Kriaušių metas

1
Vaizdų ir žodžių priešprieša: kur išeitis? (pabaiga)
2
Vaizdų ir žodžių priešprieša: kaip išsidalintos smegenų funkcijos? (II dalis)
3
Vaizdų ir žodžių priešprieša: kas atsitiko Deivės, gamtos garbinimui? (I dalis)
4
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (pabaiga)
5
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (IV dalis)
6
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (III dalis)
7
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (II dalis)
8
Aristokratai, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (I)
9
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)
10
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (3)

Vaizdų ir žodžių priešprieša: kur išeitis? (pabaiga)

Taigi, dvi skirtingos kalbos – menas ir mokslas – viena naudoja atvaizdus ir metaforas, kita skaičius ir apskaičiavimus.

Ir jų vartojimą reiktų derinti, o ne patyliukais vienos vartojimą stengtis vis daugiau pakeisti kita.

Arba meno naudą pripažinti tik tiek, kiek ji užkaišioja savimi erdvines tuštumas, kurios dar likę, neužpildytos mokslų. Netgi naujas menas išsivystęs, kurti vis naujus pseudomokslus iš to, kas mokslu niekada nebuvo, negali ir negalės būti.

Įpratusiems girdėti tiktai apie raštingumo naudą, reiktų prisiminti Sofoklį, teigusį, jog niekas neatsiranda šiame pasaulyje, neatsinešdamas su savimi prakeikimo… Ir su raštingumu, ir su Apšvieta yra ne kitaip: kiekvienam Isaakui Newtonui atsverti atrasim ir po Jack the Ripper.

Kairysis smegenų pusrutulis, iš principo, yra atsakingas už „sumedžioti ir užmušti“žmogišką išgyvenimo strategiją – ar turėtų stebinti, kad civilizuotame pasaulyje žvėriškumai neišnyko? – Dar daugiau, jie vis labiau dominuoja dešinio pusrutulio bendruomeniškumo ir rūpinimosi vieniems kitais, bendravimo su gamta strategijos atžvilgiu.

Netgi ir tada, kai kairioji smegenų pusė yra užsiėmus tau pateikti skaitomo tuo metu teksto turinį, dešinioji pusė tuo pat metu ieško paslėptų, perkeltinių prasmių, užuominų, dviprasmybių, ezopo kalbos…

Iš pokalbio su kitu žmogumi, tikrąjį turinį suvokiam dešiniaja smegenų puse, skaitančia pašnekovo veidą, mimiką, laikyseną, belso tembrą ir pan.

Kadangi šitai nėra plačiai žinoma, tai labiau įprasta visa tai vadinti intuicija.

Skaityti daugiau

Vaizdų ir žodžių priešprieša: kaip išsidalintos smegenų funkcijos? (II dalis)

Jeigu manote, kad abu žmogaus smegenų pusrutuliai yra simetriški ir lygiaverčiai , tik pasiskirstę funkcijas ( vaizduotė – dešinėje, tikslusis mąstymas – kairėje), tai klystate.

Reiktų pradėti nuo to, kad šita diferenciacija žmogaus smegenyse buvo pastebėta tik XIXa.pabaigoje…

Ir ne todėl, kad seniau niekas smegenų pusrutulių veikla nesidomėjo, bet todėl, kad ji tik maždaug tada ir ėmė reikštis: poetų ir mistikų smegenyse senesniais laikais visumos suvokimas buvo svarbesnis už dalijimąsi funkcijomis.

Tą patį liudija ir kairerankių žmonių smegenys.

Jei pirminė žmogaus veiklos ranka yra kairė, tai nėra veidrodinis smegenų pusrutulių veiklos apsikeitimas su dešiniarankiu variantu… Tiesiog, tarp jo smegenų pusrutulių yra mažiau pasidalinimo funkcijomis, išsilaikius archajiškesnė sistema ( ir kiek įvairiausių talentų iš to pasireiškia, neužmirškim!)

Toliau, iš dvejų smegenų pusrutulių, dešinė pusė yra „vyresnė“ – didesnė ir senesnė: gemalui vystantis, ji užsimezga ir subręsta pirmesnė – sena ir išmintinga, ši pusė ateina iš ankstesnių žmogaus evoliucijos stadijų.

Ji integruoja jausmus, atpažįsta vaizdus, mėgsta muziką, sintetina visą iš supančio pasaulio ateinančią informaciją taip, kad ją būtų įmanoma suvokti visą ir akimirksniu.

Ši smegenų pusė yra ne žodinė ir turi daugiau ką bendra su tuo, kaip tarpusavyje bendrauja gyvūnai, augalai, gamta.

Ja jaučiame buvimą, o žmogus yra sukurtas būti – jaučiamos būsenos – autentiškos… kas yra jausta – meilė, laimė, visuma, pvz, yra įsimenama ir toliau žmogus tai žino – atpažįsta akimirksniu… Nors žodžiais to perpasakoti negalėtų.

O vaizdu išsišaukti tokią ar panašią būseną – prašom!…Garsu, kvapu irgi.

Dešiniajai smegenų pusei žodžių kaip tarpininkų nereikia – jai nereikia suvokti, kas tai yra, kad suvokti, kas tai yra – tokie procesai vyksta kairėje, jaunesnėj ir neįgudusioj smegenų pusėj – iš čia vėlavimas: žmogaus įvykio supratimas atsilieka tris  nuo paties įvykio kelias sekundes, o susivokimas jame, galvojimo pagalba – dar maždaug tris sekundes…

Kai dešinioji mato, ir ji iš karto žino… Akimirksniu įvertina atstumą, padėtį erdvėj, judėjimų greitį ir pan.

Kalba ir darymas, veiksmas žmoguje yra tampriausiai sujungti.

Skaityti daugiau

Vaizdų ir žodžių priešprieša: kas atsitiko Deivės, gamtos garbinimui? (I dalis)

Oficiali versija sako, jog dar prieš rašytinei istorijai prasidedant, į Europą įsiveržė, viską savo kelyje šluodami, raiteliai iš rytinių stepių, atsinešę su savimi dangaus dievus ir visai kitaip pasaulį matančią etiką, o Motinos, Deivės, Gamtos garbinimas to pasekoje nutrūko, taikios jos religiją išpažinę kultūros dingo…

Leonard Shlain iš profesijos yra chirurgas, besispecializuojantis arterijų, kuriomis kraujas patenka į smegenis, operacijose: turėjopakankamai progos asmeniškai stebėti, kokias visiškai, visiškai skirtingas funkcijas atlieka žmogaus smegenų pusrutuliai.

Knygoje „The Alphabeth versus Godess“jis išdėstė savą hipotezę šita tema, kurioje teigia: kai visuomenėje susidarydavo kritinė masė žmonių, tapusių raštingais, kairiojo smegenų pusrutulio funkcionavimas būdavo sustiprinamas dešiniojo sąskaita… Kas ir pasireiškia vaizdinės kultūros statuso sunykimu, moterų teisių apribojimu ( antropologai žino, neraštingose žemdirbių kultūrose sąntykiai tarp lyčių yra harmoningesni, nei civilizuotame pasaulyje, moterų bei vyrų teisės tenai apylygės), ir deivės religijų nuvertinimu.

Claude Levi- Strauss buvo vienas iš nedaugelio mokslininkų, drįsęs užginčyti raštingumo vertę: „gali būti laikoma faktu, jog bet kurioje pasaulio vietoje, kur tik raštingumas bepasirodytų visuomenėje, joje tuoj pat atsiranda hierarchinės struktūros, sudarytos iš vergų ir ponų – viena gyventojų dalis pajungiama tarnauti kitai.“

Dar ilgai prieš tai, kai pasaulyje atsirado Hammurabi stela ar Rosettos akmuo, Lascaux ir Altamira uolų piešiniai jau egzistavo… Ne veltui sakoma, kad vaizdas pasako daugiau, nei tūkstantis žofžių.
Vaizdai yra pirminės sensorinio pasaulio mentalinės reprodukcijos.
Dėl to tampraus ryšio vaizdus galime vadinti konkrečiais: smegenys juos supranta – nuskaito visą jų nešamą informaciją – vienu kartu, momentaliai.
Žodžių skaitymas yra skirtingas procesas: akis skanuoja raides, surikiuotas tam tikra tvarka – sakinio prasmė paaiškėja skaitymo eigoje, palaipsniui.

Abėcėlė – apie 30 ženklų, kurie patys sau nereiškia nieko, neneša jokio vaizdo, nieko neprimena savo išvaizda – abstrakcijos.
Smegenys, kad suvoktų konkrečius daiktus, ateinančius per akis – medžius, namus,pvz. – naudoja visuotinumo, simultaniškumo ir sintezavimo principus.

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (pabaiga)

Kad ekonomika „palindus“po mumis visais ir viso ko gyvenime prasmę ir reikšmę jau suvokiame ne kitaip, kaip pirmiausia ir tik ekonomiškai, jau rašyta seniau.

Bet ekonomiškai gali suvokti įdarbinto pagal teisinius galiojančius įstatymus dirbančiojo ir užrašytą algą gaunančio iš darbdavio, irgi pagal įstatymą, situaciją – tai bus vienas dalykas.

O galima tą pačią situaciją jau įvardinti kaip per daug nelanksčią ekonomikos vystymuisi – t.y.darbdaviui, nes kad ekonomika yra ir darbuotojų, tai prisimenama, kai visiems prireikia suveržti diržus ( kai pelnas dalinamasis, tai jis viršininkams ir savininkams eina)…Kuriama situacija, kai negana, kad esi specialistas, darbingas, norintis ir galintis dirbti žmogus. Tu turi dar sugebėti parduoti savo paslaugas, parduoti save darbdaviui – rašyti projektus, pasiūlymus, prašymus finansuoti…

O jie, kaip kad senieji feodaliniai senjorai prieš juos, jei norės, tai finansus duos, o jei nenorės, tai ne. priklausys nuo malonės.

Netgi padaręs darbą, už kurį tau atlygis priklauso, tu to atlygio gavimu nebe esi tikras: gal gausi atlygį su pagyrimu, o gal ir ne – tik lazda per kuprą kaip seniau kad paglostydavo.

Ir kuo mažiau eilinis žmogus tikras dėl savo ateities, tuo labiau jis baimės sukaustytas ir ne tik pakrutėti, bet ir prasižioti bijo; kuo labiau terorizuojamas, tuo klusnesnis darosi ir ištikimiau tarnauja.

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (IV dalis)

Kaip kapitalizmui pavyko šitaip išsiplėsti ir įsitvirtinti per visą žemės rutulį? – Godumas, be abejonės… bet ne visų gi akys auksu užpiltos… Ir ne visi  iliuzijai pasidavę, kad rytoj ir jiems gal pasiseks aukso gyslą aptikti, į aukso marias įbristi.

Pasaulis juk oficialiai kolonizuotas buvo, bet išsivadavo; ankstyvojo kapitalizmo periodu darbininkus kaip gyvulius vertė dirbti fabrikuose neribotą valandų skaičių – bet jie teises atsikovojo: tai kaip kapitalizmas, vietoj to, kad pribaigtas būtų, tik plito dar labiau?…

Ogi paprastai. Demokratija buvo iškovota ir egzistavo tiktai civilizacijos centre – vakarų Europoje, JAV, o kas darėsi ir darosi pakraščiuose, iš esmės, juk niekam iš vakariečių – kapitalistui ar vidutinės klasės atstovui, ar tarnautojui, nes darbininkų tai jau nebėra – nerūpi… kad ir koks žiaurus, bjaurus ir nežmoniškas pakraščiuose jis bebūtų – Lotynų Amerikoje, Kinijoje, Pietų Afrikos valstybėje – kad ir kokie karai ten bevyktų.

Bet, kardą pakėlęs, nuo kardo ir žūsi, kaip sakoma…

Kapitalizmui reikia augti, reikia maitinti save vis naujais resursais ir teritorijom – iki Mėnulio toli, visas Žemės rutulys užvaldytas – todėl dabar grįžtama išgraužti, sunaudoti savo paties šerdį – ta demokratija centre, žmonėmis besirūpinančios valstybės modelis, netgi mums jau įprasta tapus taika – viskas patyliukais pradedama demontuoti.

Kursas paimtas grįžimo į feodalizmą, atgal į praeitį. Mūsų didvyriais dabar kišami tapti Radvilos, Sapiegos ir panašūs plėšikai nuo didžiojo kelio – LDK įnašas į to meto tarptautinę piniginę mafiją…Jeigu jais išmoksime žavėtis, šiuolaikiniai į juos panašūs ne tokie šlykštūs atrodys!

Ir nereikia nei kad kokios tai pasaulinės šešėlinės vyriausybės kad egzistuotų, nei kitokia kokia speciali konspiracija.

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (III dalis)

Nieko ponams ir dvarams eilinis žmogus nėra skolingas – viskas, kas iš tos terpės saugotina ir brangintina, tai todėl, kad tai – paprastų žmonių rankų darbas, jų vaizduotės, idėjų, profesionalumo vaisius ir paliudijimas… Paliudijimas, kiek daug grožio gali sukurti žmogus, nors ir ūdijamas, prasčioku ar chalopu laikomas, kapeikos jam mokamos ir jis verčiamas lenktis prie žemės, kepurę nusiėmęs.

Daug kas, jei ne visi, norime gyventi gražiai, gražioj aplinkoj, tarp gražių daiktų.

Todėl ir tai, kas istorijos bėgyje gražaus sukurta, nepalieka mūsų abejingais – ne tuo, kas ir kaip buvo, yra žavimasi, bet tuo, kas turėtų būti, galėtų būti ar reikia stengtis, kad taip gražiai būtų… – Žmonės turi augti į ateitį, o ne leistis sugrūdami atgal, į per ankštus praeities žiponėlius, iš kurių jau vieną kartą išsiveržta.

Istorijos dėsniai – savo ruožtu, o budriems būti nekenkia.

Nes tampame vis imlesni iliuzijoms, ir, kuo mažiau apie tikrą gyvenimą žinom:vis lengviau nueiname su dvarponystės romantizavimu, leidžiamės apkabinėjami pasakojimais apie gerus aristokratų darbus kuriant, puoselėjant, saugant kultūrą, pvz, Kaip makaronais ant ausų… Ir jie dar gana gerai laikosi, irgi.

Oginskio polonezas, Oginskio metai… O kas dar žinot to Oginskio sūnaus, Irenėjaus, godumo istoriją?

Kaip jisai žlugdė valstiečio Igno Šerūno šeimą? Ir, vėlgi, kaip jo sūnus, kunigaikštis Mykolas, elgėsi su teisybės dėl to ieškančiais? – Kiek būta žiaurumo! – Nors, galiausiai, Justinui Šerūnui pavyko atgauti tėviškę iš šito tituluoto skriaudiko…

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (II dalis)

Į aristokratiją, į ponus ir jų dvarus, gyvenimo stilių, rakandus, manieras esame įpratę? įpratinti? žiūrėti su meile, vertinimu. Norime tai išsaugoti, atkartoti, patirti patys? – Istorijos meilė kalta? Žmonės esame romantiški iš prigimties?

Paveldėjom genetiškai iš prosenelių, norėjusių geresnio, į ponų panašesnio gyvenimo? – Iš biednesnių prosenelių tai nepaveldėjome: klasinėje visuomenėje kiekvienas žinojo savo vietą iki pačių jau moderniųjų laikų, ir socialinių liftų nebuvo – jiems į galvą nebūtų atėję apie tai svajoti…

Gyvendami tada ir tenai, paprasti žmonės puikiausiai matė, kad turtingųjų gyvenime netrūksta nei problemų, nei ašarų ar pykčių, nei norėjimų bet negalėjimų – kadangi tarnų pilnaverčiais žmonėmis nelaikė, tai prie jų nesigėdijo, nieko nesistengė slėpti…

Be to tais laikais kiekvienas visuomenės sluoksnis turėjo ir savo išdidumą – ūkininkas ar amatininkas, ypač kuriems sekėsi gerai, jie nenorėjo būti kuo nors kitu, negu pačiais savimi, kad ir kaip mums tai dabar būtų sunku įsivaizduoti.

Tas noras gimė kartu su buržuazija, su ja kartu žmonių sąmonėje ir įsigalėjo, kol viską ir užnuodijo, o pati vidurinioji klasė  kaip buvo taip ir liko amžinai nepatenkinti ir jiems amžinai negana…

Ir, nors malonios ir romantiškos svajonės apie dvarus ir dvarponius atrodo nekenksmingos ir niekuo neįpareigojančios, kai žaviesi tais, kurie hierarchinėje sistemoje yra aukščiau už save, tai savaime, norėjęs to ar ne, ir atsiduri toje pačioje sistemoje, tik ant žemesnio laiptelio – dėl ko, manau, paskutiniu metu ir yra ypač suaktyvėjusi bajorų ir dvarų kaip reiškinio, propaganda ir idealizavimas – visuomenę norima priversti vėl priimti nelygybę kaip įgimtą – niekas nekovoja prieš tai, ką idealizuoja ar žavisi.

Skaityti daugiau

Aristokratai, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (I)

W.Čerčiliui nepasisekė – neseniai buvo jo mirties jubiliejus, apie tai buvo daug šnekėta – galima gerai atsekti, kad legendos apie jį jau ima gyventi savą gyvenimą – todėl nieko asmeniško, bet jam teks pasitarnauti pavyzdžiu šiame rašiny.

Pirmiausia tai amžinas klasinės visuomenės klausimas: paprastai prieš ją nieko neturim, kai įvairias šalis valdžiusiųjų biografijas skaitom ir jaučiamės jiems lygiais, vertiname juos iš gyvenančiųjų ateityje pozicijų – jaučiamės netgi protingesni – žinome, kuo viskas baigėsi, kas buvo efektyvu, kas ne…

O įdomu, kaip tas vertinimas pasikeistų, jeigu kokio Žygimanto Augusto vežikas botagu per nugarą pertrauktų, mums jo karietos kelyje pasimaišius…

Idealizuoti lengva, ko nežinai, iš esmės nepažįsti.

Nyderlanduose jau keletas šimtų metų, kai tik kalba užeina apie monarchijos panaikinimą, ja puola ginti apie 50%  gyventojų, praktiškai visi žemieji sluoksniai, kuriems karališka šeima tiktai kainuoja pinigus, atrodytų. Bet, matomai, suteikia ir viltį, kad jei ir įmanomas geresnis gyvenimas žemėje, tai jį gyvena karaliai ir aristokratai…

O  be tos vilties tai liktų tik pačiam gyvam į žemę gultis.

XXa pradžios inteligentijos pozicija valdovų ir visos jų aplinkos atžvilgiu buvo aiški – atgyvenusi, supuvusi, žalinga institucija… Štai liaudis…valstietis, nuo gamtos neatitrūkęs, darbininkas su savo praktine išmintim, dirbamo darbo vertė žmogaus vystymuisi – štai čia tai buvo gėris…

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)

Kaip yra įrodymų, jog žmonių gyvenimo būdas labai labai labai ilgai nesikeitė ( ir dabar nesikeistų, jei jo suinteresuotos rankos neklibintų), taip, iš kitos pusės, yra daug įrodymų, kad pasikeitimai žemėje visada įvykdavo staigiai – žemė stengo staigiai, atšalo, apledėjo staigiai, tvanas, atominis karas ar genetiniai įsikišimai – niekam iš šių reiškinių nereikėjo evoliucijos proceso.

Todėl evoliucijos proceso nėra ir nebuvo – gyvūnai buvo, kokie buvo, niekas šimtmečius nešlubavo su nedasivysčiusiom letenom ar nebėgiojo su ne iki galo atkritusia uodega…

O progreso idėja tai kaip tik ant evoliucijos egzistavimo idėjos užklijuota XIXa pb., kai didžiųjų žmonijos masių gyvenimas dėl industrializacijos ir kolonizacijos pablogėjo iki neįmanomumo, tada jiems į akis pradėta aiškinti, kad jie dabar gyvena geriau negu bet kas ir bet kada… Kad jie randasi progreso viršūnėje.

Ir kalbame apie pasaulio sukimosi greitį, kai pati sąvoka yra neegzistuojanti, nesąmoninga abstrakcija!

Senovės graikų filosofai kalbėjo apie judesį, apie judėjimą, bet greitis  jiems neegzistavo – greičio negalima pažinti (nepaisant, kad galima išmatuoti).

Tai Galilėjus išrado šitą fantastinį junginį – „atstumas, įveiktas per tam tikrą laiką“ – matematiškai sujungtos dvi skirtingos dimensijos – atstumas susietas su laiku – lyg tai tai būtų tos pačios rūšies kiekybės!

Aš dėkinga „Kultūros Barams“, kur išspausdintas interviu su filosofo Ivan Illich straipsnių rinkinio sudarytoju, Sajay Samuel, kad taip laiku priminė apie Ivan Illich mėgtą temą – kaip šviežiai galvoti apie mokslą… Nes mes jau pripratom, kad mokslas yra aklas nebendramačiams dalykams – pėdas matuoja sekundėmis, mylias – dienomis…

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (3)

Faktiškai gaunasi, kad aš siūlau sustabdyti pasaulio sukimąsi – atsisakyti visų netobulų tobulinimų ir reformų, atsisakyti pastovaus naujos technikos srauto, palikti žmones bent kuriam laikui ramybėje.

Su tuo nesutiks, žinoma, tie, kurie šitą pasaulį vis greičiau ir suka, visokias savas programas vykdydami; nesutiks jaunimas, kuris ant vis naujesnių technikos papildinių ir laikosi – be jų nebematys prasmės gyventi; visi tie, kurie sugeba tiktai veikti, nesvarbu, ką, o būti – nesugeba, kurie darbais, žygdarbiais, reformom ir visuomenės tobulinimu kompensuoja savo kompleksus ar savivertės trūkumą – tai ar dėl šitų priežasčių pasaulis ir toliau turi leistis kankinamas?

Nes toliau tai ko pasaulyje dabar dar nėra, ko žmonėms taip jau labai mirtinai reikėtų?

Amžino variklio? Vaistų nuo vėžio?… Sustabdytame pasaulyje poreikiai nebe augs, augs tik patys žmonės, vystysis kaip asmenybės, dvasioje – vėžys ir visos kitos ligos tokioj situacijoj greitai išnyks pačios, ir bus užmiršta, kad jos buvo, kai tik žmonėms sugrįš ramybė, nereikės niekur skubėti ir, dėl jokių naujovių jausti jokios įtampos…

O senosios problemos bus irgi išspręstos sėkmingai, nes žmonės ramybėje sukaups vis daugiau energijos, kurią ir galės tiems sprendimams lengvai ir be įtampos panaudoti…

Ir, netgi galima teigti, kad pasaulyje tokie laikai yra jau buvę!

Kažkada tai mūsų žemėje, Europoje, laikais, kuriuos dabar priimta vadinti Bronzos amžiumi.

Archeologai iš tų laikų aptinka dvejų, visiškai viena kitai priešingų kultūrų pėdsakus: Lužitėnų, kuriai priklausę žmonės statė rastinius namus šiaudiniais stogais, užsiiminėjo žemės ūkiu, augino gyvulius, žiedė puodus – žodžiu, gyveno bendruomenėmis, kaip ir dabar dar gyvenama kaimuose kur nors Rusijos glūdumoj.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as