Kriaušių metas

1
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… V dalis
2
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… IV dalis
3
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… III dalis
4
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… II dalis
5
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… I dalis
6
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. IV dalis, pabaiga
7
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. III dalis
8
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. II dalis
9
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. I dalis
10
Kaip valdžia išlieka valdžioj. V dalis, pabaiga

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… V dalis

Turbūt pats įdomiausias interviu su J. Golovinu įrašas yra tas, kur jis pasakoja apie jaunystėje, kažkur apie 1953 metus, lankęsis ir gyvenęs Vologdos srityje – nors, sako, visoje Rusijos šiaurėje buvo panašiai, kaip jis pasakojo – gyventa kaimo pakraštyje bobulių, visiškai ir absoliučiai neįsirašiusių į tarybinį laiką ar tarybinę sąntvarką… Staliną dar buvo girdėję, o apie Leniną ar kątik praėjusį karą – nieko. Nemokėjo rašyti ar skaityti, elektros joms trobelėje nereikėjo, ji tik trukdė… Už tai į mišką išėję, kalbėjosi su medžiais ir krūmais, nešė lauknešėlius akmenims, lankė apleistas bažnytėles ar apgriuvusius vandens malūnus ir ilgai klausinėdavo juos naujienų. Koks nors Jėzus Kristus joms buvo vienas iš daugelio dievybių, ir ne pats svarbiausias: kai popas bandė jas degimu pragare gąsdinti, tai jos sakydavę“palauk, aš nueisiu pas Makoš pasiskųsti, pamatysi, kuo tau baigsis…“

Dukra gaudavo „jėgą“ iš motinos, ir iš karto imdavo galėti ir žinoti viską, ką žinojo ir galėjo jinai (ir pramotė ar propramotė iki jos). O mokinasi, studijuoja, treniruojasi, matomai tie, kurie jėgos veikimo niekada ir neturės. Vyrai dar galėjo būti tose platumose žolininkais kokiais nors, ar žyniais, o moterys galėjo viską, gydė viską… Nors, būdavo nesusipratimų: ateina pas jas pagalbos prašyti, rėkia žmogus, kad girdi, mirštu, gelbėkit! O jos nesupranta problemos, sako: ko tu kape pagulėti nenori? Ten tylu, ramu, pagalvosi truputį… Kaip grybai po žeme turi grybieną, taip žmogus grįžta po žeme pabūti savo namuose – pagulėti „namienoje“, o paskui atsikelia, ir eina gyventi iš naujo, toliau. Kaip ir su Kristum buvo, į trečią dieną… – neprisitaikęs aiškiai prie mūsų laiko žmogus buvo. Nors, gal kaip tik šitai ir norėjo priminti „naujos epochos “ žmonėms.

Čia įterpsiu, kad seno tikėjimo žmonės, pvz, Pavolgyje, ir dabar, paklausti, kokį tikėjimą išpažįsta, atsako:Adomo (adamova vera), bet turbūt ne biblinį pirmą žmogų turi omeny, o kalvas – kupolus iš žemės. Dom rusiškai reiškia namą, bet dome yra ir kupolas… Žodis, matyt iš to laiko, kai gyventa apvaluose namuose ar į kalvas įskasus. Žemė, vadinasi yra namai… Tiesa, jau ir tada bobulės Golovinui sakė, kad „reikalai prastėja bežiūrint, iš kokių 50 kapinėse atgulusių, jau ir tada tik kokie 2-3 gyvieji buvo. O visi kiti – jau viskas“… Koks ten kaimynas pamirė -„išėjo po žeme pagalvoti“- Golovinas klausia, kiek jis ten galvos? – O jos  sako, po trijų dienų jį pašauksim ir galėsi pasiklausti pats… Praėjo trys dienos, o, sako „nebėra jo jau ten, išėjo…“

Kai pačios bobutės klausė, kur ji, po žeme pabuvus, eis, tai ji sakė „kur pasakys, ten eisiu“… Kas pasakys? – Neaišku. Žinios ne per klausimus- atsakymus perduodamos, jas arba žinai, arba ne… Štai tokie dalykai. Kaip ten pats Golovinas paskui jau yra sakęs, „jei esi tik užrašas kreida ant sienos, tai nutrynė tave ir viso gero…O jei esi kažkas, materializavęsis kaip užrašas ant sienos, tai nutrynė tave vienoj vietoj, o tu ėmei ir materializavaisi kitoj, ir toliau sau esi, ir niekam nei dėkui. Jei neesi „šito laiko žmogus“, tai šitas pragaras nėra nei tavo tikroji vieta, nei gimtoji terpė, nei  paskirtis – jei stovi šalimais šios epochos „gyvenimo srauto“ , turi būti arba labai galingas, arba būsi „lūzeris“, kokiu tave eilinis paprastas žmogus ir mato.

Kaip tapti stipriu ir galingu? – „tapti“ nėra žodis, reiškiantis mokinimąsi, treniravimąsi ar pan. Reikia tiesiog „grįžti į savo jėgą“, nes ji būna arba išdalinta praeityje (gyvenimuose), arba atiduota, atperkant neteisingą jos panaudojimą (pereituose gyvenimuose) ir tada, kiek jos tau dar likę, į tą realybės lygį ir gimei(nusiritai) ir kas kitiems – normalus gyvenimas, tau tolygu pragarui… Arba esi suklaidintas, ir jos pats atsisakęs, save susimažinęs, bandydamas „įsirašyti“, apsimesti normaliu. Visa tai vėl reikia susirinkti, susikomplektuoti, kas nereikalinga – atmesti, kas pradėta – užbaigti, ir tokiu būdu išsilaisvinti. Kuo labiau vėl sutampi su savo idealia projekcija amžinybėje, taip pasakykim, tuo labiau tau grįžta jėgos, galios, energija.

Kodėl serga tie, kurie gydo kitus? – nes taip lengviausia pagydyti – prisiimant sau jų ligą… Daugybė pradedančių entuziastų nesąmoningai taip sau ligas ir susirenka. Kodėl mokytojai, guru, gydytojai ir pan. sensta? – nes gyvenimas viešoje erdvėje turi kainą: mokinimas kitaip, nei savo gyvenimo pavyzdžiu, atidaro duris visiems tavo mokiniams traukti tavą energiją. Ir arba ji turi būti ne tavo, bet ateiti per tave iš kosmoso, pvz, arba ji baigsis, ir tau baigsis irgi blogai. Tas pats su gydymu: turi būti toks sveikas pats, kad visa tavo aplinkai automatiškai, tavęs veikiama, sveiktų… O jei toks sveikas pats neesi, tai ko tu kitus gydyti tada rauniesi?… Tokiu būdu liūdnai baigia ir daug populiarių aktorių, muzikantų, kitų žinomų žmonių – jų žiūrovai, gerbėjai, klausytojai, pasekėjai juos suvartoja energetiškai ir tiek.

Vienintelė paprasta išgelba yra judėti. Ir greitai – kad tavęs toj vietoj, kur kątik buvai, jau nebūtų… Jei kažką paskelbei, parodei kitiems, pats turi eiti tolyn, gilyn, augti ir stiprėti, galingėti greičiau, nei publika tave per tavo paskelbtus dalykus naudoja… Tas pats paaiškinimas galioja ir vis greitėjančiam mūsų gyvenimui – nuo susirinkto šlamšto naštos galima dar tik bandyti pabėgti, gyventi vis greičiau ir greičiau – atbėgti į mirtį pirmiau, nei tavo „kupra“ tave pavys. Tik ar yra čia kuo džiaugtis…  O su sava problematika tvarkantis, galima imti gyventi lėčiau, paskui dar apsitvarkei – dar lėčiau. Ir gyvenimo tik tie pasikeitimai galioja, kurie ateina lėtai ir beveik nepastebėti – rodosi, niekas nepasikeitė, o jei pagalvoji apie seniau buvusį laiką, tai jautiesi tvirtesnis, ramesnis, labiau susicentravęs žmogus, nei buvai tada.

Ir kažkaip daugiau supranti, aiškiau viską matai – permatai, ir priežastis, ir pasekmes ateičiai… Atrodo, kad gyveni šia diena, bet, kai išsigandęs, kad esi neurotikas be ateities, imi galvoti, tai žinai, kad kryptis, tikslai yra, kad žinai, ko nori, kad ir kaip tie norai neįtikėtinai skambėtų kitiems, jei jie juos žinotų. Taisyklė yra, jog visokios alchemijos, magijos, ezoterikos, šamanizmai ir dar kas nors panašaus randa tave, o ne tu jų aktyviai ieškai, lysdamas, kur tau nepriklauso.

Taip elgiasi smalsūs protai, mėgstantys tyrinėti, išsiaiškinti, sistematizuoti į susivedančias sistemas, viską paaiškinti, todėl vietoj intuicijos ar viduje atsirandančio supratimo, jų rezultatas būna daug teorizavimo, aiškinimo, kalbėjimo, o esmė lieka nepagauta. Klausimas lieka „tikėti ar netikėti“, kai tikėjimui vietos tokiuose dalykuose nėra, ten yra tiktai žinojimas…. Taip pat tokio tipo žmonėms galioja mados, mokslinių atradimų naujausi rezultatai – Jungas ar Eriksonas jiems jau pasenę, dabar jie jau kokią nors metapsichologiją studijuoja („Beyond Psychology“) ir kvantinę psichologiją, evoliucinę psichologiją. Reikia būti tikru knygium, kad viską spėti ištudijuoti, tik dar vis tiek, žinosi tik, kad nieko nežinai

Kai visa šita „nauja “ yra tiktai pamiršta sena, ir kažkada, tik žymiai paprastesne kalba, žmonės tai žinojo, naudojosi, tai buvo jų gyvenimas ir kitaip jie nežinojo… Ir juos dabar laiko kvailiais, išradinėja viską iš naujo, ir vis išrasti iki galo negali. O patikėti sekasi dar sunkiau.

(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… IV dalis

Žmogaus konformizmas irgi iš čia – jam sako „pirk“ iš ekrano, jis eina ir perka… Sako, „eik, važiuok, daryk, rinkis tą ar kitą, ar kad tavo nuomonė turi būti tokia ar kitokia“, ir jis, kaip užhipnotizuotam ir priklauso, eina, daro, nesustodamas net pagalvoti. Iš viso, nesustodamas. Net tie, kurie save maištautojais laiko, maištauja pagal komandą. Kad atsibusti ir iš tikro gyventi, reikia funkcionuoti realiame pasaulyje, darant realius veiksmus, tarp realių žmonių, išlaikant kuo daugiau dėmesio čia ir dabar.

A. Mišinas: visatoje pakaitomis eina absoliučios tvarkos ir absoliutaus chaoso ruožai. Kosmose vyrauja harmonija, žemė su savo gamta, vandenimis, oru irgi harmoninga. O tarpe šitų harmonijos sluoksnių esame mes, žmonės – padaryti iš kosmoso, o gyvename chaoso ruože, darome kokias tik norime nesąmones, kol mus į žemelę pakavoja pailsėti. Ne veltui, pvz, po žeme, kalvose, uolose irgi buvo manoma esant dangų. Žmonių vienintelė išgelba yra sekti harmonija, tuo, kas amžina. Pvz, Gariajevas sako, jog žmogaus DNK, pervesta į garsinius virpesius, skamba kaip dangiška muzika… Arba žmogaus baltymai, irgi. Idealiame sveikatos stovyje, aišku, nes kai įsisuka chaosas, tai sergama ir mirštama. O kas dabar vyrauja visur aplinkui ir mūsų pačių viduje? Tikrai ne harmonija, ir ne dvasingumas, netgi ne grožis… Todėl ir prie gamtos tokie netinkami palikę, ji mus atmeta. Ir kosmosui tokie esame nereikalingi. Ir kas mus nešė į šitas galeras, kaip sakoma… Reiktų gyventi arba kosminiuose laivuose, arba po žeme įsikasus (po vandeniu irgi galima), ką iki mūsų buvę civilizacijos ir darė. Katakombų bažnyčios, požeminiai miestai, aukštais ir aukštais nueinantys gilyn, kilometriniai tuneliai – žmonės ten ne slėpėsi, kaip mes dabar galvojam, jie gyveno ten, kur laikas teka lėčiau, energijos harmoningos, senėjimo procesai beveik nepastebimi.

Akademikas Bolotovas: žmogus yra ne iš beždžionės, jis kilęs iš reptilijos. Pvz, beždžionės kailio ir žmogaus plaukų sąndara yra visai kita. Vadinasi, nuplikę beždžionės neesame… O embrionui pirmiausia susiformuoja oda – netgi pirmiau nervų sistemos! Vadinasi, galėtume keisti odą kaip gyvatės? Regeneruoti nutrauktas galūnes? – gal ir galėtume, Bolotovas sėkmingai su tuo eksperimentavo. O ir chirurginiu būdu prisiūti, pvz, pirštai, priauga., jei viskas tvarkingai… Bet, kad trūkstamą organą regeneruoti, reikia, kad kūne būtų išlikusi jo energetinė holograma – sūkurinė erdvė su informacija, kurioje regeneravimo procesas galėtų vykti ir pagal kokį pavyzdį. Roplys ją panaudoja, „užsiprašęs“ iš bendros tai gyvūnų rūšiai, dvasios, esančios anapus. O žmonės nuo savo amžinos dalies atitrūkę, neturi priėjimo…

M.L. von Franzen: dabar buvo Žuvų epocha ir jai atitinkančių žmonių laikas. Visi, kas buvo užsilikę iš Avino epochos (ar dar blogiau, iš Tauro), jie šitoje epochoje netiko, negalėjo prisitaikyti, funkcionuoti, jų visas gyvenimas buvo nelaimingas ir pilnas problemų. Nes reikėjo būti ne tik „kaip žuviai- Jezui Kristui“, bet jau kaip antrąjai žuviai – lapis lazuri – Kristaus šešėlinei pusei, vad. Liuciferiu…. Tada gyvensi gerai ir visur tiksi. Nes jei esi ne toks, kaip visi, tuo metu gyvenantys, tai gyveni kaip pragare ir tiek.

Kažkokiu momentu, kai buvo laukiama Nibiru, daug kas skaitė Zacharijaus Syčino knygas, ir šitą epochų skaičiavimą Zodijako ratu atgal, nuo Tauro pradedant, atsimena… Kai praėjo Tauro laikas – du tūkstantmečiai – ir atėjo eilė Avino epochos atstovams, tie iš Tauro nenorėjo pasiduoti be kovos, žemė labai dėl to nukentėjo, kosmosas irgi… Kai atėjo žuvų laikas, buvo vėl kataklizmai, o kai Hitleris 1940 užėmė Prancūziją, sakoma, jog tuo metu Šveicarijoje gyvenęs C. G. Jungas sušukęs, jog “ prasidėjo Vandenio epocha!“… Bet kas drįs tvirtinti, jog šitas eonų skaičiavimas egzistavo visada? Kas girdėjot, jog prieš Tauro laiką buvo Dvynių laikas?- Zodiakas juk nėra kažkoks pastovus objektyvus darinys, o dar ir tiksliai iš 12 žvaigždynų… Taip, kiek mes žinom, yra dangus, žvaigždynai, saulė juda iš vieno į kitą. Bet Persų astrologijoje, pvz, žvaigždynų zodiake yra 24. O kažkur kitur jų gal įskaičiuota 32, nes pas kiniečius visko būna po 64?

Dar ne taip seniai sistema buvo aštuonmatė – 8 mėnesiai metuose,  8 apaštalai pas Jėzų Kristų, 8 Zodiako žvaigždynai rate… Ir 32 valandos laikrodžio ciferblate… Ar visada saulė judėjo šituo ratu ir šitokiu greičiu? Ar visada švietė šita, dabartinė mūsų saulė? – jei mūsų Žemė yra toras, ir galima lygiai taip pat sėkmingai gyventi tiek jos išorėje, tiek ir viduje – arba judėti, miobijaus juostos principu, per ją laike (kaip dažnai rodoma, kad visa saulės sistema juda kosmose į priekį keliaujančios spiralės ratais – gal juda ne sistema, o mūsų gyvenamas laiko/ erdvės kontiniumas?). Ir kai nuo XV- XVIa. buvo imta kalbėti apie mums ėmusią šviesti Juodą saulę, tai kur dingo nejuoda saulė? Ir kodėl buvo žinoma, jog „nėra jokios išgelbos, turi baigtis tas laikas“? – nunėrėm į toro vidų ir jame kol kas randamės, kol vėl iškilsim į išorę??… Hitleris gal tada, pvz, ne į žemės vidų nuėjo, jeigu nuėjo, o išlindo kaip tik atgal  į išorę, į kurią mes kažkada dar tik ateisim?

Gariajevas: egzistuoja tokia maža medūzos rūšis, su kuria mokslas nežino, ką daryti, nes ji gyvena amžinai- ji gyvena gyvena, paskui išvirsta vėl į embrioninę savęs versiją, ir gyvena iš naujo… Jei tai yra įmanoma, tai aišku, kodėl šitaip trokštama gyventi amžinai tame pačiame kūne, arba kūną stengiamasi išsaugoti, kol bus galima jame prisikelti… Bioroboto lygyje juk vis daugiau žmonių egzistuoja, neužaugdami, tik ant paprasčiausių kūno programų – kaip sakant, jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas eina link Mahometo… Kai visai moliusko lygis įsivyraus, gal ir žmonės tada automatiškai į embrionines versijas atvirtinės ir gyvens iš naujo, toliau be jokių dvasios kliuvinių?

XXa. pradžioje Maskvoje buvo tokia šviesuolių draugija, kuri rinkdavosi Paškovo namuose (nuo jų stogo Volandas su kompanija paliko iškankintą Maskvą, jei atsimenat), ten Ciolkovskis, Vernadskis, kiti garsūs vardai buvo nariais. Jų tikslas buvo „surinkti iš ionų visus kada nors gyvenusius žmones ir juos vėl atgyvinti“. Todėl ir rodėsi reikalingi kosminiai laivai, ir kiti technikos pasiekimai – žemėje jie visi kartu gi nebūtų sutilpę… Įdomu, iš kur jie tą idėją buvo pasigavę? Ar tikrai, dalis žmonijos – tam tikra rūšis, pvz, žuvų epochai priklausanti – kitos gyvenimo erdvės ir kitokio gyvenimo galimybės, kaip tik šitų, fiziniame kūne ir mūsų žemėje, neturi? -Nes, kol materijos dar buvo tik pradmenys ir didžiuma žmogaus laikėsi dvasioje, tai nei jiems tų kūnų taip labai reikėjo, nei jie dėl jų sielvartavo – materializuodavosi sau kitą ar kitokį, jei ką, ir visas reikalas. Žaidė tokių pačių pusiau permatomų kompanijoje permatomais idėjų atvaizdais, nebuvo iš niekur atėję ir nekeliavo į niekur, irgi.

J. Golovinas vis nepavargdavo priminti, jog „antikinis pasaulis mirties nežinojo“, tai jis turėjo omenyje, jog antikinis pasaulis buvo kaip tik toks, daugiau iš dvasios, ir labai dar mažai iš materijos… Kai netekti kūno buvo kaip nusikirpti plaukus ar nagus – ataugs juk vėl! Kai idėjos materializuoti nereikėjo, visi ją matė ir taip, idėjos stovyje…

Antikinis – reiškia, jog po jo atėjo vanduo. Ir žmogus tapo su hidra, gyvenančia jo viduje – vandeniu…

(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… III dalis

Neseniai girdėjau labai keistą klausimą: koks Jėzaus Kristaus herbas? – Nes visi esame iš kažkur, visi turime vieną ar kitą simbolį, žinom jį ar ne, kitaip nebūna. Jėzus ir pagal motiną, ir pagal tėvą – jos sužadėtinį Juozapą- yra iš Dovydo giminės, vad. jo simbolis – arfa. Dangiškų amžinybės sferų skambesys! (Dovydo žvaigždė yra Saliamono ženklas, nepainiokit)… Arfa dabar yra tapusi tiek nebe svarbi mūsų civilizacijoje (kaip ir objektyvūs gamtos dėsniai), kad net nesinori jos reikšmingumu tikėti, kad ir senovėje buvusiu. Ale kaip visada, ima „atsitiktinai“ pasitaikyti kitų šaltinių, patvirtininčių, jei ką patvirtinti reikia. Pasitaikė paskaityti G. Tymnetagino knygą „Sarni Nai saugotojai“(tai jau antroji jo knyga, gaila, pirmos neturiu). Autorius jau daugybę metų blaškosi po šiaurės Uralą, Sibirą ir Altajų, tyrinėdamas ir rinkdamas šamaniškas tradicijas. Kadangi pats pusiau iš sentikių, pusiau iš vietinių, tai sužino dalykus, kurie svetimiems nepasakojami, pamato, kas kitiems nerodoma. Knygoje aprašyta, be kita ko, kaip su didžiausiais atsargumais ir ilgiausiom ceremonijom, ilgą laiką jį vedė miškais ir mėtydami pėdas, į kaimelį, kurio gyventojai rūpinasi didelės moters statula, esančia kalvos požemyje iš senų laikų. (iš čia legendos apie „aukso bobą“?).

Kai, po ilgiausių procedūrų ir jį atvedė prie jos, ji pasirodė panaši į milžinę motiną, prie kurios kojų glaudėsi maži žmonės, o suaukoti dovanų, gulėjo įvairūs muzikos instrumentai. Ir jų centre – arfa. Mat muzika – virpesiais – valdomos ir moduliuojamos energijos – buvo senesnės civilizacijos pagrindas. Jų pagalba buvo daroma viskas – statoma, gydoma, keliami svoriai, skulptūrinamos formos, pjaunama ir lydoma, puolama ir ginamasi… Buvo kuriamas stovis, greitis, forma ir ypatingos erdvės.

Kad tai yra pamiršta, dar ne didžiausia bėda. Žymiai blogiau, jog mūsų energetika tiek apkrauta neigiamais faktoriais, yra tokių žemų vibracijų, jog net artintis mums prie tos senos civilizacijos palikimo yra mirtinai pavojinga – aukštos energijos mus akimirksniu suplėšytų gabalais – automatiškai iš karto ėmę keisti pagal save mūsų energetiką. Kai seniau bendruomenei dar buvo lengviau aukštą energetiką išlaikyti, individualią paklaidą ištaisyti, jei koks nors „virusas“ rasdavosi… O dabar kiekvienas turim ginti, stebėti ir koreguoti pats save. Reikia ne tik pasąmonę sijoti, bet ir turėti stiprų energetinį apvalkalą – kitaip pasveikusį, tave pasaulis tuoj pat suvartos: mirę ar leisgyviai mirti bijo, jie visom teisybėm ir neteisybėm kabinasi į gyvybę, kokia tik šalimais pasitaiko… Žodžiu, vampyrų neatsiginsi.

O jei stiprios apsaugos nėra, bet ir viduje esi skylėtas, tai aplinka, sujungtų indų principu, tuoj sumeta į tave visokias savo atliekas, kaip į šiūkšlių dėžę. Ir dar pagiria tave, koks esi geras, pasiaukodamas nueiti į dugną kitų labui. A. Mišinas apibendrina taip, jog „žmogui reikia ne vaistų ar operacijų, jam reikia virpesių, sukuriančių teisingas – koreguojančias- erdves mūsų kųne, ir tada kūnas toliau tvarkosi pats. Homeopatija (kuri yra vaistas ne iš kažkokios medžiagos, bet tik jos energetinis nukopijavimas vandeny) užpildo žmogaus energijoje esančias skyles, o statinės (ir toroidinės) elektros bangos (kurias daug kas įtaria, jog seniau generavo, pvz. bažnyčių pastatai) išnaikina, jei tavyje auga kažkas, kam augti nepriklauso. Ir apvelka tave elektriniu apvalkalu – kuo didesnis (statinės ) elektros rezervas žmoguje, tuo daugiau jame sveikatos… Ne dievas yra elektra, bet elektra, kuriant dabartines religines konfesijas, buvo pavadinta dievu, suvesta į dievą – todėl jis atvaizdo neturi ir vaizduoti jo nereikia. Geometriniai raštai, reikalą išmanant, yra žymiai efektyvesni už kokius ten paveikslėlius ant sienų ar skulptūras.

Irgi įdomu, jog M. Eriksonas buvo realistas, jis neturėjo tikslo padaryti pacientą idealiu. Jis tik stengėsi, kad pas jį atėjęs žmogus taptų adekvatus dabartinei savo situacijai, ir kad turėtų galimybę – perspektyvą – sėkmingai funkcionuoti ateityje. „Adekvatus reagavimas į gėrį ir blogį ir yra gyvenimo džiaugsmas“. Praeitis, ištakos, kaip pacientas tapo, kokiu tapo, jo nedomino…. Toliau jis pabrėžė, jog viskas susiję: žmogus negali būti nelankstus kokioje nors vienoje srityje. Nelankstus yra nelankstus. Tą patį teigė ir L. Ron Hubbart:“viskas tarpusavyje susiję. Jei bijai šunų, tai bijai ir gyvenimo, ir meilės ar sąntykių su žmonėmis, bijai sėkmės ar materialinių gėrybių turėjimo… Bijai prisiimti atsakomybę ir iš viso, būti.“ – Tiesą sakant, kodėl vis sakoma, jog žmogus darbą su savim turi daryti pats? – Už tai, kad turi. Niekas kitas to už jį nepadarys…  Yra daugybė mokytojų, kurie mano, jog paskelbs tiesą pasauliui, pasaulis tai iš karto atpažins ir pripažins, ir viskas tuoj pat pasikeis į gera ir ant visai. Deja…

M. Eriksonas :“pacientas ateina su savo pasaulio supratimu, savo požiūriu, netgi savomis žodžių reikšmėmis. Jei su juo nekalbėti jo kalba, jis paprasčiausiai nereaguos. Pacientą pagydo ne daktaras, taip pat sveikimo procesas nevyksta erdvėje tarp daktaro ir paciento, ką labai mėgsta teigti psichoterapeutai. Sveikimas vyksta paciente. Daktaras turi ne skelbti ir aiškinti, bet manipuliuoti pacientu taip, kad jis susiprastų pats, kad pergyventų kelią iš senos būsenos į naują samoningai…“ Tokių terapeutų, kurie yra ne savo „ego trip“ būsenoje, bet suinteresuoti stebėti pacientą, kuo ir, ar iš viso, kuo nors gali jam padėti, yra labai mažai. Ir, nors Maria Luiza von Franzen teigė, jog „dievas mumyse yra procese, jog jis vystosi“- (ir tai turėtų būti visa mūsų viltis?!) – bet žmonių, kurie nesustabarėję, kuriuos jų nesąmoningos reakcijos nelaiko sugniaužę geležiniuose gniaužtuose, ir kurie sugeba galvoti, dirbti, stebėti save ir keistis, irgi yra nedaug…

Tai yra, tokių, kurie ne tik deklaruoja, kad nori ir sugeba, bet ir iš tikro sugeba, dirba, keičiasi. Galima siūlyti kokio tik nori tobulumo programas – tik nuo paties žmogaus priklausys, kiek jis iš tos programos sau pasiims, išbandys ir, to pasekoje, pajus rezultatą. Daug dvejojančių, abejojančių, situaciją bandančių įvertinti pagal savo turimą ribotą supratimą, ir pasiūlymą atmetančių… O pasaulis tuo tarpu ritasi į bedugnę dieną naktį nesustodamas, ir proceso pagreitis tik didėja.

M.Eriksonas, žinomas kaip hipnozės įtvirtintojas psichoterapijoje, pats buvęs geru hipnotizuotoju iš prigimties, ir , jo praktikuojama, šitokia terapija labai išpopuliarėjo. O mes iki šiol nelabai net žinome, kas ta hipnozė yra… Nebūna taip, kad čia esi visiškai nehipnotizuotas, o čia, žiūrėk, tave jau užhipnotizavo ir tu – giliame transe įkritęs. Ne, griežtų ribų nėra, yra daug palaipsninių, tarpinių būsenų, švelniai pereinančių iš vienos į kitą… Dažnai jų visai nepastebime – skaitome, įsigilinę, svajojame, žiūrime tv ar kompiuterio ekraną, ir jau esame lengvame transe, priklausomai nuo aplinkybių ir konkretaus žmogaus. Bet, transe esant, informacija eina tiesiai į pasąmonę – taip mus programuoja tv reklamos, įtakoja tai, ką skaitome, ko klausomės, apie ką pasvajojam… Viskas gerai ir gražu, lengvo transo būsenoje žmogui lengviau gyventi su savo neurozėmis, pasaulis aplink rodosi paprastesnis… Galima netgi teigti, jog dabar žmonės Vakaruose praktiškai gyvena transe pastoviai, nuo ekrano prie ekrano, muzika užlietom ausim – vaikšto atvirom akim, bet jų sąmonė miega, o pasamonė juos valdo net be pauzių, ištisai.

(bus daugiau)

.(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… II dalis

 

Gurdžijevas sakė, jog gyvenime esame tapatūs arklio traukiamam vežimui. Tik klausimas, ar esame vežimas -kažkieno kito veiksmų pasekmė, ar arklys – patys esam priežastis? – Kai reiktų tapti vežėju – sugebėti apžvelgti ir valdyti procesus…

Maria Luiza von Franzen (ir kiti jungianizmo teoretikai) teigia, jog „mumyse gyvena dievas (archetipas? Žuvis?), ir tai ne mes norime miego ar esame alkani, jaučiame troškulį, tai daro tas dievas mumyse“. Ir „kad mes neužmiegam, jei dievas mumyse nori būti nubudęs“… O toks rusų alternatyvus fizikas A. Mišinas teigia, jog esame „elektra, gyvenanti per biorobotą, kuris visko (ir per daug!) iš mūsų reikalauja “ – kuris variantas jums labiau patinka?

Dar sentikiai Rusijoje naudodavo maldoms formulę „dievas ir šv. Trejybė“, kas yra visai kas kita, nei trejybė kaip „tėvas, sūnus ir šv. dvasia“… Masonų pasigriebta ezoterinė trejybė yra „mokinys, pameistrys, meistras“, kas praktiškai atitinka Gurdžijevo mokymą…

O iki XVIa. bendruomenėse, kurias dabar vadina „sentikiais bezpopovcais“, bet galime sakyti ir „vedinio tikėjimo“ ar „roistai“(nuo rojaus), jiems buvo aišku, jog „gimstame su viena dvasia, vaikiška (ir tą pačią pribuvėja rūpestingai surenka), pauglystėje gaunama bendruomenės dvasia – kai prisiimamos pareigos, atsakomybė, dalyvaujama bendruomenės veikloje, ir, jei gyvenimas nugyvenamas teisingai, gerai, pilnai užbaigtas, tada mirštant gaunama trečioji – tėvų ir protėvių dvasia – tampama nemirusiu, bet gyvenančiu toliau anapus ir padedančiu saviems iš amžinybės, saugančiu juos ir globojančiu“…

Tam bendruomenė ir buvo reikalinga, kad padėtų individui sėkmingai pereiti gyvenimo ciklą ir išeiti pas protėvius. Gimsta čia iš naujo tiktai tie, kurie reikalų neužbaigę, gyvenimo negyvenę, žemiškų turtų nepaleidę, artimų iki galo nemylėję, dar visokių norų kupini. Ir nėra kuo džiaugtis reinkarnacija, nes esi tada nelaimėlis. O dabar dar ir esame visi po vieną šito pragaro, vadinamo pasauliu, akivaizdoje. Iš jo išeini ne tam, kad sugrįžtum. Stengiesi, kad pagaliau išeitum ant visai.

Po mūsų čia lieka mūsų įvairūs fantomai – kūriniai, menas, atmintis… Nuotraukos, paminklai, pavadinimai… Lieka mūsų „traumų dvasių“ sąnkaupa – tas dievas, už mus gyvenęs, kurį mes tik nupenėjom dar labiau, jei nieko nedarėm, kad jis suliesėtų ir sunyktų – ir jis laukia, kada gimsim vėl, kad vėl į mus įšokti… O yra žmonių, kuriuose tik tiek ir yra iš viso – tik tas nupenėtas dievas – tai jie neišeina į niekur ir iš naujo irgi negimsta – klajoja pažeme ar prisiplaka prie kokio nežinančio gyvo žmogaus, bando gyventi per jį…

Per hipnozes ir regresijas tai dažnai ir paaiškėja, esu bandžius šita tema jau seniau rašyti.  Miltonas H. Ericksonas buvo sekantis labiausiai įtakingas psichoanalizėje/terapijoje žmogus po C.G.Jungo, ir būtent hipnozės naudojimu šitoje srityje – tuo būdu jis šnekėdavosi su paciento pasąmone ar tuo, ką tenai rasdavo: pasamonė gali žmogų ginti, gali pastebėti, atvirkščiai, ko sąmonė nepastebi ar ignoruoja; pasąmonė gali galvoti apie viena, kai sąmonė galvoja apie kitą… Nes ji turi savo interesus, atmintį ir supratimą, gali kontroliuoti žmogaus fizinę veiklą, apeidama sąmonę ir jos nepasiklausus. Taip pat ji gali komunikuoti su aplinka ir reikšti idėjas, sąmonei to nepastebint ir nežinant… Todėl kūno kalba patikimesnė už žodinę, todėl žmonės kalba viena, o daro kita, patys to nepastebėdami. Kai aplinkiniai galvoja, kas čia toks per netikęs žmogus, o jis tiesiog ne pats save valdo, bet jame pasamonė tvarkosi kaip norėdama, pagal aplinkybes.

Konsepcijos, kategorizavimas, išankstiniai įsitikinimai, aklumas tam, kas akivaizdu – sąmonės darbas ir teritorija. Pasamonėje visa tai neegzistuoja, todėl joje viskas paprasčiau, ne taip iškreipta ir artimiau objektyviai realybei – pasamonė yra labiau vaikas, tiesioginė ir laisva nuo civilizacijos normų: kai žmogus sako, ką galvoja, nesusimastydamas, jis veikia kaip vaikas su neišvystyta socialine sąmone. „Franc and free“.Bet pasąmonė automatiškai ir gina žmogų, jei kažką suprasti ar sužinoti jam būtų per daug traumatiška. O ir pacientą M. Eriksonas apibūdina kaip „žmogų, bijantį tiesos“(apie save sužinoti, pvz). Todėl, ką pacientas kalba, tai yra viena, bet reikia jį stebėti, kad suprasti, kokia yra jo pamatinė problematika – ką jis stengiasi paslėpti tuo, ką sako, ar ką išduoda jo laikysena, kūno kalba.

M. Eriksonas stebėti sugebėjo kaip reta kas, ypač kai po antro poliomelito persirgimo atsidūrė invalido kėdėje, ir jo gyvenimo ritmas sulėtėjo automatiškai. Iš kitos pusės, jis nugyveno ilgą ir kaip reta produktyvų gyvenimą, vos ne iki pat mirties dirbdamas su žmonėmis nuo ryto iki vakaro ir be išeiginių… Jei susimastytume, kokia padėtis pasaulyje dabar, tai matytume, jog kas seniau vadinta „vaiko sąmone“ ir buvo etapas, iš kurio būdavo išaugama, tai dabar ji, prikrauta visokių traumų šlamšto, ne tik nuskęsta į pasąmonę, bet vietoj jos žmogui socialinė sąmonė nebe išsivysto, jis greičiau lieka dideliu vaiku, valdomu ne proto (iš sąmonės), bet tiesiog, valdomas pasąmonės, ir pats sau jau jokios įtakos nebe turi. O smegenys, aktyvuoti Liuciferio (nemaišyti su protu), padaro juos dar ir egoistiškais individualais, smalsiais, neetiškais ir naujumo (progreso) bei technikos dievams besilankstančiais…. Nes kitaip gyventi gi neįdomu! – Ir niekas neprisimena perspėjimo, jog „smalsumas pražudė katę“…

Žodžiu, gyvename įdomiau, nei senosios bendruomenės, apie kurias vis kalbu, bet jos su mumis nesikeistų! Žmogus su neapsunkinta visokiom problemom vaikyste, užauga sveikas, gyvybingas, jam viskas sekasi. Bet kaip augti tokioje vaikystėje, kai tave augina ne visas kaimas, ne giminė su tetos ir dėdėm, netgi nebe seneliai, o du pasimetę, užimti, pervargę – dažniausiai patys dar neužaugę ir savo problematikos pilni -tėvai?… Ir netgi du tėvai šiandien jau yra daug! Dažniau pasitaiko tik vienas…

Geriausiu atveju vaikai užauginami geručiais, švaručiais, paklusniais „mažais suaugusiais“, kurie supratimo neturi apie pasaulio realybę, nėra jai pritaikyti, gyventi nepasiruošę, ir, netgi neturintys tam energijos… Iš jų išeina geri mokslininkai, chirurgai, profesoriai, teoretikai, bet kokia reali iš jų nauda pasauliui? – O dar ir pasaulis, veikiantis pagal realybės dėsnius, jiems rodosi nešvarus, netvarkingas ir, svarbiausia, neteisingas! Ir jie puola jį skubiai išvisų jėgų taisyti.

Fizikas A. Mišinas sako, jog objektyvios realybės ir jos veikimo principų vaizdą susidaryti galima pačiam, pasistengus, susirankioti, bet kas iš to? Dabar niekas pagal tai nefunkcionuoja, o mažiausiai – mokslas ir technika, todėl jie ir yra tokie riboti, ir, tuo pačiu, visuomenės ir žmogaus galimybės – nes moksle viskas šniūriukais šiaip ne taip suraišiota, gyvename dirbtinam, kreivam pasaulyje be vystymosi perspektyvų… Bet „sistema ne sugedus, ji tokia padaryta specialiai“…

Ir sociumas, pakeitęs bendruomenę valstybės naudai, bando mus motyvuoti tarnauti valstybei taip pat ištikimai, kaip seniau žmonės mūru stojo už savo bendruomenes. Valstybė, atseit, mus gina, rūpinasi mumis, gydo, moko ir pašalpas duoda… Bet ne šitos buvo senosios bendruomenės svarbiausios funkcijos! – Gyvam, gyvybingam žmogui, kaip jau minėta, pagalbos iš niekur nereikia, ir jis niekada nepaklus ten kažkokiom šio pasaulio valdžiom. Bendruomenės pagrindinė funkcija buvo dvasinė! – Padėti įveikti dvasines spragas, jei tokios ištikdavo – ko negalėtų vienas, tą, susitelkusi kartu, bendruomenė gali! Visi kartu gali užpildyti vieno energetines spragas ir padėti vis tiek sėkmingai finišuoti gyvenime kiekvienam savo nariui.

Nepalikti nei vieno atsilikusio, pasimetusio… Nepalikti klaidžiojančių dvasių, eterio šiūkšlių, kitiems amžiną dvasios skambėjimą girdėti ir jausti trukdančių.

(Bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… I dalis

Gyvenime reikia būti ne pasekme, bet priežastimi, paklusnumas yra tiesiog apatija (ir sekantis žingsnis – mirtis) ir t.t.-  Ką su tokiais teiginiais daryti praktikoje? Kaip? – viskas susiveda į suvokimą ir energijos turėjimą.

Dabar matosi siūlomų kompleksinių programų – tiek kūnui, tiek psichikai, tiek dvasiai reabilituoti – ir jas dažniausiai siūlo žmonės, iš kurių to mažiausiai tikėtumeisi, iš kurių įprasta visai kitas temas girdėti. Matomai, auga supratimas, kad „dabar arba niekada“, nors, taip ir Jėzus Kristus bandė motyvuoti publiką…  Dažniausiai kiekvienas iš retų mąstančių žmonių tokiu netapo savaime, bet ieškojo, rinko save dalimis, taisėsi sveikatą ar pasaulėžiūrą galvoje – gaila, bet retai tas kelias tinkamas ir dar kam nors kitam. O dar mažiau motyvuotų juo eiti, suvokiančių to gyvybinį reikalingumą… Kai tuo tarpu gyvenimas paėjęs taip, jog kas nesireabilituos, tas prapuls, nereikės nei karo, maro ar gamtinių katastrofų. Nes viena iš seniausių kultūrinių aksiomų teigia: kuo aukštesnis techninis ir technologinis civilizacijos lygis, tuo proporcingai  kvailesni tampa žmonės. O technikos kūrėjai Liuciferio garbintojai nemiega nei dieną, nei naktį, viskas eina greityn ir baisyn (kas dar sveiko proto turi, tas mato). Ir didžiumos žmonių jau neišgelbės niekas. Ir mūsų irgi ne, jei patys savęs negelbėsim.

Kalba neina apie tai, kad padėti gyvenimą į šalį ir imtis daryti kokius tai ekstremalius veiksmus, kalbama apie tai, kad gyventi, bet atsibudus, su dėmesiu viskam, ką darai, ką sakai – kad viskas būtų su intencija, kaip kad nuo tavęs priklausytų, kaip pasaulis suksis… Pereito amžiaus viduryje pasaulyje išgarsėjo toks L. Ron Hubbard, turėjęs rašytojo ir mago ambicijų, trynėsi aplink įvaires ezoterines (ir satanistines) organizacijas, susipyko paskui su pora svarbiausių tų sluoksnių personų ir nuėjo savo keliu. Pradžioje jis savo psichoanalitinę teoriją vadino Dianetika –  yra pasakojimų, kad Dianą garbino kokiais tai ritulais geriausioje alchemistų tradicijoje, ir transliavo per save žmonijai labai teikalingus patarimus – kaip pakilti i aukstesnį lygį, būti gyvesniais, gyvybingesniais, kurti savo gyvenimą sąmoningai… Intensyviau gyventi ir norėti gyventi, nes žmonija eina mirties linkui ir net neįsivaizduoja, kaip sparčiai.

L. Ron Hubbard sudarė tokią žmogaus būsenų hierarchijos lentelę su balų sistema, kur 0,3 yra apatija (o nulis yra mirtis) ir iki 1,5 balų žmogus yra „žiauriai sužalotas“. 1,5-2,8 balų intervale patenkantys yra neurotikai ir tik nuo 2,8 balų link 10 balų lygis jau yra priimtinas…

Lentelę sudarydamas, prieš gerus 50 metų, autorius manė, jog 2,8 balų yra maždaug vidurkis, būdingas daugumai, ir tik su metais ėmė ryškėti realybė ( vis blogėjanti, irgi) – autorius buvo per didelis optimistas, vidurkis pasirodė esantis žymiai žemiau!… Kaip svarbiausias to priežastis, jis nurodė švietimo sistemą ir aplinką, kurioje gyvename. Kuo ilgiau žmogus mokinamas ir jam dėstoma, tuo labiau jis smenga į apatiją, tampa visų tų dėstymų ir mokinimų produktu – pasekme – ir nebe turi nei vienos savo minties, toliau gyvena automatiškai, pagal tai, ko iš jo tikisi aplinka… Už tai universitetai, kaip taisyklė, neparuošia nei savarankiškai mąstančių, nei tikrai kūrybingų žmonių – tokių, kurie gyvenime būtų priežastis. Žinoma, yra ir labai daug maištaujančių numirėlių visuomenėje – profesionalūs kovotojai pagal užsakymą, globalistai progresyvistai, žalia kairė… Šiais laikais jau ir gimstama be gyvybinės energijos, o ką kalbėti toliau – vidutinis žmogus yra labai ir labai sergantis, tą daug kas kartoja ir nuo to niekas į gerą nesikeičia. .. Kokiame konkrečiai stovyje esama, galima suprasti, pvz, nuo savo sąntykio su laiku. Labiausiai sužaloti daugiausia galvoja, prisimena ir vis iš naujo pergyvena praeitį. Neurotikas yra susikoncentravęs šiandienoje – gyvena diena po dienos, šiaip taip tvarkydamasis su gyvenimo pateikiamomis staigmenomis ir posūkiais (toksai principas yra, pvz, anoniminių alkoholikų draugijos veikimo pagrindas – pergyvenai diena, ir džiaukis)… Praktiškai visi ir visada per daug dėmesio kreipiame į praeitį. 1,5 balai – kai sakoma „nesitikėk iš ateities per daug“, o, pvz, 0,5 balai neturi ne tik ateities, bet ir šiandienos…

Pasitikėjimas savimi yra pats svarbiausias dalykas. Visų gyvenimo situacijų pergyventi, kad „turėtum patirties“, „išmoktum“ negali – patirtis irgi yra labai pervertinama, nes ji jau daugiau tik kaip ramentas nedrįstančiam gyventi. O jeigu žinai, kad tu mokiniesi greitai, esi nuovokus, intuicija tau padeda rasti kelius, variantus, geriausią būdą, tai tu neturi problemų. Gyvybingiausi iš mūsų mokinasi procese, atrasdami ir išrasdami pakeliui. O ką jie moka ar gali, tas jau juos nelabai ir jaudina – tą patį vis kartoti ir kartoti geriausiai gali mašinos, o ne žmonės, tam gyvybės nereikia…. Didžiausiu mūsų neįgalumu L. Ron Hubbart įvardija išmoktą, nešiojamą kaip kaukę, neįgalumą, naudojamą privilioti aplinkiniams, kad jie su mumis bendrautų: viską, kas tavyje negerai, pasidarei sau pats, kad atrodytum „žmogiškas“, neišsiskirtum iš kitų“…

Arba vėl, mes su savimi elgiamės, kaip su mumis praeityje elgėsi kiti – internalizuotas prižiūrėtojas, sargas, baudėjas, niekintojas, išsityčiotojas… Jei šito laiku nesuprasti ir tokio elgesio su savimi neatmesti, tai atiduosi galus, gyvenimo net ir padoriai negyvenęs.

Jauni žmonės turi daug energijos (ir mažai supratimo), jie sutinka pasaulio blogį išskėstom rankom, nori jį taisyti, gelbėti, palengvinti kitų dalią. Bet greitai našta jiems tampa per sunki, ir jie (nesąmoningai) bando ja nusikratyti, kad po ja galutinai nepalūžti – ima kaltinti pasaulį ir aplinkinius, kitus, kad su jais „taip neteisingai elgiamasi“, kad „neranda su kuo tos naštos pasidalinti“ – tampa apkartę, pikti, suserga… Kas negali atkeršyti kitiems, tai pribaigia bent jau pats save. O situacija yra tokia, jog žemiau 2,0 balų esantis žmogus jau tik ieško, kaip numirti – stengiasi sukelti aplinkinių pasigailėjimą, užuojautą. Ir taip sunaikina ir juos – užjausti tokius žmones yra mirtinai pavojinga. Pabandyk padėti kam nors, esančiam žemiau 2,0 balų – atsakas bus nedėkingumas, pyktis, neapykanta.

O žmonėms, esantiems aukščiau kaip 2,0 balai, jokios pagalbos nereikia, jie savarankiški.

Šitam  L. Ron Hubbart tai pasibaigė blogai – pradžioje jį ir jo mokymus uždraudė kaip „pavojingą sektą“, žmoną uždarė į kalėjimą, sūnus žuvo neaiškiom aplinkybėm, jis pats turėjo sprukti į neutralius vandenis, kur dešimtmečius gyveno jachtoje. O vėliau viską perėmė „advokatas lenkiška pavarde“ (Mickevičius), turintis visus įgaliojimus, paties Hubbart iki jo mirties niekas daugiau nematė, o jo psichoanalitinis palikimas tapo Scientology church, kokią ją dabar žinome, visos psichotechnikos tapo įslaptintomis ir už jas reikia mokėti didelius pinigus. Tiek to.

Jau kiek daug žmonių ir kaip ilgai šneka tą patį: visus blogus pergyvenimus ir nutikimus reikia pergyventi iš naujo ir tuo juos užbaigti – pozityviai! (Taip pat ir sapnus) -„perrašyti“, „pakeisti“, „pataisyti“… Bet, kaip aš matau, tai tam net specialiai stengtis nereikia: visa, kas gyvenime prasidėję, viskas ieško ir būdų užsibaigti. Tereikia gyvenimą stebėti, jį gyvenant, nemiegoti, atpažinti, kas vyksta… Nes situacijos grįžta ir grįžta. Naudinga yra daryti gyvenimo reviu. Nes kiekvienas įvykis jame yra pradžia arba pabaiga – randi pradžią ir eik mintyse per savo gyventą gyvenimą toliau, kol rasi pabaigą. Jei nerasi – žinosi, kad šitai stengsis užsibaigti ir galėsi netgi tai padaryti sąmoningai.

(bus daugiau)

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. IV dalis, pabaiga

Kadangi istoriją dabar matome tokią, kokią ją mums patiekia, tai tai, ką matome, iš viduramžių tradicijos ateinant, kaip asketinį gyvenimo atsisakymą ar pasišventimą tarnauti metafizikai, iš tikro buvo dar paskutinis žmogiškas heroizmas, priešinimasis, matant, kaip tradicinė vertybių sistema, ateinančių naujų laikų ir naujų žmonių, verčiama aukštyn kojom… Jie buvo dar paskutinė šviesa teisingam gyvenimo kely, kuriuo jau niekas nebe ėjo. Jei dabar mūsų invalidumas yra skatinamas be galo vis taisyti save, tai sveikas žmogus turėtų praktikuotis – jei Žemė jau yra tokia praktikavimosi planeta – būti tinkamas kosmosui, lygiaverčiai į jį integruotis kiekvieną gyvenamą akimirką  – vienas lauke gali išstovėti, išsilaikyti tik karys, pasiruošęs atsakyti į bet kurį, bet kokį kosmoso šauksmą.

J.Golovinas sakydavo, jog „gyvenimą reikia priimti kaip smūgį“…

Nyčės naudojamą sveikų ir sergančių priešpriešą nereikia suprasti tiesiogiai ir fizine prasme. Tai yra greičiau priešprieša tarp „patį save iš savęs sukančio rato“ ir rato, kurio „judėjimas užstrigęs“. Ir motto „keisti gyvenimą“ ne visada buvo gyvenimą niegiančiųjų, užstrigusių, fragmentuotų asketų rankose, kaip tai yra dabar. XXa. gyvenimo askezė – treniravimasis gyventi – tapo despiritualizuota, o iš kitos pusės, dvasiškumas – spiritualumas – tapo ne formalus ir komercializuotas: tapo rinka, kur gurus, dvasiniai mokytojai, healeriai, šamanai, okultistai ir kas tik nori, turi galimybę parduoti savo paslaugas „dvasiškai“ apsipirkti išėjusiam klijentui. Ir tas gali pasirinkti, kuo tikėti, į kokią sistemą ar į visas po truputį, ar dar kaip nors, mestis. Nes kodėl gi ne? – Jei patys tiesios nugaros nebe turim, nei joks stuburas mūsų nebe laiko – tai kodėl kažkas kita dar turėtų struktūrą turėti ar išlaikyti? Paverskim ir likusį pasaulį beforme krūva, bus smagiau kapstytis – būtent tai turi omeny Nyčė, sakydamas, kad sergantys sargdina ir viską aplinkui.

Dievas mirė, sakė Nyčė, bet jis save profiliavo kaip „didžiosios vertikalės liūdytoją – pasaulio medžio – kuriuo pas dievą nepateksi“. Bet, lipti reikia? – Lipti reikia nelipant – kuo labiau šaknijiesi, tuo aukščiau į dangų šakomis pasieki. Jei dar atsimenant, buvo madingi ne taip seniai Don Chuano mokymas, Toltekų kelias su keturiom taisyklėm/ susitarimais? – Ten buvo sakoma, jog reikia būti kariu, atsibudusiu, sugebančiu adekvačiai sureaguoti, viską darančiu su dėmesiu – nėra nieko nesvarbaus, t.y. viskas yra sakralu – šventa… Kam maža yra per maža, tam dideli dalykai yra per dideli – jis nebus adekvačiu tam, ko jam norisi, ir jam nuneš stogą. Kas su Nyče ir atsitiko…

Jei jau kario archetipu apsiginklavom, prisiminkim ir kitus. Negali būti tikru žyniu ar karalium, nebūdamas kariu. Žynys, bet ne karys yra kaip be rankų, karalius, bet ne karys – kaip be kojų (mylimasis, bet ne karys – be stuburo, be moralės, apie tokį neverta net kalbėti). Karalių, kokį mes pažįstam iš istorijos ar įsivaizduojam, jį turi saugoti kariai, jis nuo jų priklauso, jie gali jį iškelti į sostą, o gali ir nuversti… Žynys, kokį jį manome esant (teoriškai), turi veikti šešėlyje, gyventi paslaptyje, vienatvėje ir iš ten manipuliuoti pasaulio reikalais. Nes kitaip jį ras ir suims, sunaikins, privers dirbti sau tie, kurie su jo burtais nesutinka, ar turi kitokius planus: paradoksas, žynys pasaulį lyg ir vairuoja, o švystels kas kardu ir nėra žynio, visas vadovavimas baigėsi.

Buvimas kariu padaro žmogų autonomišku, prie jo neįmanoma prisėlinti, jis nuspėja, nujaučia, jo neužpulsi iš nugaros ar iš pasalų… Jo ramybė tokia lėta, jog akimirka tarp dvejų sekundžių išsitempia tiek, kad jis gali priimti adekvatų sprendimą ir sureaguoti. Jis ir žynys, jeigu reikia, ir karalius… O jei dar ir mylimasis, tai pasaulis iš karto tampa geresnė vieta. Karys – žmogus be ramentų, pagal dievo atvaizdą, toks, kaip ir užmanytas. Ir toliau jis eina tapti mylimuoju – pasaulį mylinčiu – aš taip įtariu, nors tikrai nežinau…

Nežinau ir, ar esat pastebėję, bet šiame pasaulyje, viską, ką pastatei, reikia ir sugiauri, sutvarkyti vėl į nieką (arba kiti tai padaro už tave); viską, ką išmoksti, kuo tampi – atiduoti, atsisakyti… Nes viskas yra „darymas darant“, kūryba kaip šalutinis produktas, žinios, atėję ne iš gyvenimo patirties. Užsiskaito tik kuriamas savas gyvenimas, einamas jo kelias ir visa, kas į jį įsilieja – darymas nedarant… Kiek dažnai žmogui sakoma, jog „tu sugebi tą ar kitą, moki tą ar kažką, kodėl nieko su tuo nedarai? Nesuki biznio, neužsidirbi tuo pinigų? Kam tada tau viso to reikėjo?“- kaip tai kam? Tai padaro mane tuo, kuo aš esu… Žmogus „išsimokins“ į žynius arba tampa karalium – veikia visuomenėje – bet ir tam, ir tam ateina galas. Netgi kariu, pirma reikia tapti, o paskui ir tai atiduoti, eiti gyventi toliau, apsiginklavus jau ir šitom savybėm. Nes esmė yra atsibusti, įprasti gyventi gyvenant, o ne miegant ir apgraibom lunatikuojant (ir didžiausias pramiegoto gyvenimo pasiekimas – kad pavyko išvengti paslėptų kliūčių, nesuklupti)… Nes gyventi ir reiškia „gyventi drąsiai“… O kad Nyčė dievo niekur nebe matė (ir paskelbė jį todėl numirusiu), tai jis ir teisus – šiapus jo ir nėra, čia tik šio pasaulio kunigaikštis vaikšto, ir ar tu už jį, ar prieš jį, bet vis tiek esi prie jo (miego grandinėmis) pririštas.

Treniravimasis – askezė – yra atsibusti ir išlikti atsibudus kuo ilgiau, įprasti prie tos būsenos: tada grįžti automatiškai atgal į kosmoso audinį kaip lygiavertė jo dalis (kokiais seniau žmonės natūraliai, iš prigimimo ir buvo), tada su tavim šnekasi medžiai, vandenys, debesys ir gyvūnai… Žmonės tada su tavim šnekasi nešnekėdami ir energijos bangos supa tave, o tu sukeli jas atgal, savo ruožtu, ir pasiunti kaip savo dalį, dalyvavimą kosmose, sąmoningai. Ir tada toliau taip ir gyveni, pagal tai, kaip gyvenimas vystosi… Ir gyveni drąsiai, nes tokiame kosmose, koks jis žmogui pirminis buvęs sumanytas, baimės nėra. Nėra praeities ar ateities, kokias mes jas galvojame esant dabar, yra tik dabartis – dabar vykstantis dialogas su kosmosu…

Iš rojaus išmetė tuos, kurie susigundė žinoti, kas „bus paskui“ ar „buvo prieš tai“, kas paėmė žinias, nesumokėję už jas gyvenimo patirtimi. Žinias gavo ir tuo pačiu iškrito iš „amžinos dabarties“ momento, prarado savo vietą kosmoso visumoj. Ir liko ant visai jaustis vieni, silpni, išsigandę, ir, svarbiausia, nesvarbu, kiek daug žinantys, bet vis tiek, nežinantys pakankamai, nebe žinantys esmės. Kompensacijai tokį žmogų užrašė kūrėju… Kūrėju ko? Savo vienatvės, baimės ir depresijų?

Čia tie išvytieji ir pasirūpino patvarkyti viską taip, kad ir neišvytiems jų pasaulio neliktų, kad ir jie liktų basi ir akli, nesusigaudantys, kaip čia viskas taip galėjo susiklostyti?…

– Kaip suklostė tie, kas žinojo, ką daro, taip ir susiklostyta.

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. III dalis

Mes XXIa. pradžioje, žinoma, turime jau kitus pavyzdžius, kas atsitiko su šalimis, valdomomis mažų, šlubų, šveplų ar rauplėtų diktatorių. Iš anų laikų mums dar gal tik koks Napoleonas aktualus likęs, bet 1920 m. pvz, buvo išleista monografija apie ką tik nuo sosto nušalintą Vokietijos Keizerį Wilhelmą II, kuris, pasirodo, blogai valdė vieną ranką, ir tada jau buvo galima garsiai diskutuoti, kokia jo luošumo įtaka buvo jo valdytos šalies likimui… Paradoksas, bet fašistine tapusią Vokietiją, diskusija ar ne diskusija, valdyti užsiėmė vėl, invalidų klika: emocinis luošys Hitleris, svajojantis ekstazėje susilieti su minia ir pasijusti absoliučiu ir visagaliu; į klumpę panašia kojos pėda, invalidas Giobelsas, mieliausiai vaikštinėjantis rūmų parketais; narkomanas Geringas, kuris, su tokiais pat kaip ir jis draugeliais nepraleido progos „papuotauti maro metu“… Kaip šitų vadovų „sveikata“ nekrito į akis šalies gyventojams, liaudžiai, tautai? – Gana paprastu triuku fašistinė vadovybė nukreipė visuotinį dėmesį nuo savo nepilnavertiškumų, paskelbus vienu iš ideologinių punktų temą apie „gyvybę, nevertą kad gyventi“ – žodžiu, eksternalizavo savo pačią slapčiausią vidinę varomają jėgą kaip kažką išorinio, svetimo – paribinį reiškinį, ėmėsi jo „nešiotojus“ aktyviai įvardinti ir naikinti. Ir visuomenė su jais kartu, kur jai buvo nurodoma, ėjo ir ieškojo. Ir niekas nebe atsisuko gerai įsižiūrėti į nurodytojus. Nes ideologijos nurodytų „išsigimimų“ netrūko… Tarp kitko, taisyklė turėtų būti tokia: jei kas nors valdžioj ar į ją veržiasi, reikia stebėti, kas su juo negerai, fiziškai ar psichiškai – ką jis stengiasi kompensuoti, valdžios siekdamas?

O po karo, kadangi fašistai elgėsi taip negerai, tai politika nusviro į visiškai priešingą, ir puoselėtinas pasidarė bet koks gyvenimas, įskaitant žudikus, psichopatus, pamišėlius, nesvarbu, kiek jie visuomenei kainuoja, ir kad jie, viskuo aprūpinti gyvens šimtą metų, kai tuo tarpu doriems ir įstatymų besilaikantiems piliečiams visko truks ir jie vargą vargs. Čia tokie paradoksai, kai žmonės pasaulį teisingu stengiasi padaryti. Rezultate, kas tik netingi, rekia, kad „taip neteisinga“ ir įstatymų leidėjai tuoj puola rašyti naujus nurodymus, keisti įsakymus ar tobulinti ideologijas su propagandom. Nes, jei žmogus yra kūrėjas, tai jis turi pasaulį pataisyt. Negali gi pasaulis būti sukurtas neteisingu!… Kai labai gaila, bet pasaulis yra neteisingu, dalink jo gėrybes kaip nori, kažkam visada kažko truks. Bet, jei valstybės valdžios nepalaikys teisingumo įmanomumo iliuzijos, ir leis žmonėms suprasti, kad jų balsas į dangų neina, niekada nėjo ir neis, tai bus revoliucija ir liaudis juos suplėšys gabalais plikom rankom.

Todėl nepaliaujamai šnekama ne tik apie demokratijos tobulinimą, bet ir žmonės turi save taisyti, treniruoti, gerinti, tobulinti – maždaug, jei tau pasaulis rodosi negeras, tai gal tu pats kažkoks nekokybiškas? Apsičiupinėk, nes kaltė tikriausiai yra tavyje .Todėl ir olimpinis judėjimas XXa. išaugo į sekuliarią religiją – sportas, fizkultūra labai tinka masėms, neturinčioms jau nieko bendra su dvasingumu ar siela, ir ta prasme yra suluošintos ant visai… Nes, jei kažkada visas gyvenimas vyko sakralioje erdvėje, kiekvienas veiksmas ar žodis buvo sakralus, nebuvo užsiėmimo, ornamento, pasakojimo ar dainos, kuri neatliktų sakralios funkcijos, tai religija, su savo įsigalėjimu, atnešė skilimą, sakraliomis liko tik šventinės dienos, maldos bažnyčioje ir šventikai su bažnyčių inventorium ir sakramentais… O paskui ir tą sakralumą pamaikino.

Žmonėse išliko siekis siekti, bet nebe liko ko. Taigi, jiem  tuoj kompensacijai buvo pasiūlyta fizinis tobulumas, dietos, mados, terapijos, meditacijos, ascencijos… Mokslo ir technikos naujienos, valdžios, garbės, turtų ir galios siekimai… Malonumų vaikymasis. Žodžiu, „kur žmonės nepasirodo, jų invalidumas žygiuoja priekyje“. Tada, jei „invalidais esam visi, kiekvienas kažkokiu savo specifiniu būdu, tai gyvenimas tampa pratimų, treniruočių visuma. Žmogus tampa akrobatu, besistengiančiu pergyventi gyvenimą, kaip pereiti lyną“ (Nyčė). O Kafka, pvz, lyną jau netgi ne kažkur aukštai matė ir ant jo balansuoti jau nesiruošė. Pagal jį lynas jau virto virve, ištempta kažkur pažeme, ir už kurios galima lengvai užkliūti ir prisimušti, jei nepastebėsi laiku… Ir žmogus tada jau ne žmogus, bet tik ištreniruotas gyvūnas, pagal komandą demonstruojantis vienus ar kitus triukus. Ir gaunantis už tai saldainį – algą, pvz.

Žodžiu, civilizacija, valstybė, miesto gyvenimas daro žmones vis labiau invalidais, o nežmonėmis vadina tuos, kurie į civilizacijos girnas dar neįtraukti, pasislėpę laikosi kažkur pakraščiuose, turi dar geresnę sveikatą, žino (dar) savą valią, turi supratimą… Kurie dar sugeba pasipriešinti. Jei Nyčė dar advokatavo gyventi drąsiai, nevengti pavojų, tai Kafka jau buvo gimnastikos, vegetarizmo ir higienos, tokių madingų jo gyventu laiku, propaguotojas. Jei Nyčė drąsino „eiti per lyną“, tai Kafka teigė, jog „vis tik, rasti gyvenimo kelią yra labai sunku“, labai lengva suklysti, suklupti, žolėje ištempto šniūro nepastebėjus. Kuo toliau į XXa. galą, tuo žmogus jau ieško tik paprastų ir dar paprastesnių dalykų, jo siekiai smulkėja, poreikiai primityvėja, baimės auga ir tampa visuotinėmis, viską užkloja depresijos.

Atrodo, gyvename neblogai, ir viskas gerėja, o kas svarbu? – pavalgyti, apsirengti, stogas virš galvos, seksas, visokie materialiniai turtai… Net jei dvasia ir nebūtų buvus paskelbta neegzistuojančia, žmogus iki jos ieškojimo vis tiek neprieitų, pilna burna pastoviai kramtydamas ir trečią mašiną ar ketvirtą namą, kaip labai būtinus, pirkdamas, ir vis Maslovo piramide aukštyn kaip nepakildamas,  taip nepakildamas…. Bet tvirtai įsitikinęs, jog seniau, kai skurdas ir vargas buvo, tai tada žmonėms dvasingumas dar mažiau rūpėjo, jei tai iš viso, dar įmanoma, kad mažiau, nei dabar, rūpėtų. Kai seniau, galvok kaip nori, bet nenuneigsi, kad ta poreikių piramidė stovėjo ant galvos – ant smaigalio- pagal vaizduojamų vertybių svarbos išsidėstymą. Būtent dvasia buvo pirminė ir viso ko pagrindas. Ir tai yra teisinga… Kaip ir Kabalos „gyvenimo medžio“ augimas iš debesų žemyn, link mūsų gyvenamos ašarų pakalnės. Nes, netgi ir gamtoje augantys, mums įprasti medžiai, jie neauga šakomis link dangaus, jie auga gilyn į žemę šaknimis – reiktų apie tai pamastyti laisvalaikiu.

O žodis „askezė“,  kaip dar Nyčė pabrėžė, graikų kalboje reiškia paprasčiausią treniravimąsi. Askezė – treniravimasis gyvenimu, jį gyvenant, ir, įvairūs jo stiliai ir yra skirtingos kultūros. Ir toliau jis šitąs gyvenimo praktikas dalina į sveikas ir nesveikas, t.y. sergančias. Sveikieji siekia augti, gyvenimą gyvendami ir jo patirties dėka. O sergantys, kadangi yra ne sveiki, tai pastoviai kuria sąmokslus, kaip atsikeršyti , kurdami blogas asketizmus/praktikas, ne sveikatą, bet sirgimą skatinančius… Nyčė vaizduoja juos, „sergančius“, žengiančius gretom, iš amžių glūdumos, pirmyn ir mosuojančius – grasinančius – savo ramentais…

(bus daugiau)

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. II dalis

Kodėl dvi tradicijos, iš viduramžių einanti ir renesansinė, taip skirtingai vaizduoja žmogų, yra klausimas, kurio atsakymas labai logiškas – ne tam pradedi kažką naujo, kad toliau sektum senu… Čia gal reiktų klausti, kaip mes priimam žmonijos (kultūros) istoriją kaip vientisą ir, netgi, viena iš kita sekančių etapų sudaryta? Kai ta istorija yra vieni lūžiai ir pradėjimai iš naujo, vis visai kažko kito?

Ir kaip mes tikim, kad tie naujieji, jie žino geriau ir sako tiesą, o senieji tai nieko neišmanė, nesuprato ir į juos nereikia kreipti dėmesio? – Mūsų smegenys visiškai užpudrinti, jei dar jie yra… Tikslas pasiektas. Apie ložę Bnai Brit, jau daugiau, nei 150 metų verčiančią visą pasaulį plėsti tolerantiškumo ribas, minėjau pereito mėnesio įraše. Bet čia jau arti paviršiaus esantis, netgi nepaslėptas sluoksnis, prilygintinas tam, kai  XVIa. jau radosi visas visuomenės sluoksnis su nauju požiūriu į pasaulį ir buržuaziniu verslumu… O viso to pradžia buvo vienetinė ir giliai, Renesansą kaip reiškinį kūrė keletas „renesansinių žmonių“ ir mes žinome tik kultūros istorijos akcentuojamus jų veiklos nuopelnus. O kad tai buvo projektas, turintis kryptingą užmanymą, šitai niekieno neakcentuojama – mes kažkaip manome, jog kultūra, kaip ir gamta (natūra) vystosi pati savaime, gaivališkai –  jei jau dievas nesukūrė gamtos, tai ir kultūra rutuliojasi pati iš savęs…

Vienu žodžiu, kai XXa. pabaigoje į paviršų iškilo Siono Priorato organizacijos pavadinimas, buvo tiek pat jos egzistavimu netikinčių, kaip ir tikinčių. Pvz, vadovavusiais Prioratui – jo niutonais – yra buvę, teigiama, tokios figūros, kaip Botičelis, Da Vinčis, V.Hugo, Ž. Kokto – figūros, kurias žinome kaip menininkus, bet įsigilinus pasirodo, jog tie universalai , savo gyvenimo bėgyje kardinaliai pakeitė visuomenės ir laikmečio veidą, paliko pasaulį po savęs jau kitokį, nei tas, į kurį buvo gimę… Jei žiūrint iš fonetinės kabalos taško, tai ir pats slaptos organizacijos pavadinimas primins ir nusidėjėlius (sinners) griešnykus, kaip ir graikai, kuriuos jie propagavo, ir parijus… Ir auksas irgi tenkažkur bus.

Tiesa, Botičelis, pvz, gyvenimo gale gailėjosi, atgailavo ir atvirai demonstravo save dievobaimingu ir tikinčiu, bet žalos taip paprastai nenubrauksi – mes nebe mokame perskaityti revoliuciniai magiškos ir kontraversiškos simbolikos nei jo „Veneros gimime“, nei „Pavasaryje “ ar kitur jo kūriniuose. Bet tie paveikslai vis tiek yra ir veikia, kaip sumanyti. Menas visais laikais, neskaitant jo socialinės ar kultūrinės įtakos, dar buvo ir yra gryna magija.

XXa. antrą pusę žiūrint, tai jau ir kasti giliai nereikia, iš karto matosi, kas propagavo narkotikus masėms – E. Preslis, Bitlai, Dž. Morisonas… Kas kėlė spalvotų mažumų vertę, propagavo feminizmą, ką reiškė gėjų išpopuliarinimui ir akceptacijai F.Merkuris, E. Džonas, transdženderizmui – D. Bouvis… Ką yra pastatytos nuveikti Madona ar Lady Gaga… Ir iš viso, savo dainų gi nebe dainuojam seniai, vis afrikietiški ritmai populiarią XXa. muziką užvaldę, jau vien to užtenka, kad košė rastųsi galvose ir priimtume pasaulį, net nepastebėdami, jog viskas jame apversta aukštyn kojom prasminiame lygyje. – nagrinėdamas Nyčę, P.Sloterdijk abstulbina savo skaitytojus jo teiginiu, jog „ilgainiui išgyvens tiktai luoši“, nors, turi omenyje kaip tik tokius „luošus pasaulio suvokime“.Kas kažkada buvo parijai, dabar yra garbinami ir kopijuojami. Ir tai netgi yra progreso pasiekimas!

Įdomu, jog šis žodis – „luošas“- ėmė mums rėžti ausį visai neseniai kultūriniame istoriniame laike. Nes dievo sukurtame pasaulyje visi mes buvom „dievo žmonės“, o luoši, kaip tik dėl savo negalios, buvo dar arčiau kūrėjo, nei įgalieji, veikiantys gyvenime ir dar visokias kitas veiklas, kai luošieji pagrinde meldėsi… Čia tik žmogaus – kūrėjo pasaulyje, nuo Renesanso, tiems kurie negalios apriboti savo veikloje, jiems liko arba stengtis dvigunai, kad funkcionavimu išmokti prilygti sveikiems, arba jie tapo brokuoti, veltėdžiai ir gėdijosi, lyg invalidumas būtų jų kaltė – būtent tai yra logiška pasaulyje, kur šeimininku, taip pat ir savo likimo, yra paskelbtas pats žmogus… Žinoma, politkorektiškumo eroje jiems taikoma pozityvi diskriminacija, bet pasaulio teisingumu ji mūsų irgi neįtikina.

XIXa. pabaigoje, neįgaliųjų pedagogikos užgimimo aušroje, buvo tikima, jog „suteikus invalidams laisvę vystytis, jie sieks, motyvuojami noro dalyvauti visuomenėje lygiai su sveikaisiais, stiprinti savo valią, treniruotis, įgis reikiamus įgūdžius – sugebės, galiausiai, valdyti lėktuvą be kojų ar groti smuiku be rankų“. Tiesa, greitai radosi ir paralelinis, žymiai lengvesnis, taip vadinamas „bohemos kelias“ – jį pasirinkusiems, nebe reikėjo siekti prilygti sveikiesiems (ne tik fizine, bet ir emocinio, psichologinio ar kokio kitokio invalidumo prasme). Jie ėmė kelti savo sužalojimų ar deformacijų vertę, įvardindami tai „unikalumu“ ir „būti menininku“. Jau Nyčė pastebėjo, jog tradiciją, kai „sveiki kūrė sveiką meną sveikatai“ pakeičia „sergančių kuriamas sergantis menas, kuris susargdina ir dar buvusius sveikus“, menu tapo populiaru užsiimti, kai kitokiai veiklai gyvenime nebuvai labai tinkamas – per užpakalines duris grįžo teiginys, kad „dievas mane tokį sukūrė, todėl esu geras ir toks“… Ir netgi geresnis, pasirodo. Tokie žmonės kultūrą perėmė, ilgainiui, ir dabar rezultatu žavimės,  o klasikos neliko nei padujų…

Kai realus invalidų heroiškumas išėjo iš mados ir liko pamirštas. Jei šios vitalistinės filosofijos kilmė buvo vokiškai kalbančiose Europos šalyse, tai egzistencialistinė filosofija – politištai užblokuotųjų – kilo Prancūsiją okupavus 1940m. Ir ilgainiui, visoms joms susimaišius, gimė socialinės valstybės koncepcija, paradoksalu, bet siekianti laikyti žmones masiškai neįgaliais – ant valstybės pagalbos ramentų – ir naikinanti bet kokius sveikatos ir savarankiškumo pasireiškimus žmoguje, tos valstybės pilietyje. Nes žmogui valstybė turi būti reikalinga, jis turi tikėti, jog be valstybės prapuls, mokėti mokesčius neburbėdamas ir kęsti valdininkus ant savo kupros nesiskųsdamas.

Įdomu, jog valstybė, kaip tik skatinusi atsisakyti ramentų, tiesiogine prasme, buvo Vokietija po 1918 metų, kai joje buvo apie 2,7 milijono karo suluošintų žmonių ir nebuvo jokios finansinės galimybės jiems visiems padėti. Tai sutapo ir su psichoanalizės atradimais, pvz, jog „nepilnaverčiai bet kuria prasme piliečiai pavydi pilnaverčiams“, kad „neįgalūs bet kuria prasme yra linkę veržtis vadovauti sveikiesiems“ ir pan. O Nyčė dar 1880 metų meditacijose kėlė klausimus, ar invalidumas suderinamas su valdžia? Kas yra valdžia, ko ji verta, jei prieinama ir invalidui? Kas atsitinka su visuomene, kai ji yra valdoma neįgalaus vadovo?

(bus daugiau)

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. I dalis

Yra Vokietijoje toksai pasaulinio garso filosofas olandiška pavarde, Peter Sloterdijk. Jis jau amžiuje, parašęs daug knygų, išgarsėjęs minties orginalumu – jo 60- mečio proga Karlsrhue mieste buvo trijų dienų konferencija apie jį ir jo filosofines įžvalgas, A. Merkel atsiuntė sveikinimo telegramą… Kaip sakė vienas filosofo draugas olandas, ne pati ji atsiuntė, žinoma, jos sekretoriatas, bet Olandijoje tai neįsivaizduojama, kad ministras pirmininkas turėtų madą sveikinti filosofą, kad ir pasaulinio garso…

Naujausios savo knygos epitetu P. Sloterdijk parinko R. M. Rilkės eilėraštį „Torsas“ – apie graikų dievo skulptūrą muziejuje, be rankų/kojų, be akių, ir vis tiek, žiūrovą stebinčią kiekvienu savo marmurinio kūno centimetru (kaip dievui ir priklauso, pridurčiau nuo saves) – o poetas baigia netikėtu posūkiu/ išvada/ paliepimu: tu privalai keisti savo gyvenimą!… Kokie buvo Rilkės paskatai šitaip rašyti, tai atskiras klausimas. Teoretiškai, kaip minėjau, viskas atitinka – dievas yra vientisas, tobulas ir visur vienu metu – iš čia eina dievo vaizdavimas tik kaip galvą ar akį, ranką ar koją – nėra skirtumo, dievo visuma yra net mažiausioje jo dalyje.

Su žmogumi yra kitaip. Dėl įvairių priežaščių istorijos bėgyje jis buvo vis mažinamas, apkapojamas, fragmentuojamas, ir, tuo pačiu, jam buvo vis įnirtingiau tvirtinama, kad jis – vis labiau yra visuma… Kol tas materijos fragmentas, vadinamas žmogumi, dar laikėsi už dvasios ir kontaktavo su amžinybe, tai turėjo ir priėjimą prie buvusios savo visumos (plano) idėjų pasaulyje (jei pagal Platoną). O kai materializmas ir mokslas tą jungtį irgi sugriovę ir dvasią paskelbė neegzistuojančia, tai ir liko žmonės fragmentais be jokios perspektyvos į visumą, invalidų sąmbūriu ir tiek. Ir mums be perstojo kartoja, keistis, vystytis, tobulėti, augti… Apie tai kalbama ir P. Sloterdijk knygoje, kaip šitas požiūris į žmogų susiformavo XXa. bėgyje. O kadangi dvasios atsisakyta, jei iš esmės, tai Renesanse, su humanizmo pradžia – procesas įsisenėjęs, nuėjęs toli ir padėtis liūdna.

Jei žmogui jau šimtmečiais į galvą kalama veikti, daryti, kurti, tai buvimas, darymas nedarant, nebe egzistuoja netgi kaip pasirinkimo galimybė. Lieka tiktai veikti ir veikti dar labiau… O žinant, kaip pasaulis, kuriame gyvename, funkcionuoja, kad visa, ką darai, grįžta tau atgal pasekmėmis, ir tada jau turi daryti dar daugiau, kažkaip kapstytis, gelbėtis, kas vėl turi pasekmes – žodžiu, prapuoli be šansų nuo pačių pačių pradžių.

Jeigu tęsiant ankstesniuose mano įrašuose vystytą temą, bet perpasakojant, ką rašo P. Sloterdijk, senosios kultūros, siekiančios netgi paleolitą, buvo absoliučiai konservatyvios. Panašu, jog inovacijų jos nekentė iš pačių savo kaulų čiulpų… Dabartinis mokslas sako, jog „perduoti savo palikuonims tai, ką tradiciškai žinojo jie patys, tai ir buvo jų galimybių riba“. Atseit, uždarose sistemose gyvenama buvo, ir tai yra nevertinga, reikia vystytis, progresuoti, kaip dabar. Bet čia paradoksas, kurio dabartinis mokslinis mąstymas nepajėgus suvokti: kas rodosi uždara sistema paleolite, buvo absoliučiai atvira gamtai, kosmosui, apalinkos faktoriams, sapnams, intuityvioms nuojautoms… Žmogus galėjo išgyventi, tik kiekvieną akimirką būdamas atidus, budrus kiekvienu savo odos centimetru… Tik tokiu būdu jis jautė artėjant žvėrį, kaupiantis lietų, gęsiantį priešą, ir tik tokiu būdu išgyveno. Tame pasaulyje nebuvo kažkokių atskirai stovinčių inovacijų, bet tas pasaulis visą laiką kito, buvo naujas kiekvieną dieną, ir žmonės gyveno vienyje su šia dinamika.

Pasaulis, tarp kitko, ir dabar yra naujas kiekvieną dieną, ir mums atsitinka visokie nemalonūs dalykai, nes mes nebe sekame jo kiekvienu savo odos centimetru. Mes miegame atvertomis akimis automatiniu pilotu ir todėl mus laikas nuo laiko budina inovacijomis, progresu ir mokslo pasiekimais… Į kurią kalbą nepasigilinti, visose jose bus sena lygu sava, nauja – svetima, kitų užnešta. Netgi iš kito pasaulio, iš negyvybės – navi – kuri kėsinasi senąjį, gyvąjį pasaulį perimti (technikos, aparatų ir visokių dirbtinumų platinimo pagalba).

„Europos Renesansas, faktiškai, grįžo prie Trejybės reinterpretavimo ir imitatio Christi – sekimo Kristumi tradiciją – pakeitė imitatio Patris Spiritusque, t.y. dabar buvo rekomenduojama sekti „dvasios kūrybingumu“. Jei iki tol pasaulio kūrėju buvo dievas ir žmogus jame gyveno taip gerai, kaip sugebėjo – nes dievui matėsi geriau – ir mirė, kai mirti ateidavo laikas, tai Renesansas pastė tikslą žmogui būti kūrėju pačiam. Žinoma, nugalint kliūtis ir pasiremontuojant save, tampant, automatiškai, didesniu už protėvius ir vaikus keliant geresniam gyvenimui, nei turėta pačių… Ir niekada nesustojant, nebūnant niekad patenkintu – viską kritikuojant, taisant be galo ir kai niekada ne gana. Pasieki tikslą, ir jis jau nieko nereiškia, ne tik kad netenkina. Siek toliau ir dar aukščiau, kol nusprogsi ir pamirsi, ir tada tavo vaikai tave dar vis tiek niekins, kad palikai tik tiek… Nes kiekviena „neįmanoma“ turi tapti įmanoma, pasiekta, paniekinta ir palikta praeity…

Koks nors ten Holderinas (poetas romantikas) jau aprašo žmogų kaip „pavojingiausią iš monstrų, ieškantį pavojų, ardantį visa, kas nusistovėję ir paliekantį po savęs viską ne taip kaip buvę, bet griuvėsiuose: jis – jūrų kapitonas, zujantis aplink žemę naujų kontinentų paieškose, artojas verslininkas, geležiniu plūgu raikantis šventą žemę, paukščių gaudytojas botanikas, tykantis išskleidęs savo tinklus, ekscentriškas aristokratas dramblių medžiotojas Afrikoje, dangoraižių statytojas ir valstybės biurokratas, gydytojas, kovojantis su kentėjimu, ir svarbiausia iš visų – menininkas… Jis nugali viską, išskyrus – kol kas – mirties neišvengiamybę“… Taip, dabar esame išmokyti ir mums galvos iškvaršintos, kad „žmogus, tai skamba išdidžiai“. Būtent šitaip ir ne kitaip.

Tik kad iš vidurinių amžių ateinanti tradicija sakė, jog žmogus yra kaip tik visiškai priešinga. Kad yra tradicinė žmonių bendruomenė, ir yra joje nepritikę, iš jos išvytieji izgojai, į kuriuos įlindus piktoji nerimo ir veiklos dvasia, visiškai juose žmogiškumą ir išnaikinusi. O tie energingi izgojai paėmė ir surašė Renesansą, sugalvojo humanizmą, kultūrą, civilizaciją sukūrė, supiešė, nulipdė, visam kam filosofinį pagrindą pagal save padėjo… Ir dabar jau iš knygų žinom, jog žmonės – tik tie, kurie iš civilizacijos (miestų) ir iš kultūros (inteligentų), kurie kūrėjai, su meno dvasia. Žodžiu, jiems žemė ir priklauso, o visi kiti? – o tie liko gojais…

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. V dalis, pabaiga

Vienintelė globalistams likusi galimybė išsilaikyti, kaip pasaulinė jėga, žaidėjas ir progreso stūmikas pirmyn, yra klimato isterija. Ir jų auditorija irgi, logiška, moksleiviai, kuriuos švietimas lipdo, kaip nori ir techninio mąstymo knyginiai, „aukšto išsilavinimo“ žmonės – tie, kurie tik savo galvoje gyvena, būties nejaučia, todėl kupini baimių, depresyvūs ir mokslu – jų religija – remiantis, lengvai įtakojami.

Kad ekologija XXa. antroj pusėj pakeitė komunistinius idealus, kai komunistų partijos buvo naikinamos- šviesaus rytojaus buvo nuspręsta nebe žadėti, pokariniame pasaulyje buvo pastebimas ir taip per aukštas optimizmo laipsnis liaudyje, skatinantis ją daugintis ir žydėti – pasakoti turbūt nereikia. Olandijoje, pvz, ekologinė partija vadinasi Žalia kairė, nes tai – pervadinta komunistų partija… O dabar Olandijoje net ir Makdonaldas savo emblemą patyliukais iš raudonos į žalią pakeitė, gal ir prie veganinių hamburgerių pereis… Tada ir pradėta žmones, gyvenimo dzžiaugsmui nuslopinti, gąsdinti ekologine katastrofa – dabar visi nuo to pervargę ir nebe reaguoja, kaip reikėtų, todėl dabar dėl klimato į kelnes triedžiama.

Kad vaikai labiau myli gyvuliukus, nei žmones, tai nieko keisto – pažiūrėkite į multikus, dabar pro visus kanalus nuo kūdikystės jiems į sąmonę pilamus, kokia ten košė iš dainuojančių medūzų, kalbančių automobilių, pusiau žvėrių, pusiau žmonių, ir kaip dažnai ten kokie grybai ar uogos susivienija, kad nubaustų žmones, kurie yra blogieji… Disnejus padėjo gerus pagrindus, nes jis buvo tvarkingų fašistinių pažiūrų. Iš viso, fašistinėj Vokietijoje ekologija  buvo aukščiausiam lygyje – bandymai ant žmonių buvo normalu, o bandymai ant gyvūnų, jei vyko, tai buvo slapti, nes juos draudė įstatymas… Pirmas vaikiškas žaislas, vaizduojantis gyvūną, masiškai imtas gaminti fabrikiniu būdu buvo meškinas Tedis Vokietijoje XXa. pradžioje… Kokaino naudojimą, tiesa, fašistai buvo uždraudę, bet šokoladą su amfitaminais namų šeimininkės labai mėgo iki pat karo pradžios.

Pasaulinį Gamtos fondą įkūrė anglų aristokratai, prieš tai Afrikoje iššaudę liūtus ir dramblius, pirmininku paskyrė olandų princą Bernardą, šaudžiusį viską, kas tik gamtoje judėjo, kita – laisva – ranka šampano bokalą laikant ir iš jo girsnojant.. Kol tokia nešlovinga ekologijos pradžia buvo žinoma, niekas jos rimtai nepriėmė. Tačiau dabar ji nueina į praeitį, istorija ne veltui yra paskelbta neaktualia, ir apšviestoji Vakarų pasaulio dalis reaguoja į ekologinę problematiką vis jautriau. Kuo patys labiau nuo gamtos tolsta, tuo labiau pritaria iniciatyvai laikyti gamtą muziejuose ir kad prie jos niekas net nedrįstų liestis… Ir iš viso, žmonės patapo kalti ir už resursų išnaudojimą, ir už teršalus, ir už gyvūnų rūšių išnykimą – kai kolonistai, kapitalistai ir imperialistai susikrovė iš to pasakiškus kapitalus, kai korporacinė industrija atsakinga už 90% visos žalos, žmonės nuolankiai prisiima kaltę, pasižada nesidušinti taip dažnai, nekvėpuoti giliai, nieko nevalgyti, ant kelmelio sėdėti nejudėti ir tuoj savanoriškai numirs, atsigulę.

Žmonių, kaip žinia, per daug prisiveisę, robotai tarnaus pigiau ir efektyviau, taip kad mirkit, kaip ir sumanyta, ilgai nelaukit ir nedvejokit. Atlaisvinkit pasaulį tiems, kurie ir taip realiai yra jo šeimininkai… Kad procesą paspartinti, sugalvoti gražūs klimato planai ir susitarimai investuoti milijardus, kurie turėtų per 50 metų numušti klimato šilimą vienu laipsniu ar kažkaip panašiai – žodžiu, rezultato siekiama niekinio, o finansiškai išrengti susiruošta visą Vakarų pasaulio vidurinę klasę, priverčiant ją iš savų lėšų visokias šilumines pompas įsigyti, dujų atsisakant, elektrinius visokius vėjus finansuoti, kad Shell, pvz, smagiau būtų pereiti į naują biznio profilį ir iš didžiausios dujų ir naftos kompanijos tapti didžiausia elektros tiekėja. Už perėjimą į klimatui „geresnį“ režimą sumokės žmonės iš ideologinių paskatų, girdi, šitaip išsivaduosim ir teršėjus subankrutinsim, o tie teršėjai kaip valdė jus, taip ir valdys.

Už klimatą maršus žygiuojančius moksleivius reiktų suregistruoti ir, nuo to momento, kai jie ims bent kiek uždirbti, viską paimti mokesčiams už klimato reformas, kurios jiems taip prie širdies. Nes kol kas triukšmauti bepiga, kai dar nei cento gyvenime neuždirbta ir sąntaupų sąvoka kaip po tokia visiškai svetima… Ir mokslininkų genealumu abejojantys tėvai ir seneliai šito jaunimėlio akyse yra kvaili ir atsilikę, kai jie patys, net į mokykla neeidami, prie progreso, naujausių mokslo pasiekimų prisiglaudę, jaučiasi neklystančiais ir pačiais pažangiausiais. Ir jų nepakantumas kitaip galvojantiems daro garbę net visko mačiusiai kovos už mokslo pažangą tradicijai…

Ir kad jie atminties neturi, tai labai naudinga. Nes vyresnė karta atsimena, kaip buvo išrasta ir masiškai diegiama plasmasė ir visokios sintetikos. Nereikės, girdi, daugiau nei miškų kirsti, nei linų auginti, nei stiklo, nei keramikos, nei kokių kitų natūralių medžiagų eikvoti, plastikas bus mūsų viskas – buteliai ir krepšeliai, sportbačiai ir lietpalčiai, puodeliai ir šakutės… Ir visa tai dabar pūduriuoja vandenynuose, nešiojama vėjo po dykumas, guli miškuose ir dirvonuose, apie pakeles nekalbant.Ir dabar jau biznis yra plasmasę kaip tik uždrausti. Tik kalba neina apie tuos, kurie ją išrado, propagavo, diegė – kur tie neklystantys proto bokštai, kas to progreso moksliniai autoriai? – parodomajį teismą tokiems reiktų surengti, kad kiti pagalvotų, prieš naujus išradimus reklamuodami!

Ir iš viso, kad pagalvotų, prieš savo mokslinį smalsumą tenkindami ir išradinėdami, ką nereikia ir kuo paskui nežinia, kaip atsikratyti. Atominę bombą irgi išrado, nes buvo įdomu, ar toksai dalykas galimas, o paskui, kai išradimas pirmiau panaudojamas blogam, nei kada nors gal bus panaudotas kažkam geram, tada rašomi atviri laiškai, einama demonstracijose, viešai smerkiama – kai jau nieko padaryti negalima ir šaukštai po pietų… Ne, dabar mus išgelbės dirbtinis intelektas, automatinės valdymo programos, genetikos manipuliavimas, supratimas, kaip sudaryta visata… Viskas, kas gali daugiau, greičiau ar efektyviau, nei žmonės – o gal to visai nereikia, kas žmogaus mastelį ir galimybes pralenkia? Nes paskui, kai reiks sukišti atgal tuos iš butelių paleistus džinus, tai kas tai padarys? – Būtent transhumanizmas ir yra tikroji žmonijos žūtis, tik „proto bokštai“ apie tai nesusimąsto, o tie, kurie šitai stumia ir propaguoja, daro tai gerai žinodami, kad žmones į susinaikinimą vairuoja.. Ir dar pakeliui pirmiausia gerai iš to prasigyvens.

Ir visai jiems – žurnalistams visokiems, politologams, universitetiniams prognozininkams ir didiesiems teoretikams – neateina į galva, kad visa ta propaganda – jų darbas – yra tam, kad valdžia išsilaikytų valdžioje. Kad jie yra užauginti, suformuoti – apšviesti – tam, kad kreiptų likusias mases šešėlyje esančiai valdžiai reikalinga linkme, praneštų, ką jiems galvoti, tiek šiandien, tiek rytoj… O jie tiek įsijautė, tiek įtikėjo į save ir savo mokslinio progreso galias, kad pamiršo, jog jie – tik vergų prižiūrėtojai, o vergvaldžiais yra kiti: Amerikoje jie iki šiol nesuprato, kad Trampas galėjo būti paimtas ir išrinktas, jų nuomonę ir įtaką apeinant… O žmonėms jie nusibodo, valdžia, žinoma, irgi nusibodo, o jie kaip tik ir buvo matoma demokratinė valdžia. Ir juos numetė… Dalinai ir dėl to, jog šešėlinei valdžiai jų, kaip ir narkotikų mafijozų, nebe reikia. Kaip tarpinės grandies nebe reikia… Bendras lygis nusmukdytas iki tiek, jog užtenka gandų ir feikinių naujienų, o mokslu banda netiki iš sveiko įtarumo, tai viso to „švietimo“ irgi jau vis mažiau reikia.

Štai, net ir tokias genealias teorijas, kaip Medičio, laikas pakoreguoja – supaprastina. Jau vien dėl to reiktų suabejoti, ar rytdiena tikrai bus progresyvesnė už šiandieną… O ir valdžia išlieka vis ta pati ir ta pati…

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as