Kriaušių metas

1
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)
2
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo jau nebeatiduokim? (pabaiga)
3
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (3)
4
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (2)
5
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (1)
6
Gyvenimą užpildantys pasakojimai, pabaiga
7
Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)
8
Gyvenimą užpildantys pasakojimai
9
Post Scriptum nesutaikomo taikymui
10
Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (pabaiga)

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)

Buvo laikai, kai pagyvenę žmonės buvo gerbiami. Ne todėl, kad jie būdavo seni, ne todėl, kad gerbti reikia, bet todėl, kad jie jau gyvenimo matę ir daug ką apie jį supratę, ir įdomu jų klausytis, vertinga su jais būti.

Nes tikrosios žinios yra ne žinių sąnkaupa tavo galvoje ar interneto platybėse, bet suvokimas to, ką žinai.Kol pasaulis buvo ramus ir judėjo iš lėto…

dabar pasaulis vystosi greitai ir tai yra gerai – taip mums nuo pat mažens tvirtinama.

Progresas, reikia skubėti gyventi nuo jo neatsiliekant – skamba įtikinamai. tikrai, pasaulyje visą laiką viskas juda, kruta, keičiasi, bet, kažkokiu būdu jis nenusivystė iki šiol šviesos greičiu nežinia į kur – dabar tik jau planuoja, kad greitu laiku turi visai nebe atpažįstamu tapti.

Žinant, kad visame kame turi būti pusiausvyra, suprasime, jog norint žmogaus kaip po tokio vystymąsi sustabdyti, reikia imti vis greičiau sukti pasaulį, įvesti į jį vis daugiau naujų faktorių, viską aplinkui padaryti kaip galima sudėtingiau ir kaip galima labiau nuo žmogaus nepriklausoma. tada žmogus pats išjungia visas savo sistemas – augimą, siekius, svajones, idealus, etiką, moralę ir stengiasi tik kad išgyventi, kad išsikovoti sau būvį.

ir, netgi toksai savo žemės kampukyje išgyvenantis žmogus, turintis pavalgyti, apsirengti ir stogą virš galvos, galėtų gyventi ir gyventi sau laimingas, jei jo kiekvieną minutę neviliotų brangiais daiktais, tolimom kelionėm, greitais automobiliais ir nesenstančio grožio išvaizda – visu tuo, ko jis niekada neturės, kad ir kiek stengtųsi dirbdamas. O norai padaro nelaimingais tuos, kuriems jie neišsipildo, ir neatneša žadėtos palaimos tiems, kuriems išsipildo.

Kol žmonės perimdavo vyresniųjų patirtį, lygiuodavosi į jų pavyzdį, klausydavo jų patarimų ir nuomonės apie pasaulį – kol siekdavo išminties, o ne kuo daugiau nežinia kam reikalingų žinių – tai likdavo arti prie šaknų, išlaikydavo sveiką nuovoką, įgydavo praktinį gyvenimo supratimą. Tikro, realaus gyvenimo supratimą.

Skaityti daugiau

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo jau nebeatiduokim? (pabaiga)

Senesniosios kartos visais varpais skalambina, kad paskutiniais dešimtmečiais vis labiau išnyksta iš akiračio vertikalaus augimo galimybės žmonėms.

Vaikai jau nebeskatinami svajoti tapti geriausiu, kuo jie sugebėtų – kosmonautu, lakūnu, geologu, archeologu, išradėju, atradėju… Išsilavinusiu, apsišvietusiu, geru, patikimu žmogum…

Ne, žmonės gali, pinigų krepšeliais pavadinti, pasirinkti, ar trinti aukštosios suolus čia, ar užsieny, dirbti tarnaite čia ar Anglijoj, nusipirkti tualetų vedėjo vietą. Gali, žinoma, tapti kompiuterių specialistu, voliotis pūkuose ir stengtis negalvoti, kam tavo darbo vaisiai pinigus krauna…

Netgi tapus tuo, kuriam visi likę pinigus krauna, visada dar reikia daugiau to paties: didesnių namų, tolimesnių atostogų, gražesnių partnerių, greitesnių mašinų – laiko save šitokiu gudriu, ir neapsižiūri, kad problemos negalima išspręsti tame pačiame lygyje, kur ji yra susiformavus, kad reikia kilti aukštyn. Augti.

Apie asmenybės augimą nebekalbama niekur,

Auga tik ekonomika, valstybinės skolos, korporacijos, jų akcininkų kapitalai.

Žmonės tai net nebereikia, kad užaugtų – vaikai, jaunimas – čia juk mums ir ateitis, ir dabartis, ir visos mados, ir pavyzdžiai, į kuriuos lygiuotis, ir nulemiantis faktorius – reklamos jų lygio, paaiškinimai – jų lygio, viskas, kas jų lygio supratimą peržengia, viskas netgi atmetama, gniaužiama, atsisakoma.

Skaityti daugiau

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (3)

Klausimas „o koks, tiesą sakant, yra skirtumas tarp realybių?“ ir kad „gal mes patys irgi esame virtualūs?“ atskubėjo su rytiniu paštu, jo neteko stovėti ir laukti.

Ir tai yra tipiškas labai jaunų kartoninių žmonių, puikiai besijaučiančių savo popierinėje vienmatėje gyvenimo plokštumoje, klausimas.

Tie, kas užaugo be kompiuterių, visada dar bus realesni žmonės…

Tie, kurie tik vėliau gyvenime susidūrė su tv ir telefonu, tie iš realaus gyvenimo virsmo ištraukti dar mažiau…

Galime dar prisiminti generacijas, kurios nerašė ir neskaitė, tik mokinosi atmintinai, pasakojo, dainavo…tuos, kurie dar ne į miestą ekonominių pokyčių suvaryti buvo, gamtoje gyveno, iš natūralių medžiagų savo darbo rykais naudojosi, kurie priklausė gyvenimu nuo savo naminių gyvulėlių tiek pat, kiek ir gyvulėliai nuo žmonių…

Buvo nedaug kalbama tokioj civilizacijoj, žodis buvo daugiau naudojamas menui, nei kasdieniniam plepėjimui, kaip dabar – žodžiu, kita civilizacija buvo – kūniška, įkurią buvo gimstama ir iš kurios buvo mirštama…Ir mirę savieji irgi nebuvo paliekami likimo valiai kitų erdvių ar išmatavimų šaltyje – jiems būdavo pašviečiamas kelias atgal.

Palyginimui, dabartinės civilizacijos suaktyvinta smegenų veikla, per kiekvieną buvusį civilizavimo etapą vis labiau tolus nuo realybės, apsupusi žmones jau antrinėmis ar net trečios kartos iliuzijomis – protui egzistuoti, pasirodo, užtenka tik paties savęs – jis kapstosi savyje be galo, vis didesniais ratais, gamindamas vaizdus iš vaizdų, ir originaliųjų atvaizdų tam jam visai nereikia…

Skaityti daugiau

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (2)

Vieną guodžiančią išvadą igalima padaryti – Trečiojo Pasaulinio tikriausiai ir nebebus.

Nes, nebe atsistojo dar viena jauna karta, drąsi, nuovoki, ryžtinga, kuri grasintų establišmentui bent jau reformomis.

Establišmentas, vietoj to, netgi jų revoliucingumą specialiu mygtuku įjungia ir išjungia, tai apie ką dar kalbėti – jaunimas ir patys labai gražiai save susinaikins, viskas eina pagal planą:

Palaipsniui, bet kryptingai visos žmonių gyvenimo dalys perkeliamos į virtualią erdvę – laisvalaikis, bendravimas, darbas, pinigai, naujienų srautas, mados, svajonės apie laimę…

Žiūrėk, ateis laikas netgi, kai ir išgyvenimui būtina laikoma trijulė lova- šaldytuvas- tualetas nebebus  reikalinga visa.

O kai jų sąmonė jau daug maž pilnutinai ir į realų pasaulį nebe užeidama, gyvens virtualios erdvės koridoriuose, tada beliks ištraukti štekerį iš rozetės, ir kur bus tie, dabar žemę apgyvendinę milijonai?

Viskas. Žemėje liks tyla ir tuštuma. Nebus netgi kam balto triukšmo klausytis.

Skaityti daugiau

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (1)

Pirmasis amerikietės Judy Budnitz romanas, kiek atsimenu, „If I told you once…“ vadinosi.

Ją atsimenu dar ir dabar, todėl, kad autorė nepaprastai taikliai pastebėjo ir išreiškė kartų susvetimėjimo procesą… Parodė, kaip pokyčiai vyksta, kaip besikeičiantis pasaulis keičia žmones, o ne besikeičiantys žmonės – pasaulį, kaip esame įpratinti tikėti.

Kadangi ji rašė pagal kartas iš savo žiūrėjimo taško, tai kartų įvardinimą ir aš iš jos perimsiu:

Jei proseneliai, Europoje, dar gyveno senajame pasaulyje, su raganom, vilkolakiais, užburtais miškais ir besivaidenančiais lobiais, tai senelės generacija – šitų senųjų žmonių dukra jau tokios gyvenimo duotybes kažkur Austrijos imperijos kalnuose ir miškuose nebenori. Ji nori, kas skirta jai, nori savo, o ne bendruomenės gyvenimo, jai įdomus pasaulis – ji patraukia kelionėn, paskui artistų trupę, suvaidinusią Jėzaus nukryžiavimą, ir, koks buvo jos išgąstis ir džiaugsmas, kad po kelių valandų tas aktorius buvo vėl gyvas ir nieko blogo jam nebuvo atsitikę.

Perėjus karo sumaitotą Europą, ji sugebėjo atsekti juos ir į Ameriką – ji nebijo nieko ir neabejoja savimi nei akimirkos. Gamta ją remia, pasaulis jai draugiškas, žmonės greiti padėti – jos vedybos naujojoj tėvynėje laimingos, gimsta dukra – rašytojos mamos generaciją atstovaujanti – jiems visko užtenka, nors ir nedaug jie ko turi.

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai, pabaiga

Ar jūs niekada nepagalvojote, kodėl didžiosios gotikinės katedros, ir, netgi gotika aplamai, panašios į iš medžių kamienų suformuotas architektūrines struktūras? Vitražiniai langai – saulės mirgėjimą visom spalvom pro aplytas medžių šakas ir lapus miške? …Lygtai juos imituotų?

Kam imituoti, kai gali nueiti į mišką ir ten garbinti  tą patį?

Vienas variantas, kai to miško nebėra… Buvo. Bet nebėra.

Mišką galima atsodinti arba jis pats ataugs, bet jei žmonės miško ėmė bijoti, tai jie į jį , kaip į sakralią erdvę jau nebegrįš, jie tada nusikopijuos ją sau, dirbtinę ir tuo nebegrėsmingą…

Ypač, jei yra jėgų, suinteresuotų, kad šitas žmogaus atitrūkimas nuo gamtos išliktų, netgi pagilėtų – tada žmones galima imti valdyti, iš seniau tradiciškai garbintų gamtos jėgų skeptrą perėmus… gal net dėtis žmones apsaugančiais – „vakarykščiai pagonys,  burkitės po naujo tikėjimo vėliava ir būsite išgelbėti“.

Kuo mažiau traumuoti žmonės išliko kur nors pakraščiuose, tuo mažiau jiems tokia agitacija aktuali buvo. Juos reikėjo priversti kardu.

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)

Michael Tsarion yra ištisus paskaitų ciklus perskaitęs apie tai, kaip žmonės gyvena pasaulyje,vaikšto po pasaulį, bet nesijaučia esą jo dalimi.

Dar blogiau, gyvena taip, lyg norėtų pasauliui – gamtai – už kažką atkeršyti: ją sutramdyti, sukontroliuoti… Sunaikinti.

Gamtos bijoma, ji – nekenčiama… O visi ten estetiniai žavėjimaisi ja, jos naudos įsisavinimai, apsaugojimo planai – visa tai – tik techniniai dariniai, uždėti sekančiu sluoksniu ant viršaus –  po apačia dar vis egzistuoja, kad pjaunam šaką, ant kurios patys sėdim…

Kaip galėjo atsitikti tokia sumaišatis žmonijos sąmonėje, kad jokios gamtos atrodo saugiau, negu sugyvenimas su gamta kartu?  Kokia traumos dvasia perėmė valdymą mumyse?

Pabandykim pafilosofuoti, dar ne senoj praeity nutikus gamtinė katastrofa, kaip ji galėjo įvykti? …Kokios galėjo būti tiesioginės jos pasekmės?

Įsivaizduokit, pūkštelėjo toks pakankamo dydžio meteoritas į Atlanto vandenyną netoli Europos – Atlanto vandenyno dugnas bet kuriuo atveju yra panašesnis į nuskendusį kontinentą, negu į tai, kaip vandenyno dugnas išrodyti turėtų, bet tai prie kokių dar senesnių Žemės plutos svyravimų reiktų priskirti…

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai

Garsusis Joan Didion pasakymas, jog besistengdami išgyventi, gyvenimą paaiškinti sau, pasakojame apie jį pasakojimus… – be abejonės.

Pasakyčiau dar daugiau – kiek esame pirmiausia pergyvenę gėrio ir prisižiūrėję grožio, tiek paskui sugebame  – turime jėgų – ir pažiūrėti tiesai į akis, kad ir kokia žiauri, neteisinga ar baisi ji būtų…

Kuo daugiau bus žmogui artimas grožis, menai, estetika, tuo mažiau bus galimybė tokį žmogų maudyti iliuzijose – jam ne tik nebereikės pasakojimų, kurie kuria netiesą, bet jis juos ir sugebės atskirti vienus nuo kitų – tiesą ir netiesą teigiančius.

Taigi, pradedam.

Egzistuoja teorija, kad ego mumyse yra labai nesenas darinys – išorinis apvalkalas, atsiradęs kaip apsauginė reakcija – atskilusi žmogaus sąmonės dalis, kuri evakavosi, kaip plaustu ,laivui skęstant, traumos, kurios žmonija nesugebėjo sėkmingai pergyventi, pasekoje.

Pats laivas – pagrindinė, didžioji žmonijos sąmonės dalis – jis nepaskendo. Jis egzistuoja iki šiol, baisus, apleistas, besivaidenantis Olandas, kupinas baimės ir skausmo, – savų dalių, kurių žmonija kaip tik žinoti ir nenori…

Skaityti daugiau

Post Scriptum nesutaikomo taikymui

Achmatova irgi buvo pas Gorkį, maždaug tuo pat metu, kažkur 20 taisiais metais,prašydama pagalbos rasti darbo ir turėti galimybę gauti maisto normą, kad ir kokią nedidelę. Jai irgi akademinės maisto normos nedavė ir ji toliau gyveno su Šileiko, antru jos vyru, egiptologu,  jai net eiles rašyti draudžiančiu, valgydami sūdytas silkes, kiek jisai jų gaudavo iš mokslų akademijos.

Gorkis paaiškino Achmatovai, kad jai priklausytų tiktai pats labiausiai į išmaldą panašus racionas už kokį nors darbą kontoroje ir tada nusivedė ją žiūrėti jo kilimų kolekcijos.

Be abejonės, jie buvo puikūs – tada Maksvoje brangiausius egzempliorius galėjai gauti beveik už dyką. Achmatova pažiūrėjo Gorkio kilimus, pagyrė ir išėjo namo tuščiomis rankomis. Nuo tada, sakoma, ji nebemėgo kilimų: jie per daug kvepėjo dulkėmis ir gerbūviu Petrograde, tada buvusiame ties katastrofine išmirimo riba.

Žmogus turi savyje įmontuotą tam tikrą skalę, pagal kurią suvokia blogį – matydami blogį vienetinį, žmogaus didumo, mūsų akių lygyje, įsirašantį į mūsų horizontą, mes galime juo reikiamai pasibaisėti ar pasmerkti, ar imtis priemonių.

O kad tuo metu visa milžiniška milijoninė šalis, ne tik be kelnių vaikščiojo ar iš bado mirė, bet buvo dar ir sistematiškai šaudoma ir kitaip naikinama – tokie teiginiai praplaukia pro mūsų sąmonę kaip lengvas debesėlis… Taip, kaip siaubinga! ir gyvename toliau, vietoj to, kad pakilti susikauti kaip liūtams su šitokiomis neįmanomomis blogybėmis žūtbūtinoj kovoj.

Skaityti daugiau

Kaip sutaikyti į viena, kas sutaikoma neatrodo? (pabaiga)

Vokiečių filosofui Martinui Hedeggeriui pasisekė ne taip gerai, kaip J.Brodskiui: nors ir jis sakė, jog studijų laikotarpiu kam buvęs pastovus jausmas,“ kad bandoma smegenis iš jo galvos išimti ir atsirandančią ertmę užpildyti spagečiais“… problema ta, kad ne visi vieningai pripažįstame jį didžiausiu kada nors gyvenusiu vokiečių filosofu…

Dalis specialistų teigia, kad jis -„kaubojus iš Juodojo Miško (Schwartzwald) ir apie ką jisai savo darbuose šneka, neįmanoma suprasti iš viso“.

Ir tai tik įrodo, kad linijiniame, priežasties – pasekmės suformuotame mokslo pasaulėžiūros apimtame pasaulyje didelei natūralaus pasaulio daliai vietos tiesiog nėra… o ta, kuriai lyg dar ir yra, tai ji paimama tik kaip išeities taškas visokiems laboratoriniams eksperimentams ir teoretiniams priežastingumams, kad pakistų neatpažįstamai.

Kai estetikos formuojamame ir kuruojamame pasaulio vaizde randame įvairovę, žymiai labiau atitinkančią realybę… ir, netgi vienalijiniškumui vietos jame irgi yra!

O.Mandelštamas, pergyvenęs baisius karo, revoliucijos ir pilietinio karo laikus, bet, nujausdamas, kad tai dar nėra pabaiga, visokeriopai įtvirtino ir pabrėžė moralumo dimensiją poezijoje – tikri poetai – tai ne tik literatūrinis, jie – ir socialinis fenomenas.

Ir tai suskambo netikėtai XX a. pr. fonui, kurį suformavo simbolistai, ypač V.Briusovas : jie buvo „už laisvę šlovinti ar dievą, ar velnią – visus po lygiai“. „Viskas leistina, tiktai drįskit“ užsirašė A.Blokas po simbolisto V.Ivanovo paskaitos.

Dostojevskis gyvenimą nugyveno, stengdamasis parodyti, kokios bus tokios laisvės pasekmės, bet retam, matomai, tai padarė įspūdį.

O.Mandelštamas, aišku, žinojo, kad žmogus yra „simbolius naudojantis gyvūnas“, bet jam nebuvo įdomu betkokią kainą sumokant pasiektos inovacijos – o tai pasirodė beesą kaip tik amžiaus liga!  Poetas buvo už tęstinumą, jis neklijavo simbolių prasmių ant žodžių, jis ieškojo žodžiuose įaugusių simbolių prasmių – inovacijų besivaikant, šita giluma kaip tik ir pametama pirmiausiai.

O dievo balsas jam ir iš viso nebuvo aktualu.

Kiti akmeistai, kaip Achmatova ar N.Gumiliovas tiesiog liko prie tradicinės ortodoksinės krikščionybės – Gumiliovas iš simbolistų greičiau perėmė stipraus vyro, drąsaus, drįstančio įvaizdį – iš čia kario ir atradėjo, keliautojo archetipai jo kūryboje…

Mandelštamas suprato drąsą kaip išdrįsimą ginti savo įsitikinimus.

1928 metų “Poemose” atsirado eilutė „Aš stovių taip ir kitaip negaliu“.

Straipsnyje „on the nature of the world“ jis rašė : „viskas tampa sunkesnio svorio ir didesnės masės, ir todėl žmogus turi tapti pačiu kiečiausiu šio pasaulio daiktu, kontaktuoti su juo kaip deimantas su stiklu. Aukščiausia poezijos prigimtis tame, kad žmogus yra kietesnis už viską pasaulyje“

„1922 metais, kai šitai buvo parašyta, kiekvienas pastebėdavom, kad naujasis režimas yra kietas, sunkus, bet, niekam nešovė į galvą, jog mes patys, visi ir kiekvienas, esame atsakingi, netgi jei ir tik už savo veiksmus“, prisiminė Nadežda Mandelštam po daugelio metų. „Jei kas nors būtų šituos Mandelštamo žodžius išgirdęs, į juos būtų buvęs atkreiptas dėmesys, bet , niekas nesiklausė… Gal tiktai Achmatova, kuri ir taip visą laiką gedėjo mirusiųjų – tikėjimo kankinių ar kareivių, nesvarbu – po lygiai…“

Kol estetikai ir natūraliam augimui pirmenybę atiduodantys po gyvenimą vaikšto ratais, viskuo besiįdomaudami, tai tie linijiniai žino tik vieną vektorių – į viršų – į valdžią, į pripažinimą, į šlovę ir turtus…ir kuo greičiau – visada naudinga žinoti, kas valdžioj. O kad tokia rimta ar liūdna nata nepabaigti, iš tų pačių N.Mandelštam prisiminimų  mano išverstas dar vienas epizodėlis.

Kai Mandelštamas sugrįžo į sostinę, po begalinių klajonių ir du kartus sėdėjęs baltųjų kalėjimuose, jis sužinojo, kad jam priklausytų gauti bent jau minimalią valstybės pagalbą.

Poetų sąjunga jo vardu kreipėsi į Gorkį, prašydama poros kelnių ir megztinio.

Megztinį Gorkis suteikti sutiko, bet kelnes perbraukė savo paties ranka : tokios nesąmonės, kaip egalitarizmas, didysis tarybinis rašytojas negalėjo pakelti: kiekvienas turėjo gauti tiek, kiek jo žinių bagažas buvo vertas – Mandelštamo, šiuo atveju, nebuvo pakankamas, kad uždirbtų jam porą kelnių.

Vietoj to, Gumiliovas atidavė jam lyšną porą savųjų.

Mandelštamas galėjo prisiekti visiems, norintiems tai girdėti, kad , vaikščiodamas apsiavęs Gumiliovo kelnėmis, jis jautėsi nepaprastai stiprus ir vyriškas.

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as