos hierarchijoje žinojimo. Mat, imperatorės galios auga, didėjant jos užmanymo mąsteliui, taip kad mokiniai mokytojos niekada nepavys… Šis susivienijimas perspektyvą turi tame, jog vedinė magija ir yra gyvenimo menas šiapus, ir vienintelis, žinojimu paremtas tikėjimas anapus. Kiek girdėjau, jie planuoja greitu laiku užsidaryti ir naujus narius jau tik su rekomdacija priimti – matyt, nemažai ir pelų su grūdais prisirenka…

Ir atrodo, jau kiek ten jų susibūrę iš viso pasaulio, ir ne saldainių popieriukų kolekcionavimu užsiima – magiškas jėgas naudoja, ir vis tiek, visą laiką nemalonumai, kova su RPC ir kitais religiniais agregorais už žmonių dūšias ir įtakos lauko dalį. Tai kas būtų, jei po vieną reiktų šitas kovas su oficialia bažnyčia kovoti? – iš karto užsirašyk į pralaimėjusius, kaip inkvizicijos laikais… Aš esu jau rašius ir apie Kozyrevo Laiko teoriją (ir veidrodžius), ir apie laiko daugiamatiškumą, kurio žmonės nėra įsisavinę, nors jau laikas būtų. Kelionės lygiagriačiai besirandančiomis laiko linijomis ar šokinėjimas nuo vienos į kitą čia prie to, jog reikia pratintis, jog pasaulio supratimas kaimyninėse linijose panašus, bet ne toksai pats. Ir kol manome, jog, pvz, žemė gali būti tik apvali ar Kristus gimė tikrai prieš 2019 metų, tai keliauti laike neturim jokių perspektyvų, iš savos laiko linijos net nepajudėsim. Nes kitur – kitaip, žemė plokščia, pvz, ant trijų banginių ar Atlantai dangaus skliautą laiko ir reikia nežiopsot, kad nuo žemės krašto nenukristum – pasaulių begalinė daugybė ir visokiausių… Vienur gal inkvizicija iki šiol siautėja, kitur visuomenei vadovauja „didelės išmintingos baltos moterys“ ar Sibilių įtaka viską lemia. Ir nėra, kas teisinga ar ne, gera ar bloga, reikia akimirksniu prisitaikyti prie situacijos, į kurią pakliuvai.

Kol kas, matomai, laiko dimencijas užėmę valdo tie, kas mus engia ir išnaudoja – tai ir yra jų pranašumas prieš mus. Ir kaip keistai ne nuskambėtų, bet kol mes iš jų nesimokinsim ir neimsim pavyzdžio, tai mūsų situacija ir nesikeis.Įdomu, pvz, jei auksas ir pinigų kalnai tokie jau pavojingi žmogaus gyvybei, tai kodėl nenusibaigia kokie nors ten Baruchai ar Warburgai? Kodėl Šifai ar Medičiai iki šiol laikosi ir neprapuola? – Todėl kad jie, kaip ir visi turtingi ir niekuo nesuvaržyti, neturi įpročio manyti, jog „pinigai mano“, „turtas mano“ – yra netgi kažkur interviu su vienu iš dabar jau senų Rotšildų publikuota, kur jis pasakoja, kaip jo senelis jį iš mažens mokino pinigus mylėti, branginti, su jais kalbėtis, kaip su gyvais, ir nieku būdu nemanyti, kad pinigai tie – jo nuosavybė! Priešingai, pinigai priklauso pinigų dievui, o tu juos tik saugai, globoji ir gausini. Ir to paties išmokysi ir savo vaikus ir anūkus. .. Kai dauguma paprastų žmonių, su dideliais pinigais susidūrę, mieliausiai juos išleidžia, išloštas milijonas pasibaigia nemalonumais, ligom ar mirtim, tai tokie rotšildai priešingai, jiems smagiausia juos glostyti, prižiūrėti. Taip ir aišku, kodėl pas vienus pinigai niekaip nesilauko, o pas kitus laikosi…

Kažkaip netgi Rotšildai didžiadvasiškesni už eilinį žmogelį, juos reptiloidais laikantį (Deivido Aiko įtakoj). Jau esu rašius, jog tuose sluoksniuose mados nesikeičia, tradicijos tęsiamos ir klasika švyti ramia amžinybės šviesa. O mums tai jau neduota: mums tai įvardijama kaip nesąmonė, prietarai, tamsa… Tėvai mums turi būti atgyvena, jaunimas viską žino pats ir daug geriau, ir laisvas daryti ką nori, rinktis gyvenimo kelią kokį nori – jie niekam nieko neskolingi, visas tradicijas reikia kuo greičiau pribaigti. Paprasti žmonės turi kuo greičiau parduoti ir perparduoti gimtus namus, jokių gerų daiktų nepirkti, kokybės neieškoti, joks objektas, kiek senovinis ar vertingas bebūtų – tuoj pat jį reikia nešti įkainuoti ir kuo greičiau parduoti, bibliotekom savęs neapsunkinti – turi būti pavyzdiniais vartotojais, prie nieko neprisirišus mobilia darbo jėga, šiandien čia, rytoj – dievai žino kur, jei tik darbdaviui to reikia. Ir čia tik vienas iš aspektų, apibūdinant, kuria prasme suprasti, kad iš rojaus esam išvaryti.

Kaip pagal užsakymą, pavyko įsigyti ir pirmąją G. Tymnetagino knygą, dvigubai storesnę už antrąją ir labai įdomią. Vienas iš nepaprasčiausių epizodų – autoriaus pasakojimas apie buvimą alternatyvioj realybėj, šalimais mūsiškės, apie funkcionavimą joje, kad ir neilgą laiką – erdvės prasme, panašu, žmonių irgi dar ne taip seniai gyventa ne dabartinėj iliuzijoje, bet realioj, labai intensyvioj, tirštai eteriu pripildytoj objektyvesnėj realybėj, kurr bet koks atstumas įveikiamas akimirksniu, vien pagalvojus, iš kurios mūsiškė, iliuzinė realybė, gali būti taisoma, gražinama, marginama raštais, arba priešingai, skurdinama, paprastinama, pilkinama… Net sugebant į ją pakliūti (ir toliau suvokiant, jog praktiškai esi abejose realybėse vienu metu), dar reikia mokytis joje funkcionuoti, pratintis būti – bet jinai yra! Ir būtent iš jos esame išstumti, ir todėl triūsiam visą gyvenimą, kasdieninį prakaitą liedami už kapeiką.

Žmogus gimsta su ribota atminties talpa. Maži būdami dar susiduriam su tuo, kas paskui įvardijama kaip „stebuklinga“ ir „neįmanoma“: matom nematoma, girdim negirdima, atsimenam gyvenę ankščiau ar tarpą tarp gyvenimų… Ir tik kai mus griebia mokyti – kuo ankščiau! – tai visi tie mokykliniai mokinimai vis storesniu sluoksniu gula, gilyn užspaudžia, kol ir visai išstumia atsineštą su gimimu atmintį. Paskui dar eina aukštieji mokslai, funkcionavimas darbovietėje, įvairųs domėjimaisi ir hobi – jau ir šito savo gyvenimo imam nebe prisiminti, nekalbant apie ką kitą… Lietuviškai buvo išleista tokia labai gera knyga „Šamano kvatojimas“, tai jos autorius, V. Serkinas ir G. Tymnetaginas, pasirodo, draugai, abu ilgą laiką laikęsi Magadane. O dabar jau ir kolegos rašytojai. Tik Tymnetaginas – pats šamanas, o Serkinas – psichologas ir dėstytojas, valgantis duoną iš šamano fenomeno, pasaulėžiūros, etikos ir praktikų tyrinėjimo. Jis yra parašęs ir tęsinį, kuris nežinau, ar yra pasirodęs lietuviškai, bet ten jau daugiau filosofinės, apibendrinančios medžiagos – kas liečia laiką, tai norisi pacituoti:

„Ką vadiname asmenybe, yra tik antrinis ir laikinas reiškinys. Pirminis yra žmogaus esmė. Ji nulemia formą, labiausiai tinkamą laiko, kuriame gyvename, sąlygom: fizinėm, biologinėms ir socialinėm. Bet, jei gyvenime užsiimti tik prisitaikymu prie jų visų (ar tik vienos dvejų), tai gręsia degradacija. Nes tokiu būdu žmogus išduoda savo esmę… Mes čia esame tam, kad išvystytume savo dvasios projekciją šitame laiko – erdvės kontiniume, o ne pajungti ją šito „loko“ – vietinėm – sąlygom.

Laiką, pvz, žmogus gali išnaudoti savidisciplinos vystymui – jei neegzistuotų laikas, nereiktų nieko stengtis padaryti laiku, pasirinkti svarbiausio, kad suspėti…

Kad tapti nuo laiko nepriklausomu, reikia išmokti savo laiką reguliuoti- tiek, sroves, tiek jo ritmus. Kai toks savidisciplinos lygis bus pasiektas, žmogus išaugs iš įprastinių „gyvenimo trukmės“ rėmų. Tik nereikia įpulti į kitą kraštutinumą: atsiminti, jog kaip tik užsiimi savės stebėjimu, sunaikini natūralų proceso vyksmą. Todėl racionalumo (ir savęs stebėjimo) nauda yra tiktai dalinė. Irracionalūs resursai, gyvenimo gyvenimas kaip gyvenasi turi mažų mažiausiai subalansuojančią vertę.“

Žmogus turi penkis pojūčius ir šeštąjį dar pripliusuokim kaip intuityvumą. Tai yra labai mažai, net visokios pusiau pasakiškos būtybės, kurių egzistavimo prasmė būtų žymiai sunkiau įvardijama, nei žmogaus, turi pojūčių žymiai daugiau. Todėl jos mus mato, jaučia, netgi per didžiulį atstumą, o mums jos – neegzistuojančios, nes niekaip nepajuntamos. Neturim kuo… Tai štai, tarp dvasios didumo ir turimų pojūčių kiekio yra tiesioginis rysšys – žmogus yra taip nustekentas ir jo dvasia į nieką sunykus, kad esam akli ir kurti, net su kokiais nors Jeti palyginus!

Dvasią augintis reikia!

(bus daugiau)

 

Gyvenimas laike. III dalis

Rusijai vis maždaug nuo 2020 pranašaujama didelė ateitis – daugiausia pati Rusija sau tai pranašaujasi, jei įdėmiau pasižiūrėjus. Atgims, girdi, vėl taps ne tik pasaulinio lygio žaidėja politikoje, bet ir rodys naujai žmonijai naują kelią ir t.t. Ir jau kaip tada bus gerai visiems, ir visos problemos bus išspręstos ir pasimirš, kad jos buvę… Žinoma, yra Rusijoje daug mastančių žmonių, ypač vyresnio amžiaus, ir jų samprotaujančių pasiklausyti visada įdomu. Yra, pvz, tokia Škola zdravogo smysla Maskvoje (sveiku protu besivadovaujanti mokykla), kur pensijinio amžiaus politikai, ekonomistai, diplomatai ar žvalgybininkai vis bando naujos rūšies Dangaus politiką (kaip atvarą geopolitikai) išrutulioti (ir tikisi, kad gal ir Kremlius tuo susidomės, ale vis nesusidomi), labiau kokiu nors konfucianizmu, nei moksliniu materializmu besiremdami. Surikiavę šešis dabar pasaulio politikoje veikiančius projektus – jau esu apie visa tai rašius seniau – žaidžia bridžą jų vardu ir tokiu būdu bando ne tik pasižiūrėti į ateitį, bet ir ją modeliuoti – sąmoningas apmastymas realybę įtakoja, ją kaip ir užsako, kad ji būtų tokia, o ne kitokia.

Rusija nori vadovauti pasauliui – laiko save tinkamiausia tam kandidate, bet tvarkos pas save įsivesti, net ir savo žydėjimo metais, jai taip niekada ir nepavyko (jos iki galo niekas irgi neužkariavo, nes visi planai visada nugrimsta į anarchiją). Tai dabar šitie dangaus politikos veikėjai šaukia tokį – idealų- planą į gyvenimą: reikia susiblokuoti su Kinija. Kol Kinija ir taip visko nepasiėmė, reikia su ja tartis ir imtis jai „vadovauti dvasiškai“. Kinai, kaip žinia, dvasios neturi, o rusai jaučiasi, jog dvasia – jų pagrindinis kozyris. Tai tvarka tada būtų kinietiška, socialinio reitingo sistemą, jau turinčią blogą šlovę absuliučiam gyventojų kontroliavime, reiks pervadinti į „good will“ sistemą – kiek žmogus pasiruošęs duoti valstybei ir sistemai… Jei 100%, tai jis bus pavyzdinis, idealus pilietis! Bet svarbiausia, kad Rusija išliks viršuje, ideologiškai taip sakant, vadovaujanti.

Iš Rusijos pusės žiūrint, planas geras, bet, jei Kinija gaus rinktis tarp šitų dvasios vadovų ir pinigų/aukso/bankų, tai bankų įtaka laimės dešimt kartų iš dešimties. Vadinasi, piniginiai sąntykiai ir bankai, o ypač bankininkų šeimynų įtaka niekur nedings. Auksas kaip valdė pasaulį, taip ir valdys – tai kuo tas naujasis pasaulis skirsis nuo senojo? Dings tik individo, laisvės, demokratijos, lygių teisių sąvokos – kol sąvokos yra, tai bent pavadinimus dar šitiems dalykams žinom, o kai ir tų neliks, tai kas liks? Laukia laukia Rusija, kada tas atgimimas prasidės – kaip nėra, taip nėra… Tai dabar jau sako, kad Putinas „išėjo nugalėtoju iš paskutinių 20 metų konfrontacijos su pasauliu situacijos, kad kiti pasaulio lyderiai tai pripažino, kad pokarinė Amerikos sukurta Bretton Woods sistema nebe egzistuoja, kad FRS, vis norėjusi procentą pakelti, palūžo ir jį nuleido – žodžiu, ji žlunga … Žinoma, Šveicarijos gnomai nusprendė grįžti prie aukso, tik mums kas nuo to? – Rusija turi dideles aukso atsargas, tas tiesa. Jei mes jas į apyvartą, tai teoretiškai tai gali būti šuolis vystymesi, o praktiškai gali išvirsti dar didesne anarchija… Čia jie sužaidė pirmiausia hipotetinį, bet labiausiai norimą variantą, žadantį Rusijai pergalę ir šviesią ateitį, kurioje, deja, bankai niekur neišnyksta, kaip jau minėjau.

Ir Putino pranašumo ir pergalės irgi nelabai rado, kuo pagrįsti. Girdi, turimas koks tai slaptas ginklas žmonių sąmonei valdyti, apie kurį nešnekama, bet kam reikia, ypač užsienio slaptos tarnybos, žino ir todėl tenka su rusų lyderio didumu skaitytis – jis tiesiog kaip dievų pasiųstas, saugomas ir šventos dvasios vadovaujamas. Čia jau aš norečiau pabrėžti, kad būtent. Gal iš šono žiūrint, matosi geriau, nes jie patys, tie politinio bridžo žaidėjai, jau kada yra ir paskelbę, jog projektas „trečiasis Rymas“ baigėsi, kai Ukraina atskilo nuo Maskvos metropolijos, ir vieningas provoslaviškas pasaulis, tuo projektu Vatikano kažkada užplanuotas, sužlugo. Pagal mane tai niekas ten tam Vatikanui nesužlugo – klaida yra matyti provoslavybę ir RPC savarankiškomis. Jei tai buvo Vatikano projektas, tai jie dabar Ukrainą į savo glėbį truktelėjo, ir per RPC įsigalėjimą Rusijoje, ir Rusiją į savo glėbį priglobs. Jau faktiškai ir priglobė: ir Gorbačiovas, keliaudamas į Maltą TSRS Vakarams atiduoti, pirmiausia į Vatikaną užsuko palaiminimo, ir Putinas Vatikane ne svetimas. O jau apie cerkvės išsibujojimą ir tolimesnius planus tai ir nekalbu, kai Putinas į valdžią atėjo, nuo tada ji, praktiškai ,komunistų partijos įtakos tradiciją tesia – kas turi akis, tas mato.

Čia aš turiu padaryti nedidelį ekskursą nuo temos. Taro kortas dabar žino turbųt visi, kad tokios yra. Vieni jomis buria, kiti naudoja asmeniniam tobulėjimui ir savęs pažinimui, kiti gal dar kam nors. Jas nei tai čigonai kažkada iš Indijos atnešė, nei tai jos iš senovės Egipto mus pasiekę – todėl ir dabar pagrinde visiems žinomas Ridder – Wait taro kortų variantas iš XX amžiaus pradžios ezoterine Senojo Egipto mistika perkrautas, nupaišant ir kortų reikšmes išrašant. Bet realybės tai neatitinka. Seniausios mums žinomos taro kaladės kortos pasiekė mus iš Renesanso laiko, o seniausios pilnos kaladės autorius – Marselio Fičino, tas pats, kur Florencijoje Medičių įkurtai filosofinei akademijai vadovavo ir slaptos vadžios ideologinį konceptą apipavidalino. Ne tik valdžia turi būti slapta, bet ir jos turimos žinios turi būti slaptos: pasaulį valdyti gali, tik realų jo paveikslą turedamas ir realią situaciją žinodamas. O kiti, kaip jau esu rašius, tų žinių turi neturėti, jų akys iliuzinem žiniom užpilamos ir tuo būdu minia nukenksminama ir konkurencijos niekada nebus.

Taigi, šita kortų kaladė, žinant ar bent nujaučiant tikrasias jų reikšmes, yra labai tinkama situaciją pasaulyje pasižiūrėti ir galimai prognozuoti. Jeigu politikuojantys pensininkai gali politinį bridžą žaisti, tai ir kitiems galima, kitais būdais, jei ką, pasaulio ateitim domėtis. Laukiau laukiau, kada jie tą paskelbtą Didyjį Žaidimą sužais, ir neiškentus pati pasižiūrėjau. Todėl mano komentaras būtų toks: iliuzinė ta Rusijos dvasinė lyderystė gaunasi. Ir imperatorius jos falšyvas… Kinija – taip, ji struktūruoja materiją kaip pats velnio įsikūnijimas, su visais nežmoniškais principais ir viso to pasekmėm. Kaip nebūtų keista, prie jos iš abejų pusių švelniai glaudžiasi Amerika (Trampo, ne progresyvistų varianto) ir Izraelis (matomai irgi, Jeruzalės, ne Telavivo)… O valdo – dvasiškai – vis tik senoji aristokratija Vatikano frontonu prisidengus. Ir Rusijoje jos įtaka eis per RPC ir aristokratų šeimų palikuonis, tradiciškai žinančius, kaip imperatorium savo naudai manipuliuoti. Anglija, ir kaip aristokratijos, ir kaip Londono City bankininkų šalis, šliejasi prie Vatikano „juodojo internacionalo“, islamo projekto nesimato – katalikybė priėmė atgal i savo glėbį? Ir Europos projekto kaip ir nėra: „kilmingas kraujas ir senos žemės“- prie aristokratų, o minias kinai savo metodais valdys?

Ką dar pasakyti? – Kad nieko naujo po saule, kol nėra kritinės masės laisvų, sąmoningų žmonių, o esame mes – mens, mench, bratja menšyje – tai kitaip ir nebus – Vandenio era pristabdoma?

Sekanti esminė problema: kai žmogus auga dvasioje, jo sąmoningumas didėja, jo energetinis potencialas, jis tampa pastebimas. O kai dar ir ima veikti – tą potencialą naudoti – tai greitai randamas būdas jį pribaigti, kaip pribaigė, pvz, Levašovą ar kitus, mums žinomus ar nežinomus.Visi esame po gaubtu, ką daryti? – Matosi toj pačioj Rusijoje, jog randasi žmonių, kurie buria ir kuria… internetines imperijas. Tikslas – veikti bendruomene kaip vienu organizmu, sukurti savą energetinį agregorą, ir tada bent jau žaisti kaip lygūs su lygiais tarp šitą pasaulį realiai valdančių jo pavergėjų. Kad žmonėms būtų bent alternatyva, pas blogus ar pas gerus eiti…

(bus daugiau)

Gyvenimas laike.II dalis

Laiką esame įpratę matyti „sutramdytą“ laikrodžio, todėl jis mus dažniau erzina, nei rodosi grėsmingai galingas. O Laiko stichja yra tokia pat galinga, kaip Ugnies ar Vandens ar kitos, ir žmogui ji – svarbiausia, ją reiktų labai gerbti, jausti ir branginti, kad ji atsakytų mums tuo pačiu. Skubantis žmogus ne tik visur vėluoja, jo sąntykis su laiku yra paremtas agresija – momento „dabar“ jis nenori, jis jau momente „kažkada kitą kartą“, ir veja laiką tekėti greičiau – tas ir teka, senėjimą ir senatvę netrukdamas atnešti… Kai ramus, metodiškai, momentą po momento pergyvenantis žmogus visur suspėja, per dieną nuveikia daug ir neprisidaro sau nemalonumų. Visų mūsų, skirtingų, laikas teka skirtingai, o mes, vietoj to, kad tuo pasinaudoti ar procesą apvaldyti, savą laiko greitį apleidžiam, nebe jaučiam, išmainom į standartinį, sutartinį visiems bendrą ir realiai neegzistuojantį, iliuzinį laiką laikrodyje – ar nuostabu, kad ir likęs gyvenimas tada tampa iliuziniu?

Viskas, kas mums visiems bendra kišama – tas pats darbo dienos ritmas, tos pačios taisyklės visose srityse, patarimai, kaip gyventi, ką valgyti, kokiais žodžiais ar sakiniais kalbėti, norint pasakyti vieną ar kitą teiginį, išreikšti emociją, pasidalinti mintimi – viskas tik sąlygina, teoretiška ir palaiko gyvenimą iliuzoriniu, neleidžia mums nei žingsnio žengti realybės linkui. Pvz. vergas alkoholį geria, kad lengviau savo dalią pakeltų. Ponas geria, švęsdamas, jog jis – ne vergas… Dar kitas geria dievų šlovei ir valdančių jėgų sveikatai, alkoholis taip pat yra prekė, nešanti pelną, ją įsiūlant kitam, o pačiam juo nesisvaiginant, nes jau pakankamai svaigina auganti tokiu būdu jo piniginė sąskaita… Žmogus valdomas per gąsdinimą negerti alkoholio taip pat efektingai, kaip ir per alkoholio reklamavimą. Kaip manot, negi visus alkoholis veiks vienodai ir tuo pačiu greičiu nuvarys į kapus, jei nuvarys iš viso?

M.Martinaitis sakè, jog „geria per daug kavos, o alkoholis jo kūrybai nedarantis jokios įtakos“… O kiti iš viso, yra sukurti auksui siekti rasti ir sukaupti, ir, kaip ir visi kiti Golemai, turi savo egzistencijai skirtą laiką, ir jų gyvenimo tikslas juos ir sunaikina. Pinigų vaikymasis irgi kenkia sveikatai – gal ir jį uždrauskim iki dešimtos ryto? Įdomu, jog žmonijai esant visiška įvairiausių vienetų mozaika, vis tik gamtą matome kaip monolitinę vienio sistemą, nors to niekaip negali būti, žinant, kaip žmonių sąmonė aplinką įtakoja… O labiausiai dėl gamtos išsaugojimo pergyvena tie, kurie jau mažiausiai ją savo kauluose jaučia. Tik gamtoje viskas turi savą laiką ir eina savais ritmais, kaip tu ją į muziejaus vitriną patalpinsi ir procesus joje sustabdysi? Kodėl žmones pasikeitimai technikoje džiugina, o pasikeitimai gamtoje – liūdina, kai abu procesai tiesiogiai susiję?

Kai žmonija be perstojo kur nors kariauja, kovoja, įnirtingiausiai ginčijasi, kažkaip niekas nesustoja pagalvoti, jog gamtoje – ir iš viso, žmogaus aplinkoje, vyksta tai tokie patys procesai? Pvz, šamanai papasakotų apie grunte ir dirvožemyje esančių kristalų kovą su ledu – kristalai žemę šildo, kelia temperatūrą, ledai tirpsta… Bet, ledas per vandenį projektuoja save į ateitį informacijos forma, ir ledynmečių žemėje dar bus.

Kažkaip nepagalvojam, kad augalai savo šaknimis tai ardo dirvožemį, gruntą, akmenis ir uolas – kodėl esame įsitikinę, kad žemė myli medžius?… Nes žmonėse tiek antagonizmo, jog gamtoje turi vyrauti visiška taika, kaip multfilmuose, stirna draugauti su vilku ir lapė glebėsčiuotis su kiškiu – kitokios situacijos dauguma žmonių jau priimti negali – sąmoningai renkasi iliuziją vietoj realybės?… Kai vietoj to, vystyk save, augink dvasines galimybes ir vaiščiok po ne tokias materialines erdves laisvalaikiu, ten idėjos išlieka ne tik išnykstančių pas mus čia augalų ar gyvūnų rūšių, bet galima sutikti ir egzempliorius, kokių niekada nematę ir tik pasakose ar mituose girdėję, o mokslas sako, kad tokių iš viso neegzistavę… Kai šitas mūsų iliuzorinis pasaulis buvo kuriamas ir švietimas nešė mums Niutono, Dekarto ir Enšteino žinias, jas įsisavinti buvo prasmė, nes tam naujai projektuojamam pasauliui reikėjo vidurinės grandies valdytojų, valstybėms – biurokratų, religijoms – šventikų ir t.t. Bet dabar, praėjus keliems šimtmečiams nuo XVI a. visos tos vietos užimtos, susiformavę jas užsėdę klanai, todėl socialiniai liftai sustabdyti, o švietimo teikiamas primityvias žinias imti nėra prasmės.

Dabar galima tik arba laimėti viską, arba likti be nieko. Ne žaidžiant pagal primestas taisykles, bet apverčiant šachmatų lentą sistemai į veidą. Viską laimi, sugebantys atsisakyti iliuzorinių paguodos prizų, ir iš iliuzijos išeinantys, įsigijantys jai imunitetą. Ir išsistatę savo sąmonęs, sugrįžtantys atitikti save idealų dvasioje, kiek nuo to idealo esi numuštas – su tuo išsiplečia supratimas, randasi matymas, atsisijoja grūdai nuo pelų bet kurioje srityje automatiškai. Ir… papildai pasaulį valdančiųjų gretas, atsistoji jau kitoje pusėje, nei dauguma – tampi visai kitoks, keistas, nepaprastas, kol kas vienišas. Nes neesi toks, kaip tie, kurie iliuziją kūrė, ją valdo ir masėms akis ja užpylę. Kas jie tokie – įvairūs konspirologai mini įvairius pavadinimus, o greičiausiai ir publika tai yra nevienalytė, kas uodeguotas, kas beformis, o kam iš gerklų dūmai rūksta… Šemčiukas toks yra Rusijoje, jau daug metų keisčiausius dalykus kalba – yra jį nacionaliniu pasakų seneliu vadinančių. Tik jis dar 1986 metais, minėdamas kaip mūsų užkariautojus ar ne Oreono žvaigždynų sistemą, pabrėžė, jog jie vieninteliai Visatoje užkariautas teritorijas valdo, įvesdami ten valstybę kaip  valdymo formą ir įvasdami ten pinigus. O kitos Visatos jėgos ar pajėgos net nežino, nei kas tai yra, nei koks tų priemonių demoralizuojantis poveikis vietiniams gyventojams. Kaip sakoma, neprašo jie pagalbos – t.y.mes neprašom pagalbos – tai ji mums ir neteikiama…

Pasakorius tai pasakorius, o esminį dalyką užkabino! Valstybė, kaip valdymo forma, ir pinigai. Kol tai Žemėje bus, tai iš esmės niekas čia pas mus nesikeis. Reikia „naujos žemės“ (pasaulio) ir „naujo dangaus“ (valdžios). Juos turi sukurti tik naujas, kitoks žmogus. O kas sukurs naują žmogų? – Ogi jis pats turi save susikurti! Kaip sakoma, jei nesieki tapti dievu, tai tavęs šioje žemėje jau ir nebe reikia, balasto ir taip pakanka… Vandenio epocha prasidėjo, kažkas turi visą tą velnio vandenį supilti atgal, iš kur jis išsiliejęs. Ir žmogus, kuriame sąmonės materijos procentas nesiras ir neaugs, žmogus, kuris iš vandens sudarytas ir liks, kaip buvęs, bus išpiltas lauk su visais tais vandenais kartu – žemė keičiasi, gamta, orai, augalai ir gyvūnai. Reikia suprasti, kur link, kodėl, kam atėjęs laikas ir keistis kartu. Tai ir yra vienintelis prasmingas mokslas, tyrinėjimas ir mokinimasis – žiūrėti, kur link suka gamta ir suktis su ja kartu. Visi kiti mokslai yra nereikalinga ir situaciją tik apsunkina.

Kai sakoma „eiti koja kojon su laiku“ tai turima omeny greičiau neatsilikimas nuo mados, nuo visų naujovių ir progreso. Tik tam pačiam laikui bėgant, šiandienos mada rytoj jau iš mados išėjus, progresas muštas dar didesniu progresu, o buvę didžiausios naujienos atsidūrę šiukšlių dėžėj. – Kaip atskirti, ką laikas atneša kaip realią permainą, o kas – dirbtinai sugalvota ir yra negyvybinga nuo pat pradžių? Tik gyvas žmogus atskiria gyvą dalyką nuo dirbtinai sukurto, ir atsirenka, ką jam imti iš laiko ir įsisavinti, o ką palikt ramybėj ir nekreipiant dėmesio, praeit pro šalį – kuo daugiau gyvybės tavyje, tuo sėkmingiau šitas procesas tau einasi. O kad save reikia gyvinti, sąmoninti, dvasinti, kaip galima daugiau su realybe liečiantis, ir vengiant visokių dirbtinybių ir iliuzinių realijų, tai čia jau savaime turėtų būti aišku.

(bus daugiau)

Gyvenimas laike. I dalis

Kas įvaldys laiką – pagreitintu tempu įsisavins laiko sąmonę – tas žemėje valdančiuoju ir bus. Kadangi viskas Žemėje vyksta žmogaus sąmonės dėka, tai kol dabartinis žmogus užstrigęs praeityje, tai valdymą žmogiška sąmone pakeičia, matomai, kokios tai technologijos, iš pereitų civilizacijų likę ir nugalėtojų sau susigrobtos… O gal jie visko turi, bet irgi, nežino kaip tuo naudotis, ir valdytojais išlieka, nes nėra konkurencijos iš žmonių, ir tada pakanka grobikų dvasinių vadovų įtakos. Nes žmonių tai vienetai kažką ta kryptim suvokia, o nesuvokiančius reikiama kryptimi kreipia tie, kurie suvokia, nors žmogiškos sąmonės ir neturi… – O kur parašyta, kad turi viską daryti savo vardu ir sava energija? – priešingai, reali valdžia yra saugi tik tada, kai nematoma ir nežinoma, žarijas žarsto kitų rankom, o paskui ant tų kitų visą kaltę už pasekmes ir pakabina – ir viskas gerai, viskas pagal visatos dėsnius – užsitarnauta bausmė garbėtroškom, valdyti trokštantiems, šlovės bet kokia kaina norintiems?

Neatrodo įtikinama? – jau lyg ir žinom, kad okeanas yra gyvas, kad žemė – Gaja – irgi, bet vis mums nesusiveda visa tai į viena: visa erdvė yra gyva, ir žmogaus sąmonė yra jos dalis ir valdymo pultas. Kaip žmogus savo sąmone panori, taip ir būna… Tik minios sąmonės lygis yra minimalus, jei iš viso dar yra… Vienetiniai geri žmonės, ant kurių pasaulis dar ir laikosi, jie yra gyvybingi ( šeimos, tradicinės vyro ir moters rolės, moralė, grožio estetika, klasikinė kultūra), bet jie nėra labai sąmoningi. Jie gyvena ir į ezoterikas visokias nelenda… O protingieji, progresyvieji – visoki kompiuteristai, technikai technologai, profesoriai ir studijų galvos – jie nėra gyvybingi, o sąmonė jiems ir iš viso, nesuvokiama. Netikit? – Manot, jie pajėgūs suvokti teiginio „dabartiniam mokslui galimybės dar slypi  tiktai mene“ aksiomatiškumą?… Tai va, o ką aš sakiau?

Visais laikas valdė tie, kas žinojo tikrąją pasaulio padėtį ir nuo realybės nebuvo atitrūkę, bet priešingai, joje įsišakniję. Akivaizdu, jog tai nėra tas žinių paketas, kuris suteikiamas mokykloje, mus kapitaliai apšviečiant. Ne veltui Jurga Ivanauskaitė pasakojo, kaip jai (o ir kitiems vakariečiams) Rytų kultūroje buvo baisus vietinių sąntykis su mirtimi – baisios mirties kaukės, mirties šventės, ceremonijos… Nesugebam suvokti mirties svarbos gyvenimui, kad tik numiręs pasiruošęs, nenumirs ant visai… Egipto Mirusiųjų knyga yra – žmones išmokdavo visų dievų vardus, kad mirę būtų įleisti į jų menę, kad galėtų išvardinti visas nepadarytas nuodėmes… Elnius auginančios Sibiro tautelės vaikai nuo mažens pratinasi „skraidyti“, žiūrėdami į žvaigždžių pilną naktinį dangų – pasigauna ir jaukinasi sau elnią tenai, kuris po mities juos į Protėvių šalį nuneš… Mes norim gyvent amžinai, o vis tiek, gyvenimo vienkartiškumas mums įkirstas, gyvenam kaip vienintelį kartą gyvendami, mirties bijom kaip galo ant visai, tuo esame silpni ir manipuliavimui pasiduodantys. Kai, atrodo, išmok, išsitreniruok bent jau sapnuodamas atsibusti ir toliau miegodamas, veikti toj būklėje sąmoningai; išmok orientuotis sapnų pasauliuose, nukeliauti, kur nori, padaryti, sužinoti, ką reikia – juk vis tiek, miegoti kiekvieną naktį reikia… Ale ne, visaip stengiamės dieną pratęsti nakties sąskaita, kad paskui kristi ir užmigti be sapnų. Arba visai, nemigą prisišaukiam…

Dvasios trejybiškumą prisiminkim: žemiškiausia jos dalis, seniau didelės rolės žmogaus gyvenime nevaidinusi, lieka prie kūno ir kartu suyra, o kūnus dabar vėl imta masiškai deginti – įvairūs mediumai ir aiškiaregiai sako, jog labai padaugėjo besiblaškančių „dvasių be vietos“, kas yra logiška, pastebint, jog daugybė žmonių tik šita kūniška, materialistiška dvasia ir gyvenam – šitai dvasiai tikrai, jokios perspektyvos už šito vieno gyvenimo ir nėra. Kas gyvena „bendruomenine dvasia“, kaupia socialinius įgūdžius, didesnės apimties dvasines struktūras įsiaugina, tie „plauks per upę“ ir ras savuosius, ir sėkmingai gims vėl ( arba ne, tikimybė penkiasdešimt procentų, manau)… O Pirminės energijos dalelė mumyse, tai, kas nesunaikinama, išeina Aukštyn, į pirminį dangų, ir viso gero. Tiksliau, ne išeina, bet ji visada ten yra, o kad mes esam dvasiniai liliputai ir į tokias aukštumas savo sąmonės koncentracijos tašku netraukiam, tai ta dvasios dalis be kontakto sėdėjo ir nosį krapštė, kol gyvi buvom (ir savo sąmone jai kažkur apie kulkšnis makalavomės, aukščiau pakilti nesugebėdami), ir kaip pamirę kažkur likom, plaukėm ar neplaukėm (ar paskendom, nebe išplaukėm), tai jai nėra jokio skirtumo.

Tie, kurie gyvenime supranta, kas yra svarbu, ir dasiaugina savo sąmonę bent jau kažkur savo dvasiai iki pusiaujo ar peties, tai jie ne tik kad ne „gyvena ar miršta“, plaukti jiems irgi niekur nereikia, jie ir tos upės abiejuose krantuose yra vienu metu, ir tai jiems neatrodo kažkas labai ypatinga. Yra tokia pasakėčia: sėdi erelis ant medžio viršūnės ir ilsisi. Atbėga kiškis, sako, ar galiu ir aš čia ilsėtis? – erelis nieko prieš, kiškis įsitaiso prie to paties medžio… Tik netikėta atbėga lapė, griebia kiškį ir surija… Pasakėčios moralė: sėdėti ir nieko neveikti saugiai gali tik tas, kas sėdi labai aukštai.

Arba Lazarevas yra kalbėjęs apie laiko pagreitėjimą ar sulėtėjimą, galintį nutikti žmogui: laikas kritiniu momentu sulėtėja tiems, kurie turi daug vidinės energijos, ir, streso pasekoje „išmeta ją į išorę“- kuo aukštesnės žmogaus vibracijos, tuo lėčiau teka jo laikas (ir lėčiau vyksta senėjimas). O dvasios milžinai ir iš viso, aplink save palaiko amžinybės belaikiškumą… Kai vibracijom žemėjant, laiko tėkmė greitėja ir senstam. Jau vien tai suvokiant, laiko valdymo svarba turėtų atsiverti visu rimtumu!

„Dabartiniams dievams stipraus žmogaus nereikia“ – kaip tai suprasti? Schema būtų tokia: kažkada buvo žemė, buvo dangus ir buvo požeminiai vandenys… Kažkokiu momentu požeminiai vandenys išsiliejo, iš gelmių išsiveržė, užliedami ne tik žemę, bet ir dangų, ir dabar turim vandenį po žeme, ant žemės ir danguje. Ir to pasekoje Aukštasis, pirmesnysis dangus liko mums nebe pasiekiamas… Požeminiuose vandenyse gyveno kiti dalykai, su žmonėmis nieko bendra neturintys, ir, vandenims išsiliejus, jie ir tapo dievais naujai susiformavusiame mūsų danguje.. O dievai, į kuriuos reiktų lygiuotis, imti pavyzdžiu ir jais tapti žmogui, liko kažkur aukštai ir komunikacija nutrūkus. Pagrindinei žmonių masei danguje esančią neprieinamą dvasios dalį puikiai pakeičia religiniai agregorai, iš kurių (jų pačių energijos sąskaita!) jie ir yra valdomi. Tie agregorai jiems po mirties kažkiek padės, bet pagal savo įstatymus ir teis… Sakoma, jog „dievas vienas“ – taip, kaip pirminės energijos šaltinis Aukštajame danguje, ir su juo mes nieko bendra neturim nei gyvi, nei sapnuose, nei po mirties.

Kai buvo Rojus žemėje, buvo taip pat Danguje, taip pat ir ant žemės. Dabar, kai požeminiai vandenys ( su savo gyventojais) įsiterpė, užėmė dangaus vietą, tai Žemėje įsigalėjo pragaro dėsniai, nes kaip Danguje, taip ir ant žemės… Kas realią situaciją (ir tuos dėsnius) žino ir veikia būtent pagal tai, tai „dangus jiems ir padeda“…

Bet ir „žmogus“ yra bendras mums visiems pavadinimas tik ta prame, jog visi „gyvename ant šios žemės“. Ir tai dar įvairus biorobotiškumo laipsnis varijuoja. Nes vienoki žmonės, sakoma, yra radęsi paraleliai su gyvūnais, kiti – vėliau, paraleliai su augalais, o dar ir iš viso, yra ir angelų, bandančių žeme vaiščioti – paradoksalu, bet vartojančių mėsą, ne tik žolynus, vyną ir alkoholį, raugą ir bakterijas, kad tik kažkaip savo vibracijas pasižeminti, ir, žemėje įsišaknijus, ką nors joje sugebėti nuveikti…

(bus daugiau)

 

Žmogus gyvenime ir paskui. V dalis, pabaiga

Panašu, kad kūnas neduotas žmogui amžinam gyvenimui – gal seniau buvo kitaip ar kūnai buvo kitokie, bet dabar mūsų kūnas paskaičiuotas maždaug šimtui metų. Per tą laiką žmogus turėtų pereiti treniruočių kursą materialumu, ir išeiti, mirdamas, iš šito kūno tiek ūgtelėjusia dvasia, kad ji toliau galėtų sau materializuoti kūną pati, pagal reikalą. Tokius gebėjimus vadiname jau dieviškais ir jų pavyzdžių pilna mitologija: Dzeusas tai pasirodo jaučiu, tai – gulbinu, tai – aukso lietusm… Kuo jam reikia, tuo ir pasirodo, žodžiu.

Žmogus gal ir yra viso ko sutverto aukščiausia išraiška, bet ne šitoje formoje, kokioje esame dabar, ir ne su tiktai tokiom, neištreniruotom galimybėm – jam dar augti ir augti. O mes neaugam – žinoma, parazitė, okupacinė sistema padarė viską, kad kitaip ir nebūtų. Kai teritoriniai dievai irgi paliko mūsų gyvenamą žemę, jie vietoj savęs įsteigė agregorus – kad jie rinktų žmonių energiją, ir, vėlgi, iš tos pačios energijos žmones  būtų galima valdyti, riboti ir prie žemės spausti. Ką dabar vadiname magija, kažkada buvo patys natūraliausi žmogaus veiksmai – bet kurį buitinį veiksmą, kasdienybėje, darant su intencija, jis tampa magišku – juo gali užduoti, ką nori, sau ir pasauliui… Žmones taip kurdavo sau pagalbininkus, kaip, matomai, kūrėjas kažkada sukūrė mus: jei akmeniui, medžiui, upelei, skulptūrai ar paišytam atvaizdui, ar dar kam nors, duodi energiją, jis atgija, tampa vis stipresnis. O tada gali jo prašyti išpildyti tavo norus, padėti, apginti, apsaugoti…

Net kai radęsi įvairiausios religijos, uždraudė kurti stabus ir atvaizdus – cha, įdomu, kodėl? – žmonės vis tiek toliau bendravo ir su gamta, ir šventųjų atvaizdus prašė parūpinti gerą derlių, ar gerą sveikatą, ar iš viso, gerbūvį. Ir jei tie buvo ne efektyvūs ir norimo rezultato iš jų nesulaukdavo, tai tie patys prašytojai išperdavo šventojo statulą rykštėm, ar ikoną su atvaizdu paleisdavo į upę pasroviui – tegul ją kas kitas susigauna, gal jam ji tarnaus geriau… Tai dabar mes visa tai užmiršę, ir, religijų užspausti, meldžiamės meldžiamės – jokio efekto, tada dar vėl medžiamės – gal dievas labai užimtas ir negirdi… Žinoma, šiais laikais agregorai užėmę visą įmanomą erdvę, į kurį gimei ar tave įkrikštijo, tai ten jau ir sėdi. O kur dar ne religiniai agregorai – piniginis, mados ir pan. ? Toks tik skirtumas, kad nesamoningus agregoras melžia, retai ką duodamas už tai atgal, o samoningieji su agregoru bendradarbiauja. T.y. Jie nieko neprašo už dyką, viską bando gauti mainais, susitarti ar nusipirkti. Plius, samoningas žmogus agregorui iš karto vertingesnis, jis iš karto paslenkamas arčiau agregoro centro, gauna iš jo daugiau ir lengviau.

Seniau, kažkada, kiekviena giminė, kiekviena bendruomenė buvo ir stipri energetinė būtybė. Stiprinama, puoselėjama giminė atvesdavo į pasaulį sveikus, stiprius, energingus, gabius žmones, iš naujo ir iš naujo, kiekvienoj sekančioj kartoj. Protėviai anapus ir gyvieji žemėje sudarė vieną visumą, gerbė, rūpinosi, mylėjo vieni kitus.. Jei per viena gyvenimą žmogui prisiimtų uždavinių įvykdyti nepavykdavo – žmonijai vis labiau grimzdant materijoje – tai žmogus bent jau atgimdavo pas savuosius, į tas salygas ir tarp tų žmonių, kur jam tęsti ir užbaigti savą augimą kūniškame pavidale buvo lengviausia. Kodėl jūs manot, kokie nors Rotšildai ar Rokfeleriai yra karta iš kartos tokie sėkmingi, galingi ir turtingi? – jie išlaikę gimininę tradiciją, ritualus, ten vaikai gerbia tėvus, lieka šeimyniniame biznyje, tęsia tradicijas – Rotšildai iki šiol gimsta pas Rotšildus. O visų mūsų likusių giminės išardytos, protėviai pamiršti, tradicijos išjuoktos, vaikai kiekvienoje kartoje valstybės ir ideologijos sukeliami prieš tėvus, jiems galvos susukamos įvairiasiomis, atseit, jiems priklausančiomis, laisvėmis. – Ar keista, kad esame visą laiką absoliučiai valdomi ir neturime jokių galimybių priešintis?

Dar neseniai buvo madinga sakyti, kad reikia savą giminę imtis valyti, gydyti, vėl energetiškai pakrovinėti ir t.t. Bet. Kadangi chaosas visur ir viskas yra susimaišę ne tik anapus, bet ir šiapus, iš kur tu žinai, ar tu į savą, o ne kokią atsitiktinę giminę gimei? Ir kad tu vėl į ją gimsi? – čia gi daina be pabaigos gaunasi… Yra tokia protinga „vedma“ Rusijoje, tai ji sako: viskas gerai ir gražu, bet pasiskelbk, kad nuo tavęs prasideda nauja giminė. Planuok kaip tik į ją grįžti, augink ir auklėk vaikus ir anūkus taip, kad jie tave gerbtų kaip giminės pradininką, ir, kol dar gyveni, ir po to – pradėk dinastiją. Pradėk šeimos verslą ar profesiją, ar amatą, į kurį ir tau bus tikimybė didesnė, kad grįši, kaip kad grįžtama prie nebaigtų darbų, ir žinios, įgūdžiai, materialinė bazė bus ten ir tavęs lauks, o ne prapuls, ir teks viską pradėti iš naujo, kaip dabar kad kiekvieną kartą gimus būna. Apie materialinę bazę: kaupk biblioteką, meno kūrinius, kitokias kolekcijas. Pirk brangenybes, kurios bus perduodamos vaikams ir vaikaičiams – kiekviena išlikus sena giminė turi materialinę bazę, kurtą kelių ar keliolikos kartų. Jinai neišsidalinama kiekvieną kartą, dar ir susipykstant, ji puoselėjama, pildoma, ir tokiu būdu stiprėja giminė.

Kaip seniau kiekvienas aristokratas, valdantis šeimos ir giminės turtą žinojo, jog jis ne savininkas, jis yra tik laikinas valdytojas, globėjas, saugotojas… Žemę, miškus, dvarus puoselėjo, sodino, turtino ne sau – ąžuolus sodindamas, pats jų savo gyvenime šimtamečiais nematysi. Bet matys tavo vaikai! Matysi ir pats, savo vaikų anūku grįžęs, gimęs. Į tą pačią aplinką, tą pačią tradiciją, tarp tokių pat žmonių grįžtant – gimstant vėl – yra žymiai lengviau prisiminti pereitus gyvenimus, įgytus įgūdžius, susirinktą išmintį – ir galima augti toliau! Tiktai taip dar yra perspektyva, kad kažkada realiai išaugsi tiek, kad išmoksi materializuoti save pats ir daugiau priverstinai gimti nebe reikės. – koks yra baisus melas, kai sakoma, jog nieko iš šito gyvenimo, atseit, nepasiimsi… Nes pasiimsi viską, ką išmokai, ką patyrei, užsidirbai energetinių struktūrų prasme. O jei dar ir giminę puoselėjai, tai ir materialiniai turtai neprapuls, ir sveikas, energingas, talentingas gimsi…

Kad menas yra magija, žinojo visi menininkai – kaip dažnai atsitinka, ką žmogus nupaišė, apie ką parašė, taip ir pakrypsta jo gyvenimas, tokie dalykai jame ir nutinka… Ne visi esame menininkais, bet visi esame kūrėjais – privalome susikurti savo gyvenimą, nusitiesti sau kelią, vienokį ar kitokį – nes gatavo, mūsų jau laukiančio, nėra. Išauginti vaikus, sukurti namus, išpuoselėti šeimą, pratęsti giminę – už visa tai reikia imti atsakomybę, daryti, kurti pačiam… Daug kas gal pasakys, kad jis neturi galimybių, laiko, jėgų, sveikatos – bet viskas prasideda nuo intencijos, čia mes visi lygūs. Ir turtingas, ir vargšas, sveikas ir sergantis, gali norėti to paties, gali užsiduoti sau tą patį, kad tik noro būtų… O toliau vis tiek, pats stipriausias efektas yra iš „darymo nedarant“ – intenciją suformulavai ir žiūrek toliau, kokios tau galimybės ateina, nepraleisk pasitaikiusios progos, kelionės, draugystės, pasiūlytos pagalbos, knygos, idėjos. Nes viena veda prie kita, kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo, dažnai mažo žingsnio.

Ir mažas gyvenimas gali būti išstatytas labai gerai, sėkmingai, užtikrinti įgūdžių bagažą ir nepraeiti veltui. Ir tada pasižiūrai atgal, ir atrodo, kaip visa tai radosi? Negi čia aš visa tai surikiavau, išstačiau? Čia iš mano norų ir svajonių viskas taip pasidarė? – ne gyvenimas, o gryna magija pasirodo… Arba, suformulavus tiksliau, magija ir yra gyvenimo menas. Visiems prieinamas, tik toli gražu, ne visi jį naudojam. O reikėtų!

 

 

Žmogus gyvenime ir paskui. IV dalis

J.Gervė 1998m. vasarą prie Lamos ežero toliau yra aiškinęs, jog dvasios procentą mumyse didinti būtina, bet, kadangi gamtos esame sukurti maži ir mūsų diapazonas irgi mažytis, tai ten, kur mes esam, ten ir šviesos langelis. O visur kitur energija, vibracijos, jos nėra šviesios. Todėl reikia labai sekti balansą savyje tarp energijų, ateinančių iš viršaus ir iš apačios.: kai tik kuri viena užgriebiama mūsų per smarkiai, mus išmeta iš mūsų langelio į tamsą… Todėl langelyje likti yra labai svarbu, ir, norint judėti, reikia stengtis plėsti diapazoną – didinti langelį, bet visada liekant jo viduje.

Iš viso, jis pristatė schemą, simbolizuojančia žmogaus vietą erdvės, laiko ir materijos plokštumų sankirtoje: jei tris popieriaus lapus įkirpti iki puses ir sustumti vienus į kitus tokio erdvinio plokstumų kryžiaus formoje, tai visų jų kitimosi taškas -„tiesos momentas“ ir yra ideali vieta, kur žmogus turėtų laikytis. Plokštuma, stovinti į žiurovą pločio briauna yra erdvė: moterys jos savyje turi daugiau, nes jos sukuria naują žmogų. Jos paprastai randasi tiesos momento priekyje, o vyrai, priešingai, turi moteris erdve aprūpinti, jie būna truputį nuo tiesos momento atsilikę… Laiko plokštuma kryžmina erdvės plokštumą, ją matytume visu jos ilgiu prieš mus. Ir mes praktiškai visi esame praeities pusėje, o ne susikryžiavimo centre. Tai reiškai, kad ateities kaip po tokios, mes neturim. Mes tik imam praeitį ir projektuojam ją, vis iš naujo ir iš naujo savo gyvenimo kely. O jei kalbėti apie tolimą ateiti, tai jos ne tik nėra, bet jos niekas kurti ir nesugebėtų…

Ir trečias parametras yra „aukščiau ar žemiau“ centrinio plokštumų susikirtimo taško: žemiau yra materija, aukščiau – dvasia. Ir į padebesius nuskridus yra negerai, bet dauguma esame prasmegę materijoje ir praktiškai visiems reikia stiebtis  aukštyn… Kodėl susikryžiavimo taškas yra mūsų „tiesos momentas“? – todėl kad ten susidaro hyper erdvė, ir žmogus įgija galimybę akimirksniu materializuoti bet kurią savo mintį, idėją ar planą – o dėl to, jei prisimenat, esame į šį pasaulį ir atėję… Kuo arčiau šito taško randamės – kuo tiksliau esame savyje šituos tris parametrus susikalibravę – tuo mums geriau sekasi, pildosi mūsų norai (ar mūsų baimės). Nesąmoningas žmogus kalba apie laimingą atsitiktinumą (arba nesėkmę, likimą) ir ta kalibracija jame vyksta nuo jo paties nepriklausomai – jam vis kažkas atsitinka, kas vėl, jį labiau į vieną ar kitą plokštumą „išmeta“… O kas dirba su erdvės, laiko ir materijos parametrais samoningai – tas jau daro stebuklus, visų likusių akimis žiūrint.

Labiausiai žmonėms dabar trūksta laiko sąmonės, todėl ir mūsų smegenys nedirba pilnu galingumu, ir laiku keliauti, laiką valdyti mes nesugeban, nebent atsitiktinai kažkas nutinka… Ideale energijos turi ne mus stumdyti savo veikimo lauke, bet jos turi būti mumyse, ir mes turime būti autonomiški jų atžvilgiu – reguliuoti jas, kaip panorėję. Dabar, pvz, visi esam susigrūdę praeity, o turėtų būti taip, kad vyrai laiko praeitį, o moterys – ateitį… Aišku, kad nei vyriškėjančios moterys, nei moteriški vyrai, transgenderiai ar ne, jokios erdvės, laiko ar materiją kuriančios sąmonės nei laikys, nei valdys – žala programų, kurias sutinka į pasaulį nešti tie, kurie tuo gauna galimybę iš pragaro pasprukti, yra ne paviršutinė (pasaulietinė, visuomeninė), ne, ji yra giluminė ir esminė žmogaus tolimesnio griovimo procesui.

Dar daugiau – chaosas žemėje reiškia ir chaoso danguje stiprėjimą. Gyvendami, apie mirtį nieko nežinom ir žinoti nenorim. Mirę, dvasiai išėjus iš kūno, žmonės ir visai pasimeta. Nesupranta, kas atsitiko, ką daryti, kur eiti, kas bus toliau… Apie 40 dienų dar pasitrina čia, netoli mūsų – mato, ar jos liūdima, ar jos daikteliai išsidalinami, ar ji minima su pagarba… O paskui kas? Iš principo, kad pereiti į anapusinį pasaulį, reikia „perplaukti upę“ – čia žmogus taip pasakytų… Tik ta „upė“ pilna pristatyta tinklų, gaudančių dvasias įvairiems eksperimentams. Tuos tinklus galima apeiti, jei bent kiek save dvasia sugeba koreguoti – tam galima treniruotis sapnuojant: kas sugeba sąmoningai judėti, elgtis savo sapnuose, tam lengviau ir po mirties. Taip pat pilna visokių viliotojų su draugiškais šviesiais besišypsančiais veidais, ir kiekvienas vis siūlo nuvesti, palydėti, parodyti kelią – naivi dvasia ir nueina is paskos, ir patenka į nagus nežinia kam…

Kadangi po mirties laiko nėra arba jis jaučiamas visiškai kitaip, tai gali atsitikti, jog vėliau mirusio stipri dvasia, beplaukdama upe, apsižiuūri, kad niekur nesimato jos giminaičių ar kurio nors iš artimųjų – nes sielos, būna, nuskęsta toj upėj iš karto, jei per daug materialistinės ir visai ne dvasingos – tada stipresnė dvasia, būna, neria gilyn ir arba ištraukia saviškį vėl į paviršių (ir jis gims nežinia kuo, nes iš naujo gimti visai neužsitarnavo), arba paskęsta kartu, irgi, ir jau nebe atgimsta niekad. Kitam krante pasauliai šviečia savom šviesom ir dvasias, jei jos apgaulių ir pagundų išvengė, įtraukia ten, su kuo jų vibracijos (švytėjimas sutampa). Kaip ten su tuo švytinčiu tuneliu, apie kurį visi pasakoja, kas iš klinikinės mirties grįžta? – paprastai dvasia dar keliauja savo kūne, kol jaučiasi tunelyje, ir šviesa jo gale yra dar tik išėjimas iš kūno į erdvę – nematerialinė erdvė jaučiama visai kitokia – ir tą dvasią grąžina atgal dar iki galo neišėjusią. Arba ji išeina ir jau nebe grįžta nieko papasakoti.

O per upę plaukiant, kas jei nesiorientuoja ir tik stengiasi į šviesą patekti kažkur toli matomą, tai įkrenta į skylę ir yra įtraukiamas į žemės dimensiją, ir į kokios nors moters gimdą, kad gimti ir gyventi vėl… Ir vis mažiau kas vyksta pagal planą, dažną dvasią „užneša“ ten, kur jai visai nepriklauso, ne pas tuos tėvus, ne į tą šalį.

Apie visokius eksperimentus, su žmonėmis, su jų sielomis, dvasiomis girdim jau seniai ir tai neatrodo labai įtikinama: kas eksperimentuoja, kokiu tikslu?… Kad tai suprasti, reikia žinoti, kaip buvo nuo pradžių. Tas, kas buvo mūsų žemės kūrėjas – kam autorinės teisės priklauso – jis žemė jau palikęs seniai. Panašiai, kaip dailininkas, kuriantis paveikslus vieną po kito – nutapė, pardavė ir nedažnai net ir bepagalvoja, kaip tam ar kitam jo paveikslui sekasi, ar jis į niekšiškas rankas nepakliuvo… Tai va, o mes pakliuvom – pamatę, kokia puiki žemė sukurta, į ją pradėjo lysti visi, kas gero gyvenimo už dyką norėjo, pradėjo ją dalintis, kovoti tarpusavyje – čia vis dar apie dievus kalba eina, tik dabar jau atskirų teritorijų… Ir žemę kiek kartų sugadino, ir iš žmonių mažai kas gero liko. Nes, kad žmones pavergti, priversti juos dirbti sau ar vykdyti savo valią, reikia juos padaryti panašius į save – Jahvei tas labai gerai pavyko, bet ir daugiau kas pasistengė… Pradžioje su žmonių kūnais eksperimentavo, veisė gero skonio – maitinimuisi, tvirtus – kad dirbtų, ir visokius keistus ir juokingais kūnu ar galvos kombinacijom – pasilinkminimui…

Bet, kūrėjas kiekvienam savo kūrinyje palieka dvasios dalelę, o gerame kūriny – ir visą dalį. Didžiadvasiškas žmogus – tai tas, kurio dvasia didelė, jam joks blogis ar dar kas nors nieko padaryti negali. Todėl reikia tą dvasią mažinti, mažinti, kol ji visai tik trupinukas liks… Galima bandyti nuo jos kažką nuimti, kažką priešingai, prideti – ir vis žiurėti, kaip jam gyvensis, koks jis bus. Visai sunaikinti žmogaus, kol jame bent dulkelė dvasios dar yra, neįmanoma. O kai nebe liks, tai žmogaus irgi nebe liks. – bedvasių robotų prikurti – ne problema. O žmonių tiems, kas žemė valdo, nebe reikia praktiškai jau dabar.

(bus daugiau)

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as