Kriaušių metas

1
Metafizika būtina. Tai kodėl jos netrūksta? (IV dalis)
2
Metafizika būtina. Tai kodėl jos netrūksta? (III dalis)
3
Metafizika būtina. Tai kodėl jos netrūksta? (II dalis)
4
Metafizika būtina, tai kodėl mums jos netrūksta? (I dalis)
5
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (V dalis, paskutinė)
6
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiūkšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (IV dalis)
7
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (III dalis)
8
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (II dalis)
9
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė…(I dalis)
10
Pajunk minotaurą dirbti sau (pabaiga)

Metafizika būtina. Tai kodėl jos netrūksta? (IV dalis)

Protingi supyks už tokį proto niekinimą, bet protas, kai atskirtas nuo likusių žmogaus dvasinių pajėgumų, ir yra menkas. O tie protingieji naudojasi žymiai platesniu suvokimo spektru – kad pavadinimas metafizikai likviduotas, nuo to pati metafizika niekur nedingo: pas ką ji neužslopinta nuo pradžių, arba begyvenant išsivysčius, tie ir yra protingi… Ir juos proto neįvertinimas liūdina, nors, realiai, aš kalbu apie jo pervertinimą…

Iš vienos pusės, genijaus sąvoka ir pats fenomenas gimė jau iš Apšvietos taško, kai kiekvienas esame individas ir remiamės tik protu, žiūrint: tada atrodo, oho, kiek viena galva turi talpinti ir kaip smegenys veikti, kad genijaus pavadinimas tau tiktų!

O realiai, genijais vadinamieji tiesiog ilga laiką praleidžia metafizinėj erdvėj, iš jos pasiima informaciją tada kada jos reikia ir kokią kokios reikia: kai sąmoningai jautiesi lygiavertė viso likusio pasaulio dalis, tai jis su tavim viskuo lygiom teisėm ir dalinasi – idėjomis, vaizdais ir visu likusiu „know how“. Visko savo galvoje tampytis nereikia – kyšteli ją į visatos informacinį lauką ir prašom, imkite, ką norėjote…

Todėl vienu iš žiauriausių man rodosi dabartinio jaunimo paklydimas, kai praktiškai jokio dėmesio nebeskiria vyresniems žmonėms – tam, ką jie turi pasakyti, kuo gali pasidalinti… Jaunimui atrodo, kad tai – senos žinios, jos nieko nevertos. Jiems pačių naujausių žinių reikia…ir jie jas iš interneto pasiims. Arba pasiims, arba ne, jei manęs klausiate…

Skaityti daugiau

Metafizika būtina. Tai kodėl jos netrūksta? (III dalis)

Šiais laikais labai daug praktikų, pragmatikų, aktyvių, sąžiningų žmonių iš visų jėgų ieško, kaip pagerinti dabartinę pasaulio padėtį ir pastoviai prieina iki nevilties, nes išeities neranda ir nemato… O Einšteino teiginį prisimenat:“ problemos sprendimas tame pačiame lygyje, kaip ir problema, neįmanomas. Spręsti ją visada reikia iš aukščiau“

Metafizika nebūtinai yra aukščiau fizikos…Ji yra gal visa kita, nei fizika, bet, kadangi ji yra kokybiškai aukštesnė būtis, kadangi joje slypi fizinės realybės valdymo mechanizmai, tai gal ir esame teisūs, intuityviai metafiziką linkdami matyti aukščiau.

Praktikams ir pragmatikams ji tuo tarpu jau tiek nebe egzistuoja, jog jiems ne tik neaišku, kur tas Einšteino „aukščiau“, iš kur kažką būtų galima spręsti, bet jiems netgi idėja juokinga, kad bent kažkokius pasaulio vystymosi ar gamtinius procesus būtų galima valdyti – juk ateis tsunami ir viską nuplaus, pvz. – ir kad juos galėtų valdyti žmogus. Nes jie jį mato tiktai fizinėje jo išraiškoje, mažą, silpną, nuo gamtos stichijų niekuo neuždengtą…

Taip, metafizinė erdvė palikta neapgyventa, todėl ir gamtinės energijos blaškosi, kaip joms išeina – procesai palikti nevaldomi, žmonės dvasioje užmigę. Užmigdyti?

Atsimenat įžymųjį Merabo Mamardašvili paskaitos fragmentą: Kristus paskutinę naktį prieš suimamas, meldėsi ir mokinių paprašė pabudėti su juo kartu, o jie užmigo… Yra horizontaliai tekantis laikas (nuo pradžios į pabaigą) ir yra vertikalus laiko vektorius iš bet kurio – kiekvieno – tos linijos taško, juo pakyla nemiegantieji. Į šią metafizinę erdvę pasikėlus, viskas vyksta vienu metu – Kristus vis dar kryžiuojamas ( Pilėnai vis dar dega, prancūzų armija vis dar traukiasi žiemos šaltyje, Stalingrado mūšis dar nelaimėtas, Berlynas – nepaimtas…).

Toje erdvėje esant nesenstama. Sąmoningai dalyvaujama pasaulio tapimo virsme ir koreguojamas jo kursas…Viskas vyksta čia ir dabar tiems, kurie nemiega. Ir miegoti negalima!

Skaityti daugiau

Metafizika būtina. Tai kodėl jos netrūksta? (II dalis)

Kol Apšvieta dar nebuvo prasidėjus ir gyvenome senuosiuose amžiuose (Ancient Regime, pasibaigęs su Prancūzų revoliucija), gyvenome metafizikos erdvėj, kiekvienas pagal savo galimybes jos gylį suvokdami, bet kaip duotybėje.

Išminčiai gyveno iš savo dvasios visą laiką, visą supantį pasaulį kaip lėlių teatrą iš tikrųjų ir matydami ( ir savą kūną irgi) – profesorius A.Jokubaitis paskaitoje apie tai, kaip laimėjo Apšvieta, F.Nyče besiremdamas, yra tokią (supaprastintą) schemą padiktavęs, kaip buvo prarasta „reali realybė“ – Tikrasis ( metafizinis) pasaulis:

Pradžioje išminčius, dorybingasis ar šventas žmogus Tikrajame pasaulyje gyveno dar visą laiką… Vėliau Tikrasis pasaulis imtas suvokti kaip dabar nebe pasiekiamas, bet kaip pažadėtas išmintingam ar atgailaujančiam. XVIII amžiuje Tikrasis pasaulis yra jau nepasiekiamas, nepažadėtas, nepažįstamas, niekas jame negyvena – bet, jis yra paguoda, kaip saulė pro debesis, įsipareigojimas, imperatyvas mąstančiajam.

Toliau Tikrasis pasaulis jau nepasiekiamas, nepažįstamas, nieko nebe guodžia, nieko neįpareigoja – ką jis gali, jei niekas nežino, nei kas tai, nei kur… Protas ima žiovauti, apie metafiziką kalbai užėjus, ji tampa nereikalinga idėja, terminas įgauna ne tik neigiamą, bet ir juoką sukeliančią konotaciją… O dabar, mūsų laiku, jau ne tik Tikrasis pasaulis iš protinės apyvartos pašalintas, vis mažiau mus supantis, matomas, fizinis pasaulis reikalingas – kraustomės į virtualią realybę ( žemąjį astralą?) pilnu tempu, kūnus savus netgi palikdami, kaip nebe reikalingus. Bet čia jau kita tema.

Kaip minėjau, metafizinėj erdvėj gyvenome visi – išminčiai savo ruožtu, o paprasti žmonės ne ką prasčiau, pasakodami pasakas, mitus legendas, religines istorijas… galiausiai, dar ir Bibliją skaitydami: jiems nekilo klausimas, tiesa tai? ar tai galėjo įvykti tikrovėje? nes čia jau proto, Apšvietos laiko, padalinusio metafizinę viso ko kartu egzistavimo erdvę į dvi ( ir laikinąją, tą, kur šio gyvenimo, pavadinusią realia, o Tikrąją paskelbusią nesąmone), klausimai.

Skaityti daugiau

Metafizika būtina, tai kodėl mums jos netrūksta? (I dalis)

Šių informacingų laikų gerumas, manau, yra tame, jog (vėl) yra žmonių, suvokiančių, jog fizinės realybės ir mokslinės pasaulėžiūros paradigma, kurioje esame, kurioje užauginti ir suformuoti, nėra vienintelė egzistuojanti, vienintelė įmanoma ir kad jos vienos pakanka…

Žinoma, joje stovint ir iš jos žiūrint, metafizika – tai, kas yra virš fizikos: siela, mitai, dvasinis augimas, žmogaus energetika ar kvantinė fizika, galų gale… Žodžiu, tai, ko nepačiupinėsi ir ko egzistavimas kažkada buvo tiek aiškus, kad įrodinėti nereikėjo, o dabar tiek nebe aiškus, kad net įrodymai nebe padeda – atrodo atgyvena ir juokingi prietarai.

Bet tiems, kurie žiūri iš kitų, metafizika besiremiančių paradigmų – o tokių žmonių XXa dar buvo, rimtų teoretikų, šnekančių apie nematomą daugumai pasaulį – fizinio pasaulio kaip vienintelio galimo, besilaikantys atrodo juokingais durneliais: ir tie, kurie materialines vertybes, kaip vieninteles vertas, apsikabinę, instinktais(godumo ir gudrumo) gyvenantys ir proto nenaudojantys, ir tie, kurie vien tik protu remiasi ir viską mokslu grindžia – kuo labiau stengiasi pajungti materiją, tuo giliau joje grimzta…

Kad metafizikos realumas yra neginčijamas, rašiau jau prieš pora metų, be visa kitą, ir apie P.Kiuri Simetrijos nesugriaunamumo dėsnį kalbėdama.

Priminsiu: jei mūsų pasaulį laikysim materialiniu, tvirtu, pastoviu, tai visada kažkur netoliese bus kitas, ne iš materijos, visada judėjime, vis naujomis minčių sekomis ar sapnų vaizdais išvirstantis… Jei sakysim, kad mūsiškis, kuriame gyvename, yra pastoviame virsme ir vystymesi, ir mūsų pačių kūnai yra pagrinde tik erdvės tarp molekulių, tai jo atsvara visada bus amžinų idėjų (Plato), amžinų tiesų, archetipų, mitų ir dievybių apgyventa erdvė – priklauso, kaip pažiūrėti, pamatysi arba dalelę, arba bangą, judesį… Arba tašką, arba vektorių – antrasis visada bus netoliese, kaip nematoma simetriška dalis, kaip galimybė, į kurią lygiai taip pat galima įžengti ( ir iš jos pamatyti pirmosios reliatyvumą).

Šiuo įrašu norisi paaiškinti, kodėl mums metafizikos nebe trūksta citatomis iš paskutinių žymių metafizikų, nes „mieliau skaitau knygas, rašytas tų, kurie kultūrą kūrė, o ne tų, kurie ją griauna…“

C.G.Jung: „problema yra ne įrodyti šviesos egzistavimą, bet kad žmonės yra akli ir negali jos matyti… Ir reiktų ne šviesą šlovinti, bet žmones mokyti žiūrėti (iš naujo)… Jeigu ne faktas, kad pačios aukščiausios vertybės egzistuoja dvasioje, tai psichologija manęs nedomintų nei trupučio.“(iš „Psichologija ir Alchemija“)

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (V dalis, paskutinė)

Kokiems žmonėms civilizacijos nereiktų?

Kokie jie išgyvens ir patys vieni, jeigu kas, susiorganizuos patys, jei reikės, nesusipeš dėl turto, nepuls vienas kito iš įniršio? – Nes įniršio nebus, ir turto, irgi tikriausiai nereiks – kam tau jį kaupti, jei tu pasidarysi, pasistatysi, pasigaminsi, ką tik tau prisireiks, laisvai prie resursų prieidamas… O ko nebe reikės, tuo tegu naudojasi kiti, saviems kažkokiems projektams, arba tegu suyra, supūva, išnyksta. – Kiekvienam juk smagu pasidaryti kažką savą gyvenime, o ne būti apkrautu kažkieno kito sukauptais turtais… Ar aš klystu? Ar kaip tik norisi kuo daugiau kito sukauptu naudotis, o pačiam kad nieko nereikėtų daryti, nei dirbti, nei laisvalaikiu?

Štai ir radom pagrindinį principą, laisvą žmogų nuo civilizuoto skiriantį.Tiksliau, žmogų nuo parazito skiriantį.

Nes todėl ir kenčia žmogus civilizacijos gniaužtuose, jog kurti savo gyvenimo negali, o yra parazitų visokeriopai išnaudojamas, ir tie jį klaidina, kad be civilizacijos jam dar blogiau būtų… Vat parazitams be civilizacijos tai tikrai žūtis būtų! Vieną kartą jie pasistengė ją sukonstruoti, ir  dabar, visą likusį laiką iš dividentų gyvena – čia irgi skiriamasis principas tarp ne žmogaus ir žmogaus: žmogus kažką sukūrė, padarė ir eina toliau, jam įdomu, ko jis dar nemoka, ko nebandė, nežino…

Civilizacija smalsumo neskatina, kūrybingumo neskatina.

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiūkšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (IV dalis)

„Ši Visata yra karo visata. Karai vyksta visą laiką. Tokia yra jos prigimtis. Kažkur galbūt yra kitos Visatos, pagrįstos įvairiais kitokiais principais, bet mūsiškė, panašu, pagrįsta karais ir persekiojimais.“ rašė William S.Burraughs. Ir, jei apsidairyti aplinkui, tai jis neklydo. Tik kalbame apie Visatą ar apie civilizaciją pagrindžiantį principą? – pasitikslinkim…

Pagal bendrą antropologų nuomonę, primityvių kultūrų atstovų požiūriu, tu negali būti jiems priešas, kol esi svetimas ir niekas iš jų tavęs nepažįsta: nesusipratimai, įsižeidimai, kažko nepasidalijimai galimi tik tarp pažįstamų žmonių, kaimyninių genčių, tarp giminių… Jeigu vykdomas „karas“, tai iki pirmo sužeistojo. Tada jis baigiasi. Žaizdą apriša, sužeistojo ir jo genties ar giminės atsiprašo ir eina švęsti, nes laimėjo ( neduokdie, kas nors užmušamas netyčia, tada išmokama kompensacija, susitaikoma su dvasia).

Civilizacija gi pastoviai pjudo šalis, tautas ir, netgi tautų dalis, viena prieš kitą, absoliučiai nepažįstamus, niekada nieko vieni kitiems nepadariusius žmones… Ir visokeriopai stengiamasi, kad jie tokiais, vieni kitų nežinančiais ir liktų, kad nepradėtų broliautis ir neatsisakytų vieni į kitus šaudyti! – reali pasaulio situacija yra tokia baisi, kad praktiškai niekas nenori gyventi tiek atviromis akimis, kad ją tokią, kokia ji yra ir matyti.

Tai, vėlgi, sudaro lengvatines sąlygas persiimti propagandistų ir ideologų formuojamom iliuzijom…

„Kiekviename iš mūsų yra kažkas gero“ mėgsta postringauti tokie miegantys realybės atžvilgiu  piliečiai… Amerikietis komikas George Carlin turi tokiems atsakymą – „tada jūs dar nebuvote su tuo kiekvienu susitikęs“… Gerumas gerumu, bet pyktį ir įniršį savyje nešiojamės kiekvienas, ta prasme tikrai, Visata be karų ir tarpusavio kovų neliks.

Psichologai sutaria, jog besikaupiantis pyktis žmoguje yra teisėta reakcija į tai, jog visuomenėje praktiškai niekas iš mūsų nematome galimybių būti savimi, gyventi savą gyvenimą, pasireikšti veikloje, kaip mums atrodo reikalinga, įgyvendinti svajones.

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (III dalis)

Atsimenat, kaip artėjant 2012 m. pabaigai buvo baisu, kad atskris Nibiru (planeta, atskraidinsianti kartu ir dievus ar ufonautus, tikruosius žmonijos autorius- savininkus), tiek pagal rašytojo ir šumerų dantiraščio plytelių vertėjo Zacharijaus Syčino knygas, tiek pagal Trechlebovo, rusų vedų mokytojo, pranašystes ir teorijas?…Atskris ir…ims auksą!

Neišsipildė, kiek galėjome stebėti plika akimi.

Nors, kaip ten su tuo auksu yra, tai įdomi teorija: kiek žinoma apie Visatą, šio brangaus metalo yra tiktai Žemėje, o metalas brangiu ne technologinėje visuomenėje šiaip sau iš nieko nepasidaro – primityvios tautos kaip atsiskaitomą vienetą naudoja kriaukleles ar stiklo karolius lygiai taip pat sėkmingai. Aukso vertė yra jo fizinėse savybėse, koks jis geras laidininkas, pvz, ir visa kita, tam reikia aukšto technikos išsivystymo lygio.

Prisimenant, jog prijaukinti vilko nepavyksta, atskridę į Žemę kitaplanetiniai inžinieriai pirmiausia turėjo pagaminti sau paklusnią žmonių rūšį, ir tik tada galėjo jai pasakyti: Auksas! – ieškok, kask, lydyk, kaupk, saugok ir brangink, mes atvažiuosim pasiimti… Kad laikas nuo laiko ir galėjo pasiimti, užveda ant minties klausimas: kiek realiai aukso esate matę per savo gyvenimą? – vieną ar du žiedus ir grandinėlę?… jį gi žmonija kasa jau šimtus ir tūkstančius metų! Jo kalnai turėtų pakelėm riogsoti, turėtų nebūti kur jį dėti… O čia, panašu, kad net Ford Knox Amerikoj – federalinio rezervo aukso saugykla – tuščia likus, ir todėl taip gerai užrakinta.

Kai žmonių pamišimas dėl aukso nemažėjantis – aukso karštligė yra reali liga, jos apimtas, žmogus tėvą motiną parduot pasiruošęs, kaip sakoma ( olandai sako“žmoną parduoti, jei tik ne į kur nors labai toli“), brolius seseris apiplėšti, savus vaikus apgauti – „nepasitikėk gyvenime niekuo, netgi savo tėvu“ – irgi olandų patarlė (jaučiasi, kad pas juos kapitalizmas yra jau iš seno…) Ir kaip suvaldyti tokius žmones, gatavus vieni kitiems gerkles perkąsti? – žinoma, tada pasitelkiama civilizacija. Tik kažkaip neakcentuojama, kad ne laukiniams ji reikalinga, ne tiems, kurie laimingi ir su kriauklelėm žaisdami…

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (II dalis)

Mane visada domino posakis“žmogus žmogui vilkas“ – kas turėta omeny? Normaliai vilkai yra labai socialūs gyvūnai, gyvena grupėmis, bendradarbiauja, turi savą tvarką ir t.t. Kad žmonės taip elgtųsi vieni su kitais, kaip vilkas su vilku, tai ko reiktų!

Matomai šitaip imta sakyti žmonių jau civilizuotų, kurie į mišką jau nėjo, nes vilko bijojo, nieko praktiško apie tuos gyvūnus nebe žinojo, tik kad tie jų avis šaltom ir alkanom žiemos naktim puola. Visi kiti posakiai su vilko paminėjimu, matomai, jau kilo iš patirties, kai vilkus pagaudavo, ant grandinės laikė ir vietoj sarginio šuns bandydavo prijaukinti – kiek vilką nemaitink, vis tiek į mišką žiūri; darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, vienas kaip vilkas, į visus dantis šiepia…

Žodžiu, iš laisvo gamtos sutvėrimo naminio gyvūno padaryti  – sucivilizuoti – nepavykdavo.

Tą paliudija ir pavadinimai, kaip vilkmergė, vilkūglis, kurie tolygūs laukinio, savą valią turinčio, su niekuo ir prie nieko nesitaikančio reikšmę. Ir šiaip, laukinis tai juk tvirtas, gajus, nereikalingas priežiūros, atsparus, nepalenkiamas… Neigiamą konotaciją tai galėjo įgauti tik tada, kai žmonija tapo civilizuota, minkštakūnė, bijanti gamtos ir nebe galinti išgyventi po vieną.

O kaip su pasakymu, kad“varnas varnui akies nekerta“? – kad savi savų gyvūnų pasaulyje nepuola, negalabija ir nenaikina? Žmonės tik tokia viena rūšis, kuri šitaip elgiasi, ar tai irgi civilizacijos pliusas?

Arba gal intuityviam lygmeny jaučiam, jog ne visi esame viena ir ta pati rūšis? – tik kaip tai galėtų būti: iš skirtingų gyvūnų išsivystėme? Skirtingi dievai ar tas pats, bet skirtingais mus sukūrė? Iš skirtingų žvaigždžių į čia mus visus suvežė?

V.Sundakovas, žymus keliautojas po pasaulį ir primityvių kultūrų specialistas yra tokios nuomonės. jog žmonės – ne evoliucijos viršūnė, ir gamtos kūrybos apvainikavimas, jeigu imti žiūrėti pagal fizinius parametrus, priešingai, mes šioje Žemėje gyventi visai nepritaikyti ir nei kiek ta kryptimi neevoliucionavę…

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė…(I dalis)

Ar kam yra tekę girdėti apie Didžiosios Užmaršties, mus – žmoniją- ištikusios prieš 10 tūkstančių metų, teoriją?

Jos autorius, Daniel Quinn teigia, jog žmonija, pakeitusi savo gyvenimo būdą į civilizuotą, naują ir tūkstantmečių patirties nepatikrintą, prisidarė sau daugiau žalos negu naudos. Nes buvo pamiršta patirtis, kaip gyventi santarvėj su gamta, būti organiška jos dalimi, joje išgyventi – iš čia Didžioji užmarštis.

O atėjusi į viso to vietą žemdirbystė, yra netgi ne žemdirbystė, nes medžiotojų ir rinkėjų kultūros užsiaugindavo sau, ką jiems reikėdavo – nebuvo jie nemokšos toj srity – o ji yra totalitarinė žemdirbystė: labiausiai Žemei žalinga, nes nepaprastai agresyvi, be perstojo besiplečianti, naikinanti gamtą, išnaikinusi jau ir visas kitas žemdirbystės rūšis, kurios neturėjo poreikio plėstis kitų ekosistemų sąskaita…

Ir tai neatsitiko kažkada, tūkstantmečius atgal – tai vyksta dar ir dabar, ir baigsis tik, kai nebe liks nei gamtos, nei žmogaus nei dar ko kito, ką išnaikinti ir kieno sąskaita plėstis… Skamba įspūdingai ir, pažiūrėjus, kokiame pasaulyje gyvenam – įtikinamai.

Žmonijos ateitis, vadinasi, priklauso nuo to, ar sugebėsime prisiminti, ką per Didžiąją užmarštį pamiršome.

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (pabaiga)

Jeigu esi stipresnis energija, tai viskas, esi stipresnis – žmonės myli stiprius.

O tai iš kur tada juodas pavydas,pvz. paklausite.

Kito žmogaus gaila tik tada, kai tau reiktų, kad ir tavęs kas pagailėtų, jeigu ką… Arba, žinai, kad yra už ką.Tas, kuris negaili savęs, kuriam arba visada sekasi, arba jis neleidžia sau suskysti, jis negaili ir kitų. Ne veltui Chironas – gydytojo archetipas – yra sužeistas gydytojas: nebuvęs sužeistas negali gydyti… Nepasveikęs nuo sužeidimo pats irgi negali.

Neintelektualams reikia intelektualų idėjų energijai, kuri išjudintų Visatos būklę iš stabilumo taško… O kai situacija pajuda ir pakinta pakankamai, tada pora iš jų pakaria, giljotinuoja arba sušaudo, likę išsigąsta, į politiką ar valdymą kištis nustoja, ir pragmatikai valdo toliau, kaip nori ir kiek nori…

Nes pragmatikų idėjos energijos neturi – gimę nosim žemę rausti, neskraidys… O vat skraidyti gimę, minotaurą sau dirbti pajungę, įgija ir kojas, kuriomis jų idėjos jau ir po žemę vaikšto. Tada jie ir kitais minotaurais komanduoja, jeigu ką…

Lietuvių kalboje net žodžių tokių skirtingų nėra, kad išversti iš anglų jelalousy ir envy

Iš bėdos sakom, kad pavydas ir baltas pavydas. Nors, ir apie baltą pavydą kalbėdami, sakom „pavydžiu juodai“… Tikrasis pavydas (envy) yra tokia baisi ir gili emocija, pasislėpusi kaip antras dugnas, ir už godumo, ir už nužudymo, sunaikinimo – noras sutrypti kitą už tai, ką jis turi, ką jis sugeba, kad jam sekasi, už ateitį, kuri jam šviečiasi.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as