Kriaušių metas

1
Ginčas dėl ateities (1)
2
Veltui tariamas žodis (pabaiga)
3
Kažin ko vertas žodis (3)
4
Ko vertas žmogaus ištartas žodis? (2)
5
Ko vertas žmogaus tariamas žodis? (1)
6
Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (pabaiga)
7
Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (3)
8
Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (2)
9
Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (1)
10
Savivertei užsiauginti turtas nėra būtinas (pabaiga)

Ginčas dėl ateities (1)

Amerikonai nėra kariavę modernaus karo savo šalies teritorijoje, nėra praradę nei tokio didelio skaičiaus savo tautiečių užmuštais ar sužeistais, nei jiems yra tekę atstatinėti sugriautą savo šalies teritoriją ir ekonomiką.

Tai ir yra priežastis, cituojant Tony Judt, kad JAV šiuo metu yra vienintelė civilizuota šalis, iki šiol šlovinanti karą (Europoje šita ideologija pasibaigė su Antruoju pasauliniu karu).

Kai Europoje žlugo komunizmas, krito geležinė uždanga, visi lengviau atsikvėpė, kaip ilgą ir visus iškamavusį istorijos paragrafą užbaigę.

O amerikiečiai tą patį komentuoja triumfo tonu: jų išvada yra, kad karas yra veiksminga priemonė, kurios verta imtis ir ateity.

Kai europiečiams karas yra kaip paskutinė priemonė, amerikiečiai ją renkasi kaip pirmąją.

Ir todėl „Amerika tampa vis didesne problema pasauliui, kai esame dar vis pripratę ją kaip tik matyti (ir jos šauktis), kaip visų problemų sprendimą.

O tokios šalys, kaip Rusija, Kinija, Iranas, kurios labiausiai turėtų rūpintis savo ekonominiu vystymusi, yra priverstos pastoviai gintis nuo JAV provokacijų. Dar daugiau, jos turi dėti pastangas, kad ir likusiame pasaulyje išlaikytų taiką ir stabilumą – prieš kokius dešimt metų niekas negalėjo nei pagalvoti, kad taip bus!“ rašo Emmanuel Todd savo esse apie amerikoniškos sistemos subyrėjimą.

Ir ta knyga rašyta 2002 metais.

Skaityti daugiau

Veltui tariamas žodis (pabaiga)

Sakoma, kad veikimo kartu su visais – su partija, akcija ar kitokia žmonių mase – laikas praėjo.

Dabar užsiskaitys tik tai, ką padarei tu pats, individualiai… Ir, ne tiek bendram reikalui užsiskaitys, kiek tau pačiam, savęs susikūrimo procese.

Nes tik individas gali pergyventi pralaimėjimus, bet išlikti nepralaimėjusiu, ir pradėti iš naujo, tiek kartų, kiek reikės (perfrazuojant Maya Angelou)

Žmonių masė tokio sugebėjimo neturi.

Ir ji lieka vis dar įtakinga negatyvia prasme – kaip tik nedarydama nieko, ji kol kas individualias akcijas nusveria. Kol kas.

Kol esame pamiršę, kad stiprus individas yra įgalus suvaldyti mases… Leninas, Hitleris, Mao, Ghandi – gaila, teigiamų pavyzdžių mažiau. Bet yra.

Kodėl jūs manote, kad individo jėgą, galimybes ir stiprybę šitaip stengiamasi diskredituoti ir sumenkinti?

Skaityti daugiau

Kažin ko vertas žodis (3)

Minia visais laikais valdoma emocijomis – sukėlei jai baimę (arba meilę), asociatyvius įvaizdžius ir pora kodinių frazių pasitelkus, ir jokie proto ar dalykiniai argumentai jos nebeveiks.

O minioje visi vidurinės baigimo atestatus turi, vadinasi, jei jie tavęs nesupranta, tai… tavo kaltė, tu kvailas (daug atestatų juk vieną diplomą persveria).

Kai keletas oligarchų pataikauja miniai , jos protingumą girdami, o toliau susitvarko šalyje, kaip jiems reikia, nes iš tikro minia kvaila ir to nepastebi, tokią demokratiją vadina inverted totalitarizm (Chris Hedges cituojant) .

Bet ir intelektualai dabar paėjo, procesų plačiai nebe aprėpiantys, nebe suvokiantys… moralinės pareigos jausmas  juose išoperuotas,  pakeistas politkorektiškumu.

Jie myli žmones, žinoma, bet iš toli, abstrakčiai,  Tibete pvz, ar Afrikoj, o kai tik jie priartėja ir tampa konkrečiais – kokiame nors nepaskelbtame kare nušautais, degėsiais smirdančiais ar pan. tada jie labai įsižeidžia, kaip drįstama kėsintis į jų profesinį balansą, j išsimokintą  abejingą objektyvumą…

Jie nekenčia, kai žmonės nėra tokie, kokie jie įsivaizduoti teoretiškai.

Nes jų pačių kaukė – maskė, šarvas – priaugo prie veido nebenusiimamai ir po ja žmogaus nerasta. Tik kuodelis užspaustų emocijų ir menkavertiškumo kompleksas, kurį stengiamasi kompensuoti gyvenimu.

Seniau truputį kitaip buvo.

Skaityti daugiau

Ko vertas žmogaus ištartas žodis? (2)

Gaunasi labai įdomiai, jei pažiūrėti.

Bendruomenės, į kurias žmonės gimdavo, ir, kuriose, su visais savo skirtumais ir ypatumais gyvendavo ir sugyvendavo, – jų laikas paskelbtas iš mados išėjusiu. Dabar propaguojamos individo teisės, ir jis skatinamas daryti, ką jam norisi, neatsižvelgiant nei į aplinkinius, nei į savo paties sąžinę…

Atrodo, ura, individualizmas švenčia pergalę !

Bet tai iliuzija. Nes visi tie individualai yra vienodi – nori to paties, kalba tą patį tais pačiais žodžiais, siekia tų pačių tikslų ir tam pačiam dievui meldžiasi… Tiki save esant išskirtiniais.

Tik kažkodėl jiems norisi dar išskirtinesniais tapti, turto, populiarumo ar politinės galios pagalba…grojimo šukom su gumele pagalba, nesvarbu… Nes masėje prapuolančiu jaučiasi.

Ir tai jau turėtų būti signalas, kad situacija yra ne natūrali, o dirbtinai tokia sumodeliuota.

Skaityti daugiau

Ko vertas žmogaus tariamas žodis? (1)

Pradžioje viso ko buvo žodis.

Būdavo tariamas retai, ilgai apgalvotas,svarbus,  nešė savyje pakankamai energijos tapti darbu, veiksmu, išpildytu pažadu… Ir niekas dabar tuo netikim, nes plepam daug, ir gal kaip tik todėl, kad nei trupinėlio nemanom, kad mūsų kalbos nors ką nors reikštų šiame pasaulyje – išdalinkim dar tą turimą truputį žmogiškos energijos ant visų mūsų pasakomų žodžių, ir suprasim, kodėl taip yra.

Buvo laikas, kai kalbėdavo tik protingi arba svarbiose kėdėse sėdintys, bet dabar juk demokratija!

Paskleisim todėl savo ir ne savo sugalvotas mintis taip plačiai, kaip tik galim.

Ir koks progresas: jei iš pereitų amžių vos po kelias išminčių pavardes mokykloje mokinomės, tai dabar  nelaukiam, ar istorija mus prisimins ar ne, patys imam reikalą į savo rankas ir funkcionuojam kaip filosofai, mokytojai, apžvalgininkai ir tiesos skleidėjai…

Ir kam svarbu, kad saviraiškos nereiktų painioti su išmintimi ir profesionalia, kokybiška jos išraiška ? – kol viena nuo kito atskirsi šiais laikais, tai diena jau ir pasibaigs…o tiesos kaip nežinojai, taip ir nežinai.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (pabaiga)

Rytų Europa karo isterijai sukelti, manau, pasirinkta neatsitiktinai.

Vakarų Europos ir JAV piliečiai apie karo grėsmę girdėjo jau dešimtmečiais, Šaltajam karui tarp dvejų pasaulio galingųjų valstybių besitęsiant – Vakaram buvo kalama pastovi baimė, kad rusai ateina, kad jie turi bombą, vienokią, kitokią, dar ten ką – todėl reikia ginkluotis, būti pasiruošusiems, laikrodis jau buvo dvi minutės iki dvylikos apie atominę katastrofą kalbant.

Ir, kas iš viso to išėjo, neskaitant, kad raketų prisipirko, o paskui jas naikino, susitarę, po kelias, šiaip taip? – šnipštas, daugiau nieko.

Žodžiu, vakariečiai į tą pačią seną dainelę nebereaguoja, terorizmo tema irgi kažkaip išsisėmė, ką čia gero sugalvojus toliau?

O mes visą tą laiką geležinės uždangos saugomi, nieko negirdėjom ir dėl nieko  nesijaudinom.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (3)

Ir karo mašina nėra abstrakti, ore kabanti idėja irgi – ji gyvena dažname iš mūsų. Pažiūrėkit, kaip Ukrainos įvykiais ar Krymu ją buvo lengva mumyse aktyvuoti – jau visi ir kariaujam, ir dar kaip ! Trūksta dar tik tokio mažmožio – patį karą dar reikia pradėti…Bet, pagal publikos prašymą, taip sakant, žinoma! Negi sunku…

Ir vėl pasinaudojama tuo, kad karas žmonių pasąmonėje, automatiškoj atminty, likęs atrodantis kaip prieš šešiasdešimt metų, koks buvo tada…Ir retas pagalvoja, kad karas dabar būtų technologiškai išaugęs, paraleliai, o dar ir aplenkdamas, mūsų šiandieninį gyvenimą, ir eilinio žmogaus supratimas, kaip visada, tokio lygio baisumų įsivaizduoti nėra pajėgus… kol nėra precendento.

Žmonija sugebėjo išgyventi, rasdavo vis kokią tai trapią pusiausvyrą tarp besivaržančių tarpusavyje interesų, ideologijų, valdovų. Bet ilgalaikėje perspektyvoje šitokia situacija ne tik jos vystymąsi stabdo, bet ir stumia atgal.

O augti žmonija gali tik po vieną, kiekvienas iš mūsų, ir ne pagal komandą ar už pažastų pakeltas – tiktai patys, savo tempu ir savo pastangomis.

Vadinasi, visos struktūros, kurios dabar skliautais susijungusios, žmonijai virš galvų, jos augimo erdvę užimdamos, parazituoja, jos turi išnykti.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (2)

Turint omeny tą pasaulio vertikalų daugiasluoksniškumą, ir jokių moralinių įsipareigojimų aukštesnio organizacinio sluoksnio žemesniam nebuvimą, bet kokios kalbos apie aukštus idealus ir demokratiją tampa juokingos arba sukelia įtarimą dėl tokio kalbėjimo tikslų.

Ir nurodo į realiai egzistuojančią problemą – žmonių sąmonė nekinta taip greitai, kaip keičiasi laikai, papročiai ir pasaulis. Todėl žmogaus protas jam pakiša po akimis senstelėjusius paveikslėlius, vietoj to, kad realią situaciją parodytų. Pvz. XIX a. pabaigos inteligentai nesugebėjo patikėti bolševikų žiaurumais ir teroru XXa pradžios pasaulyje – ieškojo tam paaiškinimo, ir nerado, į jų galvas tai netilpo.

Arba XXa inteligentai nesuvokė, kokia nacių Vokietijai nauda iš žydų žudymo – žiaurumą iš naudos, pvz, kolonializmo fenomeną, jie dar suprato… Žudymą iš įsitikinimų – jau nebe, nes tik laukinis gali eiti ir žudyti dėl to, kaip galvoja!

Čia ir pasaulio regresas ima ryškėti, irgi.

Nes dabar mes stengiamės suprasti, kam karo reikia, kam iš to nauda, kieno tokie įsitikinimai? – o kad kariauti tiesiog, dėl žiaurumo pamėgimo, dėl įjunkimo į agresijos energiją, priklausomybės nuo tokios rūšies ir tokios kokybės jaudulių jau vaidina lemiamą vaidmenį ant kompiuterinių žaidimų ir karo filmų išaugintoms kartoms – šitai mums yra barbarybė nesuvokiama.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (1)

Geriausios rūšies šiuolaikinis žmogus – laisvai po pasaulį judantis, sąmoningai gyvenantis, kuriantis, besidomintis realybe, „kad žinoti, kokiame pasaulyje gali tikėtis atsibusti rytoj“ A.Makarevičiaus žodžiais tariant. Ir piliečio poziciją valdžios atžvilgiu irgi tiksliai nusakė – „kažką bendro“ jis turi su draugais, su tais, kuriuos bent jau pažįsta asmeniškai, o ne su valdžia. Apie valdžią jis „turi nuomonę“ – kada geresnę, kada – blogą.

Ir ją išsako. Viešai, jeigu reikia. Tai yra demokratija, kokią ją dabar turim.

Įsivaizduokim keliom minutėm, pasaulis tikrai toksai ir yra, sudarytas iš žmonių – asmenybių, su išvystyta savo nuomone, kūrybingų, šviesių, laisvų… ir kitų žmonių, su nelabai aiškia nuomone, kuriuos agitacija ar švietimu galima patraukti į vieną ar kitą pusę – taip ir daroma; į valdžią išrenkami tai vieni, tai kiti – visuomenė vystosi, gyvenimas žydi – pasaulis atviras į viršų, kaip sodas į dangų… Ir žmonės, ir medžiai gali augti be trukdymų.

Tada turi prasmę tautų apsisprendimo teisė, nes niekas nėra aukštesnis, nei tauta, jei jai pavyko apsivienyti jos pasirinkime.

Tada idealai, laisvės, lygybės, brolybės ir pan. taip pat turi prasmę, ir ne tik verta, bet būtina jų įgyvendinimo realybėje siekti. Šita prasme demokratija yra aristokratijos projektas – kas kitas galėjo sugalvoti siekiamybę, kad visi likę piliečiai būtų į juos panašūs?

Skaityti daugiau

Savivertei užsiauginti turtas nėra būtinas (pabaiga)

Parvažiavus, einu per Kauną, savo gimtą miestą, kurį tarybiniais metais valdžia kai neprižiūrėjo ir laikas niokojo, sakydavom,matai, kai privatininkų rankose viskas buvo… Privatininkas tai nebūtų šitokių dalykų leidęs atsitikti… Dabar privatininkas grįžęs jau daugiau nei dvidešimt metų. Ir kas iš to?

Pažiūrėkit, kaip atrodo Kauno modernas – garsus visam pasaulyje tarpukario statytų pastatų masyvas…jau apie medinę architektūrą net ir nekalbant… Kur dingo elementarus patriotizmas? Kokie ten savanaudžiai į savivaldybę išrinkti ? Kas per liurbiai juos renka?

Aš nesakau, kad žmogui reikia atsisakyti siekti savo gero.

Tai neįmanoma ir to visai nereikia, bet derink tu interesus! – pažiūrėk, kas gerai tavo šaliai, tavo miestui, tavo bendruomenei ir tuo užsiimk, kiek širdis geidžia – ir pats praturtėsi, ir kitiems nauda iš to bus.

O dabar kas ? – viskas byra, griūva… Nebaigti pastatai centre dešimtmečiais riogso.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as