kūryba

1
Gerai bent ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (V dalis, paskutinė)
2
Gerai bent ten,kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija… (IV dalis)
3
Gerai bent ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (III dalis)
4
Gerai bent jau ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (II dalis)
5
Gerai bent ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (I dalis)
6
Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar. (pabaiga)
7
Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (3)
8
Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (2)
9
Atgal žiūrint, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (1)
10
Post Scriptum nesutaikomo taikymui

Gerai bent ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (V dalis, paskutinė)

Žmogus yra tai, kas jį supa, į ką jis žiūri… Į ką jam norėtųsi žiūrėti, nesiskaito – daug kuo norėtume būti, bet neesame. Bent jau kol nepadedame pastangų tapti, pasikeisti. Gera vietą būti reikia pasidaryti pačiam? – suvokti tai neužtenka, gyvenimas turi priversti? Ar bus lenviau išlikti, ar išnykti, kai jau rimtai ims versti?

Ne veltui senam gražiam tv interviu Romualdas Ozolas -ištverti -sakė kaip pagrindinį, svarbiausią prasminį žodį. Bet, tai buvo truputį kas kita, negu Tomo Venslovos „Aš dūstu“.

Paprastai sakant, žmones esame sudaryti iš instinktų, kuriuos neša seni, primityvūs mūsų smegenų regionai ir su kuriais gimstama, ir socialinių įgūdžių, sugebėjimo gyventi visuomenėje – tai jau jauniausia smegenų dalis ir ją programomis užkrauname, begyvendami, bebendraudami, su laiku ir iš patirties. Todėl kiekviename mūsų šių dvejų komponentų santykis skirtingas. Kas gyvena instinktais, primityvūs, karingi, kūnu besirūpinantys ir viską pinigais vertinantys, tai nuo gyvūnų nelabai skiriasi. Seniau auklėti vaiką reiškė išmokyti jį, pirmiausia savu pavyzdžiu, žinoma, valdyti savo instinktus, naudotis jais, bet gyvenant visuomenėje, o ne kaip iš miško atbėgusiam. Bet, čia kada jau taip buvo… Paskutinį šimtmetį auklėti vaiką reiškė užspausti jo instinktus, užgniaužti: instinktais naudotis buvo blogai. – Tokiu būdu susiformuoja per daug į socialinę sferą susikoncentravę piliečiai, visu pasauliu besirūpinantys, jį gerinantys, kitiems laimę nešantys… O patys savyje  viskuo abejojantys, iki tiek, kad nebe žino, ar jie vyras, ar moteris – instinktas neveikia – tolerantiški visokiems parazitams. Tikslas – transhumanizmas – gyvenimas be instinktų ir jų poveikio, gyvenimas be kūno.

Ir šitoje priešpriešoje žmogui jau vietos net nebe skirta: gyvūnai prieš biorobotus. Žmogus jau per sudėtinga sistema supaprastėjusioje visuomenėje, apie tai rašyta. Kai kurios šalys yra prapuolę jau seniau, jų kitokių net nežinome: Tomas Venslova puikiausiai gyveno ir funkcionavo Amerikoje, Jelio universitetas buvo jo dvasios namai ir ten jis buvo su sava dvasios tauta… O štai Joan Didion, dar tada jauna žurnalistė, Kenedžio inauguracijos proga National Review rašė, jog“jauno ir gražaus demokrato karūnavimas prezidentu signalizuoja Amerikos smukimą – šalis kaip pelenų spalvos veido moteris, neturinti kur eiti po Alamo pasidavimo, apsupta tamsiaodžių banditų… O tuo tarpu baisūs liberalai iš Esquire juokėsi, kai tvirtovė krito“ – filmo recenzija pasitarnavo ir kaip momento šalies istorijoje apibūdinimas. Ir nuo to laiko viskas ėjo tik blogyn…

Tomas Venslova neturėjo daug laisvės suvaržymų tarybinėj Lietuvoj, todėl tuos, kuriuos turėjo, taip stipriai jautė: socialistinės aristokratijos vaikai pritiko kapitalistiniuose Vakaruose labai gerai – instinktai užslopinti arba jų naudoti, už būvį kaunantis, nereikėję, jie iš karto įsijungė į tolerantiškas, demokratiškas sterilaus minties gyvenimo gretas. Tie, kurie sunkiai dirbo ar sunkiai gyveno, tie ir dabar anglų toletus valo, vištas ant konvejerio peša – išvystyti instinktai padeda išgyventi bet kurioje situacijoje ir mintys bei abejonės, idėjos ar dvasia jų gyvenimo neapsunkina – kad savi ant sprando sėdėtų, tai dominavimo instinktas žmonėse to nepakelia, o užsienyje tai kitas reikalas – ten jie kaip ir geresnės už mus rūšies, tai mes jau prisitaikysim…

O štai vidutinės inteligentijos sluoksnis, materialine prasme nei blogai, nei gerai gyvenęs prie socializmo – instinktus dažnai teko mokytis valdyti, kai mėsos norėjosi arba gražesnio rūbo, o jų nebuvo, bet dvasiniai ir kultūriniai dalykai kompensavo, guodė, turėjo vertę, nors ir būdami nevalgomi… Šitas sluoksnis nuskurdo iš karto, kapitalizmui sugrįžus, ir, arba vegetuoja pensijoje, arba išvažiavo į užsienį ir ten egzistuoja, kaip dūįšios be vietos – ta pati Dubravka Ugresič pavyzdys… Dingo sistema, kurioje jie optimaliai tiko ir buvo, gyveno, subalansuodami mažai materijos ir daug dvasios į vieningą visumą, vadinamą žmogaus gyvenimu. Dabar jau jų tiek nebe supranta, kad duodami prizai už tai, kaip jų kūryba iš išorės atrodo, o ne kas joje parašyta iš tiesų… Žmogus dar talpina save savyje, o visi kiti  – kitokie -pameta paskutinius turinio likučius, kai iš įprastinės aplinkos išjuda – protas pasklinda tokiu plonu sluoksniu į begalybę be ribų, kad tampa nebe matomu ir nebe randamu, jei dar egzistuojančiu.

Jei pradžioj žmones bandė uždaromis, struktūruotomis, institucionalizuotomis sistemomis – fašizmu, komunizmu, federaliniu administravimu (JAV Roosevelt laikais), tai po karo – sukrėtimo, ištrinančio įpročius ir atmintį, jei ne jos nešiotojus – tos pačios struktūros pasislėpė po „laisve be ribų“…

Į Lietuvą, grynai dominavimo ir konkurencijos instinktų varomą, grįžus, jai priekaištaujama, kad ant jos iš viršaus dar nepakankamai absoliučiai uždėtas socialinių iliuzijų iš Europos Sąjungos ir Amerikos universitetų užneštas sluoksnis, kad čia nėra beribės minties tolerancijos, kad čia dauguma gyventojų dar ne abejoja, ar jie vyrai, ar moterys… Normalūs žmonės dūsta nuo to, kiek jau to socialinio tolerantizmo yra, o Tomui  Venclovai negana, suprantama, Jelyje jis prie labiau įsisenėjusio laisvė lygio pripratęs. Be jokių ribų, su transgenderiniais toletais.

Ne veltui apie laisvės ribas kalbėti yra žmogiškumo bruožas – apie laisvę be ribų šneka tik gyvūnai arba pamišėliai, jau viena smegenų puse kompiuteryje. Žmogus turi suvokti, kuo jisai nėra ir tuo nebūti – tai Romualdo Ozolo žodžiai, žmogaus, gyvenimo bandyto ir gundyto, kankinto ir tyčiotosi, ir vis tiek, vientiso, skaidraus, mąstančio, atsakingo Žmogaus iš didžiosios raidės. Ne užsienio universitetuose atsisėdėjusio, bet, gyvenimo universitetų patirtimi pasinaudojant, Lietuvą kūrusiu savom rankom

Nesakykim, kad nelikę pavyzdžių. Ir pasiteisinimo jais nesekti irgi nėra.

Gerai bent ten,kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija… (IV dalis)

Gal manote, kad Vakarų Europoje visiems buvo gerai ir visi buvo patenkinti visais laikais? Arba bent jau kai karą prieš fašizmą laimėjo ir vėl galėjo gyventi sau ir pagal save? – Būtent tada ir susiformavo, ir išpopuliarėjo Egzistencionalizmas, teigiantis, jog pasaulyje nėra prasmės ir niekas jame neturi ypatingos vertės. Kad pasaulis yra teatras ir niekas jame nėra ypač svarbu. Europos inteligentai, kaip ir JAV, visi žavėjosi TSRS, pagal juos geras gyvenimas buvo ten. O kai Stalino nebe liko ir geras gyvenimas ten pasibaigė, pradėjo žavėtis Kinija ir jos komunizmo kūrėjais, partizaniniais judėjimais Lotynų Amerikoje Che Gevara, komunizmu Kuboje… Net Didžiosios Britanijos žvalgyboje buvo pakankamai dvigubų agentų, kurie Kremliui informaciją perduodavo. Už dyką, nes iš įsitikinimo ir principų…

O mes Rytų Europoje po karo atneštame socializme užaugome, apie Paryžių svajodami – filosofinės diskusijos kavinių terasose, Ž.P. Sartras, juoda kava, juoda spalva rūbuose, kaip elegancijos etalonas, cigaretės, vynas… Čia daugiau inteligentų tokia vizija buvo, paprastesni žmonės rojumi matė pokario Ameriką su visu jos gerbūviu, plūstelėjusiu į buitį, kai karo pramonė ėmėsi ieškoti naujų, taikos laiko, rinkų – didelės mašinos, dideli namai, pilni buitinės technikos. Tokias ateities vizijas matė svajonėse rytiniai Europiečiai, nesvarbu, kokia propaganda oficialiai jiems į ausis ūžė. Ir tokią ateitį ir gavo, jei gerai pagalvojus. O dabar neturi jokios. Ateities vizijos, turiu omenyje, ne tik ateitis, gyvenimas persikraustė kitur, belikę pardavinėti suvenyrus, eksplotuojant šlovingą ikisocialistinę praeitį, ir, netgi socializmas irgi komercijai tinka – kai prasminio lygio nebe likę, likus tik išorinių ženklų sistema, tai su ja ir gali daryti, ką nori – čia jau aš perfrazuoju Dubravką Ugresič, rašytoją iš buvusios Jugoslavijos, dabar gyvenančią Amsterdame ir pernai gavusią Neustadt literatūrinį prizą, dar vadinamą amerikietišku Nobeliu.

Labai įdomiai pasimato, jei įsigilini – kol reikėjo sugriauti Rytų Europos socializmą, tai nacionalizmas ir patriotizmas buvo geriausi ir pirmo pasirinkimo ginklai. Bet, nacionalinių valstybių sukūrimas tikslu nebuvo – tuoj pat imta nacionalumą, tautiškumą, patriotizmą lyginti fašizmui ir kitokiems negeriems dalykams, ir švelniai bet atkakliai stumti išsivadavusias teritorijas į naują susivienijimą… Ir tada visokie seni susivienijimai tampa vėl gerais, pavyzdžiais, kaip LDK mūsų atveju, ar jugonostalgija užsiimanti D.Ugresišč, kuriai duodamas reikšmingas prizas… Politiką į šalį, bendrai žiūrint, šiuo metu Rytų Europa yra pats įdomiausias regionas visomis prasmėmis – žmonės per trumpą laiką pergyveno keletą valstybinių santvarkų, sistemų, ideologijų, todėl tiek ekonomikoje, tiek kultūroje, tiek istoriniu ar kokiu ten ekologiniu požiūriu stengiasi suvokti, įsisavinti, susistematizuoti tą patirtį – regionas ne tik sudėtingiausias ir daugiasluoksniškiausias, bet ir žmonės pakankamai lavinti, mokinti, turėję dar neseniai visas sąlygas vystytis – turi potencialą šitą darbą padaryti…  Tik, panašu, patys nelabai bepakelia visą tą permainų įdomumą ir geriau pasirenka apmąstymus vykdyti, išsikraustę į kokią ramesnę teritoriją, per atstumą…

Reikia taip pat pasakyti, kad, jei į Vakarų Europą reikėjo eksportuoti narkotikus, kad ten imtų skleistis netradicinėmis iki to lbuvę laisvės ir vertybės, tai Rytų Europa jau buvo taip traumuota karo ir komunizmo, tiek pasiryžusi bet kuria kaina iš suvaržymų išsiveržti – pasiryžusi viskam, kad jai narkotikų nereikėjo. Jie ir taip norėjo būti laisvesni už laisvus – dar ir dabar nori. Marina Abramovič, irgi iš buvusios Jugoslavijos, pasaulinio garso performanso menininkė yra geras pavyzdys, kaip išvykimas į Vakarus buvo tolygus leidimui būti kaip išprotėjusiai. Nusimesti tada jau viską, ir ką reikia nusimesti, ir ko ne. Nors, užaugo tai ji be jokių materialinių trūkumų, abu tėvai buvo komunistai partijos funkcionieriai, gyveno aštuonių kambarių bute keturiese, su tarnaite ir aukle; mama valstybei pirko meną, kuravo kultūrą, dukra turėjo savo studiją, skaitė, studijavo, tapė – jokių intelektualinių ribų nepažino.

Kad karo ir gyvenimo traumuota mama toliau žiauriai traumavo dukrą, tai čia kitas dalykas; čia kaip tik dėl to Rytų Europoje buvo verta revoliucijas ir karus daryti: kažkaip vis apie ekonominę ar politinę naudą galvojams, kai XX amžiaus neramumus minim, o kad jie performatavo žmones, masiškai ir ne į gera, tuos kurie ne žubo ir ne išvežti, plius dar prie visos kitos naudos, tai šito kažkaip neįžvelgiam.

O kad laisvės neturėję, nuslysta į laisvę be ribų automatiškai, tai čia tiktai logiški procesai… jais naudokis, ir visi žemėje be namų, be šaknų, be šeimų, be lyties ir be bet kokios ateities liksim. Ir tai ne taip gąsdina tik todėl, jog manom, kad kitur yra ne taip. Kad kitur yra geriau, tik reikia tą vietą rasti…

(bus daugiau)

Gerai bent ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (III dalis)

Nuo vaikystės Joan Didion stebėjo aplinką, gyvenimą, dažnai pati likdama kaip ir nematoma. Būdama Berklio studente XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, atsisakė eiti su mada, su šūkiu, kad“laikai keičiasi“, iki pat kol 1964 susikūrė Free Speach moevement – įdomu, kodėl? – Gal todėl, kad stebėdama objektyvius procesus, nematė to vykstant natūraliai? T.y. visi tie judėjimai, beatnikus, Flower power, meilę ir taiką ir t.t. įskaitant, buvo įtakoti, suformuoti, sumanipuliuoti jaunimo masėje iš šalies. Dirbtinai ir turint labai konkrečius tikslus. Pvz, jos mintis, jog pasaulis, gerinamas jau nuo kada? Nuo kokių Prancūzų revoliucijos laikų? – „kad su pasauliu yra kažkas blogai… Kad kaip tik tai ir yra blogai, kad teigiama, jog su pasauliu kažkas blogai… Kad, atsiradus racionaliam mąstymui, irracionalumas imtas suvokti, kaip pagadintas racionalumas.“ Kai, netgi ir istoriškai, yra atvirkščiai – irracionalumas yra normali būsena, ir ji buvo racionalumo radimosi pažeista…

J. Didion buvo ir liko stebėtoja, bet jos tekstai yra tikslūs, kaip kad ji skalpeliu būtų skrodus tuometinį žmogų, jo esminę etiką ir charakterio estetiką, ir tai, ką ji konstatavo, jai pačiai atsiliepė depresija, jei nesakyti blogiau… Vėliau, jos vyro, politinio žurnalisto ir rašytojo George Dunne pagalba, ji sukoncentravo savo dėmesį į visuomenę ir politiką, ir ten veikiantys mechanizmai prabilo iš jos ese ir reportažų taip pat aiškiai, kaip N Y Centrinis parkas atrodo mėnesienoje…

Visa jos non – fiction, išleista vienoj vietoj sudaro knygą, apimtimi primenančią bibliją, ir suteikia tą patį aiškumą apie žmogų ir visuomenę XX amžiuje, kokį tikėjimą į žmogų seniau įliedavo Biblijos skaitymas. Atsiskleidžia labai daug kas, kas nebuvo taip, kaip atrodė, ir supranti, jog XX amžiaus istorijos perrašymo būtinybė yra tik laiko klausimas. Neiškenčiau neišvertus ištraukos: rašydama apie Patty Hearst, ji teigia, jog šiandieninėje Amerikoje, absoliučiai skirtingi dalykai, ėmus gilintis, pasirodo tampriai susiję, ir, vienų negalima suprasti, nelyginant su kitais.

Pvz: jei Dr. James Alexander Hamilton, kaip aprašyta CIA memorandume iš 1969m. gegužės 25d. darė tyrimus Vacavillyje pavadinimu „MK- ULTRA subject 140“, ir jei šitas projektas gavo finansavimą naujai serijai eksperimentų su 100 kalinių, ir, jei CIA prisipažino Kongresui, kad šitas tyrimas „buvo tik uždanga, ir turėjo ryšį su Dr. A. Hamiltono nepriklausoma veikla“, mums niekas nepasiūlo lyginti šitos informacijos  su faktu, kad Donald De Freeze, buvęs los Angeles policijos depertamento informatorius, buvo Vacaville kalinys, vėliau save pasivadinęs „Cinque“, įkūrė Symbiose Liberation Army ir pagrobė Paty Hearst? … Mums net neateina į galvą pastebėti, kad Symbionse Liberation Army niekada neturėjo jokios savo egzistavimo prasmės, nei politinės, nei ideologinės, netgi politiškai ir ideologiškai nestabiliu periodu, išskyrus jog ji buvo uždanga kažkam kitam, kitokiai veiklai: narkotikų eksperimentai, šnipinėjimas šalies viduje, smegenų veiklos kontrolės studijos, manipuliavimas, kokie nauji įstatymai bus priimti dėl šnipinėjimo, kontražvalgybos ir nusikalstamumo sutramdymo.

Mes nelyginame fakto, kad kongresmenas iš Kalifornijos Lee Rayan, vienas didžiausių CIA kritikų tuo metu, indentifikavo Dr. James A. Hamilton kaip politinį CIA agentą ir, dviem menesiais vėliau,  1978 metų rugsėjį buvo nužudytas Guyanoje, netoli CIA informantų treniruočių stovyklos, kieno rankomis? – o gi Jim Jones Peoples Temple narių rankomis. Tų pačių, kurie jau kartą buvo pasisiūlę įkaitais Symbionese Liberation Armijai, mainais už Patty Hearst, kuri po to mirė kažkokiame masiškai sumanipuliuotos sąmonės rituale… Mums neateina į galvą nusistebėti faktu, kad netoli nuo Haight- Ashbury vietovės, keli metai prieš LSD naudojimo kultūros sužydėjimą tenai, CIA susikūrė slaptą būstinę – safe house – narkotikų tarnybos karininko ir buvusio žvalgo George Hunter White, priežiūroje. Būsitė buvo užmaskuota bordelio pavidalu: prostitutės nieko neįtariančius klijentus girdė gėrimais su LSD, kai White, sėdėdamas tolete ir girsnodamas martinius, stebėjo gėrimų daromą jiems efektą per dvipusį veidrodį – ši studija yra žinoma kaip “ Operation Midnight Climax“

Kaip matome, netgi žinant faktus, dar ne kiekvienas ir ne būtinai suriš juos į vieningą, prasminio veiksmo vedamą visumą. O pagrindinis klausimas būtų, kokiu laipsniu jaunimo kontrakultūra XX amžiaus antroje pusėje JAV, o vėliau ir Europoje, buvo tiesiog kultūra, sumanipuliuota aukščiausiu lygiu žmonių iš, Dwait Eisenhower įvardinto „karinio- industrinio komplekso“ su tikslu ištirti žmonių elgesio ribas ir jų tinkamumą kontrolei, kurios laipsnis apibūdinamas ne pagal tai, kad taikos ir meilės judėjimas pagaliau išsikvėpė, bet pagal tai, jog jėgos struktūros su savo bandymais tiesiog nuėjo toliau, kurti ir bandyti kitas ginklų formas ir konfiguracijas ant žmonių valios ir elgesio“ … Klausimas: narkotikai, technologija ir infrastruktūra, sukurta pirmiausia kariniams tikslams, ir paskui įdiegta į visuomenę, nesugebančią jų absorbuoti, besitvarkančią su pastovių karų pasekmėmis,  – koks yra tikrasis viso šito poveikis? – Reali XX amžiaus istorija, apimsianti muziką, abstraktų meną, ideologijas, kultūrą, sociologiją ir likusias pasekmes dar turi būti parašyta…

(bus daugiau)

Gerai bent jau ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (II dalis)

Česlovo Milošo gyvenimas irgi, puikiai atspindi gerus du trekšdalius XX amžiaus, ir ne tik Europos, bet ir Amerikos. Todėl juo galima naudotis kaip įvairiapusiu ir daugiabriauniu reiškiniu, politiniams, ideologiniams ar kultūriniams argumentams… O galima panirti į jo pasaulį – jo minties gyvenimą (likusį mums gerai uždokumentuotu), bet sukeltą jame išskirtinai išorinio, aplinkinio pasaulio ir istoriją dariusių įvykių įtakos: sužinome ne tik istoriją iš pirmų lūpų, bet ir tai, kaip tada buvo būti žmogum. Vėlgi, R.M.Rilkė teigė, jog „ne tai, kas buvo, bet kaip tada buvo būti“ yra aukščiausios kokybės požymis bet kurio autoriaus kūryboje.

Č.Milošas bijojo, bet konstatavo, jog „genijaus kaina – turėti šaltą širdį“… Aš manau, jog tai yra daugiau susiję su asmenybės masteliu – genijaus žvilgsnis apimą plačiau, didesnę visumą, kaip kad iš viršaus žiūrėdamas į didesnį laiko ir pasaulio gabalą, bendrą panoramą. Todėl tai, kas kitiems skausmas, jam gal labiau matosi kaip likimo įrankis ar paklusimo likimui pasekmės… iš kitos pusės, to pasekoje, ir jo gerumas tampa laisvas nuo kasdieninės priežasčių ir pasekmių sekos… Sugebama atskirti žmogų nuo jo poelgių, nuodėmingumą nuo žmogaus, per kurį jie pasaulyje reiškiasi. Tokį gerumo pojūtį, suvokimą, įgijama, juo persiimama dažnai jau link gyvenimo galo, pragyventos patirties ir jos apmąstymo, prasmės suvokimo rezultate – tampama krikščioniu tikrąja to žodžio prasme, gyvenimo pakrikštytu – ir tik tada , galima sakyti, tikras žmogaus gyvenimas ir prasideda. Tik, dažniausiai jau būna trumpas: „aukso vertės yra tai, kiek dar sugebėsi pragyventi, suvokęs gerumą“ (Č. Milošas)

Bet katalikybėje slypi ir dabartinio tolerantizmo užuomazgos: žmogų reikia priimti, koks jis yra, nes ne jo kaltė. Ir, netgi, nekreipiant dėmesio į tai, ką jis daro – mirties bausmę tuo pasirėmę, panaikino. Bet, jei katalikybė aiškino, jog blogai elgiasi į žmogų įsiskverbęs blogis ir net aiškino, ką daryti, kad jis neįsiskverbtų, tai šita ideologijos dalis mums yra panaikinta. Niekas, pagal oficialius šaltinius, į mus neįsiskverbia ir, netgi neegzistuoja tai, kas teoretiškai, įsiskverbti galėtų. žodžiu, gyvenkim, tikėdamiesi geriausio, bet jokių garantijų, nes pasekmę turim, o priežastys neegzistuoja… O tai palieka laisvas rankas ir mus atvirus, neapgintus, bet kokioms manipuliacijoms su mūsų sąmone. Mus valdančių, netgi velnio tam nebe reikia…

Poetui, pažinusiam pasaulį prieš karą, buvo labai aiškus kontrastas su pokario laiku, buvo aišku, ko jam trūksta, kas prarasta – jis žinojo, ko ieško: kai, pokaryje jis dirbo Lenkijos diplomatu, Prancūzijoje, Amerikoje – pavydėtina laisvė, kurios didžiulė daugybė žmonių neturėjo, jos ant visai netekę… Kuo mažiau turi, tuo su mažiau sutinki, tuo greičiau kad ir nedidelė permaina rodosi esminiu laimėjimu… O Č.Milošui jos buvo ne gana, jis ieškojo vietos, kurioje galėtų būti pats savimi – būtent tokią vietą rasti jam tada reiškė laisvę. Ir JAV tokia vieta pasirodė nesanti, ji pasirodė esanti tokia pat nelaisva pagal Č.Milošo standartus – vieta, tinkama tik jei pasitenkini, galėdamas „myžt, poteriaut ir miegot“… o J. Brodskiui ji jau pasirodė kitaip: šaltojo karo įkarštyje jis ten buvo rusu, laisvai dėstė savo rusiškas mintis apie literatūrą, TSRS ir iš viso, gyvenimo išmintį – ten jam prasidėjo gyvenimas, ir ten jis jam baigėsi. Nes, į laisva tapusią Tėvynę grįžti nepanorėjo – idėjos idėjomis, o gyvenimas gyvenimu.

Išvažiuodamas iš TSRS, J.Brodskis paaukojo gyvenimą ar kažką į tai panašaus, žodžiu, kokį turėjo, dėl idėjos, jog kitur žolė žalesnė, ir išlošė. Bet, matomai ne atsitiktinai. Nes sugebėjo atskirti gyvybingą, perspektyvią idėją nuo grynos teorijos… jautė laikmečio ritmą, į kur visuomenė buvo sukama. Kaip? – o gi iš akių neišleidžiant tave supančios realybės, nesileidžiant, kad tave įsivaizdavimų gražumas nuneštų į ten, kur žalinga taip, kad negrįžtama… iš kitos pusės, amerikiečiai jau ieškojo, ką galėti toleruoti: kokių vargšesnių, pavergtų gailėti, ką vaduoti… Sakysit, kol kas čia vis nuomonės iš šalies apie Ameriką, o kaip ji ir jos istorija atrodo, savų pamatyta, apmąstyta, atspindėta? – tai gražiai skaitosi kitos mano herojės, amerikiečių rašytojos ir žurnalistės, filmų scenaristės ir gyvenimo stebėtojos, Joan Didion biografijoje… kol, paskaičius kelis puslapius, supranti, jog ji Amerikoje, tokioje, kokią mes ją įpratę įsivaizduoti, bendrinę, su po pilietinio karo susitaikiusiais Pietumis ir Šiaure, irgi yra svetima. Ji gimė ir užaugo Kalifornijoje, išauginta su į Vakarus judančio pasienio, gyvenamų punktų steigimo, žmonių savarnkiškumo  ir vežimų kolonų, traukiančių į Vakarus, mitais.

Nors, augdama ir matė gimtąjį Sakramento miestą keičiantis, bet iš esmės, jos vaikystė tapo praeitim pokaryje, kai ten atvyko (sekanti) žmonių iš Šiaurės Rytų pakrantės banga, jau tik gryni naudotojai ir pinigų iš visko darytojai, ir „pareitis tapo kita šalimi“ Folknerį perfrazuojant. O vietiniai nerašyti įstatymai, pagarba mitams nieko nuo to neišgelbėjo – patys tapo beprasmiais ir beverčiais… Joan Didion nuo to laiko žiūrėjo įtartinai į visus naujus judėjimus, ideologijas, bandymus keisti, gerinti pasaulį, performatuoti visuomenę – būtent jinai, tyrinėjančios žurnalistikos viena iš pradininkių, paliko mums geriausią, aiškiausią to laiko Amerikos liudijimą – kaip tada buvo, ir kaip tada buvo būti…

(bus daugiau)

Gerai bent ten, kur mūsų nėra… Eksperimentų istorija (I dalis)

Dar R.M.Rilke rašė, jog praeitis niekur neišnyksta. Ji tampa mumis… Tiek, kiek ją į save įsileidom, atsimenam, pergyvenę ar ne, tiek ji perdaro mus pagal save, įtakoja, pakeičia… O štai ateitis, ji gyvena dabartyje, ją gali išskaityti tik realiai tave supančioje realybėje – todėl ir įdomu, ir verta, kad ir ne visada lengva, gyventi realiai ir realiame pasaulyje, o ne kurti savo galva iš savo galvos išgalvojant. Čia Josifo Brodskio žodžiai.

Ir jis turėjo iš praeities, kurią rinkosi arba ne, kad leistųsi jos įtakojamas dabartyje, ir apie dabartį rašė, ją sugebėdamas išsirankioti tokią, kuri nešė didžiausią energetinį užtaisą ir potencialą tapti ateitim – išlikti rytdienoje ir porytdienoje… Autoriaus jau nebėra, o jo kūryba ta rytdiena tapo, ateitimi tapusi, gyvuoja toliau. J.Brodskis kažkokiu savo gyvenimo momentu suprato, kad reikia gyventi savą likimą, kad jo neišvengsi, kad ir kaip jis nepatraukliai atrodytų – perėjo suėmimą, psichinę ligoninę, teismą ir tremtį, paskui – išsiuntimą į užsienį ir įsigyvenimą jame – tame naujame, sekančiame gyvenime… Daug jam blogio padarė maži riboti žmogeliai, jį skundę, teisę, prieš jį liudiję, jį sekę ir visaip kitaip jam gyvenimą gadinę… Kokia tai boba muitininkė, J.Brodskiui išvykstant ant visai iš Tarybų sąjungos, atėmė jam A.Achmatovos dovanotą ikonėlę, su kuria jis nesiskirdavo niekada, pareiškus, kad „žydams nėra ko ikonas turėti“… Bet, visi jie buvo kaip ir įrankiais likimo rankose, stūmė poetą į priekį, brandino, grūdino, davė jam gyvenimo patirtį – kūrė jam jo biografiją.

Kaip jis, priverstiniam darbui į Šiaurę išsiųstas būdamas, sakė „nieko, apie mane dar sužinos pasaulis“, o kokia ten vietinė bobulytė, video interviu duodama, prisiminė pagalvojus: matai koks, veltėdis, o apie jį dar pasaulis turi sužinoti… o sužinojo. Netgi ir ta bobulytė, atgaline data, sužinojo… o štai saugumietis, tada priėmęs sprendimą, kad J.Brodskio šaliai nereikia, kad jį galima išsiųsti ant visai ir jokio nuostolio nebus, tą patį tvirtino ir po daugelio metų. Ir jokie faktai jo neveikė, pagal jį, jei tai būtų tikrai didelis poetas buvęs, tai jis būtų įsitvirtinęs užsienyje, būtų tapęs žinomu… O viso to neįvyko, vadinasi, savo laiku sprendimas buvo priimtas teisingas ir nėra ko čia apie tai daugiau kalbėti. Saugumiečiai, žinoma, visada patys geriausi vertintojai ir neklystantys kritikai buvo – primityviai sąmonei viskas visada paprasta ir aišku. Net jei jokio ryšio su tikrove nėra.  Įdomu prisiminti pieno separatoriaus principą – sukimo procese, sunkesnės dalelės gravituoja į vidurį ir susidaro grietinė. Grietinė nesusidarys, jei separatoriaus sukimo ritmą pastoviai trukdysim, tai sustodami, tai vėl paleisdami, tai į ten, tai atgal… tada į vidurį, galiausiai, sugravituos vanduo, o grietinės pėdsakas jei bus, tai kaip riebalas ant sienelių… Su visuomene panašiai: sutrukdyk jos ritmą, revoliucija, karu ar kitokia intervencija, ir visoks niekalas ne tik į paviršių išplauks, bet jame ir laikysis. O vertingą žmogų rasi tik gal periferijoje, bejėgį, matantį, kas vyksta ir nieko negalintį pakeisti… Komunistinė sistema taip išcentrifūgavo į Ameriką vertingiausių savo žmonių.

Iš ilgesnės perspektyvos žiūrint, ne veltui. Jie, kaip katalizatorius, grįžę ar savo autoritetu, kažkada turėjo vėl galėti pasitarnauti tradicinio gyvenimo judėjimo sudrumstimui gimtinėse… kad tuo metu ten buvę vertingiausi, irgi, būtų išstumti iš aktyvaus gyvenimo tėkmės…Labai sunku tiek toli įžiūrėti ir neleisti savęs naudoti. Atskirti tikrą laiko tėkmę nuo drumsčiamo vandens…

J.Brodskis yra labai įdomiai sakęs – „gyvenimu reikia stengtis imituoti laiką“… Jis labiau turėjo omenyje laiko tekėjimo ritmą, ir guodė, jog nepavykus gyvenime, į laiko tėkmę pavyks panašėti, kai po žeme paguldys. Bet jo paties gyvenime jo gyventas laikas kaip ant delno – XX amžiaus antros pusės TSRS įrašyta, portretas iškyla toks realistiškas, jog nieko daugiau išgalvoti nereikia… paskaitai biografiją, ir žinai, kaip tuo metu yra buvę būti – gal tai ir yra didumo, genialumo sąlyga? Geri eilėraščiai, pagal poetą, irgi turi tekėti kaip laikas… bent jau jis juos visus taip skaitydavo balsu, akcentų nedėdamas, prasminius šuolius išlygindamas. maždaug, kaip sakoma, kad viskas ateina ir praeis, ir dar net greičiau, negu reikėtų… Ir tada, jo kūrybos atžvilgiu, suveikė principas, jog nėra nieko amžinesnio už tai, kas laikina?

Kaip ir nieko žmogiškesnio už tai, kas nebūtinai reikalinga, kas – ne racionalu, pvz, poezija. Žmogus galėtų gyventi, skaitydamas  vien tik poeziją… Ir kažkada net ir gyveno. O tie, kas iš savęs jau nelabai žmonės, tie praranda žmogiškumo likučius dar greičiau, būdami efektyvūs, pragmatiški, taupūs, kryptingi ir susikoncentravę į tikslą – taip ir praeina per gyvenimą, gyvenimo, pasaulio taip iš tikro ir nepastebėję. „O kas mums iš to, kad užuosim rožių kvapą?“ mėgiamas jų klausimas. – Žinoma nieko. Tokio tavęs jau neišgelbės niekas.

(bus daugiau)

Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar. (pabaiga)

Jau esu rašius seniau, jog Šaltajį karą XXa. mes pergyvenome, būdami ne toje pusėje, prie kurios glaudžiamės dabar. Tada Vakarai nuo mūsų buvo atsitvėrę geležine uždanga, mumis savo vaikus gąsdino. Ir tuo, paradoksalu, sudarė galimybę atsirasti pasakom apie šviesaus komunizmo realybę, apie šalį, kur medaus ir pieno upės visiems po lygiai teka…

Tiek pinigų kainavo propaganda, tiek pastangų dėta izoliacijai, o reikėjo paprasčiausiai tik leisti žmonėms nuvažiuoti ir pasižiūrėti į mus, kuo masiškiau, tuo geriau.

Dabar buvusi tarybinė bendra penkiolikos respublikų erdvė jau blėsta iš atminties, žmonės, joje gyvenę, sensta, atsiminimus nusineša laiko upė…Jaunimas jau ir taip, nei domisi, nei kalbą rusų moka. Bet, matomai kažkam, konkrečius planus turinčiam, procesai patys juda per lėtai…O ir Rytų Europa Vakarus emigrantais atskiedė neblogai, erezijų visokių išplito.

Žodžiu, Šaltąjį karą, dabar jau su mumis kitoje uždangos pusėje, nuspręsta pakartoti – tiems, kam jis jau antras, gali pasirodyti komiška, su pirmuoju palyginant, o kam pirmas, tie priima visu rimtumu – ir rusiškai niekada nebe skaitys, ir jokio kitokio tos blogiu užkrečiančios kultūros pasireiškimo į rankas nebe ims niekada…Į rytų pusę turbūt irgi nebe žiūrės, saulei tekant.

Skaityti daugiau

Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (3)

Kas yra pasakos, priklauso nuo to, kuria smegenų puse jas skaityti ar jų klausytis. Primityvios arba giluminės.

Jos gali pasirodyti kažkas labai elementaraus, nenešančios jokios tikslios informacijos apie vyksmą, laiką, vietą, charakterius, niekuo negalinčios sudominti ar praturtinti mūsų žinias, todėl bevertės ir senų laikų atlieka.

O gali būti priimtos kaip pasaulio modelis, kaip praeities žmonių kosmogonijos dalis, netgi nesvarbu, kokio tiksliai senumo, nes tokie dalykai neišnyksta, net ir nebe naudojami – jie egzistuoja už mūsų kasdienos ribų, erdvėje be laiko tėkmės, ir, visiems norintiems yra atvira archetipų veikimo, scenarijų gyvenimo vyksmui, rolių modeliavimo enciklopedija.

Gabaliukais išdraskytą pasaulį matantys, nuoplaišas visur ir mato – kaip visokių rūšių modernistai pasaulį laužė, ardė, smulkino, kol jame jokios prasmės ir nebe liko. O kas mato pasaulį visapusiškai, tam viskas ir bet kas jį tiktai praturtina, prasmę papildo.

J.R.R.Tolkien yra dažnai sakęs, jog tarp pasakojimų vaikams ir pasakų visai nėra tokio tampraus ryšio, kaip įprasta manyti, ar kaip teigia pedagogai ir leidėjai. Daug vaikų pasakų nemėgsta ir nemėgs jų visą gyvenimą, o suaugusieji mėgsta, kaip mėgo ir būdami vaikai: su Apšvietos atsiradimu, jos, kaip informacijos, patirties ir išminties perdavimo būdas tapo nereikalingos ir buvo priparkuotos vaikams, , nes neliko kur kitur jas dėti, o vaikų nuomonės niekas neklausė.

Žmonės, kurie ir jaučiasi suaugę, ne tik tokiais yra pagal amžių, pasaulį pažįsta jį begyvendami, kultūroje ir mene juos domina tai, kas amžina – klasikiniai tekstai, kurių vertės neįtakoja laikas, aktualijų neliečiantys vaizdai mene – kodėl jie turėtų skaityti apie kasdienybę? Apie kažkieno nuotykius, keliones ar meiles?!

Skaityti daugiau

Atgal pasižiūrėjus, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (2)

Iš vienos pusės, iš karo grįžusiems matyti vėl įsigalint normalų gyvenimą yra sunku, skaudu ir pikta – atrodo, kaip karo nebūtų ir buvę… Iš kitos pusės, dėl ko kariauta, žūta? – kaip tik dėl to, kad moterys, vaikai, užnugario miestai galėtų ramiai ir saugiai gyventi. Taikos kainos reikia neužmiršti, karo traumas kažkaip suvirškinti, jų efektą nuskausminti – bet meną apie visa tai galima kurti tik ribotą laiką – toks menas pabaigia pats save.

Ziegfried Sasoon, anglų poetas ir kareivis, Pirmo Pasaulinio karo metais apdovanotas už drąsą, bet, dar karui nesibaigus, ėmė prieš jį protestuoti, buvo įkalintas. Mirė 1967m. bet jo eilės pasibaigė žymiai ankščiau, jis nustojo rašyti, nes teigė jau  pasakęs viską… Panašiai buvo ir su Robert Graves: jo nepaprastai populiarūs karo prisiminimai taip ir vadinosi „Goodbye to all that“( Atsisveikinant) ir daugiau, kiek gerbėjų ir leidėjų beprašytas, nieko panašaus nebe parašė.

Parašė „White Godess“( Baltąją Deivę), bet tai – jau visiškai kita istorija.

Kocentracijos lagerių likučius gamta jau seniai būtų pasiglemžus ir jų net žymės nebūtų likę, jei jie nebūtų prižiūrimi kaip muziejai – pienės tarp kelio plytų ten ėmė kaltis sekančią dieną po to, kai jais nustota vaikščioti. Taip ir gyviesiems reikia gyventi, nebent jie būtų mirti susiruošę… Arba ruošiami.

Norint, bent kiek sulaikyti Žemės, gamtos, gyvybės jėgas ir energiją, reikia kad civilizacija ir kultūra, kaip ant viršaus žmonijos gyvenimui uždėtos struktūros, būtų kuo destruktyvesnės. Reikia šlovinti mirtį, griuvėsius, abstrakcijas, pabaigas, niekur nevedančius kelius.

ČŽV šeštame pereito amžiaus dešimtmetyje metė milijonus ekspresionistiniam ir po jo sekusiems vis abstraktesniems, modernesniems menams iškelti, remti, populiarinti. Ir dabar turim rezultatą.

Skaityti daugiau

Atgal žiūrint, viskas matosi aiškiau. Bet žiūrim tai dabar… gyvenam dabar (1)

Kai Gertuda Stein publikavo pirmąją savo knygą Amerikoje („Tender Buttons“), tikėjosi visus iš karto priblokšti savo genijumi… Publika knygos neskaitė, kritika nesuprato. Paryžiuje iš autorės buvo pasišaipoma, bet niekas, kas turi pinigų savam literatūriniam salonui ir savai modernaus meno kolekcijai rinkti, nėra atvirai juokingas – „nesijuok iš rankos, kuri tave maitina“ar kažkaip panašiai…

Bet nekreipkim į tai dėmesio – „Tender Buttons“ publikacija dabar plačiai ir sutartinai jau matoma kaip nužymėjusi kelią, kuriuo amerikietiškas literatūrinis modernizmas nuėjo; momentas, kai viena įtakingiausių XXa rašytojų pademonstravo savo avangardinį požiūrį amerikietiškai publikai… – aš irgi norėčiau, kad mane kas taip atgaline data įrašytų į istoriją!

O kiek ir įrašoma – šaltu veidu, suformuojant visai kitokį vaizdą, negu buvo, kai jis vyko – suteikiant atgaline data tam veiksmui aiškią kryptį, tikslą, sudėliojant vertinimus, akcentus… Netgi tie, kurie tada aiškiaregiais būtų buvęs ir gyvenę, pasirinkdami teisingus draugus, teisingas kūrybos temas, formas ir pan. Netgi jie negalėtų būti tikri, kad istorijoje išliks.

Nes ateis kas nors kitas, kuris tą istoriją perrašys taip, kaip jam norėtųsi, kad ji būtų buvusi, kad ji jo teorijas paremtų, jo politiniam užsakymui dirbtų… Ir viskas. Ir tiesa dingsta, melas atsiranda jos vietoj – o jūs nueikit, patikrinkit, kad tokie gudrūs, įrodykit.

T.Adorno yra sakęs „kaip po Aušvico, ir po Stalino lagerių dar galima kurti muziką?“… Amerikiečių poetas M.Strandt jį pratęsė – „kaip dar galima kasdien valgyti priešpiečius?!“ –  kai Josifas Brodskis citavo juos savo Nobelio premijos kalboje, 1987 metais, tai dar vis buvo teisybė.

Skaityti daugiau

Post Scriptum nesutaikomo taikymui

Achmatova irgi buvo pas Gorkį, maždaug tuo pat metu, kažkur 20 taisiais metais,prašydama pagalbos rasti darbo ir turėti galimybę gauti maisto normą, kad ir kokią nedidelę. Jai irgi akademinės maisto normos nedavė ir ji toliau gyveno su Šileiko, antru jos vyru, egiptologu,  jai net eiles rašyti draudžiančiu, valgydami sūdytas silkes, kiek jisai jų gaudavo iš mokslų akademijos.

Gorkis paaiškino Achmatovai, kad jai priklausytų tiktai pats labiausiai į išmaldą panašus racionas už kokį nors darbą kontoroje ir tada nusivedė ją žiūrėti jo kilimų kolekcijos.

Be abejonės, jie buvo puikūs – tada Maksvoje brangiausius egzempliorius galėjai gauti beveik už dyką. Achmatova pažiūrėjo Gorkio kilimus, pagyrė ir išėjo namo tuščiomis rankomis. Nuo tada, sakoma, ji nebemėgo kilimų: jie per daug kvepėjo dulkėmis ir gerbūviu Petrograde, tada buvusiame ties katastrofine išmirimo riba.

Žmogus turi savyje įmontuotą tam tikrą skalę, pagal kurią suvokia blogį – matydami blogį vienetinį, žmogaus didumo, mūsų akių lygyje, įsirašantį į mūsų horizontą, mes galime juo reikiamai pasibaisėti ar pasmerkti, ar imtis priemonių.

O kad tuo metu visa milžiniška milijoninė šalis, ne tik be kelnių vaikščiojo ar iš bado mirė, bet buvo dar ir sistematiškai šaudoma ir kitaip naikinama – tokie teiginiai praplaukia pro mūsų sąmonę kaip lengvas debesėlis… Taip, kaip siaubinga! ir gyvename toliau, vietoj to, kad pakilti susikauti kaip liūtams su šitokiomis neįmanomomis blogybėmis žūtbūtinoj kovoj.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as