pinigai pinigai

1
Ginčas dėl ateities (pabaiga)
2
Ginčas dėl ateities (2)
3
Ginčas dėl ateities (1)
4
Savivertei užsiauginti turtas nėra būtinas (pabaiga)
5
Turto ar vertės klausimas: kaip vieni kitus matom? (2)
6
Turto ar vertės klausimas (1)

Ginčas dėl ateities (pabaiga)

Procesai pasaulyje yra valdomi tų, kurie žino kaip, yra charizmatiškos asmenybės arba išgali susimokėti, kad privačios armijos jų įsakymus įvykdytų.

Šiais laikais jau turėtų būti juokinga girdėti, kad bolševikai atėjo ir įvykdė revoliuciją, nes toks buvo dėsningumas, arba kad pasirėmė visuomenine klase, kurios metas istorijoje buvo atėjęs ar pan.

Įdomu, ką jie būtų pasiekę, jei užsienis jų nebūtų rėmęs nei pinigais, nei ginklais, nei armija ar patarėjais ?

Tiesa, Laikinąją vyriausybę irgi rėmė – ir čia pasimato skirtumas tarp storų barzdotų buržuazinių politikų su Kerenskiu priešakyje, iš XIXa atėjusių, ir jaunų energingų bankų plėšikų ir šarvuotų pinigų traukinių užpuolikų, odinėm striukėm su mauzeriais, be sąžinės, be jokios atjautos žmogui, su pasimėgavimu ir už užsienio pinigus savą liaudį kankinančių…

XX amžių jau pragyvenom, tai lengvai galim pasakyti, kurie iš jų į laiko dvasią geriau tiko ir pritiko.

Dar įdomiau būtų paprognozuoti, kokių niekšų dabar laikas atėjęs – pasaulis kinta sparčiai kaip niekad, kas dabar su juo į koją žengia tinkamiausiai?

Skaityti daugiau

Ginčas dėl ateities (2)

„Ironiška, kad ypač buvusiose komunistinėse šalyse Rytų Europoje, kur kapitalizmo atstatymas ir praturtėjimas yra tapę pagrindiniais tikslais, į demokratiją žiūrima kaip į savaime suprantamą duotybę !… Ir ji netgi , kartas nuo karto, trukdo…“ (Tony Judt)

Nors, laikyti kažką tiesiog duotybe (kai ji tokia nėra!) gal ne visai tas pats, kaip kad nesugebėjimas įsivaizduoti alternatyvos, kai kito kelio nematymas žmonių sąmonėje prilyginamas kito kelio nebuvimui.

Kaip buvo laikas, kai viską valdė ir lėmė dialektinis materializmas, taip absoliučiai dabar viską užvaldžiusi rinka ir jos dėsniai.

„Kito kelio nėra“ šitaip savo laiku Margaret Thatcher pateisino savo ekonominių reformų planus… Komunizmas daugeliui Europoje rodėsi vienintelė išeitis, kad Antrojo Pasaulinio karo baisybės būtų užglaistytos, gėris ir teisingumas kad triumfuotų, pagaliau… Ir tuo buvo tikima.

Taip pat ir dabar, dvi grupės stoja viena prieš kitą mūru : viena, tvirtindama, kad amerikonų jėga ir resursai yra pervertinti, kad šalis iš tikro silpna ir griūva, o kiti tiksliai tą patį tvirtina apie Rusiją, ir kad mitas yra jos prezidentą matyti lygiu buvusiam žymiausiam jos diktatoriui…

Skaityti daugiau

Ginčas dėl ateities (1)

Amerikonai nėra kariavę modernaus karo savo šalies teritorijoje, nėra praradę nei tokio didelio skaičiaus savo tautiečių užmuštais ar sužeistais, nei jiems yra tekę atstatinėti sugriautą savo šalies teritoriją ir ekonomiką.

Tai ir yra priežastis, cituojant Tony Judt, kad JAV šiuo metu yra vienintelė civilizuota šalis, iki šiol šlovinanti karą (Europoje šita ideologija pasibaigė su Antruoju pasauliniu karu).

Kai Europoje žlugo komunizmas, krito geležinė uždanga, visi lengviau atsikvėpė, kaip ilgą ir visus iškamavusį istorijos paragrafą užbaigę.

O amerikiečiai tą patį komentuoja triumfo tonu: jų išvada yra, kad karas yra veiksminga priemonė, kurios verta imtis ir ateity.

Kai europiečiams karas yra kaip paskutinė priemonė, amerikiečiai ją renkasi kaip pirmąją.

Ir todėl „Amerika tampa vis didesne problema pasauliui, kai esame dar vis pripratę ją kaip tik matyti (ir jos šauktis), kaip visų problemų sprendimą.

O tokios šalys, kaip Rusija, Kinija, Iranas, kurios labiausiai turėtų rūpintis savo ekonominiu vystymusi, yra priverstos pastoviai gintis nuo JAV provokacijų. Dar daugiau, jos turi dėti pastangas, kad ir likusiame pasaulyje išlaikytų taiką ir stabilumą – prieš kokius dešimt metų niekas negalėjo nei pagalvoti, kad taip bus!“ rašo Emmanuel Todd savo esse apie amerikoniškos sistemos subyrėjimą.

Ir ta knyga rašyta 2002 metais.

Skaityti daugiau

Savivertei užsiauginti turtas nėra būtinas (pabaiga)

Parvažiavus, einu per Kauną, savo gimtą miestą, kurį tarybiniais metais valdžia kai neprižiūrėjo ir laikas niokojo, sakydavom,matai, kai privatininkų rankose viskas buvo… Privatininkas tai nebūtų šitokių dalykų leidęs atsitikti… Dabar privatininkas grįžęs jau daugiau nei dvidešimt metų. Ir kas iš to?

Pažiūrėkit, kaip atrodo Kauno modernas – garsus visam pasaulyje tarpukario statytų pastatų masyvas…jau apie medinę architektūrą net ir nekalbant… Kur dingo elementarus patriotizmas? Kokie ten savanaudžiai į savivaldybę išrinkti ? Kas per liurbiai juos renka?

Aš nesakau, kad žmogui reikia atsisakyti siekti savo gero.

Tai neįmanoma ir to visai nereikia, bet derink tu interesus! – pažiūrėk, kas gerai tavo šaliai, tavo miestui, tavo bendruomenei ir tuo užsiimk, kiek širdis geidžia – ir pats praturtėsi, ir kitiems nauda iš to bus.

O dabar kas ? – viskas byra, griūva… Nebaigti pastatai centre dešimtmečiais riogso.

Skaityti daugiau

Turto ar vertės klausimas: kaip vieni kitus matom? (2)

Senas elitas šalyje paprastus žmones atjaučia labdara, fondais, stipendijomis… rūpinasi jų švietimu, sveikata, senatve. Netgi, pasitaiko, kad juos myli ir idealizuoja – čia pagal tradiciją taip, iš seno, nes taip priklauso, kad turtas atsineša su savimi ir atsakomybę.

Šalyse, kur dėl įvairių priežasčių, elitas jaunas – dar neseniai patys tarp tų pačių neturtingųjų su nudilusiais puspadžiais vaikščioję, ir toj situacijoj tiek neapsikentę, kad sutikę daryti viską, gal net velniui dūšią pardavę, kad tik į viršų, virš tos visos minios iškilti – ar manote, kad jie taip jau pagal komandą, savo buvusius kaimynus ims mylėti?

Jaunas elitas nekenčia savo praeities (kitaip jiems nebūtų reikėję jos palikti), jiems save toje praeityje prisiminti nemalonu… O atstumas dar labai nedidelis, dar jie naktį iš košmaro gali atsibusti, nesusigaudydami, kur esą, ar jau turtingoj ateity, ar vis dar nekenčiamoj biednoj praeityje…

Jis nejaučia, kad nuo tos likusios minios bėga, bet jaučia, kad ji jį gali pavyti – alsavimą į pakaušį, taip sakant. Tai kuo labiau jis tą minią žemyn nuvertins, tuo didesnį atstumą (ir truputį ramybės) sau susikurs.

Ir tada prasideda įsivaizdavimo problemos.

Nes naujasis elitas netampa automatiškai toks pat, kaip senasis, tradicinis, turte gimęs.

Skaityti daugiau

Turto ar vertės klausimas (1)

Demokratija, daug nesiplečiant, turėtų būti prieš įstatymą lygių piliečių bendruomenė.

Išprususių, savimi pasitikinčių, valdymo vairą tvirtai į rankas sugebančių paimti, jeigu išrinkti, ir, lengvai jį atiduodančių kitam, jei neperrinkti … Žodžiu, iš valstybiškai mastančių individų, nesvarbu, ką turinčių kišenėje, daug turto ar mažai – vertė priklauso juk nuo asmeninių savybių…

Žmonės gali atsisakyti kaupti turtą iš principo, kad ir kaip keistai dabartiniams mums, turtų ištroškusiems, tai atrodytų – laisvoj šaly gyvenant, svarbu vidinė laisvė, nesusikaustymas, nesusitraukimas, nebijojimas…

Man tai labai įdomu, kaip išdįsta kažkada dabar civilizuotame pasaulyje vyraujantį elito ir minios modelį vadinti demokratija? Ir dar teigti, kad ji netikus irgi, bet geresnės neturim?

Kad miniai laikas nuo laiko leidžiama eiti balsuoti, ir, netgi, kartais ir kandidatas iš minios išrenkamas į elitą – apdujęs iš pasisekimo, elito senbuvių jis tuoj pat išmokomas elgtis, kaip iš jo tikimasi, ir minią, iš kurios atėjęs, ne tik pamiršti, bet ir žiūrėti į ją pakankamai niekinamai…

Kaip galima tokį farsą vadinti demokratija? – tai gal čia kažkas su piktom užmačiom šitą sumanymą įgyvendina, bet kad likę tiki, jog pavadinimas atitinka spektaklį ? – “minia, ką iš jos norėt”, tuoj pat koks elitistas pasakytų.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as