laikai ir papročiai

1
Iš knygų kartos atėjus (pabaiga)
2
Iš knygų kartos atėjus (2)
3
Iš knygų kartos atėjus (1)

Iš knygų kartos atėjus (pabaiga)

Kad ir beždžionę skaityti išmokyti galima, toks pasakymas ir Bulgakovo „Šuns širdies“ tematiką apibūdina, ir atkreipia dėmesį, kad ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme jis ten taikytinas – ne tik universitetų nebaigusiems, bet ir juose užsidiplomavusiems.

O vat Josifas Brodskis, apie savo jaunas dienas kalbėdamas, dažnai pasakojo, kad penktame dešimtmety jam dar yra tekę susidurti su senaisiais inteligentiškais Leningrado gamyklų darbininkais – apsišvietusiais, techniškai inovatyviai mąstančiais, žmogiškos patirties kupinais, išdidžiais net tais laikais ir puikiais savo darbo meistrais – ir tokiais juos ne aukštieji mokslai padarė!

Bet, jei knygų iš viso neskaityti, tai ne tik žmogiško orumo klausimas neiškils – iš viso nebebus žinoma, kad tokio kadatai žmonėse būta.

Dar daugiau.

Skaitymas yra ne tik aktyvi, bet ir pasyvi pasipriešinimo forma – nenoriu žiurkių lenktynės bėgti ratu kaip visi kiti? – pasitenkinu minimumu ir skaitau knyga, atsisėdus. Ir prarado visuomenė vieną vartotoją…

Skaityti daugiau

Iš knygų kartos atėjus (2)

Liberalų biblijoje – Karlo Poperio knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ tokiais priešais autorius nurodė dvi grupes: kairiuosius socialistus, bendruomenės (komunos) svarba žmonijos ateičiai tikinčius, ir dešiniuosius tradicionalistus – tautininkus, krikščionis, kitus bendruomeninių tradicijų puoselėtojus.

Ir, kol jie neapsižiūrėjo, kad juos jungia kažkas daug svarbesnio, nei ideologijų spalvos juos skiria, pasiūlė juos kiršinti, priešinti ir pykinti tarpusavyje kuo smarkiau, kad patys liberalai tuo metu galėtų tvarkytis pasaulyje kaip vieninteliai šeimininkai. Ką jie sėkmingai ir daro.

Atmesdami liberalizmą, šiandien atmestume daug dalykų, kuriuos laikom jau savaime mums priklausančiais – laisvę būti, kuo man norisi, o ne tuo, kuo gimiau…laisvę daryti ką noriu, o ne tai kas reikalinga, etiška ar priimti aplinkybių apribojimus…laisvę nesiskaityti su kitais – ne tik su kaimynų apkalbom, bet ir su pareiga saviškiams, su atsakomybe už savo žmonių ateitį.

Žodžiu, godumas – amžinas alkis turėjimui, veiklai, savęs įtvirtinimui, išgarsinimui, apsaugojimui – reikalauja visuomenės be jokių apribojimų savo veiklos scenai. Nors, kaip filosofas Gintautas Mažeikis sakė, Poperis čia sugudravo su ta visuomene – rašė ją tai, būktai, atvirą…ir tuoj pat surašė, koks tas jos atvirumas turėtų būti – visiškai laisvas.

O tu, jeigu jau atvirumą skelbi, tai toks ir būk – palauk ir pažiūrėk, kas tame atvirume tada toliau susiformuos ar nesusiformuos, vietoj to, kad tai iš anksto nurodyti kaip privalomą laisvę.

Skaityti daugiau

Iš knygų kartos atėjus (1)

Pradėsiu iš toli. Wendell Berry essė „Loss of the Future“ medžiagos aiškumas daro įspūdį:

Mažų gyvenviečių, miestelių, kaimų bendruomenių praradimas paliko mus visuomene, sudaryta iš getų – ne vargšų ar tautinių mažumų, – dabar turime ir turtingųjų, ir intelektualų, ir mokslininkų, ir politikų getus. Jiems nebūtina gyventi kartu, toj pačioj vietoj, kad bendrauti išskirtinai tik vieniems su kitais.

Viso likusio pasaulio”išjungimas” sukuria jų laikysenos homogeniškumą ir savisaugos psichologiją, būdingą tradiciniam getui.

Dideliuose miestuose, pvz. įmanoma gyventi liberalių intelektualų gete, nesutinkant jokių abejonių ar priešinimosi argumentų savo filosofijai.Tas pats su universitetų getais ar Vašingtone, su politikų ar biurokratų getais – ten jų net ne vienas.

Žodžiu tie, kurie iš prigimties ir pagal išsilavinimą galėjo būti inteligencijos idealų skleidėjais ir reprezentatoriais žmonių bendruomenėj, vadinamoj visuomene, tapo , vietoj to, tik specialistais, tam tikrų aspektų ekspertais…

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as