Kriaušių metas

1
Kas yra magas? IV dalis, pabaiga
2
Kas yra magas? III dalis
3
Kas yra magas? II dalis
4
Kas yra magas? I dalis
5
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga
6
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis
7
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. II dalis
8
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. I dalis
9
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis
10
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VII dalis

Kas yra magas? IV dalis, pabaiga

O dabar pažiūrėkim, kaip reiktų teisingai – kaip magui – gyventi ankstesnėse teksto dalyse išdėstyto pasaulio sudėtingumo akivaizdoje : (Fragmentų – išminties mozaika iš Olgos Jahontovos – Kharitidi knygų) – „nereikia maišyti proto ramybės ir jo nuslopinimo, abejingumo viskam… Galvoje turi būti tvarka ir aiškumas, tada ten įsivyrauja ramybė. O chaoso prislopinimas jo nepanaikina, nereagavimas į pasaulį tavo vidų apsaugo, bet nesutvarko.
– Ar pastebėjote, jog žmonės linkę vadinti blogiu visa tai, kas griauna jų gynybines reakcijas, jų mažo įsitikinimų pasaulio ribas? Žmonių  neigimą, jog egzistuoja daug ko, ko jie nežino, neįsivaizduoja ir netiki esant?
– Jei norima paveikti žmonių protus, svarbiausia pasirinkti teisingą formą, nes turinys reikšmės neturi… Taigi, pirmiausia – kontaktas su žmogaus gynybine sistema, kryptingai naudojantis analogo principu; su žmogaus gynyba susijungus, sulaužai ją savyje ir tada ji suluš ir tame žmoguje… Kai tu iš tikro sukontaktuoji, susijungi su žmonėmis, jie eis paskui tave visur, šoks dėl tavęs į bedugnę – jei analogija, kurią tu sukūrei su jais, buvo teisinga.
– Sielos nelenktyniauja, tarpusavyje konkuruoja tik žmonių personos, tiksliau – programos, kurios valdo žmonių protus. Jos konkuruoja, stengdamos, kad jų kuriamos iliuzijos būtų stipresnės už iliuzijas, einančias iš kitų – su kuriais lenktyniaujama.. Tas pat ir tarp vyrų ir moterų – jų tiktai sielos nekariauja: žemėje padalinti, danguje – kartu, kartu gyvenama tik sielos erdvėje.
Kas yra meilė? – poreikis keistis, tapti kažkuo kitu, įgyti kito formą – „need to shapeshifting“… Meilė yra jėga, stipresnė už viską, už bet ką: galia, turtai, geismas, seksas, skausmas, baimė – viskas jai pavaldu. Ji valdo visas mūsų emocijas. O kiekvienos meilės tikslas yra galiausiai susijungti, susimaišyti su kuo nors kitu už mūsų pačių ribų.
– Suprantama, realybė yra iliuzinė, halografinė, multidimensinė, bet aš teigiu ne atsijungimą nuo jos, bet priešingai, susijungimą. Ir tai nereiškia kaupti ar griebti. Tai reiškia kurti: kurk savą Visatą, susijungdamas su tuo, ką išgyveni, kūrybingai, užsiimk realybe, žaisk su ja – besikeisdamas, bemylėdamas… Tada viskas įmanoma, tada viskas – meilė.
– Kai ieškome tikros, vieną kartą nutinkančios meilės, mes ieškome patirties, kuri pakeltų mus aukštyn, iškeltų mus iš mūsų įprastinio sąmonės stovio, sukietėjusio materinio egzistavimo. Tik meilė gali pakeisti ir mus, ir mūsų pasaulį, pakeisti, kaip jį matom. Padaryti jį be ribų, be išankstinių vertinimų, be atsargumo… Meilė suteikia laisvę, kurią jausti taip malonu, jog niekas jai neprilygsta.
– Dauguma modernių žmonių yra atsijungę nuo savo meilės išgyvenimo, ir protas, įstrigęs savo rutinoje, nebe gali keistis į kažką kitą, virsti kažkuo kitu. Instinktai yra viena, o kondicionuotas protas, laikantis tau prieš akis iliuzijų veidrodį – kita. Mylėti yra vienas iš pirminių instinktų, kai jis aktyvuojasi, visa kita irgi ima funkcionuoti aukščiausiame lygyje („love is natural high“), tada galime keistis į ką tik norim, kurti.
– Žmonės įtikinti, jog jų lemtis yra meilės ieškoti, siekti, nujausti ją esant kažkur arti ir ne daugiau…
– Tik žmogus yra ne tai, kas jis manosi, kad yra. Aš tvirtai tikiu, jog šventa yra tai, kas padeda išlaikyti, sustiprina atsiminimus. Individo – individualius, kolektyvinius – kolektyvo… Visa kita yra niekai. Žmonės yra molis su aukštu savęs suvokimo potencialu… Tai reiškia, jog dauguma – bestuburiai, dėl ko jie labai įsižeidžia, pavadinti – nenori jaustis silpni ir valdomi. Kai tiktai tai suvokus, galima imtis formuoti save patiems. Vaikams tai yra lengviau, nes jie dar neįtikinti, kad yra solidžios struktūros.
– Egzistencinis aiškumas: kai suvoki, kad mūsų realybė yra ribota. Ir ribota ji yra ne todėl, kad bijome nežinomo ar kad esame kondicionuoti riboti savo persepciją – gal tai irgi tiesa, bet ne tai svarbiausios priežastys. Mūsų realybės pergyvenimas yra surištas su mechanizmu, kurio pagalba realybės pergyvenimą kuriam – tiktai per komunikaciją! Kito būdo nėra. Kai mes nustojame komunikuoti, mūsų pasaulis sustoja tiesiogine to žodžio prasme… Pasaulis, kokį mes jį žinome, nustoja egzistuoti, nes mes palaikome savo pasaulio egzistenciją, pastoviai juo dalindamiesi: ar su žmonėmis, ar žiūrėdami tv, atsimindami fragmentus, su naminiais gyvūnais, laiškų forma, juos rašydami ir gaudami, kalbėdami telefonu, sėdėdami prie kompiuterio… Mes tai darome visą laiką, nenutrūkstamai, kad mūsų pasaulis būtų be pauzių. Tai paprasta ir genealu.
– Tik  mūsų galimybė komunikuoti yra ribota, mes turime pasirinkti, į ką kreipti dėmesį, o ką atmesti. Ir taip susikuriam savą egzistencinę realybę. Kartais išoriniai faktoriai taip stipriai prikausto mūsų dėmesį, kad jie tampa vienintele mūsų realybe… Arba viduje, pvz, kas girdi balsus savo galvoje, to išorinė realybė sugriūva, jis ja nebesirūpina, susikoncentravęs į savo vidų… „Įsikurti ir susitvarkyti gyvenimą“ iš tikro reiškia užkirsti visus kitus savo komunikacijos kanalus ir pamiršti apie savo pergyvenimų kūrybą. Priešingi šitam yra tie, kurie neįsikūrę, nesusitvarkę, bet jų realybė gyva, kinta, mirguliuoja, plečiasi… Į ją nusižiūrėję, ir kiti gali prisiminti daryti tą patį.
– Tik negalima primesti, nei savo įsitikinimų, nei tiesų, nei žinojimo ar net pagalbos kitiems. Negalima atimti kitiems pasirinkimo teisę – už šitai karma jau ima veikti, aktyvuojasi, ir visai nesvarbu tavo geri norai ar šventas įsitikinimas teisumu. Žmogus gali pasirinkti, savo pasirinkimą keisti, susivokti, ką darė negerai ar gerai, atgailauti. Kai finikiečiai statė Babiloną, grąsindami dievams, tai buvo jų teisė. O štai kai jie ėmė versti aplinkines tautas tikėti, prisidėti, eiti kartu ir nesipriešinti, štai tada ir nuėjo niekais jų užmanymas. Ir jie patys kartu, iš paskos…

Turint žinias yra sunku jas pasilaikyti sau, nepriekaištauti kitiems, kai jos jiems neįdomios ar jie nenori jų išbandyti, ar leisti tau jas išbandyti ant jų… Savo žinias ramiai gali bandyti tik ant savęs, ir, jeigu tau tai per mažai, tai gal tikrai, geriau tada būtum likęs neišmanėliu. Nes sugebėti laikyti savyje energiją yra vienas bazinių dalykų, o kiek dar reikia augti ir vystytis, kad kažką savarankiškai galėtum reikšti iš tikro.
Senos vedinės žinios pažymi, jog pirmas tikslas – nemirtingumas, po to tampama dievu ir tik paskui jau eina visi kiti vystymaisi… į rachmanus tik nuo 300 metų amžiaus priimdavo, nes iki tol žmonės dar skaitydavosi jaunikliais…

Kas yra magas? III dalis

 

Taigi įsivaizduokim, jog kažkokiu stebuklingu būdu esame išskirtiniai,vertingi, turim potencialo ir mums pasiūlo prisijungti prie kažkurios iš galios – valdymo – struktūrų sistemų pasaulyje, prie ko gi jungtis? Eiti į Vatikano žvalgybą, Opus Dei, jezuitus ar prie senų katalikiškų aristokratų į Maltos ordiną? Pas įvairiausias sionistų ložes ar Lombardus bankininkus? Pas masonus?… Pas esesininkų palikuonis, eilinį reichą kuriančius – Juodąją saulę? O gal prie kokio tai tradicionalistinio sufijų ordino glaustumėtės, ar iš Šiaurės atėjusių Rusijos saugotojų?… kiniečių Drakonų? – Juk normaliam žmogui, tai ką gi veikti su visokiais tokiais dalykais – ideologinėm iškasenom? Bet nieko labai naujesnio ar modernesnio tai ir nėra…
Net ir į jokias jėgos struktūras neįeidami, vis tiek, savo gyvenimu ir veikla remiame vieną ar kitą pasaulinį projektą, net ir visai nežinodami, nei kas jį stumia ir kokiu tikslu… Nuo tada, kai pasaulyje, gyvenusiame pagal tradicines vertybes, buvo nuimtas draudimas palūkanų procentui, tai pasaulis ir nuejo niekais: žmonės patys turtėti iš paskolintų pinigų nori, bet nepakenčia, kai taip lengvai turtėja kiti, šalia esantys; kad tos neapykantos šaltinį sunaikinti, imtos naikinti tradicinės vertybės, paskelbta laisvė visų nuo visko… Žmonės ne prieš laisvę, tas taip, bet nenori, jog kiti – turtingesni – būtų laisvesni už visus kitus… Kad skolinimas už palūkanas jau savo atgyveno – išsisėmė, skolas belieka tik nubraukti, apie tai rašyta, ieško tik preteksto. Bet kaip gyventi toliau?
Yra trys galimybės: pirma – grįžti prie nacionalinio projekto, kas pasaulyje intensyviai ir vyksta; antra – religijas ir ideologijas suplakti į viena – katalikybę, islamą, ekologiją, gyvūnų teises, feminizmą ir pan. ir visam tam kokteiliui palikti vadovauti popiežiui iš Vatikano, jis pas mus profiliuojasi kaip religijos modernizuotojas (biblija atgyveno, LGBT irgi dievo sukurti žmonės ir pan.) ir trečia – komunizmas, kas reiškia, jog palūkanų procentas lieka egzistuoti, bet pelnas eina valstybei, t.y. kaip ir bendram gėriui… Kol valstybe dar kažkas tikėjo, jog ją galima prilyginti bendruomenei, tai gal tam galimybė ir buvo, bet dabar valstybė – jau išryškėjęs jos piliečių priešas ir plėšikas, todėl komunizmo variantui didelių galimybių nesišviečia, manau. Ir niekas kol kas jo neatstovauja irgi, gal Kinija arčiausiai, bet baltųjų, bijau, jie į savo komunizmą nepriims…
Mano jau minėtas Romanas Vasilišinas žmonijai mato tris realiai siūlomas galimybes:
1. Mėlynasis projektas (atlantistai globalistai trockistai) – transhumanizmas, elektroniniai pinigai, karai, robotai, t.y. žmonijos kapinės – teritorijos tuščios, gamta išlaisvinta, auksinis milijonas klesti;
2. Žydrasis projektas (testamento sūnūs, senieji bankininkai, auksas) mieliausiai liaudį matytų nustumtą į ikikapitalistinį gerbūvio lygį, jokių socialinių institucijų ar profsajungų, Vikingų laikų etika, klasinė visuomenė – rojus viršuj ir pragaras apačioje, pažiūrėkit į XIXa. vidurio fotografijas – žodžiu, atgal į praeitį, kur mokslo pasiekimai – elitui, o magijos įsigalėjimas – prastuomenei;
3. Juodasis projektas (vatikanas, senoji aristokratija, ordinai, fašistinės aspiracijos) – visokiausių rūšių religijų įsigalėjimas, vienu metu ir kasdien, ir sekmadienis, ir velykos, ir šabas, ir ramadamas ir kas tik nori… Agnostikams ir ateistams irgi ką nors pritaikys. Ir gyvens žmonės be perstojo pakylėti, šventiškai, vis aukštyn siekdami, ir galima bus su jais daryti, ką nori, nieko jie nepastebės, nes po kojom nežiūri…
Yra keletas dar miegančių ar lokaliai galimų variantų: oranžinis projektas – Kinija, su elektroniniais pinigais valstybės lygiu, ir grynų pinigų ir mainų ekonomika piliečių lygyje, sutaikantis kapitalizmą su socializmu ant tradicijos ir istorijos šaknų; yra raudono projekto galimybė, kai išvaikytas (ar nukariautas) Izraelis mesis į buvusios TSRS teritoriją, kibucų ūkine ir organizacine patirtimi dalintis. Kadangi Izraelyje dar lyra ir piliečių, atsimenančių obkomų ar partkomų veiklos patirtį, tai perorganizuoti teritorijas, kurioje valstybės struktūros yra atviri ir nekenčiami vagys, nebus problemų… Šitiems dviems projektams susijungus, rezultatas būtų naujoji Orda, komunizmas, kurio vėlgi, liaudis nepasirinko pati statyti, bet kuris bent jau daliai gyventojų turės kažką pasiūlyti, netgi gal beveik už dyką…
Nežinau, kaip jums, bet man nei vienas iš perspektyvinių projektų, nei vienas iš ateities variantų nėra prie dūšios. ..

Reikia visada, bet šiais laikais ypač, prieš kažką veikiant ar kažkur dalyvaujant, sustoti ir pagalvoti, ką tai iš tikro reiškia ir link ko veda. Nes žmonės yra veiklūs, dažniausiai vedami asmeninių kompleksų ar juos kompensuojančių mechanizmų – tą reiktų pastebėti savyje, pripažinti ir pasistengti ištaisyti, o ne leistis vadovaujamam ir nešamam nežinia ko ir į kokią pusę. Su visokiom ideologijom nesusidėti ir konkrečiu atveju – konkrečiai gintis. Iš viso, gintis gali labai greitai tekti nuo visų ir visko – valstybės ir jos institucijų, bankų, digitalinės erdvės įtakos ir technologinių aparatų, geriau už tave žinančių, kaip tau reikia gyventi. Dabar labiau nei bet kada žmogus turi būti autonomiškas ir sugebėti funkcionuoti be ko tik nori – be visko…
Žinoma, yra žmonių, kuriems tokie ir panašūs klausimai nekyla, jie daro ką daro savo veiklos srityje, aria vagą, dirba didesniam, kažkur žymiai toliau esančiam tikslui, kurio ir pasiekti nei per vieną, nei per kelis gyvenimus neišeitų. Bet jie tvirtai žino, kad siekti reikia: taip buvo su lietuvybės žadintojais XIXa pabaigoje, su Lietuvos respublikos atkūrėjais XXa. pradžioje, su partizanais tuoj po Antrojo Pasaulinio karo, su ėjusiais su Sąjūdžiu… Taip yra ir dabar su tais, kurie siekia išaugoti Lietuvos istoriją, kalbą, valstybę, pilietybę, atmintį – juos galima vadinti pralaimėjusiais dar prieš jų darbus pradedant, bet, padaryti darbai nedingsta, jie – kaip plytos statiny, kaip akmenai pamatuose – svarbu, kad yra, svarbu kad statinys auga, nors nežinia kada kas ir kokiom aplinkybėm jį pabaiginės ar darbą tęs… Štai tokia yra veikla, kuri ne kompleksų kompensacijos vedama, kuriai nereikia padėkos ar pripažinimų, kai žmonės tvirtai žino, ką reikia daryti ir tai daro… O kas nežino, turbūt turi praeiti beprasmybės etapą, kad užaugti toliau, didesniais ir platesnį bendrą vaizdą pamatyti, kai lengviau prasmė pasimato, kad ir kažkur toliau esanti.
Net jei ir kažkas vienas kažkada Juodąjį žiedą į kalno vidurius atneš įmesti ir sunaikinti, vis tiek, reikia labai daug kitų, kurie būtų savo vietose ir stengtųsi išsilaikyti, nemestų rankšluoščio į ringą, nepasiduotų. Nes atsitiktinumų nebūna: kažkas kažkada gal laikėsi dėl tavęs, kad tu iš viso, ateitum į šį pasaulį, o dabar tu turi laikytis savo vietoj, nes tai gali būti mirtinai reikalinga kažkam kitam…
(bus daugiau)

Kas yra magas? II dalis

Dar kartą paklauskime saves, kur pasaulinėje galių schemoje esame mes? A.Fursovas mėgsta kartoti, jog „Rusijos elitas pirmiausia turi susidaryti adekvatų pasaulio vaizdą savo galvoje, o tada galės imti žaisti pasauliniame lygyje…“ Manau, kad jis per geros nuomonės apie švietimo naudą. Pacituosiu mažytę ištrauką iš vienos O.Markejevo knygų: „Levas Trockis (Leiba Bronšteinas), be abejonės, vienas svarbiausių Tarybų Rusijos politinių veikėjų, Raudonosios Armijos įkūrėjas. Kaip ir Leninas, buvo žydų ložės „Memfis Micraim“ narys. Asmeninis bankininko Šifo ( iš Rotšildų namų) draugas, vėliau – sionistų judėjimo Rusijoje pirmininkas… Be viso šito, Trockis buvo kontakte su ordino „Bnai Brit“ (Testamento sūnūs) vadovybe (Adolfu Krausu). Į Rusiją Trockis atvyko laivu, išnuomuotu Šifo, kovinio būrio, treniruoto „Standart Oil“ kompanijos teritorijose, priešakyje.
Pagal Trockio įsakymą, pvz, Raudonosios Armijos uniformos skiriamieji ženklai atitiko įšventinimo laipsnius ložėje „Memfis Micraim“… O dabar Trockio lavonas su pralaužta kaukole pūva Meksikos žemėje. Ir kokiu būdu Stalinui pavyko gauti „Bnai Brit“ sutikimą likviduoti tokį užsitarnavusį brolį, nežinia. Greičiausiai rusų Saugotojų Ordinas tiesiog pasielgė, kaip matė esant reikalinga, ir pas nieką leidimo neprašė.“ Pridėsiu, jog l.Trockį labai svarbu buvo užmušti plaktuku – masonų simboliu…
Pagal mane mes tiesiog neįsivaizduojame galios struktūrų daugiasluoksniškumo… Dar vieną O.Markejevo siužeto gabaliuką perpasakosiu: jei Rusijos prezidento (B. Jelcino laikai) apsaugos viršiniko padėjėjas įsivaizduoja save savarankišku žaidėju ir sprendžia, kuriuos jo įtakoje esančius žmones kur panaudoti ar sunaudoti, ar atiduoti jau kaip suvartotus, kai iš jų jau naudos nėra, tai vienas iš tokių, koks nors buvęs slaptų tarnybų majoras paprasčiausiai parduoda savo šefą su visais jo planais kokiam nors naujai iškeptam čečenų milijonieriui, svajojančiam tapti politiku ir viskas, tas šefas išmetamas pro langą savižudybės inscenizacijoje… Tik tą parsidavusį majorą irgi prigriebia, pvz, senų komunistų partijos struktūrų atstovai, iki šiol kuruojantys partijos lėšų fondus, nes per čečeno banką ima eiti nauji pinigų srautai iš Lotynų Amerikos, vadinasi, kažkas rimtesnis braunasi į jų teritoriją – nepavykusį milijonierių politiką nušauna snaiperis, išeinantį iš tv studijos, tarp kitko, vidury Maskvos vidury dienos… Tiktai naujų pinigų seniems komunistams pasisavinti nepavyksta – banke pasirodo nieko nebe likę – „Lombardijos bankininkai“ spėję pasirūpinti, kad pinigai dingtų per Stoholmą į kažkurias ofšorines salas nežinomu adresu… Tai štai, visus nacionalinius lygius jau perėjom, o tik tie mįslingieji bankininkai, egzistuojantys Europoje nuo XVI a. kažkiek jau susiliečia su globalinėm valdymo struktūrom ir jų kapitalų judėjimu…
Tik kelios šalys pasaulyje yra savarankiški žaidėjai, ir tai tik dėl to, jog jų nacionalinis elitas yra globalaus elito tęsinys tiesiogine prasme. Arba jie laikinai susitarę, kol yra nauda. Arba globalistai ten įsitaisę ir kol kas nenori išsikraustyti, o paukštis savo lizdo nedergia… Visos likę šalys yra pasidalintos teritorijos, ne žaidėjai, bet šachmatų lentos. Ir kaip po tokios, bus naudojamos, kol bus sunaudotos.
Apie Lietuvą, kaip ten viskas iš esmės, kam reikia, tas susigaudo…

Apie Ukrainą šiuo atžvilgiu žymiai perspektyviau kalbėti. Ten dirbama pagal tuos pačius lekalus, o ji pakankamai didelė, kad atsirastų ne vienas, tai kitas, kuris ne tik gali viską paaiškinti, bet ir paaiškina… Buvo toksai už nepriklausomą Ukrainą, Razumovskis, atrodo jo pavardė, buvęs žvalgybinikas, su analitiniu mąstymu, bandė Ukrainos pasidalijimui ir karui priešintis, tai pereitą sausį jau palaidojo jį – nunuodijimas, kuriam nerado priešnuodžių, keletą menesių prasikankino, dar prieš mirtį interviu davė. Tada, aišku, jau papasakojo nesikuklindamas, tiesiai šviesiai, į kapą su savim nenusinešė… O dabar vėl, R.Vasilišinas toks yra, kas mėnesį apžvalgas duoda, Ukrainą pasaulio įvykių kontekste pozicionuodamas: teritorija atiduota už skolas bankininkų grupėms, kurios visą įmanomą naudą iš jos ir išpurtys… Jis ir Naujausią testamentą parašė, kaip sakant, aktualiausią dievo žodį masėms „nuleido“ susipažinti. Esmė jame yra ta, jog paklusnumo laikas praėjo, jog kas aktyviai nesigins, iš to viską ir atims, o jį patį užmuš.
Atgaline data matosi, jog su Lietuva tai paradoksaliai buvo iš viso: ją pirmiausia už dyką plėšrūnams atidavėm, o paskui tik, valdžia ją dar ir praskolino, nes kodėl nepasinaudoti, kai galimybė yra?
Kaip toksai autorius egzistuoja, prie R.Vasilišino grįžtant? – Matomai, yra jau toks projektas, judėjimas ta linkme ar globali grupuotė, kuriai jis į temą. Gauna, vidinasi, šiokią tokią žalią šviesą ar minimaliai apsaugos, pastiprinama jo informacijos sklaida, žmonės neatgrąsinami jam padėti…Nors, kratą pas jį jau darė, elektroniką konfiskavo, kiek girdėjau… O kartais yra taip, kad žmogaus veikla stebima kurį laiką, kad pamatyti, koks jo charakteris, kiek toli jis nueis pats. jei save įrodo pakankamai, tada ateina ir parama ar netgi vadovavimas jau kaip ir iš „teigiamų“ pusės, jei apie teigiamą žmogų ir jo veiklą kalba… Nes tas pat galioja ir neigiamam atvejui.
(bus daugiau)

Kas yra magas? I dalis

Dar atsimenu tuos laikus, kai ezoterika buvo labai domimasi, jos ieškoma, sunku buvo kažką gauti… Matyt, žmonėms atrodė, jog perskaitys, sužinos, ir tai jiems duos žinių ar galią kaip iš viso išgyventi pasikeitusioje realybėje, ją apvaldyti, pasidaryti sau bent jau saugią, jei ne iš kažkur stebuklingai gauti gėrį ir turtus…Arba valdyti, įtakoti kitus. Taigi, sužinojom, perskaitėm visko, ir nieko tai labai mūsų nepakeitė. Žemiškieji, kurie ne tik ezoterikos, bet ir iš viso, nieko neskaitę, sėkmingai sukčiavo, manipuliavo ir krovėsi turtus (paskui ėmė lysti ir į valdžią, nes kodėl gi ne?), o dvasingi dvasia nusivylė, tapo depresyvūs ir nebe norėjo toliau gyventi – gal ir dabar nebe nori…
Tiesa, yra tokių, kurie tapo kietais jogais, įvairių kovų būdų meistrais, hipnotizatoriais, miesto šamanais ar raganom. Žodžiu, tais, kurie kažką veikia kitose erdvėse, dimensijose, išmatavimuose, sapnuose. Mato vaizdinius, formuoja ateitį, taiso praeitį, gerina psichologinę būseną, prakeikimus nuima ar, kaip tik, prakeikia… Žodžiu, ne šios realybės gyventojai. Tik nereikia manyti, jog žinant kelius tenai kažkur, galima automatiškai sėkmingai gyventi ir šitoje, mūsiškoje ašarų pakalnėje, o dažnas taip įsitikina savimi ir tiek perkelia savą sėkmingą gyvenamą sferą projekcijos būdu į fizinę realybę, jog manosi skirtumo kaip ir nejaučiąs. O skirtumas yra… Nes magas yra tas, kuris šitą skirtumą žino, jaučia ir lengvai vaikšto tarp realybių – mūsiškosios ir kitų, kaip mažiau realių kitiems atrodančių…
Iš viso, žinios yra vertingos, kai tampa veiksmu: perskaitei, nuėjai, padarei… Sužinojai, įvaldei, naudojiesi.

A.Fursovas visiems vis rekomenduoja paskaityti Olego Markejevo „Įsiveržimo grėsmę“bent jau, jei ne visas kitas Klajoklio serijos knygas, kad galvoje išsistatytų realus pasaulio veikimo vaizdas – atkristų įvairios, realybę dangstančios ar gražinančios iliuzijos – ir suprastum būtinus esminius dalykus… Pvz, paskaičius, tampa elementariai aišku, kodėl visi, netgi smulkiausi politikieriai taip karštai trokšta tapti masonų organizacijų nariais: jei niekur nepriklausai, tai niekas ir esi. Visa erdvė jau užimta ir seniai, struktūrų, didesnių, nei žmogus, individas, ir, netgi naujai susivienijusiems, reiktų nežinau kiek ilgai ir kaip smarkiai kovoti už realią vietą politiniame, ekonominiame ar likusios žmonijos smegenų pudrinimo žaidime, kuris vyksta mūsų akyse, bet sugeba išlikti mūsų nepamatytas… Tampa juokinga idėja, jog „žmones reikia šviesti“, kad „apšviesti, žinantys žmonės kažką galės pakeisti pasaulyje“ – žinios niekada niekur nebuvo dingę. Kam reikia, tas viską žino, o jei nežinom, tai mums žinoti ir nepriklauso… Iš kur įsitikinimas, kad valstybei ar kažkam kitam priklauso mus su jumis šviesti, informuoti, gydyti, rūpintis mūsų gerove? Net jei valstybė ar kokios ten kitos organizacijos formos nebūtų žmonių priešas, tai vis tiek, kaip gali tikėtis kažko – visko – kad tau ant padėklo privalo atnešti ir paduoti?
Kai imama liaudį šviesti, tai jau žinok, kuri nors viena labai giluminė struktūra susiruošė perimti turtus, teritoriją ar įtakos zonas iš kitos –  startuoja eilinė Apokalipsė – atitinkama ideologija jau liejasi į žmonelių ausis. Nes, viskas gi daroma šešiukių rankomis… O tokie, kurie jau iš patirties pasimokę ir tai permato, tie jau yra likučiai net ne iš pereito, bet iš dar senesnių projektų, ir jų balsas nei į vieną iš mums žinomų dangaus lygių neina.
Toliau. Tampa labai aišku, jog visas progresas (taip pat ir techninis), ir greitėjimas, lėkimas visuomenės gyvenime, viskas yra dūmų uždanga, kad nepastebėtume, jog iš tikro nesikeičia niekas: visos vietos kaip buvo užimtos tų pačių, taip ir lieka, teritorijos pasidalintos, kapitalai milžiniški, ir visa tai jau įvykę taip seniai, ir, jei krypsta vienon ar kiton pusės, tai akmenų gyvenimo greičiu – žmonių gyvenimuose tai neatsispindi, jie per trumpi… Tie, kas žino mažai, situacijoje nesusivokia, tie yra naudojami ir visada dirba kam nors, dažniausiai visai to nežinodami. Tie, kas žino daug daugiau, varo savą politiką, kuri irgi, dirba, vis tiek, vienam ar kitam projektui… Projektus kuruoja tie, kurie turi rankoj planus, einančius bent jau iš vieno tūkstantmečio į kitą, nes, kaip Volandas sakė, ką tu žmogus įsivaizduoji esąs galingas, jei tu net nežinai, kas tau nutiks šiandien po pietų ar net sekančią akimirką… Galiausiai, kaip Bartini ir sakė, žaidžia progresoriai su konservatoriais, baltieji ir juodieji ir iš jų sudarytos konfiguracijos, pvz: baltieji konservatoriai stabdo juodųjų progresą ir pan. Žinoma, juoduosius konservatorius ar baltuosius progresistus jau yra sunkiau išskirti pagal jų veiklos rezultatus, tai gali būti daugiasluoksnės kompozicijos, vykstančios etapais, kurių metu gėris gali dirbti blogiui ar atvirkščiai – žmogučiai žemėje ne tik tikslų nežino, bet ir rezultato kaip po tokio atpažinti nesugeba. Tam reikia užaugti, o kaip tu užaugsi, nežinodamas kur prisidėti, ko vengti, ką daryti ir kas yra negerai?
Tik širdies balsas, tik vidinis gidas – siela, tik įgimtas gėrio ir blogio supratimas, teisybės, pusiausvyros, mato – kada gana – pajautimas gali pagelbėti.
(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga

„Per kelis sekančius metus, tiek žmonės, tiek mokslas pamatys, jog visa ta pozityvi savimotyvacija, sėkmės vizualizacija ateityje, savęs tikinimas, jog esi gražus ir mylimas ir pan. kai tuo tarpu tavo gyvenimas griūva, visas šitas bereikšmis žodžių srautas yra ne kas kita, kaip pajamų šaltinis įvairiems guru, kurie iš viso to propagavimo gyvena labai gerai. Nes, turinys to, ką savo smegenims sakome, yra visai nesvarbu. Svarbu emocinis tikrumas, jo pasikartojimas… Mūsų smegenys reaguoja į žodines komandas, taip, tai liūdna tiesa: kai kažkas kartojama, nauja jungtis smegenyse stiprėja, kol sugeba nukonkuruoti seniau susiformavusią jungtį, pakeisti ją ir pakeisti mūsų elgesį – teoretiškai…
Problema tik, jog sąmoningi kartojimai jokiu būdu negali lygintis su kartojimais, vykdomais mūsų pasamonės, ir su jų įtaka. Todėl žinant, ko primesta į tavo pasamonę nuo pat vaikystės ar dar ankščiau, visai nekeista, kad tavo diena eilinį kartą sužlunga, kad ir kokią pasisekusią tu ją sau į veidrodį kasrytą bekartotum ir bevadintum… Pirmiausia reikia prasibrauti į pasamonę ir ten padaryti tvarką. O prasibrauti galima tik prasiveržus pro užmaršties barjerą… Ir mąstymas žmoguje turi tapti daugiadimensiniu vietoj mokslinio linijinio, kitaip nieko nebus“.
Čia jau Olga Jahontova – Kharitidi, ji išmintį irgi ne iš knygų bet iš žinančių žmonių rinkus. Dar viena bėda, jog per kalbą ją perduoti kitiems yra labai sunku: „neįmanoma klausyti kito žmogaus kalbos ir išlikti objektyviai stebinčiu realybę. Kalba ir dalinis apakimas yra dvyniai. Ir išankstinis nusistatymas, nenutrūkstamas viso ko vertinimas yra jų mažieji broliai – visa tai eina kartu, taip jau žmogus sutvarkytas. Žmogus, įvaldęs kalbą, man primena vaiką, kuriam padovanotas žaislinis traukinukas, ir jis taip juo susižavi, kad pamiršta užaugti… Ir, jau būdamas suaugęs, jis vis dar nežino nieko kito, kaip tik ropoti ratais, sekdamas traukinuką jo kelyje į niekur. – Kai suaugęs žmogus netgi dar nežino, kaip pasikeisti apatinius, tai jau nebe simpatiška!… Tikėti, kad žodinis realybės aprašymas yra vienintelis būdas jai išreikšti yra tolygu tų pačių apatinių nešiojimui metai iš metų“.
„Meilė tarp dievų ir žmonių egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Kodėl, manot, tiek daug žmonių šitaip aiškiai jaučia, jog jų sielos antra pusė yra labai arti, bet niekada jo taip ir negali surasti? – Nes jie paprasčiausiai neatsimena kontaktų su tuo, su kuo kontaktuoti, kaip jie yra išmokyti, neįmanoma. Ir tokiu būdu meilė kažkam anoje pusėje – kitoje realybėje – sugriauna čia daug gyvenimų. Žmogus neprisimena, nes neleidžia sau prisiminti. Ir nėra taip, jog jie nenori prisiminti meilės džiaugsmo, jie tik bijo prisiminti tą savo dalį, kuri šitokį džiaugsmą jaučia. Baimė žmonėse tapo didesnė už meilę… Ir tokioj situacijoje kenčia jau ir dievai, ne tik žmonės.
Tikras priešas, pastoviai mus apiplėšiantis, yra mumyse. Tampame tokiu patys prieš save, kai protas ima nusikalsti prieš širdį, kai žmogus užspaudžia savo jausmus, savo prigimtį, savo atmintį… kai žmogus kovoja su savo prigimtim. Tik kai mes prasiveršime pro vis šitą neigimą, mes tapsime tiek gyvi, kad mylėsime, meilę sugebėsim jausti ir ja dalintis be baimės.
Prievarta ir blogis pasaulyje ateina iš savo prigimties neigimo. Tiksliau, atsisakymo prisiminti, jei kas su tavim atsitikę. Žmonės visą laiką apsimetinėja, prieš kitus, prieš save, netgi sapnuose… Protas žmoguje yra labai įsigalėjęs – jis sukuria neįtikinamiausius įsitikinimus, užrakina žmogų (jo užsispyrimo pagalba) mažyčiame apskritime to, ko jisai tikisi… Skausmas irgi gali laikyti žmogų surakinęs.- Praeitį reikia užbaigti, nes psychė yra tai, kas prisimena save kaip kūną ir visus jo nepabaigtus reikalus, ir ji pasijus ramiai, kai jos fizine egzistencija bus pasirūpinta pilnutinai, kai ten nelieka skausmo, liūdesio, ilgesio… tada psychė gali drąsiai prisiminti save pilnutinai ir imti gyventi kitur… Tokiu būdu limbo, pereinamoj būklėje neliekama amžiams. Niekas nelieka.
Jei galima būtų pasišnekėti su sena visko mačiusia varna, ji pasakytų: taigi, tu nori sutaikyti praeitį, ateitį ir dabar? – tai gali daryti tik esantys fiziniame kūne. O kai kūno nėra, tai nelieka ir laiko kontiniumo – jo niekur nebe rasi, jis pasidaro neegzistuojantis – sveiki atvykę į nelinijinę realybę.
Mes varnos, žinome geriau, kaip visata sudaryta. kai šnekiesi su varna, tu matai tik vieną varną, vieną veidą, manai, kad jis atskiras, individualus… O aš, savo ruožtu, atvirkščiai, visą laiką jaučiu, egzistuoju visose varnose ir vienu metu. kai viena varna patiria kažką, visos kitos varnos tai sužino tuoj pat. Kiekvienas kiekvienos atskiros varnos potyris, užfiksuotas visos varnų istorijos bėgyje, yra kiekvienai varnai prieinamas… Taip bus ir žmonėms, kai jie pasieks varnų lygį.
Ar gali būti taip, jog žmonės išjungti? Užšalę, sustingę, jų savigynos instinktams įsijungus? Ir puolimu ar bėgimu – t.y. savigriova ar ekscesais, ribų nejautimu – jie nesąmoningai bando save iš to sustingimo išjudinti, vėl įsiūbuoti? – Kai iš tikro pabudinti juos gali tik meilė, džiaugsmas, vėl supulsavus juose laimė… Kaip toks sustingęs žmogus atrodo? – jis niekada nebendrauja su aplinka, jis ją tik stebi, šypsosi, seka debesis akimis, džiaugiasi vakaro šiluma, saulės spinduliais, liečiančiais jo veidą… bet jis niekada nepasiūlo savęs realybei, kaip kažkas, kas galėtų būti pamatytas, pajaustas, su kuo būtų galima kontaktuoti,,, panašu, jog toks žmogus negali prisiminti savęs pilnai, jis tik laukia ir tai yra viskas, ką jis apie save atsimena, ir jo psychė tik tokį jį ir atkuria…
Pradžioje buvo tik laimė. Ir tik tada radosi pasaulis, ir viskas pasikeitė. Pasaulis teigia, jog „laimė yra prarasta“, bet tikrumoje tai yra tik žaidimas žodžiais, nes laimė niekur nedingo. Tiktai kai pasaulis sukūrė prarasto rojaus iliuziją, dievams teko sukurti meilę., tik tada dievai, žmonės, stichijos galėjo patirti laimę vėl, iš naujo, apėję pilną ratą ir grįžę į išeities tašką – bet, kelionė buvo verta keliauti, nes dabar mes turime dar ir meilę, ir ji daro laimę dar saldesnę… kadangi žmonės mirtingi, jie brangina meilę labiau, dievai to iš jų mokinasi…

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis

Kai dvasia stipri, tai žmogaus ne tik kad negalima užmušti, jo nėra prasmės užmušinėti. Geriau užburti, iškreipti jo kūną… Dvasiniai vyrai į falą žiūrėjo, kaip į svetimą elementą ant savęs.Čia prisiminkim, kaip Zacharijus Kabalos knygoje aprašo tai, kas atsitiko, kai Ieva paėmė iš Zmijaus obuolį, atskiriantį blogį nuo gėrio (XVIa. tekstas): Ieva atsikando tik gabaliuką, likusį obuolį atidavė Adomui. Tas kvailys surijo jį visą ir pasekmės buvo baisios. Kad jam dalis užstrigo ant visai gerklėje, tai čia dar mažiausia bėda. Adomas akimirksniu apžėlė plaukais, jo penis tapo milžinišku, o ant paties jo galo radosi juodas nagas. Tada jis visai sužvėrėjo. Ieva nuo jo kuo greičiau pasislėpė už medžio. Adomas metėsi ant asilės, jai pasekmės buvo liūdnos, toliau sekė dar keletas gyvūnų, įskaitant dramblį, ir tik tada jis, nurimęs, užmigo. Tada Ieva, Dievo vadovaujama, 9/10 jo penio nupjovė, paliko tik 1/10 dalį, o velnias tuo metu suvaitojo iš skausmo. Nupjauta penio dalis įšoko į Ievos vandenis, išniro kaip klitoris, o po to gimė Kainas. Adomas atsibudo, atrodydamas, kaip dabar vyrus įprasta matyti ir „vis išaugantis jame šėtono augalas mušė jį kūlokais“ arba „iš jo vis išaugdavo gyvatė, zmijus“.
Katalikų kabalistai XVIIa. rašė kiek kitaip. Kalba ėjo apie Adomą ir Lilith: pirmiausia Dievas sukūrė du belyčius sutvėrimus, paskui sugalvojo, kad kažko trūksta. Tada jis pasėmė iš Lilith tarpkojo kažkiektai molio ir padarė iš jo genitalijas Adomui. Mito, jog du yra daugiau, nei vienas, dar nėra. Čia vienas ir du yra lygūs. Po puolimo, rojus ir visa jame, po truputį leidosi per orą, vandenį, į žemę. Bet Adomas tada radosi vienas, nes Lilith nenusileido iki tiek toli, ji tapo subtiliu Adomo dvasios kūnu, liko sklandyti jam iš viršaus. Bet žemėje negerai žmogui būti vienam… tada padaryta Ieva. Per Ievą Adomas susidūrė su laiku: vaikų gimimas, anūkai… Lilith su laiku jo nebūtų supažindinusi. Herojus mituose žūva būtent per Ievą, žemišką moterį, materiją – jos jam reikia vengti. Kai dvasinė jo moteris simbolizuoja savęs pažinimą, susijungimą su savim pačiu, brandą, reiškia, jog žmogus priima pats save: vidinis misticizmas.
Ekleziastas: „žiūrėdamas į pasaulį savo dvasios akimis, matau ten moterį, didesnę už mirtį“. Stebėtina, jog tai įrašyta Biblijoje! „Jos širdis tvirta, rankos kibios.“ Kodėl? Juk galima pasakyti papraščiau, kitaip, pvz: moteris – gyvybės šaltinis ar panašiai. Kodėl moteris tokia pavojinga?- Viskas, ką žinome apie moteris iš realybės, mums netinka. Tinka tik moteris, kurią sutinkame sapne arba pasakoje. Ir čia mūsų problema – gyvename pozityvistinėje civilizacijoje, rodėl realybė mums realesnė už sapnus ir pasakas… O buvo laikai, kai laisvai buvo vaikštoma tarp visų trijų plotmių.
Žemiška moteris – žemiškiems dalykams, Mūza, Lilith gyvena idėjų pasaulyje, savęs nedalindama. Vyras save dalina… Alchemikas – nebe dalina. Jis jau irgi pirmiausia randasi idėjų pasaulyje. Alcheminis auksas harmonizuoja. Ieva, kuo gražesnė, tuo su baisesne baisybe ji surišta – drakonu, pabaisa… Vyras dažnai susiduria su dilema pasirinkti tarp dvasinio ryšio su Lilith, ar kūniškų ryšių su Ieva. Lilith gali suorientuoti vyrą į dangišką lygį, jei jis žavisi moterim, gyvenančia dvasiniais dalykais, kaip riteriai kažkada garbino savo Damą. O kai vyrai žavisi Ievomis, tai vyrai žūva, nes ji netinka prie herojiškos vyro esmės – jis  prapuola galutinai. Joms iš vyro reikia vieno – jo falo. Taip vyras tampa savo falo tarnu ir aptarnautoju, o jisai – jo ponu. Galima suprasti, kodėl riteriai kastruodavo save arba leisdavosi kastruojami… Riterių degradacija į džentelmenus pasireiškė žemiškos moters išraiškos garbinimu. Jeigu XIXa pradžioje romantikai dar žinojo moterišką pradą kaip viską prarijantį, ištirpdantį, sunaikinantį, tai jie paskutiniai tėvų sūnūs gal dar ir buvo. Toliau visi geri ir gražūs vaisingos moters, dosnios motinos epitetai – yra buržua vidurinės klasės svajonė, įtvirtinta ir religijos, kurioje šlovinamas idealus motinos įvaizdis. Žinoma, motinų sūnūs niekada nei užauga, nei tampa savarankiški, o ir moteriai sūnūs mylėti paprasčiau, nei vyrą.
Kas buvo pirmiau, išnyko dvasinė stiprybė ir nemirtingumas ir tada buvo pasakyta „veiskitės ir dauginkitės“, ar per „veisimosi ir dauginimosi“ pagundą dvasios amžinumas kaip tik ir išnyko, buvo tokiu būdu sunaikintas?
Bet grįžkim į Antiką. Dioniso misterijos atjungdavo žmones nuo jų penio ir pratino prie falicizmo: prie būsenos, prilygintinos tai, kai penis stovi visą laiką, prie tokio energijos lygio kūne. Pratino žmones tokioje būsenoje ištverti, gyventi, o ne įpulti į ją akimirkai ir tada vėl siekti sekančios, lytiniuose sąntykiuose. Moterų atvejis analogiškas. Sujaudintų genitalijų šauksmas kaip gyvenimo energijos lygis. Tada galima gyventi dvasia, o ne kūno šaukimais. Motinos religija, mėnulio religija vyrą laiko instrumentu, falu. Todėl toks žmonijos išlaisvinimas yra ne Motinos religijos naudai – Dionizas buvo jos nekenčiamas. Jautis – dionizo gyvūnas, korida pakartoja titanų atliktą Dionizo medžioklę. Vyno kultas radosi, kai iš panerotizmo liko tik seksualumas. O ir iš paties vyno neliko nieko – žuvusio jaučio kraujas, pvz, buvo vienas iš vyno elementų… Bet vis tiek, iš šio taško pažiūrėję, galime imti įsivaizduoti blaivybės žalą ir kodėl blaivybė propaguojama. Blaivybė atnešė su savimi tragišką gyvenimo jausmą. Vynas nešė žmonėms ekstazę, kai jie jos savaime pastoviai nebe jautė. Alkoholis – grūdinių kultūrų, Demetros produktas – jau iš kitos operos.“
(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. II dalis

Nereikia skubėti. Jei sužinosi bent vieną dalyką, tai, iš principo, žinosi viską. Racionalumas yra būdingas smegenims, o ne gamtai, ir smegenys meta ant jos šešėlį… Todėl žmogus galvoja visada apie save, o ne apie gamtą. Visi žinome Leonardo da Vinčio piešinį, kur žmogus įpaišytas nei tai į kvadratą, nei tai į apskritimą – visa bėda, kad neaišku… Vyro atveju, jo centras vienas ir jis pastoviai juda, todėl tokia ir vyro dinamika: jis siekia tikslo, nepasiekia, tada susiranda sekantį, vėl siekia nepasiekia… Su moterim kitaip. Ji telpa į ovalą su dviem centrais, tai reiškia, jog moteris visada išlaiko pusiausvyrą, yra harmoninga. Ji vadinama Pitagorine diada. Herojus visada žūva dėl moters arba per moterį. Moters krūtys yra idealus objektas – dvyniai – ir suveda į nieką visas vyrų pastangas. Vyrai mėgsta klausinėti, jie, praktiškai, yra įsikūnijęs klaustukas. Moterys klausinėja žymiai mažiau – ir tai jau stiprus išvystyto jose vyriškumo požymis. Nes ji visada turi atsakymą pačioj savyje… klausimais juk nieko neįrodysi.
Magijos užduotis kita; ji pradeda nuo nežinios, nuo tamsos, nesuprantamumo ir juos dar labiau sustiprina. Žinios mumyse jau yra, mokinimasis beprasmis. Yra išorinio gido sąvoka, ir vidinio, arba domėjimosi sąvoka. Kodėl kaikas mus domina, o kaikas – ne? Vidinis gidas – siela – nulemia, kas įdomu ir ko reikia. Išorinis mokytojas ar guru mokina išorinių dalykų. Todėl reikia būti drąsiu, atmesti visus mokymus ir leistis ieškoti į vidinį nežinojimą, žiūrėti, kas ten slypi. Mokslinių žinių paaiškinamas pasaulis tampa nuobodus, mitų paaiškinamas pasaulis – gyvas ir jaudina… Paslaptys, nežinojimas, klausimai, uždarumas – proto tradicija. Gamta yra atvira, paprasta, joje viskas žinoma, sujungta, joje yra tik atsakymai. Tai įmanoma, kai širdis vadovauja protui.
Kada gali žinoti, jog pasiekei jau tam tikrą lygį magijoje? – J.Golovinas pasakoja tokį alchemisto sapną: jis sapnuoja Merkurijų, kuris jam skundžiasi vakar jo laboratorijoje palikęs kruviną savo apsiaustą, o dabar jam jo labai reikia… Magas atsibunda, nuėjęs, savo labotorijoje paima ten gulintį Merkurijaus apsiaustą, visą persunktą krauju, užmigęs vėl grįžta į sapną, ir atiduoda tą apsiaustą Merkurijui. Žodžiu, kai gali ne tik laisvai vaikščioti tarp sapno ir realybės, bet pasiimti su savimi, ką gavai sapne ar pasiimti kažką iš realybės į sapną.
Istorikų problema, jog jie rašo apie kitų laikų žmones kaip apie save, save statydami į jų vietą. Pagal juos žmogus iš principo nesikeičia, visada toks pats – melas, žinoma. Dabar visi esame skirtingi, o ką kalbėti apie tada. Graikų akcentas buvo dvasia, o kūnas – tik jos tęsinys į išorinį pasaulį. Jis gali žūti, bet tai nesvarbu, kaip nusikirpti plaukus ar nagus. Jie nebuvo fiziniais ir konkrečiais. Tarp fizikos ir metafizikos nebuvo jokios takoskyros. Dvasia buvo vegetatyvinė, animistinė, intelektuali ir dangiška. Nemirtingumo nėra, nes nėra mirties. Tanatos (mirties dievas) galima išversti visaip, tik graikų prasmė kitokia, nei mūsų. Po mirties vegetatyvinė ir animistinė dvasia į gamtą ir pereina… Pagonybėje buvo galima gelbėti kūną, o dvasiai jokios pagalbos nereikia. Krikščionybėje materija jau tiek tapusi svarbi, kad dvasią nuo jos gelbėti reikia. Antikoje materija buvo niekas. Dvasiai niekas negrėsė, todėl elgesio normų nebuvo. Kūnas galėjo trukdyti dvasiai, bet jam prievarta uždėti elgesio normų nebuvo galima, nebuvo galima jo nieko versti – geriau jo poreikius tenkinti, nes dvasiai tai nekenkia – Orfeinė tradicija.
Antikinėje civilizacijoje forma yra svarbiausia. Nes ji yra turinio – dvasios – išraiška į išorę. Bet materija nesvarbi. Įgyvendinti idėją nesvarbu. Svarbu idėją turėti, ją išsakyti, užmesti eskizą… tada tu dailininkas. Jei kažkas buvo kvailys ir tavęs nesuprato, tada jam buvo padaromas materializuotas daiktas – amatininkai realizuodavo tą eskizą. Didieji meistrai ir išradėjai materiją niekino, iki jos nesižemino. Materijai suirus, nei forma, nei idėja niekur nedingsta.
Dionizmas – žiauri kova tarp lyčių, vykstanti įtemptoje erotinėje erdvėje… Gala, kad F.Nyčė neskaitė Bakofino „Motinos teisės“ ir „Užrašai ant antikinių sarkofagų“… kad Dionisą verda ir kepa – antikiniuose kūriniuose kančios nebuvo svarbios, jos buvo eilinis epizodas. Titanai, motinų sūnus, Heros nurodymu suvalgė Dionisą, Dzeuso vaiką su pirma žmona (Hera buvo antroji). Dzeusas juos užmušė žaibu ir iš jų gabalų gimė žmonės – mes esame viena penktoji dalis dievų. Priešo įvaizdžio Antikinėje mitologijoje nebuvo, viskas buvo sava… pvz, blogas asilo dabartinis įvaizdis susijęs su tuo, jog jis buvo Dioniso gyvulys. O krikščionybė Dionisą laiko velniu. Iki krikščionybės nebuvo ir aistrų. Buvo patosas, kuriame kančia ir malonumas dar neskilo į dvi priešingas sąvokas. Jos neturėjo jokio skirtumo. Bet yra skirtumas tarp erotizmo ir seksualumo. Patosas mūsų laikais būtų įvardintas sadomazochizmu. Nes dabar pirmiausia žiūrim apginti kūną, o tada žiūrėta iš dvasios taško.
(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. I dalis

Jevgenijaus Golovino įvairių interviu fragmentai:
„Kas žino terra foliata, tas gali mesti visas kitas knygas; kas nežino, tas niekada neišmoks skaityti“ – turėta omenyje, jog knygose jau turi žinoti, ko ieškai ar sugebėti atpažinti radus… O jei knyga yra tavo pirminis mokinimosi šaltinis, tai susuks tau galvą ir prapulsi, taip nieko ir nesupratęs.
Anima animalis ir anima vegetabilis yra dvi žmogaus dvasios dalys, kaip ir ištirpę žmogaus kraujyje, todėl kraujas ir yra magiškas. tai – gyvenimas gryname stovyje.. Mirties baimė yra modernaus laiko požymis. Ji atėjo kartu su įsitikinimu, jog kas neturi pinigų, tas lygus nebyliam gyvuliui. Buržua buvo įsitikinę, jog auksas – tai gyvenimas, o neturtas – žingnis į nebūtį. Neturtingas žmogus – miręs, nesvarbu, kad dar žeme vaikšto, jis nesiskaito. Šita piniginė religija įgija labai aiškų monoteistinį heliocentristinį charakterį: auksas lygu saulei ir jos spinduliai atgyvina tuos, kurie arčiau, o kurie toliau, tie mirę. dabartiniam žmogui skaityti Rojaus dalį Dantės Dieviškoje komedijoje neįdomu. Jis mieliau skaitys pragarą. Žodis „įdomu“ atsirado kartu su moderniais laikais. Žmonės prarado stichinį būties džiaugsmą ir jiems reikėjo jį kažkuo pakeisti… Kraujas šalo, jį reikėjo pastoviai kaitinti. Analitinis mąstymas Juodojoje magijoje buvo naudojamas nuo seno, ten draudimų nėra, jai reikia absoliučiai nuodugniai ištirti viską – modernus mokslas yra kitas, modernesnis Juodosios magijos pavadinimas. Rasti, ištraukti, išskirti iš visko tai, ko jiems reikia jų bandymams.
Kalnai turi didžiulę psichologinę įtaką. Žmonės, mokantys apseiti su akmenimis, mineralais, jie stovi visai ant kito būties laiptelio. Kontaktas su akmeniu ar akmenine boba ar stabu, leidžia žmogui palikti materialų pasaulį ir gyventi mišriuose, kurie, kontakte su akmeniu, tampa tvirti, kaip ir materializuoti. Akmens amžiaus žmonės, pagal prancūzų paleontologą Deda, tai tokie keliautojai, kurie keliauja per labai daug pasaulių (su akmenų rinkiniu užantyje – „nelaikyk akmens užantyje“ reiškia „neišnyk, neišeik“ – laisvieji masonai yra laisvieji „akmenininkai“ vert.past.). Jie kartais pasireiškia tokiu būdu, jog iš jų lieka kažkokie akmeniniai daiktai, kirvukai ar antgaliai.
Paprašytas papasakoti apie save, J.Golovinas atsakė: Tarybų Sąjunga man ir tais laikais buvo mažai įdomi. F.Nyčė yra sakęs „palikite liaudį eiti jos tamsiu keliu“… Aš visada gana pesimistiškai žiūrėjau į aktualią dabartį, ne būtinai tarybinę. Nes buvo labai aišku, kad šitokiame išplėšytame, ištąsytame buvime, visiškame bet kokios sublimacijos ar kitos aukštos žmogiškos kokybės nuvertinime, žmogui tokiame pasaulyje nėra ką veikti. Disidencija manęs netraukė, net ir 60- taisiais, nes kokia prasmė vienų prekeivių vyriausybę keisti kitais tokiais pat? Visada aštriai jaučiau, jog šitame pasaulyje gyventi neįmanoma. Kad jis paverstas kažkuo, kur žmogaus buvimas neįmanomas. Šiame pasaulyje gerai gyvena mašinos, mechanizmai, tie žmonės, kurie aptarnauja mechanizmus ir mašinas, bet žmogui, kuris nori kažkiektai susigaudyti apie save, pažinti savo vidų, suvokti būtį, šitas pasaulis neturi ką pasiūlyti. Tą patį galima pasakyti apie tarybinį, ar iš viso, švietimą. Visiškai aišku, jog mokslas institutuose ar universitetuose yra orientuotas į mūsų įjungimą į visuomenę, ir visai netinka žmogui, kuris nori mokytis pats, be profesorių ir knygų, susigaudyti, kas jis toks ir kas yra jį supanti aplinka. Man nuo pat pradžių patiko idėja, jog pasaulyje esu vienas ir turiu jį suprasti savarankiškai. Alchemija duoda tam plačias galimybes. Ir patinka, kad jos taip nekenčia pozityvistai, prilygindami ją chemijos mokslo vaikystei. O aš iš principo nepasitikiu tuo, ką jie sako.
Apie alchemiją suprasti yra sunku, nes esame modernaus, materialaus laiko žmonės… jei alchemijoje iš principo eina kalba, kaip iš mirtingo tapti nemirtingu… Ir net ne kūne, bet išsaugoti savo sielą nesuplėšytą, tai auksas, daromas iš kitų metalų, yra ne metalas, bet gėris, tavęs kaip žmogaus kokybė. Kaip iš netikusio tapti geru, iš fragmentuoto tapti visuma. Nes visiškai aišku, kad nuo demonų tiktai tai ir apgins. Modernus žmogus jau yra tikslingas žmogus, tikslo jis siekia trumpiausiu keliu – tiesia linija (tiesiom linijom vaikšto tik piktos dvasios, žmogus vaikšto vingiuotais keliais. vert.past.). Alchemija neša spiralinę ir, netgi, labirintinę liniją – žmogus keičiasi procese, o ne tikslą pasiekęs.
XIXa. viduryje buvo kalbama apie juodą saulę.Kai ant tamsaus paviršiaus randasi dar juodesnė dėmė, tai tas paviršius, kad ir koks tamsus būtų, ima švytėti. Nėra iš ko laukti pagalbos, tik mes patys, mūsų dvasia. Jau prieš keturis šimtmečius buvo šaukiama dvasią pakilti, nes „naktis tamsi ir žvaigždžių nėra“. Negalima nekritiškai priimti išorinio pasaulio ir to, kas mums pasakojama. Tas pats galioja knygoms. Mikrokosmosas statėsi pagal Makrokosmosą – poetinė metafora? Psichologija mus išveda iš kelio ir labai stipriai paklaidina, neleisdama surasti sielos. Ar pasamonė tikrai kolektyvinė? – kai dabar jau ir sąmonę kolektyvine daro, bet, gal ir vienai, ir kitai priklauso būti individualiomis? C.G.Jungo patirtis su sapnais nieko nepatvirtina. Kaip tik sąmonė yra kolektyvinė, tuo esame apnuodyti. Visa mūsų dabartinė civilizacija pastatyta ant mirties, tai kokius ji gali duoti vaisius? senajame magiškame pasaulyje mirties nežinojo ir dėl jos nesijaudino – jei pasaulis statytas ant dvasios bazės, jis amžinas, jei ant materijos – mirtingas (Ir mirtinas?). Iš čia trūkumas, skaidymasis, chaosas ir amžinas tranzitas.
Išorinį pasaulį reikia priimti kaip smūgį.

Klausimai yra modernaus laiko požymis, pvz. kam gyvenam? O žinios dialogo pagalba niekada nebus rastos. Kas dėl antikinių autorių – specialistai labai abejoja, ar Platono Dialogai parašyti su klaustukais. Klaustukai radęsi vėliau ir jie gali labai mažai ką – klausimas bejėgis prieš nežinomybės tylą. Kadangi nežinome, kas buvo prieš mums gimstant, ir nežinome, kas bus kai mirsim, esame iš esmės apsupti nežinojimo. O tai, ką žinome, yra nieko neverta… Mes nežinome, ką reiškia senųjų autorių teiginiai „pasaulis paaiškės, kai praeis šitas užtemimas“, „Pasaulis yra mistinė vidinio pasaulio išraiška“…Klausk kaip nori, vis tiek jie nesuprantami.

(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis

Žmonijai yra bėda, nes jaunos sielos labai lėtos, gyvenimą pragyvena, tik kokį vieną dalyką supratę, o gal ir to ne; o senos sielos įsisukę savo nerimo ir troškimų užburtame rate, gimsta godūs žiniom, pergyvenimams, nori kuo daugiau išbandyti – per vieną gyvenimą pergyvena kelis ar keliolika, tik prisirinkę jos ne tik pozityvios patirties, bet ir trauminių programų, blogio, juodulių ir vėl, miršta nenurimę, nepaleidę savo žemiško gyvenimo, vis dar alkani… Ir į amžinybę nepereina, o gimsta vėl, ir neatneša naudos, kurią galėtų… Jaunom sielom parazitai smegenis užpudrina tuoj pat, o senas laiko troškimais surišę ir tikrai, panašu, išgelba yra tik iš tų, kurie „ateina“, o ne gimsta, kurie nemirtingi arba gyvena nepaprastai ilgai… „Banginiai negali išgelbėti kitų banginių…“(broliai Strugackiai)
Jei masonai ir jų statytiniai žmonėms kultūrą sukūrė – jie žymūs, matomi, žinomi, tai tie, kurie žaidžia už žmoniją, kurie žino tiesą, matomai, ją irgi perduoda, dalinasi, nes tiesa nežuvus. Ji yra ir tik reikia būti reikiamo grynumo laipsnio, matomai, kad ją suvokti ir išmokti ja naudotis – Vandenio amžius tam ir atėjo, laikas ir galimybės – irgi… Tik žmonės, šitas žinias dalinantys arba bent jau suteikiantys žmonėms sąlygas grynėti, kad jas suvokti, yra nežinomi arba slapti, dažniausiai apie juos ką nors išgirsti, kai jie miršta ir jų mokinių ratas pasklinda, dirbdami įvairiom kryptim įstabius dalykus, toks buvo J.V.Golovinas, pvz. kam reikėjo, tie jį pažinojo – pusė Maskvos; laikšačiai nerašė, paskaityti istorijoje apie jį nėra nieko… Jonas Gervė, Levašovas koks nors, Kozyrevas… o va apie N.Rerichą skaityk kiek nori, tik kad amerikanams dolerį nupaišė, užsimaskavęs, apie tai vengiama rašyti… Yra pranašai ir yra paranašai, kaip sakant…
Staiga pasirodė, jog tarybinėj Rusijoje buvo toks italas, užaugęs Vengrijoje, kilmingas, todėl su puikiu išsilavinimu, 1925m. perėjęs sieną su Kominterno pasu, O.Bartini. Jis pasireiškė kaip aviokonstruktorius, kosmistas, neįtikinamiausių idėjų generuotojas, kurias ne tik savam konstruktorių biure plėtojo, bet ir kitiems dalino, ar areštuotas, gulage, ar paleistas, Maskvoje, Dubnoje… Staiga pasirodė, kad kam reikėjo, visi jį pažinojo – rašytojai, ypač fantastai, tokie, kaip Jefremovas… Bulgakovas… Saint- Egziuperi, nes irgi lakūnas buvo… Ir kad Mažasis Princas, Volandas, Aelita ir broliai Strugackai, viskas iš ten pat… Tik nėra tikslių žinių nei apie jo gimimą, nei apie mirimą, galima tik pasidomėti tuo, ką jis sakė kitiems ir ką pasakyti norėjo:
Toli ir seniai yra sinonimai… Laiko tėkmė yra peršokimas iš kadro į kadrą, o mes nematome ne tik pauzių, bet ir suvokiame tiktai šito momento kadrą.
Kol gyvenome trimatėje erdvėje, plius laikas, viskas buvo ramu. Bet, laikas yra ne vienamatis, jis irgi – trimatis: atėjo laikas tai suvokti, pereiti dar per mažiausiai du išmatavimus ir tik septintame vėl viskas bus stabilu ir nusistovėję kuriam laikui. Tas momento kadras, kurį esame įpratę suvokti, yra taškinis laikas – vienmatis. Jei imti suvokti laiką kaip dvimatį, tai taškas judės ir jo trajektorija taps linija… Save tada suvokiame jau vienu metu kaip kažkada gimusius ir kažkada vėl išnyksiančius – egzistuojančius kaip linija laiko juostoje, o ne tašku tik viename kadre per kartą.
O dar vienas išmatavimas prisidės, kai šitą jau minėtą laiko liniją dėsim vieną šalia kitos, šalia ir šalia, kol susidarys plokštuma – tada laikas įgaus ir savą erdvę… kai laisvai judėsim ne tik erdvės erdvėje, bet ir laiko erdvėje, tada mūsų bus ir praeitis, ir ateitis ir visi jų variantai: nes laiko linijos, esančios šalia, nėra tokios pačios, jos kažkiek viena nuo kitos skiriasi… o pereik per dešimt linijų plotį, ir jos jau skirsis labai – tie, kurie „ateina“ jie ateina iš paralelinių gyvenimo linijų, gal net iš tolimų, laisvai juda laiko erdvėj, o mūsų laiko suvokimas yra užblokuotas iki taško… Kai ir mes įsisavinsim laiko trimatiškumą – ilgį/kadrų kiekį, plotį/dublių kiekį ir aukštį/kadrų greitį, tada atsirasime vėl stabilioje, septynmatėje visatoje.
Laikas nėra lynas, ištemptas virš bedugnės, jis yra medis su daugybe išsišakojusių ateičių… Toras: šakojasi pagal šešiamačio obuolio perimetrą, aukštyn ir kartu į gilumą… Iš Žemės matome jį, kaip įsišaknijusį, ir šakomis einantį į dangų… Tie, kas iš dangaus, kas iš viršaus žiūri, mato medį, įsišaknijusį danguje ir augantį žemyn… Senieji šamanai leisdavosi kosminio medžio šaknimis gilyn, kol prieidavo… dangų. – Džonas Di irgi sakė, jog „erdvė yra gyva ir ji iškreipia matematines aksiomas“.
Šiašematėje visatoje galima keliauti laike, naudojant erdvės judėjimą ir erdvėje, naudojant laiko judėjimą (ką mes ir darome, nesąmoningai). Aiškindamas ontologinį laiko, energijos ir informacijos ryšį, O.Bartini kalbėjo, jog ateityje laikas bus verčiamas į energiją tiesiogiai! – čia tiems, kas teigė, jog Kozyrevo (kuriam esu paskyrusi visą blogo įrašą praeityje) laiko teorija paseno ir jo veidrodžiai – tik keistenybė… Visata, kaip ją mato Bartini, yra šešiamatis hypersferinis ekranas, ir įvykio vaizdas jame pastoviai juda link artimiausios iš įmanomų būsenų. Kiekvienas gyvas padaras gali tokį judėjimą valdyti t.y. atitolinti jam prieinamą pasaulio fragmentą nuo labiausiai tikėtinos jo trajektorijos, bet mažai kas tai daro sąmoningai.
Nuo seno gyvenama kovos lauke, vykstančios tarp progresorių ir konservatorių: vieni greitina pasaulio vystymasi, kiti lėtina, pvz, jei racionali pasaulio dalis išsivysto per daug, palikdama dvasinę sudedamąją kažkur visai užpakaly – jei nenorima pasaulio prarasti kaip po tokio, pusiausvyrą atstatyti būtina… „Antžmogis nėra išskirtinai ateitis: jei jis gali egzistuoti žemėje, tai jo reikia ieškoti ir buvusio praeityje. Jis turėtų būti ir dabartyje, tik jie suvisam nelieka, jie atsiranda ir išnyksta taip pat, kaip pasėtas grūdas, sudygdamas, palieka grūdų gyvenimą ir pereina į augalų gyvenimą. Todėl paprasti žmonės negali įsivaizduoti antžmogio egzistavimo, o jis, laikas nuo laiko užgimsta masėse, išauga ir išeina“ (P.Uspenskis).
1966m. Dubnoje vykusiame seminare O.Bartini kalbėjo: “žmonija tai tam tikroje lokalioje zonoje dirbantis psichoenergijos kūrėjas ir akumuliatorius. kai ta zona buvo atmesta nuo bendros visumos, kurios net nebe įsivaizduojame, nebe liko pusiausvyros tarp į centrą ir į periferiją nukreiptų jėgų – tai pirminė pusiausvyra dalelėje, daranti ją tapačia visumai… Bandymas atsatatyti banginės erdvės sinchronizaciją sukėlė lavina pavirtusį materijos tankėjimą: sunkios dalelė ėmė leistis į dugną (pasaulio), o lengvos – kilti ir diferencijuotis centrinio energijos šaltinio kryptimi… Kai seniau šių elementų sąntykis buvo pasaulio konstanta. Organinio gyvenimo tikslas yra separacija, lengvųjų dalelių, užstrigusiųjų materijoje, išėmimas. Jos nesugriaunamos ir neša savyje visą informaciją, kurią generuoja jų gimimo šaltinis – vdinkime jį Absoliutu. Lengvos dalelės yra absoliuto dalis, todėl jos gali tapti bet kuria kita jo dalimi, judėti erdvėje ir laike, jungtis su į save panašiomis ir sąntykiauti su aplinka… Būtent taip randasi įvairios gyvybės formos“.
„Išsklaidytos informacijos koncentratorius“ (KRI rusiškai) – taip vadinasi Bartini sukurtas aparatas, atskiriantis praeities vaizdus. Jis kaip ir buvo sumontuotas ir išbandytas vienoje iš Dubnos laboratorijų – laiko mašina filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ atsirado ne tuščioje vietoj ir ne juokais?… realybėje tai galėjo būti fantastinis teleskopas, kur vietoje ryškumo buvo nustatomas laikas, kuriame norima pamatyti planetą. O.Bartini sakė: „mūsų kosminės sistemos gravitacijos lauke spinduliai juda uždaromis trajektorijomis. Ir negalima nesiskaityti su galimybe, jog šviesa grįžta į savo šaltinį. Informacija, einanti iš kiekvieno erdvės taško yra šviesos signalų grandinės, panašios į gigantišką kino juostą, sujungtą į žiedą… Vadinasi, signalą galima pagauti ir užfiksuoti, kaip ir šviesą žvaigždės, kurios jau nebėra“. Broliai Strugackiai irgi yra aprašę aparatą tokiu pat pavadinimu.O mums O.Bartini pasakytų, jog neegzistuoja visiems tos pačios ateities. Kiekvienas mūsų poelgis kuria kurią nors iš jų…

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VII dalis

Įdomu, kad mėlyna ir nuodėmė, ir pojūčiai, kurių dėka nuodėmė įmanoma, vadinami tuo pačiu žodžiu – sin, zin, senses… Sinasappel – apelsinas olandiškai, bet reiškia nuodėmės obuolį, pažodžiui išvertus, sinagoga- kur nuodėmingi eina? (o nuodėmingi dar yra ir graikai – grechai, grešnikai).Sinij cvet – mėlyna spalva (cinematograf – iliuzijų kūrimas, irgi nuodėmė)… Nyderlandų karališka šeima turi pavardę: Oranjes , t.y. apelsinai… Apelsinais lageriuose Rusijoje vadindavo tuos, kurie savo padėtį gyvenime ne užsitarnavę ar išsikovoję, bet gavę, nusipirkę (ir į nusikaltėlių hierarchiją galima įsipirkti, tik pinigų reikia pakankamai turėti, pasirodo, ir žinoti, kam mokėri), tas paaiškina iš karto kodėl revoliucijos (tam tikros) vadinamos oranžinėmis – kai norima visko už dyką? -Ir kodėl Anglijoje į sostą XVIIa. protestantai iš Olandijos atėjo Oranžiniu maršu… Kinijoje biurokratai, valdytojai ir kiti didikai prie imperatoriaus (suteikta privilegija) vadinosi mandarinais (ir nešiojo oranžinio kamuolio ženklą)… O Ukrainoje tai ir visai įdomu, ten apelsinas vadinasi “pomeranec” – sakytum, pomme iš prancūzų obuolys, bet čia yra ir pakrantėmis gyvenusių pirklių – pomorų, iš Pomeranijos – t.y. į krantą išsilaipinusių, pavadinimo atgarsis… Tai čia viskas prie Leviafano…
O prie Begemoto temos dar galima panagrinėti totoriaus/šveicaro ir ordos sąvokas. Orda yra be abejonės, nuo horda ar garda(s) – kas aptverta, apsaugota, apibrėžta teritorija… Hortus botanicus – mūro siena (dėl mikro klimato sudarymo be kita ko) aptvertas sodas ar vaistažolių daržas, iš seno, prie universitetų… Kad žodis, pvz. “priešų ordos ateina” yra panaudotas karių miniai, tai jau paseka totorių aukso ordos mito, sukonstruoto ir įdiegto gal tik prieš kokį šimtą metų… Ta prasme rusų bylynos yra teisios, Lietuvą ir kitas Vakarų Europos teritorijas vadindamos Orda – tai buvo teritorijos, organizuotai valdomos (geordend olandų kalboj reiškia sutvarkytos, išrūšiuotos, sudėliotos), ar karaliaus, ar kunigaikščio, ar vyskupo ar religinės brolijos kokios nors… Ta prasme ir Ordinas, ir Gardinas, Gardarikė – apibrėžtos struktūros… Ir pilis, ir pilies sodas ar kiemas – gardas. Bet visi šitie vienetai dar nėra nei miestai, nei valstybės – ne Leviafanas?
Atskirų vienetų sąnkaupa yra “tartarija” ar “totorija”ar “šveicarija”… Kodėl carinėje Rusijoje kiemsargis kiekviename name mieste buvo totorius? – todėl, kad jis buvo ten pastatytas vienas prižiūrėti, valyti, saugoti ir informuoti policiją…Ta pati funkcija yra viešbučio šveicaro. Arba istorikai, apie senus laikus ir prekybą kalbėdami, sako jog “prekyba vyko vienos ar kitos upės baseine ir jų arealų sienos yra pastoviausios… O kur dvejų upių baseinai nesusitinka, prekes reikia pertempti nuo vieno į kitą sausuma, kur ant aukštumos sėdi totorius ir ima mokestį “– ne todėl, kad totoriai visas aukštumas laikė užkariavę (o Šveicarija – aukštuma,kalnuota vieta), o todėl, kad tai buvo vienetas – muitininkas, sargas, tvarkos prižiūrėtojas ir valdytojas… Taip pat totoriai, matomai, dar buvo individualūs kariai, praėję kario inicijaciją (šveicarai būdavo baisūs samdomi kariai), o ne kareiviai, išmuštruoti ir sudarantys armijų pulkus. tarp kitko, Switzeland yra šalis, gyvenama tų, kurie su šaknimi sw pavadinime… Tautybių tada nebuvo, buvo užsiėmimai…
Vadinasi, autonomiškas individas, vis tik, laimės? Prieš žmones, valstybės suplaktus į minias? Kaip tai gali būti? – Ogi laikas, kad ir kaip išimtas iš savo spiralinio konteksto, ištiesintas ir vedantis į progresą, vis tiek, siekia grįžti į savo pirminį stovį, į pradžią, į amžinybę… Sakoma, žmogus gali numatyti ateitį tiek toli, kiek jis giliai žino savo praeitį – nieko nežinom; ką žinom, tas didžiaja dalimi pameluota – ir nieko nenumatom, pinigas raunamas čia ir dabar, rytojaus gali nebūti. Kad Žuvų epocha baigėsi ir prasidėjo Vandenio amžius, turbūt girdėjom jau visi, Vandenio ženklas – oras, informacija… Ir todėl digitalizacija, internetas, virtualumas, dirbtinis intelektas, humanoidai ir biorobotai vietoj žmonių? – Būtent visa tai ir yra Leviafano puta! Visa tai yra forma, formos keitimas… Nes žemiškieji mūsų valdytojai nieko kito nežino, tik 0 arba 1, tik kreditavimą arba pardavimą/mainymą… Taip, kabalistai traukia Solmono planą jau 3000 metų, bet tai vis juoda/balta, šachmatai, dalinimas į priešingybes (ir jų valdymas)… Kreditas – kompiuterinių nulių prirašymas, save išsėmė, ne tik procento negaunama už skolinimą, bet tuoj duos pinigų priedo, kad paskolą imtum… Dėmesys dabar persikelia į mainymo/pardavimo procesą, ką iš jo galima išspausti: bit coinai visokie… dabar į kanapes investuoja visi masiškai, naujas bit coinas, atseit – apleis žmoniją dūmais.: įsivaizduojama, jog visi puls jas rūkyti, kramtyti, gerti ir valgyti (pasimato prasmė, dėl ko ilgai drausta), o ne, tai sukiš žmonėms per visus galus, kaip rūkymą ar gėrimą kišo… Tabakas kenksmingas staiga, o dabar kanapės išgelbės? O kad į kanapes lygiai taip pat dervos visokios ilgainiui kiš, kaip ir į cigaretes, kad pelnas augtų, tai apie tai kol kas tylima…
O didžiausi pelnai vis tiek yra ir bus tų, kurie „ant bangos“, kurie jaučia momentą… Kurie turi žinias, kaip tą momentą sukurti. Būtent apie tokias žinias kalba Vandenio amžius: ne apie kokią ten informaciją, kurios pilni visi pakampiai, bet apie tai, kas formos viduje, kas paslėpta ir plika akim nematoma… Turtingi ir galingi bus tie, kurie supras, ką matoma reiškinių forma savimi reiškia, kokį turinį neša… Kas skaitys simbolius! -Trečias, kuris laimi, kai pešasi du.?.. Ir tokia pasaulyje išlikusi Kinija, su jos Permainų knyga, tradiciškai spiraliniu laiko tekėjimu – jų planas irgi tūkstantmetinis, jie rašo ieroglifais- simboliais. Tiesa, dvasios jiems trūksta, ne veltui Kinija yra Padebesinė, o ne Dangiškoji. Bet tą jie supranta, ir Dangiškąja iš jų žiūrėjimo taško yra Rusija. Iš ten, kur kol kas sumaištis, kaip žinoma, ir kol kas dvasia neateina, tai kiniečiai savo pragmatiškumu iriasi – ir labai neblogai. O štai, kai ir dvasia ateis…
Kokios bus pasekmės pasauliui, kai kreditinės- procentinės sistemos bus atsisakyta? Ogi išsitiesins persikreipimas: su šia sistema visą valdžią į savo rankas buvo susiėmę pirkliai – pinigų maišai – viskas sukosi apie pinigus, kas jų turi, tas muziką užsako… O valdžią tradiciškai turi laikyti kariai – jėga, galia turi būti atskirta nuo materialinių turtų, hedonizmo ir ekscesų – bus grįžtama prie apsišvietusių diktatorių, kai demokratija, buvusi valdančiųjų kauke, kris?… O ką, jeigu ne apsišvietusių? – Nes dar visada yra ir žyniai, ir tyliai spindinti dievų garbė…
(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as