Kriaušių metas

1
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga
2
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis
3
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. III dalis
4
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. II dalis
5
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis
6
Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga
7
Priešingybė trapumui. VII dalis
8
Priešingybė trapumui. VI dalis
9
Priešingybė trapumui. V dalis
10
Priešingybė trapumui. IV dalis

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga

Yra seniai žinoma, jog kai tik imama laikytis dietos, kūne įsijungia bado refleksas. kadangi visi valgome prastai, maistinių medžiagų skrandis, maistą virškindamas, neranda, tai jis apetito ir neišjungia – siekia, kad būtų valgoma toliau… O dar kai ir tas valgymas apribojamas dietos, tai iš viso, badą nujausdamas, kūnas ima kaupti riebasus. refleksas labai senas ir primityvus – organizmas, turintis riebalų atsargą, išgyvena… Ir maistingo maisto jau negaunam nuo gimimo,

Motinos pienas, kaip sako pediatrai, su juo ateina ir kas kita:
– Parazitai patenka į vaiko organizmą jau su motinos pienu (prieš pradedant galvoti apie vaiką, būsimiems tėvams patartina apnaikinti kirminus savo organizmuose) – kaip tai bebūtų baisu, piene jau yra kiaušinėlių, lervų ir t.t. Ir kai kūdikiui ima diegti pilvuką – kolikai – tai jau aišku, kad parazitai ėmė daugintis ir ruošia dirvą bakterijoms ir virusams. Tokį sudėtingą organizmą, kaip žmogaus, pribaigia ne kokie ten vienos ląstelės organizmai, mus pribaigia arba parazitai, arba grybeliai, ir tik klausimas, į kurią pusę susinaikinimo programa rašysis, plius vienas bus grybeliniai augliai, o nulis tai bus autoimuniniai susirgimai… Kad miestai yra nesveikatos lopšys ir rizikos faktorius žmonijai, žinota iš seno – valstybė kolonizavo teritoriją miestais, jų statyba ir plėtimu, iš miestų ėjo naujoji religija ir gamtos, žemės žmogaus niekinimas, vadinimas jo primityviu ir tamsiu, nemokšišku… Senasis tikėjimas sakė, jog miestai sudegina žmonių sielas, jog ten gyvenantys yra jau mirę, tik dar nepalaidoti…Labirintai, Babilonai – taip gamtos žmones savo ruožtu vadino miestus ir juose vyraujantį gryną materializmą…
Pagal mokslo ir progreso teorijas, žmogus yra maisto piramidės viršūnėje, jis valgo viską, ką užsinori, o jo nevalgo niekas. Deja, realybėje yra atvirkščiai. Žmogumi minta visi, kas tik netingi, o labiausiai parazitai, bakterijos ir grybeliai… Ne tik minta, bet ir pilnai jį valdo – už jį galvoja, jaučia, nori, jog žmogus elgtūsi kaip parazitas jį supančios aplinkos atžvilgiu – dabartinis žmogus jau nebe žmogus – kas matosi iš jo darbų ir negalvojimo – jis jau tik parazitų kolonija… 1830m. mokslas sugalvojo simbiozės teoriją. Žmogus, girdi, gyvena abipusiai naudingoje simbiozėje su parazitais, kurių mūsų organizmas ne tik nesugeba užmušti, bet netgi dorai nepastebi, neatpažįsta esant įsibrovus – Stoholmo sindromas?
Mūsų laikais suformuotas požiūris, jog gėris ir blogis yra surišti vienas su kitu, po vieną neegzistuoja, yra lygių dydžių, svarbos ir amžinai kovoje vienas su kitu. Ir nei vienas galutinai nelaimės… Tačiau dar manichejai ir Zaratrustos pasekėjai žinojo, jog yra visiškai ne taip. Jog tai yra visiškai skirtingos eilės dydžiai, niekuo vienas su kitu nelygintini: ten, kur yra gėris, ten nėra jokios galimybės net blogio kvapui prasiskverbti. O ten, kur randasi blogis, ten gėris funkcionuoja kaip veidrodis: blogis nepajėgus gėrio nei suvokti, nei pamatyti, nei įvertinti, todėl blogis vietoj gėrio mato savo paties atvaizdą (pvz, sukčius mano, jog visi kiti irgi nori jį apsukti)… Nuo to blogiui tampa dar blogiau, išnyksta jo paskutinės abejonės dėl savęs, ar jis tikrai blogas; jis labai dėl to pyksta, niršta, keršija, atskleidžia visą savo bjaurumą… Gėriui tai kas, žinoma. Bet, vis tiek nemalonu… Dažnas geras žmogus nesupranta, kodėl jį tokie pabaisos supa ir ko jie jo nepalieka ramybėje, ir vis kažkuo jis jiems kliudo.Žodžiu, tarp blogų geriau gyventi blogiems, nei geriems. Todėl dažnas gėris ir išeina anksti…

O sąžinės nebuvimas yra tiesiog psichikos sutrikimas – bakterijų pagraužti smegenys.

Aną dieną pakliuvo į rankas knygelė „deivės kiekvienoje moteryje“ – kaip ir atrodo viskas gerai – archetipai, jų, vienų ar kitų, veikimas mumyse. Padeda pažinti save, kokia esi?- Hera, Afroditė, Demetra ar Persefonė… O mane staiga net nupurtė! – Jonas Gervė savo laiku sakė, jog bet kuris dievas yra žmogaus priešas, jog tai dievai mūsų neišleidžia toliau, nei pavadėlis ilgas, riboja mūsų sugebėjimus ir minta mūsų energija, patirtim, emocijomis, mumis pačiais… Ale atrodė, kur dar ten tie dievai, kažkur kosmose, kituose išmatavimuose, ar paraleliniuose pasauliuose, ir koks čia man tiesiogiai reikalas… Dzeuso ir į jį panašių dievų esmė – iš esmės- jis yra kirminas, ir , kaip danguje, taip ir ant žemės – makrokosmosas yra toks pat, kaip mikrokosmosas: archetipų, mumyse veikiančių, fizinė išraiška yra vienokia ar kitokia kirminų – parazitų – kolonija, įsigalėjusi mūsų kūne ir formuojanti mūsų mintis, emocijas, kūno chemiją, liaukų sekreciją pagal save – Afroditė ar Merkurijus, Marsas ar Artemidė – pagal tą ar kitą archetipinę schemą gyvenam, mylim, liūdim ir mirštam. Daugiausia, kas mūsų rankose – kaip sakoma – tai vieną archetipą pakeisti kitu – persirikiuoja kirminėliai ir imi gyventi ne kaip Artemidė, bet kaip Afroditė ar Atėnė?
O kaip gyventi, kad gyvenčiau kaip aš pati, o ne kažkoks standartinis reakcijų į gyvenimo aplinkybes rinkinys, vadinamas archetipu? – Išsinaikink kirmėles? Česnako kvapo angelai nemėgsta? Druską vartodamas, su dievais nirvanoje nesusijungsi? – Būtent.
Čia prisiminkim vėl universalius visai žmonijai sąmonės sluoksnius, kuriuos siūlo išsinaikinti savyje homeopatija (ar bent jau viena šiuolaikinė jos kryptis) kad nuo standartinėmis tapusių problemų išsilaisvinti. Tie septyni psichologiniai portretai, esantys mumyse visuose, susiformavę per traumatiškus žmonijos istorijos šimtmečius – kokia žmonija buvo iki tol, niekas nebe žino ir įsivaizduoti nepajėgia. O reiktų pabandyti įžengti į tą „universalių sluoksnių spiralę“- įdomus spiralės (labirinto) sąvokos panaudojimas – miestai, civilizacija, valstybė yra tų sluoksnių ištakos?- Įsivaizduok, „silpnas arba per daug kompensuojantis ego, pasitikėjimo savimi trūkumas, baimė suklysti, viso ko bijojimas iš anksto, vėžinio susirgimo baimė…“ – šita problematika tavyje ima ir išnyksta – kiek laisvės gyvenime prisideda! Ir čia dar tik pradžia… Toliau „didžiulis dėmesio poreikis, jausmas, jog esi nemylimas, vienatvės pojūtis, jausmas, jog esi atskirtas nuo pasaulio, nedalyvauji jo veiksme… nevertini, nemyli savęs“. – Įsivaizduok, ir šitai visa atkrinta – nebėra, nebejauti, tavęs tai nebe slegia!
„Atsisakymas priimti gyvenimo sąlygas, situaciją, save, kur ir kokiu gimei – nori būti kitur ir kitokiu visą laiką ir iš visų jėgų, pastovus liūdesys, trūksta energijos ir vyrauja „manęs čia nėra‘ pojūtis“ – išsisprendžia ir tai… Toliau:“savo ribų nejautimas, neturėjimas – į tave įeina viskas, kas tave supa, kuo gyvena kiti, apie ką skaitai, matai ar girdi, tai tave pastoviai perpildo, verčia dėl to pergyventi, sunaudoja tavo energiją; dėl to negali susitvarkyti su paprastais gyvenimo dalykais, kurie kitiems sekasi lengvai, jautrumas žiaurumams per tv…nežinai savęs, kokia esi, kokia būti, ką gyvenime daryti“ – ir šitas sluoksnis nusiima, išnyksta. – Tada juk jau visas pasaulis tau tik ligi kelių, ne tik kokia ten jūra! Tada juk jau viską gali, o procesas dar tik per pusę praeitas.
„Sunku judėti, atsikelti, pasilenkti – kol išsijudini, įsijungia seni emociniai randai, pyksti ant žmonių iš praeities… grėsmės jausmas, noras pabėgti, senos traumos suformavę tvirtą aukos įvaizdį tavyje, ypač savo paties praeities aukos.“ – Koks akmuo nuo tavęs nukristų, jei visa šitai dingtų?
Arba dar:„dualumas yra pagrindinė problema, nusprendei veikti vienaip, o veiki visiškai priešingai, jokio progreso gyvenime, dvi priešpriešinės jėgos sunaikina viena kitos veikimą tavyje, problemos po problemų, o sprendimo nėra, skirtingos emocijos keičia viena kitą, lyg turėtum keletą indentitetų savyje, sabotuoji pats save, elgiesi taip, kaip tau mažiausiai naudinga… Atrodo, kad tau negali būti gerai, tu to neleidi – nesąmoningas kaltės dėl kažko sindromas“ – op, ir šito nebėra – gyvenimas iš karto plačia upe ima tekėti!… „ Egzistencinis siaubas, kurio negali pakelti ilgiau, nei akimirką, imi hyperventiliuoti, kaip baisiausiai išsigandęs, tik kad nieko neįvyko ir niekas tavęs negąsdino…“ – jeigu ir šitai dingtų, kas dar liktų veikti parazitams tavo kūne ar organuose? – jie iš siaubo mirtų patys arba mautų, neatsisukdami, į palankesnes pievas.
Grybeliai, man panašu, naikina žmones miniomis, individais užsiima parazitai.
Taigi, kas ką pribaigs – manykim, gal individas individualiai, suvokęs sveikatos svarbą, sulėtins savo bėgimą mirties linkui ir neskubėdamas, bet iš pagrindų parazitus savyje išsinaikins. Nelabai net svarbu, nuo kūno ar nuo dvasios pradėjęs… Kaip trečiojo pasaulio tautelių išmintis sako, ne laikas mums duotas nugyventi, kaip kad mes manome, ir todėl skubame kuo daugiau per tą laiką nuveikti, bet tam tikras kelio kiekis duotas gyvenime nueiti – kuo lėčiau eisi, tuo daugiau visko matysi, padarysi ir ilgiau gyvensi.

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis

O parazitai ir taip jau mumis, kad ir su ribojama energija, manipuliuoja – nurodo mums, ką valgyti, gerti, kaip elgtis… Manipuliuoja mūsų psichika… Sifilis, iki kol nebuvo iš Amerikų atvežtas, Europje buvo nežinomas. O paskui staiga jo išsiplėtė visa milžiniška epidemija: prasidėjo nuo žaizdų gerklės srityje, dėl ko portretuose didžiūnai, karaliai ir aristioratai dėvi aukštas apykakles, ryši kaklasaites. Kvapas irgi buvo baisus – dėl to išsivystė kvepalų pramonė, išslinkdavo plaukai – perukų mada ir tradicija, taip antakių ir blakstienų dažymas… žodžiu, liga didžiųjų, galingųjų, su didžiausiu apetitu turtams, nes sifilis ir imperializmas yra glaudžiai susiję. Po karalių ir aristokratų ligą perėmė generolai ir karininkai, ir su armijomis išnešiojo po visą Europą.
Galima ramiai teigti, jog kapitalizmas yra sifilio poveikis žmogaus smegenims – teiginys, jog „išgyvena stipriausieji“ ir kiti panašūs teiginiai yra grynai sifilitiniai, o kaip tik ant jų Vakarų pasaulis ir stovi ideologiškai, ekonomiškai ir visaip kitaip. Ir eksportuoja juos į visas likusias žemės dalis, griaudamas tenai bendruomenes ir tradicijas. Vadina juos laukiniais, kai labiau laukinių žvėrių už valdančius kapitalistus nėra niekur, ne tik gamtoje. Fanatinis religingumas ir religinis terorizmas, nesvarbu, ar krikščioniškas, ar islamiškas, ar judėjiškas, yra vis tos pačios sifilio bakterijos paseka – bakterijos, kurios patologija pasireiškia izoliacijos, egoizmo ir gyvuliškumo išsivystymu. Ir ji sunaikina savo kelyje visą altruizmą, atsakingumą, meilę bei tarnavimą, atsidavimą.
Jei gonorėjos susirgimų palikimo grandinė eina per maliariją, tifą ir išsiskleidžia visa puokšte kitų ligų, tai nuo sifilio toliau rikiuojasi herpis, tuberkuliozė, AIDS… Ir visos jos nėra kažkokios specifinės baisios ligos. Tai tiesiog per kartas ir genetiškai pasiekta situacija, kai imuninė sistema savo naštos nebe pakelia ir jos veikla tampa nebe efektyvi. Ir tada visi kiti ir kitokie susirgimai, kurie normaliai atsitinka po vieną ir tėra negalavimai, išlenda visi kartu ir tokiu intensyvumu, kad būna krapai.
Gal keistas teiginys, bet visos ligos yra per vandenį, jei ne nuo vandens… Mes žinome, jog esame užpildyti vandens, kad vanduo mus maitina, bet, pasirodo, tai tik dalinai tiesa. Tik 40% mumyse esančio vandens atsako už genetiką, likęs kiekis užsiima kitais informacijos srautais… Ir iš to seka, jog žmonių ligos nesurišto pirmiausia su maistu, pirmiausia jos turi ryšį su vandeniu. Jūs galite valgyti, ką norit – galai žino, ką –bet, pvz, su maistu į vidų pakliuvę virusai – baltyminės ląstelės (grybelinių susirgimų sporos) – tuoj pat ima daugintis mūsų kūno skysčiuose: įdėk į vandenį kokią nors molekulę, vanduo tuoj pat ims ją dauginti – pagal ją koduoti ir kurti jos kopijas – t.y. viruso atveju keisti mūsų baltymus į svetimus- sporos kopijas -ir išsivysto grybelinis susirgimas… Mus taip lengva nuo prigimtinio kodavimo permesti link bakterijinio, nes bedvasiai esame, niekas tvirtai nelaiko…

Vanduo mums yra ir maitinanti aplinka, ir instrumentas kūrimui…
Kad palaikyti sveikatą, reiktų gerti vandenį, kuriame mineralai, druskos, soda ar pan. kad būtent šios medžiagos tikrai pakliūtų į vidų ir daugintųsi nenuilstamai mūsų kūno skystyje – yra tokia sveikatos teorija. Nes šarminė aplinka ir yra mineralinė, todėl svarbu palaikyti mūsų kūno minerališkumą… Senesnė, nei mūsų, civilizacija buvo mineralinė, lava ugnikalniuose yra skysti mineralai, medžiai suanglėja, sudegę, iš jų telieka mineralai – patarimas medžių žmonėms, kaip nesudegti? – kuo daugiau mineralų tavyje, tuo mažiau uždegimai- vidinė ugnis- tau kenkia?… Taip logiškai galvojant, atvirkščiai irgi turėtų veikti: akmenų žmonėms, kurių programa rašosi į augimą, reikia angliavandenių – žalios augalinės masės- kad degimas atsvertų masės augimą, jį sudegintų?
Štai čia tai jau simbijozė: žemėje mums visiems reikia vieniems kitų, akmenims reikia augalijos, augalijai reikia mineralų… Deguonies reikia degimo procesui įsidegti, todėl akmenų žmonės turi kvėpuoti giliai, o medžių žmonės turi kvėpuoti tik paviršutiniškai ir po truputį, su tarpais, jiems naudingiau kūne kaupti CO2, ne?… Tarp kitko, sakoma, jog deguonies mumyse ypač reikia metachondrijoms – batareikoms – mūsų ląstelėse, o kai jo kiekis organizme nusmuktų žemiau tam tikros ribos, tai jos paprasčiausiai atsijungtų ir nebe galėtų funkcionuoti toliau… Ką su per mažai deguonies darytų mūsų smegenys, tai čia jau kitas klausimas – kas mus sukonstravo, buvo ne durnas, įvairius dalykus numatė, kad taip lengvai iš jo matricos nepaspruktume… Dabar mes ore esantį deguonį labai aktyviai naudojame ir jis dingsta, lieka ozonas. Deguonies rezervus žemėje galima atstatyti ir palaikyti tik vandens sąskaita – iš tirpstančių ledynų, pvz. todėl klimato atšilimo, vieniems reikia bijoti labiau, nei kitiems iš mūsų?…
S.Hanemano, homeopatijos kūrėjo laikais, XVIIIa. pabaigoje – XIXa. pradžioje jam dar aiškiai matėsi, jog bakterijos ateina į žmogų iš išorės, kai jis įvairių faktorių nusilpnintas, ir jų tada nebuvo daug rūšių – jis minėjo tris pagrindines. Dabar, žinoma, ligų priežastys mumyse susisluoksniavę, net jei ir visai nieko daugiau iš išorės nebe prisidėtų, vis tiek, popieriai mūsų viduje prasti.
Reali sveikata šiais laikais yra dinamiška, kaip liudija geriausi homeopatai. Tai reiškia, kad galim turėti aukštą temperatūrą, pvz, dieną ar dvi be aiškios priežasties, jei organizme vyksta prasivalymas, galime vemti ar viduriuoti, jei netinka maistas, kai reikia iš kūno pašalinti gleives, „susigauname“ gripą. Emociniai procesai vyksta panašiai; trumpas stiprus pyktis, kai yra tam priežastis, vengimas daryti tai, ko nesinori, verksmas, kai yra dėl ko… Emocijas dar neseniai žmonės irgi suprato, kaip ateinančias iš šalies, jas pastebėdavo ir su jomis tvarkydavosi, nes buvo žinomas skirtumas tarp jausmo, kuris kyla iš tavęs ir yra kitos eilės reiškinys, ir emocijų, ateinančių iš šalies ir kad jų įsileisti nerekomenduotina… Bendrai, Hanemano laikais ir pirmąjį homeopatijos gyvavimo šimtmetį žmonės buvo aiškesni, grynesni, labiau savimi – dabar tokius žmonės homeopatai mato jau tik trečiojo pasaulio šalyse. O Vakarų pasaulis homeopatiniam gydymui tampa vis mažiau tinkamas: civilizacijos komforte gyvenantiems pacientams tampa vis sunkiau nustatyti aiškų jų prichologinį portretą. Nes esame supami dirbtinų energijų ir vibracijų, mūsų gyvenimas nenatūralus, daugybė skiepų ir vakcinų, vaistų naudojimas… O kur dar gyvenimo ritmo spartėjimas, nesveikas ir nenatūralus maistas, oro ir vandens užterštumas… Keliaujama taip pat per daug, nesuvokiant daugiaplanės to proceso rizikos, dėvime sintetinę tekstilę, skalbiam ją irgi su sintetiniais preparatais – iš kur manot visos alergijos?
Žodžiu, Vakarai virsta makalybe ir tuoj jau jų nebe išgelbės niekas.

Homeopatija sako, jog visos rūgstys žmogų veikia neigiamai. Nuo rūgščių sąnkaupos organizme žmogus tampa apatiškas, suvargęs, lėtas, bejausmis… Bet, jis vis tiek dar gali dirbti ilgas valandas, kaip pasyvus darbinis arklys. Ir toks žmogus svajoja apie gaivinančius gėrimus ir vaisius – ar tik ne iš čia mums dietiniai patarimai ateina? Ne todėl, kad tai žmogui į sveikatą, bet todėl, jog visi esam nuvaryti surūgštėję arkliai, ir tikim, kad mums bus sveika nuo to, ko mums norisi… Nuo rūgščių taip pat pražylama ir plinkama.
Fosforo rūgštis yra prieš mus buvusios (hipių) generacijos populiariausias narkotikas (LSD acid)… Žinoma, mažomis dozėmis rūgštis gali būti tonizuojanti, bet kai vartojama daug ir dažnai, tampa nuodu. Fosforo rūgštis – pagrindinis Coca Colos ingredientas, pradžioje šis gėrimas suteikia energijos, bet greitai vėl palieka apatišku, amerikonai, geriantys colą nuo lopšio iki grabo – colos generacijos – apatijos persmelkti, juos lengva valdyti ir kontroliuoti… Dar blogiau, fosforo rūgštis ištraukia kalcį iš organizmo ir yra osteoporozės priežastis.
Po II Pasaulinio karo liko labai dideli nitrogenų gamybos pajėgumai (nuo bombų gamybos) ir korporacijos įtikino vyriausybes suteikti žemės ūkiui didžiules subsidijas, skatinančias šių trąšų naudojimą. Rezultate mes dabar jau valgome žemės ūkio produkciją, netekusią savo maistinės vertės iki 60% ! Tai yra katastrofa, kurią bijome matyti ir pripažinti: daugybė mūsų laiko ligų mus sėkmingai puola, nes esame praradę gyvybingumą – jau seniai valgome nemaistingą maistą. Iš čia ateina hyperaktyvumo, dėmesio nekoncentravimo (ADHD) problematika – sakoma, cola blogai dėl cukraus, kai ji blogai dėl rūgšties – jos paseka taip pat nusikalstamumas, asocialumas ir nutukimas.

 

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. III dalis

Tas momentas ir sutaptų su išvarymu iš rojaus?- Buvom perimti parazitų, iš kurių žalčiai (želčiai- žalvariniai) ir drakonai dar buvo, palyginus, geri, o ropliai ar dar kokios baisybės – blogi?… Ir per tuos bloguosius, per jų kontaktus su infernaliniu pasauliu ir atėjo į mūsiškį dirbtinis intelektas, technologija, mokslo ir progreso „stebuklai“… Pasauliui smunkant vis giliau į materiją, vis tamsėjant, dideli balti žmonės arba išnyko, arba traukėsi į pačius pakraščius, o jų kurti dalykai nustojo veikti, reikėjo juos kaip nors pakeisti, kad nenuslysti atgal į akmens amžių. Ne veltui inkvizicija, prieš nužudydama senuosius žmones visaip kankino, stengdamasi išgauti iš jų paslaptis… Ir niekaip nesuprato, jog paslapčių nėra: koks esi, tą gali. Ir romams, norintiems padaryti vienokį ar kitokį „stebuklą“, teko iš pragaro pora mašinų išsirašyti… Žiurkės jėzuitai, Alpių kalnų vienuolynuose sėdėdami, surašė pasaulio istoriją pagal save, kur žmonių neliko nei pėdsako, o jie patys save pasiskyrė švietimo ir naujojo mokslo nešėjais. Bažnytinės žiurkės, popierių žiurkės, biurokratinės žiurkės – iš tikro tai jie dar tik ir yra paskutinis slenkstis plazminei civilizacijai, vis labiau apėmusiai visus ir viską, savo grybiena apraizgiusiai mus iš vidaus ir wi- fi – iš išorės. Žmonės jau tiek marginalizuoti, kad rolės nebe vaidina…
Žiurkės perneša kokias tik nori ligas, marą įskaitant, bet pačios juo neserga, kad ir kokiose kloakose gyventų. Tokie graužikai yra valstybės su jos biurokratinėmis institucijomis simbolis ir įsikūnijimas , visa, kas dar likę iš senesnės civilizacijos.: blogoji dalis, kaip visada, stipriausia ir gyvybingiausia, ir lengviausiai įsirašys į sekančią, užkariaujančiąją. Nes kas gi įstatymais leidžia GMO, klonavimą, cheminius nuodus , dirbtinį maistą, dirbtinę gyvybę, dirbtinį intelektą, dirbtinę mirtį, galų gale? – Po viskuo puikuojasi kokio nors biurokrato parašas… Kodėl civilizacijos likučiai – valstybė – taip lengvai atsisako to, kas gyva, ir pereina prie visokiausių dirbtinai sukurtų sistemų visose srityse?
Vėlgi, yra toks mitas…

Pirmiausia buvo žemė, t.y. akmenys. Akmenys augo, gyveno, judėjo. paskui žemėje radosi – išsilaipino? – medžiai, akmenų akimis žiūrint, visiškai kita, parazitinė sistema. Jie suleido savo šaknis į žemę, ėmė traukti iš jos įvairias medžiagas, griauti akmenis, traukyti dirvoje vyravusią vienybę… Dar daugiau, augalai ėmė traukti vandenį, iki tol buvusį po žeme, akmenyse, uolienose, į paviršių. Akmenys, gindamiesi, padarė pirmą žmogų su geležiniu kirviu – Perkūną. O medžiai, tada jau sutraukę iš žemės vandenų ežerus ir iš jų atgal į žemę tekančias upes, padarė vandeninį – upių žmogų – mus? Be to, iš upių radosi žirgai, moterys- žuvys ir pirmas žmogus vadinosi Poseidonas (upių sėjėjas). Jei Perkūnas kovojo ugnimi ir medžiai degė, tai gaisrus gesino vandeniu, ir toliau, upių žmonės, patys nepastovios formos, vertė akmenų žmones gyvūnais –keitė jų formą – augino priešams ragus, nagus, iltis ir paliko juos tokiais visam laikui… Paskui buvo baisus karas Visatoje, žuvo ir nuolaužomis į Žemę krito du iš jos trijų mėnulių, į asteroidų ruožus buvo sukapotos keletas planetų, kurių dabar mūsų Saulės sistemoje ir trūksta, žemę užliejo vanduo ir galiausiai liko joje sūriais vandenynais (o po jais ir dabar miestai matyti ir užlietos girios).
Vandenų žmonės, vis tik, kažkiek išsigelbėjo ir išgyveno, neskendo taip lengvai, jiems nedaug ko reikėjo, juos dengė ir maitino miškas… O akmenų žmonės išgyveno mažiau nukentėjusiose teritorijose, kalnuose, aukštumose ir iš ten paskui ėmė plisti, statydami miestus, viską iš akmens ir plytų, ir jokio augalo, jokio žalumyno juose, ir taip jie užmetė savo tinklą ant visos žemės, apraizgė ją savo valstybe, įstatymais ir mokesčiais, teismais ir „švietimu“… Kadangi žemę jau išbandė ir ugnis, ir vanduo, dar turėtų ateiti išbandymas iš oro… O kiti sako, kad ir jis jau buvo, paukščiai jau buvo atskridę – erelai, gulbės, žąsys, tie patys balandžiai, ir kad būtent jie padėjo išlikusiems žmonėms, organizavo juos į valstybę, padėjo statyti miestus, netgi lyg ir nugalėjo žaltį ar drakoną, ar bent jau su jais koegzistavo – gal jie sieną per visą žemyną ir pastatė, kad vienus nuo kitų atskirti? -bet, kai dalis žmonių susidėjo su plazmine civilizacija – gavo žinias ir vadžią iš reptilijų ir mikrobų – tai erelių ir tikrų angelų laikai baigėsi… Dabar valstybė perimta į rankas tų, kurie ją naudoja ne bendruomenės labui, o individualiai gerovei – morų – ir verčia prisiminti seną alegoriją apie Leviafaną ir Begemotą – ilgą laiką viešpataus pirmasis, o galiausiai, rodosi, vis tik nugalės antrasis… Tik kas ar kurie yra vieni, o kas – kiti? Kas tik nebandė šito šifruoti ir aiškinti…
Leviafanas – valstybė, bet ugnies mylėtojų, levitų (levituojančių?), aistringųjų, žiaurių (liutyje) levų (liūtų)… Begemotas – hippo – yra „upinis arklys“, yra individas, jo hipofizas – kankorėžis – jo galvoje veikia, jis – saulės garbintojas (hipolitas), dabar išstumtas į visišką užribį ir paleistas ubagaut (beggen moet)… Kas nesusitepęs vyraujančia sistema, tas nenueis su ja į prapultį? – O akmenininkai (laisvi, nes kaip tik jie medžių žmonėms ir atsisėdo ant sprando, valstybės valdymą perėmę), jie garbina mėnulį ir žemę (Prancūzijoje, pietinėje pakrantėje, kur seniau buvo Occsitanija, yra legenda apie tris Marijas ir Sarą – ten prisimenami trys menuliai ir žemė…Marijos baltos, o Sara – juoda)
Medžių žmonės dega – autoimuninės ligos – nes jau tiek perimti parazitų ir bakterijų, kad nebėra savimi ir visiems bus geriau, jei jie save tiesiog susinaikins… Nenori mirti, atkovok save iš bakterijų ir parazitų bent per pusę ir gyvenk toliau… Akmenų žmonės plečiasi – juose auga parazitai (į ištisas kolonijas, gėrybiniais augliais vadinamas), virusai ir grybeliai – o jų imuninei sistemai rodosi, kad čia vis jis pats, žmogus, auga – ji svetimų, įsiskverbusių ir jo kūno medžiagas savoms statyboms naudojančių, neatpažįsta – lygiai ta pato teorija: naikink parazitus savyje, grybelius ir visokie pktybiiai augimai liausis.
Šitame kontekste įdomu prisiminti Ayuruvedą su jos trimis stichijomis – žemė ir vanduo ten dar skaitoma už vieną… Europos viduramžių sistemoje buvo jau keturi humorai ir penktas eteris, kurio jau nebėra, ne tik oficialiai, bet neoficialiai jis pamirštamas (nes šia tradicija domisi ne tie, kurie su ja užaugę ir ją paveldėję pagal prigimtinę teisę, bet tie, kurie mokslo ir technikos pasaulėžiūroje išauginti ir jaučiasi protingesniais už senas tradicijas – iš jų tik tinkamų gabaliukų pasirankioja, o ko nesupranta – o nesupranta beveik visko – tą išmeta kaip nevertingą)… Eterį senasis tikėjimas taip ir vadino, perkūnu – geležinis žaltys – spiralė aplink kolonas, sudarančias akumuliatorių. Ir tai, atmosferinė elektra jau buvo kaip ramentas invalide tapusiai žmonijai, kai žinios, jog energiją galima imti iš bet kur ir bet kokią, buvo prarastos… Kiniečių medicinoje elementai jau penki, ten yra metalas ir medis, bet oro nėra (o gal jo jau ir nėra, kaip po tokio?) – kad ir iš kokių senų laikų tai eina, tai – jau medicinos sistemos. Žmones jau tada reikėjo gydyti.
Jei virusai yra tik robotiniai statybiniai akmenys, pakeičiantys mūsų gyvas ląsteles, tai bakterijos yra batreikos, renkančios mūsų energiją – nereikalingas tarpininkas tarp žmogaus ir perkūno – visatos energijos resursų, tokia pati, kaip šventikas, bažnyčia ar religinis agregoras, kurie irgi išima energiją iš visatos apyvartos saviems parazitiniams tikslams… Aš pati naujų Žvaigdžių karų filmo serijų jau nežiūrėjau, bet kas domisi, pasakoja, jog egzistuoja net šio filmo enciklopedija internete, kur, be kita ko, paaiškinama, iš kur džedajų jėga ir kaip ji veikia. Pasirodo, jų kraujyje yra tūkstančius kartų didesnis miniatiūrinių dalelių – metachondritų ar kažkaip pan. kiekis – jie ima energjiją neribotais kiekiais kaip tik iš tų ląstelių batareikų metachondrijų, kurias turim visi ir kurios žmones paprastus riboja energetiškai. O džedajai tokio ribojimo jau neturi, jų kraujas naudoja energiją neribotai ir kiek tik jam reikia… Dar daugiau – ši kraujo jėga valdo ir kreipia džedajus, gyvena per juos, o ne jie valgo ją ar gyvena jos pagalba… Pagaunat, koks čia projektas pakištas? Ir mumyse jis dar tik per pusę įvykdytas: dar trūksta nanotechnologijos dalelių – kurios egzistuoja realiai, nėra išgalvotos – ir naudoja metachondrines batareikas kaip savą energijos šaltinį – valio? – bet tada jos valdys ir mus, kaip robotus ir mes klausysim ir darysim, ką jos mums lieps…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. II dalis

Nemanykit, kad čia aš jums aiškinu, kuo maitintis ar kaip gydytis, aš kalbu apie teorijas.
Bet grįžkime prie mitybos šviesa, aišku, kad tam reikėjo būti sudarytiems žymiai didesne dalimi iš dvasios, nei iš materijos ir kūno, todėl galėjome imti energiją iš mus supančios aplinkos tiesiogiai. Dabar nebe galim… kaip ir nebe turim elekros energijos už dyką sau naudojimui iš atmosferos – ant laidų, ją mums atvedančių, galo kabo skaitliukas ir turime susimokėti pinigėliais. Buvo karas, matomai – ne iš tų, apie kuriuos žinome – nors, gal tie karai, kuriuos žinome, kaip tik šitą, nežinomą, ir pridengia – ir esame okupuoti. Badaujame, viso ko trūkumas: ir energijos, ir mums tinkamo maisto kūnui, ir dvasia amputuota… Kad bakterijos radosi pirmiau, nei žmonės – melas, nes, nuo kažkokio tai momento kiekviena mūsų ląstelė turi po įsitaisiusią joje bakterijas – metachondriją t.y. batareiką paprastai tariant – ir, kai ląstelė nori atsinaujinti, ji turi kreiptis į tą bakteriją, kad gauti bent kiek energijos tam procesui… 52 kartus duodama, o paskui viskas, mirk… Nes, atseit tada kiekviena nauja ląstelė būna jau tiek nukrypus nuo pirminio savo modelio, kad viskas išsiderina ir nebe funkcionuoja. Taip, iš oficialios genetikos žiūrint, taip ir yra… O prisiminkime banginę genetiką, kai virpesių dažnių pagalba ląstelių tikslumas buvo atstatomas ir palaikomas, apie tai kalba neina oficialiai, nes reikia, kad žmonės mirtų, o ne gyventų amžinai…
Bakterijos yra įsibrovę į mūsų kūnus, apipynę mūsų dvasią – mentalą – iliuzijomis, iškreipę tai, kaip matome pasaulį aplink mus – Ouroboros, gyvatė, kandanti sau uodegą – ir, tokiu būdu apjuosusios mūsų žemės rutulį – jos yra gilios mūsų nelaisvės simbolis… Nors, yra teorija, jog blogis nevienalytis, turi skirtingus tikslus, ir, kai žmonės bus jau visai pribaigti ir grybams kelias rodysis laisvas, drakonai bus dar paskutiniai, kurie Žemę, kaip teritoriją, gins ir laikys – sau? – nors jau ir tuščią… O kol kas jie sąlygoja energijos badą visais lygiais, kai pasaulis aplinkui yra pilnas gausos ir niekam nieko neturėtų trūkti niekada. Nors, dvasingi gal ir dabar taip jaučiasi, tą materialinį įveržtą diržą jie pakelia lengviau… O materialistai, jei kam kada pavyksta iš bado išsiveršti, pvz, su okupantais susidėjus, ėmus kolaboruoti, dvasios poreikį pakeitus pinigų troškimu, tapus oligarchu ar kokiu nors finansistu farmokologistu, tai kita bado pusė bus bekraščiai ekscesai, kai turimi milijardų milijardai ir dar negana, dar vis reikia kolonizuoti Marsą pirmiems…
Virusai yra dirbtini organizmai – mikrobai – mikroskopiniai robotai. Jie turi kojeles, kad įsikabinti, įsiskverbti į ląstelės vidų, ir savo primityvią DNK, kuri greičiau yra tiesiog RNK – sukurtą, dirbtinę. Viskas. Prasibrovė į organizmą – žmogų, žvėrį, augalą, parazitą, bakteriją – nesvarbu, išpakuoja savo failus, t.y. ten buvusią DNK pakeičia savaja, o ten esančiom medžiagom minta, jas sunaudoja, iš jų ima dalintis į dvi ar daugiau… Ar keista, kad organizmas jų kaip svetimkūnio neatpažįsta – juk jis toliau auga, kurdamas ir reprodukuodamas save iš paties organizmo medžiagos (iki 80%). Žinoma, virusai daro juodą darbą, bet jie yra paprasti, primityvūs, jie ne mutuoja, jie yra grybelinių susirgimų sporos, sukuria aikštelę iš klaidingai nukopijuoto baltymo ląstelių, kur toliau jau gali imtis augti grybelis. Influensa, gripas yra ne virusas, jis yra grybelinis susirgimas, skinantis kelia toliau ateinantiems vėžiniams. Prieš grybelius žmonės jau kovoja, sudarę sąjungą su „gerom“ bakterijom, kai gerų bakterijų nebūna, bet, su grybeliais palyginus… Akademikas Bolotovas, pvz, turėjo išdirbęs metodiką, kaip laktozės rauge fermentuoti žolynai galėjo padėti išnaikinti vėžį organizme…
Kokia senų baisių susirgimų istorija? – maras, sifilis, gonorėja… Maras tai savo ruožtu, ten galėjo ir koks bakterinis ginklas būti iš dangaus papurkštas – čia tiems, kas alternatyvia istorija domisi, o šiaisp tai aiškių žinių trūksta – moras yra tiesiog mirtis, išmirimas….O apie sifilį tai oficialiai sakoma, jog XV- XVIa. visi svieto perėjūnai, kas aukso troško, avantiūristai ir pan, į Amerikas bloškėsi, ten vietinius visus naikino ir išnaikino (kartu ir tuo, jog užvežė tenai nebuvusių bakterijų, susirgimų, prieš kuriuos neturėta imuniteto), o patys, girdi, sifilį parsivežė, dėl kurio, nepaisant gydymo sunkiais metalais,
puvo gyvi, kol supuvo… Ir, žinoma, daug daug aukso ir sidabro parsivežė, irgi… O kas pasakys, kaip ten iš tikro buvo. Neapolio karalystėje nugalėtojų prancūzų armiją sifiliu užkrėtė, čia pagal istorikus, todėl ilgai ir buvo francozų, frenčių liga vadinama.
XX amžiaus rusų teatro dailininkas Leon Bakst yra nutapęs paveikslą pavadinimu „Senovinis siaubas“ (Drevnii užas). Pirmame plane šypsosi (Mona Lizos šypsena) akmeninė moters statula, glaudžianti prie krūtinės balandį (Kolumbą – colombe), jai už nugaros nakties dangų raižo žaibai. Vienoje pusėje, žemumoje okeano vandenys apsemia graikų/romėnų civilizacijos griuvėsius, kitoje pusėje, aukštumoje išlikę vandens nepaliestos majų ir actekų piramidės… O ką, jei iš Europos niekas Amerikų atrasti neplaukė, nes nebe buvo kam? O kas, jei Amerikose žmonės išgyveno, ir, susirinkę, mantą, auksą ir pan. (palikę tuščius miestus), atplaukė į senajį pasaulį, kad pasklisti po jo teritorijas ir įsitaisyti, kur , vandeniui nuslūgus, buvo turtai, likę be šeiminiko… Krikščionybę šitie, tvaną išgyvenusieji, galėjo irgi atsivežti kartu –ar  į ją atsiversti, dėkingi, kad išliko? Kaip tik šiaurės vakarų Ispanija, iš kur, atseit, Kolumbas į Ameriką ir išplaukė, ir yra didžiausia Jono (ar Jokūbo) krikštytojo šventovė, į kuria vis madingiau eiti piligrimais – Sint Jago de Compostela. (Jago ispaniškai, Jaco olandiškai, sutrumpinta iš Sjaak, kas angliškai yra Jack. Britų vėliava taip ir vadinasi, Union Jack). O piligrimų, į Compostellą einančių, ženklas yra Sint Jacob moliuskų kriauklė, kuri ir toliau randama, kaip ornamentas, per visą baroką ir švento vandens kriauklės bažnyčiose irgi yra jos formos… O kur dar Jonos motyvas, išlipusio į krantą iš didžiulio plaukiančio žvėries (Leviafano) ir ėmusio pamokslauti…
Taip į Senajį pasaulį atėjo visai kitas mentalitetas – apsikrikštijusių žydų, vad. morais (maurais), o skaitant iš kitos pusės – romais… Tai buvo vadinama „naujaja religija“ ir jų Jėsus buvo Novinas,(iš Naujojo pasaulio?) o senieji, šviesa mintantys, ir, paskui zaraostriniai (aušrą garbinantys, ją kasdien sutinkantys kaip palaimą), senieji gyventojai buvo stumiami iš jų teritorijų ir jų salelė naikinamos… Įdomu, kad šv.Augustinas yra kaip tik toks nepavykęs mani – manicheistas – toliau mokinio neturėjęs kantrybės nueiti, todėl metėsi pas romus ir ten dar buvo laisvų vietų stambiems ideologams, kokiu ir įsitaisė – tiesiai į šventuosius…
Kai maži kresni tamsaus gymio romai įsigalėjo tiek, kad ėmė nulemti senojo pasaulio eigą, viskas tapo kaip išversta išvirkščiai: tie žmonės neturėjo jokios šviesos savyje ir nešvietė viskam aplinkui, teko šviesos likučius surinkti į saulę, ir pakabinti ją šviesti kaip šviesos šaltinį išorėje (saulė žymima lygių galų kryžiumi) – tikriausiai tai dar padarė išlikę vietiniai Europiečiai, tada ėmė išpažinti krikščionybę (kryžionybę) panteistiniu pagrindu… Ir romams teko dar keletą šimtų metų paplušėti, kad tą vedinį, gamtos pagrindą galutinai pakeisti bibliniu judėjiniu… Su šio pamato pakeitimu susijęs ir naujos perspektyvos sistemos įvedimas: jei iki tol pasaulis buvo vaizduojamas platėjantis nuo žiūrovo akių taško – žmogus tokiu budu buvo viso ko centras – tai dabar buvo įvesta siaurėjanti į horizontą perspektyva, žiūrintįjį paliekanti kažkur periferijoje, už kadro, juodoj skylėj, kur pasaulio šviesa nebe pasiekia…Ir taip iki šiol į pasaulį ir žiūrime, fotokameros akis pakeitusi mūsų regėjimo ypatumus, žiūrime dviem akimis, o paveikslėlius matom, kaip įpratinti, lyg monolenze padarytus – bet čia jau šneka apie tai, kaip mūsų smegenys- bakterijomis aplipę- mus mulkina…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis

Pirmas raitelis ateina su svetima ideologija ir bando žmones patraukti paskui save – melagingas pranašas; automatiškai tada eina selekcija bukiausių, primityviausių, mažiausiai ką suprantančių ir bendrai, vadinamų padugnėmis. Tiek Jėzus Kristus su tokiais broliavosi, tiek visas sekančias revoliucijas tokia publika vykdė – lengviausia paveikti tuos, kurie ideologijos neturi jokios, visiems kitiems jau reikia dėti pastangas, kad permušti jų galvose esančiąją ideologiją ir tai nėra lengva, kai žmonės įsitikinę… nebent pavyksta pas tuos, kurie pastoviai abejoja – inteligencija ir likę, tiesą randantys mąstymo būdu – radai ir praradai… kai tiesa iš tikro turi būti tavyje, įsišaknijus – ko nereikia ieškoti, tą negali ir pamesti – tokie žmonės revoliucijoms nepasiduoda, juos reikia arba išnaikinti arba marginalizuoti (į Sibirą, pvz.)  ir palaukti, kol jie išnyks. Dar viena grupė tiesos savyje įsikūnijusios neturinčių – t.y. be etinio imperatyvo savyje – kurie irgi mielai persimeta prie naujų pranašų, tai tie, kuriems pritrūko vietos dabartinėje valdžioje arba jie jos norėtų daugiau ir nenori stovėti eilėje. Tokiems nauja pradžia duoda galimybę atsidurti pirmoj eilėj, eiti pirmu numeriu – ir nesvarbu, kokio sąrašo ar į kur vedančio…

Antrasis raitelis atneša karą tarp prie seno likusių ir naujai atsivertusių. O mes, koks sutapimas, progresu tikim šventai, visa kas nauja yra geriau, nei sena, todėl norim to ar nenorim, bet remiam pergalę naujojo ir žinome, jog sena – pasmerkta ir nieko čia nepakeisi… Iš kitos pusės, naujai atsivertusieji nebe turi ką prarasti, yra niekšai iš esmės, visos žmogiškos savybės jiems svetimos, todėl jie savo daugumoje laimi, o ne žūva…. O tie, kurie gina savą žemę, tikėjimą, žmones, vertybes, tie žūva, herojiškai…
Trečias raitelis atneša badą – pirmiausia, žinoma, pralaimėjusiems ir pavergtiems. Ir ne tik fizine prasme badą, kai nėra ką valgyti, bet ir dvasinį, kas gal net blogiau, nes kokias vertybes įtvirtina užkariautojai? – svetimas, nepriimtinas, su minuso ženklu… o ne, tai ir visai, palaida bala pasidaro, kai viskas galima, viskas vienodai tiesa, visi lygūs ir kiekvienas, kas rėkti netingi, dar lygesnis.

Tada ketvirtas raitelis atneša mirtį ir ji priimama kaip atgaiva. Tuos, kurie dar buvo žmonės, ir bandė gyventi, kaip atsiminė, kad gyveno žmonės, mirtis, pagailėjusi, priglaudžia… Lieka homogeninė nežmonių masė, kurioje Apokalipsės ratas ima vėl suktis iš pradžių ir, kardą pakėlusieji, nuo dar žiauresnio kardo žūva…-  Smetoninė karta, kas išliko, Sibirus išgyveno, į mirtį miške neišėjo, badavo visą tarybinį laikmetį… Mano karta, kas iš tarybinio laikmečio atėję, badauja dabar – paradoksalu, bet dvasios laikmetyje yra tik tiek, kiek jos dar palaiko badaujantys – mažai, kitaip jie bado nejaustų. O tie, kurie tuo metu nebadauja, jiems jau užtenka tik to trupučio, kuris išnyks su paskutinio badavusiojo išėjimu…Grįžtant prie mano kartos – mums nebe lieka ką naujo skaityti, nelieka ką žiūrėti, apie tai, kas mums būtų įdomu, nediskutuojama, nėra ne tik ko klausytis, bet nebe lieka ir prasmės kalbėti. Nebe lieka grožio, sveikatos, tikro maisto, geros kokybės, sąntykių tarp žmonių… Neapsižiūrėsim, ir tuoj jau mirtis, o kaip apsižiūrėti? ką daryti, kad neimti jos dairytis ir į ją skubėti?
Labai įdomi kalba neseniai išėjo ezoterinėje paskaitoje apie tai, jog žmonės dažniausiai miršta taip pat, kaip jau ir buvo mirę praėjusiuose gyvenimuose. O kad ne sava mirtimi, tai ir visai aišku – nužudyti? – Ar gal kas nors mano, jog mirs kaip nors kitaip? – mus visus labai tvarkingai išžudys virusai, bakterijos, parazitai arba grybeliai… labai aktyviai jiems priešinantis, gal dar ir pavyktų iki šimto metų amžiaus pratraukti, bet tam dvasia ir laikoma pusbadžiu, kad palaužti, kad prasmės priešintis nebe liktų, ir tada žmonių gyvenimas lieka vis trumpesnis… XX amžiuje dvejų karų reikėjo, kad ilgai gyventi visus duomenis turinčius žmones išgalabinti, dabar karų nereikės, baisių ligų apimti, žmonės ilgai gyventi ir nenorės…
Priešiškos jėgos ar jų atstovai žmones irgi ne per vieną šimtmetį užkariavo. Pvz, naujieji, tie kurie po mūsų išliks, juos jau pilnai valdys grybeliai ir jų susirgimai – tie nežmonės jau patys maldaus, kad jų kūnus padarytų iš kokio ten plastiko ar lengvų metalų, nors, jau yra grybelių ir bakterijų, kurios ir tokias medžiagas sugriaužia… Vėžys – grybelinis susirgimas. Žmogaus organizme, kur tik yra drėgna klampi terpė, tokios kaip ir seilės pvz, nes parazitai savo kiaušinėlius išdėjo – ten apsigyvena grybelio spora. O grybelis – tai jau protinga sistema, jie bendrauja vieni su kitais, formuoja grybieną ir iš jos išauga visas grybas. Kažkokiu momentu paskui jis „sprogsta“ ir nauja sporų karta – metastazės – pasklinda toliau ir plačiau… Ką noriu pasakyti, yra tai, jog svetima gyvybė žmoguje įsitvirtina tada, kai savos likę tiek mažai, jog nepakanka apginti teritorijai, ji tik sėdi susigūžusi kažkur kamputyje ir dreba… Ir pasprunka galutinai, kai tik pasitaiko proga.

Jei seniau žmonės pagrinde gyveno erdvėje, buvo labai vietiniai ir laiką pažinojo irgi, kaip mitinį dydį, vientisą, nepažeistą, pirmapradį, tai civilizacija jau atnešė laiko praktinį panaudojimą, gyvenimą, parentą laiko skaičiavimu, ir vieta, erdvė liko vis mažiau kam reikalinga – nebent dar naudingoms iškasenoms iš jos išgauti… kaip šiame senų ir naujų laikų susidūrime amžinybė pralaimėjo, jau rašiau ankščiau. bet laikas vis tiek, pačioje jame slypinčioje esmėje, nenori likti užfiksuotas, ištiesintas ir utilizuotas… jis veržiasi vis tiek, atgal į amžinybę. Ir nešasi mus visus su juo kartu – gerus žmones greičiau, jiems kelią trumpesnį iki jos eiti… O blogą gal taip ir nedaneša, pakeliui  į tartarą įmeta ir tiek.

Mano karta ir žmonės iki mūsų – mūsų rizika buvo ir yra parazitai. O parazitai ir, simbijozėje su jais įsitaisę bakterijos, reiškia autoimunines ligas, visokiausius reumatus, gangrenas, kraujo užkrėtimus… Parazitų kolonijos reikalauja jiems tinkamo maisto, žmogus valgo valgo, o kaip liesas taip liesas (jei kurioj vietoj ir išsipučia, tai žiūrėk, į gėrybinį auglį jau parazitai susimetė)… Uždegimai susiję su depresija – kai kūnas šlakų, toksinų nebe spėja nei perdibti, nei pašalinti, jie kaupiasi, kyla temperatūra, chroniškai, tai depresija irgi tampa chroniška… parazitams į naudą viso ko užterštumas, chemija maiste – jos organizmas neperdirba, žinoma, ji kaupiasi – genetiškai manipuliuoti produktai, vaistų chemija ir t.t. Ilgiau gyvens tie, kurie augina arba bent jau gamina savą maistą, vartoja žolynus, prieskonius, česnaką, krienus, natūralius aliejus… Žmogui turėtų užtekti per dieną tiek maisto, kiek telpa į saują.
Iš viso, buvo laikai, kai žmogus šviesa maitinosi – taip dar manichejų tikėjimą išpažįstantys elgėsi, ar, tiksliau sakant, mokėjo:jie valgė maistą, bet iš jo įsisavindavo tik jame esančią saulės šviesą. Ir tai dar buvo neseniai – albingiečius ir katarus popiežius pirmu kryžiaus žygiu išnaikino… inkvizicija degino žmones, kurie sverė mažiau, nei 15kg (buvo tokie lengvi, kad neskendo), o kai ėmėme ir maitintis tuo maistu, kurį suvalgome, tai virškinimo procese ant suvalgytos masės ėmė veistis ir parazitai, tiek ant mėsos, tiek ir ant augalinio maisto cukraus, nėra skirtumo, visi nešiojamės kilogramus ir kilogramus parazitų savo kūne. Rusijos sentikiai, išlaikę dar daug vedinio tikėjimo žinių, liudija, jog kažkada augalinė įvairovė buvusi žymiai didesnė, buvę žymiai daugiau augalų, kurių vaisuose kaupėsi ne angliavandeniai, bet baltymai, ir tokie augalai buvo idealus variantas, žmogaus skrandis, sukurtas perdirbti baltymams pagrinde, puikiai juos perdibdavo, termiškai neapdorotus, greitai, o ir prisirinkti tokio valgio nereikėjo daug pastangų ar laiko… Yra teorija, teigianti, jog žmones pavergė tie, kurių kraujyje vyrauja varis vietoj geležies, kuriems tinka ir alkoholis, ir balti miltai, ir rafinuotas cukrus ir kiti produktai, nuo kurių paprastas žmogus serga ir miršta. Ir pavergti, žmonės turėjo dirbti žemę, sėti pjauti ir savo darbo vaisius atiduoti… Baltyminius augalus išnaikino, kad priversti žmogų užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste, nes iki tol jis gerai sau gyveno ir nieko šito jiem nereikėjo, o pavergėjams valgyti tai norisi, štai ir atėmė žmonėms maistinę nepriklausomybę. Dabar turim maistą užsiauginti, ir jis mums žalingas, o ką kitą valgyti neturim ką…

(bus daugiau)

 

Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga

J.Golovinas kalbėjo, jog:“Siela (dvasia) arba autozoon (niekuo neišprovokuotas gyvenimas, gyvybė pati iš savęs) aktyvina kraują ir širdį. Net Oskaras Milašius rašė (J.Golovinas surado šitą jo citatą prancūziškai):“Kraujas giminingas ugniai ir šviesai. Kraujas yra šviesos, kurios mes nematome, realizacija. Šis fizinis nematomos šviesos pasireiškimas sudaro organinę judrią erdvę. Todėl viduramžiais mokytieji, turėdami omeny dvasios ir materijos vienybę, prilygino širdĮ saulei ir toliau formavo medicinos teoriją kūno skysčių – humorų ir žvaigždžių pagrindu. Jei širdis – mikrokosmoso saulė, tai smegenys – jos palydovas. Smegenys alchemijos kalboje pavadintos mėnuliu ne tik dėl jų spalvos. Juslinis pažinimas, išeinantis iš kraujo ir širdies, atsispindi smegenyse intelektualiniu pažinimu
Tarp kitko, alchemistinės Paracelsijaus ir Roberto Flado anatomijos nereiktų lyginti nei su Vedantos, nei Kundalini anatominėmis schemomis. Robertas Fladas rašė: „mūsų mokslo tikslas yra užmušti juodąjį drakoną, kurio uodega įsišaknijus bamboje, o dantys graužia Saulės širdį. Jeigu mums tai pavyktų, Mėnulio širdis – mūsų Diana – įgautų dievišką šviesą.“ Tai reikštų, jog reikia išlaisvinti rytinę, t.y. dešinės pusės širdį, iš kurios (po išvarymo iš rojaus, pagal R.F.) liko tik nedidelis rudimentas – taip vadinama „ieties formos vena“.

Kairioji – Mėnulio, mums įprastoji širdis primena podukrą, piktos pamotės vergę. Ši širdis neturi jėgų pasipriešinti racionalios sąmonės fantazijoms ar nesibaigiančio norėjimo beprasmiams kaprizams. Iš čia nuovargis, defektai, ligos. Pradžioj noriai žmones gydęs (išsimokslinimą gavęs Oksforde) Robertas Fladas, su metais pradėjo teigti, jog tą ar kitą organą gydyti yra beprasmiška: toks gydymas ardo organizmo vieningumą… Galiausiai, gydytojo praktikos jis atsisakė iš viso, ir jis ne pirmas ir ne paskutinis iš hermetikų, pasielgusių būtent taip.
O mes nebesipriešinam, neabejojam ir netgi visaip medicinos  išmislus ginam (Stoholmo sindromas) – totali mechanizacija ir technologizuota gyvenama erdvė ištraukė žmonėms iš kraujo visą gyvybinę energiją? – Totalitariniam mokslui, dabar pakeitusiam totalitarinę religiją, savarankiško žmogaus ontologinio požiūrio nereikia lygiai taip pat.
Kraujotaką kaip po tokią, XVIIa.pradžioje „atrado“ Viljamas Harvis. Ir nuo tada širdis privalo mušti tolygiai, pulsas – būti ritmingas. Koks tame skirtumas nuo dar neseniai paplitusio teiginio, jog „kraujas nulemia pojūčius taip pat, kaip kad žmogus mato savo akies pagalba. Nes atvirkščiai, akis be žmogaus nemato nieko.“ Taip buvo ir žinoma, jog kraujo emanacijos nulemia kokybę, tonalumą ir temperamentą to, kaip mes interpretuojam išorinį pasaulį. „Įvykiai pirmiausia prateka mūsų kraujyje, ir tik po to sutankėja iki tiek, kad pasireiškia išorėje“.
Kad kraują pavyko suvesti tik į leukocitus ir eritrocitus, pamatytus per mikroskopą, tai vienas iš didžiausių pasiekimų kovoje prieš gyvybės principą.

Sudėtinga kraujo substancija – vanduo, oras, ugnis – sujungia žemišką kūną su kitų stichijų erdve. Ir, jei socialinis presingas ar savos fobijos yra užspaudę žmogaus psichosomatika, tai atsiveria tiesus kelias į asmeninius kataklizmus, kai kraują aktyvuoja ugnis“.
Jei tik iš fizikos žiūrint, tai nuo kur sveikatą pradėti taisyti? Rūpintis krauju? – tai labai greitai ateisi prie rūpesčio kepenimis, iš kurių kelias link širdies, jei tau jau visai blogai, arba atgal, link inkstų, jei tau gerėja… Plaučiuose sėdi melancholija, ilgesys, liūdesys, gedulas ir pan. O blužnis – vartai į virškinimo sistemą. Tarp kitko, XIXa. pb. liaudies medicina JAV, kuri iš tikro yra persikėlusi į naują kontinentą, europietiškoji iš viduramžių, sakė, jog skrandžio ugnis yra svarbiausia. Jei skrandis gerai virškina, tai neprapulsi, netgi augalas toks vienas buvo naudojamas, iš lobelia šeimos, kuris tuo turėjo pasirūpinti (nes šaltas, neveikiantis skrandis – po to jau sekė tik mirtis, gyvybė buvo pilve)… Taip galima imtis valyti, tvarkyti, taisyti nuo vieno ar kito organo, bet, galiausiai, visa tai yra vyriška filosofija ir vyriškas požiūris į sveikatą – valyti, gydyti, taisyti… Susun Weed, žinoma JAV žolininkė, jau daugybę metų advokatauja moterišką filosofiją, kuri, primenu, teigia, jog kūnas geriausiai viską žino pats. Jam tik reikia postūmio – ji savo knygoje sumini gal tik kokias septynias paprastas vaistažoles, kurių žmogui visam gyvenimui užtenka. Užtenka postūmio, ir kūnas toliau pats rūpinasi savimi, nes kūnas visada daro, ką gali, kas įmanoma, kas geriausia – kompensuoja, pakeičia, paremia… jam tik netrukdyk, tik laiku postūmį duok, nelaukdamas dvidešimt metų, kol viskas į nepagydomas ligas išsivystys, tik gyvenk su gamta, naudok jos gėrybes, sąmoningai, žinodamas, kad tuo padedi sau ir savo fizikai, ir gyvensi šimtą metų…

Bet, jei kaip senieji alchemistai sakė, atskirus organus liesti pavojinga, nes suardai kūno bet kuriuo momentu sukurtą patį geriausią tau ir situacijai tinkamą balansą, ką daryti tada? Labai įdomi teorija, jog begalybė mūsų negalavimų prasideda gimstant, kai mūsų galvos balansas su likusių kūnu yra suardomas, mus pasitinkant į šį pasaulį: raumenys, laikantys galvą, persikreipia – dingsta simetrija ir dingsta harmonija – kuo labiau žemyn, tuo labiau kūnas persikreipia, organai pasislenka iš savo vietų, tampa užspausti, kūno svoris ne simetriškai padalintas, nelygi apkrova klubams, keliams, pėdoms – viskas be reikalo apkrauta, be laiko sudyla… Yra Rusijoje metodika Atlanto – pirmojo kaklo slankstelio- pataisymui. Tik ji nieko netaiso nei masažo, nei kažkokiais sanario koregavimo metodais, ji prisiliečia, labai atsargiai, tiksliai, juvelyriškai, prie nervinės sistemos, komanduojančios visus tuos smulkius ir keliais sluoksniais išdėstytus kaklo raumenis, kurie laiko mūsų galvą ant mūsų kaklo ir leidžia galvos sąnariui veikti arba jį paraližuoja. Kai pavyksta pasiekti, kad nervų sistema persikalibruoja, raumenys ima gauti patikslintus signalus, likęs kūnas praktiškai nuo to moneto sparčiai ima persirikiuoti į balansuotą ir harmoningai veikiantį… Pats žmogus tokios korekcijos sau padaryti negali. Bet niekas mums neuždraus kontaktuoti su sava nervų sistema: nuimk vieną, kitą, trečią traumą, tavo nervinę sistemą slegiančią ir iškreipiančią, ir imsi gyventi teisingiau, labiau pagal planą, kuris tau ir numatytas…. Reikia gydyti dvasią, gydyti tai, kas nematoma, nes kai tai pasireiškia matomai ir pastebimai, tai jau giliai per vėlu. Ta prasme homeopatijos nei vienas alchemikas nebūtų atmetęs…
Taip pat seniau žmonės buvo sveiki muzikos dėka: garso, sutartinių dainavimo, monokordo,lumzdelio melodijos… Dabar nieko apie tai nežinom, nes mūsų taip vadinama klasikinė muzika yra rašyta jau pagal dirbtinai sudarytą natų eilę ( kur, jei gerai atsimenu, netgi vienos, aštuntos trūksta – jos sustumdytos, intervalai sulyginti, kai gamtoje nieko panašaus nėra). Sakoma, pvz, kaip seniau žmonės gyveno be chirurgijos? Liaudies priemonėmis gali gydytis chroniškas ligas, bet ne sulaužytą koją… O pasirodo, jog Australijos aborigenai iki šiol sulaužytą koją užsigydo per pora dienų – žolynų kompresais ir … dainavimu. T.y. harmoningais virpesiais… Kai Europoje jau XVIIa. muzika net nudrėskimų nebe išgydydavo, skundėsi senieji ir suprantantieji, nekalbant jau apie sunkesnias traumas. Ir dantys irgi, gamtoje gimusiems ir gyvenantiems iki šiol negenda. Jie genda civilizuotiems, kartu su cukraus, kavos, koka kolos ir baltų miltų naudojimu. Ir kai visokių dvasinių traumų pasekoje iš kūno ištraukiami visi resursai, kad gesinti uždegimus ar išgyventi stresą, tada dantys sutirpsna, sunyksta, iškrinta…
Todėl sakytum, rask, žmogau, savo vidinę muziką ir gyvenk sveikas šimtą metų… Bet, visokiom traumom ir dvasiom aplipę, apie blogį jau nekalbant, kaip tu žinosi, tavo ta muzika, kurią radai, ar vienos ar kitos, tavyje išsibujojusios traumos dvasios? – Nes įrodyta, jog dabar žmogus linkęs elgtis kaip tik taip, kaip jam mažiausiai naudinga ir į sveikatą… Viena tik paguoda, kad atsitiktinumas neegzistuoja – kiek tave kas aplipo ar kiek tau galvą gimstant nusuko, tai, matomai, tiksliai tiek ir tai atsinešei iš gyvento anksščiau arba susitarei, užsibrėžei, kad įveiksi, prieš gimdamas. Vadinasi, tik imkis darbo ir žiūrėk, kas bus, sprendimai patys ateina į rankas juos sprendžiančiam. Atidėti, pasislėpti, išlaukti, netgi nusižudyti – nepadės, kai jau prisikaupę tiek, kad nebėra praėjimo, tai nėra išeities kitos, kaip imtis šito darbo ir suprasti, jog jis svarbiausias, kad ir kaip nesvarbus ar jo rezultatai nepastebimi beatrodytų tau ar tavo aplinkiniams. Jei ne dabar, tai kada? – Kito „kada“, nei dabar neegzistuoja.

 

 

Priešingybė trapumui. VII dalis

Tokiu būdu, po gydymo individualiame lygmenyje, kai jis jau ima stagnuoti, paciente galima imtis universalių lygių pasireiškimų gydymo – šitaip ilgainiui gal net ir pasiektume pagydyti žmonijos kentėjimo šaknis! “ Šis metodas jau yra kas kita, nei klasikinė ar klinikinė homeopatija, kurios koncentruojasi į simptomus, o mes jau žiūrim, kokiame procese randasi žmogus ir kaip galime jam padėti toliau.“ (Tinus Smit)
Būtent, tokiu būdu prieinama prie žmonijos kentėjimo šaknų, kurios gal ir labai paprastos, primityvios, bet labai giliai ir labai iš seno. P.Chappel rašo, jog pačiame plačiausiai išplitusiame, giliausiame gylyje žmonėse randasi instinktai – kovoti, pabėgti, sustingti – ir, kartą aktyvuoti, patys nebe išsijungia (o mechanizmo juos išjungti žmogus ir neturi, tam jam reikia dėti daug ir sąmoningų pastangų), kol nesuvartoja visų to žmogaus atsargų ir išteklių, ir nenuvaro jo paties į kapus. Pvz. iš sustingimo ateina uždegimai, kurie sudegina resursus, randasi trūkumas, apribojimai, stagnacija kūne ir dvasioje… Iš instinkto bėgti randasi įvairūs eksesai, kurių pasekmėje, vėlgi, blokados, o iš instinkto kautis – destrukcija, funkcijų praradimas, degeneracija.

Senuose indų tekstuose ligos vadinamos „kita daina“, priešingai natūraliai, žmogui įgimtai (dainai). Tai liga yra natūrali ar ne? – Jei biologinės mūsų dalys yra trūkstamos ar išjungtos, gamta mums jas grąžina per ligą (jos grįta disharmoningos likusiai mūsų kūno ir dvasios visumai – todėl jų gal ir buvo atsisakyta? – ir turm praeiti harmonizacijos į vientisą visumą procesą). Taigi, tai – mūsų dalys, kurias mes nebe laikome savomis (bet savas dalis atmesti dėl netobulumo galima tik iki tam tikro laipsnio, nes nieko gi iš tavęs ilgainiui neliks!)… Kai žmogus gyvena žemiau savo galimybių – jame veikia sustingimo instinktas; kai gyvena per daug išsibujodamas, per intensyviai – bėgimo instinktas. Kai užsiima savigriova – kovos instinktas įsijungęs ir veikia nestabdomai.
Kaip tai vyksta? –Jusliniai signalai eina tiek į neokorteksą, t.y. žmogiškus smegenis, tiek į mūsų „roplių“ smegenų dalį. Tik reptilinių laikų smegenys mumyse reaguoja tris kartus greičiau ir jų iššauktas biocheminis efektas mumyse žymiai galingesnis Tai kūno aliarmo sistema ir veikia automatiškai, akimirksniu. Todėl kaip žmogus juos sukontroliuosi…Bet, pavojui praėjus, joms reikia dar ilgo laiko, kad aprimti – kad mūsų neokorteksas galvoja, jog pavojus praėjo ir galima atsipalaiduoti, tai reptilinėms smegenims jokio įspūdžio nedaro ir jų neįtakoja… Problemą sudaro tai, jog kai mes esame ar manomės esą pavojuje, instinktas išgyventi pradeda kaskadinę biocheminių priemonių reakciją mumyse: adrenalino kiekis šauna aukštyn, mes įšokam į aukščiausią pasirengimo pavojui tašką, ir jei sąmoningai nebandysime iš tos būklės išeiti, t.y. grąžinti kūno sistemų į nekrizinę situaciją, ta aukščiausios įtampos situacija mūsų kūne tęsiasi iki begalybės: įsivaizduojami pavojai gali mus išlaikyti įtampoje dar dešimtmečius po realios traumos.

O įtampa, aukščiausio budrumo stadija turi savo kainą: išgyventi yra svarbiausia, visos kitos kūno funkcijos tampa antrinės. Maistas nesvarbu, apetitas dingsta, šaltis ir šiluma nesvarbu, miegas nesvarbu, atsigauti po ligos nesvarbu – imuninė sistema deaktyvuojama… Kol adrenalino per daug, perdėto budrumo būsenoje ir išliekame, visur pavojaus dairomės, o kaip sakoma, kas ieško, tas randa… Ir ko ieško, tą randa. Imuninė sistema taip ir lieka, chroniškoje nuslopintoje būsenoje, ir gali joje likti visą gyvenimą, nes kūno atmintyje laikas neegzistuoja – viskas kaip kątik įvykę, situacija, tipiška po genocido, žemės drebėjimo ar pan. Ir rezultate, sekanti generacija gauna irgi, chroniškas aukščiausios įtampos nuostatas, yra pastoviame strese, net to nežinodama, ne tik kad nežinodama, kodėl. Tampa hyperaktyvi visokiausiom emocijoms ir gyvena adrenalinu ištisai, net nežinodama, kad gali būti kitaip. Ir jos imunitetas nefunkcionuoja, kaip kad turėtų, irgi. Tai įtakoja žmonių gyvenimus iš esmės, jie gyvena, neišnaudodami savo galimybių, apie sveikatą jau nekalbant – ši sekanti karta gyvena trumpiau ir yra mažiau sveika. Bet oficiali medicina šios problemos nepripažįsta, nemato jos kaip negalavimų priežasties, todėl ar reikia sakyti, jog kaip elgtis su aktyviais žmogaus išgyvenimo instinktais, neieškoma.
Pašnekėkim apie genocidą: tai yra baisi trauma. Net genocido tematikos nuotraukų ar vaizdų žiūrėjimas per tv yra traumatiškas. Žurnalistai ir fotografai grįžta iš karo zonų traumuoti ir anestezuoti… Bet, šiandien tas pats efektas ilgainiui ištinka ir tuos, kurie tiktai kas vakarą žiūri žinias per tv…Pvz, Ruandos genocidas, kai per tris mėnesius buvo išžudyta 850.000 žmonių – šalis niekada nebe bus, kokia buvo. Etninė įtampa toje teritorijoje buvo visada, nors, hutus ir tutsiai yra labai panašūs, kalba ta pačia kalba, gyvena toje pačioje teritorijoje.Skirtumą užaštrino belgų kolonistai, atvykę 1916m. ir pasirinkę proteguoti tutsius…1959m. einant jau link nepriklausomybės, Ruandoje riaušėse buvo užmušta apie 20.000 tutsių (nepriklausomybė suteikta 1962m.), daugybė to išvengusių, pabėgo į kaimynines šalis. Jų vietą valdžioje užėmė hutus. 1994m. kažkas pašovė prezidento lėktuvą, prezidentas žuvo, prasidėjo tutsi skerdynės, atseit, jie norėjo grįtži ir susigražinti įtaką ir valdžią.
Pasekoje tyrimai yra parodę, jog paprasti, neišprusę ruandiečiai ištisai pergyvena tai, ką pavadintume flash back – akimirkai prieš akis iškylančius siaubingus vaizdus, kaip kad jie atsitiktų dabar, vis iš naujo ir iš naujo… Labiau išsilavinę žmonės, sugebantys truputį labiau kontroliuoti savo smegenų veiklą, šį reiškinį savyje sugeba užgniaužti, bet paklausti, viską prisimena ir teigia, jog viskas buvo kaip vakar. Tiesiog, jų sąmonė stipresnė ir jie sugeba funkcionuoti geriau. Vyresnio amžiaus žmonėse toks „užspaudimas“ išvirto į patologijas – įvairias ligas ir susirgimus. Visi šie žmonės turi vaikų, kurie traumą jau atsinešė su savimi genuose, gimdami… Šiame pavyzdy slypi ir paaiškinimas, kodėl europiečiai yra tokie traumuoti: švietimas jau pora šimtmečių Europoje masinis, todėl kiek traumų buvę – karo, maro, bado, pavergimų – jos tiesiog užspaustos, žmonės sugebėjo jas „užmiršti“ į pasamonę. Ir iš tenai jos, toks įspūdis, kaip koks ten apsigyvenęs ryklys, ir ėda žmogų, kol suėda visiškai.
-Bet kodėl gi mes nežinome apie mūsų šeimos ar giminės, ar prosenelių pergyventas katastrofas ar traumas? – Už tai, kad mirusieji tyli. Žuvę nebe papasakoja nieko. Ir išgyvenę irgi, apie tokius dalykus mieliausiai nekalba, stengiasi pamiršti, pradėti gyventi vėl. Apie tai kalbėti nepriimta. Nors, gal jie bandė kalbėti kažkada, pradžioje, tik grįžę, pvz, iš karo ar tremties, bet, kas to paties nepergyvenęs, tas nesupras ir, dažniausiai, netgi sužinoti nepanorės: tokiu atveju pergyvenimai žmones skiria, nes vienija visam laikui tik tuos, kurie kažką pergyveno kartu, jiems tada nereikia nieko pasakoti, viską jie supranta ir taip, be žodžių. Kiti žmonės vėl, mūšiuose, karuose sukietėja, jų širdys užsidaro… dar kitiems visko yra tiek per daug, jog jie paprasčiausiai neigia viską ir viskas. Pvz. Vokietijoje moteriai buvo parodyti jos laiškai, skundžiantys kaimynus gestapui. Per tv, praėjus pusei amžiaus po karo, ji pasakė: taip, laiškai rašyti jos ranka, taip, parašas jos, bet jinai tų laiškų nerašė… Ištisos tautos taip elgiasi, istorijos knygos yra tokių žmonių rašytos: istorija išbalinta ir nugalėtojų sukomponuota. Daugybės žmonių atsiminimai visiškai neatitinka to, kas jose parašyta, bet tai paliekama kaip ir jų problema.

(bus daugiau)

 

 

Priešingybė trapumui. VI dalis

Arba toks pavyzdys kaip ispaniškas gripas, kurio epidemija nusiaubė pasaulį Pirmo pasaulinio karo pabaigoje. Virusas išplito nuo JAV karinės bazės Europoje, kas juos žino, gal jie su biologiniu ginklu eksperimentavo, į karą įsijungę tik pačioje jo pabaigoje, bet jei pasaulis nebūtų šitaip buvęs pilnas liūdesio ir gedulo, tas virusas būtų niekaip per kelias savaites viso pasaulio ne apėmęs ir ne nusinešęs 20 milijonų gyvybių!… Homeopatija tada buvo naudojama plačiai, buvo daug homeopatų praktikų ir homeopatinių ligoninių, kaip Royal Homeopathy Hospital Londone, o farmacinė industrija dar nebuvo išsibujojus kaip dabar, homeopatų naudotas vaistas (gelsemum ir tuberculinum) tada konkuravo tik su Baerio aspirinu: kas gėrė aspiriną, tas mirė, ką gydė homeopatai, tas išgyveno… Karo laivai, iš JAV į Europą gabenę kareivius kariauti, į uostą atplaukdavo, netekę maždaug pusės savo gabentų karių, nebent laivo gydytoju buvo homeopatas (laimei, tada tokių laivų su daktarais homeopatais buvo daug), tada kareiviai atplaukdavo visi – apie tai yra išlikę daug dokumentacijos, statistikos ir raportų, tik mums apie tai niekas nepapasakos.

O nuo to laiko buvo dar vienas didelis baisus karas ir nežinia kiek dar mažesnių, ir visokių genocidų – iš tikro tai ištisas tautas reikėtų gydyti nuo PTSD – postraumatinio streso… Nes niekas nedingsta niekur ir bendra padėtis tiktai blogėja. Simptomai keliauja žemyn, iš sielos į mentalą- psichiką, tada emocijas ir galiausiai pasireiškia fiziškai. Medicinos mokslas mano, jog liga yra fizinis reiškinys, todėl tai, ką jie gydo, pasirodo esą tik pasekmės, o priežastys lieka nepajudintos. O homeopatijos naudojamos priemonės siekia „pamėgdžioti“ giliau esančią traumą, priminti kūnui, kad kažkur kažkas jame yra užstrigę ir reikalauja išsprendimo. Gavęs tokį postūmį, žmogaus kūnas toliau atsistato pats; vidinei priežastinei traumai išsisprendus, fiziniai jos pasireiškimai išnyksta patys… Daugiausia, ką oficiali medicina dabar pripažysta, yra PTSD – tai jų pavadinimas traumai, tokiu būdu ją įvelkant į racionalų apvalkalą ir padarant priimtiną mokslui. Bet nuo to ji nei pasidaro pagydoma, nei išnyksta.
Traumos gali būti atsitikę netikėtai, didelės nelaimės – jų negalima nepastebėti, bet sunku aprėpti, suvokti, išjausti… Ir yra traumos, kurios susikaupia, susiformuoja po truputį, per laiką, iš vaikystės, augant, mokykloje, sąntykiaujant su kitais žmonėmis ir pasauliu. Ar trauma vienokia, ar kitokia, jos efektas ir pasekmės žmogui yra tokios pačios. Vienas homeopatas yra pasakęs, trumpai apibūdindamas situaciją:“meilės trūkumas nukryžiuoja mus visus, baimė veikia kaip kalėjimas…“. Traumos dažnai randamos tos pačios tėvuose, ir vaikuose, ir seneliuose… Partnerių traumos dažnai komplektuoja viena kitą ir sustiprina, ir jie lieka surakinti tame mirtiname glėbyje (todėl rodosi, jog priešingybės traukia viena kitą, o ne panašumai, kai dažniausiai partnerio gyvenimui ieškai ne tu, bet tavo trauma ar jų kompleksas, ir pasirenka, kas tinka joms). Traumos gyvena žmonėse kaip prisiminimai, laikysena, įsitaiso ląstelių chemijoje… Dar blogiau, ji vis kartojasi ir kartojasi, kadangi siekia būti išspręsta, o žmogus vis iš naujo pergyvena jos skausmą ar kitą emocinį poveikį, lipa vis ant tų pačių grėblių, eidamas ratu… Ir prie seno skausmo prisideda ir naujas, ir dar naujesnis. Panašu, jog trauma mumyse pritraukia įvykius ir sukuria situacijas, verčiančias ją pergyventi iš naujo ir iš naujo… tačiau, tokiu būdu, kiekvienoje mūsų gyvenimo krizėje yra ir visiško mūsų pasveikimo, išgyjimo pradmuo – galimybė. Pačios traumos galima ir nežinoti (gal ji atsitikus prieš kelias tavo giminės kartas ir visai ne tau, pvz), bet pagal požymius galima atpažinti, kuri homeopatinė priemonė tą traumą išgydys.

Britų homeopatas P.Chappel mėgsta klausti savo studentų, kuo gi skiriasi žmogus nuo lavono?- Žinoma, skirtumas yra. Bet, ką turi vienas, ko nebe turi kitas?… O jei nežinai skirtumo, tai kaip gali žinoti, į kurią pusę pacientą lenkia tavo gydymas? – Ir tai yra kiekvieno daktaro problema: atakuodamas simptomus, jis daro mus labiau lavonais, stumia ligą gilyn į organizmą ir pagreitina mūsų mirtį. Ir problema iškilusi visai logiškai, nes kai daktaras nežino, ką jis daro, tai toks ir rezultatas. Bet apie tai būsimų daktarų medicinos akademijose niekas nemoko.
Homeopatai, kaip ir praktiškai visas pasaulis, išskyrus civilizuotus Vakarus, mokina, jog yra dvasia ir kūnas. Dvasia yra įvairių lygių ir per žmogaus kūna ir jausmus pasireiškia irgi įvairiai. Protas yra valia, pasirįžimas, intencija, mąstymas; jausmai yra gyvenimo meilė, gyvybingumas, baimė, pyktis, liūdesys. Jausmo be minties nebūna, kaip ir minties be jausmo, ir nei joks minties/jausmo procesas neapsieina be efekto kūnui. Viskas yra psichosomatika.
Normalūs, netraumatizuoti žmonės yra labai inteligentiški, gyvybingi, noriai priima gyvenimo iššūkius, į bet kokį įvykį reaguoja tiksliai ir adekvačiai, ar jis buvęs lauktas, ar radosi netikėtai. Žmogui malonu būti meiliu, duodančiu ir gaunančiu, bendraujančiu ir bendradarbiaujančiu su kitais – tokia yra žmogaus prigimtis. Bet dabartinis žmonijos stovis nėra net bent kiek artimas šitam idealiam; kažkas paėjo ne taip, ir mes nebe galime būti, kuo galėtume ar kaip norėtume. Tai atsispindi vis kartojamose žmonijos klaidose, polinkiu daryti tai, kas mažiausiai tikėtina, jog tą ar kitą problemą išspręs, reaguojama neadekvačiai, ne bendraujama, nenorima kooperuotis. Daugybė žmonių jaučiasi užgauti, įžeisti, nuskriausti, ir mūsų įgimtoji inteligencija jau seniai nebe gali viso to suvirškinti ar net ir tik aprėpti. ir tai padeda pagrindą ligoms.
Nuo nuoskaudų prasideda asmeninės istorijos deformavimas, istorijos bendrai, ir, galiausiai, mus supančią realybę irgi matome visiškai iškreiptą. Tai atneša giliai įsišaknijusį netikrumo, neužtikrintumo jausmą… Ir tada sekantys realūs gyvenimo pergyvenimai, kurie būtų mums padėję užaugti, subręsti, sukaupti patirtį ir išmintį, yra tiesiog užblokuojami, nustumiami į pasamonę, nes jie mums niekaip nebesijungia nei su mūsų asmenine gyvenimo istoriją (nes ją pergyvename išreiptą), nei su realybe, nes ją matom kreivą… Neiškreipta realybė mūsų nebe pasiekia, gyvenama bjauriose iliuzijose, traumų šmėklų apsupti.

Kad homeopatija ir užsiima šitų traumų šmėklų išgyvendinimu iš žmogaus (o ne tik fizines negalias, kurios iš tikro yra jų pasekmės, gydo), apie tai jau kalbėjom. Nors, geras homeopatas visada pradės nuo pradžių ir pažiūrės, ar žmoguje veikia (ir galima jas išvalyti) skiepų, narkozių, vaistų, kažkada ar neseniai vartotų, sukeltos blokados su pasėkmėm sveikatai… Nes mes neįsivaizduojame realaus aplinkos, kurioje gyvename, o ir mūsų pačių užterštumo lygio! JAV ligų centro atliktas tyrimas parodė, jog žmogaus kraujyje būna iki 220 įvairių nuodingų cheminių medžiagų, kurių ten būti neturėtų. Iš kur manote, vis daugiau vaikų su autizmu ir ADHD? – Ir dažnai žmogui jau vien nuo to chemijos pravalymo homeopatija palengvėja.
Bet, ir virš emocinių traumų lygio, kuris žmogui yra individualus, yra lygis aukštesnis, visiems žmonėms bendras ir pripildytas masinės, mums daugumai bendros, problematikos. A.a. žymus olandų homeopatas Tinus Smits yra rašęs:“visada maniau, jog homeopatijos gydomosios galimybės dar nėra išnaudotos pilnai. Norėjosi eiti dar labiau gilyn, nes dažnai atsitinka, jog sėkmingai pradėtas gydymas toliau nustoja progresuoti, po metų, pvz, ar panašiai, ir vaistų, kurie padėtų toliau, rasti nebe pavyksta.
Iš patirties išaugo įsitikinimas, jog įvairūs žmogaus aspektai yra sluoksniniai ir gali būti gydomi vienas po kito – C.G.Jung žmogų įsivaizdavo irgi panašiai. Tie sluoksniai yra trijų rūšių: iš išorės „užnešti“, tokie kaip skiepai, nelaimingi atsitikimai, medikamentų vartojimas, fizinės traumos; toliau eina individualūs (emocinės ar kitokios traumos) ir dar toliau – universalūs visiems žmonėms. Universalieji būtų tokie, kaip pasitikėjimo savimi nebuvimas, problemos su meile (nesugebėjimas jos jausti, nesugebėjimas mylėti pačiam), nepildo dvasios įsikūnijimo į fizinį kūną problema, savų ribų neturėjimas, kitų ribų nejautimas, senos traumos, sukeliančios aukos sindromą, kaltės jausmas, sukeltas iš pasamonės einančio skriaudiko sindromo ir jungties su dvasia, savo dvasiniu centru nebuvimas. Viso septyni.

(bus daugiau)

 

Priešingybė trapumui. V dalis

Vakarų kultūra, dominuota religijos, o dabar- mokslo (t.y. vyriškos filosofijos) yra tik sluoksnis, uždengiantis prieš tai egzistavusius labiau organiškus, gilesnius, visuminius ir žmogui labiau natūralius tikėjimo kompleksus – moteriška filosofija besirėmusius… Nors, dabar jau lyg ir imame suvokti, jog tai – dvi to paties medalio pusės ir požiūris „arba… arba“ čia neadekvatus. Tačiau didžiajai daugumai žmonių iki šiol atrodo, jog erdvė yra sau, laikas egzistuoja vėl kažkur atskirai, o mes visi atskiri ir nuo visko aplinkui atsiskyrę… Kai net ir mokslas jau turi teorijų apie tai, jog vienintelis laikas, kuris tikrai egzistuoja, yra dabar, ir egzistuoja jis belaikėje erdvėje, vadinamoje amžinybe. O tokios erdvės, kaip mūsų smegenys ją supranta (ir fiziniai pojūčiai per impulsus smegenims perduoda), nėra – gyvename savo smegenų projekcijoje… Ir inteligencijos, sėdinčios kažkur danguje ir vadinamos dievu irgi nėra – ji yra visur kur, susijungusi su visu kuo kitu į vieną audinį… Todėl neegzistuoja atsitiktinumas – toks pats traukia tą patį ir viskas yra dabar.
Psichologija dabar populiari, ji tau greitai ir paprastai (arba ilgai, neaiškiai ir brangiai) išaiškins tau tavo kompleksus, kur ir kaip tu kenki sau, silpnybes ir tavo neadekvatumus. Tiktai kas nuo to pasikeis? – O gi nieko… Tai kaip tada pakeisti save, sau padėti? – Aš žinau tiktai du būdus, šamanišką, bet jis ne visiems prieinamas, reikia turėti išvystytą vidinį matymą (įsivaizdavimą) arba norėti išmokti efektyviai dirbti su vaizdais savo galvoje, ką ne visi nori ar gali, ar iš viso, supranta, apie ką eina kalba… Ir vaistažoles arba homeopatiją. Vaistažolės visiems prieinamos, bet gydo ne visus ir ne visada. Vis tik reikia gero kontakto su žolynais, su gamta, būti jai savu žmogumi. Nors, jei visai tiksliai sakyti, tai reikia būti susitarus su žolyno dvasia, esančia amžinybėje, kuri žolyno gydomą poveikį ir garantuoja. Arba tokį susitarimą turi turėti žolininkas, kuris tau prirašo gydymą – t.y. jis turi turėti „gydymo jėgą“ (dažnas ją turi paveldėtą, gali perduoti mokiniams ar mirdamas palikti)…
O kas naudoja homeopatiją, tai įeina į jos sistemą, o ją S.Hanemanas ir sukūrė iš susitarimų su augalais, mineralais, gyvūnais, dujomis ir visokiomis kitokiomis medžiagomis, kurios pasižadėjo jo sistemoje būti gydančiomis, taigi, kiekvienas besigydantis jau savaime yra kaip ir po Hanemano „skėčiu“ ir gali jo susitarimais pasinaudoti automatiškai – tam jis šią sistemą ir kūrė (tiktai taip sukurtos gydymo sistemos išlieka ir egzistuoja, homeopatijos atveju, jau daugiau kaip du šimtus metų, ir savo efektyvumo nepraranda). Jei žmogus į panaudotą homeopatinį vaistą niekaip nesureaguoja, vadinasi, neteisingas vaistas paskirtas (nes jei teisingai, tada sureaguoja visada). Bet neteisingas vaistas tau nepakenks niekaip, štai kur pliusas! Jei jis tau netiko, vadinasi, tavyje nėra tokio dažnio vibracijos, tai vaistas ir praeis pro šalį, tavęs niekaip nepaveikęs, nesurezonavęs. Nes, jei fiziniame lygmeny žiūrėti, tai homeopatija yra vanduo nuo vandens, dažnai devintas, kaip nuo kisieliaus, ir, užlašintas ant žirniuko ar tabletėlės ar pan. kurie yra tik rezonanso nešėjai, suteikia bazę tam tikro dažnio virpesiui. O tas dažnis yra kaip elektroninis adresas, per jį susijungia vaisto veikimas su tuo, kas jį naudoja ir juo gydosi – tas pats atpažįsta, pagydo tą patį… Ir to užlašinto rezonanso nuo žirniuko ar tabletėlės nenumuši, neiškreipsi ir nesunaikinsi, nes jis surištas su amžinybe, su dvasia, o ji – ne šio pasaulio, ji nekintanti (tas pats buvo kalbėta apie žmogų su identitetu).
Mūsų pasaulyje sveikatos nėra, ji randama tik ryšyje su būtimi, kažkuria savo dalimi iš amžino pasaulio virsmo išėjus arba dalelę būties patalpinus savyje. Mokslas, farmacija, chemija, radiacija, kaip J.Golovinas sakė, visa tai – juodoji magija. Ji turi efektą, niekas nesiginčija, bet galiausiai už jį tenka susimokėti dešimteriopai, kai daugelis visai nesupranta už ką, jie tik tikėjo, kad daktaras juos išgydys…
Kodėl vieni yra jautrūs kažkam, pažeidžiami, pasiduoda, o kiti ne? – Homeopatijos atsakymas: jei tai tavyje jau yra, tai ir sureaguoja (nebūtų, nereaguotų…). Iš kur? – iš ankstesnės (traumatiškos) patirties, iš šeimos, giminės, tautos istorijos, kondicionuota augant ir mokinantis… Dar galima būtų pridėti pereitus gyvenimus ir kontaktus su blogiu (ar su gėriu) ir t.t. Priežastingumas ir pažeidžiamumas yra kaip višta ir kiaušinis – žiūrint į žmonijos egzistavimo istoriją, kas pasakys, kas buvo pirmiau? Kai atsitinka kažkas, ką mums suvokti yra per sunku ir suvirškinti pasirodo per daug – trauma (emocinė, psichologinė, egzistencinė ar fizinė), mes sustingstam, pilnai ar dalinai, tame amžiuje, netgi tame momente, kada tai įvyksta. Mes užaugam fiziškai, bet nesubręstam emociškai ar psichiškai: vis daugiau žmonių nugyvena gyvenimą vaikais ir pereina tiesiai į senatvę, sugausiu žmogumi taip ir netapę. O kiti netgi ir numiršta paaugliais – plastinė chirurgija yra norinčių visą gyvenimą taip ir atrodyti, paslaugoms… Kiti yra seni nuo pat pradžių, susensta savo viduje, traumos priversti, vaikais taip niekada ir nebuvę, vaikystės neturėję… Aišku, jog visuose tokiuose žmonėse yra daugiau iš traumų, kokios jos bebūtų buvę, nei iš jų pačių: jas reiktų kaip svogūno lukštus, vieną po kitos lupti ir dar nežinia, ar galų gale kažkokia šerdis rasis, ar aptiksit tik tuščią vietą, kur turėtų būti buvus dalelė būties – dvasia.

Yra Klasikinė homeopatija, kurį žiūri į žmogų, o ne jo negalavimus: stengiasi atpažinti jo psichologinį portretą, kuris atitiks vieną ar kitą preparatą, jį naudodamas, žmogus grįš labiau į save, į harmoniją, ir išsiderinimo, t.y. negalavimo nelieka… Taip pat yra Klinikinė homeopatija, ji koncentruojasi į ligas (jei tokia diagnozuota) ar į negalavimo požymius, jei diagnozuoti, kaip dažnai atsitinka, nepavykę. Daugybė žmonių negaluoja ir medicina niekaip nenustato, kas jiems konkrečiai yra. O Klinikinėje homeopatijoje požymiai atveda į vieną ar kitą vaistą. Pvz. tuberkuliozė apibūdinama kaip „baimė, susikaupusi inkstuose ir liūdesys, gedėjimas – plaučiuose“. Tokia situacija susiformuoja ne per vieną kartą (nebūtinai per kelis savus gyvenimus. Gali būti paveldėtas bagažas iš tėvų ir protėvių, kelių ar net keliolikos kartų). Tada su polinkiu gimstama… tai nereiškia, kad tas žmogus būtinai susirgs, bet, jo tikimybė susirgti yra didesnė, nei kito žmogaus, tokio polinkio neatsinešusio… Jeigu XIXa. pb. ir XXa. pr. tuberkuliozė buvo tikra epidemija, neaplenkianti nei turtingų, nei vargšų, ir dažniausiai mirtina, o dabar apie ją kaip ir nieko tokio nesigirdi, ji išnyko, tai nereiškia, kad ji iš tikro išnyko… Žmonija krauna savo „ligų bagažą“ tiek ilgai, kiek egzistuoja: jei XVIa. sifilis buvo epidemija, gydyta sunkiais metalais ir su žiauriom pasekmėm, kitos venerinės ligos, su jomis kaip ir apsitvarkyta, bet tada radosi ir išplito tuberkuliozė, kuri irgi lyg sukontroliuota, bet dabar masiškai sergama vėžiu… Ir bijoma kiekvieno naujo viruso, kad jis neišsivystytų į masinius susirgimus pasaulyje… Su vėžiu irgi, vietoj to, kad tvarkytis iš esmės, ir, tuo pačiu iškuopti ir gilesnius, senesnius ligų sluoksnius, jis stengiamasis visaip nuslopinti, išnaikinant fizinius jo pasireiškimus, bet nepaliečiant susiformavusio ligos profilio, nematomo, bet esančio nematomoje mūsų dalyje – energijoje. O kas nematoma, bet yra, tai tik laiko klausimas, kada pasireikš, taps matoma…

(Bus daugiau)

Priešingybė trapumui. IV dalis

Taip pat egzistavo ir vadinamos „Griausmo“(gromovniki) knygos, jos gal mažiausiai žinomos, bet jose buvo sukauptos žinios apie aplinką, jų pagalba išmanantys žmonės aplinką skaitė – klausydavo žemės, rasdavo vandenį, nustatydavo žemės sudėtį, kokybę… Derino žmogų prie aplinkos ar aplinką prie žmogaus, jei reikėjo. Žinoma, vėliau etnografai ėmė į tai žiūrėti kaip į liaudies prietarus, girdi, griaustinis tris kartus nugriaudėjo, tai lauk lietaus… Nors pagrinde ši išmintis buvo užrašyta ir išliko sentikių pastangomis, bet šitame kontekste taip pat galime prisiminti ir Tibeto mirusiųjų knygos egzistavimą.

Nes mirti teisingai, pasiruošus, buvo labai svarbu. Jei žmogus mirdavo ne savo mirtimi – žūdavo ar būdavo užmušamas – jis mirė nepasiruošęs, vadinasi, jo dvasia pas protėvius nenueis ir nepateks.Ji iš viso, buvo tikima, liks uždaryta kūne, o kūnui suirus, liks klaidžioti po paralelines mūsų pasauliui erdves, labai panašias į mūsų gyvenimą.Tokio žmogaus šalia likusiųjų nelaidojo ir niekaip daugiau neminėjo, kad neprisišaukti apsėdimo. Šiokia tokia išeitis iš tokios liūdnos situacijos būdavo naujagimį pavadinti žuvusiojo vardu ir tikėtis, kad jo dvasia ras prieglobstį jame ir gaus tokiu būdu galimybę savo gyvenimą pabaigti teisingai…

Aišku, jog valstybinė valdžia, taip pat visokie dvarininkai (bendruomenių savininkai baudžiavos laikais) jokio supratimo neturėjo apie tai, kuo paprasti žmonės gyvena ar kuo tiki. Juos vertė žemę dirbti, mokesčius mokėti, o kaip jie toliau suksis ir iš kur pinigus ims, tai jau jų reikalas… Sentikių bendruomenės imperinėje Rusijoje siuntė savų amatininkų arteles į miestus, kad uždirbtų ir parneštų pinigų; tie, kurie turėjo polinkį į verslą, buvo paskiriami užsiimti prekyba, mainais ar kažkaip kitaip, disponuojant visos vendruomenės finansais, uždirbti reikiamą sumą…Baudžiavos panaikinimas tokias bendruomenes suardė, kaimo žmogus tapo kiekvienas sau. Į imperijos pakraščius ar miškų glūdumas pasitraukę persekiojamos religinės bendruomenės išsilaikė ilgiau, kai kurios klesti ir dabar, neišdrąskę kolūkių, kartu darbuojasi, kartu šventes švenčia – visi sveiki, ilgaamžiai, šviesaus būdo, vidinę harmoniją išlaikantys…

Netgi žydų bendruomenes, iki tol turėjusias didelę autonomiją nuo valdžios, XIXa. pabaigoje išdrąskė – kiekvienam asmeniui davė pavardę, kiekvienas pats nuo tada turėjo su valdžia kontaktuoti, mokesčius mokėti, už prasižengimus atsakyti, kai seniau tradiciškai tarp valstybės ir individo stovėjo bendruomenė, kuri ir atsakydavo valstybei už savo narius kolektyviai, o paskui aiškindavosi savo reikalus savo viduje.
Toks pats spaudimas bendruomenei iš valstybinės religijos pusės buvo ir dėl visų, sava ar ne sava mirtim mirusių, laidojimo vienoj vietoj – visą XVIIa. Rusijos imperijos teritorijoje ši kova vyko: žmonės suprato, jog norima įneįši sumaištį, užteršti eterį, sugriauti harmoniją. Taip pat bažnyčia kovojo su sutartiniu vienbalsiu dainavimu – nes tai buvo ne dainavimas laisvalaikiu, kai nėra ką veikti, tai buvo išreiškiama tam tikra labai stipri vibracija – darbo dainos dirbant, vesturvinės dainos ištekant – jos ne tik kad dalyvavo fiziniuose procesuose kaip svarbi jų dalis, bet ir juos vedė teisinga linkme, saugojo nuo nukrypimo…

Nes dvasia buvo suprantama kaip vibracija. Visa, kas gyva – vibruoja, yra sudvasinta. Dabar, kai nieko apie teisingą mirimą niekas nebe žino, mirštama nepasiruošus, dvasios klaidžioja, dažnai net nežinodamos, kad mirę, nepastebėdamos, jog kūno nebe turi – galit bandyti įsivaizduoti, koks nematomas chaosas mus supa, kokiais draiskalais yra suplėšyta vibracijų harmonija, jie supriešinti, naikina vieni kitus, kenkia gyviems, iškraipo juos, klaidina, perima valdymą, naudoja gyvuosius savo neišsipildžiusiems troškimams patenkinti – narkomanija, alkoholizmas, psichiniai sutrikimai, patologijos, prievarta, turto kaupimas, apsirijimas – dažnai tai nepagydoma, nes problema ne žmogaus fiziniame kūne, problema dvasios lygmeny: kokia priklydus alkoholiko dvasia, pvz, verčia gyvą žmogų gerti, ir niekaip ji neatsigeria, o kūnas, kuriame „svečiuojamasi“ jau pergėręs mirtinai…
Glaudžiamasi paprastai kur nors prie namiškių, giminės, partnerio, dažnai per juos net imant gyventi, perimant valdymą. Pasamonės lygmenyje dažnas puikiai žinom, jog esame savyje ne vienas, jei taip atsitikę; dažnai net patys ir esame priėmę, priglaudę, pagailėję artimo, per anksti mirusio žmogaus dvasios. O paskui sergame jų ligomis, nors kitaip būtume sveiki, renkamės jiems patinkančius partnerius, profesijas, sukneles parduotuvėje…O kur dar karai, kai likę gyvi gali turėti savyje visą pulką žuvusių draugų, slaugės ar seselės, prie kurių lieka mirę ligoniai, ir jos anksti ima sirgti, pervargę, nebe turi jėgų gyventi pačios… Vakarų pasaulis nežino, kaip su tokiais reiškiniais elgtis, nes iš viso, nepripažįsta juos egzistuoant. O padėtis vis blogėja: PSTD, depresija, šizofrenija, alkoholizmas ir narkotikai, jaunų žmonių savižudybės, kai labai gali būti jog ne visų negalavimai yra tikrai jų negalavimai, įjunkimai ar troškimas susijugti vėl, mirtyje… Ir jau nekalbant apie gryną blogį, kuris jei jau, pvz, vieną kartą įsikraustė į žmogų, jame įsitvirtino, tai liks per visą eilę gyvenimų – mirtis jam ne problema – ir šokdins tą žmogų pagal savą dūdelę, ir lieps savus planus vykdyti, nori jis to ar nenori.
Psichoterapeutai, dirbantys su hipnoze, paciento regresijos metu dažnai išeina į šitą reiškinį (pvz, prisiminti pereiti gyvenimai gali būti visai ne šitam žmogui priklausantys, dažnai pasirodo, jog gydytojas paciente bendrauja su „kitu“ ar „kitais“, užhipnotizuoto žmogaus sąmonėje įsitaisiusiais ir jam gyvybinę energiją kainuojančiais.) Tačiau problemą konstatuoti, pripažinti jos egzistavimą dar yra tik pusė darbo. O kaip ją išspręsti?… Šventikas velnią iš žmogaus gali išvaryti, o tas, palaukęs, įlys atgal ir kas toliau? Arba įlys į kokį sekantį žmogų… Tai ką tada su jais daryti ir kur juos dėti?.. Bet ir tada recidyvas yra įmanomas – kaip būti tokiu užsipildžiusiu pačiam savimi, kad nebūtų energetikoj skylių ir niekam kitam nebe liktų vietos? Kaip apsisaugoti iš viso?

Tikinčiuosius turėtų saugoti reguliarios maldos – patvirtinimas, jog esi prisijungęs prie vieno ar kito religinio agregoro, esi po jo skėčiu (ir tenai tavo syvai traukiami, svetimiems nelysti). Aukštos vibracijos savaime gina nuo žemų, bet kaip gyventi gyvenime, kuris iš žemų ir vis žemėjančių vibracijų ir yra sudarytas? – Šviesa turėtų sklisti iš žmogaus į aplinką, o ne taip, kaip dabar, žmogus ieško, iš kur jam bent kiek šviesos į save atsinešti ar įsileisti, ir dar reikia apsižiūrėti pastoviai, irgi, kad neįsileisti tamsos. Mumyse turėtų nebūti vietos, kurios neužpildžius šviesa, kad nebūtų kur įlysti ir įsitaisyti, o dabar greičiau esame užpildyti traumų tamsos ir tas pats traukia tą patį – vis daugiau tamsos welcome.

Net ir dėl įvairių galimų dvasios komplikacijų nesijaudinant, tik ją vieną savą turint ir gyvenant, problemų iš tikro daug daugiau, nei įsivaizduojam…

(Bus daugiau)

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as