laikai ir papročiai

1
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji
2
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. IV dalis, baigiamoji
3
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. III dalis
4
Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. II dalis
5
Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. I dalis
6
Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (V dalis, paskutinė)
7
Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (IV dalis)
8
Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (III dalis)
9
Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (II dalis)
10
Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (I dalis)

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji

Netgi Moderno, Švietimo epochos palikimas, atėjęs iš ne tokios tolimos praeities, yra likęs neatrefleksuotas, nesuvokta, ką jis sako, teigia. Ne gnostinė krikščionybė – buitine kalba išreikšta, Witgenšteinas – (iš tikrųjų – kai sakoma iš tikrųjų, kalbama apie tai, ko tu empiriškai negali patikrinti. O mąsto žmogus tik buitine kalba – jis gali studijuoti teorijas ar jas kurti perkurti, bet norint, kad jos tavyje gyventų, veiktų, civilizuotų tave, turi galėti apie jų esmę kalbėti buitine kalba – viską paaiškinti paprastai – tada tu jomis operuoji… o kai tik dalyvauji mokslinėje diskusijoje, tai tai neliečia tavęs kaip žmogaus. Tu gauni algą, bet daugiau iš to jokios naudos.) iš tikro žmogus, pirmiausia geras ir puikus, o antra – gali vystytis be galo. Ši aksioma idijotiška. Nyčė tai pastebėjo pirmas ir perėjo prie antžmogio, nes tas vidutinis, geras žmogus, yra kretinas. Idijotas. Ir visi juo labai patenkinti, jis – gera medžiaga valdymui, naudojimui, pelno gavimui. Galim stengtis jį gelbėti, galim – auklėti, mokyti ir pan. Nyčė nedagyveno iki to laiko, kai ta masė tiek išėjo į priekį, jog pati ėmė pasirašinėti sau mirties nuosprendžius karais ir marais, kurti savęs susinaikinimo technologijas ir pan. Ir patys už save pastovi. Ir už karą irgi. Jau I Pasaulinį karą tokios rūšies intelektualai propagavo, gyrė ir gynė. Ideologiškai jį vedė, aiškino, sakydami, jog „paaiškinimas nereiškia pateisinimo“. – Ne, reiškia, ir dar labiau.
XX amžius kitų būdų vidutiniam žmogui išgelbėti nerado, išskyrus politinį. T.y. suteikti jam naujas politines struktūras ir ideologijas. Tuo inteligentai visi kartu ir užsiėmė. Žmogų reikia gydyti, pabudinti jame klasinę sąmonę, pakeliui išmokinant šaudyti iš ginklo, labai svarbu. Heidegeris 1926m. rašė: išeinant iš Dassein, negalima ne prieiti išvados, jog vokietis negali nebūti visame kame geriausiu, įskaitant šaudymą. Kai prie ko čia vokietis? – gryni mitai“.

Dar pavyzdys Iš Tarkovskio interviu Figaro žurnalui 1986m. Sudėtingų dalykų supaprastinimas ir jam nebuvo prie širdies :
„Abu mano paskutiniai filmai sukurti, remiantis asmeniniais įspūdžiais, bet neturi ryšio su vaikyste, nei su praeitim, jie greičiau yra iš dabarties. Ir atkreipiu dėmesį į žodį „įspūdžiai“. Vaikystės prisiminimai niekada žmogaus nėra padarę menininku. Paskaitykit A.Achmatovos pasakojimus apie jos vaikystę, arba M.Prusto. Mes vaikystę per daug sureikšminame. Psichoanalitikų metodas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimą viskam – vienas iš būdų, kaip infantilizuojamas individas. Neseniai gavau labai entuziastingą laišką iš labai žinomo psichoanalitiko, besistengiančio man paaiškinti mano kūrybą psichoanalitiniais metodais. Man žiūrėjimas į kūrybinį procesą iš šio taško netgi kelia susirūpinimą. Nes kūrybos esmė ir motyvai yra žymiai sudėtingesni, žymiai sunkiau suvokiami, nei tiesiog vaikystės prisiminimų aiškinimas. Pagal mane psichoanalitiškai aiškinti meną yra per daug paprasta ir primityvu.
Kiekvienas menininkas per savo buvimą šioje žemėje, randa ir palieka po savęs kokią tai dalį tiesos apie civilizaciją, žmoniją. Pati ieškojimo idėja yra meninką įžeidžianti. Ji primena grybavimą miške: ką nors gal randa, o gal ir ne.Picasso sakė: aš ne ieškau, aš randu… Pagal mane dailininkas elgiasi ne kaip ieškotojas, jis jokiu būdu nesielgia empiriškai (pabandysiu šitą, išbandysiu tą). Menininkas liudija tiesą, savą pasaulio teisybę. Jis turi būti įsitikinęs, jog jis ir jo kūryba teisybę atitinka. Eksperimento idėją aš atmetu, o apie meną kalbant, tai ir visai. Bet kuris ieškojimas šioje srityje, visa, ką pompastiškai vadina avantgardu – viskas yra tiesiog menas.
Niekas nežino, kas yra grožis. Jo idėja, supratimas, standartas keičiasi su laiku ir kultūros kitimu. Todėl aš manau, jog grožis yra simbolis kažko kito. ko? – Tiesos. Realybės. Būties. kalba eina ne apie gražumą. Ne, apie harmoningą, slypintį grožį, grožį patį iš savęs. Tiesa, Realybė, per grožį išreikšta, nelabai kaip kitaip dar galėtų būti išreikšta. Bet, kai šalimais tokio grožio atsiranda žmogus, susiduria su juo, jis jaučia jos buvimą. grožis yra stebuklas, kurio liudininku gali pasitaikyti būti.

Manau, jog žmogus yra, kad gyventi. Gyventi kelyje į tiesą. .. Todėl žmogus kuria. Menininkas kuria, ką jis kuria, o paaiškinimus ar išaiškinimus randa tik vėliau. Kadangi kuriama ne galva, tai jokia kūrybos laisvė realiai neegzistuoja. Laisvė kaip kažko paaiškinimas kūryboje neegzistuoja. Egzistuoja tik laisvė kaip dvasinė būsena… kūryboje turėtume matyti ne tik kūrybą.“
Kaip iki čia atėjom ir kaip tokiais tapom? – A.Duginas apie tai, kas padaryta su tradicija:
„trumpai tariant, archaika yra tai, kas talpina savyje tiek amžinybę, tiek ir laiką. Tiek tradiciją, tiek ir atsinaujinimą… Laiką reiktų matyti kaip amžinybės išraišką žmogaus gyvenime.
Ir ką jie sugalvojo Moderniais laikais? – kad žmogui užteks laiko, kad amžinybės jiems nereikia. – kaip nereikia? – amžinybė yra „nejudantis variklis, sąlygojantis visą kitą judėjimą“.
Laikas tokiu būdu liko be teisingos krypties, be varomosios energijos, išsitempė ir nuėjo niekais, progresas pasirodė esąs bjaurus anekdotas, o žmonija išmiršta.

Nei viena utopija nėra realiai įgyvendinama, nes niekas nenori būti lygūs ir neturtingi. Žmonės nori būti turtingi, ir tame geriau kaip tik nelygūs… Nors, turtingi yra labiau solidarūs tarpusavyje, nei neturtingi; kai tik kuris iš neturtingų kažkiek prakunta, tuoj atsisuka prieš likusius neturtingus, ir dar aršiau, nei tie, kurie turtingais jau buvo iš seno… Ir visos revoliucijos ar perversmai, buržuazinės, proletarinės ar kokios kitos, tai tik kova už vietas, kur galima tapti turtingiausiais ir galingiausiais.
Klasinę visuomenę norima sunaikinti tik todėl, kad patiems pereiti į aukštesnę visuomenės padėtį(klasę) – visi procesai šiandieną į šitą paprastą vardiklį ir susiveda. O viso kito paprasčiausiai nereikia…

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. IV dalis, baigiamoji

Bandykim pereiti prie mitologijos, toliau kalba A.Piatigorskis. Ir vėl, keletas bendrų pastabų. Labai sunku paaiškinti, kas tai yra mitas. Nors, kai mitas ir mitologija tampa filosofijos refleksijos objektais, jie tampa neprieinami – tas pats galioja bet kuriai kitai disciplinai – etnografijai, antropologijai, religijotyrai.  Nes mitologas, aprašinėdamas bet kokius mitus, aprašo juos neišvengiamai savo paties mito minčių kontekste. Noriu pasakyti pavyzdį. Edmund Huserl, tikras filosofas, ne nesamonių ir vulgarybių kalbėtojas, jau būdamas pagyvenusio amžiaus, parašė labai netinkamą knygą „Europos mokslo nuopuolis“, kuri dalinai jau regresyvi vien savo pavadinimu. Prie ko čia Europa? Dar vienas supriešinimo mitas, Europa riešpastatoma kam? Azijai? Nuopuolis, ką reiškia nuopuolis? Pagal Hegelį, mokslo nuosmūkis yra teorijos nuosmūkis. Teorijos senovės graikų naudotos teorijos prasme. Teorijos kaip mastymo pačia plačiausia prasme, ašies, aplink kurią išsistato viskas… Jei mokslas nežino savo genezės, nesuvokia savo kilmės, tai, nors tai kalba eitų ir apie Kvantinę teoriją, ji nėra tikras mokslas Huserlio prasme, ir ritasi į skylę, grubiai vadinamą bendravisuomeniniu švietimu. E.Huserl buvo pesimistas. Ir kas įdomu, jo mastymo būdas, nors ir regresyvus (šioje knygoje), jis yra mitologiniu.
Kalba eina ne apie kokį nors iliuzorinį žmogaus mastymo progresą, kuris, jei kiekviename savo judėjimo momente neatsigręžinės ir savęs neklaus, kur aš prasidėjau, niekada nesugebės tapti realiu evoliucionuojančiu mastymu. Čia įdomus dar vienas momentas, mums žymiai lengviau išsivaduoti nuo vulgaraus konteksto (aš rusas, aš žydas), negu nuo žymiai mažiau pastebimų, subtilesnių mitologinių struktūrų. Kas yra mitas?

Mitas yra kokia tai bendra neatrefleksuota bazė, ir jinai tikrai veda mus labai toli atgal. Ši bazė mums reikalinga pažinimui ir pažinimui savęs, bet kuri, kadangi ir kol neatrefleksuota, yra mūsų sąmonės ir mūsų pažinimo stabdis kiekvieną akimirką mūsų gyvenime. Todėl mitas prieina arčiausiai prie kažko bendro, genetiško, pradžios (E.Huserl). Bet įdomiausia užklupti save šiame momente, šiandien ir čia, ir pažiūrėti į mitą, kurį išreiškiu aš, kaip tai, kas jau tapo privataus ir, netgi mano asmeninio mastymo dalis. Todėl Lewi Shtrausas, prieštaraudamas mitologams, klausė: ar aš galiu paklausti žmogaus, ar tikrai jo protėvis yra šitas medis? Ir jie antropologui atsakys: čia ne mitas, tai – aš. Totemas. Bendri terminai, kaip tik jie įsigalės, nustojama apie juos daugiau galvoti, ką jie reiškia. Juk mitas t.y. tai, apie ką mes jau ir nenorime galvoti. Galėtume, bet negalvojam. Totemai, archaika, inovacija… Jie buvo mitais jau nuo pat pradžių. Ąžuolas jau atsako už save, paklausus indėną ir sąmonėje to, kuris klausinėja. Lewi Shtrausas ir kiti – irgi tokie pat mitų kūrėjai, kaip ir papuasai, su kuriais jie šnekasi.

XXa. labai talentingų žmonių laikas, kai buitiniai mitai buvo naikinami, keičiant juos moksliniais ir tokiu būdu vos ne sunaikinant Žemės rutulio (nors gal ir nebūtų tame didelės bėdos). Apie katastrofas kalbėti nereikia, čia ne filosofija. Ir vistik jie padirbėjo kaip reikiant, pradedant materijos anihiliacija – fizikų protuose jau tada buvo suformuota labai tanki mitologinė struktūra. Jos dvi pusės buvo iš Švietimo epochos atėję galingi mitai, normaliai refleksuojantis žmogus jų jau nebe sugebėjo atrefleksuoti: marksizmas ir dar labiau bukinantis, kaip mitologinis efektas, Z.Froido mitas. Ir jie abu puikiai gulė ant visų šalių susižavėjusių inteligentų neišvystytos mastymo materijos. Kas yra inteligentas? – tai tas, kas profesionaliai dirba su mastymu. Pradėkim nuo Markso: istorija tai klasių kova, pirminis žmonijos stovis – kova. Tai absoliutus mitas. Pasidalinimas į klases nuo pat istorijos pradžios. Juokinga. Antimarksizmas toks pat nerefleksuojantis. Kitą mitologiją pasiūlė Z.Froidas. Labai nepaprastas atvejis Europoje, kai išrašoma mitologinė sistema, kuri 50 metų visiškai nekritikuojama (antifroidizmas siūlė kitus mitus). Žmogus – neurotikas. Ir tik psichoanalizė ant sofos duos jam savęs suvokimo minimumą. Nes išsigydyti nuo neurozės taip pat neįmanoma, kaip ir nuo klasinės padėties. Marksas rašė, jog visi priklausom klasei, o jei kas teigia esąs nepriklausomas, tai tik patvirtina jo priklausomumą. O kai žmogus sako neesąs neurotikas, tai pagal Froidą tai skandalas, nes jis tai žino tikrai, jog neurotikais yra visi. Ir keisčiausia, jog šie mitai buvo priimti tuoj pat ir giliai pozityviai. Tiek Europoje, tiek Rusijoje – kultūroje, ne mastyme, nes mastymo nebuvo. Nei Marksas, nei Froidas jokiais filosofais nebuvo, ir nebuvo verti netgi, pvz, Spinozos mažojo pirštelio. Bet jiems Spinozos nereikėjo. Froidas sakė „aš gyvenu dabar, šitam kontekste, šitam pasaulyje, minioms reikia mano pagalbos“. O Marksas: pasauliui reikia mano ideologinio vadovavimo… Aišku viena, nei marksizmas, nei froidizmas savęs atrefleksuoti negali. Iš čia naujas mitas, stipresnis už juos abu kartu: yra kokia tai speciali žmonių rūšis, apie kuriuos Majakovskis rašė, jog jie „savo plikom galvom apšvies Europą“, o barzdoti ir ūsuoti sėdėjo bibliotekų užkampiuose arba rikiavosi į eiles, kad įsigyti paskutinę Markso, o paskui ir Froido knygą.T.y. pasirodo, jog vidutinis intelektas nori gulėti ant sofos pas Froidą, ar sėdėti konclageryje ar kameroje už Marksą. Nori. Kalti ne tik Marksas ar Froidas, bet ta intelektualinė masė, kuri manėsi esanti pasyvi materija ir ją reikėjo formuoti. Iki absurdo prieidavo, kas turėjo būti aišku vaikui. Čia prasideda Huserl teisybė: šitie žmonės nematė savo mąstymo genezės. Ir jiems ją sugalvojo – tikros kilmės, tapimo mitus – Marksas ir Froidas ir paaiškino. Ir Europos bei Rusijos inteligentai buvo kraštutinai refleksiškai neišsivystę. Ir skirtumas tarp Plechanovo ir Jungo nedidelis (genialūs irgi gali būti neišsivystę, Merabas Mamardašvili apie genijų sakė, jog tai dar ne filosofas), ir ima žaisti mitais. Vėlyvas Froidas sako: susidomėjimas, užsiėmimas revoliucija iš tikro yra latentinės psichozės pasireiškimas. Ir tada kita inteligentų grupė ima alpti iš susižavėjimo. Tokioje mąstymo neišartoje teritorijoje viskas ir sutilpo.

(bus daugiau)

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. III dalis

Liberalas Šeilokas mokytis jau negali, ne tik nenori. Liberalas Aleksandravičius gražiai šneka apie LDK ir bajorų etnosą – jam smagu, jog jie buvo laisvi nuo valstybės – sociumo ir civilizacijos – kokia ji yra dabar. Taip, jie laisvi prasčioko, kaimiečio, šiandieninio ekonominio žmogaus, užspausto neatrefleksuoto pasaulio, akyse. Kai realybėje jie buvo laisvi privačiai, asmeniniame gyvenime, bet LDK turėjo savo Statutą, savo sociumą, savo civilizaciją – tai užėmė procentiškai mažesnę teritoriją, vietos būti savimi be tų varžtų ar taisyklių buvo daugiau. Bet, varžtai ir taisyklės buvo ir tada. O kai jų buvo nesilaikyta, tai sugriuvo ir LDk, ir Ržečpospolita – atėjo carinės Rusijos laikai.
Taip visada būna, kai pasirenki sugriauti, kas tavo valioje sugiauti ar išlaikyti, tai pakliūvi į vergovę tam, prieš ką esi jau per smulki žuvis, kad pašokinėti ir visa tavo laisvė baigiasi. Nes visada, kur keletas žmonių gyvena kartu ar netoliese, visada yra taisyklės, kaip ekgtis. Net aborigenai ar indėnai tokias turėjo ir turi, net jų negalima įžeisti, pavadinant laukiniais. Laukiniai yra liberalai, nenorintys skaitytis su niekuo ir išsivaduoti iš bet kurių taisyklių, nedarydami skirtumo tarp privačios ir viešos erdvės, tarp asmeniško ir formalaus.. Tuo jie pereina jau visiškai į necivilizuotą lygį ir tuo didžiuojasi. Kai tai yra grynas suplokštėjimas ir kvailumas nesugebėjimo atrefleksuoti pasaulį pasekoje. Ir likusį pasaulį verčia atsisakyti civilizacijos irgi. Tuo jų necivizuotumas taps privalomu, anticivilizacija užims civilizacijos vietą.
Kodėl žmonės taip nemėgsta girdėti tiesos? – ji sudrumsčia jų įprastinį negalvojimo režimą. Jie pasijunta idijotais, kokie jie iš tikro ir yra. Ramu gyventi bendrai priimtose bendrybėse, abstrakcijose, miegant… kam atsibusti ir pamatyti, kaip yra iš tikro?- Ypač tai baisiai paplitus situacija amerikos universitetuose profesūros tarpe.

A.Piatigorskis paskaitą „ Kas yra filosofas“ pradeda nuo poros banalių dalykų apie filosofiją: tokios profesijos nėra. Yra tik mastymo būdas ir gyvenimo būdas. Mastymo būdas ne profesionalia prasme, nes filosofo filosofavimo objektu gali būti kas tik nori… Ar taip nėra su visomis profesijomis? Arba jos – gyvenimo būdas, arba tu niekam tikęs specialistas.? Bet, jeigu tai – gyvenimo būdas, tai asmeninė erdvė naudojama sociumo tikslams, dažniausiai šeimos ir asmeninio gyvenimo kaina. Taip neturėtų būti. Profesijų neturėtų būti – kiekvienas viską turėtų daryti pats, mokytis visko pats… Gyvenimas būtų labai lėtas, bet gyvenama būtų žymiai ilgiau – tikriausiai kažkada taip ir buvo.
Individui nėra kažko aukšto ar žemo, svarbaus ar ne. Yra tik įdomu arba neįdomu, nes jis tiria, įsisavina pasaulį, tampa vis labiau jo dalim – tik tam ir gimstama, kaip aš suprantu. Tik tai formuoja likimus, gyvenimus, sąmoningai ar ne. Aišku, visada geriau atrefleksuoti, į ką savo mastymą nukreipi ir koncentruojiesi. Tai labai paprasti, baziniai dalykai, gal todėl lėčiausiai suvokiami. Per smulkmenas nesimato pagrindo – ateiname prie to, jog ne visi objektai yra lygiaverčiai. Ir vis dažniau pasitaiko, jog užsiimama kažkuo, kas neturi realaus filosofinio turinio, realios reikšmės – dabartinis pasaulis sako, jog tai yra okei – bet žmogaus mastymas, žmogaus laikas, gyvenimas sukasi tuščiai… Ir tai yra regresija, filosofinio ar kokio kitokio mastymo. Du pavyzdžiai: 1927m. Walter Benjamin, vienas talentingiausių ir mažiausiai sukaustytų to meto vokiečių filosofų, atvykęs į Maskvą ir rašo tenai savo žymiuosius Maskvos dienoraščius. Apie Maskvą jis pastebi, jog „tik dabar, išvažiuodamas iš šio nepaprasto miesto, aš supratau, jog negaliu mastyti be savo socialinio konteksto.“ – ši frazė yra regresyvi (A.P.). Jei filosofui būtinas socialinis kontekstas, jis nėra realus filosofas. Soc. kontekstas yra objektas, galima apie jį medituoti, į jį koncentruotis, bet be jo negalėti filosofuoti reiškia, jog tu, kaip mastytojas, žūvi. Taip pasakęs esi jau ne filosofas. O kas tada? – O kas tik nori kita… galų gale žmogus. Kas irgi yra dar viena nepaaiškinta abstrakcija. Bet, Walteris Benjaminas už tai susimokėjo. Po dešimt metų jam teko nusižudyti: kitas socialinis kontekstas jį privertė. Tai pavyzdys visiems, nuo socialinio konteksto priklausomiems: jie prasmenga ir dar blogiau, nei į pragarą – į pasaulį be mastymo. Peršokam per 70 metų. 1997m. miršta visų filosofų kumiras, Žakas Derida. Neilgai prieš mirtį, jis, vadintas didžiausiu šiandienos filosofu, savo paskutiniame interviu žurnalui Mond, paklaustas, kas jam lieka svarbiausia iš jaunystės ir studentavimo mastymo ieškojimų, sako: „man ir mano draugams“…- kas jau blogai – prie ko čia draugai? – mastyme bendražygių nėra. Kaip mėgo sakyti M.Mamardašvili, mastymas yra pats vienišiausias dalykas pasaulyje… O čia dar studentų sąjungos… „man ir mano draugams buvo svarbiausia – tas šlykštus veiksmažodis – indentifikuoti save…“ Kai aš tai girdžiu, man kaip Geringui, išgirdusiam žodį kultūra, ranka pati siekia (neegzistuojančio, žinoma) pistoleto. „Kas aš galų gale, žydas, prancūzas, alžyrietis?“ – čia yra išskirtinis regresijos atvejis, dar baisesnis, nei vargšo W.Benjamino. Filosofas, kuris prieš mirtį jaudinasi, kas jis yra, prancūzas, žydas ar alžyrietis – tai gi galas. Tai vulgaru. Tai ne filosofinio mastymo, tai – bet kokio mastymo galas.
Nes filosofijai visa šitai neegzistuoja, visas šitas inteligentiškas etniškas mėšlas. Rusas, žydas, prancūzas ar tanzanietis, jei jis ima galvoti etninio konteksto rėmuose, tai jis jau žuvo. Baisu. Derida buvo labai talentingas. Jis sugebėjo atrefleksuoti ankstyvus Deskartro žingsnius, Spinozos, Platono filosofines nuotaikas, bet jis nesugebėjo, kaip to nesugebėjo niekas, saviindentifikavimu užsiimantis, žengti nei vieno realaus refleksijos žingsnio savirefleksijoje. Todėl tai buvo vulgaru. Juoda skylė. Filosofas, kuris jums pasakys, jog jis pirmiausia žmogus, neužsitarnauja jūsų dėmesio, vykit jį lauk. Jis ne filosofas. Tai banalu. Filosofui nereikia nei vieno išorinio saviindentifikacijos momento, jei jis filosofas iš savo vidaus, prigimties.

(bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. II dalis

Meile dingo paplitus praktikai, kaip mylėti save, kai dingo dramatinė įtampa, kuri buvo tada, kai kito atvaizde dar reiškėsi aukštesnė jėga (gal ne visada šviesi, bet aukštesnė: yra daug jėgų, aukštesnių, nei žmogus).Ir štai, meilėje šitai „daugiau, nei žmogus“ pasireiškia visa jėga, akivaizdžiai, brutaliai. Ji įsibrauna ir toliau žmogus neturi kuo pasipriešinti, jis tampa jos auka: ji jį apima ir jo savininku, jo likimo nulėmėju. štai kokia meilė statė Vakarus, ir ji dabar prapuolė, dingo, prarasta. Ji paversta digitalinius profilius, prilyginta malonumų kiekiui ir galimam gauti iš to pelnui. Geismų, troškimų mašina, malonumų suteikėja – viskas išardyta, fragmentuota ir taipo antiteze to, kas buvę. Tai jau ne meilė. Todėl matome, jog ir Logosas griūva, visuomenė sugriuvusi ir išsivaikšto, jos fragmentai kapstosi žmogiškumo likučiuose. Taip griuvo ir meilės rūmas. Tos nuolaužos norėtų atspindėti visą pasaulį, bet yra per mažos ir atspindi tik mažučius jo fragmentus. Taip, kaip dabar kalbama apie moklo galią, ar apie istoriją, taip buvo kalbėta ir apie meilės galią. Ir tai ne šiaip, intrigos pabaiga, bet galas meilės kaip reiškinio, sukūrusio unikalią civilizaciją, kultūrą, tai, kuo mes išauklėti.

Mes greičiausiai gimėme dar tada, kai meilė buvo, o mirsime pasaulyje, kur meilės daugiau nebus. Ji išeina mums bežiūrint. Lieka seksas, socialinis konstruktas, malonumų tenkinimas, lateksas, bet ne meilė. Nes meilė yra labai delikatus jausmas, netgi, religijos forma. Liuteronai ir protestantai privatizavo tikėjimą, ekonomiką, ir meilę irgi, iš dieviškos padarė grynai žmogišką, kas reiškia jos mirtį. Ją galima būtų asocijuoti su katarais ar kokia sekta – meilė turi ir okultinę pusę, šaknimis ji ateina ne iš niekur, o būtent iš religijos… Atsistojus vakarų civilizacijos ir kultūros centre, ji organizavo aplink save, įkvėpė, teikė energiją. o dabar tai jau ne Vakarų kultūra, jau negalima sakyti, jog Vakarai savo kultūrą išlaiko – ne, jie ją praranda bežiūrint, viskas išsisklaido, užsiteršia, chaotizuojasi, fragmentuojasi – praranda save ir praranda meilę.
O kuriama tik meilės būdu. Taip dievai – demiurgai kūrė pasaulį. Taip ir mes, žmonės, kol mylime dar bent kažką – ne vyriausybę, tai bent valstybę, ar gimtinę, ar kalbą, istoriją, kultūrinę tradiciją – bent ką nors, tai toj srityje ir esame motyvuoti veikti ir jaučiamės nuo to laimingi, ir esam ten naudingi. Tie, kurie visą laiką kritikoje, sarkazme, ironijoje, abejonėse, tie nekuria, nieko sukūrę nepalieka ir iš viso, kaip nebuvę.“

Klaidingas filosofijos kadras, šviesaus ankstyvojo Logoso žūtis – post modernizmas atėjo – pasaulis į sutikslintą fazę, o ateina kitas. Yra modelis I ir O, teigiama neigiamame susinaikina. Būtis ar nebūtis. O yra modelis I arba II, jei ne kažkas, tai kažkas kita, pvz manicheizme. Nebūties nėra. Baigtinio būsimo laiko irgi nėra, viskas yra dabar, visuma… jei negalima, tai vis tiek galima. Teisė ir teisingumas, įstatymai ir tradicija. Kai vakarai nukvailėjo kaip tik nuo proto, racionalumo. Gėrį sudaro gerumas ir blogis. Tai, kas nutinka su žmogumi, ateina iš giliau, nei tai, koks tas žmogus, geras ar blogas… Kas nutinka, viskas į gerą? – Aš manau, jog tai vyksta dėl šitų dvejų paradigmų susisluoksniavimo… Gal pagal vieną sistemą esi okei, o pagal kitą – ne. O blogį kaip tik gali išaukštinti, pvz, biurokratinis apratas.

Vakarų racionalumas jau sugriuvęs, bet vis tiek, dar agresyvus viskam, kas į jį nepanašu, nes visi turi būti tokie, kaip jis. O viskam reikia meilės, moteriško požiūrio: Afroditė versus Chaosas (J.Golovinas) Menininku esama, dirbant iš meilės, o ne iš laisvalaikio pertekliaus, kai pabandoma viena, pabandoma kita… Žmonės vis dar bijo suklysti, nes instinktyviai jaučia esant Tiesą, bet jos nepažįsta, todėl bijo jai nusiženkti. O mokslas, įsigalėjęs vietoj Tradicijos, skatina kaip tik eksperimentuoti, nebijoti klysti – už tai juk nieko nebus. O žmogus dar instinktyviai žino, kad bus…
Seniau žmonės buvo savarankiški: Idėjos buvo atskirai, gyvenimas Žemėje – atskirai, ten veikė žmogus… Niekam į galvą neatėjo maišyti amžinų dalykų su laikinais, praeinančiais, amžinai gyvų su mirštančiais, baigtiniais. Tobulo žmogaus nejaudina pasaulio netobulumas, pasaulį jis žino esant nuolatiniame virsme, keitimesi – jame galutinio varianto nėra. O dabar žmonės paėjo netobuli, todėl pasaulio netobulumo jie jau ir visai pakelti negali. Ir vis taiso tai, kas vis tiek visada juda ir tobula būti negali, negali sustoti ar būti sustabdyta… Kai turėtų taisyti save.
A.Piatigorskis: žmogus, kurio „aš“ suvokimas nėra įprojektuotas į jo psichiką, o yra laisvas – randasi jo dvasioje? – yra laisvas ir pats.

Toks žmogus rodosi genijus, nes turi vienu laisvės laipsniu daugiau. Pas ekonominius žmones, Šeilokus, jis jau yra giliai į jų psichiką įaugęs ir jie jo atskirti negali. Tik sunaikinti?… Kančia yra neatrefleksuotas tavo sąntykis su objektu, sociumu, pasauliu. Kančia yra nežinojimas, atstumo nebuvimas. Kai atrefleksuota, apmastyta, suprasta, suvokta, tai kančia baigiasi. Blogis irgi, tiesiog ne vietoje esantis gerumas. Tik tiek?
Suvokti istorinį įvykį reiškia pastatyti jį sąntykyje su savimi čia ir dabar, pasidaryti jį savu – savo suvokimo teritorijos dalimi. Todėl istorikai audžia kiekvienas savo audinį ir bendri yra tik sociumo ir civilizacijos uzdedami  parametrai. Tie parametrai visada jau yra. Mes įsijungiam, imam naudoti, refleksuoti ir suprasti sau, pasidaryti savo išvadas ir suteikiam savą reikšmę.
Liberalai istorikai neigia sociumo ir civilizacijos uždedamą kontūrą, jie nori būti laisvi ne privačiai, tame, ką jie galvoja, bet viešai – tuo įsitvirtinti visuomenėje, kad jis yra kitaip galvojantis, nei tradicija, istorikas. Paradoksalu, jis nori būti laisvu asmeniu, kai visai nėra nei asmeniu (todėl privatumą įgija tik pastebėtas visos visuomenės teritorijoje), nei laisvu – jį visada kažkur veržia, ir visa jo gyvenimo prasmė yra išsilaisvinti nuo tų varžtų kančios. Kai kančia kaip tik yra neatreklefsavimas, situacijos neindividualizavimas – neišmokimas jos nešamos pamokos.
(Bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. I dalis

A.Piatigorskis, kalbėdamas apie budizmą, gerai apibūdino problemą: žmonės ne išauga, kad kompleksiškus dalykus suprastų, bet atvirkščiai, supaprastina viską į savo lygį ir jiems nebe reikia į niekur augti ar vystytis…
„Buda daugiausia kalbėjo apie amžinybę ir neamžinybę, apie begalybę ir nebegalybę: šiame pasaulyje nei begalybės, nei amžinybės nėra. Tai egzistuoja už šito pasaulio ribų ir neturi su tavimi jokio ryšio – nes tu esi ribotas ir neamžinas.
O vidutinis žmogus visą laiką visus svarbius dalykus painioja, sumaišo, laisva ranka ištraukęs iš vieno konteksto ir permetęs į kitą. Vulgarizuoja. Kol žmogus ne didis jogas, buda ar bodchisatva, jo mąstymas irgi yra baigtinis. O jis visą laiką lenda į begalybę… Ir bando perkelti transcendenciją į savo vulgaraus gyvenimo, mąstymo, šnekėjimo, veiksmo lygmenį. Ir jo gyvenimo iškreipimą ir vulgarumą tiktai padidina.
Buda buvo didžiausias realaus gyvenimo sureikšminimo priešininkas: gyveni tai ir gyvenk sau, nelysk, kur ne apie tave ir ne tau. „O ten kaip?““O ten kas?“- „Kai ten būsi, pamatysi. Tiktai tada ten būsi jau ne tu dabartinis“… Ir pati didžiausia vulgarizavimo klaida – kančia: „žinoma, dieve, aš suprantu kančią, aš pats kenčiu, aš žinau, kas tai…“- Kai iš tikro nieko tu nežinai ir nesupranti, visai ne apie tai eina kalba. Kiekvienas zuikis gali pasakyti: tų kopūstų man nedavė, maitina šitais visą savaitę… O Buda sako, kad tai tiesiog mirtinai niekam neįdomu, tavo pojūčiai apie kopūstus. Kančia yra visai kas kita, ar reikia apie tai dar šnekėti?
Buda iš viso, labai dažnai kartoja: tai ne tai: badavai dešimt metų? – Tai ne tas badavimas… O koks tada tas? – O tas jau bus ne badavimas. Ir badaujantis jau bus ne badaujantis… Tiesiog vyksta pastovus vulgarus viso ko sumaišymas. O taip daryti nereikia. Nesumesk visko, kas tau gyvenime pasitaiko, į vieną nuodėmių krūvą. Buda sakė: iš pačių geriausių pasaulio dalykų vulgarizavimas pastoviai padaro košę ir didina sumaištį“. Yra naudojamas tam netgi specialus budistinis terminas „mishmash“: padaromas iš paties aukščiausio ir geriausio, tuoj pat viską prisimatuojant sau, savo reikalams, savo pergyvenimams, savo mintims. Kai ieškančiojo, tikrai ieškančiojo išsigelbėjimas ir priebėga yra sugebėjimas kaip galima tiksliau viską atskirti. Discriminating knowledge. Pirmiausia reikia skirti, kas prie ko, ir tik tada galima pradėti apjungti.
„Visi idijotai pradeda nuo amžinų ir aukščiausių žinių, o tu pirmiausia išmok atskirti, kas tu toks, kur tavo vieta, koks mastelis… Venk maišalynės.“ Nes ir tu pats esi maišalynė. Atskirk, atpažink, išskirk – taip grindi sau kelią į vienį, į visaapjungiantį žinojimą“.
– liūdna, bet šitai galima pasakyti apie bet kurią kitą žmonių gyvenimo ir visuomenės, kultūros sritį – visų ir visur šiais laikais likimas tas pats. Štai A.Duginas  tuo pačiu kampu pažiūrėjo į meilės kaip reiškinio likimą mūsų laikais, ir padarė išvadą: meilė nustojo egzistuoti.

„Meilės tematika įvairiose kultūrose suprantama visiškai skirtingai. Mums atrodo, kad tai yra kažkas universalaus, o iš tikro ne, žmonių visuomenėje iš viso, nėra nieko universalaus. Ir tokios pačios sąvokos, reiškiniai ar sąntykių sistemos skirtingų jėgų, civilizacijų ir kultūrų yra pripildomos visiškai kitokio turinio, suvokiamos savaip. Deni de Rougemont knyga „L‘amour l‘occident“ (meilė ir vakarai) puikiai tai aiškina. Autorius intelektualas rašo, jog meilė, kokią mes ją žinome – kurtuazinė meilė, meilė ne sąntuokoje, ne krikščioniška agape, o romantiška, taip pavadinkim, meilė yra išskirtinai vakarų civilizacijos produktas. Ir tai, kas mums rodosi savaime aišku, dainos ir filmai apie meilę, knygos, meilės istorijos, romansai, padavimai, legendos. Tai – tam tikra srovė, tam tikra kultūrinė pasaulėžiūra, kuri stato meilę į dėmesio centrą ir ją absoliutizuoja. Ir tuo atžvilgiu autorius parodo, jog Vakarams aistringa meilė, meilė kaip aistra yra ašis, o daugeliui kitų kultūrų – ne, ir netgi toli nuo to.

Ir, jei nagrinėti Vakarų civilizacijos meilės supratimą, kuris nesusiveda nei į Platono erosą, tarp kitko, Platonas manė, jog aistra – patosas – ir yra ta meilės pusė, kuri kaip tik mus atitraukia nuo jos esmės. Kai tikra meilė kaip tik yra žmogaus veržimosi į aukščiausią pradą, kosminį – t.y.erosas mūsų dėmesį sukoncentruoja ne į kitą žmogų, ne į pasaulį, bet į tai, kas daugiau, nei mes, kas buvo prieš mus, kas giliai mūsų viduje: erosas yra introvertinis, jis tempia mus į mūsų dvasios gilumą ir jos dangišką pradą. Todėl jis erosas, sparnuotas… Todėl jis verčia mus svajoti ir pasaulyje stebėti tą prigimtį, iš kurios atėjome – iš čia nostalgija. Meilė yra tai prasminei tėvynei, kuri yra religinio jausmo pagrindas. Platono  erosas yra filosofinė, metafizinė samprata. O patosą, ant kurio visa Vakarietiška meilė pastatyta, Platonas kaip tik laiko liga, nukrypimu, trūkumu.
Iš kitos pusės, krikščioniška agape yra pagarba, žavėjimasis, mandagumas, pagarba vyresniam, harmonija žmonių sąntykiuose, ir joje irgi nėra jokio aistringumo. Jei Platono erosas yra intelektualus ir šviesus, tai agape – socialinė harmonizacija, kalba eina apie susitaikymą, paties savęs sutramdymą per kitą. krikščionybės agape visai kas kita, nei romantiška meilė, kuri atėjo iš menestrelių baladžių, l‘amor, kurtuazinė… laiminga meilė neturi istorijos. Todėl meilė būtinai turi būti nelaiminga, pereiti į mirtį, kančias – ji negali būti institucionalizuota. Ant šitos meilės pastatyta Vakarų kultūra, ji visada tragedija, visada laužanti normas, trokštanti išsiveržti link kokio nors tikslo už sociumo ribų. Tragiška istorija apie Tristaną ir Izoldą, kuri yra minėtos knygos pagrindas, tai ta tragiška pabaiga, kai jie susijungia tik kaip medžiai, augantys ant jų kapų. Kitaip jie pasmerkti išsiskyrimui, savos meilės egzaltacijai, izoliacijai. Ji nulemia Vakarų kultūrą – galima apie jos tikrumą kalbėti šia prasme. Bet, tokia meilė, šiandien ji tiesiog dingo – o ji buvo ašis, aplink kurią viskas sukosi.

(bus daugiau)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (V dalis, paskutinė)

Todėl dabartinė Lietuva jau nestato nieko, išskyrus privačius kotedžiukus ir stiklinius kubus, kurie laikys iki pirmos krušos, metaforiškai tariant. O kas pastatyta tvirtai ar dar negriūva, tas eksplotuojama pilnais apsisukimais ir pelnas sukasi į privačią naudą. O kaip gi kitaip?… išaugo jau karta, kuri kitaip nežino: globalistai, amerikonizuoti visais atžvilgiais, jiem nebus gaila nieko, net jei Lietuvą ir visai nuvarys. Tada jie iš Australijos į Paryžiu skraidys, pakeliui į čia visai ir nebe užsukdami… Bet pakalbėkim apie tai, kas visam šitam priešinga.

Aš pati iš netolimos istorijos indentifikuojuosi tik su labai konkrečiais dalykais, kurie yra mano patirtyje, mano praeityje –  miestietiška (smetoniška) kultūra, labai turtingų asmenybių kurti kultūriniai faktai. Aš mažiau ryšio jaučiu su kaimu, su ekonomika, religija… Ir aš jau saugosiu ir ginsiu tik tiek, kiek istorija, tradicija, tauta, valstybė pasireiškia toje mano patirtyje, kuri yra mano ir man brangi.  Visą kitą jų dalį, kuri man nėra asmeniška, aš saugosiu ir ginsiu tik tada ir tiek, kiek suvoksiu, jog tai – kito, šalia esančio, kitokio žmogaus kitokia patirtis. Ir su juo solidarizuosiuosi.

Toks šalimais esantis tautietis – gal iš to pat miesto, gatvės, iš to paties laiko, jis gi turi būti toks pats kaip aš, jei ideologais tikėti? Ir turi jausti, mylėti ar nekęsti, branginti tą patį, ką ir aš? Tuos pačius poreikius turėti? – Bet jis neturi, ir jis nėra tokiu pačiu, kaip aš – nesvarbu net, jog dalijamės didelę dalį lokalumo! Aš ginsiu, saugosiu ir mylėsiu kitą, šalia esantį, tiek, kiek suprasiu, jog jis kitoks, nei aš… Ir kitaip su juo prapuls visa tai, kas rodosi gal nesvarbu man, bet svarbu jam. Sudaro jo gyvenimą, ne mažiau svarbų, reikalingą – iš to juk pasaulio įvairovė ir sudaryta.

Gal čia ir slypi gyvenimo didumas ir tragizmas – gali būti tik savimi, kito net pažinti negali iš tikro – bet turi vis tiek suvokti jo svarbą ir teisę būti, nes tik šitas begalinis individualumas sudaro pasaulio mozaikos pilnumą… Jei esame tokie patys ir vienodi, tai kam mūsų reikia? Užtenka vieno egzemplioriaus. – Išmirkit kaip musės socialiniuose eksperimentuose, reformose, revoliucijose, karuose – jūsų nereikia ir ne gaila. Liks pusė auksinio milijardo ir bus tik geriau – pagaunat, link kur esat vedami ir nesipriešinat?

Labai svarbu žinoti, kas esi, net jei ir esi niekas. Tik tada galėsi būti, toliau, savo vietoj ir savą rolę vykdydamas, bent kažkuo. Kad ir mažu, bet patenkintu. Tik kodėl taip sunku suprasti, suvokti, kad, kaip taisyklė, esi labai mažai – iš karto šokama į kompensacinį mechanizmą – už tai aš išgelbėsiu pasaulį, išgelbėsiu gyvūnus, moteris, pabėgėlius, skriaudžiamus vaikus… Už tai aš tapsiu labai dvasišku ar labai gryno kūno vegetaru ar labai geros sveikatos sportuotoju… Pačiu originaliausiu, labiausiai į akis krintančiu, žymiausiu, turtingiausiu – visuomenė siūlo kiek tik nori būdų ir kelių, kad tik nesustingti iš siaubo, suvokus, jog esi niekas. Ir tais melagingais keliais nuėjus, būdais susigundžius, ir nueinama galutinai niekais.

Nes, kaip J.Golovinas sakė, turime formuojančią mus jėgą savyje, tik reikia ją ginti, kad ji galėtų ramiai reikštis ir auginti, statyti mus tokius, kokie esam gimę ir kokių mūsų pasaulyje reikia – kad ir visai mažų ir beveik nematomų, bet būsim tokiu atveju savo vietoj, o tai jau teikia didžiulę ramybę ir dvasinį pasitenkinimą. Ir būsime realūs – savimi užsipildę, nuo savęs nepabėgę, nelikę tuščia vieta – iliuzija, miražu virpančiame ore.

O kitas variantas,  galime leistis save formuoti iš išorės, visuomenės poreikių ir reikalavimų rankai – kaip visi, daryti, ko iš mūsų tikimasi… Yra skirtumas, ar save žinai, matai savo akimis, ar matai save išskirtinai taip, kaip tave mato kaimynai, tėvai, mokytojai, bendradarbiai, viršininkas, atitinki naujausius ideologinius ir politkorektiškus reikalavimus.

Kitas tavęs niekada nemato, koks tu esi, jis mato tik tai  tavyje, ko jam reikia, ką sugeba atpažinti, ko jam norėtųsi, kas atitinka jo iliuzijas – žvilgsniu supjausto tave jam tinkamais gabalais ir iš jų sumontuoja atgal, pagal savo suvokimą, kažką, kas nepanašu į nieką, bet pavadina tavim ir bendrauja toliau kaip su tavim: visuomenės akimis pasitikėdami, niekada nežinosim, nei kas esame, nei kam gimėme, nei kokia mūsų prasmė ar paskirtis… Savo akimis save vertindami gal irgi nežinosime, bet to ir nereikės – jausimės savimi, jausimės prasmingais, savo vietoj pasaulyje – labai labai specifiškai lokalūs. Nes niekas kitas negali būti tavimi ir užimti tavo specifinės vietos. O dabar grįžkim į realybę, kokią ją turim: visi suformuoti mokyklose ir visuomenės, niekas nežino savęs, visi randamės kažkur kitur ir esame kažkokiais labai iškraipytais kitokiais – ar ne keista, kad niekas pasaulyje nefunkcionuoja taip, kaip turėtų? Ir pasaulis nėra, koks turėtų būti? Ir kad jis vis mažiau realus, nes niekas ar beveik niekas jame yra lokalu, yra savimi ar savo vietoj?

Dar daugiau, niekas savo vietoj būti ir nenori. Dauguma norėtų būti dar kažkur kitur ir dar kažkuo kitu, arba, vis iš naujo kuo nors kitu.

Reiktų skirti paprastus dalykus: pasaulis mūsų mintyse, filmų, knygų herojai, istorija, svetimi kraštai, jų kultūra – mokydamiesi, vėliau gyvenime iš visų kitų šaltinių, prisikišam galvas įvairių vaizdų, žinių, svajonių, fantazijų – o paskui kaip durneliai, blaškomės po pasaulį, gal kur nors rasim visa tai… Pasaulis tavo galvoj yra pasaulis tavo galvoj – savas, labai individualus, bet jis iliuzinis. o pasaulis, tave supantis, yra realus, iš realių dalykų sudarytas, realiais žmonėmis apgyventas. Ir reiktų nepamiršti, jog tas realus pasaulis, mus supanti visuomenė, visokiais būdais daro mus nerealiai, projektuodami į mus ir mums visokias iliuzijas įvairiausiais tikslais. O mūsų vidinis pasaulis, suprastas kaip po toks, teisingai išstatytas ir apgintas, daro mus realiais ir mus supantį pasaulį išsaugo realų – tai kursas, kurio reiktų laikytis.

Nes taip, kaip yra dabar, mes, nerealiais padaryti mus supančios aplinkos įtakos, projektuojam savo iliuzijas iš vidaus į pasaulį, į išorę, ir darom juos nebe realiais savo ruožtu.

Ir taip ir prapuolam visi kartu, ir neišsigelbės niekas, jei toliau taip eisis.

 

 

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (IV dalis)

Paskutiniais dešimtmečiais mes ištisai girdim, jog žmonės yra vienodi, o ne skirtingi, ir kultūra (vakarietiška) bendra, tradicijos, civilizacija – literatūros tradicija, meno istorija… Studentai studijuoja, nesvarbu, iš vieno universiteto į kitą pereidami, vis tiek tą patį… Vyrai nuo moterų nesiskiria, negras su azijatu bendrauja be problemų… Muzika ta pati, jaunimo mados tos pačios. Ir mes tuo patikim. Tiksliau, nesusimąstom, kad tai – nesąmonė.

Nematom, jog viskas panašu – sumaišyta, suglobalizuota – tik pačiu pačiu paviršutiniu lygiu, jog tai – tiesiog iliuzijos skraistė, apdengus pasaulį. Žinoma, jei tik tos skraistės paviršiuje gyventi, ja judėti – vieni pas kitus į svečius – ir niekur ne įkristi bent centimetru giliau, tai ta Iliuzija tampa mūsų realybe. Tiksliau, ir mes patys tampame lygiai tokie pat iliuziniai ir plokšti – gylio negali būti nei per centimetrą, nei jokios kitos diskusijos – nes tai jau būtų lokalumas, jau darytų mus realesniais ir mes iškristume iš bendros šiltos svetingos globalizmo iliuzijos sriubos.

Nes lokalumas yra realumas, tiek tikrumo, tiek tikrovės prasme. Vakarų Europa ir JAV visokiomis sankcijomis ir užtvaromis Rusiją nuo savęs atskyrė, o paskui jiems nepatinka, kai realistai tenai ima šnekėti, jog „rusais esame ir jais liksime; vakariečiais mums tapti vis tiek nėra realu“. Gali dvidešimt metų gyventi kokioj nors Anglijoje, apgaudinėsi save, jei manysi, jog, pvz, jų literatūra taps tau suprantama. Manysi, kad supranti, o kultūriniai kodai, niuansai, giluminiai reiškiniai tau praeis nepastebėti. O jei pastebėsi juos, tai jausi tu juos visai ne taip, kaip vietiniai – tu nesidalini su jais jų istorijos, tradicijų, pergyventos generacijų atminties… Net jei esi absoliučiai atsisakęs, užsiblokavęs nuo savos, į tą tuštumą automatiškai svetima nesuplūs. Liksi tik koks ir esi, tuščias, iliuzinis, plokščias… Tik imk konkrečiai gilintis į kažką, viskas viena po kito, ką maneisi žinojęs, supratęs, ims ir pasirodys beesą tik iliuzijos ir atkris. Ir liksi ant ledo, kur ir esi, suvoki tai ar ne…

„Kuo labiau nutolstam nuo Realybės, tuo labiau panyrame į savo proto sukurtą iliuzijų pragarą.“ (T. Merton).

Kažką norėti naujo sužinoti, pamatyti – jau pasineri į iliuziją. „Sužinojimas“ tai vertimas viso ko realaus į iliuziją savo prote – smalsumas užmuša gyvenimą, išnaikina gyvybę, realumą visame kame, kas tave supa – apie tai dar Heidegeris rašė. Negali būti niekuo, kuo nesi. Erdvė irgi yra apribota tuo pačiu būdu – laisvu gali būti, būdamas savimi – pilna krūtine, iš visos širdies. O jei nesi savimi, tai nesi niekur. Ir negyveni. Ir tavęs iš viso, nėra, kiek tarp Australijos ir Paryžiaus besiblaškytum. Kad ir kaip gražiai tai neatrodytų gliancinių žurnalų nuotraukose, populiariose tv laidose ar tarptautinėse menininkų rezidencijose, ar rašytojų dirbtuvėse. Ir jeigu vienodai jautiesi visur, o ir Lietuvoje kontrasto nebe pajunti, tai apšalo ne tik tavo pirštų jautrumas, o sielos gal jau ir nuo pat pradžių trūkumas buvo. Ir visas gerumas, į kurį Lietuva pasikeitė, visas jos suvakarėjimas ir yra tame, jog išaugo ir išauklėta karta tokių kaip tu – konteksto jiems nebe likę nei jokia prasme.

Jau kiek kartų Lietuva yra tuščia likus. Bet dvaruose neapsigyventa, aristokratija nusikračius, jų vieta neperimta – Smetoninė Lietuva savą kultūrą statė, savą valstybę – dabartiniai mankurtai turi ką UNESCO paveldu skelbti ir įplaukų iš turizmo tikėtis… Tarybinė liaudis atėjo jau ir visai į tuščių sienų santvarką, į materialinį palikimą be žmonių (žmonės žuvo, pasitraukė arba buvo išvežti), vėl statė kažką naujo, pagal save – Chruščiovo penkiaaukščius, tipinius stalininius projektus valstybinėms įstaigoms, brežnevinius devynaukščius, gamyklas, mokyklas, ligonines – visa tai, kas dabar taip nekenčiama. Taip pat kaip dvarininkų nekęsta, matomai, ir negailėta jų, išvytų… Taip pat dabar ir iš to laiko likę žmonės nelaimingi to laiko griuvėsiuose, ir naujiesiems trukdo tiesiogine prasme – savo lokalumu, savo dar užsilikusiu realumo lygiu – primena tiems naujasniems, ko jie jau neturi.

Pirmajai potarybinei emigracijos bangai po pasaulį pasklidusiai, dar buvo skaudu, bet amerikos lietuviai juos priglaudė ir paguodė: nieko, mes jau nuo kada be tėvynės gyvenam ir nieko; jūs irgi išgyvensit. O tuo tarpu patys atgal metėsi, Lietuvos pagal save reformuoti – pagal juos Lietuva tuščia visom prasmėm buvo likus… Tik kad nebuvo. Mažiausiai dvejų rūšių sėkla ten sudygus buvo, viena – kas geriausia iš tarybinio laiko į save suėmus, kita – kas blogiausia: spekuliantų, kriminalo  sėkla. Ji išvirto turgininkais su tokia jėga, jog dabar jie vyriausybėje sėdi. Žinoma, dar ir todėl, jog grįžę amerikonai juose labiausiai savą atvaizdą atpažino…o kiti tiesiog žvalgybininkai buvo ir tiek.

Patys buvę priversti tapti ekonominės Amerikos dalyviais, kultūros didele dalimi atsisakyti, nes pragyvenimui ja neužsidirbsi, kad širdies neskaudėtų, tada tą kultūrą iš viso, mirusia paskelbė. Ir į postsovietinę Lietuvą kaip į kultūrinę dykumą grįžo, nes, kaipgi pripažinti, jog čia visus tuos dešimtmečius kultūrininku buvo galima būti ir iš to gyventi? Kuri santvarka tada geresnė buvo buvus? Čia gi nusikalstama erezija gaunasi! – kultūros Lietuvoje turi tebūti tiek, kiek Amerikoje, ir nei centimetru nedaugiau gylio, prasmingumo, esmės – Amerika – viso ko etalonas ir pasaulio ateitis.

O Nepriklausomybėje užaugusiai kartai Lietuvos praeitis nebrangi, nes šioje materialinėje aplinkoje jie svetimi, o nieko naujo ši, tobuliausia iš tobuliausių civilizacija (kaip jie ją mato) nepastatė ir nesukūrė. Dvarų tik atrestauravo už ES pinigus – čia toks atvejis kaip ispaniškai kalbančiose teritorijose dažnai pasitaiko – visiškai vargšas kaimas su lūšnelėm ir auksu išpuošta bažnyčia vidury, ir visi labai didžiuojasi…Tai ar keista, jog jaunimas mieliau iliuzijose, o iš tikro, tuštumoje, laikosi? Net jau jų tėvai nieko nėra statę, tik griovę… Pagrindinės šiuo metu veikiančios jėgos pasaulyje toks ir pagrindas: tinginiai, paskutinius syvus iš to, kas sukurta kreatyvistiškai spaudžiantys, iliuzijose plūduriuojantys jauni pasaulio reformatoriai.

Lyg istorijos iki jų nebuvę, lyg kartos ir kartos tokių ir į juos panašių pasaulio nesumodernino iki stovio, kokiame jis dabar yra.

(bus daugiau)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (III dalis)

Ir dabar, su iliuzijomis, vienaip ar kitaip, esame susiję, jas gyvename visi.

Puikus to pavyzdys, kai italų keliautojas ir rašytojas Paolo Rumiz, jam suėjus 60 metų, prakeliavo nuo Murmansko iki Bosforo sąsiaurio, tai buvo 2008m. Gimęs Trieste, kuris nuo 1947m. iki XX amžiaus pabaigos buvo miestas – enklava, nuo toliau plytinčios Slovėnijos teritorijos atskirtas siena. Žydų tautybės, gimtą miestą mylintis, bet visada jautęsis uždarytas, apribotas, besiilgintis už miesto esančių lygumų ir platumų, jis keliauja po pasaulį, kiek tik gali.

Jo knygoje, parašytoje apie kelionę rytine ES siena, skaitau, jog jis, keliaudamas, jokių tautų tenai neaptiko!

Viskas sumaišyta ir susimaišę, pagal jį, lenkai ir ukrainiečiai tokie patys, rusai ir baltarusiai irgi; Karelija, Kurliandija, Livonija, Rutėnija, Polesė, Karpatai – tai geografija, valstybių sienų ir tautinių junginių neveikiama… Štai Odesa jam priminė St.Peterburgą, Paryžių, Veneciją ir Stambulą kartu sudėtus. Ir tik viena, kas jam buvo svarbu, įdomu ir krito į akį, ko jis visur pakeliui ieškojo, tai žydų gyvenimo, sinagogų, žydų kultūros – šitai jisai tai jau laiko pakankamai atskira, pakankamai savita, kitokia nei visa aplinkui.. Jis verkia, jog visa šitai dingo, šiose vietose prarasta – nors, sakyčiau, visa šitai įsimaišę į žmones ir geografiją, gyvenimą ir kultūrą daugiau, nei jis mano – tipiškas traumuoto žmogaus portretas, projektuojantis savo problematiką į pasaulį… Kas jam svarbu, turi būti ir kitiems svarbu, o kas jam svarbu neatrodo – tai ko tie keistuoliai tų valstybių sienų ir tautybių įsikabinę laikosi? Ko jis neturi (ir jam skauda, žiūrint, jog kiti tai turi), tai ir kitiems to nereikia, jie turėtų to atsisakyti… (bet tai, kas buvo mūsų, tai atstatykit, atgaivinkit, saugokit, gerbkit arba atiduokit).

Panašūs tipažai Briuselyje susisukę lizdus – neturėjo vaikystės, tai gyvenimo tikslu pasirinko vaikų teises ginti, juos iš tėvų ir šeimos atimdamas; kas neturėjo tėvynės, priima įstatymus, nukreiptus į tai, kad ir niekas kitas jos neturėtų… Kas priverstas asimiliuotis (istorinė patirtis rodo, jog yra pavojinga būti savos tautybės…arba gėda būti savos nacijos dalim), tas užsiėmęs įstatymiškai asimiliuoti į bendrą globalizmą ir visus kitus… Paolo Rumiz įspūdžiai apie slavus labai geri: visus kelionės mėnesius jis maudėsi broliškumo jūroje, širdies šilumos ir svetingumo atmosferoje. Svetimi žmonės, pamatę italą su žila barzda išlipantį iš traukinio jų stotyje, jau kvietė pas save į namus, vaišino, nakvydino – kokie geri žmonės šiose platumose gyvena! – kai taip ir norisi pasakyti, durneli tu durneli, nemaišyk turizmo su vietinių sąntykiais su vietiniais. Ten žmonės vieni kitus organams pardavinėja, o tu apie jų širdingumą kalbi. Gal tu manai, kad jie savus valkataujančius į namus priima, valgyti gerti už dyką duoda? – tėvai motinos, apleisti palikti trobose žiemą sušąla ir numiršta iš bado, kai vaikai užsieniuose įsitaisę ir su didžiausiu entuziazmu integruojasi, apie gimtinę nei košmariškame sapne būti priminti nenori.

Ar niekada nepagalvojote, jog Vakaruose geras gyvenimas sukurtas, nes ten iki paskutinio laiko taisyklė buvo, rūpintis savais, savimi, kurti, statyti, kur esama gimus ir gyveni, o svetimų lygiomis teisėmis neįsileisti… Vakariečiai nori būti savimi ir niekuo kitu. Yra savo gyvenamos vietos patriotai, ja didžiuojasi, puoselėja. Rytų Europa nenori būti savimi, nenori būti, kur gimę, nenori kurti gyvenimą ten, kur jie yra – jie tik svetimiems geri, svetingi, atiduoda paskutinį kąsnį, kad pasirodyti turtingesniais, svečiui iš svetur lygiais – o saviems pagatavi gerkles perkąsti. Myli tik svetimus, nori gyventi svetur, apsimesti, kad ir jie tokie patys, kaip tie, svetimi – ant svetimo gero, viską gauti iš karto, kodėl jie turi, o mes ne? – Pasaulis mums skolingas, mes esam nuskriausti… Atbėgėliai afrikiečiai irgi taip pat kalba, bet jie iš džiunglių, o mes save manome esant kultūringais. Kai mentalitetas toks pat vaikiškas, nesubrendęs, besitikintis loterijoje laimėti milijoną, lengvai ir iš karto…

Įdomu, jog senasis keliautojas Paolo Rumiz šito visiškai nemato, priešingai. Jis keikia ES su jos užuolaidėlėm iš mezginėlių ant langų, dalykiškumu, šalčiu – Rytų Europoj jis mato rojų žemėje. Ir ne veltui į tokią iliuziją bėga: Vakaruose vietinė situacija ne geresnė, kaip Europoj Rytuose. Olandai, pvz, labai myli Prancūziją, jau daug dešimtmečių jiems tai – atostogų šalis numeris vienas. O jei ten nebūtų prancūzų, tai būtų ir visai gerai. Ne tik kad prancūzai nemėgstami, bet ir puikiai jaučiama, jog kažkokiu tai būdu jų gyvenama teritorija – miestai, provincija – yra ne jų; ne jie tai statė, ne jie įrengė – iš viso, jokio ryšio su savo aplinka ir kultūriniu palikimu, juos supančiu, jie neturi. Bet svetimų jiems irgi nereikia – net turistams nedraugiški.

Man toks įspūdis buvo susiformavęs, būnant Romoje: miestas sau, o žmonės, vietiniai, kurie ten kaip nykštukai po milžinų palikimą šmirinėja – sau. Energetinio ryšio jokio. Materialinis paveldas stovi tuščias, kaip rūsių gyventojai pokylių sales sau užsiėmę būtų ir jose toliau, kaip rūsiuose gyventų, iš turistų nešamo pelno… Arba gal Graikijoje kas galite įsivaizduoti, jog šiandieniniai graikai, gudrūs ir sukti Levanto pirkėjai – pardavėjai turgininkai, kažkada sukūrė Antikinę Graikiją?

Mano gimtas miestas Kaunas. Jo pilies įgulai vadovavęs kunigaikštis Vaidotas, Kęstučio sūnus, nuėjo po žeme su savo įgula, teutonų ordinui laimint, ir ten jie miega, laukdami laiko, kada pakils ir grįš… Kaunas tapo Hanzos sąjungos pirklių miestu, Jautis ant jo antspaudo ir herbo – Aukso jaučio simboliu. Naujamiestis išplanuotas kaip carinės Rusijos moderniausia tvirtovė, didvyriškai gynėsi nuo vokiečių Pirmo Pasaulinio karo metais, bet teutonai vėl nugalėjo… Nors, sakytum, nei tie, nei tie, nei dar kiti – katalikai ar lenkai ar dar kas nors – mums nėra savi, bet taip ir svyruojam tarp drąsių aistringų karių – herojų ir verteivų prekeivių – šiuo metu vėl nusvėrę antrieji. Nebėra, kas mąsto nesavanaudiškai, kas bendrą gerą miestui supranta, viskas į asmeninį gerbūvį susiveda… Bet, dideliai gyventojų daliai tai visai tinka ir patinka, todėl nei kariams nei partizanams nelabai yra ko grįžti, net ir mitų ar idealų forma…

(bus daugiau)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (II dalis)

Su emigracija yra taip, jog seniau, kažkada, Tėvynę palikę, jos daugiau niekada ir nepamatydavo (tas pats galiojo ir tremčiai). Bet emigrantai emigracijoje paprastai laikosi grupėmis, vistik, žmogus taip sudarytas, savi bedrauja su savais, padeda, susišneka. Net ir tiesiog, emigrantai su emigrantais, kad ir iš kitų šalių būtų – bendra patirtis sąlygoja vienas kito supratimą. Emigracijoje taip pat dažnai išlieka užkonservuotas laikmetis, kuris Tėvynėje jau praėjo, pasibaigė, išnyko ar išnaikintas; emigracija tradiciškai koncervatyvesnė už šalį, iš kurios emigruota. Toks žmogus suvokia, jog emigruodamas, išrauna savas šaknis. Kažkur, emigracinėje bendruomenėje js lyg ir įsodinamos vėl, į kokį tai visų kartu sudaromą Tėvynės žemės plotelio surogatą. Bet, jame nebėra gyvybės syvų – juos galima imti jau tik iš supančios, kitų žmonių tėvynės – iš čia nutautėjimas antroje ar trečioje kartoje. Iš čia Tėvynės ilgesys, nostalgija, savo vienišumo, pažeidžiamumo suvokimas, ir toliau iš to sekantis netikrumas, baimės, neaiškus nerimas, laimės nepasiekiamumo suvokimas…

Paradoksalu, jog mūsų laikų žmonės šitaip jaučiasi jau ir savo tėvynėje, nuo pat gimimo – būtent dėl to bendro visuomenės buvimo iliuzijose, dėl nebe buvimo įsišaknijus realybėje, iš viso, nebe buvimo įsišaknijus niekur. Dabar išvažiuojama į svetur dėl to paties bazinio nelaimingumo, nepasitenkinimo, neramumo, kuris seniau kaip tik būdavo emigracijos paseka. Tiesa, dauguma žmonių šiandien jau tik ekonominiai, todėl rasta geresnė ekonominė niša gal kaip tik jiems atneša ir ramybę, ir pasitikėjimą ateitimi? – Nes kas dar dvasią turi, tai šiais laikais jaučia tiktai kančią… Tiesa, kaip tik spaudime, apribojime ir kančioje susiformuoja deimantai, tik kas nori būti deimantu? – Deimantus norima turėti. Ir tik tiesiogine prasme.

Mano klausimas, kas pasauliui šitą šaknų nebuvimo rykštę užnešė? Iš kur jinai radosi, tokia žmones performuojanti į iliuzinius, prie niekur nepritvirtintus, iš niekur šaknimis gyvybės syvų nebe siurbenčius, iliuzijomis tik ir gyvenančius? – Turtingi kosmopolitai buvo visada ir niekam žalos nedarė. Ekonominiai žmonės irgi, prekiavo, puikavosi pinigais ir buvo laimingi materialiai, visada labai realūs, materialūs ir tokiais likdami… Biedni neturėjo nieko, bet, kažkaip irgi gana laimingi buvo, dainas dainavo, pasakas sekė. – Bėda atėjo iš inteligencijos; išsimokinusių, studijavusių, pilnų visokių planų ir svajonių, kilniausių troškimų, o patys jie jau buvo tapę per daug knyginiai, teoretiniai, iliuzoriniai, su realybe jau turintys per mažai kontakto. Todėl įgyvendinti, ką norėtų, nepavyksta, iliuzijos ne realios, norima per daug, per greitai, per radikaliai; tuoj pat nusiviliama, iš ko seka daug nelaimingumo, jaučiama kančia… Kaip taisyklė, tai – vienišiai, slapta manosi nelabai ko verti, bet, tada dar bandysiantys bent jau išgelbėti pasaulį, kad bent taip palikti pėdsaką, kad gyventa būtų ne visai veltui: revoliucionieriaus, progreso stūmėjo tipas, reformatoriaus, utopisto – amžino leftisto psichologinis portretas. Savi gyvenimai ne tai, kad nepavykę, jie jų tiesiog neturi, o kitų žmonių gyvenimais žaidžia, nes jų akyse jie tai jau ir visai nesvarbūs, juos galima aukoti – dėl abstrakčios labai laimingos visų ateities.,, Kai realybėje neegzistuoja nei „visi“, nei „laimė“ kuri visiems būtų tinkama.

Realistai pamatytų tai iš karto, ir užsiimtų kažkuo, kur rezultatą pasiekti įmanoma. O iliuziniu lygiu gyvenantys iliuziniai žmonės to pamatyti niekada nesugebės, ir realų pasaulį visada ir be perstojo aukos, kraipys, gerins, reformuos pagal savo utopinius pavyzdžius ir svajones. Dar daugiau, jų pastangomis jau tiek esame iš realybės išrauti, jog susidaręs ne tik pakankamas iliuzinių žmonių kiekis, bet ir pakankamas iliuzinis gyvenimo sluoksnis – terpė, kurioje pastarieji lengvai juda, jokių to judėjimo pasekmių nejausdami: emigruoju pagyventi į Australiją, grįžtu į Lietuvą – o, čia jau irgi nieko… Nuvažiuoju į Paryžių, pasidžiaugiu, pabendrauju, grįžtu. Gal sugalvosiu dar ką nors – XXI amžius jau aiškiai prasidėjęs, kur iliuzijomis mintantys iliuziniai žmonės įsivaizduoja, jog Australija, Paryžius, Lietuva užsitarnauja tarp jų dedamų lygybės ženklų; ir kad tokie žmonės skirtumų nejaučia, su sunkumais nesusiduria, tai ne todėl, jog skirtumai ir sunkumai išnyko, o todėl, kad jie patys jau tokie efemeriški, jog per viską pereina, nieko nepastebėdami.

Pasaulyje nuo viduramžių tikrai, o gal ankščiau, egzistuoja kasta žmonių, kuri visada kelyje, vienur perka, kitur parduoda, kurie finansuoja, skolina su palūkanomis, kurie gali būti kiniečių rasės, iš Afrikos ar Indonezijos, Istambulo ar Somalio, Genujos ar Venecijos, Londono City ar Wall Street New York – jų yra absoliučiai visur, Amsterdamą įskaitant, jie išrodo skirtingai – rasė, odos spalva, akių forma, religija, istorija, gimimo vieta, kas tik nori… Bet, jų tradicija ta pati, sąmonė ta pati, naudotojiškas požiūris į pasaulį tas pats, ta pati meilė auksui ir mastymas išskirtinai ekonominėmis kategorijomis – jie kaip tinklas, užmestas ant pasaulio, kur bebūtų, randa savų ir vieni kitus atpažįsta.

Buvo laikai, kai kiti žmonės juos irgi atpažino kaip kitus, kitokius. Ir ribojo, nuo jų atsiribojo, nenorėjo turėti kaimynais, net nuo jų aktyviai gyvėsi… Amžinas žydas yra literatūrinis įvaizdis, reiškiantis amžiną klajūną be vietos. Netgi kažkur įsikūręs sėsliai, jis savo įpročių nekeičia, kaip čigonas arklį į butą penktam aukšte užsivesti bando. Lyg ir nusėdę, o iš tikro, po truputį, visą pasaulį išjudino, išklibino ir nuo šaknų nutraukė – valstiečiai nuo žemės nuvaryti, į miestus dirbti suplūdę, turizmas išsivystė į amžiną sūkurį – kiek lėktuvų vienu metu ore į šiltus kraštus atostogų skraidina kiekvieną akimirką! Biznis ne tik tarptautinis, bet ir tarpžemyninis, visi vis stažuojasi, komandiruojasi, nuo vienos nuosavybės į kitą skraido, prižiūrėdami, ar labdarą skraidina, ar į svetimus karus kišasi…

Panašu, jog judantieji pajungė sau pasaulį: gyvename jame dabar, sukurtame ir veikiančiame jų patogumui ir pagal jų supratimą.

(bus daugiau)

Pasiklydę tarp to, ko norisi ir to, kas esam (I dalis)

Olandų kalboje miestas ir valstybė yra tas pats žodis – stad. Tai dar toks archaikos pėdsakas, kai valstieičams ir mažų miestelių gyventojams artimiausias didelis miestas valstybę ir atstovavo. Niekur labai toliau jie per visą gyvenimą nenuvykdavo ir kitokių valstybės pasireiškimų nesutikdavo. Ir dabar dar provincijoje sakoma „važiuoju į miestą“, Vakarų pakrantėje tai gali būti Amsterdamas ar Haga, Rytų krašte – Arnhemas ar Nijmegenas (šiaurėje – Groningen, pietuose – Maastricht).

Tema apie tai, jog Valstybė tai ir yra miestas, paaiškintų labai daug paskutinį šimtmetį vykusių (ir tebevykstančių) procesų: kaimo sunaikinimas, urbanizacija, valstietijos laikymas žemesnio rango piliečiais, vos ne vergais, taip pat paaiškintų tokiu ramiu veidu žalą, daromą gamtai – visišką ir absoliučią gamtos eksplotaciją, gyventojų mobilumo skatinimą, galiausiai atvedantį į globalizmą ir visišką lokalumo sunaikinimą… Bet tai būtų jau kito rašinio tema.

Nijmegenas man yra miestas, į kurį važiuoju (10min. priemiestiniu traukiniu), kai „važiuoju į miestą“.

Jo senamiestis, buvęs didelis, palei upę, buvo netyčia sąjungininkų subombarduotas 1944m. pakeliui į Ruro sritį Vokietijoje, Diuseldorfą ir Kiolną, bet naujamiestis, išplanavimu primena Paryžių – ar ne visi, XIXa. riboje su XXa. radęsi naujamiesčiai yra tokie?… Bet kuriuo atveju, Place l‘Etuale čia vadinasi Keizer Karel plein (be Triumfo arkos, su medžiais ir vešliais gėlynais centre), ir, lygiai taip pat, į visas puses pasklindančiom aveniu. Viena iš jų – pėstiesiems, dvi – su skverais viduryje per visą ilgį – ar niekada nesusimąstėt, kodėl gatvės iš to laiko – aveniu – yra tokios plačios, adekvačios net mūsų laiko mašinų srautams? Kai jas tiesė, mašinų juk nebuvo, iš kur tokie masteliai? – Neseniai teko pamatyti, eksponuojamą, tikrą originalią karietą iš arti, ir turiu pasakyti, visais parametrais už dabartinę lengvą mašiną ji daug didesnė, o kur dar arkliai… Karietų judėjimui, mūsų laimei, reikėjo tikrai daugiau erdvės, nei mašinų srautams kol kas – kaip keistai tai neskambėtų, šiandieną mūsų masteliai visame kame yra sumažėję, o ne padidėję, kaip būtume linkę manyti.

Dabar mieste kiekvienas pacukas ratuotas, nors, čia Olandija – mieste daug kas juda dviračiais… Aš tai pėsti, kaip iš vaikystės Kaune įpratus. Atvažiavau ankstyvu traukiniu, vasaros rytas gaivus, vietoj to, kad sėdėčiau valandėlę traukinių stoties kavinės odiniame krėsle, kaip įpratusi, laukdama, kada parduotuvės atsidarys, išėjau į miestą. Nes yra toks XIXa. pabaigos stiliaus skveras vienos iš aveniu viduryje, kur aš sugalvojus pabūti, pasėdėti ramiai…

Skverai miestų planavime (parkai irgi) ėmė rastis tik kai žalumos prisireikė turtingiems miesto gyventojams -kol jie turėjo dvarus ir mieste praleisdavo tik žiemos sezoną, tai prastiems miestiečiams visos gatvės buvo grįstos akmenimis ir tiek. Nebuvo nei vieno medelio – tokių klasikinių miestų be jokios žalumos dar galima rasti, pvz, Belgijoje. O kai turtingi persikėlė pagrinde į miestus (ir tik atostogų vasarą važiuodavo į dvarus), mieste ėmė rastis gamta. Mane sudominęs skveras savo galais remiasi į sudėtingas sankryžas: į ilgį jį įrėmina dvi, priešingų krypčių judėjimo, gatvės, o kraštuose – dvi suaugusių medžių eilės ir dviem eilėm auga rododendrai.. Centre pavėsis. Skvero pradžioj, pabaigoj ir per vidury stovi iš metalo lietos, deives vaizduojančios, angliška (istorine) žalia spalva nudažytos skulptūros (padovanotos miestui „Sambūrio už grožį“ 1889m. kaip parašyta ant pjedestalų), apsodintos gėlynais. Per visą skvero ilgį, tam tikrais atstumais stovi suoliukai – tamsu, vėsu, bet gražiai prižiūrėta, tvarkinga, švaru – skveras yra pakeliui į niekur, jis tiesiog yra, todėl niekas ne tik į jį neužeina, bet ir per jį neina. Abiejų gatvių pakraščiais stovi vilos iš to paties laiko, gyventi dabar per didelės, o ir mašinų judėjimas per intensyvus – iš jų padarytos prašmatnios kontoros, į kurias niekada nematai nieko nei įeinant, nei išeinant… Kelios jų nugriautos septintam dešimtmety ir, šonu į gatvę, pastatytas teatras.

Atsisėdau pati viena tame skvere ant suoliuko ir negalėjau atsikratyti labai keisto įspūdžio – kad arba aš čia iš Marso nusileidau, arba, kad į Marsą patekau…

Ta prasme, visai į kitą planetą: gamta, suformuota pagal XIXa. pabaigos madą skvere, vilos su per tvoras matomais sodais, saulė pro medžių lapus ir aš. Daugiau, kiek akys užmato, nieko gyvo – tik iš abiejų pusių nepaliaujamai judantys dvigubi mašinų srautai – XXIa. pradžią atstovaujantys. O skvere laikas sustojęs ir stovi. Arba teka maždaug metų laikų kaitos lėtumu. Aš irgi laiko turiu, niekur neskubu. Visa kita – XXIa. technika – judėjime, kas labai akivaizdžiai leidžia pastebėti, jog čia ir dabar jos nėra, nėra automobiliuose sėdinčių, susirūpinusiais veidais, vairuojančių žmonių… Iš viso, XXIa. čia ir dabar nėra. O tai, kas yra – tuščia. Skveras sukurtas prieš šimtą metų, vilos gražuolės išstatytos – matai, jog gyvenimas buvo kitoks, tekėjo tada visai kitaip…

Aristokratija, turtingieji kosmopolitais buvo visada – traukiniu nuvykti į Paryžių ar laivu į Ameriką jiems nebuvo didesnė problema, nei mums dabar. Tik kad jie neskubėjo… Ar susimąstėt kada, kodėl skubama?- Skubama dėl trūkumo, dėl noro visko kuo daugiau, to, ko dar neturim, nematėm, nežinom… Kad galėti (ir finansiškai) ko dabar dar negalim. Čia įsigalėjęs socialinis mobilumas, svajonė (amerikoniška) jog niekas gali tapti viskuo mums propelerius į užpakalį įtaisė. O tada turtingi buvo turtingi, ir galėjo, ką norėjo, ir skubėti jiems nebuvo kur ir dėl ko – gyvenimo gale laukia mirtis, ar jos taip jau labai pasiilgę, kad negalime eiti ramiai, būtinai reikia bėgti?… Bet tų žmonių nebėra. Nei tų turtingų kosmopolitų, nei neturtingųjų sėsliųjų, tvirtai įsišaknijusių – jie sukūrė miestus, kuriuose dabar gyvename, kuriuos mėgstame lankyti, kuriuose norėtume apsigyventi – o jų pačių nebėra. Nebėra tokios rūšies žmonių… Sėdėjau skvere ir buvo nepaprastai keista – realus pasaulis, reali realybė, esant aplinkui mane šitame į begalybę besitęsiančiame momente, kuris tik ir yra tikras, realus gyvenimas – jinai yra, egzistuoja, niekur nedingus… Bet joje tuščia, žmonių joje nėra.

Pagrindinė žmonių masė persikėlusi visai į kitą, mažesnio realumo lygį – žymiai ir žymiai labiau iliuzinį, kuris visada bėgime, virsme, judėjime – jis ne yra, ne egzistuoja, jis tik šmėkšteli, tik sumirksi, tik trumpam trumpam, ir tada vėl ilgam išnyksta – šiuolaikinis žmogus iš pragyventų dienų, savaičių, atsimena tik kelias akimirkas… Iš pragyventų metų, gyvenimo atsimena tik keletą momentų… Vis klausiam, laikas praėjo ir nepamatėm, kur dingo savaitė, metai, gyvenimas? – jie nedingo, jų tiesiog nebuvo. Nes mūsų nebuvo juose.

Mūsų iš viso, nebuvo.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as