Kriaušių metas

1
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis
2
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji
3
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. IV dalis, baigiamoji
4
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. III dalis
5
Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. II dalis
6
Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. I dalis
7
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (IV dalis, pabaiga)
8
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (III dalis)
9
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (II dalis)
10
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (I dalis)

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis

Kelias yra pasikeitimų virtinė. Jei gyveni, bet nesikeiti, tai gyvenimo kelio nenuėjai, nors savo laiką ir sunaudojai. Žiopsojimui…
J.Golovinas apie save, inteligenciją, dievą Paną ir nekraidančius paukščius:
Inteligentų porūšis gamtoje atsirado palyginus neseniai – prieš kokia pusantro amžiaus. jo atstovai – lygybės, teisingumo šalininkai, buvo klasinės visuomenės priešininkai. Pagrindinis užsiėmimas – protinis darbas. Reiktų patikslinti: žmogaus kūnas yra iš principo protingas – rankos, kojos ir pan. turi savo autonominį protingumą, vad. čia kalba eina apie galvos smegenų darbininkus. O tie smegenys turi įdomią savybę: pagal progresyvius darvinistus, žmogus iš esmės yra infantili beždžionė su sutrikusia vidine sekrecija. Ir tas sutrikimas atvedė prie žmogaus smegenų, sugebančių abstrahuotis nuo viso ko juos supančio, susiformavimo. Šitai „visa kita, kas juos supa“ – objektyvus pasaulis, objektai, jų pirminis dualizmas (buvimas arba ne buvimas). Šita prasme, ar galaktika, ar infiuzorija, abi vienodai įdomios ir reikalauja vienodo dėmesio. Tai primena pasakymą iš Bhagavat Gitos:“išminčius žiūri į viską vienodai, ar į puošnaus mokytumo brachmaną, ar į šunį ir į tą, kuris šunį valgo“. Mes tik galime pridurti: todėl, kad visa tai sudaryta iš vienokių ar kitokių elementarių dalelių kombinacijų.
Inteligentas žmoniją irgi mato sudarytą iš elementarių dalelių – žmonių

Vienok, skirtumas tarp inteligento ir išminčiaus kapitalinis. Išminčius yra „ne iš šio pasaulio“ ir jam į pasaulį nusispjaut. Inteligentas pripažįsta šį pasaulį su viena būtina sąlyga: jį reikia perkurti, perdaryti, perdalyti… Kai inteligencija dar tiktai atsirado – Švietimo epochos enciklopedistai ir deistai – jie daug maž pripažino Kūrėjo buvimą, konstatuodama aiškius jo sukurto kūrinio netobulumus. Suprantama, per šešias dienas viską apgalvoti buvo sunku. Todėl mums – kūriniams ir pasekėjams – jis paliko misiją šitą jo kūrinį pabaigti. Taip inteligentas tapo kūrėjo pavaduotoju… Vėliau ši subordinacija dingo savaime ir radosi nauja, „galvos smegeningųjų“ rūšis – bendrinių idėjų sukūrėjai.
Iki Švietimo epochos vaikas buvo žmogus, funkcionavo pasaulyje, mokykla jį įvesdavo tik į abstrakčią, teorinę erdvę, kad jis galėtų funkcionuoti valstybėje, naudotis civilizacija. O gyvenimą jis matė aplinkui, dirbdamas, padėdamas tėvams ūkyje ir pan. Bet visuomenė ir civilizacija palaipsniui tiek išsiplėtė ir giliai įsibrovė į asmeninio žmonių gyvenimo erdvę, jog tos erdvės neliko, arba ji liko visai nevertinga. Tėvus vaikai namie jau nebe mato gyvenant, dirbant… Tada imta skųstis, jog mokykla mokina to, kas gyvenime nereikalinga, o kas reikalinga, kad gyventi, to nemokina. Bet mokyklos paskirtis formuoti pasaulėžiūrą. O gyventi galima išmokti tik gyvenant, o ne iš teorijos. Nepaisant to, mokykla, kaip ir valstybė, jau priversta perimti ne tik tėvų funkcijas, bet ir kasdieninio asmeninio gyvenimo patirties įdiegimą. Kas seniau buvo savaime suprantama, dabar yra mokinama. Nes vaikystėje nebe įgaunama praktikos, nebėra tikro gyvenimo namie, su tėvais ir seneliais, gamtoje, nebe dalyvaujama ūkyje, bendruomenėje – kaimo bendruomenės, pvz, arba gatvės, kiemo, kvartalo netgi nebe liko irgi.
Todėl naujos rūšies mokykla dabar teoriškai vaikus mokina praktikos. O teorijos nebe mokinama – kultūra, lavinimasis, civilizacija, viskas prapuola, nes tai – ne praktinės žinios. Netgi sociume pagal tam tikrą etiketą funkcionuoti nebe reikia, nes į jį suėję dabar nemokyti prasčiokai, kurie iš viso, net ir jo egzistavimą neigia (M.Tečer pavyzdys), arba nori visur būti perdžiančiu ir pirštais nosį besišnypščiančiu savimi – t.y. laisvi.

Aukštoji kultūra ir menas buvo nuneigti ir nuvertinti tų, kurie jų mokyti tada, kai asmeninio ar realaus gyvenimo jie jau nematė ir neragavo namie, šeimoje, iš tėvų pavyzdžio – augo jau darželiuose, lopšeliuose, vietoj gyvenimo namie žiūrėdami televizorių ir skaitydami knygas. Išmokyti mokykloje ir universitete civilizacijos ir sociumo taisyklių, išėję į savarankišką gyvenimo etapą jie labai nusivylė savo moksliniu bagažu, kai pamatė, kad egzistuoja dar ir realus gyvenimas, realus pasaulis, kur tarp realių žmonių vyksta realus bendravimas… Kodėl, girdi, mūsų šito nemokino? – ogi todėl, kad tai nėra mokinimosi medžiaga, tai yra gyvenimas. Jį reikia mokytis gyvenant… O jie jau manėsi viską išmokę, pranašesni už nesimokinusius, todėl šitas atradimas jiems pasirodė ypač labai skaudus.
Todėl dabar linkstama į praktinių dalykų mokinimą – ekonomika, buhalterija, marketingas, vadyba, psichologija, planavimas – kai iš tikro, turi tam polinkį, to ir mokyti nereikia, o kas neturi, tai diplomas nepadės. O universitetinių studijų, bendro išsilavinimo dabar nebe reikia – nėra iš to tiesioginės naudos, tai ne gyvenimiška, iliuzijos. O tie, kurie vis dar studijuoja, tuos vis tiek, instinktyviai link realistiškumo, primityviausių gyvenimo pasireiškimų traukia, nes jie jaučia, jog nėra realiame pasaulyje įsišakniję, nedalyvauja jo virsme. Todėl jie dažniausiai kuria ideologijas, šlovinančias seksą, kūniškumą, sensualumą, instinktus, ginančias gamtą, pirmenybę suteikiančias empyrizmui… Nevisapusiškai, nepilnai išvystytas žmogus ir pasaulio aplink save nesugeba matyti, priimti kompleksiškai, viską primityvina, plokština.
Žmogaus kūne galvos smegenų rolė yra koordinuoti ir ji labai svarbi: daugybę būties problemų žmogaus organai sprendžia visi kartu, vieningai, kiekvienas įjungdamas savą specifiką. Vienok, galvos smegenys – mikrokosmosas, atspindintis viską, kas egzistuoja ir sugeba savo sferoje modeliuoti ir kombinuoti išorinio pasaulio duotybes. Kada jos, savo rolę žmogaus kūne pamiršę, „uzurpuoja valdžią“, tai priveda prie diskriminacijos ir orientacijos praradimo: žmogus palaipsniui netenka natūralių ryšių su savo konkrečia aplinka ir pasineria į chimerų – cerebralių emanacijų –teritoriją. Kai šis procesas labai intensyvus, jo pasekoje randasi įvairūs fiziniai ir psichiniai negalavimai, ir žmogus ima pastoviai jausti nerimą. Nes, giliai savyje jis vis tiek žino, jog gamtoje nėra ir negali būti jokios lygybės, jokių tiesių linijų, linijinio laiko ir trijų dimensijų erdvės, jokio teisingumo, pareigos, moralinių įstatymų ir t.t… Bet, tuo pačiu metu jis tvirtai įsitikinęs: žmogų ir gamtą būtina perdaryti, ir nepertraukiamas jo idėjų prieštaravimas vienų kitoms jo visai neglumina.
Jei žemė – dulkelė begaliniame kosmose, tai kam viskas iš viso, įskaitant ir pertvarkymą su progresu?.. bet, iš kitos pusės, begalybė – lygybės, lygaus dalijimosi paseka – ir yra grynai galvoje gimusi idėja. Inteligentas „skraido padebesiais“ – sugalvoja modelius, nieko su niekuo kosmose bendro neturinčius, žmogaus modelius, paremtus įsivaizduotais pirminiais duomenimis. Todėl, kad jis gyvena apibendrinimų, abstrakčiame pasaulyje, sukurtame iš ženklų sistemų. o ženklas visada reiškia kažką kitą… Pvz. inteligentas įsikala į galvą, kad visi žmonės geri; arba priešingai, pikti. Tuo remdamasis, toliau sugalvoja įkvepiančius palyginimus, liaudies su ariama žeme, giluminiu šaltiniu, didžiuliu potencialu, pradeda žavėtis „taikliu liaudies išminties aštrumu“, „sūdytais juokeliais“, pasakojimais, patarlėmis: „dieve mano, kiek talento! O juos pavertė gyvuliais… Eksplotatoriai!“ – Grubus mužikas ar nagla boba „iš tikrųjų“ ne tokie! Prie to juos privedė jų aplinka, reikia juos išauklėti, pirma apdibti kaip vertingas iškasenas, ir tada sužibės jų „širdies auksas“.

(Bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji

Netgi Moderno, Švietimo epochos palikimas, atėjęs iš ne tokios tolimos praeities, yra likęs neatrefleksuotas, nesuvokta, ką jis sako, teigia. Ne gnostinė krikščionybė – buitine kalba išreikšta, Witgenšteinas – (iš tikrųjų – kai sakoma iš tikrųjų, kalbama apie tai, ko tu empiriškai negali patikrinti. O mąsto žmogus tik buitine kalba – jis gali studijuoti teorijas ar jas kurti perkurti, bet norint, kad jos tavyje gyventų, veiktų, civilizuotų tave, turi galėti apie jų esmę kalbėti buitine kalba – viską paaiškinti paprastai – tada tu jomis operuoji… o kai tik dalyvauji mokslinėje diskusijoje, tai tai neliečia tavęs kaip žmogaus. Tu gauni algą, bet daugiau iš to jokios naudos.) iš tikro žmogus, pirmiausia geras ir puikus, o antra – gali vystytis be galo. Ši aksioma idijotiška. Nyčė tai pastebėjo pirmas ir perėjo prie antžmogio, nes tas vidutinis, geras žmogus, yra kretinas. Idijotas. Ir visi juo labai patenkinti, jis – gera medžiaga valdymui, naudojimui, pelno gavimui. Galim stengtis jį gelbėti, galim – auklėti, mokyti ir pan. Nyčė nedagyveno iki to laiko, kai ta masė tiek išėjo į priekį, jog pati ėmė pasirašinėti sau mirties nuosprendžius karais ir marais, kurti savęs susinaikinimo technologijas ir pan. Ir patys už save pastovi. Ir už karą irgi. Jau I Pasaulinį karą tokios rūšies intelektualai propagavo, gyrė ir gynė. Ideologiškai jį vedė, aiškino, sakydami, jog „paaiškinimas nereiškia pateisinimo“. – Ne, reiškia, ir dar labiau.
XX amžius kitų būdų vidutiniam žmogui išgelbėti nerado, išskyrus politinį. T.y. suteikti jam naujas politines struktūras ir ideologijas. Tuo inteligentai visi kartu ir užsiėmė. Žmogų reikia gydyti, pabudinti jame klasinę sąmonę, pakeliui išmokinant šaudyti iš ginklo, labai svarbu. Heidegeris 1926m. rašė: išeinant iš Dassein, negalima ne prieiti išvados, jog vokietis negali nebūti visame kame geriausiu, įskaitant šaudymą. Kai prie ko čia vokietis? – gryni mitai“.

Dar pavyzdys Iš Tarkovskio interviu Figaro žurnalui 1986m. Sudėtingų dalykų supaprastinimas ir jam nebuvo prie širdies :
„Abu mano paskutiniai filmai sukurti, remiantis asmeniniais įspūdžiais, bet neturi ryšio su vaikyste, nei su praeitim, jie greičiau yra iš dabarties. Ir atkreipiu dėmesį į žodį „įspūdžiai“. Vaikystės prisiminimai niekada žmogaus nėra padarę menininku. Paskaitykit A.Achmatovos pasakojimus apie jos vaikystę, arba M.Prusto. Mes vaikystę per daug sureikšminame. Psichoanalitikų metodas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimą viskam – vienas iš būdų, kaip infantilizuojamas individas. Neseniai gavau labai entuziastingą laišką iš labai žinomo psichoanalitiko, besistengiančio man paaiškinti mano kūrybą psichoanalitiniais metodais. Man žiūrėjimas į kūrybinį procesą iš šio taško netgi kelia susirūpinimą. Nes kūrybos esmė ir motyvai yra žymiai sudėtingesni, žymiai sunkiau suvokiami, nei tiesiog vaikystės prisiminimų aiškinimas. Pagal mane psichoanalitiškai aiškinti meną yra per daug paprasta ir primityvu.
Kiekvienas menininkas per savo buvimą šioje žemėje, randa ir palieka po savęs kokią tai dalį tiesos apie civilizaciją, žmoniją. Pati ieškojimo idėja yra meninką įžeidžianti. Ji primena grybavimą miške: ką nors gal randa, o gal ir ne.Picasso sakė: aš ne ieškau, aš randu… Pagal mane dailininkas elgiasi ne kaip ieškotojas, jis jokiu būdu nesielgia empiriškai (pabandysiu šitą, išbandysiu tą). Menininkas liudija tiesą, savą pasaulio teisybę. Jis turi būti įsitikinęs, jog jis ir jo kūryba teisybę atitinka. Eksperimento idėją aš atmetu, o apie meną kalbant, tai ir visai. Bet kuris ieškojimas šioje srityje, visa, ką pompastiškai vadina avantgardu – viskas yra tiesiog menas.
Niekas nežino, kas yra grožis. Jo idėja, supratimas, standartas keičiasi su laiku ir kultūros kitimu. Todėl aš manau, jog grožis yra simbolis kažko kito. ko? – Tiesos. Realybės. Būties. kalba eina ne apie gražumą. Ne, apie harmoningą, slypintį grožį, grožį patį iš savęs. Tiesa, Realybė, per grožį išreikšta, nelabai kaip kitaip dar galėtų būti išreikšta. Bet, kai šalimais tokio grožio atsiranda žmogus, susiduria su juo, jis jaučia jos buvimą. grožis yra stebuklas, kurio liudininku gali pasitaikyti būti.

Manau, jog žmogus yra, kad gyventi. Gyventi kelyje į tiesą. .. Todėl žmogus kuria. Menininkas kuria, ką jis kuria, o paaiškinimus ar išaiškinimus randa tik vėliau. Kadangi kuriama ne galva, tai jokia kūrybos laisvė realiai neegzistuoja. Laisvė kaip kažko paaiškinimas kūryboje neegzistuoja. Egzistuoja tik laisvė kaip dvasinė būsena… kūryboje turėtume matyti ne tik kūrybą.“
Kaip iki čia atėjom ir kaip tokiais tapom? – A.Duginas apie tai, kas padaryta su tradicija:
„trumpai tariant, archaika yra tai, kas talpina savyje tiek amžinybę, tiek ir laiką. Tiek tradiciją, tiek ir atsinaujinimą… Laiką reiktų matyti kaip amžinybės išraišką žmogaus gyvenime.
Ir ką jie sugalvojo Moderniais laikais? – kad žmogui užteks laiko, kad amžinybės jiems nereikia. – kaip nereikia? – amžinybė yra „nejudantis variklis, sąlygojantis visą kitą judėjimą“.
Laikas tokiu būdu liko be teisingos krypties, be varomosios energijos, išsitempė ir nuėjo niekais, progresas pasirodė esąs bjaurus anekdotas, o žmonija išmiršta.

Nei viena utopija nėra realiai įgyvendinama, nes niekas nenori būti lygūs ir neturtingi. Žmonės nori būti turtingi, ir tame geriau kaip tik nelygūs… Nors, turtingi yra labiau solidarūs tarpusavyje, nei neturtingi; kai tik kuris iš neturtingų kažkiek prakunta, tuoj atsisuka prieš likusius neturtingus, ir dar aršiau, nei tie, kurie turtingais jau buvo iš seno… Ir visos revoliucijos ar perversmai, buržuazinės, proletarinės ar kokios kitos, tai tik kova už vietas, kur galima tapti turtingiausiais ir galingiausiais.
Klasinę visuomenę norima sunaikinti tik todėl, kad patiems pereiti į aukštesnę visuomenės padėtį(klasę) – visi procesai šiandieną į šitą paprastą vardiklį ir susiveda. O viso kito paprasčiausiai nereikia…

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. IV dalis, baigiamoji

Bandykim pereiti prie mitologijos, toliau kalba A.Piatigorskis. Ir vėl, keletas bendrų pastabų. Labai sunku paaiškinti, kas tai yra mitas. Nors, kai mitas ir mitologija tampa filosofijos refleksijos objektais, jie tampa neprieinami – tas pats galioja bet kuriai kitai disciplinai – etnografijai, antropologijai, religijotyrai.  Nes mitologas, aprašinėdamas bet kokius mitus, aprašo juos neišvengiamai savo paties mito minčių kontekste. Noriu pasakyti pavyzdį. Edmund Huserl, tikras filosofas, ne nesamonių ir vulgarybių kalbėtojas, jau būdamas pagyvenusio amžiaus, parašė labai netinkamą knygą „Europos mokslo nuopuolis“, kuri dalinai jau regresyvi vien savo pavadinimu. Prie ko čia Europa? Dar vienas supriešinimo mitas, Europa riešpastatoma kam? Azijai? Nuopuolis, ką reiškia nuopuolis? Pagal Hegelį, mokslo nuosmūkis yra teorijos nuosmūkis. Teorijos senovės graikų naudotos teorijos prasme. Teorijos kaip mastymo pačia plačiausia prasme, ašies, aplink kurią išsistato viskas… Jei mokslas nežino savo genezės, nesuvokia savo kilmės, tai, nors tai kalba eitų ir apie Kvantinę teoriją, ji nėra tikras mokslas Huserlio prasme, ir ritasi į skylę, grubiai vadinamą bendravisuomeniniu švietimu. E.Huserl buvo pesimistas. Ir kas įdomu, jo mastymo būdas, nors ir regresyvus (šioje knygoje), jis yra mitologiniu.
Kalba eina ne apie kokį nors iliuzorinį žmogaus mastymo progresą, kuris, jei kiekviename savo judėjimo momente neatsigręžinės ir savęs neklaus, kur aš prasidėjau, niekada nesugebės tapti realiu evoliucionuojančiu mastymu. Čia įdomus dar vienas momentas, mums žymiai lengviau išsivaduoti nuo vulgaraus konteksto (aš rusas, aš žydas), negu nuo žymiai mažiau pastebimų, subtilesnių mitologinių struktūrų. Kas yra mitas?

Mitas yra kokia tai bendra neatrefleksuota bazė, ir jinai tikrai veda mus labai toli atgal. Ši bazė mums reikalinga pažinimui ir pažinimui savęs, bet kuri, kadangi ir kol neatrefleksuota, yra mūsų sąmonės ir mūsų pažinimo stabdis kiekvieną akimirką mūsų gyvenime. Todėl mitas prieina arčiausiai prie kažko bendro, genetiško, pradžios (E.Huserl). Bet įdomiausia užklupti save šiame momente, šiandien ir čia, ir pažiūrėti į mitą, kurį išreiškiu aš, kaip tai, kas jau tapo privataus ir, netgi mano asmeninio mastymo dalis. Todėl Lewi Shtrausas, prieštaraudamas mitologams, klausė: ar aš galiu paklausti žmogaus, ar tikrai jo protėvis yra šitas medis? Ir jie antropologui atsakys: čia ne mitas, tai – aš. Totemas. Bendri terminai, kaip tik jie įsigalės, nustojama apie juos daugiau galvoti, ką jie reiškia. Juk mitas t.y. tai, apie ką mes jau ir nenorime galvoti. Galėtume, bet negalvojam. Totemai, archaika, inovacija… Jie buvo mitais jau nuo pat pradžių. Ąžuolas jau atsako už save, paklausus indėną ir sąmonėje to, kuris klausinėja. Lewi Shtrausas ir kiti – irgi tokie pat mitų kūrėjai, kaip ir papuasai, su kuriais jie šnekasi.

XXa. labai talentingų žmonių laikas, kai buitiniai mitai buvo naikinami, keičiant juos moksliniais ir tokiu būdu vos ne sunaikinant Žemės rutulio (nors gal ir nebūtų tame didelės bėdos). Apie katastrofas kalbėti nereikia, čia ne filosofija. Ir vistik jie padirbėjo kaip reikiant, pradedant materijos anihiliacija – fizikų protuose jau tada buvo suformuota labai tanki mitologinė struktūra. Jos dvi pusės buvo iš Švietimo epochos atėję galingi mitai, normaliai refleksuojantis žmogus jų jau nebe sugebėjo atrefleksuoti: marksizmas ir dar labiau bukinantis, kaip mitologinis efektas, Z.Froido mitas. Ir jie abu puikiai gulė ant visų šalių susižavėjusių inteligentų neišvystytos mastymo materijos. Kas yra inteligentas? – tai tas, kas profesionaliai dirba su mastymu. Pradėkim nuo Markso: istorija tai klasių kova, pirminis žmonijos stovis – kova. Tai absoliutus mitas. Pasidalinimas į klases nuo pat istorijos pradžios. Juokinga. Antimarksizmas toks pat nerefleksuojantis. Kitą mitologiją pasiūlė Z.Froidas. Labai nepaprastas atvejis Europoje, kai išrašoma mitologinė sistema, kuri 50 metų visiškai nekritikuojama (antifroidizmas siūlė kitus mitus). Žmogus – neurotikas. Ir tik psichoanalizė ant sofos duos jam savęs suvokimo minimumą. Nes išsigydyti nuo neurozės taip pat neįmanoma, kaip ir nuo klasinės padėties. Marksas rašė, jog visi priklausom klasei, o jei kas teigia esąs nepriklausomas, tai tik patvirtina jo priklausomumą. O kai žmogus sako neesąs neurotikas, tai pagal Froidą tai skandalas, nes jis tai žino tikrai, jog neurotikais yra visi. Ir keisčiausia, jog šie mitai buvo priimti tuoj pat ir giliai pozityviai. Tiek Europoje, tiek Rusijoje – kultūroje, ne mastyme, nes mastymo nebuvo. Nei Marksas, nei Froidas jokiais filosofais nebuvo, ir nebuvo verti netgi, pvz, Spinozos mažojo pirštelio. Bet jiems Spinozos nereikėjo. Froidas sakė „aš gyvenu dabar, šitam kontekste, šitam pasaulyje, minioms reikia mano pagalbos“. O Marksas: pasauliui reikia mano ideologinio vadovavimo… Aišku viena, nei marksizmas, nei froidizmas savęs atrefleksuoti negali. Iš čia naujas mitas, stipresnis už juos abu kartu: yra kokia tai speciali žmonių rūšis, apie kuriuos Majakovskis rašė, jog jie „savo plikom galvom apšvies Europą“, o barzdoti ir ūsuoti sėdėjo bibliotekų užkampiuose arba rikiavosi į eiles, kad įsigyti paskutinę Markso, o paskui ir Froido knygą.T.y. pasirodo, jog vidutinis intelektas nori gulėti ant sofos pas Froidą, ar sėdėti konclageryje ar kameroje už Marksą. Nori. Kalti ne tik Marksas ar Froidas, bet ta intelektualinė masė, kuri manėsi esanti pasyvi materija ir ją reikėjo formuoti. Iki absurdo prieidavo, kas turėjo būti aišku vaikui. Čia prasideda Huserl teisybė: šitie žmonės nematė savo mąstymo genezės. Ir jiems ją sugalvojo – tikros kilmės, tapimo mitus – Marksas ir Froidas ir paaiškino. Ir Europos bei Rusijos inteligentai buvo kraštutinai refleksiškai neišsivystę. Ir skirtumas tarp Plechanovo ir Jungo nedidelis (genialūs irgi gali būti neišsivystę, Merabas Mamardašvili apie genijų sakė, jog tai dar ne filosofas), ir ima žaisti mitais. Vėlyvas Froidas sako: susidomėjimas, užsiėmimas revoliucija iš tikro yra latentinės psichozės pasireiškimas. Ir tada kita inteligentų grupė ima alpti iš susižavėjimo. Tokioje mąstymo neišartoje teritorijoje viskas ir sutilpo.

(bus daugiau)

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. III dalis

Liberalas Šeilokas mokytis jau negali, ne tik nenori. Liberalas Aleksandravičius gražiai šneka apie LDK ir bajorų etnosą – jam smagu, jog jie buvo laisvi nuo valstybės – sociumo ir civilizacijos – kokia ji yra dabar. Taip, jie laisvi prasčioko, kaimiečio, šiandieninio ekonominio žmogaus, užspausto neatrefleksuoto pasaulio, akyse. Kai realybėje jie buvo laisvi privačiai, asmeniniame gyvenime, bet LDK turėjo savo Statutą, savo sociumą, savo civilizaciją – tai užėmė procentiškai mažesnę teritoriją, vietos būti savimi be tų varžtų ar taisyklių buvo daugiau. Bet, varžtai ir taisyklės buvo ir tada. O kai jų buvo nesilaikyta, tai sugriuvo ir LDk, ir Ržečpospolita – atėjo carinės Rusijos laikai.
Taip visada būna, kai pasirenki sugriauti, kas tavo valioje sugiauti ar išlaikyti, tai pakliūvi į vergovę tam, prieš ką esi jau per smulki žuvis, kad pašokinėti ir visa tavo laisvė baigiasi. Nes visada, kur keletas žmonių gyvena kartu ar netoliese, visada yra taisyklės, kaip ekgtis. Net aborigenai ar indėnai tokias turėjo ir turi, net jų negalima įžeisti, pavadinant laukiniais. Laukiniai yra liberalai, nenorintys skaitytis su niekuo ir išsivaduoti iš bet kurių taisyklių, nedarydami skirtumo tarp privačios ir viešos erdvės, tarp asmeniško ir formalaus.. Tuo jie pereina jau visiškai į necivilizuotą lygį ir tuo didžiuojasi. Kai tai yra grynas suplokštėjimas ir kvailumas nesugebėjimo atrefleksuoti pasaulį pasekoje. Ir likusį pasaulį verčia atsisakyti civilizacijos irgi. Tuo jų necivizuotumas taps privalomu, anticivilizacija užims civilizacijos vietą.
Kodėl žmonės taip nemėgsta girdėti tiesos? – ji sudrumsčia jų įprastinį negalvojimo režimą. Jie pasijunta idijotais, kokie jie iš tikro ir yra. Ramu gyventi bendrai priimtose bendrybėse, abstrakcijose, miegant… kam atsibusti ir pamatyti, kaip yra iš tikro?- Ypač tai baisiai paplitus situacija amerikos universitetuose profesūros tarpe.

A.Piatigorskis paskaitą „ Kas yra filosofas“ pradeda nuo poros banalių dalykų apie filosofiją: tokios profesijos nėra. Yra tik mastymo būdas ir gyvenimo būdas. Mastymo būdas ne profesionalia prasme, nes filosofo filosofavimo objektu gali būti kas tik nori… Ar taip nėra su visomis profesijomis? Arba jos – gyvenimo būdas, arba tu niekam tikęs specialistas.? Bet, jeigu tai – gyvenimo būdas, tai asmeninė erdvė naudojama sociumo tikslams, dažniausiai šeimos ir asmeninio gyvenimo kaina. Taip neturėtų būti. Profesijų neturėtų būti – kiekvienas viską turėtų daryti pats, mokytis visko pats… Gyvenimas būtų labai lėtas, bet gyvenama būtų žymiai ilgiau – tikriausiai kažkada taip ir buvo.
Individui nėra kažko aukšto ar žemo, svarbaus ar ne. Yra tik įdomu arba neįdomu, nes jis tiria, įsisavina pasaulį, tampa vis labiau jo dalim – tik tam ir gimstama, kaip aš suprantu. Tik tai formuoja likimus, gyvenimus, sąmoningai ar ne. Aišku, visada geriau atrefleksuoti, į ką savo mastymą nukreipi ir koncentruojiesi. Tai labai paprasti, baziniai dalykai, gal todėl lėčiausiai suvokiami. Per smulkmenas nesimato pagrindo – ateiname prie to, jog ne visi objektai yra lygiaverčiai. Ir vis dažniau pasitaiko, jog užsiimama kažkuo, kas neturi realaus filosofinio turinio, realios reikšmės – dabartinis pasaulis sako, jog tai yra okei – bet žmogaus mastymas, žmogaus laikas, gyvenimas sukasi tuščiai… Ir tai yra regresija, filosofinio ar kokio kitokio mastymo. Du pavyzdžiai: 1927m. Walter Benjamin, vienas talentingiausių ir mažiausiai sukaustytų to meto vokiečių filosofų, atvykęs į Maskvą ir rašo tenai savo žymiuosius Maskvos dienoraščius. Apie Maskvą jis pastebi, jog „tik dabar, išvažiuodamas iš šio nepaprasto miesto, aš supratau, jog negaliu mastyti be savo socialinio konteksto.“ – ši frazė yra regresyvi (A.P.). Jei filosofui būtinas socialinis kontekstas, jis nėra realus filosofas. Soc. kontekstas yra objektas, galima apie jį medituoti, į jį koncentruotis, bet be jo negalėti filosofuoti reiškia, jog tu, kaip mastytojas, žūvi. Taip pasakęs esi jau ne filosofas. O kas tada? – O kas tik nori kita… galų gale žmogus. Kas irgi yra dar viena nepaaiškinta abstrakcija. Bet, Walteris Benjaminas už tai susimokėjo. Po dešimt metų jam teko nusižudyti: kitas socialinis kontekstas jį privertė. Tai pavyzdys visiems, nuo socialinio konteksto priklausomiems: jie prasmenga ir dar blogiau, nei į pragarą – į pasaulį be mastymo. Peršokam per 70 metų. 1997m. miršta visų filosofų kumiras, Žakas Derida. Neilgai prieš mirtį, jis, vadintas didžiausiu šiandienos filosofu, savo paskutiniame interviu žurnalui Mond, paklaustas, kas jam lieka svarbiausia iš jaunystės ir studentavimo mastymo ieškojimų, sako: „man ir mano draugams“…- kas jau blogai – prie ko čia draugai? – mastyme bendražygių nėra. Kaip mėgo sakyti M.Mamardašvili, mastymas yra pats vienišiausias dalykas pasaulyje… O čia dar studentų sąjungos… „man ir mano draugams buvo svarbiausia – tas šlykštus veiksmažodis – indentifikuoti save…“ Kai aš tai girdžiu, man kaip Geringui, išgirdusiam žodį kultūra, ranka pati siekia (neegzistuojančio, žinoma) pistoleto. „Kas aš galų gale, žydas, prancūzas, alžyrietis?“ – čia yra išskirtinis regresijos atvejis, dar baisesnis, nei vargšo W.Benjamino. Filosofas, kuris prieš mirtį jaudinasi, kas jis yra, prancūzas, žydas ar alžyrietis – tai gi galas. Tai vulgaru. Tai ne filosofinio mastymo, tai – bet kokio mastymo galas.
Nes filosofijai visa šitai neegzistuoja, visas šitas inteligentiškas etniškas mėšlas. Rusas, žydas, prancūzas ar tanzanietis, jei jis ima galvoti etninio konteksto rėmuose, tai jis jau žuvo. Baisu. Derida buvo labai talentingas. Jis sugebėjo atrefleksuoti ankstyvus Deskartro žingsnius, Spinozos, Platono filosofines nuotaikas, bet jis nesugebėjo, kaip to nesugebėjo niekas, saviindentifikavimu užsiimantis, žengti nei vieno realaus refleksijos žingsnio savirefleksijoje. Todėl tai buvo vulgaru. Juoda skylė. Filosofas, kuris jums pasakys, jog jis pirmiausia žmogus, neužsitarnauja jūsų dėmesio, vykit jį lauk. Jis ne filosofas. Tai banalu. Filosofui nereikia nei vieno išorinio saviindentifikacijos momento, jei jis filosofas iš savo vidaus, prigimties.

(bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. II dalis

Meile dingo paplitus praktikai, kaip mylėti save, kai dingo dramatinė įtampa, kuri buvo tada, kai kito atvaizde dar reiškėsi aukštesnė jėga (gal ne visada šviesi, bet aukštesnė: yra daug jėgų, aukštesnių, nei žmogus).Ir štai, meilėje šitai „daugiau, nei žmogus“ pasireiškia visa jėga, akivaizdžiai, brutaliai. Ji įsibrauna ir toliau žmogus neturi kuo pasipriešinti, jis tampa jos auka: ji jį apima ir jo savininku, jo likimo nulėmėju. štai kokia meilė statė Vakarus, ir ji dabar prapuolė, dingo, prarasta. Ji paversta digitalinius profilius, prilyginta malonumų kiekiui ir galimam gauti iš to pelnui. Geismų, troškimų mašina, malonumų suteikėja – viskas išardyta, fragmentuota ir taipo antiteze to, kas buvę. Tai jau ne meilė. Todėl matome, jog ir Logosas griūva, visuomenė sugriuvusi ir išsivaikšto, jos fragmentai kapstosi žmogiškumo likučiuose. Taip griuvo ir meilės rūmas. Tos nuolaužos norėtų atspindėti visą pasaulį, bet yra per mažos ir atspindi tik mažučius jo fragmentus. Taip, kaip dabar kalbama apie moklo galią, ar apie istoriją, taip buvo kalbėta ir apie meilės galią. Ir tai ne šiaip, intrigos pabaiga, bet galas meilės kaip reiškinio, sukūrusio unikalią civilizaciją, kultūrą, tai, kuo mes išauklėti.

Mes greičiausiai gimėme dar tada, kai meilė buvo, o mirsime pasaulyje, kur meilės daugiau nebus. Ji išeina mums bežiūrint. Lieka seksas, socialinis konstruktas, malonumų tenkinimas, lateksas, bet ne meilė. Nes meilė yra labai delikatus jausmas, netgi, religijos forma. Liuteronai ir protestantai privatizavo tikėjimą, ekonomiką, ir meilę irgi, iš dieviškos padarė grynai žmogišką, kas reiškia jos mirtį. Ją galima būtų asocijuoti su katarais ar kokia sekta – meilė turi ir okultinę pusę, šaknimis ji ateina ne iš niekur, o būtent iš religijos… Atsistojus vakarų civilizacijos ir kultūros centre, ji organizavo aplink save, įkvėpė, teikė energiją. o dabar tai jau ne Vakarų kultūra, jau negalima sakyti, jog Vakarai savo kultūrą išlaiko – ne, jie ją praranda bežiūrint, viskas išsisklaido, užsiteršia, chaotizuojasi, fragmentuojasi – praranda save ir praranda meilę.
O kuriama tik meilės būdu. Taip dievai – demiurgai kūrė pasaulį. Taip ir mes, žmonės, kol mylime dar bent kažką – ne vyriausybę, tai bent valstybę, ar gimtinę, ar kalbą, istoriją, kultūrinę tradiciją – bent ką nors, tai toj srityje ir esame motyvuoti veikti ir jaučiamės nuo to laimingi, ir esam ten naudingi. Tie, kurie visą laiką kritikoje, sarkazme, ironijoje, abejonėse, tie nekuria, nieko sukūrę nepalieka ir iš viso, kaip nebuvę.“

Klaidingas filosofijos kadras, šviesaus ankstyvojo Logoso žūtis – post modernizmas atėjo – pasaulis į sutikslintą fazę, o ateina kitas. Yra modelis I ir O, teigiama neigiamame susinaikina. Būtis ar nebūtis. O yra modelis I arba II, jei ne kažkas, tai kažkas kita, pvz manicheizme. Nebūties nėra. Baigtinio būsimo laiko irgi nėra, viskas yra dabar, visuma… jei negalima, tai vis tiek galima. Teisė ir teisingumas, įstatymai ir tradicija. Kai vakarai nukvailėjo kaip tik nuo proto, racionalumo. Gėrį sudaro gerumas ir blogis. Tai, kas nutinka su žmogumi, ateina iš giliau, nei tai, koks tas žmogus, geras ar blogas… Kas nutinka, viskas į gerą? – Aš manau, jog tai vyksta dėl šitų dvejų paradigmų susisluoksniavimo… Gal pagal vieną sistemą esi okei, o pagal kitą – ne. O blogį kaip tik gali išaukštinti, pvz, biurokratinis apratas.

Vakarų racionalumas jau sugriuvęs, bet vis tiek, dar agresyvus viskam, kas į jį nepanašu, nes visi turi būti tokie, kaip jis. O viskam reikia meilės, moteriško požiūrio: Afroditė versus Chaosas (J.Golovinas) Menininku esama, dirbant iš meilės, o ne iš laisvalaikio pertekliaus, kai pabandoma viena, pabandoma kita… Žmonės vis dar bijo suklysti, nes instinktyviai jaučia esant Tiesą, bet jos nepažįsta, todėl bijo jai nusiženkti. O mokslas, įsigalėjęs vietoj Tradicijos, skatina kaip tik eksperimentuoti, nebijoti klysti – už tai juk nieko nebus. O žmogus dar instinktyviai žino, kad bus…
Seniau žmonės buvo savarankiški: Idėjos buvo atskirai, gyvenimas Žemėje – atskirai, ten veikė žmogus… Niekam į galvą neatėjo maišyti amžinų dalykų su laikinais, praeinančiais, amžinai gyvų su mirštančiais, baigtiniais. Tobulo žmogaus nejaudina pasaulio netobulumas, pasaulį jis žino esant nuolatiniame virsme, keitimesi – jame galutinio varianto nėra. O dabar žmonės paėjo netobuli, todėl pasaulio netobulumo jie jau ir visai pakelti negali. Ir vis taiso tai, kas vis tiek visada juda ir tobula būti negali, negali sustoti ar būti sustabdyta… Kai turėtų taisyti save.
A.Piatigorskis: žmogus, kurio „aš“ suvokimas nėra įprojektuotas į jo psichiką, o yra laisvas – randasi jo dvasioje? – yra laisvas ir pats.

Toks žmogus rodosi genijus, nes turi vienu laisvės laipsniu daugiau. Pas ekonominius žmones, Šeilokus, jis jau yra giliai į jų psichiką įaugęs ir jie jo atskirti negali. Tik sunaikinti?… Kančia yra neatrefleksuotas tavo sąntykis su objektu, sociumu, pasauliu. Kančia yra nežinojimas, atstumo nebuvimas. Kai atrefleksuota, apmastyta, suprasta, suvokta, tai kančia baigiasi. Blogis irgi, tiesiog ne vietoje esantis gerumas. Tik tiek?
Suvokti istorinį įvykį reiškia pastatyti jį sąntykyje su savimi čia ir dabar, pasidaryti jį savu – savo suvokimo teritorijos dalimi. Todėl istorikai audžia kiekvienas savo audinį ir bendri yra tik sociumo ir civilizacijos uzdedami  parametrai. Tie parametrai visada jau yra. Mes įsijungiam, imam naudoti, refleksuoti ir suprasti sau, pasidaryti savo išvadas ir suteikiam savą reikšmę.
Liberalai istorikai neigia sociumo ir civilizacijos uždedamą kontūrą, jie nori būti laisvi ne privačiai, tame, ką jie galvoja, bet viešai – tuo įsitvirtinti visuomenėje, kad jis yra kitaip galvojantis, nei tradicija, istorikas. Paradoksalu, jis nori būti laisvu asmeniu, kai visai nėra nei asmeniu (todėl privatumą įgija tik pastebėtas visos visuomenės teritorijoje), nei laisvu – jį visada kažkur veržia, ir visa jo gyvenimo prasmė yra išsilaisvinti nuo tų varžtų kančios. Kai kančia kaip tik yra neatreklefsavimas, situacijos neindividualizavimas – neišmokimas jos nešamos pamokos.
(Bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. I dalis

A.Piatigorskis, kalbėdamas apie budizmą, gerai apibūdino problemą: žmonės ne išauga, kad kompleksiškus dalykus suprastų, bet atvirkščiai, supaprastina viską į savo lygį ir jiems nebe reikia į niekur augti ar vystytis…
„Buda daugiausia kalbėjo apie amžinybę ir neamžinybę, apie begalybę ir nebegalybę: šiame pasaulyje nei begalybės, nei amžinybės nėra. Tai egzistuoja už šito pasaulio ribų ir neturi su tavimi jokio ryšio – nes tu esi ribotas ir neamžinas.
O vidutinis žmogus visą laiką visus svarbius dalykus painioja, sumaišo, laisva ranka ištraukęs iš vieno konteksto ir permetęs į kitą. Vulgarizuoja. Kol žmogus ne didis jogas, buda ar bodchisatva, jo mąstymas irgi yra baigtinis. O jis visą laiką lenda į begalybę… Ir bando perkelti transcendenciją į savo vulgaraus gyvenimo, mąstymo, šnekėjimo, veiksmo lygmenį. Ir jo gyvenimo iškreipimą ir vulgarumą tiktai padidina.
Buda buvo didžiausias realaus gyvenimo sureikšminimo priešininkas: gyveni tai ir gyvenk sau, nelysk, kur ne apie tave ir ne tau. „O ten kaip?““O ten kas?“- „Kai ten būsi, pamatysi. Tiktai tada ten būsi jau ne tu dabartinis“… Ir pati didžiausia vulgarizavimo klaida – kančia: „žinoma, dieve, aš suprantu kančią, aš pats kenčiu, aš žinau, kas tai…“- Kai iš tikro nieko tu nežinai ir nesupranti, visai ne apie tai eina kalba. Kiekvienas zuikis gali pasakyti: tų kopūstų man nedavė, maitina šitais visą savaitę… O Buda sako, kad tai tiesiog mirtinai niekam neįdomu, tavo pojūčiai apie kopūstus. Kančia yra visai kas kita, ar reikia apie tai dar šnekėti?
Buda iš viso, labai dažnai kartoja: tai ne tai: badavai dešimt metų? – Tai ne tas badavimas… O koks tada tas? – O tas jau bus ne badavimas. Ir badaujantis jau bus ne badaujantis… Tiesiog vyksta pastovus vulgarus viso ko sumaišymas. O taip daryti nereikia. Nesumesk visko, kas tau gyvenime pasitaiko, į vieną nuodėmių krūvą. Buda sakė: iš pačių geriausių pasaulio dalykų vulgarizavimas pastoviai padaro košę ir didina sumaištį“. Yra naudojamas tam netgi specialus budistinis terminas „mishmash“: padaromas iš paties aukščiausio ir geriausio, tuoj pat viską prisimatuojant sau, savo reikalams, savo pergyvenimams, savo mintims. Kai ieškančiojo, tikrai ieškančiojo išsigelbėjimas ir priebėga yra sugebėjimas kaip galima tiksliau viską atskirti. Discriminating knowledge. Pirmiausia reikia skirti, kas prie ko, ir tik tada galima pradėti apjungti.
„Visi idijotai pradeda nuo amžinų ir aukščiausių žinių, o tu pirmiausia išmok atskirti, kas tu toks, kur tavo vieta, koks mastelis… Venk maišalynės.“ Nes ir tu pats esi maišalynė. Atskirk, atpažink, išskirk – taip grindi sau kelią į vienį, į visaapjungiantį žinojimą“.
– liūdna, bet šitai galima pasakyti apie bet kurią kitą žmonių gyvenimo ir visuomenės, kultūros sritį – visų ir visur šiais laikais likimas tas pats. Štai A.Duginas  tuo pačiu kampu pažiūrėjo į meilės kaip reiškinio likimą mūsų laikais, ir padarė išvadą: meilė nustojo egzistuoti.

„Meilės tematika įvairiose kultūrose suprantama visiškai skirtingai. Mums atrodo, kad tai yra kažkas universalaus, o iš tikro ne, žmonių visuomenėje iš viso, nėra nieko universalaus. Ir tokios pačios sąvokos, reiškiniai ar sąntykių sistemos skirtingų jėgų, civilizacijų ir kultūrų yra pripildomos visiškai kitokio turinio, suvokiamos savaip. Deni de Rougemont knyga „L‘amour l‘occident“ (meilė ir vakarai) puikiai tai aiškina. Autorius intelektualas rašo, jog meilė, kokią mes ją žinome – kurtuazinė meilė, meilė ne sąntuokoje, ne krikščioniška agape, o romantiška, taip pavadinkim, meilė yra išskirtinai vakarų civilizacijos produktas. Ir tai, kas mums rodosi savaime aišku, dainos ir filmai apie meilę, knygos, meilės istorijos, romansai, padavimai, legendos. Tai – tam tikra srovė, tam tikra kultūrinė pasaulėžiūra, kuri stato meilę į dėmesio centrą ir ją absoliutizuoja. Ir tuo atžvilgiu autorius parodo, jog Vakarams aistringa meilė, meilė kaip aistra yra ašis, o daugeliui kitų kultūrų – ne, ir netgi toli nuo to.

Ir, jei nagrinėti Vakarų civilizacijos meilės supratimą, kuris nesusiveda nei į Platono erosą, tarp kitko, Platonas manė, jog aistra – patosas – ir yra ta meilės pusė, kuri kaip tik mus atitraukia nuo jos esmės. Kai tikra meilė kaip tik yra žmogaus veržimosi į aukščiausią pradą, kosminį – t.y.erosas mūsų dėmesį sukoncentruoja ne į kitą žmogų, ne į pasaulį, bet į tai, kas daugiau, nei mes, kas buvo prieš mus, kas giliai mūsų viduje: erosas yra introvertinis, jis tempia mus į mūsų dvasios gilumą ir jos dangišką pradą. Todėl jis erosas, sparnuotas… Todėl jis verčia mus svajoti ir pasaulyje stebėti tą prigimtį, iš kurios atėjome – iš čia nostalgija. Meilė yra tai prasminei tėvynei, kuri yra religinio jausmo pagrindas. Platono  erosas yra filosofinė, metafizinė samprata. O patosą, ant kurio visa Vakarietiška meilė pastatyta, Platonas kaip tik laiko liga, nukrypimu, trūkumu.
Iš kitos pusės, krikščioniška agape yra pagarba, žavėjimasis, mandagumas, pagarba vyresniam, harmonija žmonių sąntykiuose, ir joje irgi nėra jokio aistringumo. Jei Platono erosas yra intelektualus ir šviesus, tai agape – socialinė harmonizacija, kalba eina apie susitaikymą, paties savęs sutramdymą per kitą. krikščionybės agape visai kas kita, nei romantiška meilė, kuri atėjo iš menestrelių baladžių, l‘amor, kurtuazinė… laiminga meilė neturi istorijos. Todėl meilė būtinai turi būti nelaiminga, pereiti į mirtį, kančias – ji negali būti institucionalizuota. Ant šitos meilės pastatyta Vakarų kultūra, ji visada tragedija, visada laužanti normas, trokštanti išsiveržti link kokio nors tikslo už sociumo ribų. Tragiška istorija apie Tristaną ir Izoldą, kuri yra minėtos knygos pagrindas, tai ta tragiška pabaiga, kai jie susijungia tik kaip medžiai, augantys ant jų kapų. Kitaip jie pasmerkti išsiskyrimui, savos meilės egzaltacijai, izoliacijai. Ji nulemia Vakarų kultūrą – galima apie jos tikrumą kalbėti šia prasme. Bet, tokia meilė, šiandien ji tiesiog dingo – o ji buvo ašis, aplink kurią viskas sukosi.

(bus daugiau)

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (IV dalis, pabaiga)

Žmogus – tarpinė vieta, perėjimas tarp angelo ir žvėrio, t.y. konvertuoto angelo. Viena koja amžinybėje, kita – laike. Viena koja nemirtingume, kita – žūtyje… Dabartinis žmogus nesupranta, nei kas yra racionalis, nei kas yra animalis. Prie animalis jau priartėjome… Žmogus – mūšio vieta, logos prieš zoo. Žmogus yra ne statusas, bet procesas, nes rastis visą laiką viduryje tarp abejų reiškinių yra neįmanoma.
Žmogus nėra baigtinis kažkas, jis yra procesas, kad nugalėti save. Jis -zona, kur susiduria dvi svarbiausios magnetinės jėgos, visiška šviesa ir visiška tamsa. Ir jos abi pastoviai nori sustiprinti savo pozicijas žmoguje, todėl žmogus yra procesas, dinamika, paradoksai. Žmogus – tai visada laikina. Nes, jei jis pasiduotų vienai ar kitai iš dvejų jėgų, jis tą patį akimirksnį išlėktų iš buvimo žmogumi. Bet. Įžmoginimas yra judėjimas link angelo arba link demono. O išžmoginimas prasideda, kai žmogus atsisako rizikuoti ir pasislepia nuo vieno ir nuo kito kasdienybėje. Kasdieninėse mintyse, kurios visai nėra mąstymas. Tada jis nužmogėja.

Yra žmonės, kurie tvirtina, jog nesapnuoja arba sapnų neatsimena – čia ne apie juos. Yra žmonės, ypač vaikai, kurie sapnuose skraido… O yra tokie, kurie sapnuoja, jog jie krenta. Arba net ne sapnuoja – kritimo pojūtis juose pasireiškia labai lengvai ir greitai ir jie turi stiprią aukščio baimę…
Jonas Gervė mėgo sakyti, jog „dievai, jei jie gimtų žemėje, jų galimybės būtų gėlės lygio – jie negalėtų nieko… nes neturi įdirbio būti žmogumi“…
Jei tai suvesti į vieną, galima būtų teigti: dievams atsirasti mūsų pasaulyje, turint omeny, koks jis yra ir kur randasi pasaulių virtinėje, reiškia mirti. Dievai nemirtingi, todėl jie negali numirti į tokį stovį, kaip numiršta žmonės – į tamsą, nebūtį ir išnykimą. jie tik „atsiranda“ (gimsta) į mūsų pasaulį, kuriame, kaip dvasiai, likusiai be kūno mirties atvejyje ir priklauso, yra bejėgiai… Taip pat, kaip mirusio žmogaus dvasia apsižiūri, jog nebe susišneka su likusiais gyvais, yra jų nematoma, nieko nebe gali padaryti ar pakeisti, tą patį jaučia dievai, „įkritę“ į mūsų pasaulį ir į žmogišką kūną, jame būtiną – jų „nemato“ – nesugeba įvertinti pagal tai, ko ir kiek jie verti: kaip kinetiniu tarpplanetinių kelionių prietaisu kad traiškytume riešutus, nes jis patogus rankoje ir yra maždaug akmens svorio… Jų lygis, mentalitetas, talentai, išsivystymas čia, žemėje, yra ne savo vietoje, bet jie iš įpratimo nori aktyviai gyventi, žemę ir žmones gerindami, nes savo viduje dar žino, jog gali būti visai kitaip. O išoriškai būdami žmonėmis, kūno dėka, nori mylėti, rasti partnerį, mokytis, pritaikyti žinias, kurti, reikštis… Tik jiems arba nuo pat pradžių nesiseka, arba tenka daug kentėti, arba viskas, ką jiems pasiseka padaryti, išvirsta į bloga, yra pasisavinama blogųjų, sugriūva. – Galų gale viskas pasirodo beprasmiška.
Beprasmiška šioje žemėje ir šiame pasaulyje, taip. Nes čia – kitokios prigimties vieta, vyrauja kitas, žymiai žemesnis lygis, daugybė agresyvaus blogio, prasiskverbiančio iš dar žemesnių lygių… tai kaip dieviškos dvasios čia įkrenta iš viso? – kas juos žino, gal iš smalsumo/ gal kažkur buvę, kažką veikę, darė tai ne visai pagal taisykles ir kad už tai susimokėti, teko atiduoti dalis savęs, o su tuo kas liko, jau buvo tinkama tik į šitą žemą žemės lygį ir ne aukščiau? – kuriame, betgi, yra galimybė suvokti, kas atsitikę, atsigaivinti savą lygį, susišaukti atgal atskirtus gabalus ir iškeliauti vėl aukštyn, protingesniam ir labiau patyrusiam. Tik tame ir yra žemiškos veiklos prasmė – auginti savą dvasią, ją skalbti, balinti, naikinti balastą – tai svarbu, o ne gyvenimo žemėje rezultatas ar veiklos vaisiai. Nes vaisingai ir sėkmingai žemėje galima žaisti tik pagal blogųjų taisykles, tokia žemė jau yra, bloga vieta, o tada galima ir visai pražūti – suanglėti, pajuosti, sudegti ir išnykti. Žemėje tokios dieviškos dvasios veikia jau vien tuo, kad jos yra. Ir kuo jos labiau atgauna harmoniją, tuo daugiau harmonijos, kad ir laikinai, randasi aplinkoje – saviems nuo to palengvėja, blogiesiems – pasunkėja veikti.
O jei jau imi prisiminti, suprasti, kas čia vyksta ir vistik, nori veikti, tai turi veikti savo priemonėms – priemonėm iš savo lygio – priešintis ne fizika, o energija. Pulti, ginti ar pastovėti už kažką… Nes, jei žemiškai veiklai čia veikia žemės taisyklės, tai energetinei – kosminės. Ir tai yra proga tą savą energetiką vėl kaupti, treniruoti, versti pilnai veikiančia – tarp kitko, tai ir yra kilimas aukštyn, kai tuo tarpu pasaulis šauna žemyn. Prisiimti savą vektorių yra labai sunku, bet lemiamas veiksmas. Jei taip elgtūsi vienu metu pakankamai daug atsiminusiųjų, jog jie dievai, tai kas žino, gal ir pasaulis bent jau kristi žemyn nustotų. o gal net būtų galima jį kažkiek pakylėti atgal, su savimi… Čia būtų vieta pastebėti, kodėl neatsimenama iš karto, tik gimus? Nesuvokiama, kas atsitikę, į kur įkrista ir dėl ko – jei tą atmintį atsinešti su savimi nuo pat gimimo, tai joks dvasinis darbas taip ir liktų nepadarytas, būtų tik svajojama apie grįžimą ir laukiama mirties, kaip išsilaisvinimo ir galimybės grįžti… Nes čia jau tokiame š… sėdim ir sėdėti yra labai sunku.

Ir dar problema, jog į žemę patekę dievai instinktyviai nori gelbėti, išsivesti su savimi visus – negali žiūrėti į vergovę, neteisybę, karus ar naikinimus. Bet kaip tu žmones išgelbėsi iš šalies, kitus? – jau kiek kartų bandyta! – Laisvės negali duoti dovanų, padaryti išliekančio stebuklo: pvz, kol J.Gervė „laikė“ pataisymus ir atitaisymus savo pasekėjuose, tai tie laikėsi, o kai nebe laikė, viskas vėl grįžo atgal į senas struktūras… N.Levašovas kiek žmonėm smegenis perdarinėjo, performatavo, kad ten naujos savybės atsirastų – o žmonių supratimo lygis nuo to neišaugdavo. Taip kaip vaikiškais pistoletais ginkluoti vaikai žaidžia karą, taip toks, kosminę sąmonę netikėtai gavęs žmogus, irgi, pirmiausia griebia „šviesos kardą“ ir puola kautis kosmose, visus juokindamas. Kol galiausiai jo nesusivokimu pasinaudoja blogieji ir pasijungia sau jo galimybes – nes kosmose nuo blogųjų irgi nesaugu, pasirodo, visur savų užtenka. Todėl žinias reikia kaupti iš lėto ir pačiam, kad jos taptų tavo vidumi, o ne būtų svetimu priedėliu, kurį gali pamiršti ar nemoki naudoti.

Kas yra kosmosas, kur yra kosmosas? – Iš kiekvieno lygio išeinama į savą kosmosą. Jis yra ne viršuje, ne apačioje, jis yra šalimais. Visada šalimais. Jei atidaryti realybės duris sienoje, išeisi į erdvę – neerdvę, kur akimirksniu galima rastis dievai žino kur, neegzistuoja atstumai, greičiai, pilna pasaulių ir nuotykių… penki žmogaus pojūčiai yra skirti tik žemiškai realybei pažinti,  jais neišeisi į kosmosą, tam jau reikia jų turėti išvystytų daugiau ir kitų. Techninė civilizacijos kryptis pagamino mikroskopą ir teleskopą, bet jie tik pratęsia fizinį matymą ir ten, tiesą sakant, mato špygą. Kitą, užribinę fizinei, realybę matyti reikia kitų akių. Jos ateina su kitu suvokimo lygiu, kitu dvasios mąsteliu.
O į aukštį (ir žemyn) tai įsivaizduokim begalinį daugiaukštį pasaulių sluoksninį pyragą, kur žmonės, geresnėse ar blogesnėse sąlygose laikosi kažkur viduryje esančiose sluoksniuose ar aukštuose, geresnėse ar blogesnėse sąlygose. Tai link apačios einant, link žemūjų sluoksnių, ten nuo kažkurio momento gyventojai jau yra „kažkas kita“ – grynas blogis, kuris prasiskverbia aukštyn, jei ką, prikibęs prie nesąmoningų žmonių ir gyvena už juos, perėmęs jų valdymą. O kažkur pakankamai aukštai laikosi tie, kurie irgi jau kaip žmonės neatpažįstami, o yra mūsų vadinami dievais. Ir jie čia irgi įsmunka, įkrenta ir gyvena žmogiškuose kūnuose… Kaip sakyta, mintis yra dieviška, bet mūsų pasaulyje ji statiška, o drakonas yra grynas veiksmas, judesys, gyvybė ir ateina iš apačios, blogųjų sluoksnių (nes ten jo neriša niekas su dieviška mintim ir jis yra chaosu). Kol žemėje buvo mažiau blogio,ja vaikščiojo daugiau dievų…
O dar galima keliauti gilyn į save, ten kitas kosmosas, kurio įvairovei irgi nėra galo – ta prasme kiekvienas esame pasaulis, kitoks nei kiti ir nuosavas… O dar keliaujame ir laiko juosta, kurioje turėtume galėti grįžti ar užbėgti į priekį, ji būtume pakankamai sąmoningi.

Ir kai būsim, tai galėsim…

 

 

 

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (III dalis)

Kas tai yra mątymas, mintis?- klausia A.Duginas. Ir atsako.
Iš vienos pusės, pagal Aristotelį, mes priklausome prie mąstančių gyvūnų. Esame gyvos būtybės – judame, fiziškai augame – ir turime savo valdžioje logosą, esame mąstantys, protaujantys. Kadangi skaitomės žmonėmis, tai skaitomės sugebančiais protauti – logoso valdymas Aristotelio apibrėžime žmonėms privalomas, tai esame tiek žmonės, kiek protaujame… Kuo mažiau galvojame, protaujame, tuo mūsų žmogiškumas mažėja. O jei mastymą visai nuimti, tai tik gyviais ir liksim – zoo, animalis.- Gal tai nėra blogai? Jei nemastysim, tai būsime maksimaliai gyvi? Gyvybė, gyvenimas mumyse bus pats pilniausias? Kuo mažiau mastai, tuo gyvesnis: nemastantis žmogus, kaip taisyklė, yra linksmas, veiklus, mielai valgo, gyvena. Jei įsivaizduoti idealų kvailumą, tai bus grynas, idealus gyvenimas, gyvybė. Nes bukas žmogus, kuriame ne tik mintis, bet ir gyvybė silpnos, jau yra ligonis, tai jau yra visai iš kitos operos. Bet, jei imti chrestomatinį idijotą, kuriame logosas lygus nuliui, tai jis bus absoliutus zoo ir grynas gyvenimo džiaugsmas.

Kaip tik šituo naudojasi postmodernizmas. Jie atvirai kalba apie postlogosinį žmogų, pilną gyvybingumo: Deliozas kalba apie postmoderno žmogų su nuo mastymo išlaisvinta sąmone ir kupiną gyvenimo stichijos. Atkreipkit dėmesį, taip pat jis bus absoliučiu gyvūnu. Žvėriu. Ir pabrėžiama, jog absoliučiu. Nes gyvūnai, žvėrys, kuriuos pažįstame gamtoje, susiduriame pasaulyje, visada yra apibrėžti savo logoso – lapės, katės, zuikio… Gyvūnai savo logosų nevaldo, todėl jie ir gyvūnai, o ne žmonės, bet už tai jų logosai valdo juos ir jų gyvenimą. O žmogus, savo logoso įtakos nusikratęs, taps tokiu žvėrim, kokio gamtoje nėra ir nežinoma – neribojamas ir nevaldomas jokio logoso! Postmoderno žmogus atsisako valdyti savą logosą ir jokiam kitam jis irgi nėra pavaldus. Nelieka jokio sąntykio su jokiu logosu, nei aktyvaus, nei pasyvaus. Toks žmogus niekada nebus vilku, vovere, bite, jis taps kažkuo kitu – visažvėrimi, pirminiu, kokio gamtoje nėra. Antgamtiniu, nešančiu savyje visą gyvybę, jokiam logosui nepasiekiamą. Žvėris 666 ir yra postmoderno žmogus, nereikia nei kokių chimerų, kiborgų. Žvėris grynoj formoj – apokalipsės žvėris, galintis gimti tik iš žmogaus, atsisakiusio mąstymo.

Kas sako, jog žmogus yra socialinis gyvūnas, tai nežino, apie ką kalba. Jei iš žmogaus išimti galvojimą, tai gausime ne kokį nors gyvūną – barsuką, skruzdę ar kiškį. Gausime pantherioną – gyvūną drakoną, išlaisvintą, atgijusį ir pasiruošusį vienam paskutiniam šuoliui į mirtį. Iš čia žvėries rolė eskatologinėse religijose ir postmodernizmo projekto velniškumas: išlaisvinti žmogaus impulsai jau nėra jo impulsai. Tai – pandrakonas, aklas, nesuformuotas gyvenimas, neturintis ir neturimas logoso. Minčiai jis nepasiekiamas. Mintis, iš mūsų pasitraukdama, palieka mus demonais, drakonais, apokalipsės žvėrimis, zmijais. Minčiai mumyse silpstant, šios išlaisvinamos gyvenimo energijos mumyse stiprėja. Vitalizmas, F.Nyčė, A.Bergsonas – kvietimas gyventi yra labai patrauklu, bet reiktų nepamiršti, ką tai su savimi atneš – už paskutinės ribos slypi velnias, gyvesnis už visus gyvuosius.
Logosas yra sulaikantis vidinį demonizmą faktorius žmoguje. Ir to logoso jėga yra didžiulė ir galinga, nes turi tokia būti, kad sėkmingai sulaikyti panontologinį, pankosminį drakoną. Idealu būtų, jog šis drakonas būtų ištreniruotas, klausytų, tarnautų… Bet apie tai niekur nebėra nei šnekos. Gyvenant pasaulyje, velnias ateina per pasaulį, nedidelėm porcijom, atskirais atvejais, yra kaip ir išretėjęs, pasklidęs. O vienuolis atranda, jog velnias nedingo su atsisakytu pasauliu, jis tik nusimetė visas pasaulietiškas kaukes. Ir tada vienuoliui velnias jau pasirodo kaip po toks, prasideda jų dvikova. Ir vienuolis kažkokiu momentu supranta, jog kaip žmogus jis velnio nugalėti negali. Žmogus negali. Nes, velnias yra angelas. Vienuolis jungiasi su dievu prieš angelą. Jungiasi mintimi. Mintis nėra žmogiškas elementas, ji yra dieviška. Gal todėl galvojimas vis sunkiau dabartiniame pasaulyje mums ir duodasi – tai ne žmogaus, bet dievų savybė, o dangus mums jau nutolo nepasiekiamai. Už tai velniai šoka aplinkui netrukdomi.
Dieviška mintis – šviesos spindulys, sulaiko mumyse gyvybės drakono absoliutizmą, dieviškas įrankis. Žmogus turi jaustis, suvokti save dievu, kitaip pralaimės. Nes žmogus yra antrinis produktas, dieviškos minties pirštinė, užsidėta, kad kautis su gyvenimu. Žmogus yra tapęs tos kovos vieta. Jis nei pilnai neturi minties, nei pilnai neturi gyvenimo. Dievai – mintis, šviesa – yra gyvenimo antitezė. T.y.dievui gyvenimas yra mirtis. O gyvybei mirtis yra dieviškumas. Susijungus su mintimi, mąstymu, įeinama kaip į šventyklą žemėje – vietą, kur gyvybės taisyklės neveikia (nors esame ne mirę). Pasijusti angelu užtenka pamirti į gryną minties stichiją (ir nebesinorės grįžti, dėl to pavojinga). Nes gyvybė randasi, žemėje gimstame, kai minties nejudrumas iškeičia save į laiką, norus, aistras, permainas – ir mintis tampa judri žemišku būdu kūno pirštinėje. Niekur kitur tokio judrumo nėra ir jo nereikia: nėra atstumų, nėra prieš ir po, nėra norų ir jų išsipildymo, viskas egzistuoja kartu ir vienu metu. O jei jau užsiėmei laiku, tai jau viskas, nebe mintis, bet jau išvirto drakonu, gyvybe žemėje.

Žmogus yra kvietimas išspręsti lygtį, problemą, būvį ir tai ir yra mūsų gyvenimas. Ir jos nesprendžiant, atsisakant ja užsiimti, mūsų būtis yra sužlugdoma. Negrįžai prie savo žmogiškumo, ir nežinia, ar dar vieną gyvenimą, dar vieną galimybę gausi. Gyvenimas yra trumpas, jei pažiūrėti iš to taško, kad reikia realizuotis kaip žmogui. Abi jėgas savyje sulaikyti – ne žmogaus jėgoms. Bet reikia pasirinkti, su kuo tu. paprasto žmogaus kasdieninis galvojimas yra ne kas kita, kaip kompromisas. T.y. tam tikras gyvenimo ir minties sujungimas, paraližuojantis tiek vieną, tiek kitą. kasdieniniame galvojime yra per daug gyvenimo, rūpesčių apie gyvenimą, buities, visuomenės, socialinio gyvenimo. Todėl mūsų kasdieninio gyvenimo laukas blokuoja mintį ir mąstymą, juos išsklaido. Buitis užmuša mąstymo šviesą. Žmogus tampa zooparku – drąsus kaip liūtas, akylas kaip erelis, vikrus kaip kiškis. Iš viso to save kažkaip ir konstruojam, zoo blokuoja logos.

Gyvenimas neleidžia susikoncentruoti į mąstymą, o mąstymas, tapęs galvojimu, sveiku protu, užmuša gyvenimą. Vietoj stichijų, vienos ar kitos apvaldymo, žmogus eina su jomis į kompromisą. Kompromisas – miesčionio būtis. Ir neteisinga yra jį priimti kaip normalumo rodiklį, paverčiant tada kitus jau angelais ar demonais. Nes iš tikro tai miečionis, paprastas ir normalus, yra žmogus tik pačiu pačiu minimumu. Jis bijo gyvenimo ir yra per kvailas mąstymui. Ir tai nėra kokia nors pirminė tapimo žmogumi stadija ar medžiaga, iš kurios žmogus dar išsivystys. Ne, tai esame mes, tiek kiek žmogumi būti atsisakome – išsižmoginam, nesugebėdami savęs priimti kaip mūšio lauko, einame į kompromisą.
Miesčionio galvojimas – sveikas protas – yra mąstymo simuliakras, aklavietė. Nemąstymas. Ir todėl pats miesčionis yra ne žmogus, o nesusipratimas. Jis visą laiką stengiasi pasislėpti nuo rizikos kasdienybėje. Bet šita priedanga yra labai trapi, nes žmogus mirtingas ir teks atsiskaityti, ar ir kiek jam pavyko tapti žmogumi? Ar jis tik pergyveno visą laiką savęs paties periferijoje? Būti žmogumi ir yra rizika. Kas vengia rizikuoti, vengia būti pačiu savimi. Taip, verslas, veikla yra rizika, bet ir tapti filosofu ir skirtis nuo miečionių masės savo mąstymu irgi yra rizika ir reikalauja drąsos… Kas gyvenime ne atsibunda, po mirties atsibusti jau yra per vėlu. Kasdienybėje žmogus nėra žmogus, tai tik jo simuliakras. Su kasdienybe reikia kautis, nes gyventi kasdienybėje ir mąstyti yra du nesuderinami dalykai.

(Bus daugiau)

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (II dalis)

Inteligentai reiškia mąstantys. Carinėje Rusijoje tai buvo raznočinsai – ėmę mąstyti įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – iš baudžiauninkų (dvarininkų nesantuokiniai vaikai, pvz), iš tarnautojų, raštininkų, amatininkų, taip pat iš imperijos pakrasčių – žydų tautybės, pvz. XIXa. vidurio reformų pasekoje prileisti prie mokslų, studijų, žinių… Taip kalba A. Duginas, bet likusiame pasaulyje irgi buvo ne kitaip.

Ir ta grupė ryškiai skyrėsi nuo kilmingųjų, dvarininkų: tai ne tik nesusišaukiančios tarpusavyje, tai – priešingos viena kitai grupės. Galima sakyti, jog vos ne pusė Rusijos buvo nesąntuokiniai dvarininkų vaikai su didžiulės vidinės priešpriešos problema: ambicijos ir pažeminimas, galimybės ir nepripažinimas – neturėti socialinio statuso klasinėje visuomenėje yra tragedija. Klasinę visuomenę griaunantys socialiniai liftai – galimybė pereiti iš vieno sluoksnio į kitą – sukuria baisius žmones. Pvz, kaimiečiai sostinėje, jie visada sieks vietos, kuriai yra netinkami, matys visus kitus kaip grėsmę ir sieks juos eliminuoti… O tada tai buvo tikra bomba caro valdžiai; jos pačios išperėti, Dostojevskio tiksliai aprašyti biesai, kurie, paradoksalu, bet XIXa ir XXa. sąndūroje buvo geriausia, ką ta visuomenė turėjo.

Su tarybine inteligencija situacija buvo ta pati. Tai irgi buvo darbininkai, valstiečiai, kareiviai, gavę priėjimą prie mokslo ir žinių – ir vėl pirma karta nuo žagrės, kaip sakoma. Ir, jei XIXa. inteligencija dvarininkus šiek tiek pastūmė į šalį, tai XXa. ji juos pakeitė (nes tie buvo išnaikinami). Ir nepasitikėjimas inteligencija buvo (pvz.iš partijos ir vyriausybės pusės), nes nežinota, kaip tos žinios juos paveiks, kaip jie į žinias sureaguos… Žinoma tendencija, jog tokia jauna, pirmos kartos inteligencija, pradeda kaip kraštutiniai kairieji ir baigia gyvenimą kraštutiniais dešiniaisiais. Ir akcentas kaip tik į kraštutinumus ir jų pasekmes…
Jau dabar mums įprasta manyti ir mes visiškai su tuo sutinkas, jog dėl ko žinios duodamos? – Kad vystyti, statyti valstybę, mokslą, kultūrą, prisidėti prie visuomenės sužydėjimo… O iš tikro tai yra materialistinis, naudotojiškas, juodnugarių požiūris į žinias ir studijas. Nes iš seno, žinios yra pačios dėl savęs ir studijavo tie, kurie nebuvo aplinkybių verčiami su jomis toliau kažką daryti – tai buvo normali prabanga. Klasinėje visuomenėje kiekvienas žino savo vietą ir gyvena pagal išteklius, nes kitos galimybės nėra, nėra pasirinkimo – tokioje visuomenėje didelio biznio nepadarysi – turtingi perka mažai, nes ir taip visko turi, o neturtingi pirkti neturi už ką, yra nagingi, pasidaro viską sau patys. Todėl tokią visuomenę reikia griauti, reikia kad visi jos nariai būtų nuvažiavę žemyn ar pakilę aukštyn, neturintys supratimo apie savo vietą ar galimybes ir kad jų nenusipirksi. Tada biznis suklestės…

XXa. atnešė madą priekaištauti, kodėl kažkas, žinias įgijęs, jų nenaudoja viešam gėriui kurti ar vystyti… Arba, kaip drįsta jiems duotas žinias naudoti prieš valstybę, kuri jiems galimybę studijuoti suteikė… O Kalba turėtų eiti apie išsimokslinimo naudojimą praktikoje, kai tos žinios yra teorija ir visai tam naudojimui neskirtos. XIXa. narodnikai tapo kovotojais už liaudies laisvę (kai ar liaudis jų to prašė?) ir teroristais (nes norėjo sunaikinti blogį) – būdami pažangiausia, gabiausia, šviesiausia, drąsiausia, protingiausia visuomenės dalimi, jie nematė jokio pritaikymo sau egzistuojančiose visuomenės stuktūrose, todėl jas griovė ir svajojo pastatyti naujas. Ir kas iš to išėjo?
Niekas juk jiems tokio tikslo nestatė, kad, girdi, gaunate išsimokslinimą, jog sukurti geresnį pasaulį. Čia jiems patiems taip savaime aišku atrodė – kaltės ir nesąmoningos baimės jausmas: man pasisekė, o milijonams – ne; įsivaizduok, o jei būtų nepasisekę ir man? – reikia išnaikinti tokią dichotomiją, pasisekę turi būti visiems (nori jie to, ar ne)… Baimė, kylanti iš netiktumo, yra būdinga visiems, atsidūrusiems ne savo vietoje., be tradicijos tam, be šaknų – reikia išpirkti savo išskirtinumą, užsitarnauti, atmokėti… Ta prasme su žiniomis susidurti pavojinga, nuo pradžių jos užvaldo žmogų, o ne žmogus valdo jas. Iš čia neapgalvoti, neišmintingi veiksmai, naujo tikėjimo skelbimo entuziazmas. Nes revoliucijų liaudis nedaro. Jas daro idėjomis persiėmę, trokštantys jas įgyvendinti. Ir vėlgi, apie naujo pasaulio utopijas galima diskutuoti, propaguoti ir svajoti metų metais. Jos įgyvendinamos, kai naudą jose pamato ir ekonomikos bei finansų atstovai – panaudoja idėjinius kaip vairą ir pasidaro sau reikiamas reformas, užsiima reikiamas kėdes. Pasaulyje, kuriame gyvename, idėjų nešiotojai negali nieko ir naudingi tik tiek, kiek jais pasinaudoja idėjų neturintys, bet turintys pinigų.
Gyvenimas, pasaulis, jame vykstantys procesai, viskas yra sudėtinga: daugybės jėgų kovos, sąveika, įtakos. Kai tai bandoma supaprastinti – kad galima būtų paaiškinti, ar, tiesiog, jog taip yra lengviau gyventi, tai iš to išeina labai apgaulingas paprastumas… – Heidegeris sakė, jog nieko nėra sudėtingesnio, kaip tai, kas rodosi paprasta. Kas iš paviršiaus atrodo primityvu ar kvaila, iš tikro yra sudėtinga, ištobulinta sistema- t.y. paprastą žmogų padarė paprastu kažkas, kas buvo labai protingas ir žinojo, ką daro. Jei analizuoti kvailumo struktūras, pasirodys, jog tai nėra tik sumenkintas protingumas. Nieko panašaus, tai alternatyvi sąmonės organizacija, kuri veikia pagal savo specifinį algoritmą… paprastumas, kvailumas pasirodo esą sudėtingi reiškiniai, ir, kai paprastas žmogus mano, jog jis sako kažką savaime suprantamo ir banalaus, dažniausiai tai yra labai sudėtinga ir neteisinga konstrukcija.
Intoksikacija žiniomis: prileisti, pripuolę, negali atsidžiaugti, negali pasisotinti… Nori viską pakeisti, nežino savo ribų, realių proprcijų, galimybių. Nėra saiko jausmo. O juk kultūra susiklostė, išsivystė per amžius, per kartas… Ir tada akivaizdu, jog per greitai pereita iš socialinės grupės, neturėjusios žinių, į socialinę grupę, žinias turinčią: galimybė mokyti, mastyti, valdyti – kaip jomis naudotis protingai ir saikingai? Brandos dar nėra, bloškiamasi nuo vieno kraštutinumo į kitą… Tokį inteligentijos charakterį galima įvardinti kaip titanišką. Titanus graikų mitologijoje charakterizuoja tai, jog jie nejaučia saiko, nežino ribų, nematuoja savo jėgų – superherojai… Nėra ramios, metodiškos, senos žinių formavimo tradicijos – ji pastoviai buvus nutraukiama. Specialiai? Nes tokiu būdu pastoviai egzistuoja tik šviežiai iškepti inteligentai, o suoprotis pas tokį žmogų ne savas, bet pasiskolintas, susirankiotas, kitų į jo galvą įdėtas. Teisinamasi, jog pasaulį skubiai būtina keisti, pertvarkyti tuoj pat, o nėra kam, reikia kuo greičiau pagaminti naujus kadrus… Nes tie, kurie jau yra, vyresni, protingesni, patyrę, tų jau nebe sudurninsi, grynu entuziazmu uždegęs prieš pabūklų vamždžius nebe išvarysi. Jie jau neklausys ir neis, ir nedarys, ką liepti… reikia arba jauniklių, arba negalvojančių, bet gobšų pinigams.
O žinių ir studijų tradicijoje per ilgesnį laiką susigulėję tau pasakys, jog yra pragaras, ir yra rojus. Jei tu randiesi pragare, tai norėti jį griebti ir performuoti į rojų yra klaidinga. Antro rojaus nereikia. Pragaras yra savo vietoj ir atitinka savo prigimtį. Ir visos reformos čia išvirs tik į bloga ir dar blogesnį, tai iš anksto žinoma. Reikia vietoj to užsiimti savo sąmonės kultivavimu.

(bus daugiau)

 

 

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (I dalis)

Vieningoje būties grandinėje pagoniška filosofija pertrūkių nemato, todėl judėjų- krikščionių dogmatikos ji negali suprasti. J.Golovinas teigia, jog Plotinas stebisi: krikščionys niekina konkretų žemišką jausminį gyvenimą, tvirtindami, kad jiems pažadėta kažkokia kita žemė… taip pat pagal juos išeina jog bet kurio, net paties didžiausio niekšo siela nemirtinga, skirtingai nei žvaigždžių, pvz, nežiūrint į jų grožį. Kaip įmanoma šitą pasaulį ir jo dievus atskirti nuo nematomo pasaulio ir jo dievų?
Grožis – esminis antikinės kultūros žodis, grožis veda prie taip sunkiai pasiekiamo gėrio. Nelaisvi žmonės – instrumentum vocales – yra tik kalbantys instrumentai ir daugiau nieko, nors ir būtų šimtą kartų turtingi ir kilmingi. Todėl pagonys filosofai krikščionybę laikė absurdu, kai jinai radosi ir ėmė formuotis.

Areto – gėris, geras (žmogus) graikų kultūroje, priešingai viduramžiškajai, labdara neužsiėmė – geradario fenomenas tada neegzistavo. Pagrindinis moralinės būklės vektorius buvo laisvė. Ji žmoguje turi būti išauklėjama, nes blogas auklėjimas arba jo nebuvimas visiškai atneša vaisius – girtuoklystę, aistringumą, bailumą, pataikavimą – ir jie nustumia žmogų į nelaisvą būklę – vergovę, priklausomybę. Jei esi priklausomas nuo žmogaus, aplinkybių, myli kažką per daug – palik tai, atiduok, atsisakyk tų dievų, eik į kitą šventyklą. Būk atsargus su vertinimais, nes vertinti teisingai gali tik žmogus, esantis kelyje į individualaus logoso išvystymą. – Šia prasme politeistinė kultūra yra visiškai antisociali. Rūpintis vargšais reiškia susirišti su žmogumi žemu, priklausomu, nesugebančiu sau padėti paprasčiausiuose dalykuose – todėl jis nėra nepavojingas kitų dvasios sveikatai. Reikia lankyti stadionus, kad tapti stipriu ir greitu, filosofų susirinkimus, kad tapti protingu, mąstančiu, bet prašyti išmaldos ir atjautos – gėda. Žmonių situacija gyvenime yra dievų valia, o jie nemyli žmonių ta prasme, kaip krikščionybė mylinčiu žmones skelbia savą dievą (agape). Melsti dievus pagalbos neverta ir netgi pavojinga.
Krikščioniškas gerumas, širdingumas, gailestingumas, pasiaukojimas, nesielk kaip nenori, kad būtų elgiamasi su tavimi – politeizmo akimis žiūrint yra nonsensas. Pasyvus asmeninės ir visuomeninės pašalpos laukimas, taip pat atodūsiai, jog dievai žiaurūs, o žmonės irgi – toliau seks jau kapstymasis šiūkšlynuose, apdriskimas, puvimas: puiku, kompostas naudingas. Turėsi galimybę atgimti šunimi. Politeizmas auklėjo žmones stipriais, mąstančiais individais, bet, iš Rytų paėjo gandai, pasaulio pabaigos nuojautos, horizonte pakibo juoda žvaigždė – ją pavadino Nemezide… Ir greitai išplito nauja eskatologinė religija – krikščionybė.
Ar iki judeo- krikščionybės antikinis pasaulis nežinojo suirimo ir mirties? – Taip, bet tai visai kita istorija. Mirtis – kūno ir sielos išsiskyrimas, kai kūnas arba išyra į materijos dalis, arba perimamas maginių įtakų, o dvasia, jei nepasižymi energinga autonomija, plėšrios materijos yra įtraukiama į kokį nors kitą drinį – įeina į augalą, akmenį, žvėrį… Tokiuose begaliniuose virsmo ratuose ir transformacijose kūrėjo nėra ir būti negali. Dievai – tik demiurgai, organizuojantys materialinio pasaulio stichijas savo dieviškais aidosais ir spermatiniais logosais… bet kuris daiktas, mums sakoma, randasi ir baigiasi, dingsta? – Bet juk žvaigždės, metalai, akmenys išlieka? – Ne, pirma, jie per laiką tampa dulkėmis, o antra – jie iš viso mirę, todėl pasaulio galas jų ypatingai neliečia. Štai augalai, žvėrys ir žmonės, jie pradžioj kažkiek pasikankins, o paskui jų laukia nebūtis – krikščionys pasiruošę sutikti su tokiu judėjišku variantu, išimtį padarydami žmonėms, tikintiems į labai griežtas dogmas: gyvenimo ir mirties dualizmu, be jokios perspektyvos, pervirstančiu į ne mažiau žiaurų malonės ir amžinų kančių dualizmą.

Pagoniška, politeistinė kultūra mato judeo- krikščionybės monoteizmą kaip dykumą ir antigyvenimą. Kaip tuščią laiko leidimą, kai yra uždrausta beveik viskas: negalima nešti aukų šaltiniams ir akmenims, mylėti skulptūras ar medžius miške, moteris ir jaunus vyriškius pakely… belieka tik susikūprinti, belaukiant dievo smūgio, kankinti kūną alkiu ir nepritekliais, melsti atleidimo už nuodėmes, aptarnauti luošus – kai visa tai yra tik vergų ir senų bobų prietarai, iš neoplatonikų taško pažiūrėjus.
Ir tiktai kai Konstantinas priėmė krikščionybę ir Romos Imperija suskilo, pasirodė, kiek tai yra rimta. Judeo – krikščionybė sugriovė vyriško principo autonomiją ir vyrišką civilizaciją. Nors Roma savo laiku sunaikino Kartageną, bet motinų sūnūs, krikščionybės pagalba, sunaikino Imperiją ir išstūmė, pakeitė tėvų sūnus – karius. Kariai iš seno turėjo nepalyginamai gilesnes šaknis, nes jiems gyvenama erdvė buvo sakrali ir jie buvo panteistai… Tai buvo dievų konfliktas, ekspancija, sutikusi kontraekspansiją: karas grėsė kosmosui – tėvui ir motinai žemei, šventiems šaltiniams, miškams, monolitams, šventų šaltinių valdovams. Kitos tautos ir rasės yra ne šiaip sau kitos – tai yra priešiškos ordos, pavaldžios nežinomiems dievams.

Dabar be sparnų likęs vyriškas aidosas nebe turi jėgų konkuruoti su moteriška materija. Vyrų dvasioje mirė Pano, Eroso, Hermio aidai. dabar masiškai auga mamyčių sūneliai, decentralizuoti, pastoviai susirūpinę savo gerove, gyvenantys pagal principus „turėti“, „noriu“, „įsigyti“. Gyvenimas tapo konkurencine kova, o žmonės visi – garbėtroškos, gobši, negailestingi ir visiškai pasimeta, jei pasitaiko išeiti iš autoritetų įtakos sferos… Jei kažkada dvarai, vilos, rūmai, auksas tarnavo kaip atpirties taškai gyvenimo šokiui, tai jau I mūsų eros tūkstantmetyje visa tai tampa tik tikslu. Svarbiausia, stengtis išvengti skausmo pakeliui į malonumus.
Judeo- krikščionybė yra socialinė ir matriarchalinė religija: motina ir vaikas, moteriškos savybės, tokios kaip jaukumas, rūpestingumas, gailestingumas akcentuojamos iki neįmanomo. Vyro situacija negatyvi, biblinė gyvatė asocijuojama tiesiogiai su falu, vienuoliai vadina penį „šuniu ant grandinės“.
Materija yra tuštumas, motinų sūnums visada visko truks. Protinga širdis, kaip patarė Nyčė, turėtų vengti su jais ką nors bendra turėti… Alchemija ir hermetika mums liko visiškai uždarytos ir nesuprantamos, nes esame ne tik į monoteizmą performatuoti, mus valdo moteriškas pradas ir vyriškas pradas, kurį žinome dabar, telikęs apgailėtinas.

Antikristu netiki tik ateistai ir materialistai, visi kiti jo atėjimu neabejoja. Kada jis ateis? Jis ateina dabar. Kai baigiasi struktūruota visuomenė, tradicijos atkrinta, istorija nutrūksta, moralinių vertybių sistema nebe egzistuoja – būties audinys plyšta ir per jo skyles į mus įžengia antikristas. Kad su juo kovoti, apie tai kalba jau neina, nes jis – jau mūsų viduje. Skirtumas yra tik tarp tų, kurie nuo to kenčia, ir tų, kurie bėga pirmose eilėse, džiaugsmingai padėdami jam įsigalėti – trockistai, globalistai, žalia kairė… Ir, žinoma, tarpe šių įvardintų grupių yra pelkė tų, kurių gyvenime neaplanko nei viena mintis.

(Bus daugiau)

 

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as