Kriaušių metas

1
Pajunk minotaurą dirbti sau (III dalis)
2
Pajunk minotaurą dirbti sau (II dalis)
3
Pajunk minotaurą dirbti sau (I dalis)
4
Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti. (pabaiga)
5
Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (III)
6
Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (II)
7
Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (I)
8
Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar. (pabaiga)
9
Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (3)
10
Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (2)

Pajunk minotaurą dirbti sau (III dalis)

Žinoma, galima sakyti, jog dėl tokio susiskaidymo žmonėse ir žmonijoje tiesiog kaltas nusmukęs sąmonės ir kultūros lygis – kai žiūrai iš pakankamai aukštai, tai viskas rodosi viena, vieninga ir kartu… O kai iš žemiau, tai ne tik skaidymasis atsiranda pagal horizonto liniją, toliau kurios nematai, bet ir pats, automatiškai, į vieną ar kitą stovyklą randi save esant priskirtą.

Net tokie žmonės, kaip Z.Froidas ar C.G.Jungas sąmonę skirstė į dalis – sąmonė ir pasąmonė, pvz. O Krišnamurti, priešingai, iš viso žodžio „sąmonė“ nenaudojo sąmoningai, nes tai jau įneša dalijimą… Kai viskas yra tiesiog viena ir tiek.

Iš tokio lygio visatą realiai matyti mums jau praktiškai be šansų.

Prie jėzuitų grįžtant. Jei jie, istoriją mums bekurdami, dvi pagrindines ir tokias skirtingas kultūras , kaip graikus ir romėnus įrašė ne susiskaidymui žmonėse sukelti ar sustiprinti, bet iš gerų tikslų – kaip augimo dvasioje pavyzdį, galimą alternatyvą, tai tuo būdu mums ne tik pasidalinimas atsirado, bet ir kitos problemos.

Auklėjimo naudą pripažįsta visi. Bet retas suvokia, jog auklėti sėkmingai galima tik savo pavyzdžiu – vaikas daro, kaip mato daroma. (netgi ir tas užsispyrėlis, kuris viską daro atvirkščiai, tik laiko klausimas, kada jis apsižiūrės, kad esąs, gyvena ir daro lygiai taip, kaip jo tėvai kadaise).

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (II dalis)

Apie Labirintą ir Minotaurą jo centre būtų galima daug kalbėti.

Egzistuoja teorija, jog žmogus kažkada pasislinko ir nebe gyvena susitapatinęs su savo centru, kokios tai siaubingos (gamtinės katastrofos) traumos pasekmėje… Kad gyvename, susitapatinę su ego kažkur savo asmens pakraštyje, o šventa vieta tuščia nebūna, todėl, net ir Labirinto savyje centrą priėjus, suradus, iš tenai dar reikia išrūkyti, nukauti jame gyvenantį monstrą, kuris, iš principo, savo likimą žino ir ima vis labiau niršti ir siutintis, jei laukia ir nesulaukia mūsų ateinant su juo susikauti….

Minotauras, kaip žinia, yra būtybė su jaučio galva…Ir kažkaip savaime ji nori rištis su aukso jaučio ( veršio) garbinimu, lyg ir kažkada senais laikais, bet panašiau, kad kaip kirminu mūsų šerdyje likusiu iki dabar… Gal net dabar labiau nei bet kada.

Apie A.T..Fomenkos Naująją chronologiją jau turbūt nėra negirdėjusių – apie tai, kad senoji, jezuitų mums surašyta XVIIa kaip vientisa pasaulio įvykių seka yra neteisinga, sudubliuota, samoningai klaidinanti ir slepianti iš viso, nežinia ką…

Kad kompiuteriais ir matematinėm programomis surikiavus astronominius duomenis iš amžių tėkmės, susidaro visai kitas istorijos vaizdas – galime su tuo sutikti, galime ginčytis… A.T.Fomenkos darbų leidėjas Amerikoje nuo pat pradžių raštiškai pažadėjo ar ne 20000 dolerių tam, kas įrodys, jog Naujoji chronologija klaidinga ir niekas dar neatsirado tų pinigų pasiimti – matyt, netikėti yra lengviau, negu įrodyti, kad klystama…

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (I dalis)

Paola Volkova, menotyrininkė, nusipelniusi Rusijos kultūros veikėja mirė 2013, 82 metų amžiaus – man tai buvo siurprizas, nes aš ką tik buvau žiūrėjus Youtube jos paskaitų apie meno istoriją ciklą, filmuotą 2012 metais, kur ji, kupina beveik vaikiško entuziazmo ir aiškiai žavėdamasi visu tuo, apie ką pasakojo, aiškino apie graikus, romėnus, Bizantiją ir kt. .. Kaip ten buvus ir savo akimis mačius, kaip jauna mergaitė…Ir biografija jos įdomi, su A.Tarkovskiu, M.Mamardašvili ir kitais įdomiais žmonėmis susijusi. Bet šnekėti norėčiau apie jos paskaitų turinį.

P.Volkova labai įtikinamai teigia, jog net ir visai mūsų vakarietiškai kultūrai, filosofijai ir visoms idėjoms kylant iš graikų palikimo, vis tiek, į senuosius graikus mes nesame panašūs visai! – Graikai išnyko be pėdsako ir tuo jie primena Češyro katiną iš Alisos Stebuklų šalyje – paties katino nebėra, likus tik jo šypsena…

O štai romėnai, kurie buvo visiškai nekultūringi ir ne meniški, kurie išrado tik jurisprudenciją ir valstybę, kaip sistemą, valdomą vienetą, kurie išrado statybą, pastatų ir komunikacijų – tie romėnai tai ir esame mes. Mūsų dokumentus iki šiol tvirtina notarai, valstybės funkcionavimą ir įstatymų vykdymą laiduoja kariuomenės buvimas, naudojamės romėnų tiestais keliais ( ir, netgi, vandentekiais) ir nenorime nieko kito, tik duonos ir žaidimų…

Kai kažkuris imperatorius norėjo humanizuoti gladijatorių kovas ir įvesti kovą atbukintais kardais, tai Romoje vos ne kilo sukilimas!…Kai patys romėnai buvo miestelėnų civilizacija – kariai tarnaudavo romėnų legionuose uz žemės gabalą, kurį gaudavo, atitarnavę, pasistatydavo namą ir užveisdavo daržus… Kuris ten imperatorius irgi, atsisakė sosto, pasitraukė į provinciją ir didžiavosi savo išaugintais kopūstais…Romėnai garbino protėvius, rinko tapytus jų portretus, šeima, giminė buvo labai svarbu.

Skaityti daugiau

Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti. (pabaiga)

Pats Č.Milošas irgi yra rašęs, kad niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvena tų žmonių gyvenimą… „Iš jų vilčių ir pralaimėjimų, iš ženklų, kuriuos paliko( tegu tai bus viena raidė, iškalta akmenyje), gimsta ramybė ir santūrus savo jėgų vertinimas. Kurie moka pasinaudoti šia patirtimi, apturės didelę laimę. Niekada ir niekur jie nesijaus benamiai, nes jų atrama – prisiminimai apie visus, kurie taip pat žengia į nepasiekiamą tikslą“(Isos slėnis).

Apie patį poetą vienas jo tyrinėtojų yra parašęs:“Genijus – tai sąmoningai atrasta vaikystė, dabar apdovanota, kad pajėgtų išsisakyti, kūno ir pajėgiančio analizuoti proto branda, leidžiančia rikiuoti nesąmoningai surinktos medžiagos visumą“.

Iš karto klausimas, ką reiks daryti vis jaunesnėms kartoms, gaunančioms vis mažiau galimybės turėti, pergyventi vaikystę? kokią medžiagą jie turės rikiavimui ir išreiškimui? – genijų, matomai, bus vis mažiau: kaip nulinksta galvos prie išmaniųjų telefonų keleto metų amžiaus būnant, taip daugiau ir nepakyla apsidairyti po pasaulį?… Kaip esam pasodinami į mokyklos suolą vis jaunesni būdami, taip ir sėdim visą likusį gyvenimą, nebe ištiesdami nugaros, nebe ištiesdami sulenktų kelių – įsivaizduokit mintyse sėdintį žmogų profiliu, tada pasukit jį 90 laipsnių kampu, kad jis klūpotų, o ne sėdėtų – kūno laikysena liks visiškai ta pati, ant kelių klūpodamas, jis kakta lies žemę – tampa aišku, kodėl nebereikia bažnyčių, dievo ar karalių, prieš kuriuos gal ir nesilankstytume. Niekas nepasikeitė, vis tiek praleidžiam gyvenimą klūpodami, tik patys to nepastebim, nulenkę galvas prieš Apšvietą, protą, mokslą ir tuos, kurie visu šituo manipuliuoja.

Skaityti daugiau

Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (III)

Taigi, žmogus gali būti įtikintas vienaip, ir įtikintas kitaip – tokie pasaulėžiūros keitimo procesai vykdomi palaipsniui ir per ilgesnį laiko tarpą, todėl tie, kurie pereitos kartos paliktais pasakojimais nesidomi, neturi medžiagos palyginimui ir pasmerkti aklais viščiukais, o dar ir be savo valios, likti.

„Tu nesi istorikas, tai kodėl praeitis taip domina tave, ir kodėl tada garbini jos vaiduoklius, kurie čia, Amerikoje, yra labiau nebylūs, nei kur kitur?“ – užrašė Č.Milošas matomai dažnai girdėtą klausimą. Jis prisipažįsta XIXa. nemėgstantis, bet – paradoksas! – Amerikoje jautėsi jo supamas iš visų pusių… Ir ne architektūra, pvz, dėl to buvo kalta -„Kalifornijos miestai iki šiol yra daugiau stovyklaviečių principo, tik dengti klajoklių vežimai pakeisti namais“.

Ne, poetas dėl to kaltina kalbos vartojimą. XIXa paliko didžiulį rašytinį ir retorinio kalbėjimo palikimą – žodžius tapo įprasta naudoti taip, kad jie maskuotų fundamentalų žmogaus prigimties dualumą, ypač ryškų Amerikoje – svyravimą tarp kraštutinumų, didžiulio pasisekimo arba kritimo į visišką neviltį… Kalbos patosas ir dirbtinas daugiažodiškumas tai išduoda.

Ar emigrantų legenda apie laimingą Amerikos žemę, ar į pasakas panašūs amerikiečių vesternai, viskas šlovina realybę, kuri tikrumoje buvo labai sunki, alkana, pilna pavojų, įtampos, nevilties – iliuzijos susikuriamos ir paskleidžiamos, kai realiame gyvenime nieko gero nėra, o dėl jo jau tiek iškentėta, kad reikia sau arba susigalvoti kažką tokio gražaus, kas paguostų, arba viskas, žmogus neišlaikys ir mirs.

Milošas pastebi, jog įdomi yra šio dualumo tolimesnė genezė: patetiškumas, minties pirmumas prieš alkaną realybę toliau, XXa rado sau pritaikymą moksle ir dabar šlovina jo pasiekimus ir perspektyvas, dažniau sugalvotas, nei realias. O realių žmonių, miniomis iš senojo pasaulio į Ameriką suplūdusių, pirminiai ir primityvūs poreikiai – pastogės, duonos, šilumos, uždarbio ir, atrodė, ko daugiau dar norėti? -tapo suabsoliutinti į normą, kuria turėtų dabar tiesiog būti patenkinti visi.

Skaityti daugiau

Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (II)

Oskaras Milašius irgi nebūtų daėjęs iki mūsų tokiu gyvu, suprantamu žmogumi, kūrėju, politiku ir mistiku, jei jaunesnės kartos atstovai, Petras Klimas ir Česlovas Milošas nebūtų savo laiku jo gerbę, juo žavėjęsi, klausęsi jo patirties ir pranašysčių…

Nes, jei būtų tekę priklausyti tik nuo savo amžininkų, tai Oskaras Milašius būtų pamirštas dar net nebuvęs nei žinomu, nei suprastu… Politinių jo patarimų Lietuvai nebereikėjo labai greitai, jo poezijos stilius, jo pasinėrimas į tikėjimą irgi rodėsi keisti, išėję iš mados. Didele dalimi dėl to, kad jo giminaitis, Česlovas, praleido su juo Paryžiuje pakankamai laiko, kad persiimtų pasakojimais apie tą jau išeinantį laiką, šis pasaulio vaizdas, pasaulio matymas išliko ir pasiekė mus tiek kaip gyva ir ryški dėdės asmenybė, tiek tapęs Česlovo Milošo gyvenimo ir kūrybos patirties dalimi.

Genijai visada stovi ant praėjusių kartų pečių, jų pasaulis būna sudarytas iš įvairiausių sudedamųjų ir labai sudėtingas, kaip sistema. Pradėję nuo revoliucijos ir sukauptos istorijos, patirties atmetimo, genijais nėra, nebus ir būti negalės, kiek dirbtinai sudėtingais jie beapsimetinėtų.

Įprasta teigti, jog Česlovo Milošo gyvenimas atsispindi jo eseistikoje, nors, kaip be „Isos slėnio“?- knygos, kuri buvo užmanyta parašyti apie „velnius ir vilkolakius“, o „tapo pasakojimu apie berniuką, augantį paslaptingame gamtos sode, iš kurio nihilistiškas protas dar neišravėjo sakraliųjų galių ir kuriame žmogus niekada nebūna visiškai vienas, nes jį stebi dieviškos ir pragariškosios, o gal ir dar kokios kitos, senesnės už šią perskyrą Galios“(A.Franaszek“Milošas, biografija“).

Skaityti daugiau

Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (I)

YouTubeje yra toks žymus interviu su filosofu A.M.Piatigorskiu fragmentas, kur jis dalinasi prisiminimais apie J.N.Rerichą, žymų orientalistą, dailininko N.K.Rericho sūnų, paskutinius kelis savo gyvenimo metus grįžusį gyventi ir dėstyti į TSRS – koks tai buvo šviesus ir kokios aukštos kultūros žmogus.

„Nacionalizmas, patriotizmas, tautinė kultūra – visa tai yra tik vidutinei ir žemesnioms visuomenės klasėms skirtos sąvokos, tolygios su skaldyk ir valdyk politika. Aukštoji kultūra, kaip ir aukštuomenė kaip klasė, visada buvo kosmopolitinė, visada ją kūrė ir ja naudojosi individai, asmenybės, genijai, kurie gyvenime vadovavosi estetika ir etika, sąžine ir morale, o ne priklausymu šaliai, tautai ar religijai“ – teigdamas, kad tokia kultūra išnyko mūsų laikais ir mums jos suvokimas yra prarastas, savo dėstytoją A.M.Piatigorskis įvertina kaip vieną paskutinių jos atstovų.

Paklaustas apie Rerichų, tėvo ir sūnaus santykius – kad jų pažiūros buvo skirtingos, tai plačiai žinoma – filosofas atsakė, jog tie santykiai buvo puikūs. Kad kitaip, nei su didžiausia pagarba ir dėkingumu jam nėra tekę girdėti J.N.Rerichą atsiliepiant apie savo tėvą ar motiną… Ir kad „kartų konfliktas, nesusikalbėjimas yra nesąmonė“, kad „tikrai, iš esmės  kultūringi žmonės tokioj situacijoje neatsiduria“.

A.M.Piatigorskis pasakoja, jog dar tik vos keletą kartų susidūręs su profesoriumi, suvokė, jog skirtumas tarp šio šviesuolio ir jų, jo studentų – gabaus tarybinio jaunimo – yra žymiai didesnis, negu jie, tie studentai, save įsivaizduojantys kultūringais ir inteligentiškais, skiriasi nuo visų likusių tarybinių miesčionių, biurokratų ar darbininkų su valstiečiais… Nes, šitaip lyginant, pasirodė, jog jie nesiskiria niekuo! – „O skirtis, atrodyti kultūringesniais, taip norėjosi…“

XXa. nepraėjo veltui, viršūnes jis nulaužė ir sunaikino kapitaliai.

Skaityti daugiau

Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar. (pabaiga)

Jau esu rašius seniau, jog Šaltajį karą XXa. mes pergyvenome, būdami ne toje pusėje, prie kurios glaudžiamės dabar. Tada Vakarai nuo mūsų buvo atsitvėrę geležine uždanga, mumis savo vaikus gąsdino. Ir tuo, paradoksalu, sudarė galimybę atsirasti pasakom apie šviesaus komunizmo realybę, apie šalį, kur medaus ir pieno upės visiems po lygiai teka…

Tiek pinigų kainavo propaganda, tiek pastangų dėta izoliacijai, o reikėjo paprasčiausiai tik leisti žmonėms nuvažiuoti ir pasižiūrėti į mus, kuo masiškiau, tuo geriau.

Dabar buvusi tarybinė bendra penkiolikos respublikų erdvė jau blėsta iš atminties, žmonės, joje gyvenę, sensta, atsiminimus nusineša laiko upė…Jaunimas jau ir taip, nei domisi, nei kalbą rusų moka. Bet, matomai kažkam, konkrečius planus turinčiam, procesai patys juda per lėtai…O ir Rytų Europa Vakarus emigrantais atskiedė neblogai, erezijų visokių išplito.

Žodžiu, Šaltąjį karą, dabar jau su mumis kitoje uždangos pusėje, nuspręsta pakartoti – tiems, kam jis jau antras, gali pasirodyti komiška, su pirmuoju palyginant, o kam pirmas, tie priima visu rimtumu – ir rusiškai niekada nebe skaitys, ir jokio kitokio tos blogiu užkrečiančios kultūros pasireiškimo į rankas nebe ims niekada…Į rytų pusę turbūt irgi nebe žiūrės, saulei tekant.

Skaityti daugiau

Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (3)

Kas yra pasakos, priklauso nuo to, kuria smegenų puse jas skaityti ar jų klausytis. Primityvios arba giluminės.

Jos gali pasirodyti kažkas labai elementaraus, nenešančios jokios tikslios informacijos apie vyksmą, laiką, vietą, charakterius, niekuo negalinčios sudominti ar praturtinti mūsų žinias, todėl bevertės ir senų laikų atlieka.

O gali būti priimtos kaip pasaulio modelis, kaip praeities žmonių kosmogonijos dalis, netgi nesvarbu, kokio tiksliai senumo, nes tokie dalykai neišnyksta, net ir nebe naudojami – jie egzistuoja už mūsų kasdienos ribų, erdvėje be laiko tėkmės, ir, visiems norintiems yra atvira archetipų veikimo, scenarijų gyvenimo vyksmui, rolių modeliavimo enciklopedija.

Gabaliukais išdraskytą pasaulį matantys, nuoplaišas visur ir mato – kaip visokių rūšių modernistai pasaulį laužė, ardė, smulkino, kol jame jokios prasmės ir nebe liko. O kas mato pasaulį visapusiškai, tam viskas ir bet kas jį tiktai praturtina, prasmę papildo.

J.R.R.Tolkien yra dažnai sakęs, jog tarp pasakojimų vaikams ir pasakų visai nėra tokio tampraus ryšio, kaip įprasta manyti, ar kaip teigia pedagogai ir leidėjai. Daug vaikų pasakų nemėgsta ir nemėgs jų visą gyvenimą, o suaugusieji mėgsta, kaip mėgo ir būdami vaikai: su Apšvietos atsiradimu, jos, kaip informacijos, patirties ir išminties perdavimo būdas tapo nereikalingos ir buvo priparkuotos vaikams, , nes neliko kur kitur jas dėti, o vaikų nuomonės niekas neklausė.

Žmonės, kurie ir jaučiasi suaugę, ne tik tokiais yra pagal amžių, pasaulį pažįsta jį begyvendami, kultūroje ir mene juos domina tai, kas amžina – klasikiniai tekstai, kurių vertės neįtakoja laikas, aktualijų neliečiantys vaizdai mene – kodėl jie turėtų skaityti apie kasdienybę? Apie kažkieno nuotykius, keliones ar meiles?!

Skaityti daugiau

Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (2)

Iš vienos pusės, iš karo grįžusiems matyti vėl įsigalint normalų gyvenimą yra sunku, skaudu ir pikta – atrodo, kaip karo nebūtų ir buvę… Iš kitos pusės, dėl ko kariauta, žūta? – kaip tik dėl to, kad moterys, vaikai, užnugario miestai galėtų ramiai ir saugiai gyventi. Taikos kainos reikia neužmiršti, karo traumas kažkaip suvirškinti, jų efektą nuskausminti – bet meną apie visa tai galima kurti tik ribotą laiką – toks menas pabaigia pats save.

Ziegfried Sasoon, anglų poetas ir kareivis, Pirmo Pasaulinio karo metais apdovanotas už drąsą, bet, dar karui nesibaigus, ėmė prieš jį protestuoti, buvo įkalintas. Mirė 1967m. bet jo eilės pasibaigė žymiai ankščiau, jis nustojo rašyti, nes teigė jau  pasakęs viską… Panašiai buvo ir su Robert Graves: jo nepaprastai populiarūs karo prisiminimai taip ir vadinosi „Goodbye to all that“( Atsisveikinant) ir daugiau, kiek gerbėjų ir leidėjų beprašytas, nieko panašaus nebe parašė.

Parašė „White Godess“( Baltąją Deivę), bet tai – jau visiškai kita istorija.

Kocentracijos lagerių likučius gamta jau seniai būtų pasiglemžus ir jų net žymės nebūtų likę, jei jie nebūtų prižiūrimi kaip muziejai – pienės tarp kelio plytų ten ėmė kaltis sekančią dieną po to, kai jais nustota vaikščioti. Taip ir gyviesiems reikia gyventi, nebent jie būtų mirti susiruošę… Arba ruošiami.

Norint, bent kiek sulaikyti Žemės, gamtos, gyvybės jėgas ir energiją, reikia kad civilizacija ir kultūra, kaip ant viršaus žmonijos gyvenimui uždėtos struktūros, būtų kuo destruktyvesnės. Reikia šlovinti mirtį, griuvėsius, abstrakcijas, pabaigas, niekur nevedančius kelius.

ČŽV šeštame pereito amžiaus dešimtmetyje metė milijonus ekspresionistiniam ir po jo sekusiems vis abstraktesniems, modernesniems menams iškelti, remti, populiarinti. Ir dabar turim rezultatą.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as