Kriaušių metas

1
Kelionė laiko mašina (3)
2
Kelionė laiko mašina (2)
3
Kelionė laiko mašina (1)
4
Ginčas dėl ateities (pabaiga)
5
Ginčas dėl ateities (2)
6
Ginčas dėl ateities (1)
7
Veltui tariamas žodis (pabaiga)
8
Kažin ko vertas žodis (3)
9
Ko vertas žmogaus ištartas žodis? (2)
10
Ko vertas žmogaus tariamas žodis? (1)

Kelionė laiko mašina (3)

Prarado žmogus tokį savo ištvermingumą: primesta kova už būvį pagriaužia  širdį, jis nebesugeba koncentruotis į save, nebegali tinkamai užlaikyti savo dvasios. Ir dvasia užmiega.

O pats žmogus įkrenta į įpročių rutiną, jam ne tik kad gyventi, jam klausimus klausti į galvą nebeateina…

Žinoma, XVII a. karai Europoje pasitarnavo, kad karaliai ir bažnyčios įsiskolintų už armijų samdymą, paprasti žmonės įsiskolino, ištisom bendruomenėm, dėl žlugusių derlių nesugebėdami susimokėti mokesčių… O įvairūs monarchai vis iš naujo ir iš naujo girdėjo dievų balsus savo galvose, raginančius kariauti  iš naujo, toliau , iki šlovingos pabaigos…

Tik, kai galų gale ištekliai išseko ir teko tartis, nei vienam šlovinga ji nebuvo – dievas apgavo?

Gal ir apgavo visus, išskyrus savo išrinktą tautą, nes jai finansinį pagrindą tai rimtą tokiu būdu leido suformuoti.

O tada dar monarchai, mainais į privilegijas, perėmė iš jų savo vasalų skolų raštus, ir monarchija buvo centralizuota, perėmė ištisų kaimų skolų raštus, ir jie visi pakliuvo į baudžiavą…

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (2)

Skepticizmą praktikavusieji tai darė ne dėl to, kad jiems viskas galvoje susimaišytų, ar, kad galų gale, tikrai nieko nebežinotų… Jie norėjo  sugebėti atsipalaiduoti ir gyventi neįklimpę į sąntykius su supančiu pasauliu, kur, jei ne viena, tai kita problema triukšmingai reikalauja žmogaus dėmesio ir atsako. Tikra ar dirbtinai sukurta.

Skeptikai, be visa kita, nebeprisima atsakomybės už dalykus, už kuriuos tiesiog negali būti atsakingi… Tada nebereikia ir pergyventi, kad suklysi.

Žmonės tokiu būdu tampa labai taikūs, bet, iš valdžios taško žiūrint, vis tiek maištininkai, atsisakę vaidinti jiems primestą rolę .

Montaigne gal net ne tiek domėjosi galimybe atsisakyti pretenzingo įsitikinimo, kad žmogus turi galėti viską pasaulyje teisingai įvertinti… Jį gal labiau traukė galimybė viską matyti kaip laikina, kaip tai, kas praeina… ir dėl visko galėti abejoti.

Jis dar nepasitiki  – sugeba nepasitikėti – paprasčiausiais dalykais, todėl mūsų laikų skaitytojams jo Essays gali pasirodyti vietomis tiesiog nesąmonių  sankaupa , kurias pritrūkstama kantrybės skaityti. Bet problema tai šiuolaikiniame skaitytojuje , o ne senosiose Essays – mes jau esame tiek perimti ir užvaldyti mūsų proto, o jis turi įprotį apie viską spręsti vieną kartą ir visiems laikams…

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (1)

Tik nelaimingiems įdomus, ir, netgi žūtbūtinai siekiamas surasti, atsakymas į klausimą, kokia mūsų gyvenimo prasmė – čia, rodos, bloge „Kitas gyvenimas“ išskaičiau. O tie, kurie laimingi, jie gyvena ir jiems viskas gerai.

Tokia paprasta buitine tiesa apsiginklavus, įdomu žvilgtelėti į XVIa. Vakarų Europą, kur maždaug tuo metu, (religinių) karų ugnyje, buvo pradėta kaldinti mūsų dabar turimoji civilizacija: karaliai stengėsi centralizuoti savo valdžią, iš karo paskolų naujai praturtėję pirkosi aristokratinius titulus, religiniai fanatikai gynė kiekvieni savas bažnyčias, samdytos kariuomenės trypė pasėlius, o pabėgėliai nešiojo maro užkratą…

Gerai, sakysit, kas dar naujo po saule?

Ogi buvo tais laikais dar žmonių, kokių dabar nebėra… Bet, parodžius pavyzdį, gal dar vėl atsirastų.

Štai, šiame kontekste , Prancūzijoje, savo pilyje netoli Bordeaux, nugyveno gyvenimą  Michael Eyquem de Montaine (1533 – 1592) – didikas, politikas, rašytojas ir gyvenimo filosofas.

Skaityti daugiau

Ginčas dėl ateities (pabaiga)

Procesai pasaulyje yra valdomi tų, kurie žino kaip, yra charizmatiškos asmenybės arba išgali susimokėti, kad privačios armijos jų įsakymus įvykdytų.

Šiais laikais jau turėtų būti juokinga girdėti, kad bolševikai atėjo ir įvykdė revoliuciją, nes toks buvo dėsningumas, arba kad pasirėmė visuomenine klase, kurios metas istorijoje buvo atėjęs ar pan.

Įdomu, ką jie būtų pasiekę, jei užsienis jų nebūtų rėmęs nei pinigais, nei ginklais, nei armija ar patarėjais ?

Tiesa, Laikinąją vyriausybę irgi rėmė – ir čia pasimato skirtumas tarp storų barzdotų buržuazinių politikų su Kerenskiu priešakyje, iš XIXa atėjusių, ir jaunų energingų bankų plėšikų ir šarvuotų pinigų traukinių užpuolikų, odinėm striukėm su mauzeriais, be sąžinės, be jokios atjautos žmogui, su pasimėgavimu ir už užsienio pinigus savą liaudį kankinančių…

XX amžių jau pragyvenom, tai lengvai galim pasakyti, kurie iš jų į laiko dvasią geriau tiko ir pritiko.

Dar įdomiau būtų paprognozuoti, kokių niekšų dabar laikas atėjęs – pasaulis kinta sparčiai kaip niekad, kas dabar su juo į koją žengia tinkamiausiai?

Skaityti daugiau

Ginčas dėl ateities (2)

„Ironiška, kad ypač buvusiose komunistinėse šalyse Rytų Europoje, kur kapitalizmo atstatymas ir praturtėjimas yra tapę pagrindiniais tikslais, į demokratiją žiūrima kaip į savaime suprantamą duotybę !… Ir ji netgi , kartas nuo karto, trukdo…“ (Tony Judt)

Nors, laikyti kažką tiesiog duotybe (kai ji tokia nėra!) gal ne visai tas pats, kaip kad nesugebėjimas įsivaizduoti alternatyvos, kai kito kelio nematymas žmonių sąmonėje prilyginamas kito kelio nebuvimui.

Kaip buvo laikas, kai viską valdė ir lėmė dialektinis materializmas, taip absoliučiai dabar viską užvaldžiusi rinka ir jos dėsniai.

„Kito kelio nėra“ šitaip savo laiku Margaret Thatcher pateisino savo ekonominių reformų planus… Komunizmas daugeliui Europoje rodėsi vienintelė išeitis, kad Antrojo Pasaulinio karo baisybės būtų užglaistytos, gėris ir teisingumas kad triumfuotų, pagaliau… Ir tuo buvo tikima.

Taip pat ir dabar, dvi grupės stoja viena prieš kitą mūru : viena, tvirtindama, kad amerikonų jėga ir resursai yra pervertinti, kad šalis iš tikro silpna ir griūva, o kiti tiksliai tą patį tvirtina apie Rusiją, ir kad mitas yra jos prezidentą matyti lygiu buvusiam žymiausiam jos diktatoriui…

Skaityti daugiau

Ginčas dėl ateities (1)

Amerikonai nėra kariavę modernaus karo savo šalies teritorijoje, nėra praradę nei tokio didelio skaičiaus savo tautiečių užmuštais ar sužeistais, nei jiems yra tekę atstatinėti sugriautą savo šalies teritoriją ir ekonomiką.

Tai ir yra priežastis, cituojant Tony Judt, kad JAV šiuo metu yra vienintelė civilizuota šalis, iki šiol šlovinanti karą (Europoje šita ideologija pasibaigė su Antruoju pasauliniu karu).

Kai Europoje žlugo komunizmas, krito geležinė uždanga, visi lengviau atsikvėpė, kaip ilgą ir visus iškamavusį istorijos paragrafą užbaigę.

O amerikiečiai tą patį komentuoja triumfo tonu: jų išvada yra, kad karas yra veiksminga priemonė, kurios verta imtis ir ateity.

Kai europiečiams karas yra kaip paskutinė priemonė, amerikiečiai ją renkasi kaip pirmąją.

Ir todėl „Amerika tampa vis didesne problema pasauliui, kai esame dar vis pripratę ją kaip tik matyti (ir jos šauktis), kaip visų problemų sprendimą.

O tokios šalys, kaip Rusija, Kinija, Iranas, kurios labiausiai turėtų rūpintis savo ekonominiu vystymusi, yra priverstos pastoviai gintis nuo JAV provokacijų. Dar daugiau, jos turi dėti pastangas, kad ir likusiame pasaulyje išlaikytų taiką ir stabilumą – prieš kokius dešimt metų niekas negalėjo nei pagalvoti, kad taip bus!“ rašo Emmanuel Todd savo esse apie amerikoniškos sistemos subyrėjimą.

Ir ta knyga rašyta 2002 metais.

Skaityti daugiau

Veltui tariamas žodis (pabaiga)

Sakoma, kad veikimo kartu su visais – su partija, akcija ar kitokia žmonių mase – laikas praėjo.

Dabar užsiskaitys tik tai, ką padarei tu pats, individualiai… Ir, ne tiek bendram reikalui užsiskaitys, kiek tau pačiam, savęs susikūrimo procese.

Nes tik individas gali pergyventi pralaimėjimus, bet išlikti nepralaimėjusiu, ir pradėti iš naujo, tiek kartų, kiek reikės (perfrazuojant Maya Angelou)

Žmonių masė tokio sugebėjimo neturi.

Ir ji lieka vis dar įtakinga negatyvia prasme – kaip tik nedarydama nieko, ji kol kas individualias akcijas nusveria. Kol kas.

Kol esame pamiršę, kad stiprus individas yra įgalus suvaldyti mases… Leninas, Hitleris, Mao, Ghandi – gaila, teigiamų pavyzdžių mažiau. Bet yra.

Kodėl jūs manote, kad individo jėgą, galimybes ir stiprybę šitaip stengiamasi diskredituoti ir sumenkinti?

Skaityti daugiau

Kažin ko vertas žodis (3)

Minia visais laikais valdoma emocijomis – sukėlei jai baimę (arba meilę), asociatyvius įvaizdžius ir pora kodinių frazių pasitelkus, ir jokie proto ar dalykiniai argumentai jos nebeveiks.

O minioje visi vidurinės baigimo atestatus turi, vadinasi, jei jie tavęs nesupranta, tai… tavo kaltė, tu kvailas (daug atestatų juk vieną diplomą persveria).

Kai keletas oligarchų pataikauja miniai , jos protingumą girdami, o toliau susitvarko šalyje, kaip jiems reikia, nes iš tikro minia kvaila ir to nepastebi, tokią demokratiją vadina inverted totalitarizm (Chris Hedges cituojant) .

Bet ir intelektualai dabar paėjo, procesų plačiai nebe aprėpiantys, nebe suvokiantys… moralinės pareigos jausmas  juose išoperuotas,  pakeistas politkorektiškumu.

Jie myli žmones, žinoma, bet iš toli, abstrakčiai,  Tibete pvz, ar Afrikoj, o kai tik jie priartėja ir tampa konkrečiais – kokiame nors nepaskelbtame kare nušautais, degėsiais smirdančiais ar pan. tada jie labai įsižeidžia, kaip drįstama kėsintis į jų profesinį balansą, j išsimokintą  abejingą objektyvumą…

Jie nekenčia, kai žmonės nėra tokie, kokie jie įsivaizduoti teoretiškai.

Nes jų pačių kaukė – maskė, šarvas – priaugo prie veido nebenusiimamai ir po ja žmogaus nerasta. Tik kuodelis užspaustų emocijų ir menkavertiškumo kompleksas, kurį stengiamasi kompensuoti gyvenimu.

Seniau truputį kitaip buvo.

Skaityti daugiau

Ko vertas žmogaus ištartas žodis? (2)

Gaunasi labai įdomiai, jei pažiūrėti.

Bendruomenės, į kurias žmonės gimdavo, ir, kuriose, su visais savo skirtumais ir ypatumais gyvendavo ir sugyvendavo, – jų laikas paskelbtas iš mados išėjusiu. Dabar propaguojamos individo teisės, ir jis skatinamas daryti, ką jam norisi, neatsižvelgiant nei į aplinkinius, nei į savo paties sąžinę…

Atrodo, ura, individualizmas švenčia pergalę !

Bet tai iliuzija. Nes visi tie individualai yra vienodi – nori to paties, kalba tą patį tais pačiais žodžiais, siekia tų pačių tikslų ir tam pačiam dievui meldžiasi… Tiki save esant išskirtiniais.

Tik kažkodėl jiems norisi dar išskirtinesniais tapti, turto, populiarumo ar politinės galios pagalba…grojimo šukom su gumele pagalba, nesvarbu… Nes masėje prapuolančiu jaučiasi.

Ir tai jau turėtų būti signalas, kad situacija yra ne natūrali, o dirbtinai tokia sumodeliuota.

Skaityti daugiau

Ko vertas žmogaus tariamas žodis? (1)

Pradžioje viso ko buvo žodis.

Būdavo tariamas retai, ilgai apgalvotas,svarbus,  nešė savyje pakankamai energijos tapti darbu, veiksmu, išpildytu pažadu… Ir niekas dabar tuo netikim, nes plepam daug, ir gal kaip tik todėl, kad nei trupinėlio nemanom, kad mūsų kalbos nors ką nors reikštų šiame pasaulyje – išdalinkim dar tą turimą truputį žmogiškos energijos ant visų mūsų pasakomų žodžių, ir suprasim, kodėl taip yra.

Buvo laikas, kai kalbėdavo tik protingi arba svarbiose kėdėse sėdintys, bet dabar juk demokratija!

Paskleisim todėl savo ir ne savo sugalvotas mintis taip plačiai, kaip tik galim.

Ir koks progresas: jei iš pereitų amžių vos po kelias išminčių pavardes mokykloje mokinomės, tai dabar  nelaukiam, ar istorija mus prisimins ar ne, patys imam reikalą į savo rankas ir funkcionuojam kaip filosofai, mokytojai, apžvalgininkai ir tiesos skleidėjai…

Ir kam svarbu, kad saviraiškos nereiktų painioti su išmintimi ir profesionalia, kokybiška jos išraiška ? – kol viena nuo kito atskirsi šiais laikais, tai diena jau ir pasibaigs…o tiesos kaip nežinojai, taip ir nežinai.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as