Kriaušių metas

1
Priešingybė trapumui. V dalis
2
Priešingybė trapumui. IV dalis
3
Priešingybė trapumui. III dalis
4
Priešingybė trapumui. II dalis
5
Priešingybė trapumui. I dalis
6
Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. IV dalis, pabaiga
7
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. III dalis
8
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. II dalis
9
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis
10
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji

Priešingybė trapumui. V dalis

Vakarų kultūra, dominuota religijos, o dabar- mokslo (t.y. vyriškos filosofijos) yra tik sluoksnis, uždengiantis prieš tai egzistavusius labiau organiškus, gilesnius, visuminius ir žmogui labiau natūralius tikėjimo kompleksus – moteriška filosofija besirėmusius… Nors, dabar jau lyg ir imame suvokti, jog tai – dvi to paties medalio pusės ir požiūris „arba… arba“ čia neadekvatus. Tačiau didžiajai daugumai žmonių iki šiol atrodo, jog erdvė yra sau, laikas egzistuoja vėl kažkur atskirai, o mes visi atskiri ir nuo visko aplinkui atsiskyrę… Kai net ir mokslas jau turi teorijų apie tai, jog vienintelis laikas, kuris tikrai egzistuoja, yra dabar, ir egzistuoja jis belaikėje erdvėje, vadinamoje amžinybe. O tokios erdvės, kaip mūsų smegenys ją supranta (ir fiziniai pojūčiai per impulsus smegenims perduoda), nėra – gyvename savo smegenų projekcijoje… Ir inteligencijos, sėdinčios kažkur danguje ir vadinamos dievu irgi nėra – ji yra visur kur, susijungusi su visu kuo kitu į vieną audinį… Todėl neegzistuoja atsitiktinumas – toks pats traukia tą patį ir viskas yra dabar.
Psichologija dabar populiari, ji tau greitai ir paprastai (arba ilgai, neaiškiai ir brangiai) išaiškins tau tavo kompleksus, kur ir kaip tu kenki sau, silpnybes ir tavo neadekvatumus. Tiktai kas nuo to pasikeis? – O gi nieko… Tai kaip tada pakeisti save, sau padėti? – Aš žinau tiktai du būdus, šamanišką, bet jis ne visiems prieinamas, reikia turėti išvystytą vidinį matymą (įsivaizdavimą) arba norėti išmokti efektyviai dirbti su vaizdais savo galvoje, ką ne visi nori ar gali, ar iš viso, supranta, apie ką eina kalba… Ir vaistažoles arba homeopatiją. Vaistažolės visiems prieinamos, bet gydo ne visus ir ne visada. Vis tik reikia gero kontakto su žolynais, su gamta, būti jai savu žmogumi. Nors, jei visai tiksliai sakyti, tai reikia būti susitarus su žolyno dvasia, esančia amžinybėje, kuri žolyno gydomą poveikį ir garantuoja. Arba tokį susitarimą turi turėti žolininkas, kuris tau prirašo gydymą – t.y. jis turi turėti „gydymo jėgą“ (dažnas ją turi paveldėtą, gali perduoti mokiniams ar mirdamas palikti)…
O kas naudoja homeopatiją, tai įeina į jos sistemą, o ją S.Hanemanas ir sukūrė iš susitarimų su augalais, mineralais, gyvūnais, dujomis ir visokiomis kitokiomis medžiagomis, kurios pasižadėjo jo sistemoje būti gydančiomis, taigi, kiekvienas besigydantis jau savaime yra kaip ir po Hanemano „skėčiu“ ir gali jo susitarimais pasinaudoti automatiškai – tam jis šią sistemą ir kūrė (tiktai taip sukurtos gydymo sistemos išlieka ir egzistuoja, homeopatijos atveju, jau daugiau kaip du šimtus metų, ir savo efektyvumo nepraranda). Jei žmogus į panaudotą homeopatinį vaistą niekaip nesureaguoja, vadinasi, neteisingas vaistas paskirtas (nes jei teisingai, tada sureaguoja visada). Bet neteisingas vaistas tau nepakenks niekaip, štai kur pliusas! Jei jis tau netiko, vadinasi, tavyje nėra tokio dažnio vibracijos, tai vaistas ir praeis pro šalį, tavęs niekaip nepaveikęs, nesurezonavęs. Nes, jei fiziniame lygmeny žiūrėti, tai homeopatija yra vanduo nuo vandens, dažnai devintas, kaip nuo kisieliaus, ir, užlašintas ant žirniuko ar tabletėlės ar pan. kurie yra tik rezonanso nešėjai, suteikia bazę tam tikro dažnio virpesiui. O tas dažnis yra kaip elektroninis adresas, per jį susijungia vaisto veikimas su tuo, kas jį naudoja ir juo gydosi – tas pats atpažįsta, pagydo tą patį… Ir to užlašinto rezonanso nuo žirniuko ar tabletėlės nenumuši, neiškreipsi ir nesunaikinsi, nes jis surištas su amžinybe, su dvasia, o ji – ne šio pasaulio, ji nekintanti (tas pats buvo kalbėta apie žmogų su identitetu).
Mūsų pasaulyje sveikatos nėra, ji randama tik ryšyje su būtimi, kažkuria savo dalimi iš amžino pasaulio virsmo išėjus arba dalelę būties patalpinus savyje. Mokslas, farmacija, chemija, radiacija, kaip J.Golovinas sakė, visa tai – juodoji magija. Ji turi efektą, niekas nesiginčija, bet galiausiai už jį tenka susimokėti dešimteriopai, kai daugelis visai nesupranta už ką, jie tik tikėjo, kad daktaras juos išgydys…
Kodėl vieni yra jautrūs kažkam, pažeidžiami, pasiduoda, o kiti ne? – Homeopatijos atsakymas: jei tai tavyje jau yra, tai ir sureaguoja (nebūtų, nereaguotų…). Iš kur? – iš ankstesnės (traumatiškos) patirties, iš šeimos, giminės, tautos istorijos, kondicionuota augant ir mokinantis… Dar galima būtų pridėti pereitus gyvenimus ir kontaktus su blogiu (ar su gėriu) ir t.t. Priežastingumas ir pažeidžiamumas yra kaip višta ir kiaušinis – žiūrint į žmonijos egzistavimo istoriją, kas pasakys, kas buvo pirmiau? Kai atsitinka kažkas, ką mums suvokti yra per sunku ir suvirškinti pasirodo per daug – trauma (emocinė, psichologinė, egzistencinė ar fizinė), mes sustingstam, pilnai ar dalinai, tame amžiuje, netgi tame momente, kada tai įvyksta. Mes užaugam fiziškai, bet nesubręstam emociškai ar psichiškai: vis daugiau žmonių nugyvena gyvenimą vaikais ir pereina tiesiai į senatvę, sugausiu žmogumi taip ir netapę. O kiti netgi ir numiršta paaugliais – plastinė chirurgija yra norinčių visą gyvenimą taip ir atrodyti, paslaugoms… Kiti yra seni nuo pat pradžių, susensta savo viduje, traumos priversti, vaikais taip niekada ir nebuvę, vaikystės neturėję… Aišku, jog visuose tokiuose žmonėse yra daugiau iš traumų, kokios jos bebūtų buvę, nei iš jų pačių: jas reiktų kaip svogūno lukštus, vieną po kitos lupti ir dar nežinia, ar galų gale kažkokia šerdis rasis, ar aptiksit tik tuščią vietą, kur turėtų būti buvus dalelė būties – dvasia.

Yra Klasikinė homeopatija, kurį žiūri į žmogų, o ne jo negalavimus: stengiasi atpažinti jo psichologinį portretą, kuris atitiks vieną ar kitą preparatą, jį naudodamas, žmogus grįš labiau į save, į harmoniją, ir išsiderinimo, t.y. negalavimo nelieka… Taip pat yra Klinikinė homeopatija, ji koncentruojasi į ligas (jei tokia diagnozuota) ar į negalavimo požymius, jei diagnozuoti, kaip dažnai atsitinka, nepavykę. Daugybė žmonių negaluoja ir medicina niekaip nenustato, kas jiems konkrečiai yra. O Klinikinėje homeopatijoje požymiai atveda į vieną ar kitą vaistą. Pvz. tuberkuliozė apibūdinama kaip „baimė, susikaupusi inkstuose ir liūdesys, gedėjimas – plaučiuose“. Tokia situacija susiformuoja ne per vieną kartą (nebūtinai per kelis savus gyvenimus. Gali būti paveldėtas bagažas iš tėvų ir protėvių, kelių ar net keliolikos kartų). Tada su polinkiu gimstama… tai nereiškia, kad tas žmogus būtinai susirgs, bet, jo tikimybė susirgti yra didesnė, nei kito žmogaus, tokio polinkio neatsinešusio… Jeigu XIXa. pb. ir XXa. pr. tuberkuliozė buvo tikra epidemija, neaplenkianti nei turtingų, nei vargšų, ir dažniausiai mirtina, o dabar apie ją kaip ir nieko tokio nesigirdi, ji išnyko, tai nereiškia, kad ji iš tikro išnyko… Žmonija krauna savo „ligų bagažą“ tiek ilgai, kiek egzistuoja: jei XVIa. sifilis buvo epidemija, gydyta sunkiais metalais ir su žiauriom pasekmėm, kitos venerinės ligos, su jomis kaip ir apsitvarkyta, bet tada radosi ir išplito tuberkuliozė, kuri irgi lyg sukontroliuota, bet dabar masiškai sergama vėžiu… Ir bijoma kiekvieno naujo viruso, kad jis neišsivystytų į masinius susirgimus pasaulyje… Su vėžiu irgi, vietoj to, kad tvarkytis iš esmės, ir, tuo pačiu iškuopti ir gilesnius, senesnius ligų sluoksnius, jis stengiamasis visaip nuslopinti, išnaikinant fizinius jo pasireiškimus, bet nepaliečiant susiformavusio ligos profilio, nematomo, bet esančio nematomoje mūsų dalyje – energijoje. O kas nematoma, bet yra, tai tik laiko klausimas, kada pasireikš, taps matoma…

(Bus daugiau)

Priešingybė trapumui. IV dalis

Taip pat egzistavo ir vadinamos „Griausmo“(gromovniki) knygos, jos gal mažiausiai žinomos, bet jose buvo sukauptos žinios apie aplinką, jų pagalba išmanantys žmonės aplinką skaitė – klausydavo žemės, rasdavo vandenį, nustatydavo žemės sudėtį, kokybę… Derino žmogų prie aplinkos ar aplinką prie žmogaus, jei reikėjo. Žinoma, vėliau etnografai ėmė į tai žiūrėti kaip į liaudies prietarus, girdi, griaustinis tris kartus nugriaudėjo, tai lauk lietaus… Nors pagrinde ši išmintis buvo užrašyta ir išliko sentikių pastangomis, bet šitame kontekste taip pat galime prisiminti ir Tibeto mirusiųjų knygos egzistavimą.

Nes mirti teisingai, pasiruošus, buvo labai svarbu. Jei žmogus mirdavo ne savo mirtimi – žūdavo ar būdavo užmušamas – jis mirė nepasiruošęs, vadinasi, jo dvasia pas protėvius nenueis ir nepateks.Ji iš viso, buvo tikima, liks uždaryta kūne, o kūnui suirus, liks klaidžioti po paralelines mūsų pasauliui erdves, labai panašias į mūsų gyvenimą.Tokio žmogaus šalia likusiųjų nelaidojo ir niekaip daugiau neminėjo, kad neprisišaukti apsėdimo. Šiokia tokia išeitis iš tokios liūdnos situacijos būdavo naujagimį pavadinti žuvusiojo vardu ir tikėtis, kad jo dvasia ras prieglobstį jame ir gaus tokiu būdu galimybę savo gyvenimą pabaigti teisingai…

Aišku, jog valstybinė valdžia, taip pat visokie dvarininkai (bendruomenių savininkai baudžiavos laikais) jokio supratimo neturėjo apie tai, kuo paprasti žmonės gyvena ar kuo tiki. Juos vertė žemę dirbti, mokesčius mokėti, o kaip jie toliau suksis ir iš kur pinigus ims, tai jau jų reikalas… Sentikių bendruomenės imperinėje Rusijoje siuntė savų amatininkų arteles į miestus, kad uždirbtų ir parneštų pinigų; tie, kurie turėjo polinkį į verslą, buvo paskiriami užsiimti prekyba, mainais ar kažkaip kitaip, disponuojant visos vendruomenės finansais, uždirbti reikiamą sumą…Baudžiavos panaikinimas tokias bendruomenes suardė, kaimo žmogus tapo kiekvienas sau. Į imperijos pakraščius ar miškų glūdumas pasitraukę persekiojamos religinės bendruomenės išsilaikė ilgiau, kai kurios klesti ir dabar, neišdrąskę kolūkių, kartu darbuojasi, kartu šventes švenčia – visi sveiki, ilgaamžiai, šviesaus būdo, vidinę harmoniją išlaikantys…

Netgi žydų bendruomenes, iki tol turėjusias didelę autonomiją nuo valdžios, XIXa. pabaigoje išdrąskė – kiekvienam asmeniui davė pavardę, kiekvienas pats nuo tada turėjo su valdžia kontaktuoti, mokesčius mokėti, už prasižengimus atsakyti, kai seniau tradiciškai tarp valstybės ir individo stovėjo bendruomenė, kuri ir atsakydavo valstybei už savo narius kolektyviai, o paskui aiškindavosi savo reikalus savo viduje.
Toks pats spaudimas bendruomenei iš valstybinės religijos pusės buvo ir dėl visų, sava ar ne sava mirtim mirusių, laidojimo vienoj vietoj – visą XVIIa. Rusijos imperijos teritorijoje ši kova vyko: žmonės suprato, jog norima įneįši sumaištį, užteršti eterį, sugriauti harmoniją. Taip pat bažnyčia kovojo su sutartiniu vienbalsiu dainavimu – nes tai buvo ne dainavimas laisvalaikiu, kai nėra ką veikti, tai buvo išreiškiama tam tikra labai stipri vibracija – darbo dainos dirbant, vesturvinės dainos ištekant – jos ne tik kad dalyvavo fiziniuose procesuose kaip svarbi jų dalis, bet ir juos vedė teisinga linkme, saugojo nuo nukrypimo…

Nes dvasia buvo suprantama kaip vibracija. Visa, kas gyva – vibruoja, yra sudvasinta. Dabar, kai nieko apie teisingą mirimą niekas nebe žino, mirštama nepasiruošus, dvasios klaidžioja, dažnai net nežinodamos, kad mirę, nepastebėdamos, jog kūno nebe turi – galit bandyti įsivaizduoti, koks nematomas chaosas mus supa, kokiais draiskalais yra suplėšyta vibracijų harmonija, jie supriešinti, naikina vieni kitus, kenkia gyviems, iškraipo juos, klaidina, perima valdymą, naudoja gyvuosius savo neišsipildžiusiems troškimams patenkinti – narkomanija, alkoholizmas, psichiniai sutrikimai, patologijos, prievarta, turto kaupimas, apsirijimas – dažnai tai nepagydoma, nes problema ne žmogaus fiziniame kūne, problema dvasios lygmeny: kokia priklydus alkoholiko dvasia, pvz, verčia gyvą žmogų gerti, ir niekaip ji neatsigeria, o kūnas, kuriame „svečiuojamasi“ jau pergėręs mirtinai…
Glaudžiamasi paprastai kur nors prie namiškių, giminės, partnerio, dažnai per juos net imant gyventi, perimant valdymą. Pasamonės lygmenyje dažnas puikiai žinom, jog esame savyje ne vienas, jei taip atsitikę; dažnai net patys ir esame priėmę, priglaudę, pagailėję artimo, per anksti mirusio žmogaus dvasios. O paskui sergame jų ligomis, nors kitaip būtume sveiki, renkamės jiems patinkančius partnerius, profesijas, sukneles parduotuvėje…O kur dar karai, kai likę gyvi gali turėti savyje visą pulką žuvusių draugų, slaugės ar seselės, prie kurių lieka mirę ligoniai, ir jos anksti ima sirgti, pervargę, nebe turi jėgų gyventi pačios… Vakarų pasaulis nežino, kaip su tokiais reiškiniais elgtis, nes iš viso, nepripažįsta juos egzistuoant. O padėtis vis blogėja: PSTD, depresija, šizofrenija, alkoholizmas ir narkotikai, jaunų žmonių savižudybės, kai labai gali būti jog ne visų negalavimai yra tikrai jų negalavimai, įjunkimai ar troškimas susijugti vėl, mirtyje… Ir jau nekalbant apie gryną blogį, kuris jei jau, pvz, vieną kartą įsikraustė į žmogų, jame įsitvirtino, tai liks per visą eilę gyvenimų – mirtis jam ne problema – ir šokdins tą žmogų pagal savą dūdelę, ir lieps savus planus vykdyti, nori jis to ar nenori.
Psichoterapeutai, dirbantys su hipnoze, paciento regresijos metu dažnai išeina į šitą reiškinį (pvz, prisiminti pereiti gyvenimai gali būti visai ne šitam žmogui priklausantys, dažnai pasirodo, jog gydytojas paciente bendrauja su „kitu“ ar „kitais“, užhipnotizuoto žmogaus sąmonėje įsitaisiusiais ir jam gyvybinę energiją kainuojančiais.) Tačiau problemą konstatuoti, pripažinti jos egzistavimą dar yra tik pusė darbo. O kaip ją išspręsti?… Šventikas velnią iš žmogaus gali išvaryti, o tas, palaukęs, įlys atgal ir kas toliau? Arba įlys į kokį sekantį žmogų… Tai ką tada su jais daryti ir kur juos dėti?.. Bet ir tada recidyvas yra įmanomas – kaip būti tokiu užsipildžiusiu pačiam savimi, kad nebūtų energetikoj skylių ir niekam kitam nebe liktų vietos? Kaip apsisaugoti iš viso?

Tikinčiuosius turėtų saugoti reguliarios maldos – patvirtinimas, jog esi prisijungęs prie vieno ar kito religinio agregoro, esi po jo skėčiu (ir tenai tavo syvai traukiami, svetimiems nelysti). Aukštos vibracijos savaime gina nuo žemų, bet kaip gyventi gyvenime, kuris iš žemų ir vis žemėjančių vibracijų ir yra sudarytas? – Šviesa turėtų sklisti iš žmogaus į aplinką, o ne taip, kaip dabar, žmogus ieško, iš kur jam bent kiek šviesos į save atsinešti ar įsileisti, ir dar reikia apsižiūrėti pastoviai, irgi, kad neįsileisti tamsos. Mumyse turėtų nebūti vietos, kurios neužpildžius šviesa, kad nebūtų kur įlysti ir įsitaisyti, o dabar greičiau esame užpildyti traumų tamsos ir tas pats traukia tą patį – vis daugiau tamsos welcome.

Net ir dėl įvairių galimų dvasios komplikacijų nesijaudinant, tik ją vieną savą turint ir gyvenant, problemų iš tikro daug daugiau, nei įsivaizduojam…

(Bus daugiau)

 

Priešingybė trapumui. III dalis

N. N. Taleb sako, jog „ kvailys daro kad tik darytų, neatsitraukdamas paskaičiuoti, ar nauda dar proporcinga išlaidoms, ar jo darymas jau seniai perėjęs į gryną kenkimą… Kai, pvz, Hipokrato priesaika taip ir skamba, „nekenk!“…“ Farmacijos kompanijos žymiai sėkmingiau išranda ligas jau egzistuojantiems vaistams, nei išranda vaistus ligoms, kurioms tikrai jų reikia“… O dar didesnė žala ateina iš tų, kurie tai, kas nesuprantama, paskelbia ne tik nieko nereiškiančiu, bet dažnai ir neegzistuojančiu! Tai jie nubraukė kaip nebuvusią viso ko nematomą vidinę esmę (būtį) ir paliko tik gryną, aiškiai matomą fiziką. gydymas, medicina liko tik mechanistiškai pritaikyta chemija, apie harmonijos atstatymą kalba neina, nei žmoguje, nei visuomenėje, nei pasaulyje. Ir praraja tarp to, ką dauguma pajėgia suprasti ir to, koks pasaulis yra iš tikrųjų, auga sparčiai ir nesustodama. Vadinasi, bus mirštama, masiškai ir ne natūraliai – gamta gailestinga, o medicina mirtį stengiasi atitolinti ir kančia tęsiasi, suvartojami vaistai pelną neša ir jo niekada negana,,,

Daugiausia tarpe žmonių su tokia ateitimi ir gyvename,jei neapsižiūrėsim, tai bus ir mūsų ateitis. Nes ne tik didžioji pasaulio dalis (nematomoji) atkirsta ir paskelbta neegzistuojančia pūva, griūna, blogėja, kemšasi, vis didesnės kataklizmos ten vyksta (ir šeiminkauja ten tie progreso įsukėjai, vieninteliai dar likę už proceso ribos), bet ir matomas, fizinis pasaulis, kuriame funkcionuojame kasdien, kaip N.N. Taleb bandė mums paaiškinti, – viska užvaldę popierėlių žmonės silpnina žmogų ir visuomenę visaip, kaip tik gali, gal kai kurie net ir iš tikro tikėdami, kad į šviesų rytojų veda ir gelbsti.
Kai niekas iš tikro nieko neišgelbės, ypač per prievartą ne, ir kiekvienas pats turi bent kiek, bent paprastu būdu save apsikuopti… Netgi ne kiekvienas irgi, užtenka gana nedidelio procento kiekvienoje grupėje, kurie apsitvarkytų, ir bendra atmosfera žemėje pagerėtų, rastųsi daugiau dvasios, amžinybės, būties šiame beprotiškai besisukančiame rate, kuris yra mūsų pasaulis… Ir kodėl pakenčiame aplink save visokius visiškai ne tokius asmenis, kai lyg ir mieliau būtume apsupti žmonių laimingų, drąsių ir įsimylėjusių savo likimą…

Kad dabar jau žinom, nors ir ne visai suvokiam, jog pasaulio prigimtis yra banginė, virpesių, rezonansų ir pan. tai viena, bet reiktų bandyti įrodyti, jog seniau žmonės tai žinojo ne blogiau, bet žymiai ir žymiai geriau už mus ir už dabar. Mums biblijos projektas pasaulėžiūrą labai pagadino, o paskui tą religiją mokslo religija pakeitė… O seniau žmonės be religijos gyveno, bet vienyje su visu kuo aplinkui. Ir jau tikrai tiksliai žinojo, jog jokių atsitiktinumų nebūna. Ir tai yra labai didelė skriauda dabarties žmogui, kad jis jaučiasi vienas, vienišas, nuo viso ko atskirtas, su aplinka nesusijęs ir iš gyvenimo tekmės iškritęs. Čia jau iš karto traumų dvasių poveikių pasekmės, apie jas bus kalba toliau… Ir mūsų idėja apie priežastingumą, kaip apie linijinį reiškinį, plokšuminį ir tik į vieną pusę vykstantį, yra toks primityvas, kad nežinia nei ką daugiau apie tai pasakyti. Iš viso, mokslą darė primityvai autistai, tie kurie pasaulio sudėtingumo, daugiasluoksniškumo ir jo voratinklinio priežastingumo dėl įvairių priežaščių suvokti nebe pajėgė – tokia situacija jiems buvo labai baisi, nekontroliuojama, reikėjo greitai su ja kažką daryti. Tada ir radosi moksliniai pavyzdžiai, kaip obuolys nuo obels krenta ar koks kiekis vandens išsipila iš vonios, kai kas nors į ją pūkštelia… Apgailėtina, vienu žodžiu. Duonos ir žaidimų lygis, tik tiek beliko iš žmogaus.

O kažkada gyveno dvasios gigantai, milžiniškos kepurės buvo pagal milžinus Jurgius, , jų kūnai greičiau buvo eteriniai ir visa, kas vyko, buvo daugiau minties kūnijimasis, vienaip ar kitaip sujudėjęs eteris, sukelta jo banga, virpesys, kuris kūrė ar keitė formas, suko procesus, judama buvo minties greičiu… Pasauliui labiau pasmukus į materiją ir balansui nusvirus jos naudai – nusislinkom kažkur į Hado prieškambarį ir į fizinį kūną, irgi sulipdytą ir perlipdytą, kur tilpo tik nedidelė dvasios dalis – tik nedidelis jos procentas įbrido į virsmą. Likusi bendradarbiavo iš ne fizinio lygmens. Gyvenantieji, gyvieji laikėsi bendruomenėmis, ir mirusieji buvo suvokiami kaip (tėvų, globėjų) kolektyvas. Viduramžiais pradedant, daug yra apie bendruomenių gyvenimą rašyta: gimininių, pagal tikėjimą, gyvenamą vietą, amatą ar užsiėmimą – žmonės save jautė kaip vientisą organizmą, ir, žinoma, vienybėje su aplinka. Kartu dirbo darbus – ar virves vijo iš pasiruoštų kanapių, ar namus statė, ar šventes šventė, ar sėjo, ar pjovė, ar vaistažoles rinko… Mirtis, tokio gyvenimo gale ateinanti, buvo labai svarbi – visas gyvenimas buvo nugyvenamas taip, kad gerai, teisingai numirti, pasiruošus, bendruomenės išlydėtam… Kad pereitum taip, kaip reikia ir į ten, kur reikia – mirtis buvo sugrįžimas į gimtinę, pas tėvus ir artimuosius – susijungimas su protėviais. Šitom temom daug ir labai įdomiai kalba istorikas prof.A.Pyžikovas. Jo mitys ir toliau:
Gyva bendruomenė buvo labai jautri protėvių energijos įtakai (kuri geriau buvo jaučiama šiltu metų laiku), iš jų, iš anapusinio pasaulio ėjo harmonija, reikėjo būti pastoviai su ja susiderinus, iš jos ritmo neiškristi., tada bendruomenė buvo saugi, sveika, laiminga. Nes visos tos savybės ateina iš amžinybės. Mūsų besikeičiančiame pasaulyje jų nėra.

Darbas, dirbamas visos bendrijos, trukdavo dieną ir nebuvo sunkus – našta lengva, kai ją daug rankų kelia…Nes sunkus ir monotoniškas darbas išsunkia žmogų, išnaudoja jo energiją ir nuslopina ne tik jo jautrumą aplinkos vibravimui, bet ir nuvargę jo paties raumenys nebe vibruoja idealiai (teisingas, idealus raumenų tonusas visame žmogaus kūne to meto žmonėms buvo svarbiausia sveikatos, harmonijos su visu kuo sąlyga). Nors, pvz, epidemijų plitimo atveju, kai bendruomenei galėjo būti užneštas virusas ar infekcija, visi eidavo dirbti sunkų fizinį darbą, kad neimti vibruoti jam į taktą, kad ta viruso vibracija nugestų savaime, niekieno nepastiprinta, nesurezonuota… Žodžiu, banginė, rezonancinė viso ko esmė ir prigimtis buvo labai gerai suprantama ir buvo gyvenama, tuo supratimu naudojantis. Pasirodo, liaudyje iš senesnių laikų išlikę trijų rūšių knygos (su užfiksuotais vedinių žinių fragmentais, dar gana gerai suvokiamais kaip visuma): žolynų knygos, vėlesniais laikais imtos naudoti kaip vaistažolių žynynai ir negalavimų gydymo patarėjai, bet pirminė jų paskirtis buvo kalbėti apie augalijos pasaulio visumą, kaip jinai tarpusavyjr yra sujungta požemine grybiena, kas gerai auga šalia ko, ko reikia ieškoti kur ir t.t. Ir tai visai nevedė link vieno ar kito augalo kultyvavimo – žemvirbystės ar monokultūros, kaip rugiai ar kviečiai… Priešingai, žemės dirbimas, laukų arimas dar buvo matomas kaip vieningo šaknų tinklo, bakterinio dirvožemio gyvenimo suardymas, kurio pasekmė bus badas. Nes sudraskyta žemė žmonių nebe maitins, joje niekas nebe augs – ir tai tik laiko klausimas…

Sekanti buvo „virpesių“ (trepetnik) knyga, vėliau vadinta liaudies pranašyščių, spėjimų ir kitų nerimtų dalykų rinkiniu – nes XIXa, mokslininkai sapnuoti nesapnavo, jog žmonėse likę dar tokio lygio žinios apie pasaulį, kokių mokslas dar iki šiol nesurado ir nesukaupė. Nes, kątik iš kiaušinio išsiritęs mokslas, dar paausiai jam nenudžiųvę, bet be jokios abejonės, pats protingiausias, o visi kiti gali būti už jį tik žymiai kvailesni, tamsesni ir primityvesni… „Virpesių knygose“, imtose rinkti ir publikuoti kaip etnografija XIX amžiuje, dabar galima įžiūrėti fragmentus žmogaus sveikatos ir gydymo filosofijos, sistemos, dar sutinkamos Tibete, Indijoje, Kinijoje. Pvz, žmogaus kūne buvo žymimi 365 skirtingi pulsai, pagal kuriuos žmogų buvo galima diagnozuoti ir jo sveikatą koreguoti…

(bus daugiau)

 

 

Priešingybė trapumui. II dalis

Toliau. Kompleksiškom sistemoms, priešingai, nei mums rodosi ir žmonės tiki, nėra reikalingos kompleksiško sistematinio valdymo, įstatytų rašymo ir vairavimo viena ar kita linkme. Priešingai. Kuo paprasčiau, tuo geriau. Kompleksinis valdymas veda prie nenumatomo efektų grandinių dauginimosi, deja. O paprastumas moderniame mūsų gyvenime yra tapęs kaip tik labai nepopuliarus. Nes labai daug žmonių turi iš ko užsidirbti pinigus, kai viskas palaikoma dirbtinai sudėtinga… Supaprastink, ir jie liks be darbo… Kai mažiau kaip tik yra daugiau ir efektyviai.
Kaip pasaulyje, kurio nesuprantame, gyventi drąsiai? Nebijoti dirbti su reiškiniais, procesais, objektais, kurių nesuprantame, ir, dar svarbiau, kaip reiktų su jais elgtis? – dar aiškiau sakant, kaip išdrįsti žiūrėti į veidą savo nežinojimui – pripažinti, suvokti, kad nežinai – ir to nesigėdyti? Nes, būtent ši drąsa ir nežinojimo suvokimas ir reiškia mūsų žmogiškumą – reikia nesigėdinti būti žmonėmis… Išdidžiais ir agresyviais gyvenimo ir galimybių/atsitiktinumo atžvilgiu – aišku, kad pirmiau turi įvykti pokyčiai tame, kaip suvokiame pasaulį, ką jame vertiname, ir ko ireiktų bijoti iš tikro.

Reikia atsisakyti efektyvumo koncepto ir siekio būti efektyviais – žmogus yra neefektyvus. Žmogiškumas ir yra neefektyvumas. Efektyvūs yra tik robotai. Ir kodėl jie tada neturėtų mūsų pakeisti, jei jie – efektyvesni? Augantis visuomenės efektyvumas proporcingai didina žmonijos trapumą/pažeidžiamumą. Kuo efektyvesnė visuomenė, tuo didesnė žiaurių nenumatytų atsitiktinumų, krizių, sukrėtimų tikimybė. O efektyvumas, patikėtas robotams, bus ne tik žmonijos, bet ir planetos galas. Nes tik žmogus (kad ir ne kiekvienas) gali adekvačiai reaguoti į įvairovę, netikrumą, netobulumą, nepilną informaciją, nežinojimą, netikėtas galimybes, chaosą, laiko tėkmę, nežinomybę, sąmyšį, stresą, klaidą, jos pasekmes… Kodėl laikas pakliuvo į šią „laimingą nefunkcionalę šeimą“? – Nes laiko veikimas tolygus nežiniai, neaiškumui: kuo daugiau praeina laiko, tuo daugiau kas nutinka, tuo daugiau netvarkos.Jei su nedidele žala ar smulkiomis klaidomis dar susitvarkyti gali, tai laikas jų atneš tik daugiau ir didesnių, ir teks tvarkytis jau su jų sąnkaupa, pasekmėmis, padariniais – tavo močiutė tai vadino gyvenimo patirtimi.
O tai, kas trapu, tą laikas ir visai pribaigia.“

Klausimą apie tai, į kur atves progresas, A.Duginas perfrazuoja į „filosofinę problemą tarp būties ir tapsmo“ ir atsako sekančiai: mūsų laikais, Švietimo epocha pradedant, Europoje ėmė dominuoti progreso sąvoka (ir ypač istorijos srityje). T.y. kalba paėjo apie pastovų pagerinimą, kaupimą, augimą, išsivystymą – visuomenės, kultūros, civilizacijos, technologijų… Žodžiu, visko – progresas tapo universalia sąmprata, Naujųjų laikų dogma ir ant jos jau toliau statomas tolimesnis viso ko suvokimas. Progreso dogma mūsų sąmonėje jau įsišaknijus kažkur labai labai giliai – mes juokiamės iš religijos ar tikėjimo į dievą, bet patys progresu tikim nesusimąstydami, abstrakčiai, aklai ir be jokių įrodymų. Šventai – tai ir yra Naujųjų laikų religija.
O progresas bazuojasi ant virsmo, tiksliau, ant tapsmo. Tapimas tai pastovus kintamasis, kuriam progresas priduoda pozityvią reikšmę ir linijinį charakterį: viskas gerėja ir dar labiau gerėja. Labai svarbu, jog mes ne tik progresą, bet ir patį tapsmą priimame kaip pozityvų, be jokių klausimų ar abejonių… Nes, prieš imdami propaguoti progresą, Naujųjų laikų filosofija reabilitavo tapimą, tapsmo reiškinį. Tapimas, graikiškai „genezė“, yra dar Platono ir Aristotelio laikų terminas, ir visada buvo poroje su būtimi, buvimu. Būtis ir Tapsmas yra filosofinių modelių pora Platono filosofijoje: būtis yra amžina, nemirtinga, visaapimanti, o tapsmas yra antrarūšis, jau išvedamas iš būties. Pvz.Platonas apibūdino dvasią kaip ateinančią iš amžinos būties į virsmo, tapimo pasaulį. Ir jame visas permainas atbuvus, po mirties grįžta atgal į amžiną būtį – savo ontologinę tėvynę.

Krikščionybė atkirto – sunaikino – pirmąją šio modelio pusę: pagal ją, gimimo momentu dvasia yra dievo sukuriama, ir tik po tapsmo ir virsmo (ir jų rezultate) gyvenime turi galimybę pasiekti amžinybę, įeiti į amžiną būtį – įgyti nemirtingumą.. Taigi, krikščionybėje iš amžinybės liko tiktai pusė – ateityje, nes dvasios egzistavimu prieš tai jie netiki. Bet ir tai dar buvo neblogai, palyginus su tuo, ką atnešė Naujieji laikai. O jie atnešė jau tik gryną tapsmą, būtis buvo radikaliai išnaikinta, kartu su dvasia ir amžinybe. Liko egzistuoti tik virsmas… Tuo pačiu neliko ir su kuo tą tapsmą lyginti. Seniau jis buvo sąntykyje su būtimi: daugiau tampa būties virsme, tada gerai, mažiau – blogai, regresas.
Žodžiu, tik tapsmas link būties yra gerai, o tapsmas, nuo būties tolstantis, kai jis lieka vis labiau pats sau, būtis pradingsta už horizonto – blogai… Kaip tik toksai tapsmas be būties dabar mumyse ir įsivyravęs: degradacija, nebe likę nieko amžino, dvasingo… Nebėra su kuo nieką – bet ką – palyginti, dingsta referencijos taškas ir tas išlaisvintas tapimas tampa nebe valdomu, neturinčiu prasmės. Kad normalus žmogus nuo tokio atsivėrusio siaubo neišprotėtų, kad visa tai sušvelninti, eufeminizuoti, ir buvo iškelta progreso idėja. O ji teigia, jog viskas, kas tampa, viskas yra gerai. Ir kalbama jau tik apie tapimą kaip po tokį, o ar vyksta tai į gera, ar į bloga, jau yra patalpinta į paties tapsmo proceso vidų. Koks jis buvo anksčiau – blogai, koks jis taps ateity – gerai, geriau ir dar geriau… Ir jokios kitos nuomonės, požiūriai ar kritika lieka neįmanomi. Kokia praeitis bebuvo realybėje, gera ar bloga, ji paskelbta netikusia, o kokia ateitis bebus, gera ar baisi, tai neturi reikšmės, ji iš anksto paskelbta puikia. Tai priverčia žmones susitaikyti su tuo, ką diktuoja globalistai, bankininkai, transatlantinės korporacijos. Nesvarbu, kaip yra, svarbu ką mums sako, nes virsmo, judėjimo, tobulėjimo, progreso beprotybės teigiamybe esame įtikinti ir įtikėję, giliai ir jau seniai.
Bet yra dar vienas svarbus momentas: kadangi tapsmas įsigalėjo ir išnaikino būtį, tai jis išnaikina ir žmogų kaip po tokį. Išnaikina individą, žmogaus indentitetą – nes žmogus asmenybė yra tiek, kiek jame yra amžinos būties – buvimo, tylos, dvasios. O progresu vadinamas virsmas – ir tik mūsų pačių labui, žinoma – ją iš mūsų išplauna, visą ir ant visai. Identitetas yra iš lotynų „Id est“ – jis yra ir savimi reprezentuoja būtį. Žmogus, išlaikantis identitetą, savyje dar išlaiko ir dalelę būties, nesvarbu, kad išoriniame pasaulyje jos jau nebėra oficialai ir daroma viskas, kad nebe būtų ir realiai… Ką dar galima pasakyti apie būtį? Joje viskas tobula, gera, ten nėra ligų, traumų, karų marų, katastrofų, todėl dar kažkiek būties turintis yra sveikesnis, o ir pasveikimo, ilgo gyvenimo raktas irgi yra ten pat, toje vidinėje tyloj, vadinamoj dvasia.
Taigi identitetas ir yra subjektas, ir yra tai, kas tampa, virsta… Veiksmas gi nevyksta pats sau vienas, turi gi būti bent jau subjektas, jei jau nėra objekto. O dabar, Naujaisias laikais jau ir subjekto – liūdijančiojo – irgi nebe reikia. Tapimo progreso išorėje turi nebe likti nieko, viskas privalo ištirpti, išnykti jo viduje – žmonija, pasaulis, viskas. Tada tie, kas progresą suka ir yra pasaulio ir žmonijos valdovai. Nelieka žmonijos kaip progreso subjekto, žmonija lieka tik kaip funkcija progreso viduje. Nes jiems nereikia žmogaus kaip individo, kaip įsikūnijusios hierarchijos, kurioje sąmonė valdo visas kitas žemiau einančias dalis – emocijas, instinktus, laiko duris į pasamonę uždarytas. Tokiu žmogumi nepamanipuliuosi, jis turi savą vidinę ašį, pagal kurią yra išstatytas. Todėl reikia, kad tos ašies jame nebe būtų, kad viskas jame turėtų laisvę ir teisę pasireikšti – instinktai, emocijos, pasamonės pabaisos, viskas turi būti išleista į laisvę. Ir matome, kokiu virsta pasaulis, to pasekoje… Bet, viskas yra progresyvu!

(bus daugiau)

Priešingybė trapumui. I dalis

Nassim Nicolas Taleb naudoja metaforą: „nukirskite man galvą, maldauja Medūza… Žinoma, vietoj vienos nukirstos jai ataugs dvi“. Čia kaip vandens laše yra visa esmė, koks turėtų būti žmogus ir kaip jis turėtų sąntykiauti su pasauliu, gyvenimu ir likimu.
Dar viena alegorija: kaip mylėti vėją? – Vėjas užgesina žvakę ir įpučia liepsną. Reikia būti liepsna ir trokšti vėjo… Nežinomybę, neapibrėžtumą, tai, kas nepaaiškinama reikia yprisijaukinti, jei ne nukariauti. Bet tapti jų šeimininku, tokia yra žmogaus misija. N.N.Taleb yra apie tai parašęs visą knygą, iš kurios citatos čia ir toliau: „yra dalykų, kuriems sukrėtimas į naudą, nuo to jie tik išauga ir plečiasi; jie atviri netikrumui, atsitiktinumui, netvarkai ir likimo sukrėtimams, myli nuotykius, riziką ir ateitį, kuri neužtikrinta, nenuspėjama… Nepaisant tokio fenomeno egzistavimo, reiškiniui pavadinimo nėra, todėl lieka tai vadinti „priešingybe trapumui“(antifragility).
Nes priešingybė trapumui siekia toliau, nei tvirtumas ar stiprybė: tvirtumas sukrėtimą tik atlaiko ir išlieka (nepakitęs), o tai, kas priešinga trapumui, nuo sukrėtimo pagerėja. Antifragility reiškinys kaip ir brėžia ribą tarp to, kas gyva ir organiška (kompleksiška, pvz: žmogaus kūnas) ir to, kas inertiška, pvz: fizinis objektas, toks kaip rašomas stalas. Iš karto aišku, kurioje ribos pusėje turėtume burtis – prie meilės atsitiktinumui, netikrumui, mylėti klaidas. Turint šią, trapumui priešingą savybę, galime priimti, gyventi kartu su nežinomybe, ji leidžia mums sėkmingai daryti kažką – ką nors – ko dar nesuprantame (iš čia ateina pradedančiojo sėkmė).
Iš viso, žmogus sėkmingiau veikia, nei galvoja, ir tai gali vykti tik antifragility mumyse dėka. N.N.Taleb greičiau sutinka būti negalvojančiu ir priešingu trapumui, nei nepaprastai protingu ir pažeidžiamu, trapiu. Šiame spektre galime rasti vietą ne tik sau, bet ir naudoti jį ekonomikos, sociumo, žmogaus psichologijos, sveikatos, net jo maitinimosi apibūdinimui. Pvz, diabetas ir kitos modernios ligos susiję su atsitiktinumų mūsų mityboje išnykimu ir bado periodų nebe pasitaikymu. Jei antifragilumas yra natūralių ir kompleksiškų sistemų, sukrėtimus išgyvenusių ir besivystačių toliau, savybė, tai jei šias sistemas imti saugoti nuo neaiškumų, atsitiktinumo ir sukrėtimų galimybės, tai tos sistemos ims silpnėti, taps pažeidžiamos ir galiausiai nusibaigs. O valstybė ir visuomenė visą laiką kaip tik šituo ir užsiima! – trapumas didinamas ekonomikoje, žmogaus sveikatoje, politikoje, švietime, praktiškai visur! Kaip tik galima, mažinama atsitiktinumo galimybė visur kur, paaiškinimo nebuvimas nepakenčiamas visiškai – o kompleksiškos sistemos žūva, kai apsaugotos nuo stresų…
Mūsų modernus, struktūruotas, politikos ir valstybės vis labiau reguliuojamas ir apsaugomas gyvenimas kaip tik pastoviai ir silpnina mūsų priešingumą trapumui. Tai yra modernių laikų tragedija: kaip ir neurotiški, nuo viso ko savo vaikus besistengiantys apsaugoti tėvai tuo savo vaikus labiausiai ir sužaloja… Viskas, kas ateina iš viršūnių, mažina mūsų antitrapumą ir augimo laisvę, o kas ateina iš apačių, klesti, kai tam tikri kiekiai streso, chaoso ir atsitiktinumo, t.y. galimybės yra prieinami. Pvz, atradimai, inovacijos, techninis progresas tiesiogiai priklauso nuo žmogaus antitrapumo, rizikos ne vengimo, o kaip tik jos ieškojimo, ir tikrai ne nuo masinio ir privalomo švietimo… Valstybės ir sistemos daromą žalą ypač pajutome 2008-ųjų krizės metu. Nes augantis modernių institucijų ir politinių aferų kompleksiškumas nuo mūsų lengvai paslėpė, jog žmonių, sudarančių jas, rizikos, žaidimai ir eksperimentai sukrėtimo atveju nereikš jų atsakomybės! Nuostolių padengimą ir pakaltinamumą jie įsigudrino perkelti ant visuomenės, t.y. mokesčių mokėtojų pečių.

Jei senesniais laikais, turintys rangą ar statusą, leidžiantį jiems rizikuoti, turėjo už savo veiksmus ir atsakyti, dar daugiau, herojais buvo tie, kurie prisiimdavo pasekmes sau, kad išgelbėtų kitus, šiandien viskas yra apversta tiksliai priešingai. Iškilusi netgi nauja, negatyvių herojų klasė – biurokratai, bankininkai, Davoso susitikimų dalyviai, akademikai ekspertai, visi jie turi daug galios ir neneša jokios atsakomybės už tos galios naudojimo pasekmes… Jie žaidžia sistemą, o piliečiai už jų žaidimus moka – to pasaulio istorijoje dar nebuvo, kad šitaip masiškai viską valdytų ir įtakotų tie, kurie asmeniškai visiškai nėra už tai atsakingi.
Kai pagrindinė etikos taisyklė yra: tu nebūsi antitrapus visų likusiųjų pažeidžiamumo sąskaita.
Antitrapumas yra vienintelė apsauga prieš netikėtumus – didelius, viską keičiančius, niekaip nenumutytus ir pasaulyje taip dažnai atsitinkančius (N.N.Taleb juos vadina „juodosiomis gulbėmis ir jiems yra paskyręs visą atskirą knygą), antitrapumas padeda ir mažiau jų baimintis, nes suvokiame, jog juodų gulbių tikimybė egzistuoja visada, yra pastovi ir jie yra ne tik reikalingi sukrėtimai, bet be jų nebus istorijos, technologijų, nedidės mūsų žinios apie viską. Nes, jei per ilgesnį laikotarpį žiūrėti, tai antitrapumui klaidingos prognozės tik į naudą… Todėl net yra logiška teigti, jog mūsų pasaulį turėtų dominuoti tai, kas klęsti dėka streso ir atsitiktinumo. Nes tai, ką atsitiktinumas ar stresas naikina, tas turėtų jau būti pražuvę ar išnykę. Iš tikro taip ir yra. Ir kad pasaulis funkcionuoja dėka sumodeliuotų programų, universitetinių tyrimų rezultatų ir biurokratų planuojamų biudžetų, yra paprasčiausia iliuzija. Jie visi užsiėmę „paukščių mokymu skraidyti“ (tokiu būdu sukurtos jų darbo vietos ir iš to jie gyvena). Bet būtų pats laikas grįžti į realybę ir interpretuoti iš naujo, kas tai yra augimas, inovacija, progresas.
Pasaulis ir mes su juo kartu esame užvaldyti tų, kuriuos galėtume pavadinti „ypač pažeidžiamais“(fragilistos) ir jie gyvena, tikėdami „Sovietų- Harvardo teorijomis“(t.y.trockizmu, ateinančiu iš JAV universitetų) ir, be kita ko, perdeda mokslo žinių galią bei reikšmę. Juos galima vadinti naiviais racionalistais, viso ko racionalizuotojais ir jie tiki, jog mokslo dėka viso ko priežastingumas pasaulyje yra jiems atskleidžiamas automatiškai – pasiekiamas, kad visa ką galima sužinoti lengvai ir suprasti… Kai realiai normalūs žmonės didelės priežastingumo dalies pasaulyje nesuvokia, o šitie fragilistai suvokia dar mažiau… Kad pasaulis mums neduotas kartu su instrukcija, jį paaiškinančia, fragilistams neatrodo didelė kliūtis – jie tada instrukciją surašys patys, kartu susisėdę, „mokslo“ ir jo tyrimų rezultatais pasiremdami. Tokių veikėjų dėka, modernių laikų kultūra vis labiau akla, ir neperprantamo gyvenimo mįslingumo net nemato.(tą mįslingumą F.Nyčė vadino gyvenimo ‚dionisiškaja“puse). Ir tie fragilistai – ypač pažeidžiami – medikai,  ekonomistai, socialiniai planuotojai – verčia likusią žmonijos dalį gyventi pagal jų numatymus, kurie niekada nebus teisingai numatyti, užsiimti dalykais ir rinktis kryptį, kurių nauda bus maža ir trumpalaikė, o pasekmės žiaurios ir nepaskaičiuojamos.

(bus daugiau)

 

Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. IV dalis, pabaiga

Dabar aiškiau, nei bet kada matosi, kad knygos – laiko tinklas, kad jos išsunkia mus kaip polipai, atima visą mūsų meilės ar neapykantos energiją, ir linkę užmušti bet kurį prasikalantį savarankiškos minties daigą. Mes gyvename istoriniu Gutenbergo avantiūros žlugimo momentu.
Prisiminkim Klodą Frollo (iš V.Hugo “Notre- Dame de Paris“): „šitai užmuš tai“. Šitai – viena iš pirmųjų spausdintų knygų, tai – katedra, architektūrinė misterija, amžinas simbolis, skatinantis prabusti laisvam darbui. Laisvė mums dabar tik laiko leidimas restorane, atsitraukimas trumpam nuo monotoniško zombių darbo… Limpančiame laiko tinkle makaluojasi „dvikojai paukščiai be plunksnų“. Kodėl Paskalis taip pavadino žmogų? Kodėl G.Mairinkas vieną savo romanų herojų pavadino pingvinu? O ir kas tas G.Mairinkas pats toks? – Jis nepaliko jokių „gilių pėdsakų“ nei austrų, nei kokioje kitoje literatūroje. Gyvas būdamas, buvo plačiai žinomas, bet, skirtingai nuo savo draugų F.Kafkos ir J.Hašeko, po mirties buvo greitai užmirštas.
G.Mairinkas yra tiek svetimas savo laikmečio tendencijoms – jas lėmė,pvz, Z.Froidas ar Huserlis, Karnapas… Taip pat jis svetimas ir egzistencializmo absurdui, ir giluminei psichologijai – jį tiesiog galima izoliuoti nuo jo laiko meninių krypčių ir patalpinti į tolimą Europos beletristikos provinciją. Bendra kritikų nuomonė maždaug tokia: šis autorius nekenčia karininkų, filisterių ir kitų buržuazinių ataugų, prislėgtas prieškarinio dešimtmečio nerimo ir Pirmo Pasaulinio karo katastrofos, nesugalvojo nieko geriau, kaip užsiimti neaiškių ir blogį liudijančių okultinių – jumoristinių romanų kūrimu – kurie tuoj pat buvo pamėgti jo nekenčiamų karininkų, filisterių ir pan. buržua, kuriems labai patiko spjūvis į jų veidą ir kvietimas keliauti po fantastinius pasaulius… Po kurio laiko šiuo autoriumi rimtai užsiėmė magijos ir alchemijos populiarintojai, ezoterinės metafizikos atstovai, pvz, R.Albello ir J.Evola. Ką galima pasakyti apie tai? – G.Mairinko proza yra labai atvira, kiekvienam skaitytojui prieinama. Taip rašė Paracelsijus ar Rable. Taip būtų rašęs Tilis Ulenšpigelis, jei būtų mokėjęs rašyti.
Gylis, kuris gąsdina, nėra tikrasis gylis, nes „facilis descensus Averny“ – į pragaro perėją nusileidimas yra lengvas ir malonus.

Visi mes be išimties miesčionys, kvaili ir filisteriai, ir laikyti save žmogumi protingu ar turinčiu tikslą, reiškia užsidėti Pantagruelio kaukę – to, kurį durnina visi, kas tik netingi. Gaila, bet apie begalinį žmonių kvailumą parašyta labai mažai. Robertas Miusilis savo „Kalboje apie kvailybę“ mini, be Erazmo Roterdamiečio, tik vieną vokišką disertaciją iš XIXa… Bet, pagiriamojo žodžio protingumui tai ir iš viso, niekas nėra parašęs. Vulgarybės, truizmai, chamizmas, veidmainystė – jei viso šito nebūtų, iš ko gi galėtume juoktis? – Kai šaunusis kareivis Šveikas pasivadino idijotu, jis tiesiog prisipažino esąs pašvęstasis, nes viena geriausių knygų apie pašventimą vadinasi „Liber de idiota“ (autorius Nikolajus Kuzanskis). Čia G.Mairinkas ir J.Hašekas, kaip autoriai, suartėja: abu galvojo, rašė apie „tikro žmogaus“ gyvenimą. Jie taip pat negailestingi karininkijai ir daktarams, trokštantiems tiesiogine ir perkeltine prasme paversti pasaulį kazarmais ir lazaretu, nes dvasingumo idėja jiems nepriimtina iš principo, jie jos nekenčia, kaip ir gyvo žmogaus – žmonės jiems yra tik medžiaga chirurgijos ir artileriniams eksperimentams.
Bet kurią struktūrą nulemia tik sunkiai suvokiamas jos sudedamųjų dalių sąryšis. pvz, kai eini prietemoje takeliu, numestas virvagalis gali pasivaidenti beesąs gyvate, ar, kai tamsoje pirštai ant stalo plokštumos ieško kokio nors įrankio, jie visada gali apčiuopti kažką kitą – prietemoje sąryšį visada organizuoja paslaptingas „kažkas“ – šnaresys, nekaltas laiptelis, aštrus kvapas, rankos, svetimos ar pažįstamos, prisilietimas. Tamsoje mūsų lėtas suvokimas tampa visiškai pasyviu, nes prapuola įprastinė optimistiška erdvės perspektyva ir laikas. Praeities patirtis nuvertėja ir dabarties momentas depresuojamas agresyvios ateities. Ištąsyti nervingo laukimo, mes laimingi, išgirdę bet kokį ramų balsą, pamatę bet kokią šviesą, nesustodami pagalvoti, kas ten toks kalba ir kas ten tiksliai šviečia.- Mūsų gyvenimas vis labiau įsakmiai perimamas išorinių faktų ir mūsų pozicija jame nuo dabar vadinasi konformizmu ir prisitaikymu prie aplinkybių. Imame suvokti, kodėl būti apleistais yra pagrindinė mūsų būties egzistencija. O kartu ir vis labiau jaučiasi bet kokios pasaulėžiūros reliatyvumas. Pvz, į klausimą „ kas tokia Didžioji Lokė?“ mokslininkas atsakys vienaip, vergas galeros irkluotojas – kitaip, žmogus, laimėjęs loteriją – trečiaip. Ir mūsų įtarimas auga – kiekviename raminančiame balse girdime nerimo gaideles, kiekviena šviesa rodosi išnykstanti tarpe tarp sekundžių…

Iš J.Golovino teksto„Dievas Panas“:
Kai tvarkingos ir padorios Minijaus dukros nepavargdamos dirbo prie audimo staklių ir prižiūrėjo vaikus vietoj to, kad dalyvautų Dioniso šventėjė, audimo stakles staiga užpainiojo akimirksniu išaugę ir susipynę vynuogienojai, iš lubų ir sienų ėmė sunktis pienas ir medus. Minijaus dukros išprotėjo, ėmė užmušinėti savus vaikus, ir netgi vieną jų suvalgė… Netoliese Panas grojo dūdele ir nekreipė jokio dėmesio į visą tą vyksmą. Tai visai nereiškia, jog Panas myli žiaurumus ar kruvinus vaizdinius. Jis mielai išgydys medį, ėriuką ar paukštį, sustabdys krentančius nuo uolos akmenis ar miško gaisrą.
Panas garsėja savo geraširdiškumu ir nebūna piktas. Yra žinomas tik vienas jo kerštingumo pavyzdys: Romos imperijos kariai (imperatoriaus Diokletiano laikais) pagavo fauną ir narve atsivežė į Romą, kur tas greitai numirė iš ilgesio… Veltui Diokletianas meldė dievą ir aukojo jam aukas – Roma degė gaisruose ir buvo visaip griaunama – Panas ne tik nemylėjo žmonių, bet ir buvo ištikimas savo genčiai, ypač nimfoms ir faunams. – Panas pripažįsta zoo, bet ne bio (kultyvuota gyvybė). Jis gana abejingas žemės ūkiui ar miestų statybai, nelabai kreipia dėmesį į dykviečių sukultūrinimą ar miškų kirtimą – pagal jį tai yra vis jo nekenčiamų žmonių kaprizai… Savo valdų ribas jis mato ten, kur prasideda ariamų laukų teritorijos, kurios, jei pastoviai nedirbamos, greitai vėl sulaukėja, grįžta į gamtos glėbį.
Nepereinamus tankius jaunuolynus, pievas, pilnas ryškių gėlių, – viską, kas neaprėpiama, nesutramdoma, nepasiduoda perdirbimui – tankynės, gilios griovos, tamsios miško uolos – visa šitai, kas kvėpavo nepajungiama pirmine jėga, Panas laikė savo valdomis…. Todėl, kai per graikų gyvenamas pakrantes praskriejo žinia, jog „didysis Panas mirė“, gyventojai baisėjosi atėjusios Senojo pasaulio pabaigos. Džiaugėsi tik krikščionys. Jie ožiakojį ir raguotą dievą, pasileidusį, šeimos nevertinantį ir namų židinio netrokštantį turėti, bet kokio darbo nepripažinusį ir nekentusį, paskelbė velnio įsikūnijimu.

-„Kas žino terra foliata, tas gali mesti visas kitas knygas; kas nežino, tas niekada neišmoks skaityti.“

 

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. III dalis

Žmogui buvo svarbiausia šeima, asmeninis gyvenimas. Profesija, tarnyba, dalyvavimas sociume buvo pareiga, lėšų pragyvenimui uždirbimas, oficialus socializavimasis. Viskas sukosi apie šeimą ir privatumą, kol buvai ten, tame soc. sluoksnyje, kuriame gimei, tokia buvo tvarka ir keisti jos nebuvo nei galimybės, nei tokios ambicijos. O kai ėmė veikti socialiniai liftai, kai karjeros ar susikrauto turto pagalba tapo įmanoma pakeisti soc. poziciją, kurioje gimta, prasidėjo koncentracijos taško persislinkimas – pradžioje buvo dirbama ir uždirbama dėl šeimos, kad vaikai turėtų geresnę ateitį ar galimybes, o palaipsniui tai pervirto į norą pasireikšti pasaulyje per profesiją, įsitvirtinti per kapitalą, ir šeima tapo tam tik pagalbinė komanda, instrumentas, o dar vėliau – jau trukdis, stabdis, reikalaujantis laiko ir dėmesio ir energijos… Asmuo ėmė gyventi sociume ir privatus gyvenimas praktiškai atmirė. Šeima asmeninėje ardvėje, privačiai nereiškia nieko, jei jos nerodai viešai – atostogų nuotraukų, vaikų pasiekimų, žmonos grožio, įtakingų uošvių – ji liko svarbi tik kaip socialinis konstruktas, todėl jos nori ir gėjai, ir transgenderiai, ir jie nori turėti vaikus ir uošvius ir t.t…. Nieko asmeniško, taip sakant, tik būdas reikštis visuomenėje, kurį norime naudoti ir mes. Nes vaikus auklėja ir augina vis tiek mokykla ir valstybė, senais žmonėmis irgi rūpinasi valstybė, taip pat vargšais ir ligoniais… pareigos ne mums.

O tai apie ką tada žmonės kalbėdavosi, bendravo, kuo buvo užpildomas laisvas laikas? – Idėjomis, aukštąja matematika, etinės tradicijos kazuistika, estetika, mistiniais pergyvenimais, poezijos skaitymu ar deklamavimu, odžių dievams kūrimu… Pastebit, jog dabar žmogui net neįdomu niekas, kas yra teigiama, harmoninga, gražu – reikia blogio, kraujo praliejimo, siaubų (Dantės Rojaus niekas neskaito. Jei skaito, tai tik Pragarą)…
J.Golovinas„Juodieni Gustavo Mairinko paukščiai“:
Susipažindami su rašytoju Gustavu Mairinku, paliekame savą erdvę ir pereiname į jo sukurtą psichologinį klimatą. Ar tikrai? – Akimirksniu pažiro kruvino supratimo žiežirbos, ir atsivėrė aplink plytintis peizažas. Mes apsupti… Tą knygą geriau mesti, geriau grįžti į savą vietą gyvenime ir galvą paslėpti po tarpusavio sąntykių adijalu. Ar dienų, ar – tv programų…“Tik negalvok apie nieką neįprasta, lik prie senos kasdienybės“- perspėja vidinis balsas. „Mintys pavojingos kaip žaibai…“- Bet ne taip paprasta su mėsa išplėšti apnuodytą perskaitytų G.Mairinko svarstymų strėlę.

Mes neturime savo vietos pasaulyje, kadangi esame sergantys, gyvename ligoninėje ir gydytojai diriguoja kiekvienu mūsų egzistencijos motyvu. Mums pastoviai patariama, mūsų meniu konsultuojamas, judėjimas reguliuojamas, išrašoma begalybė receptų kaip elgtis. Gyvename universalios epochos parodijoje, Raudonasis didžiojo riterių Johanitų- hospitalierių ordino kryžius tapo labai abejotinos medicininės pagalbos simboliu – nežinia kas knisasi mūsų kūnuose, išsuka ir įsuka ten mašinos detales… Žodžiu, gyvename sanatorijoje.
Nedideliame G.Mairinko etiude „Skauda“ vaizduojamas psichiatrinės klinikos priimamasis, su jame sėdinčiais gyventojais ir apsilankiusiais. Niekas nekalba – bijo, kad kaimynas pradės kalbėti apie savo ligą arba suabejos gydytojo metodais… Neapsakomai tuščia ir vieniša. Stebėtojas ramus ir revoliuciją mano esant įmanoma:“nenustebsiu, jei visi šitie žmonės, be jokios komandos iš šalies, susispaus kaip į vieningą žmogų ir ims griauti viską iš eilės – langus, lempas, stalus…“ Bet nieko tokio neatsitinka, nes „mus visus slegia laikas ir išsunkia mus kaip koks polipas.“

G.Mairinkas stengiasi apčiuopti problemų Gordijaus mazgą: kažkuo išprovokuota mumyse gyvybė įžiebia mūsų akių vyzdžius, priverčia mus dirbti, suktis, šaukti, mylėti, nekęsti… Ir, kai ši veiksmo provokacija baigiasi, akys vėl užgęsta, galva nulinksta, pirštai sukimba ir mes sėdime sunkiame, įtemptame laukime… Laukiam naujos provokacijos impulso. Afrikoje tai vadinama „tairi poza“, Haityje – zombio poilsiu – taip sėdi burtininkų atgyvinti lavonai po atlikto monotoniško ir elementaraus darbo. Stebėtojas jaučia, jog ir jis pats iš lėto įtraukiamas į tą lemtingą suakmenėjimą: „atsimenu visus niūrius savo gyvenimo pergyvenimus, jie iš eilės pasirodo atmintyje ir spokso į mane juodomis domino taškų akiduobėmis. Toks jausmas, kad mano burnos ertmė užkimšta pilka kaučiukine mase, kuri plečiasi, užpildydama gerklę ir smegenis“. Iš baltų domino plokštelių žiūri juodos domino akys, šalimais sėdintis jaunuolis bando savo kaulines plokšteles sudėlioti į dėžutę ir simetriškai tai padaryti jam niekaip nepavyksta… Stebėtojas, analogiškai, stengiasi įvesti tvarką savo varganoje galvoje.

Vienas iš daugelio G.Mairinko ontologinės schemos variantų: gyvenimas – kankinantis laukimas, užpildytas pastovių kauliukų perskaičiavimų – pergyvenimų, sekundžių; gyvenimo erdvė – kambarys, kur ant sienų iškabinti medikų patarimai, dėžutė, grabas. Šiame kontiniume sėdi ar stovi marionetės, manekenai, vaškinės figūros, bandantys suprasti, kas juos prie tokios būsenos, prie tokio gyvenimo privedė – kur trūkstamoji grandis, koks fatalus įvykis ar pergyvenimas nulėmė jų taip vadinamąjį gyvenimą ir užtinkavo baltai jų spalvingas svajones… Jie ima kaulines domino plokšteles ir apžiūrinėja jas iki skausmo akyse: štai gyvenimas, štai mano pozicija jame. Blogai aš gyvenu, reikia keisti laikyseną, reikia į gyvenimą žiūrėti rimtai, arba kaip tik, abejingai, neprisirišti – į viską nusispjaunant.
Tokiais apmastymais prasideda racionali egzistencinės katastrofos uvertiūra. Nes „būti pasaulyje“ tai visai nereiškia jame ieškoti schematiškų, chimerinių orientacijų ar specifinių sąntykių su juo. Tarp „tik“ ir „tak“, neaiškioje erdvėje tarp verčiamų puslapių, gali atsitikti viskas, kas tik norima – paukštis gali atsitrenkti į lango stiklą, sudužti laivas, dvidešimt metų kalėjimo, nudeginti atradimo skausmas. „Tarp sekundės ir sekančios sekundės eina riba, kuri nėra laike – mes tik manome, jog laikas yra tęstinis“.

Tai – tokie mazgai, kaip tinkleliuose“, skaitome pasakojime „Bal macabre“. Suskaičiuoti visus mazgus dar ne laikas. O mes vis tiek, juos skaičiuojame – 1, 2, 3, 4… Mes esame pagauti į laiko tinklą, jame supainioti, blaškomės jame ir priimame savo traukulius už tikrus pergyvenimus, o nevalingą tasymąsi ir važinėjimąsi po žemę – laikome nueitu gyvenimo keliu. Nervinis “tik” ir užsigalvojęs “tak”, žadintuvas ir sekundometras, panikuojantis, troškulio iššauktas drebulys ir kvailas apgailestavimas pagimdo vieną ir tą patį: reikėjo pasielgti ne taip, bet taip… Charakteringas mūsų amžiaus pradžios klausimas “ar aš einu, ar mane veda?”
Jei aš, tai kas toksai aš? Jeigu jie, tai kas tokie jie? – Nepakaltinamumas, gūžtelėjimas pečiais, žmogžudystė nepakaltinamumo būsenoj – gaivališki yrančio kūno traukuliai, marionečių kraipymasis, beviltiška budelio gestikuliacija, o jis nuoširdžiai tiki savo misijos teisumu. Tai – laiko leidimas, žiopsojimas. O kur tada tikras laikas, tikras gyvenimas? – Atsiverskim knygą ir paskaitysim: “nepakaltinamumas yra aklai pabudintas impulsas. Aistra – šviesus ir koncentruojantis sprogimas egzistencijos kontiniume.”

Labai paviršutiniški pasakymai: įsiūtis prasiveržia ir išgaruoja; neapykanta gyvena ilgai. – Meilė ar neapykanta ne tik gyvena ilgiau, bet ir suteikia tikrą laiką ir stabilumą mūsų buvimui” (Heidegeris “Nyčė”). Filosofija iššaukia neramių apmąstymų būklę, bet kur rasti meilės ir neapykantos realybę?

(Bus daugiau)

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. II dalis

Kitas sugalvotas bendrosios idėjos variantas: “gyvenimas pats iš savęs yra pavojingas, liaudis – tai žolė pjovimui, banda, auklėti tuos galvijus beviltiška, reikia juos užspausti arba bent jau saugotis jų, visada būti budriam… Kai iš tikro gyvenimas yra begalinė improvizacija ir jokiai analitikai nepasiduoda. Praeitis ir ateitis iš esmės yra cerebraliniai fantomai. Supantys žmonės ir daiktai ir yra tai, kuo jie tau save rodo… O inteligentas su tuo sutikti negali, jis žino: mes sau, o gyvenimas – sau; čia mūsų vidinis pasaulis, o tas – išorinis, iki kraštutinumo netobulas, besišaukiantis reformacijos. Todėl inteligentas supanikuoja ir pasimeta, kai susiduria su realybe – ypač ta, kurios negali atpažinti kaip ženklų sistemos (ir tokiu būdu sukurti distanciją tarp jos ir savęs). Pvz, netikėta agresija, beprasmis žiaurumas, nepadorumas, nešvankūs anekdotai, materialinio pasaulio dugno pasireiškimo būdai… Jie panikuoja, matydami košmariškus civilizacijos peizažus ir „techninę barbarybę“, nors, visa tai taip pat natūralu, kaip medžiai ir žvaigždės. Čia toks momentas: reikia skirti mokslą nuo technikos.

Mokslininkai sugalvoja abstrakčias schemas ir modelius, „mokslinė realybė“ – fantastikos panoramos porūšis (Ortega y Gasset)… O techniką daro, pagamina paprasti žmonės iš liaudies, padedami specifinio rankų proto ir specifinės medžiagos intuicijos. Tai tas pats, kaip laukinis žmogus orientuojasi džiunglėse ar pasirenka medį, kuris tinkamiausias išskaptuoti valtį. Pastebėkim, jog tiems paprastiems žmonėms bet kuri materija yra individuali ir gyva. Iš čia juokeliai apie inteligentus, kaip apie berankius, nemokančius įkalti vinies ir pan. Aišku, kodėl: „protiniams darbuotojams“ – sociologams, politikams, ekonomams, juristams, humanistams, švietėjams ir kultūrininkams, žmonija yra vienarūšė žmogiška materija, tinkama bet kokiam eksperimentui ar ideologinei interpretacijai… Ir gerai, jei tai – „gerieji inteligentai“, pergyvenantys dėl šviesios žmonijos ateities. O jei ne? – bet visi jie yra bendrųjų idėjų vergai, agresyvių galvos smegenų somnibulai. Smegenų, išsunkiančių pirma iš savo šeiminiko gyvybės syvus, o paskui ir iš visko aplinkui… Todėl reiktų džiaugtis, jog vis tik vargu ar šitam tobulam mirties instrumentui pavyks nugalėti pirmapradį Chaosą ( nes tai – tik Afroditės preogatyva).

J.Golovinas , 2002 metų radio interviu fragmentai:

Žinoma, minioje ištirpti yra blogai. Ypač mūsų laikais, kai minia iš esmės vaidina pagrindinę rolę mūsų gyvenime. Kur bedirbtume, ką bedarytume, mus visada supa minia. Išsidalinusi į grupes, kažkokias organizacijas, mafijas, ir t.t. Bet vis tiek, ta pati minia.
Jei seniau minios buvo pakankamai pilka mase (pvz, XIXa. klasinėje visuomenėje), tai dabar, kai klasių nebėra kaip po tokių (iš tikro yra, tik jų visuomenėjė dabar praktiškai nesimato, jos daugiau sudaro atskirus, kad ir nelabai didelius sociumus. Pvz, kiek bankinikų ar ministrų esate matę vaikštant gatvėmis, apsiperkant supermarketuose? – o jie valgo, rengiasi, vaikšto…kažkur ne ten, kur visi likę – minios). Oficialiai dabar ta vientisa buvus minia yra išsidalinus į kategorijas: nuo pačių kiečiausių iki pačių tamsiausių… Ir todėl klausimas apie individo (dar užsilikusio) sąntykį su minia yra aštresnis nei bet kada. Individualumą svarbu kultyvuoti, kad savo dvasia neištirpti išoriniame sociumo gyvenime, neleisti jam savęs suteršti. – Ne būtinai būti vienišu ar gyventi pačiam vienam: vienu galima būti kokioj tik norite minioj. Aš turiu omenyje, kad individas gali gali sau iš naujo atverti pasaulį, ir atverti jį sau visai kitokį, nei jį mato visi likę, standartiškai programuoti… ir tai jau magija.

Dar visai neseniai buvo normalu, jog egzistuoja dvi kalbos – viena buitinė, natūrali, kita – studijoms. Tokiu būdu teorija lieka atskirai, nekenkia pasauliui ir žmonėms tiesiogiai. Tik keičia žmones, studijuojančius ir tada jie gyvena kitaip. Iš čia ir oficialumo, profesijos, pareigų, užimamos visuomeninės padėties atskyrimas nuo žmogaus. Gali juos gauti ar prarasti, atsisakyti, ir lieki vis dar… savimi… Tai vis nuolaužos senojo pasaulio harmonijos, kurią visą talpinančių ir atitinkančių žmonių nebe likę. Nebe likę tų, kuriems natūralu, jog teorija atskirai, o gyvenimas atskirai. Gyvenimas yra ką žmogus daro, gyvena; didžiaja dalimi privatus – apie tai nekalbama, nes koks kieno reikalas, kiekvienas turi savo – ir nedidelė dalis viešos, oficialios valstybinė administracijos, ceremonijų, tradicijų, religinių misterijų, kur visi elgiasi pagal įstatymus ar etiketą ir nieko asmeniško tame nėra.
O paprastas žmogus, jis tampa kažkuo, užimdamas vietą, įgydamas profesiją – jis negali atsistatydinti, net ir blogai funkcionuodamas ar negabus, nes jo neliks (kaip, pvz, Baltojo miesto valdytojas, karaliaus vietinikas „Žiedų valdove“). Tokie žmonės visa ką išnaudoja savęs įtvirtinimui, savo garbei – o kadangi tokiu būdu tikrai tapti kažkuo yra neįmanoma, tai jiems niekada negana ir nėra tam procesui pabaigos… Jei turite kokią konkrečią profesiją, pasaulis jums didele dalimi yra uždarytas. Paracelsijus sakė, jog žmoggus – tai „sėklelė, o visata aplink jį – obuolio minkštymas“. T.y. žmogaus individualus pasaulis, jei aktyvuojamas, išauga aplink jį, apgaubia jį nuosava sfera, į kur jis, principe, nieko neįsileidžia. Ta prasme žmogus yra laisvas – daryti, ką nori.

Magas išoriniį pasaulį turi pastoviai tyrinėti. Bet ne kaip botanikas, zoologas ar natūralistas. Pirmiausia jis turi jį stebėti ir pamiršti viską, ką apie jį žino iš seniau… O mes atsinešam į gamtą savo siaurą, pragmatišką, išankstinį požiūrį į viską, ir nematome nieko, kas tenai yra iš tikro. Mūsų laikais net magija žmonėms atrodo kaip kažkas išskirtinai pragmatiško, kai tuo tarpu viso ko praktinis pritaikymas jau yra išėjimas iš savo sferos į išorinį pasaulį, ir jis yra visai nebūtinas. Netgi toksai pragmatiškas reikalas kaip pinigai gali būti visiškai praktikoje netaikomas, gulėti stalčiuje ir tiek.
Dar daugiau. Alchemijoje ir magijoje niekas niekada nieko „nepasiekia“. Nes nėra ką pasiekti. Ten reikia tiesiog pasiduoti, kaip planktonas pasiduoda vandeniui. Pagrindo nėra, nėra nieko… Jei išgirsti gražų paukštį čiulbant miške – paklausai, pasidžiaugi ir eini toliau. Tau nebus įdomu jo pavadinimas, įpročiai ar migracijos laikas… Tu jo nefotografuosi, neįamžinsi šitos akimirkos, nedarysi iš jos meno, taikomojo meno, pelno ar karjeros. Detalės tau turi būti įdomios tik tiek, kiek jos sudaro pasaulio visumą. Paklausyk paukščio, pasigėrėk gėle, patyrinėk asfaltą…pasakysit, jog toks žmogus – lengvabūdiškas? – Bet, būtent toks lengvabūdiškumas yra būtinas, mokantis ezoterinių disciplinų.
Toks žmogus gyvena tarp žmonių, bet jis – vienas. Jis rodosi žmogus kaip ir visi, tiktai jis žino, kur lobis paslėptas, o visi kiti – nežino. Ir nesužinos. O jo individualus gyvenimas – laisvas. Ir visada susikoncentravęs. O kažkokiu momentu sustoti ir imti savo mokslų, menų ar tyrinėjimų produktais naudotis – no done… Minia, liaudis negali gyventi, neidama koja į koją su laiku. Taip pat daug menininkų, muzikų, gyvenančių nesibaigiančios konkurencijos ir kintančių madų aplinkoje. Sociumas ir epocha baisūs tuo, jog jie tyliai tyliai, nepastebimai nepastebimai nuveda žmogų į prarają, kur jis ir žūva… Ir amžinajam menui jis žūva taip pat.
Jeigu mes užsiimame menu, muzika, mumyse turi gyventi meno, muzikos dvasia, kuri mūsų niekada į tą sociumą neleis. Nes tada menininkas ir jo menas tampa minios žaisliuku, kuriuo ji pažaidžia, pažaidžia ir numeta.

(bus daugiau)

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis

Kelias yra pasikeitimų virtinė. Jei gyveni, bet nesikeiti, tai gyvenimo kelio nenuėjai, nors savo laiką ir sunaudojai. Žiopsojimui…
J.Golovinas apie save, inteligenciją, dievą Paną ir nekraidančius paukščius:
Inteligentų porūšis gamtoje atsirado palyginus neseniai – prieš kokia pusantro amžiaus. jo atstovai – lygybės, teisingumo šalininkai, buvo klasinės visuomenės priešininkai. Pagrindinis užsiėmimas – protinis darbas. Reiktų patikslinti: žmogaus kūnas yra iš principo protingas – rankos, kojos ir pan. turi savo autonominį protingumą, vad. čia kalba eina apie galvos smegenų darbininkus. O tie smegenys turi įdomią savybę: pagal progresyvius darvinistus, žmogus iš esmės yra infantili beždžionė su sutrikusia vidine sekrecija. Ir tas sutrikimas atvedė prie žmogaus smegenų, sugebančių abstrahuotis nuo viso ko juos supančio, susiformavimo. Šitai „visa kita, kas juos supa“ – objektyvus pasaulis, objektai, jų pirminis dualizmas (buvimas arba ne buvimas). Šita prasme, ar galaktika, ar infiuzorija, abi vienodai įdomios ir reikalauja vienodo dėmesio. Tai primena pasakymą iš Bhagavat Gitos:“išminčius žiūri į viską vienodai, ar į puošnaus mokytumo brachmaną, ar į šunį ir į tą, kuris šunį valgo“. Mes tik galime pridurti: todėl, kad visa tai sudaryta iš vienokių ar kitokių elementarių dalelių kombinacijų.
Inteligentas žmoniją irgi mato sudarytą iš elementarių dalelių – žmonių

Vienok, skirtumas tarp inteligento ir išminčiaus kapitalinis. Išminčius yra „ne iš šio pasaulio“ ir jam į pasaulį nusispjaut. Inteligentas pripažįsta šį pasaulį su viena būtina sąlyga: jį reikia perkurti, perdaryti, perdalyti… Kai inteligencija dar tiktai atsirado – Švietimo epochos enciklopedistai ir deistai – jie daug maž pripažino Kūrėjo buvimą, konstatuodama aiškius jo sukurto kūrinio netobulumus. Suprantama, per šešias dienas viską apgalvoti buvo sunku. Todėl mums – kūriniams ir pasekėjams – jis paliko misiją šitą jo kūrinį pabaigti. Taip inteligentas tapo kūrėjo pavaduotoju… Vėliau ši subordinacija dingo savaime ir radosi nauja, „galvos smegeningųjų“ rūšis – bendrinių idėjų sukūrėjai.
Iki Švietimo epochos vaikas buvo žmogus, funkcionavo pasaulyje, mokykla jį įvesdavo tik į abstrakčią, teorinę erdvę, kad jis galėtų funkcionuoti valstybėje, naudotis civilizacija. O gyvenimą jis matė aplinkui, dirbdamas, padėdamas tėvams ūkyje ir pan. Bet visuomenė ir civilizacija palaipsniui tiek išsiplėtė ir giliai įsibrovė į asmeninio žmonių gyvenimo erdvę, jog tos erdvės neliko, arba ji liko visai nevertinga. Tėvus vaikai namie jau nebe mato gyvenant, dirbant… Tada imta skųstis, jog mokykla mokina to, kas gyvenime nereikalinga, o kas reikalinga, kad gyventi, to nemokina. Bet mokyklos paskirtis formuoti pasaulėžiūrą. O gyventi galima išmokti tik gyvenant, o ne iš teorijos. Nepaisant to, mokykla, kaip ir valstybė, jau priversta perimti ne tik tėvų funkcijas, bet ir kasdieninio asmeninio gyvenimo patirties įdiegimą. Kas seniau buvo savaime suprantama, dabar yra mokinama. Nes vaikystėje nebe įgaunama praktikos, nebėra tikro gyvenimo namie, su tėvais ir seneliais, gamtoje, nebe dalyvaujama ūkyje, bendruomenėje – kaimo bendruomenės, pvz, arba gatvės, kiemo, kvartalo netgi nebe liko irgi.
Todėl naujos rūšies mokykla dabar teoriškai vaikus mokina praktikos. O teorijos nebe mokinama – kultūra, lavinimasis, civilizacija, viskas prapuola, nes tai – ne praktinės žinios. Netgi sociume pagal tam tikrą etiketą funkcionuoti nebe reikia, nes į jį suėję dabar nemokyti prasčiokai, kurie iš viso, net ir jo egzistavimą neigia (M.Tečer pavyzdys), arba nori visur būti perdžiančiu ir pirštais nosį besišnypščiančiu savimi – t.y. laisvi.

Aukštoji kultūra ir menas buvo nuneigti ir nuvertinti tų, kurie jų mokyti tada, kai asmeninio ar realaus gyvenimo jie jau nematė ir neragavo namie, šeimoje, iš tėvų pavyzdžio – augo jau darželiuose, lopšeliuose, vietoj gyvenimo namie žiūrėdami televizorių ir skaitydami knygas. Išmokyti mokykloje ir universitete civilizacijos ir sociumo taisyklių, išėję į savarankišką gyvenimo etapą jie labai nusivylė savo moksliniu bagažu, kai pamatė, kad egzistuoja dar ir realus gyvenimas, realus pasaulis, kur tarp realių žmonių vyksta realus bendravimas… Kodėl, girdi, mūsų šito nemokino? – ogi todėl, kad tai nėra mokinimosi medžiaga, tai yra gyvenimas. Jį reikia mokytis gyvenant… O jie jau manėsi viską išmokę, pranašesni už nesimokinusius, todėl šitas atradimas jiems pasirodė ypač labai skaudus.
Todėl dabar linkstama į praktinių dalykų mokinimą – ekonomika, buhalterija, marketingas, vadyba, psichologija, planavimas – kai iš tikro, turi tam polinkį, to ir mokyti nereikia, o kas neturi, tai diplomas nepadės. O universitetinių studijų, bendro išsilavinimo dabar nebe reikia – nėra iš to tiesioginės naudos, tai ne gyvenimiška, iliuzijos. O tie, kurie vis dar studijuoja, tuos vis tiek, instinktyviai link realistiškumo, primityviausių gyvenimo pasireiškimų traukia, nes jie jaučia, jog nėra realiame pasaulyje įsišakniję, nedalyvauja jo virsme. Todėl jie dažniausiai kuria ideologijas, šlovinančias seksą, kūniškumą, sensualumą, instinktus, ginančias gamtą, pirmenybę suteikiančias empyrizmui… Nevisapusiškai, nepilnai išvystytas žmogus ir pasaulio aplink save nesugeba matyti, priimti kompleksiškai, viską primityvina, plokština.
Žmogaus kūne galvos smegenų rolė yra koordinuoti ir ji labai svarbi: daugybę būties problemų žmogaus organai sprendžia visi kartu, vieningai, kiekvienas įjungdamas savą specifiką. Vienok, galvos smegenys – mikrokosmosas, atspindintis viską, kas egzistuoja ir sugeba savo sferoje modeliuoti ir kombinuoti išorinio pasaulio duotybes. Kada jos, savo rolę žmogaus kūne pamiršę, „uzurpuoja valdžią“, tai priveda prie diskriminacijos ir orientacijos praradimo: žmogus palaipsniui netenka natūralių ryšių su savo konkrečia aplinka ir pasineria į chimerų – cerebralių emanacijų –teritoriją. Kai šis procesas labai intensyvus, jo pasekoje randasi įvairūs fiziniai ir psichiniai negalavimai, ir žmogus ima pastoviai jausti nerimą. Nes, giliai savyje jis vis tiek žino, jog gamtoje nėra ir negali būti jokios lygybės, jokių tiesių linijų, linijinio laiko ir trijų dimensijų erdvės, jokio teisingumo, pareigos, moralinių įstatymų ir t.t… Bet, tuo pačiu metu jis tvirtai įsitikinęs: žmogų ir gamtą būtina perdaryti, ir nepertraukiamas jo idėjų prieštaravimas vienų kitoms jo visai neglumina.
Jei žemė – dulkelė begaliniame kosmose, tai kam viskas iš viso, įskaitant ir pertvarkymą su progresu?.. bet, iš kitos pusės, begalybė – lygybės, lygaus dalijimosi paseka – ir yra grynai galvoje gimusi idėja. Inteligentas „skraido padebesiais“ – sugalvoja modelius, nieko su niekuo kosmose bendro neturinčius, žmogaus modelius, paremtus įsivaizduotais pirminiais duomenimis. Todėl, kad jis gyvena apibendrinimų, abstrakčiame pasaulyje, sukurtame iš ženklų sistemų. o ženklas visada reiškia kažką kitą… Pvz. inteligentas įsikala į galvą, kad visi žmonės geri; arba priešingai, pikti. Tuo remdamasis, toliau sugalvoja įkvepiančius palyginimus, liaudies su ariama žeme, giluminiu šaltiniu, didžiuliu potencialu, pradeda žavėtis „taikliu liaudies išminties aštrumu“, „sūdytais juokeliais“, pasakojimais, patarlėmis: „dieve mano, kiek talento! O juos pavertė gyvuliais… Eksplotatoriai!“ – Grubus mužikas ar nagla boba „iš tikrųjų“ ne tokie! Prie to juos privedė jų aplinka, reikia juos išauklėti, pirma apdibti kaip vertingas iškasenas, ir tada sužibės jų „širdies auksas“.

(Bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji

Netgi Moderno, Švietimo epochos palikimas, atėjęs iš ne tokios tolimos praeities, yra likęs neatrefleksuotas, nesuvokta, ką jis sako, teigia. Ne gnostinė krikščionybė – buitine kalba išreikšta, Witgenšteinas – (iš tikrųjų – kai sakoma iš tikrųjų, kalbama apie tai, ko tu empiriškai negali patikrinti. O mąsto žmogus tik buitine kalba – jis gali studijuoti teorijas ar jas kurti perkurti, bet norint, kad jos tavyje gyventų, veiktų, civilizuotų tave, turi galėti apie jų esmę kalbėti buitine kalba – viską paaiškinti paprastai – tada tu jomis operuoji… o kai tik dalyvauji mokslinėje diskusijoje, tai tai neliečia tavęs kaip žmogaus. Tu gauni algą, bet daugiau iš to jokios naudos.) iš tikro žmogus, pirmiausia geras ir puikus, o antra – gali vystytis be galo. Ši aksioma idijotiška. Nyčė tai pastebėjo pirmas ir perėjo prie antžmogio, nes tas vidutinis, geras žmogus, yra kretinas. Idijotas. Ir visi juo labai patenkinti, jis – gera medžiaga valdymui, naudojimui, pelno gavimui. Galim stengtis jį gelbėti, galim – auklėti, mokyti ir pan. Nyčė nedagyveno iki to laiko, kai ta masė tiek išėjo į priekį, jog pati ėmė pasirašinėti sau mirties nuosprendžius karais ir marais, kurti savęs susinaikinimo technologijas ir pan. Ir patys už save pastovi. Ir už karą irgi. Jau I Pasaulinį karą tokios rūšies intelektualai propagavo, gyrė ir gynė. Ideologiškai jį vedė, aiškino, sakydami, jog „paaiškinimas nereiškia pateisinimo“. – Ne, reiškia, ir dar labiau.
XX amžius kitų būdų vidutiniam žmogui išgelbėti nerado, išskyrus politinį. T.y. suteikti jam naujas politines struktūras ir ideologijas. Tuo inteligentai visi kartu ir užsiėmė. Žmogų reikia gydyti, pabudinti jame klasinę sąmonę, pakeliui išmokinant šaudyti iš ginklo, labai svarbu. Heidegeris 1926m. rašė: išeinant iš Dassein, negalima ne prieiti išvados, jog vokietis negali nebūti visame kame geriausiu, įskaitant šaudymą. Kai prie ko čia vokietis? – gryni mitai“.

Dar pavyzdys Iš Tarkovskio interviu Figaro žurnalui 1986m. Sudėtingų dalykų supaprastinimas ir jam nebuvo prie širdies :
„Abu mano paskutiniai filmai sukurti, remiantis asmeniniais įspūdžiais, bet neturi ryšio su vaikyste, nei su praeitim, jie greičiau yra iš dabarties. Ir atkreipiu dėmesį į žodį „įspūdžiai“. Vaikystės prisiminimai niekada žmogaus nėra padarę menininku. Paskaitykit A.Achmatovos pasakojimus apie jos vaikystę, arba M.Prusto. Mes vaikystę per daug sureikšminame. Psichoanalitikų metodas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimą viskam – vienas iš būdų, kaip infantilizuojamas individas. Neseniai gavau labai entuziastingą laišką iš labai žinomo psichoanalitiko, besistengiančio man paaiškinti mano kūrybą psichoanalitiniais metodais. Man žiūrėjimas į kūrybinį procesą iš šio taško netgi kelia susirūpinimą. Nes kūrybos esmė ir motyvai yra žymiai sudėtingesni, žymiai sunkiau suvokiami, nei tiesiog vaikystės prisiminimų aiškinimas. Pagal mane psichoanalitiškai aiškinti meną yra per daug paprasta ir primityvu.
Kiekvienas menininkas per savo buvimą šioje žemėje, randa ir palieka po savęs kokią tai dalį tiesos apie civilizaciją, žmoniją. Pati ieškojimo idėja yra meninką įžeidžianti. Ji primena grybavimą miške: ką nors gal randa, o gal ir ne.Picasso sakė: aš ne ieškau, aš randu… Pagal mane dailininkas elgiasi ne kaip ieškotojas, jis jokiu būdu nesielgia empiriškai (pabandysiu šitą, išbandysiu tą). Menininkas liudija tiesą, savą pasaulio teisybę. Jis turi būti įsitikinęs, jog jis ir jo kūryba teisybę atitinka. Eksperimento idėją aš atmetu, o apie meną kalbant, tai ir visai. Bet kuris ieškojimas šioje srityje, visa, ką pompastiškai vadina avantgardu – viskas yra tiesiog menas.
Niekas nežino, kas yra grožis. Jo idėja, supratimas, standartas keičiasi su laiku ir kultūros kitimu. Todėl aš manau, jog grožis yra simbolis kažko kito. ko? – Tiesos. Realybės. Būties. kalba eina ne apie gražumą. Ne, apie harmoningą, slypintį grožį, grožį patį iš savęs. Tiesa, Realybė, per grožį išreikšta, nelabai kaip kitaip dar galėtų būti išreikšta. Bet, kai šalimais tokio grožio atsiranda žmogus, susiduria su juo, jis jaučia jos buvimą. grožis yra stebuklas, kurio liudininku gali pasitaikyti būti.

Manau, jog žmogus yra, kad gyventi. Gyventi kelyje į tiesą. .. Todėl žmogus kuria. Menininkas kuria, ką jis kuria, o paaiškinimus ar išaiškinimus randa tik vėliau. Kadangi kuriama ne galva, tai jokia kūrybos laisvė realiai neegzistuoja. Laisvė kaip kažko paaiškinimas kūryboje neegzistuoja. Egzistuoja tik laisvė kaip dvasinė būsena… kūryboje turėtume matyti ne tik kūrybą.“
Kaip iki čia atėjom ir kaip tokiais tapom? – A.Duginas apie tai, kas padaryta su tradicija:
„trumpai tariant, archaika yra tai, kas talpina savyje tiek amžinybę, tiek ir laiką. Tiek tradiciją, tiek ir atsinaujinimą… Laiką reiktų matyti kaip amžinybės išraišką žmogaus gyvenime.
Ir ką jie sugalvojo Moderniais laikais? – kad žmogui užteks laiko, kad amžinybės jiems nereikia. – kaip nereikia? – amžinybė yra „nejudantis variklis, sąlygojantis visą kitą judėjimą“.
Laikas tokiu būdu liko be teisingos krypties, be varomosios energijos, išsitempė ir nuėjo niekais, progresas pasirodė esąs bjaurus anekdotas, o žmonija išmiršta.

Nei viena utopija nėra realiai įgyvendinama, nes niekas nenori būti lygūs ir neturtingi. Žmonės nori būti turtingi, ir tame geriau kaip tik nelygūs… Nors, turtingi yra labiau solidarūs tarpusavyje, nei neturtingi; kai tik kuris iš neturtingų kažkiek prakunta, tuoj atsisuka prieš likusius neturtingus, ir dar aršiau, nei tie, kurie turtingais jau buvo iš seno… Ir visos revoliucijos ar perversmai, buržuazinės, proletarinės ar kokios kitos, tai tik kova už vietas, kur galima tapti turtingiausiais ir galingiausiais.
Klasinę visuomenę norima sunaikinti tik todėl, kad patiems pereiti į aukštesnę visuomenės padėtį(klasę) – visi procesai šiandieną į šitą paprastą vardiklį ir susiveda. O viso kito paprasčiausiai nereikia…

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as