Kriaušių metas

1
Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)
2
Gyvenimą užpildantys pasakojimai
3
Post Scriptum nesutaikomo taikymui
4
Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (pabaiga)
5
Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (3)
6
Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (2)
7
Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo (1)
8
Kelionė laiko mašina (pabaiga)
9
Kelionė laiko mašina (3)
10
Kelionė laiko mašina (2)

Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)

Michael Tsarion yra ištisus paskaitų ciklus perskaitęs apie tai, kaip žmonės gyvena pasaulyje,vaikšto po pasaulį, bet nesijaučia esą jo dalimi.

Dar blogiau, gyvena taip, lyg norėtų pasauliui – gamtai – už kažką atkeršyti: ją sutramdyti, sukontroliuoti… Sunaikinti.

Gamtos bijoma, ji – nekenčiama… O visi ten estetiniai žavėjimaisi ja, jos naudos įsisavinimai, apsaugojimo planai – visa tai – tik techniniai dariniai, uždėti sekančiu sluoksniu ant viršaus –  po apačia dar vis egzistuoja, kad pjaunam šaką, ant kurios patys sėdim…

Kaip galėjo atsitikti tokia sumaišatis žmonijos sąmonėje, kad jokios gamtos atrodo saugiau, negu sugyvenimas su gamta kartu?  Kokia traumos dvasia perėmė valdymą mumyse?

Pabandykim pafilosofuoti, dar ne senoj praeity nutikus gamtinė katastrofa, kaip ji galėjo įvykti? …Kokios galėjo būti tiesioginės jos pasekmės?

Įsivaizduokit, pūkštelėjo toks pakankamo dydžio meteoritas į Atlanto vandenyną netoli Europos – Atlanto vandenyno dugnas bet kuriuo atveju yra panašesnis į nuskendusį kontinentą, negu į tai, kaip vandenyno dugnas išrodyti turėtų, bet tai prie kokių dar senesnių Žemės plutos svyravimų reiktų priskirti…

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai

Garsusis Joan Didion pasakymas, jog besistengdami išgyventi, gyvenimą paaiškinti sau, pasakojame apie jį pasakojimus… – be abejonės.

Pasakyčiau dar daugiau – kiek esame pirmiausia pergyvenę gėrio ir prisižiūrėję grožio, tiek paskui sugebame  – turime jėgų – ir pažiūrėti tiesai į akis, kad ir kokia žiauri, neteisinga ar baisi ji būtų…

Kuo daugiau bus žmogui artimas grožis, menai, estetika, tuo mažiau bus galimybė tokį žmogų maudyti iliuzijose – jam ne tik nebereikės pasakojimų, kurie kuria netiesą, bet jis juos ir sugebės atskirti vienus nuo kitų – tiesą ir netiesą teigiančius.

Taigi, pradedam.

Egzistuoja teorija, kad ego mumyse yra labai nesenas darinys – išorinis apvalkalas, atsiradęs kaip apsauginė reakcija – atskilusi žmogaus sąmonės dalis, kuri evakavosi, kaip plaustu ,laivui skęstant, traumos, kurios žmonija nesugebėjo sėkmingai pergyventi, pasekoje.

Pats laivas – pagrindinė, didžioji žmonijos sąmonės dalis – jis nepaskendo. Jis egzistuoja iki šiol, baisus, apleistas, besivaidenantis Olandas, kupinas baimės ir skausmo, – savų dalių, kurių žmonija kaip tik žinoti ir nenori…

Skaityti daugiau

Post Scriptum nesutaikomo taikymui

Achmatova irgi buvo pas Gorkį, maždaug tuo pat metu, kažkur 20 taisiais metais,prašydama pagalbos rasti darbo ir turėti galimybę gauti maisto normą, kad ir kokią nedidelę. Jai irgi akademinės maisto normos nedavė ir ji toliau gyveno su Šileiko, antru jos vyru, egiptologu,  jai net eiles rašyti draudžiančiu, valgydami sūdytas silkes, kiek jisai jų gaudavo iš mokslų akademijos.

Gorkis paaiškino Achmatovai, kad jai priklausytų tiktai pats labiausiai į išmaldą panašus racionas už kokį nors darbą kontoroje ir tada nusivedė ją žiūrėti jo kilimų kolekcijos.

Be abejonės, jie buvo puikūs – tada Maksvoje brangiausius egzempliorius galėjai gauti beveik už dyką. Achmatova pažiūrėjo Gorkio kilimus, pagyrė ir išėjo namo tuščiomis rankomis. Nuo tada, sakoma, ji nebemėgo kilimų: jie per daug kvepėjo dulkėmis ir gerbūviu Petrograde, tada buvusiame ties katastrofine išmirimo riba.

Žmogus turi savyje įmontuotą tam tikrą skalę, pagal kurią suvokia blogį – matydami blogį vienetinį, žmogaus didumo, mūsų akių lygyje, įsirašantį į mūsų horizontą, mes galime juo reikiamai pasibaisėti ar pasmerkti, ar imtis priemonių.

O kad tuo metu visa milžiniška milijoninė šalis, ne tik be kelnių vaikščiojo ar iš bado mirė, bet buvo dar ir sistematiškai šaudoma ir kitaip naikinama – tokie teiginiai praplaukia pro mūsų sąmonę kaip lengvas debesėlis… Taip, kaip siaubinga! ir gyvename toliau, vietoj to, kad pakilti susikauti kaip liūtams su šitokiomis neįmanomomis blogybėmis žūtbūtinoj kovoj.

Skaityti daugiau

Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (pabaiga)

Vokiečių filosofui Martinui Hedeggeriui pasisekė ne taip gerai, kaip J.Brodskiui: nors ir jis sakė, jog studijų laikotarpiu kam buvęs pastovus jausmas,“ kad bandoma smegenis iš jo galvos išimti ir atsirandančią ertmę užpildyti spagečiais“… problema ta, kad ne visi vieningai pripažįstame jį didžiausiu kada nors gyvenusiu vokiečių filosofu…

Dalis specialistų teigia, kad jis -„kaubojus iš Juodojo Miško (Schwartzwald) ir apie ką jisai savo darbuose šneka, neįmanoma suprasti iš viso“.

Ir tai tik įrodo, kad linijiniame, priežasties – pasekmės suformuotame mokslo pasaulėžiūros apimtame pasaulyje didelei natūralaus pasaulio daliai vietos tiesiog nėra… o ta, kuriai lyg dar ir yra, tai ji paimama tik kaip išeities taškas visokiems laboratoriniams eksperimentams ir teoretiniams priežastingumams, kad pakistų neatpažįstamai.

Kai estetikos formuojamame ir kuruojamame pasaulio vaizde randame įvairovę, žymiai labiau atitinkančią realybę… ir, netgi vienalijiniškumui vietos jame irgi yra!

O.Mandelštamas, pergyvenęs baisius karo, revoliucijos ir pilietinio karo laikus, bet, nujausdamas, kad tai dar nėra pabaiga, visokeriopai įtvirtino ir pabrėžė moralumo dimensiją poezijoje – tikri poetai – tai ne tik literatūrinis, jie – ir socialinis fenomenas.

Ir tai suskambo netikėtai XX a. pr. fonui, kurį suformavo simbolistai, ypač V.Briusovas : jie buvo „už laisvę šlovinti ar dievą, ar velnią – visus po lygiai“. „Viskas leistina, tiktai drįskit“ užsirašė A.Blokas po simbolisto V.Ivanovo paskaitos.

Dostojevskis gyvenimą nugyveno, stengdamasis parodyti, kokios bus tokios laisvės pasekmės, bet retam, matomai, tai padarė įspūdį.

O.Mandelštamas, aišku, žinojo, kad žmogus yra „simbolius naudojantis gyvūnas“, bet jam nebuvo įdomu betkokią kainą sumokant pasiektos inovacijos – o tai pasirodė beesą kaip tik amžiaus liga!  Poetas buvo už tęstinumą, jis neklijavo simbolių prasmių ant žodžių, jis ieškojo žodžiuose įaugusių simbolių prasmių – inovacijų besivaikant, šita giluma kaip tik ir pametama pirmiausiai.

O dievo balsas jam ir iš viso nebuvo aktualu.

Kiti akmeistai, kaip Achmatova ar N.Gumiliovas tiesiog liko prie tradicinės ortodoksinės krikščionybės – Gumiliovas iš simbolistų greičiau perėmė stipraus vyro, drąsaus, drįstančio įvaizdį – iš čia kario ir atradėjo, keliautojo archetipai jo kūryboje…

Mandelštamas suprato drąsą kaip išdrįsimą ginti savo įsitikinimus.

1928 metų “Poemose” atsirado eilutė „Aš stovių taip ir kitaip negaliu“.

Straipsnyje „on the nature of the world“ jis rašė : „viskas tampa sunkesnio svorio ir didesnės masės, ir todėl žmogus turi tapti pačiu kiečiausiu šio pasaulio daiktu, kontaktuoti su juo kaip deimantas su stiklu. Aukščiausia poezijos prigimtis tame, kad žmogus yra kietesnis už viską pasaulyje“

„1922 metais, kai šitai buvo parašyta, kiekvienas pastebėdavom, kad naujasis režimas yra kietas, sunkus, bet, niekam nešovė į galvą, jog mes patys, visi ir kiekvienas, esame atsakingi, netgi jei ir tik už savo veiksmus“, prisiminė Nadežda Mandelštam po daugelio metų. „Jei kas nors būtų šituos Mandelštamo žodžius išgirdęs, į juos būtų buvęs atkreiptas dėmesys, bet , niekas nesiklausė… Gal tiktai Achmatova, kuri ir taip visą laiką gedėjo mirusiųjų – tikėjimo kankinių ar kareivių, nesvarbu – po lygiai…“

Kol estetikai ir natūraliam augimui pirmenybę atiduodantys po gyvenimą vaikšto ratais, viskuo besiįdomaudami, tai tie linijiniai žino tik vieną vektorių – į viršų – į valdžią, į pripažinimą, į šlovę ir turtus…ir kuo greičiau – visada naudinga žinoti, kas valdžioj. O kad tokia rimta ar liūdna nata nepabaigti, iš tų pačių N.Mandelštam prisiminimų  mano išverstas dar vienas epizodėlis.

Kai Mandelštamas sugrįžo į sostinę, po begalinių klajonių ir du kartus sėdėjęs baltųjų kalėjimuose, jis sužinojo, kad jam priklausytų gauti bent jau minimalią valstybės pagalbą.

Poetų sąjunga jo vardu kreipėsi į Gorkį, prašydama poros kelnių ir megztinio.

Megztinį Gorkis suteikti sutiko, bet kelnes perbraukė savo paties ranka : tokios nesąmonės, kaip egalitarizmas, didysis tarybinis rašytojas negalėjo pakelti: kiekvienas turėjo gauti tiek, kiek jo žinių bagažas buvo vertas – Mandelštamo, šiuo atveju, nebuvo pakankamas, kad uždirbtų jam porą kelnių.

Vietoj to, Gumiliovas atidavė jam lyšną porą savųjų.

Mandelštamas galėjo prisiekti visiems, norintiems tai girdėti, kad , vaikščiodamas apsiavęs Gumiliovo kelnėmis, jis jautėsi nepaprastai stiprus ir vyriškas.

Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (3)

Poeziją galima įvardyti kaip gyvenimo būdą, estetinį, asociatyviai sau ir kitiems pasaulį paaiškinantį – ją reiktų skaityti, kad jos siūlomu mąstymo būdu persiimti, gyventi, ja kaip metodika vadovaujantis, kad , kuo gyvenime toliau beužsiimant, rezultatai tos veiklos bus tau labai būdingi, iš tavojo pasaulio išėję ir visam likusiajam vertingi netgi vien jau tuo!

O dabar yra, kad mokykloje mums visiems tą patį linijinį, nauja religija tapusį, mokslinį progresą, logišką ir sausą, į galvas sugrūda – mąstome visi taip pat, ta pačia kryptimi, pagal tas pačias nuorodas… Ir toliau mums rekomenduojama tai daryti, tik gal kūrybingiau, drąsiau… arba, kaip tik, prasčiau, paprasčiau… arba dar kaip nors kitaip taip pat.

Iš ten pat ir visi mokslai apie kūrybą – literatūrą, meną, t.t. – ateina.

Iš kiekvienos epochos (kurios jau ir pačios yra grynas teoretinis darinys!), ilgainiui iškeliamas tik vienas poetas, paskelbiamas didžiausiu, ir iš jo jau tada bet kuriuo atveju reikia būti bent ką nors skaičius… ir nieko nejaudina, kad tai – anachronizmas, kad A.Puškinas nebuvo populiariausiu savo laiko poetu ta prasme, kokią mes populiariausio poeto sąvokai teikiame dabar… Kažkas neseniai yra pasakęs, kad A.S.Puškinas tai greičiau buvo savo laiko V.Pelevinas.

O jau ir visai neįmanoma studijuoti autorių iš laikmečio, kuriame jis visai nebuvo nei žinomas, nei pripažintas, neiškreipiant , tuo pačiu, istorinio to laikmečio vaizdo – numirė koks nežinomas poetas palėpėj savo metu, ir numirė nežinomas – ir nėra jo tame laike. Atrado jį skaitytojai vėliau – tai tam laikui jis ir priklauso.

Skaityti daugiau

Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (2)

Prieš nuspręsdami kokią nors dirbtinai kurtą sistemą palikti sugriovimui, turėtume nepamiršti tų, kurie ją kūrė, ir kurie gyvybę atiduos, kad tai, dėl ko visą gyvenimą dirbo, išsaugoti.

Po XX komunistų partijos suvažiavimo, po Chruščiovo kalbos, kažkas patarė Nadeždai Jakovlevnai, Osipo Mandelštamo našlei, kuriai jau keletas dešimtmečių valstybė neleido nei dirbti, nei pinigų užsidirbti, tik badmiriauti ir vargti, is lagerių grįžus, nueiti į Valstybinę Literatų Sąjungos leidyklą – gal dabar jau jai duos ką vertimui bent jau…

Taigi, stovi ji, laukia direktoriaus priimamajame, kuris greitai pildosi įvairiais normaliais tarybiniais rašytojais, su reikalais atėjusiais, kol iš koridoriaus nepasirodo tokia Marieta Šagynian.

Praktiškai Nadeždos Jakovlevnos amžiaus, poetė, senais laikais turėjusi įprotį jaunai Achmatovai ranką bučiuoti, kur tik susitikus – Achmatova, ją pamačius, būdavo, taip ir neria į pirmas šalimais esančias duris ar tarpuvartę… Paskui po Ždanovo dekreto, visus dar gyvus išlikusius Sidabrinio amžiaus poetus kaip liaudies priešus išaiškinusio, draugė Šagynian su entuziazmu važinėjo po šalį ir aiškino tą dekretą vietinėms rašytojų organizacijom – ar kad tikrai gerai suprastų, ar tiesiog, buvo malonu tokius žodžius kartoti be galo…

Ir, įsivaizduokit, ateina ji į savo gimtają Rašytojų sąjungą, o čia va tau, kad nori – Nedeždą Jakovlevną ji, žinoma, pažino iš karto – „Kokiu reikalu? Ar tik nesusiruošėt Mandelštamo eiles išleisti?“… Mandelštamo našlė pasimetė tik trumpam, atsakė, kad savo reikalais, bet Osipo poeziją išleis irgi, be abejonės.

Skaityti daugiau

Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo (1)

Daugumai žinoma paslaptis, tiesiog toksai dramblys kambario viduryje, apie kurį, vis tik, nekalbama, yra tai, kad pasaulį geriausiai paaiškina estetika. (F.Nietche)

Įvairių rūšių mokslininkai – sistemintojai, sistemų analitikai, logiškų priežaščių prie logiškų jų pasekmių derintojai gali jau imti verkti, nes, asociatyvinės logikos (moteriškosios) formų grožis, kad ir paskutinius pora šimtmečių Švietimo projekto nustumtas į žmonijos sąmonės paribius, į centrą vietoj to iškėlus vienakryptiškumą, vienalinijiškumą, vienareikšmiškumą prasminėse schemose – ji grįš, užims jai teisėtai priklausantį sostą ir greitai pamiršim, kad iš viso, ji buvo išėjus…

Naktis tamsiausia prieš aušrą.

Taip būna ir su menininkais, kurie aplenkia savo laikmetį – kol publika išmoksta jų kūrybą pamatyti, jie jau ir numiršta. Tada ateina sekantys, o publika ant savo pasiekimo lauru ir vėl užmigus: naujumas, kokį ji įsivaizduoja, yra vis daugiau ir daugiau to paties – įvairumas, bet tame pačiame lygmeny.

Rimtas naujumas – kūrėjo minties originalumas, netikėti jos reiškimo būdai, prasmių atspalviai, prie kurių reikia stabtelėti, kad ta prasmė galutinai į tave prasiskverbtų – tokiam kūrėjuj visuomenėje jau yra sunku prasiskinti kelią, nes ne tik kad nėra tą kalbą suprasti įpratusios publikos, bet, labai mažai netgi publikos, kuriai įdomu naujos raiškos kalbos, kurias ji norėtų bent jau bandyti mokytis.

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (pabaiga)

Karas yra puiki pavergimo priemonė, ypač savų gyventojų – puikus pretekstas minimalizuoti jų teises ir panaikinti laisves.

Mes gyvenam kasdieninį gyvenimą, sistemos visai nugesinti – gyvybingumas įsijungia  jau tik ekstremaliose situacijose… pvz., kare.

Kadangi žmogus tegali jaustis laimingas, kai jis jaučiasi gyvas, taodėl dauguma ne tik entuziastingai kariauti eina, jie karu džiaugiasi, jį garbina, ir prisimins su nostalgija, kaip vienintelį prasmingai praleistą gyvenimo tarpsnį, jei grįš gyvi…

Ir niekam nekris į akį, kad čia joks karo nuopelnas: kad žmonėms jaustis gyvais, joks karas nereikalingas. Reikalingas gyvenimas, iš kuri sistema neišpaustų gyvybės syvų iki paskutinio lašo.

Grįžkim trumpam į XVIII a., prisiminkim grafą Saint Germain ar grafą Cagliostro  – paskutiniai mohikanai iš prieš Švietimo epochos laikų, iš laikų, kai valstybė, bažnyčia ir visuomenės sankloda neužkirto visų kelių individui ir jo talentams išsivystyti, neapribojo visiškai būdų asmenybėms jų laisve naudotis.

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (3)

Prarado žmogus tokį savo ištvermingumą: primesta kova už būvį pagriaužia  širdį, jis nebesugeba koncentruotis į save, nebegali tinkamai užlaikyti savo dvasios. Ir dvasia užmiega.

O pats žmogus įkrenta į įpročių rutiną, jam ne tik kad gyventi, jam klausimus klausti į galvą nebeateina…

Žinoma, XVII a. karai Europoje pasitarnavo, kad karaliai ir bažnyčios įsiskolintų už armijų samdymą, paprasti žmonės įsiskolino, ištisom bendruomenėm, dėl žlugusių derlių nesugebėdami susimokėti mokesčių… O įvairūs monarchai vis iš naujo ir iš naujo girdėjo dievų balsus savo galvose, raginančius kariauti  iš naujo, toliau , iki šlovingos pabaigos…

Tik, kai galų gale ištekliai išseko ir teko tartis, nei vienam šlovinga ji nebuvo – dievas apgavo?

Gal ir apgavo visus, išskyrus savo išrinktą tautą, nes jai finansinį pagrindą tai rimtą tokiu būdu leido suformuoti.

O tada dar monarchai, mainais į privilegijas, perėmė iš jų savo vasalų skolų raštus, ir monarchija buvo centralizuota, perėmė ištisų kaimų skolų raštus, ir jie visi pakliuvo į baudžiavą…

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (2)

Skepticizmą praktikavusieji tai darė ne dėl to, kad jiems viskas galvoje susimaišytų, ar, kad galų gale, tikrai nieko nebežinotų… Jie norėjo  sugebėti atsipalaiduoti ir gyventi neįklimpę į sąntykius su supančiu pasauliu, kur, jei ne viena, tai kita problema triukšmingai reikalauja žmogaus dėmesio ir atsako. Tikra ar dirbtinai sukurta.

Skeptikai, be visa kita, nebeprisima atsakomybės už dalykus, už kuriuos tiesiog negali būti atsakingi… Tada nebereikia ir pergyventi, kad suklysi.

Žmonės tokiu būdu tampa labai taikūs, bet, iš valdžios taško žiūrint, vis tiek maištininkai, atsisakę vaidinti jiems primestą rolę .

Montaigne gal net ne tiek domėjosi galimybe atsisakyti pretenzingo įsitikinimo, kad žmogus turi galėti viską pasaulyje teisingai įvertinti… Jį gal labiau traukė galimybė viską matyti kaip laikina, kaip tai, kas praeina… ir dėl visko galėti abejoti.

Jis dar nepasitiki  – sugeba nepasitikėti – paprasčiausiais dalykais, todėl mūsų laikų skaitytojams jo Essays gali pasirodyti vietomis tiesiog nesąmonių  sankaupa , kurias pritrūkstama kantrybės skaityti. Bet problema tai šiuolaikiniame skaitytojuje , o ne senosiose Essays – mes jau esame tiek perimti ir užvaldyti mūsų proto, o jis turi įprotį apie viską spręsti vieną kartą ir visiems laikams…

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as