PROJEKTAS „Nyderlandų kultūrinės impresijos“

1
UNSEEN2016 fotomugė Westgasfabriek Amsterdam – mintys, kas patiko, video reportažas
2
Foto paroda TOUCHED muziejuje Het Schip kaip UNSEEN 2016 dalis
3
Museum van Loon kaip UNSEEN2016 dalyvis
4
Olandų galerijos Art Basel2016
5
Arnhemo muziejaus realistai: Wim Schuhmacher
6
Hasselt Madų muziejuje „Houte- a- Porter“ paroda šią vasarą (II dalis)
7
Hasselt Madų muziejuje „Houte- a- Porter“ paroda šią vasarą (I dalis)
8
Arnhemo muziejaus realistai: Carel Willink
9
Kees Verheul „Šokis aplink pasaulį“: olandų kultūrinės įtakos ir draugystė su J.Brodskiu
10
I want to be soft – dizaineris Bas Kosters didžiuojasi savo minkštakošiškumu – kitų galimybių šiandieniniame pasaulyje beveik nelikę…

UNSEEN2016 fotomugė Westgasfabriek Amsterdam – mintys, kas patiko, video reportažas

Dalinimasis įspūdžiais yra labai asmeniškas dalykas. Kam patiks tai, kas patiko ir man, tai išgirsit ir pamatysit žemiau parinktų įdomių ar gražių ar įspūdingų dalykų… O kas mano kitaip, tai mano kitaip…

Kadangi objektyviu žmogui būti sunku, prasišviečia vis tiek – o jei kas nepalieka įspūdžio, nei tokio, nei anokio, tai apie tai netgi ir nelieka motyvacijos kalbėti. Žemiau pabandysiu parinkti nedidelę mozaiką to, kas patiko iš mugėje eksponuotų pardavimui darbų ir autorių.

Lars Morell 1980, Norvegija.

Man jo nuotraukos buvo įspūdingos savo 3D efektu, kuris atsiranda, nuotrauką atspaudžiant dalimis ir jas sujungus, imituojant sulankstymą… Bet, pasiskaičius daugiau, pasirodo, jog autorius „domisi riba, ties kuria susitinka vaizdų kalba ir jų analizavimas“, jog jis mielai dirba su retro reiškiniais ar jų laiko vaizdine medžiaga, kaip, pvz, bandymu fotografuoti dvasias, spiritizmo mados fenomenu ir pan.

Nuotraukos atrodo gerai jau ir šiaip žiūrint, o jei dar žinant, kad jos pakankamai didelės…

morelle

morelli

Panašios buvo ir danų fotografo Adam Jeppersen ( 1978m.) rodytos nuotraukos – jos labiau nuotraukos, nes pirmiau matai atvaizdą, o tik paskui dar ir jos reljefiškumą…

Galerija Anita Beckers iš Berlyno, ta proga, jog Anton Corbijn kuravo parodą šiame fotofestivalyje, atvežė pasiūlyti ir jo nuotraukų tiems, kas jas gali įpirkti… kas, vėlgi, duoda progą man įdėti čia keletą jo darytų portretų.

right-gallery-4

Autoriaus nuomone, pvz, fotografo Daan Paans nuotraukos nebūtų menu, nes, be technikos galimybių pademonstravimo jose daugiau kaip ir nieko tokio nėra…

Nors, patirtis rodo, kad nespecializuota publika, atėjusi žiūrėti mugės ekspozicijų, kaip tik tokias nuotraukas, ypač vaizduojančias gamtą, labai mėgsta – gal nusipirkus ir pasikabinus ant sienos, tada jau visai nebe reikia į lauką išeiti. Apie niekada nebuvimą gamtoje jau nešnekant…

Koos Breukel, 1962, baig3s fotografijos mokslus Hagoje,  portretai yra jo specializmas, ir priešingai Anton Corbijn portretams, jo daromi, dažniausiai studijiniai portretai jau priklausytų Fine Art Fotografie. Nors, riba gal ne visada ryški… Šiuolaikiniam menui ir fotografijai, kaip jo daliai, įdomiausi, žinoma, kažkiek absurdo, kontrastuojančių detalių turintys darbai ir aš negaliu susilaikyti, jų čia neįdėjus, nors jie nebuvo mugėje rodyti…

O mugėje jo portretų siena atrodė šitaip.

_dsc0526

Čia tada gaunu vėl progą pašnekėti apie Christo ir Andrews, jaunų fotografų duetą iš Kuveito, turėjusių festivalyje savo atskirą ekspoziciją „Politics of Sports“.Jų sportininkų portretai kaip tik ir yra tokios absurdo kompozicijos, netgi ne belaikėje erdvėj, bet, lyg jose erdvės ir visai nebūtų. Nebūtų oro… Spalvos ryškios kaip dykumos saulėje, visokie liuksusiniai dalykai virsta pro visus plyšius – turto tiek, jog jis nesutalpinamas kažkur tvarkingai sudėtas. pagal pačius autorius, pažįstančius šalį, kurioje gyvena ir kurioje vyks sekančios vasaros olimpinės žaidynės, Kuveite nėra praeities, nėra netgi ateities, nes viskas įmanoma dabar, viskas vyksta dabar – nusiperkama, įsigijama, įgyvendinama – pinigais kol kas tenai nuperka viską, įskaitant teisę būti priskaičiuojamiems prie civilizacijos.

Jie buvo paprašyti ir sufotografuoti nuotraukas, festivalio ir mugės plakatams ir kitai vaizdinei medžiagai. Jie, kaip jie patys sakė, stengėsi išlikti ištikimi savo stiliui ir išlikti atpažįstami, bet, kas taip labai tinka vienur, nebūtinai bus taip pat sėkminga ir kitoj temoj ar užduotyje… netgi šiuolaikinės fotografijos kaip meno kontekste, jų užmanymas ir jo įgyvendinimas pasirodė esą per daug toli nuklydę… bet, jie dar jauni, o ir iš klaidų mokomasi. Sekanti nuotrauka turėtų reikšti ateitį nuspėjantį aiškeriagį ar pan. – aliuzija į Unseen renginio pretenzijas formuoti, jei ne nuspėti fotografijos ateitį.

christo-ir-andrews

Tiana Doan na Champassak, 1973 Prancžzija. Ką seniau vadindavom aktais fotografijoje, tai šiuolaikinėje fotografijoje politkorektiškai teigiama, jog autorius“tyrinėja seksualumą“ „domisi lytiniu indentitetu“… Skamba bjauriai, o nuotraukos tuo tarpu pažiūrėti vertos.

Bet ir kitos serijos, matomai iš seniau darytos, irgi įdomios…

Kahn ir Selesnick, abu 1964m. gimimo, vienas Niujorke, kitas Londone. Jų kartu sukurtų darbų jau turi daugelis JAV muziejų…

Mugėje buvo rodoma nuotraukų serija, atspausta ant medvilninio popieriaus, senamadiškoj užapvalinto viršaus formoj. Mieliausiai aišku būčiau įsigijus visą seriją, specialiai jai padarytoj dėžėj, irgi aptrauktoj drobe… Tik kad vieno atspaudo kaina buvo 2200 Amerikos dolerių. ir ta kaina nebuvo kokia tai per didelė, kontekste. Greičiau, normali.

Autoriai darę įvairių projektų, bet, netgi nelabai svarbu tematika ar tema, stilius lieka maždaug tas pats. Ir kam patinka, tai patinka, o kam ne, tai ne…

khanee

Awoiska van der Molen, 1972 NL. Fotografiją baigė Bredoje, šymet jau buvo jos solo ekspozicija Amsterdamo Fotografijos muziejuje, nuotraukos jau perkamos muziejų – Stedelijk Amsterdam ir Viktorijos ir Alberto Londone.

Labai tvirtai stovinti fototechnikose, ji dirba analoginėj fotografijoje ir didelio formato nuotraukas daro pati, savo laboratorijoje… kaip menininkė, ji irgi suvokia, jog norint, kad jos darbas – nuotrauka – spinduliuotų į žiūrovą energija, būtų gyvas, ji turi dirbti lėtai, ilgai, susikoncentravus vienumoje ilgesniam laikui. Ir visa tai, iš tikro jos darbuose ir atsispindi – netgi tada, kai nelabai ten kas matosi, kas ten konkrečiai fotografuota, jie vis tiek daro įspūdį.

1

 

Laurence Aegerter, 1972 Prancūzija. Mnipuliacijų tarp plokštumos ir pridėtinių detalių, sukuriančių reljefą, tema  skamba nuobodžiai, bet galimybės neribotos tiems, kas turi idėjų…

 

aegerteruu

Kai  Amsterdamo Ermitaže buvo paroda „Nuo Matiso iki Malevičiaus“, ji tuo pačiu principu sufotografavo seriją paveikslų su žiūrovais.

Bet ir tai jau praeitas etapas, kaip suprantu. Dabar fotografuojamos Katedros – jos ir buvo rodomos mugėje.

aegerter000

Nors, mano nuomone, netgi ne spalvotos katedros įdomiausios. Įdomiausios juodai baltos, kur sužaista dar ir šešėliais krintančiais jau ant nuotraukų, be kitų variavimo būdų – nuotraukos ir kitos, ir tos pačios.

Maya Rochart, 1985, šveicarė vokietė, dirba su fotografija, koliažais, instaliacijomis. Mugėje ją pristatė galerija Seen Fifteen iš UK. Autorės eksperimentai gal geriausiai parodomi, sudėti į fotoalbumus.

bet ir mugėje jos nuotraukos buvo išeksponuotos efektingai, paliko įspūdį.

rocharta

 

rochart

O kas dar kantrybės ir laiko turit, žemiau galit pasižiūrėti sufilmuotą visą mugės ekspoziciją, susidaryti bendrą įspūdį iš renginio. Į kadrą pakliuvo ir Kauno Fotogalerijos atvežti albumai fotoalbumų „turguje“ – ne mažiau įdomioj mugės dalyje, kur dalyvavo virš 60 nepriklausomų leidėjų ir kauniečiai buvo pakviesti jau ketvirtą kartą – Viktorija sveikina iki galo dažiūrėjusius iš Amsterdamo.

 

 

 

 

 

Foto paroda TOUCHED muziejuje Het Schip kaip UNSEEN 2016 dalis

žemiau esančiame video galite pažiūrėti ( ir paklausyti) kaip pristatomas parodos kuratorius, pasaulinio garso fotografas ir režisieriaus, Anton Corbijn ir muziejus Het Schip.

parodai Anton Corbijn atrinko autorius, labai rimtai žiūrinčius į foto techniką arba branginančius dėl jos netobulumo ar atsitiktinumo atsiradusius efektus, kaip foto meno požymį…

Dirk  Braeckman, 1958, Gentas, Belgija

baigęs fotografija ir filmavimą Gento Dailiųjų menų akademijoje, dalyvavo steigiant galeriją ir foto žurnalą XYZ, dėstė aukštesnėj menų mokykloj Antverpene, dabar dėsto Gente, akademijoje, kurioj mokėsi pats. parodose dalyvauja nuo 1985m. savo nuotraukose neturi tikslo iššviesti, parodyti pasaulį aiškiai – priešingai, paskandina jį prietemoje, niekieno zonoj, tarp šviesos ir tamsos. netgi kai žmonių jose nėra, jaučiama autoriaus mintis, jos buvimas. Galima į jas žiūrėti kaip į veidrodžius – sielos – ir klaidžioti jose ilgai, gal net pasiklystant.

Autorius dažnai vadinamas foto meno dailininku, savo fotografijas daugiau tapančiu foto technikos pagalba, nei rodančiu tik ką užfiksavęs…

 

birckmanaa

 

Antony Crains, 1980, Londonas

2002 metais su pagyrimu baigė londono Spaudos koledžą, dirba fotolaborantu, ypač domisi technine fotografavimo puse. Eksponuojasi jau ilgiau, nei dešimtmetį, nors fotografuoti tai pradėjo dar budamas vaikas. tematika prasidėjo Londono šviesų fiksavimu, pastangomis parodyti jį apšviestą – išvistą naktyje… dabar jis dirba ir su kitais miestais, pvz, Amerikoje… ir visi jie atvaizduojami, galima pasakyti, kaip susapnuoti… Jo nuotraukos yra dalinai išryškintos, soliarizuotos ir išryškintos dar kartą… Spaustos ant aliuminio plokštelių… Visi išsiliejimai ar chemikalų užtiškimai priimami kaip pridedantys estetiškumo

cairns5

 

Gerard Feret (1924- 2009) NL

Olandų dailininkas ( baigė dailės akademiją) ir poetas, maždaug 15 metų laikotarpyje užsiėmė ir fotografija. Gyveno valkatos gyvenimą, daugiausia rūsiuose, gabenosi visą savo mantą šiukšlių maišuose iš vienos vietos į kitą dviračiu… bet, visas savo nuotraukas štampuodavo, dažnai tiesiog sugadindamas jų išvaizdą, bet užžymėdamas savo pavarde. Gyvenimo gale daug nuotraukų perdave Hagos Foto muziejuj, po jo mirties, dvejuose plastmasiniuose benzino bakuose buvo rasti sukišti ir jo negatyvai, ir dar daug nežinomų nuotraukų…

firet5

kaip netikėtai buvo ėmęs fotografuoti, taip netikėtai ir nustojo.

fieret

 

Adam Jeppesen 1978, Danija

Gyvena ir dirba Argentinoje. Baigęs Fatamorgana Kopenhagoje 2002 metais, prieš keletą metų keliavo nuo Arktikos iki Antarktidos per Šiaurės ir Pietų Amerikas – 487 dienos vienatvės – ir parsivežė nuotraukas, pilnas melancholijos, ištrinančias ribą tarp dokumentikos ir fantastikos žanrų… Rodosi, jog keliavo sapnuodamas. Nuotraukos ir negatyvai apsilamdę, nukentėję kelionėje, nešantys savyje kelio pėdsakus. kad dar labiau pabrėžti jų delikatumą, yra atspausdinęs ir ant ryžių popieriaus…

paskutiniu metu užsiima ir fotografijos tridimencionalumo kūrimu – nuotraukos rodosi buvę sulankstytos, o iš tikro yra atpaustos atskiromis dalimis ir iš jų susiūtos atgal…

jeppesen2

 

Paul Kooiker 1964, NL

nors dirba su fotografija, bet save vadina dailininku – vaizdų menininku… Viena fotografija jam irgi niekada neįdomi kaip po tokia. jį domina serijos, nors dažnai iš vienos ir tos pačios fototografijos padarytos. Dirba su žmogiškom, moters formom, tai jas sudaiktindamas, suabstraktindamas, tai vėl, žiūrėk, padaro iš jų tiesiog virtualią tapybą… baigęs dvi meno akademijas, Hagoje ir, po to, Rijksakademiją Amsterdame. 1996 m. gavo Prix de Rome, seniausią Olandijoje jaunam talentui kasmet skiriamą premiją.

kooiker2

 

Žiūrovas kaip ir pastatomas į situaciją, kai jis mato tą, ką jis mano, kad mato… o kas ten yra iš tikro, tai ne taip svarbu.

 

paul-kooiker-history-x-jhvhgxfhm_0

 

Susanna Kraus 1967, Berlynas

1970 metais mokslininkas fizikas Werner Kraus sukūrė kamerą, galinčią portretuoti žmogų visu ūgiu. tam reikia įeiti į jos vidų, nuotrauka padaroma iš karto ant popieriaus, be negatyvo… kai buvo nustotas gaminti toks popierius (ir tokio formato), kamera, buvusi populiari berlyno FLUX judėjime, liko pamiršta ir nereikalinga. dabar mokslininko guktė pasiekė, jog popieriaus gamyba vėl pradėta, kameros pagamino mobilų variantą ir ji vėl fotografuoja.

kraus

 

IMAGO 1:1 kamera padaro nuotraukas 60 x 200cm ir tai yra unikatai. Pati kamera yra 7 x4 x3 metrų dydžio.

kamera_imago_walserherbst__c_annegret_kohlmayer-jpg-ebc0b0a55747f718

Thomas Mailaender 1979, Prancūzija

pagarsėjęs kaip jaunas talentas, kai ėmė ultravioletinių spindulių pagalba nuotraukas projektuoti ant žmonių kūnų ( kur jos išlikdavo tik pora minučių, bet jas spėdavo nufotografuoti), toliau perėjo dirbti prie ciano proceso, rezultate nuotraukas padarančio (prūsiškai) mėlynas… tiek tik ir yra jo nuopelnas, nes pačias nuotraukas jis susirenka iš interneto, iš blusturgių, vos ne iš šiūkšlynų, kas paaiškina jų idijotiškumą…

Nerhol yra japonų duetas, skulptorius ir grafikė, prieš pora metų sukėlę savo darbais didžiulį susidomėjimą Šveicarijoje ir nuo tada žinomi Europoje. Skulptūrinės technikos pagalba jie įsigudrina fotografijas padaryti 3x D: fotografuoja tą patį objektą ar žmogų kurį laiką, atspaustus atvaizdus sudeda į krūvą ir raižo iš jų reljefą…

Rezultate gaunasi fotografija, kurioje užfiksuota ir laiko juosta, ne tik vienas ar kitas momentas.

 

nerhol1

 

Tainyo Onorato 1978 ir Nico Krebs 1979, Šveicarija

Konceptualus meninikų duetas, bendradarbiaujantis jau daugiau nei dešimtmetis. jų darbuose sunku atskirti, kur baigiasi fotografija ir prasideda iliuzija, blefas, pašaipa ar tiesiog, apgavystė. Į šią parodą jie pakliuvę dėl fotokamerų projekto.

Ir, jei kamera negali fotografuoti, tai nereiškia, kad joje nėra nuotraukų…

Miroslav Tichy (1926- 2011) Čekoslovakija

Visiškai alternatyvi figūra fotografijos pasaulyje, su organizuota visuomene neturėjo nieko bendra ir nenorėjo turėti. Foto kameras pasidarydavo, kaip ir daug ką kitą savo gyvenime ir buityje, iš po ranka atsiradusių medžiagų – vamzdžių, dežių, popieriaus ir pan. – fotografuojami žmonės net neįtardavo, kad juos fotografuoja iš tikro, o ne juokauja koks tai pusiau išprotėjęs… vakaruose išgarsėjo, dar gyvas būdamas: jo kaimynas ir vaikystės draugas išvyko gyventi į Šveicariją ir ten ėmė rodyti su savimi turėtas, jam dovanotas, nuotraukas. Bet, kai jis atvažiavo įsigyti daugiau ar kažkaip įtraukti į biznį ir patį autorių, šitas jam parodė duris. Niekada nesilankė savo nuotraukų parodose, nutraukė draugystę, po savęs viską testamentu užrašė kaimynei…

Nuotraukas atspausdavo vieną kartą ir negatyvą išmesdavo. Prasta jų kokybe, susiliejimais, neryškumais, sujudėjimais tiktai didžiavosi ir džiaugdavosi, teigdamas,“ jog jis yra geras fotografas tiek, kiek jis yra blogas fotografas“…

 

tychy

Daisuke Yokota 1983

Pernai metais buvus įtrauktas į jaunų foto talentų sąrašą FoAm leidžiamame foto žurnale, per trumpą laiką jau eksponavosi, buvo eksponuojamas, išleisti albumai, atrenkamas, kaip matome, į grupines parodas. Pradėjo nuo spalvotų nuotraukų, kurias ryškindavo aukštoj temperatūroje – iš čia abstrakčią tapybą primenantys susiliejimai.

Toliau panašiai dirba jau juodai balta technika: nuotraukas apdirba, perfotografuoja, apdirba vėl, vėl perfotografuoja, kol iš pirminio vaizdo ar atvaizdo nelieka praktiškai nieko ir nuotrauka tampa greičiau daugiasluoksniu meno kūriniu, nei kokios daug maž realios aplinkos atvaizdu.

yokota3

 

Susipažinę su autoriais kiekvienu atskirai, galite pažiūrėti, kaip jų darbai atrodė ekspozicijoje.

 

Museum van Loon kaip UNSEEN2016 dalyvis

Į šį mielą, gražų, nedidelį, bet labai puošnų muziejų – buvusius Van Loon giminės namus patekau vos ne atsitiktinai: jie randasi Amsterdame, beveik tiesiai priešais Fotografijos muziejų, kitoje kanalo pusėje, ir šymet taip pat dalyvavo foto festivalyje UNSEEN. paroda, sudaryta iš penkių autorių darbų, pasirodė nedidelė ir kaip ir antrinė visame iškilmingame senojo interjero grožyje – ir labai gerai. Kaip sakoma, kitaip ir nebūtume norėję, kad būtų…

Van Loon giminė jau 400 metų yra tampriai susijusi su Amsterdamu. 1602 m. Willem van Loon buvo vienas iš VOC kompanijos įsteigėjų, laikui bėgant, iš jų buvo ir Amsterdamo burgamistrų, ir bankininkų. Rūmus adresu Keizersgracht 672, giminė įsigijo 1884 metais ( statyta 1672m. XVIIIa įrengta iš naujo interjeras).

img_1587

Pastato centre ir jo širdis, be abejonės, vestibiulis ir laiptai, ypatingai dideli, žinant, jog daugelyje namų Amsterdame laiptams iš viso nebuvo skiriama vietos, daiktus į aukštesnius aukštus užtempdavo per langus išore – tam fasaduose viršuje dar yra išlikę išsikišę kabliai virvėms užmesti – Van Loon turėjo būti labai turtingi žmonės, kad galėjo sau tokius laiptus leisti!

Beletažo kambariai yra beveik 5,5 metrų aukščio. Thora van Loon buvo karalienės Vilhelminos rūmų dama, atstovaujanti ją Amsterdame, ir, šiame Mėlynajame salone, vidurdienio arbatėlių metu, atrinkdavo žmones, kuriems bus leista susitikti su Jos Didenybe, o kurių prašymas turėtų būti atmestas. Thoros van Loon portretas puikuojasi ant salono sienos, parketas jame irgi dar vis iš 1810 metų, o keturiuose kampuose lipdiniai – dekoracijos, vaizduojančios keturis metų laikus.

Priešais esančiame Raudonajame salone rinkdavosi vyrai ir, po pietų, rūkydavo cigarus, kad dūmai netrukdytų damoms.

Valgomajame pietaudavo 24 žmonės prie ilgo pietų stalo – šeima dar ir dabar tai daro svarbių iškilmių proga… Ant visų sienų visuose kambariuose – atvaizdai giminės narių iš įvairių kartų ir laikmečių – portretai, portretai, portretai… tai ir davė idėją parodos „Second skin“ kuratoriams, vietomis, vietoj senųjų portretų pakabinti šiuolaikines nuotraukas, parodančias, kaip dabar  menininkų – fotografų apsieinama su žmogaus atvaizdu, žmogaus kūnu, visada buvusiu priimamu kaip duotybė… XVIIIa sutinka postmoderną, jei galima taip išsireikšti.

Sodo kambarys atrodo dvigubai didesnis ir šviesesnis, nes jo sienos išpuoštos veidrodžiais… Nuo XXa pradžios jis taip pat buvo naudojamas kaip valgomasis, kai nebūdavo svečių.

Pirmojo aukšto kambariai visada buvo naudojami kaip miegamieji, o jų vardus gavę pagal sienų apmušalų ornamentų motyvus: Drakenštein kambarys su iš Drakenštein pilies pirktais tapytais sienų paneliais ( toj pilyje jaunystėje gyveno dabar jau buvusi karalienė Beatrix).

Raudonasis miegamasis įrengtas Liudviko XVI stiliumi.

Paukščių miegamasis buvo naudojamas vaikų, todėl dalintas kambarine širma į dvi erdves… Nors, pradiniame užmanyme, šis kambarys turėjo būti biblioteka.

Avelių kambarys kažkada buvo skirtas pernakvoti svečiams.

Virtuvė pusrūsyje buvo pastoviai užimta 10- 15 žmonių, ten taip pat buvo atsargos, sidabro kambarys, ten gyveno tarnai… tais laikais virtuvė būdavo įrengiama kuo toliau nuo valgomojo ir kitų kambarių, kad kvapai ir dūmai neprasiskverbtų. O kaip reikėjo atnešti maistą, kad tas pakeliui neatšaltų, tai jau buvo ne ponų reikalas. Paskutinė virėja ištarnavo ten 40 metų.

Sodas buvo išplanuotas, kad būtų gražu pažiūrėti iš aukščiau, pro langą ir vaizdą užbaigia vežiminė, kurioje dabar įsikūrus muziejaus kavinė, nors ir karietoms ten irgi dar vietos užtenka.

img_1586

Penki menininkai, kurių foto ir filmo darbai buvo eksponuojami šiuose interjeruose, yra sekantys:

Asger Carlsen(1973) DK, gyvena ir kuria Niujorke, aktyviai eksponuojamas jau daugiau nei dešimt metų. Fotografo karjerą pradėjo, fotografuodamas įvykio vietą kriminalistikos laboratorijai, tiriant nusikaltimus…. Toliau nuėjo, savarankiškai kurdamas iškraipytus žmones, kad būtų panašūs į nusikaltėlius, manau – kriminalistikos pasaulis kažkaip gal per giliai įsiėdė jam po oda ir pasirodė iš ten nebe išnaikinamas – anomalijos, iškraipymai, žmonių nenormalumas buvo ir liko jo pagrindine tema ir jo populiarumo šaltiniu…

Thomas Mailaender (1979)Fr, akiplėša, skandalistas, pirmą savo personalinę parodą galerijoje atidarymui prileidęs vištų… Čia rodomos nuotraukos iš serijos „Iliustruoti žmonės“ – ant žmonių kūnų ultravioletiniais spinduliais užšvitinama nuotrauka, kuri išlieka matoma keletą minučių, paskui išnyksta vėl. Todėl nuotraukos yra jau nufotografuoti tie trumpo momentai. gal tai paaiškina, kodėl autorius taip mėgsta leisti fotoalbumus. dar jisai mėgsta rinkti iš interneto ir sendaikčių turgų kitų žmonių darytas nuotraukas, kuo labiau keistas ir nenormales, tuo geriau, ir tada jau iš jų daro savo meną, pvz, padaro jas visas prūsų mėlynos spalvos ciano proceso pagalba…

Shai Langen (1989)NL, dizaineris ir dailininkas, aktyviai eksponuojasi dar tik pora metų – kuria antąją odą žmogui tiesiogine prasme, labiausiai atitikdamas parodos užmanytą temą.

Koen Hauser (1972)NL. išsimokinęs socialiniu psichologu, vėliau baigė fotografiją Rietfeldo akademijoje. Fotografuoja daug ir įvairiai – madą, reklaminę fotografiją… bet kuria ir konceptualius darbus, dažnai su aliuzijom į fotografijos istoriją…

Manon Wertenbroek (1991) NL, gyvena ir kuria Lozanoje (Šveicarija). jau prieš metus FoAm įtraukta į jaunųjų talentų numerį, sekmingai kviečiama, įtraukiama ir naudojama parodoms kaip fotografijos ateitį formuojantis talentas. Skulptorė – fotografė, pakeliui jau tampanti tapytoja fotografe, ir jos darbai aprašomi kaip „geliančiai jaudinantys“…

manau, gerai matosi, ką mūsų laikas turi, stengiasi ir nerausdamas siūlo meno istorijai… Ir kaip tai harmoningai į ją įsirašo. Ši, irgi Manon Wertenbroek daryta nuotrauka buno naudota kaip parodos plakatas.

wertenbroek111

Olandų galerijos Art Basel2016

Kas nežinot, tai Art Basel yra turbūt labiausiai prestižinė ir autoritetiškiausia šiuolaikinio meno mugė, rengiama kasmet birželio mėnesį jau nuo pereito amžiaus septinto dešimtmečio. tada susibūrę Bazelio galeristai nusprendė savo miestą padaryti internacionalinio meno pasaulio susitikimo vieta – po gerų 40 metų matome, jog tai jiems yra puikiai pavykę.

Pradinis konceptas išlikęs iki šiol: tikima, jog galerijos vaidina esminę rolę šiuolaikinio meno populiarinime ir dailininko, kaip kūrėjo formavime… Netgi, šiuolaikinio meno vystyme irgi.

Šiais laikais renginys jau turi ir savo filialus; art Basel Hong Kong ir Art Basel Maiami Beach – europiečiai kolekcionieriai vis dar suvažiuoja į Šveicariją, o pas kitus turtinguosius meno kūrinių pasiūla atvažiuoja pati: per visus tris kartu dalyvauja apie 500 galerijų ir apsilanko apie  200 000 žmonių per metus.

Šymet jau 47- oji Art Basel edicija: dalyvavo – buvo atrinktos dalyvauti iš šimtų norinčių! – 286 galerijos iš 33 pasaulio šalių. Jos eksponavo apie 4000 dailininkų darbus, kuriuos matė 95 000 lankytojų 6 dienų bėgyje… Vien jau muziejų atstovų apsilankė virš 300, o kas suskaičiuos, kiek privačių kolekcionierių ar jų įgaliotinių!.

Visa tai apšnekėjus, galima grįžti prie Olandijos: paprastai iš jos dalyvaudavo viena – Annet Gellink galerija, paskutinius du metus – dvi. Antroji, Borzo galerija, prisidėjo, kai jos atstovaujami autoriai aiškiai vėl grįžo į meno sceną ir tapo perkami, bet pradėkim nuo pradžių.

Įkurta 2000 metais, Annet Gellink galerija randasi Amsterdamo centre, bet jau ne turistiniame centre – už kanalų diržo, taip vadinamo. Nors ten susibūrę ir daugiau galerijų, bet nežinodamas ten neužklysi ir neužeisi. Klientų ten nesitikima ir jų ten niekam nereikia: kokius penkis kartus per metus pakeičiama ekspozicija, tai gal tada atidarymo proga dar sukviečiami potencialiai besidomintys, o daugiau tai visas biznis vyksta tarptautinėse meno mugėse, kuriose ši galerija dalyvauja visose svarbiausiose ir didžiausiose.

Annet-Gelink-Gallery-640x250

Galerijos savininkė Annet Gellink, dar gana jauna moteris, olandė, turinti giminę – ar net pati gimus – pietų Amerikoje, matyt iš čia internacionalinis užmojis. Studijavus meno kritiką, pati puikiai gaudosi šiuolaikiniame mene, žino, ko nori, ko ieško ir sistemingai formuoja jaunatvišką, eksperimentinę, konceptualią savo galerijos kryptį.

Annet Gelink van Annet Gelink Gallery BV

Kad įsivaizduoti, kokios piniginės apimtys yra reikalingos tokiai veiklai, reikia žinoti, jog dalyvavimas Art Basel, šešios dienos prieš pora metų jau kainavo 60 tūkstančių eurų… Olandų vyriausybinis kultūros rėmimo fondas kasmet subsidijuoja tuos, kurie kažkokiu būdu veža olandų meną į užsienį, dalyvauja su juo tarptautinėje kultūrinėj erdvėje; padalinus, išeina po 4,5 tukst, subsidijos kiekvienam. Annet Gellink viename interviu yra sakius, jog už tą sumą jie kasmet Art Basel išvakarėse suruošia savo potencialiems klientams pietus… Nors, bendrai paėmus, tai skundžiasi, jog tokioms mažoms, eksperimentinio meno galerijoms dideliuose tarptautiniuose renginiuose dalyvauti vis sunkiau, vis labiau ten viską lemia ir visą erdve užima didžiosios, turtingosios internacionalinės galerijos, kaip Gagosian iš NY, pvz.

Šymet galerija Art Basel rodė keturis autorius iš savo dailininkų būrio: Erik van Lieshout (1968.NL), 2013m., pvz, dalyvavusį Venecijos bienalės Arsenalo show „The Enciclopedic Palace“

Yael Bartana (1970, Israelis), 2011m. atstovavusią Lenkijai Venecijos Bienalėje ( ir, žinoma, tais metais irgi šios galerijos rodyta Bazelyje), studijavusią Jeruzalėj, Niujorke ir Amsterdame – jos darbai jau randasi ir muziejų kolekcijose.

Antonis Pitas (1973, Graikija), studijavęs Atėnuose, Roterdame ir Amsterdame

Razi van Lankveld (1973, NL), studijavusi Gente, Belgijoj.

Kita Art Basel 2016 dalyvavusi olandų galerija – galerija Borzo.

 

borzo

Visai kitokia, tiksliau, tokia pati, tik vyresnė – viena seniausių olandų galerijų, įkurtų prekiauti ir propaguoti olandų konceptualų meną, kai ši meno kryptis dar tik kūrėsi, šaštam pereito amžiaus dešimtmetyje. Ir, jei pernai Art Basel Borzo galerija rodė Constant (1920- 2005)

tumblr_m6w76ddvCS1qln4yro1_1280

 

konceptualiausią COBRA grupės narį, sukūrusį dar daugybę įdomaus kitose kryptyse, ne tik rėksmingame primityvizme ir ekspresionizme, kas buvo šios grupės stilius, tai šymet atvežė penkių autorių, grupės :Nul“ įkūrėjų ir dalyvių darbus.

Savo laiku grupė buvo anti tapybinė, anti meninė, anti elitinė… Tyčiojosi iš vartotojiškos visuomenės, ir tradicijų, meno ir tapybos – jos nariai netgi ne visi turėjo meninį išsilavinimą, buvo greičiau protestuotojai, bet su kūrybos gyslele, kūrė iš ko papuolė ir kas išeidavo, norėdami įrodyti, kad viskas gali būti menas. Ir jauna eksperimentinė Borzo galerija rodė jų veiklos rezultatus.

Tačiau tik laiko klausimas, kada visa subkultūra tampa galiausiai main stream kultūra…

Ir vartojimo visuomenė puikiai įsisavino šituos protestuotojus, brangiai pardavinėja jų „kūrybą“ kuri dabar jau vadinama menu be kabučių, ir jie patys tapo gerbiamais ir pasiturinčiais visuomenės nariais, ir galerija, ji tikrai yra pačiame Amsterdamo centre, Kijzersgracht ( gatvėje pagal kanalą), XVIIa pastate, 2005m paskutinį kartą restauruotame, kad tiktų galerijos reikmėms – viskas labai solidu, brangu, svariai ir autoritetingai įrašyta į dailės istoriją – maždaug, kad nerizikuodamas gali išsitraukti piniginę ir mokėti prašomas sumas – investuodamas jau niekuo nerizikuoji. Priešingai, dar džiaukis, kad gali kažką iš šių autorių darbų nusipirkti… kad tau jie parduodami, nes norinčiųjų netrūksta…

Armando (1929m. g.), pradžioj dar tapė CoBra grupės stiliuje, paskui iš viso, persiėmė antitapybos idėja – ėmė kurit reljefus, dar vėliau – instaliacijas. 1984m. jau buvo pristatytas Venecijos bienalėje ( Olandijoje yra taip, jog personalinę ekspoziciją šioje bienalėje gali turėti tik vieną kartą)…

Karo metus buvęs uždarytas koncentracijos stovykloj Amesforte, pokario dešimtmety negalėjo atsikratyti tragizmo, vis svarstė, kaip yra baisu tai, ką gali padaryti žmogus. paskui tai, matomai, perėjo į bendrą nihilizmą visuomenės ir kultūros atžvilgiu ir jis ėmėsi kurti nekultūrą, Nul grupėje radęs bendraminčius.

Marinus Boezem (1934m. g.) tikras, pirmosios generacijos konceptualistas: dalyvavo garsiojoje 1969- tų metų parodoja Berne „When attitudes become form“, tais pačiais metais veidrodinis jos atspindys buvo ir Amsterdame, Stedelijk muziejuje. 2013m. Venecijoje buvo padarytas šios parodos atkartojimas – remake – kur Marinus Boezem darbai figūravo irgi, vėl.

Jo kūrybinis konceptas nuo pat pradžių įtraukė į naudojamų priemonių arsenalą ir orą, ir vėją, ir dangų, ir šviesą… Ir tai netrukdo jo darbams būti isigytiems ir eksponuojamiems MoMa NY ir kituose didžiuosiuose, šiuolaikinį meną kolekcionuojančiuose muziejuose.

Jan Hendrikse (1937m. g.) Nul grupės narys, kuriantis asambliažus iš tokių medžiagų – ar antimedžiagų – kaip alaus dėžės, pinigai, automobilių numeriai…

Septintam dešimtmetyje užsiėmė video, foto instaliacijomis. Jo kūrybinis konceptas sudarytas iš filosofijos, jog kūrinio originalumas yra metode, kuriuo jis sukurtas…

janhenderikse_2014

Herman de Vries (1931m.g.) pereitų metų Venecijos bienalėje atstovavo Olandiją, todėl nereikia stebėtis , jog jo kūrybos populiarumas ir darbų perkamumas yra pakilime.

O pradėjo jis, kaip ir likę Nul grupės konceptualistai, nuo rastų medžiagų koliažų – „objects troewes“ pagal Marselį Dušampą. Penktam dešimtmetyje pradėjęs tapyti baltais, pilkais ir juodais tonais, ką vadino tapymo materializavimu, toliau jau tapė tik baltai – tai kaip tik sutapo su Nul grupės įkūrimu 1961 metais. Iš profesijos botanikas, jis dirbo augalų tyrinėjimo srityje ( bio research), kas vėlgi, įtakojo jo perėjimą prie formų geometrijos ( atsitiktinumo geometrija).

Septintame pereito amžiaus dešimtmetyje Herman de Vries, iš Olandijos persikrausto gyventi į Knetsgan, Baeren (Vokietija) ir vis labiau persiima gamtos ir Rytų filosofijomis… Susirūpina ir ima reikšti savo kūryboje žmogaus ir gamtos harmoningo tarpusavio bendravimo išnykimą, pats stengiasi būti bent jau nekenksmingas – naudoja žemės rūšis, kaip spalvinius pigmentus – siena, ochrą, umbriją ir pan. Kuria džiovintų augalų kolekcijas – herbariumus, fotografuoja, filmuoja…

Reikia pažymėti, jog jo požiūris į gamtą ir santykis su ja yra labai būdingas ir atspindi mūsų laiką ir mūsų technologizuotos visuomenės ir techninio mastymo žmogaus bandymus vėl susieiti su gamta iš naujos, technologinės pozicijos, kurioje žmonija dabar randasi. Tikriausiai tai yra tikroji Herman de Vries darbų populiarumo priežastis. Ir pats menininkas, darbų autorius, atrodo kaip išmintingas senolis filosofas, o savo viduje jis kaip buvo, taip ir likęs bioinžinierium, ir stengiasi su gamta elgtis geriausiai, kaip gali – atsargiai… Nes įsišaknijęs joje jis nėra, kaip ir likusi žmonija, kuri jo menu žavisi ar jame atpažįsta save.

Atraštės mirga teiginiais, jog Herman de Vries mato gamtoje slypinčią poeziją… O normalesnis žmogus pasižiūri ir sako, kas čia per laboratorija?… Ar gal gamtos muziejus? – būtent tokį klausimą sau uždavė Stasys Eidrigevičius, apsilankydamas pernai Venecijos bienalės Olandijos paviljone…

Arnhemo muziejaus realistai: Wim Schuhmacher

Autodidaktas ir iš esmės panašus tik pats į save, Wim Schuhmacher gimė 1894m. Amsterdame, šeimoje, kur vyravo socialistinės, dirbančiųjų tarpusavio pagalbos ir švietimo pažiūros – ypač motiną jis už tai labai gerbė, didžiavosi ir ji iki pat gyvenimo galo, be abejonės, buvo svarbiausia moteris jo gyvenime.

Baigė amatų mokyklą, įgydamas dažytojo profesiją – pradžioje sekė Van Gogu.

schuhmacher-wim-1894-1986-neth-herfstbos-973450

Paskui  – laiko dvasioje – perėjo į kubo- ekspresionizmą, prisišliejo prie taip vadinamos Bergeno mokyklos – dailininkų grupės, gyvenusios ir kūrusios Bergeno vietovėje prie jūros. bet jau apie 1925m. ima ryškėti savas dailininko stilius.

Kartu ir kaip žmogus, apie tą metą nusistovi, randa pagaliau šeimyninę laimę: jau du kartus vedęs ir du kartus išsiskyręs, dvejų dukrų tėvas, susieina pagaliau su moterim, su kuria liks visą  gyvenimą iki jos mirties 1967m. – toliau jis liks jau vienas iki savos mirties 1986 metais…

Ta moteris buvo Melita Lass (Lasis, 1890m. gimimo) iš Rygos, pirmuosiuose portretuose ji dar vadinama Ruse ( Russin).

Su ja irgi turėjo du vaikus, ir, nuo 1928 metų vasaromis jie į užsienį važinėja visada kartu. Mat dailininkas nemokėjo užsienio kalbų, o tapyti, kaip ankstyvoj jaunystėj pradėjo važinėti į Europą, šalis prie Viduržiemio jūros – Italiją, Prancžziją, Ispaniją, taip ir keliavo ten kiekvienai vasarai, tik gal karo metus išskyrus, iki pat gyvenimo pabaigos.

Wim Schuhmacher pabrėždavo, jog iki dailininko save išvystė pats – mene matė savo pašaukimą ir to pašaukimo gyvenimą laikė savo asmenine pergale… Mėgo pašnekėti apie meno misiją, aukštais žodžiais teoretizuoti, diskutuoti estetiką, prasmę, paskirtį – pvz, kenčiančio Kristaus figūrą laikė sau, kaip dailininkui, pavyzdžiu, bet socialinis ar krikščioniškas turinys jo darbuose nepasirodė niekad. Savo geriausiuose paveiksluose jis atkuria tyrumą ir amžiną, belaikę erdvę, primenančią Viduramžių tapybą, bet jo pasišventimas išreiškiamas grynai tapybinės technikos priemonėmis.

Dailininkui pastoviai trūko techninių, ypač modelio piešimo, įgūdžių – tai matyti jo kurtuose portretuose iki pat gyvenimo pabaigos. Jis nebuvo nusistatęs prieš akademinį meną ar mokymo stilių, kaip buvo tuo laiku madinga, nesistengė išgelbėti prarandamą tuo metu masiškai tapybinį meistriškumą – jis ieškojo technikos, tinkamos tam, ką norėjo išreikšti, tam efekto, kurį norėjo pasiekti, nuotaikai, nusistatymui, pakilumui, kurį norėjo savo menu parodyti – kuriuo jo darbai turėjo sušvisti.

7dbe416587682c4bedc50e8f7a5316be9f2d2c34402abb09576da4dff8916326

Žiūrint atgal, jau kubistiniuose jo darbuose galima įžiūrėti potencialiai buvus, slypėjus ir pilkai sidabrinį koloritą, vėliau tapusį pagrindiniu jo kūryboje, ir ypatingą šviesotamsą – šviesą kaip ir pačią sau, be tamsos.

Iš tikro dailininkas kažkokių ypatingų techninių triukų tam neprigalvojo, jis tapė dengiančiomis spalvomis, kaip tai darė impresionistai ir ekspresionistai iki jo, tik jis miniatiūrizavo potėpį – potėpiai gulasi jo paveiksluose vienas šalia kito, nepastebimai keisdami spalvą, sukurdami akiai kaip ir neegzistuojančius jos perėjimus… Ir jam tai lengviau sekėsi šiltuose kraštuose, karštoj saulėj – didelė pagunda teigti, jog visa tai jis rado tik pietuose, prie Viduržemio jūros, nors tai negali būti tiesa – kiti dailininkai ten rasdavo visai ką kitą ir visokių kitokių ir šviesos, ir koloritinių reiškinių ir sprendimų.

Gal teisingiau sakyti, jog pietų saulė įjungdavo, pabudindavo pačiame autoriuje kažką tokio – tam tikrą dvasinę būseną – ir todėl jis galėjo savą sidabrinį koloritą ir magišką šviesą tapyti tenai, o ne apniukusioje Olandijoje, kurioje pakankamai dailininkų irgi yra tapę sidabrinius debesis, plačius horizontus, pilką, labai specifinę šviesą.

Dar viena priežastis, dėl kurios Wim Schuhmacher didžiavosi savo paveikslais ir savo pasiektu meistriškumu buvo ta, jog gyvenime jis buvo nepaprastai aktyvus, emocingas, dažnai nesivaldantis žmogus: prisiminimuose galima skaityti apie ji, kaip primenantį seno bebalsio filmo aktorių – kai šnekėdavo, atrodė, jog vaidina labai perdėtai, pašnekovas nežinodavo, ko iš jo tikėtis sekančią akimirką – jis galėjo labai įsijausmti, kalbėdamas apie kažką, kas jam prie širdies, ir tuoj pat pereiti į prakeiksmus apie kažką, kas jam netiko ar nepatiko…

Ir toks žmogus, tapydamas, su didžiausia kantrybe ir susivaldymu, tepė potėpį šalia potėpio, nesvarbu, kiek ilgai trukdavo, kol pasiekdavo norėtą tapybinį rezultatą – kiekviename paveiksle jis nugalėdavo save iš naujo ir iš naujo, kaip tapytojas tapdamas visai kitu žmogumi. Jis stengėsi atvaizduoti gamtą iki pačių smulkiausių smulkmenų, ir paradoksalu, bet visas šitas kruopštus jo įdedamas darbas nešė rezultatą, labai mažai ką bendro turintį su ta vaizduojama gamta, nors išoriškai panašų, atkartotą iš natūros, o ne sugalvotą ar perkaitaliotą – skaidrumu ir nekaltumu – naivumu? – jis primena Flamandų primityvus, tik primityvumas ir ten, ir ten  ne vaizdavimo būde, bet nuotaikoje, emociniame įspūdyje, pasaulio matymo tyrume.

labai greitai – jau trečiam dešimtmetyje jis gauna etiketę „sidabrinės šviesos meistras“ ir ši, laiko ir erdvės nesąlygojama, paslaptinga sidabrinė šviesa lieka viso jo kūrybinio kelio palydove ir stiliaus žyme.

Nuo 1975 dailininko regėjimas ėmė blogėti ir paskutiniais gyvenimo metais jis jau visai apako, todėl liko ir neįgyvendintų užmanymų, ir nepabaigtų paveikslų… Labai nemėgęs reklamos ir savireklamos, jis vis tik džiaugėsi pripažinimu ir geru kritikų žodžiu. Tuo labiau, kad pats žinojo, esąs jo vertas: pirmoji apžvalginė Wim Schuhmacher kūrybos paroda įvyko 1954 metais Amsterdamo miesto ( Stedelijk) muziejuje, ir, po to, jos vyko kas dešimtmetį,  1964m. valstybinėj meno akademijoj Amsterdame 9Rijksakademie), 1974m. Rotterdame, Boijmans Van Beuningen muziejuje ir paskutinė, visai prieš mirtį,  1984m. Arnhemo muziejuje.

scan0001

Nors dailininkas ilgainiui socializmu ir darbininkų judėjimu nusivylė, bet estetu liko visada – tikėjo, jog estetiška aplinka, gražūs daiktai, elgesys, gyvenimas yra svarbūs ir nulemia tolimesnį civilizacijos vystymąsi, formuoja ateities žmogų: jo atelje, be kita ko, visada būdavo įrengta ne tik praktiškai, bet buitis būdavo atsverta ir grynai dėl gražumo sugrupuotais elementais, net kavą lankytojams pateikdavo estetiškai apgalvotai…

foto 1(1)

Jo kūriniai, jei žiūrėti pagal sukūrimo datas, rodosi vis labiau tik iš šviesos ir energijos suausti, materija juose jaučiasi vis mažiau ir mažiau – išdžiūsta kartu su saulės išdeginta žeme, suskeldėja, pagelsta, sutrupa kartu su sudžiūvusiais žolynais, su autoriaus imamais vaizduoti nubalintais gyvūnėlių griaučiais, nugludintais akmenėliais, rastomis plunksnomis, irstančiais laivų karkasais – senatvė, pabaiga – spalva išnyksta, bet tapyba išlieka…

scan0004

Wim-Schuhmacher-Onbekende-titel-Olieverf-op-doek-600x399

Ir jo paties gyvenimas, jei ne visai prilygsta meno kūriniui, tai į jį tikrai panašėja.

400

Hasselt Madų muziejuje „Houte- a- Porter“ paroda šią vasarą (II dalis)

 

Ekspozicija sukomponuota iš paties Hasselto muziejaus fondų, bet ir Utrechto, Antwerpeno MoMu, o ir privačių kolekcionierių ar pačių modelių namų rinkinių.

Turint pakankamas kostiumų ir aksesuarų, galima ne tik parodas, sales ar jų dalis, galima ir tiesiog kostiumus išrikiuoti bet kokiomis teminėmis eilutėmis, kaip, pvz, viršuje esančioj nuotraukoj: Oliver Theyskens 1999m. kombinezonas, vaizduojantis kūną be drabužių – įdomu, kokia proga sugalvotą, išpildytą ir išsaugotą?… Vidurinė suknelė su švarkeliu vaizduoja kaip ir aukso vidurį – Alexis Mabille 2013- 14m. O Christian Lacroix 2002m. raudona suknia su vualiu, visa išsiuvinėta ir išpuošta – jau kaip ir per daug rūbo – overdressed

Sekančioj nuotraukų grupėj – paltai: John Galliano 2010- 11m. folkloriniais motyvais, Rick Owens 2008- 09m – oda, užtrauktukai, ekstra apimtys, Thierry Mugler 1998- 99m. – vakarinė suknia su apsiaustu – rožinis siuvinėtas pamušalas ir „nuoga“ suknelės detalė gražiai kontrastuoja su juoda, kaip rūbas su nuogumu…

dekoruotų modelių salė…

 

IMG_1332

 

Efektinga suknia su plunksnom ant galvos – Thierry Mugler 1997- 98m. Suknelė be petnešėlių, trijų giminingų spalvų su juodu kaspinu vietoj diržo – Delpozo 2016n. Hipių laikų motyvais sukurta suknia, ilgos, ilgom rankovėm, siuvinėtos, ir spalvota, ir balta – Gucci Alessandro Michele 2016m. juoda suknia baltais raštais sukurta, žinoma, Balmain 2012- 13m.

Permatoma suknia reljefiniais siuvinėjimais -Marios Schwab 2012- 13m.

 

IMG_1339

 

Juoda Yohji Yamamoto 2005- 06m. suknia, Rochas Oliver Theyskens 2005- 06m. gelių aplikacijomis puošta, su šleifu, šalimais detalė ir kitoje nuotraukoje nugara permatomos kūno spalvos suknelės su siuvinėjimais – Miu Miu 2010m. Dar kartą jau matyta  Marios Schwab 2012- 13m. permatoma suknia – imi galvoti, o kodėl gi Oliver Theyskens negalėjo nuogo kūno kombinezono padaryti ir intymias vietas uždengti kailiu ar plaukų imitacija, jei tradicija sena kaip gyvenimas permatomas suknias kurti, tik puošimui siuvinėjimus, o ne dirbtinius plaukus naudoti> Ir visiems gražu, efektinga, patrauklu?…

Paskutinėj iš keturių nuotraukoje – Prada 2015- 16m – slepiamos spalvos siuvinėta suknelė ir Burberry 2014m. bliuskutė su siuvinėtu sijonu…

Juodai siuvinėta kūno spalvos suknia, dar viena, suknia – Erdem 2015m. ir margas komplektas – Mary Katranzou 2011- 12m.

 

IMG_1336

 

Ann Demeulemeester 2014m. laikinai atsisakius savo įprastos juodos spalvos visam kam ir kombinuoja ne tik odą su nėriniais, kaip ji visada su faktūrom kad žaidžia, bet ir raudoną su ochra…

 

IMG_1348

 

Thierry Mugler 1992m. kaubojiško kostiumo motyvais vakarinis rūbas, raudona plunksnom dekoruota suknia – Giles 2008- 09m. juoda permatoma raudonai siuvinėta suknelė – Alberta Ferretti 2014- 15m. Juoda, baltu kailiu puošta – Giambattista Valli 2014- 15m. ir ružava – John Galliano 2005- 06m.

Dramblio galvos salė, kur rūbai parinkti ekspozicijai, kartoja siluetą, koloritą ar faktūrą… ar su jais kontrastuoja?

 

IMG_1320

 

Tamsus sijonas ir sviesi viršutinė, įsimenančio silueto, dalis – Rick Owens 2011- 12m. Permatoma, kombinuotų faktūrų suknia – Givenchi Riccardo Tisci 2007m.

 

IMG_1323

 

Iš tos pačios salės – Junya Watanabe 2003m. balta, su įspūdingu galvos apdangalu, suknia, juoda su plunksnų kaklu – Ann Demeulemeester  2010- 11m. Pelerina – Vivienne Westwood 2013- 14m. permatoma juoda suknia su kūno spalvos pamušalu – Christian Dior John Galliano 2005- 06m. mėlyna – Oliver Theyskens 2000- 01m.

Penkto dešimtmečio stiliaus krinolinai, komponuojami su lamomis ir gazelėmis… Gal dėl spalvinio kontrasto? ar dėl pabrėžto talijos grakštumo?…

 

IMG_1328

 

IMG_1329

 

Aksesuarams irgi skiriama rimta vieta – pakankamai didelė ekspozicijos dalis: Kankano batas – Roger Vivier 1987m. … Vėžio skrybėlaitė – Erik Halley 1998m…. Alexander McQueen 2011m. plunksninė suknelė, primenanti paukštį narve…

Ir toliau, visko tiek daug, kad sunku buvo sufotografuoti ir nelengva išbardinti… Lapė – Stephen Jones 2006- 07m. kanopų batai – Iris Schieferstein 2015, 2006m – dailininkė pastoviai grįžta prie motyvo… arba madoj tiesiog vis greičiau pamirštama ir galima priminti vėl, kas dešimt metų, pvz.

Sidabriniai, lakuoti su platforma -Noritaka Tatehana 2016m. šampano spalvos atviri aukštakulniai – Pierre Hardy 2013m. Meliuzinos galvos apdangalas – Jay Brigs 2014m. aukštakulniai su krikštoliniu kulnu – Viktor & Rolf 2007m….

Ugnies paukštės galvos apdangalas – Anya Caliendo 2016m. daugiaspavė Prada 2014m. ir paryžietiški – Roger Vivier 2009m.

Auksu ant juodo siuvinėti aulinukai -Givenchy Riccardo Tisci 2009- 10m.  sekantys siuvinėti aulinukai – Balmain 2013- 14m. vos ne fetišiniai aukštakulniai – ultra – Christian Louboutin 2007m. paukščio formos skrybėlė – A.F. Vandervorst 2016m. auksiniai aukštakulniai atvirom nosim – Giuseppe Zanotti 2012m. raudoni auksu siuvinėti batai -Vivienne Westwood 2012m.

 

IMG_1314

Taigi, margi rūbai margo svieto… Ir koks būtų atsakymas į klausimą, kiek meniškumas, meistriškumas dar madoje išlikęs, arba, gal teisingiau būtų klausti, ar žmonės vis dar puošiasi margaspalviai, įvairiausiom formom ir tekstūrom, nenusileisdami paukščiams ar žvėrims? – atsakymas matosi aiškiai ir žemiau esančiame parodos plakato atvaizde – suknioj raudonoj ir kuo turtingiausiai išsiuvinėtoj – taip! Todėl ir modeliuotojai dar aktyvūs, muziejus turi ką parodyti, ir žiūrovams dar smalsu, ką pamatys – ateitis madai dar  yra.

scan0001

Hasselt Madų muziejuje „Houte- a- Porter“ paroda šią vasarą (I dalis)

Ar gražius ir įspūdingus kostiumus eksponuoti reikia preteksto? Ar, turint pakankamą rezervuarą, iš kur juos pasirinkti, būtinai dar reikia turėti ir idėją, kuria vadovaujantis, ekspozicija būtų sudėliojama? – Hasselto Madų muziejus pakeičia kokias tris tokias parodas per metus, kokį tokį pretekstą, kodėl eksponuojama vieni, o ne kiti kostiumai, aksesuarai ar nuotraukos ar dar kas, turėdami, bet iš principo, tai vienų gražių dalykų visumą pakeičia kita, lygiai tokia pat gražia ir publika ateina vėl žiūrėti…

Šį kartą rodomi kostiumai eksponuojami pramaišiui su gyvūnų iškamšomis, ragais, nagais ir pan. – jei kas nutuokiat, kodėl, tai galit pasakyti, nes man tai prasminis lygis liko neaiškus. Žinoma, kontrastuoja gražiai, žiūrovai gali žiūrėti gyvūnus, jei rūbai jiems nelabai įdomu… Tiesa, iškamšos ir ragai jau kuris laikas yra labai madingi interjeruose ir žmonės įsirašo į eilę specialiose parduotuvėse, kad įsigyti kokį tigrą ar mešką – gal čia tos mados atgarsiai šioje ekspozicijoje ir yra – pirmoji salė ypač konceptuali:

 

IMG_1295

juodoji suknia su metaliniais vinimis – Thiery Mugler 1992- 93m. kolekcija, Auksinė suknia – Christian Dior John Galliano, 2004m. Toliau dar ten yra didžiuliai laiptai, kurių viršuje briedis, priešais įėjimą – povas, kabo įdomus portretas – likę šios salės kostiumai paslėpti už kampo…

Raudona spalva visada gerai atrodo tokiose ekspozicijose: plokščias krinolinas – Comme des Garcons, 2015,  krinolinas iš čigoniškų skarų – John Galliano 2004-05m…

Suknia, kuri yra ir pati sau instaliacija -Viktor & Rolf, 2007- 08 metais visa jų kolekcija nešėsi ekstra apšvietimą ant savų pečių.

Parodos pavadinimas sudėtas iš dvejų sąvokų: Haute Couture ir Pret-a-Porter. Tai yra du skirtingi dalykai, kažkada – konkuruojantys… Nes Aukštoji mada buvo pagal kliento užsakymą, originalas ir rankų darbas, kai rankų darbas dar nekainavo beveik nieko, užteko susimokėti už brangias medžiagas… Pramonei vystantis ir plintant fabrikinio siuvimo rūbams, rūbų modeliuotojai irgi ėmė po truputi tiražuoti savo kūrinius – jei seniau kurdavo kolekciją, kad nustebinti, pritraukti klientus, tai dabar ėmė pret-a-porter kolekcijas kurti vis daugiau pardavimui – klientams pasirinkti, o aukštasis menas tapo per brangu ne tik klientams, bet ir rūbų modeliuotojams…

 

IMG_1300(1)

Taigi, paroda yra kaip ir sugeupuota apie klausimą, kiek Aukštojo meno meistriškumo, kokybės, meninių idėjų yra likę įsigalėjusiose nešiojimui pritaikytose kolekcijose, po dvi tris ar keturias per metus sukuriamose didžiųjų meistrų?

Nuotraukos gražiai įsikomponuoja ekspozicijoje, dar ir tuo, jog atsineša gyvas moteris, žmogiškus veidus, figūras… Atstovaujami visi aktualiausi mados fotografai. Paskutinis vaizduojamas jau kostiumas: pilkai sidabrinis -Yohji Ymamoto 1999, juodas -Yohji Yamamoto 2015- 16, baltas – Yohji Yamamoto, 2003-04m. – įdomu, kaip autorius grįžta vis prie tų pačių motyvų… Arba – nepraranda savo stiliaus.

 

IMG_1303

Baltas medvilninis ansamblis – Viktor & Rolf 2002.

 

IMG_1305

Parodos kuratorius Filep Motwary, dizaineris, žurnalistas ir fotografas, bandė modelius grupuoti pagal siluetų išskirtinumą, apie detales, tokias kaip drapiravimas, krinolinai, dekoravimas, korsetai…

IMG_1308

Raudona suknia tolumoj: Delpozo 2015- 16m. Trumpa suknia su ilgu sleifu – Vivienne Westwood  2014- 15m. Suknia su puošnia drapiruote ant peties – Rick Owens 2015m.

 

IMG_1330

Zebro atvaizdas turėtų žiūrovą paruošti salei su korsetų motyvų ekspozicija? – Gal… Rožinė suknelė su kojinių laikikliais – Undercover 2013- 14m. Iš odos pintos suknios – korsetai: Gaultier Paris 2010m. Juodas odinis korsetas ant permatomos palaidinės – Gucci Tom Ford 2001m. Sudraskytos per didelės juodos suknelės motyvas ant šviesiai ružavo pamušalo – Maison Martin Margiela 2009m.

Dekoravimo temą atspindinti, gausi modelių grupė – pradėkim nuo šniūrais dekoruoto Balmain 2014- 15m. su ryškiu diržu…

 

IMG_1370

 

Čia įsiterpia variacijos klasikiniais motyvais -gausiai siuvinėta ( ir ilgos pirštinės) Vivienne Westwood 2012m. Balti išsiskiriantys rankogaliai ir kaunierius – Giles 2015- 16m. Angelo sparnų formos pūstos rankovės – Viktor & Rolf 2001- 02m. Kontrastingų formų, grybą primenantis, siluetas – Christian Lacroix 2009m… Pažiūrėkit, kaip seniai plonų kojų siluetas buvo pasiūlytas, o jame vis dar esame užsilikę…

Drapiravimas… Drapiravimas…

 

IMG_1359

 

juoda siaura sukne su šviesia pelerina – Christian Dior Raf Simons  2013- 14m. Raudona suknia su mantija – Delpozo 2015- 16m. Sviesi, aukso tafta drapiruota suknia – Dries van Noten 2014m. bronzinė vakarinė – Herve L“ Leroux 2015m. Juodas sijonas ir balto šilko palaidinė – Lanvin Alber Elbaz 2013- 14m.

Kai Yohji Yamamoto nenaudoja krinolinų, tai korsetai dar vis jo kolekcijų motyvuose išlieka? -2003m.

 

IMG_1365

 

Geltona suknia, kmplekte su skrybėle – Yohji Yamamoto 1997m. juoda vakarinė suknia su olgomis pirštinėmis ir netikėtu kaklu – Ann Demeulemeester 2012- 13m. Antroji autorė yra įtakota pirmojo, jei bendrai jų kolekcijas ir nueitą kelią lyginti, nors, konkrečiai šiuose modeliuose to gal ir nesijaučia…

Pereito amžiaus aštuntas dešimtmetis buvo vėl pasirodęs madoj, pastebėjom tai ar ne: Nina Ricci Oliver Theyskens 2009m.

 

IMG_1368

 

Apie tvirtus, aiškiai išreikštus siluetus sušnekus… Pilkas dvejų dalių kostiumėlis -Thom Browne 2013- 14m. juodam fone išpjauti balti rutuliai – Anrealage 2015- 16m. Sidabriniai pilkas ansamblis – Thom Browne 2012- 13m.

Visada klasika, kaip ir priklauso, dekoruota minimaliai: Chanel Karl Lagerfeld 2014m.

 

IMG_1373

 

Balta maikute ir oranžinis sijonas – Jil Sander Raf Simons 2011m. Parašiutinio šilko bombos formos suknia -Anrealage 2016m. Melsvas švarkas sijonas ir rusvos kelnės – Dries Van Noten 2015- 16m. Juodas kapotas siluetas – Vivienne Westwood 2012- 13m.

kartais klasikinis rūbas tėra skirtas būti fonu galvos apdangalui?… Galima būti neapsirengus, dėvėti tik skrybėlę, ir niekas nepastebės, kad ko nors trūksta?… Giles 2012- 13m.

 

IMG_1379

 

Jau minėtas melsvas Dries Van Noten 2015- 16m. kostiumas, Schiaparelli 2014- 15m. ružavas paltas su mėlynais išsiuvinėtas inicialais, apsiaustas – sijonas ant kelnių: Mary Katranzou 2013- 14m.

 

Sakykit ką norit apie J.Galliano, bet kaip menininkas jis nepralenkiamas… John Galliano 2003- 04m.

 

IMG_1384

 

Raudonas Prada 2009- 10m. kostiumėlis, jau minėtas žalias John Galliano 2003- 04m. ir knygos, išleistos su ekspozicijoje esančių modelių atvaizdais, viršelis.

(bus tęsinys)

Arnhemo muziejaus realistai: Carel Willink

Karlas Willinkas (1900- 1983) yra sak3s, jog jo kūryboje „matomasis pasaulis ilgai buvo atskirtas nuo vaizduojamojo“… Ir jis nelabai galėjo paaiškinti, kodėl.  Žiūrovų ir meno mylėtojų laimei, jie kažkokiu momentu vis tik susiėjo ir turime K.Willinko kūrybinį palikimą. Matomai, jaunas būdamas, buvo kaip visi, leidosi laiko dvasios nešamas, gyveno vyraujančioje meninėje terpėje, kol kažkokiu momentu subrendo, tapo savimi pačiu.

247 Carel Willink

Gimė Amsterdame, kartu su prasidedančiu XX amžiumi, kol mokinosi mokykloje, prasidėjo ir baigėsi Pirmas Pasaulinis karas, kurį olandai žinojo tik iš nuogirdų – karo pabėgėlių pasakojimų ir ekonominio sužydėjimo, mat šalis kare nedalyvavo, buvo likus neutrali. Pokaryje jis išvažiavo mokytis dailės į Berlyną, kur studijavo net dvejose skirtingose akademijose, 1926 metus praleido Paryžiuje, įtakotas tokių korifėjų, kaip Picasso ir Lege… 1927- 28 metais spėjo apsivesti ir išsiskirti ( buvo žmonos paliktas).

Bet į Olandiją grįžo ne veltui, ir tapybos turinį pakeitė irgi ne veltui. jau nekalbant, kad jis grįžo prie klasikinės tapybos technikos, kurią įsisavino pats, knygų padedamas, ir susiformavo visiškai savitas jo kūrybos stilius. Sakoma, kad A. Malraux apsilankė jo atelje Paryžiuje ir padarė Willinkui pastabą, jog, girdi, ne šiuolaikiška yra šitiek dėmesio skirti tapybinei technikai, kad reikia viską lengviau, paprasčiau, greičiau… O dailininkui jau buvo atsibodę dalyvauti aplink kuriamose šlamšto, vadinamo moderniu menu, krūvose ir jis šią pastabą priėmė kaip tik kaip paskatinimą, kad teisingu keliu eina ir juo jam reikia eiti ir toliau.

K.Willinko pažiūros, gyvenimo filosofija galutinai susiformavo, matant Weimaro respublikos žlugimą, kai stebėjo daugybę žmonių, tame tarpe ir draugų bei pažįstamų, priverstų arba prisitaikyti prie kylančio fašizmo, arba eiti į kalėjimą, koncentracijos stovyklas arba netgi mirti – tai nuėmė jam jaunuolišką lengvabūdiškumą, optimistišką tikėjimą gyvenimu ir privertė subręsti kartą ir visam laikui… Bet paliko ir labai jautriu visuomenės gyvenimo pokyčių niuansams, besikeičiančių epochos vėjų dvelksmui.

Ant ko mes statome savo gyvenimus, kas šiame besikeičiančiame pasaulyje yra tikra, už ko galime laikytis? Kuo pasitikėti? – dailininkas matė senąją olandų tapybą muziejuose, techniškai puikiai išsilaikiusią, be pageltonavimų, be sutrūkinėjimų, laiko patikrintą, ir jautė, kad tokią techniką, tokį meistriškumą nori įvaldyti ir pats. Matė, jog tai leis jam įkūnyti mintis materijoje ir padaryti tai tokiu būdu, kad neteks turėti sau dėl to priekaištų: jo paveikslai turės tvirtą pagrindą, bus nutapyti kruopščiai, kantriai, sluoksnis po sluoksnio, tiek kiaušinine ir kazeinine tempera, tiek paskui aliejiniais dažais – galiausiai jis susikūrė savą procesą, kurio iki gyvenimo galo ir laikėsi – ir kad jis, galiausiai, turės ką priešpastatyti visam likusiam pasauliui, kuriame ne tik tokia technika, bet ir žymiai fundamentalesni žmogiški dalykai išnyksta – išeina iš mados, ir panašu, nebe grįš.

Nes Olandijoje K.Willinkas, kaip ir jo draugai literatai E. du Peron, Menno ter Braak ir kiti, buvo šaukiantieji tyruose, kai kalba užeidavo apie fašizmo grėsmę – tais laikais visoje Europoje ir pasaulyje fašizmui buvo žymiai daugiau pritarimo ir paramos, nei dabar norima pripažinti… Pradžioje dailininko nerimas dėl ateities jo paveiksluose dar atsispindėjo kaip ir anekdotinėse siužetinėse linijose – jo tapytuose peizažuose pasitaikydavo ir žmonių, kurčių, nepastabių, be jokios jungties su supančiu pasauliu ir konkrečia aplinka. Bet net ir tai pasirodė, kad  ne visiškai tiksliai perduoda artėjančios epochos veidą… Tada žmonių figūros iš jo darbų išnyksta, lieka ne tik kad tiktai architektūra, bet ir ją atstovauja tik atskiri pastatai, išplėšti iš konteksto, patalpinti tuštumoj, besikaupiančios audros atmosferoj.

Su laiku žmonių vietą užima skulptūros, viskas vis dažniau primena griuvėsius, archeologinius kasinėjimus, vietą, kur jau atsitikę kažkas baisaus, neatitaisomo, liudininkai yra tik akmeniniai, ir tuoj ir jie nebe sugebės apie įvykius nieko paliudyti. Grožis ir estetikos fragmentai, kurių niekas nebe supranta, nevertina, jų šaukimui nėra kas atsiliepia – autorius suprato, jog priversdamas žiūrovą reaguoti emociškai, pasieks didesnį efektą, nei regzdamas kokias tai konkrečias turinio kilpas.

Apie 1930 metus jo kūryboje atsiranda antros žmonos, Wilmos atvaizdas – pradžioje ji dar labiau panašėja, kaip būtų Picasso tapyta…

wilma-and-horse

Bet, kartu su klasikinės tapybos technikos įsisavinimu ir jos portretai rampa realistiniais. Ji buvo jam tinkama partnerė ir modelis, ir jie pragyveno ilgai ir laimingai iki 1960 metų, kai ji mirė nuo kraujo išsiliejimo į smegenis. Dailininkas pats gyveno žymiai ilgiau, spėjo dar du kartus apsivesti, vieną kartą netikusiai, kitą – vėl laimingai, bet kol kas, buities ir žmogiškos laimės užuovėjoje, gyveno ir kūrė fašizmui įsigalint Vokietijoje, Antram Pasauliniam karui pasklindant po Europą… Pergyveno rusų Berlyno paėmimą, po pergalės vis augančią amerikonų ekonominę ir kultūrinę įtaką, Taip pat gyvulinio prado žmoguje iškėlimo į paviršių, populiarinimą, seksualinę revoliuciją šeštam dešimtmetyje, vartotojiškumo triumfą…

Per visą tą laiką, neramų ir baisų, dailininkas sugebėjo nenustoti kurti, buvo produktyvus, vystėsi. Iš K.Willinko darbų į žiūrovą dvelkia neviltis, siaubas, labai blogos nuojautos atmosfera, bet prie surrealistų jis kaip ir netiktų būti priskirtas, nes realybės jis neiškraipo, jis ją tik selektyviai naudoja, jos elementus komponuodamas pramaišiui su tuščiomis dramatiškomis erdvėmis.

Jei Hitleris įrodė dailininką buvus teisų, tai karui pasibaigus, žmonijai atgimė viltis, kad dabar viskas bus gerai, gražu ir visi bus laimingi ant visai – amerikonų pinigais remiama Europos ekonomika ėmė augti, karo žaizdos gijo, karo pramonė perėjo į buitinių, žemės ūkio, automobilių ir kitokių taikos metui skirtų objektų gamybą, visur rodėsi saugu ir smagu gyventi. O K.Willinkas ir toliau tapė grėsmę, neviltį, pavojų…

Gal jo plokštelė sugedo? Kaip jis pasikeitusio laiko nemato, nejaučia, jei toks jautrus ir toli įžiūrintis?… O dailininkas pasirodė tikrai toli įžiūrintis, jis ne tik ant visai išėjusio gyvenimo būdo, epochos, kultūros gedėjo ir nenorėjo pamiršti. Jis matė, koks tas optimizmas yra trapus, ir koks žmonėse jo yra tiktai plonas sluoksnelis – karai Korėjoje ir Vietname tai labai greitai patvirtins.

O kol kas, europiečiai, tame tarpe ir olandų dailininkai, prieškaryje ir po karo išvažiavę į JAV, ten dirbę abstrakčiai, spalvingai, moderniai – vaikų piešinių primityvumą primenančiu stiliumi – atėjo į madą, Niujorko tuo metu diktuojamą visam likusiam pasauliui, ir buvo eksportuoti atgal, kaip Šaltojo karo įrankis kovoje su vadinamu Socialistiniu bloku ir jame vyraujančiu realizmu. W. de Kooning, Karel Appel, Constant, Corneille ir pan. kūryba buvo oficialiai šlovinama, rodoma, skatinama – didesnio kontrasto su K.Willinko kūryba įsivaizduoti, turbūt, neįmanoma…

Iš meno tuo metu buvo sistemingai išnaikinami prasminiai klodai. Didesnį nereikalingumą tapybiniai technikai irgi sunku įsivaizduoti, to meto madinguose paveiksluose… Net emocinis paveikslų poveikis irgi nereikalingas – vis labiau buvo einama prie meno, kaip grynai dekoratyvaus elemento buityje, saviraiškos priemonės kiekvienam,  laisvo instinktų išsiliejimo…

Meno kritikų ir kitų oficiozų pažiūriu, K.Willink priklausė praeičiai. Ant visai.

Kai iš tikro dailininkas laikmetį ir jo atmosferą jautė vis dar taip pat tiksliai: įrodymas – jo peizažuose maždaug apie tą momentą atsirandantys … gyvūnai. Nesurišti turiniu su aplinka, bet absoliučiai realistiški ir puikiai nutapyti – tokiu būdu kontrasto principu autorius iš karto sukuria  – pagauna? – tiksliai tokį absurdo jausmą, kokį jį jautė tada visi, bent kiek dar galvoti sugebantys… Ir dailininkas vėl tapo šiuolaikinis, jį tuoj pat prigrupavo prie magiškųjų realistų, nors pati šita šiuolaikinio meno srovė Olandijoje niekada netapo labai populiari ar madinga.

Žodžiu, K.Willinkas triumfuodamas grįžo į dabartį, o karui Vietname įsisiūbavus, Kubos krizei atsitikus, Šaltajam karui įsibėgėjus, pokarinis optimizmas greitai ir plačiuose visuomenės sluoksniuose užleido vietą beprasmybės jausmui – išpopuliarėjo narkotikai, paplito vartojimas, gyvenimas šia diena ( ir į skolą rytdienai, nes gal tas rytojus jau ir nebe išauš…) Aš asmeniškai įtariu, jog autorius, ėmęs vaizduoti gyvūnus savo peizažuose, net ne absurdo kaip efekto siekė, bet vaizdavo savo laikmetį pačia tiesiogine prasme – kaip gyvūnus tarp žmonijos civilizacijos liekanų.

Carel Willink (16)

Absurdas, tiesa, jo neaplenkė irgi, bet daugiau asmeniniame gyvenime. 1969 metais jis veda 38 metais už save jaunesnę Matidą, kuri tiek įsigyvena į savo rolę – gražuolės, stiliaus ikonos, mūzos, užkariautojos – jog jai praktiškai konstatuojama didybės manija ir dailininkas nori tik kuo greičiau jos atsikratyti.

Ypač po to, kai ji suraižo Wilmos, mirusios Willinko žmonos portretą, kabėjusį salone. Oficialiai skyrybos užregistruojamos 1977 metais, ir, beveik tuoj pat jis susituokia ketvirtą kartą. Ir Sylvijos asmenyje į jo gyvenimą vėl grįžo laimė. Dailininkui buvo 77, jo žmonai, išore labai panašiai į Mariną Vladi, 33 metai. Tai ji buvo ta skulptorė, kuri sukūrė J.Brodskio biustą, be abejonės, sukūrė ir savo vyro atvaizdų… Po dailininko mirties toliau rūpinosi jo palikimu.

225279-300-453-scale

Net ir į beviltiškus Willinko peizažus – dykumas, kuriuos jis dar nutapė iki savo mirties 1983 metais, atėjo gražuolės nuogos moters figūra ir tie peizažai ėmė labiau panašėti į arkadijas, prarastus rojus, kuriuose dar truputį galima pabūti… Autorius pagaliau paliko ramybėje pasaulio likimą, užsidarė savoje laimėje, kiek dar jam jos buvo likę pragyventi… Iš meno kritikų nelabai kas tai pastebėjo ar kam tai berūpėjo – K.Willinkas jau buvo tapęs gyva legenda – vien todėl, kad buvo gyvas liudininkas laikų, kuriuos kiti žinojo jau tik iš pasakojimų. Daugybė išlikusių nuotraukų, skelbtų visokiausių rūšių spaudoje, liudija, jog jo asmuo ir asmeninis jo gyvenimas visiems buvo žymiai įdomesnis ir rūpėjo labiau.

Ir paveikslus jau pirko ne dėl jų turinio ar aktualumo, bet pirko Willinką, pirko pavardę, legendą, autorių – tam tikru momentu taip jau galima imti pardavinėti bet ką ir už didžiulius pinigus. Nes Willinko pavardė atsistojo į tą pačią eilę olandų, žinomų ir vertinamų mene – Van Gogas, Mondrianas, Van Dongenas… O ir ta pati COBRA jau nebe buvo su juo supriešinama – istorijoje, ir, tuo labiau, amžinybėje, visiems vietos užteks.

Gal tame ir yra gyvenimo prasmė, nugyventi jį geriausiu įmanomu būdu, savą savaip, nesvarbu, kas likusiame pasaulyje bevyktų („no matter, what…“). O K.Willinkui dar ir aiškiaregio, nuspėjusiojo, teisingai išpranašavusiojo titulas išliko, tai ko dar nelieka norėti, kai istorija tave patvirtina, buvus teisiu?

ca7e5120-b91d-11e5-9718-0455ad3ef782

Kees Verheul „Šokis aplink pasaulį“: olandų kultūrinės įtakos ir draugystė su J.Brodskiu

Ne visi gimstame su siela, galinčia laisvai apglėbti visą pasaulį. Bet kai kurie tokiais tampa… Apie J.Brodskį yra rašyta daug ir draugų iš įvairių šalių, tautybių, netgi kultūrų. Daugiau gal klausimas, ar jis pateikiamas jau kaip pasibaigusio, išgyvento sudėtingo ir turtingo gyvenimo produktas, pripažintas, garsus, populiarus ir mylimas arba ne. Ar, kaip šio straipsnių rinkinio atveju, liudijamas J.Brodskio virtimas savim pačiu ( ir, galiausiai, netgi paminklu sau pačiam) – liudininko ir draugo pasakojimai, slavisto ir eseisto analizės – ne prisiminimai atgaline data, bet liudijimai iš jaunystės, iš to laiko, kai J.Brodskis dar buvo žinomas tik mažam skaitytojų ratui, gyveno TSRS, svajojo ištrūkti į Vakarus… Tada jau buvo tokių, kurie jame matė genijų, bet jš skaičius išaugo su metais ir dabar jau mes visi gudrūs apie tai šnekėti, didelio įžvalgumo tam nereikia.

O gyvą poetą įžiūrėti sunku dar ir todėl, nes jis, kaip Žanas Kokto rašė, skamba jau iš karto kaip anachronizmas – kad dar gyvas, ir jau Poetas… O J.Brodskis neturėjo daug draugų, nebuvo malonus žmogus bendravime ir bendrauti su juo nebuvo lengva – tik jaučiant jo talentą, jo talento dydį, buvo galima jam daug atleisti, taikytis prie jo manierų, bendravimo būdo, egocentriškumo… Klausytis ir pritarti jo teorijoms ir nuomonėms. Kai jaunas olandų slavistas, rašantis diplominį darbą apie Aną Achmatovą, ėmė atvažinėti į TSRS, jis susipažino ir iš karto susidraugavo prieš metus iš tremties Archangelsko srityje grįžusiu J.Brodskiu.

_ons003197801ill106

Reiktų įsivaizduoti, kad J.Brodskiui savo laiku iš tikro nelengvai gyvenosi su jį supančiais žmonėmis: jis buvo labai savarankiškas, didelę dalį turimų žinių ne gavęs bendru švietimo sistemos keliu, kaip visi, bet susirinkęs, išsimokslinęs pats, kas jį domino, ir iš šaltinių, kuriuos jis vertino. Todėl jam pastoviai kliūdavo ne tik propagandos ir ideologijos štampai, bet ir bendrai priimti visuomenėje dalykai, dėl kurių niekas nesusimastydavo, o jis kaip tik nesutikdavo, nes kodėl būtinai turi būti, kaip yra, kai gali būti visaip… Arba kai jis pats turi apie tai žymiai įdomesnę teoriją… Ir čia rado sau vietą draugystė su Kees Verheul – J.Brodskis jį visur su savimi turėdavo, kai tas būdavo atvažiavęs, ir juo remdavosi, kaip jo teorijoms pritariančiu – “ štai, matot, žmogus kultūringas, iš Vakarų, mane supranta, o jūs nesuprantat, vadinasi, nedaaugę, nepraustabusrniai, nežinot, nesugebat suvokti…“ Jei pats Kees savarankiškai kažką norėdavo įterpti, Brodskis jį tuoj nutildydavo, atseit, jo rusų kalba prasta, žmonės nesupras, ką jis nori pasakyti…

_ons003200301ill0266

J.Brodskis taip džiaugėsi, įsivaizduodamas K.Verheul asmenyje suradęs sau veidrodį ir supratimą, jog šiam ranka nepakildavo jam prieštarauti. Nors, prieštarauti būtų buvę ką: nepaisant, jog J.Brodskis buvo tikrai, orentuotas į vakarų ir krikščioniškas vertybes, europinę kultūrą, ir jie abu buvo gimę tais pačiais 1940 metais, jų nepanašumas nekrito į akis tik todėl, jog jie buvo gimę skirtingose šalyse ir skirtingose visuomenėse… Jei jie būtų buvę iš to paties krašto, iš tos pačios kultūros, Kees Verheul nuomone, tai gal net į galvą niekam neateitų juos lyginti ar vadinti panašiais!

Dar pačioj jų pažinties pradžioje, Brodskis paklausė Kees, ar jam irgi rodosi, jog Roberto Frosto poezija panaši į Anos Achmatovos… Nežinau, kaip kitiems, bet tai buvo tokia nauja mintis, jog turėjau atidėti knygą į šoną ir gerai pagalvoti.

Josef_Brodsky

Rinkinyje įdėtas straipsnis iš 1974 metų olandų laikraščio NRC/Handelsblad, nagrinėjantis J.Brodskio kūrybą, kaip šiuolaikinio Europos poeto. Žinoma, jis rusų poetas – A.Achmatovos, O.Mandelštamo, B.Pasternako įtakos pas jį lengvai randamos, bet toliau jis tikrai, europietis, europinės kultūros poetas. Dažnai dar ir klasikos ar Naujųjų laikų Vakarų istorijos motyvus naudojantis savo XXa. patirčiai išreikšti ir apmastyti.

Kai žmogus užauga, galėdamas eiti kur nori, daryti ką nori, domėtis, studijuoti be apribojimų, tai nieko tokio ypatingo jis paprastai užaugęs ir netrokšta – nebūna susiformavęs spaudimas. O tik ko nors neleisk, uždrausk, neduok ar nedaduok – žmogui kaip tik to ir užsireiks, viskas bus įdomu, jis veršis užpildyti spragas iš viso pasaulio – jo istorijos, kultūros, geografijos, kalbų.

Jau būdamas Amerikoje J.Brodskis netruko ir ten prisigyventi priešų, nes laikėsi taip pat nepriklausomai, kaip ir TSRS, buvo nedėkingas, nenorėjo vaidinti režimo aukos rolės… Ir jau tada tipiškas jo poezijos bruožas buvo susiformavęs – daugiasluoksniškumas, ne tik eilėraščio formoj ar ritme, bet ir minties raiškoj, prasminiuose ryšiuose. Ir visa tai iš paviršiaus, iš pirmo žvilgsnio buvo kaip ir nematoma, tos sudėtingos konstrukcijos buvo galima net neįtarti ten viduje esant.

aun_brodsky_j_32353

1981 m. išvydus šviesą jo į anglų kalbą išverstos kūrybos rinkiniui „Part of speach“, olandų savaitraštyje „Vrij Nederland“ Kees Verheul teigia, jog iš“ Niujorko, rusų  poeto, žinomo tik siaurame rate, J.Brodskis tapo žinomu, reikšmingu Amerikos autoriumi, besinaudojančiu pagrinde rusų kalba“.

Taip pat K.Verheul yra skaitęs pranešimą „A.Achmatova ir J.Brodskis“, kuriame pradėjo nuo … olandų, nuo protestantiško taupumo, būdingo visai olandų kultūrai. Literatūra nėra labai stipri ir jos nėra daug toje kultūroje todėl, jog per protestantizmą ten įsivyravęs įsitikinimas, kažkur pačiuose giliausiuose pasamonės sluoksniuose, jog“ kai žmogus ima kalbėti, pasaulis aplink jį nustoja egzistuoti“… todėl Olandija yra daugiau vaizduojamos kultūros – dailės šalis. O pas rusus viskas atvirkščiai: realybė, kuri juos supa ir kurią jie žino, dingsta kaip tik, kai jie nutyla, kai apie ją nebe kalba: daugiažodiškumo kultūra… O vaizduojamą kultūrą kompensuoja puiki senųjų olandų tapybos kolekcija Ermitaže.

Anai Achmatovai šioje sistemoje jis paskiria specialią vietą – ji yra kalbanti, poetė, bet jos kalba yra taupi. Ir ji meistriškai atvaizduoja tylą įtampos, laukimo formoje… Kalba pas ją yra prasmingumas, o ne neprasmė. Vėlyboje Achmatovoje tyla tampa iš viso, pagrindine lyrine tema. J.Brodskis yra A.Achmatovai paskyręs eilėraštį kūdikėlio Kristaus krikštijimo tema – Rembranto paveikslas ta pačia tema kabo Hagoje, muziejuje Mauritshuis, ir juos – eilėraštį ir paveikslą – yra prasminga lyginti, juose yra ryšys.

brodsky2

Bendrai, egzistuoja olandiškas J.Brodskis, kaip ir angliškas, itališkas, lietuviškas ar kiniškas, žiūrint, kurių kultūrinių įtakų jo kūryboje ir gyvenime imti ieškoti. Gimė ir užaugo jis St.Peterburge – mieste, pastatyta medžio apdirbėjų iš Zaandamo (Holland), ir Naujoji Olandija jame irgi yra. Pasirodo, savo esse poetas yra reiškęs simpatiją kalvinizmui – oficialiajai olandų religijos rūšiai – Kees Verheul paaiškina, jog tikriausiai tai nulėmė jokios hierarchijos nebuvimas – tarp dievo ir žmogaus yra tik vienas tarpininkas – Jezus Kristus, vienu kartu ir ant visai dievo įtūžį ant žmonių „kanalizavęs“ – atpirkęs, nuėmęs… Ir žmogaus išsigelbėjimas visai nuo jo nepriklauso, ir nuo jo darbų, gerų ar blogų, irgi, o tik nuo potencialios dievo malonės: labai pa;ankus tikėjimas tiems, kurie gyvenime žino, esą „prisidirbę“ arba jaučiasi niekam neverti – nes o gal dievas nuspręs kažkaip kitaip, viltis tokiu atveju visada dar yra… Čia jaučiama ir A.Kamiu  – kalvinisto be dievo – įtaka J.Brodskiui.

Poetas užaugo penkiolika minučių atstumu nuo Ermitažo, domėjosi olandų tapyba, ją mėgo. Olandų paveikslai gyvena jo eilėse slaptą gyvenimą: ne įprastiniais siužetais – čiuožėjais ar malūnais – ne egzistuojančių paveikslų aprašymais ar paminėjimais, bet rembrantiškomis asociacijomis, interpretacijomis, situacijomis…netgi šviesotamsa.

0292f8789b71babbb17cf392f2a73342

1985 metų vasarą Amsterdame svečiuodamasis, jau Amerikoje gyvenantis J.Brodskis, lankydamasis Steidelijk museum ( šiuolaikinio meno kolekciją kaupiantis muziejus Amsterdame), muziejaus suvenyrų parduotuvėje įsigijo paveikslų reprodukcijų rinkinį. reprodukuojamų tenai darbų autorius buvo Carel Willink (1900- 1983), neseniai miręs, nelabai šiuolaikinio meno mėgėjų tarpe populiarus – pirmiausia jo kūryboje į akis krenta klasika, tiek motyvuose, tiek tapybos technikoje – ir tik geriau įsižiūrėję, įsijautę, tarp kurių buvo ir poetas, pamato juose slypintį stipriai, puikiai išreikštą būtent šio, mūsų gyvenamo laiko, įtampą ir tragizmą.

247 Carel Willink

Po kelių mėnesių iš Amerikos į Amsterdamą atėjo šviežiai sukurtas eilių ciklas „Karlo Willinko parodoje“. Kees Verheul rašo, jog ir Brodskio poeziją, ir Karlo Willinko tapybą žinantiems, ryšys tarp šių dvejų kūrėjų yra akivaizdus. Labai keista, K.Willinko peizažus žiūrint, žinoti, jog jis niekada nebuvęs St,Peterburge ir jo nematęs. Tą užrašė Kees savo dienoraštyje irgi: po St.Peterburgą klajodamas, pastebėjęs, jog vaikšto „idealiame K.Willinko peizaže!“

Tiek dailininką, tiek poetą charakterizuoja pomėgis naudoti klasikinę senovę XXa patirčiai ir emocijoms išreikšti… Ir kalvinistiška šiuose K.Willinko peizažuose galima pavadinti – jų šaltą, negailestingą ryškią šiaurinę šviesą: jų apšvietimas ir bendra nenumaldomo šiurpumo atmosfera nulėmė, jog K.Willinko kūryba yra priskiriama surrealizmui… Grėsmingas absurdiškumas visko, kas vyksta, kruopšti tapybinė technika, praeitis sumaišyta su fantastiškos ateities fragmentais, statulos vietoj žmonių… Žodžiu, jei kas norėtų išleisti iliustruotą J.Brodskio poezijos rinktinę, geresnių atvaizdų iliustracijoms nerastų.

Grįžtant prie paties eilėraščio, Karlo Willinko našlė juo labai susidomėjo – pati būdama dailininkė ir skulptorė, ji buvo priblokšta, kaip tiksliai nepažįstamas užsienietis atspėjo paveiksluose slypinčią esmę! Karlas Willinkas ir pats savo gyvenime daugiau bendravo su literatais – rašytojais ir poetais, nei su kolegomis dailininkais, jautėsi jiems labiau giminingas. taip ir J.Brodskis savo eilėse apie parodą, ne varžosi su vaizdine jos kalba, bet išverčia ją į žodžius, į poezijos kalbą.

Prieškarinis olandų meno kritikas ir publicistas, antifašistinių jėgų visuomenėje tuo metu lyderis Menno ter Braak apie Karlą Willinką yra rašęs, jog grėsminga jo paveikslų atmosfera ir klasikos motyvai visai nėra esmė, kad tai – tik paviršius. Esmė kaip tik kad savo meistriškumo pagalba autorius žiūrovą priverčia patikėti tų dirbtinių, nerealių pastatų, peizažų, situacijų tikrumu…Ir kad jos ne tik baisios, bet, kažkuria prasme ir juokingos, rimtai nepriimtinos, anekdotiškos: gali būti, jog dailininkas tyliai juokiasi ir iš to, ką sukūrė, ir kūrinio efekto žiūrovams. ( reikia pasakyti, jog kai fašistinė Vokietija užpuolė Olandiją, Menno ter Braak nusižudė pats, nelaukė, kol jį nužudys okupantai).

O Kees Verheul apie J.Brodskį rašo, kaip jį visada stebino, kokią nesvarbią vietą poeto kūryboje užima aprašomasis, vaizduojamasis pradas… Kaip mažai jo poezijoje ko bendro su tuo, kas akimi matoma. Galima, žinoma, devynis eilėraščio stulpelius sulyginti su devynių paveikslų impresijomis iš parodos: kaip lyg poetas sustotų prie kiekvieno ir perduotų savo asociacijas ir pojūčius. Bet tokio aiškinimo rezultatas bus skurdus: K.Willinko tapyba laisvoms asociacijoms netinkama, o ir J.Brodskis galvoja labiau logiškai ir vientisai, nei asociatyviai.

Pirmą kartą eilėraštis publikuotas rusiškas ir olandiškas variantai kartu 1986 metais. 1991 metais dailininko našlė sukūrė J.Brodskio biustą, atlietą bronzoje, jis buvo eksponuotas Amsterdame, o dabar randasi St.Peterburge, A.Achmatovos muziejuje ( Fontannyj Dom).

Pats J.Brodskis yra sakęs, jog „Karlo Willinko peizažuose yra kažkas tokio pomirtinio: tai, kas buvo prieš mus, kas radosi, kai mūsų jau nebėra. Pastatai, statulos, dangus – viskas egzistuoja be mūsų, savaime, autonomiškai. Tai sutampa su tuo, kaip ir aš matau pasaulį. Kuo daugiau žinau apie K.Willink gyvenimą, tuo man tampa aiškiau, jog jis pragyveno mano gyvenimą. Kad mano dabartinis gyvenimas turėjo precendentą.“

„Menas – tai savęs neigimas, vos ne savižudybės rūšis“.

 

I want to be soft – dizaineris Bas Kosters didžiuojasi savo minkštakošiškumu – kitų galimybių šiandieniniame pasaulyje beveik nelikę…

„I want to be soft“ – parodos pavadinimas Arnhemo meno muziejuje. „Minkštas“ olandiškai gali būti panaudota ir ta prasme, kad ne viso proto: minkštai išvirtas (nedavirtas?) kiaušinis. Ir dizaineris Bas Kosters – turbūt pats aistringiausias, labiausiai savitas, pamišęs dėl medžiagos, faktūrų, ornamentų, žaismo ( iš čia kaukės, lėlės, pokštai) – nori tokiu būti.

Prieš trylika metų baigęs mokslus – aišku, madą, aišku, Arnheme, kaip ir visi olandų įžymieji – rūbų modeliuotojas iš profesijos, menininkas iš pašaukimo, kūrėjas iš dievo malonės – retrospektyva Arnhemo muziejuje kasmetinėmis tampančių mados dienų proga, rodosi, apima jau visą gyvenimą – gausa, išraiškingumas, įvairiapusiškumas, kūrybiniai turtai… O žmogui dar gyventi ir gyventi, – tikėkimės, sėkmingai – ir dar pamatysim jo rankomis kurto daug daug ko!

Ekspozicija sukonstruota labirinto forma: eini tarp sienų kaip tuneliu, ir kiekvieną kartą siurprizas, kas pasirodo jo gale ar išnyra iš už posūkio – kaip ir netikėtumų pilna Bas Kosters kūryba, savo energija įtraukianti tave kaip sūkurys.

IMG_1258

The Night

Nei vienas dailininkas nėra normalus, nes normalus reiškia „kaip visi“. O kai esi apimtas kūrybinės aistros, o ne tu pats savo aistrą dozuoji, reglamentuoji ir naudoji, pagal tai, kaip susiplanavęs ar geriau išeina – leidiesi aistros vedamas ir tau pačiam įdomu, kur ji tave atves ( arba tu tik nuo to kenti…). Bet, kokiu būdu tada ateita į situaciją, kai vos ne imama įrodinėti, kad pažiūrėk, tas ar kitas žymus dailininkas, dailės istorijoje įrašytas, o juk buvo nenormalus, trenktas, keistas, šizofreniškas… Mat, normalieji, jie nori pasisekimo irgi, ir pasisekimas, atnešantis ir šlovę su turtais irgi, jau įrašytas pas juos, kaip normalumo bruožas… Normalieji jau kada mato meniškumą kaip vieną iš būdų  – galimybių, kelių – į pasisekimą. Ir tokių menininkiškų normalių dabar privisę pilna, jie jau meną iš menininkų kaip ir perėmę kaip dar vieną pelningą eksplotavimo sritį…

Bas Kosters dar iš tų senųjų tikrųjų – gyvena savo aistrą, nardo joje kaip vandenyne, semia į paviršių iš jos idėjas, materializuoja jas į meninius turtus – negali nenulenkti galvos iš pagarbos prieš talentą, tolygų gamtos stichijai!

Kitas dalykas, jog gali užkliūti idėjos, kurias jo kūryba transliuoja pasauliui. Ar, tiksliau, šios idėjos gali būti suprastos ir ne taip, kaip autorius jas norėjo parodyti. Būdamas rūbų modeliuotoju, jis įsigudrina parodyti daugybę nuogumo, žmogaus kūno lyties požymių, nors, gal daugiau kaip vaikas – smalsaudamas, žiūrėdamas, ar kas gėdinsis… Jo kūryboje nėra dirbtinio gražumo – dailumo, suglostymo į vieną ar kitą stilizavimą.

IMG_1223

Norint, autorių galima kaltinti transgenderizmo propaganda – jo mūza tikrai yra plastinė ir besikeičianti, primenanti tai, kas gali būti ir Barbapapa, ir Barbamama, tiek ružava, tiek žydra, ir dažniausiai širdies formos veidu… Autorius pats teigia, jog minkštu – medžiaginiu, švelniu, vaikišku, natūraliu, visuminiu jis nori  – pasirenka – būti, reaguodamas į vis kietesnį, grubesnį, žiauresnį, aštresnių briaunų pasaulį, kuris mus supa šiandieną… Tuo pačiu gal tai paaiškintų ir transgenderizmo patrauklumą tiems, kurie šiandien jį renkasi?

Taip pat Bas Kosters yra už rankų darbą, amatą, mažaserijinę gamybą, originalumą, pozityvią energiją, autoriaus paliekamą kūrinyje ar daikte. Joks darbas jam ne per mažas, ne per daug nežymus… Niekas nėra, kad jo akies, rankos minties užimti būtų neverta: lėlės, kaukės, žaislai, žaidimai… Gobelenai, aplikacijos, komiksai, piešiniai, eskizai, marginimas raštais…

Jis mieliausiai ne tik rūbą kuria, ne tik siluetą, dekorą, detales, bet ir pačią medžiagą, jos raštus… Taip pat aksesuarus, įskaitant ir patį žmogų, kuris visa tai užsidės, nešios, demonstruos…

Bas Kosters mielai siuva paveikslus – gobelenus, kuria įvairiausią tekstilę, mezga – augina  savą pasaulį nuo pačių pamatų, pačios pradžios ir gyvena jame pilnai ištirpęs – rengiasi, dėvi, dekoruoja save… Vaidina nenutrūkstamą veiksmą.

IMG_1215

 

IMG_1214

Schwarzwald Sunset Tree Gathering 2015

 

Kažkiek tai jis tai atsinešė iš namų, iš vaikystės – jo tėvai ( jis pats gimęs 1977m.) buvo iš hipių, protestuotojų, provokatorių, krakerių (skvoterių) generacijos, ir tėtis iki pat mirties mielai nešiojo įvairiausius protesto marškinėlius, kokius jam gausiai kūrė sūnus: po tėvo mirties Bas susiuvo didžiumą išlikusiųjų marškinėlių į vieną meno kūrinį, skirtą tėvo atminimui… Kas tik dar kartą įrodo, jei manęs klausiate, kad sėkmingiausi, talentingiausi menininkai išsivysto tada, kai yra visapusiškai remiami, suprantami, skatinami ir jais žavimasi bei didžiuojamasi. O jei kam vystytis kam tenka kaip iš po jį prislėgusio akmens, tai toks kreivas šleivas, dalinai apkurtęs, dalinai kompensacijai išsibujojęs jis ir išauga. Neharmoningas.

Labirinto tradicija iš seno egzistuoja tam, kad jį eidamas, žmogus ateitų į save – rastų, suprastų, taptų savimi… Parodos autorius į save aiškiai jau kada atėjęs – o gal net po laiminga žvaigžde, savimi, gimęs… savęs niekada nepametęs – ir todėl kuria ne mažiau ką nors, o tik tiesiog visą supantį pasaulį, pagal save, kaip kūrėjui žmogui ir priklauso.

Žiūrovams gi, vis giliau labirintu į parodą keliaujant, irgi atsiranda galimybė prisiliesti prie pačios dailininko šerdies, pamatyti jį iš tikro… Ir, paradoksalu, bet taip pat priartėti arčiau bent kiek prie paties savęs… Arba bent jau pamatyti, kaip aistringai reikia drįsti gyventi, kad savimi būti, save visą priimti ir išreikšti. Kad pragyventa būtų ne tuščiai, ne veltui, ne niekais.

IMG_1233

 

IMG_1232

 

IMG_1264

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as