laikai ir papročiai

1
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo jau nebeatiduokim? (pabaiga)
2
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (3)
3
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (2)
4
Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (1)
5
Kelionė laiko mašina (pabaiga)
6
Kelionė laiko mašina (3)
7
Kelionė laiko mašina (2)
8
Kelionė laiko mašina (1)
9
Iš knygų kartos atėjus (pabaiga)
10
Iš knygų kartos atėjus (2)

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo jau nebeatiduokim? (pabaiga)

Senesniosios kartos visais varpais skalambina, kad paskutiniais dešimtmečiais vis labiau išnyksta iš akiračio vertikalaus augimo galimybės žmonėms.

Vaikai jau nebeskatinami svajoti tapti geriausiu, kuo jie sugebėtų – kosmonautu, lakūnu, geologu, archeologu, išradėju, atradėju… Išsilavinusiu, apsišvietusiu, geru, patikimu žmogum…

Ne, žmonės gali, pinigų krepšeliais pavadinti, pasirinkti, ar trinti aukštosios suolus čia, ar užsieny, dirbti tarnaite čia ar Anglijoj, nusipirkti tualetų vedėjo vietą. Gali, žinoma, tapti kompiuterių specialistu, voliotis pūkuose ir stengtis negalvoti, kam tavo darbo vaisiai pinigus krauna…

Netgi tapus tuo, kuriam visi likę pinigus krauna, visada dar reikia daugiau to paties: didesnių namų, tolimesnių atostogų, gražesnių partnerių, greitesnių mašinų – laiko save šitokiu gudriu, ir neapsižiūri, kad problemos negalima išspręsti tame pačiame lygyje, kur ji yra susiformavus, kad reikia kilti aukštyn. Augti.

Apie asmenybės augimą nebekalbama niekur,

Auga tik ekonomika, valstybinės skolos, korporacijos, jų akcininkų kapitalai.

Žmonės tai net nebereikia, kad užaugtų – vaikai, jaunimas – čia juk mums ir ateitis, ir dabartis, ir visos mados, ir pavyzdžiai, į kuriuos lygiuotis, ir nulemiantis faktorius – reklamos jų lygio, paaiškinimai – jų lygio, viskas, kas jų lygio supratimą peržengia, viskas netgi atmetama, gniaužiama, atsisakoma.

Skaityti daugiau

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (3)

Klausimas „o koks, tiesą sakant, yra skirtumas tarp realybių?“ ir kad „gal mes patys irgi esame virtualūs?“ atskubėjo su rytiniu paštu, jo neteko stovėti ir laukti.

Ir tai yra tipiškas labai jaunų kartoninių žmonių, puikiai besijaučiančių savo popierinėje vienmatėje gyvenimo plokštumoje, klausimas.

Tie, kas užaugo be kompiuterių, visada dar bus realesni žmonės…

Tie, kurie tik vėliau gyvenime susidūrė su tv ir telefonu, tie iš realaus gyvenimo virsmo ištraukti dar mažiau…

Galime dar prisiminti generacijas, kurios nerašė ir neskaitė, tik mokinosi atmintinai, pasakojo, dainavo…tuos, kurie dar ne į miestą ekonominių pokyčių suvaryti buvo, gamtoje gyveno, iš natūralių medžiagų savo darbo rykais naudojosi, kurie priklausė gyvenimu nuo savo naminių gyvulėlių tiek pat, kiek ir gyvulėliai nuo žmonių…

Buvo nedaug kalbama tokioj civilizacijoj, žodis buvo daugiau naudojamas menui, nei kasdieniniam plepėjimui, kaip dabar – žodžiu, kita civilizacija buvo – kūniška, įkurią buvo gimstama ir iš kurios buvo mirštama…Ir mirę savieji irgi nebuvo paliekami likimo valiai kitų erdvių ar išmatavimų šaltyje – jiems būdavo pašviečiamas kelias atgal.

Palyginimui, dabartinės civilizacijos suaktyvinta smegenų veikla, per kiekvieną buvusį civilizavimo etapą vis labiau tolus nuo realybės, apsupusi žmones jau antrinėmis ar net trečios kartos iliuzijomis – protui egzistuoti, pasirodo, užtenka tik paties savęs – jis kapstosi savyje be galo, vis didesniais ratais, gamindamas vaizdus iš vaizdų, ir originaliųjų atvaizdų tam jam visai nereikia…

Skaityti daugiau

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (2)

Vieną guodžiančią išvadą igalima padaryti – Trečiojo Pasaulinio tikriausiai ir nebebus.

Nes, nebe atsistojo dar viena jauna karta, drąsi, nuovoki, ryžtinga, kuri grasintų establišmentui bent jau reformomis.

Establišmentas, vietoj to, netgi jų revoliucingumą specialiu mygtuku įjungia ir išjungia, tai apie ką dar kalbėti – jaunimas ir patys labai gražiai save susinaikins, viskas eina pagal planą:

Palaipsniui, bet kryptingai visos žmonių gyvenimo dalys perkeliamos į virtualią erdvę – laisvalaikis, bendravimas, darbas, pinigai, naujienų srautas, mados, svajonės apie laimę…

Žiūrėk, ateis laikas netgi, kai ir išgyvenimui būtina laikoma trijulė lova- šaldytuvas- tualetas nebebus  reikalinga visa.

O kai jų sąmonė jau daug maž pilnutinai ir į realų pasaulį nebe užeidama, gyvens virtualios erdvės koridoriuose, tada beliks ištraukti štekerį iš rozetės, ir kur bus tie, dabar žemę apgyvendinę milijonai?

Viskas. Žemėje liks tyla ir tuštuma. Nebus netgi kam balto triukšmo klausytis.

Skaityti daugiau

Gal pasilikim jau sau šitą pasaulį, sekančiai kartai jo nebeatiduokim? (1)

Pirmasis amerikietės Judy Budnitz romanas, kiek atsimenu, „If I told you once…“ vadinosi.

Ją atsimenu dar ir dabar, todėl, kad autorė nepaprastai taikliai pastebėjo ir išreiškė kartų susvetimėjimo procesą… Parodė, kaip pokyčiai vyksta, kaip besikeičiantis pasaulis keičia žmones, o ne besikeičiantys žmonės – pasaulį, kaip esame įpratinti tikėti.

Kadangi ji rašė pagal kartas iš savo žiūrėjimo taško, tai kartų įvardinimą ir aš iš jos perimsiu:

Jei proseneliai, Europoje, dar gyveno senajame pasaulyje, su raganom, vilkolakiais, užburtais miškais ir besivaidenančiais lobiais, tai senelės generacija – šitų senųjų žmonių dukra jau tokios gyvenimo duotybes kažkur Austrijos imperijos kalnuose ir miškuose nebenori. Ji nori, kas skirta jai, nori savo, o ne bendruomenės gyvenimo, jai įdomus pasaulis – ji patraukia kelionėn, paskui artistų trupę, suvaidinusią Jėzaus nukryžiavimą, ir, koks buvo jos išgąstis ir džiaugsmas, kad po kelių valandų tas aktorius buvo vėl gyvas ir nieko blogo jam nebuvo atsitikę.

Perėjus karo sumaitotą Europą, ji sugebėjo atsekti juos ir į Ameriką – ji nebijo nieko ir neabejoja savimi nei akimirkos. Gamta ją remia, pasaulis jai draugiškas, žmonės greiti padėti – jos vedybos naujojoj tėvynėje laimingos, gimsta dukra – rašytojos mamos generaciją atstovaujanti – jiems visko užtenka, nors ir nedaug jie ko turi.

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (pabaiga)

Karas yra puiki pavergimo priemonė, ypač savų gyventojų – puikus pretekstas minimalizuoti jų teises ir panaikinti laisves.

Mes gyvenam kasdieninį gyvenimą, sistemos visai nugesinti – gyvybingumas įsijungia  jau tik ekstremaliose situacijose… pvz., kare.

Kadangi žmogus tegali jaustis laimingas, kai jis jaučiasi gyvas, taodėl dauguma ne tik entuziastingai kariauti eina, jie karu džiaugiasi, jį garbina, ir prisimins su nostalgija, kaip vienintelį prasmingai praleistą gyvenimo tarpsnį, jei grįš gyvi…

Ir niekam nekris į akį, kad čia joks karo nuopelnas: kad žmonėms jaustis gyvais, joks karas nereikalingas. Reikalingas gyvenimas, iš kuri sistema neišpaustų gyvybės syvų iki paskutinio lašo.

Grįžkim trumpam į XVIII a., prisiminkim grafą Saint Germain ar grafą Cagliostro  – paskutiniai mohikanai iš prieš Švietimo epochos laikų, iš laikų, kai valstybė, bažnyčia ir visuomenės sankloda neužkirto visų kelių individui ir jo talentams išsivystyti, neapribojo visiškai būdų asmenybėms jų laisve naudotis.

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (3)

Prarado žmogus tokį savo ištvermingumą: primesta kova už būvį pagriaužia  širdį, jis nebesugeba koncentruotis į save, nebegali tinkamai užlaikyti savo dvasios. Ir dvasia užmiega.

O pats žmogus įkrenta į įpročių rutiną, jam ne tik kad gyventi, jam klausimus klausti į galvą nebeateina…

Žinoma, XVII a. karai Europoje pasitarnavo, kad karaliai ir bažnyčios įsiskolintų už armijų samdymą, paprasti žmonės įsiskolino, ištisom bendruomenėm, dėl žlugusių derlių nesugebėdami susimokėti mokesčių… O įvairūs monarchai vis iš naujo ir iš naujo girdėjo dievų balsus savo galvose, raginančius kariauti  iš naujo, toliau , iki šlovingos pabaigos…

Tik, kai galų gale ištekliai išseko ir teko tartis, nei vienam šlovinga ji nebuvo – dievas apgavo?

Gal ir apgavo visus, išskyrus savo išrinktą tautą, nes jai finansinį pagrindą tai rimtą tokiu būdu leido suformuoti.

O tada dar monarchai, mainais į privilegijas, perėmė iš jų savo vasalų skolų raštus, ir monarchija buvo centralizuota, perėmė ištisų kaimų skolų raštus, ir jie visi pakliuvo į baudžiavą…

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (2)

Skepticizmą praktikavusieji tai darė ne dėl to, kad jiems viskas galvoje susimaišytų, ar, kad galų gale, tikrai nieko nebežinotų… Jie norėjo  sugebėti atsipalaiduoti ir gyventi neįklimpę į sąntykius su supančiu pasauliu, kur, jei ne viena, tai kita problema triukšmingai reikalauja žmogaus dėmesio ir atsako. Tikra ar dirbtinai sukurta.

Skeptikai, be visa kita, nebeprisima atsakomybės už dalykus, už kuriuos tiesiog negali būti atsakingi… Tada nebereikia ir pergyventi, kad suklysi.

Žmonės tokiu būdu tampa labai taikūs, bet, iš valdžios taško žiūrint, vis tiek maištininkai, atsisakę vaidinti jiems primestą rolę .

Montaigne gal net ne tiek domėjosi galimybe atsisakyti pretenzingo įsitikinimo, kad žmogus turi galėti viską pasaulyje teisingai įvertinti… Jį gal labiau traukė galimybė viską matyti kaip laikina, kaip tai, kas praeina… ir dėl visko galėti abejoti.

Jis dar nepasitiki  – sugeba nepasitikėti – paprasčiausiais dalykais, todėl mūsų laikų skaitytojams jo Essays gali pasirodyti vietomis tiesiog nesąmonių  sankaupa , kurias pritrūkstama kantrybės skaityti. Bet problema tai šiuolaikiniame skaitytojuje , o ne senosiose Essays – mes jau esame tiek perimti ir užvaldyti mūsų proto, o jis turi įprotį apie viską spręsti vieną kartą ir visiems laikams…

Skaityti daugiau

Kelionė laiko mašina (1)

Tik nelaimingiems įdomus, ir, netgi žūtbūtinai siekiamas surasti, atsakymas į klausimą, kokia mūsų gyvenimo prasmė – čia, rodos, bloge „Kitas gyvenimas“ išskaičiau. O tie, kurie laimingi, jie gyvena ir jiems viskas gerai.

Tokia paprasta buitine tiesa apsiginklavus, įdomu žvilgtelėti į XVIa. Vakarų Europą, kur maždaug tuo metu, (religinių) karų ugnyje, buvo pradėta kaldinti mūsų dabar turimoji civilizacija: karaliai stengėsi centralizuoti savo valdžią, iš karo paskolų naujai praturtėję pirkosi aristokratinius titulus, religiniai fanatikai gynė kiekvieni savas bažnyčias, samdytos kariuomenės trypė pasėlius, o pabėgėliai nešiojo maro užkratą…

Gerai, sakysit, kas dar naujo po saule?

Ogi buvo tais laikais dar žmonių, kokių dabar nebėra… Bet, parodžius pavyzdį, gal dar vėl atsirastų.

Štai, šiame kontekste , Prancūzijoje, savo pilyje netoli Bordeaux, nugyveno gyvenimą  Michael Eyquem de Montaine (1533 – 1592) – didikas, politikas, rašytojas ir gyvenimo filosofas.

Skaityti daugiau

Iš knygų kartos atėjus (pabaiga)

Kad ir beždžionę skaityti išmokyti galima, toks pasakymas ir Bulgakovo „Šuns širdies“ tematiką apibūdina, ir atkreipia dėmesį, kad ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme jis ten taikytinas – ne tik universitetų nebaigusiems, bet ir juose užsidiplomavusiems.

O vat Josifas Brodskis, apie savo jaunas dienas kalbėdamas, dažnai pasakojo, kad penktame dešimtmety jam dar yra tekę susidurti su senaisiais inteligentiškais Leningrado gamyklų darbininkais – apsišvietusiais, techniškai inovatyviai mąstančiais, žmogiškos patirties kupinais, išdidžiais net tais laikais ir puikiais savo darbo meistrais – ir tokiais juos ne aukštieji mokslai padarė!

Bet, jei knygų iš viso neskaityti, tai ne tik žmogiško orumo klausimas neiškils – iš viso nebebus žinoma, kad tokio kadatai žmonėse būta.

Dar daugiau.

Skaitymas yra ne tik aktyvi, bet ir pasyvi pasipriešinimo forma – nenoriu žiurkių lenktynės bėgti ratu kaip visi kiti? – pasitenkinu minimumu ir skaitau knyga, atsisėdus. Ir prarado visuomenė vieną vartotoją…

Skaityti daugiau

Iš knygų kartos atėjus (2)

Liberalų biblijoje – Karlo Poperio knygoje „Atvira visuomenė ir jos priešai“ tokiais priešais autorius nurodė dvi grupes: kairiuosius socialistus, bendruomenės (komunos) svarba žmonijos ateičiai tikinčius, ir dešiniuosius tradicionalistus – tautininkus, krikščionis, kitus bendruomeninių tradicijų puoselėtojus.

Ir, kol jie neapsižiūrėjo, kad juos jungia kažkas daug svarbesnio, nei ideologijų spalvos juos skiria, pasiūlė juos kiršinti, priešinti ir pykinti tarpusavyje kuo smarkiau, kad patys liberalai tuo metu galėtų tvarkytis pasaulyje kaip vieninteliai šeimininkai. Ką jie sėkmingai ir daro.

Atmesdami liberalizmą, šiandien atmestume daug dalykų, kuriuos laikom jau savaime mums priklausančiais – laisvę būti, kuo man norisi, o ne tuo, kuo gimiau…laisvę daryti ką noriu, o ne tai kas reikalinga, etiška ar priimti aplinkybių apribojimus…laisvę nesiskaityti su kitais – ne tik su kaimynų apkalbom, bet ir su pareiga saviškiams, su atsakomybe už savo žmonių ateitį.

Žodžiu, godumas – amžinas alkis turėjimui, veiklai, savęs įtvirtinimui, išgarsinimui, apsaugojimui – reikalauja visuomenės be jokių apribojimų savo veiklos scenai. Nors, kaip filosofas Gintautas Mažeikis sakė, Poperis čia sugudravo su ta visuomene – rašė ją tai, būktai, atvirą…ir tuoj pat surašė, koks tas jos atvirumas turėtų būti – visiškai laisvas.

O tu, jeigu jau atvirumą skelbi, tai toks ir būk – palauk ir pažiūrėk, kas tame atvirume tada toliau susiformuos ar nesusiformuos, vietoj to, kad tai iš anksto nurodyti kaip privalomą laisvę.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as