Kriaušių metas

1
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (pabaiga)
2
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (IV dalis)
3
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (III dalis)
4
Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (II dalis)
5
Aristokratai, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (I)
6
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)
7
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (3)
8
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (2)
9
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)
10
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo jau nebeatiduokim? (pabaiga)

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (pabaiga)

Kad ekonomika „palindus“po mumis visais ir viso ko gyvenime prasmę ir reikšmę jau suvokiame ne kitaip, kaip pirmiausia ir tik ekonomiškai, jau rašyta seniau.

Bet ekonomiškai gali suvokti įdarbinto pagal teisinius galiojančius įstatymus dirbančiojo ir užrašytą algą gaunančio iš darbdavio, irgi pagal įstatymą, situaciją – tai bus vienas dalykas.

O galima tą pačią situaciją jau įvardinti kaip per daug nelanksčią ekonomikos vystymuisi – t.y.darbdaviui, nes kad ekonomika yra ir darbuotojų, tai prisimenama, kai visiems prireikia suveržti diržus ( kai pelnas dalinamasis, tai jis viršininkams ir savininkams eina)…Kuriama situacija, kai negana, kad esi specialistas, darbingas, norintis ir galintis dirbti žmogus. Tu turi dar sugebėti parduoti savo paslaugas, parduoti save darbdaviui – rašyti projektus, pasiūlymus, prašymus finansuoti…

O jie, kaip kad senieji feodaliniai senjorai prieš juos, jei norės, tai finansus duos, o jei nenorės, tai ne. priklausys nuo malonės.

Netgi padaręs darbą, už kurį tau atlygis priklauso, tu to atlygio gavimu nebe esi tikras: gal gausi atlygį su pagyrimu, o gal ir ne – tik lazda per kuprą kaip seniau kad paglostydavo.

Ir kuo mažiau eilinis žmogus tikras dėl savo ateities, tuo labiau jis baimės sukaustytas ir ne tik pakrutėti, bet ir prasižioti bijo; kuo labiau terorizuojamas, tuo klusnesnis darosi ir ištikimiau tarnauja.

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (IV dalis)

Kaip kapitalizmui pavyko šitaip išsiplėsti ir įsitvirtinti per visą žemės rutulį? – Godumas, be abejonės… bet ne visų gi akys auksu užpiltos… Ir ne visi  iliuzijai pasidavę, kad rytoj ir jiems gal pasiseks aukso gyslą aptikti, į aukso marias įbristi.

Pasaulis juk oficialiai kolonizuotas buvo, bet išsivadavo; ankstyvojo kapitalizmo periodu darbininkus kaip gyvulius vertė dirbti fabrikuose neribotą valandų skaičių – bet jie teises atsikovojo: tai kaip kapitalizmas, vietoj to, kad pribaigtas būtų, tik plito dar labiau?…

Ogi paprastai. Demokratija buvo iškovota ir egzistavo tiktai civilizacijos centre – vakarų Europoje, JAV, o kas darėsi ir darosi pakraščiuose, iš esmės, juk niekam iš vakariečių – kapitalistui ar vidutinės klasės atstovui, ar tarnautojui, nes darbininkų tai jau nebėra – nerūpi… kad ir koks žiaurus, bjaurus ir nežmoniškas pakraščiuose jis bebūtų – Lotynų Amerikoje, Kinijoje, Pietų Afrikos valstybėje – kad ir kokie karai ten bevyktų.

Bet, kardą pakėlęs, nuo kardo ir žūsi, kaip sakoma…

Kapitalizmui reikia augti, reikia maitinti save vis naujais resursais ir teritorijom – iki Mėnulio toli, visas Žemės rutulys užvaldytas – todėl dabar grįžtama išgraužti, sunaudoti savo paties šerdį – ta demokratija centre, žmonėmis besirūpinančios valstybės modelis, netgi mums jau įprasta tapus taika – viskas patyliukais pradedama demontuoti.

Kursas paimtas grįžimo į feodalizmą, atgal į praeitį. Mūsų didvyriais dabar kišami tapti Radvilos, Sapiegos ir panašūs plėšikai nuo didžiojo kelio – LDK įnašas į to meto tarptautinę piniginę mafiją…Jeigu jais išmoksime žavėtis, šiuolaikiniai į juos panašūs ne tokie šlykštūs atrodys!

Ir nereikia nei kad kokios tai pasaulinės šešėlinės vyriausybės kad egzistuotų, nei kitokia kokia speciali konspiracija.

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (III dalis)

Nieko ponams ir dvarams eilinis žmogus nėra skolingas – viskas, kas iš tos terpės saugotina ir brangintina, tai todėl, kad tai – paprastų žmonių rankų darbas, jų vaizduotės, idėjų, profesionalumo vaisius ir paliudijimas… Paliudijimas, kiek daug grožio gali sukurti žmogus, nors ir ūdijamas, prasčioku ar chalopu laikomas, kapeikos jam mokamos ir jis verčiamas lenktis prie žemės, kepurę nusiėmęs.

Daug kas, jei ne visi, norime gyventi gražiai, gražioj aplinkoj, tarp gražių daiktų.

Todėl ir tai, kas istorijos bėgyje gražaus sukurta, nepalieka mūsų abejingais – ne tuo, kas ir kaip buvo, yra žavimasi, bet tuo, kas turėtų būti, galėtų būti ar reikia stengtis, kad taip gražiai būtų… – Žmonės turi augti į ateitį, o ne leistis sugrūdami atgal, į per ankštus praeities žiponėlius, iš kurių jau vieną kartą išsiveržta.

Istorijos dėsniai – savo ruožtu, o budriems būti nekenkia.

Nes tampame vis imlesni iliuzijoms, ir, kuo mažiau apie tikrą gyvenimą žinom:vis lengviau nueiname su dvarponystės romantizavimu, leidžiamės apkabinėjami pasakojimais apie gerus aristokratų darbus kuriant, puoselėjant, saugant kultūrą, pvz, Kaip makaronais ant ausų… Ir jie dar gana gerai laikosi, irgi.

Oginskio polonezas, Oginskio metai… O kas dar žinot to Oginskio sūnaus, Irenėjaus, godumo istoriją?

Kaip jisai žlugdė valstiečio Igno Šerūno šeimą? Ir, vėlgi, kaip jo sūnus, kunigaikštis Mykolas, elgėsi su teisybės dėl to ieškančiais? – Kiek būta žiaurumo! – Nors, galiausiai, Justinui Šerūnui pavyko atgauti tėviškę iš šito tituluoto skriaudiko…

Skaityti daugiau

Aristokratija, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (II dalis)

Į aristokratiją, į ponus ir jų dvarus, gyvenimo stilių, rakandus, manieras esame įpratę? įpratinti? žiūrėti su meile, vertinimu. Norime tai išsaugoti, atkartoti, patirti patys? – Istorijos meilė kalta? Žmonės esame romantiški iš prigimties?

Paveldėjom genetiškai iš prosenelių, norėjusių geresnio, į ponų panašesnio gyvenimo? – Iš biednesnių prosenelių tai nepaveldėjome: klasinėje visuomenėje kiekvienas žinojo savo vietą iki pačių jau moderniųjų laikų, ir socialinių liftų nebuvo – jiems į galvą nebūtų atėję apie tai svajoti…

Gyvendami tada ir tenai, paprasti žmonės puikiausiai matė, kad turtingųjų gyvenime netrūksta nei problemų, nei ašarų ar pykčių, nei norėjimų bet negalėjimų – kadangi tarnų pilnaverčiais žmonėmis nelaikė, tai prie jų nesigėdijo, nieko nesistengė slėpti…

Be to tais laikais kiekvienas visuomenės sluoksnis turėjo ir savo išdidumą – ūkininkas ar amatininkas, ypač kuriems sekėsi gerai, jie nenorėjo būti kuo nors kitu, negu pačiais savimi, kad ir kaip mums tai dabar būtų sunku įsivaizduoti.

Tas noras gimė kartu su buržuazija, su ja kartu žmonių sąmonėje ir įsigalėjo, kol viską ir užnuodijo, o pati vidurinioji klasė  kaip buvo taip ir liko amžinai nepatenkinti ir jiems amžinai negana…

Ir, nors malonios ir romantiškos svajonės apie dvarus ir dvarponius atrodo nekenksmingos ir niekuo neįpareigojančios, kai žaviesi tais, kurie hierarchinėje sistemoje yra aukščiau už save, tai savaime, norėjęs to ar ne, ir atsiduri toje pačioje sistemoje, tik ant žemesnio laiptelio – dėl ko, manau, paskutiniu metu ir yra ypač suaktyvėjusi bajorų ir dvarų kaip reiškinio, propaganda ir idealizavimas – visuomenę norima priversti vėl priimti nelygybę kaip įgimtą – niekas nekovoja prieš tai, ką idealizuoja ar žavisi.

Skaityti daugiau

Aristokratai, Čerčilis, dvarai ir pinigai. Ir demokratija (I)

W.Čerčiliui nepasisekė – neseniai buvo jo mirties jubiliejus, apie tai buvo daug šnekėta – galima gerai atsekti, kad legendos apie jį jau ima gyventi savą gyvenimą – todėl nieko asmeniško, bet jam teks pasitarnauti pavyzdžiu šiame rašiny.

Pirmiausia tai amžinas klasinės visuomenės klausimas: paprastai prieš ją nieko neturim, kai įvairias šalis valdžiusiųjų biografijas skaitom ir jaučiamės jiems lygiais, vertiname juos iš gyvenančiųjų ateityje pozicijų – jaučiamės netgi protingesni – žinome, kuo viskas baigėsi, kas buvo efektyvu, kas ne…

O įdomu, kaip tas vertinimas pasikeistų, jeigu kokio Žygimanto Augusto vežikas botagu per nugarą pertrauktų, mums jo karietos kelyje pasimaišius…

Idealizuoti lengva, ko nežinai, iš esmės nepažįsti.

Nyderlanduose jau keletas šimtų metų, kai tik kalba užeina apie monarchijos panaikinimą, ja puola ginti apie 50%  gyventojų, praktiškai visi žemieji sluoksniai, kuriems karališka šeima tiktai kainuoja pinigus, atrodytų. Bet, matomai, suteikia ir viltį, kad jei ir įmanomas geresnis gyvenimas žemėje, tai jį gyvena karaliai ir aristokratai…

O  be tos vilties tai liktų tik pačiam gyvam į žemę gultis.

XXa pradžios inteligentijos pozicija valdovų ir visos jų aplinkos atžvilgiu buvo aiški – atgyvenusi, supuvusi, žalinga institucija… Štai liaudis…valstietis, nuo gamtos neatitrūkęs, darbininkas su savo praktine išmintim, dirbamo darbo vertė žmogaus vystymuisi – štai čia tai buvo gėris…

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)

Kaip yra įrodymų, jog žmonių gyvenimo būdas labai labai labai ilgai nesikeitė ( ir dabar nesikeistų, jei jo suinteresuotos rankos neklibintų), taip, iš kitos pusės, yra daug įrodymų, kad pasikeitimai žemėje visada įvykdavo staigiai – žemė stengo staigiai, atšalo, apledėjo staigiai, tvanas, atominis karas ar genetiniai įsikišimai – niekam iš šių reiškinių nereikėjo evoliucijos proceso.

Todėl evoliucijos proceso nėra ir nebuvo – gyvūnai buvo, kokie buvo, niekas šimtmečius nešlubavo su nedasivysčiusiom letenom ar nebėgiojo su ne iki galo atkritusia uodega…

O progreso idėja tai kaip tik ant evoliucijos egzistavimo idėjos užklijuota XIXa pb., kai didžiųjų žmonijos masių gyvenimas dėl industrializacijos ir kolonizacijos pablogėjo iki neįmanomumo, tada jiems į akis pradėta aiškinti, kad jie dabar gyvena geriau negu bet kas ir bet kada… Kad jie randasi progreso viršūnėje.

Ir kalbame apie pasaulio sukimosi greitį, kai pati sąvoka yra neegzistuojanti, nesąmoninga abstrakcija!

Senovės graikų filosofai kalbėjo apie judesį, apie judėjimą, bet greitis  jiems neegzistavo – greičio negalima pažinti (nepaisant, kad galima išmatuoti).

Tai Galilėjus išrado šitą fantastinį junginį – „atstumas, įveiktas per tam tikrą laiką“ – matematiškai sujungtos dvi skirtingos dimensijos – atstumas susietas su laiku – lyg tai tai būtų tos pačios rūšies kiekybės!

Aš dėkinga „Kultūros Barams“, kur išspausdintas interviu su filosofo Ivan Illich straipsnių rinkinio sudarytoju, Sajay Samuel, kad taip laiku priminė apie Ivan Illich mėgtą temą – kaip šviežiai galvoti apie mokslą… Nes mes jau pripratom, kad mokslas yra aklas nebendramačiams dalykams – pėdas matuoja sekundėmis, mylias – dienomis…

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (3)

Faktiškai gaunasi, kad aš siūlau sustabdyti pasaulio sukimąsi – atsisakyti visų netobulų tobulinimų ir reformų, atsisakyti pastovaus naujos technikos srauto, palikti žmones bent kuriam laikui ramybėje.

Su tuo nesutiks, žinoma, tie, kurie šitą pasaulį vis greičiau ir suka, visokias savas programas vykdydami; nesutiks jaunimas, kuris ant vis naujesnių technikos papildinių ir laikosi – be jų nebematys prasmės gyventi; visi tie, kurie sugeba tiktai veikti, nesvarbu, ką, o būti – nesugeba, kurie darbais, žygdarbiais, reformom ir visuomenės tobulinimu kompensuoja savo kompleksus ar savivertės trūkumą – tai ar dėl šitų priežasčių pasaulis ir toliau turi leistis kankinamas?

Nes toliau tai ko pasaulyje dabar dar nėra, ko žmonėms taip jau labai mirtinai reikėtų?

Amžino variklio? Vaistų nuo vėžio?… Sustabdytame pasaulyje poreikiai nebe augs, augs tik patys žmonės, vystysis kaip asmenybės, dvasioje – vėžys ir visos kitos ligos tokioj situacijoj greitai išnyks pačios, ir bus užmiršta, kad jos buvo, kai tik žmonėms sugrįš ramybė, nereikės niekur skubėti ir, dėl jokių naujovių jausti jokios įtampos…

O senosios problemos bus irgi išspręstos sėkmingai, nes žmonės ramybėje sukaups vis daugiau energijos, kurią ir galės tiems sprendimams lengvai ir be įtampos panaudoti…

Ir, netgi galima teigti, kad pasaulyje tokie laikai yra jau buvę!

Kažkada tai mūsų žemėje, Europoje, laikais, kuriuos dabar priimta vadinti Bronzos amžiumi.

Archeologai iš tų laikų aptinka dvejų, visiškai viena kitai priešingų kultūrų pėdsakus: Lužitėnų, kuriai priklausę žmonės statė rastinius namus šiaudiniais stogais, užsiiminėjo žemės ūkiu, augino gyvulius, žiedė puodus – žodžiu, gyveno bendruomenėmis, kaip ir dabar dar gyvenama kaimuose kur nors Rusijos glūdumoj.

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (2)

Vaikams į rankas iš pat mažumės brukama naujausia technika ne tik padaro juos kvailesniais ir mažiau išlavintais, nei jie galėtų būti, bet ir sukelia iliuziją, kad su ta technika apsieiti mokėdami, jie jau apie gyvenimą žino viską, ką tik galima žinoti, o senus tėvus jau galima rogutėmis į mišką išvežti – kokia iš jų nauda kam nors gali būti, jei jie net išmaniuoju telefonu nemoka naudotis?

Dar liūdniau, kad jau kelios kartos tokių technikos augintinių išaugo ir subrendo…

Ir jie jau turėtų imti skaitytis išmintingais pagal amžių, bet jie pragyveno gyvenimo nesupratę, nestebėję ir jokios išminties neprisirinkę – jie tik praėjo savo kelią technikai už rankutės laikydamiesi, nesusimastydami, kad to nepakanka.

G.I Gurdžijevas jau XXa pradžioje rašė, jog išpopuliarėjantis žurnalizmas ir laikraščių skaitymas, pvz, sugriovė senąją literatūrinę rašymo tradiciją, atpratino žmones galvoti savarankiškai ir daryti išvadas patiems… Atpratino pačius stebėti, studijuoti tą ar kitą materiją, tikrinti faktus, nuvažiuoti pasižiūrėti savo akimis – žodžiu, aktyviai dalyvauti kasdieniniame pasaulio virsme.

Nes atsivertei laikraštį per pusryčius ir susidaro įspūdis, kad pasaulis tau ant delno, kad situaciją apžvelgi, netgi, kad žinai, ką joje daryti, kaip reiktų elgtis… Kai taip nėra : parašyti tau ten gali bet kas ir bet ką – laikraščio skilčių erdvė perkama ir parduodama… Mes dabar verkiam, kad žurnalistikos, kuri rodėsi verta ir vertinga, nebėra.

O čia tiesiog vieną iliuzijų fabriką pakeitė kitu – per televiziją galima daryti tą patį, tik greičiau, lengviau ir efektyviau – parodyti vaizdus kartai, kuri jau užaugo , vaizduotės nebe išvysčius, ir jai atrodys, kad pasaulis vis mažėja, kad jie jau viską matė, netgi – kad visur buvo, ir vis daugiau žmonių apimanti depresija yra logiškas šito proceso rezultatas.

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)

Buvo laikai, kai pagyvenę žmonės buvo gerbiami. Ne todėl, kad jie būdavo seni, ne todėl, kad gerbti reikia, bet todėl, kad jie jau gyvenimo matę ir daug ką apie jį supratę, ir įdomu jų klausytis, vertinga su jais būti.

Nes tikrosios žinios yra ne žinių sąnkaupa tavo galvoje ar interneto platybėse, bet suvokimas to, ką žinai.Kol pasaulis buvo ramus ir judėjo iš lėto…

dabar pasaulis vystosi greitai ir tai yra gerai – taip mums nuo pat mažens tvirtinama.

Progresas, reikia skubėti gyventi nuo jo neatsiliekant – skamba įtikinamai. tikrai, pasaulyje visą laiką viskas juda, kruta, keičiasi, bet, kažkokiu būdu jis nenusivystė iki šiol šviesos greičiu nežinia į kur – dabar tik jau planuoja, kad greitu laiku turi visai nebe atpažįstamu tapti.

Žinant, kad visame kame turi būti pusiausvyra, suprasime, jog norint žmogaus kaip po tokio vystymąsi sustabdyti, reikia imti vis greičiau sukti pasaulį, įvesti į jį vis daugiau naujų faktorių, viską aplinkui padaryti kaip galima sudėtingiau ir kaip galima labiau nuo žmogaus nepriklausoma. tada žmogus pats išjungia visas savo sistemas – augimą, siekius, svajones, idealus, etiką, moralę ir stengiasi tik kad išgyventi, kad išsikovoti sau būvį.

ir, netgi toksai savo žemės kampukyje išgyvenantis žmogus, turintis pavalgyti, apsirengti ir stogą virš galvos, galėtų gyventi ir gyventi sau laimingas, jei jo kiekvieną minutę neviliotų brangiais daiktais, tolimom kelionėm, greitais automobiliais ir nesenstančio grožio išvaizda – visu tuo, ko jis niekada neturės, kad ir kiek stengtųsi dirbdamas. O norai padaro nelaimingais tuos, kuriems jie neišsipildo, ir neatneša žadėtos palaimos tiems, kuriems išsipildo.

Kol žmonės perimdavo vyresniųjų patirtį, lygiuodavosi į jų pavyzdį, klausydavo jų patarimų ir nuomonės apie pasaulį – kol siekdavo išminties, o ne kuo daugiau nežinia kam reikalingų žinių – tai likdavo arti prie šaknų, išlaikydavo sveiką nuovoką, įgydavo praktinį gyvenimo supratimą. Tikro, realaus gyvenimo supratimą.

Skaityti daugiau

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo jau nebeatiduokim? (pabaiga)

Senesniosios kartos visais varpais skalambina, kad paskutiniais dešimtmečiais vis labiau išnyksta iš akiračio vertikalaus augimo galimybės žmonėms.

Vaikai jau nebeskatinami svajoti tapti geriausiu, kuo jie sugebėtų – kosmonautu, lakūnu, geologu, archeologu, išradėju, atradėju… Išsilavinusiu, apsišvietusiu, geru, patikimu žmogum…

Ne, žmonės gali, pinigų krepšeliais pavadinti, pasirinkti, ar trinti aukštosios suolus čia, ar užsieny, dirbti tarnaite čia ar Anglijoj, nusipirkti tualetų vedėjo vietą. Gali, žinoma, tapti kompiuterių specialistu, voliotis pūkuose ir stengtis negalvoti, kam tavo darbo vaisiai pinigus krauna…

Netgi tapus tuo, kuriam visi likę pinigus krauna, visada dar reikia daugiau to paties: didesnių namų, tolimesnių atostogų, gražesnių partnerių, greitesnių mašinų – laiko save šitokiu gudriu, ir neapsižiūri, kad problemos negalima išspręsti tame pačiame lygyje, kur ji yra susiformavus, kad reikia kilti aukštyn. Augti.

Apie asmenybės augimą nebekalbama niekur,

Auga tik ekonomika, valstybinės skolos, korporacijos, jų akcininkų kapitalai.

Žmonės tai net nebereikia, kad užaugtų – vaikai, jaunimas – čia juk mums ir ateitis, ir dabartis, ir visos mados, ir pavyzdžiai, į kuriuos lygiuotis, ir nulemiantis faktorius – reklamos jų lygio, paaiškinimai – jų lygio, viskas, kas jų lygio supratimą peržengia, viskas netgi atmetama, gniaužiama, atsisakoma.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as