Kriaušių metas

1
Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (II dalis)
2
Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (I dalis)
3
Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos būtų galima imti pavyzdžiu (pabaiga)
4
Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip jog juos galima būtų imti pavyzdžiu (III dalis)
5
Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos būtų galima imti pavyzdžiu (II dalis)
6
Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos galima būtų imti pavyzdžiu (I dalis)
7
Dzen arba motociklo priežiūros menas (pabaiga)
8
Dzen arba motociklo priežiūros menas (III dalis)
9
Dzen arba motociklo priežiūros menas (II dalis)
10
Dzen arba motociklo priežiūros menas (I dalis)

Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (II dalis)

Dar viena ne politkorektiška, bet daug ką pasaulyje paaiškinanti teorija, šį kartą Hegelio, apie du polius visuomenėje, du socialinius tipus, poną ir vergą.Valdantįjį ir valdomąjį.

Pono tipas todėl valdo – aktyviai dalyvauja istorijos, politikos, ekonomikos virsme, prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kokybę, rizikuoja, bet dažnai ir laimi – nes yra drąsus. Drįsta žiūrėti mirčiai į akis tiesiogine prasme, ir mirčiai, kaip pabaigai, nesėkmei, praradimui, nepasisekimui. O vergas, tarnas, valdomasis yra bailys.

Jis vis įsigudrina pasislėpti, įsitaisyti gyvenime ten, iš kur jokios mirties nesimato. Ir mano, kad taip ji nebus jam pavojinga

Ponas mirties nugalėti negali – niekas negali, bet, kovos procese – gyvenimo eigoje – vergas pasiduoda jo apsaugai, tampa jo tarnu, netgi – jo nuosavybe… Kad tik šis jį apsaugotų nuo mirties – jo negyvento, dažnai beprasmio gyvenimo baigties.

Iš tarno- tarnautojo – pozicijos gyvenimą gyvenantis, nieko nenori apie savą mirtingumą žinoti, todėl gaunasi taip, jog jis ir apie gyvenimą nenori nieko žinoti. O iš pono – valdančiojo – pozicijos gyvenantis drąsus pakankamai ne tik visada ją prisiminti, bet todėl ir gyvena intensyviai, taip, kaip jo gyvenimas kad kiekvieną akimirką galėtų pasibaigti ir kad jam dėl to nebūtų gaila.

Skaityti daugiau

Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (I dalis)

Jeigu žinios tavo galvoje atitinka realybę pasaulyje, tu žinai, kas esi, kur tavo vieta ir kaip tau gyventi. O jeigu neatitinka? – tada gyvenimą pragyvensi, pasaulį aukštyn kojom versdamas, kad jis betvarkę tavo galvoje atitiktų. pasižiūrėjus į situaciją aplinkui, antrasis variantas vyrauja.

Mes žinom visko ir daug, bet, tam tikrame lygyje tai yra vienos rūšies žinios, pagal kurias neatrodo, kad pasaulis sėkmingai veiktų… Alternatyva būtų žinios, kitokios iš esmės – o kaip tik tokio pasirinkimo ir neturime, rinkdamiesi, kaip visada iš vis daugiau to paties…

Buvo toks italas filosofas Wilfredo Pareto, sociologas, sukūręs teoriją apie mases ir elito cirkuliaciją. jam nepasisekė, kad Musolinis jo mokslu žavėjosi, todėl XXa antroj pusėj jį nurašė fašistiniu pretekstu. O iš tikro nepasisekė mums, nes, manau, jis labai įdomiai visuomeninės sanklodos esmę išdėstė, o mums apie tai nepranešta, taip pavadinkim.

Pirmiausia, jis sukūrė alternatyvą marksizmui, visur įžiūrėjusį kovą ir prieštaravimus tarp klasių. W.Pareto teigė priešingai, bet kuri visuomenė bet kuriame etape siekia harmonijos. Vystymosi nėra, yra pastovus balansavimasis. Grupė neomakiavelistų, toliau šitą teoriją vystydami, teigia, jog bet kuris istorijos momentas yra momentas elitų cirkuliacijos procese. Nesvarbu, apie monarchiją ar apie demokratiją šnekam, jos visada linksta į stabilumą.

Ir visos yra sudarytos vienodai: elitai viršuje, masės – apačioje.

Skaityti daugiau

Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos būtų galima imti pavyzdžiu (pabaiga)

Pilnavertis bendradarbiavimas yra įmanomas tik tarp savarankiškų sistemų -t.y. tik tarp suaugusiojo arhetipų.

Vidinis kiekvieno iš mūsų vaikas turi glaustis prie mūsų vidinio suaugusiojo, tada esame autonomiški ir valdome save patys iš vidaus… O kai vidinį vaiką net ir užaugusiame žmoguje toliau terorizuoja vidinių tėvų archetipas, jis ieško išorinių autoritetų įvertinimo, apsaugos, vadovavimo ir savo gyvenime funkcionuoja kaip objektas – jam paliepta, jis nuėjo, jam įsakė, jis padarė…

Manau, jog senesniais laikais iš suaugusiojo archetipo gyvenantys pilnaverčiai  žmonės sudarė daugumą: daktaras, pvz, kaip sveika sistema , lengvai intuityviai pajusdavo, kurioj vietoj pacientas kaip sistema  negaluoja… Link mūsų laikų artėjant, dažniausiai pasitaiko jau sveikų sistemų santykiavimas su nepilnom, ne išsivysčiusiom ar sistemų dalimis, nuolaužomis – t.y. iš suaugusiojo archetipo gyvenantys supami ir pastoviai atakuojami vaikais likusių išorinio autoriteto ieškančių, arba iš tėvų archetipo gyvenančių ir nuolat aplinką kontroliuoti besiveržiančių individų…

Ir nuo tokių vampyrų ne tik suaugusiems reiktų aktyviai gintis, gintis reiktų ir sistemoms – organizacijoms, partijoms, draugijoms ir pan…Netgi valstybėms. nes toks žmogus – dalis, ar žmogus – asmenybės nuolauža, siekia susikomplektuoti, atsistatyti, bet visada eina lengviausiu keliu: ne pats išvysto savyje, ko jam trūksta, bet glaudžiasi prie pilnavertės sistemos, stengdamasis, jei tik proga pasitaiko, tapti jos centru, perimti valdymą ir taip priversti sistemą tapti jį papildančia.

Skaityti daugiau

Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip jog juos galima būtų imti pavyzdžiu (III dalis)

XXa. pirmoje pusėje buvo tokia Velse, griežtai tikinčioj šeimoj, gimusi okultistė, rašytoja, psichologė ir mistikė, save vadinusi Dion Fortune. Jau keturių metų amžiaus būdama, ji pasakojo savo matytas Atlantidos vizijas…

Jos vaidmuo Vakarietiško ezoterizmo atgimime buvo labai svarbus, bet ne todėl, kad ji buvo iškėlusi sau tokį tikslą ar dirbo, kryptingai to siekdama. Priešingai, kiek ji bandė dalyvauti, mokintis ar sekti teosofais, magais, masonais, ložėmis, draugijomis ar pan. nieko iš to neišėjo.

Studijavusi psichoanalizę Londono universitete, toliau ji rašė mistinius romanus ir teorines, į  hermetiką įvedančias knygas „Kosminė doktrina“, „Mistinė Kabala“ ir kt. – jos perleidžiamos iki šiol ir yra geriausios šitoj srity… D.F. gyveno Glastonburyje, žymiojo bokšto papėdėje – geresnės vietos gyventi mistikės gyvenimą nebūtų galima sugalvoti –  turėjo ten įkūrus nedidelį ezoterinį centrą „Vidinės šviesos draugija“, kuris egzistuoja ir dabar, mirė, atšventus savo penkiasdešimtmetį, bet kaip atšventus!

Įsivaizduokit moterį, gyvenančią savo vizijose, jas užrašančią, bendraujančią su nedideliu besidominčių ratu, mąstančią apie gyvenimo dėsnius vienumoje, o per jos jubiliejų pasirodo, kad jinai yra tapusi ne tik žinoma abejose Atlanto pusėse, ne tik kad daugybė žmonių yra prisilietė prie mistikos ar rimtai ja susidomėję iš jos knygų, kad jos knygos – jau klasika! Kad magija, Deivės kultas, moteriškumo šventumas grįžta į žmones, tampa populiarūs didele dalim jos veiklos dėka… Žinoma, žmogus gyvena, jis nujaučia, jog jo veikla turi kažkokią įtaką, bet dažnai neturi net supratimo, kokio ji didumo, gilumo ir kiek ilgai liks… Ir kiek jiems už tai jaučiama padėkos, kiek žmonių sugužės sveikinti, siūs gėles, rašys laiškus!

Skaityti daugiau

Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos būtų galima imti pavyzdžiu (II dalis)

Pirmąją savo knygą filosofas ir Rytų religijų žinovas A.Piatigorskis – knyga vadinosi „Apie religijų kilmę“- parašė būdamas keturiolikos metų amžiaus, 1943m. evakuacijoje Nižnij Tagile. Kai, po daugybės metų jį, vėl, šį kartą iš emigracijos Anglijoje, atsilankiusį Maskvoje, korespondentas, ėmęs interviu, paklausė, kas paskatino tą pirmąją knygą parašyti, A.Piatigorskis atsakė, kad garbės troškimas!

Mat pas tėvą rinkdavosi draugai, visi profesoriai, „o aš mokykloje ir taip buvau pasmerktas bendrauti su chuliganais ir debilais, tai nusprendžiau, jog laikas pradėti užsiimti rimtais dalykais… Užsiėmiau iš karto dviem, šituo tekstu ir lotynų kalbos studijom…“ Tiesa, mokykloje A.Piatigorskis mokinosi vakarinėje, nes dienomis dirbo fabrike.

Ir kas buvo toliau? – Parašęs gal pasijuto pasaulį perpratęs, į savą sistemą surikiavęs – niekas kitas nebe įdomu – ir nuėjo skelbti savą mokymą liaudžiai? Burti pasekėjus, mokyti, savą tiesą skleisti, pasaulį keisti? – Ne. Net ir koks garbėtroška būdamas, jis visą likusį gyvenimą ir toliau studijavo, filosofavo, diskutavo su draugais, rašė… Net paskaitas studentams skaitė tik ta tema, kokią tuo metu domėjosi ir tyrinėjo.

Ir savo gyvenimo pavyzdžiu padarė ir toliau, po mirties irgi daro, didesnę įtaką didesniam kiekiui žmonių, nei kad ant bačkos atsistojęs, būtų gerklę laidęs ir skundęsis, kad niekas neklauso…

Vieną silpnybę, ar rizikos sritį, ar kaip kitaip tai pavadinti, turi suaugęs žmogus: ne tik savo vystymusi rūpinasi, jis dažnai susigundo skatinti ar padėti šviestis ir kitiems – dėl paprasčiausios priežasties: jam su tais žmonėms bendrauti, o su jais bendrauti neįdomu, jų protas aptingęs, vibracijos žemos, rūpesčiai kasdieniniai… Bet iš to dažniausiai nieko gero neišeina.

Skaityti daugiau

Lyderiavimas versus vadovavimas. Kodėl ne mokytojų reikia, bet žmonių, gyvenančių taip, jog juos galima būtų imti pavyzdžiu (I dalis)

Be visa kita, Kalėdos kasmet atsineša ir tradiciškai šituo metu tv rodomus filmus – vokiečiai, pvz, praktiškai neišvengiamai rodo seną trilogiją su Romy Schneider „Sisi, de kleine keizerin“, ir visi žiūri tai kaip pasaką su laiminga pabaiga, pažįstamą iš vaikystės ir niekas nebe susimasto, jog tai – filmas apie nelaimingą, ne savo vietoje gyvenimą nugyvenusią ir tragiškai mirusią moterį… taip, jos gyvenimas buvo pranašingas – pavyzdys naujų laikų besikeičiančioje Europoje, bet ne tas, kuriuo būtų patartina sekti.

Žymiai tinkamesnis Kalėdoms irgi jau senokas amerikiečių filmas“Little women“ – Louisa Alcott knygos „Mažosios moterys“ ekranizacija: keturios dukros – keturi moteriški archetipai; tik atpažink save ir gali pasitikrinti, ar teisingai gyveni… Tik su metais man įdomiausia tapo jų motinos, Suzan Sarandon puikiai suvaidinta rolė: kaip tampama tokia mama, išauginusia, išauklėjusia ir teisingais keliais gyvenime nukreipusia tokias puikias ir tokias skirtingas dukras? Koks laimingas, dosnus, harmoningas, ir, svarbiausia, suaugęs žmogus ji turėjo būti… Kaip tokiu tampama? Kodėl tokių žmonių nėra daug? Nėra daugiau?

Nes dauguma esame tiesiog nelaimingi, nepatenkinti ir gyvenime mažai efektyvūs kaip žmonės, o apie tai, kokie esame tėvai, tai ir kalbėti netenka…

Psichoterapeutas N.V.Kovaliovas nepavargsta pabrėžti, jog tarp suaugusių žmonių ir žmonių, kuriuose tiktai pakaitom gyvena vaiko ir tėvų archetipai yra esminis skirtumas.

Skaityti daugiau

Dzen arba motociklo priežiūros menas (pabaiga)

Pirmą kartą ėmiau į rankas šią knygą, suviliota jos legendos: kas tai buvo per knyga, tokia populiari, kad jaunimas ją skaitė ar ne 27 kalbom jau tada, kai aš dar tik į mokyklą pradėjau eiti…

Sekantį kartą prie knygos jau grįžau, ieškodama atsakymų į gyvenimo klausimus, žinodama, jog įvairiapusiame ir daugiasluoksniame jos turinyje aš būtinai rasiu paaiškinta, ką man knieti žinoti… Ir šitam periodui praėjus, skaitau dar vis tiek, iš gryno malonumo, kurį sugeba sukelti tik labai geros kokybės tekstas.
Hipių judėjimą galima sumenkinti ir apšmeižti, sakant, jog jiems rūpėjo tik kanapių rūkymas, muzika ir seksas… Kad jų pastangos neatnešė pasauliui nei taikos, nei meilės, nei komunos dvasios įsigalėjimo. Bet, jei tai buvo žmonės, kurie daugumoje skaitė ir mėgo tokias knygas, kaip šita, tai belieka kepurę iš pagarbos nusiimti, koks vyraujantis intelekto lygis turėjo būti tuo laiku universitetuose ir bendrai, jaunimo tarpe!

Jis turėjo smukti žemyn su kiekviena sekančia generacija, kol dabar pasiekėm lygį, kokį turim.

Knygos išlieka. Nelieka tik skaitančių. Ką jau kalbėti apie perskaityta suprantančius ir mėginančius pagal tai gyventi… Jei 1974m. R.Pirsig signalizavo gyvenime kokybės praradimą visais frontais, tai 1991m. kai išleido tęsinį „Lila“, jį jau domino moralės klausimas.

Laikai jau matomai yra tiek kitokie, jog jis taip ir liko tik šių dvejų knygų autorius, nors yra gyvas, ir, tikėkimės, sveikas iki šiol.

Antrajame romane jis vėl pasirinko kelionės formą, tik šį kartą buriniu laivu vietoj motociklo, ir ne su sūnum ir draugais, bet su atsitiktine pakeleive, kuriai irgi ne viskas gerai galvoje… Žinoma, be kita ko, yra kalbama ir apie tai, jog nenormalumas nebūtinai yra liga. Jog tai gali būti ir prisitaikymo prie situacijos, prie aplinkos, kitų žmonių, prie pasaulio forma – tai gali netgi būti žingsnis link pasveikimo, jei pasveikimą skaityti neišsiskyrimu iš bendro fono visuomenėje. – Ar sveika yra pati visuomenė, ar, kaip tik išprotėjus, tai čia jau kitas klausimas.

Skaityti daugiau

Dzen arba motociklo priežiūros menas (III dalis)

Pagal R.Pirsig yra skirtumas tarp žmonių, suprantančių, kaip pasaulis veikia, matančių objektų paskirtį, reiškinių esmę ir, matydami, pvz, ne išorę o funkcijas, jie lengvai gali pakeisti visai nepanašius daiktus vieną kitu, jei jų funkcijos yra tokios pačios…

O likę žmonės tik žiūri į pasaulį ir mato išorinius jo požymius – pažvelgti gilyn, b8ti funkci6kai ra6tingais jiems per sudėtinga…

Tokie žmonės apie viską sprendžia pagal išorę, renkasi pagal išorinius požymius – kainą, gamintoją, madingumą, tokio daikto turėjimo prestižą… Taip gaunasi takoskyra tarp tų, kuriems svarbi esmė, ir kuriems svarbu atrodymas išorėje. Tarp tų, kuriems svarbu principas. ir tų, kurie viską daro pagal taisyklių knygelę… Tampa aišku, jog esmę sugebantis pagauti žmogus yra tobulesnis, jo mastymas pažangesnis, tik jų yra nedaug ir mažėja toliau. Jie išsiskiria iš minios ir į juos rodoma pirštais.

Ir todėl pasaulyje randasi vis daugiau biurokratijos, įstatymų ir taisyklių – juos rašo ir daugina tie, kurie tik pagal tokius išorinius nurodymus sugeba orientuotis gyvenime, ir jais naudojasi tokie patys paviršutiniški, kurie be jų būtų visiškai pasimetę ir nežinotų ką toliau…

Laikas, kai tokių liks vienetai ir į juos rodys pirštais, matomai, dar toli. Nes dabar išpopuliarėję ir plačiausiai naudojamos protingumo formos – mokslinis metodas, pvz – neveda žmonijos link geresnio pasaulio, o atvirkščiai. Nes tas įsigalėjęs protingumas yra tuščiaviduris emociškai, beprasmis estetiškai ir dvasingumą neigiantis absoliučiai – kitais žodžiais tariant, toks protingumas yra tik išorė, slepianti nesusigaudymą ir chaosą.

Kieno filosofija nedomina, tam, matomai, atrodo, jog ji neturi jokio ryšio su niekuo praktišku ar kasdieniniu gyvenime – mato tik išorę ir nemato esminių ryšių…

Skaityti daugiau

Dzen arba motociklo priežiūros menas (II dalis)

Atsimenu, savo laiku, kai aš skaičiau „Dzen ir motociklo priežiūros meną“ ( kišeninį leidimą anglų kalba), skaičiau su pieštuku rankose, nes labai smalsu buvo, ar galima buvo pastebėti, atpažinti momentą, pagal autoriaus alter ego prisiminimus, kada normalus, nors ir labai intensyvus ir pilnas įžvalgų, progresuojantis mąstymas perėjo į obsesyvų, žalingą pačiam mąstančiam ir destruktyvų jo gyvenimui… Kada dar buvo galima sustoti, teoretiškai, žinoma, neperžengti ribos…

Iš ligoninės išėjęs, Robert Pirsig, savaime aišku, sunkiai berado darbą ( kol sugalvojo imtis techninio rašymo, aparatų instrukcijų,  pvz,), liko pažymėtas visam gyvenimui. Jam, piloto licenziją turinčiam, taip pat nebe buvo leista skraidyti…

Tada jis ir atrado motociklą, kaip sekantį patį geriausią būdą patirti laisvę, išvysčius didelį greitį. Šešto dešimtmečio pabaigoje budizmas jau buvo visų mintyse ir diskusijose, nebuvo madingesnės pasaulėžiūros – vienos išvykos motociklais metu, R.Pirsig draugas išreiškė mintį, jog norėtų parašyti knygą „Dzen ir šaudymo iš lanko menas“, kai rašytojas pagalvojo:‘ tavo motociklo išmetamas vamzdis juodais dūmais rūksta, tau reiktų galvoti apie Dzen ir motociklų priežiūros meną…“

Kontrastas pasakyme pasirodė abiems toks vykęs, kad mintis išliko tokį pavadinimą ir panaudoti, reikėjo dar tik parašyti pačią knygą.

Filosofui, žurnalistui ir techninių instrukcijų rašytojui, turinčiam pakankamai apmąstytų idėjų, į kurias norėjo atkreipti visuomenės dėmesį, tai nepasirodė problema, ir knyga gimė… Ir, netgi, visa laimė, kad buvo išleista! – nors, čia , įtariu, autoriui padėjo kaip tik tas pats į tikslą susikoncentravęs užsispyrimas, nežinojimas, kada sustoti… netgi, nežinojimas, kad reiktų sustoti, tas pats, kur praeityje jam padarė tokią žalą… Ligoninė, matomai, įtakos asmenybei nepadarė. Visa laimė, jog visuomenė greitai kito ir, iš jos išėjęs, R.Pirsing taip neigiamai iš bendro fono nebe išsiskyrė…

Ir garbės doktoratą 2012m. Montanos valstybinis universitetas jam vis dėlto suteikė, iš paskos, kai visas pasaulis jau vieningai dėl jo talentų ir genijaus sutarė.

Skaityti daugiau

Dzen arba motociklo priežiūros menas (I dalis)

Knygą į lietuvių kalbą savo laiku yra išvertęs Markas Zingeris ir išleidus leidykla Trigrama. Sakyčiau, dabar jau galite imti ieškoti, iš kur įsigyti, jei kas dar neturit ar neskaitėt. O kiti pasidalinkim mintimis apie šitą visų laikų labiausiai skaitytą filosofinę knygą…

Robert Pirsig – amerikietis, gimęs 1928m. užaugęs Didžiosios Depresijos laikmečiu, kai darbo etika, ir taip buvusi pagrindine amerikiečių ( iš kalvinizmo ateinančia) vertybe, tapo svarbesnė negu svarbi: turėti darbą, užsidirbti pinigus tuo JAV istorijos laikotarpiu buvo tolygu išgyventi, išlikti gyviems… Todėl, kai jo karta, į armiją patekus jau Antrojo Pasaulio pabaigoje, stacionuota Japonijoje, vėliau, per karą su Pietų Korėja – Korėjoje ( paskui dar buvo ir Vietnamas), susidūrė su Rytų pasaulėžiūra, gyvenimo būdu, kultūra ir tradicijom, tokiom diametraliai priešingom, nei gautos su auklėjimu namie, užaugant, didesnio kontrasto nebuvo galima įsivaizduoti!
Vaikinai grįžo namo, parsiveždami didžiulį ir neišdylantį įspūdį. Ir mintį, jog karas baigėsi, laikas reformuoti Ameriką, keisti šalies veidą… Manė, jog žmonėms užteks parodyti alternatyvą, kaip galima gyventi kitaip, žymiai labiau atsipalaidavus… Kad kiekybė nėra svarbiausia. Kad dirbti daug savaime automatiškai dar nelemia nieko – kokybė yra svarbiau, o jos reiktų siekti kitais būdais, kitokiu gyvenimo stiliumi.
Taip penktame dešimtmetyje San Franciske gimė Bytnikų judėjimas, o paskui ir Hipių…

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as