Kriaušių metas

1
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis
2
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis
3
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis
4
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. I dalis
5
Kas yra magas? IV dalis, pabaiga
6
Kas yra magas? III dalis
7
Kas yra magas? II dalis
8
Kas yra magas? I dalis
9
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga
10
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis

Kam nepatinka, jog pavyzdžiu iki šiol ėmiau rusų gyvenamas teritorijas – o taip dariau todėl, jog būtent tai, apie ką kalbėta ir yra jų potencialas atgimimui, tai kas vadinama jų dvasingumu ir išskirtinumu – ir dažniausiai vadinama visai nesuprantant, ką tai iš tikro reiškia… Tiems dabar papasakosiu, anglų pavyzdžiu pasiremiant, nes iš esmės šaknis tai ta pati, bendruomeninė ir vienio su protėviais, tik Vakaruose daugiau sluoksnių ant viršaus užsisluoksniavę, sunkiau matosi… Bet ir ten yra žmonių, kurie atkasa.

Pasitaikė man knyga, Graham Robb „Debatable Land“. Autorius – mokslininkas, mėgstantis laisvu laiku keliauti dviračiu. Nusprendė su žmona persikraustyti iš Oxfordo gyventi prie pat Anglijos Škotijos sienos – į retai apgyventą teritoriją, iš seno vadinamą „gynčytina žeme“… Pirmiausia visi jo pažįstami, civilizuoti ir miestiečiai, žinoma, išdurnino juos ir išvadino savižudžiais: ten, girdi, ir dabar jokie įstatymai neveikia, jus apiplėš, užmuš ir jūsų kūnų nerasim palaidoti. O autorius atsakinėjo, kad „gal ten jam ir vieta, nes pavardė Robb aiškiai kilus nuo „robber“ t.y. plėšiko, vietiniu dialektu tenai vadinamo „reider“.

Taigi, Graham Robb su žmona įsigijo atokiai stovintį namelį, kuriame, nepaisant nuošalumo, buvo gyvenęs į pensiją išėjęs, britų parlamento narys. O seniau, tradiciškai, matomai, ten buvo brakonierių ir nelegaliai per sieną gabenusių prekes, buveinė – į tą sodybą nevedė joks aiškus takas, o ir pačios sodybos, iš kurios pusės bežiūrėti, nesimatė… Kai tuo tarpu joje būnant, iš vidaus žiūrint, priešingai, buvo puikus matomumas į visas puses. Žodžiu, ne kvailiai vietą parinko ir statė kaip tik ant tradiciškai žinomos „gynčytinos žemės“ ribos. – Ten apsigyvenę, rašytojas su žmona juokavo, jog Škotijai antsiskyrus nuo JK (prieš pora metų toks referendumas buvo), jie puikiai galės pelnytis iš viskio kontrabandos.

O žmonės artimiausiame miestelyje pasirodė netikėtai draugiški, bendruomeniški, dar vis šeimos ir kitų tradicijų besilaikantys iš rimtųjų. Pirmą žiemą, kai rašytoją kuriam laikui rimtai užpustė, tai iki jų namelio prasigavo ne tik paštininkas ir policininkas, bet pažiūrėti, ar su jais viskas gerai, paklausti, ar nereikia pagalbos, pasirodė ir įvairūs kaimynai iš kelių kilometrų atstumo…. O vasarą, kai plynam lauke ir tuščiam kely sugedo rašytojo žmonos dviratis ir ji likusius kelis kilometrus parėjo pėsčia, visą sekančią savaitę kiekvienas sutiktas apie tai žinojo ir teiravosi, kaip jai sekasi… Toksai išankstinio įsitikinimo apie vietovę ir jos bendruomenę neatitikimas realybei G. Robb ir jo žmoną abstulbino, sudomino ir prikaustė dėmesį – jis, kaip mokslininkui ir priklauso, nusėdo archyvuose, apsikasęs dokumentais ir istorikų raštais.

Daugiausia senos medžiagos buvo apie teritorijos pajungimą anglų karūnai. Elžbieta I kažkada su palyda pravažiavo vieninteliu per teritoriją einančiu vieškeliu, apiplėšti jos niekas neapiplėšė, bet ji buvo prisiklausius visokių gandų, kuriuos mielai perpasakojo laiškuose… Vietos grafystės administracija irgi užfiksavus daugybę gyvulių bandų nuvarymų – vietinis teismas turėjo pakankamai darbo priteisti viską vėl išlyginti ir kompensuoti, daugiau pagal tradicinę teisę, nes nuo Škotijos ir Anglijos unijos laikų, ten dar keletą šimtmečių karališkos valdžios ir jos įstatymų ranka nepriėjo. Teritorija funkcionavo daugiau kaip buferinė zona, škotams rodėsi, jog ten visi – anglai, o anglams atvirkščiai, atrodė, jog ten gyvena vieni škotai… Ir aišku, plėšikai. Kai giliau patyrinėjus, dokumantai parodė, jog chaotiško plėšikavimo ten nebuvo, buvo gyvulių nuvarymų tradicija vėlyvą rudenį, kai žemė jau pašalus, bet sniego dar nėra. Ir nepaisant, kad per šimtmečius ten pasitaikę pora garsių plėšikų, daugumai tų „gyvulių nuvarytojų“ nuvarymas buvęs vienkartinis įvykis jų gyvenime, turėjęs daugiau „rite de pasage“ charakterį.

Vagiama buvo pietinėse teritorijose gyvenančių iš šiaurinėse teritorijos dalyse gyvulius laikančių – tie, apvagiami metai iš metų tvirtino, jog patys net nebe žino, kodėl stengiasi ir kasmet vėl gyvulius augina… Bet, vis tiek augina. O pietiniai nuvarytą bandą dalinai suvalgo, paskerdę, dalinai parduoda. Metų gale teismas svarsto skundus – šiauriečių ieškinius – ir priteisia pietiečiams nuostolius apmokėti, ir dar netgi dvigubai, su procentu kompensuoti šiauriečius… Tas pats su pavogtu namų turtu – viskas suskaičiuojama, surašoma ir kompensuojama su kaupu. – Kas čia tokie per stebuklai?

Ogi panašiau į sistemą, senesnę ir geriau veikiančią, nei Anglijos ir Škotijos karalysčių oficialūs įstatymai ir teisminės sistemos kartu sudėtos…. Ir ta senoji sistema savo bendruomeniniu pagrindu buvo tiek skirtinga nuo „moderniosios“ valstybinės, kad pastaroji, romėnų teise besiremianti, jos net neatpažino sistema esant! Kaip ir kitas bendruomenės apraiškas, ją visaip juodino ir stengėsi išnaikinti – nes kitaip kam naujos reikia, jei sena geresnė? – bet senoji sistema naujai valdžiai pelno neneša, o valdžiai pelną nešti turi viskas, tokioj justicijoj dabar gyvenam… Pasirodė iš senųjų dokumantų irgi, jog Debatable land kaip pavadinimas kilo iš senoviško anglų žodžio „batable“ – auginti, turtinti, gerą svorį prišerti – ir tai buvo teritorija, kur iš seniausių laikų buvo ganomi bendruomenės gyvuliai – bendruomenės pievos per vasarą gyvuliams gerai nupenėti (tada pvz, battlefield iš seno reiškė ne kovos lauką, bet praturtėjimo galimybę)… Todėl nuo amžių niekas nieko nestatė ant tos teritorijos, tik pagal jos ribas. Netgi ir dabar, kažkoks žvejys surentė ant upės kranto sau būdelę, tai kitą rytą rado nugriautą ir daugiau nebandė.

Kai radosi turtiniai sąntykiai, ir, dar vėliau, kapitalizmas įsibrovė į bendruomeninę sąnklodą, kolektyvinio turto turėtojai buvo priversti taikytis prie pasikeitusios situacijos: vieni augino, kiti varė pardavimui, o pinigai su procentais būdavo išmokami per teismą – viskas tvirta, teisinga ir funkcionuoja. O su bet kokiais nukrypimais bendruomenė susitvarko labai greitai ir efektyviai – ne veltui liaudies teismą vadina „lynču“ ir žodis tapęs sinonimu įstatymų nebuvimui: vakarų Europoje senais laikais bendruomeniniai teismai vykdavo po liepa  – linden – ir buvo teisingi savo esme, o ne įstatymo raide, kaip dabar… Todėl juos ir reikia apjuodinti maksimaliai, kad neateitų net į galvą Romos teisės atsisakyti.

Netgi pasimiršus senosios sistemos tikrajai prasmei ir turiniui, ji funkcionavo ir jos laikomasi – nes ji optimali. O valstybė su įstatymais, tarnybom, biurokratais ir nurodymais ją ilgai ir nuobodžiai griovė, juodino ir pati iš visų jėgų į jos vietą lindo. O svarbiausia, jog žmonės turi bijoti, kad be valstybės struktūrų liks tik chaosas ir plėšikavimas, stipresnio teisė ir visų kitų beteisiškumas. Todėl kentėkit valstybės plėšikavimą, administracijoje sėdinčius vagis ir jų vadybinį chaosą.

(Bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis

Tik priešas niekada nemiega, patyliukais vėl susiformavo visas partinis frontas iš Ukrainos ir Stalinas dar numirti nespėjo, kaip valdžios, naudos, garbės ir turtų sau ištroškę tapo energingi ir motyvuoti pakankamai, kad ne tik valdžią perimti, bet visą šalies vystymąsi pasukti atgal, sukaustyti amerikoniška kontitucija, įsileisti vėl tik vokiečių ar kiniečių verslininkus, o pirkliauti leisti tik dievo išrinktai tautai… O eiliniai žmonės net nesusigaudo, kas atsitiko – jau gerus 25 metus! Ir švietimas iš visų jėgų ir didžiuliu greičiu griaunamas, kad ir nebe būtų kam susigaudyti.

Prieš tris – keturis šimtus metų žmonės nebuvo priklausomi nuo knygų ar mokyklų – bendruomenė gyvavo tradicijų, mitų, padavimų energijoje – visa tai buvo žinoma kiekvienam su motinos pienu, ėjo iš žemės, kurioje gyveno, vibravo bendruomenės sociumo energjoje… Ir darbar gal spinduliuoja ar vibruoja, bet niekas nebe moka jausti ir klausytis, nosis į knygas sukišę, akių nuo ekranėlių neatitraukdami. O ten perrašiai iš naujo, pagal kitą ideologiją, reikiamų skaičiukų nuliukų pavarei, ir turi zonbius, kokių tau reikia, visuomenė performatuota sėkmingai, prašom.

Profesoriaus Pyžikovo, žinoma, pastoviai klausia, o ką daryti dabar, kaip taisyti dabar šalies kelią, jau kelintą kartą žiauriai užlaužtą? – situacija, žinoma, lengvesne nepasidarė, pasaulyje nišos užimtos, konkurenciją mirtina – Kinija tapo pasaulio fabriku (Rusija XXa. pradžioje tokį planą irgi turėjo, pasirodo, bet įgyvendinti nepavyko), kito jau nebe reikia… Amerika tapusi pasaulio buhalterija, su ja irgi nepakonkuruosi… Europa – muziejus po atviru dangum, daugiau kultūros, nei ten jau irgi nesurinksi… Lieka mokslas ir techninis progresas. Bet. Nuo XVIa. mokslas pasaulyje pastatytas ant Niutono pasekėjų tradicijos bėgių, taip funkcionavo vokiečių mokslo tradicija, taip funkcionuoja dabar ir amerikiečių universitetai, ir šitose vėžėse mokslų akademijų komisijos visa mokslo vystymasi griežtai ir laiko – prieš juos pagal jų taisykles žaisdamas nelaimėsi…

O štai jei atkasti, atgaivinti, vėl grįžti atgal į pasaulėžiūrą, buvusią iki naujo mokslo, naujos religijos ir naujos valstybės tvarkos įsigalėjimo, vėl jungtis į gamtos energetiką, funkcionuoti kartu su pasauliui įgimtomis vibracijomis ir ritmais, tai susikurs visai kitas mokslas, visai kita pasaulėžiūra ir visai kita visuomenė – vibracinė genetika, vibracinė biologija, vibracinė energetika, ūkininkavimas gamtoje, maitinimasis, sveikata… Materijos reikės vis mažiau, nes dvasia, gyvenimo džiaugsmas, bendruomenės energija bus svarbiausia vėl. Tokia perspektyva yra, nes Rusijos teritorijoje visa tai buvo dar ne taip seniai, dar yra senolių, folkloro, etnografijos… Jau yra istorikų, kurie ištaiso praeities vaizdą žmonių galvose, tokie žmonės įgija dvasios tvirtumą.

Lietuvai iš dielės okupacinės imperijos valdžios išsiveržus, buvo bandyta bendruomenės įvaizdį ir funkcijas perkelti į tautos sąvoką – kaip žinia, nacionalinės valstybės yra XIXa. pabaigos idėja. Maždaug – taip, valstybė, bet ji dabar jau mūsų, sava. Bet joje ir ūkinis pradas buvo individualus, ir religija, iki tol buvus žmonių pusėje, išsivystė į savarankišką ūkinį vienetą, tikinčiųjų sąskaita egzistuojantį… Tautai ideologiją teko parašyti, ji nebe „pleveno ore „vibracijomis, ir jos mitai nebuvo savaime visiems žinomi. O kai užaugo karta, kuriai jos tauta ir valstybė buvo (prigimtinės) duotybės, tai ji ir žuvo pokaryje miškuose tą duotybę savaime suprantamai ir gindama iki paskutinio atodūsio. Kai tuo tarpu ūkiniai vienetai jau kita kryptim ūkinę veiklą suko, kad savus interesus į ją įtaikyti. Užaugo kelios kartos naujoj ideologijoje ir žiūrėk, jau 30 metų laisvi skaitomės, o atsiranda dar kiek tik nori tuos, kurie buvo didvyriai pereitai tautinei ideologijai, vadinti banditais pagal po to sekusią ideologiją… Ką aš noriu pasakyti, tai kad mūsų tradicijos, istorija, mitai ir t.t. yra iš knygų – surašyta, dirbtina ta prasme, kad kiekvienu momentu gali būti pakeista, perrašyta – ir, žiūrėk, jauną kartą jau visai kita – skaitmeninė- dvasia užvaldžius.

Ko reikia, kad tauta taptų bendruomene, o mes – vieningais jos nariais? Kiek minimaliai valstybiniu lygiu organizacijos dar reiktų, kad ji būtų žmonių ir jų interesams atstovautų? – kad įvyktų mentaliteto, dvasinės tradicijos pasikeitimas, ir elementai, kurie yra parazitiniai nuo pat pradžių, būtų išstūmti į užribį?… Apie čia vadovavimą kalba neina. Greičiau apie energetinio šaltinio sukūrimą ar atgaivinimą, kuris spinduliuotų jaučiamą vienio energiją, teisingai orentuojančią seną ir jauną, kreipiančią reikiamu keliu, užvedančią reikiamai veiklai… Kad ne kažkas iš šalies savo tikslams mus vis iš naujo orientuotų ir perorientuotų, bet mūsų tarpe, teritorijoje, visuomenės dvasioje būtų tokio stiprumo teisingos krypties energijos šaltinis, kuris būtų stipresnis už visus perrašymo ir musų performatavimo bandymus. Kad priešingai, nuo mūsų sklistų vis stipresnė aplinką teisingai performatuojanti jėga – kad taisytume pasaulį, to aktyviai nedarydami, o tiesiog, teisingai ir stipriai, tvirta dvasia jame būdami.

Prie dabarties grįžtant, skaitmenininkai dabar tokio energetinio šaltinio vedami, ir puola vieningu frontu: idėjos, į kurią jie tiki, nes ji tapusi jų vidumi, suorganizuoti, jie jaučiasi teisūs, nes jų daug ir jie vieningi, jiems kol kas niekas nebaisu, priešingai, jie pasaulį tokiu būdu gelbsti (baisu bus, kai reikės mirti, nes mirštama po vieną ir visa teisinga realybė atsiskleidžia prieš akis viename momente – pasimato, kiek blogio padaryta ir iš siaubo numirštama ant visai).

O žmonėmis besijaučiantiems susivienyti niekaip nepavyksta, nes, bandant grįžti atgal į laiką, kai žmogiškumo pozicijos buvo stiprios, iš karto susiduriama su savo individualumu, menkavertiškumu, su apgailėtina, dvasios didybės neatitinkančia realybe… Kas įsivaizduoja, kaip būti bendruomenės nariu? Natūraliai, ne todėl, kad reikia ar taip yra teisinga?… Nes jau kiek ilgai yra skatinamas kiekvieno mūsų ego individualumas, originalumas, saviraiška ir jos vertė – jokių bendrų platformų, net ir rašytinių, apie prigimtas, natūralias nekalbant, nelikę. Ant bendro pagrindo nebe stovime, bendros esmės, sąvasties nebe jaučiame. Jei ką atsinešę dar prigimtinio, tai esame skatinami susimaišyti pasaulyje kaip kokteilis, įsitaisyti kitų prigimtinėse teritorijose (kad juos paskui mūsų rankomis policionuoti, kad jokių brexitų neįvyktų)…Jonas Gervė paskutiniais savo gyvenimo metais jau tik kartojo „jūs nepriimate vieni kitų, jau nekalbant apie tai, kad nemylit. O be šito esate niekas ir niekur… Ir liksit be nieko, nes nieko negalit, kad ir ko benorėtumėt“. Ir jis buvo teisus, kaip visada.

Mūsų visų ir kiekvieno energijos vektorius kitoks, nukreiptas, pakrypęs, iškreiptas vis kita kryptimi – mūsų taip vadinamas originalumas ir individualumas. Tautiečiai, broliai ir seserys, tėvai ir vaikai – galim būti vieningi tik tada, kai „visų nosys ta pačia kryptim žiūri“, kai visų energijos nukreiptos tiksliai ta pačia kryptim. – pabandyk dabar rasti bendraminčių bendruomenę ar bent jau gyvenimo partnerį!… Jei rasis pora bendrų punktų, tai turėsi taikytis su visais likusiais skirtingais… Arba nesitaikysi ir liksi vienas, kokiu ir buvai. Ne tik pasaulis, žmonės irgi, ir nuo vienatvės kenčia, ir kartu nesugeba išbūti.

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis

Į tamą apie tai, kaip sunku grįžti, kad pradėti iš naujo… Profesorių Pyžkovą, vieną gyvybingiausių rusų istorikų, jau esu minėjusi ne kartą, rašydama apie senąjį tikėjimą. Tačiau jo populiarumas ir garsas prasidėjo nuo knygos apie rutų tikėjimo skilimą XVIIa. (Grani ruskovo razkola). Atrodo, tema įdomi tik siauram istorikų ratui, bet jos traktavimas toks naujas, jog pakeičia požiūrį į istoriją buvusią ir esamą, kokią ją tradiciškai žinome.

Pravoslavybės – ne tik graikiškos manieros, bet ir iš viso, krikščionybės šaknys Rusijoje labai negilios, jos daug maž iš to laiko ir eina – krikščionybė ir cerkvės buvo carų, ponų ir valdančio sluoksnio religija, ji valstybės susidarymą, jos centrizmą ir caro valdžią ne tik palaikė (ir palaiko), bet praktiškai ir įtvirtino… Kaip jau esu rašius, didžiulės teritorijos ir žmonių masės iki XVI – XVIIa.a. dar įsigudrino gyventi bendruomenine sąntvarka ir ne tik kad be religijos, bet be valdančios hierarchijos iš viso – vienyje su gamta, tradicijomis ir protėviais.

Gyvenimą reikėjo pragyventi gerai, iš esmės, juo džiaugiantis, mylint, šventes švenčiant, vaikus anūkus užauginant, kad atėjus laikui mirti, visi reikalai būtų baigti, darbai nudirbti, mylėta, gyventa sutarime ir išeinama būtų ant visai, į tėvų ir protėvių statusą – kai su likusia bendruomene bendraujama, jai padedama ir vadovaujama jau iš anapus, ir likusieji tavo buvimą ir vadovavimą jaučia kaip energiją, kaip su vėjo dvelksmu ateinantį žinojimą, jaučiamą visos bendruomenės, kiekvieno jos nario sutartinai, o ne kažkokio žynio ar burtininko (išaiškinamą kokiam ten kunigaikščiui ar vadui ir jo liepiamą vykdyti)… Tokių bendruomenių nebuvo galima priversti kariauti, nes niekas nenorėjo mirti ne savo mirtim ir pas protėvius nepatekti… Mirusį per anksti apraudodavo visa bendruomenė, suminėdama gyvenimo etapus, kurie liko jo nepraeiti, ir tokiu būdu energetiškai kaip ir vis tiek, juos kartu su juo praeidama, jį pas protevius vis tiek nuvesdama – tokia yra apraudojimo prasmė, o ne koks nors ten gailėjimas ar liūdėjimas – ko buvo liūdėti?

Būtent šitos teritorijos ir bendruomenės buvo labai skanus kąsnis tiek protestantams iš Šiaurės Europos,, tiek katalikams iš Pietų Europos, kurie  XVIIa. kovėsi dėl to, kad Konstantinopolyje (turkų sultono valdžioje beesančiame) pasodinti savą metropolitą ir šitą „didžiąją bizantinę tradiciją“ eksportuoti į Maskvos kunigaikštystę ir aplinkines, tokiu būdu atnešant ten savo tvarką, savo valdžią ir padaryti jas sava „melžiama karve“… Nes Europa jau virto pramonine, po Vestfaleno taikos religijos ten išsidalino teritorijas kas sau ir reikėjo ieškoti resursų bazės, iš kur žaliavą traukti, iš kur maisto ištekliai turėtų ateiti (ir į kur savą industrinę produkciją vežti). Rytų Europa jau buvo tam pajungta, Lenkijoje (po to ir Ržečpospolitoje) baudžiava jau buvo, per Kijevą, Malorosiją ją sėkmingai, nors ir ne iš karto, atnešė ir į dabartinę Rusijos teritoriją…

Pradžioje lyg geriau sekėsi Šiaurės Europos protestantizmui – per Novgorodą savo įtaką skleisti, vienuolynus kaip darbo kolonijas steigti, skitus, kur senoliai knygas perrašinėjo, protopopas Avakumas, bojarinė Morozova buvo iš tos stovyklos – nereikia apsirikti, kad jie „gerieji“ buvo dėl to, kad kankiniai. Jie lygiai taip pat su liaudies tradicijom, šventėm, įsitikinimais ir pasaulėjauta kovojo ir visa tai naikino, raštą, knygas brukdami, maldas, vienuolynų askezę kišdami ir gyvenimo džiaugsmą, gyvą energiją iš žmonių išmušdami… Gerai tik buvo, jog darbo etika ir amato, verslo dvasia su jais kartu atėjo – europinė Rusijos šiaurė visada turtinga buvo, baudžiavos ten nebuvo, pirklių dvasia gyvavo…

Bet laimėjo Nikono pravoslavybė, save vadinanti ortodoksine, kai liaudyje ji buvo „nauja“ ir nauja, kitokia, nepriimtina ir liko. Ji paskelbė Rusiją prasidėjus nuo Kijevo, dvasinę jos tradiciją atėjus iš tenykščio krikšto, Kijevo- Peščioros lavros, Mogiliovo dvasinės akademijos… Ten buvo reikalingi metraščiai surašyti, nauji popai paruošti, iš ten cerkvių statyba paėjo. Ne tik patys Romanovai okupantais buvo, bet ir praktiškai visa jų aplinkuma buvo aristokratai iš Malorosijos, Lenkijos, Lietuvos (gediminaičiai). Gal ketvirtadalis, tiesa, buvo vadinami vokiečiai – prūsai, švedai, ar iš Kurliandijos. Ir būtent tada galutinai paprastus žmones įbaudžiavino, ir, dar daugiau, jie negalėjo užsiimti jokiais verslais ar amatais, jie turėjo dirbti žemę. Taškas. Verslas tapo užsieniečių ir vietinės aukštuomenės privilegija – licenzijos, pirklių gildijos, leidimai prekiauti su užsieniu, viskas buvo labai griežtai reglamentuota… Dauguma vietinių pirklių buvo, galiausiai, iš sentikių ir jų pradiniai kapitalai buvo bendruomenių lėšos… O visa kas atėjo nauja, visa darė Rusiją atsilikusia, stabdė bet kokį vystymąsi ir tik traukė iš jos resursus… Ir kai visai jau buvo aiškus tos valstybės bankrotas, įvyko revoliucijos, pilietinis karas ir visiškas chaosas… Ir dar labai nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę – jokie bolševikai, trockiai ar leninai netikėjo, nei kad jie laimės, nei kad jų valdžia išsilaikys…

Pagal prof. Pyžikovo teoriją, laimėjo ir išsilaikė jie tik todėl, jog liaudyje atsibudo viltis, jog štai dabar yra galimybė visus carus, aristokratus, karininkus ir popus išspirti ant visai ir imti tvarkytis pagal save. Taip, iki revoliuciniai bolševikai, menševikai ir pan. daugiausia buvo inteligentai ir ne rusai, bet kaip nekeista, didele dalim juos finansavo pirklių ir pramoninis kapitalas – vietiniai turtingi sluoksniai norėjo atsiimti šalį iš užsieniečių rankų. Tik viskas pakrypo kiton pusės – tie, kas darė revoliuciją, kariavo ir griovė senąją visuomenę, jie netiko į naujos statytojus.

Dar Leninui gyvam esant, bet jau Stalinui įsigalint, buvo trys šaukimai masiškai tapti partijos nariais – gera idėja, nes tada į partiją susirinko ir didžiumą joje ėmė sudaryti valstiečiai ir darbininkai, dauguma, pasiro, iš sentikių tradicijų įtakoje gyvenusių bendruomenių… Ne iš tų sentikių, kur teigė, jog melstis cerkvėje reikia, bet dviem pirštais, o ne trim. O iš tų, kurie vadinami „bezpopovcais“ ir jų iš viso, tikinčiais niekas neregistravo, ir jie patys savęs tokiais nelaikė. Bet, užaugę jie  buvo bendro turto, bendruomenės interesų, vadovavimo ne savo vardu ar savo naudai (garbei) , bet bendruomenės pavedimu tradicijoje ir pasaulėžiūroje. Šita nauja partinė karta kaip tik ir parėmė partijos valymą, ir nuo trockistų, ir visokių zinovjevų, kamenevų, bucharinų kaip nuo svetimo, savanaudiško ir parazitinio elemento; būten iš jų išaugo „industrijos kapitonų“ karta, jie ėmėsi vadovauti fabrikam, mokytis inžinieriais, iš jų buvo tikėjimas šviesia ateitim visiems kaip galima realybėje. Nes buvo puikiai suprasta, jog kol šalis nebus pasivijusi Europos ir Amerikos švietimo lygiu ir industrine baze, tai iš viso, jos nebus galima laikyti savarankiška šalim.

Aš apie svetimus kalbu, nes iš šalies geriau matosi, kaip jie buvo savo vystymesi sustabdyti, ir kaip grįžo, pasivijo, gal net būtų išėję į priekį.

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. I dalis

Įrašo juodraštį rašydama kovo 11- ą dieną, džiaugiuosi, pavadinimui galėdama panaudoti šį R. Ozolo teiginį… Bet praėjo jau kuris laikas nuo jo išsakymo ir galima plačiai diskutuoti, ir kas toksai dar yra žmogus, ir ką reiškia tauta.

Aš nesu artima švietimo ir mokyklų problematikai, bet kiek tenka girdėti iš įvairių šalių, tai toj srity viskas skaitmeninama septynmyliais žingsniais, nediskutuojant ir neatsižvelgiant į jokius protestus. Procesas toks intensyvus ir progresu tikima šitaip beatodairiškai, jog žmonėms belieka tik bandyti suprasti, kodėl šitaip elgiamasi: gerai, yra šėtono jėjos (pasak, pvz, O. Četverikovos), kurios visa tai pasaulyje vykdo ir kurioms žmonių nereikia, o reikia skaitmeninių biorobotų… Tik kodėl yra šitiek daug ir šitaip noriai visa tai vykdančių, įgyvendinančių – asmeniškai, įsitikinus ir su entuziazmu? Netgi padarant iš to savo gyvenimo tikslą? – Todėl, kad kitų tikslų nėra – iš alkio jiems?…Ar gal jie jau yra kitokie ir jų logika, požiūris į pasaulį kitoks – skaitmeninis, o ne žmogiškas, ir jiems yra tiktai natūralu viską aplinkui irgi versti į skaitmeną, pagal save – gryna magijos veikimo išraiška, nors ir kaip po tokia neįvardinta…

Nes „ne, tai tamsieji elito nariai užsiima maginiais ritualais, mes čia ne prie ko…“- Tamsieji elitai gal ir užsiima, bet tai daro pasaulyje gyvenančių masių rankomis. Žmonių rankomis tai daryti jiems nepavykstų, bet biorobotų palaipsniui jau yra prikurta (ir paaversta) pakankamai, kritinė masė yra. Ir tai nedideliai belikusiai žmonių daliai reikia greitai augti ir stiprėti, norint bent kažkiek ir bent kažką šioje situacijoje atsverti. Bet. Nereikia manyti, jog tie, kas žmonėmis dar jaučiasi ir keletą jų požymių turi, kad su jais viskas tvarkoj ir jiems kilimas į šviesų rytojų išklotas… Nes didžioji jų dalis yra tiesiog užsilikę nuo pereito performatavimo etapo, kai visi buvo verčiami inžinieriais ir technikais, technika besinaudojančiais ir ją aptarnaujančiais, nuo jos priklausomais, o iš lyrikų ir romatikų buvo atvirai tyčiojamasi ir jie buvo nurašomi kaip nevertingi.

Ir tikrai, be geležinio plūgo, traktoriaus, variklio, parkerio, telefono, siuvimo mašinos, interneto juk niekas ir nebe gali nieko… O į technikus vertė mases, jau apdirbtas raštingumu, mokyklos suole pasėdėjusias, mokančias parašyti pareiškimą, žinančias, jog čekius reikia neišmesti, bet susegti į vieną bylą, sugebančius naudotis bibliotekos katalogo kartoteka ir žinias įpratusius semtis iš knygų – dar V. Hugo romane Katedra parodė, kaip skirtingi yra knygų žmonės ir tiesiog, laisvi, dar valstybės biurokratijos nesusemti – valkatos, aišku… Agrarinė visuomenė su ponais kunigaikščiais dvarininkais ir visais kitais, kurie turėjo jiems sunkiai dirbti ir tarnauti, ir žmonėmis nebuvo skaitomi- paskui tas mases nuvarė nuo žemės, į miestus ir fabrikus, į kasyklas visokias ir kariuomenę – skurdas, ligos, karai – iš tų masių juk nieko neliko… Išskyrus į civilizacijos pakraščius pasitraukusius ir miškuose pasislėpusius sentikius. Performatavo ne (tas) mases. Performatavo tuos, kurie gyveno gerai, kuriems nieko netrūko, buvo aptarnauti, apžiūrėti, kuriems netrūko individulios gyvenimo erdvės – apartamentai, vilos, rūmai – lėšų daryti, ką nori – daugiausia pirkti, ką nori, baudžiauninkai dar uždirbs – galimybių keliauti, studijuoti, lošti, ištvirkauti. Būtent jų sielos išsilaikė neiširę, ir jie gimė vėl, ir sudaro dabartinės individualistinės visuomenės pagrindą.

Jiems yra natūralu žiūrėti tik savęs – mums yra natūralu – bet kurį kitą žmogų matome tik kaip naudingą sau funkciją… Ir savo ruožtu skundžiamės, kaip mes stengiamės kitiems, o jie priima tai kaip jiems natūraliai priklausančią dalį, kaip prigimtinę teisę – nėra jokio įvertinimo, dėkingumo, bendradarbiavimo… Yra tik juodas išnaudojimas ir asmeninė vienatvė. Jokie bendri reikalai nevyksta, nes kiekvienas užsiėmęs išsikelti save, įrodyti savo svarbą, originalumą, išgarsėti, praturtėti: visi dainininkai, tik nėra klausytojų, visi dailininkai, tik nėra žiūrovų, visi viršininkai, tik nėra dirbančių… Pilna idėjų, tik nėra jas įgyvendinančių… Sielos atsimena, jog buvo didelės, svarbios ir galingos, todėl dabartinio gyvenimo situacijoje jaučiasi traumuotos, sumenkintos, neįvertintos…Kai, sakytum, gyvenk ir džiaukis, žmonių masėms dar niekada taip gerai nebuvo. Tik dabar į mases gimė tie, kurie mases visada niekino – taip karmos ratas sukasi. Todėl didžiuma savo dvasinėm kančiom užsiėmę, objektyvios situacijos nemato, savo kompleksus kompensuoja, kaip galėdėdami, o pasaulis tuo tarpu kaip ėjo niekais, taip ir eina.

Bet palaukit palaukit. Jei kažkokiu momentu, sakykim, XVIIIa. buvo tamsios masės ir buvo aristokratija, nieko bendra su jomis neturėjusi, ir tų masių nebėra – jų sielos arba sudilo, arba išėjo pas protėvius ant visai – tai kas tada ta aristokratija ir iš kur ji atsirado? Ar jie – žmonės? – O jei ne, tai ką, žmonių jau nebėra nuo tų laikų, kai jų masės išnyko? Ir mes jau esame biorobotų pro proanūkiai? Ar kas ta aristokratija buvo?… Jonas Gervė kažkuriais metais per praktiką prie Lamos ežero yra šnekėjęs, jog visi tenai su juo susirinkę, jo teoriją studijuojantys, ne tik kad iš ponų pereituose gyvenimuose kilę, bet laikais, dar senesniais, kartu su aristokratija radosi iš žmonių ryšio su dievais: jie visi tada jau buvo pusdieviais – herojais, trynėsi apie Olimpą ir netoliese dievų.

Jei tada jų dieviška kilmės dalis padėjo jiems išgyventi evoliucijos bėggyje, kai nedieviškos masės pradingo negrįžtamai, tai dabar tos dieviškos struktūros mumyse kaip tik mums trukdo, žlugdo ir pjauna: individualizmas, savęs susireikšminimas, kitų naudojimas  savo idėjoms įgyvendinti ir tikslams pasiekti, ar tiesiog, išgyventi. O kas bent kiek su J.Gervės teorija pažįstamas, žinot, jog dievai yra tolygūs parazitams… Parazitų tokiu būdu tapę per daug, o žmonių (dalis mumyse) vis mažėja. Ir kad dieviškų struktūrų savyje reikia atsisakyti, kad jas pakeistų žmogiškos.

Kai esi pasiklydęs, nežinai, kur esi, kas vyksta ir kas bus toliau, negalima aklai mestis vis toliau į priekį ir tikėti, kad kažkada savaime viskas bus gerai – ką skaitmenininkų stovykla entuziastingai daro, kad tik nereiktų jausti labai negero jausmo paširdy… Reikia eiti atgal iki tol, kol prieisi vietą, kai dar žinota, kur esama, bet dėl vienų ar kitųpriežaščių buvo pasukta klaidingu keliu… Bet tas grįžimas nėra nei paprasta, nei lengva.

(bus daugiau)

Kas yra magas? IV dalis, pabaiga

O dabar pažiūrėkim, kaip reiktų teisingai – kaip magui – gyventi ankstesnėse teksto dalyse išdėstyto pasaulio sudėtingumo akivaizdoje : (Fragmentų – išminties mozaika iš Olgos Jahontovos – Kharitidi knygų) – „nereikia maišyti proto ramybės ir jo nuslopinimo, abejingumo viskam… Galvoje turi būti tvarka ir aiškumas, tada ten įsivyrauja ramybė. O chaoso prislopinimas jo nepanaikina, nereagavimas į pasaulį tavo vidų apsaugo, bet nesutvarko.
– Ar pastebėjote, jog žmonės linkę vadinti blogiu visa tai, kas griauna jų gynybines reakcijas, jų mažo įsitikinimų pasaulio ribas? Žmonių  neigimą, jog egzistuoja daug ko, ko jie nežino, neįsivaizduoja ir netiki esant?
– Jei norima paveikti žmonių protus, svarbiausia pasirinkti teisingą formą, nes turinys reikšmės neturi… Taigi, pirmiausia – kontaktas su žmogaus gynybine sistema, kryptingai naudojantis analogo principu; su žmogaus gynyba susijungus, sulaužai ją savyje ir tada ji suluš ir tame žmoguje… Kai tu iš tikro sukontaktuoji, susijungi su žmonėmis, jie eis paskui tave visur, šoks dėl tavęs į bedugnę – jei analogija, kurią tu sukūrei su jais, buvo teisinga.
– Sielos nelenktyniauja, tarpusavyje konkuruoja tik žmonių personos, tiksliau – programos, kurios valdo žmonių protus. Jos konkuruoja, stengdamos, kad jų kuriamos iliuzijos būtų stipresnės už iliuzijas, einančias iš kitų – su kuriais lenktyniaujama.. Tas pat ir tarp vyrų ir moterų – jų tiktai sielos nekariauja: žemėje padalinti, danguje – kartu, kartu gyvenama tik sielos erdvėje.
Kas yra meilė? – poreikis keistis, tapti kažkuo kitu, įgyti kito formą – „need to shapeshifting“… Meilė yra jėga, stipresnė už viską, už bet ką: galia, turtai, geismas, seksas, skausmas, baimė – viskas jai pavaldu. Ji valdo visas mūsų emocijas. O kiekvienos meilės tikslas yra galiausiai susijungti, susimaišyti su kuo nors kitu už mūsų pačių ribų.
– Suprantama, realybė yra iliuzinė, halografinė, multidimensinė, bet aš teigiu ne atsijungimą nuo jos, bet priešingai, susijungimą. Ir tai nereiškia kaupti ar griebti. Tai reiškia kurti: kurk savą Visatą, susijungdamas su tuo, ką išgyveni, kūrybingai, užsiimk realybe, žaisk su ja – besikeisdamas, bemylėdamas… Tada viskas įmanoma, tada viskas – meilė.
– Kai ieškome tikros, vieną kartą nutinkančios meilės, mes ieškome patirties, kuri pakeltų mus aukštyn, iškeltų mus iš mūsų įprastinio sąmonės stovio, sukietėjusio materinio egzistavimo. Tik meilė gali pakeisti ir mus, ir mūsų pasaulį, pakeisti, kaip jį matom. Padaryti jį be ribų, be išankstinių vertinimų, be atsargumo… Meilė suteikia laisvę, kurią jausti taip malonu, jog niekas jai neprilygsta.
– Dauguma modernių žmonių yra atsijungę nuo savo meilės išgyvenimo, ir protas, įstrigęs savo rutinoje, nebe gali keistis į kažką kitą, virsti kažkuo kitu. Instinktai yra viena, o kondicionuotas protas, laikantis tau prieš akis iliuzijų veidrodį – kita. Mylėti yra vienas iš pirminių instinktų, kai jis aktyvuojasi, visa kita irgi ima funkcionuoti aukščiausiame lygyje („love is natural high“), tada galime keistis į ką tik norim, kurti.
– Žmonės įtikinti, jog jų lemtis yra meilės ieškoti, siekti, nujausti ją esant kažkur arti ir ne daugiau…
– Tik žmogus yra ne tai, kas jis manosi, kad yra. Aš tvirtai tikiu, jog šventa yra tai, kas padeda išlaikyti, sustiprina atsiminimus. Individo – individualius, kolektyvinius – kolektyvo… Visa kita yra niekai. Žmonės yra molis su aukštu savęs suvokimo potencialu… Tai reiškia, jog dauguma – bestuburiai, dėl ko jie labai įsižeidžia, pavadinti – nenori jaustis silpni ir valdomi. Kai tiktai tai suvokus, galima imtis formuoti save patiems. Vaikams tai yra lengviau, nes jie dar neįtikinti, kad yra solidžios struktūros.
– Egzistencinis aiškumas: kai suvoki, kad mūsų realybė yra ribota. Ir ribota ji yra ne todėl, kad bijome nežinomo ar kad esame kondicionuoti riboti savo persepciją – gal tai irgi tiesa, bet ne tai svarbiausios priežastys. Mūsų realybės pergyvenimas yra surištas su mechanizmu, kurio pagalba realybės pergyvenimą kuriam – tiktai per komunikaciją! Kito būdo nėra. Kai mes nustojame komunikuoti, mūsų pasaulis sustoja tiesiogine to žodžio prasme… Pasaulis, kokį mes jį žinome, nustoja egzistuoti, nes mes palaikome savo pasaulio egzistenciją, pastoviai juo dalindamiesi: ar su žmonėmis, ar žiūrėdami tv, atsimindami fragmentus, su naminiais gyvūnais, laiškų forma, juos rašydami ir gaudami, kalbėdami telefonu, sėdėdami prie kompiuterio… Mes tai darome visą laiką, nenutrūkstamai, kad mūsų pasaulis būtų be pauzių. Tai paprasta ir genealu.
– Tik  mūsų galimybė komunikuoti yra ribota, mes turime pasirinkti, į ką kreipti dėmesį, o ką atmesti. Ir taip susikuriam savą egzistencinę realybę. Kartais išoriniai faktoriai taip stipriai prikausto mūsų dėmesį, kad jie tampa vienintele mūsų realybe… Arba viduje, pvz, kas girdi balsus savo galvoje, to išorinė realybė sugriūva, jis ja nebesirūpina, susikoncentravęs į savo vidų… „Įsikurti ir susitvarkyti gyvenimą“ iš tikro reiškia užkirsti visus kitus savo komunikacijos kanalus ir pamiršti apie savo pergyvenimų kūrybą. Priešingi šitam yra tie, kurie neįsikūrę, nesusitvarkę, bet jų realybė gyva, kinta, mirguliuoja, plečiasi… Į ją nusižiūrėję, ir kiti gali prisiminti daryti tą patį.
– Tik negalima primesti, nei savo įsitikinimų, nei tiesų, nei žinojimo ar net pagalbos kitiems. Negalima atimti kitiems pasirinkimo teisę – už šitai karma jau ima veikti, aktyvuojasi, ir visai nesvarbu tavo geri norai ar šventas įsitikinimas teisumu. Žmogus gali pasirinkti, savo pasirinkimą keisti, susivokti, ką darė negerai ar gerai, atgailauti. Kai finikiečiai statė Babiloną, grąsindami dievams, tai buvo jų teisė. O štai kai jie ėmė versti aplinkines tautas tikėti, prisidėti, eiti kartu ir nesipriešinti, štai tada ir nuėjo niekais jų užmanymas. Ir jie patys kartu, iš paskos…

Turint žinias yra sunku jas pasilaikyti sau, nepriekaištauti kitiems, kai jos jiems neįdomios ar jie nenori jų išbandyti, ar leisti tau jas išbandyti ant jų… Savo žinias ramiai gali bandyti tik ant savęs, ir, jeigu tau tai per mažai, tai gal tikrai, geriau tada būtum likęs neišmanėliu. Nes sugebėti laikyti savyje energiją yra vienas bazinių dalykų, o kiek dar reikia augti ir vystytis, kad kažką savarankiškai galėtum reikšti iš tikro.
Senos vedinės žinios pažymi, jog pirmas tikslas – nemirtingumas, po to tampama dievu ir tik paskui jau eina visi kiti vystymaisi… į rachmanus tik nuo 300 metų amžiaus priimdavo, nes iki tol žmonės dar skaitydavosi jaunikliais…

Kas yra magas? III dalis

 

Taigi įsivaizduokim, jog kažkokiu stebuklingu būdu esame išskirtiniai,vertingi, turim potencialo ir mums pasiūlo prisijungti prie kažkurios iš galios – valdymo – struktūrų sistemų pasaulyje, prie ko gi jungtis? Eiti į Vatikano žvalgybą, Opus Dei, jezuitus ar prie senų katalikiškų aristokratų į Maltos ordiną? Pas įvairiausias sionistų ložes ar Lombardus bankininkus? Pas masonus?… Pas esesininkų palikuonis, eilinį reichą kuriančius – Juodąją saulę? O gal prie kokio tai tradicionalistinio sufijų ordino glaustumėtės, ar iš Šiaurės atėjusių Rusijos saugotojų?… kiniečių Drakonų? – Juk normaliam žmogui, tai ką gi veikti su visokiais tokiais dalykais – ideologinėm iškasenom? Bet nieko labai naujesnio ar modernesnio tai ir nėra…
Net ir į jokias jėgos struktūras neįeidami, vis tiek, savo gyvenimu ir veikla remiame vieną ar kitą pasaulinį projektą, net ir visai nežinodami, nei kas jį stumia ir kokiu tikslu… Nuo tada, kai pasaulyje, gyvenusiame pagal tradicines vertybes, buvo nuimtas draudimas palūkanų procentui, tai pasaulis ir nuejo niekais: žmonės patys turtėti iš paskolintų pinigų nori, bet nepakenčia, kai taip lengvai turtėja kiti, šalia esantys; kad tos neapykantos šaltinį sunaikinti, imtos naikinti tradicinės vertybės, paskelbta laisvė visų nuo visko… Žmonės ne prieš laisvę, tas taip, bet nenori, jog kiti – turtingesni – būtų laisvesni už visus kitus… Kad skolinimas už palūkanas jau savo atgyveno – išsisėmė, skolas belieka tik nubraukti, apie tai rašyta, ieško tik preteksto. Bet kaip gyventi toliau?
Yra trys galimybės: pirma – grįžti prie nacionalinio projekto, kas pasaulyje intensyviai ir vyksta; antra – religijas ir ideologijas suplakti į viena – katalikybę, islamą, ekologiją, gyvūnų teises, feminizmą ir pan. ir visam tam kokteiliui palikti vadovauti popiežiui iš Vatikano, jis pas mus profiliuojasi kaip religijos modernizuotojas (biblija atgyveno, LGBT irgi dievo sukurti žmonės ir pan.) ir trečia – komunizmas, kas reiškia, jog palūkanų procentas lieka egzistuoti, bet pelnas eina valstybei, t.y. kaip ir bendram gėriui… Kol valstybe dar kažkas tikėjo, jog ją galima prilyginti bendruomenei, tai gal tam galimybė ir buvo, bet dabar valstybė – jau išryškėjęs jos piliečių priešas ir plėšikas, todėl komunizmo variantui didelių galimybių nesišviečia, manau. Ir niekas kol kas jo neatstovauja irgi, gal Kinija arčiausiai, bet baltųjų, bijau, jie į savo komunizmą nepriims…
Mano jau minėtas Romanas Vasilišinas žmonijai mato tris realiai siūlomas galimybes:
1. Mėlynasis projektas (atlantistai globalistai trockistai) – transhumanizmas, elektroniniai pinigai, karai, robotai, t.y. žmonijos kapinės – teritorijos tuščios, gamta išlaisvinta, auksinis milijonas klesti;
2. Žydrasis projektas (testamento sūnūs, senieji bankininkai, auksas) mieliausiai liaudį matytų nustumtą į ikikapitalistinį gerbūvio lygį, jokių socialinių institucijų ar profsajungų, Vikingų laikų etika, klasinė visuomenė – rojus viršuj ir pragaras apačioje, pažiūrėkit į XIXa. vidurio fotografijas – žodžiu, atgal į praeitį, kur mokslo pasiekimai – elitui, o magijos įsigalėjimas – prastuomenei;
3. Juodasis projektas (vatikanas, senoji aristokratija, ordinai, fašistinės aspiracijos) – visokiausių rūšių religijų įsigalėjimas, vienu metu ir kasdien, ir sekmadienis, ir velykos, ir šabas, ir ramadamas ir kas tik nori… Agnostikams ir ateistams irgi ką nors pritaikys. Ir gyvens žmonės be perstojo pakylėti, šventiškai, vis aukštyn siekdami, ir galima bus su jais daryti, ką nori, nieko jie nepastebės, nes po kojom nežiūri…
Yra keletas dar miegančių ar lokaliai galimų variantų: oranžinis projektas – Kinija, su elektroniniais pinigais valstybės lygiu, ir grynų pinigų ir mainų ekonomika piliečių lygyje, sutaikantis kapitalizmą su socializmu ant tradicijos ir istorijos šaknų; yra raudono projekto galimybė, kai išvaikytas (ar nukariautas) Izraelis mesis į buvusios TSRS teritoriją, kibucų ūkine ir organizacine patirtimi dalintis. Kadangi Izraelyje dar lyra ir piliečių, atsimenančių obkomų ar partkomų veiklos patirtį, tai perorganizuoti teritorijas, kurioje valstybės struktūros yra atviri ir nekenčiami vagys, nebus problemų… Šitiems dviems projektams susijungus, rezultatas būtų naujoji Orda, komunizmas, kurio vėlgi, liaudis nepasirinko pati statyti, bet kuris bent jau daliai gyventojų turės kažką pasiūlyti, netgi gal beveik už dyką…
Nežinau, kaip jums, bet man nei vienas iš perspektyvinių projektų, nei vienas iš ateities variantų nėra prie dūšios. ..

Reikia visada, bet šiais laikais ypač, prieš kažką veikiant ar kažkur dalyvaujant, sustoti ir pagalvoti, ką tai iš tikro reiškia ir link ko veda. Nes žmonės yra veiklūs, dažniausiai vedami asmeninių kompleksų ar juos kompensuojančių mechanizmų – tą reiktų pastebėti savyje, pripažinti ir pasistengti ištaisyti, o ne leistis vadovaujamam ir nešamam nežinia ko ir į kokią pusę. Su visokiom ideologijom nesusidėti ir konkrečiu atveju – konkrečiai gintis. Iš viso, gintis gali labai greitai tekti nuo visų ir visko – valstybės ir jos institucijų, bankų, digitalinės erdvės įtakos ir technologinių aparatų, geriau už tave žinančių, kaip tau reikia gyventi. Dabar labiau nei bet kada žmogus turi būti autonomiškas ir sugebėti funkcionuoti be ko tik nori – be visko…
Žinoma, yra žmonių, kuriems tokie ir panašūs klausimai nekyla, jie daro ką daro savo veiklos srityje, aria vagą, dirba didesniam, kažkur žymiai toliau esančiam tikslui, kurio ir pasiekti nei per vieną, nei per kelis gyvenimus neišeitų. Bet jie tvirtai žino, kad siekti reikia: taip buvo su lietuvybės žadintojais XIXa pabaigoje, su Lietuvos respublikos atkūrėjais XXa. pradžioje, su partizanais tuoj po Antrojo Pasaulinio karo, su ėjusiais su Sąjūdžiu… Taip yra ir dabar su tais, kurie siekia išaugoti Lietuvos istoriją, kalbą, valstybę, pilietybę, atmintį – juos galima vadinti pralaimėjusiais dar prieš jų darbus pradedant, bet, padaryti darbai nedingsta, jie – kaip plytos statiny, kaip akmenai pamatuose – svarbu, kad yra, svarbu kad statinys auga, nors nežinia kada kas ir kokiom aplinkybėm jį pabaiginės ar darbą tęs… Štai tokia yra veikla, kuri ne kompleksų kompensacijos vedama, kuriai nereikia padėkos ar pripažinimų, kai žmonės tvirtai žino, ką reikia daryti ir tai daro… O kas nežino, turbūt turi praeiti beprasmybės etapą, kad užaugti toliau, didesniais ir platesnį bendrą vaizdą pamatyti, kai lengviau prasmė pasimato, kad ir kažkur toliau esanti.
Net jei ir kažkas vienas kažkada Juodąjį žiedą į kalno vidurius atneš įmesti ir sunaikinti, vis tiek, reikia labai daug kitų, kurie būtų savo vietose ir stengtųsi išsilaikyti, nemestų rankšluoščio į ringą, nepasiduotų. Nes atsitiktinumų nebūna: kažkas kažkada gal laikėsi dėl tavęs, kad tu iš viso, ateitum į šį pasaulį, o dabar tu turi laikytis savo vietoj, nes tai gali būti mirtinai reikalinga kažkam kitam…
(bus daugiau)

Kas yra magas? II dalis

Dar kartą paklauskime saves, kur pasaulinėje galių schemoje esame mes? A.Fursovas mėgsta kartoti, jog „Rusijos elitas pirmiausia turi susidaryti adekvatų pasaulio vaizdą savo galvoje, o tada galės imti žaisti pasauliniame lygyje…“ Manau, kad jis per geros nuomonės apie švietimo naudą. Pacituosiu mažytę ištrauką iš vienos O.Markejevo knygų: „Levas Trockis (Leiba Bronšteinas), be abejonės, vienas svarbiausių Tarybų Rusijos politinių veikėjų, Raudonosios Armijos įkūrėjas. Kaip ir Leninas, buvo žydų ložės „Memfis Micraim“ narys. Asmeninis bankininko Šifo ( iš Rotšildų namų) draugas, vėliau – sionistų judėjimo Rusijoje pirmininkas… Be viso šito, Trockis buvo kontakte su ordino „Bnai Brit“ (Testamento sūnūs) vadovybe (Adolfu Krausu). Į Rusiją Trockis atvyko laivu, išnuomuotu Šifo, kovinio būrio, treniruoto „Standart Oil“ kompanijos teritorijose, priešakyje.
Pagal Trockio įsakymą, pvz, Raudonosios Armijos uniformos skiriamieji ženklai atitiko įšventinimo laipsnius ložėje „Memfis Micraim“… O dabar Trockio lavonas su pralaužta kaukole pūva Meksikos žemėje. Ir kokiu būdu Stalinui pavyko gauti „Bnai Brit“ sutikimą likviduoti tokį užsitarnavusį brolį, nežinia. Greičiausiai rusų Saugotojų Ordinas tiesiog pasielgė, kaip matė esant reikalinga, ir pas nieką leidimo neprašė.“ Pridėsiu, jog l.Trockį labai svarbu buvo užmušti plaktuku – masonų simboliu…
Pagal mane mes tiesiog neįsivaizduojame galios struktūrų daugiasluoksniškumo… Dar vieną O.Markejevo siužeto gabaliuką perpasakosiu: jei Rusijos prezidento (B. Jelcino laikai) apsaugos viršiniko padėjėjas įsivaizduoja save savarankišku žaidėju ir sprendžia, kuriuos jo įtakoje esančius žmones kur panaudoti ar sunaudoti, ar atiduoti jau kaip suvartotus, kai iš jų jau naudos nėra, tai vienas iš tokių, koks nors buvęs slaptų tarnybų majoras paprasčiausiai parduoda savo šefą su visais jo planais kokiam nors naujai iškeptam čečenų milijonieriui, svajojančiam tapti politiku ir viskas, tas šefas išmetamas pro langą savižudybės inscenizacijoje… Tik tą parsidavusį majorą irgi prigriebia, pvz, senų komunistų partijos struktūrų atstovai, iki šiol kuruojantys partijos lėšų fondus, nes per čečeno banką ima eiti nauji pinigų srautai iš Lotynų Amerikos, vadinasi, kažkas rimtesnis braunasi į jų teritoriją – nepavykusį milijonierių politiką nušauna snaiperis, išeinantį iš tv studijos, tarp kitko, vidury Maskvos vidury dienos… Tiktai naujų pinigų seniems komunistams pasisavinti nepavyksta – banke pasirodo nieko nebe likę – „Lombardijos bankininkai“ spėję pasirūpinti, kad pinigai dingtų per Stoholmą į kažkurias ofšorines salas nežinomu adresu… Tai štai, visus nacionalinius lygius jau perėjom, o tik tie mįslingieji bankininkai, egzistuojantys Europoje nuo XVI a. kažkiek jau susiliečia su globalinėm valdymo struktūrom ir jų kapitalų judėjimu…
Tik kelios šalys pasaulyje yra savarankiški žaidėjai, ir tai tik dėl to, jog jų nacionalinis elitas yra globalaus elito tęsinys tiesiogine prasme. Arba jie laikinai susitarę, kol yra nauda. Arba globalistai ten įsitaisę ir kol kas nenori išsikraustyti, o paukštis savo lizdo nedergia… Visos likę šalys yra pasidalintos teritorijos, ne žaidėjai, bet šachmatų lentos. Ir kaip po tokios, bus naudojamos, kol bus sunaudotos.
Apie Lietuvą, kaip ten viskas iš esmės, kam reikia, tas susigaudo…

Apie Ukrainą šiuo atžvilgiu žymiai perspektyviau kalbėti. Ten dirbama pagal tuos pačius lekalus, o ji pakankamai didelė, kad atsirastų ne vienas, tai kitas, kuris ne tik gali viską paaiškinti, bet ir paaiškina… Buvo toksai už nepriklausomą Ukrainą, Razumovskis, atrodo jo pavardė, buvęs žvalgybinikas, su analitiniu mąstymu, bandė Ukrainos pasidalijimui ir karui priešintis, tai pereitą sausį jau palaidojo jį – nunuodijimas, kuriam nerado priešnuodžių, keletą menesių prasikankino, dar prieš mirtį interviu davė. Tada, aišku, jau papasakojo nesikuklindamas, tiesiai šviesiai, į kapą su savim nenusinešė… O dabar vėl, R.Vasilišinas toks yra, kas mėnesį apžvalgas duoda, Ukrainą pasaulio įvykių kontekste pozicionuodamas: teritorija atiduota už skolas bankininkų grupėms, kurios visą įmanomą naudą iš jos ir išpurtys… Jis ir Naujausią testamentą parašė, kaip sakant, aktualiausią dievo žodį masėms „nuleido“ susipažinti. Esmė jame yra ta, jog paklusnumo laikas praėjo, jog kas aktyviai nesigins, iš to viską ir atims, o jį patį užmuš.
Atgaline data matosi, jog su Lietuva tai paradoksaliai buvo iš viso: ją pirmiausia už dyką plėšrūnams atidavėm, o paskui tik, valdžia ją dar ir praskolino, nes kodėl nepasinaudoti, kai galimybė yra?
Kaip toksai autorius egzistuoja, prie R.Vasilišino grįžtant? – Matomai, yra jau toks projektas, judėjimas ta linkme ar globali grupuotė, kuriai jis į temą. Gauna, vidinasi, šiokią tokią žalią šviesą ar minimaliai apsaugos, pastiprinama jo informacijos sklaida, žmonės neatgrąsinami jam padėti…Nors, kratą pas jį jau darė, elektroniką konfiskavo, kiek girdėjau… O kartais yra taip, kad žmogaus veikla stebima kurį laiką, kad pamatyti, koks jo charakteris, kiek toli jis nueis pats. jei save įrodo pakankamai, tada ateina ir parama ar netgi vadovavimas jau kaip ir iš „teigiamų“ pusės, jei apie teigiamą žmogų ir jo veiklą kalba… Nes tas pat galioja ir neigiamam atvejui.
(bus daugiau)

Kas yra magas? I dalis

Dar atsimenu tuos laikus, kai ezoterika buvo labai domimasi, jos ieškoma, sunku buvo kažką gauti… Matyt, žmonėms atrodė, jog perskaitys, sužinos, ir tai jiems duos žinių ar galią kaip iš viso išgyventi pasikeitusioje realybėje, ją apvaldyti, pasidaryti sau bent jau saugią, jei ne iš kažkur stebuklingai gauti gėrį ir turtus…Arba valdyti, įtakoti kitus. Taigi, sužinojom, perskaitėm visko, ir nieko tai labai mūsų nepakeitė. Žemiškieji, kurie ne tik ezoterikos, bet ir iš viso, nieko neskaitę, sėkmingai sukčiavo, manipuliavo ir krovėsi turtus (paskui ėmė lysti ir į valdžią, nes kodėl gi ne?), o dvasingi dvasia nusivylė, tapo depresyvūs ir nebe norėjo toliau gyventi – gal ir dabar nebe nori…
Tiesa, yra tokių, kurie tapo kietais jogais, įvairių kovų būdų meistrais, hipnotizatoriais, miesto šamanais ar raganom. Žodžiu, tais, kurie kažką veikia kitose erdvėse, dimensijose, išmatavimuose, sapnuose. Mato vaizdinius, formuoja ateitį, taiso praeitį, gerina psichologinę būseną, prakeikimus nuima ar, kaip tik, prakeikia… Žodžiu, ne šios realybės gyventojai. Tik nereikia manyti, jog žinant kelius tenai kažkur, galima automatiškai sėkmingai gyventi ir šitoje, mūsiškoje ašarų pakalnėje, o dažnas taip įsitikina savimi ir tiek perkelia savą sėkmingą gyvenamą sferą projekcijos būdu į fizinę realybę, jog manosi skirtumo kaip ir nejaučiąs. O skirtumas yra… Nes magas yra tas, kuris šitą skirtumą žino, jaučia ir lengvai vaikšto tarp realybių – mūsiškosios ir kitų, kaip mažiau realių kitiems atrodančių…
Iš viso, žinios yra vertingos, kai tampa veiksmu: perskaitei, nuėjai, padarei… Sužinojai, įvaldei, naudojiesi.

A.Fursovas visiems vis rekomenduoja paskaityti Olego Markejevo „Įsiveržimo grėsmę“bent jau, jei ne visas kitas Klajoklio serijos knygas, kad galvoje išsistatytų realus pasaulio veikimo vaizdas – atkristų įvairios, realybę dangstančios ar gražinančios iliuzijos – ir suprastum būtinus esminius dalykus… Pvz, paskaičius, tampa elementariai aišku, kodėl visi, netgi smulkiausi politikieriai taip karštai trokšta tapti masonų organizacijų nariais: jei niekur nepriklausai, tai niekas ir esi. Visa erdvė jau užimta ir seniai, struktūrų, didesnių, nei žmogus, individas, ir, netgi naujai susivienijusiems, reiktų nežinau kiek ilgai ir kaip smarkiai kovoti už realią vietą politiniame, ekonominiame ar likusios žmonijos smegenų pudrinimo žaidime, kuris vyksta mūsų akyse, bet sugeba išlikti mūsų nepamatytas… Tampa juokinga idėja, jog „žmones reikia šviesti“, kad „apšviesti, žinantys žmonės kažką galės pakeisti pasaulyje“ – žinios niekada niekur nebuvo dingę. Kam reikia, tas viską žino, o jei nežinom, tai mums žinoti ir nepriklauso… Iš kur įsitikinimas, kad valstybei ar kažkam kitam priklauso mus su jumis šviesti, informuoti, gydyti, rūpintis mūsų gerove? Net jei valstybė ar kokios ten kitos organizacijos formos nebūtų žmonių priešas, tai vis tiek, kaip gali tikėtis kažko – visko – kad tau ant padėklo privalo atnešti ir paduoti?
Kai imama liaudį šviesti, tai jau žinok, kuri nors viena labai giluminė struktūra susiruošė perimti turtus, teritoriją ar įtakos zonas iš kitos –  startuoja eilinė Apokalipsė – atitinkama ideologija jau liejasi į žmonelių ausis. Nes, viskas gi daroma šešiukių rankomis… O tokie, kurie jau iš patirties pasimokę ir tai permato, tie jau yra likučiai net ne iš pereito, bet iš dar senesnių projektų, ir jų balsas nei į vieną iš mums žinomų dangaus lygių neina.
Toliau. Tampa labai aišku, jog visas progresas (taip pat ir techninis), ir greitėjimas, lėkimas visuomenės gyvenime, viskas yra dūmų uždanga, kad nepastebėtume, jog iš tikro nesikeičia niekas: visos vietos kaip buvo užimtos tų pačių, taip ir lieka, teritorijos pasidalintos, kapitalai milžiniški, ir visa tai jau įvykę taip seniai, ir, jei krypsta vienon ar kiton pusės, tai akmenų gyvenimo greičiu – žmonių gyvenimuose tai neatsispindi, jie per trumpi… Tie, kas žino mažai, situacijoje nesusivokia, tie yra naudojami ir visada dirba kam nors, dažniausiai visai to nežinodami. Tie, kas žino daug daugiau, varo savą politiką, kuri irgi, dirba, vis tiek, vienam ar kitam projektui… Projektus kuruoja tie, kurie turi rankoj planus, einančius bent jau iš vieno tūkstantmečio į kitą, nes, kaip Volandas sakė, ką tu žmogus įsivaizduoji esąs galingas, jei tu net nežinai, kas tau nutiks šiandien po pietų ar net sekančią akimirką… Galiausiai, kaip Bartini ir sakė, žaidžia progresoriai su konservatoriais, baltieji ir juodieji ir iš jų sudarytos konfiguracijos, pvz: baltieji konservatoriai stabdo juodųjų progresą ir pan. Žinoma, juoduosius konservatorius ar baltuosius progresistus jau yra sunkiau išskirti pagal jų veiklos rezultatus, tai gali būti daugiasluoksnės kompozicijos, vykstančios etapais, kurių metu gėris gali dirbti blogiui ar atvirkščiai – žmogučiai žemėje ne tik tikslų nežino, bet ir rezultato kaip po tokio atpažinti nesugeba. Tam reikia užaugti, o kaip tu užaugsi, nežinodamas kur prisidėti, ko vengti, ką daryti ir kas yra negerai?
Tik širdies balsas, tik vidinis gidas – siela, tik įgimtas gėrio ir blogio supratimas, teisybės, pusiausvyros, mato – kada gana – pajautimas gali pagelbėti.
(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga

„Per kelis sekančius metus, tiek žmonės, tiek mokslas pamatys, jog visa ta pozityvi savimotyvacija, sėkmės vizualizacija ateityje, savęs tikinimas, jog esi gražus ir mylimas ir pan. kai tuo tarpu tavo gyvenimas griūva, visas šitas bereikšmis žodžių srautas yra ne kas kita, kaip pajamų šaltinis įvairiems guru, kurie iš viso to propagavimo gyvena labai gerai. Nes, turinys to, ką savo smegenims sakome, yra visai nesvarbu. Svarbu emocinis tikrumas, jo pasikartojimas… Mūsų smegenys reaguoja į žodines komandas, taip, tai liūdna tiesa: kai kažkas kartojama, nauja jungtis smegenyse stiprėja, kol sugeba nukonkuruoti seniau susiformavusią jungtį, pakeisti ją ir pakeisti mūsų elgesį – teoretiškai…
Problema tik, jog sąmoningi kartojimai jokiu būdu negali lygintis su kartojimais, vykdomais mūsų pasamonės, ir su jų įtaka. Todėl žinant, ko primesta į tavo pasamonę nuo pat vaikystės ar dar ankščiau, visai nekeista, kad tavo diena eilinį kartą sužlunga, kad ir kokią pasisekusią tu ją sau į veidrodį kasrytą bekartotum ir bevadintum… Pirmiausia reikia prasibrauti į pasamonę ir ten padaryti tvarką. O prasibrauti galima tik prasiveržus pro užmaršties barjerą… Ir mąstymas žmoguje turi tapti daugiadimensiniu vietoj mokslinio linijinio, kitaip nieko nebus“.
Čia jau Olga Jahontova – Kharitidi, ji išmintį irgi ne iš knygų bet iš žinančių žmonių rinkus. Dar viena bėda, jog per kalbą ją perduoti kitiems yra labai sunku: „neįmanoma klausyti kito žmogaus kalbos ir išlikti objektyviai stebinčiu realybę. Kalba ir dalinis apakimas yra dvyniai. Ir išankstinis nusistatymas, nenutrūkstamas viso ko vertinimas yra jų mažieji broliai – visa tai eina kartu, taip jau žmogus sutvarkytas. Žmogus, įvaldęs kalbą, man primena vaiką, kuriam padovanotas žaislinis traukinukas, ir jis taip juo susižavi, kad pamiršta užaugti… Ir, jau būdamas suaugęs, jis vis dar nežino nieko kito, kaip tik ropoti ratais, sekdamas traukinuką jo kelyje į niekur. – Kai suaugęs žmogus netgi dar nežino, kaip pasikeisti apatinius, tai jau nebe simpatiška!… Tikėti, kad žodinis realybės aprašymas yra vienintelis būdas jai išreikšti yra tolygu tų pačių apatinių nešiojimui metai iš metų“.
„Meilė tarp dievų ir žmonių egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Kodėl, manot, tiek daug žmonių šitaip aiškiai jaučia, jog jų sielos antra pusė yra labai arti, bet niekada jo taip ir negali surasti? – Nes jie paprasčiausiai neatsimena kontaktų su tuo, su kuo kontaktuoti, kaip jie yra išmokyti, neįmanoma. Ir tokiu būdu meilė kažkam anoje pusėje – kitoje realybėje – sugriauna čia daug gyvenimų. Žmogus neprisimena, nes neleidžia sau prisiminti. Ir nėra taip, jog jie nenori prisiminti meilės džiaugsmo, jie tik bijo prisiminti tą savo dalį, kuri šitokį džiaugsmą jaučia. Baimė žmonėse tapo didesnė už meilę… Ir tokioj situacijoje kenčia jau ir dievai, ne tik žmonės.
Tikras priešas, pastoviai mus apiplėšiantis, yra mumyse. Tampame tokiu patys prieš save, kai protas ima nusikalsti prieš širdį, kai žmogus užspaudžia savo jausmus, savo prigimtį, savo atmintį… kai žmogus kovoja su savo prigimtim. Tik kai mes prasiveršime pro vis šitą neigimą, mes tapsime tiek gyvi, kad mylėsime, meilę sugebėsim jausti ir ja dalintis be baimės.
Prievarta ir blogis pasaulyje ateina iš savo prigimties neigimo. Tiksliau, atsisakymo prisiminti, jei kas su tavim atsitikę. Žmonės visą laiką apsimetinėja, prieš kitus, prieš save, netgi sapnuose… Protas žmoguje yra labai įsigalėjęs – jis sukuria neįtikinamiausius įsitikinimus, užrakina žmogų (jo užsispyrimo pagalba) mažyčiame apskritime to, ko jisai tikisi… Skausmas irgi gali laikyti žmogų surakinęs.- Praeitį reikia užbaigti, nes psychė yra tai, kas prisimena save kaip kūną ir visus jo nepabaigtus reikalus, ir ji pasijus ramiai, kai jos fizine egzistencija bus pasirūpinta pilnutinai, kai ten nelieka skausmo, liūdesio, ilgesio… tada psychė gali drąsiai prisiminti save pilnutinai ir imti gyventi kitur… Tokiu būdu limbo, pereinamoj būklėje neliekama amžiams. Niekas nelieka.
Jei galima būtų pasišnekėti su sena visko mačiusia varna, ji pasakytų: taigi, tu nori sutaikyti praeitį, ateitį ir dabar? – tai gali daryti tik esantys fiziniame kūne. O kai kūno nėra, tai nelieka ir laiko kontiniumo – jo niekur nebe rasi, jis pasidaro neegzistuojantis – sveiki atvykę į nelinijinę realybę.
Mes varnos, žinome geriau, kaip visata sudaryta. kai šnekiesi su varna, tu matai tik vieną varną, vieną veidą, manai, kad jis atskiras, individualus… O aš, savo ruožtu, atvirkščiai, visą laiką jaučiu, egzistuoju visose varnose ir vienu metu. kai viena varna patiria kažką, visos kitos varnos tai sužino tuoj pat. Kiekvienas kiekvienos atskiros varnos potyris, užfiksuotas visos varnų istorijos bėgyje, yra kiekvienai varnai prieinamas… Taip bus ir žmonėms, kai jie pasieks varnų lygį.
Ar gali būti taip, jog žmonės išjungti? Užšalę, sustingę, jų savigynos instinktams įsijungus? Ir puolimu ar bėgimu – t.y. savigriova ar ekscesais, ribų nejautimu – jie nesąmoningai bando save iš to sustingimo išjudinti, vėl įsiūbuoti? – Kai iš tikro pabudinti juos gali tik meilė, džiaugsmas, vėl supulsavus juose laimė… Kaip toks sustingęs žmogus atrodo? – jis niekada nebendrauja su aplinka, jis ją tik stebi, šypsosi, seka debesis akimis, džiaugiasi vakaro šiluma, saulės spinduliais, liečiančiais jo veidą… bet jis niekada nepasiūlo savęs realybei, kaip kažkas, kas galėtų būti pamatytas, pajaustas, su kuo būtų galima kontaktuoti,,, panašu, jog toks žmogus negali prisiminti savęs pilnai, jis tik laukia ir tai yra viskas, ką jis apie save atsimena, ir jo psychė tik tokį jį ir atkuria…
Pradžioje buvo tik laimė. Ir tik tada radosi pasaulis, ir viskas pasikeitė. Pasaulis teigia, jog „laimė yra prarasta“, bet tikrumoje tai yra tik žaidimas žodžiais, nes laimė niekur nedingo. Tiktai kai pasaulis sukūrė prarasto rojaus iliuziją, dievams teko sukurti meilę., tik tada dievai, žmonės, stichijos galėjo patirti laimę vėl, iš naujo, apėję pilną ratą ir grįžę į išeities tašką – bet, kelionė buvo verta keliauti, nes dabar mes turime dar ir meilę, ir ji daro laimę dar saldesnę… kadangi žmonės mirtingi, jie brangina meilę labiau, dievai to iš jų mokinasi…

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis

Kai dvasia stipri, tai žmogaus ne tik kad negalima užmušti, jo nėra prasmės užmušinėti. Geriau užburti, iškreipti jo kūną… Dvasiniai vyrai į falą žiūrėjo, kaip į svetimą elementą ant savęs.Čia prisiminkim, kaip Zacharijus Kabalos knygoje aprašo tai, kas atsitiko, kai Ieva paėmė iš Zmijaus obuolį, atskiriantį blogį nuo gėrio (XVIa. tekstas): Ieva atsikando tik gabaliuką, likusį obuolį atidavė Adomui. Tas kvailys surijo jį visą ir pasekmės buvo baisios. Kad jam dalis užstrigo ant visai gerklėje, tai čia dar mažiausia bėda. Adomas akimirksniu apžėlė plaukais, jo penis tapo milžinišku, o ant paties jo galo radosi juodas nagas. Tada jis visai sužvėrėjo. Ieva nuo jo kuo greičiau pasislėpė už medžio. Adomas metėsi ant asilės, jai pasekmės buvo liūdnos, toliau sekė dar keletas gyvūnų, įskaitant dramblį, ir tik tada jis, nurimęs, užmigo. Tada Ieva, Dievo vadovaujama, 9/10 jo penio nupjovė, paliko tik 1/10 dalį, o velnias tuo metu suvaitojo iš skausmo. Nupjauta penio dalis įšoko į Ievos vandenis, išniro kaip klitoris, o po to gimė Kainas. Adomas atsibudo, atrodydamas, kaip dabar vyrus įprasta matyti ir „vis išaugantis jame šėtono augalas mušė jį kūlokais“ arba „iš jo vis išaugdavo gyvatė, zmijus“.
Katalikų kabalistai XVIIa. rašė kiek kitaip. Kalba ėjo apie Adomą ir Lilith: pirmiausia Dievas sukūrė du belyčius sutvėrimus, paskui sugalvojo, kad kažko trūksta. Tada jis pasėmė iš Lilith tarpkojo kažkiektai molio ir padarė iš jo genitalijas Adomui. Mito, jog du yra daugiau, nei vienas, dar nėra. Čia vienas ir du yra lygūs. Po puolimo, rojus ir visa jame, po truputį leidosi per orą, vandenį, į žemę. Bet Adomas tada radosi vienas, nes Lilith nenusileido iki tiek toli, ji tapo subtiliu Adomo dvasios kūnu, liko sklandyti jam iš viršaus. Bet žemėje negerai žmogui būti vienam… tada padaryta Ieva. Per Ievą Adomas susidūrė su laiku: vaikų gimimas, anūkai… Lilith su laiku jo nebūtų supažindinusi. Herojus mituose žūva būtent per Ievą, žemišką moterį, materiją – jos jam reikia vengti. Kai dvasinė jo moteris simbolizuoja savęs pažinimą, susijungimą su savim pačiu, brandą, reiškia, jog žmogus priima pats save: vidinis misticizmas.
Ekleziastas: „žiūrėdamas į pasaulį savo dvasios akimis, matau ten moterį, didesnę už mirtį“. Stebėtina, jog tai įrašyta Biblijoje! „Jos širdis tvirta, rankos kibios.“ Kodėl? Juk galima pasakyti papraščiau, kitaip, pvz: moteris – gyvybės šaltinis ar panašiai. Kodėl moteris tokia pavojinga?- Viskas, ką žinome apie moteris iš realybės, mums netinka. Tinka tik moteris, kurią sutinkame sapne arba pasakoje. Ir čia mūsų problema – gyvename pozityvistinėje civilizacijoje, rodėl realybė mums realesnė už sapnus ir pasakas… O buvo laikai, kai laisvai buvo vaikštoma tarp visų trijų plotmių.
Žemiška moteris – žemiškiems dalykams, Mūza, Lilith gyvena idėjų pasaulyje, savęs nedalindama. Vyras save dalina… Alchemikas – nebe dalina. Jis jau irgi pirmiausia randasi idėjų pasaulyje. Alcheminis auksas harmonizuoja. Ieva, kuo gražesnė, tuo su baisesne baisybe ji surišta – drakonu, pabaisa… Vyras dažnai susiduria su dilema pasirinkti tarp dvasinio ryšio su Lilith, ar kūniškų ryšių su Ieva. Lilith gali suorientuoti vyrą į dangišką lygį, jei jis žavisi moterim, gyvenančia dvasiniais dalykais, kaip riteriai kažkada garbino savo Damą. O kai vyrai žavisi Ievomis, tai vyrai žūva, nes ji netinka prie herojiškos vyro esmės – jis  prapuola galutinai. Joms iš vyro reikia vieno – jo falo. Taip vyras tampa savo falo tarnu ir aptarnautoju, o jisai – jo ponu. Galima suprasti, kodėl riteriai kastruodavo save arba leisdavosi kastruojami… Riterių degradacija į džentelmenus pasireiškė žemiškos moters išraiškos garbinimu. Jeigu XIXa pradžioje romantikai dar žinojo moterišką pradą kaip viską prarijantį, ištirpdantį, sunaikinantį, tai jie paskutiniai tėvų sūnūs gal dar ir buvo. Toliau visi geri ir gražūs vaisingos moters, dosnios motinos epitetai – yra buržua vidurinės klasės svajonė, įtvirtinta ir religijos, kurioje šlovinamas idealus motinos įvaizdis. Žinoma, motinų sūnūs niekada nei užauga, nei tampa savarankiški, o ir moteriai sūnūs mylėti paprasčiau, nei vyrą.
Kas buvo pirmiau, išnyko dvasinė stiprybė ir nemirtingumas ir tada buvo pasakyta „veiskitės ir dauginkitės“, ar per „veisimosi ir dauginimosi“ pagundą dvasios amžinumas kaip tik ir išnyko, buvo tokiu būdu sunaikintas?
Bet grįžkim į Antiką. Dioniso misterijos atjungdavo žmones nuo jų penio ir pratino prie falicizmo: prie būsenos, prilygintinos tai, kai penis stovi visą laiką, prie tokio energijos lygio kūne. Pratino žmones tokioje būsenoje ištverti, gyventi, o ne įpulti į ją akimirkai ir tada vėl siekti sekančios, lytiniuose sąntykiuose. Moterų atvejis analogiškas. Sujaudintų genitalijų šauksmas kaip gyvenimo energijos lygis. Tada galima gyventi dvasia, o ne kūno šaukimais. Motinos religija, mėnulio religija vyrą laiko instrumentu, falu. Todėl toks žmonijos išlaisvinimas yra ne Motinos religijos naudai – Dionizas buvo jos nekenčiamas. Jautis – dionizo gyvūnas, korida pakartoja titanų atliktą Dionizo medžioklę. Vyno kultas radosi, kai iš panerotizmo liko tik seksualumas. O ir iš paties vyno neliko nieko – žuvusio jaučio kraujas, pvz, buvo vienas iš vyno elementų… Bet vis tiek, iš šio taško pažiūrėję, galime imti įsivaizduoti blaivybės žalą ir kodėl blaivybė propaguojama. Blaivybė atnešė su savimi tragišką gyvenimo jausmą. Vynas nešė žmonėms ekstazę, kai jie jos savaime pastoviai nebe jautė. Alkoholis – grūdinių kultūrų, Demetros produktas – jau iš kitos operos.“
(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as