laikai ir papročiai

1
Gyvenimas laike. IV dalis
2
Gyvenimas laike. III dalis
3
Gyvenimas laike.II dalis
4
Gyvenimas laike. I dalis
5
Kaip valdžia išlieka valdžioj. V dalis, pabaiga
6
Kaip valdžia išlieka valdžioj. IV dalis
7
Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis
8
Kaip valdžia išlieka valdžioj. II dalis
9
Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis
10
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga

Gyvenimas laike. IV dalis

Yra interneto platybėse Iljos Burlakovskio Absoliuti Imperija – į ją galima įsipirkti, paklusnumą pažadant, ir prisiekiant hierarchiją ir kitus dalykus gerbti. Imperija ateity planuoja aprūpinti darbu, ginti ir suteikti savo nariams plačias galimybes pasireikšti, kurti, keisti pasaulį – kurti jį alternatyvų, teisingą. Taip sakant, maksimali laisvė yra griežčiausioje disciplinoje ir aiškios formos remuose…. Kita yra Alionos Polyn įkurta Stipriausių laumių- raganų imperija (imperia silneišych vedm). Į ją priimtas (ir į raganas pašvęstas), jau praktikuosi magiją ne tik sau, iš tavęs bus laukiama entuziastingo dalyvavimo ir Imperijos projektuose (medžių sodinimo, retų laukinių gėlių sėjimo, vaikų namų lankymo su labdara ir t.t.) ir savo vietos hierarchijoje žinojimo. Mat, imperatorės galios auga, didėjant jos užmanymo mąsteliui, taip kad mokiniai mokytojos niekada nepavys… Šis susivienijimas perspektyvą turi tame, jog vedinė magija ir yra gyvenimo menas šiapus, ir vienintelis, žinojimu paremtas tikėjimas anapus. Kiek girdėjau, jie planuoja greitu laiku užsidaryti ir naujus narius jau tik su rekomdacija priimti – matyt, nemažai ir pelų su grūdais prisirenka…

Ir atrodo, jau kiek ten jų susibūrę iš viso pasaulio, ir ne saldainių popieriukų kolekcionavimu užsiima – magiškas jėgas naudoja, ir vis tiek, visą laiką nemalonumai, kova su RPC ir kitais religiniais agregorais už žmonių dūšias ir įtakos lauko dalį. Tai kas būtų, jei po vieną reiktų šitas kovas su oficialia bažnyčia kovoti? – iš karto užsirašyk į pralaimėjusius, kaip inkvizicijos laikais… Aš esu jau rašius ir apie Kozyrevo Laiko teoriją (ir veidrodžius), ir apie laiko daugiamatiškumą, kurio žmonės nėra įsisavinę, nors jau laikas būtų. Kelionės lygiagriačiai besirandančiomis laiko linijomis ar šokinėjimas nuo vienos į kitą čia prie to, jog reikia pratintis, jog pasaulio supratimas kaimyninėse linijose panašus, bet ne toksai pats. Ir kol manome, jog, pvz, žemė gali būti tik apvali ar Kristus gimė tikrai prieš 2019 metų, tai keliauti laike neturim jokių perspektyvų, iš savos laiko linijos net nepajudėsim. Nes kitur – kitaip, žemė plokščia, pvz, ant trijų banginių ar Atlantai dangaus skliautą laiko ir reikia nežiopsot, kad nuo žemės krašto nenukristum – pasaulių begalinė daugybė ir visokiausių… Vienur gal inkvizicija iki šiol siautėja, kitur visuomenei vadovauja „didelės išmintingos baltos moterys“ ar Sibilių įtaka viską lemia. Ir nėra, kas teisinga ar ne, gera ar bloga, reikia akimirksniu prisitaikyti prie situacijos, į kurią pakliuvai.

Kol kas, matomai, laiko dimencijas užėmę valdo tie, kas mus engia ir išnaudoja – tai ir yra jų pranašumas prieš mus. Ir kaip keistai ne nuskambėtų, bet kol mes iš jų nesimokinsim ir neimsim pavyzdžio, tai mūsų situacija ir nesikeis.Įdomu, pvz, jei auksas ir pinigų kalnai tokie jau pavojingi žmogaus gyvybei, tai kodėl nenusibaigia kokie nors ten Baruchai ar Warburgai? Kodėl Šifai ar Medičiai iki šiol laikosi ir neprapuola? – Todėl kad jie, kaip ir visi turtingi ir niekuo nesuvaržyti, neturi įpročio manyti, jog „pinigai mano“, „turtas mano“ – yra netgi kažkur interviu su vienu iš dabar jau senų Rotšildų publikuota, kur jis pasakoja, kaip jo senelis jį iš mažens mokino pinigus mylėti, branginti, su jais kalbėtis, kaip su gyvais, ir nieku būdu nemanyti, kad pinigai tie – jo nuosavybė! Priešingai, pinigai priklauso pinigų dievui, o tu juos tik saugai, globoji ir gausini. Ir to paties išmokysi ir savo vaikus ir anūkus. .. Kai dauguma paprastų žmonių, su dideliais pinigais susidūrę, mieliausiai juos išleidžia, išloštas milijonas pasibaigia nemalonumais, ligom ar mirtim, tai tokie rotšildai priešingai, jiems smagiausia juos glostyti, prižiūrėti. Taip ir aišku, kodėl pas vienus pinigai niekaip nesilauko, o pas kitus laikosi…

Kažkaip netgi Rotšildai didžiadvasiškesni už eilinį žmogelį, juos reptiloidais laikantį (Deivido Aiko įtakoj). Jau esu rašius, jog tuose sluoksniuose mados nesikeičia, tradicijos tęsiamos ir klasika švyti ramia amžinybės šviesa. O mums tai jau neduota: mums tai įvardijama kaip nesąmonė, prietarai, tamsa… Tėvai mums turi būti atgyvena, jaunimas viską žino pats ir daug geriau, ir laisvas daryti ką nori, rinktis gyvenimo kelią kokį nori – jie niekam nieko neskolingi, visas tradicijas reikia kuo greičiau pribaigti. Paprasti žmonės turi kuo greičiau parduoti ir perparduoti gimtus namus, jokių gerų daiktų nepirkti, kokybės neieškoti, joks objektas, kiek senovinis ar vertingas bebūtų – tuoj pat jį reikia nešti įkainuoti ir kuo greičiau parduoti, bibliotekom savęs neapsunkinti – turi būti pavyzdiniais vartotojais, prie nieko neprisirišus mobilia darbo jėga, šiandien čia, rytoj – dievai žino kur, jei tik darbdaviui to reikia. Ir čia tik vienas iš aspektų, apibūdinant, kuria prasme suprasti, kad iš rojaus esam išvaryti.

Kaip pagal užsakymą, pavyko įsigyti ir pirmąją G. Tymnetagino knygą, dvigubai storesnę už antrąją ir labai įdomią. Vienas iš nepaprasčiausių epizodų – autoriaus pasakojimas apie buvimą alternatyvioj realybėj, šalimais mūsiškės, apie funkcionavimą joje, kad ir neilgą laiką – erdvės prasme, panašu, žmonių irgi dar ne taip seniai gyventa ne dabartinėj iliuzijoje, bet realioj, labai intensyvioj, tirštai eteriu pripildytoj objektyvesnėj realybėj, kurr bet koks atstumas įveikiamas akimirksniu, vien pagalvojus, iš kurios mūsiškė, iliuzinė realybė, gali būti taisoma, gražinama, marginama raštais, arba priešingai, skurdinama, paprastinama, pilkinama… Net sugebant į ją pakliūti (ir toliau suvokiant, jog praktiškai esi abejose realybėse vienu metu), dar reikia mokytis joje funkcionuoti, pratintis būti – bet jinai yra! Ir būtent iš jos esame išstumti, ir todėl triūsiam visą gyvenimą, kasdieninį prakaitą liedami už kapeiką.

Žmogus gimsta su ribota atminties talpa. Maži būdami dar susiduriam su tuo, kas paskui įvardijama kaip „stebuklinga“ ir „neįmanoma“: matom nematoma, girdim negirdima, atsimenam gyvenę ankščiau ar tarpą tarp gyvenimų… Ir tik kai mus griebia mokyti – kuo ankščiau! – tai visi tie mokykliniai mokinimai vis storesniu sluoksniu gula, gilyn užspaudžia, kol ir visai išstumia atsineštą su gimimu atmintį. Paskui dar eina aukštieji mokslai, funkcionavimas darbovietėje, įvairųs domėjimaisi ir hobi – jau ir šito savo gyvenimo imam nebe prisiminti, nekalbant apie ką kitą… Lietuviškai buvo išleista tokia labai gera knyga „Šamano kvatojimas“, tai jos autorius, V. Serkinas ir G. Tymnetaginas, pasirodo, draugai, abu ilgą laiką laikęsi Magadane. O dabar jau ir kolegos rašytojai. Tik Tymnetaginas – pats šamanas, o Serkinas – psichologas ir dėstytojas, valgantis duoną iš šamano fenomeno, pasaulėžiūros, etikos ir praktikų tyrinėjimo. Jis yra parašęs ir tęsinį, kuris nežinau, ar yra pasirodęs lietuviškai, bet ten jau daugiau filosofinės, apibendrinančios medžiagos – kas liečia laiką, tai norisi pacituoti:

„Ką vadiname asmenybe, yra tik antrinis ir laikinas reiškinys. Pirminis yra žmogaus esmė. Ji nulemia formą, labiausiai tinkamą laiko, kuriame gyvename, sąlygom: fizinėm, biologinėms ir socialinėm. Bet, jei gyvenime užsiimti tik prisitaikymu prie jų visų (ar tik vienos dvejų), tai gręsia degradacija. Nes tokiu būdu žmogus išduoda savo esmę… Mes čia esame tam, kad išvystytume savo dvasios projekciją šitame laiko – erdvės kontiniume, o ne pajungti ją šito „loko“ – vietinėm – sąlygom.

Laiką, pvz, žmogus gali išnaudoti savidisciplinos vystymui – jei neegzistuotų laikas, nereiktų nieko stengtis padaryti laiku, pasirinkti svarbiausio, kad suspėti…

Kad tapti nuo laiko nepriklausomu, reikia išmokti savo laiką reguliuoti- tiek, sroves, tiek jo ritmus. Kai toks savidisciplinos lygis bus pasiektas, žmogus išaugs iš įprastinių „gyvenimo trukmės“ rėmų. Tik nereikia įpulti į kitą kraštutinumą: atsiminti, jog kaip tik užsiimi savės stebėjimu, sunaikini natūralų proceso vyksmą. Todėl racionalumo (ir savęs stebėjimo) nauda yra tiktai dalinė. Irracionalūs resursai, gyvenimo gyvenimas kaip gyvenasi turi mažų mažiausiai subalansuojančią vertę.“

Žmogus turi penkis pojūčius ir šeštąjį dar pripliusuokim kaip intuityvumą. Tai yra labai mažai, net visokios pusiau pasakiškos būtybės, kurių egzistavimo prasmė būtų žymiai sunkiau įvardijama, nei žmogaus, turi pojūčių žymiai daugiau. Todėl jos mus mato, jaučia, netgi per didžiulį atstumą, o mums jos – neegzistuojančios, nes niekaip nepajuntamos. Neturim kuo… Tai štai, tarp dvasios didumo ir turimų pojūčių kiekio yra tiesioginis rysšys – žmogus yra taip nustekentas ir jo dvasia į nieką sunykus, kad esam akli ir kurti, net su kokiais nors Jeti palyginus!

Dvasią augintis reikia!

(bus daugiau)

 

Gyvenimas laike. III dalis

Rusijai vis maždaug nuo 2020 pranašaujama didelė ateitis – daugiausia pati Rusija sau tai pranašaujasi, jei įdėmiau pasižiūrėjus. Atgims, girdi, vėl taps ne tik pasaulinio lygio žaidėja politikoje, bet ir rodys naujai žmonijai naują kelią ir t.t. Ir jau kaip tada bus gerai visiems, ir visos problemos bus išspręstos ir pasimirš, kad jos buvę… Žinoma, yra Rusijoje daug mastančių žmonių, ypač vyresnio amžiaus, ir jų samprotaujančių pasiklausyti visada įdomu. Yra, pvz, tokia Škola zdravogo smysla Maskvoje (sveiku protu besivadovaujanti mokykla), kur pensijinio amžiaus politikai, ekonomistai, diplomatai ar žvalgybininkai vis bando naujos rūšies Dangaus politiką (kaip atvarą geopolitikai) išrutulioti (ir tikisi, kad gal ir Kremlius tuo susidomės, ale vis nesusidomi), labiau kokiu nors konfucianizmu, nei moksliniu materializmu besiremdami. Surikiavę šešis dabar pasaulio politikoje veikiančius projektus – jau esu apie visa tai rašius seniau – žaidžia bridžą jų vardu ir tokiu būdu bando ne tik pasižiūrėti į ateitį, bet ir ją modeliuoti – sąmoningas apmastymas realybę įtakoja, ją kaip ir užsako, kad ji būtų tokia, o ne kitokia.

Rusija nori vadovauti pasauliui – laiko save tinkamiausia tam kandidate, bet tvarkos pas save įsivesti, net ir savo žydėjimo metais, jai taip niekada ir nepavyko (jos iki galo niekas irgi neužkariavo, nes visi planai visada nugrimsta į anarchiją). Tai dabar šitie dangaus politikos veikėjai šaukia tokį – idealų- planą į gyvenimą: reikia susiblokuoti su Kinija. Kol Kinija ir taip visko nepasiėmė, reikia su ja tartis ir imtis jai „vadovauti dvasiškai“. Kinai, kaip žinia, dvasios neturi, o rusai jaučiasi, jog dvasia – jų pagrindinis kozyris. Tai tvarka tada būtų kinietiška, socialinio reitingo sistemą, jau turinčią blogą šlovę absuliučiam gyventojų kontroliavime, reiks pervadinti į „good will“ sistemą – kiek žmogus pasiruošęs duoti valstybei ir sistemai… Jei 100%, tai jis bus pavyzdinis, idealus pilietis! Bet svarbiausia, kad Rusija išliks viršuje, ideologiškai taip sakant, vadovaujanti.

Iš Rusijos pusės žiūrint, planas geras, bet, jei Kinija gaus rinktis tarp šitų dvasios vadovų ir pinigų/aukso/bankų, tai bankų įtaka laimės dešimt kartų iš dešimties. Vadinasi, piniginiai sąntykiai ir bankai, o ypač bankininkų šeimynų įtaka niekur nedings. Auksas kaip valdė pasaulį, taip ir valdys – tai kuo tas naujasis pasaulis skirsis nuo senojo? Dings tik individo, laisvės, demokratijos, lygių teisių sąvokos – kol sąvokos yra, tai bent pavadinimus dar šitiems dalykams žinom, o kai ir tų neliks, tai kas liks? Laukia laukia Rusija, kada tas atgimimas prasidės – kaip nėra, taip nėra… Tai dabar jau sako, kad Putinas „išėjo nugalėtoju iš paskutinių 20 metų konfrontacijos su pasauliu situacijos, kad kiti pasaulio lyderiai tai pripažino, kad pokarinė Amerikos sukurta Bretton Woods sistema nebe egzistuoja, kad FRS, vis norėjusi procentą pakelti, palūžo ir jį nuleido – žodžiu, ji žlunga … Žinoma, Šveicarijos gnomai nusprendė grįžti prie aukso, tik mums kas nuo to? – Rusija turi dideles aukso atsargas, tas tiesa. Jei mes jas į apyvartą, tai teoretiškai tai gali būti šuolis vystymesi, o praktiškai gali išvirsti dar didesne anarchija… Čia jie sužaidė pirmiausia hipotetinį, bet labiausiai norimą variantą, žadantį Rusijai pergalę ir šviesią ateitį, kurioje, deja, bankai niekur neišnyksta, kaip jau minėjau.

Ir Putino pranašumo ir pergalės irgi nelabai rado, kuo pagrįsti. Girdi, turimas koks tai slaptas ginklas žmonių sąmonei valdyti, apie kurį nešnekama, bet kam reikia, ypač užsienio slaptos tarnybos, žino ir todėl tenka su rusų lyderio didumu skaitytis – jis tiesiog kaip dievų pasiųstas, saugomas ir šventos dvasios vadovaujamas. Čia jau aš norečiau pabrėžti, kad būtent. Gal iš šono žiūrint, matosi geriau, nes jie patys, tie politinio bridžo žaidėjai, jau kada yra ir paskelbę, jog projektas „trečiasis Rymas“ baigėsi, kai Ukraina atskilo nuo Maskvos metropolijos, ir vieningas provoslaviškas pasaulis, tuo projektu Vatikano kažkada užplanuotas, sužlugo. Pagal mane tai niekas ten tam Vatikanui nesužlugo – klaida yra matyti provoslavybę ir RPC savarankiškomis. Jei tai buvo Vatikano projektas, tai jie dabar Ukrainą į savo glėbį truktelėjo, ir per RPC įsigalėjimą Rusijoje, ir Rusiją į savo glėbį priglobs. Jau faktiškai ir priglobė: ir Gorbačiovas, keliaudamas į Maltą TSRS Vakarams atiduoti, pirmiausia į Vatikaną užsuko palaiminimo, ir Putinas Vatikane ne svetimas. O jau apie cerkvės išsibujojimą ir tolimesnius planus tai ir nekalbu, kai Putinas į valdžią atėjo, nuo tada ji, praktiškai ,komunistų partijos įtakos tradiciją tesia – kas turi akis, tas mato.

Čia aš turiu padaryti nedidelį ekskursą nuo temos. Taro kortas dabar žino turbųt visi, kad tokios yra. Vieni jomis buria, kiti naudoja asmeniniam tobulėjimui ir savęs pažinimui, kiti gal dar kam nors. Jas nei tai čigonai kažkada iš Indijos atnešė, nei tai jos iš senovės Egipto mus pasiekę – todėl ir dabar pagrinde visiems žinomas Ridder – Wait taro kortų variantas iš XX amžiaus pradžios ezoterine Senojo Egipto mistika perkrautas, nupaišant ir kortų reikšmes išrašant. Bet realybės tai neatitinka. Seniausios mums žinomos taro kaladės kortos pasiekė mus iš Renesanso laiko, o seniausios pilnos kaladės autorius – Marselio Fičino, tas pats, kur Florencijoje Medičių įkurtai filosofinei akademijai vadovavo ir slaptos vadžios ideologinį konceptą apipavidalino. Ne tik valdžia turi būti slapta, bet ir jos turimos žinios turi būti slaptos: pasaulį valdyti gali, tik realų jo paveikslą turedamas ir realią situaciją žinodamas. O kiti, kaip jau esu rašius, tų žinių turi neturėti, jų akys iliuzinem žiniom užpilamos ir tuo būdu minia nukenksminama ir konkurencijos niekada nebus.

Taigi, šita kortų kaladė, žinant ar bent nujaučiant tikrasias jų reikšmes, yra labai tinkama situaciją pasaulyje pasižiūrėti ir galimai prognozuoti. Jeigu politikuojantys pensininkai gali politinį bridžą žaisti, tai ir kitiems galima, kitais būdais, jei ką, pasaulio ateitim domėtis. Laukiau laukiau, kada jie tą paskelbtą Didyjį Žaidimą sužais, ir neiškentus pati pasižiūrėjau. Todėl mano komentaras būtų toks: iliuzinė ta Rusijos dvasinė lyderystė gaunasi. Ir imperatorius jos falšyvas… Kinija – taip, ji struktūruoja materiją kaip pats velnio įsikūnijimas, su visais nežmoniškais principais ir viso to pasekmėm. Kaip nebūtų keista, prie jos iš abejų pusių švelniai glaudžiasi Amerika (Trampo, ne progresyvistų varianto) ir Izraelis (matomai irgi, Jeruzalės, ne Telavivo)… O valdo – dvasiškai – vis tik senoji aristokratija Vatikano frontonu prisidengus. Ir Rusijoje jos įtaka eis per RPC ir aristokratų šeimų palikuonis, tradiciškai žinančius, kaip imperatorium savo naudai manipuliuoti. Anglija, ir kaip aristokratijos, ir kaip Londono City bankininkų šalis, šliejasi prie Vatikano „juodojo internacionalo“, islamo projekto nesimato – katalikybė priėmė atgal i savo glėbį? Ir Europos projekto kaip ir nėra: „kilmingas kraujas ir senos žemės“- prie aristokratų, o minias kinai savo metodais valdys?

Ką dar pasakyti? – Kad nieko naujo po saule, kol nėra kritinės masės laisvų, sąmoningų žmonių, o esame mes – mens, mench, bratja menšyje – tai kitaip ir nebus – Vandenio era pristabdoma?

Sekanti esminė problema: kai žmogus auga dvasioje, jo sąmoningumas didėja, jo energetinis potencialas, jis tampa pastebimas. O kai dar ir ima veikti – tą potencialą naudoti – tai greitai randamas būdas jį pribaigti, kaip pribaigė, pvz, Levašovą ar kitus, mums žinomus ar nežinomus.Visi esame po gaubtu, ką daryti? – Matosi toj pačioj Rusijoje, jog randasi žmonių, kurie buria ir kuria… internetines imperijas. Tikslas – veikti bendruomene kaip vienu organizmu, sukurti savą energetinį agregorą, ir tada bent jau žaisti kaip lygūs su lygiais tarp šitą pasaulį realiai valdančių jo pavergėjų. Kad žmonėms būtų bent alternatyva, pas blogus ar pas gerus eiti…

(bus daugiau)

Gyvenimas laike.II dalis

Laiką esame įpratę matyti „sutramdytą“ laikrodžio, todėl jis mus dažniau erzina, nei rodosi grėsmingai galingas. O Laiko stichja yra tokia pat galinga, kaip Ugnies ar Vandens ar kitos, ir žmogui ji – svarbiausia, ją reiktų labai gerbti, jausti ir branginti, kad ji atsakytų mums tuo pačiu. Skubantis žmogus ne tik visur vėluoja, jo sąntykis su laiku yra paremtas agresija – momento „dabar“ jis nenori, jis jau momente „kažkada kitą kartą“, ir veja laiką tekėti greičiau – tas ir teka, senėjimą ir senatvę netrukdamas atnešti… Kai ramus, metodiškai, momentą po momento pergyvenantis žmogus visur suspėja, per dieną nuveikia daug ir neprisidaro sau nemalonumų. Visų mūsų, skirtingų, laikas teka skirtingai, o mes, vietoj to, kad tuo pasinaudoti ar procesą apvaldyti, savą laiko greitį apleidžiam, nebe jaučiam, išmainom į standartinį, sutartinį visiems bendrą ir realiai neegzistuojantį, iliuzinį laiką laikrodyje – ar nuostabu, kad ir likęs gyvenimas tada tampa iliuziniu?

Viskas, kas mums visiems bendra kišama – tas pats darbo dienos ritmas, tos pačios taisyklės visose srityse, patarimai, kaip gyventi, ką valgyti, kokiais žodžiais ar sakiniais kalbėti, norint pasakyti vieną ar kitą teiginį, išreikšti emociją, pasidalinti mintimi – viskas tik sąlygina, teoretiška ir palaiko gyvenimą iliuzoriniu, neleidžia mums nei žingsnio žengti realybės linkui. Pvz. vergas alkoholį geria, kad lengviau savo dalią pakeltų. Ponas geria, švęsdamas, jog jis – ne vergas… Dar kitas geria dievų šlovei ir valdančių jėgų sveikatai, alkoholis taip pat yra prekė, nešanti pelną, ją įsiūlant kitam, o pačiam juo nesisvaiginant, nes jau pakankamai svaigina auganti tokiu būdu jo piniginė sąskaita… Žmogus valdomas per gąsdinimą negerti alkoholio taip pat efektingai, kaip ir per alkoholio reklamavimą. Kaip manot, negi visus alkoholis veiks vienodai ir tuo pačiu greičiu nuvarys į kapus, jei nuvarys iš viso?

M.Martinaitis sakè, jog „geria per daug kavos, o alkoholis jo kūrybai nedarantis jokios įtakos“… O kiti iš viso, yra sukurti auksui siekti rasti ir sukaupti, ir, kaip ir visi kiti Golemai, turi savo egzistencijai skirtą laiką, ir jų gyvenimo tikslas juos ir sunaikina. Pinigų vaikymasis irgi kenkia sveikatai – gal ir jį uždrauskim iki dešimtos ryto? Įdomu, jog žmonijai esant visiška įvairiausių vienetų mozaika, vis tik gamtą matome kaip monolitinę vienio sistemą, nors to niekaip negali būti, žinant, kaip žmonių sąmonė aplinką įtakoja… O labiausiai dėl gamtos išsaugojimo pergyvena tie, kurie jau mažiausiai ją savo kauluose jaučia. Tik gamtoje viskas turi savą laiką ir eina savais ritmais, kaip tu ją į muziejaus vitriną patalpinsi ir procesus joje sustabdysi? Kodėl žmones pasikeitimai technikoje džiugina, o pasikeitimai gamtoje – liūdina, kai abu procesai tiesiogiai susiję?

Kai žmonija be perstojo kur nors kariauja, kovoja, įnirtingiausiai ginčijasi, kažkaip niekas nesustoja pagalvoti, jog gamtoje – ir iš viso, žmogaus aplinkoje, vyksta tai tokie patys procesai? Pvz, šamanai papasakotų apie grunte ir dirvožemyje esančių kristalų kovą su ledu – kristalai žemę šildo, kelia temperatūrą, ledai tirpsta… Bet, ledas per vandenį projektuoja save į ateitį informacijos forma, ir ledynmečių žemėje dar bus.

Kažkaip nepagalvojam, kad augalai savo šaknimis tai ardo dirvožemį, gruntą, akmenis ir uolas – kodėl esame įsitikinę, kad žemė myli medžius?… Nes žmonėse tiek antagonizmo, jog gamtoje turi vyrauti visiška taika, kaip multfilmuose, stirna draugauti su vilku ir lapė glebėsčiuotis su kiškiu – kitokios situacijos dauguma žmonių jau priimti negali – sąmoningai renkasi iliuziją vietoj realybės?… Kai vietoj to, vystyk save, augink dvasines galimybes ir vaiščiok po ne tokias materialines erdves laisvalaikiu, ten idėjos išlieka ne tik išnykstančių pas mus čia augalų ar gyvūnų rūšių, bet galima sutikti ir egzempliorius, kokių niekada nematę ir tik pasakose ar mituose girdėję, o mokslas sako, kad tokių iš viso neegzistavę… Kai šitas mūsų iliuzorinis pasaulis buvo kuriamas ir švietimas nešė mums Niutono, Dekarto ir Enšteino žinias, jas įsisavinti buvo prasmė, nes tam naujai projektuojamam pasauliui reikėjo vidurinės grandies valdytojų, valstybėms – biurokratų, religijoms – šventikų ir t.t. Bet dabar, praėjus keliems šimtmečiams nuo XVI a. visos tos vietos užimtos, susiformavę jas užsėdę klanai, todėl socialiniai liftai sustabdyti, o švietimo teikiamas primityvias žinias imti nėra prasmės.

Dabar galima tik arba laimėti viską, arba likti be nieko. Ne žaidžiant pagal primestas taisykles, bet apverčiant šachmatų lentą sistemai į veidą. Viską laimi, sugebantys atsisakyti iliuzorinių paguodos prizų, ir iš iliuzijos išeinantys, įsigijantys jai imunitetą. Ir išsistatę savo sąmonęs, sugrįžtantys atitikti save idealų dvasioje, kiek nuo to idealo esi numuštas – su tuo išsiplečia supratimas, randasi matymas, atsisijoja grūdai nuo pelų bet kurioje srityje automatiškai. Ir… papildai pasaulį valdančiųjų gretas, atsistoji jau kitoje pusėje, nei dauguma – tampi visai kitoks, keistas, nepaprastas, kol kas vienišas. Nes neesi toks, kaip tie, kurie iliuziją kūrė, ją valdo ir masėms akis ja užpylę. Kas jie tokie – įvairūs konspirologai mini įvairius pavadinimus, o greičiausiai ir publika tai yra nevienalytė, kas uodeguotas, kas beformis, o kam iš gerklų dūmai rūksta… Šemčiukas toks yra Rusijoje, jau daug metų keisčiausius dalykus kalba – yra jį nacionaliniu pasakų seneliu vadinančių. Tik jis dar 1986 metais, minėdamas kaip mūsų užkariautojus ar ne Oreono žvaigždynų sistemą, pabrėžė, jog jie vieninteliai Visatoje užkariautas teritorijas valdo, įvesdami ten valstybę kaip  valdymo formą ir įvasdami ten pinigus. O kitos Visatos jėgos ar pajėgos net nežino, nei kas tai yra, nei koks tų priemonių demoralizuojantis poveikis vietiniams gyventojams. Kaip sakoma, neprašo jie pagalbos – t.y.mes neprašom pagalbos – tai ji mums ir neteikiama…

Pasakorius tai pasakorius, o esminį dalyką užkabino! Valstybė, kaip valdymo forma, ir pinigai. Kol tai Žemėje bus, tai iš esmės niekas čia pas mus nesikeis. Reikia „naujos žemės“ (pasaulio) ir „naujo dangaus“ (valdžios). Juos turi sukurti tik naujas, kitoks žmogus. O kas sukurs naują žmogų? – Ogi jis pats turi save susikurti! Kaip sakoma, jei nesieki tapti dievu, tai tavęs šioje žemėje jau ir nebe reikia, balasto ir taip pakanka… Vandenio epocha prasidėjo, kažkas turi visą tą velnio vandenį supilti atgal, iš kur jis išsiliejęs. Ir žmogus, kuriame sąmonės materijos procentas nesiras ir neaugs, žmogus, kuris iš vandens sudarytas ir liks, kaip buvęs, bus išpiltas lauk su visais tais vandenais kartu – žemė keičiasi, gamta, orai, augalai ir gyvūnai. Reikia suprasti, kur link, kodėl, kam atėjęs laikas ir keistis kartu. Tai ir yra vienintelis prasmingas mokslas, tyrinėjimas ir mokinimasis – žiūrėti, kur link suka gamta ir suktis su ja kartu. Visi kiti mokslai yra nereikalinga ir situaciją tik apsunkina.

Kai sakoma „eiti koja kojon su laiku“ tai turima omeny greičiau neatsilikimas nuo mados, nuo visų naujovių ir progreso. Tik tam pačiam laikui bėgant, šiandienos mada rytoj jau iš mados išėjus, progresas muštas dar didesniu progresu, o buvę didžiausios naujienos atsidūrę šiukšlių dėžėj. – Kaip atskirti, ką laikas atneša kaip realią permainą, o kas – dirbtinai sugalvota ir yra negyvybinga nuo pat pradžių? Tik gyvas žmogus atskiria gyvą dalyką nuo dirbtinai sukurto, ir atsirenka, ką jam imti iš laiko ir įsisavinti, o ką palikt ramybėj ir nekreipiant dėmesio, praeit pro šalį – kuo daugiau gyvybės tavyje, tuo sėkmingiau šitas procesas tau einasi. O kad save reikia gyvinti, sąmoninti, dvasinti, kaip galima daugiau su realybe liečiantis, ir vengiant visokių dirbtinybių ir iliuzinių realijų, tai čia jau savaime turėtų būti aišku.

(bus daugiau)

Gyvenimas laike. I dalis

Kas įvaldys laiką – pagreitintu tempu įsisavins laiko sąmonę – tas žemėje valdančiuoju ir bus. Kadangi viskas Žemėje vyksta žmogaus sąmonės dėka, tai kol dabartinis žmogus užstrigęs praeityje, tai valdymą žmogiška sąmone pakeičia, matomai, kokios tai technologijos, iš pereitų civilizacijų likę ir nugalėtojų sau susigrobtos… O gal jie visko turi, bet irgi, nežino kaip tuo naudotis, ir valdytojais išlieka, nes nėra konkurencijos iš žmonių, ir tada pakanka grobikų dvasinių vadovų įtakos. Nes žmonių tai vienetai kažką ta kryptim suvokia, o nesuvokiančius reikiama kryptimi kreipia tie, kurie suvokia, nors žmogiškos sąmonės ir neturi… – O kur parašyta, kad turi viską daryti savo vardu ir sava energija? – priešingai, reali valdžia yra saugi tik tada, kai nematoma ir nežinoma, žarijas žarsto kitų rankom, o paskui ant tų kitų visą kaltę už pasekmes ir pakabina – ir viskas gerai, viskas pagal visatos dėsnius – užsitarnauta bausmė garbėtroškom, valdyti trokštantiems, šlovės bet kokia kaina norintiems?

Neatrodo įtikinama? – jau lyg ir žinom, kad okeanas yra gyvas, kad žemė – Gaja – irgi, bet vis mums nesusiveda visa tai į viena: visa erdvė yra gyva, ir žmogaus sąmonė yra jos dalis ir valdymo pultas. Kaip žmogus savo sąmone panori, taip ir būna… Tik minios sąmonės lygis yra minimalus, jei iš viso dar yra… Vienetiniai geri žmonės, ant kurių pasaulis dar ir laikosi, jie yra gyvybingi ( šeimos, tradicinės vyro ir moters rolės, moralė, grožio estetika, klasikinė kultūra), bet jie nėra labai sąmoningi. Jie gyvena ir į ezoterikas visokias nelenda… O protingieji, progresyvieji – visoki kompiuteristai, technikai technologai, profesoriai ir studijų galvos – jie nėra gyvybingi, o sąmonė jiems ir iš viso, nesuvokiama. Netikit? – Manot, jie pajėgūs suvokti teiginio „dabartiniam mokslui galimybės dar slypi  tiktai mene“ aksiomatiškumą?… Tai va, o ką aš sakiau?

Visais laikas valdė tie, kas žinojo tikrąją pasaulio padėtį ir nuo realybės nebuvo atitrūkę, bet priešingai, joje įsišakniję. Akivaizdu, jog tai nėra tas žinių paketas, kuris suteikiamas mokykloje, mus kapitaliai apšviečiant. Ne veltui Jurga Ivanauskaitė pasakojo, kaip jai (o ir kitiems vakariečiams) Rytų kultūroje buvo baisus vietinių sąntykis su mirtimi – baisios mirties kaukės, mirties šventės, ceremonijos… Nesugebam suvokti mirties svarbos gyvenimui, kad tik numiręs pasiruošęs, nenumirs ant visai… Egipto Mirusiųjų knyga yra – žmones išmokdavo visų dievų vardus, kad mirę būtų įleisti į jų menę, kad galėtų išvardinti visas nepadarytas nuodėmes… Elnius auginančios Sibiro tautelės vaikai nuo mažens pratinasi „skraidyti“, žiūrėdami į žvaigždžių pilną naktinį dangų – pasigauna ir jaukinasi sau elnią tenai, kuris po mities juos į Protėvių šalį nuneš… Mes norim gyvent amžinai, o vis tiek, gyvenimo vienkartiškumas mums įkirstas, gyvenam kaip vienintelį kartą gyvendami, mirties bijom kaip galo ant visai, tuo esame silpni ir manipuliavimui pasiduodantys. Kai, atrodo, išmok, išsitreniruok bent jau sapnuodamas atsibusti ir toliau miegodamas, veikti toj būklėje sąmoningai; išmok orientuotis sapnų pasauliuose, nukeliauti, kur nori, padaryti, sužinoti, ką reikia – juk vis tiek, miegoti kiekvieną naktį reikia… Ale ne, visaip stengiamės dieną pratęsti nakties sąskaita, kad paskui kristi ir užmigti be sapnų. Arba visai, nemigą prisišaukiam…

Dvasios trejybiškumą prisiminkim: žemiškiausia jos dalis, seniau didelės rolės žmogaus gyvenime nevaidinusi, lieka prie kūno ir kartu suyra, o kūnus dabar vėl imta masiškai deginti – įvairūs mediumai ir aiškiaregiai sako, jog labai padaugėjo besiblaškančių „dvasių be vietos“, kas yra logiška, pastebint, jog daugybė žmonių tik šita kūniška, materialistiška dvasia ir gyvenam – šitai dvasiai tikrai, jokios perspektyvos už šito vieno gyvenimo ir nėra. Kas gyvena „bendruomenine dvasia“, kaupia socialinius įgūdžius, didesnės apimties dvasines struktūras įsiaugina, tie „plauks per upę“ ir ras savuosius, ir sėkmingai gims vėl ( arba ne, tikimybė penkiasdešimt procentų, manau)… O Pirminės energijos dalelė mumyse, tai, kas nesunaikinama, išeina Aukštyn, į pirminį dangų, ir viso gero. Tiksliau, ne išeina, bet ji visada ten yra, o kad mes esam dvasiniai liliputai ir į tokias aukštumas savo sąmonės koncentracijos tašku netraukiam, tai ta dvasios dalis be kontakto sėdėjo ir nosį krapštė, kol gyvi buvom (ir savo sąmone jai kažkur apie kulkšnis makalavomės, aukščiau pakilti nesugebėdami), ir kaip pamirę kažkur likom, plaukėm ar neplaukėm (ar paskendom, nebe išplaukėm), tai jai nėra jokio skirtumo.

Tie, kurie gyvenime supranta, kas yra svarbu, ir dasiaugina savo sąmonę bent jau kažkur savo dvasiai iki pusiaujo ar peties, tai jie ne tik kad ne „gyvena ar miršta“, plaukti jiems irgi niekur nereikia, jie ir tos upės abiejuose krantuose yra vienu metu, ir tai jiems neatrodo kažkas labai ypatinga. Yra tokia pasakėčia: sėdi erelis ant medžio viršūnės ir ilsisi. Atbėga kiškis, sako, ar galiu ir aš čia ilsėtis? – erelis nieko prieš, kiškis įsitaiso prie to paties medžio… Tik netikėta atbėga lapė, griebia kiškį ir surija… Pasakėčios moralė: sėdėti ir nieko neveikti saugiai gali tik tas, kas sėdi labai aukštai.

Arba Lazarevas yra kalbėjęs apie laiko pagreitėjimą ar sulėtėjimą, galintį nutikti žmogui: laikas kritiniu momentu sulėtėja tiems, kurie turi daug vidinės energijos, ir, streso pasekoje „išmeta ją į išorę“- kuo aukštesnės žmogaus vibracijos, tuo lėčiau teka jo laikas (ir lėčiau vyksta senėjimas). O dvasios milžinai ir iš viso, aplink save palaiko amžinybės belaikiškumą… Kai vibracijom žemėjant, laiko tėkmė greitėja ir senstam. Jau vien tai suvokiant, laiko valdymo svarba turėtų atsiverti visu rimtumu!

„Dabartiniams dievams stipraus žmogaus nereikia“ – kaip tai suprasti? Schema būtų tokia: kažkada buvo žemė, buvo dangus ir buvo požeminiai vandenys… Kažkokiu momentu požeminiai vandenys išsiliejo, iš gelmių išsiveržė, užliedami ne tik žemę, bet ir dangų, ir dabar turim vandenį po žeme, ant žemės ir danguje. Ir to pasekoje Aukštasis, pirmesnysis dangus liko mums nebe pasiekiamas… Požeminiuose vandenyse gyveno kiti dalykai, su žmonėmis nieko bendra neturintys, ir, vandenims išsiliejus, jie ir tapo dievais naujai susiformavusiame mūsų danguje.. O dievai, į kuriuos reiktų lygiuotis, imti pavyzdžiu ir jais tapti žmogui, liko kažkur aukštai ir komunikacija nutrūkus. Pagrindinei žmonių masei danguje esančią neprieinamą dvasios dalį puikiai pakeičia religiniai agregorai, iš kurių (jų pačių energijos sąskaita!) jie ir yra valdomi. Tie agregorai jiems po mirties kažkiek padės, bet pagal savo įstatymus ir teis… Sakoma, jog „dievas vienas“ – taip, kaip pirminės energijos šaltinis Aukštajame danguje, ir su juo mes nieko bendra neturim nei gyvi, nei sapnuose, nei po mirties.

Kai buvo Rojus žemėje, buvo taip pat Danguje, taip pat ir ant žemės. Dabar, kai požeminiai vandenys ( su savo gyventojais) įsiterpė, užėmė dangaus vietą, tai Žemėje įsigalėjo pragaro dėsniai, nes kaip Danguje, taip ir ant žemės… Kas realią situaciją (ir tuos dėsnius) žino ir veikia būtent pagal tai, tai „dangus jiems ir padeda“…

Bet ir „žmogus“ yra bendras mums visiems pavadinimas tik ta prame, jog visi „gyvename ant šios žemės“. Ir tai dar įvairus biorobotiškumo laipsnis varijuoja. Nes vienoki žmonės, sakoma, yra radęsi paraleliai su gyvūnais, kiti – vėliau, paraleliai su augalais, o dar ir iš viso, yra ir angelų, bandančių žeme vaiščioti – paradoksalu, bet vartojančių mėsą, ne tik žolynus, vyną ir alkoholį, raugą ir bakterijas, kad tik kažkaip savo vibracijas pasižeminti, ir, žemėje įsišaknijus, ką nors joje sugebėti nuveikti…

(bus daugiau)

 

Kaip valdžia išlieka valdžioj. V dalis, pabaiga

Vienintelė globalistams likusi galimybė išsilaikyti, kaip pasaulinė jėga, žaidėjas ir progreso stūmikas pirmyn, yra klimato isterija. Ir jų auditorija irgi, logiška, moksleiviai, kuriuos švietimas lipdo, kaip nori ir techninio mąstymo knyginiai, „aukšto išsilavinimo“ žmonės – tie, kurie tik savo galvoje gyvena, būties nejaučia, todėl kupini baimių, depresyvūs ir mokslu – jų religija – remiantis, lengvai įtakojami.

Kad ekologija XXa. antroj pusėj pakeitė komunistinius idealus, kai komunistų partijos buvo naikinamos- šviesaus rytojaus buvo nuspręsta nebe žadėti, pokariniame pasaulyje buvo pastebimas ir taip per aukštas optimizmo laipsnis liaudyje, skatinantis ją daugintis ir žydėti – pasakoti turbūt nereikia. Olandijoje, pvz, ekologinė partija vadinasi Žalia kairė, nes tai – pervadinta komunistų partija… O dabar Olandijoje net ir Makdonaldas savo emblemą patyliukais iš raudonos į žalią pakeitė, gal ir prie veganinių hamburgerių pereis… Tada ir pradėta žmones, gyvenimo dzžiaugsmui nuslopinti, gąsdinti ekologine katastrofa – dabar visi nuo to pervargę ir nebe reaguoja, kaip reikėtų, todėl dabar dėl klimato į kelnes triedžiama.

Kad vaikai labiau myli gyvuliukus, nei žmones, tai nieko keisto – pažiūrėkite į multikus, dabar pro visus kanalus nuo kūdikystės jiems į sąmonę pilamus, kokia ten košė iš dainuojančių medūzų, kalbančių automobilių, pusiau žvėrių, pusiau žmonių, ir kaip dažnai ten kokie grybai ar uogos susivienija, kad nubaustų žmones, kurie yra blogieji… Disnejus padėjo gerus pagrindus, nes jis buvo tvarkingų fašistinių pažiūrų. Iš viso, fašistinėj Vokietijoje ekologija  buvo aukščiausiam lygyje – bandymai ant žmonių buvo normalu, o bandymai ant gyvūnų, jei vyko, tai buvo slapti, nes juos draudė įstatymas… Pirmas vaikiškas žaislas, vaizduojantis gyvūną, masiškai imtas gaminti fabrikiniu būdu buvo meškinas Tedis Vokietijoje XXa. pradžioje… Kokaino naudojimą, tiesa, fašistai buvo uždraudę, bet šokoladą su amfitaminais namų šeimininkės labai mėgo iki pat karo pradžios.

Pasaulinį Gamtos fondą įkūrė anglų aristokratai, prieš tai Afrikoje iššaudę liūtus ir dramblius, pirmininku paskyrė olandų princą Bernardą, šaudžiusį viską, kas tik gamtoje judėjo, kita – laisva – ranka šampano bokalą laikant ir iš jo girsnojant.. Kol tokia nešlovinga ekologijos pradžia buvo žinoma, niekas jos rimtai nepriėmė. Tačiau dabar ji nueina į praeitį, istorija ne veltui yra paskelbta neaktualia, ir apšviestoji Vakarų pasaulio dalis reaguoja į ekologinę problematiką vis jautriau. Kuo patys labiau nuo gamtos tolsta, tuo labiau pritaria iniciatyvai laikyti gamtą muziejuose ir kad prie jos niekas net nedrįstų liestis… Ir iš viso, žmonės patapo kalti ir už resursų išnaudojimą, ir už teršalus, ir už gyvūnų rūšių išnykimą – kai kolonistai, kapitalistai ir imperialistai susikrovė iš to pasakiškus kapitalus, kai korporacinė industrija atsakinga už 90% visos žalos, žmonės nuolankiai prisiima kaltę, pasižada nesidušinti taip dažnai, nekvėpuoti giliai, nieko nevalgyti, ant kelmelio sėdėti nejudėti ir tuoj savanoriškai numirs, atsigulę.

Žmonių, kaip žinia, per daug prisiveisę, robotai tarnaus pigiau ir efektyviau, taip kad mirkit, kaip ir sumanyta, ilgai nelaukit ir nedvejokit. Atlaisvinkit pasaulį tiems, kurie ir taip realiai yra jo šeimininkai… Kad procesą paspartinti, sugalvoti gražūs klimato planai ir susitarimai investuoti milijardus, kurie turėtų per 50 metų numušti klimato šilimą vienu laipsniu ar kažkaip panašiai – žodžiu, rezultato siekiama niekinio, o finansiškai išrengti susiruošta visą Vakarų pasaulio vidurinę klasę, priverčiant ją iš savų lėšų visokias šilumines pompas įsigyti, dujų atsisakant, elektrinius visokius vėjus finansuoti, kad Shell, pvz, smagiau būtų pereiti į naują biznio profilį ir iš didžiausios dujų ir naftos kompanijos tapti didžiausia elektros tiekėja. Už perėjimą į klimatui „geresnį“ režimą sumokės žmonės iš ideologinių paskatų, girdi, šitaip išsivaduosim ir teršėjus subankrutinsim, o tie teršėjai kaip valdė jus, taip ir valdys.

Už klimatą maršus žygiuojančius moksleivius reiktų suregistruoti ir, nuo to momento, kai jie ims bent kiek uždirbti, viską paimti mokesčiams už klimato reformas, kurios jiems taip prie širdies. Nes kol kas triukšmauti bepiga, kai dar nei cento gyvenime neuždirbta ir sąntaupų sąvoka kaip po tokia visiškai svetima… Ir mokslininkų genealumu abejojantys tėvai ir seneliai šito jaunimėlio akyse yra kvaili ir atsilikę, kai jie patys, net į mokykla neeidami, prie progreso, naujausių mokslo pasiekimų prisiglaudę, jaučiasi neklystančiais ir pačiais pažangiausiais. Ir jų nepakantumas kitaip galvojantiems daro garbę net visko mačiusiai kovos už mokslo pažangą tradicijai…

Ir kad jie atminties neturi, tai labai naudinga. Nes vyresnė karta atsimena, kaip buvo išrasta ir masiškai diegiama plasmasė ir visokios sintetikos. Nereikės, girdi, daugiau nei miškų kirsti, nei linų auginti, nei stiklo, nei keramikos, nei kokių kitų natūralių medžiagų eikvoti, plastikas bus mūsų viskas – buteliai ir krepšeliai, sportbačiai ir lietpalčiai, puodeliai ir šakutės… Ir visa tai dabar pūduriuoja vandenynuose, nešiojama vėjo po dykumas, guli miškuose ir dirvonuose, apie pakeles nekalbant.Ir dabar jau biznis yra plasmasę kaip tik uždrausti. Tik kalba neina apie tuos, kurie ją išrado, propagavo, diegė – kur tie neklystantys proto bokštai, kas to progreso moksliniai autoriai? – parodomajį teismą tokiems reiktų surengti, kad kiti pagalvotų, prieš naujus išradimus reklamuodami!

Ir iš viso, kad pagalvotų, prieš savo mokslinį smalsumą tenkindami ir išradinėdami, ką nereikia ir kuo paskui nežinia, kaip atsikratyti. Atominę bombą irgi išrado, nes buvo įdomu, ar toksai dalykas galimas, o paskui, kai išradimas pirmiau panaudojamas blogam, nei kada nors gal bus panaudotas kažkam geram, tada rašomi atviri laiškai, einama demonstracijose, viešai smerkiama – kai jau nieko padaryti negalima ir šaukštai po pietų… Ne, dabar mus išgelbės dirbtinis intelektas, automatinės valdymo programos, genetikos manipuliavimas, supratimas, kaip sudaryta visata… Viskas, kas gali daugiau, greičiau ar efektyviau, nei žmonės – o gal to visai nereikia, kas žmogaus mastelį ir galimybes pralenkia? Nes paskui, kai reiks sukišti atgal tuos iš butelių paleistus džinus, tai kas tai padarys? – Būtent transhumanizmas ir yra tikroji žmonijos žūtis, tik „proto bokštai“ apie tai nesusimąsto, o tie, kurie šitai stumia ir propaguoja, daro tai gerai žinodami, kad žmones į susinaikinimą vairuoja.. Ir dar pakeliui pirmiausia gerai iš to prasigyvens.

Ir visai jiems – žurnalistams visokiems, politologams, universitetiniams prognozininkams ir didiesiems teoretikams – neateina į galva, kad visa ta propaganda – jų darbas – yra tam, kad valdžia išsilaikytų valdžioje. Kad jie yra užauginti, suformuoti – apšviesti – tam, kad kreiptų likusias mases šešėlyje esančiai valdžiai reikalinga linkme, praneštų, ką jiems galvoti, tiek šiandien, tiek rytoj… O jie tiek įsijautė, tiek įtikėjo į save ir savo mokslinio progreso galias, kad pamiršo, jog jie – tik vergų prižiūrėtojai, o vergvaldžiais yra kiti: Amerikoje jie iki šiol nesuprato, kad Trampas galėjo būti paimtas ir išrinktas, jų nuomonę ir įtaką apeinant… O žmonėms jie nusibodo, valdžia, žinoma, irgi nusibodo, o jie kaip tik ir buvo matoma demokratinė valdžia. Ir juos numetė… Dalinai ir dėl to, jog šešėlinei valdžiai jų, kaip ir narkotikų mafijozų, nebe reikia. Kaip tarpinės grandies nebe reikia… Bendras lygis nusmukdytas iki tiek, jog užtenka gandų ir feikinių naujienų, o mokslu banda netiki iš sveiko įtarumo, tai viso to „švietimo“ irgi jau vis mažiau reikia.

Štai, net ir tokias genealias teorijas, kaip Medičio, laikas pakoreguoja – supaprastina. Jau vien dėl to reiktų suabejoti, ar rytdiena tikrai bus progresyvesnė už šiandieną… O ir valdžia išlieka vis ta pati ir ta pati…

Kaip valdžia išlieka valdžioj. IV dalis

Narkotikų biznis jau kada tapęs neoficialiu, bet pagrindiniu pajamų šaltiniu partijoms, judėjimams, diktatoriams ir vyriausybių perversmams visam pasaulyje finansuoti… Reikia nepamiršti, jog žmogus, bet kokiu būdu dalyvaujantis nelegaliame procese ar naudojime, yra lengvai valdomas ir šantažuojamas. Pokaryje, pvz, narkotinius eksperimentus su didelėm grupėm jaunų žmonių (be jų žinios ir sutikimo) darė amerikiecių slaptosios tarnybos, LSD buvo dalinama universitetų miesteliuose, populiarūs muzikantai, pradedant Elviu Presliu, lengvai „pasodinti ant adatos“, kad rodytų pavyzdį ir milijonai taptų narkotikų vartotojais jam iš paskos… Atseit, taip yra maištaujama prieš valstybę ir įstatymų tvarką, karinę prievolę ir kapitalistines vertybes, o realybėje tas maištas ne tik valstybės ir struktūrų organizuotas ir kontroliuojamas, bet ir neša joms pelną…

Bet Amerika masiškai kokainą naudojančia šalim jau Zigmundo Froido buvo padaryta – pagal jį kokainas nepaprastai lytinę potenciją didina!- Įdomu, jog realybėje šitas ponas nebuvo nei daktaru, nei mokslininku, nei profesorium net (šį titulą jam Austrijoje nupirko iš valdžios viena turtinga baronienė), bet jis buvo hipnotizuotojas (mokęsis to meno pas Šarko Paryžiuje), naudojantis kokainą ir pats neribotais kiekiais, Bnai Brit brolis masonas, aristokratijos, per jo teorijas mases vis geriau įvaldančios, draugelis. Taip pat, kaip ir Enšteinas (įdomu, ko jo teorijos vertos?)…

Kaip narkotikai tokiais kiekiais pasaulyje randasi, jei mafijos nekuruoja valdžia, slaptos tarnybos, armija?

Svarbiausia, jog ir narkotikai, ir jų mafija yra labai efektyvus įrankis kontroliuoti žmonių mases, valstybes, ištisus kontinentus, kaip, pvz Lotynų Ameriką. Filosofą ir visuomeninį veikėją Lyndoną Larušą dar Reigano laikais buvo nuteisę ir į kalėjimą JAV pasodinę už visą šitą reikalą demaskuojančią knygą „Dope Incorporated“. Minties laisvės šalyje jam davė 15 metų (išėjo, atsėdėjęs penkis)! Apie Afganistane išvaduotojų, demokratiją atnešusių, perimtus aguonų laukus, gamybą ir transportą, nežino tik tingūs, ar apie Kosovo autonomijos sukūrimą kaip amerikonam reikalingą bazę viso ko nelegalaus pervežime negirdėjo tik naivūs…Al Qaida, ISIS dar ten kas, slaptų tarnybų finansuoti įkūrimai, o paskui, atseit, iš po kontrolės išejo… Kaip tik kokią vieną išnaikina, tai sekanti išlenda, nes kitaip gi ką veikti, prieš ką karus kariauti, kaip pasaulį baimėje laikyti, ištisus regionus terorizuoti?

Nors, pats baisumas, kaip visada, ten, apie ką žinome mažiausiai – Lotynų Amerikos šalių mafijos karteliai, šeimos, gaujos, apginkluotos nuo visokių vietinių pilietinių karų ir diktatūrų laikų, naudojančios vaikus kareivius, ritualinį žudymą, kaip pašventimą į narius, beprasmes žudynes, kaip vietinių gyventojų terorą, laikymą paklusniais ir baimėje… Jos tapę dešimtūkstantinėm sugyvulėjusių bandom, paplitusiom savo nariais po visą pasaulį iš kokios nors Nikaragvos ar Salvadoro… Dar net Trampui prezidentu nebuvus, apie 20 tūkstančių Salvadoro gaujos MS13 narių, Amerika, atėmus pasus, deportavo atgal į Pietų Ameriką, ale taigi vėl atgal sulindo (rašoma net, jog gaujos centras yra Los Angeles), ne veltui teigiama, kad realios sienos reikia, kad tik ji gelbės… D.Trumpas vienoj savo kalbų yra pasakęs, jog ta Salvadoro gauja amerikiečiams yra pavojingesnė, nei AlQaidos teroristai…

Žinoma, gaujos, mafija išsibujojo, bet kad jas skelbia likviduotinomis ir kažkokiu būdu netikėtai, žiūrėk, ir likviduos, ko per dešimtmečius nesugebėjo, irgi yra mūsų laikmečio, digitalizavimo atneštų pokyčių ženklas. Tarpinės tradicinės mafijinės struktūros – tarp narkotikų, ir jų pardavimo rezultate gaunamo pelno – tampa neefektyvios ir nereikalingos. Paprasti žmonės yra vis labiau sekami, filmuojami ir kontroliuojami – Londone, pvz, eilinis žmogus eilinę dieną pakliūva į vaizdo kamerą (su veido atpažinimu) vidutiniškai 300-400 kartų. Plius jo mokėjimo kortele duomenys ir išmanus telefonas – toks mafijozas visiškai net nebe mafijozas… Masėms šešėlio nelieka net galimybės. Vadinasi, nelieka visai ir savarankiškos valios, nepriklausomo balso, bent kokio neįtakoto galėjimo nuveikti bent ką nors… O štai valstybinės struktūros jau nesikuklina visai, kariuomenė, slaptos tarnybos, privačios firmų apsaugos armijos, jos jau operuoja tamsesniame, gilesniame šešėlyje, nei tradicines kriminalinės šešėlinės struktūros, o klausimus apie tai pateikti oficialiame lygyje vis mažiau įmanoma, nors, dauguma tos veilos – už mokesčių mokėtojų pinigus – štai kaip tikrasis biznis daromas!

Tik Trečiame pasaulyje, kur video kameros dar nekabo ant kas antros palmės, kreditinių kortelių neturima, o išmanūs telefonai nelabai padeda, nes oficialios gyventojų registracijos dokumentai prapuola per kiekvieną perversmą ar katastrofą, ten kol kas kaip tik mafijinės struktūros ir kokių nors psichiškai nesveikų galvažudžių suformuotos armijos yra, ir išlieka efektyviausia priemone kontroliuoti gyventojus ir teritorijas, palaikyti ten norimą tvarką. Ir laikas nuo laiko valstybės ir ištisi regionai, ne tik buvę civilizuoti, bet iš seno turėję aukštą kultūrą, yra iki visiško akmens amžiaus lygio nugramzdinami – išliekančioms vis dar civilizuotoms teritorijoms patarimas: melskitės už taiką, nes su sekančiu karu ateis ir jūsų eilė… Štai, pvz, jau Venesueloje susiginčijo, kas narkotikų pramonę kontroliuos ir ginčo taip dar kol kas ir neišsprendžia. Kokiu keliu visa tai toliau pasuks, riboto konflikto ar neribojamo karo, aišku viena: narkotikų biznis išliks, o visa kita, Venesuelos valstybe pradedant, nugrims į chaosą ir, gali būti, kad negrįžtamai.

O tiems, kas Vakarų pasaulyje kanapių legalizavimo tendencija kaip laisvės grįžimu džiaugiasi, primenu, jog laisvės nei augintojams, nei naudotojiems jos neatneš: gamintojai bus tik stambios korporacijos (smulkių gamintojų dėl kokybės ir saugumo priežaščių neprileis), o naudotojai priklauso nuo to, ką jie naudoja, tai kur čia laisvė? Arba po alternatyves realybes klaidžios, arba sienom lips, negavę…

2008 metų finansinės krizės pasaulyje pasekoje – tokios krizės irgi yra karas, tarp keleto pusių ir projektų, žinoma, bet susiveda į tai, jog realios, materialinės ekonomikos bankininkai kovoja prieš skaitmeninius, galybes nulių kompiuterių ekranuose piešiančius, niekuo nepadengtus, nepateisintus, tiesiog, tiek, kiek ir kada jiems norisi… Lyndonas Larušas gyveno ilgą gyvenimą ir dar spėjo pasaulį perspėti tada, kai šita virtuali ekonomika dar tik užgimė, kad su virtualiais finansiniais burbulais neprasidėti, ne tik pasauliui bus nuo jų blogiau, bet ir patys nukentėsit… Bet kas tau atsisakys progreso teikiamų naujų galimybių – dėl jų juk tik ir gyvename!… Taigi, 2015 metais buvo priimtas vadinamas Bazelio 3 aktas, kuris turėjo įsigalioti šymet kovo gale. Jis įsako bankams turėti žymiai didesnį procentą auksu savo ištekliuose, auksas iš trečios rūšies aktyvo (už kurį tebuvo mokama pusė jo vertės) tampa pirmos rūšies ir prilyginamas pinigams, o US treasury bonds – amerikonų valstybines obligacijas – kuriomis remiasi doleris tarptautinėje arenoje, nuvertina vos ne per pusę… Dabar finansiškai įtakingomis bus ne tik šalys, kurios pačios turi teisę spausdinti pinigus, bet ir šalys su didžiulėm aukso atsargom, pvz, Rusija… Ką tai padarys su ekonomika, sunku prognozuoti, bet kad tai – pasaulinė revoliucija ir Beton Woods susitarimų sistemos pabaiga, tai aišku?

Kai aktas buvo priimtas (Ciuricho gnomų), Amerikoje valdžia buvo demokratų rankose, Obama progresą stūmė septynmyliais žingsniais, todėl ši realios ekonomikos bankų akcija buvo nukreipta prieš juos. Bet dabar ten valdžia pasikeitus – gal tai net yra sekantis realios ekonomikos laimėjimas, D. Trampas aiškiai veikia kaip jos atstovas – ir aktas jau kaip ir ne konkrečiai prieš amerikonus, daugiau prieš globalistus transhumanistus, nuo kurių pasaulis gelbstisi, kaip galėdamas… To įrodymas – Bazelio 3 akto įgyvendinimas atidėtas ir paskleistas keletui metų (2022-2027) ir bus ne revoliucinis smūgis, o palaipsninis perėjimas. Taip pat tai rodytų, jog demokratai Amerikoje neplanuojama, kad greit į valdžią grįš.

Kinija turi abejas ekonomikas, jai bus gerai bet kuriuo atveju. JAV gelbstisi iš visų jėgų, bandydama realią industriją susigrąžinti į savo teritoriją, visokių klimatų susitarimų atsisakydama ir nesileisdama, kad globalistai ten jiems savo valią primestų. Britanija veržiasi lauk iš skęstančio laivo, Europos sąjunga vadinamo, globalistų lizdas lieka Briuselyje, ir jei ir ten juos prispaus, tai bijau, kad tokios šalys, kaip Lietuva ar Ukraina liks paskutine jų išgelba…Neįgudusiai akiai atrodo, jog konkuruoja dvi valdžios, konsevatyvi ir progresyvi, nors taip nėra. Reali valdžia šešėlyje yra konservatyvi, o matoma – demokratinė, progresu ir globalizmu užsiimanti – ji praturtėjo, žinoma, valstybės vardu mokesčius rinkdama, bet realia valdžia niekada nebuvo.

Todėl ji dabar bando už žmonių kabintis, girdi, mus išrinkot, mes jūsų vis šviesesnę rytdieną reguliuojam, tai ginkit mus, palaikykit. Ir palaikančių, „švietimu“ iš tikro patikėjusių yra, priveista pakankamai.

(Bus daugiau)

 

 

Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis

Po Antro Pasaulinio karo amerikonai švietikai grįžo į pasipriešinti energijos nebe turinčią Europą pilna jėga – dar Stalinas tik Rusijoj kažkiek laikėsi, Tito – Jugoslavijoje, De Golis – Prancūzijoje į valdžią grįžęs, irgi bande nuo jų vaduotis, savo valstybės auksą iš JAV atgal išsireikalauti – tada jam amerikonai 68 -ųjų studentų revoliuciją Paryžiuje ir užsuko, atsakydami… Ir kaip visada, velniams viskas sekasi: tiek De Golio nebe liko, tiek trejetukininkai suvisam į valdžią atėjo. Prancūzija išsivystė į biurokratiškiausią valstybę Europoje, valstybiniu tarnautoju būti tenai – geriausias biznis, masonija apėmus vidurinę klasę, ne tik tarnautojus – masoninė demokratija kažkokia, kur brolis broliui ranką plauna likusios liaudies sąskaita – teismai, valstybė ir visi likę bent kažkiek reikšmingi postai – viskas sprendžiama ložėje ir įsijautus, kad esama geresnės rūšies, ir po jais esantys asilai jokių šansų neturi.

Iliuminato Žako Atali knygas kaip kelią nurodančią filosofiją skaitom jau dešimtmečius, tik pranašystės kažkaip ėmė vis mažiau pildytis, geltonos liemenės, būriais susimetę, ėmė jiems langus daužyti, o masonai su Makaronu priešaky yra  tiek nuo realybės atitrūkę ir savo kurtų iliuzijų pasaulyje užstrigę, kad neatpažįsta, kad čia jiems iš aukštesnio lygmens signalai ochloso rankom ateina… Įsijautę vargšeliai pamiršo, kad oficialiai valdžiai visada yra neoficiali valdžia, būk tu masonu kokiu nori, aukščiau bambos vis tiek neiššoksi. Šešėlis pilnas seniai nematomų ir todėl, rodosi, neegzistuojančių struktūrų – ne tik bankai, bet ir aristokratija, nekilnojamo turto, žemės, industrijos savininkų familijos, realybėje ne tik niekur nedingę, bet ir stipresni, nei bet kada. Panašu net, kad matomą valdžią su jos idealogija, progreso religija ir globalizmo propaganda, jie jau stumia į šalį kaip atitarnavusią ir nebe reikalingą. Trečiasis – visuotinio bukumo – principas tiek įdiegtas, jog  antrąjį – demokratiją dėl akių, renkamą valdžią galima jau nebesistengti palaikyti… Ir slėptis jau irgi nelabai reikia, tuoj ir pirmojo principo nebe reikės.

Jei Anglijoje žinom esant griežtą klasinę visuomenę, nesikeitusią nuo kokio XVIIa. – nuo kasikų, morkų sodintojų ir visų lygybės skelbėjų revoliucinio judėjimo išnaikinimo, – žinome, jog tenai kilmė ir pinigai nulemia, ar esi tarp realiai pasaulį valdančių: jei turi tik viena ar kita, tai turi tik galimybę… O kas nekilmingas ir neturtingas, tai jokių galimybių jam ir nėra.

Bet giliai demokratinė Prancūzija (čia vėl O. Nasobinas įdomiai pasakoja), jokios vidutinės klasės ten realiai nėra, irgi. Šalis dalinasi į dvi grupes: elegantes – tie, kurie gyvena nematomi ir vargo nežino, ir troubles – probleminius, nežinančius nieko kita, tik nesibaigiančius rūpesčius, mokesčius, sąskaitas, skolas, procentus, ir neturintys jokios realios galimybės savo situaciją realiai pagerinti… Ir tie probleminiai problemomis yra užmėtyti specialiai, sistematiškai ir intensyviai, jų gyvenimas yra kova, ir jie neturi laisvos akimirkos pamastyti, net jei ir atsitiktinai kokia mintis jiems į galvą užklystų. Tai jiems yra kuriamas dabartinis masinis bukinantis kinas, idijotiškos tv programos, radio laidos su debiliškais vedančiaisiais, 90% internetą sudarančio mėšlo, begalinės iki blogumo kartojamos reklamos, amžinas nepastovumas, nesibaigiantis nerimas… Jie ramybės net ir nebe siekia, jie jau tiek iškankinti dresiruojant, kad jei nurodymų neirdi kurį laiką, kas gerai, ar kas – blogai ir kad reikia tuoj pat pulti kažką pirkti, nežino paskutinių perversmų ar katastrofų naujienų, tai juos tuoj pat ima kratyti, kaip kvaišalų dozės negavus… Jie turi skubėti, naudoti išmanius telefonus nuo vaikystės, chemiją visokią, būti tolerantiškais kam tik nesugalvota, keisti lytis… Tai jie turi pergyventi dėl gamtos, klimato, karų, katastrofų kur nors Afrikoje. Turi jaustis už viską atsakingi, kad nepastebėtų, jog nuo jų iš tikro visiškai niekas nepriklauso.

Turi jaustis kalti, mokėti už tai mokesčius, baudas, kentėti bausmes, nekęsti savęs kaip žmonių. Ant jų galvų pastoviai lija visokios ideologijos ir propagandos… Viršūnėje, pas elegantiškus, viso to nėra. Tenai vertybės tradicinės, vaikai auga apsaugoti maksimaliai nuo pasaulio purvo, šeimos kaip iš seno, vyrauja kompetencija, profesionalizmas, gydoma homeopatija, ekonominių interesų susikirtimai išsprendžiami tarpusavio susitarimu… Vyrauja klasikinis grožio idealas, estetika, mados ten nesikeičia ir modernizmas neprasiskvesbęs – perlų vėriniai ir raudonmedžio sekreterai perduodami iš kartos į kartą, taip pat laikrodžiai ant grandinėlės ir rols roisai… Nežinau, ar pastebit, bet jau net ir romanų apie šitokius žmones nerašoma, ir filmų nerodoma – girdi, jei konflikto nėra, tai nuobodu, niekas nežiūrės… Konfliktai, karai, apgavystės, išdavystės, psichologinės problemos, nuprotėjimai – štai jums nenuobodus dvasinis maistas kasdienai. Gaunat, ko norit ir jums suformuota, ko norėti.

Žinantiems įdomu buvo skaityti „Da Vinčio kode“ apie Maltos riterius, kaip apie „geruosius“ ir Opus Dei organizaciją, kaip apie bloguosius. Nes realybėje maltiečiai supuvę iki pašaknų ir korumpuoti jau šimtmečiai iš eilės (pagrinde jie kontroliuoja senųjų meistrų meno ekspertizę, kainas ir paskirstymą pasaulyje), o Opus Dei palyginus dar gana sveika ir ryžtinga organizacija. Jos nariai gyvena pasaulyje, bet pagal dvasinio gyvenimo pirmumo principą, tarnauja dievo reikalui žemėje – dalis žmonijos, kaip žinia, tiki šio reikalo „gerumu“. Tai, pasirodo, O. Nasobinui pasakojo žmogus iš tos organizacijos, kad po  tokios Opus Dei „reklamos“ Dano Brauno knygoje, organizacija gavo daugybę laiškų iš viso pasaulio nuo žmonių, prašančių priimti juos į narius ir suteikti galimybę daryti blogį nebaudžiamiems, kaip knygos ir buvę aprašyta – nežinia net, ar juoktis, ar verkti…

O tuos, kurie mano, jog masonybė jiems duos greitą kelialapį į karjerą ir kitokią gerovę, O.Nasobinas perspėja: jei masonams kažkokio žmogaus reikia, tai jis pakviečiamas, priimamas šiltai, jam sudaromos sąlygos ir pan. O kai į masonus spraudžiasi koks nors karjeristas ar prakusti jų pagalba susiruošęs, tai jam kuriamos dirbtinos kliūtys, sunkūs išbandymai, iš jo reikalaujama įrodymų, jis turi rizikuoti, jam tai kainuoja pinigus… Ir gali iš viso, blogai baigtis. Nes masonų ložės tam ir kurtos, kad atskirti bloguosius iš esmės nuo sutinkančių būti blogais, kad prakusti pasaulyje – priėjimas prie lovio garantuojamas tik iš tikro blogiems. O jei priimti į masonus visus norinčius, tai visas reikalas netenka prasmės.

Pasaulis nestovi vietoje, išnykimo į šešėlį, slaptumo dviveidišką naudą jau kada kada atrado ir verslas. Pvz, sausas įstatymas JAV XXa. pradžioje pasirodė pelningas ir naudingas įvairiom prasmėm. Tiesiogine – atnešė didžiulius pelnus, suformavo šešėlinius kapitalus, taip pat sukūrė mafijines struktūras – tinklus, kurias buvo toliau galima naudoti kam tik panorėjus… Legalizavus alkoholį, į šešėlį buvo pervestas narkotikų biznis – mes neįsivaizduojame pasaulio, kur narkotikai nebūtų draudžiami įstatymu. Kai dar visai neseniai tai buvo kiekvieno asmeninis reikalas, naudoti ar nenaudoti, ir asmeninė atsakomybė savo sveikata, gerbūviu, gyvenimu – vieni nuo to mirė griovy (bet gal jie ir taip būtų mirę griovy), kiti gyveno šimtą metų, tapo garsūs savo kūryba, pripažinti netgi genijais… Tik biografijose privengiama parašyti, kurio svaigalo kvaitulyje eilės ar kiti menai sukurti. Kai tai vyko masiškai. Opiumo poetai, absinto tapytojai – kūrėjų generacijų vardai… O paprastas žmogus pirko migdomus vaistus opiumo pagrindu ar sirupą nuo kosulio su heroinu sudėtyje. Ir koka kola dar buvo su koka. T.y. raudonas vynas su kokainu…

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. II dalis

Taigi, sekantis Kozimo Mediči suformuluotas principas teigė, jog demokratiją nemačiom turi pakeisti olchokratija. T.y. balso teisę turi gauti visi: jei balsuoja tik vyrai, tai vis tiek, tada ir jauni, ir biedni, tiek vietiniai, tiek svieto perėjūnai, tiek šeimos sukurti nesivarginamtys, teisti,, kam ne visi galvoj ir t.t. Arba, jei pagal vietą, tai teisės turi būti vienodos visų, ir studijavusių, ir beraščių, ir namus, šeimas turinčių, ir prie bažnyčios durų ubagaujančių… Nes neturtingą, narkomaną kokį nors alkoholistą, jauną nepatyrusį ar klajoklį, kuris šiandien čia, o ryt jau kitur – jų balsą nupirkti ar jų nuomonė įtakoti, palenkti sau yra žymiai lengviau. Pakanka butelio alaus ar skalbimo miltelių pako, ir prigimtinę teisę atbėgs atiduoti ir dar prašys, kad paimtų… Šitie du principai ir padėjo Medičiams grįžti į valdančius Florenciją neoficialiai, o trečiajį principą suformulavo vėliau, kai patirtis parodė, jog teorijai dar kažko trūksta.

Apie bankininkus Medičius istorikai pasakoja ką nori, tik ne kad jie buvo bankininkai – giria juos iš visų pusių nepailstamai, už jų mecenatavimą, visokių menų skatinimą, miesto išpuošimą pastatais, skulptūrom, už neo- platonikų akademijos įsteigimą ir finansavimą – kaip tik tada ir buvo išversti iki tol nežinomo Platono rankraščiai, populiarinama jo filosofija… Akademijai vadovavo toks „renesanso žmogus“ kaip tada mada buvo, visų galų meistras, Marcelio Fičino, be kita ko, iš senų išlikusių taro kortų kaladžių kortų sukūręs naują visumą – prikėlęs tarot kortas naujam gyvenimui – tai, kas dabar vadinama Marselio tarot kortų kalade. Ir ji taip pat buvo teorijos apie slaptą valdžią dalimi, simbolių kalba perduodant visą filosofinį pagrindą neofitui… Taigi, trečiasis principas, galima sakyti, atėjęs iš Medičių įkurtos akademijos, teigė, jog žmonių masės – ochloso minios – turi būti kuo žemesnio išsivystymo lygio, kaip galima labiau tamsūs, nežinantys ir kvaili…

Jei žmonės tais laikais tokie ir būtų buvę – istorikai mums tai tvirtina, žinoma, girdi, publika buvus neraštinga, pilna prietarų, ir jokių žinių apie nieką neturinti – tai nebūtų reikėję kelti tokio klausimo, tiesiog, palik kaip yra, ir bus tau gerai, valdysi per amžius… Tikrumoje, matomai, teko gudrauti, kad nuleisti žmonių lygį į norimą gylį, sudurninti visus, atseit, jūsų žinios, tradicijos, patirtis, viskas girdi nieko neverta, reikėjo žmones įtikinti, kad jie neišmanėliai. O kad žmogui įgimtas žingeidumas apgaulės nerastų ir nesuprastų, buvo kaip tik imta visus masiškai šviesti, tam buvo sugalvotas naujas, Niutoninis mokslas, viskas, kas buvo iki tol, tapo tamsiais amžiais, prietarais ir neišmanymu – sumanyta žmones paversti manipuliuojama banda, o tie, kas žinojo, ką daro – bankininkai, kaip Medičiai – tie jau save pozicionuoja kaip ir tos bandos piemenimis – tą rolę oficialiai sau prisikyrė ir valstybė, kai tokia visuomenės forma susiformavo, ir religija, nesvarbu, kurios konfesijos, ir dar vėliau, partijos – socialistai, komunistai, progresyvistai, globalistai – jie visi išskirtiniai, žinantys, kaip ir kas turi būti, ir tamsias mases mokinantys, šviečiantys, verčiantys per jėgą, jeigu prisireikia ar rezultatai nevyksta taip greit ar  ne tokie, kokie reikalingi… Įdomu, jog šitie oficialieji piemenys nuduoda, kad jie tikrieji piemenys ir yra, tiki savo galia ar įtaka… Arba gal iš naivumo ir realaus gyvenimo nepažinimo mano, jog čia jie patys iš savęs tokie išmintingi, patys spalvotas revoliucijas ar klimatinius mokinių maršus sugalvoję… Ir bankininkai čia ne prie ko.

Bet kuriuo atveju, piemenys, kaip ir priklauso, bandą gano, kerpa, veisia, skerdžia, suvalgo, iš jos gyvena… O svarbiausia, naikina bet kokius savarankiškumo pasireiškimus.. Religija buvo sugalvojus dar geriau – taip, mes tik vietininkai dievo žemėje, bet vis tiek, valia iš dievo, kuris nematomas, ir jums nežinomas, bet visagalis ir jo – t.y. mūsų – privalot klausyti… Žodžiu, darysit, kas bažnyčiai gerai ar reikalinga. Todėl valstybė, kaip savarankiška bandos kirpimo struktūra, religijos atsisakė. Į religijos vietą jie pastatė mokslą ir progresą – atėjo Švietimo epocha, Prancūzų revoliucija, visuotinis privalomas mokyklos lankymas (vietoj bažnyčios ir mišių – pamokos), visi privalėjo išmokti rašyti ir skaityti, kaip Tėve Mūsų, ir persiimti reikiamu Niutoninio mokslo modeliu iš pat mažens, – katekizacija – matyti pasaulį tik taip ir niekaip kitaip.

Kad švietimas ir iliuminavimas yra tos pačios reikšmės žodžiai, ar pastebėjot?

Europoje Iliuminatai ėmė šviesti, nuo Prancūzijos pradėję, į kur Medičiai su savo teorija ir išsiplėtė, kai Florencijoje nebe išsiteko – vieną giminės dukrų už prancūzų karaliaus ištekino,- Florencijos herbe fleur de Lis, Prancūsijos herbe jų jau trys ir jos vad. lelijomis… Į legalią, teisėtą valdžią įsitrinta, kad ją diskredituoti, matomai, o tada jau buvo galima ir visai su karaliavimu baigti – nukirsti galvas – ir renkamą valdžią – respubliką – pradėti… Ir rinkti tada jau, žinoma, kas reikalinga… Nes, matomai, kas mums dabar kaip karalių institutas istorikų aprašyta, buvo iš seno ilgai gyvenantis protėvis, nelabai su materiale realybe susijęs, daugiau dvasinis, šventas, todėl labai sveikas ir ilgaamžis – saint ir sante yra giminingi žodžiai… Ne veltui kažkada karalius gydydavo rankos uždėjimu kelias specialias dienas per metus, sergantys stengdavosi prisiliesti prie jo mantijos, rūbo kraštelio, jei per kokias procesijas, šventes ar kitus retus viešus pasirodymus, ir tai, matomai, padėdavo pasveikti… Netikri, bankininkų krauju praskiesti karaliai tokių lūkesčių pateisinti jau negalėjo, todėl reikėjo su jais baigti, kol liaudis nesusigaudė, kame reikalas.

Prie švietimo grįžtant: nežinančius žmonės valdyti lengva, bet nežinančius, kad jie nežino – lengviausia! Todėl esame visi dabar tokie išmokslinti, diplomuoti, progresyvūs proto bokštai, tik kaip čia taip yra, kad niekaip mums nepavyksta netgi padorios valdžios išsirinkti, ne tik kad pasaulio pataisyti… O jeigu dvasia ir amžinybės neegzistuoja, tai į ką netiki ateistai?… Ne, mums šviečia didysis švietėjas, Liuciferis, rodantis kelią gyvenimo, pasaulio ir istorijos tamsoje, vienintelį ir labai teisingą. Ir mes progresuojam nesustodami… Savo laiku švietėjai persimetė į Ameriką, Europoje po anglų laimėjimo prieš Napoleoną ir jo kurtą europinę vienybę, žydų tautybei vėl buvo ėmę darytis nesmagu…

Amerikoje masonai išsiskleidė vėl, o kad jiems daugiau niekad nebūtų pavojaus, savo aplinkoje jie ėmė toleranciją, kuri buvo labai progresyvi, diegti, ypač ložė Bnai Brit, kurios įkūrėjų sąraše vien Vokietijos aškenazių pavardės… Ta ložė nuo pat pradžių turi ir seseriją, ne tik yra brolija – Obama, pvz, vienai iš seserų, ji kuravusių nuo pat pradžių, Čikagoje atsiskaitinėjo už savo prezidentavimą – kiek tolerancijos ir kam jam pavyko įdiegti…Tai čia finalas. O prasidėjo tuo, kad prancūzijų demokratija, Atlantą perplaukus, ten revoliuciją prieš britus parėmė, sukūrė ten irgi šviesią, demokratijos kupiną valstybę.

Prie įėjimo į Ameriką ne veltui prancūzų dovanota, Hekatę vaizduojanti, Laisvės statula pastatyta – galva užstojusi saulę pavaizduota, kaip falšyvai laisvei ir priklauso, kad vidury dienos su fakelu šviesti reiktų, natūralia šviesa pasinaudoti nepavyktų – šviesa turi sklisti tokia ir iš ten, kaip švietėjų suplanuota!  Nes, jei bus savaiminė saulė ir natūrali šviesa ir visi viską iš prigimties aiškiai matys, tai kur reiks dėtis švietėjams?

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis

Jei žiūrėti pagal oficialią istorijos chronologiją, tai esminis visuomenės sanklodos pasikeitimas įvyksta Renesanse. Nes, vis tik, kas viduramžiais istorikų vadinama, buvo kitokia visuomenė, nei nuo Renesanso laikų turime.. Kita pasaulėžiūra, kitas gyvenimo būdas. Žinoma, rašoma visaip – kaip tik mitų ir legendų permetimas į realią istoriją, tikrai vykusius įvykius, gyvenusius asmenis irgi vyko tada. Bet iš to laiko oficialiai žinom ir laisvus miestus buvus, ir amatininkų gildijas su jų reglamentais, ir gyventi iš procentų už paskolintus pinigus viduramžiais dar buvo mirtina nuodėmė, ir švenčiama buvo per metus daugiau dienų, nei dirbama: turtas nebuvo kaupiamas, nes turtingi į dangų nepaklius – daugiau, nei vieną namą turėti mieste nebuvo galima ir pan. Todėl dažnos buvo kalendorinės ir bendruomeninės šventės, kai viena ar kita gildija savo pelnus išleisdavo viešiems spektakliams, karnavalų eisenų puošnumui, užsakydavo sukurti muziką ar eiles, išstatydavo ilgus padengtus stalus gatvėse, sumokėdavo už alų. Tokiu būdu faktiškai, ką bendruomenė išleisdavo įvairių mokėjimų forma, tas bendruomenei ir grįždavo… Ar miestų merai – burgamistrai, ar valdančios tarybos (kaip Venecijos respublikoje) buvo renkami ir perrenkami, ir, kai Renesanso laikotarpiu valdžiai ėmė nepatikti būti perrenkamai, t.y. kai valdymas iš visuomeninio pavedimo tapo asmeninės gerovės ir šlovės pozicija – išlindo ego, Aš – tai Renesansas ir radosi.

Man patiko menotyrininko ir Renesanso meno specialisto Olego Nasobino pasakojimas apie Florencijos bankininką ir rinktą miesto valdovą Kozimą Medičį. Jis dar vadinamas Senuoju arba Tėvynės tėvu, nes buvo Medičių dinastijos pradininkas, oficialus Florencijos miesto lyderis ir todėl „pirmas tarp lygiųjų“ kaip sakoma… Bet fortūna gali ir nusisukti, kad ir koks turtingas būtum, kai esi oficialiai iškeltas, gali būti ir oficialiai numestas, ir į kalėjimą uždarytas, ir tau gali grėsti ne tik teismas, bet ir mirties bausmė – labai nemalonu, sutikit… Taigi, laukdamas teismo kalėjimo vienutėj, Kozimo mąstė apie savo likimą ir apie tai, ką padarė ne taip. Ne atgailos prasme, žinoma, bet kaip gyventi, kaip jis ir gyveno, bet kad jo nebūtų už tai įmanoma teisti – vėlgi lūžis visuomeninėje sąmonėje: tada dar turtingus buvo galima teisti, lygiai kaip ir neturtingus. O taip gi neturi būti, turtas turi gi suteikti ne tik galimybes ir valdžią, bet ir apsaugą, turtas turi skirti žmones į kategorijas, į geresnius ir blogesnius, kitaip ko tas turtas vertas!

Būtent šis Medičis ir sugalvojo, kaip valdyti visada ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Pirmiausia jis suprato, jog oficialiai į valdžią veržtis, stengtis būti išrinktu ir paskui pataikauti masėms, kad tavęs nenuverstų, yra kvaila – laikai pasikeitė, turtas savaime suteikia ir valdžią, ir galimybę įtakoti kitus, ir kvailiu jis daugiau nebus, nebesivaržys dėl valdžios su visokiais driskiais, vis dar manančiais, jog valdžia ir turtas nėra savaime vienas iš kito išplaukiantys dalykai. Esi turtingas, tai esi išrinktas, pažymėtas savaime: pirmas Kozimo Medičio postulatas teigia, jog visa reali valdžia turi būti slapta. Liekant šešėlyje, turto pagalba įtakosi oficialią valdžią ir niekas pas tave neateis nei ataskaitos už tai pareikalauti, nei tavo turtai kam labai užklius. Ir tegu liaudis džiaugiasi demokratija, renka, verčia, reikalauja ar apdainuoja kažką, kas oficialiai bus valdžioje, o reali valdžia per juos valdys, kels kandidatus, kurie jai parankūs, kurie už viską ir atsakys, jei ką… O jei oficiali valdžia nustos savo šeimininkų iš šešėlio klausyti, tai šeimininkai liaudies rankomis juos greit nuvers, ir pakeis vėl paklusniais… Ir tokiu būdu iš šešėlio realiai valdys amžinai, ir bus įstatymais niekaip nepaliečiami ir nepakaltinami – geros idėjos ateina žmogui kalėjimo tyloj ir ramybėj… Įdomu, jog Medičio tada nenuteisė, pabėgti jam padėjo pats kalėjimo viršininkas – teoriją bankininkas tuoj pat išbandė praktikoje, pažadėjo kalėjimo saugotojui, iš tremties sugrįžęs jį padaryti didele valdžia Florencijoje… Ir taip irgi įvyko. Kozimo Medičis grįžo į Florenciją, kur, situacijai pasikeitus, vėl buvo sutiktas išskėstom rankom, gyveno ilgai ir galingai, ir jo giminė irgi, toliau, per šimtmečius buvo nekarūnuoti Florencijos valdovai, nors  jokių oficialių postų jie daugiau neužėmė.

Čia vėl, reiktų prisiminti, jog apie kokią demokratiją bešnekėtume, senovės graikų ar viduramžių miestelėnų, Didžiojo Novgorodo večės ar bendruomeninių teismų po liepa, visada ir visur balso teisę turėjo tik vyrai nuo tam tikro amžiaus, turintys šeimą, namus ir įplaukų šaltinį. Nes tiktai tai yra demokratija: kaip tu gali spręsti bendruomenės ateitį, jei tu nesuinteresuotas ja savo palikuonims, nerizikuoji niekuo asmeniškai? Jei tavo amžius ir padėtis – šeimos galva- neliudija apie tavo išmintį ir gyvenimo patirtį?… Ir tokia demokratija manipuliuoti iš šešėlio nėra lengva – turtai bet kokia kaina, jų siekimas dar nebuvo žmonių užvaldęs taip, kaip tai įvyko vėlesniais amžiais. Žmonės siekė gerai, dorai, teisingai pergyventi gyvenimą, kad nereiktų bijoti mirties, kai ji ateis. Tokia demokratija slaptos valdžios tikslams visai netiko, todėl ji turėjo būti sunaikinta. Ir toliau istorikų surašytoje istorijoje akcentuojama tik, jog seniau viskas buvo daug blogiau, nei dabar: jūs dabar demokratija nepatenkinti? – seniau nebuvo jokios, tik absoliuti valdžia imperatorių, karalių ar kitokių absoliutų rankose… Dabar jaučiatės prispausti ir beteisiai? – Seniau buvo dar blogiau – vergovė, baudžiava, beteisinškumas visiškas… Žodžiu, džiaukitės ir nepypsėkit, gyvenimas gerėja, idealų pasaulį dar tik pastatysime progreso pasekoje…Taip, XVIII a. utopistai kūrė visokių idealių visuomenių aprašus, bet tai buvo utopijos, neįgyvendinamos svajonės, nekreipkit dėmesio…

Kai realybėje, ar ateityje teisybe pagrįstą pasaulį pastatysim, tai dar atviras klausimas. Bet faktas, kad toks pasaulis buvo, egzistavo ir viskas jame buvo tvarkoje, kol nesirado vienetų, kuriems jame ėmė darytis ankšta, ir kurie ėmė kreipti viską sau naudinga kryptim, kol dabar turime neatpažįstamai sukraipytą rezultatą.

Pvz, tai, ką dabar vis vadiname demokratija, garbiman ir laikomės įsikabinę, yra tik tuščias žodis, belikęs pavadinimas, maskuotė, kaip ir užmanyta. Realiai mes jau kada gyvename ne demokratijoje, bet olchokratijoje- minios, liaudies valdyme, kas irgi buvo Kozimo Medičio sumanyta kaip labai parankus dalykas…Žinoma, valdymo formų teorija buvo žinoma iš seno, kur monarchija, respublika ir demokratija buvo „gerosios“ valdymo formos, o tironija, oligarchija ir olchokratija -„blogosios“… Kas paaiškina, kodėl demokratijos pavadinimas ne tik išliko, bet valdančiųjų yra rūpestingai saugomas – kas tau sutiks į olchokratiją pereiti laisvanoriškai, bus gi priešinamasi…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga

Yra seniai žinoma, jog kai tik imama laikytis dietos, kūne įsijungia bado refleksas. kadangi visi valgome prastai, maistinių medžiagų skrandis, maistą virškindamas, neranda, tai jis apetito ir neišjungia – siekia, kad būtų valgoma toliau… O dar kai ir tas valgymas apribojamas dietos, tai iš viso, badą nujausdamas, kūnas ima kaupti riebasus. refleksas labai senas ir primityvus – organizmas, turintis riebalų atsargą, išgyvena… Ir maistingo maisto jau negaunam nuo gimimo,

Motinos pienas, kaip sako pediatrai, su juo ateina ir kas kita:
– Parazitai patenka į vaiko organizmą jau su motinos pienu (prieš pradedant galvoti apie vaiką, būsimiems tėvams patartina apnaikinti kirminus savo organizmuose) – kaip tai bebūtų baisu, piene jau yra kiaušinėlių, lervų ir t.t. Ir kai kūdikiui ima diegti pilvuką – kolikai – tai jau aišku, kad parazitai ėmė daugintis ir ruošia dirvą bakterijoms ir virusams. Tokį sudėtingą organizmą, kaip žmogaus, pribaigia ne kokie ten vienos ląstelės organizmai, mus pribaigia arba parazitai, arba grybeliai, ir tik klausimas, į kurią pusę susinaikinimo programa rašysis, plius vienas bus grybeliniai augliai, o nulis tai bus autoimuniniai susirgimai… Kad miestai yra nesveikatos lopšys ir rizikos faktorius žmonijai, žinota iš seno – valstybė kolonizavo teritoriją miestais, jų statyba ir plėtimu, iš miestų ėjo naujoji religija ir gamtos, žemės žmogaus niekinimas, vadinimas jo primityviu ir tamsiu, nemokšišku… Senasis tikėjimas sakė, jog miestai sudegina žmonių sielas, jog ten gyvenantys yra jau mirę, tik dar nepalaidoti…Labirintai, Babilonai – taip gamtos žmones savo ruožtu vadino miestus ir juose vyraujantį gryną materializmą…
Pagal mokslo ir progreso teorijas, žmogus yra maisto piramidės viršūnėje, jis valgo viską, ką užsinori, o jo nevalgo niekas. Deja, realybėje yra atvirkščiai. Žmogumi minta visi, kas tik netingi, o labiausiai parazitai, bakterijos ir grybeliai… Ne tik minta, bet ir pilnai jį valdo – už jį galvoja, jaučia, nori, jog žmogus elgtūsi kaip parazitas jį supančios aplinkos atžvilgiu – dabartinis žmogus jau nebe žmogus – kas matosi iš jo darbų ir negalvojimo – jis jau tik parazitų kolonija… 1830m. mokslas sugalvojo simbiozės teoriją. Žmogus, girdi, gyvena abipusiai naudingoje simbiozėje su parazitais, kurių mūsų organizmas ne tik nesugeba užmušti, bet netgi dorai nepastebi, neatpažįsta esant įsibrovus – Stoholmo sindromas?
Mūsų laikais suformuotas požiūris, jog gėris ir blogis yra surišti vienas su kitu, po vieną neegzistuoja, yra lygių dydžių, svarbos ir amžinai kovoje vienas su kitu. Ir nei vienas galutinai nelaimės… Tačiau dar manichejai ir Zaratrustos pasekėjai žinojo, jog yra visiškai ne taip. Jog tai yra visiškai skirtingos eilės dydžiai, niekuo vienas su kitu nelygintini: ten, kur yra gėris, ten nėra jokios galimybės net blogio kvapui prasiskverbti. O ten, kur randasi blogis, ten gėris funkcionuoja kaip veidrodis: blogis nepajėgus gėrio nei suvokti, nei pamatyti, nei įvertinti, todėl blogis vietoj gėrio mato savo paties atvaizdą (pvz, sukčius mano, jog visi kiti irgi nori jį apsukti)… Nuo to blogiui tampa dar blogiau, išnyksta jo paskutinės abejonės dėl savęs, ar jis tikrai blogas; jis labai dėl to pyksta, niršta, keršija, atskleidžia visą savo bjaurumą… Gėriui tai kas, žinoma. Bet, vis tiek nemalonu… Dažnas geras žmogus nesupranta, kodėl jį tokie pabaisos supa ir ko jie jo nepalieka ramybėje, ir vis kažkuo jis jiems kliudo.Žodžiu, tarp blogų geriau gyventi blogiems, nei geriems. Todėl dažnas gėris ir išeina anksti…

O sąžinės nebuvimas yra tiesiog psichikos sutrikimas – bakterijų pagraužti smegenys.

Aną dieną pakliuvo į rankas knygelė „deivės kiekvienoje moteryje“ – kaip ir atrodo viskas gerai – archetipai, jų, vienų ar kitų, veikimas mumyse. Padeda pažinti save, kokia esi?- Hera, Afroditė, Demetra ar Persefonė… O mane staiga net nupurtė! – Jonas Gervė savo laiku sakė, jog bet kuris dievas yra žmogaus priešas, jog tai dievai mūsų neišleidžia toliau, nei pavadėlis ilgas, riboja mūsų sugebėjimus ir minta mūsų energija, patirtim, emocijomis, mumis pačiais… Ale atrodė, kur dar ten tie dievai, kažkur kosmose, kituose išmatavimuose, ar paraleliniuose pasauliuose, ir koks čia man tiesiogiai reikalas… Dzeuso ir į jį panašių dievų esmė – iš esmės- jis yra kirminas, ir , kaip danguje, taip ir ant žemės – makrokosmosas yra toks pat, kaip mikrokosmosas: archetipų, mumyse veikiančių, fizinė išraiška yra vienokia ar kitokia kirminų – parazitų – kolonija, įsigalėjusi mūsų kūne ir formuojanti mūsų mintis, emocijas, kūno chemiją, liaukų sekreciją pagal save – Afroditė ar Merkurijus, Marsas ar Artemidė – pagal tą ar kitą archetipinę schemą gyvenam, mylim, liūdim ir mirštam. Daugiausia, kas mūsų rankose – kaip sakoma – tai vieną archetipą pakeisti kitu – persirikiuoja kirminėliai ir imi gyventi ne kaip Artemidė, bet kaip Afroditė ar Atėnė?
O kaip gyventi, kad gyvenčiau kaip aš pati, o ne kažkoks standartinis reakcijų į gyvenimo aplinkybes rinkinys, vadinamas archetipu? – Išsinaikink kirmėles? Česnako kvapo angelai nemėgsta? Druską vartodamas, su dievais nirvanoje nesusijungsi? – Būtent.
Čia prisiminkim vėl universalius visai žmonijai sąmonės sluoksnius, kuriuos siūlo išsinaikinti savyje homeopatija (ar bent jau viena šiuolaikinė jos kryptis) kad nuo standartinėmis tapusių problemų išsilaisvinti. Tie septyni psichologiniai portretai, esantys mumyse visuose, susiformavę per traumatiškus žmonijos istorijos šimtmečius – kokia žmonija buvo iki tol, niekas nebe žino ir įsivaizduoti nepajėgia. O reiktų pabandyti įžengti į tą „universalių sluoksnių spiralę“- įdomus spiralės (labirinto) sąvokos panaudojimas – miestai, civilizacija, valstybė yra tų sluoksnių ištakos?- Įsivaizduok, „silpnas arba per daug kompensuojantis ego, pasitikėjimo savimi trūkumas, baimė suklysti, viso ko bijojimas iš anksto, vėžinio susirgimo baimė…“ – šita problematika tavyje ima ir išnyksta – kiek laisvės gyvenime prisideda! Ir čia dar tik pradžia… Toliau „didžiulis dėmesio poreikis, jausmas, jog esi nemylimas, vienatvės pojūtis, jausmas, jog esi atskirtas nuo pasaulio, nedalyvauji jo veiksme… nevertini, nemyli savęs“. – Įsivaizduok, ir šitai visa atkrinta – nebėra, nebejauti, tavęs tai nebe slegia!
„Atsisakymas priimti gyvenimo sąlygas, situaciją, save, kur ir kokiu gimei – nori būti kitur ir kitokiu visą laiką ir iš visų jėgų, pastovus liūdesys, trūksta energijos ir vyrauja „manęs čia nėra‘ pojūtis“ – išsisprendžia ir tai… Toliau:“savo ribų nejautimas, neturėjimas – į tave įeina viskas, kas tave supa, kuo gyvena kiti, apie ką skaitai, matai ar girdi, tai tave pastoviai perpildo, verčia dėl to pergyventi, sunaudoja tavo energiją; dėl to negali susitvarkyti su paprastais gyvenimo dalykais, kurie kitiems sekasi lengvai, jautrumas žiaurumams per tv…nežinai savęs, kokia esi, kokia būti, ką gyvenime daryti“ – ir šitas sluoksnis nusiima, išnyksta. – Tada juk jau visas pasaulis tau tik ligi kelių, ne tik kokia ten jūra! Tada juk jau viską gali, o procesas dar tik per pusę praeitas.
„Sunku judėti, atsikelti, pasilenkti – kol išsijudini, įsijungia seni emociniai randai, pyksti ant žmonių iš praeities… grėsmės jausmas, noras pabėgti, senos traumos suformavę tvirtą aukos įvaizdį tavyje, ypač savo paties praeities aukos.“ – Koks akmuo nuo tavęs nukristų, jei visa šitai dingtų?
Arba dar:„dualumas yra pagrindinė problema, nusprendei veikti vienaip, o veiki visiškai priešingai, jokio progreso gyvenime, dvi priešpriešinės jėgos sunaikina viena kitos veikimą tavyje, problemos po problemų, o sprendimo nėra, skirtingos emocijos keičia viena kitą, lyg turėtum keletą indentitetų savyje, sabotuoji pats save, elgiesi taip, kaip tau mažiausiai naudinga… Atrodo, kad tau negali būti gerai, tu to neleidi – nesąmoningas kaltės dėl kažko sindromas“ – op, ir šito nebėra – gyvenimas iš karto plačia upe ima tekėti!… „ Egzistencinis siaubas, kurio negali pakelti ilgiau, nei akimirką, imi hyperventiliuoti, kaip baisiausiai išsigandęs, tik kad nieko neįvyko ir niekas tavęs negąsdino…“ – jeigu ir šitai dingtų, kas dar liktų veikti parazitams tavo kūne ar organuose? – jie iš siaubo mirtų patys arba mautų, neatsisukdami, į palankesnes pievas.
Grybeliai, man panašu, naikina žmones miniomis, individais užsiima parazitai.
Taigi, kas ką pribaigs – manykim, gal individas individualiai, suvokęs sveikatos svarbą, sulėtins savo bėgimą mirties linkui ir neskubėdamas, bet iš pagrindų parazitus savyje išsinaikins. Nelabai net svarbu, nuo kūno ar nuo dvasios pradėjęs… Kaip trečiojo pasaulio tautelių išmintis sako, ne laikas mums duotas nugyventi, kaip kad mes manome, ir todėl skubame kuo daugiau per tą laiką nuveikti, bet tam tikras kelio kiekis duotas gyvenime nueiti – kuo lėčiau eisi, tuo daugiau visko matysi, padarysi ir ilgiau gyvensi.

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as