Kriaušių metas

1
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (2)
2
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (1)
3
Iš knygų kartos atėjus (pabaiga)
4
Iš knygų kartos atėjus (2)
5
Iš knygų kartos atėjus (1)
6
Kodėl nesusikalbama? (pabaiga)
7
Kodėl nesusikalbama? (3)
8
Kodėl nesusikalbama? (2)
9
Kodėl nesusikalbama? (1)

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (2)

Ta pati sunorminta visuomenė, tas pats visų vienodas mąstymo būdas negali išspręsti problemų, kaip tik tokio mąstymo ir tokio visuomenės sunorminimo pasekoje atsiradusių.

Tam reikalingas žmogus, ne į koją einantis, pagal savą ritmą ir pagal savą supratimą gyvenantis – ne sisteminis kandidatas.

Švietimo sistema, žinoma, galėtų, tai užtikrintų, kad tokių žmonių nebebūtų šimtu procentų – avys jau tiek daėję, kad pamiršę, jog geriausiai jomis piemuo pasirūpintų, joms jau normalu tarp šunų ir vilkų apkramtomom blaškytis… Mums atrodo, kad nebėra kitokios išeities, kaip, sprendžiant problemą vienoj vietoj, tuo būdu sukurti ją kitoje.

O man norisi papasakoti istoriją, tyliai, kukliai iliustruojančią, kad alternatyva tokiam mąstymui egzistavo… ir nuo mūsų priklausys, ar ji neišnyks ant visai.

JAV, Kentukio valstija., 1988 metai. Pas advokatą dėl žalos ieškinio ateina pasitarti senas fermeris, ūkininkaujantis maždaug 300 akrų kalvotoje, dalinai miškais apaugusioje žemėje jau daugelį metų. Elektros kompanija Jo fermą ir kelią į ją gerokai apgadino ir paliko nepataisę.

Advokatas, bandydamas nustatyti žalą, ėmė klausinėti apie žemės vertę – ją, pvz, galima būtų nustatyti pagal iš jos išgaunamos medienos kiekį ar kainą.

Skaityti daugiau

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (1)

Kaip čia taip yra su intelektualais – atrodo, žmonės apie viską išmanantys, apsišvietę, o kažkokie savęs nepažįstantys ir savo vietos nerandantys kaip buvo, taip ir lieka.

Ne veltui Plato jų į savo Respubliką neįleido, o istorijos bėgyje jie pakankamai dažnai penktos kolonos rolę suvaidino – ir nieko iš to nepasimokė, ir reiktų, tai ir dar suvaidins.

Visada nepatenkinti, visada žino, kaip galima būtų geriau valdyti šalį, sumodeliuoti santvarką, kokių principų laikytis politikoje – visada opozicija, visada – su alternatyva. Bet, net ir progą gavę, savo kalbų įgyvendinti neskuba, į politiką rankų nekiša, purve tegu kas kitas minkosi…

Nemanau, kad jie nenorėtų, nors nenori irgi, bet , kartu ir jaučia, kad negalėtų, nesugebėtų – jų prieš akis turimas gyvenimo ir pasaulio vaizdas yra neatitinkantis tikrovės.

Kai didžiąją gyvenimo dalį praleidi prie knygų, tai nebeatskiri taip lengvai ant lapo užrašytos idėjos nuo realios, trimatės situacijos – vietoj pastarosios tau smegenys irgi kažkokias supaprastintas ar idealias schemas rodo – ir špygą jie mato, į gyvenimą bežiūrėdami – jiems po nosimi gali ką nori prasukti, jei tik gražų, teigiamą, progresyvų pavadinimą tam duoti.

Skaityti daugiau

Iš knygų kartos atėjus (pabaiga)

Kad ir beždžionę skaityti išmokyti galima, toks pasakymas ir Bulgakovo „Šuns širdies“ tematiką apibūdina, ir atkreipia dėmesį, kad ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme jis ten taikytinas – ne tik universitetų nebaigusiems, bet ir juose užsidiplomavusiems.

O vat Josifas Brodskis, apie savo jaunas dienas kalbėdamas, dažnai pasakojo, kad penktame dešimtmety jam dar yra tekę susidurti su senaisiais inteligentiškais Leningrado gamyklų darbininkais – apsišvietusiais, techniškai inovatyviai mąstančiais, žmogiškos patirties kupinais, išdidžiais net tais laikais ir puikiais savo darbo meistrais – ir tokiais juos ne aukštieji mokslai padarė!

Bet, jei knygų iš viso neskaityti, tai ne tik žmogiško orumo klausimas neiškils – iš viso nebebus žinoma, kad tokio kadatai žmonėse būta.

Dar daugiau.

Skaitymas yra ne tik aktyvi, bet ir pasyvi pasipriešinimo forma – nenoriu žiurkių lenktynės bėgti ratu kaip visi kiti? – pasitenkinu minimumu ir skaitau knyga, atsisėdus. Ir prarado visuomenė vieną vartotoją…

Skaityti daugiau

Iš knygų kartos atėjus (2)

Liberalų biblijoje – Karlo Poperio knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ tokiais priešais autorius nurodė dvi grupes: kairiuosius socialistus, bendruomenės (komunos) svarba žmonijos ateičiai tikinčius, ir dešiniuosius tradicionalistus – tautininkus, krikščionis, kitus bendruomeninių tradicijų puoselėtojus.

Ir, kol jie neapsižiūrėjo, kad juos jungia kažkas daug svarbesnio, nei ideologijų spalvos juos skiria, pasiūlė juos kiršinti, priešinti ir pykinti tarpusavyje kuo smarkiau, kad patys liberalai tuo metu galėtų tvarkytis pasaulyje kaip vieninteliai šeimininkai. Ką jie sėkmingai ir daro.

Atmesdami liberalizmą, šiandien atmestume daug dalykų, kuriuos laikom jau savaime mums priklausančiais – laisvę būti, kuo man norisi, o ne tuo, kuo gimiau…laisvę daryti ką noriu, o ne tai kas reikalinga, etiška ar priimti aplinkybių apribojimus…laisvę nesiskaityti su kitais – ne tik su kaimynų apkalbom, bet ir su pareiga saviškiams, su atsakomybe už savo žmonių ateitį.

Žodžiu, godumas – amžinas alkis turėjimui, veiklai, savęs įtvirtinimui, išgarsinimui, apsaugojimui – reikalauja visuomenės be jokių apribojimų savo veiklos scenai. Nors, kaip filosofas Gintautas Mažeikis sakė, Poperis čia sugudravo su ta visuomene – rašė ją tai, būktai, atvirą…ir tuoj pat surašė, koks tas jos atvirumas turėtų būti – visiškai laisvas.

O tu, jeigu jau atvirumą skelbi, tai toks ir būk – palauk ir pažiūrėk, kas tame atvirume tada toliau susiformuos ar nesusiformuos, vietoj to, kad tai iš anksto nurodyti kaip privalomą laisvę.

Skaityti daugiau

Iš knygų kartos atėjus (1)

Pradėsiu iš toli. Wendell Berry essė „Loss of the Future“ medžiagos aiškumas daro įspūdį:

Mažų gyvenviečių, miestelių, kaimų bendruomenių praradimas paliko mus visuomene, sudaryta iš getų – ne vargšų ar tautinių mažumų, – dabar turime ir turtingųjų, ir intelektualų, ir mokslininkų, ir politikų getus. Jiems nebūtina gyventi kartu, toj pačioj vietoj, kad bendrauti išskirtinai tik vieniems su kitais.

Viso likusio pasaulio”išjungimas” sukuria jų laikysenos homogeniškumą ir savisaugos psichologiją, būdingą tradiciniam getui.

Dideliuose miestuose, pvz. įmanoma gyventi liberalių intelektualų gete, nesutinkant jokių abejonių ar priešinimosi argumentų savo filosofijai.Tas pats su universitetų getais ar Vašingtone, su politikų ar biurokratų getais – ten jų net ne vienas.

Žodžiu tie, kurie iš prigimties ir pagal išsilavinimą galėjo būti inteligencijos idealų skleidėjais ir reprezentatoriais žmonių bendruomenėj, vadinamoj visuomene, tapo , vietoj to, tik specialistais, tam tikrų aspektų ekspertais…

Skaityti daugiau

Kodėl nesusikalbama? (pabaiga)

Suaugęs žmogus nuo paauglystės grupės atstovų skiriasi labiausiai turbūt sugebėjimu nesusilieti su savo emocijomis, nesusitapatinti su veiklos rezultatu, ir, augant pasitikėjimui savimi, vis labiau nykstančia nežinomybės baime.

Pasaulis labai pasikeičia, kai kiekviena sekanti žmonių grupė pasiekia kritinę masę: buvo laikai, kai pasaulį taisyklių (ir religinių) saugotojai suko; nuo kokios XIXa. pabaigos veiklieji verslininkai politikai tą sukimą perėmė (ir baigia jau visai nusukti)… Dabar tik įdomu, kada aktyvistų idealistų ir pasaulio iš kančių vaduotojų grupė taps pakankamai didelė, kad pasaulio valdymo svertus perimti. Ir kas iš to gausis, žinoma… Nes labai jau ji marga.

Nors, apie dinamiką kalbėti gal geriau dar vieną, rusų psichoterapeuto V.S.Kovaliovo, schemą pasitelkiant.

Jisai tiek žmogaus gyvenimą, tiek žmonių masę pasaulyje, grupuoja į keturis etapus : prieš socializacinį, socializacinį, po socializacinį ir išminties ar susiliejimo su visata, kurį pasiekia vienetai.

Aštuoniasdešimt procentų žmonijos pasklidę ir keliauja tarp prieš socializacinio ir socializacinio periodų visą savo gyvenimą.

Skaityti daugiau

Kodėl nesusikalbama? (3)

Iš Lietuvos emigruoja, manau, pagrinde verslūs, veiklos žmones – iš šios grupės likę tie, kurie į politiką skverbiasi arba jau seni dideli rykliai, kuriems niekas nebekliudo…visi kiti tiesiog nenori pelnu dalintis, kad ir kokį mažą jį begautų… Už tai biurokratų armija pati save daugina naujomis instancijomis ir įstatymų pataisomis, ir oficialiai tam nieko neprikiši.

Idealistai tai daugiau jaunimas, dar dėl tautos paramos su manipuliatoriais politikais besikaunantis, nes senesnioji karta jau nusikankinus iki depresijos…

Jei kuriam iš idealistinio jaunimo  į politiką dar prasibrauti pavyksta, per Europą, ar kitaip tautiečius rinkėjus apeinant, tai jų aršūs planai žmonijai išgelbėti netgi ir ne visada palankiai sutinkami.

O biurokratija maitinasi tada iš abejų pusių, tiek tradicinės tautinės politikos, tiek iš moderniosios, europasąjunginės, nes ir tiems, ir tiems reikia, kad kas popierius padėliotų.

Bet prie konkretaus bendravimo tarp žmonių grįžtant.

Žiūrėkit, koks paradoksas gaunasi.

Skaityti daugiau

Kodėl nesusikalbama? (2)

Žmonės nenori vienas iš kito nieko, išskyrus kad kiti patvirtintų juos esant teisius.

Pasakyk kitam, kad jis teisus gražumu, būsi jo draugas, nepasakysi – su mėsa tą patvirtinimą išplėš, todėl ir gyvename tokiame pasaulyje, kokiame gyvename.

Nesugebėjimą suprasti ir susikalbėti viešoje erdvėje – politikoje, valstybes reikaluose, visuomeniniais klausimais galima gražiai paaiškinti kad ir teorija, kurią esu aptikusi Jose Stevens, amerikiečio psichoterapeuto ir šamano, knygose : jis išskirsto žmoniją į grupes, daug maž prilygstančias augančių vaikų psichikos vystymosi etapams.

Tie, kurie lopšelinukų lygio, praleidžia gyvenimus arba kalėjimuose arba be namu kur nors šiukšlynuose, nes, be kasdieninės pagalbos ir struktūrizavimo iš išorės, jie absoliučiai nesugeba funkcionuoti pasaulyje.

Darželinukų lygyje yra turbūt pusė visos žmonijos. Jie gyvena pagal autoritetų – mokytojų, gydytojų, pamokslininkų, politikų ar įžymybių pavyzdį ir prisakymus. Jei gyvenimas tų prisakymų neatitinka, tai neteisus…gyvenimas.

Skaityti daugiau

Kodėl nesusikalbama? (1)

Kai imu galvoti, kur yra svarbiausia žmonių tarpusavio nesupratimo šaknis ir iš kur ateina pagrindinis žmonių tarpusavio bendradarbiavimo žlugimas, tai mano nuomonė yra tokia:

Visi matome vienas kita su dviem rankom, dviem kojom, galva…mums nepavargstama pabrėžti, kad esame visi tokie patys, matomų skirtumų nepaisant – esame linkę matyti kitame žmogų, tokį patį, kaip ir mes patys…

Tikėtis iš jo, ko ir iš mūsų pačių galima tikėtis, ką sugebame arba sugebėtume, jeigu pasistengtume.

Bet tai neatitinka tiesos !

Žmonės, kad ir kokie vienodi ir , visais laikais tie patys ar taip pat reaguojantys beatrodytų, yra skirtingi…

Kol mes kalbamės su savimi pačiu kito žmogaus asmeny, tas kitas žmogus toliau yra savimi ir elgiasi pagal tai, koks jis pats yra…

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as