laikai ir papročiai

1
Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (V dalis, pabaiga)
2
Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (IVdalis)
3
Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (III dalis)
4
Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (II dalis)
5
Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (I dalis)
6
Sudvasinta materija ar sumaterialinta dvasia? (V dalis, pabaiga)
7
Sudvasinta materija ar sumaterialinta dvasia? (IV dalis)
8
Sudvasinta materija ar sumaterialinta dvasia? (III dalis)
9
Sudvasinta materija ar sumaterialėjusi dvasia? (II dalis)
10
Sudvasinta materija ar sumaterialėjusi dvasia? (I dalis)

Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (V dalis, pabaiga)

O jeigu meilė nutinka, ar ji automatiškai mus išgydo nuo visų problemų, paverčia etiškai besielgiančiais, taikos ir lygybės šalininkais? – Bijau, kad priešingai… Dažnai kito meilė tau pasijunta kaip leidimas, patikinimas, kad gerai, koks esi ir ką bedarytum, nėra ko drovėtis – tokį žmogų mylinčiam ta meilė gali labai liūdnai baigtis!

Jonas Gervė yra gražiai ir aiškiai šita tema kalbėjęs: apie kokią čia meilę gali būti kalba dvejų žmonių santykiuose? – Geriausiu atveju tai – lygiaverčiai mainai, bendradarbiavimas, bet dažniausiai tik grynas vartojimas – savinimasis ir sunaudojimas. Meilė kaip tik labai retai laiko žmones kartu, nes ji kaip tik paleidžia, atiduoda, džiaugiasi už kitą, net jei ir pačiam nuo to blogiau… Lietuvių kalboje gal nelabai tai jaučiasi, bet rusų ar anglų kalbose tai gali mylėti sriubą batus ar filmą, pvz, lygiai taip pat, kaip ir žmogų…

Ar ir ta pati painiava egzistuoja ir su laimės sąvoka? – kaip ir ne, laimė yra būsena, jausmas ir jinai yra asmeniška, todėl kiekvienam kitokia, jaučiama dėl skirtingų priežasčių,pvz. Irina Hakamada, žinoma rusų guru asmeninio augimo klausimais, nepavargsta pabrėžti, jog svarbiausia yra atsipeikėti iš visuomenės peršamo laimės įvaizdžio ir ją, atseit, sukelsiančių sąlygų: kiekvieno mūsų laimė gali atrodyti visai kitaip! Kad reikia tai suvokti, atpažinti, kaip turėtų atrodyti tavoji ir laikytis tos savosios laimės stipriai ir išdidžiai. Ir ginti ją, jei reikia, nuo visokių, manančių, jog tavo laimė turi atrodyti taip pat, kaip ir jo – pagal bendrą modelį.

Kas mus vėl grąžina prie klausimo, kiek yra prasminga mokyti, gydyti, konsultuoti, patarinėti – atviru tekstu, o ne savo gyvenimu, savo pavyzdžiu?… Susirask psichoterapeutą, panašų į save ir tik tada klausk jo patarimo?

Aš suprantu pagundą – pasaulis matosi netobulas, žmonėse visokiausių problemų pilna – logiška, jog netrūksta tokių, kurie bando išspręsti šią situaciją kaip uždavinį: surikiuoja per ilgą laiką ir patirtį savą teoriją, paaiškinančią pasaulio ir žmogaus jame veikimą, ir tada skleidžia ją, kiek gali – aišku, jog žmonijai jos reikia, ir reikia greitai! – ir tada girdime praktiškai kiekvieną mokytoją besiskundžiant, jog nėra tinkamų mokinių, o tuos, kurie yra, palaipsniui vis labiau irgi, ima barti, priekaištauti – medžiagą įsisavina ne pakankamai greitai, naudoja ne pakankamai efektyviai… Arba, kad visai nenaudoja praktikoje; netvarko savęs, netaiso pasaulio. Nevaldo jo, neformuoja ateities, ką paskutinių metų Jono Gervės paskaitose girdim praktiškai ištisai – nusivylimas rezultatais akivaizdus. Jis manė, jog energijos turi pakankamai, tuoj tik paims visus, pakels į neregėtas aukštumas, sutvarkys struktūras, paleis generatorius… Tai kol ant jo energijos, tai lyg ir laikėsi dar viskas, o kaip tik tiems mokiniams reikėjo patiems išlaikyti tą lygį, taip ir susmuko viskas – ne pats atsikėlęs, bet kito pakeltas, kaip tu žinosi išstovėti?

Iš kitos pusės, pvz, Gurdžijevą mokiniai keikė ir gyvą, ir paskui, prisiminimuose, mirusį – koks jis buvo žiaurus, kaip juos kankino… Kiek tame mokymosi pas jį procese buvo absurdo, beprasmybės, abejingumo jų kentėjimams! – O jie ten visi intelektualai buvo, protu ir logika pasaulį suprato, vis iš kairės smegenų pusės klausimus uždavinėjo apie sąvokas ir mistines būsenas, dešinėje smegenų pusėje gyvenančias. Ir, kad bent ką jie suprastų, reikėjo jų bent jau abi smegenų puses suharmonizuoti, jei ne iš viso, jų sąmonę grąžinti į dešiniąją smegenų pusę – grąžinti juos į buvimą, harmoniją su pačiais savimi ir pasauliu, Tai pasirodė skausmingas procesas, ypač jei žmoguje ir taip daug skausmo prisirinkę – didelis ir energingas skausmo kūnas, kuris priešinasi, nenori atiduoti vadelių, užleisti pozicijų – taip visi mokinimai ir baigiasi…

O dar yra ir tokių, kurie sako, jog reikia nežiūrėti į mokytoją, koks jis žmogus, kaip gyvena – visi mes, atseit, žmonės… Reikia klausytis, ką jis mokina. Gali būti, jog toks žmogus sako visus teisingus dalykus, bet, aiškiai pats jų negyvena, todėl, geriausiu atveju gausit dviejų rūšių energiją, iš jo sklindančią: buvimo ir jį neatitinkančią, kalbėjimo. Šiuo atveju, tuščio…

Tada jau geriau susirask pasiskaityti knygoj apie tą patį.,. O toliau, tai iš pavyzdžio ir modelio, iš precendento mokinamės automatiškai, o kad išmokti iš to, kas mums sakoma, turime dėti pastangas.

Pas mokytoją reikia eiti tokį, kuris ir tylėdamas tau duos impulsą. Tinkamas yra tas, kuriam viskas pasaulyje gerai, žmonės geri, ateitis graži ir pačiu savimi jis irgi yra patenkintas. Kiekvienas mokinys jam, kad ir kokiame dar žemame lygyje, bet jau kažką pasiekęs, jau turintis kuo didžiuotis… O visi pasaulio gelbėtojai, gyventi mokintojai, žmonių taisytojai – jiems pasaulis blogas – taisytinas, žmonės blogi… Jis, vadinasi, jaučiasi priverstas kovoti, kad laimėtų… Bet, gali ir pralaimėti, jei prisimenat.

O jeigu pasaulio gelbėtojo rolė sau prisimatuota kompensacijai ( nes kitaip jaučiasi menkas, mažai vertingas ir nepavykęs), tai galiausiai jis pralaimės, net ir pačią teisingiausią teoriją skelbdamas… Ir jo pasekėjai pralaimės su juo kartu.

Ir visas pasaulis, tokių gelbėtojų masiškai gelbstimas, irgi… Tokiame jame kol kas ir gyvename.

Nes pradėti reiktų nuo to, kad tapti laimingais. Patiems.

Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (IVdalis)

Įsivaizduokime ant laboratorijos stalo kolbas su visokių spalvų skysčiais – tokiu būdu simbolizuojama įvairovė. Bet, imk pilti tas visas spalvas iš eilės į vieną indą ir dar pamaišyk – visa įvairovė dings. Liks tik bjaurus purvas, kurį, pagal spalvą spręsdamas, netgi manysi smirdant… Ir netgi ne išorę turiu omeny, tokią analogiją naudodama, apie dabar vykstantį vis labiau nekontroliuojamą žmonių maišymąsi tarpusavyje kalbėdama. Išorė ir yra tik išorė: kas nori, mato joje žmonijos bendrumą, kas ieško skirtumų, randa jų irgi pakankamai. Visa tai – niekis, su smegenų panašumais ar skirtumais palyginant!

Nes europietis, kinietis ir negras su panašios apimties ir struktūros smegenimis susitars tuoj pat, susibičiuliaus ir įsteigs kokį sėkmingą biznį ar apiplėš banką… O štai keletas kiniečių, bet su skirtingos apimties – svorio – smegenimis, o dar skirtingai išvystytais, nesusitars, nesusikalbės, ir, dar žiūrėk, kad nesusipjautų… Žmonės, turintys smegenyse tą patį už įvairias veiklas ir bruožus atsakingų zonų skaičių, nors ir skirtingai išvystytus jų plotus, dar vis susišnekės geriau, nei žmonės, turintys tokias smegenų zonas, kurių kiti neturi: kol sakydami „lėkštė’ vienas galvojam apie Meiseno porcelianą, kitas – apie molinį dubenėlį, tai dar nieko, bet, jei vienas iš mūsų iš viso neturi sampratos „lėkštė“ – valgo iš delno ar tiesiai nuo stalo, vaizdžiai šnekant, tai koks gali būti tarpusavio supratimas!… Ko nėra – taip lengvai neįdėsi, ir kas yra – neišimsi.

O žmonės šiandieną jau niekas nebėra su tais, prie kurių priklauso, į kuriuos panašus, turi bendras šaknis, praeitį, buvo panašiai auklėtas ar mokytas… Buvo laikai, kai tvirtai tikėta, jog tik tokie patys su tokiais pačiais gali būti laiminga pora ir gyventi laimingą gyvenimą. Toks panašumas tarpusavyje leisdavo netgi žmonėms, suporuotiems pagal tėvų susitarimus, teigti, jogtokios poros ne pirma myli, o paskui veda, bet pirma vedasi, o paskui myli.

Kiek smulkesnius, greičiau pamatomus skirtumus dar galima kažkaip derinti, bet gilesnių, esminių, kurie ir pasirodo ne taip greitai, ir suvokiami ne taip paprastai, jų gi nepakeisi: vieni jau gimstam, linkę domėtis pačiais giliausiais pasaulio veikimo mechanizmais, linkę gilintis į esmę visame kame; kiti vėl. gimę būti centre – jie organizuoja žmones, buria apie save bendruomenę, formuoja ją ar reformuoja. Dar kiti – masė, kurie tokias bendruomenes sudaro, kuri dalyvauja, kuria savo tradicijas, augina vaikus… O dar yra tokių, kurie, panašu, ir gimę, kad prižiūrėtų tvarką, kad viskas vyktų pagal taisykles, papročius, tradicijas – kaip ir saugo, kad nebūtų peržengiamos vienos ar kitos ribos… Žodžiu, du tokios pačios rūšies matys gyvenimą panašiai ir supras vienas kitą geriausiai.

Gal visas šitas susimaišymas ir naudingas evoliuciškai, labiau į ateitį žiūrint, bet laimės mums čia ir dabar tikrai neprideda.

Šį, mūsų gyvenamą laiką, galima tiesiog vadinti ne tik savęs nemylėjimo – tada automatiškai negali pakęsti šalia ir kito, į save panašaus – bet ir savęs nežinojimo, nepažinimo laiku. Todėl mylime tik tai, kas mums gražu ir visa laimė, kad žmonių skoniai tokie skirtingi?…Ne, mylime, renkamės dėl pačių įvairiausių priežasčių. Pvz, renkamės saugiai: tai, ko tikrai niekam kitam nereikės… Arba, ką suvokiam kaip paskutinį šansą. Arba – vienintelį, ir jį reikia griebti, ir bet kuria kaina išlaikyti.

Renkamasi silpnas žmogus, kuris nekonkuruos, už kurį bus paprasta visą gyvenimą jaustis pranašesniu, geresniu… Kurį bus lengva komanduoti, valdyti. Kuris tau dirbs ir tarnaus… Įsivaizduokim, kas būtų, jei žmonės staiga suvoktų, dėl ko jų partneriai juos kažkada pasirinko – o ne iš meilės, kaip manyta. Ir kartu pats žmogus irgi – kokiu mažu ir nevertingu reikia jaustis gyvenime, kad šitokių ir panašių motyvų vedamas, rinktumeisi partnerį?

Bet grįžkim prie tų, kurie nuoširdžiai nori rasti kitą, panašų į save, lygiavertei partnerystei, taip pavadinkim: rinktis reikia tikrai ne akimis. Žinoma, rinktis reikia širdimi, bet ją geriau girdi kaip tik užsimerkus!… Ir neprasidėti su kalte ar gailesčiu, nes susidėsi su tokiu, tai nei tu jį pakelsi, nei pataisysi ar pagelbėsi, o jis tave į savą lygį kaip mat nuleis – pralaiminčiųjų pasaulyje visi tampa pralaimėjusiais, jei dar atsimenat!

O kaip dar atpažinti visus meluojančius, manipuliuojančius, apsimetėlius ir apgavikus, kurie sąmoningai save tau rodo pagerintoje versijoje ir nesuinteresuoti būti pažinti iš tikro ar pamatyti, kokie jie yra iš tikro? – Meluoja tie, kurie nenori prisiimti atsakomybės už save ir savą gyvenimą – suaugti – visi tie žavūs dideli vaikai, gražuolės lėlytės – visi yra melagiai, pykstame mes už tai ant jų ar ne. Meluojama kaip gynybinė reakcija: tu manaisi  mane pažinus, o aš tau pameluosiu ir tu liksi neteisi – laimėjęs būsiu ir vėl aš… Tu manai, kad tu viską apie mane žinai, o aš tau pameluosiu ir būsiu tau atkeršijęs. O tu to niekada net nesužinosi, nes meluojama ne tam, kad paskui prisipažinti!… Profesionalus žaidėjas meluoja iki galo.

Ir meluojama, kai jaučiama grėsmė pačiam savo išlikimui nepakitus – kai kitaip grrsia esminės gyvenimo ar asmenybės permainos, pvz, kai būtum kitaip priverstas suaugti, tapti savarankišku, – pasijunti, jog toks, koks esi, esi netinkamas iš pačių pagrindų – pameluoti visada greičiau, paprasčiau ir saugiau, o ir žmogus jau toks iš prigimties, kad mažiausio pasipriešinimo keliu nueina…

( bus tęsinys)

 

Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (III dalis)

Jau esu rašius apie žmogaus emocijų energetinio dažnio skalę, kur gėda ir kaltė buvo apačioj, visai netoli nulio, t.y. mirties, nušvitimas – apie 600, viršuje, o meilė kažkur apie 240… Tarp kitko, yra net auksinio milijardo teoriją aiškinančių, žmonių energijos dažniu besiremiant: meiles ir kitos pozityvios vibracijos blogiui ir blogiesiems yra per aukšto dažnio, todėl esame skatinami negatyvias emocijas generuoti. O jeigu jau generuojam pozutyvias, kam is esmės ir esame gamtos programuoti, tai tada mūsų bent jau turi būti nedaug, tada dar mus galima suvaldyti… Nes jeigu ir pozityvi energija, ir ji dominuotu, tai blogį išnešiotų gabalais kaip nieko ir labai greitai.

Bet, prie temos grįžtant. Sakoma, kad iš viso, kol tavo energetinis dažnis nėra pastoviai pakilęs virš 200, tave supančio pasaulio, jo reiškinių, jų saryšio paprasčiausiai nematau ir neturi galimybės suprasti. Tik iš aukščiau žiūrint, viskas ima matytis kaip ir savaime kaip viena harmoninga visuma. Bet kiek žmonių bent kartą per gyvenimą, nekalbu apie pastoviai, į aukštesnį vibracijų dažnį pereina?… Dauguma taip ir pragyvena statistais būdami.

Aktoriai, tie bent jau pasinaudoja duotomis ar pasitaikiusiomis galimybėmis. Režisieriai – jų yra dar mažiau –  pasirenka sau kelią, tikslą, būdus jį pasiekti. Kai prodiuseriai, jie dar ir susikuria sau reikiamą aplinką, pasirūpina, kad kelias išsidėliotų… Tik tikslą jie dar pasiekia tokį, kokį reikia, kad jie pasiektų.

Ir tikrai autorium būnant, esi iš tikro savo gyvenimo šeimininkas – plius minus 600 dažnis. tada Tikslą ne tik pasirenki, bet ir keiti, koreguoji, jei kas, likimą priimi arba atmeti… Jei laimė yra laisvė, tai iš tikro ji prasideda nuo čia. Taip kad ir nuo tų 200 dažnio, kai imi susigaudyti, kas ir kaip, imi jausti meilę, harmoniją ir ramybę ne dėl išorinių priežasčių, bet iš savęs paties vidaus, kaip laimę, kelias dar ilgas. ir kuo toliau, tuo įdomesnis. Bet, sėdint rankas sudėjus ir laukiant, joks progresas neateis ir nevyks. reikia pačiam stengtis ir aktyviai dalyvauti!

Dažnas gyvenimą pradedam, manydami, jog „man neišeis’, „aš vis tiek nesugebėsiu“… kad „aš čia vienas toks netikęs, visi kiti gabesni, geresni“… Kai pamatom, jog gyvenime visi stengiasi, bando, ir visiems gali nepasisekti – kad tai nėra nei ypatinga gėda, nei speciali kaltė, tada keičiamės. Pagijam, kai nustojam tikėti, jog kartą nepasisekus, nepasiseks ir visada… Arba jei nepasisekė čia, tai nesiseks ir visur kitur – tada ieškom tinkamesnių sąlygų ar bandom jas pritaikyti sau, nebe bijom bandyti, pradėti iš naujo, tiek kartų, kiek reikės. kai suvokiama, jog išeitis visada yra, net jei tu jos dar nematai.

Čia ateinama prie pačių pagrindų, nes yra kiekviename iš mūsų keletas bazinių įsitikinimų, kurie nulemia visa kita, ir jų nepakeitus, kitokio rezultato gyvenime nepasieksime. Pvz, jei tikim – žinom, jaučiam – jog meilės nėra, tai niekada mes jos nerasim, net jei ir ieškosim… Jeigu pinigai mums atrodo purvini, mes jų niekada daug neturėsim, o turėdami išleisim kuo greičiau ir dar kalti jausimės…Jjei pasaulį iš esmės jaučiam kaip priešišką mums vietą, tai draugų niekada ir neturėsim… Žodžiu, reiktų save stebėti, kad tokius įsitikinimus, ypač trukdančius, savyje indentifikuoti ir, tada jau psichotechnikų klausimas juos savyje pakeisti į tokius, kurie gyvenimą norima kryptim keistų, leistų pasiekti kitokių rezultatų.

Tada sveikata, meilė, laimė sėkmė ar dar kas tik norit iš neįmanomų ir nepasiekiamų pasidaro prieinamomis. Jų vis tiek dar reikia siekti, bet tada bent jau tikimybė jas rasti ar susikurti – pasiekti – yra.

Tada vėl sekantis klausimas: ar sėkmė – meilė, laimė ir t.t. – neša ir nusineša tave, tu su ja susitapatini ir be jos esi niekas, ar tai esi tu, kuris tą sėkmę savyje talpini, kai ji yra, ir vis tiek lieki savimi, kai jos gal vėl nėra ar kol ji grįš… Tai klausimas ir apie tai, kas yra erdvė? – mokslas jos kaip sąvokos lyg ir nesugeba efektyviai apibūdinti, bet, ne viskas, kas nepaaiškinama, nereiškia, kad negali būti suprasta – ko kairė smegenų pusė neapibrėžia žodžiais, nereiškia, jog to dešinioji smegenų pusė nejaučia ar nežino, nemato ar nesuvokia – čia pasimato visas (rašytinių) teorijų mažumas prieš būties didybę…

Mūsų atveju erdvė yra tai, kas talpina, riboja kontūru, suteikia formą – valdo! – materiją, energiją…Netgi laiką irgi.

Sakrali erdvė sąlygoja stebuklų vykimą, kosminė talpina savyje mums žinomą pasaulį – neša, leidžia jam būti, skleistis… Žmogus – indas, kuo erdvesnis ar mokantis padaryti savyje erdvės, nuramindamas minčių ar emocijų ar instinktų audras, talpinantis ir tuo leidžiantis per save reikštis visiems archetipams ar kitokioms energijoms, kokių jų pagalbos jam tik prisireikia.

Būtent, su jais nesusitapatinantis, ne įsitikinęs, kad gydytojas, rašytojas, filosofas ar inžinierius – tai aš. Kad aš pats gydau, rašau, kuriu ir pan. Priešingai, susitapatinai, nuveikei, ką reikėjo ir atsilabink, pakabink darbinį chalatą ant kabyklos iki rytojaus. Tas pats ir su visuomenine, vedybine, turtine ir dar ten kokia kitokia padėtim.

Nesusitapatinęs su niekuo valdo viską!

(bus tęsinys)

Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (II dalis)

Nors ne ant tų, kurie aktyviai negatyvius jausmus rodo reiktų pykti!

Saugotis reikia lipšniųjų, kurie taip nepaprastai mus vertina, liaupsina, tuoj pat nuskaito tavo įpročius, pomėgius  ir silpnybes, ir tik laiko klausimas, kada pradės ta info naudotis – spaudyti tavo knopkes, kaip ir kada jiems to prisireiks ar bus naudinga… O kol kas jie mėgsta pašnekėti apie nesavanaudiškumą, aukštas materijas, kai už tavo nugaros šnypščia nuodus tau iš paskos ir ventiliuoja juos visiems, kas tik nori apie tai girdėti… Tik, kai patys lipšniai verčiam save elgtis su tais, kurių nepakenčiam, kaupiam tą patį nuodą savo širdy! – ir tik laiko klausimas, kada, šnypšdamas, jis iš ten ims skverbtis laukan…

Kaip tas pats V.Kovaliovas atsako į klausimą, iš kur tiek nepakantumo, pavydo ir griovimo mūsų pasaulyje: „trumpai tariant, iš žmonių, kurie nevaldo savo skausmo kūno“.

Iš tų, kurie užstrigę ir vis iš naujo pergyvena vieną ar kitą skausmingą savo gyvenimo situaciją – kai jie pralaimėjo, nepasisekė, buvo pažeminti, sugėdinti… Todėl, pamačius kitą, kuriam sekasi, kuris laimi, kurį giria, jiems nuo to labai skauda. Ir jie to skausmo nesugeba reliatyvuoti, suvaldyti – priešingai, tas skausmas valdo juos. Ir verčia elgtis, kalbėti, galvoti ir kenkti bjauriai.

Vėlgi, biofilams ir čia sekasi geriau: pozityvūs, energingi, įdomiai gyvenantys, energetiškai sveiki iš vidaus, jie savo skausmą ir pergyventų traumų sąnkaupas valdo praktiškai šimtu procentų. Šita prasme su jais lengva gyventi, įmanoma susikalbėti, susitarti ar išsiaiškinti.

Tie, su kuriais nelabai yra prasmės kalbėtis ar santykius aiškintis ( nes yra kaip yra, vis tiek kalbos nieko nekeičia) yra tie, kurie gyvenimu patenkinti. Būtent, toj daly, kuria gyvenimu patenkinti – maždaug pusėj visos apimties – jie savo skausmo kūną ir valdo. Likusioj daly – ne. Ten jie yra abejingi, nesijaučia pašaukti ką nors keisti ar daryti… Ten gyvena jų nuobodulys. Ir priklauso, kuria koja toks žmogus ryte iš lovos išlips…

Beviltiška prasidėti su tais, kurie yra atvirai visam kam priešiški, pesimistai, cinikai. Jie kažkiek dar valdo savo skausmą, bet ne daugiau nei 20%…

Ir patys baisiausi, kaip minėta, yra tie nenatūraliai lipšnūs, perdėtai mandagūs, pataikūnai, kurie praktiškai meluoja visada.

Nes viduje, kaip žmonės, yra praktiškai visiškai pakeisti – skausmas, piktumas, pavydas ir kerštas perėmę viską… Įdomu, kaip jie patys sau pateisina savo elgesį. Standartinė schema kito asmens atžvilgiu būna tokia: aš jį myliu – jaunystę, širdį, gyvenimą, energiją visą jam atidaviau, o jis man ką? – jis vis tiek manęs nemyli ( manęs nevertina, man nedėkingas ir pan.). Todėl aš jo nekenčiu, jam keršiju, kankinu, džiaugiuosi, jei jam nesiseka (bet tyliai, savyje), nepadėsiu, nors galiu, neįspėsiu, nors matysiu kad jam kažkas gresia… Tegu žinosi! Pažiūrėsim, kaip jis be manęs!…

Kai, sakytum, nepakenti žmogaus, tai ir nepakenti – eik toliau, rask, ką pakęsi geriau… Bet čia ir problema, kad mokama tik nekęsti ir reikia turėti ką… Mylėti nemokama, nežinoma, kas tai yra. Todėl neapykantos objekto nenorima prarasti taip pat, kaip meilės objekto kitas prarasti nenorėtų.

Kaip didinti savo skausmo kūno kontrolę, čia jau atskira tema, kuria yra rašoma daug ir (psicho)technikų norintys ras.

O aš dar norėjau parašyti, jog nusivylimas, apkartimas ( laikinai) apima ir iš savęs sveikus, gyvenimu lyg ir besidžiaugiančius žmones. Nes mokina vaikus, bent jau mokindavo ir auklėdavo mano laikais, idealistiškai pakylėtais, pasaulio modelį duodavo tokį, koks pasaulis turėtų būti, o ne koks dabar yra – sąžinė, teisingumas, lygiateisiškumas, meilė artimam savo… Bet neįspėdavo, jog gyventi į pasaulį išėję, viso to tenai (dar) nerasim. Kad visa tai turėtų būti sukurta, gyvenama, palaikoma žmonių – ir mūsų tame tarpe – kurie tokio pasaulio siekia ir jį netgi pasiruošę ginti, jeigu ką.

Todėl suaugus ir ėmus gyventi, dažną šitaip auklėtą iš mūsų ištinka šokas, susidūrus su blogiu pasaulyje ir jo kiekiu – melu, žiaurumais, neteisybe… Pamačius, jog pasaulį praktikoje suka visai kitokie žmonės ir visai kitokie mechanizmai – tamsa, sunkios puvimo energijos, idealistai pasijunta apgauti, nusivilia, nebe nori būti kvaileliais ir nuleidžia rankas… Arba net tampa cinikais, nebe tikinčiais niekuo ir niekada.

O iš tikro reiktų gyventi vis tiek, vis tiek bristi į tą upę, ir nepaleisti visiškai iš akių idealų, kad bent per tave šviesos, gėrio, švaros į gyvenimą ateitų – matyti prasmę buvime savimi, tokiu, koks tu sau tinki, kokiu tu savimi didžiuojiesi – suprasti, kad dalyvauji pasaulio virsme. Suki pasaulį ir tu – kuo daugiau žmonių sugebės apvaldyti savo emocines būsenas, kuo daugiau bus tam precendento, tuo lengviau ta linkme pasukti bus ir visiems likusiems.

(bus tęsinys)

Laimingu negalima padaryti, laimingu tampama (I dalis)

„Daktare, ar gyvensiu?“ – „O kur prasmė?“… gerai, kad čia tik anekdotas toks, nes išmirtume beveik visi ir nieko nelaukę.,,

Žmonės, kurie daugiau iš kairio smegenų pusrutulio gyvena, logiškos gyvenimo prasmės ieško protu ir neranda. Tie, kurie gyvena daugiau iš dešinės – menininkai – tie prasmės net neieško, emocijų audrose paskendę. Jei sutikti, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra būti laimingu, jaustis laimingu, tai iš dešinės smegenų pusės gyvenantieji turėtų būti laimingi automatiškai, nes būtent toje pusėje gyvena ir jausmai, laimės pojūtį įskaitant, ir harmonijos su likusiu pasauliu pojūtis.

Tačiau, kaip minėjau, jiems trukdo tai, ką šamanai vadina traumos dvasia, o E.Tolle ar psichoterapeutai – skausmo kūnu. Aišku, kad su tuo, kas tavo, turi pats ir tvarkytis – nieks pas tave į vidų neįlys ir už tave ten tvarkos nepadarys… kažkiek pagelbėti turbūt yra įmanoma, bet, kaip psichoterapeutas V.Kovaliovas formulavo:“ turi sugebėti efektyviai pagelbėti žmonėms, kai esi to prašomas“… O ne griebti visus iš eilės ir gelbėti juos per prievartą, nes tu geriau žinai, kas jiems į gerą.

Ir efektyvumas matuojamas tuo, kaip sėkmingai tas žmogus praktikoje pasinaudoja ieškota pagalba – patarimu, modeliu, psichotechnika – ir pakeičia savyje tai, ką suprato, jog norint tapti laimingesniu, būtinai reikėjo keisti. O ne kaip efektyviai psichoterapeutas dirba, kai klientas sėdi ir laukia, kada čia jam viskas ims gerėti. Ir dar, V.Kovaliovas apibrėžime panaudojo būtent žodį „žmonėms“, o ne apie tik į žmones iš išorės panašius kalba, ne apie tuos, kurie nei šiokie, nei tokie, neveiklūs, neapsisprendę, letargiški, laikosi savo rutinos ir, netgi ją gina, jei kas nors juos bando pajudinti ar išjudinti.

O pasitaiko ir visai ne žmonių – ir V.Kovaliovas čia kalba iš patirties: aktyviai piktybiškų, kurie patarimo prašo ar pas psichoterapeutą ateina tik tam, kad pagelbstintįjį sukirsti, parodyti, jog patarimas ar metodika neveikia, kad patarėjas ar terapeutas nieko nesugeba, ir išeina iškėlę galvą kaip nenugalimas, išskirtinai sunkus ar net neįmanomas perkąsti atvejis! Ir vienintelis būdas tokioj situacijoj neatsirasti yra tokiam piliečiui duris parodyti iš karto, su tokiu nesusidėti ir išsilaikyti, nepasidavus pagundai – su tokiu nesusidėti.

Kas nėra lengva, nes labai daug iš mūsų iš karto pasijuntam geriau, kai esame pagalbos paprašomi – čia tie, kurie jau viso pasaulio be atodairos gelbėti nebe griebia – pasijuntam reikalingi, įvertinti. Nesustojam pagalvoti, ar esame tam kvalifikuoti ir ar iš viso, tam žmogui pagelbėti yra įmanoma: jeigu jis mūsų prašo, vadinasi, įvertino mus kaip padėti sugebėsiančius, sumąstom automatiškai ir akimirksniu… Arba užsidega sportinis interesas, štai dvidešimt psichoterapeutų padėti nesugebėjo, o aš imsiu ir išgydysiu!… O tas prašytojas klientas dažnai tik šitą savo ypatingumą, buvimą kietu riešutu gyvenime ir turi, daugiau nieko kito. Ir jo jis tikrai geruoju neatiduos, išgydomas, padedamas nesileis – kausis iš paskutiniųjų…

Taip ir vėl grįžtame prie biofilų, kuriems tokie žaidimai ar mainai be aiškių susitarimų žmonių tarpusavio santykiuose neįdomūs, nes jie pastoviai randasi situacijoje, kurioje bendradarbiaujama ir abi pusės iš to laimi… Prie vidutiniokų, kurių daugiausia – jų visas gyvenimas – rizika ir kova, ir visada ten yra laimėjusieji ir pralaimėjusieji. Ir jie patys patenka tai tarp vienų, tai tarp kitų – pastebėkit, kaip susiję žodžiai „laimė“ ir „laimėti“.

Ir nekrofilai – nevykėliai, kurie ir kitiems niekada gero nelinki, ir patys nieko nepasiekia. Juos visada ir labiausiai traukia gelbėti ar stengtis padaryti laimingais, padėti, su jais kaip tik nereikia susidėti jokiom sąlygom, nei gailint, nei iš kaltės ar užuojautos, ar net mandagumo; jų pasaulyje abi pusės pralaimi visada. Jie patys jau ir taip pralaimėję, ir nutraukia ten pat ir bet kurį kitą, turėjusį nelaimės su jais susidėti… Ir dar pikdžugauja – ir tai jų vienintelis džiaugsmas – eilinį kartą įrodę, jog jų nuomonė apie šį pasaulį kaip apie paplavų duobę yra teisinga.

Net moksliniais tyrimais yra įrodyta, jog mus supančioje aplinkoje yra maždaug 20% mums draugiškų žmonių, o visi likę – šiaip. Dar džiaukis, jei ne užsimaskavę kenkėjai…  Ir su jais sunku imti adekvačiai elgtis, jei esi įpratintas nedemonstruoti negatyvių emocijų ( nemandagu, neišauklėta): automatiškai būni tuo lipšnesnis su asmeniu, kuo širdyje jo labiau nekenti ar niekini. Ir geras tonas tau neleidžia elgtis adekvačiai – taip kaip norėtum ar reikėtų.

Bet geras tonas tik tai ir yra – išorinės elgesio taisyklės. Jos nepretenduoja kištis į tavo širdies gyvenimą, todėl praktikoje tų dvejų dalykų maišyti ir nereiktų. Atsilabinai ir viso gero, pamiršk… Jeigu tavo širdis pozityviai į kitą asmenį nesureagavo, tai tu jam nieko ir neskolingas: geriausia iš karto ir duoti apie tai žinoti.

Mes neskirti mylėti, suprasti, priimti visus, kiek to betrokštume ar mums tai į galvą kaltų. Maksimalizuoti nerealistiška, lik prie tų, kuriuos tikrai myli, supranti ar priimi, ir užteks. Ir netgi su kaupu.

(bus tęsinys)

 

Sudvasinta materija ar sumaterialinta dvasia? (V dalis, pabaiga)

Dvasią dar turintieji turi dar savyje ir tą buvusią visumą, kai dvasia buvusi visaapimanti, jiems nereikia stengtis tuo patikėti ar save įtikinti, jog tai įmanoma. Jie žino, kad įmanoma ir projektuoja šitokią viziją ateitin, teigia – laukia, tikisi – jog ji grįš. Tiksliau, ji niekur nedingus, ir, kad dvasingieji ją mato irgi yra normalu. Ko nėra, tai visuotinio tikėjimo, visuotinio jos matymo, ir tada, toliau, visuotinio pagal ją gyvenimo… Todėl žmonės be dvasios tuo pačiu metu, godumo vedami, kariauja, grobia viską sau, ką tik gali, badu ar bėdom silpnindami konkurenciją, ne tik gerųjų, bet ir tarpusavyje…

Kadangi iš seno kolektyviai gyvenę vis dar sėkmingai prieš juos gindavosi, tai paskelbta oficialiai, jog jokio kolektyviškumo jausmo nėra, kad žmogus yra vienas, nuo viso ko atskirtas ir blogas iš prigimties – vilkas. Žodžiu, liberali filosofija, protestantų religija ir baudžiamąją funkciją turinti valstybė – viskas logiška, sukurta laiku ir naudojama vietoje… Ir visa tai užkariauja pasaulį.. Ir tuoj viskas Žemėje vėl bus vieninga, tik dabar jau po bedvasių vėliava ir pagal dvasios nebuvimo taisykles – kaip galima žiūrėti į mus supantį pasaulį ir šito nematyti?

Gana paprastai, pasirodo: visai neseniai net mokslas atrado, jog, žmogus, susidūręs su bet kuo jam nauju realybėje, maždaug pusei sekundės praranda sąmonę (sąmoningumą). Tuo tarpu jo smegenys randa kažką panašaus iš praeities, pakiša mums tai po akių to naujo objekto ar reiškinio, ar reakcijos vietoje, ir mes matome aplinką vėl kaip saugią, nes mums pažįstamą, žinomą. O jeigu nieko bent kiek panašaus mūsų patirty ir atminty neranda, tada mes to objekto, reiškinio ar veiksmo tiesiog nematom – liekam nepastebėję. Tuo pačiu principu, kaip sakoma, kad amerikos indėnai Kolumbo laivų nepastebėjo – nieko panašaus niekada nebuvo matę, nematė jų ir tada, kai būtinai reikėjo pamatyti…

Galima kokias tik nori teorijas kurti, bet kuriuo atveju, tai yra žiaurios traumos pasekmė. Ir žmonių smegenys saugo juos nuo bet ko naujo ir netikėto, gero ar blogo, nesvarbu, nes žmonės – jų pasąmonė – yra jau tokie pilni kibirai, metaforą panaudojant, kad nei vienas lašelis, net ir mažiausias, be didelių pasekmių į ją įtilpti nebe gali. Matomai, netgi dėl to žmogaus suvokimo laukas ir suskilęs į sąmoningą – visai nedidelį – ir pasąmonės okeaną, kur sudedama viskas, ko nepakeliama, negalima, nepageidautina žinoti, nes norima dar kažkaip išlikti, bent kažkiek sąmoningu, norima gyventi toliau…

Mirtis mielai prilyginama miegui, ramybei ir užsimiršimui. Poilsiui, kas irgi yra pergyventos traumos požymis.

O iš tikro bus pagal tai, kaip gyvenai ir koks buvai. Tik vietoj laiko tėkmės atsiras amžinybė… Jei gyvenai iš fizinių instinktų ir gyvenimas tik apie materiją sukosi, tai tavo sąmoningumas ir po mirties liks pūti kartu su tavo fiziniu kūnu, ir jausiesi kirminų graužiamas. Iš sielos gyvenantieji gyvena, rodosi, amžinai, nes dažnai nesupranta, kad jau numirė, nepastebi, kad neturi kūno… Klajoja patys vieni po pažįstamas vietas, vaidenasi, prikimba dažnai prie gyvo žmogaus, netgi ima per jo kūną gyventi Ir į galvą jiems neateina pasižiūrėti į viršų, išeiti į šviesą, kad gimti vėl, iš naujo, naujame kūne – reiktų išmanančiojo pagalbos, o išmanančiųjų nebėra..

Tik iš dvasios gyvenantys problemų nepažįsta, bet ar tokių Žemėje dar yra?

Kažkada, kad išgyvenę nepavydėtų žuvusiems ir pas juos neišeitų savo noru, iš paskos – žmonija neišmirtų iš viso – radosi net labai gera idėja palaikyti, atkurti vis iš naujo ir iš naujo iliuziją, jog senasis pasaulis vis dar egzistuoja – yra, niekur nedingęs… Ir niekas tiems žmonėms negresia, ir viskas yra taip, kaip ir turi būti – tuo smegenys ir užsiima.

Dar daugiau, tik tokiu būdu, tą viziją palaikant, ir yra įmanoma dingusįjį, geresnįjį pasaulį atkurti.

Dievu tikintys įpratę tikėti, jog Dievas, kūrimo procese atsiskleidžia pasauliui, tampa pasauliu, žmonėmis, veikia per juos. Bet tai gali būti irgi tik rožiniai akiniai, nes lygiai taip pat egzistuoja teorija – žinoma, žymiai mažiau populiarinama, nes žymiai mažiau graži – kad Dievas, kurdamas pasaulį, iš jo traukiasi… Kad kurdamas jis mažėja, palieka kūrinius gyventi pačius, duoda jiems pasirinkimo teisę ir pats nutyla, pasidaro nematomas ir laukia, kas bus toliau… Jautrieji tarpe mūsų, dvasingieji yra taip gyvenimo naštos nustekenti, kad jiems net mintis perimti sau atsakomybę nuo Dievo pečių už jo sukurtą pasaulį atrodo šventvagiška… O besielių neslegia niekas, jie gyvena lengvai, be problemų – tuoj pat imasi veiklos, kad nesusidarytų valdžios vakumas ar dvasingieji nespėtų apsigalvoti.

Taip tampa  įmanoma, žmonėms po nosim, bet nematant, išvesti visai kitą biologinę rūšį -ar  skatinti ją veistis ir daugintis, jei ji radosi atsitiktinai, mutavo, pvz – ir juos programuoti veikti visai ką kitą, nei žmonės paprastai veikė: vergauti, kaupti materialines gėrybes, po devintu prakaitu, tikėti auksu ir melstis mamonai… Ir toliau dar veisti ir dauginti tuos, kurie gyvena jau šitų mutantų sąskaita, ir ant aukso krūvų sėdi, nedirbdami, ir jiems niekada negana…

Kadangi visi mes tikime ne tuo, ką matome, o matome tai, kuo tikime… Ir tiktai kritinė vienų ar kitų masė nulemia, kokia realybė mus sups.

 

Sudvasinta materija ar sumaterialinta dvasia? (IV dalis)

Ortega y Gasset yra rašęs, jog „jei tigrui neįmanoma prarasti savo tigriškumo, taip žmogui, kad neprarasti savo žmogiškumo, reikia pastoviai budėti, jį saugoti, dėl to kautis“… Teisybė, žinoma, bet ir dėl tigriškumo galima ginčytis – gyvūnai ir prijaukinami, ir išdresiruojami, ir nelieka to jų tigriškumo, arba užmiega jis ant visai. O kad žmogui dėl žmogiškumo savo budėti reikia, tai ir dar kaip! Problema tik, kad ir su dvasia žmogus, ir bedvasis, visi vadinami žmonėmis. Ir dar sakoma, jog ne tik visi esame lygūs, bet ir vienodi! – Įdomu, jei tikrai visi vienodi būtume, ar reiktų įstatymu tai įtvirtinti ir taip budriai tą lygybę saugoti? Taip jauriai į tą klausimą reaguoti?

Nes tie, kurie labiausiai nevienodi, yra labiausiai suinteresuoti būti matomi ir laikomi dar netgi vienodesniais už vienodus…

Pvz. ir Plato valstybės modelis, ir Utopija, ir Leviafanas baisusis, ir žemiškoji Jeruzalė – viskas telpa į tą pačią kategoriją „valstybė’, viskas tuo vienu žodžiu vadinama ir atrodo, jog kalbam apie tą patį, kai kiekvienas irgi skirtingą, savą valstybės supratimą tuo metu prieš akis turim. Ir pakanka nuoširdžiai tikinčių, jog tai, ką turim dabar, yra gera pradžia, ją tik reikia ją išvystyti lygybės, brolybės ir laisvės principu… Ir visai nemato – gyvena kaip atvirom akim sapnuodami? ar kaip tik todėl dar neprasigeria ir nenusižudę, kad matyt nenori? – jog dabar yra kitokių žmonių, kitokio dievo, kitokios valstybės, kitokio pasaulio matymo ir aiškinimo laikas… Ir bedvasiai, tame tarpe, jau ir tų lygybės brolybės principų reikšmę yra pakeitę, ne tik kad valstybė jų rankose visai į priešingą pusę reformuojama.

Dvasingi galvoja, tiki – tam jie buvo ir auklėti, mokyti tiek metų mokyklos suole, kad realybėje nebe susigaudytų ar teisingumu to, ką žino, suabejotų! – jog bedvasius galima išauklėti atgal į dvasingumą, reikia tik gal švietimo sistemą dar patobulinti. O tie bedvasiai tuo tarpu tą visą švietimą ne tiktai pagal save suorganizavę, bet tam ir suorganizavę, kad į egoizmo ir dvasios neigimo pusę auklėti visus, dvasingus, nematančius, kas po nosim vyksta, įskaitant…

Apie ateizmą jau nešneku. Gal specifikuokim, kuo ateistas ten tiksliai netiki? – Bažnyčia? Religija? Barzdotu dievu danguje? Visatos protingumu?.. Arba apie ką, apie kieno dievą kalbame, kai sakome, kad jis vienas? – Teoretiškai lyg ir žinom – guodžiamės – kad jis yra meilė, kai savo viduje, iš tikro bijom, nes dievas piktas ir kerštingas, ir tuo tarpu vis tiek, iš esmės aukso jautį garbinam ir niekas kitas, nei šiame, nei hipotetiškame kitame pasaulyje mūsų taip nemotyvuoja, kaip gėrybių kalnai – svarbiausia, ką gyvenime pasiekti galim ir turim…

Ir ar suvokiam tai, ar ne, koks skirtumas?- Tai nieko nekeičia, esam kokie esam, darom, ką darom.

Pabandykim bent įsivaizduoti, kaip kažkada dvasia buvusi viskam pirminė ir viskas buvę jos persmelkta – materija skaitėsi tik labiausiai sutankėjusi dvasinė forma… Kosminis žmogus – nes dvasia neapsiriboja nei Žeme, nei Saulės sistema, nei Paukščių Taku – buvo organiška visumos dalis ir viskas buvo viena – ne kaip lašelis prapuola jūroje, bet kai visi lašeliai sąmoningai, kartu žino, sudarą jūrą ir funkcionuoja kaip po tokia jūra, kolektyviai… Žodžiu, aiškiai kiti laikai buvo.

Turėjo būti, nes kitaip neturėtume nei tokio supratimo, nei netgi tokios idėjos, kad tai gali būti įmanoma. Tik kaip tada viskas dingo ir kaip atsirado bedvasiai žmonės – beždžionės? -Katastrofų pasekoje? Mutacijos kokio nors radioaktyvumo ar pergyvento siaubo pasekoje? Blogis genetinės inžinerijos pirštus prikišo? Sukilo aptarnaujantis personalas – robotai (bio) ir paėmė valdžią? Yra gana svarbu tai suprasti, nes, savo istorijos nežinantieji, ją kartoja. Tiek katastrofų sukėlime jau gerai treniruojamės, tiek prie genų inžinerijos nagus kišam. Ir dirbtinį intelektą kuriam sėkmingai -rusų akademikas matematikas A.Kuliešovas neseniai spaudoje pasakojo, jog tikėjimas, kad dirbtinis intelektas niekada nebus pranašesnis už žmogų jau likęs praeityje.

Žmonija ne tik sukaupus begalybę visokiausios informacijos, kurios savo smegenimis net nebe bando nei aprėpti, nei suvokti, nei įsisavinti, o naujausios kartos dirbtinis intelektas sugeba visa šitai, ir dar plius, ištraukti iš jos vienokią ar kitokią esminę pamoką, giluminį pasimokymą… Ir kol kas, žinoma, dirbtinis intelektas nesugeba suteikti šiems procesams prasmės – kodėl verta taip elgtis, ką tuo norima pasiekti? – bet žmogus atsakyti į šituos klausimus nei savo gyvenime, nei savo veikloje irgi jau nebe sugeba. Taip kad pranašumą prarandam, bukėjam, kai, tuo tarpu, geriausi protai stengiasi, kad dirbtinio intelekto pranašumas augtų…

O gal tie geriausi protai jau irgi yra tik dirbtinis intelektas, vystantis tiesiog pats save toliau, žmonėms žiopsant ir nesuvokiant, kas vyksta? Nes jeigu žmogų nuo dvasios galima atjungti, atpratinti, ją jam išmušti, tai žmogus gali ir pats jos atsisakyti, nebe norėti žinoti?

Jei sielą gali velniui parduoti, tai su sava dvasia nebe kontaktuoti turi būti dar lengviau…“O skaityti galima išmokyti ir beszdžionę“, kaip populiarus posakis sako…

(bus tęsinys)

Sudvasinta materija ar sumaterialinta dvasia? (III dalis)

Dėl to visi – teoretiškai – ir turėtume dvasią turėti, kad su Visata sąryšyje liktume, asmeninį kontaktą su ja turėtume, be tarpininko, kas jis bebūtų – bažnyčia, įsakymai (10), knyga ar valstybė. Apie valstybę prašnekus: lengva gyventi kolektyviai, kai kiekvienas yra autonomiškas, savarankiškai funkcionuojantis vienetas, save valdantis, aktyvus ir niekam nėra poreikio parazituoti kito sąskaita – kai dvasia žmoguje savo vietoj ir iš jos gyvenama..

Kai dvasios nėra, gyvenama tik su siela, susmulkėjimas neišvengiamas – visko norima, visiems pavydima, piktumai, jog jam negalima to ar kito – tokiems drausminti valstybinę struktūrą, kokią ją dabar žinom, ir reikėjo įsteigti. Ir todėl ji padaryta kaip prievartos aparatas, kad įvaryti baimę tiems,kas dievo nebijo jau: represyvinis aparatas, ir nereikia iš jos bandyti įsivaizduoti kažko draugiško ar į pagalbą ateisiančio, kaip gal kad genetinę atmintį vaizdą dar turim kai kas iš kitų laikų ir kitų kolektyvinių aplinkybių.

Valstybė įgalina nedidelę besielių, ne tik bedvasių – blogio apsėstų tikrąja to žodžio prasme,  -grupę gyventi visų likusių smulkiasielių (bedvasių) sąskaita. O dvasią turintys šioje schemoje prasigeria, nusižudo, tampa ubagais, žaizdotais ar kuprotais – čia ir dabar jie niekaip neįsirašo ir netinkami, bet jų bus dangaus karalystė.

Tiesa, liberalai valstybei pripažįsta dar vieną funkciją: auklėti žmogų. Egoistu, bet geru, ramiu tokiu, valdžios neverčiančiu ir į ją nepretenduojančiu, prekiaujančiu, o ne kariaujančiu… O jei kas su dvasia gimęs dar pasitaiko, tai jį švietimo ir auklėjimo būdu bent jau išcentruoja, išmuša iš jo kelio, iš kontakto su ta jo dvasia, sumaišo jį, supainioja. Nes yra vis dar tų senųjų žmonių, gimstama, ir jie ne tai kad dvasios ir idėjų pasaulio egzistavimu tiki, jie tiesiog žino, kad jo esama, nes žino, iš ten atėję, ir žino, jog viskas iš ten ateina ir į ten grįžta… Jie gali sakyti, kad tiki kuriančia galia ar dar kuo nors, nes irgi žino tai esant. O smulkiasieliai kiša jiems savo bažnyčias, religijas, baimę ir drausmingumą pagal savą lygį ir pagal savą pasaulio supratimą.

Klaidingai manome, jog visi ateinam iš ten pat ir, numirę, į ten pat išeisim.. Nes mūsų akių spektrui nematomas pasaulis yra nepalyginamai didesnis, sudėtingesnis ir įvairesnis už tą, kurį smegenų ir akių pagalba matom – net gyvūnai, ir tie mato už mus daugiau, mato, ko mes nematom… Išeinam visi, kai mirštam, tai pagal savo vibracijas – į tą dažnį, kuris mumyse vyrauja, į tas lankas ir persikeliame: kas amžinai iš gėdos degti, kas – be galo siaubingai bijoti…

Ir, jeigu smulkiasieliai dar kažkiek gėdos ar kaltės jaučia ir gyvenime, nors jas ir užspaudžia tiek, kad sugeba matyti tik projektuodami tai į išorę, ant kitų, ant pasaulio, ir jiems todėl aplink visi vagys, niekšai ir grobikai ir reikia neatsilikti, nes būsi durniaus vietoj, tai tiems, kas pasaulį tikrai valdo, dar ir sielą velniui pardavę, ne tik dvasios neturėdami, tai jie jau ir visai jokio moralumo neturi ir nejaučia visiškai nieko. Ir reguliuoja visuomenę taip, kad dvasia, t.y. moralumas iš šio pasaulio irgi iš viso  dingtų: prekyba ir ekonomika yra tapę visai kažkas kita, nei visuomenė, kurioje moralė dar funkcionuoja…Politiką ir politikus irgi, jei nori suprasti, kas vyksta, ne moralinėmis kategorijomis turi vertinti ar svarstyti – dar Makiavelis tai išaiškino.

Žodžiu, mylėti ar būti dėkingu. ilgą ilgą laiką po savo mirties amžinose pievose išeina visai  mažai kas… Pasiruošimas mirčiai iš seno buvo rimtas reikalas, svarbumu prilygstantis mokslinei tradicijai: buvo stengiamasi paleisti mintis apie žemiškas gėrybes ir atsisakyti žemiškų rūpesčių, pamiršt, nurimt, koncentruotis į šviesą, į amžinybę, persiimti ramybe – pakelti vibracijas savo kuo aukščiau…

Dabartinis mokslas, žinoma, nuo pat pradžių ne tik bet kokį moralumą kaip tyrinėjimo temą atmetė, bet ir patys save šaltais ir objektyviais pasiskelbė ( bet materialinei naudai, jei ką); ideologai savo ruožtu iš meno ir kultūros paskutinius moralės likučius naikina – netgi švente akims ar pojūčiams menas jau būti negali, nes turi būti bjaurus, kakofoniškas, sukrėsti, kišti žmonėms per prievartą, ko jie nenori į save priimti… Asmeniniai santykiai tarp žmonių, galiausiai, irgi skatinami remtis egoizmu ir jo poreikiais, instinktų tenkinimu ir apie visokią ten moralę reikia pamiršti – iš visų gyvenimo sričių po truputį, bet kapitaliai išimama pati šerdis, esmė, prasmingumas – tuščiaviduriai tuščiavidurį pasaulį aplink save ir susikuria, kitaip jiems neišeina.

Netgi manyčiau, jog pirmiau beždžionėmis buvo vadinami žmonės, be dvasios ir sielos, kokie nors ten kanibalizmu užsiimantys sunkiais pasauliui laikais, kai valgyti nelieka ką – kai joks moralumas jų prieš nieką nesustabdo ir jie jokių tabu nepažįsta – o tik paskui, Naujaisiais laikais, kai Linėjus ar Darvinas gamtą inventorizavo ir visam kam vardus oficialiai davė, tai beždžionėmis niekuo nekaltus gyvūnus pavadino…

Logiška, jog kaip tik tokie ir svajoja apie amžiną gyvenimą, nei šito kūno, nei susikrautų turtų nepaliekant.

(bus tęsinys)

Sudvasinta materija ar sumaterialėjusi dvasia? (II dalis)

Dar mums, Žemėje ir iš žemės padarytiems, net ir sielą turint, trūksta dvasios – besieliai gal visai jau, prikelti lavonai zombiai, o bedvasių tai aplinkui kiek tik nori. Vietoj dvasios žiojėja tuštuma, nes žemė jos negali duoti, dvasia ateina iš visatos – neria paukščiu žemyn į žmogaus kūną ir atneša jam galimybes, sugebėjimus, matymą ir supratimą, kokių žemiškas žmogus iš savęs neturi ir jam jų net nereikia… Kaip tik su dvasia susitapatinusiems ir iš jos gyvenantiems, amžinas – kosminis – gyvenimas yra neišvengiamas: gal kažkada visi tokie buvom – kosminiai milžinai, amžini, energetiškai nesibaigiančiai galingi… Gal kažkada dvasia ir Žemę apvaisino, ir ji iki šiol žmonių kopijas ir gamina, kaip sugebėdama.

Ir prireikė todėl kažkokiu momentu, kad ateitų kažkas ir dvasią, kurios čia Žemėje trūksta, žmonėms atneštų. Primintų, jog gyvenimas yra žymiai didesnis – visaapimantis ir visiems laikams – nei gyvenimas Žemėje ir joje veikianti sistema, jį reprodukuojanti. Kaip tam šventos dvasios atnešėjui baigėsi, visi žinome.

O jo atneštą informaciją žmonės prisitaikė savo lygiui, savo supratimui ir savo naudai. pagrinde, kaip suprantu, radosi du konkuruojantys projektai: katalikybė, kiekvieną dieną mums primenanti ir nepavargstanti akcentuoti, jog Kristus numirė, kabo nukryžiuotas ant kryžiaus, todėl gyvenkime ramiai, tarnaukime bažnyčiai visi vieningai ir viskas bus gerai – kai numirsim, ji mus palaidos… Žemę motiną pakeitė Motina bažnyčia, toliau daug maž viskas liko, kaip buvę… Nuo kanibalizmo gal pabandyta žmones atitraukti, simbolinį paplotėlį vietoj įprastinio gabalo žmogienos pasiūlant, kas žino.

Konkuruojantis – protestantų projektas – pagrindu paėmė knygą ( labiau išsivysčiusiems, vadinasi, skirtas) ir praktiškai ėmė įsteiginėti tos knygos studijų grupes: interpretuojam, kaip norim, kaip suprantam, kaip atrodo – jokios šventos dvasios mums tam nereikia. Visi variantai turi teisę būti, visos sektos, rūsys ir porūšiai užsiskaito – žmogaus supratimas yra viso ko matas, viską sau pasiaiškinantis pagal save…  Jokių jėgų, už jį patį didesnių nėra ir nereikia, tik griežtas, piktas, kerštingas senis su barzda, danguje sėdintis ir tvarką prižiūrintis, pripažįstamas. Rojumi, dvasia, pomirtiniu gyvenimu ypatingai nesidomima ir nesitikima – griebk, ką gali čia ir dabar. Kuo daugiau, tuo būsi dievui tėvui mielesnis.

Islamas, iš principo, yra giminingas katalikybei, kaip keistai tai beskambėtų – mūsų senelių ir močiučių juodas skareles jau pamiršom arba galų panašume nesuvedam… Ir, netgi sakoma, kai užkariaus pasaulį, tai grįš į glėbį, iš kurio kilęs, ir vėl visas pasaulis bus  katalikiškoji Romos imperija. O Judaizmas yra tiek giminingas protestantizmui savo etika, jog tiktai neaišku, kuris kurio atmaina yra: oficialias datas žinome, be abejonės; tik, paprastai būna pagal principą, jog jauniausias linkęs sau daugiausia metų prisirašyti, dėl solidumo. Ir iš viso, savo buvimą įteisinti siekdamas. Todėl logiška būtų manyti, jog realybėje yra atvirkščiai pripainiota.

Senosios, nematerialistinės pasaulėžiūros ir ja pagrįsto tikėjimo likučiai atsispindi dar Rytų religijose, senojoje krikščionybėje – ortodoksinėj ir sentikių išpažįstamose formose, kur palaiminti buvo vargšai, o ligoti, kvaileliai, ubagai ir vargetos tai iš viso, šventi… Žodžiu, žemiškų reikalų neapsunkintieji, tiesiai į dangų ir į amžiną gyvenimą eis. Mokytojas, apaštalas irgi bastūnas, su pavargėliais, pamišėliais, žaizdotais ir kuprotais užsiimantis, o turčiams ne tik kelią į dangų atsakantis, bet ir iš šventyklos juos vejantis – gal todėl turtingais trokštantys būti ( ir likti) ir susigalvojo sau kitokią religiją – žemišką, materialinių gėrybių ir kurioj palaimintas, kam geriausiai sekasi ekonominėj veikloj čia ir dabar…

Bažnyčia, cerkvė, mečetė ar kitokie maldos namai irgi ne kas kita, kaip toksai pat turčius, tik kolektyvinis – neškit mums, aukokit, dovanokit, už paslaugas mokėkit, indulgencijas įsigykit – mes profesionalai tarpininkai – grynas naujųjų laikų, kapitalistinis – ekonominės, materialistinės pasaulėžiūros konceptas!

Tiesa, ar nuo to tikrai greičiau į dangų pakliūsit, tai pamatysit, kai pamirsit… Tik pasiskųsti tada jau nebus kam ir ką nors pakeisti vėlu.

Yra gana populiaru manyti, jog kai numirsim, tai mums tiesa, objektyvi ir visame gražume ir atsiskleis… Bijau, jog kiekvienas pagal save, kiek ją sugebam čia žemėje pamatyti, tiek pamatysim ir danguj. Panašiai yra ir su ateities pranašystėm – reikia žiūrėti, kas pranašauja ir kiek turi bendro su tuo pranašautoju įsitikinimų, pasaulėžiūros, polinkių prasme. Nes tiek tik jo pranašystės tau ir galios… Kad pamatysi visa, ko apie save nenorėjai žinoti, ką tau sąžinė bandė pranešti ar vidinis balsas kuždėjo, tai čia kitas dalykas – tikroji mirties baimės priežastis.

Ir kodėl ta iliuzijos ir objektyvios tikrovės nematymo uždanga mums nenukrenta nuo akių net numirus? Kodėl esame gana lengvai užhipnotizuojami, kaip žmonės, jei ne asmeniškai, tai kaip grupės ar visi kartu visokių ideologijų, pseudomokslų ir religijų? – ogi todėl jog, matomai esame jau taip sukonstruoti, kad gyventume ir mirtume su tam tikra amnezijos forma – jinai yra struktūrinė, ir tam ir yra, kad mus nuo tiesos, kurią pakelti, vienu kartu pamatytą, mums būtų per sunku, saugotų…

Taip ir vaduojamės iliuzijomis, ir jas yra kas prieš mus pačius sėkmingai naudoja, irgi.

( bus tęsinys)

 

Sudvasinta materija ar sumaterialėjusi dvasia? (I dalis)

Liberalizmas, nacionalizmas, marksizmas ir kitos Naujųjų laikų filosofijos atsirado kada? – Prieš kokias penkias minutes, jei lyginsime su tradicinių istorikų tvirtinimais, jog Platonas ir Aristotelis žmonijos pasaulėžiūrą formavo ilgus šimtmečius. Ir visus tuos šimtmečius buvo normalu, jog idėjos yra pirminės, o pas mus žemėje tik jų atspindžiai materializuojasi. Kad materijos netgi ir nėra kaip po tokios, yra idėjos, sutankėję, nusileidę į mūsų pasaulį tiek, kad sustingo į objektus, prisiėmė sau tam tikras formas. Materijos be pirminės idėjos nėra ir būti negali!… jei diskusijos buvo, tai apie tai, ar idėjos amžinos ir dvasia išlieka, kai daikto/kūno nebe lieka, ar, daiktui/ kūnui išnykstant, išnyksta ir be formos likusi jo dvasia?

O tiek liberalai, tiek marksistai komunistai pasirodė esą tokie materialinių gėrybių mėgėjai, garbintojai ir kaupėjai, jog jie viskam kitam paprasčiausiai net laiko negaišta – idėjas, dvasią, visą ne fizinį pasaulį paprasčiausiai nubraukė. Ne tik jis jiems pasirodė nevertas dėmesio, bet jo paprasčiausiai nėra, jei jų klausiate. Ir jei neklausiate, jums į galvą vis tiek kalama, jog yra tik materija, iš kurios visos gėrybės ir kyla, materija yra viso ko pradžia ir pabaiga.

Pagal protestantus, dievas išskiria išrinktuosius, apdovanodamas juos turtais… Pagal komunistus irgi labai svarbu materialinės gėrybės – jas išdalinti visiems po lygiai ir bus rojus žemėje. Kai tuo tarpu mokslas jau atmerkė akis tiek, jog pamatė – materijos iš tikro nėra. Yra pavieniai atomai ir daugybė daugybė tuščios erdvės… Ir tik idėja, jog čia turėtų būti stalas ar kėdė leidžia mums toj vietoj stalą ar kėdę pamatyti, po užpakaliu pajusti – juokinga pasidaro, kai suvoki!… Ir suvokiam jau lygtai. O gyvenam vis tiek, materijos egzistavimu, materijos svarbumu, materialumo pirmenybe visam kam ir t.t. persiėmę: taip ir ne kitaip.

Ir nepanašu, kad kažkas keistųsi.

Nes žmogus bijo tuštumos – neaiškumo, neturėjimo, nežinojimo… Nebuvimo ( t.y. mirties). Paprastai būna taip, jog negalime pakelti išorėje to, ko yra labai daug – per daug – mūsų viduje. Šiuo atveju išeina, jog esame tušti iš vidaus, ir, jei dar ir iš išorės pripažinsime mus supančią tuščią erdvę, tai jau taps per daug panašu į išnykimą, išsisklaidymą ir nebuvimą iš viso. Todėl iš visų jėgų kuriame pilnumos – objektų, daiktų, materijos ir pan. gėrybių iliuziją aplink mus ir jos taip stropiai laikomės – lyg mūsų gyvenimas nuo to ir priklausytų… O tuo tarpu materialistai randa sau naudą jau net tame, kad žmones įtikinti, jog tikrai, viskas neegzistuoja, viskas – tik iliuzija: kam jums eiti, gyventi, patirti pasaulį? – visą šitą galite ir iš patogios kėdės prieš kompiuterio ekraną daryti taip pat sėkmingai… Dar kokius 4D akinius damesim kiekvienam, ir nereiks jums nieko, nuo gimimo iki mirties, nardykite iliuzijose mėnesinį bilietą tam pas mus nusipirkę…

Kuo daugiau žmonių tuo patikės, jog pasaulis tas pats, jei ir tik per akis ir smegenis patirtas, tuo daugiau erdvės planetoje, gamtos, švaros išteklių liks tiems, kurie šitą planą užmanė ir sėkmingai baigia mus visus įtikinti, jog nieko baisaus virtualioje erdvėje ant visai pasiklysti: kam jums skausmo, įtampos ir panašių patirčių? – žinoma, kam, jei žinote tik nekrofilinį – ligų, netekties, sugriovimo skausmą, o kūrybinių kančių, ieškojimo, pastangų suprasti, sukurti – biofilinio skausmo – niekada nepatyrėt…

Ir savęs niekada nepaklausėt, o gal pats protas yra mumyse iliuzija? Ir patyliukais verčia iliuzija visa kita pasaulį mūsų akyse, o jei ne tom vienintelėm akim žiūrint,o. pvz. širdimi, dvasia, gal viskas aplink gražiai sau objektyviai egzistuoja?

Bet ne, leidžiamės įeinami ir perimami bendrinių idėjų, energijų – šeimos, giminės, tautos, partijos, religijos…Mokslo, ideologijos, masinės informacijos priemonių – jei atimti visa tai, kas mumyse yra kaip ir visuose kituose, kas – iš kitų, tai nieko absoliučioje daugumoje iš mūsų ir neliktų…  Kai iš vidaus mums irgi priklausytų turėti labai konkrečius dalykus: kad žemėje ( ar iš žemės) padarytas kūnas gyventų, jis turi turėti sielą – be energijos nei aparatai veikia, nei augalai auga ar gyvūnai gyvena. Kitaip viskas tiktai egzistuoja, laukime, kol kuri nors – kokia nors – jėga jais pasinaudos savo reikalams.

Jei gyvūnų ar augalų rūšys turi vieną bendrą sielą, į kurią ir grįžta, kad vėl iš jos išsiskirtų gimimui, tai žmonių sielos, iš seno, pagoniškais laikais, kaip suprantu, po kūno mirties likdavo netoliese savų namų, savo kaimo, genties, giminės. Iš čia tradicijos su jomis – protėviais – tartis, jas maitinti, prašyti apsaugos ar palaiminimo… O atėjus laikui – atsiradus progai – jos gimdavo vėl, kaip savo pačių proanūkiai ar proproanūkiai. Todėl buvo prasmė kaupti turtus giminei, kurti planus, siekiančius toliau, nei vieno žmogaus amžius, rūpintis aplinka – žeme, miškais – ne tik kad viskas saviems atitekdavo, bet ir pačiam kad nereiktų į plyną vietą grįžti.

Žemėje dar yra vietų, kur šitokia sistema egzistuoja, jos laikomasi. Gimstama gal ir ne visai į savą giminę, bet, pvz, pereitas gyvenimas prisimenamas, kaip buvęs visai neseniai…. Nors, kokie nors šių dienų piniguočiai gal irgi, kažkokius specifinius ritualus dar žino ir vykdo, kad, pvz, Rotšildams gimtų tiktai Rotšildai ir niekas kitas…

(bus tęsinys)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as