laikai ir papročiai

1
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga
2
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis
3
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. III dalis
4
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. II dalis
5
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis
6
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji
7
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. IV dalis, baigiamoji
8
Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. III dalis
9
Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. II dalis
10
Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. I dalis

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga

Yra seniai žinoma, jog kai tik imama laikytis dietos, kūne įsijungia bado refleksas. kadangi visi valgome prastai, maistinių medžiagų skrandis, maistą virškindamas, neranda, tai jis apetito ir neišjungia – siekia, kad būtų valgoma toliau… O dar kai ir tas valgymas apribojamas dietos, tai iš viso, badą nujausdamas, kūnas ima kaupti riebasus. refleksas labai senas ir primityvus – organizmas, turintis riebalų atsargą, išgyvena… Ir maistingo maisto jau negaunam nuo gimimo,

Motinos pienas, kaip sako pediatrai, su juo ateina ir kas kita:
– Parazitai patenka į vaiko organizmą jau su motinos pienu (prieš pradedant galvoti apie vaiką, būsimiems tėvams patartina apnaikinti kirminus savo organizmuose) – kaip tai bebūtų baisu, piene jau yra kiaušinėlių, lervų ir t.t. Ir kai kūdikiui ima diegti pilvuką – kolikai – tai jau aišku, kad parazitai ėmė daugintis ir ruošia dirvą bakterijoms ir virusams. Tokį sudėtingą organizmą, kaip žmogaus, pribaigia ne kokie ten vienos ląstelės organizmai, mus pribaigia arba parazitai, arba grybeliai, ir tik klausimas, į kurią pusę susinaikinimo programa rašysis, plius vienas bus grybeliniai augliai, o nulis tai bus autoimuniniai susirgimai… Kad miestai yra nesveikatos lopšys ir rizikos faktorius žmonijai, žinota iš seno – valstybė kolonizavo teritoriją miestais, jų statyba ir plėtimu, iš miestų ėjo naujoji religija ir gamtos, žemės žmogaus niekinimas, vadinimas jo primityviu ir tamsiu, nemokšišku… Senasis tikėjimas sakė, jog miestai sudegina žmonių sielas, jog ten gyvenantys yra jau mirę, tik dar nepalaidoti…Labirintai, Babilonai – taip gamtos žmones savo ruožtu vadino miestus ir juose vyraujantį gryną materializmą…
Pagal mokslo ir progreso teorijas, žmogus yra maisto piramidės viršūnėje, jis valgo viską, ką užsinori, o jo nevalgo niekas. Deja, realybėje yra atvirkščiai. Žmogumi minta visi, kas tik netingi, o labiausiai parazitai, bakterijos ir grybeliai… Ne tik minta, bet ir pilnai jį valdo – už jį galvoja, jaučia, nori, jog žmogus elgtūsi kaip parazitas jį supančios aplinkos atžvilgiu – dabartinis žmogus jau nebe žmogus – kas matosi iš jo darbų ir negalvojimo – jis jau tik parazitų kolonija… 1830m. mokslas sugalvojo simbiozės teoriją. Žmogus, girdi, gyvena abipusiai naudingoje simbiozėje su parazitais, kurių mūsų organizmas ne tik nesugeba užmušti, bet netgi dorai nepastebi, neatpažįsta esant įsibrovus – Stoholmo sindromas?
Mūsų laikais suformuotas požiūris, jog gėris ir blogis yra surišti vienas su kitu, po vieną neegzistuoja, yra lygių dydžių, svarbos ir amžinai kovoje vienas su kitu. Ir nei vienas galutinai nelaimės… Tačiau dar manichejai ir Zaratrustos pasekėjai žinojo, jog yra visiškai ne taip. Jog tai yra visiškai skirtingos eilės dydžiai, niekuo vienas su kitu nelygintini: ten, kur yra gėris, ten nėra jokios galimybės net blogio kvapui prasiskverbti. O ten, kur randasi blogis, ten gėris funkcionuoja kaip veidrodis: blogis nepajėgus gėrio nei suvokti, nei pamatyti, nei įvertinti, todėl blogis vietoj gėrio mato savo paties atvaizdą (pvz, sukčius mano, jog visi kiti irgi nori jį apsukti)… Nuo to blogiui tampa dar blogiau, išnyksta jo paskutinės abejonės dėl savęs, ar jis tikrai blogas; jis labai dėl to pyksta, niršta, keršija, atskleidžia visą savo bjaurumą… Gėriui tai kas, žinoma. Bet, vis tiek nemalonu… Dažnas geras žmogus nesupranta, kodėl jį tokie pabaisos supa ir ko jie jo nepalieka ramybėje, ir vis kažkuo jis jiems kliudo.Žodžiu, tarp blogų geriau gyventi blogiems, nei geriems. Todėl dažnas gėris ir išeina anksti…

O sąžinės nebuvimas yra tiesiog psichikos sutrikimas – bakterijų pagraužti smegenys.

Aną dieną pakliuvo į rankas knygelė „deivės kiekvienoje moteryje“ – kaip ir atrodo viskas gerai – archetipai, jų, vienų ar kitų, veikimas mumyse. Padeda pažinti save, kokia esi?- Hera, Afroditė, Demetra ar Persefonė… O mane staiga net nupurtė! – Jonas Gervė savo laiku sakė, jog bet kuris dievas yra žmogaus priešas, jog tai dievai mūsų neišleidžia toliau, nei pavadėlis ilgas, riboja mūsų sugebėjimus ir minta mūsų energija, patirtim, emocijomis, mumis pačiais… Ale atrodė, kur dar ten tie dievai, kažkur kosmose, kituose išmatavimuose, ar paraleliniuose pasauliuose, ir koks čia man tiesiogiai reikalas… Dzeuso ir į jį panašių dievų esmė – iš esmės- jis yra kirminas, ir , kaip danguje, taip ir ant žemės – makrokosmosas yra toks pat, kaip mikrokosmosas: archetipų, mumyse veikiančių, fizinė išraiška yra vienokia ar kitokia kirminų – parazitų – kolonija, įsigalėjusi mūsų kūne ir formuojanti mūsų mintis, emocijas, kūno chemiją, liaukų sekreciją pagal save – Afroditė ar Merkurijus, Marsas ar Artemidė – pagal tą ar kitą archetipinę schemą gyvenam, mylim, liūdim ir mirštam. Daugiausia, kas mūsų rankose – kaip sakoma – tai vieną archetipą pakeisti kitu – persirikiuoja kirminėliai ir imi gyventi ne kaip Artemidė, bet kaip Afroditė ar Atėnė?
O kaip gyventi, kad gyvenčiau kaip aš pati, o ne kažkoks standartinis reakcijų į gyvenimo aplinkybes rinkinys, vadinamas archetipu? – Išsinaikink kirmėles? Česnako kvapo angelai nemėgsta? Druską vartodamas, su dievais nirvanoje nesusijungsi? – Būtent.
Čia prisiminkim vėl universalius visai žmonijai sąmonės sluoksnius, kuriuos siūlo išsinaikinti savyje homeopatija (ar bent jau viena šiuolaikinė jos kryptis) kad nuo standartinėmis tapusių problemų išsilaisvinti. Tie septyni psichologiniai portretai, esantys mumyse visuose, susiformavę per traumatiškus žmonijos istorijos šimtmečius – kokia žmonija buvo iki tol, niekas nebe žino ir įsivaizduoti nepajėgia. O reiktų pabandyti įžengti į tą „universalių sluoksnių spiralę“- įdomus spiralės (labirinto) sąvokos panaudojimas – miestai, civilizacija, valstybė yra tų sluoksnių ištakos?- Įsivaizduok, „silpnas arba per daug kompensuojantis ego, pasitikėjimo savimi trūkumas, baimė suklysti, viso ko bijojimas iš anksto, vėžinio susirgimo baimė…“ – šita problematika tavyje ima ir išnyksta – kiek laisvės gyvenime prisideda! Ir čia dar tik pradžia… Toliau „didžiulis dėmesio poreikis, jausmas, jog esi nemylimas, vienatvės pojūtis, jausmas, jog esi atskirtas nuo pasaulio, nedalyvauji jo veiksme… nevertini, nemyli savęs“. – Įsivaizduok, ir šitai visa atkrinta – nebėra, nebejauti, tavęs tai nebe slegia!
„Atsisakymas priimti gyvenimo sąlygas, situaciją, save, kur ir kokiu gimei – nori būti kitur ir kitokiu visą laiką ir iš visų jėgų, pastovus liūdesys, trūksta energijos ir vyrauja „manęs čia nėra‘ pojūtis“ – išsisprendžia ir tai… Toliau:“savo ribų nejautimas, neturėjimas – į tave įeina viskas, kas tave supa, kuo gyvena kiti, apie ką skaitai, matai ar girdi, tai tave pastoviai perpildo, verčia dėl to pergyventi, sunaudoja tavo energiją; dėl to negali susitvarkyti su paprastais gyvenimo dalykais, kurie kitiems sekasi lengvai, jautrumas žiaurumams per tv…nežinai savęs, kokia esi, kokia būti, ką gyvenime daryti“ – ir šitas sluoksnis nusiima, išnyksta. – Tada juk jau visas pasaulis tau tik ligi kelių, ne tik kokia ten jūra! Tada juk jau viską gali, o procesas dar tik per pusę praeitas.
„Sunku judėti, atsikelti, pasilenkti – kol išsijudini, įsijungia seni emociniai randai, pyksti ant žmonių iš praeities… grėsmės jausmas, noras pabėgti, senos traumos suformavę tvirtą aukos įvaizdį tavyje, ypač savo paties praeities aukos.“ – Koks akmuo nuo tavęs nukristų, jei visa šitai dingtų?
Arba dar:„dualumas yra pagrindinė problema, nusprendei veikti vienaip, o veiki visiškai priešingai, jokio progreso gyvenime, dvi priešpriešinės jėgos sunaikina viena kitos veikimą tavyje, problemos po problemų, o sprendimo nėra, skirtingos emocijos keičia viena kitą, lyg turėtum keletą indentitetų savyje, sabotuoji pats save, elgiesi taip, kaip tau mažiausiai naudinga… Atrodo, kad tau negali būti gerai, tu to neleidi – nesąmoningas kaltės dėl kažko sindromas“ – op, ir šito nebėra – gyvenimas iš karto plačia upe ima tekėti!… „ Egzistencinis siaubas, kurio negali pakelti ilgiau, nei akimirką, imi hyperventiliuoti, kaip baisiausiai išsigandęs, tik kad nieko neįvyko ir niekas tavęs negąsdino…“ – jeigu ir šitai dingtų, kas dar liktų veikti parazitams tavo kūne ar organuose? – jie iš siaubo mirtų patys arba mautų, neatsisukdami, į palankesnes pievas.
Grybeliai, man panašu, naikina žmones miniomis, individais užsiima parazitai.
Taigi, kas ką pribaigs – manykim, gal individas individualiai, suvokęs sveikatos svarbą, sulėtins savo bėgimą mirties linkui ir neskubėdamas, bet iš pagrindų parazitus savyje išsinaikins. Nelabai net svarbu, nuo kūno ar nuo dvasios pradėjęs… Kaip trečiojo pasaulio tautelių išmintis sako, ne laikas mums duotas nugyventi, kaip kad mes manome, ir todėl skubame kuo daugiau per tą laiką nuveikti, bet tam tikras kelio kiekis duotas gyvenime nueiti – kuo lėčiau eisi, tuo daugiau visko matysi, padarysi ir ilgiau gyvensi.

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis

O parazitai ir taip jau mumis, kad ir su ribojama energija, manipuliuoja – nurodo mums, ką valgyti, gerti, kaip elgtis… Manipuliuoja mūsų psichika… Sifilis, iki kol nebuvo iš Amerikų atvežtas, Europje buvo nežinomas. O paskui staiga jo išsiplėtė visa milžiniška epidemija: prasidėjo nuo žaizdų gerklės srityje, dėl ko portretuose didžiūnai, karaliai ir aristioratai dėvi aukštas apykakles, ryši kaklasaites. Kvapas irgi buvo baisus – dėl to išsivystė kvepalų pramonė, išslinkdavo plaukai – perukų mada ir tradicija, taip antakių ir blakstienų dažymas… žodžiu, liga didžiųjų, galingųjų, su didžiausiu apetitu turtams, nes sifilis ir imperializmas yra glaudžiai susiję. Po karalių ir aristokratų ligą perėmė generolai ir karininkai, ir su armijomis išnešiojo po visą Europą.
Galima ramiai teigti, jog kapitalizmas yra sifilio poveikis žmogaus smegenims – teiginys, jog „išgyvena stipriausieji“ ir kiti panašūs teiginiai yra grynai sifilitiniai, o kaip tik ant jų Vakarų pasaulis ir stovi ideologiškai, ekonomiškai ir visaip kitaip. Ir eksportuoja juos į visas likusias žemės dalis, griaudamas tenai bendruomenes ir tradicijas. Vadina juos laukiniais, kai labiau laukinių žvėrių už valdančius kapitalistus nėra niekur, ne tik gamtoje. Fanatinis religingumas ir religinis terorizmas, nesvarbu, ar krikščioniškas, ar islamiškas, ar judėjiškas, yra vis tos pačios sifilio bakterijos paseka – bakterijos, kurios patologija pasireiškia izoliacijos, egoizmo ir gyvuliškumo išsivystymu. Ir ji sunaikina savo kelyje visą altruizmą, atsakingumą, meilę bei tarnavimą, atsidavimą.
Jei gonorėjos susirgimų palikimo grandinė eina per maliariją, tifą ir išsiskleidžia visa puokšte kitų ligų, tai nuo sifilio toliau rikiuojasi herpis, tuberkuliozė, AIDS… Ir visos jos nėra kažkokios specifinės baisios ligos. Tai tiesiog per kartas ir genetiškai pasiekta situacija, kai imuninė sistema savo naštos nebe pakelia ir jos veikla tampa nebe efektyvi. Ir tada visi kiti ir kitokie susirgimai, kurie normaliai atsitinka po vieną ir tėra negalavimai, išlenda visi kartu ir tokiu intensyvumu, kad būna krapai.
Gal keistas teiginys, bet visos ligos yra per vandenį, jei ne nuo vandens… Mes žinome, jog esame užpildyti vandens, kad vanduo mus maitina, bet, pasirodo, tai tik dalinai tiesa. Tik 40% mumyse esančio vandens atsako už genetiką, likęs kiekis užsiima kitais informacijos srautais… Ir iš to seka, jog žmonių ligos nesurišto pirmiausia su maistu, pirmiausia jos turi ryšį su vandeniu. Jūs galite valgyti, ką norit – galai žino, ką –bet, pvz, su maistu į vidų pakliuvę virusai – baltyminės ląstelės (grybelinių susirgimų sporos) – tuoj pat ima daugintis mūsų kūno skysčiuose: įdėk į vandenį kokią nors molekulę, vanduo tuoj pat ims ją dauginti – pagal ją koduoti ir kurti jos kopijas – t.y. viruso atveju keisti mūsų baltymus į svetimus- sporos kopijas -ir išsivysto grybelinis susirgimas… Mus taip lengva nuo prigimtinio kodavimo permesti link bakterijinio, nes bedvasiai esame, niekas tvirtai nelaiko…

Vanduo mums yra ir maitinanti aplinka, ir instrumentas kūrimui…
Kad palaikyti sveikatą, reiktų gerti vandenį, kuriame mineralai, druskos, soda ar pan. kad būtent šios medžiagos tikrai pakliūtų į vidų ir daugintųsi nenuilstamai mūsų kūno skystyje – yra tokia sveikatos teorija. Nes šarminė aplinka ir yra mineralinė, todėl svarbu palaikyti mūsų kūno minerališkumą… Senesnė, nei mūsų, civilizacija buvo mineralinė, lava ugnikalniuose yra skysti mineralai, medžiai suanglėja, sudegę, iš jų telieka mineralai – patarimas medžių žmonėms, kaip nesudegti? – kuo daugiau mineralų tavyje, tuo mažiau uždegimai- vidinė ugnis- tau kenkia?… Taip logiškai galvojant, atvirkščiai irgi turėtų veikti: akmenų žmonėms, kurių programa rašosi į augimą, reikia angliavandenių – žalios augalinės masės- kad degimas atsvertų masės augimą, jį sudegintų?
Štai čia tai jau simbijozė: žemėje mums visiems reikia vieniems kitų, akmenims reikia augalijos, augalijai reikia mineralų… Deguonies reikia degimo procesui įsidegti, todėl akmenų žmonės turi kvėpuoti giliai, o medžių žmonės turi kvėpuoti tik paviršutiniškai ir po truputį, su tarpais, jiems naudingiau kūne kaupti CO2, ne?… Tarp kitko, sakoma, jog deguonies mumyse ypač reikia metachondrijoms – batareikoms – mūsų ląstelėse, o kai jo kiekis organizme nusmuktų žemiau tam tikros ribos, tai jos paprasčiausiai atsijungtų ir nebe galėtų funkcionuoti toliau… Ką su per mažai deguonies darytų mūsų smegenys, tai čia jau kitas klausimas – kas mus sukonstravo, buvo ne durnas, įvairius dalykus numatė, kad taip lengvai iš jo matricos nepaspruktume… Dabar mes ore esantį deguonį labai aktyviai naudojame ir jis dingsta, lieka ozonas. Deguonies rezervus žemėje galima atstatyti ir palaikyti tik vandens sąskaita – iš tirpstančių ledynų, pvz. todėl klimato atšilimo, vieniems reikia bijoti labiau, nei kitiems iš mūsų?…
S.Hanemano, homeopatijos kūrėjo laikais, XVIIIa. pabaigoje – XIXa. pradžioje jam dar aiškiai matėsi, jog bakterijos ateina į žmogų iš išorės, kai jis įvairių faktorių nusilpnintas, ir jų tada nebuvo daug rūšių – jis minėjo tris pagrindines. Dabar, žinoma, ligų priežastys mumyse susisluoksniavę, net jei ir visai nieko daugiau iš išorės nebe prisidėtų, vis tiek, popieriai mūsų viduje prasti.
Reali sveikata šiais laikais yra dinamiška, kaip liudija geriausi homeopatai. Tai reiškia, kad galim turėti aukštą temperatūrą, pvz, dieną ar dvi be aiškios priežasties, jei organizme vyksta prasivalymas, galime vemti ar viduriuoti, jei netinka maistas, kai reikia iš kūno pašalinti gleives, „susigauname“ gripą. Emociniai procesai vyksta panašiai; trumpas stiprus pyktis, kai yra tam priežastis, vengimas daryti tai, ko nesinori, verksmas, kai yra dėl ko… Emocijas dar neseniai žmonės irgi suprato, kaip ateinančias iš šalies, jas pastebėdavo ir su jomis tvarkydavosi, nes buvo žinomas skirtumas tarp jausmo, kuris kyla iš tavęs ir yra kitos eilės reiškinys, ir emocijų, ateinančių iš šalies ir kad jų įsileisti nerekomenduotina… Bendrai, Hanemano laikais ir pirmąjį homeopatijos gyvavimo šimtmetį žmonės buvo aiškesni, grynesni, labiau savimi – dabar tokius žmonės homeopatai mato jau tik trečiojo pasaulio šalyse. O Vakarų pasaulis homeopatiniam gydymui tampa vis mažiau tinkamas: civilizacijos komforte gyvenantiems pacientams tampa vis sunkiau nustatyti aiškų jų prichologinį portretą. Nes esame supami dirbtinų energijų ir vibracijų, mūsų gyvenimas nenatūralus, daugybė skiepų ir vakcinų, vaistų naudojimas… O kur dar gyvenimo ritmo spartėjimas, nesveikas ir nenatūralus maistas, oro ir vandens užterštumas… Keliaujama taip pat per daug, nesuvokiant daugiaplanės to proceso rizikos, dėvime sintetinę tekstilę, skalbiam ją irgi su sintetiniais preparatais – iš kur manot visos alergijos?
Žodžiu, Vakarai virsta makalybe ir tuoj jau jų nebe išgelbės niekas.

Homeopatija sako, jog visos rūgstys žmogų veikia neigiamai. Nuo rūgščių sąnkaupos organizme žmogus tampa apatiškas, suvargęs, lėtas, bejausmis… Bet, jis vis tiek dar gali dirbti ilgas valandas, kaip pasyvus darbinis arklys. Ir toks žmogus svajoja apie gaivinančius gėrimus ir vaisius – ar tik ne iš čia mums dietiniai patarimai ateina? Ne todėl, kad tai žmogui į sveikatą, bet todėl, jog visi esam nuvaryti surūgštėję arkliai, ir tikim, kad mums bus sveika nuo to, ko mums norisi… Nuo rūgščių taip pat pražylama ir plinkama.
Fosforo rūgštis yra prieš mus buvusios (hipių) generacijos populiariausias narkotikas (LSD acid)… Žinoma, mažomis dozėmis rūgštis gali būti tonizuojanti, bet kai vartojama daug ir dažnai, tampa nuodu. Fosforo rūgštis – pagrindinis Coca Colos ingredientas, pradžioje šis gėrimas suteikia energijos, bet greitai vėl palieka apatišku, amerikonai, geriantys colą nuo lopšio iki grabo – colos generacijos – apatijos persmelkti, juos lengva valdyti ir kontroliuoti… Dar blogiau, fosforo rūgštis ištraukia kalcį iš organizmo ir yra osteoporozės priežastis.
Po II Pasaulinio karo liko labai dideli nitrogenų gamybos pajėgumai (nuo bombų gamybos) ir korporacijos įtikino vyriausybes suteikti žemės ūkiui didžiules subsidijas, skatinančias šių trąšų naudojimą. Rezultate mes dabar jau valgome žemės ūkio produkciją, netekusią savo maistinės vertės iki 60% ! Tai yra katastrofa, kurią bijome matyti ir pripažinti: daugybė mūsų laiko ligų mus sėkmingai puola, nes esame praradę gyvybingumą – jau seniai valgome nemaistingą maistą. Iš čia ateina hyperaktyvumo, dėmesio nekoncentravimo (ADHD) problematika – sakoma, cola blogai dėl cukraus, kai ji blogai dėl rūgšties – jos paseka taip pat nusikalstamumas, asocialumas ir nutukimas.

 

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. III dalis

Tas momentas ir sutaptų su išvarymu iš rojaus?- Buvom perimti parazitų, iš kurių žalčiai (želčiai- žalvariniai) ir drakonai dar buvo, palyginus, geri, o ropliai ar dar kokios baisybės – blogi?… Ir per tuos bloguosius, per jų kontaktus su infernaliniu pasauliu ir atėjo į mūsiškį dirbtinis intelektas, technologija, mokslo ir progreso „stebuklai“… Pasauliui smunkant vis giliau į materiją, vis tamsėjant, dideli balti žmonės arba išnyko, arba traukėsi į pačius pakraščius, o jų kurti dalykai nustojo veikti, reikėjo juos kaip nors pakeisti, kad nenuslysti atgal į akmens amžių. Ne veltui inkvizicija, prieš nužudydama senuosius žmones visaip kankino, stengdamasi išgauti iš jų paslaptis… Ir niekaip nesuprato, jog paslapčių nėra: koks esi, tą gali. Ir romams, norintiems padaryti vienokį ar kitokį „stebuklą“, teko iš pragaro pora mašinų išsirašyti… Žiurkės jėzuitai, Alpių kalnų vienuolynuose sėdėdami, surašė pasaulio istoriją pagal save, kur žmonių neliko nei pėdsako, o jie patys save pasiskyrė švietimo ir naujojo mokslo nešėjais. Bažnytinės žiurkės, popierių žiurkės, biurokratinės žiurkės – iš tikro tai jie dar tik ir yra paskutinis slenkstis plazminei civilizacijai, vis labiau apėmusiai visus ir viską, savo grybiena apraizgiusiai mus iš vidaus ir wi- fi – iš išorės. Žmonės jau tiek marginalizuoti, kad rolės nebe vaidina…
Žiurkės perneša kokias tik nori ligas, marą įskaitant, bet pačios juo neserga, kad ir kokiose kloakose gyventų. Tokie graužikai yra valstybės su jos biurokratinėmis institucijomis simbolis ir įsikūnijimas , visa, kas dar likę iš senesnės civilizacijos.: blogoji dalis, kaip visada, stipriausia ir gyvybingiausia, ir lengviausiai įsirašys į sekančią, užkariaujančiąją. Nes kas gi įstatymais leidžia GMO, klonavimą, cheminius nuodus , dirbtinį maistą, dirbtinę gyvybę, dirbtinį intelektą, dirbtinę mirtį, galų gale? – Po viskuo puikuojasi kokio nors biurokrato parašas… Kodėl civilizacijos likučiai – valstybė – taip lengvai atsisako to, kas gyva, ir pereina prie visokiausių dirbtinai sukurtų sistemų visose srityse?
Vėlgi, yra toks mitas…

Pirmiausia buvo žemė, t.y. akmenys. Akmenys augo, gyveno, judėjo. paskui žemėje radosi – išsilaipino? – medžiai, akmenų akimis žiūrint, visiškai kita, parazitinė sistema. Jie suleido savo šaknis į žemę, ėmė traukti iš jos įvairias medžiagas, griauti akmenis, traukyti dirvoje vyravusią vienybę… Dar daugiau, augalai ėmė traukti vandenį, iki tol buvusį po žeme, akmenyse, uolienose, į paviršių. Akmenys, gindamiesi, padarė pirmą žmogų su geležiniu kirviu – Perkūną. O medžiai, tada jau sutraukę iš žemės vandenų ežerus ir iš jų atgal į žemę tekančias upes, padarė vandeninį – upių žmogų – mus? Be to, iš upių radosi žirgai, moterys- žuvys ir pirmas žmogus vadinosi Poseidonas (upių sėjėjas). Jei Perkūnas kovojo ugnimi ir medžiai degė, tai gaisrus gesino vandeniu, ir toliau, upių žmonės, patys nepastovios formos, vertė akmenų žmones gyvūnais –keitė jų formą – augino priešams ragus, nagus, iltis ir paliko juos tokiais visam laikui… Paskui buvo baisus karas Visatoje, žuvo ir nuolaužomis į Žemę krito du iš jos trijų mėnulių, į asteroidų ruožus buvo sukapotos keletas planetų, kurių dabar mūsų Saulės sistemoje ir trūksta, žemę užliejo vanduo ir galiausiai liko joje sūriais vandenynais (o po jais ir dabar miestai matyti ir užlietos girios).
Vandenų žmonės, vis tik, kažkiek išsigelbėjo ir išgyveno, neskendo taip lengvai, jiems nedaug ko reikėjo, juos dengė ir maitino miškas… O akmenų žmonės išgyveno mažiau nukentėjusiose teritorijose, kalnuose, aukštumose ir iš ten paskui ėmė plisti, statydami miestus, viską iš akmens ir plytų, ir jokio augalo, jokio žalumyno juose, ir taip jie užmetė savo tinklą ant visos žemės, apraizgė ją savo valstybe, įstatymais ir mokesčiais, teismais ir „švietimu“… Kadangi žemę jau išbandė ir ugnis, ir vanduo, dar turėtų ateiti išbandymas iš oro… O kiti sako, kad ir jis jau buvo, paukščiai jau buvo atskridę – erelai, gulbės, žąsys, tie patys balandžiai, ir kad būtent jie padėjo išlikusiems žmonėms, organizavo juos į valstybę, padėjo statyti miestus, netgi lyg ir nugalėjo žaltį ar drakoną, ar bent jau su jais koegzistavo – gal jie sieną per visą žemyną ir pastatė, kad vienus nuo kitų atskirti? -bet, kai dalis žmonių susidėjo su plazmine civilizacija – gavo žinias ir vadžią iš reptilijų ir mikrobų – tai erelių ir tikrų angelų laikai baigėsi… Dabar valstybė perimta į rankas tų, kurie ją naudoja ne bendruomenės labui, o individualiai gerovei – morų – ir verčia prisiminti seną alegoriją apie Leviafaną ir Begemotą – ilgą laiką viešpataus pirmasis, o galiausiai, rodosi, vis tik nugalės antrasis… Tik kas ar kurie yra vieni, o kas – kiti? Kas tik nebandė šito šifruoti ir aiškinti…
Leviafanas – valstybė, bet ugnies mylėtojų, levitų (levituojančių?), aistringųjų, žiaurių (liutyje) levų (liūtų)… Begemotas – hippo – yra „upinis arklys“, yra individas, jo hipofizas – kankorėžis – jo galvoje veikia, jis – saulės garbintojas (hipolitas), dabar išstumtas į visišką užribį ir paleistas ubagaut (beggen moet)… Kas nesusitepęs vyraujančia sistema, tas nenueis su ja į prapultį? – O akmenininkai (laisvi, nes kaip tik jie medžių žmonėms ir atsisėdo ant sprando, valstybės valdymą perėmę), jie garbina mėnulį ir žemę (Prancūzijoje, pietinėje pakrantėje, kur seniau buvo Occsitanija, yra legenda apie tris Marijas ir Sarą – ten prisimenami trys menuliai ir žemė…Marijos baltos, o Sara – juoda)
Medžių žmonės dega – autoimuninės ligos – nes jau tiek perimti parazitų ir bakterijų, kad nebėra savimi ir visiems bus geriau, jei jie save tiesiog susinaikins… Nenori mirti, atkovok save iš bakterijų ir parazitų bent per pusę ir gyvenk toliau… Akmenų žmonės plečiasi – juose auga parazitai (į ištisas kolonijas, gėrybiniais augliais vadinamas), virusai ir grybeliai – o jų imuninei sistemai rodosi, kad čia vis jis pats, žmogus, auga – ji svetimų, įsiskverbusių ir jo kūno medžiagas savoms statyboms naudojančių, neatpažįsta – lygiai ta pato teorija: naikink parazitus savyje, grybelius ir visokie pktybiiai augimai liausis.
Šitame kontekste įdomu prisiminti Ayuruvedą su jos trimis stichijomis – žemė ir vanduo ten dar skaitoma už vieną… Europos viduramžių sistemoje buvo jau keturi humorai ir penktas eteris, kurio jau nebėra, ne tik oficialiai, bet neoficialiai jis pamirštamas (nes šia tradicija domisi ne tie, kurie su ja užaugę ir ją paveldėję pagal prigimtinę teisę, bet tie, kurie mokslo ir technikos pasaulėžiūroje išauginti ir jaučiasi protingesniais už senas tradicijas – iš jų tik tinkamų gabaliukų pasirankioja, o ko nesupranta – o nesupranta beveik visko – tą išmeta kaip nevertingą)… Eterį senasis tikėjimas taip ir vadino, perkūnu – geležinis žaltys – spiralė aplink kolonas, sudarančias akumuliatorių. Ir tai, atmosferinė elektra jau buvo kaip ramentas invalide tapusiai žmonijai, kai žinios, jog energiją galima imti iš bet kur ir bet kokią, buvo prarastos… Kiniečių medicinoje elementai jau penki, ten yra metalas ir medis, bet oro nėra (o gal jo jau ir nėra, kaip po tokio?) – kad ir iš kokių senų laikų tai eina, tai – jau medicinos sistemos. Žmones jau tada reikėjo gydyti.
Jei virusai yra tik robotiniai statybiniai akmenys, pakeičiantys mūsų gyvas ląsteles, tai bakterijos yra batreikos, renkančios mūsų energiją – nereikalingas tarpininkas tarp žmogaus ir perkūno – visatos energijos resursų, tokia pati, kaip šventikas, bažnyčia ar religinis agregoras, kurie irgi išima energiją iš visatos apyvartos saviems parazitiniams tikslams… Aš pati naujų Žvaigdžių karų filmo serijų jau nežiūrėjau, bet kas domisi, pasakoja, jog egzistuoja net šio filmo enciklopedija internete, kur, be kita ko, paaiškinama, iš kur džedajų jėga ir kaip ji veikia. Pasirodo, jų kraujyje yra tūkstančius kartų didesnis miniatiūrinių dalelių – metachondritų ar kažkaip pan. kiekis – jie ima energjiją neribotais kiekiais kaip tik iš tų ląstelių batareikų metachondrijų, kurias turim visi ir kurios žmones paprastus riboja energetiškai. O džedajai tokio ribojimo jau neturi, jų kraujas naudoja energiją neribotai ir kiek tik jam reikia… Dar daugiau – ši kraujo jėga valdo ir kreipia džedajus, gyvena per juos, o ne jie valgo ją ar gyvena jos pagalba… Pagaunat, koks čia projektas pakištas? Ir mumyse jis dar tik per pusę įvykdytas: dar trūksta nanotechnologijos dalelių – kurios egzistuoja realiai, nėra išgalvotos – ir naudoja metachondrines batareikas kaip savą energijos šaltinį – valio? – bet tada jos valdys ir mus, kaip robotus ir mes klausysim ir darysim, ką jos mums lieps…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. II dalis

Nemanykit, kad čia aš jums aiškinu, kuo maitintis ar kaip gydytis, aš kalbu apie teorijas.
Bet grįžkime prie mitybos šviesa, aišku, kad tam reikėjo būti sudarytiems žymiai didesne dalimi iš dvasios, nei iš materijos ir kūno, todėl galėjome imti energiją iš mus supančios aplinkos tiesiogiai. Dabar nebe galim… kaip ir nebe turim elekros energijos už dyką sau naudojimui iš atmosferos – ant laidų, ją mums atvedančių, galo kabo skaitliukas ir turime susimokėti pinigėliais. Buvo karas, matomai – ne iš tų, apie kuriuos žinome – nors, gal tie karai, kuriuos žinome, kaip tik šitą, nežinomą, ir pridengia – ir esame okupuoti. Badaujame, viso ko trūkumas: ir energijos, ir mums tinkamo maisto kūnui, ir dvasia amputuota… Kad bakterijos radosi pirmiau, nei žmonės – melas, nes, nuo kažkokio tai momento kiekviena mūsų ląstelė turi po įsitaisiusią joje bakterijas – metachondriją t.y. batareiką paprastai tariant – ir, kai ląstelė nori atsinaujinti, ji turi kreiptis į tą bakteriją, kad gauti bent kiek energijos tam procesui… 52 kartus duodama, o paskui viskas, mirk… Nes, atseit tada kiekviena nauja ląstelė būna jau tiek nukrypus nuo pirminio savo modelio, kad viskas išsiderina ir nebe funkcionuoja. Taip, iš oficialios genetikos žiūrint, taip ir yra… O prisiminkime banginę genetiką, kai virpesių dažnių pagalba ląstelių tikslumas buvo atstatomas ir palaikomas, apie tai kalba neina oficialiai, nes reikia, kad žmonės mirtų, o ne gyventų amžinai…
Bakterijos yra įsibrovę į mūsų kūnus, apipynę mūsų dvasią – mentalą – iliuzijomis, iškreipę tai, kaip matome pasaulį aplink mus – Ouroboros, gyvatė, kandanti sau uodegą – ir, tokiu būdu apjuosusios mūsų žemės rutulį – jos yra gilios mūsų nelaisvės simbolis… Nors, yra teorija, jog blogis nevienalytis, turi skirtingus tikslus, ir, kai žmonės bus jau visai pribaigti ir grybams kelias rodysis laisvas, drakonai bus dar paskutiniai, kurie Žemę, kaip teritoriją, gins ir laikys – sau? – nors jau ir tuščią… O kol kas jie sąlygoja energijos badą visais lygiais, kai pasaulis aplinkui yra pilnas gausos ir niekam nieko neturėtų trūkti niekada. Nors, dvasingi gal ir dabar taip jaučiasi, tą materialinį įveržtą diržą jie pakelia lengviau… O materialistai, jei kam kada pavyksta iš bado išsiveršti, pvz, su okupantais susidėjus, ėmus kolaboruoti, dvasios poreikį pakeitus pinigų troškimu, tapus oligarchu ar kokiu nors finansistu farmokologistu, tai kita bado pusė bus bekraščiai ekscesai, kai turimi milijardų milijardai ir dar negana, dar vis reikia kolonizuoti Marsą pirmiems…
Virusai yra dirbtini organizmai – mikrobai – mikroskopiniai robotai. Jie turi kojeles, kad įsikabinti, įsiskverbti į ląstelės vidų, ir savo primityvią DNK, kuri greičiau yra tiesiog RNK – sukurtą, dirbtinę. Viskas. Prasibrovė į organizmą – žmogų, žvėrį, augalą, parazitą, bakteriją – nesvarbu, išpakuoja savo failus, t.y. ten buvusią DNK pakeičia savaja, o ten esančiom medžiagom minta, jas sunaudoja, iš jų ima dalintis į dvi ar daugiau… Ar keista, kad organizmas jų kaip svetimkūnio neatpažįsta – juk jis toliau auga, kurdamas ir reprodukuodamas save iš paties organizmo medžiagos (iki 80%). Žinoma, virusai daro juodą darbą, bet jie yra paprasti, primityvūs, jie ne mutuoja, jie yra grybelinių susirgimų sporos, sukuria aikštelę iš klaidingai nukopijuoto baltymo ląstelių, kur toliau jau gali imtis augti grybelis. Influensa, gripas yra ne virusas, jis yra grybelinis susirgimas, skinantis kelia toliau ateinantiems vėžiniams. Prieš grybelius žmonės jau kovoja, sudarę sąjungą su „gerom“ bakterijom, kai gerų bakterijų nebūna, bet, su grybeliais palyginus… Akademikas Bolotovas, pvz, turėjo išdirbęs metodiką, kaip laktozės rauge fermentuoti žolynai galėjo padėti išnaikinti vėžį organizme…
Kokia senų baisių susirgimų istorija? – maras, sifilis, gonorėja… Maras tai savo ruožtu, ten galėjo ir koks bakterinis ginklas būti iš dangaus papurkštas – čia tiems, kas alternatyvia istorija domisi, o šiaisp tai aiškių žinių trūksta – moras yra tiesiog mirtis, išmirimas….O apie sifilį tai oficialiai sakoma, jog XV- XVIa. visi svieto perėjūnai, kas aukso troško, avantiūristai ir pan, į Amerikas bloškėsi, ten vietinius visus naikino ir išnaikino (kartu ir tuo, jog užvežė tenai nebuvusių bakterijų, susirgimų, prieš kuriuos neturėta imuniteto), o patys, girdi, sifilį parsivežė, dėl kurio, nepaisant gydymo sunkiais metalais,
puvo gyvi, kol supuvo… Ir, žinoma, daug daug aukso ir sidabro parsivežė, irgi… O kas pasakys, kaip ten iš tikro buvo. Neapolio karalystėje nugalėtojų prancūzų armiją sifiliu užkrėtė, čia pagal istorikus, todėl ilgai ir buvo francozų, frenčių liga vadinama.
XX amžiaus rusų teatro dailininkas Leon Bakst yra nutapęs paveikslą pavadinimu „Senovinis siaubas“ (Drevnii užas). Pirmame plane šypsosi (Mona Lizos šypsena) akmeninė moters statula, glaudžianti prie krūtinės balandį (Kolumbą – colombe), jai už nugaros nakties dangų raižo žaibai. Vienoje pusėje, žemumoje okeano vandenys apsemia graikų/romėnų civilizacijos griuvėsius, kitoje pusėje, aukštumoje išlikę vandens nepaliestos majų ir actekų piramidės… O ką, jei iš Europos niekas Amerikų atrasti neplaukė, nes nebe buvo kam? O kas, jei Amerikose žmonės išgyveno, ir, susirinkę, mantą, auksą ir pan. (palikę tuščius miestus), atplaukė į senajį pasaulį, kad pasklisti po jo teritorijas ir įsitaisyti, kur , vandeniui nuslūgus, buvo turtai, likę be šeiminiko… Krikščionybę šitie, tvaną išgyvenusieji, galėjo irgi atsivežti kartu –ar  į ją atsiversti, dėkingi, kad išliko? Kaip tik šiaurės vakarų Ispanija, iš kur, atseit, Kolumbas į Ameriką ir išplaukė, ir yra didžiausia Jono (ar Jokūbo) krikštytojo šventovė, į kuria vis madingiau eiti piligrimais – Sint Jago de Compostela. (Jago ispaniškai, Jaco olandiškai, sutrumpinta iš Sjaak, kas angliškai yra Jack. Britų vėliava taip ir vadinasi, Union Jack). O piligrimų, į Compostellą einančių, ženklas yra Sint Jacob moliuskų kriauklė, kuri ir toliau randama, kaip ornamentas, per visą baroką ir švento vandens kriauklės bažnyčiose irgi yra jos formos… O kur dar Jonos motyvas, išlipusio į krantą iš didžiulio plaukiančio žvėries (Leviafano) ir ėmusio pamokslauti…
Taip į Senajį pasaulį atėjo visai kitas mentalitetas – apsikrikštijusių žydų, vad. morais (maurais), o skaitant iš kitos pusės – romais… Tai buvo vadinama „naujaja religija“ ir jų Jėsus buvo Novinas,(iš Naujojo pasaulio?) o senieji, šviesa mintantys, ir, paskui zaraostriniai (aušrą garbinantys, ją kasdien sutinkantys kaip palaimą), senieji gyventojai buvo stumiami iš jų teritorijų ir jų salelė naikinamos… Įdomu, kad šv.Augustinas yra kaip tik toks nepavykęs mani – manicheistas – toliau mokinio neturėjęs kantrybės nueiti, todėl metėsi pas romus ir ten dar buvo laisvų vietų stambiems ideologams, kokiu ir įsitaisė – tiesiai į šventuosius…
Kai maži kresni tamsaus gymio romai įsigalėjo tiek, kad ėmė nulemti senojo pasaulio eigą, viskas tapo kaip išversta išvirkščiai: tie žmonės neturėjo jokios šviesos savyje ir nešvietė viskam aplinkui, teko šviesos likučius surinkti į saulę, ir pakabinti ją šviesti kaip šviesos šaltinį išorėje (saulė žymima lygių galų kryžiumi) – tikriausiai tai dar padarė išlikę vietiniai Europiečiai, tada ėmė išpažinti krikščionybę (kryžionybę) panteistiniu pagrindu… Ir romams teko dar keletą šimtų metų paplušėti, kad tą vedinį, gamtos pagrindą galutinai pakeisti bibliniu judėjiniu… Su šio pamato pakeitimu susijęs ir naujos perspektyvos sistemos įvedimas: jei iki tol pasaulis buvo vaizduojamas platėjantis nuo žiūrovo akių taško – žmogus tokiu budu buvo viso ko centras – tai dabar buvo įvesta siaurėjanti į horizontą perspektyva, žiūrintįjį paliekanti kažkur periferijoje, už kadro, juodoj skylėj, kur pasaulio šviesa nebe pasiekia…Ir taip iki šiol į pasaulį ir žiūrime, fotokameros akis pakeitusi mūsų regėjimo ypatumus, žiūrime dviem akimis, o paveikslėlius matom, kaip įpratinti, lyg monolenze padarytus – bet čia jau šneka apie tai, kaip mūsų smegenys- bakterijomis aplipę- mus mulkina…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis

Pirmas raitelis ateina su svetima ideologija ir bando žmones patraukti paskui save – melagingas pranašas; automatiškai tada eina selekcija bukiausių, primityviausių, mažiausiai ką suprantančių ir bendrai, vadinamų padugnėmis. Tiek Jėzus Kristus su tokiais broliavosi, tiek visas sekančias revoliucijas tokia publika vykdė – lengviausia paveikti tuos, kurie ideologijos neturi jokios, visiems kitiems jau reikia dėti pastangas, kad permušti jų galvose esančiąją ideologiją ir tai nėra lengva, kai žmonės įsitikinę… nebent pavyksta pas tuos, kurie pastoviai abejoja – inteligencija ir likę, tiesą randantys mąstymo būdu – radai ir praradai… kai tiesa iš tikro turi būti tavyje, įsišaknijus – ko nereikia ieškoti, tą negali ir pamesti – tokie žmonės revoliucijoms nepasiduoda, juos reikia arba išnaikinti arba marginalizuoti (į Sibirą, pvz.)  ir palaukti, kol jie išnyks. Dar viena grupė tiesos savyje įsikūnijusios neturinčių – t.y. be etinio imperatyvo savyje – kurie irgi mielai persimeta prie naujų pranašų, tai tie, kuriems pritrūko vietos dabartinėje valdžioje arba jie jos norėtų daugiau ir nenori stovėti eilėje. Tokiems nauja pradžia duoda galimybę atsidurti pirmoj eilėj, eiti pirmu numeriu – ir nesvarbu, kokio sąrašo ar į kur vedančio…

Antrasis raitelis atneša karą tarp prie seno likusių ir naujai atsivertusių. O mes, koks sutapimas, progresu tikim šventai, visa kas nauja yra geriau, nei sena, todėl norim to ar nenorim, bet remiam pergalę naujojo ir žinome, jog sena – pasmerkta ir nieko čia nepakeisi… Iš kitos pusės, naujai atsivertusieji nebe turi ką prarasti, yra niekšai iš esmės, visos žmogiškos savybės jiems svetimos, todėl jie savo daugumoje laimi, o ne žūva…. O tie, kurie gina savą žemę, tikėjimą, žmones, vertybes, tie žūva, herojiškai…
Trečias raitelis atneša badą – pirmiausia, žinoma, pralaimėjusiems ir pavergtiems. Ir ne tik fizine prasme badą, kai nėra ką valgyti, bet ir dvasinį, kas gal net blogiau, nes kokias vertybes įtvirtina užkariautojai? – svetimas, nepriimtinas, su minuso ženklu… o ne, tai ir visai, palaida bala pasidaro, kai viskas galima, viskas vienodai tiesa, visi lygūs ir kiekvienas, kas rėkti netingi, dar lygesnis.

Tada ketvirtas raitelis atneša mirtį ir ji priimama kaip atgaiva. Tuos, kurie dar buvo žmonės, ir bandė gyventi, kaip atsiminė, kad gyveno žmonės, mirtis, pagailėjusi, priglaudžia… Lieka homogeninė nežmonių masė, kurioje Apokalipsės ratas ima vėl suktis iš pradžių ir, kardą pakėlusieji, nuo dar žiauresnio kardo žūva…-  Smetoninė karta, kas išliko, Sibirus išgyveno, į mirtį miške neišėjo, badavo visą tarybinį laikmetį… Mano karta, kas iš tarybinio laikmečio atėję, badauja dabar – paradoksalu, bet dvasios laikmetyje yra tik tiek, kiek jos dar palaiko badaujantys – mažai, kitaip jie bado nejaustų. O tie, kurie tuo metu nebadauja, jiems jau užtenka tik to trupučio, kuris išnyks su paskutinio badavusiojo išėjimu…Grįžtant prie mano kartos – mums nebe lieka ką naujo skaityti, nelieka ką žiūrėti, apie tai, kas mums būtų įdomu, nediskutuojama, nėra ne tik ko klausytis, bet nebe lieka ir prasmės kalbėti. Nebe lieka grožio, sveikatos, tikro maisto, geros kokybės, sąntykių tarp žmonių… Neapsižiūrėsim, ir tuoj jau mirtis, o kaip apsižiūrėti? ką daryti, kad neimti jos dairytis ir į ją skubėti?
Labai įdomi kalba neseniai išėjo ezoterinėje paskaitoje apie tai, jog žmonės dažniausiai miršta taip pat, kaip jau ir buvo mirę praėjusiuose gyvenimuose. O kad ne sava mirtimi, tai ir visai aišku – nužudyti? – Ar gal kas nors mano, jog mirs kaip nors kitaip? – mus visus labai tvarkingai išžudys virusai, bakterijos, parazitai arba grybeliai… labai aktyviai jiems priešinantis, gal dar ir pavyktų iki šimto metų amžiaus pratraukti, bet tam dvasia ir laikoma pusbadžiu, kad palaužti, kad prasmės priešintis nebe liktų, ir tada žmonių gyvenimas lieka vis trumpesnis… XX amžiuje dvejų karų reikėjo, kad ilgai gyventi visus duomenis turinčius žmones išgalabinti, dabar karų nereikės, baisių ligų apimti, žmonės ilgai gyventi ir nenorės…
Priešiškos jėgos ar jų atstovai žmones irgi ne per vieną šimtmetį užkariavo. Pvz, naujieji, tie kurie po mūsų išliks, juos jau pilnai valdys grybeliai ir jų susirgimai – tie nežmonės jau patys maldaus, kad jų kūnus padarytų iš kokio ten plastiko ar lengvų metalų, nors, jau yra grybelių ir bakterijų, kurios ir tokias medžiagas sugriaužia… Vėžys – grybelinis susirgimas. Žmogaus organizme, kur tik yra drėgna klampi terpė, tokios kaip ir seilės pvz, nes parazitai savo kiaušinėlius išdėjo – ten apsigyvena grybelio spora. O grybelis – tai jau protinga sistema, jie bendrauja vieni su kitais, formuoja grybieną ir iš jos išauga visas grybas. Kažkokiu momentu paskui jis „sprogsta“ ir nauja sporų karta – metastazės – pasklinda toliau ir plačiau… Ką noriu pasakyti, yra tai, jog svetima gyvybė žmoguje įsitvirtina tada, kai savos likę tiek mažai, jog nepakanka apginti teritorijai, ji tik sėdi susigūžusi kažkur kamputyje ir dreba… Ir pasprunka galutinai, kai tik pasitaiko proga.

Jei seniau žmonės pagrinde gyveno erdvėje, buvo labai vietiniai ir laiką pažinojo irgi, kaip mitinį dydį, vientisą, nepažeistą, pirmapradį, tai civilizacija jau atnešė laiko praktinį panaudojimą, gyvenimą, parentą laiko skaičiavimu, ir vieta, erdvė liko vis mažiau kam reikalinga – nebent dar naudingoms iškasenoms iš jos išgauti… kaip šiame senų ir naujų laikų susidūrime amžinybė pralaimėjo, jau rašiau ankščiau. bet laikas vis tiek, pačioje jame slypinčioje esmėje, nenori likti užfiksuotas, ištiesintas ir utilizuotas… jis veržiasi vis tiek, atgal į amžinybę. Ir nešasi mus visus su juo kartu – gerus žmones greičiau, jiems kelią trumpesnį iki jos eiti… O blogą gal taip ir nedaneša, pakeliui  į tartarą įmeta ir tiek.

Mano karta ir žmonės iki mūsų – mūsų rizika buvo ir yra parazitai. O parazitai ir, simbijozėje su jais įsitaisę bakterijos, reiškia autoimunines ligas, visokiausius reumatus, gangrenas, kraujo užkrėtimus… Parazitų kolonijos reikalauja jiems tinkamo maisto, žmogus valgo valgo, o kaip liesas taip liesas (jei kurioj vietoj ir išsipučia, tai žiūrėk, į gėrybinį auglį jau parazitai susimetė)… Uždegimai susiję su depresija – kai kūnas šlakų, toksinų nebe spėja nei perdibti, nei pašalinti, jie kaupiasi, kyla temperatūra, chroniškai, tai depresija irgi tampa chroniška… parazitams į naudą viso ko užterštumas, chemija maiste – jos organizmas neperdirba, žinoma, ji kaupiasi – genetiškai manipuliuoti produktai, vaistų chemija ir t.t. Ilgiau gyvens tie, kurie augina arba bent jau gamina savą maistą, vartoja žolynus, prieskonius, česnaką, krienus, natūralius aliejus… Žmogui turėtų užtekti per dieną tiek maisto, kiek telpa į saują.
Iš viso, buvo laikai, kai žmogus šviesa maitinosi – taip dar manichejų tikėjimą išpažįstantys elgėsi, ar, tiksliau sakant, mokėjo:jie valgė maistą, bet iš jo įsisavindavo tik jame esančią saulės šviesą. Ir tai dar buvo neseniai – albingiečius ir katarus popiežius pirmu kryžiaus žygiu išnaikino… inkvizicija degino žmones, kurie sverė mažiau, nei 15kg (buvo tokie lengvi, kad neskendo), o kai ėmėme ir maitintis tuo maistu, kurį suvalgome, tai virškinimo procese ant suvalgytos masės ėmė veistis ir parazitai, tiek ant mėsos, tiek ir ant augalinio maisto cukraus, nėra skirtumo, visi nešiojamės kilogramus ir kilogramus parazitų savo kūne. Rusijos sentikiai, išlaikę dar daug vedinio tikėjimo žinių, liudija, jog kažkada augalinė įvairovė buvusi žymiai didesnė, buvę žymiai daugiau augalų, kurių vaisuose kaupėsi ne angliavandeniai, bet baltymai, ir tokie augalai buvo idealus variantas, žmogaus skrandis, sukurtas perdirbti baltymams pagrinde, puikiai juos perdibdavo, termiškai neapdorotus, greitai, o ir prisirinkti tokio valgio nereikėjo daug pastangų ar laiko… Yra teorija, teigianti, jog žmones pavergė tie, kurių kraujyje vyrauja varis vietoj geležies, kuriems tinka ir alkoholis, ir balti miltai, ir rafinuotas cukrus ir kiti produktai, nuo kurių paprastas žmogus serga ir miršta. Ir pavergti, žmonės turėjo dirbti žemę, sėti pjauti ir savo darbo vaisius atiduoti… Baltyminius augalus išnaikino, kad priversti žmogų užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste, nes iki tol jis gerai sau gyveno ir nieko šito jiem nereikėjo, o pavergėjams valgyti tai norisi, štai ir atėmė žmonėms maistinę nepriklausomybę. Dabar turim maistą užsiauginti, ir jis mums žalingas, o ką kitą valgyti neturim ką…

(bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. V dalis, baigiamoji

Netgi Moderno, Švietimo epochos palikimas, atėjęs iš ne tokios tolimos praeities, yra likęs neatrefleksuotas, nesuvokta, ką jis sako, teigia. Ne gnostinė krikščionybė – buitine kalba išreikšta, Witgenšteinas – (iš tikrųjų – kai sakoma iš tikrųjų, kalbama apie tai, ko tu empiriškai negali patikrinti. O mąsto žmogus tik buitine kalba – jis gali studijuoti teorijas ar jas kurti perkurti, bet norint, kad jos tavyje gyventų, veiktų, civilizuotų tave, turi galėti apie jų esmę kalbėti buitine kalba – viską paaiškinti paprastai – tada tu jomis operuoji… o kai tik dalyvauji mokslinėje diskusijoje, tai tai neliečia tavęs kaip žmogaus. Tu gauni algą, bet daugiau iš to jokios naudos.) iš tikro žmogus, pirmiausia geras ir puikus, o antra – gali vystytis be galo. Ši aksioma idijotiška. Nyčė tai pastebėjo pirmas ir perėjo prie antžmogio, nes tas vidutinis, geras žmogus, yra kretinas. Idijotas. Ir visi juo labai patenkinti, jis – gera medžiaga valdymui, naudojimui, pelno gavimui. Galim stengtis jį gelbėti, galim – auklėti, mokyti ir pan. Nyčė nedagyveno iki to laiko, kai ta masė tiek išėjo į priekį, jog pati ėmė pasirašinėti sau mirties nuosprendžius karais ir marais, kurti savęs susinaikinimo technologijas ir pan. Ir patys už save pastovi. Ir už karą irgi. Jau I Pasaulinį karą tokios rūšies intelektualai propagavo, gyrė ir gynė. Ideologiškai jį vedė, aiškino, sakydami, jog „paaiškinimas nereiškia pateisinimo“. – Ne, reiškia, ir dar labiau.
XX amžius kitų būdų vidutiniam žmogui išgelbėti nerado, išskyrus politinį. T.y. suteikti jam naujas politines struktūras ir ideologijas. Tuo inteligentai visi kartu ir užsiėmė. Žmogų reikia gydyti, pabudinti jame klasinę sąmonę, pakeliui išmokinant šaudyti iš ginklo, labai svarbu. Heidegeris 1926m. rašė: išeinant iš Dassein, negalima ne prieiti išvados, jog vokietis negali nebūti visame kame geriausiu, įskaitant šaudymą. Kai prie ko čia vokietis? – gryni mitai“.

Dar pavyzdys Iš Tarkovskio interviu Figaro žurnalui 1986m. Sudėtingų dalykų supaprastinimas ir jam nebuvo prie širdies :
„Abu mano paskutiniai filmai sukurti, remiantis asmeniniais įspūdžiais, bet neturi ryšio su vaikyste, nei su praeitim, jie greičiau yra iš dabarties. Ir atkreipiu dėmesį į žodį „įspūdžiai“. Vaikystės prisiminimai niekada žmogaus nėra padarę menininku. Paskaitykit A.Achmatovos pasakojimus apie jos vaikystę, arba M.Prusto. Mes vaikystę per daug sureikšminame. Psichoanalitikų metodas žiūrėti į gyvenimą per vaikystės prizmę, rasti joje paaiškinimą viskam – vienas iš būdų, kaip infantilizuojamas individas. Neseniai gavau labai entuziastingą laišką iš labai žinomo psichoanalitiko, besistengiančio man paaiškinti mano kūrybą psichoanalitiniais metodais. Man žiūrėjimas į kūrybinį procesą iš šio taško netgi kelia susirūpinimą. Nes kūrybos esmė ir motyvai yra žymiai sudėtingesni, žymiai sunkiau suvokiami, nei tiesiog vaikystės prisiminimų aiškinimas. Pagal mane psichoanalitiškai aiškinti meną yra per daug paprasta ir primityvu.
Kiekvienas menininkas per savo buvimą šioje žemėje, randa ir palieka po savęs kokią tai dalį tiesos apie civilizaciją, žmoniją. Pati ieškojimo idėja yra meninką įžeidžianti. Ji primena grybavimą miške: ką nors gal randa, o gal ir ne.Picasso sakė: aš ne ieškau, aš randu… Pagal mane dailininkas elgiasi ne kaip ieškotojas, jis jokiu būdu nesielgia empiriškai (pabandysiu šitą, išbandysiu tą). Menininkas liudija tiesą, savą pasaulio teisybę. Jis turi būti įsitikinęs, jog jis ir jo kūryba teisybę atitinka. Eksperimento idėją aš atmetu, o apie meną kalbant, tai ir visai. Bet kuris ieškojimas šioje srityje, visa, ką pompastiškai vadina avantgardu – viskas yra tiesiog menas.
Niekas nežino, kas yra grožis. Jo idėja, supratimas, standartas keičiasi su laiku ir kultūros kitimu. Todėl aš manau, jog grožis yra simbolis kažko kito. ko? – Tiesos. Realybės. Būties. kalba eina ne apie gražumą. Ne, apie harmoningą, slypintį grožį, grožį patį iš savęs. Tiesa, Realybė, per grožį išreikšta, nelabai kaip kitaip dar galėtų būti išreikšta. Bet, kai šalimais tokio grožio atsiranda žmogus, susiduria su juo, jis jaučia jos buvimą. grožis yra stebuklas, kurio liudininku gali pasitaikyti būti.

Manau, jog žmogus yra, kad gyventi. Gyventi kelyje į tiesą. .. Todėl žmogus kuria. Menininkas kuria, ką jis kuria, o paaiškinimus ar išaiškinimus randa tik vėliau. Kadangi kuriama ne galva, tai jokia kūrybos laisvė realiai neegzistuoja. Laisvė kaip kažko paaiškinimas kūryboje neegzistuoja. Egzistuoja tik laisvė kaip dvasinė būsena… kūryboje turėtume matyti ne tik kūrybą.“
Kaip iki čia atėjom ir kaip tokiais tapom? – A.Duginas apie tai, kas padaryta su tradicija:
„trumpai tariant, archaika yra tai, kas talpina savyje tiek amžinybę, tiek ir laiką. Tiek tradiciją, tiek ir atsinaujinimą… Laiką reiktų matyti kaip amžinybės išraišką žmogaus gyvenime.
Ir ką jie sugalvojo Moderniais laikais? – kad žmogui užteks laiko, kad amžinybės jiems nereikia. – kaip nereikia? – amžinybė yra „nejudantis variklis, sąlygojantis visą kitą judėjimą“.
Laikas tokiu būdu liko be teisingos krypties, be varomosios energijos, išsitempė ir nuėjo niekais, progresas pasirodė esąs bjaurus anekdotas, o žmonija išmiršta.

Nei viena utopija nėra realiai įgyvendinama, nes niekas nenori būti lygūs ir neturtingi. Žmonės nori būti turtingi, ir tame geriau kaip tik nelygūs… Nors, turtingi yra labiau solidarūs tarpusavyje, nei neturtingi; kai tik kuris iš neturtingų kažkiek prakunta, tuoj atsisuka prieš likusius neturtingus, ir dar aršiau, nei tie, kurie turtingais jau buvo iš seno… Ir visos revoliucijos ar perversmai, buržuazinės, proletarinės ar kokios kitos, tai tik kova už vietas, kur galima tapti turtingiausiais ir galingiausiais.
Klasinę visuomenę norima sunaikinti tik todėl, kad patiems pereiti į aukštesnę visuomenės padėtį(klasę) – visi procesai šiandieną į šitą paprastą vardiklį ir susiveda. O viso kito paprasčiausiai nereikia…

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. IV dalis, baigiamoji

Bandykim pereiti prie mitologijos, toliau kalba A.Piatigorskis. Ir vėl, keletas bendrų pastabų. Labai sunku paaiškinti, kas tai yra mitas. Nors, kai mitas ir mitologija tampa filosofijos refleksijos objektais, jie tampa neprieinami – tas pats galioja bet kuriai kitai disciplinai – etnografijai, antropologijai, religijotyrai.  Nes mitologas, aprašinėdamas bet kokius mitus, aprašo juos neišvengiamai savo paties mito minčių kontekste. Noriu pasakyti pavyzdį. Edmund Huserl, tikras filosofas, ne nesamonių ir vulgarybių kalbėtojas, jau būdamas pagyvenusio amžiaus, parašė labai netinkamą knygą „Europos mokslo nuopuolis“, kuri dalinai jau regresyvi vien savo pavadinimu. Prie ko čia Europa? Dar vienas supriešinimo mitas, Europa riešpastatoma kam? Azijai? Nuopuolis, ką reiškia nuopuolis? Pagal Hegelį, mokslo nuosmūkis yra teorijos nuosmūkis. Teorijos senovės graikų naudotos teorijos prasme. Teorijos kaip mastymo pačia plačiausia prasme, ašies, aplink kurią išsistato viskas… Jei mokslas nežino savo genezės, nesuvokia savo kilmės, tai, nors tai kalba eitų ir apie Kvantinę teoriją, ji nėra tikras mokslas Huserlio prasme, ir ritasi į skylę, grubiai vadinamą bendravisuomeniniu švietimu. E.Huserl buvo pesimistas. Ir kas įdomu, jo mastymo būdas, nors ir regresyvus (šioje knygoje), jis yra mitologiniu.
Kalba eina ne apie kokį nors iliuzorinį žmogaus mastymo progresą, kuris, jei kiekviename savo judėjimo momente neatsigręžinės ir savęs neklaus, kur aš prasidėjau, niekada nesugebės tapti realiu evoliucionuojančiu mastymu. Čia įdomus dar vienas momentas, mums žymiai lengviau išsivaduoti nuo vulgaraus konteksto (aš rusas, aš žydas), negu nuo žymiai mažiau pastebimų, subtilesnių mitologinių struktūrų. Kas yra mitas?

Mitas yra kokia tai bendra neatrefleksuota bazė, ir jinai tikrai veda mus labai toli atgal. Ši bazė mums reikalinga pažinimui ir pažinimui savęs, bet kuri, kadangi ir kol neatrefleksuota, yra mūsų sąmonės ir mūsų pažinimo stabdis kiekvieną akimirką mūsų gyvenime. Todėl mitas prieina arčiausiai prie kažko bendro, genetiško, pradžios (E.Huserl). Bet įdomiausia užklupti save šiame momente, šiandien ir čia, ir pažiūrėti į mitą, kurį išreiškiu aš, kaip tai, kas jau tapo privataus ir, netgi mano asmeninio mastymo dalis. Todėl Lewi Shtrausas, prieštaraudamas mitologams, klausė: ar aš galiu paklausti žmogaus, ar tikrai jo protėvis yra šitas medis? Ir jie antropologui atsakys: čia ne mitas, tai – aš. Totemas. Bendri terminai, kaip tik jie įsigalės, nustojama apie juos daugiau galvoti, ką jie reiškia. Juk mitas t.y. tai, apie ką mes jau ir nenorime galvoti. Galėtume, bet negalvojam. Totemai, archaika, inovacija… Jie buvo mitais jau nuo pat pradžių. Ąžuolas jau atsako už save, paklausus indėną ir sąmonėje to, kuris klausinėja. Lewi Shtrausas ir kiti – irgi tokie pat mitų kūrėjai, kaip ir papuasai, su kuriais jie šnekasi.

XXa. labai talentingų žmonių laikas, kai buitiniai mitai buvo naikinami, keičiant juos moksliniais ir tokiu būdu vos ne sunaikinant Žemės rutulio (nors gal ir nebūtų tame didelės bėdos). Apie katastrofas kalbėti nereikia, čia ne filosofija. Ir vistik jie padirbėjo kaip reikiant, pradedant materijos anihiliacija – fizikų protuose jau tada buvo suformuota labai tanki mitologinė struktūra. Jos dvi pusės buvo iš Švietimo epochos atėję galingi mitai, normaliai refleksuojantis žmogus jų jau nebe sugebėjo atrefleksuoti: marksizmas ir dar labiau bukinantis, kaip mitologinis efektas, Z.Froido mitas. Ir jie abu puikiai gulė ant visų šalių susižavėjusių inteligentų neišvystytos mastymo materijos. Kas yra inteligentas? – tai tas, kas profesionaliai dirba su mastymu. Pradėkim nuo Markso: istorija tai klasių kova, pirminis žmonijos stovis – kova. Tai absoliutus mitas. Pasidalinimas į klases nuo pat istorijos pradžios. Juokinga. Antimarksizmas toks pat nerefleksuojantis. Kitą mitologiją pasiūlė Z.Froidas. Labai nepaprastas atvejis Europoje, kai išrašoma mitologinė sistema, kuri 50 metų visiškai nekritikuojama (antifroidizmas siūlė kitus mitus). Žmogus – neurotikas. Ir tik psichoanalizė ant sofos duos jam savęs suvokimo minimumą. Nes išsigydyti nuo neurozės taip pat neįmanoma, kaip ir nuo klasinės padėties. Marksas rašė, jog visi priklausom klasei, o jei kas teigia esąs nepriklausomas, tai tik patvirtina jo priklausomumą. O kai žmogus sako neesąs neurotikas, tai pagal Froidą tai skandalas, nes jis tai žino tikrai, jog neurotikais yra visi. Ir keisčiausia, jog šie mitai buvo priimti tuoj pat ir giliai pozityviai. Tiek Europoje, tiek Rusijoje – kultūroje, ne mastyme, nes mastymo nebuvo. Nei Marksas, nei Froidas jokiais filosofais nebuvo, ir nebuvo verti netgi, pvz, Spinozos mažojo pirštelio. Bet jiems Spinozos nereikėjo. Froidas sakė „aš gyvenu dabar, šitam kontekste, šitam pasaulyje, minioms reikia mano pagalbos“. O Marksas: pasauliui reikia mano ideologinio vadovavimo… Aišku viena, nei marksizmas, nei froidizmas savęs atrefleksuoti negali. Iš čia naujas mitas, stipresnis už juos abu kartu: yra kokia tai speciali žmonių rūšis, apie kuriuos Majakovskis rašė, jog jie „savo plikom galvom apšvies Europą“, o barzdoti ir ūsuoti sėdėjo bibliotekų užkampiuose arba rikiavosi į eiles, kad įsigyti paskutinę Markso, o paskui ir Froido knygą.T.y. pasirodo, jog vidutinis intelektas nori gulėti ant sofos pas Froidą, ar sėdėti konclageryje ar kameroje už Marksą. Nori. Kalti ne tik Marksas ar Froidas, bet ta intelektualinė masė, kuri manėsi esanti pasyvi materija ir ją reikėjo formuoti. Iki absurdo prieidavo, kas turėjo būti aišku vaikui. Čia prasideda Huserl teisybė: šitie žmonės nematė savo mąstymo genezės. Ir jiems ją sugalvojo – tikros kilmės, tapimo mitus – Marksas ir Froidas ir paaiškino. Ir Europos bei Rusijos inteligentai buvo kraštutinai refleksiškai neišsivystę. Ir skirtumas tarp Plechanovo ir Jungo nedidelis (genialūs irgi gali būti neišsivystę, Merabas Mamardašvili apie genijų sakė, jog tai dar ne filosofas), ir ima žaisti mitais. Vėlyvas Froidas sako: susidomėjimas, užsiėmimas revoliucija iš tikro yra latentinės psichozės pasireiškimas. Ir tada kita inteligentų grupė ima alpti iš susižavėjimo. Tokioje mąstymo neišartoje teritorijoje viskas ir sutilpo.

(bus daugiau)

Laimėjusio chamo visuomenė kurioje viskas vulgarizuojama. III dalis

Liberalas Šeilokas mokytis jau negali, ne tik nenori. Liberalas Aleksandravičius gražiai šneka apie LDK ir bajorų etnosą – jam smagu, jog jie buvo laisvi nuo valstybės – sociumo ir civilizacijos – kokia ji yra dabar. Taip, jie laisvi prasčioko, kaimiečio, šiandieninio ekonominio žmogaus, užspausto neatrefleksuoto pasaulio, akyse. Kai realybėje jie buvo laisvi privačiai, asmeniniame gyvenime, bet LDK turėjo savo Statutą, savo sociumą, savo civilizaciją – tai užėmė procentiškai mažesnę teritoriją, vietos būti savimi be tų varžtų ar taisyklių buvo daugiau. Bet, varžtai ir taisyklės buvo ir tada. O kai jų buvo nesilaikyta, tai sugriuvo ir LDk, ir Ržečpospolita – atėjo carinės Rusijos laikai.
Taip visada būna, kai pasirenki sugriauti, kas tavo valioje sugiauti ar išlaikyti, tai pakliūvi į vergovę tam, prieš ką esi jau per smulki žuvis, kad pašokinėti ir visa tavo laisvė baigiasi. Nes visada, kur keletas žmonių gyvena kartu ar netoliese, visada yra taisyklės, kaip ekgtis. Net aborigenai ar indėnai tokias turėjo ir turi, net jų negalima įžeisti, pavadinant laukiniais. Laukiniai yra liberalai, nenorintys skaitytis su niekuo ir išsivaduoti iš bet kurių taisyklių, nedarydami skirtumo tarp privačios ir viešos erdvės, tarp asmeniško ir formalaus.. Tuo jie pereina jau visiškai į necivilizuotą lygį ir tuo didžiuojasi. Kai tai yra grynas suplokštėjimas ir kvailumas nesugebėjimo atrefleksuoti pasaulį pasekoje. Ir likusį pasaulį verčia atsisakyti civilizacijos irgi. Tuo jų necivizuotumas taps privalomu, anticivilizacija užims civilizacijos vietą.
Kodėl žmonės taip nemėgsta girdėti tiesos? – ji sudrumsčia jų įprastinį negalvojimo režimą. Jie pasijunta idijotais, kokie jie iš tikro ir yra. Ramu gyventi bendrai priimtose bendrybėse, abstrakcijose, miegant… kam atsibusti ir pamatyti, kaip yra iš tikro?- Ypač tai baisiai paplitus situacija amerikos universitetuose profesūros tarpe.

A.Piatigorskis paskaitą „ Kas yra filosofas“ pradeda nuo poros banalių dalykų apie filosofiją: tokios profesijos nėra. Yra tik mastymo būdas ir gyvenimo būdas. Mastymo būdas ne profesionalia prasme, nes filosofo filosofavimo objektu gali būti kas tik nori… Ar taip nėra su visomis profesijomis? Arba jos – gyvenimo būdas, arba tu niekam tikęs specialistas.? Bet, jeigu tai – gyvenimo būdas, tai asmeninė erdvė naudojama sociumo tikslams, dažniausiai šeimos ir asmeninio gyvenimo kaina. Taip neturėtų būti. Profesijų neturėtų būti – kiekvienas viską turėtų daryti pats, mokytis visko pats… Gyvenimas būtų labai lėtas, bet gyvenama būtų žymiai ilgiau – tikriausiai kažkada taip ir buvo.
Individui nėra kažko aukšto ar žemo, svarbaus ar ne. Yra tik įdomu arba neįdomu, nes jis tiria, įsisavina pasaulį, tampa vis labiau jo dalim – tik tam ir gimstama, kaip aš suprantu. Tik tai formuoja likimus, gyvenimus, sąmoningai ar ne. Aišku, visada geriau atrefleksuoti, į ką savo mastymą nukreipi ir koncentruojiesi. Tai labai paprasti, baziniai dalykai, gal todėl lėčiausiai suvokiami. Per smulkmenas nesimato pagrindo – ateiname prie to, jog ne visi objektai yra lygiaverčiai. Ir vis dažniau pasitaiko, jog užsiimama kažkuo, kas neturi realaus filosofinio turinio, realios reikšmės – dabartinis pasaulis sako, jog tai yra okei – bet žmogaus mastymas, žmogaus laikas, gyvenimas sukasi tuščiai… Ir tai yra regresija, filosofinio ar kokio kitokio mastymo. Du pavyzdžiai: 1927m. Walter Benjamin, vienas talentingiausių ir mažiausiai sukaustytų to meto vokiečių filosofų, atvykęs į Maskvą ir rašo tenai savo žymiuosius Maskvos dienoraščius. Apie Maskvą jis pastebi, jog „tik dabar, išvažiuodamas iš šio nepaprasto miesto, aš supratau, jog negaliu mastyti be savo socialinio konteksto.“ – ši frazė yra regresyvi (A.P.). Jei filosofui būtinas socialinis kontekstas, jis nėra realus filosofas. Soc. kontekstas yra objektas, galima apie jį medituoti, į jį koncentruotis, bet be jo negalėti filosofuoti reiškia, jog tu, kaip mastytojas, žūvi. Taip pasakęs esi jau ne filosofas. O kas tada? – O kas tik nori kita… galų gale žmogus. Kas irgi yra dar viena nepaaiškinta abstrakcija. Bet, Walteris Benjaminas už tai susimokėjo. Po dešimt metų jam teko nusižudyti: kitas socialinis kontekstas jį privertė. Tai pavyzdys visiems, nuo socialinio konteksto priklausomiems: jie prasmenga ir dar blogiau, nei į pragarą – į pasaulį be mastymo. Peršokam per 70 metų. 1997m. miršta visų filosofų kumiras, Žakas Derida. Neilgai prieš mirtį, jis, vadintas didžiausiu šiandienos filosofu, savo paskutiniame interviu žurnalui Mond, paklaustas, kas jam lieka svarbiausia iš jaunystės ir studentavimo mastymo ieškojimų, sako: „man ir mano draugams“…- kas jau blogai – prie ko čia draugai? – mastyme bendražygių nėra. Kaip mėgo sakyti M.Mamardašvili, mastymas yra pats vienišiausias dalykas pasaulyje… O čia dar studentų sąjungos… „man ir mano draugams buvo svarbiausia – tas šlykštus veiksmažodis – indentifikuoti save…“ Kai aš tai girdžiu, man kaip Geringui, išgirdusiam žodį kultūra, ranka pati siekia (neegzistuojančio, žinoma) pistoleto. „Kas aš galų gale, žydas, prancūzas, alžyrietis?“ – čia yra išskirtinis regresijos atvejis, dar baisesnis, nei vargšo W.Benjamino. Filosofas, kuris prieš mirtį jaudinasi, kas jis yra, prancūzas, žydas ar alžyrietis – tai gi galas. Tai vulgaru. Tai ne filosofinio mastymo, tai – bet kokio mastymo galas.
Nes filosofijai visa šitai neegzistuoja, visas šitas inteligentiškas etniškas mėšlas. Rusas, žydas, prancūzas ar tanzanietis, jei jis ima galvoti etninio konteksto rėmuose, tai jis jau žuvo. Baisu. Derida buvo labai talentingas. Jis sugebėjo atrefleksuoti ankstyvus Deskartro žingsnius, Spinozos, Platono filosofines nuotaikas, bet jis nesugebėjo, kaip to nesugebėjo niekas, saviindentifikavimu užsiimantis, žengti nei vieno realaus refleksijos žingsnio savirefleksijoje. Todėl tai buvo vulgaru. Juoda skylė. Filosofas, kuris jums pasakys, jog jis pirmiausia žmogus, neužsitarnauja jūsų dėmesio, vykit jį lauk. Jis ne filosofas. Tai banalu. Filosofui nereikia nei vieno išorinio saviindentifikacijos momento, jei jis filosofas iš savo vidaus, prigimties.

(bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. II dalis

Meile dingo paplitus praktikai, kaip mylėti save, kai dingo dramatinė įtampa, kuri buvo tada, kai kito atvaizde dar reiškėsi aukštesnė jėga (gal ne visada šviesi, bet aukštesnė: yra daug jėgų, aukštesnių, nei žmogus).Ir štai, meilėje šitai „daugiau, nei žmogus“ pasireiškia visa jėga, akivaizdžiai, brutaliai. Ji įsibrauna ir toliau žmogus neturi kuo pasipriešinti, jis tampa jos auka: ji jį apima ir jo savininku, jo likimo nulėmėju. štai kokia meilė statė Vakarus, ir ji dabar prapuolė, dingo, prarasta. Ji paversta digitalinius profilius, prilyginta malonumų kiekiui ir galimam gauti iš to pelnui. Geismų, troškimų mašina, malonumų suteikėja – viskas išardyta, fragmentuota ir taipo antiteze to, kas buvę. Tai jau ne meilė. Todėl matome, jog ir Logosas griūva, visuomenė sugriuvusi ir išsivaikšto, jos fragmentai kapstosi žmogiškumo likučiuose. Taip griuvo ir meilės rūmas. Tos nuolaužos norėtų atspindėti visą pasaulį, bet yra per mažos ir atspindi tik mažučius jo fragmentus. Taip, kaip dabar kalbama apie moklo galią, ar apie istoriją, taip buvo kalbėta ir apie meilės galią. Ir tai ne šiaip, intrigos pabaiga, bet galas meilės kaip reiškinio, sukūrusio unikalią civilizaciją, kultūrą, tai, kuo mes išauklėti.

Mes greičiausiai gimėme dar tada, kai meilė buvo, o mirsime pasaulyje, kur meilės daugiau nebus. Ji išeina mums bežiūrint. Lieka seksas, socialinis konstruktas, malonumų tenkinimas, lateksas, bet ne meilė. Nes meilė yra labai delikatus jausmas, netgi, religijos forma. Liuteronai ir protestantai privatizavo tikėjimą, ekonomiką, ir meilę irgi, iš dieviškos padarė grynai žmogišką, kas reiškia jos mirtį. Ją galima būtų asocijuoti su katarais ar kokia sekta – meilė turi ir okultinę pusę, šaknimis ji ateina ne iš niekur, o būtent iš religijos… Atsistojus vakarų civilizacijos ir kultūros centre, ji organizavo aplink save, įkvėpė, teikė energiją. o dabar tai jau ne Vakarų kultūra, jau negalima sakyti, jog Vakarai savo kultūrą išlaiko – ne, jie ją praranda bežiūrint, viskas išsisklaido, užsiteršia, chaotizuojasi, fragmentuojasi – praranda save ir praranda meilę.
O kuriama tik meilės būdu. Taip dievai – demiurgai kūrė pasaulį. Taip ir mes, žmonės, kol mylime dar bent kažką – ne vyriausybę, tai bent valstybę, ar gimtinę, ar kalbą, istoriją, kultūrinę tradiciją – bent ką nors, tai toj srityje ir esame motyvuoti veikti ir jaučiamės nuo to laimingi, ir esam ten naudingi. Tie, kurie visą laiką kritikoje, sarkazme, ironijoje, abejonėse, tie nekuria, nieko sukūrę nepalieka ir iš viso, kaip nebuvę.“

Klaidingas filosofijos kadras, šviesaus ankstyvojo Logoso žūtis – post modernizmas atėjo – pasaulis į sutikslintą fazę, o ateina kitas. Yra modelis I ir O, teigiama neigiamame susinaikina. Būtis ar nebūtis. O yra modelis I arba II, jei ne kažkas, tai kažkas kita, pvz manicheizme. Nebūties nėra. Baigtinio būsimo laiko irgi nėra, viskas yra dabar, visuma… jei negalima, tai vis tiek galima. Teisė ir teisingumas, įstatymai ir tradicija. Kai vakarai nukvailėjo kaip tik nuo proto, racionalumo. Gėrį sudaro gerumas ir blogis. Tai, kas nutinka su žmogumi, ateina iš giliau, nei tai, koks tas žmogus, geras ar blogas… Kas nutinka, viskas į gerą? – Aš manau, jog tai vyksta dėl šitų dvejų paradigmų susisluoksniavimo… Gal pagal vieną sistemą esi okei, o pagal kitą – ne. O blogį kaip tik gali išaukštinti, pvz, biurokratinis apratas.

Vakarų racionalumas jau sugriuvęs, bet vis tiek, dar agresyvus viskam, kas į jį nepanašu, nes visi turi būti tokie, kaip jis. O viskam reikia meilės, moteriško požiūrio: Afroditė versus Chaosas (J.Golovinas) Menininku esama, dirbant iš meilės, o ne iš laisvalaikio pertekliaus, kai pabandoma viena, pabandoma kita… Žmonės vis dar bijo suklysti, nes instinktyviai jaučia esant Tiesą, bet jos nepažįsta, todėl bijo jai nusiženkti. O mokslas, įsigalėjęs vietoj Tradicijos, skatina kaip tik eksperimentuoti, nebijoti klysti – už tai juk nieko nebus. O žmogus dar instinktyviai žino, kad bus…
Seniau žmonės buvo savarankiški: Idėjos buvo atskirai, gyvenimas Žemėje – atskirai, ten veikė žmogus… Niekam į galvą neatėjo maišyti amžinų dalykų su laikinais, praeinančiais, amžinai gyvų su mirštančiais, baigtiniais. Tobulo žmogaus nejaudina pasaulio netobulumas, pasaulį jis žino esant nuolatiniame virsme, keitimesi – jame galutinio varianto nėra. O dabar žmonės paėjo netobuli, todėl pasaulio netobulumo jie jau ir visai pakelti negali. Ir vis taiso tai, kas vis tiek visada juda ir tobula būti negali, negali sustoti ar būti sustabdyta… Kai turėtų taisyti save.
A.Piatigorskis: žmogus, kurio „aš“ suvokimas nėra įprojektuotas į jo psichiką, o yra laisvas – randasi jo dvasioje? – yra laisvas ir pats.

Toks žmogus rodosi genijus, nes turi vienu laisvės laipsniu daugiau. Pas ekonominius žmones, Šeilokus, jis jau yra giliai į jų psichiką įaugęs ir jie jo atskirti negali. Tik sunaikinti?… Kančia yra neatrefleksuotas tavo sąntykis su objektu, sociumu, pasauliu. Kančia yra nežinojimas, atstumo nebuvimas. Kai atrefleksuota, apmastyta, suprasta, suvokta, tai kančia baigiasi. Blogis irgi, tiesiog ne vietoje esantis gerumas. Tik tiek?
Suvokti istorinį įvykį reiškia pastatyti jį sąntykyje su savimi čia ir dabar, pasidaryti jį savu – savo suvokimo teritorijos dalimi. Todėl istorikai audžia kiekvienas savo audinį ir bendri yra tik sociumo ir civilizacijos uzdedami  parametrai. Tie parametrai visada jau yra. Mes įsijungiam, imam naudoti, refleksuoti ir suprasti sau, pasidaryti savo išvadas ir suteikiam savą reikšmę.
Liberalai istorikai neigia sociumo ir civilizacijos uždedamą kontūrą, jie nori būti laisvi ne privačiai, tame, ką jie galvoja, bet viešai – tuo įsitvirtinti visuomenėje, kad jis yra kitaip galvojantis, nei tradicija, istorikas. Paradoksalu, jis nori būti laisvu asmeniu, kai visai nėra nei asmeniu (todėl privatumą įgija tik pastebėtas visos visuomenės teritorijoje), nei laisvu – jį visada kažkur veržia, ir visa jo gyvenimo prasmė yra išsilaisvinti nuo tų varžtų kančios. Kai kančia kaip tik yra neatreklefsavimas, situacijos neindividualizavimas – neišmokimas jos nešamos pamokos.
(Bus daugiau)

 

Laimėjusio chamo visuomenė, kurioje viskas vulgarizuojama. I dalis

A.Piatigorskis, kalbėdamas apie budizmą, gerai apibūdino problemą: žmonės ne išauga, kad kompleksiškus dalykus suprastų, bet atvirkščiai, supaprastina viską į savo lygį ir jiems nebe reikia į niekur augti ar vystytis…
„Buda daugiausia kalbėjo apie amžinybę ir neamžinybę, apie begalybę ir nebegalybę: šiame pasaulyje nei begalybės, nei amžinybės nėra. Tai egzistuoja už šito pasaulio ribų ir neturi su tavimi jokio ryšio – nes tu esi ribotas ir neamžinas.
O vidutinis žmogus visą laiką visus svarbius dalykus painioja, sumaišo, laisva ranka ištraukęs iš vieno konteksto ir permetęs į kitą. Vulgarizuoja. Kol žmogus ne didis jogas, buda ar bodchisatva, jo mąstymas irgi yra baigtinis. O jis visą laiką lenda į begalybę… Ir bando perkelti transcendenciją į savo vulgaraus gyvenimo, mąstymo, šnekėjimo, veiksmo lygmenį. Ir jo gyvenimo iškreipimą ir vulgarumą tiktai padidina.
Buda buvo didžiausias realaus gyvenimo sureikšminimo priešininkas: gyveni tai ir gyvenk sau, nelysk, kur ne apie tave ir ne tau. „O ten kaip?““O ten kas?“- „Kai ten būsi, pamatysi. Tiktai tada ten būsi jau ne tu dabartinis“… Ir pati didžiausia vulgarizavimo klaida – kančia: „žinoma, dieve, aš suprantu kančią, aš pats kenčiu, aš žinau, kas tai…“- Kai iš tikro nieko tu nežinai ir nesupranti, visai ne apie tai eina kalba. Kiekvienas zuikis gali pasakyti: tų kopūstų man nedavė, maitina šitais visą savaitę… O Buda sako, kad tai tiesiog mirtinai niekam neįdomu, tavo pojūčiai apie kopūstus. Kančia yra visai kas kita, ar reikia apie tai dar šnekėti?
Buda iš viso, labai dažnai kartoja: tai ne tai: badavai dešimt metų? – Tai ne tas badavimas… O koks tada tas? – O tas jau bus ne badavimas. Ir badaujantis jau bus ne badaujantis… Tiesiog vyksta pastovus vulgarus viso ko sumaišymas. O taip daryti nereikia. Nesumesk visko, kas tau gyvenime pasitaiko, į vieną nuodėmių krūvą. Buda sakė: iš pačių geriausių pasaulio dalykų vulgarizavimas pastoviai padaro košę ir didina sumaištį“. Yra naudojamas tam netgi specialus budistinis terminas „mishmash“: padaromas iš paties aukščiausio ir geriausio, tuoj pat viską prisimatuojant sau, savo reikalams, savo pergyvenimams, savo mintims. Kai ieškančiojo, tikrai ieškančiojo išsigelbėjimas ir priebėga yra sugebėjimas kaip galima tiksliau viską atskirti. Discriminating knowledge. Pirmiausia reikia skirti, kas prie ko, ir tik tada galima pradėti apjungti.
„Visi idijotai pradeda nuo amžinų ir aukščiausių žinių, o tu pirmiausia išmok atskirti, kas tu toks, kur tavo vieta, koks mastelis… Venk maišalynės.“ Nes ir tu pats esi maišalynė. Atskirk, atpažink, išskirk – taip grindi sau kelią į vienį, į visaapjungiantį žinojimą“.
– liūdna, bet šitai galima pasakyti apie bet kurią kitą žmonių gyvenimo ir visuomenės, kultūros sritį – visų ir visur šiais laikais likimas tas pats. Štai A.Duginas  tuo pačiu kampu pažiūrėjo į meilės kaip reiškinio likimą mūsų laikais, ir padarė išvadą: meilė nustojo egzistuoti.

„Meilės tematika įvairiose kultūrose suprantama visiškai skirtingai. Mums atrodo, kad tai yra kažkas universalaus, o iš tikro ne, žmonių visuomenėje iš viso, nėra nieko universalaus. Ir tokios pačios sąvokos, reiškiniai ar sąntykių sistemos skirtingų jėgų, civilizacijų ir kultūrų yra pripildomos visiškai kitokio turinio, suvokiamos savaip. Deni de Rougemont knyga „L‘amour l‘occident“ (meilė ir vakarai) puikiai tai aiškina. Autorius intelektualas rašo, jog meilė, kokią mes ją žinome – kurtuazinė meilė, meilė ne sąntuokoje, ne krikščioniška agape, o romantiška, taip pavadinkim, meilė yra išskirtinai vakarų civilizacijos produktas. Ir tai, kas mums rodosi savaime aišku, dainos ir filmai apie meilę, knygos, meilės istorijos, romansai, padavimai, legendos. Tai – tam tikra srovė, tam tikra kultūrinė pasaulėžiūra, kuri stato meilę į dėmesio centrą ir ją absoliutizuoja. Ir tuo atžvilgiu autorius parodo, jog Vakarams aistringa meilė, meilė kaip aistra yra ašis, o daugeliui kitų kultūrų – ne, ir netgi toli nuo to.

Ir, jei nagrinėti Vakarų civilizacijos meilės supratimą, kuris nesusiveda nei į Platono erosą, tarp kitko, Platonas manė, jog aistra – patosas – ir yra ta meilės pusė, kuri kaip tik mus atitraukia nuo jos esmės. Kai tikra meilė kaip tik yra žmogaus veržimosi į aukščiausią pradą, kosminį – t.y.erosas mūsų dėmesį sukoncentruoja ne į kitą žmogų, ne į pasaulį, bet į tai, kas daugiau, nei mes, kas buvo prieš mus, kas giliai mūsų viduje: erosas yra introvertinis, jis tempia mus į mūsų dvasios gilumą ir jos dangišką pradą. Todėl jis erosas, sparnuotas… Todėl jis verčia mus svajoti ir pasaulyje stebėti tą prigimtį, iš kurios atėjome – iš čia nostalgija. Meilė yra tai prasminei tėvynei, kuri yra religinio jausmo pagrindas. Platono  erosas yra filosofinė, metafizinė samprata. O patosą, ant kurio visa Vakarietiška meilė pastatyta, Platonas kaip tik laiko liga, nukrypimu, trūkumu.
Iš kitos pusės, krikščioniška agape yra pagarba, žavėjimasis, mandagumas, pagarba vyresniam, harmonija žmonių sąntykiuose, ir joje irgi nėra jokio aistringumo. Jei Platono erosas yra intelektualus ir šviesus, tai agape – socialinė harmonizacija, kalba eina apie susitaikymą, paties savęs sutramdymą per kitą. krikščionybės agape visai kas kita, nei romantiška meilė, kuri atėjo iš menestrelių baladžių, l‘amor, kurtuazinė… laiminga meilė neturi istorijos. Todėl meilė būtinai turi būti nelaiminga, pereiti į mirtį, kančias – ji negali būti institucionalizuota. Ant šitos meilės pastatyta Vakarų kultūra, ji visada tragedija, visada laužanti normas, trokštanti išsiveržti link kokio nors tikslo už sociumo ribų. Tragiška istorija apie Tristaną ir Izoldą, kuri yra minėtos knygos pagrindas, tai ta tragiška pabaiga, kai jie susijungia tik kaip medžiai, augantys ant jų kapų. Kitaip jie pasmerkti išsiskyrimui, savos meilės egzaltacijai, izoliacijai. Ji nulemia Vakarų kultūrą – galima apie jos tikrumą kalbėti šia prasme. Bet, tokia meilė, šiandien ji tiesiog dingo – o ji buvo ašis, aplink kurią viskas sukosi.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as