pinigai pinigai

1
Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (V dalis, paskutinė)
2
Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą…(IV dalis)
3
Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (III dalis)
4
Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (II dalis)
5
Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (I dalis)
6
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (pabaiga)
7
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (IV dalis)
8
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (III dalis)
9
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (II dalis)
10
Aristokratai, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (I)

Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (V dalis, paskutinė)

Soborai su vienu ar daugiau kupolų, mečetės, cerkvės, panašu, jog savo forma atkartoja daugiagalvius, daugiarankius dievus… Jei buvę dievybės, jungę savyje dešimt ar kitokį skaičių ( Hathors, pvz, yra septynios deivės), tai ilgainiui nusistovėjo trys… Jei skaityti Joseph Campbell veikalą apie religijas „Masks of God“, galima labai gražiai atsekti, kaip trejybė kažkada buvo Motina centre, ir du vyrai iš kraštų, senas ir jaunas, vyras ir sūnus… Pasenęs, atgimdavo vėl jaunu, iš naujo – taip apie moterį sukosi laiko ratas.  Krikščionybė atneša Jono Krikštytojo svarbumą, Šv. Kristoforas kūdikėlį neša, saugo, šv. Antanas, šv. Juozapas, jie jau kaip ir užima centrinę vietą Trejybėje: jie Tėvo vardu globoja kūdikėlį, nes jo motina jau tik mergelė, jo netgi kaip reikiant nepagimdžiusi… Jei apkeisti tiksliai, tai viduryje esančiam Tėvui, iš šonų būtų dvi moterys, Mergelė, ir Marija Magdalena – sena arba susidėvėjusi moteris- taip laiko ratas ėmė suktis apie vyrą.. O paskui iš moters jau tik šventa dvasia beliko.

Abramistinėse religijose, Adomas, pirmas žmogus, buvo pastatytas irgi į vidurį, tarp Lilith, lygios su juo moters, nepanorėjusios jam lenktis, ir Ievos, mažesnės, iš jo šonkaulio padarytos. Dabar plinta įsitikinimas, jog moteriškumas grįžta, jog užims ne tik svarbią, bet ir pačią svarbiausią vietą mūsų pasaulyje (vėl?)… Žinoma, kas užspausta, tai tik laiko klausimas, kada išnyra vėl. Į tamsą išstumta Lilith grįžta, labai gali būti. Bet, ji grįžta ne valdyti, viską užgožti ir tapti lemiama – čia feminizmas perlenkia lazdą. Pirmi žmonės buvo lygūs – skirtingi, bet vienodai svarbūs ir vienas kitam reikalingi. Vadinasi, taip ir bus. Vyras daugiau kaip laiko virsmas, o moteris – daugiau erdvė, ir vienas kitą sąlygojantys, perkuriantys. Vienas be kito negalintys… O kad yra tekę pereiti tokius pasaulio persikreipimus ir išbandymus, tai, man net įdomu, ar apie tai nėra buvę parašyta (ar, bent jau pasakyta?), kai eina kalba apie išbandymus „ugnimi, vandeniu ir varinėmis triūbomis“?

Sunku pasakyti, kaip ten viskas buvo antikiniame pasaulyje, bet, atėjus  daugybei vandens, atsinešra su savim krikščionybė, barokas su apvalom architektūros formom, senoms bažnyčioms pristatytos apvalios krikštyklos, kriauklė, kaip šv. Jono Krikštytojo simbolis – krikštai kaip antkapiai  jokių kryžių neturi, jie labiau primena barokinius namų fasadus – krikštyti žmonės gyveno krikštus primenančiuose namuose? – tai sujaukia mūsų žinomą istoriją ir chronologiją, bet ką padaryti… Ugnis atėjo, matomai, iš dangaus – XIXa sudegė daug miestų, pvz, visiškai techniškai nepaaiškinamomis aplinkybėmis. Liepsnos gaidys ant protestantų bažnyčių iki šiol primena liepsningą dievo žodį, ugningą tikėjimą – flamandai, iš kurių protestantizmas ir kilo – liepsnojantys… Katalikybė, matomai, radosi kaip Kontrareformacija, kaip konkuruojantis su protestantizmu projektas. o protestantizmas, savo ruožtu, reformavo krikščionybę – išmetė iš bažnyčių barokinį jų interjerų puošnumą ir sudėtingus tapytus altorius, kokie iki šiol cerkvėse ir soboruose matomi – tokie jie buvę ir senosiose bažnyčiose Europoje, dabar dažnas jau muziejuose… Katalikybė atsinešė savą simbolį, kurį dar net nelabai žinom, o jie ir nesiafišuoja – kankorėžį (šiltuose kraštuose – ananasą), simbolizuojantį kankorėžio formos liauką, esančią abejų smegenų pusių jungtyje (pineal gland)… Koksai to ryšys su…varinėm triūbom?

Priimta manyti, jog triūbos, tai trimitai, skelbiantys, pvz, nugalėtojus, ir reiškia šlovinimą, garbę, populiarumą, galią, įtaką. Bet, bijau kad yra ne visai taip. Varinės triūbos, manau, yra sąryšyje su vibracijom – sutrimitavo triūbos prie Jericho miesto (tris kartus?) ir griuvo nepaimamos jo sienos… Tiltu į koją žygiuojantis pulkas tiltą gali sugriauti… Kokiu dažniu vibruoji pats, toks pasaulis aplink tave ir susikuria.

Ir, jei išbandant vandeniu, senieji žmonės, kurie buvo labai lengvi, neskendo, jei, išbandant ugnimi, buvo žmonių, kurie nedegė liepsnose ar jiems neskaudėjo – dar ir dabar pasitaiko rytietiškų religijų išpažinėjų, kurie pasirenka tokį būdą įrodymui, jog nei kūnas, nei materija nėra svarbu, ir susidegina, juokdamiesi… Tai dabar esame išbandomi virpesiais – elektra (50- 60Hz ir kintama srove), elektroninėm technologijom ir technikom… Ar mus pavyks nusivesti ant visai į holograminį, iliuzijų, 3xD akinių ir kitokių simuliacijų pasaulį, prilyginti robotams, kompiuteriams ir palikti visiškai bejėgius jų malonėje, ar atsisijos vėl senųjų žmonių, kurie sugeba išlaikyti savą vibracijų dažnį, nesileis apgaunami jokių iliuzinių vaizdinių ir pasaulių – atsisijos ir vėl, liks kažkurioj kitoj dimensijoj, negu ta, į kurią visi likusieji ir pasaulis kursą paėmęs, ir sėkmingai keliauja…

Už tai kiek jau kartų girdėjom, bet ar įsiklausėm, supratom? – tava mintis tavyje vibruoja, ar vibruoji pagal svetimas? -tave galima kažkur nuvesti tik tada, kai tu eini. Kai gyveni į tikslą, prasmę, rezultatą – iš savęs išėjęs, lieki silpnas, pažeidžiamas, eini kartu su laiku, su gyvenimu, su istorija…

O kai esi, gyveni savyje, čia ir dabar, tai visa  ta karuselė sukasi tau prieš akis, bet tu nesisuki joje. Kiekvienas bent kiek rimtesnis išminčius ramiai sau keliauja laiko upe – pasirenka, kuriame istoriniame momente nori būti ar nebūti… Ir mes juos susitiksim tik tada, kai pasaulis mums bus kaip išskleista vėduoklė, kaip nuotraukų pluoštas, kurias sau rodome patys – pagal norą įsijausim į kurią nors iš jų, ir ,vėl iš jos išeisim, judėdami  tik kokia 10  procentų savęs. O visa kita su malonumu liks mumyse, kur ir buvo – matysim gyvenimus kaip vykstančius visus vienu metu,  ir niekuo mūsų prieš mūsų valią neįtakojančius – „Gyvas esi ir džiaukis, kaip sakoma. O kai mano realybėje būsit, užeikit į svečius, pabendrausim“.

 

Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą…(IV dalis)

Kažkada Jungo prisiminimuose tekę skaityti, kaip pagyvenus moteris iš Vienos, ne tiek aukštuomenės, kiek turtuomenės, psichoanalyzės procese įvertino savo gyvenimą: nugyveno gerai, nors ir vyras buvo nelengvas, ir sukrėtimų visokių teko pergyventi – pergyventa, išgyventa ir gerai, to jau užtenka, kad būtų kuo didžiuotis.

Praėjus beveik šimtmečiui, savo buvimo gyvenime praktiškai nejaučiam, viską matuojame savo veikla ir pasiekimais, sukauptais to pasekoje turtais ar užgyventa garbe. Ir tie, kurie save jaučia mažiausiai, tie rėkia garsiausiai, kad reikia daryti žygdarbius, protestuoti, kautis, gelbėti ne mažiau, kaip visą pasaulį, gamtą, žmoniją ar dar kokius ten bendrinius dydžius… Ramybė jiems jau net nesisapnuoja! Nes, pirmą ramesnę akimirką pasijunta visiškai beverčiai, ir kad jų visiškai nėra. Nes jų ir nėra, jie neužima jokios vietos gyvenime – įsigudrina jį pralėkti, neužimdami – niekur nesustodami

Kai gyventi reiktų – toks užmanymas – savam kūne. Laikyti jame visą savo energiją, dėmesį – ne iš išorės pastoviai savo kūn1 stebėti, kaip daro tie, kurie šiais laikais dar bando pagal šituos priesakus gyventi – stebi savo bambą kiek galėdami ilgiau, bet stebėti aplinkinį pasaulį iš savo kūno, jame esant – ir jį matyti ne tik akimis, bet matyti rankomis, kojomis, nugara, pilvu – visu savimi. kad matymas vyktų per jautimą, per būseną… Iš vaikystės esame įpratę prie pirmo nemalonumo ar nesėkmės iš kūno iššokti, rastis jame tik dalinai ar iš viso, šalimais. Ir mums tai tampa automatizmu, tikrai nebe pastebim, kad šitaip elgiamės, o kūnas, negyvenamas, po truputį miršta: sąmonė, energija automatiškai taiso, atnaujina, remontuoja viską, kame jinai yra. O kur jos nėra, nebe lieka arba dažnai nebūna, tai tik laiko klausimas, kada pabaiga ateis. Ir jokia farmacija nepadės, kad ir kiek pinigų jai bus išleista.

Įvairūs dvasiniai mokytojai dažnai būna stori, o ir kiekvienas iš mūsų, kai ima storėti, jau turėtų žinoti, kad per daug sėdi savo galvoje, keliauja mintyse arba jo smegenys susilieję su televizorium – galvojimas gali kainuoti daug energijos, daug jos suvartoti, bet reikia galvoti visu kūnu, o ne vien galva. A.Palijenko nevertina rašančių apie tokius ir panašius dalykus, nes energija, kuri turėtų būti sunaudojama gyvenimui, ir daryti tą žmogų gyvenimo patirties specialistu, yra sunaudojama siekimui į aukštąsias materijas aukštosiose erdvėse, kad parnešti, užrašyti, paaiškinti pasaulio ir gyvenimo veikimą teoretiškai. Todėl dažnai teorija ir atrodo gerai ant popieriaus, viskas kaip ir susiveda, o praktikoje pasirodo esanti mažiau vertinga, tik viena iš galimų variantų… Ir iš viso, jei žmonės netingėtų ne tik gyventi, bet ir savą gyvenimą stebėti, tai susikurtų tokių ir ne prastesnių teorijų patys.

Reikia pastoviai jausti, skanuoti savą aplinką. O jei jausti ir skanuoti savą vidų, savą kūną, tai ne iš šalies, o iš vidaus, jame esant. Nes pilnai esantis, energijos apgyventas žmogaus kūnas yra visas jautrus, vibruojantis kaip įelektrintas visą laiką ( o ne tik lyčių susitikimo momentais, aukščiausios to susijungimo oktavos metu). Jis išlieka jaunas, neturi net progos nei sirgti, nei senėti, priešingai – ne veltui naudojame žodį įelektrintas – jei kūne pakankamai statiškos elektros energijos, joks virusas į jį nesiskverbs, nes jame neišgyvens. Tokiame kūne kraujo apytaka puiki, jam visada šilta, jis termoreguliuojasi pats… Gal jis net ir šviečia prietemoj, kas žino – reikia bandyti… Dar XIXa pabaigoje žmonės tokie daugumoje ir buvo. Yra likę kokio tai rusų aukšto šventiko įrašai apie tai, kad „žmonės ima darytis akli“ – t.y. ima matyti tik akimis, trumpėja jų amžius, jie nustoja šviesti…

Yra netgi idėja, jog bažnyčios buvo statomos kaip vietos, kur žmogus gali pasikrauti savo statinės energijos atsargas, ir, tuo būdu sveikti, jaunėti, apsivalyti, šviesėti – kad bažnyčios (cerkvės, mečetės ir pan.) dėl to yra kaip elektros kondensatoriai iš oro, kad todėl jų ir tokia konstrukcija, su špiliais, su kupolais, su geležinėm perdangom ir t.t. Nors, ką mes žinom, gal jos buvo tokiu būdu pritaikytos dievų dažniui pagauti ir jų balsui transliuoti. Gal net ir vaizdui – o gal visa tai yra vienas ir tas pats – to paties reiškinio skirtingos pusės. Ir aprėpiamos – suprantamos – tik iš aukštai pasižiūrėjus.

O ir žmonėms nustojant savuose kūnuose gyventi – juos energetiškai užimti – tuštumos, kaip sakoma, gamta nemyli, ji tuoj užsipildo – visoks blogis į žmogų sulenda. Ir, dar blogiau, įgija iš karto daugiau jėgos ir energijos, negu mūsų žmogiška, dalinai iš kūno išėjusi ir jame visai neesanti sąmonė. Nes blogis tampa įsižeminęs, o mes – žmogiška sąmonė – kabo ore. Ir tada paprastesni iš mūsų įgija pykčio priepuolius, kurių negali suvaldyti, ir, netgi negali paaiškinti… Kiti netgi neprisimena sekantį momentą po tokio priepuolio, visai net nežino, kas įvyko, ką padarė… Kiti metasi į ekstremalumą, kad bent ką nors jausti – nes, jei kūne neesi, tai nereikia skųstis, kad juo nieko ir nejauti… Kad tingumas randasi, jau minėjau – mintyse žmogus sugeba viską, o realybėje jo kūnas nenueina nuo sofos – skuba galvoje, tingulys kūne – pasidalinta… Nuolatinis skubėjimas ir yra gyvenimo daugiausia mintyse ir mintimis požymis.

Ūbus daugiau)

Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (III dalis)

Jei seniau internete buvo ginčijamasi, ar gal Žemė yra tuščiavidurė, tai dabar dažniau pasitaiko klausimų apie Žemės formą: netgi ne ar ji plokščia, ar apvali, bet, pvz, gal Mobijaus juostos formos? – tada apie ją kiek beskrendi, tiek ji atrodo plokščia… Bet, čia turbūt jau paskutinis bandymas matyti Žemę kažkokios tai fiksuotos geometrinės formos. Nes naujausia mada yra tvirtinti, jog mūsų Žemė yra išmani – sudaryta iš neriboto skaičiaus neribojamo sudėtingumo ir apimties modulių.

Jeigu jau Mobijaus juostos idėja – gulsčias aštuntukas, visą laiką judėjime- kėlė Žemės formos neįrodomumo klausimą: jei  pvz, išvažiuoji iš Kinijos Vakaruose ir vėl į ją grįžti Rytuose, kaip žinai, ar tu į tą pačią Kiniją grįžai, ar jau į kitą? – visose vietose vienu kartu žmogus būti negali. O ir šiaip, empirinis metodas tik nepagalvojus atrodo patikimas… O pagalvojus, tai ką? – gerai, nuvažiavai pats pasižiūrėti, ar tikrai Arktika apledėjus, pvz. Vienoj, kitoj vietoj – na ir kas? Iš kur tu žinai, kaip ta vietą, kurioje tu randiesi, jungiasi, įsirašo į visumą? Kokie dydžiai, ilgiai, plotai, tankumai? Kurioje Žemės vietoje tai iš tikro randasi? – GPS signalą tau galima pasiųsti kokį nori ir iš kur nori, kaip ir parodyti nuotraukas, nupaišyti žemėlapius… Kaip galima pasitikėti išoriniais įrodymais?

Išmaniosios Žemės teorija rodo mums Žemę iš vidaus, be konkrečios ar galutinės formos. Sėdim savo dalelėj, ne tik tauta ar šalis, religija, filosofija ar ideologija, bet kiekvienas iš mūsų… Tampa aktualu savos pasaulėžiūros susikūrimas – kaip pasaulį matai, kokie tavo įsitikinimai, troškimai, prisiminimai, planai ateičiai, tokia ir yra tavo molekulė – išmaniosios Žemės visumos dalis. Negalvojančios daugumos molekulės yra standartinės, jiems sugalvotos, užpildytos, jie jose gyvena ir net nenumano, kad galėtų būti kitaip. Bet ir galvojantiems, savą realybę kuriantiems, plečiantiems, mastelį didinantiems yra viena ir ta pati problema – ką į savą pasaulį imti,o ką atmesti, kad jis taptų vis tikresnis, vis labiau panašėtų į realią realybę?… Kitais žodžiais tariant, kas yra tiesa ir kas yra melas? Kaip atskirti, kas tavo ir tau, o ko tiktai norisi, jau nėra paprasta… O čia tiesiog tampa privaloma melo detektorių turėti… Sakoma, žmogus turėtų jau gimti, savyje atsinešdamas sugebėjimą atskirti gėrį nuo blogio, turėdamas saiko jausmą, žinoti, kada jam meluojama – tuos sugebėjimus reikia lavinti ir jais naudotis, net jei jie ir nusilpo ir išbluko, nevartojami.

Kalbos apie Objektyvią realybę nutilę jau kadaise, dabar įsiliepsnojusi konkurencija tarp mūsų asmeninių, iliuzinių, subjektyviųjų realybių…Nes kiti gali tavąją realybę palaikyti, tada ji stiprės, arba neigti – silpninti. Ir tam tiesa nebūtinai, priešingai, melai gali būti patrauklesni. Bet, jei savą molekulę plėsti, imant į ją, ką atpažįsti esant realia objektyvia teisybe, tai tik laiko klausimas, kai vis labiau realioj realybėj gyvensi, ir tada tikrai viskas bus visai kitaip. Nors, populiariausiuoju tokiu būdu netapsi, ir į CNN tavęs irgi nepakvies – kas dar iš mūsų remiasi principu, kad „bendruomenė bendruomene, o tiesa brangesnė“? – realioje realybė tikriausiai būsi pats vienas, ir labai ilgą laiką… Ir dar, čia kalba dar tik apie idėjų, filosofijos ir teorijų pasaulį – gali sau atsikurti tokią, pvz, pasaulio istoriją, kurią manai iš tikro ir buvus, vykus. Kiti savose molekulėse gyvena, manydami viską vykus visai kitaip, na ir nieko tokio.

O štai praktikoje, gyvenime, santykiai su žmonėmis yra sudėtingi, žmonės yra priklausomi vieni nuo kitų, negali viso ko patys vieni – bendradarbiavimas būtinas. Jeigu, pvz, tau kažkas meluoja, o tu esi nuo jo priklausomas, tai kokia tau nauda iš to, jog žinosi jį meluojant?

Panašu, jog visuomenėje reikia melo ir iliuzijų kaip alyvos, sutepančios detales, ir užtikrinančios, kad visos jos juda, veikia be problemų. Ir, jeigu nesijaudinti, kur link einama, kokios bus pasekmės – likti tokiame už Žemę smulkesniame lygyje – ir tinkamais pagal savo mastelį jos gyventojais, tai galima neblogai joje gyvenimą ir nugyventi… Bet, jeigu net toks A.Palijenko pripažįsta, jog Žemėje programą užduoda labai jau ne kokie ir žemo lygio atstovai (jo vadinami“elitine šeima“), o mums pranešama, jog mes vis tiek nesuprasim, kodėl kas ir kam vyksta, tai, švelniai tariant, visa tai augimo neskatina. Ir man net nelabai įdomu, kaip vadinasi tas, kas čia žmogų visam šitam reikalui pastūmėjo – Liuciferis ar Shaitan, dievas ar (V)elnias, žaltys, gyvatė ar drakonai. Mano melo detektorius nesutinka su tokia tiesa iš principo.

Nes tiesa yra, jog nuo žmogaus priklauso. Pagal jo mastelį, žinoma… Nes kitaip, kodėl tiek pastangų dėti, kad žmogų išlaikyti mažu ir suplotu? – Kova vyksta dėl valdymo pulto – juo yra žmogus. Dabar jį nustekenusios žemos vibracijos gudrauja kaip gali, kad tik aukštesnės vibracijos jo nenusiviliotų sau. Padavimai pasakoja, jog tie, kurie žmonės, bet keliais laipteliais aukščiau stovintys, kosminio mastelio, kai apsižiūrėjo, ką Žemėje dievai daro su žmogumi, tai suplėšė jį, pagriebę, į gabalus, išmėtė po visas pasaulio šalis, ir kad viskas tuo baigtųsi. Mitas apie Ozirį, pvz. Tiktai sesuo ar žmona – žodžiu, moteris – jį vėl surinko iš dalių ir suklijavo, kaip mokėdama. Todėl dabar esame kokie esame- ne tik dievų išnaudojami, bet dar ir kreivi šleivi, palyginus su tuo, kokie buvome užmanyti…

(bus daugiau)

Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (II dalis)

Neatsimenu, ar Biblijoje buvo pasakyta, ar Šekspyras rašė, jog, kartu su žiniomis, žmogus prisirenka liūdesio… Kuo daugiau žmogus galvoja, tuo mažiau jaučia paskatą veikti – mato tam vis mažiau galimybių, dingsta prasmė. Nelieka energijos, jį apima melancholija… Šventas žmogus žemiškų energijų atžvilgiu yra iš viso, tuštuma. Ir, priešingai, visiškai nešventas yra visiškai žemiškas, kupinas įvairių (suktų ir savanaudiškų) planų, energijos ir motyvacijos jiems įvykdyti. Ir vykdo juos sėkmingai, gyvena pilnu tempu, ilgai ir, dažnai, netgi sveikas, didesnės reikšmės ar visuomeninės naudos planų nepaliestas, idėjų neaplankytas. O galvojantysis nemato prasmės gyventi, suserga ir numiršta. Energijos jis irgi gauna, bet jinai jį griauna, nėra jam naudinga, lieka nepanaudota, nes jis žemiško gyvenimo būdo ir jo kelių nevertina, nenori, jie jam netgi nemalonūs…

Taip atsiranda daugybė žmonių, riogsančių tiktai prieš tv ar užsėdusių kompiuterinius žaidimus – jų smegenys daugiau netraukia, o imtis realios veiklos, dirbti, ar, bent jau apsitvarkyti aplink save, jiems yra pasidarę neįmanomai sunku… Daugybė žmonių, gyvenančių per viso ko neigimą ir kritikavimą – ateina iš to prisirinkto liūdesio. Ir reikia dėti sąmoningą, kryptingą pastangą, kad pamatyti gėrį ir grožį pasaulyje, pereiti iš automatiško neigimo į sąmoningą teigimą… Sekantis požymis, jog gaunama daug nenaudojamos energijos, yra kai žmogus šimtą kartų galvoja apie tą patį, negali pasirinkti, negali atsikratyti minčių. negali tiesiog priimti vieno ar kito sprendimo ir eiti gyventi toliau. Jam reikia kažkokių garantijų, jis meldžiasi dievams…

Kai, jei suvoki savo didesnįjį aš irgi kaip savo dalį, jei tikrai žinai savą dalį esant ir dievuose, ir Visatoj, ir archetipuose, ir stichinėse energijose ir dar nežinau kur, tai tereikia įprasti komanduoti. Sakyti, ko tau reikia, ko tu nori ir taškas. Turi taip ir būti. – Aišku, reikia treniruotis, pradėti nuo mažų dalykų, bet vykdyti kiekvieną savą sumanymą ar užsibrėžimą, kol visa tai susigulės į vieningą procesą, veikiantį tokiu diametru, kiek energijos turėsi pats. Visame kame reikia programuoti save pačiam, nepalikti plyšių svetimai kontrolei ar svetimoms programoms. Ir šitas darbas su savimi yra pats svarbiausias gyvenime, kad ir ką kas tau kitaip sakytų.

A.Palijenko, pvz, pasakoja, kad jam buvo liūdna, skaitant Lazarevo knygas… Čia tas liūdesys, kuris apima susidūrus su apribojimu kitame žmoguje, kai tu pats gali būti tiek vienoje, tiek kitoje to apribojimo pusėje. Aš klausiau A.Palijenko su didžiuliu entuziazmu šnekant apie materialinius dalykus, televizorius, šaldytuvus, mašinas, pinigus, bet, mane apima liūdesys, kai jis įvardija save tiktai kaip instrumentą, sako, jog kitiems ir geriausia naudotis juo kaip instrumentu, siekiant pasisekimo, turtų, sveikatos, gerbūvio… Yra tekę skaityti knygą apie amerikietę, apsigyvenusią Anduose, Peru, ir susidėjusią ten su vietiniu šamanizmu. mat, ji turėjo tam tikrų intuityvių sugebėjimų ir tapo ten vietinėms Žemės dvasioms labai naudinga, visokioms jėgoms ir galioms, kurios grūdosi viena per kitą, norėdamos per ją reikštis. Kai ji nuo to pavargo, ar, gal jai ir pabodo, ir ji panoro iš šitos situacijos pasitraukti, niekas jos paleisti nesiruošė. Jai buvo aiškinama, jog tai – jos pareiga, ji privalo likti, tarnauti, leisti save naudoti bendram labui kaip instrumentą (ir sunaudoti, matomai).

Nežinia, kaip ten būtų pasibaigę, bet atvažiavo jos draugas, kuris buvo labiau New Age, labiau buvo užsiėmęs aukštom materijom, vibracijom, kitais išmatavimais (Ascension, dabar apie tai vis mažiau girdisi, matyt, iš mados išėjo)… Bet kuriuo atveju, matomai, jis tikrai savo energiją su kažkuo aukštesniu ir galingesniu buvo sujungęs, nes, kartu su ja pas tuos šamanus nuėjęs, sukomandavo jiems visiems išsirikiuoti ir lygiuot į kairę. Pasakė, jog ačiū, jūsų paslaugų daugiau nebe reikia, viso gero, nuo šiol jo draugė pereina prie kosminės brolijos ir šviesos karių reikalų. Ir ją išvadavo. – Čia taip atrodė, žinoma, išorėje. O iš esmės kalba eina net ne apie tai, kiek turi energijos – koks tavo potencialas – bet, koks tavo mąstas. Didesnis visada bus didesnis. Didėti, žinoma, reikia nuo energetinės bazės neatitrūkstant, gyvenant ir apie tai pagalvojant proporcingai, kad teorija nepradėtų eiti praktikos sąskaita. Nes iš didelio dvasingumo lengva nuvairuoti į depresiją.

Kad ne tikslo reikia siekti, bet mylėti patį procesą, tai čia jau išminčių kartota ir kartota. bet, kad iš depresijos, melancholijos, sėdėjimo savo galvoje, nevaldymo savų minčių ir pan. išeiti ir nueiti gyventi, tam ne tikslą reikia susirasti ar pamatyti – protui labai greitai viskas atsibosta, ima rodytis beprasmiška… Būtent gyvenimą reikia pasistengti pamėgti, kad ir nuo mažiausių dalykų pradedant, supančio pasaulio grožį matyti, dalyvauti jį kuriant… Žodžiu, sustoti pagalvoti reikia tiems, kurie niekada nesustoja, o nustoti galvoti tiems, kurie visada galvoja? – ir čia dar tik du variantai.

O žmogus tai kiekvienas kitoks. Kas tau pasakys, kaip tau geriau gyventi, jei ne tu pats?

(bus daugiau)

 

Gyvenimą mylėti labiau, negu jo tikslą… (I dalis)

Yra toksai Aleksandras Palijenko, žinomas internete mokytojas, treneris, guru ar dar kaip dabar tokie žmonės vadinami. Priešingai įprastiems dvasiniams mokytojams, jis – labai žemiškas, tikrai, labiau konsultantu pavadintinas. Jo aiškinamame pasaulyje ir gyvenimo jame instrukcijoje viskas materija prasideda, ir materija baigiasi. Mes visi, pagal jį, Žemėje gimstame su programa, ir, geriausias gyvenimas, kokį mums gali pavykti nugyventi, yra pirmiausia pilnas tos programos išgyvenimas. Tai – realiausia ir arčiausia, kas mums pasiekiama… Tačiau, kadangi šį Žemės pasaulį ir jo programas sukūrę žemų vibracijų padarai (kitais žodžiais pasakyta tas pats, apie ką ėjo kalba pereitame blogo įraše), tai viskas Žemėje padaryta taip, kad mes savo programų negyventume, nuo jų nukryptume, darytume nesąmones, savęs už tai nekęstume – jie tokioje energetinėj terpėj klesti… Žinoma, kažkur atmintyje turėtų suskambėti ir varpelis apie tai, jog pasaulis kuriam laikui lyg ir buvo atiduotas valdyti šėtonui…

Bet, kas tas šėtonas, ir kas atidavė, ir negali būti, kad žmonės nieko tame negalėtų pakeisti!  – pagal A.Palijenko, žemės žmonės pakeisti tikrai negali nieko. Jei visi gyventume savas atsineštas programas, tai gal tada visas šitas užmanymas greičiau būtų išsemtas, pragyventas, ir kas nors kitas (kažkur iš Kosmoso) sugalvotų mums ką nors kita. Pagal A.Palijenko, iš žemiško programavimo gali išeiti (būti jam nepavaldūs) tiktai tie, kurie čia gimę – įsikūniję – iš kosmoso: jie atsinešė savas galimybes, laisves, taisykles… Bet. Šioje Žemėje gali būti aktyvus ir kažką tikrai keisti tiktai tiek, kiek esi žemiškas – reikia būti įsikūnijus pilnutinai. Nežemiškieji, su didelėm idealiom idėjom, neturi pakankamai energetinio potencialo – energijos įgyji tiek, kiek abstrakčiomis idėjomis gyventi atsisakai.

Apie šitą dichotomiją A.Palijenko šneka kitais žodžiais: strategija versus taktika. Kas yra taktikas, tas nėra strategas… Jei esi čia ir dabar, ir gyveni gyvenimą žingsnis po žingsnio, koks jis tau atsiveria, tai, kažkokiu momentu, arba atpažįsti tai, ką pavyko padaryti, kaip savo tikslo pasiekimą, arba, pasijunti kaip atsibudęs, ir nesupranti, kaip patekai į situaciją, kurioje randiesi. O, jei turi akyse tikslą ilgesniam laikui, tai negali žengti pilnavertiškų žingsnių čia ir dabar jo įgyvendinimui – esi per daug savo galvoje ir per mažai kojose… Žodžiu, kaip ir kalbėta anksčiau, žemės kurmiams skirta nosim tą žemę ir arti, o dievai už jus matys, kas jums į naudą, ir ką dėl to padaryti. Tik kaip su pačiu A.Palijenko? -Nes jis tai mato ir į tolį iš aukštai, ir randasi čia ir dabar – naudoja žiūroną abiem galais, pagal reikalą… Bet, čia jo tokia programa, pasirodo.

Negirdžiu, kad jis kitiems tai kaip (latentinę) galimybę įvardintų. Tada prisimenu, jis pats dalinasi patirtimi, kaip vieną ar kitą mokytoją girdint, pirmiausia reikia susiorientuoti, iš kur jis atėjęs, kokiai auditorijai šneka, koks jo funkcionavino lygis ar sritis, ir, svarbiausia, kieno naudai jis kalba. Taip turėtume elgtis visi ir visada – žiūrėti pirmiausia, kokia situacija, ir kur, kaip, kokia dalimi į ją įsirašome arba ne mes patys: kam kažkur leistis į ginčus, jei, pvz, ten kalbama ne mums ir ne apie mus?

A. Palijenko teigia, jog energijos šaltinis yra meilė materijai, džiaugsmas ir noras būti materialiniame pasaulyje… Kad mylėti yra džiaugsmingas nekantravimas augti, priimti pastoviai viską naują į save, ir keistis kartu su tuo naujumu… Ir, seksualinė energija yra viso ko energija, tai aš pastebiu, jog, jei atitikčiau šiuos reikalavimus, būčiau tik pusė žmogaus, lyginant su tuo, kokia esu dabar – man įdomu ir naudinga paklausyti, ką jis šneka, nes aišku, kada, kam ir kiek reiktų tuo pasinaudoti. Apie likusią mano dalį aš pasiskaitysiu, gal, pvz, pas A.Piatigorskį ar M.Mamardašvili – jie šnekės apie idėjų gyvenimą, bet tam aš irgi matau ne tik naudą sau, bet ir vietą manyje.

Žemės žmonės myli materiją savaime – pinigus, gerą gyvenimą, kūniškus malonumus, technikos progreso rezultatus ir jų kaitą – naujas madas. To jų mokyti tikrai nereikia. Ir suprantama, kodėl jiems aktualios ar juos dominančios idėjos yra mažos, smulkios… Kodėl jie ideologiškai priklausomi nuo autoritetų (seniau jais buvo dievai ar bažnyčia)… retas kuris iš jų siekia į Idėjų pasaulį savarankiškai ir pakankamai aukštai ir tampa genijumi. nes turi visas galimybes ir įgyvendinti atsineštus sumanymus Žemėje, pvz, koks nors P.Picasso. Jis buvo tiek menininkas, tiek verslininkas, suktas kaip politikas ir su nosimi tam, kas naujausia…Visiems kitiems, norint įgyvendinti bent kokią idėją šioje Žemėje, materialinio gyvenimo džiaugsmo  mokytis, matomai, reikia. Nes dažniausiai į Idėjų pasaulį einama ir išeinama, nes materialiniame nepatinka, fiziniame kūne būti sunku, nejauku, skauda. tada daug skaitoma, svajojama, žaidžiami kompiuteriniai žaidimai, o fizinis kūnas tuo metu gyvena savų įgimtų programėlių sukamas ir gyvenimo kokybė gaunasi irgi pagal jas… Tokie žmonės svajoja išgelbėti pasaulį, o sau jiems tai nereikia nieko. Kitais žodžiais tariant, už save nesugebu pastovėti, bet, jei pasieksiu pasaulio pagerinimo, tai to gerumo nuklius ir man. Čia visi progresyvieji, tolerantiškieji, demokratiškieji savą egoizmą į dvasingumo rūbą taip sumaniai įvilkę.

Ir jaučiasi moraliai aukštesniais už tuos, kurie sako, jog „pirmi trisdešimt norų turi būti sau ir apie save. Toliau jau galima norėti kitiems“.

(bus daugiau)

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (pabaiga)

Kad ekonomika „palindus“po mumis visais ir viso ko gyvenime prasmę ir reikšmę jau suvokiame ne kitaip, kaip pirmiausia ir tik ekonomiškai, jau rašyta seniau.

Bet ekonomiškai gali suvokti įdarbinto pagal teisinius galiojančius įstatymus dirbančiojo ir užrašytą algą gaunančio iš darbdavio, irgi pagal įstatymą, situaciją – tai bus vienas dalykas.

O galima tą pačią situaciją jau įvardinti kaip per daug nelanksčią ekonomikos vystymuisi – t.y.darbdaviui, nes kad ekonomika yra ir darbuotojų, tai prisimenama, kai visiems prireikia suveržti diržus ( kai pelnas dalinamasis, tai jis viršininkams ir savininkams eina)…Kuriama situacija, kai negana, kad esi specialistas, darbingas, norintis ir galintis dirbti žmogus. Tu turi dar sugebėti parduoti savo paslaugas, parduoti save darbdaviui – rašyti projektus, pasiūlymus, prašymus finansuoti…

O jie, kaip kad senieji feodaliniai senjorai prieš juos, jei norės, tai finansus duos, o jei nenorės, tai ne. priklausys nuo malonės.

Netgi padaręs darbą, už kurį tau atlygis priklauso, tu to atlygio gavimu nebe esi tikras: gal gausi atlygį su pagyrimu, o gal ir ne – tik lazda per kuprą kaip seniau kad paglostydavo.

Ir kuo mažiau eilinis žmogus tikras dėl savo ateities, tuo labiau jis baimės sukaustytas ir ne tik pakrutėti, bet ir prasižioti bijo; kuo labiau terorizuojamas, tuo klusnesnis darosi ir ištikimiau tarnauja.

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (IV dalis)

Kaip kapitalizmui pavyko šitaip išsiplėsti ir įsitvirtinti per visą žemės rutulį? – Godumas, be abejonės… bet ne visų gi akys auksu užpiltos… Ir ne visi  iliuzijai pasidavę, kad rytoj ir jiems gal pasiseks aukso gyslą aptikti, į aukso marias įbristi.

Pasaulis juk oficialiai kolonizuotas buvo, bet išsivadavo; ankstyvojo kapitalizmo periodu darbininkus kaip gyvulius vertė dirbti fabrikuose neribotą valandų skaičių – bet jie teises atsikovojo: tai kaip kapitalizmas, vietoj to, kad pribaigtas būtų, tik plito dar labiau?…

Ogi paprastai. Demokratija buvo iškovota ir egzistavo tiktai civilizacijos centre – vakarų Europoje, JAV, o kas darėsi ir darosi pakraščiuose, iš esmės, juk niekam iš vakariečių – kapitalistui ar vidutinės klasės atstovui, ar tarnautojui, nes darbininkų tai jau nebėra – nerūpi… kad ir koks žiaurus, bjaurus ir nežmoniškas pakraščiuose jis bebūtų – Lotynų Amerikoje, Kinijoje, Pietų Afrikos valstybėje – kad ir kokie karai ten bevyktų.

Bet, kardą pakėlęs, nuo kardo ir žūsi, kaip sakoma…

Kapitalizmui reikia augti, reikia maitinti save vis naujais resursais ir teritorijom – iki Mėnulio toli, visas Žemės rutulys užvaldytas – todėl dabar grįžtama išgraužti, sunaudoti savo paties šerdį – ta demokratija centre, žmonėmis besirūpinančios valstybės modelis, netgi mums jau įprasta tapus taika – viskas patyliukais pradedama demontuoti.

Kursas paimtas grįžimo į feodalizmą, atgal į praeitį. Mūsų didvyriais dabar kišami tapti Radvilos, Sapiegos ir panašūs plėšikai nuo didžiojo kelio – LDK įnašas į to meto tarptautinę piniginę mafiją…Jeigu jais išmoksime žavėtis, šiuolaikiniai į juos panašūs ne tokie šlykštūs atrodys!

Ir nereikia nei kad kokios tai pasaulinės šešėlinės vyriausybės kad egzistuotų, nei kitokia kokia speciali konspiracija.

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (III dalis)

Nieko ponams ir dvarams eilinis žmogus nėra skolingas – viskas, kas iš tos terpės saugotina ir brangintina, tai todėl, kad tai – paprastų žmonių rankų darbas, jų vaizduotės, idėjų, profesionalumo vaisius ir paliudijimas… Paliudijimas, kiek daug grožio gali sukurti žmogus, nors ir ūdijamas, prasčioku ar chalopu laikomas, kapeikos jam mokamos ir jis verčiamas lenktis prie žemės, kepurę nusiėmęs.

Daug kas, jei ne visi, norime gyventi gražiai, gražioj aplinkoj, tarp gražių daiktų.

Todėl ir tai, kas istorijos bėgyje gražaus sukurta, nepalieka mūsų abejingais – ne tuo, kas ir kaip buvo, yra žavimasi, bet tuo, kas turėtų būti, galėtų būti ar reikia stengtis, kad taip gražiai būtų… – Žmonės turi augti į ateitį, o ne leistis sugrūdami atgal, į per ankštus praeities žiponėlius, iš kurių jau vieną kartą išsiveržta.

Istorijos dėsniai – savo ruožtu, o budriems būti nekenkia.

Nes tampame vis imlesni iliuzijoms, ir, kuo mažiau apie tikrą gyvenimą žinom:vis lengviau nueiname su dvarponystės romantizavimu, leidžiamės apkabinėjami pasakojimais apie gerus aristokratų darbus kuriant, puoselėjant, saugant kultūrą, pvz, Kaip makaronais ant ausų… Ir jie dar gana gerai laikosi, irgi.

Oginskio polonezas, Oginskio metai… O kas dar žinot to Oginskio sūnaus, Irenėjaus, godumo istoriją?

Kaip jisai žlugdė valstiečio Igno Šerūno šeimą? Ir, vėlgi, kaip jo sūnus, kunigaikštis Mykolas, elgėsi su teisybės dėl to ieškančiais? – Kiek būta žiaurumo! – Nors, galiausiai, Justinui Šerūnui pavyko atgauti tėviškę iš šito tituluoto skriaudiko…

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (II dalis)

Į aristokratiją, į ponus ir jų dvarus, gyvenimo stilių, rakandus, manieras esame įpratę? įpratinti? žiūrėti su meile, vertinimu. Norime tai išsaugoti, atkartoti, patirti patys? – Istorijos meilė kalta? Žmonės esame romantiški iš prigimties?

Paveldėjom genetiškai iš prosenelių, norėjusių geresnio, į ponų panašesnio gyvenimo? – Iš biednesnių prosenelių tai nepaveldėjome: klasinėje visuomenėje kiekvienas žinojo savo vietą iki pačių jau moderniųjų laikų, ir socialinių liftų nebuvo – jiems į galvą nebūtų atėję apie tai svajoti…

Gyvendami tada ir tenai, paprasti žmonės puikiausiai matė, kad turtingųjų gyvenime netrūksta nei problemų, nei ašarų ar pykčių, nei norėjimų bet negalėjimų – kadangi tarnų pilnaverčiais žmonėmis nelaikė, tai prie jų nesigėdijo, nieko nesistengė slėpti…

Be to tais laikais kiekvienas visuomenės sluoksnis turėjo ir savo išdidumą – ūkininkas ar amatininkas, ypač kuriems sekėsi gerai, jie nenorėjo būti kuo nors kitu, negu pačiais savimi, kad ir kaip mums tai dabar būtų sunku įsivaizduoti.

Tas noras gimė kartu su buržuazija, su ja kartu žmonių sąmonėje ir įsigalėjo, kol viską ir užnuodijo, o pati vidurinioji klasė  kaip buvo taip ir liko amžinai nepatenkinti ir jiems amžinai negana…

Ir, nors malonios ir romantiškos svajonės apie dvarus ir dvarponius atrodo nekenksmingos ir niekuo neįpareigojančios, kai žaviesi tais, kurie hierarchinėje sistemoje yra aukščiau už save, tai savaime, norėjęs to ar ne, ir atsiduri toje pačioje sistemoje, tik ant žemesnio laiptelio – dėl ko, manau, paskutiniu metu ir yra ypač suaktyvėjusi bajorų ir dvarų kaip reiškinio, propaganda ir idealizavimas – visuomenę norima priversti vėl priimti nelygybę kaip įgimtą – niekas nekovoja prieš tai, ką idealizuoja ar žavisi.

Skaityti daugiau

Aristokratai, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (I)

W.Čerčiliui nepasisekė – neseniai buvo jo mirties jubiliejus, apie tai buvo daug šnekėta – galima gerai atsekti, kad legendos apie jį jau ima gyventi savą gyvenimą – todėl nieko asmeniško, bet jam teks pasitarnauti pavyzdžiu šiame rašiny.

Pirmiausia tai amžinas klasinės visuomenės klausimas: paprastai prieš ją nieko neturim, kai įvairias šalis valdžiusiųjų biografijas skaitom ir jaučiamės jiems lygiais, vertiname juos iš gyvenančiųjų ateityje pozicijų – jaučiamės netgi protingesni – žinome, kuo viskas baigėsi, kas buvo efektyvu, kas ne…

O įdomu, kaip tas vertinimas pasikeistų, jeigu kokio Žygimanto Augusto vežikas botagu per nugarą pertrauktų, mums jo karietos kelyje pasimaišius…

Idealizuoti lengva, ko nežinai, iš esmės nepažįsti.

Nyderlanduose jau keletas šimtų metų, kai tik kalba užeina apie monarchijos panaikinimą, ja puola ginti apie 50%  gyventojų, praktiškai visi žemieji sluoksniai, kuriems karališka šeima tiktai kainuoja pinigus, atrodytų. Bet, matomai, suteikia ir viltį, kad jei ir įmanomas geresnis gyvenimas žemėje, tai jį gyvena karaliai ir aristokratai…

O  be tos vilties tai liktų tik pačiam gyvam į žemę gultis.

XXa pradžios inteligentijos pozicija valdovų ir visos jų aplinkos atžvilgiu buvo aiški – atgyvenusi, supuvusi, žalinga institucija… Štai liaudis…valstietis, nuo gamtos neatitrūkęs, darbininkas su savo praktine išmintim, dirbamo darbo vertė žmogaus vystymuisi – štai čia tai buvo gėris…

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as