Kriaušių metas

1
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis
2
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VII dalis
3
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VI dalis
4
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. V dalis
5
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. IV dalis
6
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis
7
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. II dalis
8
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis
9
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga
10
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis

Žmonijai yra bėda, nes jaunos sielos labai lėtos, gyvenimą pragyvena, tik kokį vieną dalyką supratę, o gal ir to ne; o senos sielos įsisukę savo nerimo ir troškimų užburtame rate, gimsta godūs žiniom, pergyvenimams, nori kuo daugiau išbandyti – per vieną gyvenimą pergyvena kelis ar keliolika, tik prisirinkę jos ne tik pozityvios patirties, bet ir trauminių programų, blogio, juodulių ir vėl, miršta nenurimę, nepaleidę savo žemiško gyvenimo, vis dar alkani… Ir į amžinybę nepereina, o gimsta vėl, ir neatneša naudos, kurią galėtų… Jaunom sielom parazitai smegenis užpudrina tuoj pat, o senas laiko troškimais surišę ir tikrai, panašu, išgelba yra tik iš tų, kurie „ateina“, o ne gimsta, kurie nemirtingi arba gyvena nepaprastai ilgai… „Banginiai negali išgelbėti kitų banginių…“(broliai Strugackiai)
Jei masonai ir jų statytiniai žmonėms kultūrą sukūrė – jie žymūs, matomi, žinomi, tai tie, kurie žaidžia už žmoniją, kurie žino tiesą, matomai, ją irgi perduoda, dalinasi, nes tiesa nežuvus. Ji yra ir tik reikia būti reikiamo grynumo laipsnio, matomai, kad ją suvokti ir išmokti ja naudotis – Vandenio amžius tam ir atėjo, laikas ir galimybės – irgi… Tik žmonės, šitas žinias dalinantys arba bent jau suteikiantys žmonėms sąlygas grynėti, kad jas suvokti, yra nežinomi arba slapti, dažniausiai apie juos ką nors išgirsti, kai jie miršta ir jų mokinių ratas pasklinda, dirbdami įvairiom kryptim įstabius dalykus, toks buvo J.V.Golovinas, pvz. kam reikėjo, tie jį pažinojo – pusė Maskvos; laikšačiai nerašė, paskaityti istorijoje apie jį nėra nieko… Jonas Gervė, Levašovas koks nors, Kozyrevas… o va apie N.Rerichą skaityk kiek nori, tik kad amerikanams dolerį nupaišė, užsimaskavęs, apie tai vengiama rašyti… Yra pranašai ir yra paranašai, kaip sakant…
Staiga pasirodė, jog tarybinėj Rusijoje buvo toks italas, užaugęs Vengrijoje, kilmingas, todėl su puikiu išsilavinimu, 1925m. perėjęs sieną su Kominterno pasu, O.Bartini. Jis pasireiškė kaip aviokonstruktorius, kosmistas, neįtikinamiausių idėjų generuotojas, kurias ne tik savam konstruktorių biure plėtojo, bet ir kitiems dalino, ar areštuotas, gulage, ar paleistas, Maskvoje, Dubnoje… Staiga pasirodė, kad kam reikėjo, visi jį pažinojo – rašytojai, ypač fantastai, tokie, kaip Jefremovas… Bulgakovas… Saint- Egziuperi, nes irgi lakūnas buvo… Ir kad Mažasis Princas, Volandas, Aelita ir broliai Strugackai, viskas iš ten pat… Tik nėra tikslių žinių nei apie jo gimimą, nei apie mirimą, galima tik pasidomėti tuo, ką jis sakė kitiems ir ką pasakyti norėjo:
Toli ir seniai yra sinonimai… Laiko tėkmė yra peršokimas iš kadro į kadrą, o mes nematome ne tik pauzių, bet ir suvokiame tiktai šito momento kadrą.
Kol gyvenome trimatėje erdvėje, plius laikas, viskas buvo ramu. Bet, laikas yra ne vienamatis, jis irgi – trimatis: atėjo laikas tai suvokti, pereiti dar per mažiausiai du išmatavimus ir tik septintame vėl viskas bus stabilu ir nusistovėję kuriam laikui. Tas momento kadras, kurį esame įpratę suvokti, yra taškinis laikas – vienmatis. Jei imti suvokti laiką kaip dvimatį, tai taškas judės ir jo trajektorija taps linija… Save tada suvokiame jau vienu metu kaip kažkada gimusius ir kažkada vėl išnyksiančius – egzistuojančius kaip linija laiko juostoje, o ne tašku tik viename kadre per kartą.
O dar vienas išmatavimas prisidės, kai šitą jau minėtą laiko liniją dėsim vieną šalia kitos, šalia ir šalia, kol susidarys plokštuma – tada laikas įgaus ir savą erdvę… kai laisvai judėsim ne tik erdvės erdvėje, bet ir laiko erdvėje, tada mūsų bus ir praeitis, ir ateitis ir visi jų variantai: nes laiko linijos, esančios šalia, nėra tokios pačios, jos kažkiek viena nuo kitos skiriasi… o pereik per dešimt linijų plotį, ir jos jau skirsis labai – tie, kurie „ateina“ jie ateina iš paralelinių gyvenimo linijų, gal net iš tolimų, laisvai juda laiko erdvėj, o mūsų laiko suvokimas yra užblokuotas iki taško… Kai ir mes įsisavinsim laiko trimatiškumą – ilgį/kadrų kiekį, plotį/dublių kiekį ir aukštį/kadrų greitį, tada atsirasime vėl stabilioje, septynmatėje visatoje.
Laikas nėra lynas, ištemptas virš bedugnės, jis yra medis su daugybe išsišakojusių ateičių… Toras: šakojasi pagal šešiamačio obuolio perimetrą, aukštyn ir kartu į gilumą… Iš Žemės matome jį, kaip įsišaknijusį, ir šakomis einantį į dangų… Tie, kas iš dangaus, kas iš viršaus žiūri, mato medį, įsišaknijusį danguje ir augantį žemyn… Senieji šamanai leisdavosi kosminio medžio šaknimis gilyn, kol prieidavo… dangų. – Džonas Di irgi sakė, jog „erdvė yra gyva ir ji iškreipia matematines aksiomas“.
Šiašematėje visatoje galima keliauti laike, naudojant erdvės judėjimą ir erdvėje, naudojant laiko judėjimą (ką mes ir darome, nesąmoningai). Aiškindamas ontologinį laiko, energijos ir informacijos ryšį, O.Bartini kalbėjo, jog ateityje laikas bus verčiamas į energiją tiesiogiai! – čia tiems, kas teigė, jog Kozyrevo (kuriam esu paskyrusi visą blogo įrašą praeityje) laiko teorija paseno ir jo veidrodžiai – tik keistenybė… Visata, kaip ją mato Bartini, yra šešiamatis hypersferinis ekranas, ir įvykio vaizdas jame pastoviai juda link artimiausios iš įmanomų būsenų. Kiekvienas gyvas padaras gali tokį judėjimą valdyti t.y. atitolinti jam prieinamą pasaulio fragmentą nuo labiausiai tikėtinos jo trajektorijos, bet mažai kas tai daro sąmoningai.
Nuo seno gyvenama kovos lauke, vykstančios tarp progresorių ir konservatorių: vieni greitina pasaulio vystymasi, kiti lėtina, pvz, jei racionali pasaulio dalis išsivysto per daug, palikdama dvasinę sudedamąją kažkur visai užpakaly – jei nenorima pasaulio prarasti kaip po tokio, pusiausvyrą atstatyti būtina… „Antžmogis nėra išskirtinai ateitis: jei jis gali egzistuoti žemėje, tai jo reikia ieškoti ir buvusio praeityje. Jis turėtų būti ir dabartyje, tik jie suvisam nelieka, jie atsiranda ir išnyksta taip pat, kaip pasėtas grūdas, sudygdamas, palieka grūdų gyvenimą ir pereina į augalų gyvenimą. Todėl paprasti žmonės negali įsivaizduoti antžmogio egzistavimo, o jis, laikas nuo laiko užgimsta masėse, išauga ir išeina“ (P.Uspenskis).
1966m. Dubnoje vykusiame seminare O.Bartini kalbėjo: “žmonija tai tam tikroje lokalioje zonoje dirbantis psichoenergijos kūrėjas ir akumuliatorius. kai ta zona buvo atmesta nuo bendros visumos, kurios net nebe įsivaizduojame, nebe liko pusiausvyros tarp į centrą ir į periferiją nukreiptų jėgų – tai pirminė pusiausvyra dalelėje, daranti ją tapačia visumai… Bandymas atsatatyti banginės erdvės sinchronizaciją sukėlė lavina pavirtusį materijos tankėjimą: sunkios dalelė ėmė leistis į dugną (pasaulio), o lengvos – kilti ir diferencijuotis centrinio energijos šaltinio kryptimi… Kai seniau šių elementų sąntykis buvo pasaulio konstanta. Organinio gyvenimo tikslas yra separacija, lengvųjų dalelių, užstrigusiųjų materijoje, išėmimas. Jos nesugriaunamos ir neša savyje visą informaciją, kurią generuoja jų gimimo šaltinis – vdinkime jį Absoliutu. Lengvos dalelės yra absoliuto dalis, todėl jos gali tapti bet kuria kita jo dalimi, judėti erdvėje ir laike, jungtis su į save panašiomis ir sąntykiauti su aplinka… Būtent taip randasi įvairios gyvybės formos“.
„Išsklaidytos informacijos koncentratorius“ (KRI rusiškai) – taip vadinasi Bartini sukurtas aparatas, atskiriantis praeities vaizdus. Jis kaip ir buvo sumontuotas ir išbandytas vienoje iš Dubnos laboratorijų – laiko mašina filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ atsirado ne tuščioje vietoj ir ne juokais?… realybėje tai galėjo būti fantastinis teleskopas, kur vietoje ryškumo buvo nustatomas laikas, kuriame norima pamatyti planetą. O.Bartini sakė: „mūsų kosminės sistemos gravitacijos lauke spinduliai juda uždaromis trajektorijomis. Ir negalima nesiskaityti su galimybe, jog šviesa grįžta į savo šaltinį. Informacija, einanti iš kiekvieno erdvės taško yra šviesos signalų grandinės, panašios į gigantišką kino juostą, sujungtą į žiedą… Vadinasi, signalą galima pagauti ir užfiksuoti, kaip ir šviesą žvaigždės, kurios jau nebėra“. Broliai Strugackiai irgi yra aprašę aparatą tokiu pat pavadinimu.O mums O.Bartini pasakytų, jog neegzistuoja visiems tos pačios ateities. Kiekvienas mūsų poelgis kuria kurią nors iš jų…

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VII dalis

Įdomu, kad mėlyna ir nuodėmė, ir pojūčiai, kurių dėka nuodėmė įmanoma, vadinami tuo pačiu žodžiu – sin, zin, senses… Sinasappel – apelsinas olandiškai, bet reiškia nuodėmės obuolį, pažodžiui išvertus, sinagoga- kur nuodėmingi eina? (o nuodėmingi dar yra ir graikai – grechai, grešnikai).Sinij cvet – mėlyna spalva (cinematograf – iliuzijų kūrimas, irgi nuodėmė)… Nyderlandų karališka šeima turi pavardę: Oranjes , t.y. apelsinai… Apelsinais lageriuose Rusijoje vadindavo tuos, kurie savo padėtį gyvenime ne užsitarnavę ar išsikovoję, bet gavę, nusipirkę (ir į nusikaltėlių hierarchiją galima įsipirkti, tik pinigų reikia pakankamai turėti, pasirodo, ir žinoti, kam mokėri), tas paaiškina iš karto kodėl revoliucijos (tam tikros) vadinamos oranžinėmis – kai norima visko už dyką? -Ir kodėl Anglijoje į sostą XVIIa. protestantai iš Olandijos atėjo Oranžiniu maršu… Kinijoje biurokratai, valdytojai ir kiti didikai prie imperatoriaus (suteikta privilegija) vadinosi mandarinais (ir nešiojo oranžinio kamuolio ženklą)… O Ukrainoje tai ir visai įdomu, ten apelsinas vadinasi “pomeranec” – sakytum, pomme iš prancūzų obuolys, bet čia yra ir pakrantėmis gyvenusių pirklių – pomorų, iš Pomeranijos – t.y. į krantą išsilaipinusių, pavadinimo atgarsis… Tai čia viskas prie Leviafano…
O prie Begemoto temos dar galima panagrinėti totoriaus/šveicaro ir ordos sąvokas. Orda yra be abejonės, nuo horda ar garda(s) – kas aptverta, apsaugota, apibrėžta teritorija… Hortus botanicus – mūro siena (dėl mikro klimato sudarymo be kita ko) aptvertas sodas ar vaistažolių daržas, iš seno, prie universitetų… Kad žodis, pvz. “priešų ordos ateina” yra panaudotas karių miniai, tai jau paseka totorių aukso ordos mito, sukonstruoto ir įdiegto gal tik prieš kokį šimtą metų… Ta prasme rusų bylynos yra teisios, Lietuvą ir kitas Vakarų Europos teritorijas vadindamos Orda – tai buvo teritorijos, organizuotai valdomos (geordend olandų kalboj reiškia sutvarkytos, išrūšiuotos, sudėliotos), ar karaliaus, ar kunigaikščio, ar vyskupo ar religinės brolijos kokios nors… Ta prasme ir Ordinas, ir Gardinas, Gardarikė – apibrėžtos struktūros… Ir pilis, ir pilies sodas ar kiemas – gardas. Bet visi šitie vienetai dar nėra nei miestai, nei valstybės – ne Leviafanas?
Atskirų vienetų sąnkaupa yra “tartarija” ar “totorija”ar “šveicarija”… Kodėl carinėje Rusijoje kiemsargis kiekviename name mieste buvo totorius? – todėl, kad jis buvo ten pastatytas vienas prižiūrėti, valyti, saugoti ir informuoti policiją…Ta pati funkcija yra viešbučio šveicaro. Arba istorikai, apie senus laikus ir prekybą kalbėdami, sako jog “prekyba vyko vienos ar kitos upės baseine ir jų arealų sienos yra pastoviausios… O kur dvejų upių baseinai nesusitinka, prekes reikia pertempti nuo vieno į kitą sausuma, kur ant aukštumos sėdi totorius ir ima mokestį “– ne todėl, kad totoriai visas aukštumas laikė užkariavę (o Šveicarija – aukštuma,kalnuota vieta), o todėl, kad tai buvo vienetas – muitininkas, sargas, tvarkos prižiūrėtojas ir valdytojas… Taip pat totoriai, matomai, dar buvo individualūs kariai, praėję kario inicijaciją (šveicarai būdavo baisūs samdomi kariai), o ne kareiviai, išmuštruoti ir sudarantys armijų pulkus. tarp kitko, Switzeland yra šalis, gyvenama tų, kurie su šaknimi sw pavadinime… Tautybių tada nebuvo, buvo užsiėmimai…
Vadinasi, autonomiškas individas, vis tik, laimės? Prieš žmones, valstybės suplaktus į minias? Kaip tai gali būti? – Ogi laikas, kad ir kaip išimtas iš savo spiralinio konteksto, ištiesintas ir vedantis į progresą, vis tiek, siekia grįžti į savo pirminį stovį, į pradžią, į amžinybę… Sakoma, žmogus gali numatyti ateitį tiek toli, kiek jis giliai žino savo praeitį – nieko nežinom; ką žinom, tas didžiaja dalimi pameluota – ir nieko nenumatom, pinigas raunamas čia ir dabar, rytojaus gali nebūti. Kad Žuvų epocha baigėsi ir prasidėjo Vandenio amžius, turbūt girdėjom jau visi, Vandenio ženklas – oras, informacija… Ir todėl digitalizacija, internetas, virtualumas, dirbtinis intelektas, humanoidai ir biorobotai vietoj žmonių? – Būtent visa tai ir yra Leviafano puta! Visa tai yra forma, formos keitimas… Nes žemiškieji mūsų valdytojai nieko kito nežino, tik 0 arba 1, tik kreditavimą arba pardavimą/mainymą… Taip, kabalistai traukia Solmono planą jau 3000 metų, bet tai vis juoda/balta, šachmatai, dalinimas į priešingybes (ir jų valdymas)… Kreditas – kompiuterinių nulių prirašymas, save išsėmė, ne tik procento negaunama už skolinimą, bet tuoj duos pinigų priedo, kad paskolą imtum… Dėmesys dabar persikelia į mainymo/pardavimo procesą, ką iš jo galima išspausti: bit coinai visokie… dabar į kanapes investuoja visi masiškai, naujas bit coinas, atseit – apleis žmoniją dūmais.: įsivaizduojama, jog visi puls jas rūkyti, kramtyti, gerti ir valgyti (pasimato prasmė, dėl ko ilgai drausta), o ne, tai sukiš žmonėms per visus galus, kaip rūkymą ar gėrimą kišo… Tabakas kenksmingas staiga, o dabar kanapės išgelbės? O kad į kanapes lygiai taip pat dervos visokios ilgainiui kiš, kaip ir į cigaretes, kad pelnas augtų, tai apie tai kol kas tylima…
O didžiausi pelnai vis tiek yra ir bus tų, kurie „ant bangos“, kurie jaučia momentą… Kurie turi žinias, kaip tą momentą sukurti. Būtent apie tokias žinias kalba Vandenio amžius: ne apie kokią ten informaciją, kurios pilni visi pakampiai, bet apie tai, kas formos viduje, kas paslėpta ir plika akim nematoma… Turtingi ir galingi bus tie, kurie supras, ką matoma reiškinių forma savimi reiškia, kokį turinį neša… Kas skaitys simbolius! -Trečias, kuris laimi, kai pešasi du.?.. Ir tokia pasaulyje išlikusi Kinija, su jos Permainų knyga, tradiciškai spiraliniu laiko tekėjimu – jų planas irgi tūkstantmetinis, jie rašo ieroglifais- simboliais. Tiesa, dvasios jiems trūksta, ne veltui Kinija yra Padebesinė, o ne Dangiškoji. Bet tą jie supranta, ir Dangiškąja iš jų žiūrėjimo taško yra Rusija. Iš ten, kur kol kas sumaištis, kaip žinoma, ir kol kas dvasia neateina, tai kiniečiai savo pragmatiškumu iriasi – ir labai neblogai. O štai, kai ir dvasia ateis…
Kokios bus pasekmės pasauliui, kai kreditinės- procentinės sistemos bus atsisakyta? Ogi išsitiesins persikreipimas: su šia sistema visą valdžią į savo rankas buvo susiėmę pirkliai – pinigų maišai – viskas sukosi apie pinigus, kas jų turi, tas muziką užsako… O valdžią tradiciškai turi laikyti kariai – jėga, galia turi būti atskirta nuo materialinių turtų, hedonizmo ir ekscesų – bus grįžtama prie apsišvietusių diktatorių, kai demokratija, buvusi valdančiųjų kauke, kris?… O ką, jeigu ne apsišvietusių? – Nes dar visada yra ir žyniai, ir tyliai spindinti dievų garbė…
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VI dalis

Grįžtant prie „sparnuotųjų“. Hanzos miestų sąjunga – gans tai yra žąsis, Skandinavijoje jos iki šiol svarbiausi paukščiai. O duch- deutsch areale jau svarbiausios yra gulbės – swan, zwan, ir ta „sw“ šaknis yra susijusi ir su šviesa, ir su svečiais, ir su bangomis, vingiais (upės)… Vyriškas lytinis organas – willy – besirangantis (kaip žaltys), ka i pas anglosaksus jis jau stovintis – cock – gaidys… Ir čia jau iš karto kolonos, valstybės simbolio motyvas: stadt, state, standart, stovas ir stovėjimas… Bet ir žaltys gali būti skraidantis (slibinas, pvz, drakonas) ir gaidys yra su sparnais… O mes lyg ir gandrus labiausiai gerbiam, jei šitame kontekste, ir jie mums atneša vaikus (vad, irgi vyriškas organas čia kažkur įsipynęs…) – negaliu neprisiminti kasmetinės Kanapinio kovos su Lašininiu, kai pirmasis yra vertikalė, o antrasis – jau minėtoji Sara, kamuolys, ir tuo būdu pradedamas vėl sekantis vaisingumo ir derliaus sezonas…
Angelai, įdomu, vieniems buvo baisūs (eng, angry), kitiems – šviesūs ir reiškė pasaulį – svet, bet ir kardą – svord; ėjo pas žemės moteris pirštis – svatatsa – vis ta pati „sw“ šaknis… Ir taip vadinami „swedų kapai“ kapeliai, tiek pas mus, tiek kitose Europos vietose, niekaip su švedija nesusijusiose – kalvos… Ar jie skraidė aparatais, ar tikrai turėjo sparnus, ar todėl, kad buvo lengvi, ar kai reikdavo skristi, lengvai tam reikalui keisdavo formą į sparnuotą?… Šiaurės Sibiro tautelės liudija apie vandenyno pakrantėje egzistavusius „skraidančius žmones“, su kuriais jie vesdavo mainus: palikdavo žinomoj vietoj prie kalno (jie gyvenę, atseit, viršūnėje), ką siūlydavo mainams, ir, atėję po kelių dienų, rasdavo ką jiems davė mainais – geležinius, kitokių metalų daiktus…
O kalvos – kupolai – yra įdomiai susiję su laiku. Senovės lietuviai tikėjo, jog kalvas suformuoja laikas, supila, atnešdamas smiltį po smilties. Kalva, pilkapis – laiko simbolis, o jo viduje randasi amžinybė, būtis, iš mūsų pasaulio išėjusieji ir toliau tolstantys… Anglų kalboje laikas ir kalva, kaip žodžiai, nesusiję – time ir hill, kalva greičiau reiškia blogį (jei H neskaitoma- ill, heuvel- euvel olandiškai), čia jau krikščionybė įvardijo, ne kitaip… Bet amžinybė – eeuwigheid, amžius- eeuw – vadinasi, ir jie kalvų viduje lėčiau tekantį laiką buvo pastebėję… Bažnyčia su kupolu – amžinybės namai… Olandai turi vieną žodį ir laikui, ir moters krūčiai įvardinti – tijd, tarmiškai sakoma „tiet“, kas reiškia „papas“. Ir katalikus su Romos popiežiumi protestantiškieji olandai vadina papais, papistais. O kur dar rusų popai ir sentikių protopopas Avakumas… Angliškai popiežius – Pope.
Kad toliau kalbėti, reiktų prieš tai pasiaiškinti Leviafano ir Begemoto priešpriešą, dažnas ją, kaip metaforą naudojant, yra girdėjęs… Atseit, „pirmiau rodysis, kad laimėjo Leviafanas, o galiausiai, vis tiek, laimės Begemotas“ – kiek filosofinių tomų prirašyta, aiškinant ir paaiškinant, ką tai reiškia – čia pavyzdys, kaip padalinimą, būdingą Žemei, simboliai – tai, kas nuo dangaus – apjungia (nes suprantam kiekvienas, kaip norim?). Gerai, Leviafanas – tai valstybė, imperija… Tik kas tada Begemotas (Hippopotamas)?… Laviafanas yra valstybė, iškilusi, atėjusi iš jūros. Tik kaip tai gali būti? valstybei juk reikia žemės, ar, bent jau teritorijos…Imkime pavyzdžiu Hudson Bay Trade Company, kuri oficialiai nustojo egzistuoti XXa. pradžioje – jie prekiavo su vietinėm tautelėm Kanados šiaurėje jau keli šimtmečiai ir, kaip jų kolonizuotą teritoriją prijungė prie Kanados oficialiai, tai buvo maždaug tokiu sąntykiu, kaip Sibirą prijungė prie Maskvos kunigaikštystės. Tai kaip būtų teisiagiau sakyti, ar jie save pasinaikino, ar tiesiog tai – ekspansija, ir dabar jie toliau eina po nauju pavadinimu“Kanada“? – žinant, kaip Kanadoje siautėja globalizmas, trockizmas, ir visi kiti naujoviški, nežmoniški mėlyni izmai, abejonių nelieka. O, pvz, Kvebeko provincijos atmintis mena dar senesnius laikus: jų devizas skamba“Prisimink, jog gimei po Lelijos ženklu, nors dabar tau tenka gyventi po Rožės“… Lelija, reikia pažymėti, stilizuojama heraldikoje taip, kaip tai būtų sustilizuotas erelis iškėstais sparnais – vėl sudvejinimas? Imperijų perimamumas?
Laivai, salos – Manhetenas, Vasiljevo sala Peterburge, pelkės – Venecija (venen – pelkės)…Po tvano- katastrofos, kada ji bebūtų įvykusi, dar labai ilgai visur stovėjo vanduo, žemė buvo pritvinkus – pelkių turėjo būti daug… (štai, pvz, ir Vienos miestas irgi iš ten pat, ir Peterburgo )… Paskui, žinoma, kolonijos, kurias faktiškai valdė Akcinės prekybinės bendrovės – eksplotavo – kurių didžiulė galia, didžiuliai turtai, bet neaiški teritorija – įtakos zona… Bet miestus statė ir žemyne, buvo ir žemyninė Leviafano forma: lietuvių pasaka kalba taip, kad „kažkada paukščių valdovas buvo Kukas, bet jis nuseno; tada jį nuvertė Erelis (sakalas) ir ėmė valdyti pats“ – senas imperijų simbolis – (dvigalvis) paukštis. Aleksandro kolona pastatyta centrinėj Peterburgo aikštėj, per kur ir ėjo pirmasis, Pulkovo meridianas – buvo aišku, kas valdo ar bent jau pretenzijas valdyti turi. Napoleonas irgi buvo „ereliukas“, nors jo simboliu piešia bitę, jis savo imperijai pirmąjį meridianą „pasigrobė“ – pirmuoju imtas vadinti per Paryžių einantis meridianas ir jam pažymėti stovi Vandomo kolona… Bet, Napoleoną nugalėjo hercogas Welingtonas Waterloo mūšyje: pirmas meridianas nukeliavo į Londoną – Grinvičas (green witch- žalia ragana, kas čia per simbolika?), o Waterloo mūšio vietoje, prie Briuselio, pastatė atminimui liūtą su koja ant kamuolio!
Štai kaip erelis numušė nuo sosto Raguotąją Motiną (čiortovų matj) – centrinėje Rusijoje senovinis moters galvos apdangalas su dviem ragais (panašus į egiptiškąjį, kur ant galvos kamuolys tarp dvejų lotoso lapų) vadinasi kika ir susijęs su Makoš, senąja motina, taip liūtas numušė erelį ir valdo pats… Laviafanas susijęs su Levitais – žynių kasta, su levais, loinais, liūtais, piktais, aistringais, žiauriais – liutyje… Liepsningais. Ir levitacija – piktaisiais angelais, kurie skraidė – ateiviai, pirkliai, kiti…
Hippo yra… arklys, o jei vandens, tai upės… Taip ir ryškėja priešprieša: Leviafanas – globalistai, civilizacija, kiti ir iš kitur – katinai, gotai (kotai), argonautai, koščėjai, motinos Makoš sūnūs, kurie tik perka parduoda arba liežuviais mala – Mergelę, žydrą su geltonu žvaigždžių apvadėliu garbinantys, gotikines katedras Mūsų Maloningakai Poniai statantys… O Hippopotamas yra vietiniai, laisvi, antikinės civilizacijos, iš karo vežimų su įkinkytais žirgų junginiais – laivai, plaukiantys sausuma – ant triumfo arkų viršaus; patys save valdantys – samogitai, samojedinai, totoriai (tartarai) arba šveicarai (irgi sargybiniai po vieną arba savarankiški kariai), skitai (besibastantys – skitajučisia), lietuviai (save patys palieję), polinai – lenkai – kas yra rusiška “lietuvių” forma: palieti – polityje… Lokalūs, iš upių, žemdirbiai,tiesiog  raiteliai (žirgų, elnių, jaučių ar dramblių…).
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. V dalis

Sparnuotieji (angelai), valstybę statantys, iš Vakarų į Rytus Eurazijoje vis toliau besibraunantys, ir pvz, Hanzos miestų sąjunga ar kokia Gardarikė turėtų koreliuotis kaip tas pats reiškinys, tik skirtinguose laikuose atkartotas, skirtingais pavadinimais padaugintas, nes tai – miestų ir pirklių civilizacija, pakrantėmis ir upėmis besinaudojanti, kurią perima ir sucentralizuoja jau kaip reikiant tie, kurie „išlipa į krantą“ iš jūros… Ar žinote, jog „jūromis plaukiojantis“- redder – ir riteris yra praktiškai tas pats žodis duch-deutsch-densk kalbiniame areale? Taip pat „redder“ olandiškai reiškia ir išgelbėtoją… O „Išganytoją“ mūsiškai ir „Spas“ rusiškai… Ir jūrinės šalys savo kalboje sako ne „plaukioti“ jūromis, o „vaikščioti“ vandeniu – tiesioginis vertimas, kai Jėzus per vandenį nuėjo?
Jau minėjau paradoksą, jog pasirodo rusų legendos ir pasakos totorių, lietuvių, lenkų ir Ordos veržimąsi į jų teritorijas vienareikšmiškai nurodo vykus iš Vakarų krypties – Europos ir į ten reikia plaukti laivais arba iš ten laivais atplaukiama!… Ir, matomai, tik tada, kai iš Vakarų einanti valstybė, civilizacija ir visokie (slapti) ordinai atėjo iki Vladivostoko ir paėmė viską į savo rankas, buvo sugalvota kažkokia mistinė Aukso Orda iš rytų, kuri visai neaišku, nei kur, nei iš kur, nei į kur ten buvo – užkariautojas visada apsuks istoriją 180 laipsnių kampu… Žinot gi iš istorijos, kaip vis daugėjo masonų visur, kaip kiekvienas kultūrininkas iš paskutinių 300-jų šimtų metų, jei tik jį pakrapštyti, tuoj pat išlys masonas. A.Fursovas yra retoriškai klausęs, kur dingo aristokratija iš mūsų pasaulio? – pasirodo, niekur ji nedingo. Visos senosios aristokratų familijos egzistuoja ir jų kapitalai dabar investuoti jau ne į žemę ir gal net ne į naudingas iškasenas, bet į kokias nors industrijas ar medijas, technologijas, bet visa tai yra ir išlikę tose pačiose rankose.
Tą patį galime pastebėti apie masonus ir kitus ordinus ar ložes: mes gyvename jų sukurtame pasaulyje – kultūroje, civilizacijoje – ir jas kurti prisireikė, kai žmonės buvo numušti nuo sąjungos su protėviais, su gamta, su savų dievų vibracijomis, laikiusiomis juos tiesiame ir teisingame kelyje, vidiniai vibruojančius į taktą su Visata. Žemiška civilizacija viską dalina į du, kaip minėta, vidinis dvasingumas ir etika buvo ištraukti į paviršių, padaryti religiniais ritualais ir visuomenės elgesio normomis, o kad tu viduje buvai velnių pririjęs, tai buvo tik geriau, biesams radosi erdvės, kur įeiti ir žmoguje įsitvirtinti (o dabar jau ir išorinė civilizacija dingsta, jau ir likusi erdvė jiems siautėti atiduota)… Tačiau pradžioje reikėjo tą civilizacinę, kultūros erdvę sukurti, sukurti ‚visuomenę“, ‚valstybę“ – štai jas ordinai ir kūrė. Masonai – kultūrą, architektūrą – miestus statė, savo simbolika sužymėtus, kad žmones užkeikimais apsuptus laikyti; Hospitaljerių ordinas kūrė mediciną, ligonines, gydymą chemija – hospital, gospital keistai susišaukia su „gospel“,“gospod“, „gospodin“ – kaip ir ne gydymas gaunasi, bet padėjimas numirti – iškeliauti pas dievą… Maltos ordinas labdara užsiima – va, Gorbačiovo atiduodamą TSRS gražiai iš rankų į rankas Maltoje perėmė – kai prancūziškai „mal“ yra blogis (Fleurs du Mal, Bodlero)… Templieriai kūrė ekonomiką, bankus, pinigų sistemą, o dar kur Theutonai (theo ir tonai), ta pati šaknis su žodžiu „theufel“ velnias ir „tafel“– stalas,ar tik ne ritualinei vakarienei valgyti?- ar Jezuitai, švietimo sistemą sukūrę ir visas tokias įstaigas savo rankose turėję, naują mokslą ir istoriją surašę…
Į masonus priimamas, žmogus gauna be kita ko, dvi poras pirštinių: vieną sau, kitą – tai vienintelei, kuri jo gyvenime bus ir asocijuosis su Sofija, amžina išmintim. Sofijos kilmę iš Sovą, t.y. pelėda, jau minėjom, bet egzistuoja dar ir toks blogio angelas Soaofas, kur irgi aišku, iš kur jo kojos auga, kaip sakoma – pasaulis buvo labai daugiapolis ir daugiaplanis, jame įvairios grupės varžėsi dėl įtakos ir teritorijų, todėl visi vieni kitus ir krikštijo blogaisiais (koks pats, tuo ir kitą tepa). Ir čia atėjom prie riterių garbintos Širdies Damos įvaizdžio, tradiciškai žinomo iš viduramžių istorijos, į kur jie ir nukelti, kaip į pasakų šalį… Ir nesustojam pagalvoti, kad Mergelės Marijos ar Dievo motinos kultas diferenciavosi ne taip seniai: mergelė ir motina liko šviesios, o mirtis (irgi Maros ar jūrų marių reikšmė) liko tamsi – Mora, Morana. Juodų madonų bažnyčiose sutinkame visame pasaulyje, tik jos nebuvo Marijos, jos buvo Saros (šar, rutulys, Bogorodica – dievų motina ir t.t.), garbintos saracėnų, ir reiškė žemę, kas mums tuoj turėtų priminti kalvas su ten gyvenančią fėjų tauta (keltų tradicija) Tuatha de Danann (airiškai“buvęs laikas“) ar čiudjo (rusiškoj tradicijoj), apvalius pilkapius su laumėmis, kupolą kaip dangų, domme – itališkai ir kupolas, ir katedra (o rusiškai tiesiog namai – dom)… O jūroje plaukantys garbino Mergelę Mariją – Jūros Žvaigždę, Maloningąją Ponią – iš karto aišku, kad gotikines katedras statė tie, kurie iš jūros laivų į krantą išlipo, nes Notre- Dame katedros yra jai skirtos (riterių- rederių)… Ishtar, senoji deivė, juk ir yra žvaigždė – Star, surišta su senatve ir mirtimi… Ką garbino Ordinų riteriai, daugiau primena alchemiją ir „mūsų Dianą“, kuri yra mergelė, kaip žinia, ir reiškia moterišką pusę, seserį, kurią vyras turi rasti savyje, kad galėtų vystytis toliau, eiti per alcheminio darbo fazes…
Ir visame šitame reikale krikščionybė (apie katalikybę jau nekalbant) iš viso ne prie ko… Dabartinis Marijos kultas susikristalizavo tik nuo Reformacijos laikų imant, kai jie rinkosi Tėvą ir sūnų, o katalikybė liko de fakto labiau prie motinos ir mergelės…Jėzų jiems „atnešė“ susiliejimas su Jezuitais.
Reiktų įprasti skirti „krikščionybę“ (t.y. vandenį, baroką, jonėnines voliutas, švento vandens kriaukles bažnyčiose) nuo „kryžionybės“ (t.y. kryžiaus ir jį nešančių, tai yra nuo šviesos, ugnies, saulės), nes riteriai su kryžiais ant ploščių yra iš visai kitos operos. Pvz. kiek ilgai popiežius derėjosi su Jezuitais, kad tie pereitų jam tarnauti? Ir kaip blogai pirminiams jezuitams tai baigėsi?- O bažnyčia tuo būdu perėmė sau preogatyvą auklėti ir diegti žmonėse „maralines vertybes“. Nes popiežius ir jo katalikybė niekada jokio reikalo su tuo, kokią dabar reikšmę suteikiamia žodžiui „moralė“ neturėjo ir ja nepasižymėjo, tai buvo grynai politinė organizacija, siekianti galios ir pasaulietinės valdžios – pirminė žodžio „moralė“, kilusio nuo Moros, reikšmė – dievo vardu prisidengiant…
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. IV dalis

V.Golovanovas dėsto tokias mintis apie erdvę ir jos sąntykį su laiku mūsų laikais: “didžiausią įspūdį paliko bekompromisinė Rene Genono mintis apie tai, jog laikas surija erdvę… Šis autorius metaforų nenaudojo, todėl įdomu suprasti, ką jis turėjo omeny, kai kalbėjo apie erdvės išsieikvojimą, apie tai, jog žmonėms kultūroje ji prarado turėtą prasmę ir nebe suvokiama daugiau kaip gyvenimiškai svarbi kategorija. Dabar erdvės vietą kultūroje užėmė laikas (suėdęs erdvę)… Ten, kur seniau plytėjo žalios lankos, simbolizavę dvasios neribotumą, dabar grūdasi miestų kristalai, atstovaujantys kraštutinį mūsų sukietėjimą ir būties suakmenėjimą. Miestai, pagal Genoną, nesvarbu, dideli ar maži – tai jau laiko sunaudota, suryta erdvė. Mes palaikome ryšį su visu pasauliu, esame mobilūs kaip niekand, bet kiek čia dar eina kalba apie erdvę? -Erdvės klausimo čia nebe likę…
O erdvė kažkada maitino, davė energiją po ją klajojusiai žmonijai – dabar žmonės priversti ieškoti energijos šaltinio kažkur kitur. Su automobilio naikinančia įtaka erdvei gali rungtyniauti tik kompiuteris – jo dėka erdve (virtualia) vadinama jau kažkas visiškai negyvo – tai, kas yra į programos formą sutrauktas ir sugebantis vėl išsiskleisti laikas. Todėl prie kompo sėdintis žmogus praranda erdvės jausmą pilnutinai, pamiršta, kur jis randasi iš tikro, ir kad dar randasi… O randasi dažniausiai tarp keturių sienų, erdvėje, kuri iš tikro yra išsemta iki paskutinės ribos.
Nes gyventi erdvėje reiškia elgtis, judėti, nebūti apribotam, būti „iki valiai“ ar „į valias“ (žodiai apie laisvę jau ateina iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos, t.y. dokumento, žmonių valią kaip tik reglamentuojančio), o gyventi laike reiškia vartoti, keisti savo sudaiktintą laiką (pinigus) į prekes, kurios irgi yra sudaiktintas kažkieno kito laikas. Prekė, labiausiai gelbstinti šiuolaikinį žmogų nuo jausminio, sensorinio bado, yra informacija, stimuliuojanti civilizacinio žmogaus emocinę sferą.Tv, internetas, išmanus telefonas pajungia žmogų į neišsenkamus laiko resursus…“
A.Deviatovas yra žmogus, gana aiškiai visą piniginį fenomeną išaiškinantis. Istorikai gali sakyti ką nori, bet pinigai, kokius juos mes pažįstame dabar – turintys savarankišką vertę, tinkami kaip kaupimo objektas – radosi XVIa. kartu su užgimstančiu kapitalizmu, industrija, bankais ir žydais – t.y. jevrejais, hebrejais, evropejais- kas buvo ne tauta, bet profesija, ir tik jie turėjo piniginę monopoliją. Tie, kurie skolino už procentą – davė kreditą – skolintojai; tie, kurie keitė vekselius į auksą ar atvirkščiai – keitėjai; ir tie, kurie pajutę paklausą, sugebėdavo ja pasinaudoti (arba netgi paklausą kurdavo), galimi įvardinti kaip vertintojai (vertės numatytojai)… Kitokio profesinio sąntykio su pinigais nėra. Ir nėra todėl, jog ir laiko rūšys yra trys, o pinigai tai kaip tik ir yra laiko kapitalizavimas, sudaiktinimas… Pats laikas yra kaip ir neapibrėžiamas, neapčiuopiamas – niekas. Bet, čia taip atrodo tik nepašvęstiems į tuos reikalus.
Iš tikro laikas gali būti linijinis, tekėti iš praeities į ateitį tiesia linija ir, tuo būdu, kurti chronolojigą – tai vienintelis laikas, kurį Vakarų pasaulyje pažįstame, kuris mums Naujųjų laikų mokslo ir Niutono paliktas… Nes dar yra laikas ciklinis, kai viskas vyksta tam tikra tvarka, iš eilės – ciklai, ir laikas, panašus į bangą – su fazėmis, tekantis spirale – jei pataikei į geriausią fazę, esi ant bangos ir ji pati neša tave, tau nereikia stengtis valties irkluoti… Nereikia priminti, kad ekonomistai kalba tik apie chronologinį laiką, bankininkai naudojasi cikliniu laiku- yra sezonas kreditams išduoti ir yra sezonas jiems susirinkti, ir tik jie žino, kada ateis kuris… Bet pasaulį valdo tie, kurie išmano banginį, spiralinį laiką… O tai laikas senasis, žinios šitos iš senųjų tikėjimų susivogtos (vogiečių).
Jei skolintojai gyvena iš procentų, nes reikia sukurti žaliavą, pagaminti produktą, jį transportuoti – kuo ilgiau tai vyksta, tuo didesnis procentas priauga, ir jei keitėjai savo pelno daliai gauti įšoka kuo pirmesni į ciklo eilę – kai viskas jau išauginta, pagaminta, atvežta, į tai eina ketvirtis pelno sumos, o tas, kas parduoda, tas gauna visą likusį… Nes, kas eilėje stovi pirmas, tas ir pelną padalina pagal savo nuožiūrą… O tretieji, vertintojai, laukia bangos – stebi, kada rasis momentas ir bus galima tą patį produktą monopolizuoti, perparduoti tinkamoj vietoj tinkamu laiku už gal net tūkstanteriopai didesnę sumą. Pvz, vandenį išgręžė, supilstė į butelius, atvežė už kreditą, pardavėjai jį parduoda jau už kitą kainą, nei vanduo butelyje vertas, bet, jei ištiks sausra, katastrofa sugriaus vandentekį ar pasirodys, kad natūralus vanduo užterštas, tada už butelius su vandeniu žmonės masiškai mokės kaip už auksą… Ir taip tampama milijonieriumi – juo dar niekas netapo dirbdamas.
įdomu, kodėl visokie ekonominiai teoretikai ir kitokie mokslininkai šito trejopo laiko neįžiūri… Kadangi matematika yra visur ir skaičiai – visada, ir tik lyginiai ir nelyginiai, tai Žemė, šachmatai, kabalistai, smegenys yra lyginiai, ir velnias viską dalina į du, į puses; o Dangus, amžinybė, širdis – nelyginiai, viską vienijantys ir nedalomi (kinijoje tradiciškai tuo vadovaujamasi).

Paprastiems žmonėms tik linijinis yra paliktas, čia aišku, bet ir elitas Vakarų pasaulyje žino tik dalinimą į du, juoda/ balta, gera/bloga… Todėl pas juos ir gaunasi, arba linija ir kreditai, arba ciklas ir pardavimas to, ko pats nesukūrei, pasiimant vilko dalį vis tiek sau… Skolintojai ir pardavėjai (mainytojai).
Bangą, matai, reikia jausti – apie ką senojo tikėjimo išpažintojai kalbėjo, o dabar tai kaip tik kiniečių stipri pusė… Reikia pagauti momentą, čia nelabai ką suplanuosi, čia reikia būti visada pasiruošus… O pasaulį valdo tie, kurie sugeba, yra tokioj padėtyje, kad gali susikurti sau reikiamą bangą – suformuoti situaciją, kai kažko pritrūksta, arba, kai milijonams kažko prisireikia – vakcinų, išmanių telefonų, kai prisireikia ginklų, bombų – žodžiu, sukuria problemą norimam pasiūlyti sprendimui.
Panašu, kad nauja tvarka pasaulyje, naujos gerovės projektas apjungs islamiškas šalis (šiame tikėjime yra klanai, kurie žino, jog jų paskirtis apokalipsės metu savo mečetėse išsaugoti „žmogiškus vėjus“), ortodoksinė senoji  krikščionybė dar nepraradus dvasinio impulso galutinai ir kabalistai prie projekto jungsis, žinoma, kaip be jų. Gerovė žemynų pakrantėse ir jūros plėšikų rankose jau buvo, naujas projektas bus žemyninis, Euruazijos centre, su tradicine ekonomika ir senais gerais energijos resursais.

Visa skaitmeninė nesamonė, žalios energijos, išmanūs telefonai ir dirbtiniai intelektai liks Afrikai, pabėgėlių užplūstai Europai, Britanijai, nuvarytam iki paskutinio Viduržemio jūros regijonui. Vartai į gerbūvį bus Turkijoje ir kelias eis per Kazachstaną (Astana )link Kinijos… Ar kažkaip pavyks prisijungti Rusijai, kabalistams, susibūrusiems Kryme ir panašiems atvejams, laikas parodys… Amerika ką sugebės sau išsaugoti, tą turės, bet dalintis nelabai bus kuo… Globalizmo projektas bus tesiamas Kinijos (pagal tai, kaip jie supranta). Apie Lietuvos ateitį pagalvokit patys.

(toliau teskstas eis sekantį mėnesį)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis

Kaip ne keista, bet musulmonų, senųjų krikščionių ir adamitų (judėjų) tikėjimai kilę praktiškai iš tų pačių šaknų ir, matomai, maždaug toj pačioj vietoj – apie Volgą: bent jau pėdsakai tokie likę – ne tik Kazanė, bet ir Maskva iki gaisro buvo mečečių miestai, judėjai, pagonys ar helenai, matomai, statė šventyklas (temple), kokias dabar atpažįstam kaip antikines, piramidės iš jų tradicijos irgi (todėl frontonai trikampiai ir ant kolonų) – jų Europinėj ir net už Uralo Rusijoje kiek nori… O senieji, gamtos pagrindu egzistavę krikščionys, statė bokštus, šatrines kontrukcijas, vėliau virtusias varpinėmis ar gavusias smailas piramides ant viršaus – jų irgi pakankamai matome…Kai buvo laikas, kad smailas piramides statė ant žemės, ypač kaip laidojimo rūsius – matyt, pakitus atmosferos sąlygoms, teko jas kelti kiek galima aukštyn, kad jos bent kiek dar veiktų… Šventieji irgi ant kolonų stovėjo – ne veltui – stulpininkai…Tenai dar, matomai, senos civilizacijos žmonių buvo likę, kurių žinias paskui utilizavo, pasidalinę, atėjūnai… – Ar žinot, kad vien XXa.pirmoj pusėj vokiečiai į šitą, Mordvos respublikos regioną, daugiau kaip šimtą ekspedicijų yra surengę? – Matomai, įdomių dalykų, vertingų, ten galima rasti…
Atlantida labai jau panašiai skamba, kaip „į krantą išlipusieji“ – at land – o ir „farizejai“ yra duch-deutsch arealo žodžiai „faren zeen“ – plaukioti jūromis… Jie, kaip žinia, prekiavo visur, įskaitant šventyklas, ir trukdė norintiems dangaus karalystę pasiekti… Kur jie į krantą išlipo, ten miestų planavimas kvadratais – Niujorkas, Vasiljevo sala Peterburge, įvairūs kiti naujamiesčiai -tiesios linijos, kvadratai, technokratinė civilizacija… Bent jau siekė ją atkurti – ir iki šiol siekia… štai, sako, neteisybė – senuose žemėlapiuose visokių miestų Rusijos Europinėj daly prižymėta, o už Volgos, kur plyti Erzia Mastor – senųjų gyventojų žemės, ten nei vieno miesto nėra… Bet tai yra teisingas vaizdas – miestai – ar city, ar polis, ar grad, gorod – tai jau valstybė eina, stad yra State forpostas. O kur dar neužkariauta, ten miestų ir nėra, ten gyvenama gamtoj…dar 1967m. Erzia teritorijoje buvo žmonių, gyvenusių miškuose, žeminėse, kartu su meškos jaunikliais – juos augindavo, apmokydavo ir parduodavo (tikriausiai cirkui…), bet, iš senojo tikėjimo preofesionaliomis tapę, žinios dar buvo.
Jei Rusijos Imperija buvo vokiečių (ir jewrejų darinys) – Deutsch, Dutch, Denemark – vienas etnosas, Peterburgas buvo jų langas į Rytus, ji visą laiką plėtėsi – vienuolynai, dar iki tikėjimo skilimo, buvo forpostai į šiaurę – Karelija, Archangelskas… Novgorodiečiai, Hanzos miestų sąjungą atstovaujantys, į šiaurės rytus kovojo su „čiudjo“, kurių dabar ne tik nelikę, bet niekas nebe gali dorai pasakyti, kas jie buvo, likę tik kažkiek jų pėdsakų, liudijančių ypač aukšto lygio metalo apdirbimo žinias – aukštesnės civilizacijos, patyrusios katastrofą, liekanos, nustumtos į pakraščius?
Bet grįžkim dar prie Novgorodo žemių ir prie laiko tėkmės. Labai įdomiai ir A.Rybinas kalbėjo apie Senąjį tikėjimą, apie tai, jog pasiruošę, teisingai numirę, mes išeinam pas tėvus, įsiliejame į jų (gimdytojų) dvasios klodą ir imame kartu su jais saugoti, koreguoti, vairuoti likusius žemėje, gyvuosius, kurie yra su šiuo dvasios klodu rezonanse. Tenai liekama septynias kartas, po to išeinama toliau, susiliejama su protėviais… Ir tai koreliuojasi su laiko tekėjimo greičiu – pas tėvus dvasioje mūsų žemiški metai yra kaip viena diena, pas protėvius laikas eina dar lėčiau, vieni tėvų laiko metai ten vėl, kaip viena diena… pvz, prie Nižnyj Novgorodo yra uolų, iš seno žinomų keistomis savybėmis – jose laikas tena lėčiau – ten seniau kažkada gyvenę žmonės, gyveno labai ilgai – yra legendų apie kunigaikščius, pragyvenusius 200-250 metų… Gal atmosferinės sąlygos, seniau buvę visur žemėjė, ilgą laiką išliko dar tik požeminėse erdvėse, todėl senieji žmonės ten dar ilgai laikėsi – galima sakyti, kad jie ten gyveno, kaip dabar gyvenama tėvų dvasioje… O dar senesnės legendinės figūros, koks nors Metuzaliamas – jie gyveno žemėje dar lėtesniame laike – protėvių…
Taigi, dabar vėl klausimas, kas buvo Čiud, Čiudjo? (čiudo- judo, kaip vadinama pasakose- tada judėjai, t.y. pagonys)…Arba „kažkas kita“, neįprasta, nematoma, nežinoma, tai, ko nebūna, neįmanoma – stebuklas ir, kartu, svetimi žmonės, kita civilizacija… metrasčiuose yra užfiksuota, jog novgorodiečiai kažkada, ar ne VIII- X amžiuose nustūmė čiudjo į pačias šiaurines pakrantes, kur, vėliau ten atsikėlę elnius auginti nencai, samiai, lopariai ir pan. dar pradžioje juos rado – iš jų mokinosi išgyventi tundroje, vedė su jais mainus… Po to jų mitai jau sako, kad „čiudjo gyveno kalvų viduje, uolose be durų, po žeme, per kurią į vidų jie praeidavo be pėdsako“… O kalvos, kurias čiudjo apleisdavo, iš kurių išsikraustydavo, jos įgriūdavo… juos pačius kai kas kai kada matydavo, kaip pasakose – kas patekdavo pas juos į svečius, grįždavo po metų, kai pačiam rodėsi, jog praleido tenai tik dieną… Būdavo, kad juos girdi, pvz. žvejoja samiai prie ežero, ir girdi, kad tolėliau čiudjo žvejoja, irgi, tik nematyti nieko… Archeologų ekspedicijos šiaurinėse pakrantėse yra radę apleistų jų uolų su labai gražiais, aukštos kokybės metalo dirbiniais – papuošalais, šarvinių marškinių likučiais, peiliais.
Uralo kalnuose irgi pasakojama, jog metalų rūdų perdirbimo paslaptis jiems yra perdavę čiudjo – kiek tik nori pasakų apie Kalno valdovę, malachitines jos sales kalno ertmėje, kai patys čiudjo yra nematomi, pasireiškia tik kaip šviesa ar kamuoliniai žaibai ar dar kažkas panašaus…
Įdomu, jog Anglijos istorijoje Tiudorų laikotarpį irgi galima perskaityti kaip „Čiudorų“ – darančių čiudus? Kas pasakys, kokio didumo buvo angelų Anglija, kai joje Rožių karai vyko? Pvz, dar XIIIa, žemėlapiuose virš Livonijos ir Kurliandijos yra teritorija, pažymėta Ingrijos vardu…Angelas – engel – turi įdomią paralelę su žodžiu „eng“ –baisus. Nors, Rilkė irgi rašė, jog „angelai iš tikrųjų yra baisūs“… Taip pat ir su „angry“ – pikti… Angis yra labai pikta ir baisi gyvatė?Tik kur jie dingo? Išėjo? Miega po žeme? Nutolo? – Toli ir Seniai yra sinonimai, taip sakė kosmistas ir aviacijos inžinierius Bartini… Septynias kartas atbuvę, išėjo į dar toliau nuo mūsų dabartinio pasaulio esantį ir dar lėčiau tekantį laiką? – Arba tai mes nutolome nuo jų ir tolstame vis toliau ir vis greičiau… Ir tai ir yra procesas, kai „laikas suėda erdvę“?
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. II dalis

Paskui atėjo Napoleonas, Maskvą sudegino imperinės rusų armijos pagalba ir carui savimeilę užgavo, nepasiūlęs pirmam į nugalėtą Moskoviją įžengti. Napoleonas, pagal viską, iki pat Volgos buvo nuėjęs, o toliau jau imperinė Rusija pati Sibirą įsisavino XIXa. bėgyje, tvirtoves, kariuomenės pulkus ten steigė… Įdomu, kam viską steigti (dar kartą?), jei tas Sibiras jau kiek šimtmečių tavo, kaip tu pats ir tavo istorikai tvirtina?- Vadinamieji partizanai, „opolčenije“, kurie, atseit, buvo tėvynės ginti sukilusi liaudis, bet galabijo be skirtumo, ar rusų kareivius, ar prancūzų, o dar jų ir uniforma tokia pati buvo, ir ginkluotė, ir kalbėjo visi prancūziškai – štai tie liaudies partizanai  ir buvo dar besipriešinantys moskovitai ir Sibiro tautos… Nižnio Novgorodo gyventojų folklorinėj atminty dar yra pasakojimas, kaip nusileido Volga laivų flotilė ir iš patrankų sugriovė jų kremlių… Bent jau tą pusę, tuos bokštus, kur arčiausiai upės buvo, žemyn leidosi. Tik istorijoje tokio mūšio nėra užrašyta, kaip čia taip atsitiko, kad pamiršta?
Kad daug kas iš Senojo tikėjimo liko užrašyta, labai prisidėjo knygų verslas… Vietiniai gyventojai, kaip kažkada ir iš viso, visi, gyveno harmonijoje su gamta, o apie XVIa. rusai, slavai pirkliai atplaukė Volga ir ėmė kurtis, jie jau buvo nusistatę į gamtos išteklių ieškojimą, monopolizavimą ir išgavimą – naujas, baisus mentalitetas, darantis pinigą iš visko… Taip pat ir iš knygų.
Buvo sakoma, kad apie 1500 metus siaubinga milžiniška katastroga jau buvo, kurios pasekoje viskas, kas iš akmens statyta, buvo sugriauta, daug žmonių žuvo, todėl ir radosi vietos naujiems, atėjūnams. Iš šiaurės ėjo protestantiška pirklių etika, iš pietų – bizantijos, genujiečių, veneciječių gudrumas, sumišęs su naujos religijos, naujos bažnyčios planais – per Kijevą, europietiški ponai, lenkai ir „prakeikti lietuviai“…Tiesa, ir tatarai („tatarjo prakletoje“) – Aukso Orda bylynose, sagose ir sakmėse yra vienareikšmiškai nurodoma ateinanti iš tos pačios pusės, kur Vytautas su totoriais ir Krymo karaimais broliavosi (ir Maskvą sau pajungę buvo). Teisingai, ten Ordinu buvo kiek nori… Tik XIXa. pabaigoje vokiečių mokslininkų pastangomis Orda ėmė iš rytų eiti… Kai orda tolygu tvarka, necivilizuota „ordung“ yra negalima!…Ir toliau visi imperijos gyventojai provoslavais užrašyti buvo, nors ištisos sritys buvo, kur nebuvo nei vieno… Ir kai XXa.Tarybos bažnyčias griovė – cerkves – mažai kas iš liaudies jaudinosi, kad okupantų tikėjimas prapuola. Bet čia reikia vėl grįžti didelį gabalą atgal.
Moskoviją valstybe pavadinti pagal mūsų laikų standartus sunku, taip pat kaip ir Ržečpospolitą su jos Statutais bet ir individo laisvėm. Tikra valstybė – Leviafanas – atėjo iš Peterburgo, su imperija, už tai ji visą teritoriją, dabar Rusijai užrašytą kaip kad iš seno buvusią, ir turi, ir Ržečpospolitą ji irgi sekmingai su kitom imperijom išsidalino… Likusiai Europai Napoleonas dartinį valstybingumą atnešė, žodžiu, arba valstybė, arba individo laisvės, kompromiso nebūna.- Kodėl jevrejai (liet. žydai, nes mes kitokio pavadinimo jiems neturim) neturėjo valstybės, kai įvairios kitos tautos buvo įvardintos, į valstybes padalintos ir joms istorijos XIXa. parašytos? – nes būtent jevrejai nemcai visa tą ir darė, organizavo pasaulį sau, kad būtų galima patogiai juo naudotis, valdyti, syvus iš visko spausti ir turtėti. Kam jiems sava valstybė, jei jų bankų filialai visur? Gal jų net ir Mėnulyje yra, ką mes žinom… Bet turėtume žinoti (nors, irgi nežinom) kad tokia biurokratinė ir mokesčių mokėjimų, įstatymų kabala kiekvienam žmogui asmeniškai užnerta, yra nesenas, palaipsniui atsitikęs dalykas – žmonės dar iki pat XXa. pr. laikėsi bendruomenėmis, kur galėjo, jokių ten valstybės ar tautinių sąmonių nebuvo – du kaimyniniai kaimai galėjo būti visiškai skirtingi savo tikėjimu, tradicijom, gydymo būdais, dainom, ornamentais ir priklausyti skirtingiems, skirtingose pasaulio pusėse esantiems ponams…
Dabar madinga tvirtinti, jog seniau buvo viena, visą pasaulį apimanti valstybė (imperija) – kas įrodo, jog be valstybinės sąntvarkos pasaulio nebe matome – ir tik paskui nuo jos separatistiškai atsiskyrė Vakarų Europos karalystės ar hercogystės ar dar ten kas… Ir Tartarija, t.y. ta visuotinė imperija, vis mažėjo, kol jos nebe liko visai. Tik kas supranta tartarijos pavadinimo reikšmę? – faršas, smulkiai sukapota mėsa, Europoje įvairiose kalbose iki šiol vadinasi tartar… Ir, jei tas vieningas pasaulio didumo darinys vadinosi Tartarija, vad. tai buvo laisvas pasaulis, kurio organizaciniai vienetai buvo pačios mažiausios bendruomenės ar net atskiri individai su visiška savo autonomija – iš pačių smulkiausių gabaliukų ji buvo sudaryta, ir be jokių ten carų, impertorių ar kitokių apsišaukėlių valdovų… Tartaru vadinasi ir pragaras – todėl, kad jame materija suskyla ant visai į pačias smulkiausias daleles, virsta dulkėmis…
Grįžtant prie bendruomenių – jos geriau susitvarkydavo su net kuriuo reikalu, kurį dabar už mus, mūsų vardu ir, atseit, tik mūsų pačių gerovei, daro valstybė, jos įstatymai ir biurokratai. Valstybė yra parazitų uždėtas jungas, kai bendruomenės Senojo tikėjimo laikais funkcionavo vienovėje su protėviais, jų dvasioje, kas neleido joms nukrypti nuo gero kelio ar imti reikštis egoizmui ir kitoms, dabar vyraujančioms niekšybėms. Ryšys su amžinybe buvo palaikomas, branginamas ir saugomas, kultivuojamas, nes ten buvo gėris…
„Ne, mes jums padarysim rojų žemėje“ – atpažįstat tokius šūkius? – „tik reikia truputį pakentėti, šitą žemę pataisyti, keletą milijonų sušaudyti ir gyventi bus tikrai geriau – kam jums amžinybė?…“ jūsų ateitis visada bus geresnė už praeitį – šventa progreso dogma. Kad niekas neieškotų, kaip ten seniau iš tikro buvo ir nerastų, jog seniau, kol valstybė dar buvo tik rudimentiniame lygyje, žmonės buvo laisvesni ir gyventi jiems buvo geriau…

Tik valstybės įstatymai nuo pat pradžių ne visiems rašyti buvo, nuo pat valstybės pradžios egzistavo kompanijos – Ost Indies, West Indies, Hudson Bay Trade Company, Anglijos- Maskvos kompanija ir t.t. Jų interesai ir veikla jokių sienų ar jurisdikcijų ypatingai nepripažino ir dėl to nesijaudino… Ir, jei jie patys realiais pasaulio dėsningumais vadovavosi, tai likusiems mums naują mokslą pakišo, apšvietė, vadinasi, su Niutonais ir Dekartais visokiais – prietarų visokių senovinių jums, girdi, nereikia… O patys tik ir ieškojo senų knygų, magijos, ezoterinių žinių ir artefaktų… Ir Trockis, Stalinas, ir Hitleris iš ten pat, ir Amerikos „establišmentas“ su jų Bohemian Groeve, ir slaptiems klubams visokiems Adomo kaukolę su sukryžiuotais kaulais simboliu pasiėmę…
O kai Centrinėj Rusijos lygumoj, apie Volgą gyvenančių tautų tautelių paklausia, kokį jos tikėjimą išpažįsta, gal kokį pagonišką ar kokį seną krikščionišką gal, iš laikų prieš skilimą, atsakymas būna diplomatiškas – „Adomo religiją“…
(Bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis

Kaip galima tvirtinti, jog seniau visa žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta buvo sudaryta iš virpesių – vibracijų? Kas tokį žodį iš viso žinojo, vibracija? – Nežinojo… Vietoj to buvo vartojama vėjo sąvoka. Ir prof. Pyžikovas tvirtina, jog ją suprasti yra svarbiausia, norint toliau domėtis senovės tikėjimu… Buvo vėjai kosminiai, buvo -žemiški, ir vėjai žmogiški, žmogaus viduje… Čia prisiminkim trepetnikus – virpesių knygas – kur užfiksuota, jog svarbiausia žmoguje yra geras raumenų tonusas, nulemiantis, ar jis vibruoja į taktą su visata, ar vyrauja harmonija  jame pačiame, o jei prisireikia, ar sugebės kažkokią vibraciją kaip tik nugesinti (jei tavo raumenys neveikia dėl, pvz, vienokios ar kitokios reumato formos, dalis sistemos sustingę vienos ar kitos traumos dvasios įtakoje ir t.pan. esi iš visatos vibracijų visumos iškritęs, nebe dalyvauji joje niekaip, ne tik kad nejauti ar nereaguoji…)
Etnografas ir Pavolgio regiono specialistas A.Rybinas nurodo tokį pavyzdį: jei žmogus atsipalaiduoja ir nejuda, ir netgi minties apie judeėjimą neturi, tai vienas iš žemės vėjų jį perima savo vibracija, tuo padėdamas jam pailsėt, išvesdamas iš jo kūno toksinus, pravalydamas sistemas – ir žmogus vėl ims funkcionuoti kaip naujas. Ayuruvedos tradicijoje irgi yra žinoma panaši atjaunėjimo terapija (Rasajama), kai reikia tam tikrą dienų skaičių pragulėti nejudant, tik geriant žolių nuovirus, gauti kompresus, būti tepamam aliejais ir masažuojamam…
Kosminiai vėjai buvę mūsų visatoje septyni – septynių rūšių virpesiai, užsilikę nuo pasaulio kūrimosi laikų… bet tai nėra konstanta. Problema, jog dabar, mūsų gyvenamu laiku, viskas kinta ir konstantų nebėra… Žinoma, žmonija yra didžiulius kataklizmus pergyvenus ir seniau. Ciklai, kaip viskas vyksta, kokie požymiai, ko tikėtis kada, viskas buvo išlaikyta atminty, paskui – užrašyta. Gromovnikuose, pvz, tokios informacijos buvo daug apie gamtos ciklus, apie tai, ką reiškia, kas vyksta su žmonėmis, su žeme… Buvę ir knygos vad. Pčelniki (bitinės), kur kalba ėjo ne apie tai, kaip laikyti bites ar išgauti medų, bet kaip, stebint bičių gyvenimą, spiečiaus elgesį, suprasti, kas vyksta visatoje. Pvz, bičių motinėlių kiekis gali būti įvairus – keturios buvo laikoma optimalu, tada visiems gerai, ir gamtai, ir žmogui, ir bitėms… Kai skaičius išauga iki septynių, tada jau pasaulyje vilkas ėda net kitą vilką – tokios anomalijos kaip tik ir pastebimos nuo 2000 metų… O kažkur apie 2014 metus yra pasitaikę atvejų, kai motinėlių buvę net 13! – panašu, jog mes pamažu tiek prie visko pripratom – šuo ir kariamas pripranta – kad nesuvokiam net laiko, kuriame gyvename, baisumo… Nesugebame palyginti – ir atmintis trumpa, neišsaugota, o ir labai jau baisu būtų.
Yra etnografijoje teorija, skirstanti pasaulio tautas į turinčias mitą apie visuotinį tvaną (ar net buvusius kelis) ir tokio mito neturinčias. Neturinčios yra jaunesnės, naujos, performatuotos ar vėlai susiformavę ir jos šituo atžvilgiu neįdomios. Pvz, Šiaurės ir Pietų Amerikose tokį mitą turi visos tautos, o Afrikos tautos neturi, išskyrus baltuosius išeivius iš to žemyno… Europoje, sako, mitą apie tvaną turi…lietuviai, Transsylvanijos čigonai ir Manti tautelė (kažkur prie Uralo?). Įdomu, ar tikrai taip? – tada būtume tarp seniausių… Bet mūsų kaip baltų giminės yra iki šiol likę ten, per kur mes iki dabartinės mūsų vietos esame atėję – Rusijos lygumos centre, Pavolgyje, kaip žinia, egzistuoja tautų tautelių mozaika, aplink Novgorodą Didįjį, Maskvą, Nižnyj Novgorodą, tik panašu, jog pavadinimai ir skirtumai susiformavo vėlesniais laikais, o pagrindas kažkada buvo tas pats, ir tikėjimas irgi, Senasis… Vien jau Nižnio Novgorodo tautos yra: erzia, mari, mokša, meria, muroma, meščera… Tarybiniais laikais ten suformuotą respubliką sudarė erzia ir mokša, kaip pagrindinės, ir ji vadinasi respublika Mordva…Iš viso tautų arsenalo čia kelios yra palinkę link fino-ugrų, kelios – musolmonizuotos, dalis sutapę su slavais(rusifikuota) ir tik erzia išlikusi labiausiai baltiška. Erzia Mastor seniau vadinosi jų žemė ir buvo didžiulė teritorija, ten kur dabar Riazanė (pavadinimas iš erzia ir kilęs) ir Arzamasas… Ir mokša yra užsieniečių pavadinta (ir ilgainiui save kaip atskirą ėmus įvardinti), o mokša tai yra nuo Makoš, nuo senosios lokės deivės, ir iš seno ten meškininkų tradicijos, ir eidavo iš ten, iš Nižnio brigados su lokiais, būgnais ir gusliom(kanklėm) po visą Europą ir Angliją, gerais laikais po 16000 kelionės dokumentų per metus būdavo išrašoma… Ir parnešdavo jie į namus įvairių naujienų, prekybinių sąndorių sutartų, naujų madų ir supirkę senų knygų ir rankraščių… Mat Nižnis nuo seno buvo knygų dauginimo centras, dar iš Senojo tikėjimo laikų ir toliau, knygos buvo dauginamos ir siunčiamos Šilko keliu į Aziją… Čia gražu prisiminti ir mūsų meškininkus žemaičius, ir knygnešių tradiciją, kuri, matomai, neiškilo tuščioj vietoj – knygų supirkimo ir platinimo keliai jau egzistavo… Ir Senasis tikėjimas buvo mūsų tas pats, ir caro Rusija su bažnyčia ir mus ir juos spaudė ta pati ir mūsų knygas draudė…
Čia reiktų grįžti į ankstesnius laikus ir dalinai oficialią istoriją vis tik pamiršti. Rusija niekada nebuvo vienalytė, kokią ją caro istorikai XIXa. pb.- XXa. pr. piešė. Valstybingumą nešė vokiečiai su sostine Peterburge, pirma išsiplėtę į šiaurę, per didijį Novgorodą – Hanzos miestų sąjungos dalį – pomorai pirko, pardavė ir mainė visa Baltijos ir Šiaurės vandenyno pakrante… Maskvą siekė sau pajungti Konstantinopolis per Kijevą, dabartinę provoslavybę (tolygią katalikybei) atnešė, krikščionybės skilimą XVIIa. suorganizavę ir Senajį tikėjimą į visiškus pakraščius palaipsniui išstūmę… Jei Didysis Novgorodas prekiavo su Maskva, kaip pasienio miestas ir iš to pralobo, tai Nižnis buvo jau Maskvos žemių pasienis su Tartarija, apie kurią vėliau… Iš ko seka, jog Petras I buvo tiesiog vokietės Jekaterinos projektas, kad legitimizuoti savo valdžią, atseit, pastatė Peterburgą, atseit „prakirto langą į Europą“…Kai Imperiją suorganizavo ir Europos akyse padarė pripažinta ir priimtina kaip tik Jekaterina, ji ir istoriją užsakė parašyti, kur vienas paskutinių Maskvos caraičių Petras Aleksejevičius ir girtuoklis olandas sifilitikas iš Holšteino ar kažkurios kitos mikrokunigaikštystės buvo surašyti į vieną asmenį. Girdi, išvažiavo pakeliauti į Olandiją jaunystėje ir grįžo civilizuotas… Ir ekspedicijas Jekaterina II siuntė į Rytus, kad mokslininkai vokiečiai, kalbos nemokėdami, nieko nesuprasdami, ten viską įvardintų, aprašytų, senų knygų ir metraščių pririnktų, nupirktų – jie paskui sudegs ar bus sunaikinti, ir atrodys, kad carinė Rusijos imperija čia buvo visą laiką, ir viskas buvo jų ir niekada nebuvo kitaip…
Mileris ten koks savo metu po Sibirą blaškėsi, Skitų kurganus žiūrinėjo, bet paskelbė, kad negali būti, kad skitų auksas yra čia vietinės kultūros kažkada pagamintas – nes vokiečiai netgi jokio tokio panašaus neturi, kad ir kaip giliai savo istorijoje besiraustų… Lomonosovas, kurį kaip opoziciją vokiečiams pozicionuoja, ir tas rašė į tą pačią dūdą, girdi, „į rytus nuo Maskvos gyvena laukiniai žmonės, kurie visokius nešvarumus valgo ir žmogaus vardo neverti“ – jis Švedų mokslų akademijos narys buvo, tai ko tikėtis…
(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga

Yra seniai žinoma, jog kai tik imama laikytis dietos, kūne įsijungia bado refleksas. kadangi visi valgome prastai, maistinių medžiagų skrandis, maistą virškindamas, neranda, tai jis apetito ir neišjungia – siekia, kad būtų valgoma toliau… O dar kai ir tas valgymas apribojamas dietos, tai iš viso, badą nujausdamas, kūnas ima kaupti riebasus. refleksas labai senas ir primityvus – organizmas, turintis riebalų atsargą, išgyvena… Ir maistingo maisto jau negaunam nuo gimimo,

Motinos pienas, kaip sako pediatrai, su juo ateina ir kas kita:
– Parazitai patenka į vaiko organizmą jau su motinos pienu (prieš pradedant galvoti apie vaiką, būsimiems tėvams patartina apnaikinti kirminus savo organizmuose) – kaip tai bebūtų baisu, piene jau yra kiaušinėlių, lervų ir t.t. Ir kai kūdikiui ima diegti pilvuką – kolikai – tai jau aišku, kad parazitai ėmė daugintis ir ruošia dirvą bakterijoms ir virusams. Tokį sudėtingą organizmą, kaip žmogaus, pribaigia ne kokie ten vienos ląstelės organizmai, mus pribaigia arba parazitai, arba grybeliai, ir tik klausimas, į kurią pusę susinaikinimo programa rašysis, plius vienas bus grybeliniai augliai, o nulis tai bus autoimuniniai susirgimai… Kad miestai yra nesveikatos lopšys ir rizikos faktorius žmonijai, žinota iš seno – valstybė kolonizavo teritoriją miestais, jų statyba ir plėtimu, iš miestų ėjo naujoji religija ir gamtos, žemės žmogaus niekinimas, vadinimas jo primityviu ir tamsiu, nemokšišku… Senasis tikėjimas sakė, jog miestai sudegina žmonių sielas, jog ten gyvenantys yra jau mirę, tik dar nepalaidoti…Labirintai, Babilonai – taip gamtos žmones savo ruožtu vadino miestus ir juose vyraujantį gryną materializmą…
Pagal mokslo ir progreso teorijas, žmogus yra maisto piramidės viršūnėje, jis valgo viską, ką užsinori, o jo nevalgo niekas. Deja, realybėje yra atvirkščiai. Žmogumi minta visi, kas tik netingi, o labiausiai parazitai, bakterijos ir grybeliai… Ne tik minta, bet ir pilnai jį valdo – už jį galvoja, jaučia, nori, jog žmogus elgtūsi kaip parazitas jį supančios aplinkos atžvilgiu – dabartinis žmogus jau nebe žmogus – kas matosi iš jo darbų ir negalvojimo – jis jau tik parazitų kolonija… 1830m. mokslas sugalvojo simbiozės teoriją. Žmogus, girdi, gyvena abipusiai naudingoje simbiozėje su parazitais, kurių mūsų organizmas ne tik nesugeba užmušti, bet netgi dorai nepastebi, neatpažįsta esant įsibrovus – Stoholmo sindromas?
Mūsų laikais suformuotas požiūris, jog gėris ir blogis yra surišti vienas su kitu, po vieną neegzistuoja, yra lygių dydžių, svarbos ir amžinai kovoje vienas su kitu. Ir nei vienas galutinai nelaimės… Tačiau dar manichejai ir Zaratrustos pasekėjai žinojo, jog yra visiškai ne taip. Jog tai yra visiškai skirtingos eilės dydžiai, niekuo vienas su kitu nelygintini: ten, kur yra gėris, ten nėra jokios galimybės net blogio kvapui prasiskverbti. O ten, kur randasi blogis, ten gėris funkcionuoja kaip veidrodis: blogis nepajėgus gėrio nei suvokti, nei pamatyti, nei įvertinti, todėl blogis vietoj gėrio mato savo paties atvaizdą (pvz, sukčius mano, jog visi kiti irgi nori jį apsukti)… Nuo to blogiui tampa dar blogiau, išnyksta jo paskutinės abejonės dėl savęs, ar jis tikrai blogas; jis labai dėl to pyksta, niršta, keršija, atskleidžia visą savo bjaurumą… Gėriui tai kas, žinoma. Bet, vis tiek nemalonu… Dažnas geras žmogus nesupranta, kodėl jį tokie pabaisos supa ir ko jie jo nepalieka ramybėje, ir vis kažkuo jis jiems kliudo.Žodžiu, tarp blogų geriau gyventi blogiems, nei geriems. Todėl dažnas gėris ir išeina anksti…

O sąžinės nebuvimas yra tiesiog psichikos sutrikimas – bakterijų pagraužti smegenys.

Aną dieną pakliuvo į rankas knygelė „deivės kiekvienoje moteryje“ – kaip ir atrodo viskas gerai – archetipai, jų, vienų ar kitų, veikimas mumyse. Padeda pažinti save, kokia esi?- Hera, Afroditė, Demetra ar Persefonė… O mane staiga net nupurtė! – Jonas Gervė savo laiku sakė, jog bet kuris dievas yra žmogaus priešas, jog tai dievai mūsų neišleidžia toliau, nei pavadėlis ilgas, riboja mūsų sugebėjimus ir minta mūsų energija, patirtim, emocijomis, mumis pačiais… Ale atrodė, kur dar ten tie dievai, kažkur kosmose, kituose išmatavimuose, ar paraleliniuose pasauliuose, ir koks čia man tiesiogiai reikalas… Dzeuso ir į jį panašių dievų esmė – iš esmės- jis yra kirminas, ir , kaip danguje, taip ir ant žemės – makrokosmosas yra toks pat, kaip mikrokosmosas: archetipų, mumyse veikiančių, fizinė išraiška yra vienokia ar kitokia kirminų – parazitų – kolonija, įsigalėjusi mūsų kūne ir formuojanti mūsų mintis, emocijas, kūno chemiją, liaukų sekreciją pagal save – Afroditė ar Merkurijus, Marsas ar Artemidė – pagal tą ar kitą archetipinę schemą gyvenam, mylim, liūdim ir mirštam. Daugiausia, kas mūsų rankose – kaip sakoma – tai vieną archetipą pakeisti kitu – persirikiuoja kirminėliai ir imi gyventi ne kaip Artemidė, bet kaip Afroditė ar Atėnė?
O kaip gyventi, kad gyvenčiau kaip aš pati, o ne kažkoks standartinis reakcijų į gyvenimo aplinkybes rinkinys, vadinamas archetipu? – Išsinaikink kirmėles? Česnako kvapo angelai nemėgsta? Druską vartodamas, su dievais nirvanoje nesusijungsi? – Būtent.
Čia prisiminkim vėl universalius visai žmonijai sąmonės sluoksnius, kuriuos siūlo išsinaikinti savyje homeopatija (ar bent jau viena šiuolaikinė jos kryptis) kad nuo standartinėmis tapusių problemų išsilaisvinti. Tie septyni psichologiniai portretai, esantys mumyse visuose, susiformavę per traumatiškus žmonijos istorijos šimtmečius – kokia žmonija buvo iki tol, niekas nebe žino ir įsivaizduoti nepajėgia. O reiktų pabandyti įžengti į tą „universalių sluoksnių spiralę“- įdomus spiralės (labirinto) sąvokos panaudojimas – miestai, civilizacija, valstybė yra tų sluoksnių ištakos?- Įsivaizduok, „silpnas arba per daug kompensuojantis ego, pasitikėjimo savimi trūkumas, baimė suklysti, viso ko bijojimas iš anksto, vėžinio susirgimo baimė…“ – šita problematika tavyje ima ir išnyksta – kiek laisvės gyvenime prisideda! Ir čia dar tik pradžia… Toliau „didžiulis dėmesio poreikis, jausmas, jog esi nemylimas, vienatvės pojūtis, jausmas, jog esi atskirtas nuo pasaulio, nedalyvauji jo veiksme… nevertini, nemyli savęs“. – Įsivaizduok, ir šitai visa atkrinta – nebėra, nebejauti, tavęs tai nebe slegia!
„Atsisakymas priimti gyvenimo sąlygas, situaciją, save, kur ir kokiu gimei – nori būti kitur ir kitokiu visą laiką ir iš visų jėgų, pastovus liūdesys, trūksta energijos ir vyrauja „manęs čia nėra‘ pojūtis“ – išsisprendžia ir tai… Toliau:“savo ribų nejautimas, neturėjimas – į tave įeina viskas, kas tave supa, kuo gyvena kiti, apie ką skaitai, matai ar girdi, tai tave pastoviai perpildo, verčia dėl to pergyventi, sunaudoja tavo energiją; dėl to negali susitvarkyti su paprastais gyvenimo dalykais, kurie kitiems sekasi lengvai, jautrumas žiaurumams per tv…nežinai savęs, kokia esi, kokia būti, ką gyvenime daryti“ – ir šitas sluoksnis nusiima, išnyksta. – Tada juk jau visas pasaulis tau tik ligi kelių, ne tik kokia ten jūra! Tada juk jau viską gali, o procesas dar tik per pusę praeitas.
„Sunku judėti, atsikelti, pasilenkti – kol išsijudini, įsijungia seni emociniai randai, pyksti ant žmonių iš praeities… grėsmės jausmas, noras pabėgti, senos traumos suformavę tvirtą aukos įvaizdį tavyje, ypač savo paties praeities aukos.“ – Koks akmuo nuo tavęs nukristų, jei visa šitai dingtų?
Arba dar:„dualumas yra pagrindinė problema, nusprendei veikti vienaip, o veiki visiškai priešingai, jokio progreso gyvenime, dvi priešpriešinės jėgos sunaikina viena kitos veikimą tavyje, problemos po problemų, o sprendimo nėra, skirtingos emocijos keičia viena kitą, lyg turėtum keletą indentitetų savyje, sabotuoji pats save, elgiesi taip, kaip tau mažiausiai naudinga… Atrodo, kad tau negali būti gerai, tu to neleidi – nesąmoningas kaltės dėl kažko sindromas“ – op, ir šito nebėra – gyvenimas iš karto plačia upe ima tekėti!… „ Egzistencinis siaubas, kurio negali pakelti ilgiau, nei akimirką, imi hyperventiliuoti, kaip baisiausiai išsigandęs, tik kad nieko neįvyko ir niekas tavęs negąsdino…“ – jeigu ir šitai dingtų, kas dar liktų veikti parazitams tavo kūne ar organuose? – jie iš siaubo mirtų patys arba mautų, neatsisukdami, į palankesnes pievas.
Grybeliai, man panašu, naikina žmones miniomis, individais užsiima parazitai.
Taigi, kas ką pribaigs – manykim, gal individas individualiai, suvokęs sveikatos svarbą, sulėtins savo bėgimą mirties linkui ir neskubėdamas, bet iš pagrindų parazitus savyje išsinaikins. Nelabai net svarbu, nuo kūno ar nuo dvasios pradėjęs… Kaip trečiojo pasaulio tautelių išmintis sako, ne laikas mums duotas nugyventi, kaip kad mes manome, ir todėl skubame kuo daugiau per tą laiką nuveikti, bet tam tikras kelio kiekis duotas gyvenime nueiti – kuo lėčiau eisi, tuo daugiau visko matysi, padarysi ir ilgiau gyvensi.

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis

O parazitai ir taip jau mumis, kad ir su ribojama energija, manipuliuoja – nurodo mums, ką valgyti, gerti, kaip elgtis… Manipuliuoja mūsų psichika… Sifilis, iki kol nebuvo iš Amerikų atvežtas, Europje buvo nežinomas. O paskui staiga jo išsiplėtė visa milžiniška epidemija: prasidėjo nuo žaizdų gerklės srityje, dėl ko portretuose didžiūnai, karaliai ir aristioratai dėvi aukštas apykakles, ryši kaklasaites. Kvapas irgi buvo baisus – dėl to išsivystė kvepalų pramonė, išslinkdavo plaukai – perukų mada ir tradicija, taip antakių ir blakstienų dažymas… žodžiu, liga didžiųjų, galingųjų, su didžiausiu apetitu turtams, nes sifilis ir imperializmas yra glaudžiai susiję. Po karalių ir aristokratų ligą perėmė generolai ir karininkai, ir su armijomis išnešiojo po visą Europą.
Galima ramiai teigti, jog kapitalizmas yra sifilio poveikis žmogaus smegenims – teiginys, jog „išgyvena stipriausieji“ ir kiti panašūs teiginiai yra grynai sifilitiniai, o kaip tik ant jų Vakarų pasaulis ir stovi ideologiškai, ekonomiškai ir visaip kitaip. Ir eksportuoja juos į visas likusias žemės dalis, griaudamas tenai bendruomenes ir tradicijas. Vadina juos laukiniais, kai labiau laukinių žvėrių už valdančius kapitalistus nėra niekur, ne tik gamtoje. Fanatinis religingumas ir religinis terorizmas, nesvarbu, ar krikščioniškas, ar islamiškas, ar judėjiškas, yra vis tos pačios sifilio bakterijos paseka – bakterijos, kurios patologija pasireiškia izoliacijos, egoizmo ir gyvuliškumo išsivystymu. Ir ji sunaikina savo kelyje visą altruizmą, atsakingumą, meilę bei tarnavimą, atsidavimą.
Jei gonorėjos susirgimų palikimo grandinė eina per maliariją, tifą ir išsiskleidžia visa puokšte kitų ligų, tai nuo sifilio toliau rikiuojasi herpis, tuberkuliozė, AIDS… Ir visos jos nėra kažkokios specifinės baisios ligos. Tai tiesiog per kartas ir genetiškai pasiekta situacija, kai imuninė sistema savo naštos nebe pakelia ir jos veikla tampa nebe efektyvi. Ir tada visi kiti ir kitokie susirgimai, kurie normaliai atsitinka po vieną ir tėra negalavimai, išlenda visi kartu ir tokiu intensyvumu, kad būna krapai.
Gal keistas teiginys, bet visos ligos yra per vandenį, jei ne nuo vandens… Mes žinome, jog esame užpildyti vandens, kad vanduo mus maitina, bet, pasirodo, tai tik dalinai tiesa. Tik 40% mumyse esančio vandens atsako už genetiką, likęs kiekis užsiima kitais informacijos srautais… Ir iš to seka, jog žmonių ligos nesurišto pirmiausia su maistu, pirmiausia jos turi ryšį su vandeniu. Jūs galite valgyti, ką norit – galai žino, ką –bet, pvz, su maistu į vidų pakliuvę virusai – baltyminės ląstelės (grybelinių susirgimų sporos) – tuoj pat ima daugintis mūsų kūno skysčiuose: įdėk į vandenį kokią nors molekulę, vanduo tuoj pat ims ją dauginti – pagal ją koduoti ir kurti jos kopijas – t.y. viruso atveju keisti mūsų baltymus į svetimus- sporos kopijas -ir išsivysto grybelinis susirgimas… Mus taip lengva nuo prigimtinio kodavimo permesti link bakterijinio, nes bedvasiai esame, niekas tvirtai nelaiko…

Vanduo mums yra ir maitinanti aplinka, ir instrumentas kūrimui…
Kad palaikyti sveikatą, reiktų gerti vandenį, kuriame mineralai, druskos, soda ar pan. kad būtent šios medžiagos tikrai pakliūtų į vidų ir daugintųsi nenuilstamai mūsų kūno skystyje – yra tokia sveikatos teorija. Nes šarminė aplinka ir yra mineralinė, todėl svarbu palaikyti mūsų kūno minerališkumą… Senesnė, nei mūsų, civilizacija buvo mineralinė, lava ugnikalniuose yra skysti mineralai, medžiai suanglėja, sudegę, iš jų telieka mineralai – patarimas medžių žmonėms, kaip nesudegti? – kuo daugiau mineralų tavyje, tuo mažiau uždegimai- vidinė ugnis- tau kenkia?… Taip logiškai galvojant, atvirkščiai irgi turėtų veikti: akmenų žmonėms, kurių programa rašosi į augimą, reikia angliavandenių – žalios augalinės masės- kad degimas atsvertų masės augimą, jį sudegintų?
Štai čia tai jau simbijozė: žemėje mums visiems reikia vieniems kitų, akmenims reikia augalijos, augalijai reikia mineralų… Deguonies reikia degimo procesui įsidegti, todėl akmenų žmonės turi kvėpuoti giliai, o medžių žmonės turi kvėpuoti tik paviršutiniškai ir po truputį, su tarpais, jiems naudingiau kūne kaupti CO2, ne?… Tarp kitko, sakoma, jog deguonies mumyse ypač reikia metachondrijoms – batareikoms – mūsų ląstelėse, o kai jo kiekis organizme nusmuktų žemiau tam tikros ribos, tai jos paprasčiausiai atsijungtų ir nebe galėtų funkcionuoti toliau… Ką su per mažai deguonies darytų mūsų smegenys, tai čia jau kitas klausimas – kas mus sukonstravo, buvo ne durnas, įvairius dalykus numatė, kad taip lengvai iš jo matricos nepaspruktume… Dabar mes ore esantį deguonį labai aktyviai naudojame ir jis dingsta, lieka ozonas. Deguonies rezervus žemėje galima atstatyti ir palaikyti tik vandens sąskaita – iš tirpstančių ledynų, pvz. todėl klimato atšilimo, vieniems reikia bijoti labiau, nei kitiems iš mūsų?…
S.Hanemano, homeopatijos kūrėjo laikais, XVIIIa. pabaigoje – XIXa. pradžioje jam dar aiškiai matėsi, jog bakterijos ateina į žmogų iš išorės, kai jis įvairių faktorių nusilpnintas, ir jų tada nebuvo daug rūšių – jis minėjo tris pagrindines. Dabar, žinoma, ligų priežastys mumyse susisluoksniavę, net jei ir visai nieko daugiau iš išorės nebe prisidėtų, vis tiek, popieriai mūsų viduje prasti.
Reali sveikata šiais laikais yra dinamiška, kaip liudija geriausi homeopatai. Tai reiškia, kad galim turėti aukštą temperatūrą, pvz, dieną ar dvi be aiškios priežasties, jei organizme vyksta prasivalymas, galime vemti ar viduriuoti, jei netinka maistas, kai reikia iš kūno pašalinti gleives, „susigauname“ gripą. Emociniai procesai vyksta panašiai; trumpas stiprus pyktis, kai yra tam priežastis, vengimas daryti tai, ko nesinori, verksmas, kai yra dėl ko… Emocijas dar neseniai žmonės irgi suprato, kaip ateinančias iš šalies, jas pastebėdavo ir su jomis tvarkydavosi, nes buvo žinomas skirtumas tarp jausmo, kuris kyla iš tavęs ir yra kitos eilės reiškinys, ir emocijų, ateinančių iš šalies ir kad jų įsileisti nerekomenduotina… Bendrai, Hanemano laikais ir pirmąjį homeopatijos gyvavimo šimtmetį žmonės buvo aiškesni, grynesni, labiau savimi – dabar tokius žmonės homeopatai mato jau tik trečiojo pasaulio šalyse. O Vakarų pasaulis homeopatiniam gydymui tampa vis mažiau tinkamas: civilizacijos komforte gyvenantiems pacientams tampa vis sunkiau nustatyti aiškų jų prichologinį portretą. Nes esame supami dirbtinų energijų ir vibracijų, mūsų gyvenimas nenatūralus, daugybė skiepų ir vakcinų, vaistų naudojimas… O kur dar gyvenimo ritmo spartėjimas, nesveikas ir nenatūralus maistas, oro ir vandens užterštumas… Keliaujama taip pat per daug, nesuvokiant daugiaplanės to proceso rizikos, dėvime sintetinę tekstilę, skalbiam ją irgi su sintetiniais preparatais – iš kur manot visos alergijos?
Žodžiu, Vakarai virsta makalybe ir tuoj jau jų nebe išgelbės niekas.

Homeopatija sako, jog visos rūgstys žmogų veikia neigiamai. Nuo rūgščių sąnkaupos organizme žmogus tampa apatiškas, suvargęs, lėtas, bejausmis… Bet, jis vis tiek dar gali dirbti ilgas valandas, kaip pasyvus darbinis arklys. Ir toks žmogus svajoja apie gaivinančius gėrimus ir vaisius – ar tik ne iš čia mums dietiniai patarimai ateina? Ne todėl, kad tai žmogui į sveikatą, bet todėl, jog visi esam nuvaryti surūgštėję arkliai, ir tikim, kad mums bus sveika nuo to, ko mums norisi… Nuo rūgščių taip pat pražylama ir plinkama.
Fosforo rūgštis yra prieš mus buvusios (hipių) generacijos populiariausias narkotikas (LSD acid)… Žinoma, mažomis dozėmis rūgštis gali būti tonizuojanti, bet kai vartojama daug ir dažnai, tampa nuodu. Fosforo rūgštis – pagrindinis Coca Colos ingredientas, pradžioje šis gėrimas suteikia energijos, bet greitai vėl palieka apatišku, amerikonai, geriantys colą nuo lopšio iki grabo – colos generacijos – apatijos persmelkti, juos lengva valdyti ir kontroliuoti… Dar blogiau, fosforo rūgštis ištraukia kalcį iš organizmo ir yra osteoporozės priežastis.
Po II Pasaulinio karo liko labai dideli nitrogenų gamybos pajėgumai (nuo bombų gamybos) ir korporacijos įtikino vyriausybes suteikti žemės ūkiui didžiules subsidijas, skatinančias šių trąšų naudojimą. Rezultate mes dabar jau valgome žemės ūkio produkciją, netekusią savo maistinės vertės iki 60% ! Tai yra katastrofa, kurią bijome matyti ir pripažinti: daugybė mūsų laiko ligų mus sėkmingai puola, nes esame praradę gyvybingumą – jau seniai valgome nemaistingą maistą. Iš čia ateina hyperaktyvumo, dėmesio nekoncentravimo (ADHD) problematika – sakoma, cola blogai dėl cukraus, kai ji blogai dėl rūgšties – jos paseka taip pat nusikalstamumas, asocialumas ir nutukimas.

 

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as