laikai ir papročiai

1
Kaip valdžia išlieka valdžioj. V dalis, pabaiga
2
Kaip valdžia išlieka valdžioj. IV dalis
3
Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis
4
Kaip valdžia išlieka valdžioj. II dalis
5
Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis
6
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga
7
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis
8
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. III dalis
9
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. II dalis
10
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis

Kaip valdžia išlieka valdžioj. V dalis, pabaiga

Vienintelė globalistams likusi galimybė išsilaikyti, kaip pasaulinė jėga, žaidėjas ir progreso stūmikas pirmyn, yra klimato isterija. Ir jų auditorija irgi, logiška, moksleiviai, kuriuos švietimas lipdo, kaip nori ir techninio mąstymo knyginiai, „aukšto išsilavinimo“ žmonės – tie, kurie tik savo galvoje gyvena, būties nejaučia, todėl kupini baimių, depresyvūs ir mokslu – jų religija – remiantis, lengvai įtakojami.

Kad ekologija XXa. antroj pusėj pakeitė komunistinius idealus, kai komunistų partijos buvo naikinamos- šviesaus rytojaus buvo nuspręsta nebe žadėti, pokariniame pasaulyje buvo pastebimas ir taip per aukštas optimizmo laipsnis liaudyje, skatinantis ją daugintis ir žydėti – pasakoti turbūt nereikia. Olandijoje, pvz, ekologinė partija vadinasi Žalia kairė, nes tai – pervadinta komunistų partija… O dabar Olandijoje net ir Makdonaldas savo emblemą patyliukais iš raudonos į žalią pakeitė, gal ir prie veganinių hamburgerių pereis… Tada ir pradėta žmones, gyvenimo dzžiaugsmui nuslopinti, gąsdinti ekologine katastrofa – dabar visi nuo to pervargę ir nebe reaguoja, kaip reikėtų, todėl dabar dėl klimato į kelnes triedžiama.

Kad vaikai labiau myli gyvuliukus, nei žmones, tai nieko keisto – pažiūrėkite į multikus, dabar pro visus kanalus nuo kūdikystės jiems į sąmonę pilamus, kokia ten košė iš dainuojančių medūzų, kalbančių automobilių, pusiau žvėrių, pusiau žmonių, ir kaip dažnai ten kokie grybai ar uogos susivienija, kad nubaustų žmones, kurie yra blogieji… Disnejus padėjo gerus pagrindus, nes jis buvo tvarkingų fašistinių pažiūrų. Iš viso, fašistinėj Vokietijoje ekologija  buvo aukščiausiam lygyje – bandymai ant žmonių buvo normalu, o bandymai ant gyvūnų, jei vyko, tai buvo slapti, nes juos draudė įstatymas… Pirmas vaikiškas žaislas, vaizduojantis gyvūną, masiškai imtas gaminti fabrikiniu būdu buvo meškinas Tedis Vokietijoje XXa. pradžioje… Kokaino naudojimą, tiesa, fašistai buvo uždraudę, bet šokoladą su amfitaminais namų šeimininkės labai mėgo iki pat karo pradžios.

Pasaulinį Gamtos fondą įkūrė anglų aristokratai, prieš tai Afrikoje iššaudę liūtus ir dramblius, pirmininku paskyrė olandų princą Bernardą, šaudžiusį viską, kas tik gamtoje judėjo, kita – laisva – ranka šampano bokalą laikant ir iš jo girsnojant.. Kol tokia nešlovinga ekologijos pradžia buvo žinoma, niekas jos rimtai nepriėmė. Tačiau dabar ji nueina į praeitį, istorija ne veltui yra paskelbta neaktualia, ir apšviestoji Vakarų pasaulio dalis reaguoja į ekologinę problematiką vis jautriau. Kuo patys labiau nuo gamtos tolsta, tuo labiau pritaria iniciatyvai laikyti gamtą muziejuose ir kad prie jos niekas net nedrįstų liestis… Ir iš viso, žmonės patapo kalti ir už resursų išnaudojimą, ir už teršalus, ir už gyvūnų rūšių išnykimą – kai kolonistai, kapitalistai ir imperialistai susikrovė iš to pasakiškus kapitalus, kai korporacinė industrija atsakinga už 90% visos žalos, žmonės nuolankiai prisiima kaltę, pasižada nesidušinti taip dažnai, nekvėpuoti giliai, nieko nevalgyti, ant kelmelio sėdėti nejudėti ir tuoj savanoriškai numirs, atsigulę.

Žmonių, kaip žinia, per daug prisiveisę, robotai tarnaus pigiau ir efektyviau, taip kad mirkit, kaip ir sumanyta, ilgai nelaukit ir nedvejokit. Atlaisvinkit pasaulį tiems, kurie ir taip realiai yra jo šeimininkai… Kad procesą paspartinti, sugalvoti gražūs klimato planai ir susitarimai investuoti milijardus, kurie turėtų per 50 metų numušti klimato šilimą vienu laipsniu ar kažkaip panašiai – žodžiu, rezultato siekiama niekinio, o finansiškai išrengti susiruošta visą Vakarų pasaulio vidurinę klasę, priverčiant ją iš savų lėšų visokias šilumines pompas įsigyti, dujų atsisakant, elektrinius visokius vėjus finansuoti, kad Shell, pvz, smagiau būtų pereiti į naują biznio profilį ir iš didžiausios dujų ir naftos kompanijos tapti didžiausia elektros tiekėja. Už perėjimą į klimatui „geresnį“ režimą sumokės žmonės iš ideologinių paskatų, girdi, šitaip išsivaduosim ir teršėjus subankrutinsim, o tie teršėjai kaip valdė jus, taip ir valdys.

Už klimatą maršus žygiuojančius moksleivius reiktų suregistruoti ir, nuo to momento, kai jie ims bent kiek uždirbti, viską paimti mokesčiams už klimato reformas, kurios jiems taip prie širdies. Nes kol kas triukšmauti bepiga, kai dar nei cento gyvenime neuždirbta ir sąntaupų sąvoka kaip po tokia visiškai svetima… Ir mokslininkų genealumu abejojantys tėvai ir seneliai šito jaunimėlio akyse yra kvaili ir atsilikę, kai jie patys, net į mokykla neeidami, prie progreso, naujausių mokslo pasiekimų prisiglaudę, jaučiasi neklystančiais ir pačiais pažangiausiais. Ir jų nepakantumas kitaip galvojantiems daro garbę net visko mačiusiai kovos už mokslo pažangą tradicijai…

Ir kad jie atminties neturi, tai labai naudinga. Nes vyresnė karta atsimena, kaip buvo išrasta ir masiškai diegiama plasmasė ir visokios sintetikos. Nereikės, girdi, daugiau nei miškų kirsti, nei linų auginti, nei stiklo, nei keramikos, nei kokių kitų natūralių medžiagų eikvoti, plastikas bus mūsų viskas – buteliai ir krepšeliai, sportbačiai ir lietpalčiai, puodeliai ir šakutės… Ir visa tai dabar pūduriuoja vandenynuose, nešiojama vėjo po dykumas, guli miškuose ir dirvonuose, apie pakeles nekalbant.Ir dabar jau biznis yra plasmasę kaip tik uždrausti. Tik kalba neina apie tuos, kurie ją išrado, propagavo, diegė – kur tie neklystantys proto bokštai, kas to progreso moksliniai autoriai? – parodomajį teismą tokiems reiktų surengti, kad kiti pagalvotų, prieš naujus išradimus reklamuodami!

Ir iš viso, kad pagalvotų, prieš savo mokslinį smalsumą tenkindami ir išradinėdami, ką nereikia ir kuo paskui nežinia, kaip atsikratyti. Atominę bombą irgi išrado, nes buvo įdomu, ar toksai dalykas galimas, o paskui, kai išradimas pirmiau panaudojamas blogam, nei kada nors gal bus panaudotas kažkam geram, tada rašomi atviri laiškai, einama demonstracijose, viešai smerkiama – kai jau nieko padaryti negalima ir šaukštai po pietų… Ne, dabar mus išgelbės dirbtinis intelektas, automatinės valdymo programos, genetikos manipuliavimas, supratimas, kaip sudaryta visata… Viskas, kas gali daugiau, greičiau ar efektyviau, nei žmonės – o gal to visai nereikia, kas žmogaus mastelį ir galimybes pralenkia? Nes paskui, kai reiks sukišti atgal tuos iš butelių paleistus džinus, tai kas tai padarys? – Būtent transhumanizmas ir yra tikroji žmonijos žūtis, tik „proto bokštai“ apie tai nesusimąsto, o tie, kurie šitai stumia ir propaguoja, daro tai gerai žinodami, kad žmones į susinaikinimą vairuoja.. Ir dar pakeliui pirmiausia gerai iš to prasigyvens.

Ir visai jiems – žurnalistams visokiems, politologams, universitetiniams prognozininkams ir didiesiems teoretikams – neateina į galva, kad visa ta propaganda – jų darbas – yra tam, kad valdžia išsilaikytų valdžioje. Kad jie yra užauginti, suformuoti – apšviesti – tam, kad kreiptų likusias mases šešėlyje esančiai valdžiai reikalinga linkme, praneštų, ką jiems galvoti, tiek šiandien, tiek rytoj… O jie tiek įsijautė, tiek įtikėjo į save ir savo mokslinio progreso galias, kad pamiršo, jog jie – tik vergų prižiūrėtojai, o vergvaldžiais yra kiti: Amerikoje jie iki šiol nesuprato, kad Trampas galėjo būti paimtas ir išrinktas, jų nuomonę ir įtaką apeinant… O žmonėms jie nusibodo, valdžia, žinoma, irgi nusibodo, o jie kaip tik ir buvo matoma demokratinė valdžia. Ir juos numetė… Dalinai ir dėl to, jog šešėlinei valdžiai jų, kaip ir narkotikų mafijozų, nebe reikia. Kaip tarpinės grandies nebe reikia… Bendras lygis nusmukdytas iki tiek, jog užtenka gandų ir feikinių naujienų, o mokslu banda netiki iš sveiko įtarumo, tai viso to „švietimo“ irgi jau vis mažiau reikia.

Štai, net ir tokias genealias teorijas, kaip Medičio, laikas pakoreguoja – supaprastina. Jau vien dėl to reiktų suabejoti, ar rytdiena tikrai bus progresyvesnė už šiandieną… O ir valdžia išlieka vis ta pati ir ta pati…

Kaip valdžia išlieka valdžioj. IV dalis

Narkotikų biznis jau kada tapęs neoficialiu, bet pagrindiniu pajamų šaltiniu partijoms, judėjimams, diktatoriams ir vyriausybių perversmams visam pasaulyje finansuoti… Reikia nepamiršti, jog žmogus, bet kokiu būdu dalyvaujantis nelegaliame procese ar naudojime, yra lengvai valdomas ir šantažuojamas. Pokaryje, pvz, narkotinius eksperimentus su didelėm grupėm jaunų žmonių (be jų žinios ir sutikimo) darė amerikiecių slaptosios tarnybos, LSD buvo dalinama universitetų miesteliuose, populiarūs muzikantai, pradedant Elviu Presliu, lengvai „pasodinti ant adatos“, kad rodytų pavyzdį ir milijonai taptų narkotikų vartotojais jam iš paskos… Atseit, taip yra maištaujama prieš valstybę ir įstatymų tvarką, karinę prievolę ir kapitalistines vertybes, o realybėje tas maištas ne tik valstybės ir struktūrų organizuotas ir kontroliuojamas, bet ir neša joms pelną…

Bet Amerika masiškai kokainą naudojančia šalim jau Zigmundo Froido buvo padaryta – pagal jį kokainas nepaprastai lytinę potenciją didina!- Įdomu, jog realybėje šitas ponas nebuvo nei daktaru, nei mokslininku, nei profesorium net (šį titulą jam Austrijoje nupirko iš valdžios viena turtinga baronienė), bet jis buvo hipnotizuotojas (mokęsis to meno pas Šarko Paryžiuje), naudojantis kokainą ir pats neribotais kiekiais, Bnai Brit brolis masonas, aristokratijos, per jo teorijas mases vis geriau įvaldančios, draugelis. Taip pat, kaip ir Enšteinas (įdomu, ko jo teorijos vertos?)…

Kaip narkotikai tokiais kiekiais pasaulyje randasi, jei mafijos nekuruoja valdžia, slaptos tarnybos, armija?

Svarbiausia, jog ir narkotikai, ir jų mafija yra labai efektyvus įrankis kontroliuoti žmonių mases, valstybes, ištisus kontinentus, kaip, pvz Lotynų Ameriką. Filosofą ir visuomeninį veikėją Lyndoną Larušą dar Reigano laikais buvo nuteisę ir į kalėjimą JAV pasodinę už visą šitą reikalą demaskuojančią knygą „Dope Incorporated“. Minties laisvės šalyje jam davė 15 metų (išėjo, atsėdėjęs penkis)! Apie Afganistane išvaduotojų, demokratiją atnešusių, perimtus aguonų laukus, gamybą ir transportą, nežino tik tingūs, ar apie Kosovo autonomijos sukūrimą kaip amerikonam reikalingą bazę viso ko nelegalaus pervežime negirdėjo tik naivūs…Al Qaida, ISIS dar ten kas, slaptų tarnybų finansuoti įkūrimai, o paskui, atseit, iš po kontrolės išejo… Kaip tik kokią vieną išnaikina, tai sekanti išlenda, nes kitaip gi ką veikti, prieš ką karus kariauti, kaip pasaulį baimėje laikyti, ištisus regionus terorizuoti?

Nors, pats baisumas, kaip visada, ten, apie ką žinome mažiausiai – Lotynų Amerikos šalių mafijos karteliai, šeimos, gaujos, apginkluotos nuo visokių vietinių pilietinių karų ir diktatūrų laikų, naudojančios vaikus kareivius, ritualinį žudymą, kaip pašventimą į narius, beprasmes žudynes, kaip vietinių gyventojų terorą, laikymą paklusniais ir baimėje… Jos tapę dešimtūkstantinėm sugyvulėjusių bandom, paplitusiom savo nariais po visą pasaulį iš kokios nors Nikaragvos ar Salvadoro… Dar net Trampui prezidentu nebuvus, apie 20 tūkstančių Salvadoro gaujos MS13 narių, Amerika, atėmus pasus, deportavo atgal į Pietų Ameriką, ale taigi vėl atgal sulindo (rašoma net, jog gaujos centras yra Los Angeles), ne veltui teigiama, kad realios sienos reikia, kad tik ji gelbės… D.Trumpas vienoj savo kalbų yra pasakęs, jog ta Salvadoro gauja amerikiečiams yra pavojingesnė, nei AlQaidos teroristai…

Žinoma, gaujos, mafija išsibujojo, bet kad jas skelbia likviduotinomis ir kažkokiu būdu netikėtai, žiūrėk, ir likviduos, ko per dešimtmečius nesugebėjo, irgi yra mūsų laikmečio, digitalizavimo atneštų pokyčių ženklas. Tarpinės tradicinės mafijinės struktūros – tarp narkotikų, ir jų pardavimo rezultate gaunamo pelno – tampa neefektyvios ir nereikalingos. Paprasti žmonės yra vis labiau sekami, filmuojami ir kontroliuojami – Londone, pvz, eilinis žmogus eilinę dieną pakliūva į vaizdo kamerą (su veido atpažinimu) vidutiniškai 300-400 kartų. Plius jo mokėjimo kortele duomenys ir išmanus telefonas – toks mafijozas visiškai net nebe mafijozas… Masėms šešėlio nelieka net galimybės. Vadinasi, nelieka visai ir savarankiškos valios, nepriklausomo balso, bent kokio neįtakoto galėjimo nuveikti bent ką nors… O štai valstybinės struktūros jau nesikuklina visai, kariuomenė, slaptos tarnybos, privačios firmų apsaugos armijos, jos jau operuoja tamsesniame, gilesniame šešėlyje, nei tradicines kriminalinės šešėlinės struktūros, o klausimus apie tai pateikti oficialiame lygyje vis mažiau įmanoma, nors, dauguma tos veilos – už mokesčių mokėtojų pinigus – štai kaip tikrasis biznis daromas!

Tik Trečiame pasaulyje, kur video kameros dar nekabo ant kas antros palmės, kreditinių kortelių neturima, o išmanūs telefonai nelabai padeda, nes oficialios gyventojų registracijos dokumentai prapuola per kiekvieną perversmą ar katastrofą, ten kol kas kaip tik mafijinės struktūros ir kokių nors psichiškai nesveikų galvažudžių suformuotos armijos yra, ir išlieka efektyviausia priemone kontroliuoti gyventojus ir teritorijas, palaikyti ten norimą tvarką. Ir laikas nuo laiko valstybės ir ištisi regionai, ne tik buvę civilizuoti, bet iš seno turėję aukštą kultūrą, yra iki visiško akmens amžiaus lygio nugramzdinami – išliekančioms vis dar civilizuotoms teritorijoms patarimas: melskitės už taiką, nes su sekančiu karu ateis ir jūsų eilė… Štai, pvz, jau Venesueloje susiginčijo, kas narkotikų pramonę kontroliuos ir ginčo taip dar kol kas ir neišsprendžia. Kokiu keliu visa tai toliau pasuks, riboto konflikto ar neribojamo karo, aišku viena: narkotikų biznis išliks, o visa kita, Venesuelos valstybe pradedant, nugrims į chaosą ir, gali būti, kad negrįžtamai.

O tiems, kas Vakarų pasaulyje kanapių legalizavimo tendencija kaip laisvės grįžimu džiaugiasi, primenu, jog laisvės nei augintojams, nei naudotojiems jos neatneš: gamintojai bus tik stambios korporacijos (smulkių gamintojų dėl kokybės ir saugumo priežaščių neprileis), o naudotojai priklauso nuo to, ką jie naudoja, tai kur čia laisvė? Arba po alternatyves realybes klaidžios, arba sienom lips, negavę…

2008 metų finansinės krizės pasaulyje pasekoje – tokios krizės irgi yra karas, tarp keleto pusių ir projektų, žinoma, bet susiveda į tai, jog realios, materialinės ekonomikos bankininkai kovoja prieš skaitmeninius, galybes nulių kompiuterių ekranuose piešiančius, niekuo nepadengtus, nepateisintus, tiesiog, tiek, kiek ir kada jiems norisi… Lyndonas Larušas gyveno ilgą gyvenimą ir dar spėjo pasaulį perspėti tada, kai šita virtuali ekonomika dar tik užgimė, kad su virtualiais finansiniais burbulais neprasidėti, ne tik pasauliui bus nuo jų blogiau, bet ir patys nukentėsit… Bet kas tau atsisakys progreso teikiamų naujų galimybių – dėl jų juk tik ir gyvename!… Taigi, 2015 metais buvo priimtas vadinamas Bazelio 3 aktas, kuris turėjo įsigalioti šymet kovo gale. Jis įsako bankams turėti žymiai didesnį procentą auksu savo ištekliuose, auksas iš trečios rūšies aktyvo (už kurį tebuvo mokama pusė jo vertės) tampa pirmos rūšies ir prilyginamas pinigams, o US treasury bonds – amerikonų valstybines obligacijas – kuriomis remiasi doleris tarptautinėje arenoje, nuvertina vos ne per pusę… Dabar finansiškai įtakingomis bus ne tik šalys, kurios pačios turi teisę spausdinti pinigus, bet ir šalys su didžiulėm aukso atsargom, pvz, Rusija… Ką tai padarys su ekonomika, sunku prognozuoti, bet kad tai – pasaulinė revoliucija ir Beton Woods susitarimų sistemos pabaiga, tai aišku?

Kai aktas buvo priimtas (Ciuricho gnomų), Amerikoje valdžia buvo demokratų rankose, Obama progresą stūmė septynmyliais žingsniais, todėl ši realios ekonomikos bankų akcija buvo nukreipta prieš juos. Bet dabar ten valdžia pasikeitus – gal tai net yra sekantis realios ekonomikos laimėjimas, D. Trampas aiškiai veikia kaip jos atstovas – ir aktas jau kaip ir ne konkrečiai prieš amerikonus, daugiau prieš globalistus transhumanistus, nuo kurių pasaulis gelbstisi, kaip galėdamas… To įrodymas – Bazelio 3 akto įgyvendinimas atidėtas ir paskleistas keletui metų (2022-2027) ir bus ne revoliucinis smūgis, o palaipsninis perėjimas. Taip pat tai rodytų, jog demokratai Amerikoje neplanuojama, kad greit į valdžią grįš.

Kinija turi abejas ekonomikas, jai bus gerai bet kuriuo atveju. JAV gelbstisi iš visų jėgų, bandydama realią industriją susigrąžinti į savo teritoriją, visokių klimatų susitarimų atsisakydama ir nesileisdama, kad globalistai ten jiems savo valią primestų. Britanija veržiasi lauk iš skęstančio laivo, Europos sąjunga vadinamo, globalistų lizdas lieka Briuselyje, ir jei ir ten juos prispaus, tai bijau, kad tokios šalys, kaip Lietuva ar Ukraina liks paskutine jų išgelba…Neįgudusiai akiai atrodo, jog konkuruoja dvi valdžios, konsevatyvi ir progresyvi, nors taip nėra. Reali valdžia šešėlyje yra konservatyvi, o matoma – demokratinė, progresu ir globalizmu užsiimanti – ji praturtėjo, žinoma, valstybės vardu mokesčius rinkdama, bet realia valdžia niekada nebuvo.

Todėl ji dabar bando už žmonių kabintis, girdi, mus išrinkot, mes jūsų vis šviesesnę rytdieną reguliuojam, tai ginkit mus, palaikykit. Ir palaikančių, „švietimu“ iš tikro patikėjusių yra, priveista pakankamai.

(Bus daugiau)

 

 

Kaip valdžia išlieka valdžioj. III dalis

Po Antro Pasaulinio karo amerikonai švietikai grįžo į pasipriešinti energijos nebe turinčią Europą pilna jėga – dar Stalinas tik Rusijoj kažkiek laikėsi, Tito – Jugoslavijoje, De Golis – Prancūzijoje į valdžią grįžęs, irgi bande nuo jų vaduotis, savo valstybės auksą iš JAV atgal išsireikalauti – tada jam amerikonai 68 -ųjų studentų revoliuciją Paryžiuje ir užsuko, atsakydami… Ir kaip visada, velniams viskas sekasi: tiek De Golio nebe liko, tiek trejetukininkai suvisam į valdžią atėjo. Prancūzija išsivystė į biurokratiškiausią valstybę Europoje, valstybiniu tarnautoju būti tenai – geriausias biznis, masonija apėmus vidurinę klasę, ne tik tarnautojus – masoninė demokratija kažkokia, kur brolis broliui ranką plauna likusios liaudies sąskaita – teismai, valstybė ir visi likę bent kažkiek reikšmingi postai – viskas sprendžiama ložėje ir įsijautus, kad esama geresnės rūšies, ir po jais esantys asilai jokių šansų neturi.

Iliuminato Žako Atali knygas kaip kelią nurodančią filosofiją skaitom jau dešimtmečius, tik pranašystės kažkaip ėmė vis mažiau pildytis, geltonos liemenės, būriais susimetę, ėmė jiems langus daužyti, o masonai su Makaronu priešaky yra  tiek nuo realybės atitrūkę ir savo kurtų iliuzijų pasaulyje užstrigę, kad neatpažįsta, kad čia jiems iš aukštesnio lygmens signalai ochloso rankom ateina… Įsijautę vargšeliai pamiršo, kad oficialiai valdžiai visada yra neoficiali valdžia, būk tu masonu kokiu nori, aukščiau bambos vis tiek neiššoksi. Šešėlis pilnas seniai nematomų ir todėl, rodosi, neegzistuojančių struktūrų – ne tik bankai, bet ir aristokratija, nekilnojamo turto, žemės, industrijos savininkų familijos, realybėje ne tik niekur nedingę, bet ir stipresni, nei bet kada. Panašu net, kad matomą valdžią su jos idealogija, progreso religija ir globalizmo propaganda, jie jau stumia į šalį kaip atitarnavusią ir nebe reikalingą. Trečiasis – visuotinio bukumo – principas tiek įdiegtas, jog  antrąjį – demokratiją dėl akių, renkamą valdžią galima jau nebesistengti palaikyti… Ir slėptis jau irgi nelabai reikia, tuoj ir pirmojo principo nebe reikės.

Jei Anglijoje žinom esant griežtą klasinę visuomenę, nesikeitusią nuo kokio XVIIa. – nuo kasikų, morkų sodintojų ir visų lygybės skelbėjų revoliucinio judėjimo išnaikinimo, – žinome, jog tenai kilmė ir pinigai nulemia, ar esi tarp realiai pasaulį valdančių: jei turi tik viena ar kita, tai turi tik galimybę… O kas nekilmingas ir neturtingas, tai jokių galimybių jam ir nėra.

Bet giliai demokratinė Prancūzija (čia vėl O. Nasobinas įdomiai pasakoja), jokios vidutinės klasės ten realiai nėra, irgi. Šalis dalinasi į dvi grupes: elegantes – tie, kurie gyvena nematomi ir vargo nežino, ir troubles – probleminius, nežinančius nieko kita, tik nesibaigiančius rūpesčius, mokesčius, sąskaitas, skolas, procentus, ir neturintys jokios realios galimybės savo situaciją realiai pagerinti… Ir tie probleminiai problemomis yra užmėtyti specialiai, sistematiškai ir intensyviai, jų gyvenimas yra kova, ir jie neturi laisvos akimirkos pamastyti, net jei ir atsitiktinai kokia mintis jiems į galvą užklystų. Tai jiems yra kuriamas dabartinis masinis bukinantis kinas, idijotiškos tv programos, radio laidos su debiliškais vedančiaisiais, 90% internetą sudarančio mėšlo, begalinės iki blogumo kartojamos reklamos, amžinas nepastovumas, nesibaigiantis nerimas… Jie ramybės net ir nebe siekia, jie jau tiek iškankinti dresiruojant, kad jei nurodymų neirdi kurį laiką, kas gerai, ar kas – blogai ir kad reikia tuoj pat pulti kažką pirkti, nežino paskutinių perversmų ar katastrofų naujienų, tai juos tuoj pat ima kratyti, kaip kvaišalų dozės negavus… Jie turi skubėti, naudoti išmanius telefonus nuo vaikystės, chemiją visokią, būti tolerantiškais kam tik nesugalvota, keisti lytis… Tai jie turi pergyventi dėl gamtos, klimato, karų, katastrofų kur nors Afrikoje. Turi jaustis už viską atsakingi, kad nepastebėtų, jog nuo jų iš tikro visiškai niekas nepriklauso.

Turi jaustis kalti, mokėti už tai mokesčius, baudas, kentėti bausmes, nekęsti savęs kaip žmonių. Ant jų galvų pastoviai lija visokios ideologijos ir propagandos… Viršūnėje, pas elegantiškus, viso to nėra. Tenai vertybės tradicinės, vaikai auga apsaugoti maksimaliai nuo pasaulio purvo, šeimos kaip iš seno, vyrauja kompetencija, profesionalizmas, gydoma homeopatija, ekonominių interesų susikirtimai išsprendžiami tarpusavio susitarimu… Vyrauja klasikinis grožio idealas, estetika, mados ten nesikeičia ir modernizmas neprasiskvesbęs – perlų vėriniai ir raudonmedžio sekreterai perduodami iš kartos į kartą, taip pat laikrodžiai ant grandinėlės ir rols roisai… Nežinau, ar pastebit, bet jau net ir romanų apie šitokius žmones nerašoma, ir filmų nerodoma – girdi, jei konflikto nėra, tai nuobodu, niekas nežiūrės… Konfliktai, karai, apgavystės, išdavystės, psichologinės problemos, nuprotėjimai – štai jums nenuobodus dvasinis maistas kasdienai. Gaunat, ko norit ir jums suformuota, ko norėti.

Žinantiems įdomu buvo skaityti „Da Vinčio kode“ apie Maltos riterius, kaip apie „geruosius“ ir Opus Dei organizaciją, kaip apie bloguosius. Nes realybėje maltiečiai supuvę iki pašaknų ir korumpuoti jau šimtmečiai iš eilės (pagrinde jie kontroliuoja senųjų meistrų meno ekspertizę, kainas ir paskirstymą pasaulyje), o Opus Dei palyginus dar gana sveika ir ryžtinga organizacija. Jos nariai gyvena pasaulyje, bet pagal dvasinio gyvenimo pirmumo principą, tarnauja dievo reikalui žemėje – dalis žmonijos, kaip žinia, tiki šio reikalo „gerumu“. Tai, pasirodo, O. Nasobinui pasakojo žmogus iš tos organizacijos, kad po  tokios Opus Dei „reklamos“ Dano Brauno knygoje, organizacija gavo daugybę laiškų iš viso pasaulio nuo žmonių, prašančių priimti juos į narius ir suteikti galimybę daryti blogį nebaudžiamiems, kaip knygos ir buvę aprašyta – nežinia net, ar juoktis, ar verkti…

O tuos, kurie mano, jog masonybė jiems duos greitą kelialapį į karjerą ir kitokią gerovę, O.Nasobinas perspėja: jei masonams kažkokio žmogaus reikia, tai jis pakviečiamas, priimamas šiltai, jam sudaromos sąlygos ir pan. O kai į masonus spraudžiasi koks nors karjeristas ar prakusti jų pagalba susiruošęs, tai jam kuriamos dirbtinos kliūtys, sunkūs išbandymai, iš jo reikalaujama įrodymų, jis turi rizikuoti, jam tai kainuoja pinigus… Ir gali iš viso, blogai baigtis. Nes masonų ložės tam ir kurtos, kad atskirti bloguosius iš esmės nuo sutinkančių būti blogais, kad prakusti pasaulyje – priėjimas prie lovio garantuojamas tik iš tikro blogiems. O jei priimti į masonus visus norinčius, tai visas reikalas netenka prasmės.

Pasaulis nestovi vietoje, išnykimo į šešėlį, slaptumo dviveidišką naudą jau kada kada atrado ir verslas. Pvz, sausas įstatymas JAV XXa. pradžioje pasirodė pelningas ir naudingas įvairiom prasmėm. Tiesiogine – atnešė didžiulius pelnus, suformavo šešėlinius kapitalus, taip pat sukūrė mafijines struktūras – tinklus, kurias buvo toliau galima naudoti kam tik panorėjus… Legalizavus alkoholį, į šešėlį buvo pervestas narkotikų biznis – mes neįsivaizduojame pasaulio, kur narkotikai nebūtų draudžiami įstatymu. Kai dar visai neseniai tai buvo kiekvieno asmeninis reikalas, naudoti ar nenaudoti, ir asmeninė atsakomybė savo sveikata, gerbūviu, gyvenimu – vieni nuo to mirė griovy (bet gal jie ir taip būtų mirę griovy), kiti gyveno šimtą metų, tapo garsūs savo kūryba, pripažinti netgi genijais… Tik biografijose privengiama parašyti, kurio svaigalo kvaitulyje eilės ar kiti menai sukurti. Kai tai vyko masiškai. Opiumo poetai, absinto tapytojai – kūrėjų generacijų vardai… O paprastas žmogus pirko migdomus vaistus opiumo pagrindu ar sirupą nuo kosulio su heroinu sudėtyje. Ir koka kola dar buvo su koka. T.y. raudonas vynas su kokainu…

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. II dalis

Taigi, sekantis Kozimo Mediči suformuluotas principas teigė, jog demokratiją nemačiom turi pakeisti olchokratija. T.y. balso teisę turi gauti visi: jei balsuoja tik vyrai, tai vis tiek, tada ir jauni, ir biedni, tiek vietiniai, tiek svieto perėjūnai, tiek šeimos sukurti nesivarginamtys, teisti,, kam ne visi galvoj ir t.t. Arba, jei pagal vietą, tai teisės turi būti vienodos visų, ir studijavusių, ir beraščių, ir namus, šeimas turinčių, ir prie bažnyčios durų ubagaujančių… Nes neturtingą, narkomaną kokį nors alkoholistą, jauną nepatyrusį ar klajoklį, kuris šiandien čia, o ryt jau kitur – jų balsą nupirkti ar jų nuomonė įtakoti, palenkti sau yra žymiai lengviau. Pakanka butelio alaus ar skalbimo miltelių pako, ir prigimtinę teisę atbėgs atiduoti ir dar prašys, kad paimtų… Šitie du principai ir padėjo Medičiams grįžti į valdančius Florenciją neoficialiai, o trečiajį principą suformulavo vėliau, kai patirtis parodė, jog teorijai dar kažko trūksta.

Apie bankininkus Medičius istorikai pasakoja ką nori, tik ne kad jie buvo bankininkai – giria juos iš visų pusių nepailstamai, už jų mecenatavimą, visokių menų skatinimą, miesto išpuošimą pastatais, skulptūrom, už neo- platonikų akademijos įsteigimą ir finansavimą – kaip tik tada ir buvo išversti iki tol nežinomo Platono rankraščiai, populiarinama jo filosofija… Akademijai vadovavo toks „renesanso žmogus“ kaip tada mada buvo, visų galų meistras, Marcelio Fičino, be kita ko, iš senų išlikusių taro kortų kaladžių kortų sukūręs naują visumą – prikėlęs tarot kortas naujam gyvenimui – tai, kas dabar vadinama Marselio tarot kortų kalade. Ir ji taip pat buvo teorijos apie slaptą valdžią dalimi, simbolių kalba perduodant visą filosofinį pagrindą neofitui… Taigi, trečiasis principas, galima sakyti, atėjęs iš Medičių įkurtos akademijos, teigė, jog žmonių masės – ochloso minios – turi būti kuo žemesnio išsivystymo lygio, kaip galima labiau tamsūs, nežinantys ir kvaili…

Jei žmonės tais laikais tokie ir būtų buvę – istorikai mums tai tvirtina, žinoma, girdi, publika buvus neraštinga, pilna prietarų, ir jokių žinių apie nieką neturinti – tai nebūtų reikėję kelti tokio klausimo, tiesiog, palik kaip yra, ir bus tau gerai, valdysi per amžius… Tikrumoje, matomai, teko gudrauti, kad nuleisti žmonių lygį į norimą gylį, sudurninti visus, atseit, jūsų žinios, tradicijos, patirtis, viskas girdi nieko neverta, reikėjo žmones įtikinti, kad jie neišmanėliai. O kad žmogui įgimtas žingeidumas apgaulės nerastų ir nesuprastų, buvo kaip tik imta visus masiškai šviesti, tam buvo sugalvotas naujas, Niutoninis mokslas, viskas, kas buvo iki tol, tapo tamsiais amžiais, prietarais ir neišmanymu – sumanyta žmones paversti manipuliuojama banda, o tie, kas žinojo, ką daro – bankininkai, kaip Medičiai – tie jau save pozicionuoja kaip ir tos bandos piemenimis – tą rolę oficialiai sau prisikyrė ir valstybė, kai tokia visuomenės forma susiformavo, ir religija, nesvarbu, kurios konfesijos, ir dar vėliau, partijos – socialistai, komunistai, progresyvistai, globalistai – jie visi išskirtiniai, žinantys, kaip ir kas turi būti, ir tamsias mases mokinantys, šviečiantys, verčiantys per jėgą, jeigu prisireikia ar rezultatai nevyksta taip greit ar  ne tokie, kokie reikalingi… Įdomu, jog šitie oficialieji piemenys nuduoda, kad jie tikrieji piemenys ir yra, tiki savo galia ar įtaka… Arba gal iš naivumo ir realaus gyvenimo nepažinimo mano, jog čia jie patys iš savęs tokie išmintingi, patys spalvotas revoliucijas ar klimatinius mokinių maršus sugalvoję… Ir bankininkai čia ne prie ko.

Bet kuriuo atveju, piemenys, kaip ir priklauso, bandą gano, kerpa, veisia, skerdžia, suvalgo, iš jos gyvena… O svarbiausia, naikina bet kokius savarankiškumo pasireiškimus.. Religija buvo sugalvojus dar geriau – taip, mes tik vietininkai dievo žemėje, bet vis tiek, valia iš dievo, kuris nematomas, ir jums nežinomas, bet visagalis ir jo – t.y. mūsų – privalot klausyti… Žodžiu, darysit, kas bažnyčiai gerai ar reikalinga. Todėl valstybė, kaip savarankiška bandos kirpimo struktūra, religijos atsisakė. Į religijos vietą jie pastatė mokslą ir progresą – atėjo Švietimo epocha, Prancūzų revoliucija, visuotinis privalomas mokyklos lankymas (vietoj bažnyčios ir mišių – pamokos), visi privalėjo išmokti rašyti ir skaityti, kaip Tėve Mūsų, ir persiimti reikiamu Niutoninio mokslo modeliu iš pat mažens, – katekizacija – matyti pasaulį tik taip ir niekaip kitaip.

Kad švietimas ir iliuminavimas yra tos pačios reikšmės žodžiai, ar pastebėjot?

Europoje Iliuminatai ėmė šviesti, nuo Prancūzijos pradėję, į kur Medičiai su savo teorija ir išsiplėtė, kai Florencijoje nebe išsiteko – vieną giminės dukrų už prancūzų karaliaus ištekino,- Florencijos herbe fleur de Lis, Prancūsijos herbe jų jau trys ir jos vad. lelijomis… Į legalią, teisėtą valdžią įsitrinta, kad ją diskredituoti, matomai, o tada jau buvo galima ir visai su karaliavimu baigti – nukirsti galvas – ir renkamą valdžią – respubliką – pradėti… Ir rinkti tada jau, žinoma, kas reikalinga… Nes, matomai, kas mums dabar kaip karalių institutas istorikų aprašyta, buvo iš seno ilgai gyvenantis protėvis, nelabai su materiale realybe susijęs, daugiau dvasinis, šventas, todėl labai sveikas ir ilgaamžis – saint ir sante yra giminingi žodžiai… Ne veltui kažkada karalius gydydavo rankos uždėjimu kelias specialias dienas per metus, sergantys stengdavosi prisiliesti prie jo mantijos, rūbo kraštelio, jei per kokias procesijas, šventes ar kitus retus viešus pasirodymus, ir tai, matomai, padėdavo pasveikti… Netikri, bankininkų krauju praskiesti karaliai tokių lūkesčių pateisinti jau negalėjo, todėl reikėjo su jais baigti, kol liaudis nesusigaudė, kame reikalas.

Prie švietimo grįžtant: nežinančius žmonės valdyti lengva, bet nežinančius, kad jie nežino – lengviausia! Todėl esame visi dabar tokie išmokslinti, diplomuoti, progresyvūs proto bokštai, tik kaip čia taip yra, kad niekaip mums nepavyksta netgi padorios valdžios išsirinkti, ne tik kad pasaulio pataisyti… O jeigu dvasia ir amžinybės neegzistuoja, tai į ką netiki ateistai?… Ne, mums šviečia didysis švietėjas, Liuciferis, rodantis kelią gyvenimo, pasaulio ir istorijos tamsoje, vienintelį ir labai teisingą. Ir mes progresuojam nesustodami… Savo laiku švietėjai persimetė į Ameriką, Europoje po anglų laimėjimo prieš Napoleoną ir jo kurtą europinę vienybę, žydų tautybei vėl buvo ėmę darytis nesmagu…

Amerikoje masonai išsiskleidė vėl, o kad jiems daugiau niekad nebūtų pavojaus, savo aplinkoje jie ėmė toleranciją, kuri buvo labai progresyvi, diegti, ypač ložė Bnai Brit, kurios įkūrėjų sąraše vien Vokietijos aškenazių pavardės… Ta ložė nuo pat pradžių turi ir seseriją, ne tik yra brolija – Obama, pvz, vienai iš seserų, ji kuravusių nuo pat pradžių, Čikagoje atsiskaitinėjo už savo prezidentavimą – kiek tolerancijos ir kam jam pavyko įdiegti…Tai čia finalas. O prasidėjo tuo, kad prancūzijų demokratija, Atlantą perplaukus, ten revoliuciją prieš britus parėmė, sukūrė ten irgi šviesią, demokratijos kupiną valstybę.

Prie įėjimo į Ameriką ne veltui prancūzų dovanota, Hekatę vaizduojanti, Laisvės statula pastatyta – galva užstojusi saulę pavaizduota, kaip falšyvai laisvei ir priklauso, kad vidury dienos su fakelu šviesti reiktų, natūralia šviesa pasinaudoti nepavyktų – šviesa turi sklisti tokia ir iš ten, kaip švietėjų suplanuota!  Nes, jei bus savaiminė saulė ir natūrali šviesa ir visi viską iš prigimties aiškiai matys, tai kur reiks dėtis švietėjams?

(bus daugiau)

Kaip valdžia išlieka valdžioj. I dalis

Jei žiūrėti pagal oficialią istorijos chronologiją, tai esminis visuomenės sanklodos pasikeitimas įvyksta Renesanse. Nes, vis tik, kas viduramžiais istorikų vadinama, buvo kitokia visuomenė, nei nuo Renesanso laikų turime.. Kita pasaulėžiūra, kitas gyvenimo būdas. Žinoma, rašoma visaip – kaip tik mitų ir legendų permetimas į realią istoriją, tikrai vykusius įvykius, gyvenusius asmenis irgi vyko tada. Bet iš to laiko oficialiai žinom ir laisvus miestus buvus, ir amatininkų gildijas su jų reglamentais, ir gyventi iš procentų už paskolintus pinigus viduramžiais dar buvo mirtina nuodėmė, ir švenčiama buvo per metus daugiau dienų, nei dirbama: turtas nebuvo kaupiamas, nes turtingi į dangų nepaklius – daugiau, nei vieną namą turėti mieste nebuvo galima ir pan. Todėl dažnos buvo kalendorinės ir bendruomeninės šventės, kai viena ar kita gildija savo pelnus išleisdavo viešiems spektakliams, karnavalų eisenų puošnumui, užsakydavo sukurti muziką ar eiles, išstatydavo ilgus padengtus stalus gatvėse, sumokėdavo už alų. Tokiu būdu faktiškai, ką bendruomenė išleisdavo įvairių mokėjimų forma, tas bendruomenei ir grįždavo… Ar miestų merai – burgamistrai, ar valdančios tarybos (kaip Venecijos respublikoje) buvo renkami ir perrenkami, ir, kai Renesanso laikotarpiu valdžiai ėmė nepatikti būti perrenkamai, t.y. kai valdymas iš visuomeninio pavedimo tapo asmeninės gerovės ir šlovės pozicija – išlindo ego, Aš – tai Renesansas ir radosi.

Man patiko menotyrininko ir Renesanso meno specialisto Olego Nasobino pasakojimas apie Florencijos bankininką ir rinktą miesto valdovą Kozimą Medičį. Jis dar vadinamas Senuoju arba Tėvynės tėvu, nes buvo Medičių dinastijos pradininkas, oficialus Florencijos miesto lyderis ir todėl „pirmas tarp lygiųjų“ kaip sakoma… Bet fortūna gali ir nusisukti, kad ir koks turtingas būtum, kai esi oficialiai iškeltas, gali būti ir oficialiai numestas, ir į kalėjimą uždarytas, ir tau gali grėsti ne tik teismas, bet ir mirties bausmė – labai nemalonu, sutikit… Taigi, laukdamas teismo kalėjimo vienutėj, Kozimo mąstė apie savo likimą ir apie tai, ką padarė ne taip. Ne atgailos prasme, žinoma, bet kaip gyventi, kaip jis ir gyveno, bet kad jo nebūtų už tai įmanoma teisti – vėlgi lūžis visuomeninėje sąmonėje: tada dar turtingus buvo galima teisti, lygiai kaip ir neturtingus. O taip gi neturi būti, turtas turi gi suteikti ne tik galimybes ir valdžią, bet ir apsaugą, turtas turi skirti žmones į kategorijas, į geresnius ir blogesnius, kitaip ko tas turtas vertas!

Būtent šis Medičis ir sugalvojo, kaip valdyti visada ir nepriklausomai nuo aplinkybių. Pirmiausia jis suprato, jog oficialiai į valdžią veržtis, stengtis būti išrinktu ir paskui pataikauti masėms, kad tavęs nenuverstų, yra kvaila – laikai pasikeitė, turtas savaime suteikia ir valdžią, ir galimybę įtakoti kitus, ir kvailiu jis daugiau nebus, nebesivaržys dėl valdžios su visokiais driskiais, vis dar manančiais, jog valdžia ir turtas nėra savaime vienas iš kito išplaukiantys dalykai. Esi turtingas, tai esi išrinktas, pažymėtas savaime: pirmas Kozimo Medičio postulatas teigia, jog visa reali valdžia turi būti slapta. Liekant šešėlyje, turto pagalba įtakosi oficialią valdžią ir niekas pas tave neateis nei ataskaitos už tai pareikalauti, nei tavo turtai kam labai užklius. Ir tegu liaudis džiaugiasi demokratija, renka, verčia, reikalauja ar apdainuoja kažką, kas oficialiai bus valdžioje, o reali valdžia per juos valdys, kels kandidatus, kurie jai parankūs, kurie už viską ir atsakys, jei ką… O jei oficiali valdžia nustos savo šeimininkų iš šešėlio klausyti, tai šeimininkai liaudies rankomis juos greit nuvers, ir pakeis vėl paklusniais… Ir tokiu būdu iš šešėlio realiai valdys amžinai, ir bus įstatymais niekaip nepaliečiami ir nepakaltinami – geros idėjos ateina žmogui kalėjimo tyloj ir ramybėj… Įdomu, jog Medičio tada nenuteisė, pabėgti jam padėjo pats kalėjimo viršininkas – teoriją bankininkas tuoj pat išbandė praktikoje, pažadėjo kalėjimo saugotojui, iš tremties sugrįžęs jį padaryti didele valdžia Florencijoje… Ir taip irgi įvyko. Kozimo Medičis grįžo į Florenciją, kur, situacijai pasikeitus, vėl buvo sutiktas išskėstom rankom, gyveno ilgai ir galingai, ir jo giminė irgi, toliau, per šimtmečius buvo nekarūnuoti Florencijos valdovai, nors  jokių oficialių postų jie daugiau neužėmė.

Čia vėl, reiktų prisiminti, jog apie kokią demokratiją bešnekėtume, senovės graikų ar viduramžių miestelėnų, Didžiojo Novgorodo večės ar bendruomeninių teismų po liepa, visada ir visur balso teisę turėjo tik vyrai nuo tam tikro amžiaus, turintys šeimą, namus ir įplaukų šaltinį. Nes tiktai tai yra demokratija: kaip tu gali spręsti bendruomenės ateitį, jei tu nesuinteresuotas ja savo palikuonims, nerizikuoji niekuo asmeniškai? Jei tavo amžius ir padėtis – šeimos galva- neliudija apie tavo išmintį ir gyvenimo patirtį?… Ir tokia demokratija manipuliuoti iš šešėlio nėra lengva – turtai bet kokia kaina, jų siekimas dar nebuvo žmonių užvaldęs taip, kaip tai įvyko vėlesniais amžiais. Žmonės siekė gerai, dorai, teisingai pergyventi gyvenimą, kad nereiktų bijoti mirties, kai ji ateis. Tokia demokratija slaptos valdžios tikslams visai netiko, todėl ji turėjo būti sunaikinta. Ir toliau istorikų surašytoje istorijoje akcentuojama tik, jog seniau viskas buvo daug blogiau, nei dabar: jūs dabar demokratija nepatenkinti? – seniau nebuvo jokios, tik absoliuti valdžia imperatorių, karalių ar kitokių absoliutų rankose… Dabar jaučiatės prispausti ir beteisiai? – Seniau buvo dar blogiau – vergovė, baudžiava, beteisinškumas visiškas… Žodžiu, džiaukitės ir nepypsėkit, gyvenimas gerėja, idealų pasaulį dar tik pastatysime progreso pasekoje…Taip, XVIII a. utopistai kūrė visokių idealių visuomenių aprašus, bet tai buvo utopijos, neįgyvendinamos svajonės, nekreipkit dėmesio…

Kai realybėje, ar ateityje teisybe pagrįstą pasaulį pastatysim, tai dar atviras klausimas. Bet faktas, kad toks pasaulis buvo, egzistavo ir viskas jame buvo tvarkoje, kol nesirado vienetų, kuriems jame ėmė darytis ankšta, ir kurie ėmė kreipti viską sau naudinga kryptim, kol dabar turime neatpažįstamai sukraipytą rezultatą.

Pvz, tai, ką dabar vis vadiname demokratija, garbiman ir laikomės įsikabinę, yra tik tuščias žodis, belikęs pavadinimas, maskuotė, kaip ir užmanyta. Realiai mes jau kada gyvename ne demokratijoje, bet olchokratijoje- minios, liaudies valdyme, kas irgi buvo Kozimo Medičio sumanyta kaip labai parankus dalykas…Žinoma, valdymo formų teorija buvo žinoma iš seno, kur monarchija, respublika ir demokratija buvo „gerosios“ valdymo formos, o tironija, oligarchija ir olchokratija -„blogosios“… Kas paaiškina, kodėl demokratijos pavadinimas ne tik išliko, bet valdančiųjų yra rūpestingai saugomas – kas tau sutiks į olchokratiją pereiti laisvanoriškai, bus gi priešinamasi…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga

Yra seniai žinoma, jog kai tik imama laikytis dietos, kūne įsijungia bado refleksas. kadangi visi valgome prastai, maistinių medžiagų skrandis, maistą virškindamas, neranda, tai jis apetito ir neišjungia – siekia, kad būtų valgoma toliau… O dar kai ir tas valgymas apribojamas dietos, tai iš viso, badą nujausdamas, kūnas ima kaupti riebasus. refleksas labai senas ir primityvus – organizmas, turintis riebalų atsargą, išgyvena… Ir maistingo maisto jau negaunam nuo gimimo,

Motinos pienas, kaip sako pediatrai, su juo ateina ir kas kita:
– Parazitai patenka į vaiko organizmą jau su motinos pienu (prieš pradedant galvoti apie vaiką, būsimiems tėvams patartina apnaikinti kirminus savo organizmuose) – kaip tai bebūtų baisu, piene jau yra kiaušinėlių, lervų ir t.t. Ir kai kūdikiui ima diegti pilvuką – kolikai – tai jau aišku, kad parazitai ėmė daugintis ir ruošia dirvą bakterijoms ir virusams. Tokį sudėtingą organizmą, kaip žmogaus, pribaigia ne kokie ten vienos ląstelės organizmai, mus pribaigia arba parazitai, arba grybeliai, ir tik klausimas, į kurią pusę susinaikinimo programa rašysis, plius vienas bus grybeliniai augliai, o nulis tai bus autoimuniniai susirgimai… Kad miestai yra nesveikatos lopšys ir rizikos faktorius žmonijai, žinota iš seno – valstybė kolonizavo teritoriją miestais, jų statyba ir plėtimu, iš miestų ėjo naujoji religija ir gamtos, žemės žmogaus niekinimas, vadinimas jo primityviu ir tamsiu, nemokšišku… Senasis tikėjimas sakė, jog miestai sudegina žmonių sielas, jog ten gyvenantys yra jau mirę, tik dar nepalaidoti…Labirintai, Babilonai – taip gamtos žmones savo ruožtu vadino miestus ir juose vyraujantį gryną materializmą…
Pagal mokslo ir progreso teorijas, žmogus yra maisto piramidės viršūnėje, jis valgo viską, ką užsinori, o jo nevalgo niekas. Deja, realybėje yra atvirkščiai. Žmogumi minta visi, kas tik netingi, o labiausiai parazitai, bakterijos ir grybeliai… Ne tik minta, bet ir pilnai jį valdo – už jį galvoja, jaučia, nori, jog žmogus elgtūsi kaip parazitas jį supančios aplinkos atžvilgiu – dabartinis žmogus jau nebe žmogus – kas matosi iš jo darbų ir negalvojimo – jis jau tik parazitų kolonija… 1830m. mokslas sugalvojo simbiozės teoriją. Žmogus, girdi, gyvena abipusiai naudingoje simbiozėje su parazitais, kurių mūsų organizmas ne tik nesugeba užmušti, bet netgi dorai nepastebi, neatpažįsta esant įsibrovus – Stoholmo sindromas?
Mūsų laikais suformuotas požiūris, jog gėris ir blogis yra surišti vienas su kitu, po vieną neegzistuoja, yra lygių dydžių, svarbos ir amžinai kovoje vienas su kitu. Ir nei vienas galutinai nelaimės… Tačiau dar manichejai ir Zaratrustos pasekėjai žinojo, jog yra visiškai ne taip. Jog tai yra visiškai skirtingos eilės dydžiai, niekuo vienas su kitu nelygintini: ten, kur yra gėris, ten nėra jokios galimybės net blogio kvapui prasiskverbti. O ten, kur randasi blogis, ten gėris funkcionuoja kaip veidrodis: blogis nepajėgus gėrio nei suvokti, nei pamatyti, nei įvertinti, todėl blogis vietoj gėrio mato savo paties atvaizdą (pvz, sukčius mano, jog visi kiti irgi nori jį apsukti)… Nuo to blogiui tampa dar blogiau, išnyksta jo paskutinės abejonės dėl savęs, ar jis tikrai blogas; jis labai dėl to pyksta, niršta, keršija, atskleidžia visą savo bjaurumą… Gėriui tai kas, žinoma. Bet, vis tiek nemalonu… Dažnas geras žmogus nesupranta, kodėl jį tokie pabaisos supa ir ko jie jo nepalieka ramybėje, ir vis kažkuo jis jiems kliudo.Žodžiu, tarp blogų geriau gyventi blogiems, nei geriems. Todėl dažnas gėris ir išeina anksti…

O sąžinės nebuvimas yra tiesiog psichikos sutrikimas – bakterijų pagraužti smegenys.

Aną dieną pakliuvo į rankas knygelė „deivės kiekvienoje moteryje“ – kaip ir atrodo viskas gerai – archetipai, jų, vienų ar kitų, veikimas mumyse. Padeda pažinti save, kokia esi?- Hera, Afroditė, Demetra ar Persefonė… O mane staiga net nupurtė! – Jonas Gervė savo laiku sakė, jog bet kuris dievas yra žmogaus priešas, jog tai dievai mūsų neišleidžia toliau, nei pavadėlis ilgas, riboja mūsų sugebėjimus ir minta mūsų energija, patirtim, emocijomis, mumis pačiais… Ale atrodė, kur dar ten tie dievai, kažkur kosmose, kituose išmatavimuose, ar paraleliniuose pasauliuose, ir koks čia man tiesiogiai reikalas… Dzeuso ir į jį panašių dievų esmė – iš esmės- jis yra kirminas, ir , kaip danguje, taip ir ant žemės – makrokosmosas yra toks pat, kaip mikrokosmosas: archetipų, mumyse veikiančių, fizinė išraiška yra vienokia ar kitokia kirminų – parazitų – kolonija, įsigalėjusi mūsų kūne ir formuojanti mūsų mintis, emocijas, kūno chemiją, liaukų sekreciją pagal save – Afroditė ar Merkurijus, Marsas ar Artemidė – pagal tą ar kitą archetipinę schemą gyvenam, mylim, liūdim ir mirštam. Daugiausia, kas mūsų rankose – kaip sakoma – tai vieną archetipą pakeisti kitu – persirikiuoja kirminėliai ir imi gyventi ne kaip Artemidė, bet kaip Afroditė ar Atėnė?
O kaip gyventi, kad gyvenčiau kaip aš pati, o ne kažkoks standartinis reakcijų į gyvenimo aplinkybes rinkinys, vadinamas archetipu? – Išsinaikink kirmėles? Česnako kvapo angelai nemėgsta? Druską vartodamas, su dievais nirvanoje nesusijungsi? – Būtent.
Čia prisiminkim vėl universalius visai žmonijai sąmonės sluoksnius, kuriuos siūlo išsinaikinti savyje homeopatija (ar bent jau viena šiuolaikinė jos kryptis) kad nuo standartinėmis tapusių problemų išsilaisvinti. Tie septyni psichologiniai portretai, esantys mumyse visuose, susiformavę per traumatiškus žmonijos istorijos šimtmečius – kokia žmonija buvo iki tol, niekas nebe žino ir įsivaizduoti nepajėgia. O reiktų pabandyti įžengti į tą „universalių sluoksnių spiralę“- įdomus spiralės (labirinto) sąvokos panaudojimas – miestai, civilizacija, valstybė yra tų sluoksnių ištakos?- Įsivaizduok, „silpnas arba per daug kompensuojantis ego, pasitikėjimo savimi trūkumas, baimė suklysti, viso ko bijojimas iš anksto, vėžinio susirgimo baimė…“ – šita problematika tavyje ima ir išnyksta – kiek laisvės gyvenime prisideda! Ir čia dar tik pradžia… Toliau „didžiulis dėmesio poreikis, jausmas, jog esi nemylimas, vienatvės pojūtis, jausmas, jog esi atskirtas nuo pasaulio, nedalyvauji jo veiksme… nevertini, nemyli savęs“. – Įsivaizduok, ir šitai visa atkrinta – nebėra, nebejauti, tavęs tai nebe slegia!
„Atsisakymas priimti gyvenimo sąlygas, situaciją, save, kur ir kokiu gimei – nori būti kitur ir kitokiu visą laiką ir iš visų jėgų, pastovus liūdesys, trūksta energijos ir vyrauja „manęs čia nėra‘ pojūtis“ – išsisprendžia ir tai… Toliau:“savo ribų nejautimas, neturėjimas – į tave įeina viskas, kas tave supa, kuo gyvena kiti, apie ką skaitai, matai ar girdi, tai tave pastoviai perpildo, verčia dėl to pergyventi, sunaudoja tavo energiją; dėl to negali susitvarkyti su paprastais gyvenimo dalykais, kurie kitiems sekasi lengvai, jautrumas žiaurumams per tv…nežinai savęs, kokia esi, kokia būti, ką gyvenime daryti“ – ir šitas sluoksnis nusiima, išnyksta. – Tada juk jau visas pasaulis tau tik ligi kelių, ne tik kokia ten jūra! Tada juk jau viską gali, o procesas dar tik per pusę praeitas.
„Sunku judėti, atsikelti, pasilenkti – kol išsijudini, įsijungia seni emociniai randai, pyksti ant žmonių iš praeities… grėsmės jausmas, noras pabėgti, senos traumos suformavę tvirtą aukos įvaizdį tavyje, ypač savo paties praeities aukos.“ – Koks akmuo nuo tavęs nukristų, jei visa šitai dingtų?
Arba dar:„dualumas yra pagrindinė problema, nusprendei veikti vienaip, o veiki visiškai priešingai, jokio progreso gyvenime, dvi priešpriešinės jėgos sunaikina viena kitos veikimą tavyje, problemos po problemų, o sprendimo nėra, skirtingos emocijos keičia viena kitą, lyg turėtum keletą indentitetų savyje, sabotuoji pats save, elgiesi taip, kaip tau mažiausiai naudinga… Atrodo, kad tau negali būti gerai, tu to neleidi – nesąmoningas kaltės dėl kažko sindromas“ – op, ir šito nebėra – gyvenimas iš karto plačia upe ima tekėti!… „ Egzistencinis siaubas, kurio negali pakelti ilgiau, nei akimirką, imi hyperventiliuoti, kaip baisiausiai išsigandęs, tik kad nieko neįvyko ir niekas tavęs negąsdino…“ – jeigu ir šitai dingtų, kas dar liktų veikti parazitams tavo kūne ar organuose? – jie iš siaubo mirtų patys arba mautų, neatsisukdami, į palankesnes pievas.
Grybeliai, man panašu, naikina žmones miniomis, individais užsiima parazitai.
Taigi, kas ką pribaigs – manykim, gal individas individualiai, suvokęs sveikatos svarbą, sulėtins savo bėgimą mirties linkui ir neskubėdamas, bet iš pagrindų parazitus savyje išsinaikins. Nelabai net svarbu, nuo kūno ar nuo dvasios pradėjęs… Kaip trečiojo pasaulio tautelių išmintis sako, ne laikas mums duotas nugyventi, kaip kad mes manome, ir todėl skubame kuo daugiau per tą laiką nuveikti, bet tam tikras kelio kiekis duotas gyvenime nueiti – kuo lėčiau eisi, tuo daugiau visko matysi, padarysi ir ilgiau gyvensi.

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis

O parazitai ir taip jau mumis, kad ir su ribojama energija, manipuliuoja – nurodo mums, ką valgyti, gerti, kaip elgtis… Manipuliuoja mūsų psichika… Sifilis, iki kol nebuvo iš Amerikų atvežtas, Europje buvo nežinomas. O paskui staiga jo išsiplėtė visa milžiniška epidemija: prasidėjo nuo žaizdų gerklės srityje, dėl ko portretuose didžiūnai, karaliai ir aristioratai dėvi aukštas apykakles, ryši kaklasaites. Kvapas irgi buvo baisus – dėl to išsivystė kvepalų pramonė, išslinkdavo plaukai – perukų mada ir tradicija, taip antakių ir blakstienų dažymas… žodžiu, liga didžiųjų, galingųjų, su didžiausiu apetitu turtams, nes sifilis ir imperializmas yra glaudžiai susiję. Po karalių ir aristokratų ligą perėmė generolai ir karininkai, ir su armijomis išnešiojo po visą Europą.
Galima ramiai teigti, jog kapitalizmas yra sifilio poveikis žmogaus smegenims – teiginys, jog „išgyvena stipriausieji“ ir kiti panašūs teiginiai yra grynai sifilitiniai, o kaip tik ant jų Vakarų pasaulis ir stovi ideologiškai, ekonomiškai ir visaip kitaip. Ir eksportuoja juos į visas likusias žemės dalis, griaudamas tenai bendruomenes ir tradicijas. Vadina juos laukiniais, kai labiau laukinių žvėrių už valdančius kapitalistus nėra niekur, ne tik gamtoje. Fanatinis religingumas ir religinis terorizmas, nesvarbu, ar krikščioniškas, ar islamiškas, ar judėjiškas, yra vis tos pačios sifilio bakterijos paseka – bakterijos, kurios patologija pasireiškia izoliacijos, egoizmo ir gyvuliškumo išsivystymu. Ir ji sunaikina savo kelyje visą altruizmą, atsakingumą, meilę bei tarnavimą, atsidavimą.
Jei gonorėjos susirgimų palikimo grandinė eina per maliariją, tifą ir išsiskleidžia visa puokšte kitų ligų, tai nuo sifilio toliau rikiuojasi herpis, tuberkuliozė, AIDS… Ir visos jos nėra kažkokios specifinės baisios ligos. Tai tiesiog per kartas ir genetiškai pasiekta situacija, kai imuninė sistema savo naštos nebe pakelia ir jos veikla tampa nebe efektyvi. Ir tada visi kiti ir kitokie susirgimai, kurie normaliai atsitinka po vieną ir tėra negalavimai, išlenda visi kartu ir tokiu intensyvumu, kad būna krapai.
Gal keistas teiginys, bet visos ligos yra per vandenį, jei ne nuo vandens… Mes žinome, jog esame užpildyti vandens, kad vanduo mus maitina, bet, pasirodo, tai tik dalinai tiesa. Tik 40% mumyse esančio vandens atsako už genetiką, likęs kiekis užsiima kitais informacijos srautais… Ir iš to seka, jog žmonių ligos nesurišto pirmiausia su maistu, pirmiausia jos turi ryšį su vandeniu. Jūs galite valgyti, ką norit – galai žino, ką –bet, pvz, su maistu į vidų pakliuvę virusai – baltyminės ląstelės (grybelinių susirgimų sporos) – tuoj pat ima daugintis mūsų kūno skysčiuose: įdėk į vandenį kokią nors molekulę, vanduo tuoj pat ims ją dauginti – pagal ją koduoti ir kurti jos kopijas – t.y. viruso atveju keisti mūsų baltymus į svetimus- sporos kopijas -ir išsivysto grybelinis susirgimas… Mus taip lengva nuo prigimtinio kodavimo permesti link bakterijinio, nes bedvasiai esame, niekas tvirtai nelaiko…

Vanduo mums yra ir maitinanti aplinka, ir instrumentas kūrimui…
Kad palaikyti sveikatą, reiktų gerti vandenį, kuriame mineralai, druskos, soda ar pan. kad būtent šios medžiagos tikrai pakliūtų į vidų ir daugintųsi nenuilstamai mūsų kūno skystyje – yra tokia sveikatos teorija. Nes šarminė aplinka ir yra mineralinė, todėl svarbu palaikyti mūsų kūno minerališkumą… Senesnė, nei mūsų, civilizacija buvo mineralinė, lava ugnikalniuose yra skysti mineralai, medžiai suanglėja, sudegę, iš jų telieka mineralai – patarimas medžių žmonėms, kaip nesudegti? – kuo daugiau mineralų tavyje, tuo mažiau uždegimai- vidinė ugnis- tau kenkia?… Taip logiškai galvojant, atvirkščiai irgi turėtų veikti: akmenų žmonėms, kurių programa rašosi į augimą, reikia angliavandenių – žalios augalinės masės- kad degimas atsvertų masės augimą, jį sudegintų?
Štai čia tai jau simbijozė: žemėje mums visiems reikia vieniems kitų, akmenims reikia augalijos, augalijai reikia mineralų… Deguonies reikia degimo procesui įsidegti, todėl akmenų žmonės turi kvėpuoti giliai, o medžių žmonės turi kvėpuoti tik paviršutiniškai ir po truputį, su tarpais, jiems naudingiau kūne kaupti CO2, ne?… Tarp kitko, sakoma, jog deguonies mumyse ypač reikia metachondrijoms – batareikoms – mūsų ląstelėse, o kai jo kiekis organizme nusmuktų žemiau tam tikros ribos, tai jos paprasčiausiai atsijungtų ir nebe galėtų funkcionuoti toliau… Ką su per mažai deguonies darytų mūsų smegenys, tai čia jau kitas klausimas – kas mus sukonstravo, buvo ne durnas, įvairius dalykus numatė, kad taip lengvai iš jo matricos nepaspruktume… Dabar mes ore esantį deguonį labai aktyviai naudojame ir jis dingsta, lieka ozonas. Deguonies rezervus žemėje galima atstatyti ir palaikyti tik vandens sąskaita – iš tirpstančių ledynų, pvz. todėl klimato atšilimo, vieniems reikia bijoti labiau, nei kitiems iš mūsų?…
S.Hanemano, homeopatijos kūrėjo laikais, XVIIIa. pabaigoje – XIXa. pradžioje jam dar aiškiai matėsi, jog bakterijos ateina į žmogų iš išorės, kai jis įvairių faktorių nusilpnintas, ir jų tada nebuvo daug rūšių – jis minėjo tris pagrindines. Dabar, žinoma, ligų priežastys mumyse susisluoksniavę, net jei ir visai nieko daugiau iš išorės nebe prisidėtų, vis tiek, popieriai mūsų viduje prasti.
Reali sveikata šiais laikais yra dinamiška, kaip liudija geriausi homeopatai. Tai reiškia, kad galim turėti aukštą temperatūrą, pvz, dieną ar dvi be aiškios priežasties, jei organizme vyksta prasivalymas, galime vemti ar viduriuoti, jei netinka maistas, kai reikia iš kūno pašalinti gleives, „susigauname“ gripą. Emociniai procesai vyksta panašiai; trumpas stiprus pyktis, kai yra tam priežastis, vengimas daryti tai, ko nesinori, verksmas, kai yra dėl ko… Emocijas dar neseniai žmonės irgi suprato, kaip ateinančias iš šalies, jas pastebėdavo ir su jomis tvarkydavosi, nes buvo žinomas skirtumas tarp jausmo, kuris kyla iš tavęs ir yra kitos eilės reiškinys, ir emocijų, ateinančių iš šalies ir kad jų įsileisti nerekomenduotina… Bendrai, Hanemano laikais ir pirmąjį homeopatijos gyvavimo šimtmetį žmonės buvo aiškesni, grynesni, labiau savimi – dabar tokius žmonės homeopatai mato jau tik trečiojo pasaulio šalyse. O Vakarų pasaulis homeopatiniam gydymui tampa vis mažiau tinkamas: civilizacijos komforte gyvenantiems pacientams tampa vis sunkiau nustatyti aiškų jų prichologinį portretą. Nes esame supami dirbtinų energijų ir vibracijų, mūsų gyvenimas nenatūralus, daugybė skiepų ir vakcinų, vaistų naudojimas… O kur dar gyvenimo ritmo spartėjimas, nesveikas ir nenatūralus maistas, oro ir vandens užterštumas… Keliaujama taip pat per daug, nesuvokiant daugiaplanės to proceso rizikos, dėvime sintetinę tekstilę, skalbiam ją irgi su sintetiniais preparatais – iš kur manot visos alergijos?
Žodžiu, Vakarai virsta makalybe ir tuoj jau jų nebe išgelbės niekas.

Homeopatija sako, jog visos rūgstys žmogų veikia neigiamai. Nuo rūgščių sąnkaupos organizme žmogus tampa apatiškas, suvargęs, lėtas, bejausmis… Bet, jis vis tiek dar gali dirbti ilgas valandas, kaip pasyvus darbinis arklys. Ir toks žmogus svajoja apie gaivinančius gėrimus ir vaisius – ar tik ne iš čia mums dietiniai patarimai ateina? Ne todėl, kad tai žmogui į sveikatą, bet todėl, jog visi esam nuvaryti surūgštėję arkliai, ir tikim, kad mums bus sveika nuo to, ko mums norisi… Nuo rūgščių taip pat pražylama ir plinkama.
Fosforo rūgštis yra prieš mus buvusios (hipių) generacijos populiariausias narkotikas (LSD acid)… Žinoma, mažomis dozėmis rūgštis gali būti tonizuojanti, bet kai vartojama daug ir dažnai, tampa nuodu. Fosforo rūgštis – pagrindinis Coca Colos ingredientas, pradžioje šis gėrimas suteikia energijos, bet greitai vėl palieka apatišku, amerikonai, geriantys colą nuo lopšio iki grabo – colos generacijos – apatijos persmelkti, juos lengva valdyti ir kontroliuoti… Dar blogiau, fosforo rūgštis ištraukia kalcį iš organizmo ir yra osteoporozės priežastis.
Po II Pasaulinio karo liko labai dideli nitrogenų gamybos pajėgumai (nuo bombų gamybos) ir korporacijos įtikino vyriausybes suteikti žemės ūkiui didžiules subsidijas, skatinančias šių trąšų naudojimą. Rezultate mes dabar jau valgome žemės ūkio produkciją, netekusią savo maistinės vertės iki 60% ! Tai yra katastrofa, kurią bijome matyti ir pripažinti: daugybė mūsų laiko ligų mus sėkmingai puola, nes esame praradę gyvybingumą – jau seniai valgome nemaistingą maistą. Iš čia ateina hyperaktyvumo, dėmesio nekoncentravimo (ADHD) problematika – sakoma, cola blogai dėl cukraus, kai ji blogai dėl rūgšties – jos paseka taip pat nusikalstamumas, asocialumas ir nutukimas.

 

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. III dalis

Tas momentas ir sutaptų su išvarymu iš rojaus?- Buvom perimti parazitų, iš kurių žalčiai (želčiai- žalvariniai) ir drakonai dar buvo, palyginus, geri, o ropliai ar dar kokios baisybės – blogi?… Ir per tuos bloguosius, per jų kontaktus su infernaliniu pasauliu ir atėjo į mūsiškį dirbtinis intelektas, technologija, mokslo ir progreso „stebuklai“… Pasauliui smunkant vis giliau į materiją, vis tamsėjant, dideli balti žmonės arba išnyko, arba traukėsi į pačius pakraščius, o jų kurti dalykai nustojo veikti, reikėjo juos kaip nors pakeisti, kad nenuslysti atgal į akmens amžių. Ne veltui inkvizicija, prieš nužudydama senuosius žmones visaip kankino, stengdamasi išgauti iš jų paslaptis… Ir niekaip nesuprato, jog paslapčių nėra: koks esi, tą gali. Ir romams, norintiems padaryti vienokį ar kitokį „stebuklą“, teko iš pragaro pora mašinų išsirašyti… Žiurkės jėzuitai, Alpių kalnų vienuolynuose sėdėdami, surašė pasaulio istoriją pagal save, kur žmonių neliko nei pėdsako, o jie patys save pasiskyrė švietimo ir naujojo mokslo nešėjais. Bažnytinės žiurkės, popierių žiurkės, biurokratinės žiurkės – iš tikro tai jie dar tik ir yra paskutinis slenkstis plazminei civilizacijai, vis labiau apėmusiai visus ir viską, savo grybiena apraizgiusiai mus iš vidaus ir wi- fi – iš išorės. Žmonės jau tiek marginalizuoti, kad rolės nebe vaidina…
Žiurkės perneša kokias tik nori ligas, marą įskaitant, bet pačios juo neserga, kad ir kokiose kloakose gyventų. Tokie graužikai yra valstybės su jos biurokratinėmis institucijomis simbolis ir įsikūnijimas , visa, kas dar likę iš senesnės civilizacijos.: blogoji dalis, kaip visada, stipriausia ir gyvybingiausia, ir lengviausiai įsirašys į sekančią, užkariaujančiąją. Nes kas gi įstatymais leidžia GMO, klonavimą, cheminius nuodus , dirbtinį maistą, dirbtinę gyvybę, dirbtinį intelektą, dirbtinę mirtį, galų gale? – Po viskuo puikuojasi kokio nors biurokrato parašas… Kodėl civilizacijos likučiai – valstybė – taip lengvai atsisako to, kas gyva, ir pereina prie visokiausių dirbtinai sukurtų sistemų visose srityse?
Vėlgi, yra toks mitas…

Pirmiausia buvo žemė, t.y. akmenys. Akmenys augo, gyveno, judėjo. paskui žemėje radosi – išsilaipino? – medžiai, akmenų akimis žiūrint, visiškai kita, parazitinė sistema. Jie suleido savo šaknis į žemę, ėmė traukti iš jos įvairias medžiagas, griauti akmenis, traukyti dirvoje vyravusią vienybę… Dar daugiau, augalai ėmė traukti vandenį, iki tol buvusį po žeme, akmenyse, uolienose, į paviršių. Akmenys, gindamiesi, padarė pirmą žmogų su geležiniu kirviu – Perkūną. O medžiai, tada jau sutraukę iš žemės vandenų ežerus ir iš jų atgal į žemę tekančias upes, padarė vandeninį – upių žmogų – mus? Be to, iš upių radosi žirgai, moterys- žuvys ir pirmas žmogus vadinosi Poseidonas (upių sėjėjas). Jei Perkūnas kovojo ugnimi ir medžiai degė, tai gaisrus gesino vandeniu, ir toliau, upių žmonės, patys nepastovios formos, vertė akmenų žmones gyvūnais –keitė jų formą – augino priešams ragus, nagus, iltis ir paliko juos tokiais visam laikui… Paskui buvo baisus karas Visatoje, žuvo ir nuolaužomis į Žemę krito du iš jos trijų mėnulių, į asteroidų ruožus buvo sukapotos keletas planetų, kurių dabar mūsų Saulės sistemoje ir trūksta, žemę užliejo vanduo ir galiausiai liko joje sūriais vandenynais (o po jais ir dabar miestai matyti ir užlietos girios).
Vandenų žmonės, vis tik, kažkiek išsigelbėjo ir išgyveno, neskendo taip lengvai, jiems nedaug ko reikėjo, juos dengė ir maitino miškas… O akmenų žmonės išgyveno mažiau nukentėjusiose teritorijose, kalnuose, aukštumose ir iš ten paskui ėmė plisti, statydami miestus, viską iš akmens ir plytų, ir jokio augalo, jokio žalumyno juose, ir taip jie užmetė savo tinklą ant visos žemės, apraizgė ją savo valstybe, įstatymais ir mokesčiais, teismais ir „švietimu“… Kadangi žemę jau išbandė ir ugnis, ir vanduo, dar turėtų ateiti išbandymas iš oro… O kiti sako, kad ir jis jau buvo, paukščiai jau buvo atskridę – erelai, gulbės, žąsys, tie patys balandžiai, ir kad būtent jie padėjo išlikusiems žmonėms, organizavo juos į valstybę, padėjo statyti miestus, netgi lyg ir nugalėjo žaltį ar drakoną, ar bent jau su jais koegzistavo – gal jie sieną per visą žemyną ir pastatė, kad vienus nuo kitų atskirti? -bet, kai dalis žmonių susidėjo su plazmine civilizacija – gavo žinias ir vadžią iš reptilijų ir mikrobų – tai erelių ir tikrų angelų laikai baigėsi… Dabar valstybė perimta į rankas tų, kurie ją naudoja ne bendruomenės labui, o individualiai gerovei – morų – ir verčia prisiminti seną alegoriją apie Leviafaną ir Begemotą – ilgą laiką viešpataus pirmasis, o galiausiai, rodosi, vis tik nugalės antrasis… Tik kas ar kurie yra vieni, o kas – kiti? Kas tik nebandė šito šifruoti ir aiškinti…
Leviafanas – valstybė, bet ugnies mylėtojų, levitų (levituojančių?), aistringųjų, žiaurių (liutyje) levų (liūtų)… Begemotas – hippo – yra „upinis arklys“, yra individas, jo hipofizas – kankorėžis – jo galvoje veikia, jis – saulės garbintojas (hipolitas), dabar išstumtas į visišką užribį ir paleistas ubagaut (beggen moet)… Kas nesusitepęs vyraujančia sistema, tas nenueis su ja į prapultį? – O akmenininkai (laisvi, nes kaip tik jie medžių žmonėms ir atsisėdo ant sprando, valstybės valdymą perėmę), jie garbina mėnulį ir žemę (Prancūzijoje, pietinėje pakrantėje, kur seniau buvo Occsitanija, yra legenda apie tris Marijas ir Sarą – ten prisimenami trys menuliai ir žemė…Marijos baltos, o Sara – juoda)
Medžių žmonės dega – autoimuninės ligos – nes jau tiek perimti parazitų ir bakterijų, kad nebėra savimi ir visiems bus geriau, jei jie save tiesiog susinaikins… Nenori mirti, atkovok save iš bakterijų ir parazitų bent per pusę ir gyvenk toliau… Akmenų žmonės plečiasi – juose auga parazitai (į ištisas kolonijas, gėrybiniais augliais vadinamas), virusai ir grybeliai – o jų imuninei sistemai rodosi, kad čia vis jis pats, žmogus, auga – ji svetimų, įsiskverbusių ir jo kūno medžiagas savoms statyboms naudojančių, neatpažįsta – lygiai ta pato teorija: naikink parazitus savyje, grybelius ir visokie pktybiiai augimai liausis.
Šitame kontekste įdomu prisiminti Ayuruvedą su jos trimis stichijomis – žemė ir vanduo ten dar skaitoma už vieną… Europos viduramžių sistemoje buvo jau keturi humorai ir penktas eteris, kurio jau nebėra, ne tik oficialiai, bet neoficialiai jis pamirštamas (nes šia tradicija domisi ne tie, kurie su ja užaugę ir ją paveldėję pagal prigimtinę teisę, bet tie, kurie mokslo ir technikos pasaulėžiūroje išauginti ir jaučiasi protingesniais už senas tradicijas – iš jų tik tinkamų gabaliukų pasirankioja, o ko nesupranta – o nesupranta beveik visko – tą išmeta kaip nevertingą)… Eterį senasis tikėjimas taip ir vadino, perkūnu – geležinis žaltys – spiralė aplink kolonas, sudarančias akumuliatorių. Ir tai, atmosferinė elektra jau buvo kaip ramentas invalide tapusiai žmonijai, kai žinios, jog energiją galima imti iš bet kur ir bet kokią, buvo prarastos… Kiniečių medicinoje elementai jau penki, ten yra metalas ir medis, bet oro nėra (o gal jo jau ir nėra, kaip po tokio?) – kad ir iš kokių senų laikų tai eina, tai – jau medicinos sistemos. Žmones jau tada reikėjo gydyti.
Jei virusai yra tik robotiniai statybiniai akmenys, pakeičiantys mūsų gyvas ląsteles, tai bakterijos yra batreikos, renkančios mūsų energiją – nereikalingas tarpininkas tarp žmogaus ir perkūno – visatos energijos resursų, tokia pati, kaip šventikas, bažnyčia ar religinis agregoras, kurie irgi išima energiją iš visatos apyvartos saviems parazitiniams tikslams… Aš pati naujų Žvaigdžių karų filmo serijų jau nežiūrėjau, bet kas domisi, pasakoja, jog egzistuoja net šio filmo enciklopedija internete, kur, be kita ko, paaiškinama, iš kur džedajų jėga ir kaip ji veikia. Pasirodo, jų kraujyje yra tūkstančius kartų didesnis miniatiūrinių dalelių – metachondritų ar kažkaip pan. kiekis – jie ima energjiją neribotais kiekiais kaip tik iš tų ląstelių batareikų metachondrijų, kurias turim visi ir kurios žmones paprastus riboja energetiškai. O džedajai tokio ribojimo jau neturi, jų kraujas naudoja energiją neribotai ir kiek tik jam reikia… Dar daugiau – ši kraujo jėga valdo ir kreipia džedajus, gyvena per juos, o ne jie valgo ją ar gyvena jos pagalba… Pagaunat, koks čia projektas pakištas? Ir mumyse jis dar tik per pusę įvykdytas: dar trūksta nanotechnologijos dalelių – kurios egzistuoja realiai, nėra išgalvotos – ir naudoja metachondrines batareikas kaip savą energijos šaltinį – valio? – bet tada jos valdys ir mus, kaip robotus ir mes klausysim ir darysim, ką jos mums lieps…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. II dalis

Nemanykit, kad čia aš jums aiškinu, kuo maitintis ar kaip gydytis, aš kalbu apie teorijas.
Bet grįžkime prie mitybos šviesa, aišku, kad tam reikėjo būti sudarytiems žymiai didesne dalimi iš dvasios, nei iš materijos ir kūno, todėl galėjome imti energiją iš mus supančios aplinkos tiesiogiai. Dabar nebe galim… kaip ir nebe turim elekros energijos už dyką sau naudojimui iš atmosferos – ant laidų, ją mums atvedančių, galo kabo skaitliukas ir turime susimokėti pinigėliais. Buvo karas, matomai – ne iš tų, apie kuriuos žinome – nors, gal tie karai, kuriuos žinome, kaip tik šitą, nežinomą, ir pridengia – ir esame okupuoti. Badaujame, viso ko trūkumas: ir energijos, ir mums tinkamo maisto kūnui, ir dvasia amputuota… Kad bakterijos radosi pirmiau, nei žmonės – melas, nes, nuo kažkokio tai momento kiekviena mūsų ląstelė turi po įsitaisiusią joje bakterijas – metachondriją t.y. batareiką paprastai tariant – ir, kai ląstelė nori atsinaujinti, ji turi kreiptis į tą bakteriją, kad gauti bent kiek energijos tam procesui… 52 kartus duodama, o paskui viskas, mirk… Nes, atseit tada kiekviena nauja ląstelė būna jau tiek nukrypus nuo pirminio savo modelio, kad viskas išsiderina ir nebe funkcionuoja. Taip, iš oficialios genetikos žiūrint, taip ir yra… O prisiminkime banginę genetiką, kai virpesių dažnių pagalba ląstelių tikslumas buvo atstatomas ir palaikomas, apie tai kalba neina oficialiai, nes reikia, kad žmonės mirtų, o ne gyventų amžinai…
Bakterijos yra įsibrovę į mūsų kūnus, apipynę mūsų dvasią – mentalą – iliuzijomis, iškreipę tai, kaip matome pasaulį aplink mus – Ouroboros, gyvatė, kandanti sau uodegą – ir, tokiu būdu apjuosusios mūsų žemės rutulį – jos yra gilios mūsų nelaisvės simbolis… Nors, yra teorija, jog blogis nevienalytis, turi skirtingus tikslus, ir, kai žmonės bus jau visai pribaigti ir grybams kelias rodysis laisvas, drakonai bus dar paskutiniai, kurie Žemę, kaip teritoriją, gins ir laikys – sau? – nors jau ir tuščią… O kol kas jie sąlygoja energijos badą visais lygiais, kai pasaulis aplinkui yra pilnas gausos ir niekam nieko neturėtų trūkti niekada. Nors, dvasingi gal ir dabar taip jaučiasi, tą materialinį įveržtą diržą jie pakelia lengviau… O materialistai, jei kam kada pavyksta iš bado išsiveršti, pvz, su okupantais susidėjus, ėmus kolaboruoti, dvasios poreikį pakeitus pinigų troškimu, tapus oligarchu ar kokiu nors finansistu farmokologistu, tai kita bado pusė bus bekraščiai ekscesai, kai turimi milijardų milijardai ir dar negana, dar vis reikia kolonizuoti Marsą pirmiems…
Virusai yra dirbtini organizmai – mikrobai – mikroskopiniai robotai. Jie turi kojeles, kad įsikabinti, įsiskverbti į ląstelės vidų, ir savo primityvią DNK, kuri greičiau yra tiesiog RNK – sukurtą, dirbtinę. Viskas. Prasibrovė į organizmą – žmogų, žvėrį, augalą, parazitą, bakteriją – nesvarbu, išpakuoja savo failus, t.y. ten buvusią DNK pakeičia savaja, o ten esančiom medžiagom minta, jas sunaudoja, iš jų ima dalintis į dvi ar daugiau… Ar keista, kad organizmas jų kaip svetimkūnio neatpažįsta – juk jis toliau auga, kurdamas ir reprodukuodamas save iš paties organizmo medžiagos (iki 80%). Žinoma, virusai daro juodą darbą, bet jie yra paprasti, primityvūs, jie ne mutuoja, jie yra grybelinių susirgimų sporos, sukuria aikštelę iš klaidingai nukopijuoto baltymo ląstelių, kur toliau jau gali imtis augti grybelis. Influensa, gripas yra ne virusas, jis yra grybelinis susirgimas, skinantis kelia toliau ateinantiems vėžiniams. Prieš grybelius žmonės jau kovoja, sudarę sąjungą su „gerom“ bakterijom, kai gerų bakterijų nebūna, bet, su grybeliais palyginus… Akademikas Bolotovas, pvz, turėjo išdirbęs metodiką, kaip laktozės rauge fermentuoti žolynai galėjo padėti išnaikinti vėžį organizme…
Kokia senų baisių susirgimų istorija? – maras, sifilis, gonorėja… Maras tai savo ruožtu, ten galėjo ir koks bakterinis ginklas būti iš dangaus papurkštas – čia tiems, kas alternatyvia istorija domisi, o šiaisp tai aiškių žinių trūksta – moras yra tiesiog mirtis, išmirimas….O apie sifilį tai oficialiai sakoma, jog XV- XVIa. visi svieto perėjūnai, kas aukso troško, avantiūristai ir pan, į Amerikas bloškėsi, ten vietinius visus naikino ir išnaikino (kartu ir tuo, jog užvežė tenai nebuvusių bakterijų, susirgimų, prieš kuriuos neturėta imuniteto), o patys, girdi, sifilį parsivežė, dėl kurio, nepaisant gydymo sunkiais metalais,
puvo gyvi, kol supuvo… Ir, žinoma, daug daug aukso ir sidabro parsivežė, irgi… O kas pasakys, kaip ten iš tikro buvo. Neapolio karalystėje nugalėtojų prancūzų armiją sifiliu užkrėtė, čia pagal istorikus, todėl ilgai ir buvo francozų, frenčių liga vadinama.
XX amžiaus rusų teatro dailininkas Leon Bakst yra nutapęs paveikslą pavadinimu „Senovinis siaubas“ (Drevnii užas). Pirmame plane šypsosi (Mona Lizos šypsena) akmeninė moters statula, glaudžianti prie krūtinės balandį (Kolumbą – colombe), jai už nugaros nakties dangų raižo žaibai. Vienoje pusėje, žemumoje okeano vandenys apsemia graikų/romėnų civilizacijos griuvėsius, kitoje pusėje, aukštumoje išlikę vandens nepaliestos majų ir actekų piramidės… O ką, jei iš Europos niekas Amerikų atrasti neplaukė, nes nebe buvo kam? O kas, jei Amerikose žmonės išgyveno, ir, susirinkę, mantą, auksą ir pan. (palikę tuščius miestus), atplaukė į senajį pasaulį, kad pasklisti po jo teritorijas ir įsitaisyti, kur , vandeniui nuslūgus, buvo turtai, likę be šeiminiko… Krikščionybę šitie, tvaną išgyvenusieji, galėjo irgi atsivežti kartu –ar  į ją atsiversti, dėkingi, kad išliko? Kaip tik šiaurės vakarų Ispanija, iš kur, atseit, Kolumbas į Ameriką ir išplaukė, ir yra didžiausia Jono (ar Jokūbo) krikštytojo šventovė, į kuria vis madingiau eiti piligrimais – Sint Jago de Compostela. (Jago ispaniškai, Jaco olandiškai, sutrumpinta iš Sjaak, kas angliškai yra Jack. Britų vėliava taip ir vadinasi, Union Jack). O piligrimų, į Compostellą einančių, ženklas yra Sint Jacob moliuskų kriauklė, kuri ir toliau randama, kaip ornamentas, per visą baroką ir švento vandens kriauklės bažnyčiose irgi yra jos formos… O kur dar Jonos motyvas, išlipusio į krantą iš didžiulio plaukiančio žvėries (Leviafano) ir ėmusio pamokslauti…
Taip į Senajį pasaulį atėjo visai kitas mentalitetas – apsikrikštijusių žydų, vad. morais (maurais), o skaitant iš kitos pusės – romais… Tai buvo vadinama „naujaja religija“ ir jų Jėsus buvo Novinas,(iš Naujojo pasaulio?) o senieji, šviesa mintantys, ir, paskui zaraostriniai (aušrą garbinantys, ją kasdien sutinkantys kaip palaimą), senieji gyventojai buvo stumiami iš jų teritorijų ir jų salelė naikinamos… Įdomu, kad šv.Augustinas yra kaip tik toks nepavykęs mani – manicheistas – toliau mokinio neturėjęs kantrybės nueiti, todėl metėsi pas romus ir ten dar buvo laisvų vietų stambiems ideologams, kokiu ir įsitaisė – tiesiai į šventuosius…
Kai maži kresni tamsaus gymio romai įsigalėjo tiek, kad ėmė nulemti senojo pasaulio eigą, viskas tapo kaip išversta išvirkščiai: tie žmonės neturėjo jokios šviesos savyje ir nešvietė viskam aplinkui, teko šviesos likučius surinkti į saulę, ir pakabinti ją šviesti kaip šviesos šaltinį išorėje (saulė žymima lygių galų kryžiumi) – tikriausiai tai dar padarė išlikę vietiniai Europiečiai, tada ėmė išpažinti krikščionybę (kryžionybę) panteistiniu pagrindu… Ir romams teko dar keletą šimtų metų paplušėti, kad tą vedinį, gamtos pagrindą galutinai pakeisti bibliniu judėjiniu… Su šio pamato pakeitimu susijęs ir naujos perspektyvos sistemos įvedimas: jei iki tol pasaulis buvo vaizduojamas platėjantis nuo žiūrovo akių taško – žmogus tokiu budu buvo viso ko centras – tai dabar buvo įvesta siaurėjanti į horizontą perspektyva, žiūrintįjį paliekanti kažkur periferijoje, už kadro, juodoj skylėj, kur pasaulio šviesa nebe pasiekia…Ir taip iki šiol į pasaulį ir žiūrime, fotokameros akis pakeitusi mūsų regėjimo ypatumus, žiūrime dviem akimis, o paveikslėlius matom, kaip įpratinti, lyg monolenze padarytus – bet čia jau šneka apie tai, kaip mūsų smegenys- bakterijomis aplipę- mus mulkina…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis

Pirmas raitelis ateina su svetima ideologija ir bando žmones patraukti paskui save – melagingas pranašas; automatiškai tada eina selekcija bukiausių, primityviausių, mažiausiai ką suprantančių ir bendrai, vadinamų padugnėmis. Tiek Jėzus Kristus su tokiais broliavosi, tiek visas sekančias revoliucijas tokia publika vykdė – lengviausia paveikti tuos, kurie ideologijos neturi jokios, visiems kitiems jau reikia dėti pastangas, kad permušti jų galvose esančiąją ideologiją ir tai nėra lengva, kai žmonės įsitikinę… nebent pavyksta pas tuos, kurie pastoviai abejoja – inteligencija ir likę, tiesą randantys mąstymo būdu – radai ir praradai… kai tiesa iš tikro turi būti tavyje, įsišaknijus – ko nereikia ieškoti, tą negali ir pamesti – tokie žmonės revoliucijoms nepasiduoda, juos reikia arba išnaikinti arba marginalizuoti (į Sibirą, pvz.)  ir palaukti, kol jie išnyks. Dar viena grupė tiesos savyje įsikūnijusios neturinčių – t.y. be etinio imperatyvo savyje – kurie irgi mielai persimeta prie naujų pranašų, tai tie, kuriems pritrūko vietos dabartinėje valdžioje arba jie jos norėtų daugiau ir nenori stovėti eilėje. Tokiems nauja pradžia duoda galimybę atsidurti pirmoj eilėj, eiti pirmu numeriu – ir nesvarbu, kokio sąrašo ar į kur vedančio…

Antrasis raitelis atneša karą tarp prie seno likusių ir naujai atsivertusių. O mes, koks sutapimas, progresu tikim šventai, visa kas nauja yra geriau, nei sena, todėl norim to ar nenorim, bet remiam pergalę naujojo ir žinome, jog sena – pasmerkta ir nieko čia nepakeisi… Iš kitos pusės, naujai atsivertusieji nebe turi ką prarasti, yra niekšai iš esmės, visos žmogiškos savybės jiems svetimos, todėl jie savo daugumoje laimi, o ne žūva…. O tie, kurie gina savą žemę, tikėjimą, žmones, vertybes, tie žūva, herojiškai…
Trečias raitelis atneša badą – pirmiausia, žinoma, pralaimėjusiems ir pavergtiems. Ir ne tik fizine prasme badą, kai nėra ką valgyti, bet ir dvasinį, kas gal net blogiau, nes kokias vertybes įtvirtina užkariautojai? – svetimas, nepriimtinas, su minuso ženklu… o ne, tai ir visai, palaida bala pasidaro, kai viskas galima, viskas vienodai tiesa, visi lygūs ir kiekvienas, kas rėkti netingi, dar lygesnis.

Tada ketvirtas raitelis atneša mirtį ir ji priimama kaip atgaiva. Tuos, kurie dar buvo žmonės, ir bandė gyventi, kaip atsiminė, kad gyveno žmonės, mirtis, pagailėjusi, priglaudžia… Lieka homogeninė nežmonių masė, kurioje Apokalipsės ratas ima vėl suktis iš pradžių ir, kardą pakėlusieji, nuo dar žiauresnio kardo žūva…-  Smetoninė karta, kas išliko, Sibirus išgyveno, į mirtį miške neišėjo, badavo visą tarybinį laikmetį… Mano karta, kas iš tarybinio laikmečio atėję, badauja dabar – paradoksalu, bet dvasios laikmetyje yra tik tiek, kiek jos dar palaiko badaujantys – mažai, kitaip jie bado nejaustų. O tie, kurie tuo metu nebadauja, jiems jau užtenka tik to trupučio, kuris išnyks su paskutinio badavusiojo išėjimu…Grįžtant prie mano kartos – mums nebe lieka ką naujo skaityti, nelieka ką žiūrėti, apie tai, kas mums būtų įdomu, nediskutuojama, nėra ne tik ko klausytis, bet nebe lieka ir prasmės kalbėti. Nebe lieka grožio, sveikatos, tikro maisto, geros kokybės, sąntykių tarp žmonių… Neapsižiūrėsim, ir tuoj jau mirtis, o kaip apsižiūrėti? ką daryti, kad neimti jos dairytis ir į ją skubėti?
Labai įdomi kalba neseniai išėjo ezoterinėje paskaitoje apie tai, jog žmonės dažniausiai miršta taip pat, kaip jau ir buvo mirę praėjusiuose gyvenimuose. O kad ne sava mirtimi, tai ir visai aišku – nužudyti? – Ar gal kas nors mano, jog mirs kaip nors kitaip? – mus visus labai tvarkingai išžudys virusai, bakterijos, parazitai arba grybeliai… labai aktyviai jiems priešinantis, gal dar ir pavyktų iki šimto metų amžiaus pratraukti, bet tam dvasia ir laikoma pusbadžiu, kad palaužti, kad prasmės priešintis nebe liktų, ir tada žmonių gyvenimas lieka vis trumpesnis… XX amžiuje dvejų karų reikėjo, kad ilgai gyventi visus duomenis turinčius žmones išgalabinti, dabar karų nereikės, baisių ligų apimti, žmonės ilgai gyventi ir nenorės…
Priešiškos jėgos ar jų atstovai žmones irgi ne per vieną šimtmetį užkariavo. Pvz, naujieji, tie kurie po mūsų išliks, juos jau pilnai valdys grybeliai ir jų susirgimai – tie nežmonės jau patys maldaus, kad jų kūnus padarytų iš kokio ten plastiko ar lengvų metalų, nors, jau yra grybelių ir bakterijų, kurios ir tokias medžiagas sugriaužia… Vėžys – grybelinis susirgimas. Žmogaus organizme, kur tik yra drėgna klampi terpė, tokios kaip ir seilės pvz, nes parazitai savo kiaušinėlius išdėjo – ten apsigyvena grybelio spora. O grybelis – tai jau protinga sistema, jie bendrauja vieni su kitais, formuoja grybieną ir iš jos išauga visas grybas. Kažkokiu momentu paskui jis „sprogsta“ ir nauja sporų karta – metastazės – pasklinda toliau ir plačiau… Ką noriu pasakyti, yra tai, jog svetima gyvybė žmoguje įsitvirtina tada, kai savos likę tiek mažai, jog nepakanka apginti teritorijai, ji tik sėdi susigūžusi kažkur kamputyje ir dreba… Ir pasprunka galutinai, kai tik pasitaiko proga.

Jei seniau žmonės pagrinde gyveno erdvėje, buvo labai vietiniai ir laiką pažinojo irgi, kaip mitinį dydį, vientisą, nepažeistą, pirmapradį, tai civilizacija jau atnešė laiko praktinį panaudojimą, gyvenimą, parentą laiko skaičiavimu, ir vieta, erdvė liko vis mažiau kam reikalinga – nebent dar naudingoms iškasenoms iš jos išgauti… kaip šiame senų ir naujų laikų susidūrime amžinybė pralaimėjo, jau rašiau ankščiau. bet laikas vis tiek, pačioje jame slypinčioje esmėje, nenori likti užfiksuotas, ištiesintas ir utilizuotas… jis veržiasi vis tiek, atgal į amžinybę. Ir nešasi mus visus su juo kartu – gerus žmones greičiau, jiems kelią trumpesnį iki jos eiti… O blogą gal taip ir nedaneša, pakeliui  į tartarą įmeta ir tiek.

Mano karta ir žmonės iki mūsų – mūsų rizika buvo ir yra parazitai. O parazitai ir, simbijozėje su jais įsitaisę bakterijos, reiškia autoimunines ligas, visokiausius reumatus, gangrenas, kraujo užkrėtimus… Parazitų kolonijos reikalauja jiems tinkamo maisto, žmogus valgo valgo, o kaip liesas taip liesas (jei kurioj vietoj ir išsipučia, tai žiūrėk, į gėrybinį auglį jau parazitai susimetė)… Uždegimai susiję su depresija – kai kūnas šlakų, toksinų nebe spėja nei perdibti, nei pašalinti, jie kaupiasi, kyla temperatūra, chroniškai, tai depresija irgi tampa chroniška… parazitams į naudą viso ko užterštumas, chemija maiste – jos organizmas neperdirba, žinoma, ji kaupiasi – genetiškai manipuliuoti produktai, vaistų chemija ir t.t. Ilgiau gyvens tie, kurie augina arba bent jau gamina savą maistą, vartoja žolynus, prieskonius, česnaką, krienus, natūralius aliejus… Žmogui turėtų užtekti per dieną tiek maisto, kiek telpa į saują.
Iš viso, buvo laikai, kai žmogus šviesa maitinosi – taip dar manichejų tikėjimą išpažįstantys elgėsi, ar, tiksliau sakant, mokėjo:jie valgė maistą, bet iš jo įsisavindavo tik jame esančią saulės šviesą. Ir tai dar buvo neseniai – albingiečius ir katarus popiežius pirmu kryžiaus žygiu išnaikino… inkvizicija degino žmones, kurie sverė mažiau, nei 15kg (buvo tokie lengvi, kad neskendo), o kai ėmėme ir maitintis tuo maistu, kurį suvalgome, tai virškinimo procese ant suvalgytos masės ėmė veistis ir parazitai, tiek ant mėsos, tiek ir ant augalinio maisto cukraus, nėra skirtumo, visi nešiojamės kilogramus ir kilogramus parazitų savo kūne. Rusijos sentikiai, išlaikę dar daug vedinio tikėjimo žinių, liudija, jog kažkada augalinė įvairovė buvusi žymiai didesnė, buvę žymiai daugiau augalų, kurių vaisuose kaupėsi ne angliavandeniai, bet baltymai, ir tokie augalai buvo idealus variantas, žmogaus skrandis, sukurtas perdirbti baltymams pagrinde, puikiai juos perdibdavo, termiškai neapdorotus, greitai, o ir prisirinkti tokio valgio nereikėjo daug pastangų ar laiko… Yra teorija, teigianti, jog žmones pavergė tie, kurių kraujyje vyrauja varis vietoj geležies, kuriems tinka ir alkoholis, ir balti miltai, ir rafinuotas cukrus ir kiti produktai, nuo kurių paprastas žmogus serga ir miršta. Ir pavergti, žmonės turėjo dirbti žemę, sėti pjauti ir savo darbo vaisius atiduoti… Baltyminius augalus išnaikino, kad priversti žmogų užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste, nes iki tol jis gerai sau gyveno ir nieko šito jiem nereikėjo, o pavergėjams valgyti tai norisi, štai ir atėmė žmonėms maistinę nepriklausomybę. Dabar turim maistą užsiauginti, ir jis mums žalingas, o ką kitą valgyti neturim ką…

(bus daugiau)

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as