Kriaušių metas

1
Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (pabaiga)
2
Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (3)
3
Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (2)
4
Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (1)
5
Savivertei užsiauginti turtas nėra būtinas (pabaiga)
6
Turto ar vertės klausimas: kaip vieni kitus matom? (2)
7
Turto ar vertės klausimas (1)
8
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (pabaiga)
9
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (3)
10
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (2)

Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (pabaiga)

Rytų Europa karo isterijai sukelti, manau, pasirinkta neatsitiktinai.

Vakarų Europos ir JAV piliečiai apie karo grėsmę girdėjo jau dešimtmečiais, Šaltajam karui tarp dvejų pasaulio galingųjų valstybių besitęsiant – Vakaram buvo kalama pastovi baimė, kad rusai ateina, kad jie turi bombą, vienokią, kitokią, dar ten ką – todėl reikia ginkluotis, būti pasiruošusiems, laikrodis jau buvo dvi minutės iki dvylikos apie atominę katastrofą kalbant.

Ir, kas iš viso to išėjo, neskaitant, kad raketų prisipirko, o paskui jas naikino, susitarę, po kelias, šiaip taip? – šnipštas, daugiau nieko.

Žodžiu, vakariečiai į tą pačią seną dainelę nebereaguoja, terorizmo tema irgi kažkaip išsisėmė, ką čia gero sugalvojus toliau?

O mes visą tą laiką geležinės uždangos saugomi, nieko negirdėjom ir dėl nieko  nesijaudinom.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (3)

Ir karo mašina nėra abstrakti, ore kabanti idėja irgi – ji gyvena dažname iš mūsų. Pažiūrėkit, kaip Ukrainos įvykiais ar Krymu ją buvo lengva mumyse aktyvuoti – jau visi ir kariaujam, ir dar kaip ! Trūksta dar tik tokio mažmožio – patį karą dar reikia pradėti…Bet, pagal publikos prašymą, taip sakant, žinoma! Negi sunku…

Ir vėl pasinaudojama tuo, kad karas žmonių pasąmonėje, automatiškoj atminty, likęs atrodantis kaip prieš šešiasdešimt metų, koks buvo tada…Ir retas pagalvoja, kad karas dabar būtų technologiškai išaugęs, paraleliai, o dar ir aplenkdamas, mūsų šiandieninį gyvenimą, ir eilinio žmogaus supratimas, kaip visada, tokio lygio baisumų įsivaizduoti nėra pajėgus… kol nėra precendento.

Žmonija sugebėjo išgyventi, rasdavo vis kokią tai trapią pusiausvyrą tarp besivaržančių tarpusavyje interesų, ideologijų, valdovų. Bet ilgalaikėje perspektyvoje šitokia situacija ne tik jos vystymąsi stabdo, bet ir stumia atgal.

O augti žmonija gali tik po vieną, kiekvienas iš mūsų, ir ne pagal komandą ar už pažastų pakeltas – tiktai patys, savo tempu ir savo pastangomis.

Vadinasi, visos struktūros, kurios dabar skliautais susijungusios, žmonijai virš galvų, jos augimo erdvę užimdamos, parazituoja, jos turi išnykti.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (2)

Turint omeny tą pasaulio vertikalų daugiasluoksniškumą, ir jokių moralinių įsipareigojimų aukštesnio organizacinio sluoksnio žemesniam nebuvimą, bet kokios kalbos apie aukštus idealus ir demokratiją tampa juokingos arba sukelia įtarimą dėl tokio kalbėjimo tikslų.

Ir nurodo į realiai egzistuojančią problemą – žmonių sąmonė nekinta taip greitai, kaip keičiasi laikai, papročiai ir pasaulis. Todėl žmogaus protas jam pakiša po akimis senstelėjusius paveikslėlius, vietoj to, kad realią situaciją parodytų. Pvz. XIX a. pabaigos inteligentai nesugebėjo patikėti bolševikų žiaurumais ir teroru XXa pradžios pasaulyje – ieškojo tam paaiškinimo, ir nerado, į jų galvas tai netilpo.

Arba XXa inteligentai nesuvokė, kokia nacių Vokietijai nauda iš žydų žudymo – žiaurumą iš naudos, pvz, kolonializmo fenomeną, jie dar suprato… Žudymą iš įsitikinimų – jau nebe, nes tik laukinis gali eiti ir žudyti dėl to, kaip galvoja!

Čia ir pasaulio regresas ima ryškėti, irgi.

Nes dabar mes stengiamės suprasti, kam karo reikia, kam iš to nauda, kieno tokie įsitikinimai? – o kad kariauti tiesiog, dėl žiaurumo pamėgimo, dėl įjunkimo į agresijos energiją, priklausomybės nuo tokios rūšies ir tokios kokybės jaudulių jau vaidina lemiamą vaidmenį ant kompiuterinių žaidimų ir karo filmų išaugintoms kartoms – šitai mums yra barbarybė nesuvokiama.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (1)

Geriausios rūšies šiuolaikinis žmogus – laisvai po pasaulį judantis, sąmoningai gyvenantis, kuriantis, besidomintis realybe, „kad žinoti, kokiame pasaulyje gali tikėtis atsibusti rytoj“ A.Makarevičiaus žodžiais tariant. Ir piliečio poziciją valdžios atžvilgiu irgi tiksliai nusakė – „kažką bendro“ jis turi su draugais, su tais, kuriuos bent jau pažįsta asmeniškai, o ne su valdžia. Apie valdžią jis „turi nuomonę“ – kada geresnę, kada – blogą.

Ir ją išsako. Viešai, jeigu reikia. Tai yra demokratija, kokią ją dabar turim.

Įsivaizduokim keliom minutėm, pasaulis tikrai toksai ir yra, sudarytas iš žmonių – asmenybių, su išvystyta savo nuomone, kūrybingų, šviesių, laisvų… ir kitų žmonių, su nelabai aiškia nuomone, kuriuos agitacija ar švietimu galima patraukti į vieną ar kitą pusę – taip ir daroma; į valdžią išrenkami tai vieni, tai kiti – visuomenė vystosi, gyvenimas žydi – pasaulis atviras į viršų, kaip sodas į dangų… Ir žmonės, ir medžiai gali augti be trukdymų.

Tada turi prasmę tautų apsisprendimo teisė, nes niekas nėra aukštesnis, nei tauta, jei jai pavyko apsivienyti jos pasirinkime.

Tada idealai, laisvės, lygybės, brolybės ir pan. taip pat turi prasmę, ir ne tik verta, bet būtina jų įgyvendinimo realybėje siekti. Šita prasme demokratija yra aristokratijos projektas – kas kitas galėjo sugalvoti siekiamybę, kad visi likę piliečiai būtų į juos panašūs?

Skaityti daugiau

Savivertei užsiauginti turtas nėra būtinas (pabaiga)

Parvažiavus, einu per Kauną, savo gimtą miestą, kurį tarybiniais metais valdžia kai neprižiūrėjo ir laikas niokojo, sakydavom,matai, kai privatininkų rankose viskas buvo… Privatininkas tai nebūtų šitokių dalykų leidęs atsitikti… Dabar privatininkas grįžęs jau daugiau nei dvidešimt metų. Ir kas iš to?

Pažiūrėkit, kaip atrodo Kauno modernas – garsus visam pasaulyje tarpukario statytų pastatų masyvas…jau apie medinę architektūrą net ir nekalbant… Kur dingo elementarus patriotizmas? Kokie ten savanaudžiai į savivaldybę išrinkti ? Kas per liurbiai juos renka?

Aš nesakau, kad žmogui reikia atsisakyti siekti savo gero.

Tai neįmanoma ir to visai nereikia, bet derink tu interesus! – pažiūrėk, kas gerai tavo šaliai, tavo miestui, tavo bendruomenei ir tuo užsiimk, kiek širdis geidžia – ir pats praturtėsi, ir kitiems nauda iš to bus.

O dabar kas ? – viskas byra, griūva… Nebaigti pastatai centre dešimtmečiais riogso.

Skaityti daugiau

Turto ar vertės klausimas: kaip vieni kitus matom? (2)

Senas elitas šalyje paprastus žmones atjaučia labdara, fondais, stipendijomis… rūpinasi jų švietimu, sveikata, senatve. Netgi, pasitaiko, kad juos myli ir idealizuoja – čia pagal tradiciją taip, iš seno, nes taip priklauso, kad turtas atsineša su savimi ir atsakomybę.

Šalyse, kur dėl įvairių priežasčių, elitas jaunas – dar neseniai patys tarp tų pačių neturtingųjų su nudilusiais puspadžiais vaikščioję, ir toj situacijoj tiek neapsikentę, kad sutikę daryti viską, gal net velniui dūšią pardavę, kad tik į viršų, virš tos visos minios iškilti – ar manote, kad jie taip jau pagal komandą, savo buvusius kaimynus ims mylėti?

Jaunas elitas nekenčia savo praeities (kitaip jiems nebūtų reikėję jos palikti), jiems save toje praeityje prisiminti nemalonu… O atstumas dar labai nedidelis, dar jie naktį iš košmaro gali atsibusti, nesusigaudydami, kur esą, ar jau turtingoj ateity, ar vis dar nekenčiamoj biednoj praeityje…

Jis nejaučia, kad nuo tos likusios minios bėga, bet jaučia, kad ji jį gali pavyti – alsavimą į pakaušį, taip sakant. Tai kuo labiau jis tą minią žemyn nuvertins, tuo didesnį atstumą (ir truputį ramybės) sau susikurs.

Ir tada prasideda įsivaizdavimo problemos.

Nes naujasis elitas netampa automatiškai toks pat, kaip senasis, tradicinis, turte gimęs.

Skaityti daugiau

Turto ar vertės klausimas (1)

Demokratija, daug nesiplečiant, turėtų būti prieš įstatymą lygių piliečių bendruomenė.

Išprususių, savimi pasitikinčių, valdymo vairą tvirtai į rankas sugebančių paimti, jeigu išrinkti, ir, lengvai jį atiduodančių kitam, jei neperrinkti … Žodžiu, iš valstybiškai mastančių individų, nesvarbu, ką turinčių kišenėje, daug turto ar mažai – vertė priklauso juk nuo asmeninių savybių…

Žmonės gali atsisakyti kaupti turtą iš principo, kad ir kaip keistai dabartiniams mums, turtų ištroškusiems, tai atrodytų – laisvoj šaly gyvenant, svarbu vidinė laisvė, nesusikaustymas, nesusitraukimas, nebijojimas…

Man tai labai įdomu, kaip išdįsta kažkada dabar civilizuotame pasaulyje vyraujantį elito ir minios modelį vadinti demokratija? Ir dar teigti, kad ji netikus irgi, bet geresnės neturim?

Kad miniai laikas nuo laiko leidžiama eiti balsuoti, ir, netgi, kartais ir kandidatas iš minios išrenkamas į elitą – apdujęs iš pasisekimo, elito senbuvių jis tuoj pat išmokomas elgtis, kaip iš jo tikimasi, ir minią, iš kurios atėjęs, ne tik pamiršti, bet ir žiūrėti į ją pakankamai niekinamai…

Kaip galima tokį farsą vadinti demokratija? – tai gal čia kažkas su piktom užmačiom šitą sumanymą įgyvendina, bet kad likę tiki, jog pavadinimas atitinka spektaklį ? – “minia, ką iš jos norėt”, tuoj pat koks elitistas pasakytų.

Skaityti daugiau

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (pabaiga)

Psichoterapeutas S.V.Kovaliovas sako, kad norint kaip reikiant suvokti gyvenimą – ne tik jį žinoti, bet ir suprasti – reikia pereiti visą ciklą – pajusti fiziškai, apmastyti protu, išjausti jausmais ir rasti teisingą vietą tam vidiniame pasaulyje, teisingą reikšmę tau – tada atsiranda intuityvus žinojimas – išmintis.

Kol mokykla ir kiti švietimo institutai neįsikišo,tai viskas taip žmoguje maždaug, su metais, ir vyko.

O dabar šitas procesas sustabdomas pusiaukelėje – atseit, jei pakankamai galvosi, tai viską, ko reikia ir sugalvosi.

Ypač liūdna padėtis gaunasi su tais, kurie visam gyvenimui prie knygų, su knygom, iš knygų gyventi lieka.

Kodėl intelektualus yra šitaip lengva šantažuoti emocijomis? – Jie neturi patirties su jausmais, kurie pas juos arba užspausti nenaudojami – jie į pasaulį objektyviai norėtų žiūrėti – o užtenka tik truputį jų emocijomis sumanipuliuoti, ir visos užtvankos griūva, jausmų jūra juos neša ir nusineša – tada jau jokio pasaulio matymo nebelieka, net ir subjektyvaus…

Knyginiame pasaulyje užsisėdėjusiems žmonėms, jausmai yra baisūs, tą galima suprasti, bet nėra geresnio kelio, kaip kelią pereiti ir išeiti kitame tunelio gale, mylint žmones, bet atskiriant, kurie jausmai yra tavo, o kurie – kitų žmonių…kas atsitinka tau, ir kas – kažkur kitur kažkam kitam.

Juk nėra trečio varianto, arba, apsuptas tiesiog ore tvyrančių emocijų (ar kitos psichozės), pasiduodi joms ir tu, arba išlieki ramus ir atmosfera aplink tave irgi nurimsta – valdo tas, kas stipresnis – situacija tave, arba tu – situaciją.

O iki tikro vidinio žinojimo tai prieina iš viso nedaugelis.

Skaityti daugiau

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (3)

Nate Shaw yra pseudonimas juodaodžio fermerio, gimusio 1885 metais Alabamoje ir užaugusio dirbant medvilnės laukuose.

Kadangi buvo veiklus, ambicingas ir protingas, trečiam dešimtmety jis jau turėjo darbinių gyvulių, geros technikos, du automobilius. Šeima buvo gerai aprūpinta ir 80 ha ferma beveik išmokėta.

Tuo metu jis įstojo į Valstiečių sąjungą, pasipriešino šerifo savavaliavimui, kai tas norėjo dalį kaimyno derliaus pasisavinti, viskas baigėsi susišaudymu ir Nate Shaw sėdo į kalėjimą 12 metų.

Atsėdėjo pilnai, nes išėjimas anksčiau būtų reiškęs įpareigojimą išvykti gyventi kitur iš gimtosios vietos.

Išėjo į laisvę 1945 m.

Vyresnis, netekęs beveik visko, ką turėjo, jis vėl ėmėsi dirbti žemę „su vienu arkliuku“, kai traktorių era jau buvo pilnai įsigalėjus.

1971m. jaunas baltaodis žurnalistas Theodore Rosengarten įrašė jo gyvenimo pasakojimą į 120 valandų įrašo juostų ir padarė knygą. Autorius Nate Shaw traktavo kaip fermerių pasakotojų tradicijos atstovą, stebinantį savo gyvenimo patirtim, išmintim, žemės ūkio žiniomis, dar Jefferson’o džentelmenų – fermerių laikus ir tradiciją siekiančiomiss…

Čia ir pasirodo, kad intelektualas, t.y. gyvenantis išskirtinai tik intelekto, o ne praktinį gyvenimą, nebesugeba pamatyti vertės žmogaus, kuris mokyklos niekada nelankė, mokėjo tik kokias ten sumas ant popieriaus lapo surašyti, bet jo protas ir kūnas gyveno vientisą gyvenimą – aktyvų, stebintį, įsimenantį, panaudojantį…Tai įdomiai atsispindi jo kalbos konstrukcijoj, pvz., kai jis sako: „aš pažiūrėjau į problemą iš vidaus ir pamačiau tokį sprendimą…“

Skaityti daugiau

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (2)

Ta pati sunorminta visuomenė, tas pats visų vienodas mąstymo būdas negali išspręsti problemų, kaip tik tokio mąstymo ir tokio visuomenės sunorminimo pasekoje atsiradusių.

Tam reikalingas žmogus, ne į koją einantis, pagal savą ritmą ir pagal savą supratimą gyvenantis – ne sisteminis kandidatas.

Švietimo sistema, žinoma, galėtų, tai užtikrintų, kad tokių žmonių nebebūtų šimtu procentų – avys jau tiek daėję, kad pamiršę, jog geriausiai jomis piemuo pasirūpintų, joms jau normalu tarp šunų ir vilkų apkramtomom blaškytis… Mums atrodo, kad nebėra kitokios išeities, kaip, sprendžiant problemą vienoj vietoj, tuo būdu sukurti ją kitoje.

O man norisi papasakoti istoriją, tyliai, kukliai iliustruojančią, kad alternatyva tokiam mąstymui egzistavo… ir nuo mūsų priklausys, ar ji neišnyks ant visai.

JAV, Kentukio valstija., 1988 metai. Pas advokatą dėl žalos ieškinio ateina pasitarti senas fermeris, ūkininkaujantis maždaug 300 akrų kalvotoje, dalinai miškais apaugusioje žemėje jau daugelį metų. Elektros kompanija Jo fermą ir kelią į ją gerokai apgadino ir paliko nepataisę.

Advokatas, bandydamas nustatyti žalą, ėmė klausinėti apie žemės vertę – ją, pvz, galima būtų nustatyti pagal iš jos išgaunamos medienos kiekį ar kainą.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as