Kriaušių metas

1
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. III dalis
2
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. II dalis
3
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. I dalis
4
Kaip valdžia išlieka valdžioj. V dalis, pabaiga
5
Kaip valdžia išlieka valdžioj. IV dalis
6
Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis
7
Kaip valdžia išlieka valdžioj. II dalis
8
Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis
9
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga
10
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. III dalis

Mes XXIa. pradžioje, žinoma, turime jau kitus pavyzdžius, kas atsitiko su šalimis, valdomomis mažų, šlubų, šveplų ar rauplėtų diktatorių. Iš anų laikų mums dar gal tik koks Napoleonas aktualus likęs, bet 1920 m. pvz, buvo išleista monografija apie ką tik nuo sosto nušalintą Vokietijos Keizerį Wilhelmą II, kuris, pasirodo, blogai valdė vieną ranką, ir tada jau buvo galima garsiai diskutuoti, kokia jo luošumo įtaka buvo jo valdytos šalies likimui… Paradoksas, bet fašistine tapusią Vokietiją, diskusija ar ne diskusija, valdyti užsiėmė vėl, invalidų klika: emocinis luošys Hitleris, svajojantis ekstazėje susilieti su minia ir pasijusti absoliučiu ir visagaliu; į klumpę panašia kojos pėda, invalidas Giobelsas, mieliausiai vaikštinėjantis rūmų parketais; narkomanas Geringas, kuris, su tokiais pat kaip ir jis draugeliais nepraleido progos „papuotauti maro metu“… Kaip šitų vadovų „sveikata“ nekrito į akis šalies gyventojams, liaudžiai, tautai? – Gana paprastu triuku fašistinė vadovybė nukreipė visuotinį dėmesį nuo savo nepilnavertiškumų, paskelbus vienu iš ideologinių punktų temą apie „gyvybę, nevertą kad gyventi“ – žodžiu, eksternalizavo savo pačią slapčiausią vidinę varomają jėgą kaip kažką išorinio, svetimo – paribinį reiškinį, ėmėsi jo „nešiotojus“ aktyviai įvardinti ir naikinti. Ir visuomenė su jais kartu, kur jai buvo nurodoma, ėjo ir ieškojo. Ir niekas nebe atsisuko gerai įsižiūrėti į nurodytojus. Nes ideologijos nurodytų „išsigimimų“ netrūko… Tarp kitko, taisyklė turėtų būti tokia: jei kas nors valdžioj ar į ją veržiasi, reikia stebėti, kas su juo negerai, fiziškai ar psichiškai – ką jis stengiasi kompensuoti, valdžios siekdamas?

O po karo, kadangi fašistai elgėsi taip negerai, tai politika nusviro į visiškai priešingą, ir puoselėtinas pasidarė bet koks gyvenimas, įskaitant žudikus, psichopatus, pamišėlius, nesvarbu, kiek jie visuomenei kainuoja, ir kad jie, viskuo aprūpinti gyvens šimtą metų, kai tuo tarpu doriems ir įstatymų besilaikantiems piliečiams visko truks ir jie vargą vargs. Čia tokie paradoksai, kai žmonės pasaulį teisingu stengiasi padaryti. Rezultate, kas tik netingi, rekia, kad „taip neteisinga“ ir įstatymų leidėjai tuoj puola rašyti naujus nurodymus, keisti įsakymus ar tobulinti ideologijas su propagandom. Nes, jei žmogus yra kūrėjas, tai jis turi pasaulį pataisyt. Negali gi pasaulis būti sukurtas neteisingu!… Kai labai gaila, bet pasaulis yra neteisingu, dalink jo gėrybes kaip nori, kažkam visada kažko truks. Bet, jei valstybės valdžios nepalaikys teisingumo įmanomumo iliuzijos, ir leis žmonėms suprasti, kad jų balsas į dangų neina, niekada nėjo ir neis, tai bus revoliucija ir liaudis juos suplėšys gabalais plikom rankom.

Todėl nepaliaujamai šnekama ne tik apie demokratijos tobulinimą, bet ir žmonės turi save taisyti, treniruoti, gerinti, tobulinti – maždaug, jei tau pasaulis rodosi negeras, tai gal tu pats kažkoks nekokybiškas? Apsičiupinėk, nes kaltė tikriausiai yra tavyje .Todėl ir olimpinis judėjimas XXa. išaugo į sekuliarią religiją – sportas, fizkultūra labai tinka masėms, neturinčioms jau nieko bendra su dvasingumu ar siela, ir ta prasme yra suluošintos ant visai… Nes, jei kažkada visas gyvenimas vyko sakralioje erdvėje, kiekvienas veiksmas ar žodis buvo sakralus, nebuvo užsiėmimo, ornamento, pasakojimo ar dainos, kuri neatliktų sakralios funkcijos, tai religija, su savo įsigalėjimu, atnešė skilimą, sakraliomis liko tik šventinės dienos, maldos bažnyčioje ir šventikai su bažnyčių inventorium ir sakramentais… O paskui ir tą sakralumą pamaikino.

Žmonėse išliko siekis siekti, bet nebe liko ko. Taigi, jiem  tuoj kompensacijai buvo pasiūlyta fizinis tobulumas, dietos, mados, terapijos, meditacijos, ascencijos… Mokslo ir technikos naujienos, valdžios, garbės, turtų ir galios siekimai… Malonumų vaikymasis. Žodžiu, „kur žmonės nepasirodo, jų invalidumas žygiuoja priekyje“. Tada, jei „invalidais esam visi, kiekvienas kažkokiu savo specifiniu būdu, tai gyvenimas tampa pratimų, treniruočių visuma. Žmogus tampa akrobatu, besistengiančiu pergyventi gyvenimą, kaip pereiti lyną“ (Nyčė). O Kafka, pvz, lyną jau netgi ne kažkur aukštai matė ir ant jo balansuoti jau nesiruošė. Pagal jį lynas jau virto virve, ištempta kažkur pažeme, ir už kurios galima lengvai užkliūti ir prisimušti, jei nepastebėsi laiku… Ir žmogus tada jau ne žmogus, bet tik ištreniruotas gyvūnas, pagal komandą demonstruojantis vienus ar kitus triukus. Ir gaunantis už tai saldainį – algą, pvz.

Žodžiu, civilizacija, valstybė, miesto gyvenimas daro žmones vis labiau invalidais, o nežmonėmis vadina tuos, kurie į civilizacijos girnas dar neįtraukti, pasislėpę laikosi kažkur pakraščiuose, turi dar geresnę sveikatą, žino (dar) savą valią, turi supratimą… Kurie dar sugeba pasipriešinti. Jei Nyčė dar advokatavo gyventi drąsiai, nevengti pavojų, tai Kafka jau buvo gimnastikos, vegetarizmo ir higienos, tokių madingų jo gyventu laiku, propaguotojas. Jei Nyčė drąsino „eiti per lyną“, tai Kafka teigė, jog „vis tik, rasti gyvenimo kelią yra labai sunku“, labai lengva suklysti, suklupti, žolėje ištempto šniūro nepastebėjus. Kuo toliau į XXa. galą, tuo žmogus jau ieško tik paprastų ir dar paprastesnių dalykų, jo siekiai smulkėja, poreikiai primityvėja, baimės auga ir tampa visuotinėmis, viską užkloja depresijos.

Atrodo, gyvename neblogai, ir viskas gerėja, o kas svarbu? – pavalgyti, apsirengti, stogas virš galvos, seksas, visokie materialiniai turtai… Net jei dvasia ir nebūtų buvus paskelbta neegzistuojančia, žmogus iki jos ieškojimo vis tiek neprieitų, pilna burna pastoviai kramtydamas ir trečią mašiną ar ketvirtą namą, kaip labai būtinus, pirkdamas, ir vis Maslovo piramide aukštyn kaip nepakildamas,  taip nepakildamas…. Bet tvirtai įsitikinęs, jog seniau, kai skurdas ir vargas buvo, tai tada žmonėms dvasingumas dar mažiau rūpėjo, jei tai iš viso, dar įmanoma, kad mažiau, nei dabar, rūpėtų. Kai seniau, galvok kaip nori, bet nenuneigsi, kad ta poreikių piramidė stovėjo ant galvos – ant smaigalio- pagal vaizduojamų vertybių svarbos išsidėstymą. Būtent dvasia buvo pirminė ir viso ko pagrindas. Ir tai yra teisinga… Kaip ir Kabalos „gyvenimo medžio“ augimas iš debesų žemyn, link mūsų gyvenamos ašarų pakalnės. Nes, netgi ir gamtoje augantys, mums įprasti medžiai, jie neauga šakomis link dangaus, jie auga gilyn į žemę šaknimis – reiktų apie tai pamastyti laisvalaikiu.

O žodis „askezė“,  kaip dar Nyčė pabrėžė, graikų kalboje reiškia paprasčiausią treniravimąsi. Askezė – treniravimasis gyvenimu, jį gyvenant, ir, įvairūs jo stiliai ir yra skirtingos kultūros. Ir toliau jis šitąs gyvenimo praktikas dalina į sveikas ir nesveikas, t.y. sergančias. Sveikieji siekia augti, gyvenimą gyvendami ir jo patirties dėka. O sergantys, kadangi yra ne sveiki, tai pastoviai kuria sąmokslus, kaip atsikeršyti , kurdami blogas asketizmus/praktikas, ne sveikatą, bet sirgimą skatinančius… Nyčė vaizduoja juos, „sergančius“, žengiančius gretom, iš amžių glūdumos, pirmyn ir mosuojančius – grasinančius – savo ramentais…

(bus daugiau)

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. II dalis

Kodėl dvi tradicijos, iš viduramžių einanti ir renesansinė, taip skirtingai vaizduoja žmogų, yra klausimas, kurio atsakymas labai logiškas – ne tam pradedi kažką naujo, kad toliau sektum senu… Čia gal reiktų klausti, kaip mes priimam žmonijos (kultūros) istoriją kaip vientisą ir, netgi, viena iš kita sekančių etapų sudaryta? Kai ta istorija yra vieni lūžiai ir pradėjimai iš naujo, vis visai kažko kito?

Ir kaip mes tikim, kad tie naujieji, jie žino geriau ir sako tiesą, o senieji tai nieko neišmanė, nesuprato ir į juos nereikia kreipti dėmesio? – Mūsų smegenys visiškai užpudrinti, jei dar jie yra… Tikslas pasiektas. Apie ložę Bnai Brit, jau daugiau, nei 150 metų verčiančią visą pasaulį plėsti tolerantiškumo ribas, minėjau pereito mėnesio įraše. Bet čia jau arti paviršiaus esantis, netgi nepaslėptas sluoksnis, prilygintinas tam, kai  XVIa. jau radosi visas visuomenės sluoksnis su nauju požiūriu į pasaulį ir buržuaziniu verslumu… O viso to pradžia buvo vienetinė ir giliai, Renesansą kaip reiškinį kūrė keletas „renesansinių žmonių“ ir mes žinome tik kultūros istorijos akcentuojamus jų veiklos nuopelnus. O kad tai buvo projektas, turintis kryptingą užmanymą, šitai niekieno neakcentuojama – mes kažkaip manome, jog kultūra, kaip ir gamta (natūra) vystosi pati savaime, gaivališkai –  jei jau dievas nesukūrė gamtos, tai ir kultūra rutuliojasi pati iš savęs…

Vienu žodžiu, kai XXa. pabaigoje į paviršų iškilo Siono Priorato organizacijos pavadinimas, buvo tiek pat jos egzistavimu netikinčių, kaip ir tikinčių. Pvz, vadovavusiais Prioratui – jo niutonais – yra buvę, teigiama, tokios figūros, kaip Botičelis, Da Vinčis, V.Hugo, Ž. Kokto – figūros, kurias žinome kaip menininkus, bet įsigilinus pasirodo, jog tie universalai , savo gyvenimo bėgyje kardinaliai pakeitė visuomenės ir laikmečio veidą, paliko pasaulį po savęs jau kitokį, nei tas, į kurį buvo gimę… Jei žiūrint iš fonetinės kabalos taško, tai ir pats slaptos organizacijos pavadinimas primins ir nusidėjėlius (sinners) griešnykus, kaip ir graikai, kuriuos jie propagavo, ir parijus… Ir auksas irgi tenkažkur bus.

Tiesa, Botičelis, pvz, gyvenimo gale gailėjosi, atgailavo ir atvirai demonstravo save dievobaimingu ir tikinčiu, bet žalos taip paprastai nenubrauksi – mes nebe mokame perskaityti revoliuciniai magiškos ir kontraversiškos simbolikos nei jo „Veneros gimime“, nei „Pavasaryje “ ar kitur jo kūriniuose. Bet tie paveikslai vis tiek yra ir veikia, kaip sumanyti. Menas visais laikais, neskaitant jo socialinės ar kultūrinės įtakos, dar buvo ir yra gryna magija.

XXa. antrą pusę žiūrint, tai jau ir kasti giliai nereikia, iš karto matosi, kas propagavo narkotikus masėms – E. Preslis, Bitlai, Dž. Morisonas… Kas kėlė spalvotų mažumų vertę, propagavo feminizmą, ką reiškė gėjų išpopuliarinimui ir akceptacijai F.Merkuris, E. Džonas, transdženderizmui – D. Bouvis… Ką yra pastatytos nuveikti Madona ar Lady Gaga… Ir iš viso, savo dainų gi nebe dainuojam seniai, vis afrikietiški ritmai populiarią XXa. muziką užvaldę, jau vien to užtenka, kad košė rastųsi galvose ir priimtume pasaulį, net nepastebėdami, jog viskas jame apversta aukštyn kojom prasminiame lygyje. – nagrinėdamas Nyčę, P.Sloterdijk abstulbina savo skaitytojus jo teiginiu, jog „ilgainiui išgyvens tiktai luoši“, nors, turi omenyje kaip tik tokius „luošus pasaulio suvokime“.Kas kažkada buvo parijai, dabar yra garbinami ir kopijuojami. Ir tai netgi yra progreso pasiekimas!

Įdomu, jog šis žodis – „luošas“- ėmė mums rėžti ausį visai neseniai kultūriniame istoriniame laike. Nes dievo sukurtame pasaulyje visi mes buvom „dievo žmonės“, o luoši, kaip tik dėl savo negalios, buvo dar arčiau kūrėjo, nei įgalieji, veikiantys gyvenime ir dar visokias kitas veiklas, kai luošieji pagrinde meldėsi… Čia tik žmogaus – kūrėjo pasaulyje, nuo Renesanso, tiems kurie negalios apriboti savo veikloje, jiems liko arba stengtis dvigunai, kad funkcionavimu išmokti prilygti sveikiems, arba jie tapo brokuoti, veltėdžiai ir gėdijosi, lyg invalidumas būtų jų kaltė – būtent tai yra logiška pasaulyje, kur šeimininku, taip pat ir savo likimo, yra paskelbtas pats žmogus… Žinoma, politkorektiškumo eroje jiems taikoma pozityvi diskriminacija, bet pasaulio teisingumu ji mūsų irgi neįtikina.

XIXa. pabaigoje, neįgaliųjų pedagogikos užgimimo aušroje, buvo tikima, jog „suteikus invalidams laisvę vystytis, jie sieks, motyvuojami noro dalyvauti visuomenėje lygiai su sveikaisiais, stiprinti savo valią, treniruotis, įgis reikiamus įgūdžius – sugebės, galiausiai, valdyti lėktuvą be kojų ar groti smuiku be rankų“. Tiesa, greitai radosi ir paralelinis, žymiai lengvesnis, taip vadinamas „bohemos kelias“ – jį pasirinkusiems, nebe reikėjo siekti prilygti sveikiesiems (ne tik fizine, bet ir emocinio, psichologinio ar kokio kitokio invalidumo prasme). Jie ėmė kelti savo sužalojimų ar deformacijų vertę, įvardindami tai „unikalumu“ ir „būti menininku“. Jau Nyčė pastebėjo, jog tradiciją, kai „sveiki kūrė sveiką meną sveikatai“ pakeičia „sergančių kuriamas sergantis menas, kuris susargdina ir dar buvusius sveikus“, menu tapo populiaru užsiimti, kai kitokiai veiklai gyvenime nebuvai labai tinkamas – per užpakalines duris grįžo teiginys, kad „dievas mane tokį sukūrė, todėl esu geras ir toks“… Ir netgi geresnis, pasirodo. Tokie žmonės kultūrą perėmė, ilgainiui, ir dabar rezultatu žavimės,  o klasikos neliko nei padujų…

Kai realus invalidų heroiškumas išėjo iš mados ir liko pamirštas. Jei šios vitalistinės filosofijos kilmė buvo vokiškai kalbančiose Europos šalyse, tai egzistencialistinė filosofija – politištai užblokuotųjų – kilo Prancūsiją okupavus 1940m. Ir ilgainiui, visoms joms susimaišius, gimė socialinės valstybės koncepcija, paradoksalu, bet siekianti laikyti žmones masiškai neįgaliais – ant valstybės pagalbos ramentų – ir naikinanti bet kokius sveikatos ir savarankiškumo pasireiškimus žmoguje, tos valstybės pilietyje. Nes žmogui valstybė turi būti reikalinga, jis turi tikėti, jog be valstybės prapuls, mokėti mokesčius neburbėdamas ir kęsti valdininkus ant savo kupros nesiskųsdamas.

Įdomu, jog valstybė, kaip tik skatinusi atsisakyti ramentų, tiesiogine prasme, buvo Vokietija po 1918 metų, kai joje buvo apie 2,7 milijono karo suluošintų žmonių ir nebuvo jokios finansinės galimybės jiems visiems padėti. Tai sutapo ir su psichoanalizės atradimais, pvz, jog „nepilnaverčiai bet kuria prasme piliečiai pavydi pilnaverčiams“, kad „neįgalūs bet kuria prasme yra linkę veržtis vadovauti sveikiesiems“ ir pan. O Nyčė dar 1880 metų meditacijose kėlė klausimus, ar invalidumas suderinamas su valdžia? Kas yra valdžia, ko ji verta, jei prieinama ir invalidui? Kas atsitinka su visuomene, kai ji yra valdoma neįgalaus vadovo?

(bus daugiau)

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. I dalis

Yra Vokietijoje toksai pasaulinio garso filosofas olandiška pavarde, Peter Sloterdijk. Jis jau amžiuje, parašęs daug knygų, išgarsėjęs minties orginalumu – jo 60- mečio proga Karlsrhue mieste buvo trijų dienų konferencija apie jį ir jo filosofines įžvalgas, A. Merkel atsiuntė sveikinimo telegramą… Kaip sakė vienas filosofo draugas olandas, ne pati ji atsiuntė, žinoma, jos sekretoriatas, bet Olandijoje tai neįsivaizduojama, kad ministras pirmininkas turėtų madą sveikinti filosofą, kad ir pasaulinio garso…

Naujausios savo knygos epitetu P. Sloterdijk parinko R. M. Rilkės eilėraštį „Torsas“ – apie graikų dievo skulptūrą muziejuje, be rankų/kojų, be akių, ir vis tiek, žiūrovą stebinčią kiekvienu savo marmurinio kūno centimetru (kaip dievui ir priklauso, pridurčiau nuo saves) – o poetas baigia netikėtu posūkiu/ išvada/ paliepimu: tu privalai keisti savo gyvenimą!… Kokie buvo Rilkės paskatai šitaip rašyti, tai atskiras klausimas. Teoretiškai, kaip minėjau, viskas atitinka – dievas yra vientisas, tobulas ir visur vienu metu – iš čia eina dievo vaizdavimas tik kaip galvą ar akį, ranką ar koją – nėra skirtumo, dievo visuma yra net mažiausioje jo dalyje.

Su žmogumi yra kitaip. Dėl įvairių priežaščių istorijos bėgyje jis buvo vis mažinamas, apkapojamas, fragmentuojamas, ir, tuo pačiu, jam buvo vis įnirtingiau tvirtinama, kad jis – vis labiau yra visuma… Kol tas materijos fragmentas, vadinamas žmogumi, dar laikėsi už dvasios ir kontaktavo su amžinybe, tai turėjo ir priėjimą prie buvusios savo visumos (plano) idėjų pasaulyje (jei pagal Platoną). O kai materializmas ir mokslas tą jungtį irgi sugriovę ir dvasią paskelbė neegzistuojančia, tai ir liko žmonės fragmentais be jokios perspektyvos į visumą, invalidų sąmbūriu ir tiek. Ir mums be perstojo kartoja, keistis, vystytis, tobulėti, augti… Apie tai kalbama ir P. Sloterdijk knygoje, kaip šitas požiūris į žmogų susiformavo XXa. bėgyje. O kadangi dvasios atsisakyta, jei iš esmės, tai Renesanse, su humanizmo pradžia – procesas įsisenėjęs, nuėjęs toli ir padėtis liūdna.

Jei žmogui jau šimtmečiais į galvą kalama veikti, daryti, kurti, tai buvimas, darymas nedarant, nebe egzistuoja netgi kaip pasirinkimo galimybė. Lieka tiktai veikti ir veikti dar labiau… O žinant, kaip pasaulis, kuriame gyvename, funkcionuoja, kad visa, ką darai, grįžta tau atgal pasekmėmis, ir tada jau turi daryti dar daugiau, kažkaip kapstytis, gelbėtis, kas vėl turi pasekmes – žodžiu, prapuoli be šansų nuo pačių pačių pradžių.

Jeigu tęsiant ankstesniuose mano įrašuose vystytą temą, bet perpasakojant, ką rašo P. Sloterdijk, senosios kultūros, siekiančios netgi paleolitą, buvo absoliučiai konservatyvios. Panašu, jog inovacijų jos nekentė iš pačių savo kaulų čiulpų… Dabartinis mokslas sako, jog „perduoti savo palikuonims tai, ką tradiciškai žinojo jie patys, tai ir buvo jų galimybių riba“. Atseit, uždarose sistemose gyvenama buvo, ir tai yra nevertinga, reikia vystytis, progresuoti, kaip dabar. Bet čia paradoksas, kurio dabartinis mokslinis mąstymas nepajėgus suvokti: kas rodosi uždara sistema paleolite, buvo absoliučiai atvira gamtai, kosmosui, apalinkos faktoriams, sapnams, intuityvioms nuojautoms… Žmogus galėjo išgyventi, tik kiekvieną akimirką būdamas atidus, budrus kiekvienu savo odos centimetru… Tik tokiu būdu jis jautė artėjant žvėrį, kaupiantis lietų, gęsiantį priešą, ir tik tokiu būdu išgyveno. Tame pasaulyje nebuvo kažkokių atskirai stovinčių inovacijų, bet tas pasaulis visą laiką kito, buvo naujas kiekvieną dieną, ir žmonės gyveno vienyje su šia dinamika.

Pasaulis, tarp kitko, ir dabar yra naujas kiekvieną dieną, ir mums atsitinka visokie nemalonūs dalykai, nes mes nebe sekame jo kiekvienu savo odos centimetru. Mes miegame atvertomis akimis automatiniu pilotu ir todėl mus laikas nuo laiko budina inovacijomis, progresu ir mokslo pasiekimais… Į kurią kalbą nepasigilinti, visose jose bus sena lygu sava, nauja – svetima, kitų užnešta. Netgi iš kito pasaulio, iš negyvybės – navi – kuri kėsinasi senąjį, gyvąjį pasaulį perimti (technikos, aparatų ir visokių dirbtinumų platinimo pagalba).

„Europos Renesansas, faktiškai, grįžo prie Trejybės reinterpretavimo ir imitatio Christi – sekimo Kristumi tradiciją – pakeitė imitatio Patris Spiritusque, t.y. dabar buvo rekomenduojama sekti „dvasios kūrybingumu“. Jei iki tol pasaulio kūrėju buvo dievas ir žmogus jame gyveno taip gerai, kaip sugebėjo – nes dievui matėsi geriau – ir mirė, kai mirti ateidavo laikas, tai Renesansas pastė tikslą žmogui būti kūrėju pačiam. Žinoma, nugalint kliūtis ir pasiremontuojant save, tampant, automatiškai, didesniu už protėvius ir vaikus keliant geresniam gyvenimui, nei turėta pačių… Ir niekada nesustojant, nebūnant niekad patenkintu – viską kritikuojant, taisant be galo ir kai niekada ne gana. Pasieki tikslą, ir jis jau nieko nereiškia, ne tik kad netenkina. Siek toliau ir dar aukščiau, kol nusprogsi ir pamirsi, ir tada tavo vaikai tave dar vis tiek niekins, kad palikai tik tiek… Nes kiekviena „neįmanoma“ turi tapti įmanoma, pasiekta, paniekinta ir palikta praeity…

Koks nors ten Holderinas (poetas romantikas) jau aprašo žmogų kaip „pavojingiausią iš monstrų, ieškantį pavojų, ardantį visa, kas nusistovėję ir paliekantį po savęs viską ne taip kaip buvę, bet griuvėsiuose: jis – jūrų kapitonas, zujantis aplink žemę naujų kontinentų paieškose, artojas verslininkas, geležiniu plūgu raikantis šventą žemę, paukščių gaudytojas botanikas, tykantis išskleidęs savo tinklus, ekscentriškas aristokratas dramblių medžiotojas Afrikoje, dangoraižių statytojas ir valstybės biurokratas, gydytojas, kovojantis su kentėjimu, ir svarbiausia iš visų – menininkas… Jis nugali viską, išskyrus – kol kas – mirties neišvengiamybę“… Taip, dabar esame išmokyti ir mums galvos iškvaršintos, kad „žmogus, tai skamba išdidžiai“. Būtent šitaip ir ne kitaip.

Tik kad iš vidurinių amžių ateinanti tradicija sakė, jog žmogus yra kaip tik visiškai priešinga. Kad yra tradicinė žmonių bendruomenė, ir yra joje nepritikę, iš jos išvytieji izgojai, į kuriuos įlindus piktoji nerimo ir veiklos dvasia, visiškai juose žmogiškumą ir išnaikinusi. O tie energingi izgojai paėmė ir surašė Renesansą, sugalvojo humanizmą, kultūrą, civilizaciją sukūrė, supiešė, nulipdė, visam kam filosofinį pagrindą pagal save padėjo… Ir dabar jau iš knygų žinom, jog žmonės – tik tie, kurie iš civilizacijos (miestų) ir iš kultūros (inteligentų), kurie kūrėjai, su meno dvasia. Žodžiu, jiems žemė ir priklauso, o visi kiti? – o tie liko gojais…

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. V dalis, pabaiga

Vienintelė globalistams likusi galimybė išsilaikyti, kaip pasaulinė jėga, žaidėjas ir progreso stūmikas pirmyn, yra klimato isterija. Ir jų auditorija irgi, logiška, moksleiviai, kuriuos švietimas lipdo, kaip nori ir techninio mąstymo knyginiai, „aukšto išsilavinimo“ žmonės – tie, kurie tik savo galvoje gyvena, būties nejaučia, todėl kupini baimių, depresyvūs ir mokslu – jų religija – remiantis, lengvai įtakojami.

Kad ekologija XXa. antroj pusėj pakeitė komunistinius idealus, kai komunistų partijos buvo naikinamos- šviesaus rytojaus buvo nuspręsta nebe žadėti, pokariniame pasaulyje buvo pastebimas ir taip per aukštas optimizmo laipsnis liaudyje, skatinantis ją daugintis ir žydėti – pasakoti turbūt nereikia. Olandijoje, pvz, ekologinė partija vadinasi Žalia kairė, nes tai – pervadinta komunistų partija… O dabar Olandijoje net ir Makdonaldas savo emblemą patyliukais iš raudonos į žalią pakeitė, gal ir prie veganinių hamburgerių pereis… Tada ir pradėta žmones, gyvenimo dzžiaugsmui nuslopinti, gąsdinti ekologine katastrofa – dabar visi nuo to pervargę ir nebe reaguoja, kaip reikėtų, todėl dabar dėl klimato į kelnes triedžiama.

Kad vaikai labiau myli gyvuliukus, nei žmones, tai nieko keisto – pažiūrėkite į multikus, dabar pro visus kanalus nuo kūdikystės jiems į sąmonę pilamus, kokia ten košė iš dainuojančių medūzų, kalbančių automobilių, pusiau žvėrių, pusiau žmonių, ir kaip dažnai ten kokie grybai ar uogos susivienija, kad nubaustų žmones, kurie yra blogieji… Disnejus padėjo gerus pagrindus, nes jis buvo tvarkingų fašistinių pažiūrų. Iš viso, fašistinėj Vokietijoje ekologija  buvo aukščiausiam lygyje – bandymai ant žmonių buvo normalu, o bandymai ant gyvūnų, jei vyko, tai buvo slapti, nes juos draudė įstatymas… Pirmas vaikiškas žaislas, vaizduojantis gyvūną, masiškai imtas gaminti fabrikiniu būdu buvo meškinas Tedis Vokietijoje XXa. pradžioje… Kokaino naudojimą, tiesa, fašistai buvo uždraudę, bet šokoladą su amfitaminais namų šeimininkės labai mėgo iki pat karo pradžios.

Pasaulinį Gamtos fondą įkūrė anglų aristokratai, prieš tai Afrikoje iššaudę liūtus ir dramblius, pirmininku paskyrė olandų princą Bernardą, šaudžiusį viską, kas tik gamtoje judėjo, kita – laisva – ranka šampano bokalą laikant ir iš jo girsnojant.. Kol tokia nešlovinga ekologijos pradžia buvo žinoma, niekas jos rimtai nepriėmė. Tačiau dabar ji nueina į praeitį, istorija ne veltui yra paskelbta neaktualia, ir apšviestoji Vakarų pasaulio dalis reaguoja į ekologinę problematiką vis jautriau. Kuo patys labiau nuo gamtos tolsta, tuo labiau pritaria iniciatyvai laikyti gamtą muziejuose ir kad prie jos niekas net nedrįstų liestis… Ir iš viso, žmonės patapo kalti ir už resursų išnaudojimą, ir už teršalus, ir už gyvūnų rūšių išnykimą – kai kolonistai, kapitalistai ir imperialistai susikrovė iš to pasakiškus kapitalus, kai korporacinė industrija atsakinga už 90% visos žalos, žmonės nuolankiai prisiima kaltę, pasižada nesidušinti taip dažnai, nekvėpuoti giliai, nieko nevalgyti, ant kelmelio sėdėti nejudėti ir tuoj savanoriškai numirs, atsigulę.

Žmonių, kaip žinia, per daug prisiveisę, robotai tarnaus pigiau ir efektyviau, taip kad mirkit, kaip ir sumanyta, ilgai nelaukit ir nedvejokit. Atlaisvinkit pasaulį tiems, kurie ir taip realiai yra jo šeimininkai… Kad procesą paspartinti, sugalvoti gražūs klimato planai ir susitarimai investuoti milijardus, kurie turėtų per 50 metų numušti klimato šilimą vienu laipsniu ar kažkaip panašiai – žodžiu, rezultato siekiama niekinio, o finansiškai išrengti susiruošta visą Vakarų pasaulio vidurinę klasę, priverčiant ją iš savų lėšų visokias šilumines pompas įsigyti, dujų atsisakant, elektrinius visokius vėjus finansuoti, kad Shell, pvz, smagiau būtų pereiti į naują biznio profilį ir iš didžiausios dujų ir naftos kompanijos tapti didžiausia elektros tiekėja. Už perėjimą į klimatui „geresnį“ režimą sumokės žmonės iš ideologinių paskatų, girdi, šitaip išsivaduosim ir teršėjus subankrutinsim, o tie teršėjai kaip valdė jus, taip ir valdys.

Už klimatą maršus žygiuojančius moksleivius reiktų suregistruoti ir, nuo to momento, kai jie ims bent kiek uždirbti, viską paimti mokesčiams už klimato reformas, kurios jiems taip prie širdies. Nes kol kas triukšmauti bepiga, kai dar nei cento gyvenime neuždirbta ir sąntaupų sąvoka kaip po tokia visiškai svetima… Ir mokslininkų genealumu abejojantys tėvai ir seneliai šito jaunimėlio akyse yra kvaili ir atsilikę, kai jie patys, net į mokykla neeidami, prie progreso, naujausių mokslo pasiekimų prisiglaudę, jaučiasi neklystančiais ir pačiais pažangiausiais. Ir jų nepakantumas kitaip galvojantiems daro garbę net visko mačiusiai kovos už mokslo pažangą tradicijai…

Ir kad jie atminties neturi, tai labai naudinga. Nes vyresnė karta atsimena, kaip buvo išrasta ir masiškai diegiama plasmasė ir visokios sintetikos. Nereikės, girdi, daugiau nei miškų kirsti, nei linų auginti, nei stiklo, nei keramikos, nei kokių kitų natūralių medžiagų eikvoti, plastikas bus mūsų viskas – buteliai ir krepšeliai, sportbačiai ir lietpalčiai, puodeliai ir šakutės… Ir visa tai dabar pūduriuoja vandenynuose, nešiojama vėjo po dykumas, guli miškuose ir dirvonuose, apie pakeles nekalbant.Ir dabar jau biznis yra plasmasę kaip tik uždrausti. Tik kalba neina apie tuos, kurie ją išrado, propagavo, diegė – kur tie neklystantys proto bokštai, kas to progreso moksliniai autoriai? – parodomajį teismą tokiems reiktų surengti, kad kiti pagalvotų, prieš naujus išradimus reklamuodami!

Ir iš viso, kad pagalvotų, prieš savo mokslinį smalsumą tenkindami ir išradinėdami, ką nereikia ir kuo paskui nežinia, kaip atsikratyti. Atominę bombą irgi išrado, nes buvo įdomu, ar toksai dalykas galimas, o paskui, kai išradimas pirmiau panaudojamas blogam, nei kada nors gal bus panaudotas kažkam geram, tada rašomi atviri laiškai, einama demonstracijose, viešai smerkiama – kai jau nieko padaryti negalima ir šaukštai po pietų… Ne, dabar mus išgelbės dirbtinis intelektas, automatinės valdymo programos, genetikos manipuliavimas, supratimas, kaip sudaryta visata… Viskas, kas gali daugiau, greičiau ar efektyviau, nei žmonės – o gal to visai nereikia, kas žmogaus mastelį ir galimybes pralenkia? Nes paskui, kai reiks sukišti atgal tuos iš butelių paleistus džinus, tai kas tai padarys? – Būtent transhumanizmas ir yra tikroji žmonijos žūtis, tik „proto bokštai“ apie tai nesusimąsto, o tie, kurie šitai stumia ir propaguoja, daro tai gerai žinodami, kad žmones į susinaikinimą vairuoja.. Ir dar pakeliui pirmiausia gerai iš to prasigyvens.

Ir visai jiems – žurnalistams visokiems, politologams, universitetiniams prognozininkams ir didiesiems teoretikams – neateina į galva, kad visa ta propaganda – jų darbas – yra tam, kad valdžia išsilaikytų valdžioje. Kad jie yra užauginti, suformuoti – apšviesti – tam, kad kreiptų likusias mases šešėlyje esančiai valdžiai reikalinga linkme, praneštų, ką jiems galvoti, tiek šiandien, tiek rytoj… O jie tiek įsijautė, tiek įtikėjo į save ir savo mokslinio progreso galias, kad pamiršo, jog jie – tik vergų prižiūrėtojai, o vergvaldžiais yra kiti: Amerikoje jie iki šiol nesuprato, kad Trampas galėjo būti paimtas ir išrinktas, jų nuomonę ir įtaką apeinant… O žmonėms jie nusibodo, valdžia, žinoma, irgi nusibodo, o jie kaip tik ir buvo matoma demokratinė valdžia. Ir juos numetė… Dalinai ir dėl to, jog šešėlinei valdžiai jų, kaip ir narkotikų mafijozų, nebe reikia. Kaip tarpinės grandies nebe reikia… Bendras lygis nusmukdytas iki tiek, jog užtenka gandų ir feikinių naujienų, o mokslu banda netiki iš sveiko įtarumo, tai viso to „švietimo“ irgi jau vis mažiau reikia.

Štai, net ir tokias genealias teorijas, kaip Medičio, laikas pakoreguoja – supaprastina. Jau vien dėl to reiktų suabejoti, ar rytdiena tikrai bus progresyvesnė už šiandieną… O ir valdžia išlieka vis ta pati ir ta pati…

Kaip valdžia išlieka valdžioj. IV dalis

Narkotikų biznis jau kada tapęs neoficialiu, bet pagrindiniu pajamų šaltiniu partijoms, judėjimams, diktatoriams ir vyriausybių perversmams visam pasaulyje finansuoti… Reikia nepamiršti, jog žmogus, bet kokiu būdu dalyvaujantis nelegaliame procese ar naudojime, yra lengvai valdomas ir šantažuojamas. Pokaryje, pvz, narkotinius eksperimentus su didelėm grupėm jaunų žmonių (be jų žinios ir sutikimo) darė amerikiecių slaptosios tarnybos, LSD buvo dalinama universitetų miesteliuose, populiarūs muzikantai, pradedant Elviu Presliu, lengvai „pasodinti ant adatos“, kad rodytų pavyzdį ir milijonai taptų narkotikų vartotojais jam iš paskos… Atseit, taip yra maištaujama prieš valstybę ir įstatymų tvarką, karinę prievolę ir kapitalistines vertybes, o realybėje tas maištas ne tik valstybės ir struktūrų organizuotas ir kontroliuojamas, bet ir neša joms pelną…

Bet Amerika masiškai kokainą naudojančia šalim jau Zigmundo Froido buvo padaryta – pagal jį kokainas nepaprastai lytinę potenciją didina!- Įdomu, jog realybėje šitas ponas nebuvo nei daktaru, nei mokslininku, nei profesorium net (šį titulą jam Austrijoje nupirko iš valdžios viena turtinga baronienė), bet jis buvo hipnotizuotojas (mokęsis to meno pas Šarko Paryžiuje), naudojantis kokainą ir pats neribotais kiekiais, Bnai Brit brolis masonas, aristokratijos, per jo teorijas mases vis geriau įvaldančios, draugelis. Taip pat, kaip ir Enšteinas (įdomu, ko jo teorijos vertos?)…

Kaip narkotikai tokiais kiekiais pasaulyje randasi, jei mafijos nekuruoja valdžia, slaptos tarnybos, armija?

Svarbiausia, jog ir narkotikai, ir jų mafija yra labai efektyvus įrankis kontroliuoti žmonių mases, valstybes, ištisus kontinentus, kaip, pvz Lotynų Ameriką. Filosofą ir visuomeninį veikėją Lyndoną Larušą dar Reigano laikais buvo nuteisę ir į kalėjimą JAV pasodinę už visą šitą reikalą demaskuojančią knygą „Dope Incorporated“. Minties laisvės šalyje jam davė 15 metų (išėjo, atsėdėjęs penkis)! Apie Afganistane išvaduotojų, demokratiją atnešusių, perimtus aguonų laukus, gamybą ir transportą, nežino tik tingūs, ar apie Kosovo autonomijos sukūrimą kaip amerikonam reikalingą bazę viso ko nelegalaus pervežime negirdėjo tik naivūs…Al Qaida, ISIS dar ten kas, slaptų tarnybų finansuoti įkūrimai, o paskui, atseit, iš po kontrolės išejo… Kaip tik kokią vieną išnaikina, tai sekanti išlenda, nes kitaip gi ką veikti, prieš ką karus kariauti, kaip pasaulį baimėje laikyti, ištisus regionus terorizuoti?

Nors, pats baisumas, kaip visada, ten, apie ką žinome mažiausiai – Lotynų Amerikos šalių mafijos karteliai, šeimos, gaujos, apginkluotos nuo visokių vietinių pilietinių karų ir diktatūrų laikų, naudojančios vaikus kareivius, ritualinį žudymą, kaip pašventimą į narius, beprasmes žudynes, kaip vietinių gyventojų terorą, laikymą paklusniais ir baimėje… Jos tapę dešimtūkstantinėm sugyvulėjusių bandom, paplitusiom savo nariais po visą pasaulį iš kokios nors Nikaragvos ar Salvadoro… Dar net Trampui prezidentu nebuvus, apie 20 tūkstančių Salvadoro gaujos MS13 narių, Amerika, atėmus pasus, deportavo atgal į Pietų Ameriką, ale taigi vėl atgal sulindo (rašoma net, jog gaujos centras yra Los Angeles), ne veltui teigiama, kad realios sienos reikia, kad tik ji gelbės… D.Trumpas vienoj savo kalbų yra pasakęs, jog ta Salvadoro gauja amerikiečiams yra pavojingesnė, nei AlQaidos teroristai…

Žinoma, gaujos, mafija išsibujojo, bet kad jas skelbia likviduotinomis ir kažkokiu būdu netikėtai, žiūrėk, ir likviduos, ko per dešimtmečius nesugebėjo, irgi yra mūsų laikmečio, digitalizavimo atneštų pokyčių ženklas. Tarpinės tradicinės mafijinės struktūros – tarp narkotikų, ir jų pardavimo rezultate gaunamo pelno – tampa neefektyvios ir nereikalingos. Paprasti žmonės yra vis labiau sekami, filmuojami ir kontroliuojami – Londone, pvz, eilinis žmogus eilinę dieną pakliūva į vaizdo kamerą (su veido atpažinimu) vidutiniškai 300-400 kartų. Plius jo mokėjimo kortele duomenys ir išmanus telefonas – toks mafijozas visiškai net nebe mafijozas… Masėms šešėlio nelieka net galimybės. Vadinasi, nelieka visai ir savarankiškos valios, nepriklausomo balso, bent kokio neįtakoto galėjimo nuveikti bent ką nors… O štai valstybinės struktūros jau nesikuklina visai, kariuomenė, slaptos tarnybos, privačios firmų apsaugos armijos, jos jau operuoja tamsesniame, gilesniame šešėlyje, nei tradicines kriminalinės šešėlinės struktūros, o klausimus apie tai pateikti oficialiame lygyje vis mažiau įmanoma, nors, dauguma tos veilos – už mokesčių mokėtojų pinigus – štai kaip tikrasis biznis daromas!

Tik Trečiame pasaulyje, kur video kameros dar nekabo ant kas antros palmės, kreditinių kortelių neturima, o išmanūs telefonai nelabai padeda, nes oficialios gyventojų registracijos dokumentai prapuola per kiekvieną perversmą ar katastrofą, ten kol kas kaip tik mafijinės struktūros ir kokių nors psichiškai nesveikų galvažudžių suformuotos armijos yra, ir išlieka efektyviausia priemone kontroliuoti gyventojus ir teritorijas, palaikyti ten norimą tvarką. Ir laikas nuo laiko valstybės ir ištisi regionai, ne tik buvę civilizuoti, bet iš seno turėję aukštą kultūrą, yra iki visiško akmens amžiaus lygio nugramzdinami – išliekančioms vis dar civilizuotoms teritorijoms patarimas: melskitės už taiką, nes su sekančiu karu ateis ir jūsų eilė… Štai, pvz, jau Venesueloje susiginčijo, kas narkotikų pramonę kontroliuos ir ginčo taip dar kol kas ir neišsprendžia. Kokiu keliu visa tai toliau pasuks, riboto konflikto ar neribojamo karo, aišku viena: narkotikų biznis išliks, o visa kita, Venesuelos valstybe pradedant, nugrims į chaosą ir, gali būti, kad negrįžtamai.

O tiems, kas Vakarų pasaulyje kanapių legalizavimo tendencija kaip laisvės grįžimu džiaugiasi, primenu, jog laisvės nei augintojams, nei naudotojiems jos neatneš: gamintojai bus tik stambios korporacijos (smulkių gamintojų dėl kokybės ir saugumo priežaščių neprileis), o naudotojai priklauso nuo to, ką jie naudoja, tai kur čia laisvė? Arba po alternatyves realybes klaidžios, arba sienom lips, negavę…

2008 metų finansinės krizės pasaulyje pasekoje – tokios krizės irgi yra karas, tarp keleto pusių ir projektų, žinoma, bet susiveda į tai, jog realios, materialinės ekonomikos bankininkai kovoja prieš skaitmeninius, galybes nulių kompiuterių ekranuose piešiančius, niekuo nepadengtus, nepateisintus, tiesiog, tiek, kiek ir kada jiems norisi… Lyndonas Larušas gyveno ilgą gyvenimą ir dar spėjo pasaulį perspėti tada, kai šita virtuali ekonomika dar tik užgimė, kad su virtualiais finansiniais burbulais neprasidėti, ne tik pasauliui bus nuo jų blogiau, bet ir patys nukentėsit… Bet kas tau atsisakys progreso teikiamų naujų galimybių – dėl jų juk tik ir gyvename!… Taigi, 2015 metais buvo priimtas vadinamas Bazelio 3 aktas, kuris turėjo įsigalioti šymet kovo gale. Jis įsako bankams turėti žymiai didesnį procentą auksu savo ištekliuose, auksas iš trečios rūšies aktyvo (už kurį tebuvo mokama pusė jo vertės) tampa pirmos rūšies ir prilyginamas pinigams, o US treasury bonds – amerikonų valstybines obligacijas – kuriomis remiasi doleris tarptautinėje arenoje, nuvertina vos ne per pusę… Dabar finansiškai įtakingomis bus ne tik šalys, kurios pačios turi teisę spausdinti pinigus, bet ir šalys su didžiulėm aukso atsargom, pvz, Rusija… Ką tai padarys su ekonomika, sunku prognozuoti, bet kad tai – pasaulinė revoliucija ir Beton Woods susitarimų sistemos pabaiga, tai aišku?

Kai aktas buvo priimtas (Ciuricho gnomų), Amerikoje valdžia buvo demokratų rankose, Obama progresą stūmė septynmyliais žingsniais, todėl ši realios ekonomikos bankų akcija buvo nukreipta prieš juos. Bet dabar ten valdžia pasikeitus – gal tai net yra sekantis realios ekonomikos laimėjimas, D. Trampas aiškiai veikia kaip jos atstovas – ir aktas jau kaip ir ne konkrečiai prieš amerikonus, daugiau prieš globalistus transhumanistus, nuo kurių pasaulis gelbstisi, kaip galėdamas… To įrodymas – Bazelio 3 akto įgyvendinimas atidėtas ir paskleistas keletui metų (2022-2027) ir bus ne revoliucinis smūgis, o palaipsninis perėjimas. Taip pat tai rodytų, jog demokratai Amerikoje neplanuojama, kad greit į valdžią grįš.

Kinija turi abejas ekonomikas, jai bus gerai bet kuriuo atveju. JAV gelbstisi iš visų jėgų, bandydama realią industriją susigrąžinti į savo teritoriją, visokių klimatų susitarimų atsisakydama ir nesileisdama, kad globalistai ten jiems savo valią primestų. Britanija veržiasi lauk iš skęstančio laivo, Europos sąjunga vadinamo, globalistų lizdas lieka Briuselyje, ir jei ir ten juos prispaus, tai bijau, kad tokios šalys, kaip Lietuva ar Ukraina liks paskutine jų išgelba…Neįgudusiai akiai atrodo, jog konkuruoja dvi valdžios, konsevatyvi ir progresyvi, nors taip nėra. Reali valdžia šešėlyje yra konservatyvi, o matoma – demokratinė, progresu ir globalizmu užsiimanti – ji praturtėjo, žinoma, valstybės vardu mokesčius rinkdama, bet realia valdžia niekada nebuvo.

Todėl ji dabar bando už žmonių kabintis, girdi, mus išrinkot, mes jūsų vis šviesesnę rytdieną reguliuojam, tai ginkit mus, palaikykit. Ir palaikančių, „švietimu“ iš tikro patikėjusių yra, priveista pakankamai.

(Bus daugiau)

 

 

Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis

Po Antro Pasaulinio karo amerikonai švietikai grįžo į pasipriešinti energijos nebe turinčią Europą pilna jėga – dar Stalinas tik Rusijoj kažkiek laikėsi, Tito – Jugoslavijoje, De Golis – Prancūzijoje į valdžią grįžęs, irgi bande nuo jų vaduotis, savo valstybės auksą iš JAV atgal išsireikalauti – tada jam amerikonai 68 -ųjų studentų revoliuciją Paryžiuje ir užsuko, atsakydami… Ir kaip visada, velniams viskas sekasi: tiek De Golio nebe liko, tiek trejetukininkai suvisam į valdžią atėjo. Prancūzija išsivystė į biurokratiškiausią valstybę Europoje, valstybiniu tarnautoju būti tenai – geriausias biznis, masonija apėmus vidurinę klasę, ne tik tarnautojus – masoninė demokratija kažkokia, kur brolis broliui ranką plauna likusios liaudies sąskaita – teismai, valstybė ir visi likę bent kažkiek reikšmingi postai – viskas sprendžiama ložėje ir įsijautus, kad esama geresnės rūšies, ir po jais esantys asilai jokių šansų neturi.

Iliuminato Žako Atali knygas kaip kelią nurodančią filosofiją skaitom jau dešimtmečius, tik pranašystės kažkaip ėmė vis mažiau pildytis, geltonos liemenės, būriais susimetę, ėmė jiems langus daužyti, o masonai su Makaronu priešaky yra  tiek nuo realybės atitrūkę ir savo kurtų iliuzijų pasaulyje užstrigę, kad neatpažįsta, kad čia jiems iš aukštesnio lygmens signalai ochloso rankom ateina… Įsijautę vargšeliai pamiršo, kad oficialiai valdžiai visada yra neoficiali valdžia, būk tu masonu kokiu nori, aukščiau bambos vis tiek neiššoksi. Šešėlis pilnas seniai nematomų ir todėl, rodosi, neegzistuojančių struktūrų – ne tik bankai, bet ir aristokratija, nekilnojamo turto, žemės, industrijos savininkų familijos, realybėje ne tik niekur nedingę, bet ir stipresni, nei bet kada. Panašu net, kad matomą valdžią su jos idealogija, progreso religija ir globalizmo propaganda, jie jau stumia į šalį kaip atitarnavusią ir nebe reikalingą. Trečiasis – visuotinio bukumo – principas tiek įdiegtas, jog  antrąjį – demokratiją dėl akių, renkamą valdžią galima jau nebesistengti palaikyti… Ir slėptis jau irgi nelabai reikia, tuoj ir pirmojo principo nebe reikės.

Jei Anglijoje žinom esant griežtą klasinę visuomenę, nesikeitusią nuo kokio XVIIa. – nuo kasikų, morkų sodintojų ir visų lygybės skelbėjų revoliucinio judėjimo išnaikinimo, – žinome, jog tenai kilmė ir pinigai nulemia, ar esi tarp realiai pasaulį valdančių: jei turi tik viena ar kita, tai turi tik galimybę… O kas nekilmingas ir neturtingas, tai jokių galimybių jam ir nėra.

Bet giliai demokratinė Prancūzija (čia vėl O. Nasobinas įdomiai pasakoja), jokios vidutinės klasės ten realiai nėra, irgi. Šalis dalinasi į dvi grupes: elegantes – tie, kurie gyvena nematomi ir vargo nežino, ir troubles – probleminius, nežinančius nieko kita, tik nesibaigiančius rūpesčius, mokesčius, sąskaitas, skolas, procentus, ir neturintys jokios realios galimybės savo situaciją realiai pagerinti… Ir tie probleminiai problemomis yra užmėtyti specialiai, sistematiškai ir intensyviai, jų gyvenimas yra kova, ir jie neturi laisvos akimirkos pamastyti, net jei ir atsitiktinai kokia mintis jiems į galvą užklystų. Tai jiems yra kuriamas dabartinis masinis bukinantis kinas, idijotiškos tv programos, radio laidos su debiliškais vedančiaisiais, 90% internetą sudarančio mėšlo, begalinės iki blogumo kartojamos reklamos, amžinas nepastovumas, nesibaigiantis nerimas… Jie ramybės net ir nebe siekia, jie jau tiek iškankinti dresiruojant, kad jei nurodymų neirdi kurį laiką, kas gerai, ar kas – blogai ir kad reikia tuoj pat pulti kažką pirkti, nežino paskutinių perversmų ar katastrofų naujienų, tai juos tuoj pat ima kratyti, kaip kvaišalų dozės negavus… Jie turi skubėti, naudoti išmanius telefonus nuo vaikystės, chemiją visokią, būti tolerantiškais kam tik nesugalvota, keisti lytis… Tai jie turi pergyventi dėl gamtos, klimato, karų, katastrofų kur nors Afrikoje. Turi jaustis už viską atsakingi, kad nepastebėtų, jog nuo jų iš tikro visiškai niekas nepriklauso.

Turi jaustis kalti, mokėti už tai mokesčius, baudas, kentėti bausmes, nekęsti savęs kaip žmonių. Ant jų galvų pastoviai lija visokios ideologijos ir propagandos… Viršūnėje, pas elegantiškus, viso to nėra. Tenai vertybės tradicinės, vaikai auga apsaugoti maksimaliai nuo pasaulio purvo, šeimos kaip iš seno, vyrauja kompetencija, profesionalizmas, gydoma homeopatija, ekonominių interesų susikirtimai išsprendžiami tarpusavio susitarimu… Vyrauja klasikinis grožio idealas, estetika, mados ten nesikeičia ir modernizmas neprasiskvesbęs – perlų vėriniai ir raudonmedžio sekreterai perduodami iš kartos į kartą, taip pat laikrodžiai ant grandinėlės ir rols roisai… Nežinau, ar pastebit, bet jau net ir romanų apie šitokius žmones nerašoma, ir filmų nerodoma – girdi, jei konflikto nėra, tai nuobodu, niekas nežiūrės… Konfliktai, karai, apgavystės, išdavystės, psichologinės problemos, nuprotėjimai – štai jums nenuobodus dvasinis maistas kasdienai. Gaunat, ko norit ir jums suformuota, ko norėti.

Žinantiems įdomu buvo skaityti „Da Vinčio kode“ apie Maltos riterius, kaip apie „geruosius“ ir Opus Dei organizaciją, kaip apie bloguosius. Nes realybėje maltiečiai supuvę iki pašaknų ir korumpuoti jau šimtmečiai iš eilės (pagrinde jie kontroliuoja senųjų meistrų meno ekspertizę, kainas ir paskirstymą pasaulyje), o Opus Dei palyginus dar gana sveika ir ryžtinga organizacija. Jos nariai gyvena pasaulyje, bet pagal dvasinio gyvenimo pirmumo principą, tarnauja dievo reikalui žemėje – dalis žmonijos, kaip žinia, tiki šio reikalo „gerumu“. Tai, pasirodo, O. Nasobinui pasakojo žmogus iš tos organizacijos, kad po  tokios Opus Dei „reklamos“ Dano Brauno knygoje, organizacija gavo daugybę laiškų iš viso pasaulio nuo žmonių, prašančių priimti juos į narius ir suteikti galimybę daryti blogį nebaudžiamiems, kaip knygos ir buvę aprašyta – nežinia net, ar juoktis, ar verkti…

O tuos, kurie mano, jog masonybė jiems duos greitą kelialapį į karjerą ir kitokią gerovę, O.Nasobinas perspėja: jei masonams kažkokio žmogaus reikia, tai jis pakviečiamas, priimamas šiltai, jam sudaromos sąlygos ir pan. O kai į masonus spraudžiasi koks nors karjeristas ar prakusti jų pagalba susiruošęs, tai jam kuriamos dirbtinos kliūtys, sunkūs išbandymai, iš jo reikalaujama įrodymų, jis turi rizikuoti, jam tai kainuoja pinigus… Ir gali iš viso, blogai baigtis. Nes masonų ložės tam ir kurtos, kad atskirti bloguosius iš esmės nuo sutinkančių būti blogais, kad prakusti pasaulyje – priėjimas prie lovio garantuojamas tik iš tikro blogiems. O jei priimti į masonus visus norinčius, tai visas reikalas netenka prasmės.

Pasaulis nestovi vietoje, išnykimo į šešėlį, slaptumo dviveidišką naudą jau kada kada atrado ir verslas. Pvz, sausas įstatymas JAV XXa. pradžioje pasirodė pelningas ir naudingas įvairiom prasmėm. Tiesiogine – atnešė didžiulius pelnus, suformavo šešėlinius kapitalus, taip pat sukūrė mafijines struktūras – tinklus, kurias buvo toliau galima naudoti kam tik panorėjus… Legalizavus alkoholį, į šešėlį buvo pervestas narkotikų biznis – mes neįsivaizduojame pasaulio, kur narkotikai nebūtų draudžiami įstatymu. Kai dar visai neseniai tai buvo kiekvieno asmeninis reikalas, naudoti ar nenaudoti, ir asmeninė atsakomybė savo sveikata, gerbūviu, gyvenimu – vieni nuo to mirė griovy (bet gal jie ir taip būtų mirę griovy), kiti gyveno šimtą metų, tapo garsūs savo kūryba, pripažinti netgi genijais… Tik biografijose privengiama parašyti, kurio svaigalo kvaitulyje eilės ar kiti menai sukurti. Kai tai vyko masiškai. Opiumo poetai, absinto tapytojai – kūrėjų generacijų vardai… O paprastas žmogus pirko migdomus vaistus opiumo pagrindu ar sirupą nuo kosulio su heroinu sudėtyje. Ir koka kola dar buvo su koka. T.y. raudonas vynas su kokainu…

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. II dalis

Taigi, sekantis Kozimo Mediči suformuluotas principas teigė, jog demokratiją nemačiom turi pakeisti olchokratija. T.y. balso teisę turi gauti visi: jei balsuoja tik vyrai, tai vis tiek, tada ir jauni, ir biedni, tiek vietiniai, tiek svieto perėjūnai, tiek šeimos sukurti nesivarginamtys, teisti,, kam ne visi galvoj ir t.t. Arba, jei pagal vietą, tai teisės turi būti vienodos visų, ir studijavusių, ir beraščių, ir namus, šeimas turinčių, ir prie bažnyčios durų ubagaujančių… Nes neturtingą, narkomaną kokį nors alkoholistą, jauną nepatyrusį ar klajoklį, kuris šiandien čia, o ryt jau kitur – jų balsą nupirkti ar jų nuomonė įtakoti, palenkti sau yra žymiai lengviau. Pakanka butelio alaus ar skalbimo miltelių pako, ir prigimtinę teisę atbėgs atiduoti ir dar prašys, kad paimtų… Šitie du principai ir padėjo Medičiams grįžti į valdančius Florenciją neoficialiai, o trečiajį principą suformulavo vėliau, kai patirtis parodė, jog teorijai dar kažko trūksta.

Apie bankininkus Medičius istorikai pasakoja ką nori, tik ne kad jie buvo bankininkai – giria juos iš visų pusių nepailstamai, už jų mecenatavimą, visokių menų skatinimą, miesto išpuošimą pastatais, skulptūrom, už neo- platonikų akademijos įsteigimą ir finansavimą – kaip tik tada ir buvo išversti iki tol nežinomo Platono rankraščiai, populiarinama jo filosofija… Akademijai vadovavo toks „renesanso žmogus“ kaip tada mada buvo, visų galų meistras, Marcelio Fičino, be kita ko, iš senų išlikusių taro kortų kaladžių kortų sukūręs naują visumą – prikėlęs tarot kortas naujam gyvenimui – tai, kas dabar vadinama Marselio tarot kortų kalade. Ir ji taip pat buvo teorijos apie slaptą valdžią dalimi, simbolių kalba perduodant visą filosofinį pagrindą neofitui… Taigi, trečiasis principas, galima sakyti, atėjęs iš Medičių įkurtos akademijos, teigė, jog žmonių masės – ochloso minios – turi būti kuo žemesnio išsivystymo lygio, kaip galima labiau tamsūs, nežinantys ir kvaili…

Jei žmonės tais laikais tokie ir būtų buvę – istorikai mums tai tvirtina, žinoma, girdi, publika buvus neraštinga, pilna prietarų, ir jokių žinių apie nieką neturinti – tai nebūtų reikėję kelti tokio klausimo, tiesiog, palik kaip yra, ir bus tau gerai, valdysi per amžius… Tikrumoje, matomai, teko gudrauti, kad nuleisti žmonių lygį į norimą gylį, sudurninti visus, atseit, jūsų žinios, tradicijos, patirtis, viskas girdi nieko neverta, reikėjo žmones įtikinti, kad jie neišmanėliai. O kad žmogui įgimtas žingeidumas apgaulės nerastų ir nesuprastų, buvo kaip tik imta visus masiškai šviesti, tam buvo sugalvotas naujas, Niutoninis mokslas, viskas, kas buvo iki tol, tapo tamsiais amžiais, prietarais ir neišmanymu – sumanyta žmones paversti manipuliuojama banda, o tie, kas žinojo, ką daro – bankininkai, kaip Medičiai – tie jau save pozicionuoja kaip ir tos bandos piemenimis – tą rolę oficialiai sau prisikyrė ir valstybė, kai tokia visuomenės forma susiformavo, ir religija, nesvarbu, kurios konfesijos, ir dar vėliau, partijos – socialistai, komunistai, progresyvistai, globalistai – jie visi išskirtiniai, žinantys, kaip ir kas turi būti, ir tamsias mases mokinantys, šviečiantys, verčiantys per jėgą, jeigu prisireikia ar rezultatai nevyksta taip greit ar  ne tokie, kokie reikalingi… Įdomu, jog šitie oficialieji piemenys nuduoda, kad jie tikrieji piemenys ir yra, tiki savo galia ar įtaka… Arba gal iš naivumo ir realaus gyvenimo nepažinimo mano, jog čia jie patys iš savęs tokie išmintingi, patys spalvotas revoliucijas ar klimatinius mokinių maršus sugalvoję… Ir bankininkai čia ne prie ko.

Bet kuriuo atveju, piemenys, kaip ir priklauso, bandą gano, kerpa, veisia, skerdžia, suvalgo, iš jos gyvena… O svarbiausia, naikina bet kokius savarankiškumo pasireiškimus.. Religija buvo sugalvojus dar geriau – taip, mes tik vietininkai dievo žemėje, bet vis tiek, valia iš dievo, kuris nematomas, ir jums nežinomas, bet visagalis ir jo – t.y. mūsų – privalot klausyti… Žodžiu, darysit, kas bažnyčiai gerai ar reikalinga. Todėl valstybė, kaip savarankiška bandos kirpimo struktūra, religijos atsisakė. Į religijos vietą jie pastatė mokslą ir progresą – atėjo Švietimo epocha, Prancūzų revoliucija, visuotinis privalomas mokyklos lankymas (vietoj bažnyčios ir mišių – pamokos), visi privalėjo išmokti rašyti ir skaityti, kaip Tėve Mūsų, ir persiimti reikiamu Niutoninio mokslo modeliu iš pat mažens, – katekizacija – matyti pasaulį tik taip ir niekaip kitaip.

Kad švietimas ir iliuminavimas yra tos pačios reikšmės žodžiai, ar pastebėjot?

Europoje Iliuminatai ėmė šviesti, nuo Prancūzijos pradėję, į kur Medičiai su savo teorija ir išsiplėtė, kai Florencijoje nebe išsiteko – vieną giminės dukrų už prancūzų karaliaus ištekino,- Florencijos herbe fleur de Lis, Prancūsijos herbe jų jau trys ir jos vad. lelijomis… Į legalią, teisėtą valdžią įsitrinta, kad ją diskredituoti, matomai, o tada jau buvo galima ir visai su karaliavimu baigti – nukirsti galvas – ir renkamą valdžią – respubliką – pradėti… Ir rinkti tada jau, žinoma, kas reikalinga… Nes, matomai, kas mums dabar kaip karalių institutas istorikų aprašyta, buvo iš seno ilgai gyvenantis protėvis, nelabai su materiale realybe susijęs, daugiau dvasinis, šventas, todėl labai sveikas ir ilgaamžis – saint ir sante yra giminingi žodžiai… Ne veltui kažkada karalius gydydavo rankos uždėjimu kelias specialias dienas per metus, sergantys stengdavosi prisiliesti prie jo mantijos, rūbo kraštelio, jei per kokias procesijas, šventes ar kitus retus viešus pasirodymus, ir tai, matomai, padėdavo pasveikti… Netikri, bankininkų krauju praskiesti karaliai tokių lūkesčių pateisinti jau negalėjo, todėl reikėjo su jais baigti, kol liaudis nesusigaudė, kame reikalas.

Prie švietimo grįžtant: nežinančius žmonės valdyti lengva, bet nežinančius, kad jie nežino – lengviausia! Todėl esame visi dabar tokie išmokslinti, diplomuoti, progresyvūs proto bokštai, tik kaip čia taip yra, kad niekaip mums nepavyksta netgi padorios valdžios išsirinkti, ne tik kad pasaulio pataisyti… O jeigu dvasia ir amžinybės neegzistuoja, tai į ką netiki ateistai?… Ne, mums šviečia didysis švietėjas, Liuciferis, rodantis kelią gyvenimo, pasaulio ir istorijos tamsoje, vienintelį ir labai teisingą. Ir mes progresuojam nesustodami… Savo laiku švietėjai persimetė į Ameriką, Europoje po anglų laimėjimo prieš Napoleoną ir jo kurtą europinę vienybę, žydų tautybei vėl buvo ėmę darytis nesmagu…

Amerikoje masonai išsiskleidė vėl, o kad jiems daugiau niekad nebūtų pavojaus, savo aplinkoje jie ėmė toleranciją, kuri buvo labai progresyvi, diegti, ypač ložė Bnai Brit, kurios įkūrėjų sąraše vien Vokietijos aškenazių pavardės… Ta ložė nuo pat pradžių turi ir seseriją, ne tik yra brolija – Obama, pvz, vienai iš seserų, ji kuravusių nuo pat pradžių, Čikagoje atsiskaitinėjo už savo prezidentavimą – kiek tolerancijos ir kam jam pavyko įdiegti…Tai čia finalas. O prasidėjo tuo, kad prancūzijų demokratija, Atlantą perplaukus, ten revoliuciją prieš britus parėmė, sukūrė ten irgi šviesią, demokratijos kupiną valstybę.

Prie įėjimo į Ameriką ne veltui prancūzų dovanota, Hekatę vaizduojanti, Laisvės statula pastatyta – galva užstojusi saulę pavaizduota, kaip falšyvai laisvei ir priklauso, kad vidury dienos su fakelu šviesti reiktų, natūralia šviesa pasinaudoti nepavyktų – šviesa turi sklisti tokia ir iš ten, kaip švietėjų suplanuota!  Nes, jei bus savaiminė saulė ir natūrali šviesa ir visi viską iš prigimties aiškiai matys, tai kur reiks dėtis švietėjams?

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis

Jei žiūrėti pagal oficialią istorijos chronologiją, tai esminis visuomenės sanklodos pasikeitimas įvyksta Renesanse. Nes, vis tik, kas viduramžiais istorikų vadinama, buvo kitokia visuomenė, nei nuo Renesanso laikų turime.. Kita pasaulėžiūra, kitas gyvenimo būdas. Žinoma, rašoma visaip – kaip tik mitų ir legendų permetimas į realią istoriją, tikrai vykusius įvykius, gyvenusius asmenis irgi vyko tada. Bet iš to laiko oficialiai žinom ir laisvus miestus buvus, ir amatininkų gildijas su jų reglamentais, ir gyventi iš procentų už paskolintus pinigus viduramžiais dar buvo mirtina nuodėmė, ir švenčiama buvo per metus daugiau dienų, nei dirbama: turtas nebuvo kaupiamas, nes turtingi į dangų nepaklius – daugiau, nei vieną namą turėti mieste nebuvo galima ir pan. Todėl dažnos buvo kalendorinės ir bendruomeninės šventės, kai viena ar kita gildija savo pelnus išleisdavo viešiems spektakliams, karnavalų eisenų puošnumui, užsakydavo sukurti muziką ar eiles, išstatydavo ilgus padengtus stalus gatvėse, sumokėdavo už alų. Tokiu būdu faktiškai, ką bendruomenė išleisdavo įvairių mokėjimų forma, tas bendruomenei ir grįždavo… Ar miestų merai – burgamistrai, ar valdančios tarybos (kaip Venecijos respublikoje) buvo renkami ir perrenkami, ir, kai Renesanso laikotarpiu valdžiai ėmė nepatikti būti perrenkamai, t.y. kai valdymas iš visuomeninio pavedimo tapo asmeninės gerovės ir šlovės pozicija – išlindo ego, Aš – tai Renesansas ir radosi.

Man patiko menotyrininko ir Renesanso meno specialisto Olego Nasobino pasakojimas apie Florencijos bankininką ir rinktą miesto valdovą Kozimą Medičį. Jis dar vadinamas Senuoju arba Tėvynės tėvu, nes buvo Medičių dinastijos pradininkas, oficialus Florencijos miesto lyderis ir todėl „pirmas tarp lygiųjų“ kaip sakoma… Bet fortūna gali ir nusisukti, kad ir koks turtingas būtum, kai esi oficialiai iškeltas, gali būti ir oficialiai numestas, ir į kalėjimą uždarytas, ir tau gali grėsti ne tik teismas, bet ir mirties bausmė – labai nemalonu, sutikit… Taigi, laukdamas teismo kalėjimo vienutėj, Kozimo mąstė apie savo likimą ir apie tai, ką padarė ne taip. Ne atgailos prasme, žinoma, bet kaip gyventi, kaip jis ir gyveno, bet kad jo nebūtų už tai įmanoma teisti – vėlgi lūžis visuomeninėje sąmonėje: tada dar turtingus buvo galima teisti, lygiai kaip ir neturtingus. O taip gi neturi būti, turtas turi gi suteikti ne tik galimybes ir valdžią, bet ir apsaugą, turtas turi skirti žmones į kategorijas, į geresnius ir blogesnius, kitaip ko tas turtas vertas!

Būtent šis Medičis ir sugalvojo, kaip valdyti visada ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Pirmiausia jis suprato, jog oficialiai į valdžią veržtis, stengtis būti išrinktu ir paskui pataikauti masėms, kad tavęs nenuverstų, yra kvaila – laikai pasikeitė, turtas savaime suteikia ir valdžią, ir galimybę įtakoti kitus, ir kvailiu jis daugiau nebus, nebesivaržys dėl valdžios su visokiais driskiais, vis dar manančiais, jog valdžia ir turtas nėra savaime vienas iš kito išplaukiantys dalykai. Esi turtingas, tai esi išrinktas, pažymėtas savaime: pirmas Kozimo Medičio postulatas teigia, jog visa reali valdžia turi būti slapta. Liekant šešėlyje, turto pagalba įtakosi oficialią valdžią ir niekas pas tave neateis nei ataskaitos už tai pareikalauti, nei tavo turtai kam labai užklius. Ir tegu liaudis džiaugiasi demokratija, renka, verčia, reikalauja ar apdainuoja kažką, kas oficialiai bus valdžioje, o reali valdžia per juos valdys, kels kandidatus, kurie jai parankūs, kurie už viską ir atsakys, jei ką… O jei oficiali valdžia nustos savo šeimininkų iš šešėlio klausyti, tai šeimininkai liaudies rankomis juos greit nuvers, ir pakeis vėl paklusniais… Ir tokiu būdu iš šešėlio realiai valdys amžinai, ir bus įstatymais niekaip nepaliečiami ir nepakaltinami – geros idėjos ateina žmogui kalėjimo tyloj ir ramybėj… Įdomu, jog Medičio tada nenuteisė, pabėgti jam padėjo pats kalėjimo viršininkas – teoriją bankininkas tuoj pat išbandė praktikoje, pažadėjo kalėjimo saugotojui, iš tremties sugrįžęs jį padaryti didele valdžia Florencijoje… Ir taip irgi įvyko. Kozimo Medičis grįžo į Florenciją, kur, situacijai pasikeitus, vėl buvo sutiktas išskėstom rankom, gyveno ilgai ir galingai, ir jo giminė irgi, toliau, per šimtmečius buvo nekarūnuoti Florencijos valdovai, nors  jokių oficialių postų jie daugiau neužėmė.

Čia vėl, reiktų prisiminti, jog apie kokią demokratiją bešnekėtume, senovės graikų ar viduramžių miestelėnų, Didžiojo Novgorodo večės ar bendruomeninių teismų po liepa, visada ir visur balso teisę turėjo tik vyrai nuo tam tikro amžiaus, turintys šeimą, namus ir įplaukų šaltinį. Nes tiktai tai yra demokratija: kaip tu gali spręsti bendruomenės ateitį, jei tu nesuinteresuotas ja savo palikuonims, nerizikuoji niekuo asmeniškai? Jei tavo amžius ir padėtis – šeimos galva- neliudija apie tavo išmintį ir gyvenimo patirtį?… Ir tokia demokratija manipuliuoti iš šešėlio nėra lengva – turtai bet kokia kaina, jų siekimas dar nebuvo žmonių užvaldęs taip, kaip tai įvyko vėlesniais amžiais. Žmonės siekė gerai, dorai, teisingai pergyventi gyvenimą, kad nereiktų bijoti mirties, kai ji ateis. Tokia demokratija slaptos valdžios tikslams visai netiko, todėl ji turėjo būti sunaikinta. Ir toliau istorikų surašytoje istorijoje akcentuojama tik, jog seniau viskas buvo daug blogiau, nei dabar: jūs dabar demokratija nepatenkinti? – seniau nebuvo jokios, tik absoliuti valdžia imperatorių, karalių ar kitokių absoliutų rankose… Dabar jaučiatės prispausti ir beteisiai? – Seniau buvo dar blogiau – vergovė, baudžiava, beteisinškumas visiškas… Žodžiu, džiaukitės ir nepypsėkit, gyvenimas gerėja, idealų pasaulį dar tik pastatysime progreso pasekoje…Taip, XVIII a. utopistai kūrė visokių idealių visuomenių aprašus, bet tai buvo utopijos, neįgyvendinamos svajonės, nekreipkit dėmesio…

Kai realybėje, ar ateityje teisybe pagrįstą pasaulį pastatysim, tai dar atviras klausimas. Bet faktas, kad toks pasaulis buvo, egzistavo ir viskas jame buvo tvarkoje, kol nesirado vienetų, kuriems jame ėmė darytis ankšta, ir kurie ėmė kreipti viską sau naudinga kryptim, kol dabar turime neatpažįstamai sukraipytą rezultatą.

Pvz, tai, ką dabar vis vadiname demokratija, garbiman ir laikomės įsikabinę, yra tik tuščias žodis, belikęs pavadinimas, maskuotė, kaip ir užmanyta. Realiai mes jau kada gyvename ne demokratijoje, bet olchokratijoje- minios, liaudies valdyme, kas irgi buvo Kozimo Medičio sumanyta kaip labai parankus dalykas…Žinoma, valdymo formų teorija buvo žinoma iš seno, kur monarchija, respublika ir demokratija buvo „gerosios“ valdymo formos, o tironija, oligarchija ir olchokratija -„blogosios“… Kas paaiškina, kodėl demokratijos pavadinimas ne tik išliko, bet valdančiųjų yra rūpestingai saugomas – kas tau sutiks į olchokratiją pereiti laisvanoriškai, bus gi priešinamasi…

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga

Bet kad ir patį žmogų, kaip minėta, individualumas pagraužęs. Ne tik individualaus turto jis nori sau, bet ir individualios valdžios – aplinkinius valdyti ir kontroliuoti. Tai tiek finansiniams parazitams, tiek politiniams niekada nepritrūksta mūsų padėti pasiruošusių rankų.

Dabar mėgstama sakyti, jog pasaulis kažkada buvo viena imperija, viena šalis, visi žmonės buvo tokie patys ir gyveno taip pat… Nemanau. Gal ir gyveno visi panašiai, tuo pačiu principu, bet bendruomenėmis, sėsliomis ir uždaromis, ir svetimų neįsileisdavo ir patys neklajodavo. Jau vien todėl, kad protėvių kapų tai su savim nepasiimsi, o juos palikti buvo neįsivaizduojama. Bendruomenė galėjo išvyti kokį nors nukrypusį, neatitinkantį, tokie „izgojai“ galėjo ilgainiui susimesti būriais ir tapti instrumentu blogio, parazitų rankose – eiti kariauti, plėšti… Bet jie niekur neturėjo teisės nei likti, nei įsigalėti, nes ten nebuvo jų protėvių kapų – neturėjo prigimtinės teisės. Tada tai visiems buvo labai aišku… Todėl ir prisireikė, buvo sugalvotos religijos: ne, girdi, jūsų gojai protėviai nebe svarbu, mes jums žymiai svarbesnę žinią atnešėm – naują, geresnę: palikit tėvų tradicijas, palikit šeimas, artimuosius, sekit visi paskui Jėzų Naviną, Budą arba Mohametą, Asurą Mazdą ar Zaroostrą ar dar kurį nors, nes daug buvo norinčių šitokį biznį prasukti… Tik kosmopolitizmas, globalizmas, progresas atvėrė parazitams kelią kažkaip įsirašyti į visuomenę. O neilgai trukus ir užimti valdančias pozicijas – normaliems žmonėms iš seno noras vadovauti turėjo atrodyti kažkokiu siaubingu nukrypimu nuo normos – savižudybe dvasine prasme, pririšimu savęs prie šito pasaulio materijos laisvanoriškai ir ant visai… Tas pats pasakytina apie individualią veiklą ar turto kaupimą.

Dievai per tokius individus įsigudrino įlysti į tarpą tarp žmonių ir jų tėvų protėvių dvasiniame pasaulyje. Ir sutraukyti jų komunikacijas – žmonės protėvių nebe girdi, už tai dievų patarimų mums netrūksta. Velnias ir veikla yra iš tos pačios šaknies… Veikla užsiėmę, žūva ne tik herojai, prapuola ir eilinių žmonių dvasios, patenka į karmos ratą, grįžta ir grįžta gimti vėl į vis labiau į pragarą panašėjančią žemę… Jonas Gervė kalbėjo, jog reikia atsisakyti mumyse esančių dieviškų struktūrų, kad rastųi vietos ir galimybė atsistatyti žmogiškomis. Nes į pilną taurę jau nieko daugiau neįpilsi…. Kad žmogus veikia pasaulį į gera ar į blogą tuo, koks jis pats yra, tą gi žinom; žmogaus darbai užsiskaito tik tie, koks jis pats yra, iš jo esmės ateinantys. Žmogus didžiuojasi savo individualiu protingumu, talentais sugebėjimais, ir visuomenė pritaria, jog juos reikia vystyti, naudoti… Jezus irgi sakė į žemė neužkasti. O iš tikro kažką mumyse pakeičia ar mus vysto tik ta energija, kuria išlaikėm viduje, pergyvenom jos norėjimo išsiveržti į išorę, pasireikšti, momentą – tada ji įvykdė postūmį ne pasaulyje, bet mumyse… Ir toliau jau pasaulis reaguoja į pasikeitusius mus.

Jei pagalvoti, tai visą kultūrą, meną, muziką ir kitus civilizacijos pasireiškimus, kokius dabar žinome, žavimės ir užkurių stengiamės laikytis, kad nenužmogėti, sukūrė vienišiai, iš bendruomenių išstumti arba jas palikę, kad vis tiek, įrodyti turį vertę, kad suprasti, išmokti pasaulį savarankiškai – kai nebe esi sociume, kuris visas tas žinias laiko ir tu jas perimi automatiškai, energijos forma, todėl, kad esi to sociumo dalis, esi tos energijos bangose sinchronizuotas – kai neesi tokia dalis, tai tau ta visuma žinoti ir neprieinama…Ir jie tuo mokinimusi ir sužinojimu – kultūros kūrimu tarnauja dievui ar valstybei – priešui, jeigu jau saviems jų nereikia (o gal ir nereikėjo todėl, kad juose buvo sugebėjimas pereiti priešo pusėn?)… Nes bendruomenei nereikia kad ir kieno besukurtų filosofinių sistemų, ji turi savo tradiciją, nereikia dievų, ji turi savus protėvius, nereikia meno kaip kultūros reiškinio (o tuo labiau, kaip individo saviraiškos), ji turi tradicinę ornamentiką, kuri dainas, kurios sinchronizuoja vienas ar kitas energijas, turi savo simbolius, savo pasakojimus, pamokymus… Pažįsta savas namų dvasias, gamtos jėgas, augalų ir gyvūnų charakterius – mokslo, ne tik valstybės, kultūros ir civilizacijos jai nereikia… Tu jiems nieko neparduosi, neįsiūlysi, jų neprigasdinsi, neužkrėsi, nepakreipsi…

Yra įdomu pasižiūrėti, kaip dar nesenoje istorijoje valstybinė sąntvarka ir bažnytinės sąntvarkos – ir tos, ir tos – imperijos – konkuravo, kuri daugiau pavaldinių sau susigrobs – ar carui tėveliui, ar popiežiui, ar anglikonų bažnyčios karaliui – kurie sugebės didesnį pasaulio kąsnį apžioti… Ta kova nesibaigus ir šiandien, visokie globalistiniai judėjimai už klimatą visam pasaulyje, už vienų ar kitų nuskriaustų teises, gyvūnus, transhumanizmą ar dar ką nors, visi jie iš ten pat eina, tuo pačiu tukslu!… Todėl jie visi gerai, pažangiai, vieningai ir prasmingai jaučiasi, ir pasimėgaudami tyčiojasi iš tų, kurie gyvena savą gyvenimą savo gimtoj vietoj, vietiniame dialekte, myli savo šeimą, savo žemę, savo šaknis – tai gi visiškos atgyvenos, dinozaurai… O iš tikro, tai bešaknių, visą savo prigimtį išmetusių, atsisakiusių, į ideologijos ir propagandos abstrakčių paistalų lankas ant visai išėjusių ir pasiklydusių tenai, skausmas… Ir tai gal dar paskutinis žmogiškumo aidas juose, nes toliau jau jie tik vienos ar kitos ideologijos pripūsti balionai, siekiantys pakeisti pasaulį pagal save… Kai rtaisyti reiktų  save.

Taisyti tol, kol tiksi, derėsi ten, kur gimei užaugai, kol ten esančios vibracijos tau vėl girdėsis, tu jas jausi. Kol tos vietos praeitis, gerovė, klestėjimas ateityje bus tau svarbiausi. Ne asmeniškai, bet kad sužydėtų žmonėms, ten esantiems, ir tie žmonės, kurie ten yra, žydėtų ir būtų laimingi būtent toj vietoj. Kažkada nacionalinės valstybės, tautų istorija, etnografija, kalbos buvo parazitų projektas. Jėzuitai, protestantai, švietėjai – iliuminatai, visi skaldyme matė naudą valdymui. Bet jiems nacionalinių valstybių jau nebe reikia, tautų, kalbų, istorijos – irgi nebe, jie jau dar globalesnius, progresyvesnius planus turi. Vadinasi, bendruomeniškumą prarastą gaivinant, tauta kaip bendruomenė gal jau liko mums kaip tikamas laukas treniruotis… Jei dievo išrinktai tautai tokia forma tinka ir funkcionuoja gerai per šimtmečius, kodėl mums turėtų būti kitaip?

Tiek valstybės, tiek religijos buvo kurtos kaip vergų valdymo sistemos. Ir efektyviausiai jos veikia, kai vergai nežino esantys vergais, kai jiems sukurtas įspūdis, jog valstybė (ar religija) – tai kaip ir jų bendruomenė, kur visi kartu, kai reikia – pasiaukojamai, kai šventės – tai džiaugsmingai, gyvenam ir esam laisvi… Laisvi neesam, bet galim būti, jei savo nelaisvumą suvoksim. Ir jei suvoksim, jog nelaisvėje mus padeda išlaikyti mūsų taip įsimylėtas individualumas. Ir kad juo nieko nelaimėsim… Taip, etninės grupės, tautos, valstybės yra dirbtini, civilizacijos sukurti dariniai. Bet dabar, kai tai žinom, galima juos imti ir naudoti saviems, bendruomeniniams ir šioje žemės vietoje gimusių, savo protėvių kapus čia turinčių tikslams. O paskui, kaip sakoma, toliau pasimatys savaime, kas bus ir ką reiks daryti…

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis

Kam nepatinka, jog pavyzdžiu iki šiol ėmiau rusų gyvenamas teritorijas – o taip dariau todėl, jog būtent tai, apie ką kalbėta ir yra jų potencialas atgimimui, tai kas vadinama jų dvasingumu ir išskirtinumu – ir dažniausiai vadinama visai nesuprantant, ką tai iš tikro reiškia… Tiems dabar papasakosiu, anglų pavyzdžiu pasiremiant, nes iš esmės šaknis tai ta pati, bendruomeninė ir vienio su protėviais, tik Vakaruose daugiau sluoksnių ant viršaus užsisluoksniavę, sunkiau matosi… Bet ir ten yra žmonių, kurie atkasa.

Pasitaikė man knyga, Graham Robb „Debatable Land“. Autorius – mokslininkas, mėgstantis laisvu laiku keliauti dviračiu. Nusprendė su žmona persikraustyti iš Oxfordo gyventi prie pat Anglijos Škotijos sienos – į retai apgyventą teritoriją, iš seno vadinamą „gynčytina žeme“… Pirmiausia visi jo pažįstami, civilizuoti ir miestiečiai, žinoma, išdurnino juos ir išvadino savižudžiais: ten, girdi, ir dabar jokie įstatymai neveikia, jus apiplėš, užmuš ir jūsų kūnų nerasim palaidoti. O autorius atsakinėjo, kad „gal ten jam ir vieta, nes pavardė Robb aiškiai kilus nuo „robber“ t.y. plėšiko, vietiniu dialektu tenai vadinamo „reider“.

Taigi, Graham Robb su žmona įsigijo atokiai stovintį namelį, kuriame, nepaisant nuošalumo, buvo gyvenęs į pensiją išėjęs, britų parlamento narys. O seniau, tradiciškai, matomai, ten buvo brakonierių ir nelegaliai per sieną gabenusių prekes, buveinė – į tą sodybą nevedė joks aiškus takas, o ir pačios sodybos, iš kurios pusės bežiūrėti, nesimatė… Kai tuo tarpu joje būnant, iš vidaus žiūrint, priešingai, buvo puikus matomumas į visas puses. Žodžiu, ne kvailiai vietą parinko ir statė kaip tik ant tradiciškai žinomos „gynčytinos žemės“ ribos. – Ten apsigyvenę, rašytojas su žmona juokavo, jog Škotijai antsiskyrus nuo JK (prieš pora metų toks referendumas buvo), jie puikiai galės pelnytis iš viskio kontrabandos.

O žmonės artimiausiame miestelyje pasirodė netikėtai draugiški, bendruomeniški, dar vis šeimos ir kitų tradicijų besilaikantys iš rimtųjų. Pirmą žiemą, kai rašytoją kuriam laikui rimtai užpustė, tai iki jų namelio prasigavo ne tik paštininkas ir policininkas, bet pažiūrėti, ar su jais viskas gerai, paklausti, ar nereikia pagalbos, pasirodė ir įvairūs kaimynai iš kelių kilometrų atstumo…. O vasarą, kai plynam lauke ir tuščiam kely sugedo rašytojo žmonos dviratis ir ji likusius kelis kilometrus parėjo pėsčia, visą sekančią savaitę kiekvienas sutiktas apie tai žinojo ir teiravosi, kaip jai sekasi… Toksai išankstinio įsitikinimo apie vietovę ir jos bendruomenę neatitikimas realybei G. Robb ir jo žmoną abstulbino, sudomino ir prikaustė dėmesį – jis, kaip mokslininkui ir priklauso, nusėdo archyvuose, apsikasęs dokumentais ir istorikų raštais.

Daugiausia senos medžiagos buvo apie teritorijos pajungimą anglų karūnai. Elžbieta I kažkada su palyda pravažiavo vieninteliu per teritoriją einančiu vieškeliu, apiplėšti jos niekas neapiplėšė, bet ji buvo prisiklausius visokių gandų, kuriuos mielai perpasakojo laiškuose… Vietos grafystės administracija irgi užfiksavus daugybę gyvulių bandų nuvarymų – vietinis teismas turėjo pakankamai darbo priteisti viską vėl išlyginti ir kompensuoti, daugiau pagal tradicinę teisę, nes nuo Škotijos ir Anglijos unijos laikų, ten dar keletą šimtmečių karališkos valdžios ir jos įstatymų ranka nepriėjo. Teritorija funkcionavo daugiau kaip buferinė zona, škotams rodėsi, jog ten visi – anglai, o anglams atvirkščiai, atrodė, jog ten gyvena vieni škotai… Ir aišku, plėšikai. Kai giliau patyrinėjus, dokumantai parodė, jog chaotiško plėšikavimo ten nebuvo, buvo gyvulių nuvarymų tradicija vėlyvą rudenį, kai žemė jau pašalus, bet sniego dar nėra. Ir nepaisant, kad per šimtmečius ten pasitaikę pora garsių plėšikų, daugumai tų „gyvulių nuvarytojų“ nuvarymas buvęs vienkartinis įvykis jų gyvenime, turėjęs daugiau „rite de pasage“ charakterį.

Vagiama buvo pietinėse teritorijose gyvenančių iš šiaurinėse teritorijos dalyse gyvulius laikančių – tie, apvagiami metai iš metų tvirtino, jog patys net nebe žino, kodėl stengiasi ir kasmet vėl gyvulius augina… Bet, vis tiek augina. O pietiniai nuvarytą bandą dalinai suvalgo, paskerdę, dalinai parduoda. Metų gale teismas svarsto skundus – šiauriečių ieškinius – ir priteisia pietiečiams nuostolius apmokėti, ir dar netgi dvigubai, su procentu kompensuoti šiauriečius… Tas pats su pavogtu namų turtu – viskas suskaičiuojama, surašoma ir kompensuojama su kaupu. – Kas čia tokie per stebuklai?

Ogi panašiau į sistemą, senesnę ir geriau veikiančią, nei Anglijos ir Škotijos karalysčių oficialūs įstatymai ir teisminės sistemos kartu sudėtos…. Ir ta senoji sistema savo bendruomeniniu pagrindu buvo tiek skirtinga nuo „moderniosios“ valstybinės, kad pastaroji, romėnų teise besiremianti, jos net neatpažino sistema esant! Kaip ir kitas bendruomenės apraiškas, ją visaip juodino ir stengėsi išnaikinti – nes kitaip kam naujos reikia, jei sena geresnė? – bet senoji sistema naujai valdžiai pelno neneša, o valdžiai pelną nešti turi viskas, tokioj justicijoj dabar gyvenam… Pasirodė iš senųjų dokumantų irgi, jog Debatable land kaip pavadinimas kilo iš senoviško anglų žodžio „batable“ – auginti, turtinti, gerą svorį prišerti – ir tai buvo teritorija, kur iš seniausių laikų buvo ganomi bendruomenės gyvuliai – bendruomenės pievos per vasarą gyvuliams gerai nupenėti (tada pvz, battlefield iš seno reiškė ne kovos lauką, bet praturtėjimo galimybę)… Todėl nuo amžių niekas nieko nestatė ant tos teritorijos, tik pagal jos ribas. Netgi ir dabar, kažkoks žvejys surentė ant upės kranto sau būdelę, tai kitą rytą rado nugriautą ir daugiau nebandė.

Kai radosi turtiniai sąntykiai, ir, dar vėliau, kapitalizmas įsibrovė į bendruomeninę sąnklodą, kolektyvinio turto turėtojai buvo priversti taikytis prie pasikeitusios situacijos: vieni augino, kiti varė pardavimui, o pinigai su procentais būdavo išmokami per teismą – viskas tvirta, teisinga ir funkcionuoja. O su bet kokiais nukrypimais bendruomenė susitvarko labai greitai ir efektyviai – ne veltui liaudies teismą vadina „lynču“ ir žodis tapęs sinonimu įstatymų nebuvimui: vakarų Europoje senais laikais bendruomeniniai teismai vykdavo po liepa  – linden – ir buvo teisingi savo esme, o ne įstatymo raide, kaip dabar… Todėl juos ir reikia apjuodinti maksimaliai, kad neateitų net į galvą Romos teisės atsisakyti.

Netgi pasimiršus senosios sistemos tikrajai prasmei ir turiniui, ji funkcionavo ir jos laikomasi – nes ji optimali. O valstybė su įstatymais, tarnybom, biurokratais ir nurodymais ją ilgai ir nuobodžiai griovė, juodino ir pati iš visų jėgų į jos vietą lindo. O svarbiausia, jog žmonės turi bijoti, kad be valstybės struktūrų liks tik chaosas ir plėšikavimas, stipresnio teisė ir visų kitų beteisiškumas. Todėl kentėkit valstybės plėšikavimą, administracijoje sėdinčius vagis ir jų vadybinį chaosą.

(Bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as