Kriaušių metas

1
Kaip valdžia išlieka valdžioj. IV dalis
2
Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis
3
Kaip valdžia išlieka valdžioj. II dalis
4
Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis
5
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga
6
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis
7
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis
8
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis
9
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. I dalis
10
Kas yra magas? IV dalis, pabaiga

Kaip valdžia išlieka valdžioj. IV dalis

Narkotikų biznis jau kada tapęs neoficialiu, bet pagrindiniu pajamų šaltiniu partijoms, judėjimams, diktatoriams ir vyriausybių perversmams visam pasaulyje finansuoti… Reikia nepamiršti, jog žmogus, bet kokiu būdu dalyvaujantis nelegaliame procese ar naudojime, yra lengvai valdomas ir šantažuojamas. Pokaryje, pvz, narkotinius eksperimentus su didelėm grupėm jaunų žmonių (be jų žinios ir sutikimo) darė amerikiecių slaptosios tarnybos, LSD buvo dalinama universitetų miesteliuose, populiarūs muzikantai, pradedant Elviu Presliu, lengvai „pasodinti ant adatos“, kad rodytų pavyzdį ir milijonai taptų narkotikų vartotojais jam iš paskos… Atseit, taip yra maištaujama prieš valstybę ir įstatymų tvarką, karinę prievolę ir kapitalistines vertybes, o realybėje tas maištas ne tik valstybės ir struktūrų organizuotas ir kontroliuojamas, bet ir neša joms pelną…

Bet Amerika masiškai kokainą naudojančia šalim jau Zigmundo Froido buvo padaryta – pagal jį kokainas nepaprastai lytinę potenciją didina!- Įdomu, jog realybėje šitas ponas nebuvo nei daktaru, nei mokslininku, nei profesorium net (šį titulą jam Austrijoje nupirko iš valdžios viena turtinga baronienė), bet jis buvo hipnotizuotojas (mokęsis to meno pas Šarko Paryžiuje), naudojantis kokainą ir pats neribotais kiekiais, Bnai Brit brolis masonas, aristokratijos, per jo teorijas mases vis geriau įvaldančios, draugelis. Taip pat, kaip ir Enšteinas (įdomu, ko jo teorijos vertos?)…

Kaip narkotikai tokiais kiekiais pasaulyje randasi, jei mafijos nekuruoja valdžia, slaptos tarnybos, armija?

Svarbiausia, jog ir narkotikai, ir jų mafija yra labai efektyvus įrankis kontroliuoti žmonių mases, valstybes, ištisus kontinentus, kaip, pvz Lotynų Ameriką. Filosofą ir visuomeninį veikėją Lyndoną Larušą dar Reigano laikais buvo nuteisę ir į kalėjimą JAV pasodinę už visą šitą reikalą demaskuojančią knygą „Dope Incorporated“. Minties laisvės šalyje jam davė 15 metų (išėjo, atsėdėjęs penkis)! Apie Afganistane išvaduotojų, demokratiją atnešusių, perimtus aguonų laukus, gamybą ir transportą, nežino tik tingūs, ar apie Kosovo autonomijos sukūrimą kaip amerikonam reikalingą bazę viso ko nelegalaus pervežime negirdėjo tik naivūs…Al Qaida, ISIS dar ten kas, slaptų tarnybų finansuoti įkūrimai, o paskui, atseit, iš po kontrolės išejo… Kaip tik kokią vieną išnaikina, tai sekanti išlenda, nes kitaip gi ką veikti, prieš ką karus kariauti, kaip pasaulį baimėje laikyti, ištisus regionus terorizuoti?

Nors, pats baisumas, kaip visada, ten, apie ką žinome mažiausiai – Lotynų Amerikos šalių mafijos karteliai, šeimos, gaujos, apginkluotos nuo visokių vietinių pilietinių karų ir diktatūrų laikų, naudojančios vaikus kareivius, ritualinį žudymą, kaip pašventimą į narius, beprasmes žudynes, kaip vietinių gyventojų terorą, laikymą paklusniais ir baimėje… Jos tapę dešimtūkstantinėm sugyvulėjusių bandom, paplitusiom savo nariais po visą pasaulį iš kokios nors Nikaragvos ar Salvadoro… Dar net Trampui prezidentu nebuvus, apie 20 tūkstančių Salvadoro gaujos MS13 narių, Amerika, atėmus pasus, deportavo atgal į Pietų Ameriką, ale taigi vėl atgal sulindo (rašoma net, jog gaujos centras yra Los Angeles), ne veltui teigiama, kad realios sienos reikia, kad tik ji gelbės… D.Trumpas vienoj savo kalbų yra pasakęs, jog ta Salvadoro gauja amerikiečiams yra pavojingesnė, nei AlQaidos teroristai…

Žinoma, gaujos, mafija išsibujojo, bet kad jas skelbia likviduotinomis ir kažkokiu būdu netikėtai, žiūrėk, ir likviduos, ko per dešimtmečius nesugebėjo, irgi yra mūsų laikmečio, digitalizavimo atneštų pokyčių ženklas. Tarpinės tradicinės mafijinės struktūros – tarp narkotikų, ir jų pardavimo rezultate gaunamo pelno – tampa neefektyvios ir nereikalingos. Paprasti žmonės yra vis labiau sekami, filmuojami ir kontroliuojami – Londone, pvz, eilinis žmogus eilinę dieną pakliūva į vaizdo kamerą (su veido atpažinimu) vidutiniškai 300-400 kartų. Plius jo mokėjimo kortele duomenys ir išmanus telefonas – toks mafijozas visiškai net nebe mafijozas… Masėms šešėlio nelieka net galimybės. Vadinasi, nelieka visai ir savarankiškos valios, nepriklausomo balso, bent kokio neįtakoto galėjimo nuveikti bent ką nors… O štai valstybinės struktūros jau nesikuklina visai, kariuomenė, slaptos tarnybos, privačios firmų apsaugos armijos, jos jau operuoja tamsesniame, gilesniame šešėlyje, nei tradicines kriminalinės šešėlinės struktūros, o klausimus apie tai pateikti oficialiame lygyje vis mažiau įmanoma, nors, dauguma tos veilos – už mokesčių mokėtojų pinigus – štai kaip tikrasis biznis daromas!

Tik Trečiame pasaulyje, kur video kameros dar nekabo ant kas antros palmės, kreditinių kortelių neturima, o išmanūs telefonai nelabai padeda, nes oficialios gyventojų registracijos dokumentai prapuola per kiekvieną perversmą ar katastrofą, ten kol kas kaip tik mafijinės struktūros ir kokių nors psichiškai nesveikų galvažudžių suformuotos armijos yra, ir išlieka efektyviausia priemone kontroliuoti gyventojus ir teritorijas, palaikyti ten norimą tvarką. Ir laikas nuo laiko valstybės ir ištisi regionai, ne tik buvę civilizuoti, bet iš seno turėję aukštą kultūrą, yra iki visiško akmens amžiaus lygio nugramzdinami – išliekančioms vis dar civilizuotoms teritorijoms patarimas: melskitės už taiką, nes su sekančiu karu ateis ir jūsų eilė… Štai, pvz, jau Venesueloje susiginčijo, kas narkotikų pramonę kontroliuos ir ginčo taip dar kol kas ir neišsprendžia. Kokiu keliu visa tai toliau pasuks, riboto konflikto ar neribojamo karo, aišku viena: narkotikų biznis išliks, o visa kita, Venesuelos valstybe pradedant, nugrims į chaosą ir, gali būti, kad negrįžtamai.

O tiems, kas Vakarų pasaulyje kanapių legalizavimo tendencija kaip laisvės grįžimu džiaugiasi, primenu, jog laisvės nei augintojams, nei naudotojiems jos neatneš: gamintojai bus tik stambios korporacijos (smulkių gamintojų dėl kokybės ir saugumo priežaščių neprileis), o naudotojai priklauso nuo to, ką jie naudoja, tai kur čia laisvė? Arba po alternatyves realybes klaidžios, arba sienom lips, negavę…

2008 metų finansinės krizės pasaulyje pasekoje – tokios krizės irgi yra karas, tarp keleto pusių ir projektų, žinoma, bet susiveda į tai, jog realios, materialinės ekonomikos bankininkai kovoja prieš skaitmeninius, galybes nulių kompiuterių ekranuose piešiančius, niekuo nepadengtus, nepateisintus, tiesiog, tiek, kiek ir kada jiems norisi… Lyndonas Larušas gyveno ilgą gyvenimą ir dar spėjo pasaulį perspėti tada, kai šita virtuali ekonomika dar tik užgimė, kad su virtualiais finansiniais burbulais neprasidėti, ne tik pasauliui bus nuo jų blogiau, bet ir patys nukentėsit… Bet kas tau atsisakys progreso teikiamų naujų galimybių – dėl jų juk tik ir gyvename!… Taigi, 2015 metais buvo priimtas vadinamas Bazelio 3 aktas, kuris turėjo įsigalioti šymet kovo gale. Jis įsako bankams turėti žymiai didesnį procentą auksu savo ištekliuose, auksas iš trečios rūšies aktyvo (už kurį tebuvo mokama pusė jo vertės) tampa pirmos rūšies ir prilyginamas pinigams, o US treasury bonds – amerikonų valstybines obligacijas – kuriomis remiasi doleris tarptautinėje arenoje, nuvertina vos ne per pusę… Dabar finansiškai įtakingomis bus ne tik šalys, kurios pačios turi teisę spausdinti pinigus, bet ir šalys su didžiulėm aukso atsargom, pvz, Rusija… Ką tai padarys su ekonomika, sunku prognozuoti, bet kad tai – pasaulinė revoliucija ir Beton Woods susitarimų sistemos pabaiga, tai aišku?

Kai aktas buvo priimtas (Ciuricho gnomų), Amerikoje valdžia buvo demokratų rankose, Obama progresą stūmė septynmyliais žingsniais, todėl ši realios ekonomikos bankų akcija buvo nukreipta prieš juos. Bet dabar ten valdžia pasikeitus – gal tai net yra sekantis realios ekonomikos laimėjimas, D. Trampas aiškiai veikia kaip jos atstovas – ir aktas jau kaip ir ne konkrečiai prieš amerikonus, daugiau prieš globalistus transhumanistus, nuo kurių pasaulis gelbstisi, kaip galėdamas… To įrodymas – Bazelio 3 akto įgyvendinimas atidėtas ir paskleistas keletui metų (2022-2027) ir bus ne revoliucinis smūgis, o palaipsninis perėjimas. Taip pat tai rodytų, jog demokratai Amerikoje neplanuojama, kad greit į valdžią grįš.

Kinija turi abejas ekonomikas, jai bus gerai bet kuriuo atveju. JAV gelbstisi iš visų jėgų, bandydama realią industriją susigrąžinti į savo teritoriją, visokių klimatų susitarimų atsisakydama ir nesileisdama, kad globalistai ten jiems savo valią primestų. Britanija veržiasi lauk iš skęstančio laivo, Europos sąjunga vadinamo, globalistų lizdas lieka Briuselyje, ir jei ir ten juos prispaus, tai bijau, kad tokios šalys, kaip Lietuva ar Ukraina liks paskutine jų išgelba…Neįgudusiai akiai atrodo, jog konkuruoja dvi valdžios, konsevatyvi ir progresyvi, nors taip nėra. Reali valdžia šešėlyje yra konservatyvi, o matoma – demokratinė, progresu ir globalizmu užsiimanti – ji praturtėjo, žinoma, valstybės vardu mokesčius rinkdama, bet realia valdžia niekada nebuvo.

Todėl ji dabar bando už žmonių kabintis, girdi, mus išrinkot, mes jūsų vis šviesesnę rytdieną reguliuojam, tai ginkit mus, palaikykit. Ir palaikančių, „švietimu“ iš tikro patikėjusių yra, priveista pakankamai.

(Bus daugiau)

 

 

Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis

Po Antro Pasaulinio karo amerikonai švietikai grįžo į pasipriešinti energijos nebe turinčią Europą pilna jėga – dar Stalinas tik Rusijoj kažkiek laikėsi, Tito – Jugoslavijoje, De Golis – Prancūzijoje į valdžią grįžęs, irgi bande nuo jų vaduotis, savo valstybės auksą iš JAV atgal išsireikalauti – tada jam amerikonai 68 -ųjų studentų revoliuciją Paryžiuje ir užsuko, atsakydami… Ir kaip visada, velniams viskas sekasi: tiek De Golio nebe liko, tiek trejetukininkai suvisam į valdžią atėjo. Prancūzija išsivystė į biurokratiškiausią valstybę Europoje, valstybiniu tarnautoju būti tenai – geriausias biznis, masonija apėmus vidurinę klasę, ne tik tarnautojus – masoninė demokratija kažkokia, kur brolis broliui ranką plauna likusios liaudies sąskaita – teismai, valstybė ir visi likę bent kažkiek reikšmingi postai – viskas sprendžiama ložėje ir įsijautus, kad esama geresnės rūšies, ir po jais esantys asilai jokių šansų neturi.

Iliuminato Žako Atali knygas kaip kelią nurodančią filosofiją skaitom jau dešimtmečius, tik pranašystės kažkaip ėmė vis mažiau pildytis, geltonos liemenės, būriais susimetę, ėmė jiems langus daužyti, o masonai su Makaronu priešaky yra  tiek nuo realybės atitrūkę ir savo kurtų iliuzijų pasaulyje užstrigę, kad neatpažįsta, kad čia jiems iš aukštesnio lygmens signalai ochloso rankom ateina… Įsijautę vargšeliai pamiršo, kad oficialiai valdžiai visada yra neoficiali valdžia, būk tu masonu kokiu nori, aukščiau bambos vis tiek neiššoksi. Šešėlis pilnas seniai nematomų ir todėl, rodosi, neegzistuojančių struktūrų – ne tik bankai, bet ir aristokratija, nekilnojamo turto, žemės, industrijos savininkų familijos, realybėje ne tik niekur nedingę, bet ir stipresni, nei bet kada. Panašu net, kad matomą valdžią su jos idealogija, progreso religija ir globalizmo propaganda, jie jau stumia į šalį kaip atitarnavusią ir nebe reikalingą. Trečiasis – visuotinio bukumo – principas tiek įdiegtas, jog  antrąjį – demokratiją dėl akių, renkamą valdžią galima jau nebesistengti palaikyti… Ir slėptis jau irgi nelabai reikia, tuoj ir pirmojo principo nebe reikės.

Jei Anglijoje žinom esant griežtą klasinę visuomenę, nesikeitusią nuo kokio XVIIa. – nuo kasikų, morkų sodintojų ir visų lygybės skelbėjų revoliucinio judėjimo išnaikinimo, – žinome, jog tenai kilmė ir pinigai nulemia, ar esi tarp realiai pasaulį valdančių: jei turi tik viena ar kita, tai turi tik galimybę… O kas nekilmingas ir neturtingas, tai jokių galimybių jam ir nėra.

Bet giliai demokratinė Prancūzija (čia vėl O. Nasobinas įdomiai pasakoja), jokios vidutinės klasės ten realiai nėra, irgi. Šalis dalinasi į dvi grupes: elegantes – tie, kurie gyvena nematomi ir vargo nežino, ir troubles – probleminius, nežinančius nieko kita, tik nesibaigiančius rūpesčius, mokesčius, sąskaitas, skolas, procentus, ir neturintys jokios realios galimybės savo situaciją realiai pagerinti… Ir tie probleminiai problemomis yra užmėtyti specialiai, sistematiškai ir intensyviai, jų gyvenimas yra kova, ir jie neturi laisvos akimirkos pamastyti, net jei ir atsitiktinai kokia mintis jiems į galvą užklystų. Tai jiems yra kuriamas dabartinis masinis bukinantis kinas, idijotiškos tv programos, radio laidos su debiliškais vedančiaisiais, 90% internetą sudarančio mėšlo, begalinės iki blogumo kartojamos reklamos, amžinas nepastovumas, nesibaigiantis nerimas… Jie ramybės net ir nebe siekia, jie jau tiek iškankinti dresiruojant, kad jei nurodymų neirdi kurį laiką, kas gerai, ar kas – blogai ir kad reikia tuoj pat pulti kažką pirkti, nežino paskutinių perversmų ar katastrofų naujienų, tai juos tuoj pat ima kratyti, kaip kvaišalų dozės negavus… Jie turi skubėti, naudoti išmanius telefonus nuo vaikystės, chemiją visokią, būti tolerantiškais kam tik nesugalvota, keisti lytis… Tai jie turi pergyventi dėl gamtos, klimato, karų, katastrofų kur nors Afrikoje. Turi jaustis už viską atsakingi, kad nepastebėtų, jog nuo jų iš tikro visiškai niekas nepriklauso.

Turi jaustis kalti, mokėti už tai mokesčius, baudas, kentėti bausmes, nekęsti savęs kaip žmonių. Ant jų galvų pastoviai lija visokios ideologijos ir propagandos… Viršūnėje, pas elegantiškus, viso to nėra. Tenai vertybės tradicinės, vaikai auga apsaugoti maksimaliai nuo pasaulio purvo, šeimos kaip iš seno, vyrauja kompetencija, profesionalizmas, gydoma homeopatija, ekonominių interesų susikirtimai išsprendžiami tarpusavio susitarimu… Vyrauja klasikinis grožio idealas, estetika, mados ten nesikeičia ir modernizmas neprasiskvesbęs – perlų vėriniai ir raudonmedžio sekreterai perduodami iš kartos į kartą, taip pat laikrodžiai ant grandinėlės ir rols roisai… Nežinau, ar pastebit, bet jau net ir romanų apie šitokius žmones nerašoma, ir filmų nerodoma – girdi, jei konflikto nėra, tai nuobodu, niekas nežiūrės… Konfliktai, karai, apgavystės, išdavystės, psichologinės problemos, nuprotėjimai – štai jums nenuobodus dvasinis maistas kasdienai. Gaunat, ko norit ir jums suformuota, ko norėti.

Žinantiems įdomu buvo skaityti „Da Vinčio kode“ apie Maltos riterius, kaip apie „geruosius“ ir Opus Dei organizaciją, kaip apie bloguosius. Nes realybėje maltiečiai supuvę iki pašaknų ir korumpuoti jau šimtmečiai iš eilės (pagrinde jie kontroliuoja senųjų meistrų meno ekspertizę, kainas ir paskirstymą pasaulyje), o Opus Dei palyginus dar gana sveika ir ryžtinga organizacija. Jos nariai gyvena pasaulyje, bet pagal dvasinio gyvenimo pirmumo principą, tarnauja dievo reikalui žemėje – dalis žmonijos, kaip žinia, tiki šio reikalo „gerumu“. Tai, pasirodo, O. Nasobinui pasakojo žmogus iš tos organizacijos, kad po  tokios Opus Dei „reklamos“ Dano Brauno knygoje, organizacija gavo daugybę laiškų iš viso pasaulio nuo žmonių, prašančių priimti juos į narius ir suteikti galimybę daryti blogį nebaudžiamiems, kaip knygos ir buvę aprašyta – nežinia net, ar juoktis, ar verkti…

O tuos, kurie mano, jog masonybė jiems duos greitą kelialapį į karjerą ir kitokią gerovę, O.Nasobinas perspėja: jei masonams kažkokio žmogaus reikia, tai jis pakviečiamas, priimamas šiltai, jam sudaromos sąlygos ir pan. O kai į masonus spraudžiasi koks nors karjeristas ar prakusti jų pagalba susiruošęs, tai jam kuriamos dirbtinos kliūtys, sunkūs išbandymai, iš jo reikalaujama įrodymų, jis turi rizikuoti, jam tai kainuoja pinigus… Ir gali iš viso, blogai baigtis. Nes masonų ložės tam ir kurtos, kad atskirti bloguosius iš esmės nuo sutinkančių būti blogais, kad prakusti pasaulyje – priėjimas prie lovio garantuojamas tik iš tikro blogiems. O jei priimti į masonus visus norinčius, tai visas reikalas netenka prasmės.

Pasaulis nestovi vietoje, išnykimo į šešėlį, slaptumo dviveidišką naudą jau kada kada atrado ir verslas. Pvz, sausas įstatymas JAV XXa. pradžioje pasirodė pelningas ir naudingas įvairiom prasmėm. Tiesiogine – atnešė didžiulius pelnus, suformavo šešėlinius kapitalus, taip pat sukūrė mafijines struktūras – tinklus, kurias buvo toliau galima naudoti kam tik panorėjus… Legalizavus alkoholį, į šešėlį buvo pervestas narkotikų biznis – mes neįsivaizduojame pasaulio, kur narkotikai nebūtų draudžiami įstatymu. Kai dar visai neseniai tai buvo kiekvieno asmeninis reikalas, naudoti ar nenaudoti, ir asmeninė atsakomybė savo sveikata, gerbūviu, gyvenimu – vieni nuo to mirė griovy (bet gal jie ir taip būtų mirę griovy), kiti gyveno šimtą metų, tapo garsūs savo kūryba, pripažinti netgi genijais… Tik biografijose privengiama parašyti, kurio svaigalo kvaitulyje eilės ar kiti menai sukurti. Kai tai vyko masiškai. Opiumo poetai, absinto tapytojai – kūrėjų generacijų vardai… O paprastas žmogus pirko migdomus vaistus opiumo pagrindu ar sirupą nuo kosulio su heroinu sudėtyje. Ir koka kola dar buvo su koka. T.y. raudonas vynas su kokainu…

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. II dalis

Taigi, sekantis Kozimo Mediči suformuluotas principas teigė, jog demokratiją nemačiom turi pakeisti olchokratija. T.y. balso teisę turi gauti visi: jei balsuoja tik vyrai, tai vis tiek, tada ir jauni, ir biedni, tiek vietiniai, tiek svieto perėjūnai, tiek šeimos sukurti nesivarginamtys, teisti,, kam ne visi galvoj ir t.t. Arba, jei pagal vietą, tai teisės turi būti vienodos visų, ir studijavusių, ir beraščių, ir namus, šeimas turinčių, ir prie bažnyčios durų ubagaujančių… Nes neturtingą, narkomaną kokį nors alkoholistą, jauną nepatyrusį ar klajoklį, kuris šiandien čia, o ryt jau kitur – jų balsą nupirkti ar jų nuomonė įtakoti, palenkti sau yra žymiai lengviau. Pakanka butelio alaus ar skalbimo miltelių pako, ir prigimtinę teisę atbėgs atiduoti ir dar prašys, kad paimtų… Šitie du principai ir padėjo Medičiams grįžti į valdančius Florenciją neoficialiai, o trečiajį principą suformulavo vėliau, kai patirtis parodė, jog teorijai dar kažko trūksta.

Apie bankininkus Medičius istorikai pasakoja ką nori, tik ne kad jie buvo bankininkai – giria juos iš visų pusių nepailstamai, už jų mecenatavimą, visokių menų skatinimą, miesto išpuošimą pastatais, skulptūrom, už neo- platonikų akademijos įsteigimą ir finansavimą – kaip tik tada ir buvo išversti iki tol nežinomo Platono rankraščiai, populiarinama jo filosofija… Akademijai vadovavo toks „renesanso žmogus“ kaip tada mada buvo, visų galų meistras, Marcelio Fičino, be kita ko, iš senų išlikusių taro kortų kaladžių kortų sukūręs naują visumą – prikėlęs tarot kortas naujam gyvenimui – tai, kas dabar vadinama Marselio tarot kortų kalade. Ir ji taip pat buvo teorijos apie slaptą valdžią dalimi, simbolių kalba perduodant visą filosofinį pagrindą neofitui… Taigi, trečiasis principas, galima sakyti, atėjęs iš Medičių įkurtos akademijos, teigė, jog žmonių masės – ochloso minios – turi būti kuo žemesnio išsivystymo lygio, kaip galima labiau tamsūs, nežinantys ir kvaili…

Jei žmonės tais laikais tokie ir būtų buvę – istorikai mums tai tvirtina, žinoma, girdi, publika buvus neraštinga, pilna prietarų, ir jokių žinių apie nieką neturinti – tai nebūtų reikėję kelti tokio klausimo, tiesiog, palik kaip yra, ir bus tau gerai, valdysi per amžius… Tikrumoje, matomai, teko gudrauti, kad nuleisti žmonių lygį į norimą gylį, sudurninti visus, atseit, jūsų žinios, tradicijos, patirtis, viskas girdi nieko neverta, reikėjo žmones įtikinti, kad jie neišmanėliai. O kad žmogui įgimtas žingeidumas apgaulės nerastų ir nesuprastų, buvo kaip tik imta visus masiškai šviesti, tam buvo sugalvotas naujas, Niutoninis mokslas, viskas, kas buvo iki tol, tapo tamsiais amžiais, prietarais ir neišmanymu – sumanyta žmones paversti manipuliuojama banda, o tie, kas žinojo, ką daro – bankininkai, kaip Medičiai – tie jau save pozicionuoja kaip ir tos bandos piemenimis – tą rolę oficialiai sau prisikyrė ir valstybė, kai tokia visuomenės forma susiformavo, ir religija, nesvarbu, kurios konfesijos, ir dar vėliau, partijos – socialistai, komunistai, progresyvistai, globalistai – jie visi išskirtiniai, žinantys, kaip ir kas turi būti, ir tamsias mases mokinantys, šviečiantys, verčiantys per jėgą, jeigu prisireikia ar rezultatai nevyksta taip greit ar  ne tokie, kokie reikalingi… Įdomu, jog šitie oficialieji piemenys nuduoda, kad jie tikrieji piemenys ir yra, tiki savo galia ar įtaka… Arba gal iš naivumo ir realaus gyvenimo nepažinimo mano, jog čia jie patys iš savęs tokie išmintingi, patys spalvotas revoliucijas ar klimatinius mokinių maršus sugalvoję… Ir bankininkai čia ne prie ko.

Bet kuriuo atveju, piemenys, kaip ir priklauso, bandą gano, kerpa, veisia, skerdžia, suvalgo, iš jos gyvena… O svarbiausia, naikina bet kokius savarankiškumo pasireiškimus.. Religija buvo sugalvojus dar geriau – taip, mes tik vietininkai dievo žemėje, bet vis tiek, valia iš dievo, kuris nematomas, ir jums nežinomas, bet visagalis ir jo – t.y. mūsų – privalot klausyti… Žodžiu, darysit, kas bažnyčiai gerai ar reikalinga. Todėl valstybė, kaip savarankiška bandos kirpimo struktūra, religijos atsisakė. Į religijos vietą jie pastatė mokslą ir progresą – atėjo Švietimo epocha, Prancūzų revoliucija, visuotinis privalomas mokyklos lankymas (vietoj bažnyčios ir mišių – pamokos), visi privalėjo išmokti rašyti ir skaityti, kaip Tėve Mūsų, ir persiimti reikiamu Niutoninio mokslo modeliu iš pat mažens, – katekizacija – matyti pasaulį tik taip ir niekaip kitaip.

Kad švietimas ir iliuminavimas yra tos pačios reikšmės žodžiai, ar pastebėjot?

Europoje Iliuminatai ėmė šviesti, nuo Prancūzijos pradėję, į kur Medičiai su savo teorija ir išsiplėtė, kai Florencijoje nebe išsiteko – vieną giminės dukrų už prancūzų karaliaus ištekino,- Florencijos herbe fleur de Lis, Prancūsijos herbe jų jau trys ir jos vad. lelijomis… Į legalią, teisėtą valdžią įsitrinta, kad ją diskredituoti, matomai, o tada jau buvo galima ir visai su karaliavimu baigti – nukirsti galvas – ir renkamą valdžią – respubliką – pradėti… Ir rinkti tada jau, žinoma, kas reikalinga… Nes, matomai, kas mums dabar kaip karalių institutas istorikų aprašyta, buvo iš seno ilgai gyvenantis protėvis, nelabai su materiale realybe susijęs, daugiau dvasinis, šventas, todėl labai sveikas ir ilgaamžis – saint ir sante yra giminingi žodžiai… Ne veltui kažkada karalius gydydavo rankos uždėjimu kelias specialias dienas per metus, sergantys stengdavosi prisiliesti prie jo mantijos, rūbo kraštelio, jei per kokias procesijas, šventes ar kitus retus viešus pasirodymus, ir tai, matomai, padėdavo pasveikti… Netikri, bankininkų krauju praskiesti karaliai tokių lūkesčių pateisinti jau negalėjo, todėl reikėjo su jais baigti, kol liaudis nesusigaudė, kame reikalas.

Prie švietimo grįžtant: nežinančius žmonės valdyti lengva, bet nežinančius, kad jie nežino – lengviausia! Todėl esame visi dabar tokie išmokslinti, diplomuoti, progresyvūs proto bokštai, tik kaip čia taip yra, kad niekaip mums nepavyksta netgi padorios valdžios išsirinkti, ne tik kad pasaulio pataisyti… O jeigu dvasia ir amžinybės neegzistuoja, tai į ką netiki ateistai?… Ne, mums šviečia didysis švietėjas, Liuciferis, rodantis kelią gyvenimo, pasaulio ir istorijos tamsoje, vienintelį ir labai teisingą. Ir mes progresuojam nesustodami… Savo laiku švietėjai persimetė į Ameriką, Europoje po anglų laimėjimo prieš Napoleoną ir jo kurtą europinę vienybę, žydų tautybei vėl buvo ėmę darytis nesmagu…

Amerikoje masonai išsiskleidė vėl, o kad jiems daugiau niekad nebūtų pavojaus, savo aplinkoje jie ėmė toleranciją, kuri buvo labai progresyvi, diegti, ypač ložė Bnai Brit, kurios įkūrėjų sąraše vien Vokietijos aškenazių pavardės… Ta ložė nuo pat pradžių turi ir seseriją, ne tik yra brolija – Obama, pvz, vienai iš seserų, ji kuravusių nuo pat pradžių, Čikagoje atsiskaitinėjo už savo prezidentavimą – kiek tolerancijos ir kam jam pavyko įdiegti…Tai čia finalas. O prasidėjo tuo, kad prancūzijų demokratija, Atlantą perplaukus, ten revoliuciją prieš britus parėmė, sukūrė ten irgi šviesią, demokratijos kupiną valstybę.

Prie įėjimo į Ameriką ne veltui prancūzų dovanota, Hekatę vaizduojanti, Laisvės statula pastatyta – galva užstojusi saulę pavaizduota, kaip falšyvai laisvei ir priklauso, kad vidury dienos su fakelu šviesti reiktų, natūralia šviesa pasinaudoti nepavyktų – šviesa turi sklisti tokia ir iš ten, kaip švietėjų suplanuota!  Nes, jei bus savaiminė saulė ir natūrali šviesa ir visi viską iš prigimties aiškiai matys, tai kur reiks dėtis švietėjams?

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis

Jei žiūrėti pagal oficialią istorijos chronologiją, tai esminis visuomenės sanklodos pasikeitimas įvyksta Renesanse. Nes, vis tik, kas viduramžiais istorikų vadinama, buvo kitokia visuomenė, nei nuo Renesanso laikų turime.. Kita pasaulėžiūra, kitas gyvenimo būdas. Žinoma, rašoma visaip – kaip tik mitų ir legendų permetimas į realią istoriją, tikrai vykusius įvykius, gyvenusius asmenis irgi vyko tada. Bet iš to laiko oficialiai žinom ir laisvus miestus buvus, ir amatininkų gildijas su jų reglamentais, ir gyventi iš procentų už paskolintus pinigus viduramžiais dar buvo mirtina nuodėmė, ir švenčiama buvo per metus daugiau dienų, nei dirbama: turtas nebuvo kaupiamas, nes turtingi į dangų nepaklius – daugiau, nei vieną namą turėti mieste nebuvo galima ir pan. Todėl dažnos buvo kalendorinės ir bendruomeninės šventės, kai viena ar kita gildija savo pelnus išleisdavo viešiems spektakliams, karnavalų eisenų puošnumui, užsakydavo sukurti muziką ar eiles, išstatydavo ilgus padengtus stalus gatvėse, sumokėdavo už alų. Tokiu būdu faktiškai, ką bendruomenė išleisdavo įvairių mokėjimų forma, tas bendruomenei ir grįždavo… Ar miestų merai – burgamistrai, ar valdančios tarybos (kaip Venecijos respublikoje) buvo renkami ir perrenkami, ir, kai Renesanso laikotarpiu valdžiai ėmė nepatikti būti perrenkamai, t.y. kai valdymas iš visuomeninio pavedimo tapo asmeninės gerovės ir šlovės pozicija – išlindo ego, Aš – tai Renesansas ir radosi.

Man patiko menotyrininko ir Renesanso meno specialisto Olego Nasobino pasakojimas apie Florencijos bankininką ir rinktą miesto valdovą Kozimą Medičį. Jis dar vadinamas Senuoju arba Tėvynės tėvu, nes buvo Medičių dinastijos pradininkas, oficialus Florencijos miesto lyderis ir todėl „pirmas tarp lygiųjų“ kaip sakoma… Bet fortūna gali ir nusisukti, kad ir koks turtingas būtum, kai esi oficialiai iškeltas, gali būti ir oficialiai numestas, ir į kalėjimą uždarytas, ir tau gali grėsti ne tik teismas, bet ir mirties bausmė – labai nemalonu, sutikit… Taigi, laukdamas teismo kalėjimo vienutėj, Kozimo mąstė apie savo likimą ir apie tai, ką padarė ne taip. Ne atgailos prasme, žinoma, bet kaip gyventi, kaip jis ir gyveno, bet kad jo nebūtų už tai įmanoma teisti – vėlgi lūžis visuomeninėje sąmonėje: tada dar turtingus buvo galima teisti, lygiai kaip ir neturtingus. O taip gi neturi būti, turtas turi gi suteikti ne tik galimybes ir valdžią, bet ir apsaugą, turtas turi skirti žmones į kategorijas, į geresnius ir blogesnius, kitaip ko tas turtas vertas!

Būtent šis Medičis ir sugalvojo, kaip valdyti visada ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Pirmiausia jis suprato, jog oficialiai į valdžią veržtis, stengtis būti išrinktu ir paskui pataikauti masėms, kad tavęs nenuverstų, yra kvaila – laikai pasikeitė, turtas savaime suteikia ir valdžią, ir galimybę įtakoti kitus, ir kvailiu jis daugiau nebus, nebesivaržys dėl valdžios su visokiais driskiais, vis dar manančiais, jog valdžia ir turtas nėra savaime vienas iš kito išplaukiantys dalykai. Esi turtingas, tai esi išrinktas, pažymėtas savaime: pirmas Kozimo Medičio postulatas teigia, jog visa reali valdžia turi būti slapta. Liekant šešėlyje, turto pagalba įtakosi oficialią valdžią ir niekas pas tave neateis nei ataskaitos už tai pareikalauti, nei tavo turtai kam labai užklius. Ir tegu liaudis džiaugiasi demokratija, renka, verčia, reikalauja ar apdainuoja kažką, kas oficialiai bus valdžioje, o reali valdžia per juos valdys, kels kandidatus, kurie jai parankūs, kurie už viską ir atsakys, jei ką… O jei oficiali valdžia nustos savo šeimininkų iš šešėlio klausyti, tai šeimininkai liaudies rankomis juos greit nuvers, ir pakeis vėl paklusniais… Ir tokiu būdu iš šešėlio realiai valdys amžinai, ir bus įstatymais niekaip nepaliečiami ir nepakaltinami – geros idėjos ateina žmogui kalėjimo tyloj ir ramybėj… Įdomu, jog Medičio tada nenuteisė, pabėgti jam padėjo pats kalėjimo viršininkas – teoriją bankininkas tuoj pat išbandė praktikoje, pažadėjo kalėjimo saugotojui, iš tremties sugrįžęs jį padaryti didele valdžia Florencijoje… Ir taip irgi įvyko. Kozimo Medičis grįžo į Florenciją, kur, situacijai pasikeitus, vėl buvo sutiktas išskėstom rankom, gyveno ilgai ir galingai, ir jo giminė irgi, toliau, per šimtmečius buvo nekarūnuoti Florencijos valdovai, nors  jokių oficialių postų jie daugiau neužėmė.

Čia vėl, reiktų prisiminti, jog apie kokią demokratiją bešnekėtume, senovės graikų ar viduramžių miestelėnų, Didžiojo Novgorodo večės ar bendruomeninių teismų po liepa, visada ir visur balso teisę turėjo tik vyrai nuo tam tikro amžiaus, turintys šeimą, namus ir įplaukų šaltinį. Nes tiktai tai yra demokratija: kaip tu gali spręsti bendruomenės ateitį, jei tu nesuinteresuotas ja savo palikuonims, nerizikuoji niekuo asmeniškai? Jei tavo amžius ir padėtis – šeimos galva- neliudija apie tavo išmintį ir gyvenimo patirtį?… Ir tokia demokratija manipuliuoti iš šešėlio nėra lengva – turtai bet kokia kaina, jų siekimas dar nebuvo žmonių užvaldęs taip, kaip tai įvyko vėlesniais amžiais. Žmonės siekė gerai, dorai, teisingai pergyventi gyvenimą, kad nereiktų bijoti mirties, kai ji ateis. Tokia demokratija slaptos valdžios tikslams visai netiko, todėl ji turėjo būti sunaikinta. Ir toliau istorikų surašytoje istorijoje akcentuojama tik, jog seniau viskas buvo daug blogiau, nei dabar: jūs dabar demokratija nepatenkinti? – seniau nebuvo jokios, tik absoliuti valdžia imperatorių, karalių ar kitokių absoliutų rankose… Dabar jaučiatės prispausti ir beteisiai? – Seniau buvo dar blogiau – vergovė, baudžiava, beteisinškumas visiškas… Žodžiu, džiaukitės ir nepypsėkit, gyvenimas gerėja, idealų pasaulį dar tik pastatysime progreso pasekoje…Taip, XVIII a. utopistai kūrė visokių idealių visuomenių aprašus, bet tai buvo utopijos, neįgyvendinamos svajonės, nekreipkit dėmesio…

Kai realybėje, ar ateityje teisybe pagrįstą pasaulį pastatysim, tai dar atviras klausimas. Bet faktas, kad toks pasaulis buvo, egzistavo ir viskas jame buvo tvarkoje, kol nesirado vienetų, kuriems jame ėmė darytis ankšta, ir kurie ėmė kreipti viską sau naudinga kryptim, kol dabar turime neatpažįstamai sukraipytą rezultatą.

Pvz, tai, ką dabar vis vadiname demokratija, garbiman ir laikomės įsikabinę, yra tik tuščias žodis, belikęs pavadinimas, maskuotė, kaip ir užmanyta. Realiai mes jau kada gyvename ne demokratijoje, bet olchokratijoje- minios, liaudies valdyme, kas irgi buvo Kozimo Medičio sumanyta kaip labai parankus dalykas…Žinoma, valdymo formų teorija buvo žinoma iš seno, kur monarchija, respublika ir demokratija buvo „gerosios“ valdymo formos, o tironija, oligarchija ir olchokratija -„blogosios“… Kas paaiškina, kodėl demokratijos pavadinimas ne tik išliko, bet valdančiųjų yra rūpestingai saugomas – kas tau sutiks į olchokratiją pereiti laisvanoriškai, bus gi priešinamasi…

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga

Bet kad ir patį žmogų, kaip minėta, individualumas pagraužęs. Ne tik individualaus turto jis nori sau, bet ir individualios valdžios – aplinkinius valdyti ir kontroliuoti. Tai tiek finansiniams parazitams, tiek politiniams niekada nepritrūksta mūsų padėti pasiruošusių rankų.

Dabar mėgstama sakyti, jog pasaulis kažkada buvo viena imperija, viena šalis, visi žmonės buvo tokie patys ir gyveno taip pat… Nemanau. Gal ir gyveno visi panašiai, tuo pačiu principu, bet bendruomenėmis, sėsliomis ir uždaromis, ir svetimų neįsileisdavo ir patys neklajodavo. Jau vien todėl, kad protėvių kapų tai su savim nepasiimsi, o juos palikti buvo neįsivaizduojama. Bendruomenė galėjo išvyti kokį nors nukrypusį, neatitinkantį, tokie „izgojai“ galėjo ilgainiui susimesti būriais ir tapti instrumentu blogio, parazitų rankose – eiti kariauti, plėšti… Bet jie niekur neturėjo teisės nei likti, nei įsigalėti, nes ten nebuvo jų protėvių kapų – neturėjo prigimtinės teisės. Tada tai visiems buvo labai aišku… Todėl ir prisireikė, buvo sugalvotos religijos: ne, girdi, jūsų gojai protėviai nebe svarbu, mes jums žymiai svarbesnę žinią atnešėm – naują, geresnę: palikit tėvų tradicijas, palikit šeimas, artimuosius, sekit visi paskui Jėzų Naviną, Budą arba Mohametą, Asurą Mazdą ar Zaroostrą ar dar kurį nors, nes daug buvo norinčių šitokį biznį prasukti… Tik kosmopolitizmas, globalizmas, progresas atvėrė parazitams kelią kažkaip įsirašyti į visuomenę. O neilgai trukus ir užimti valdančias pozicijas – normaliems žmonėms iš seno noras vadovauti turėjo atrodyti kažkokiu siaubingu nukrypimu nuo normos – savižudybe dvasine prasme, pririšimu savęs prie šito pasaulio materijos laisvanoriškai ir ant visai… Tas pats pasakytina apie individualią veiklą ar turto kaupimą.

Dievai per tokius individus įsigudrino įlysti į tarpą tarp žmonių ir jų tėvų protėvių dvasiniame pasaulyje. Ir sutraukyti jų komunikacijas – žmonės protėvių nebe girdi, už tai dievų patarimų mums netrūksta. Velnias ir veikla yra iš tos pačios šaknies… Veikla užsiėmę, žūva ne tik herojai, prapuola ir eilinių žmonių dvasios, patenka į karmos ratą, grįžta ir grįžta gimti vėl į vis labiau į pragarą panašėjančią žemę… Jonas Gervė kalbėjo, jog reikia atsisakyti mumyse esančių dieviškų struktūrų, kad rastųi vietos ir galimybė atsistatyti žmogiškomis. Nes į pilną taurę jau nieko daugiau neįpilsi…. Kad žmogus veikia pasaulį į gera ar į blogą tuo, koks jis pats yra, tą gi žinom; žmogaus darbai užsiskaito tik tie, koks jis pats yra, iš jo esmės ateinantys. Žmogus didžiuojasi savo individualiu protingumu, talentais sugebėjimais, ir visuomenė pritaria, jog juos reikia vystyti, naudoti… Jezus irgi sakė į žemė neužkasti. O iš tikro kažką mumyse pakeičia ar mus vysto tik ta energija, kuria išlaikėm viduje, pergyvenom jos norėjimo išsiveržti į išorę, pasireikšti, momentą – tada ji įvykdė postūmį ne pasaulyje, bet mumyse… Ir toliau jau pasaulis reaguoja į pasikeitusius mus.

Jei pagalvoti, tai visą kultūrą, meną, muziką ir kitus civilizacijos pasireiškimus, kokius dabar žinome, žavimės ir užkurių stengiamės laikytis, kad nenužmogėti, sukūrė vienišiai, iš bendruomenių išstumti arba jas palikę, kad vis tiek, įrodyti turį vertę, kad suprasti, išmokti pasaulį savarankiškai – kai nebe esi sociume, kuris visas tas žinias laiko ir tu jas perimi automatiškai, energijos forma, todėl, kad esi to sociumo dalis, esi tos energijos bangose sinchronizuotas – kai neesi tokia dalis, tai tau ta visuma žinoti ir neprieinama…Ir jie tuo mokinimusi ir sužinojimu – kultūros kūrimu tarnauja dievui ar valstybei – priešui, jeigu jau saviems jų nereikia (o gal ir nereikėjo todėl, kad juose buvo sugebėjimas pereiti priešo pusėn?)… Nes bendruomenei nereikia kad ir kieno besukurtų filosofinių sistemų, ji turi savo tradiciją, nereikia dievų, ji turi savus protėvius, nereikia meno kaip kultūros reiškinio (o tuo labiau, kaip individo saviraiškos), ji turi tradicinę ornamentiką, kuri dainas, kurios sinchronizuoja vienas ar kitas energijas, turi savo simbolius, savo pasakojimus, pamokymus… Pažįsta savas namų dvasias, gamtos jėgas, augalų ir gyvūnų charakterius – mokslo, ne tik valstybės, kultūros ir civilizacijos jai nereikia… Tu jiems nieko neparduosi, neįsiūlysi, jų neprigasdinsi, neužkrėsi, nepakreipsi…

Yra įdomu pasižiūrėti, kaip dar nesenoje istorijoje valstybinė sąntvarka ir bažnytinės sąntvarkos – ir tos, ir tos – imperijos – konkuravo, kuri daugiau pavaldinių sau susigrobs – ar carui tėveliui, ar popiežiui, ar anglikonų bažnyčios karaliui – kurie sugebės didesnį pasaulio kąsnį apžioti… Ta kova nesibaigus ir šiandien, visokie globalistiniai judėjimai už klimatą visam pasaulyje, už vienų ar kitų nuskriaustų teises, gyvūnus, transhumanizmą ar dar ką nors, visi jie iš ten pat eina, tuo pačiu tukslu!… Todėl jie visi gerai, pažangiai, vieningai ir prasmingai jaučiasi, ir pasimėgaudami tyčiojasi iš tų, kurie gyvena savą gyvenimą savo gimtoj vietoj, vietiniame dialekte, myli savo šeimą, savo žemę, savo šaknis – tai gi visiškos atgyvenos, dinozaurai… O iš tikro, tai bešaknių, visą savo prigimtį išmetusių, atsisakiusių, į ideologijos ir propagandos abstrakčių paistalų lankas ant visai išėjusių ir pasiklydusių tenai, skausmas… Ir tai gal dar paskutinis žmogiškumo aidas juose, nes toliau jau jie tik vienos ar kitos ideologijos pripūsti balionai, siekiantys pakeisti pasaulį pagal save… Kai rtaisyti reiktų  save.

Taisyti tol, kol tiksi, derėsi ten, kur gimei užaugai, kol ten esančios vibracijos tau vėl girdėsis, tu jas jausi. Kol tos vietos praeitis, gerovė, klestėjimas ateityje bus tau svarbiausi. Ne asmeniškai, bet kad sužydėtų žmonėms, ten esantiems, ir tie žmonės, kurie ten yra, žydėtų ir būtų laimingi būtent toj vietoj. Kažkada nacionalinės valstybės, tautų istorija, etnografija, kalbos buvo parazitų projektas. Jėzuitai, protestantai, švietėjai – iliuminatai, visi skaldyme matė naudą valdymui. Bet jiems nacionalinių valstybių jau nebe reikia, tautų, kalbų, istorijos – irgi nebe, jie jau dar globalesnius, progresyvesnius planus turi. Vadinasi, bendruomeniškumą prarastą gaivinant, tauta kaip bendruomenė gal jau liko mums kaip tikamas laukas treniruotis… Jei dievo išrinktai tautai tokia forma tinka ir funkcionuoja gerai per šimtmečius, kodėl mums turėtų būti kitaip?

Tiek valstybės, tiek religijos buvo kurtos kaip vergų valdymo sistemos. Ir efektyviausiai jos veikia, kai vergai nežino esantys vergais, kai jiems sukurtas įspūdis, jog valstybė (ar religija) – tai kaip ir jų bendruomenė, kur visi kartu, kai reikia – pasiaukojamai, kai šventės – tai džiaugsmingai, gyvenam ir esam laisvi… Laisvi neesam, bet galim būti, jei savo nelaisvumą suvoksim. Ir jei suvoksim, jog nelaisvėje mus padeda išlaikyti mūsų taip įsimylėtas individualumas. Ir kad juo nieko nelaimėsim… Taip, etninės grupės, tautos, valstybės yra dirbtini, civilizacijos sukurti dariniai. Bet dabar, kai tai žinom, galima juos imti ir naudoti saviems, bendruomeniniams ir šioje žemės vietoje gimusių, savo protėvių kapus čia turinčių tikslams. O paskui, kaip sakoma, toliau pasimatys savaime, kas bus ir ką reiks daryti…

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis

Kam nepatinka, jog pavyzdžiu iki šiol ėmiau rusų gyvenamas teritorijas – o taip dariau todėl, jog būtent tai, apie ką kalbėta ir yra jų potencialas atgimimui, tai kas vadinama jų dvasingumu ir išskirtinumu – ir dažniausiai vadinama visai nesuprantant, ką tai iš tikro reiškia… Tiems dabar papasakosiu, anglų pavyzdžiu pasiremiant, nes iš esmės šaknis tai ta pati, bendruomeninė ir vienio su protėviais, tik Vakaruose daugiau sluoksnių ant viršaus užsisluoksniavę, sunkiau matosi… Bet ir ten yra žmonių, kurie atkasa.

Pasitaikė man knyga, Graham Robb „Debatable Land“. Autorius – mokslininkas, mėgstantis laisvu laiku keliauti dviračiu. Nusprendė su žmona persikraustyti iš Oxfordo gyventi prie pat Anglijos Škotijos sienos – į retai apgyventą teritoriją, iš seno vadinamą „gynčytina žeme“… Pirmiausia visi jo pažįstami, civilizuoti ir miestiečiai, žinoma, išdurnino juos ir išvadino savižudžiais: ten, girdi, ir dabar jokie įstatymai neveikia, jus apiplėš, užmuš ir jūsų kūnų nerasim palaidoti. O autorius atsakinėjo, kad „gal ten jam ir vieta, nes pavardė Robb aiškiai kilus nuo „robber“ t.y. plėšiko, vietiniu dialektu tenai vadinamo „reider“.

Taigi, Graham Robb su žmona įsigijo atokiai stovintį namelį, kuriame, nepaisant nuošalumo, buvo gyvenęs į pensiją išėjęs, britų parlamento narys. O seniau, tradiciškai, matomai, ten buvo brakonierių ir nelegaliai per sieną gabenusių prekes, buveinė – į tą sodybą nevedė joks aiškus takas, o ir pačios sodybos, iš kurios pusės bežiūrėti, nesimatė… Kai tuo tarpu joje būnant, iš vidaus žiūrint, priešingai, buvo puikus matomumas į visas puses. Žodžiu, ne kvailiai vietą parinko ir statė kaip tik ant tradiciškai žinomos „gynčytinos žemės“ ribos. – Ten apsigyvenę, rašytojas su žmona juokavo, jog Škotijai antsiskyrus nuo JK (prieš pora metų toks referendumas buvo), jie puikiai galės pelnytis iš viskio kontrabandos.

O žmonės artimiausiame miestelyje pasirodė netikėtai draugiški, bendruomeniški, dar vis šeimos ir kitų tradicijų besilaikantys iš rimtųjų. Pirmą žiemą, kai rašytoją kuriam laikui rimtai užpustė, tai iki jų namelio prasigavo ne tik paštininkas ir policininkas, bet pažiūrėti, ar su jais viskas gerai, paklausti, ar nereikia pagalbos, pasirodė ir įvairūs kaimynai iš kelių kilometrų atstumo…. O vasarą, kai plynam lauke ir tuščiam kely sugedo rašytojo žmonos dviratis ir ji likusius kelis kilometrus parėjo pėsčia, visą sekančią savaitę kiekvienas sutiktas apie tai žinojo ir teiravosi, kaip jai sekasi… Toksai išankstinio įsitikinimo apie vietovę ir jos bendruomenę neatitikimas realybei G. Robb ir jo žmoną abstulbino, sudomino ir prikaustė dėmesį – jis, kaip mokslininkui ir priklauso, nusėdo archyvuose, apsikasęs dokumentais ir istorikų raštais.

Daugiausia senos medžiagos buvo apie teritorijos pajungimą anglų karūnai. Elžbieta I kažkada su palyda pravažiavo vieninteliu per teritoriją einančiu vieškeliu, apiplėšti jos niekas neapiplėšė, bet ji buvo prisiklausius visokių gandų, kuriuos mielai perpasakojo laiškuose… Vietos grafystės administracija irgi užfiksavus daugybę gyvulių bandų nuvarymų – vietinis teismas turėjo pakankamai darbo priteisti viską vėl išlyginti ir kompensuoti, daugiau pagal tradicinę teisę, nes nuo Škotijos ir Anglijos unijos laikų, ten dar keletą šimtmečių karališkos valdžios ir jos įstatymų ranka nepriėjo. Teritorija funkcionavo daugiau kaip buferinė zona, škotams rodėsi, jog ten visi – anglai, o anglams atvirkščiai, atrodė, jog ten gyvena vieni škotai… Ir aišku, plėšikai. Kai giliau patyrinėjus, dokumantai parodė, jog chaotiško plėšikavimo ten nebuvo, buvo gyvulių nuvarymų tradicija vėlyvą rudenį, kai žemė jau pašalus, bet sniego dar nėra. Ir nepaisant, kad per šimtmečius ten pasitaikę pora garsių plėšikų, daugumai tų „gyvulių nuvarytojų“ nuvarymas buvęs vienkartinis įvykis jų gyvenime, turėjęs daugiau „rite de pasage“ charakterį.

Vagiama buvo pietinėse teritorijose gyvenančių iš šiaurinėse teritorijos dalyse gyvulius laikančių – tie, apvagiami metai iš metų tvirtino, jog patys net nebe žino, kodėl stengiasi ir kasmet vėl gyvulius augina… Bet, vis tiek augina. O pietiniai nuvarytą bandą dalinai suvalgo, paskerdę, dalinai parduoda. Metų gale teismas svarsto skundus – šiauriečių ieškinius – ir priteisia pietiečiams nuostolius apmokėti, ir dar netgi dvigubai, su procentu kompensuoti šiauriečius… Tas pats su pavogtu namų turtu – viskas suskaičiuojama, surašoma ir kompensuojama su kaupu. – Kas čia tokie per stebuklai?

Ogi panašiau į sistemą, senesnę ir geriau veikiančią, nei Anglijos ir Škotijos karalysčių oficialūs įstatymai ir teisminės sistemos kartu sudėtos…. Ir ta senoji sistema savo bendruomeniniu pagrindu buvo tiek skirtinga nuo „moderniosios“ valstybinės, kad pastaroji, romėnų teise besiremianti, jos net neatpažino sistema esant! Kaip ir kitas bendruomenės apraiškas, ją visaip juodino ir stengėsi išnaikinti – nes kitaip kam naujos reikia, jei sena geresnė? – bet senoji sistema naujai valdžiai pelno neneša, o valdžiai pelną nešti turi viskas, tokioj justicijoj dabar gyvenam… Pasirodė iš senųjų dokumantų irgi, jog Debatable land kaip pavadinimas kilo iš senoviško anglų žodžio „batable“ – auginti, turtinti, gerą svorį prišerti – ir tai buvo teritorija, kur iš seniausių laikų buvo ganomi bendruomenės gyvuliai – bendruomenės pievos per vasarą gyvuliams gerai nupenėti (tada pvz, battlefield iš seno reiškė ne kovos lauką, bet praturtėjimo galimybę)… Todėl nuo amžių niekas nieko nestatė ant tos teritorijos, tik pagal jos ribas. Netgi ir dabar, kažkoks žvejys surentė ant upės kranto sau būdelę, tai kitą rytą rado nugriautą ir daugiau nebandė.

Kai radosi turtiniai sąntykiai, ir, dar vėliau, kapitalizmas įsibrovė į bendruomeninę sąnklodą, kolektyvinio turto turėtojai buvo priversti taikytis prie pasikeitusios situacijos: vieni augino, kiti varė pardavimui, o pinigai su procentais būdavo išmokami per teismą – viskas tvirta, teisinga ir funkcionuoja. O su bet kokiais nukrypimais bendruomenė susitvarko labai greitai ir efektyviai – ne veltui liaudies teismą vadina „lynču“ ir žodis tapęs sinonimu įstatymų nebuvimui: vakarų Europoje senais laikais bendruomeniniai teismai vykdavo po liepa  – linden – ir buvo teisingi savo esme, o ne įstatymo raide, kaip dabar… Todėl juos ir reikia apjuodinti maksimaliai, kad neateitų net į galvą Romos teisės atsisakyti.

Netgi pasimiršus senosios sistemos tikrajai prasmei ir turiniui, ji funkcionavo ir jos laikomasi – nes ji optimali. O valstybė su įstatymais, tarnybom, biurokratais ir nurodymais ją ilgai ir nuobodžiai griovė, juodino ir pati iš visų jėgų į jos vietą lindo. O svarbiausia, jog žmonės turi bijoti, kad be valstybės struktūrų liks tik chaosas ir plėšikavimas, stipresnio teisė ir visų kitų beteisiškumas. Todėl kentėkit valstybės plėšikavimą, administracijoje sėdinčius vagis ir jų vadybinį chaosą.

(Bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis

Tik priešas niekada nemiega, patyliukais vėl susiformavo visas partinis frontas iš Ukrainos ir Stalinas dar numirti nespėjo, kaip valdžios, naudos, garbės ir turtų sau ištroškę tapo energingi ir motyvuoti pakankamai, kad ne tik valdžią perimti, bet visą šalies vystymąsi pasukti atgal, sukaustyti amerikoniška kontitucija, įsileisti vėl tik vokiečių ar kiniečių verslininkus, o pirkliauti leisti tik dievo išrinktai tautai… O eiliniai žmonės net nesusigaudo, kas atsitiko – jau gerus 25 metus! Ir švietimas iš visų jėgų ir didžiuliu greičiu griaunamas, kad ir nebe būtų kam susigaudyti.

Prieš tris – keturis šimtus metų žmonės nebuvo priklausomi nuo knygų ar mokyklų – bendruomenė gyvavo tradicijų, mitų, padavimų energijoje – visa tai buvo žinoma kiekvienam su motinos pienu, ėjo iš žemės, kurioje gyveno, vibravo bendruomenės sociumo energjoje… Ir darbar gal spinduliuoja ar vibruoja, bet niekas nebe moka jausti ir klausytis, nosis į knygas sukišę, akių nuo ekranėlių neatitraukdami. O ten perrašiai iš naujo, pagal kitą ideologiją, reikiamų skaičiukų nuliukų pavarei, ir turi zonbius, kokių tau reikia, visuomenė performatuota sėkmingai, prašom.

Profesoriaus Pyžikovo, žinoma, pastoviai klausia, o ką daryti dabar, kaip taisyti dabar šalies kelią, jau kelintą kartą žiauriai užlaužtą? – situacija, žinoma, lengvesne nepasidarė, pasaulyje nišos užimtos, konkurenciją mirtina – Kinija tapo pasaulio fabriku (Rusija XXa. pradžioje tokį planą irgi turėjo, pasirodo, bet įgyvendinti nepavyko), kito jau nebe reikia… Amerika tapusi pasaulio buhalterija, su ja irgi nepakonkuruosi… Europa – muziejus po atviru dangum, daugiau kultūros, nei ten jau irgi nesurinksi… Lieka mokslas ir techninis progresas. Bet. Nuo XVIa. mokslas pasaulyje pastatytas ant Niutono pasekėjų tradicijos bėgių, taip funkcionavo vokiečių mokslo tradicija, taip funkcionuoja dabar ir amerikiečių universitetai, ir šitose vėžėse mokslų akademijų komisijos visa mokslo vystymasi griežtai ir laiko – prieš juos pagal jų taisykles žaisdamas nelaimėsi…

O štai jei atkasti, atgaivinti, vėl grįžti atgal į pasaulėžiūrą, buvusią iki naujo mokslo, naujos religijos ir naujos valstybės tvarkos įsigalėjimo, vėl jungtis į gamtos energetiką, funkcionuoti kartu su pasauliui įgimtomis vibracijomis ir ritmais, tai susikurs visai kitas mokslas, visai kita pasaulėžiūra ir visai kita visuomenė – vibracinė genetika, vibracinė biologija, vibracinė energetika, ūkininkavimas gamtoje, maitinimasis, sveikata… Materijos reikės vis mažiau, nes dvasia, gyvenimo džiaugsmas, bendruomenės energija bus svarbiausia vėl. Tokia perspektyva yra, nes Rusijos teritorijoje visa tai buvo dar ne taip seniai, dar yra senolių, folkloro, etnografijos… Jau yra istorikų, kurie ištaiso praeities vaizdą žmonių galvose, tokie žmonės įgija dvasios tvirtumą.

Lietuvai iš dielės okupacinės imperijos valdžios išsiveržus, buvo bandyta bendruomenės įvaizdį ir funkcijas perkelti į tautos sąvoką – kaip žinia, nacionalinės valstybės yra XIXa. pabaigos idėja. Maždaug – taip, valstybė, bet ji dabar jau mūsų, sava. Bet joje ir ūkinis pradas buvo individualus, ir religija, iki tol buvus žmonių pusėje, išsivystė į savarankišką ūkinį vienetą, tikinčiųjų sąskaita egzistuojantį… Tautai ideologiją teko parašyti, ji nebe „pleveno ore „vibracijomis, ir jos mitai nebuvo savaime visiems žinomi. O kai užaugo karta, kuriai jos tauta ir valstybė buvo (prigimtinės) duotybės, tai ji ir žuvo pokaryje miškuose tą duotybę savaime suprantamai ir gindama iki paskutinio atodūsio. Kai tuo tarpu ūkiniai vienetai jau kita kryptim ūkinę veiklą suko, kad savus interesus į ją įtaikyti. Užaugo kelios kartos naujoj ideologijoje ir žiūrėk, jau 30 metų laisvi skaitomės, o atsiranda dar kiek tik nori tuos, kurie buvo didvyriai pereitai tautinei ideologijai, vadinti banditais pagal po to sekusią ideologiją… Ką aš noriu pasakyti, tai kad mūsų tradicijos, istorija, mitai ir t.t. yra iš knygų – surašyta, dirbtina ta prasme, kad kiekvienu momentu gali būti pakeista, perrašyta – ir, žiūrėk, jauną kartą jau visai kita – skaitmeninė- dvasia užvaldžius.

Ko reikia, kad tauta taptų bendruomene, o mes – vieningais jos nariais? Kiek minimaliai valstybiniu lygiu organizacijos dar reiktų, kad ji būtų žmonių ir jų interesams atstovautų? – kad įvyktų mentaliteto, dvasinės tradicijos pasikeitimas, ir elementai, kurie yra parazitiniai nuo pat pradžių, būtų išstūmti į užribį?… Apie čia vadovavimą kalba neina. Greičiau apie energetinio šaltinio sukūrimą ar atgaivinimą, kuris spinduliuotų jaučiamą vienio energiją, teisingai orentuojančią seną ir jauną, kreipiančią reikiamu keliu, užvedančią reikiamai veiklai… Kad ne kažkas iš šalies savo tikslams mus vis iš naujo orientuotų ir perorientuotų, bet mūsų tarpe, teritorijoje, visuomenės dvasioje būtų tokio stiprumo teisingos krypties energijos šaltinis, kuris būtų stipresnis už visus perrašymo ir musų performatavimo bandymus. Kad priešingai, nuo mūsų sklistų vis stipresnė aplinką teisingai performatuojanti jėga – kad taisytume pasaulį, to aktyviai nedarydami, o tiesiog, teisingai ir stipriai, tvirta dvasia jame būdami.

Prie dabarties grįžtant, skaitmenininkai dabar tokio energetinio šaltinio vedami, ir puola vieningu frontu: idėjos, į kurią jie tiki, nes ji tapusi jų vidumi, suorganizuoti, jie jaučiasi teisūs, nes jų daug ir jie vieningi, jiems kol kas niekas nebaisu, priešingai, jie pasaulį tokiu būdu gelbsti (baisu bus, kai reikės mirti, nes mirštama po vieną ir visa teisinga realybė atsiskleidžia prieš akis viename momente – pasimato, kiek blogio padaryta ir iš siaubo numirštama ant visai).

O žmonėmis besijaučiantiems susivienyti niekaip nepavyksta, nes, bandant grįžti atgal į laiką, kai žmogiškumo pozicijos buvo stiprios, iš karto susiduriama su savo individualumu, menkavertiškumu, su apgailėtina, dvasios didybės neatitinkančia realybe… Kas įsivaizduoja, kaip būti bendruomenės nariu? Natūraliai, ne todėl, kad reikia ar taip yra teisinga?… Nes jau kiek ilgai yra skatinamas kiekvieno mūsų ego individualumas, originalumas, saviraiška ir jos vertė – jokių bendrų platformų, net ir rašytinių, apie prigimtas, natūralias nekalbant, nelikę. Ant bendro pagrindo nebe stovime, bendros esmės, sąvasties nebe jaučiame. Jei ką atsinešę dar prigimtinio, tai esame skatinami susimaišyti pasaulyje kaip kokteilis, įsitaisyti kitų prigimtinėse teritorijose (kad juos paskui mūsų rankomis policionuoti, kad jokių brexitų neįvyktų)…Jonas Gervė paskutiniais savo gyvenimo metais jau tik kartojo „jūs nepriimate vieni kitų, jau nekalbant apie tai, kad nemylit. O be šito esate niekas ir niekur… Ir liksit be nieko, nes nieko negalit, kad ir ko benorėtumėt“. Ir jis buvo teisus, kaip visada.

Mūsų visų ir kiekvieno energijos vektorius kitoks, nukreiptas, pakrypęs, iškreiptas vis kita kryptimi – mūsų taip vadinamas originalumas ir individualumas. Tautiečiai, broliai ir seserys, tėvai ir vaikai – galim būti vieningi tik tada, kai „visų nosys ta pačia kryptim žiūri“, kai visų energijos nukreiptos tiksliai ta pačia kryptim. – pabandyk dabar rasti bendraminčių bendruomenę ar bent jau gyvenimo partnerį!… Jei rasis pora bendrų punktų, tai turėsi taikytis su visais likusiais skirtingais… Arba nesitaikysi ir liksi vienas, kokiu ir buvai. Ne tik pasaulis, žmonės irgi, ir nuo vienatvės kenčia, ir kartu nesugeba išbūti.

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis

Į tamą apie tai, kaip sunku grįžti, kad pradėti iš naujo… Profesorių Pyžkovą, vieną gyvybingiausių rusų istorikų, jau esu minėjusi ne kartą, rašydama apie senąjį tikėjimą. Tačiau jo populiarumas ir garsas prasidėjo nuo knygos apie rutų tikėjimo skilimą XVIIa. (Grani ruskovo razkola). Atrodo, tema įdomi tik siauram istorikų ratui, bet jos traktavimas toks naujas, jog pakeičia požiūrį į istoriją buvusią ir esamą, kokią ją tradiciškai žinome.

Pravoslavybės – ne tik graikiškos manieros, bet ir iš viso, krikščionybės šaknys Rusijoje labai negilios, jos daug maž iš to laiko ir eina – krikščionybė ir cerkvės buvo carų, ponų ir valdančio sluoksnio religija, ji valstybės susidarymą, jos centrizmą ir caro valdžią ne tik palaikė (ir palaiko), bet praktiškai ir įtvirtino… Kaip jau esu rašius, didžiulės teritorijos ir žmonių masės iki XVI – XVIIa.a. dar įsigudrino gyventi bendruomenine sąntvarka ir ne tik kad be religijos, bet be valdančios hierarchijos iš viso – vienyje su gamta, tradicijomis ir protėviais.

Gyvenimą reikėjo pragyventi gerai, iš esmės, juo džiaugiantis, mylint, šventes švenčiant, vaikus anūkus užauginant, kad atėjus laikui mirti, visi reikalai būtų baigti, darbai nudirbti, mylėta, gyventa sutarime ir išeinama būtų ant visai, į tėvų ir protėvių statusą – kai su likusia bendruomene bendraujama, jai padedama ir vadovaujama jau iš anapus, ir likusieji tavo buvimą ir vadovavimą jaučia kaip energiją, kaip su vėjo dvelksmu ateinantį žinojimą, jaučiamą visos bendruomenės, kiekvieno jos nario sutartinai, o ne kažkokio žynio ar burtininko (išaiškinamą kokiam ten kunigaikščiui ar vadui ir jo liepiamą vykdyti)… Tokių bendruomenių nebuvo galima priversti kariauti, nes niekas nenorėjo mirti ne savo mirtim ir pas protėvius nepatekti… Mirusį per anksti apraudodavo visa bendruomenė, suminėdama gyvenimo etapus, kurie liko jo nepraeiti, ir tokiu būdu energetiškai kaip ir vis tiek, juos kartu su juo praeidama, jį pas protevius vis tiek nuvesdama – tokia yra apraudojimo prasmė, o ne koks nors ten gailėjimas ar liūdėjimas – ko buvo liūdėti?

Būtent šitos teritorijos ir bendruomenės buvo labai skanus kąsnis tiek protestantams iš Šiaurės Europos,, tiek katalikams iš Pietų Europos, kurie  XVIIa. kovėsi dėl to, kad Konstantinopolyje (turkų sultono valdžioje beesančiame) pasodinti savą metropolitą ir šitą „didžiąją bizantinę tradiciją“ eksportuoti į Maskvos kunigaikštystę ir aplinkines, tokiu būdu atnešant ten savo tvarką, savo valdžią ir padaryti jas sava „melžiama karve“… Nes Europa jau virto pramonine, po Vestfaleno taikos religijos ten išsidalino teritorijas kas sau ir reikėjo ieškoti resursų bazės, iš kur žaliavą traukti, iš kur maisto ištekliai turėtų ateiti (ir į kur savą industrinę produkciją vežti). Rytų Europa jau buvo tam pajungta, Lenkijoje (po to ir Ržečpospolitoje) baudžiava jau buvo, per Kijevą, Malorosiją ją sėkmingai, nors ir ne iš karto, atnešė ir į dabartinę Rusijos teritoriją…

Pradžioje lyg geriau sekėsi Šiaurės Europos protestantizmui – per Novgorodą savo įtaką skleisti, vienuolynus kaip darbo kolonijas steigti, skitus, kur senoliai knygas perrašinėjo, protopopas Avakumas, bojarinė Morozova buvo iš tos stovyklos – nereikia apsirikti, kad jie „gerieji“ buvo dėl to, kad kankiniai. Jie lygiai taip pat su liaudies tradicijom, šventėm, įsitikinimais ir pasaulėjauta kovojo ir visa tai naikino, raštą, knygas brukdami, maldas, vienuolynų askezę kišdami ir gyvenimo džiaugsmą, gyvą energiją iš žmonių išmušdami… Gerai tik buvo, jog darbo etika ir amato, verslo dvasia su jais kartu atėjo – europinė Rusijos šiaurė visada turtinga buvo, baudžiavos ten nebuvo, pirklių dvasia gyvavo…

Bet laimėjo Nikono pravoslavybė, save vadinanti ortodoksine, kai liaudyje ji buvo „nauja“ ir nauja, kitokia, nepriimtina ir liko. Ji paskelbė Rusiją prasidėjus nuo Kijevo, dvasinę jos tradiciją atėjus iš tenykščio krikšto, Kijevo- Peščioros lavros, Mogiliovo dvasinės akademijos… Ten buvo reikalingi metraščiai surašyti, nauji popai paruošti, iš ten cerkvių statyba paėjo. Ne tik patys Romanovai okupantais buvo, bet ir praktiškai visa jų aplinkuma buvo aristokratai iš Malorosijos, Lenkijos, Lietuvos (gediminaičiai). Gal ketvirtadalis, tiesa, buvo vadinami vokiečiai – prūsai, švedai, ar iš Kurliandijos. Ir būtent tada galutinai paprastus žmones įbaudžiavino, ir, dar daugiau, jie negalėjo užsiimti jokiais verslais ar amatais, jie turėjo dirbti žemę. Taškas. Verslas tapo užsieniečių ir vietinės aukštuomenės privilegija – licenzijos, pirklių gildijos, leidimai prekiauti su užsieniu, viskas buvo labai griežtai reglamentuota… Dauguma vietinių pirklių buvo, galiausiai, iš sentikių ir jų pradiniai kapitalai buvo bendruomenių lėšos… O visa kas atėjo nauja, visa darė Rusiją atsilikusia, stabdė bet kokį vystymąsi ir tik traukė iš jos resursus… Ir kai visai jau buvo aiškus tos valstybės bankrotas, įvyko revoliucijos, pilietinis karas ir visiškas chaosas… Ir dar labai nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę – jokie bolševikai, trockiai ar leninai netikėjo, nei kad jie laimės, nei kad jų valdžia išsilaikys…

Pagal prof. Pyžikovo teoriją, laimėjo ir išsilaikė jie tik todėl, jog liaudyje atsibudo viltis, jog štai dabar yra galimybė visus carus, aristokratus, karininkus ir popus išspirti ant visai ir imti tvarkytis pagal save. Taip, iki revoliuciniai bolševikai, menševikai ir pan. daugiausia buvo inteligentai ir ne rusai, bet kaip nekeista, didele dalim juos finansavo pirklių ir pramoninis kapitalas – vietiniai turtingi sluoksniai norėjo atsiimti šalį iš užsieniečių rankų. Tik viskas pakrypo kiton pusės – tie, kas darė revoliuciją, kariavo ir griovė senąją visuomenę, jie netiko į naujos statytojus.

Dar Leninui gyvam esant, bet jau Stalinui įsigalint, buvo trys šaukimai masiškai tapti partijos nariais – gera idėja, nes tada į partiją susirinko ir didžiumą joje ėmė sudaryti valstiečiai ir darbininkai, dauguma, pasiro, iš sentikių tradicijų įtakoje gyvenusių bendruomenių… Ne iš tų sentikių, kur teigė, jog melstis cerkvėje reikia, bet dviem pirštais, o ne trim. O iš tų, kurie vadinami „bezpopovcais“ ir jų iš viso, tikinčiais niekas neregistravo, ir jie patys savęs tokiais nelaikė. Bet, užaugę jie  buvo bendro turto, bendruomenės interesų, vadovavimo ne savo vardu ar savo naudai (garbei) , bet bendruomenės pavedimu tradicijoje ir pasaulėžiūroje. Šita nauja partinė karta kaip tik ir parėmė partijos valymą, ir nuo trockistų, ir visokių zinovjevų, kamenevų, bucharinų kaip nuo svetimo, savanaudiško ir parazitinio elemento; būten iš jų išaugo „industrijos kapitonų“ karta, jie ėmėsi vadovauti fabrikam, mokytis inžinieriais, iš jų buvo tikėjimas šviesia ateitim visiems kaip galima realybėje. Nes buvo puikiai suprasta, jog kol šalis nebus pasivijusi Europos ir Amerikos švietimo lygiu ir industrine baze, tai iš viso, jos nebus galima laikyti savarankiška šalim.

Aš apie svetimus kalbu, nes iš šalies geriau matosi, kaip jie buvo savo vystymesi sustabdyti, ir kaip grįžo, pasivijo, gal net būtų išėję į priekį.

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. I dalis

Įrašo juodraštį rašydama kovo 11- ą dieną, džiaugiuosi, pavadinimui galėdama panaudoti šį R. Ozolo teiginį… Bet praėjo jau kuris laikas nuo jo išsakymo ir galima plačiai diskutuoti, ir kas toksai dar yra žmogus, ir ką reiškia tauta.

Aš nesu artima švietimo ir mokyklų problematikai, bet kiek tenka girdėti iš įvairių šalių, tai toj srity viskas skaitmeninama septynmyliais žingsniais, nediskutuojant ir neatsižvelgiant į jokius protestus. Procesas toks intensyvus ir progresu tikima šitaip beatodairiškai, jog žmonėms belieka tik bandyti suprasti, kodėl šitaip elgiamasi: gerai, yra šėtono jėjos (pasak, pvz, O. Četverikovos), kurios visa tai pasaulyje vykdo ir kurioms žmonių nereikia, o reikia skaitmeninių biorobotų… Tik kodėl yra šitiek daug ir šitaip noriai visa tai vykdančių, įgyvendinančių – asmeniškai, įsitikinus ir su entuziazmu? Netgi padarant iš to savo gyvenimo tikslą? – Todėl, kad kitų tikslų nėra – iš alkio jiems?…Ar gal jie jau yra kitokie ir jų logika, požiūris į pasaulį kitoks – skaitmeninis, o ne žmogiškas, ir jiems yra tiktai natūralu viską aplinkui irgi versti į skaitmeną, pagal save – gryna magijos veikimo išraiška, nors ir kaip po tokia neįvardinta…

Nes „ne, tai tamsieji elito nariai užsiima maginiais ritualais, mes čia ne prie ko…“- Tamsieji elitai gal ir užsiima, bet tai daro pasaulyje gyvenančių masių rankomis. Žmonių rankomis tai daryti jiems nepavykstų, bet biorobotų palaipsniui jau yra prikurta (ir paaversta) pakankamai, kritinė masė yra. Ir tai nedideliai belikusiai žmonių daliai reikia greitai augti ir stiprėti, norint bent kažkiek ir bent kažką šioje situacijoje atsverti. Bet. Nereikia manyti, jog tie, kas žmonėmis dar jaučiasi ir keletą jų požymių turi, kad su jais viskas tvarkoj ir jiems kilimas į šviesų rytojų išklotas… Nes didžioji jų dalis yra tiesiog užsilikę nuo pereito performatavimo etapo, kai visi buvo verčiami inžinieriais ir technikais, technika besinaudojančiais ir ją aptarnaujančiais, nuo jos priklausomais, o iš lyrikų ir romatikų buvo atvirai tyčiojamasi ir jie buvo nurašomi kaip nevertingi.

Ir tikrai, be geležinio plūgo, traktoriaus, variklio, parkerio, telefono, siuvimo mašinos, interneto juk niekas ir nebe gali nieko… O į technikus vertė mases, jau apdirbtas raštingumu, mokyklos suole pasėdėjusias, mokančias parašyti pareiškimą, žinančias, jog čekius reikia neišmesti, bet susegti į vieną bylą, sugebančius naudotis bibliotekos katalogo kartoteka ir žinias įpratusius semtis iš knygų – dar V. Hugo romane Katedra parodė, kaip skirtingi yra knygų žmonės ir tiesiog, laisvi, dar valstybės biurokratijos nesusemti – valkatos, aišku… Agrarinė visuomenė su ponais kunigaikščiais dvarininkais ir visais kitais, kurie turėjo jiems sunkiai dirbti ir tarnauti, ir žmonėmis nebuvo skaitomi- paskui tas mases nuvarė nuo žemės, į miestus ir fabrikus, į kasyklas visokias ir kariuomenę – skurdas, ligos, karai – iš tų masių juk nieko neliko… Išskyrus į civilizacijos pakraščius pasitraukusius ir miškuose pasislėpusius sentikius. Performatavo ne (tas) mases. Performatavo tuos, kurie gyveno gerai, kuriems nieko netrūko, buvo aptarnauti, apžiūrėti, kuriems netrūko individulios gyvenimo erdvės – apartamentai, vilos, rūmai – lėšų daryti, ką nori – daugiausia pirkti, ką nori, baudžiauninkai dar uždirbs – galimybių keliauti, studijuoti, lošti, ištvirkauti. Būtent jų sielos išsilaikė neiširę, ir jie gimė vėl, ir sudaro dabartinės individualistinės visuomenės pagrindą.

Jiems yra natūralu žiūrėti tik savęs – mums yra natūralu – bet kurį kitą žmogų matome tik kaip naudingą sau funkciją… Ir savo ruožtu skundžiamės, kaip mes stengiamės kitiems, o jie priima tai kaip jiems natūraliai priklausančią dalį, kaip prigimtinę teisę – nėra jokio įvertinimo, dėkingumo, bendradarbiavimo… Yra tik juodas išnaudojimas ir asmeninė vienatvė. Jokie bendri reikalai nevyksta, nes kiekvienas užsiėmęs išsikelti save, įrodyti savo svarbą, originalumą, išgarsėti, praturtėti: visi dainininkai, tik nėra klausytojų, visi dailininkai, tik nėra žiūrovų, visi viršininkai, tik nėra dirbančių… Pilna idėjų, tik nėra jas įgyvendinančių… Sielos atsimena, jog buvo didelės, svarbios ir galingos, todėl dabartinio gyvenimo situacijoje jaučiasi traumuotos, sumenkintos, neįvertintos…Kai, sakytum, gyvenk ir džiaukis, žmonių masėms dar niekada taip gerai nebuvo. Tik dabar į mases gimė tie, kurie mases visada niekino – taip karmos ratas sukasi. Todėl didžiuma savo dvasinėm kančiom užsiėmę, objektyvios situacijos nemato, savo kompleksus kompensuoja, kaip galėdėdami, o pasaulis tuo tarpu kaip ėjo niekais, taip ir eina.

Bet palaukit palaukit. Jei kažkokiu momentu, sakykim, XVIIIa. buvo tamsios masės ir buvo aristokratija, nieko bendra su jomis neturėjusi, ir tų masių nebėra – jų sielos arba sudilo, arba išėjo pas protėvius ant visai – tai kas tada ta aristokratija ir iš kur ji atsirado? Ar jie – žmonės? – O jei ne, tai ką, žmonių jau nebėra nuo tų laikų, kai jų masės išnyko? Ir mes jau esame biorobotų pro proanūkiai? Ar kas ta aristokratija buvo?… Jonas Gervė kažkuriais metais per praktiką prie Lamos ežero yra šnekėjęs, jog visi tenai su juo susirinkę, jo teoriją studijuojantys, ne tik kad iš ponų pereituose gyvenimuose kilę, bet laikais, dar senesniais, kartu su aristokratija radosi iš žmonių ryšio su dievais: jie visi tada jau buvo pusdieviais – herojais, trynėsi apie Olimpą ir netoliese dievų.

Jei tada jų dieviška kilmės dalis padėjo jiems išgyventi evoliucijos bėggyje, kai nedieviškos masės pradingo negrįžtamai, tai dabar tos dieviškos struktūros mumyse kaip tik mums trukdo, žlugdo ir pjauna: individualizmas, savęs susireikšminimas, kitų naudojimas  savo idėjoms įgyvendinti ir tikslams pasiekti, ar tiesiog, išgyventi. O kas bent kiek su J.Gervės teorija pažįstamas, žinot, jog dievai yra tolygūs parazitams… Parazitų tokiu būdu tapę per daug, o žmonių (dalis mumyse) vis mažėja. Ir kad dieviškų struktūrų savyje reikia atsisakyti, kad jas pakeistų žmogiškos.

Kai esi pasiklydęs, nežinai, kur esi, kas vyksta ir kas bus toliau, negalima aklai mestis vis toliau į priekį ir tikėti, kad kažkada savaime viskas bus gerai – ką skaitmenininkų stovykla entuziastingai daro, kad tik nereiktų jausti labai negero jausmo paširdy… Reikia eiti atgal iki tol, kol prieisi vietą, kai dar žinota, kur esama, bet dėl vienų ar kitųpriežaščių buvo pasukta klaidingu keliu… Bet tas grįžimas nėra nei paprasta, nei lengva.

(bus daugiau)

Kas yra magas? IV dalis, pabaiga

O dabar pažiūrėkim, kaip reiktų teisingai – kaip magui – gyventi ankstesnėse teksto dalyse išdėstyto pasaulio sudėtingumo akivaizdoje : (Fragmentų – išminties mozaika iš Olgos Jahontovos – Kharitidi knygų) – „nereikia maišyti proto ramybės ir jo nuslopinimo, abejingumo viskam… Galvoje turi būti tvarka ir aiškumas, tada ten įsivyrauja ramybė. O chaoso prislopinimas jo nepanaikina, nereagavimas į pasaulį tavo vidų apsaugo, bet nesutvarko.
– Ar pastebėjote, jog žmonės linkę vadinti blogiu visa tai, kas griauna jų gynybines reakcijas, jų mažo įsitikinimų pasaulio ribas? Žmonių  neigimą, jog egzistuoja daug ko, ko jie nežino, neįsivaizduoja ir netiki esant?
– Jei norima paveikti žmonių protus, svarbiausia pasirinkti teisingą formą, nes turinys reikšmės neturi… Taigi, pirmiausia – kontaktas su žmogaus gynybine sistema, kryptingai naudojantis analogo principu; su žmogaus gynyba susijungus, sulaužai ją savyje ir tada ji suluš ir tame žmoguje… Kai tu iš tikro sukontaktuoji, susijungi su žmonėmis, jie eis paskui tave visur, šoks dėl tavęs į bedugnę – jei analogija, kurią tu sukūrei su jais, buvo teisinga.
– Sielos nelenktyniauja, tarpusavyje konkuruoja tik žmonių personos, tiksliau – programos, kurios valdo žmonių protus. Jos konkuruoja, stengdamos, kad jų kuriamos iliuzijos būtų stipresnės už iliuzijas, einančias iš kitų – su kuriais lenktyniaujama.. Tas pat ir tarp vyrų ir moterų – jų tiktai sielos nekariauja: žemėje padalinti, danguje – kartu, kartu gyvenama tik sielos erdvėje.
Kas yra meilė? – poreikis keistis, tapti kažkuo kitu, įgyti kito formą – „need to shapeshifting“… Meilė yra jėga, stipresnė už viską, už bet ką: galia, turtai, geismas, seksas, skausmas, baimė – viskas jai pavaldu. Ji valdo visas mūsų emocijas. O kiekvienos meilės tikslas yra galiausiai susijungti, susimaišyti su kuo nors kitu už mūsų pačių ribų.
– Suprantama, realybė yra iliuzinė, halografinė, multidimensinė, bet aš teigiu ne atsijungimą nuo jos, bet priešingai, susijungimą. Ir tai nereiškia kaupti ar griebti. Tai reiškia kurti: kurk savą Visatą, susijungdamas su tuo, ką išgyveni, kūrybingai, užsiimk realybe, žaisk su ja – besikeisdamas, bemylėdamas… Tada viskas įmanoma, tada viskas – meilė.
– Kai ieškome tikros, vieną kartą nutinkančios meilės, mes ieškome patirties, kuri pakeltų mus aukštyn, iškeltų mus iš mūsų įprastinio sąmonės stovio, sukietėjusio materinio egzistavimo. Tik meilė gali pakeisti ir mus, ir mūsų pasaulį, pakeisti, kaip jį matom. Padaryti jį be ribų, be išankstinių vertinimų, be atsargumo… Meilė suteikia laisvę, kurią jausti taip malonu, jog niekas jai neprilygsta.
– Dauguma modernių žmonių yra atsijungę nuo savo meilės išgyvenimo, ir protas, įstrigęs savo rutinoje, nebe gali keistis į kažką kitą, virsti kažkuo kitu. Instinktai yra viena, o kondicionuotas protas, laikantis tau prieš akis iliuzijų veidrodį – kita. Mylėti yra vienas iš pirminių instinktų, kai jis aktyvuojasi, visa kita irgi ima funkcionuoti aukščiausiame lygyje („love is natural high“), tada galime keistis į ką tik norim, kurti.
– Žmonės įtikinti, jog jų lemtis yra meilės ieškoti, siekti, nujausti ją esant kažkur arti ir ne daugiau…
– Tik žmogus yra ne tai, kas jis manosi, kad yra. Aš tvirtai tikiu, jog šventa yra tai, kas padeda išlaikyti, sustiprina atsiminimus. Individo – individualius, kolektyvinius – kolektyvo… Visa kita yra niekai. Žmonės yra molis su aukštu savęs suvokimo potencialu… Tai reiškia, jog dauguma – bestuburiai, dėl ko jie labai įsižeidžia, pavadinti – nenori jaustis silpni ir valdomi. Kai tiktai tai suvokus, galima imtis formuoti save patiems. Vaikams tai yra lengviau, nes jie dar neįtikinti, kad yra solidžios struktūros.
– Egzistencinis aiškumas: kai suvoki, kad mūsų realybė yra ribota. Ir ribota ji yra ne todėl, kad bijome nežinomo ar kad esame kondicionuoti riboti savo persepciją – gal tai irgi tiesa, bet ne tai svarbiausios priežastys. Mūsų realybės pergyvenimas yra surištas su mechanizmu, kurio pagalba realybės pergyvenimą kuriam – tiktai per komunikaciją! Kito būdo nėra. Kai mes nustojame komunikuoti, mūsų pasaulis sustoja tiesiogine to žodžio prasme… Pasaulis, kokį mes jį žinome, nustoja egzistuoti, nes mes palaikome savo pasaulio egzistenciją, pastoviai juo dalindamiesi: ar su žmonėmis, ar žiūrėdami tv, atsimindami fragmentus, su naminiais gyvūnais, laiškų forma, juos rašydami ir gaudami, kalbėdami telefonu, sėdėdami prie kompiuterio… Mes tai darome visą laiką, nenutrūkstamai, kad mūsų pasaulis būtų be pauzių. Tai paprasta ir genealu.
– Tik  mūsų galimybė komunikuoti yra ribota, mes turime pasirinkti, į ką kreipti dėmesį, o ką atmesti. Ir taip susikuriam savą egzistencinę realybę. Kartais išoriniai faktoriai taip stipriai prikausto mūsų dėmesį, kad jie tampa vienintele mūsų realybe… Arba viduje, pvz, kas girdi balsus savo galvoje, to išorinė realybė sugriūva, jis ja nebesirūpina, susikoncentravęs į savo vidų… „Įsikurti ir susitvarkyti gyvenimą“ iš tikro reiškia užkirsti visus kitus savo komunikacijos kanalus ir pamiršti apie savo pergyvenimų kūrybą. Priešingi šitam yra tie, kurie neįsikūrę, nesusitvarkę, bet jų realybė gyva, kinta, mirguliuoja, plečiasi… Į ją nusižiūrėję, ir kiti gali prisiminti daryti tą patį.
– Tik negalima primesti, nei savo įsitikinimų, nei tiesų, nei žinojimo ar net pagalbos kitiems. Negalima atimti kitiems pasirinkimo teisę – už šitai karma jau ima veikti, aktyvuojasi, ir visai nesvarbu tavo geri norai ar šventas įsitikinimas teisumu. Žmogus gali pasirinkti, savo pasirinkimą keisti, susivokti, ką darė negerai ar gerai, atgailauti. Kai finikiečiai statė Babiloną, grąsindami dievams, tai buvo jų teisė. O štai kai jie ėmė versti aplinkines tautas tikėti, prisidėti, eiti kartu ir nesipriešinti, štai tada ir nuėjo niekais jų užmanymas. Ir jie patys kartu, iš paskos…

Turint žinias yra sunku jas pasilaikyti sau, nepriekaištauti kitiems, kai jos jiems neįdomios ar jie nenori jų išbandyti, ar leisti tau jas išbandyti ant jų… Savo žinias ramiai gali bandyti tik ant savęs, ir, jeigu tau tai per mažai, tai gal tikrai, geriau tada būtum likęs neišmanėliu. Nes sugebėti laikyti savyje energiją yra vienas bazinių dalykų, o kiek dar reikia augti ir vystytis, kad kažką savarankiškai galėtum reikšti iš tikro.
Senos vedinės žinios pažymi, jog pirmas tikslas – nemirtingumas, po to tampama dievu ir tik paskui jau eina visi kiti vystymaisi… į rachmanus tik nuo 300 metų amžiaus priimdavo, nes iki tol žmonės dar skaitydavosi jaunikliais…

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as