intelektas

1
Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti. (pabaiga)
2
Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (III)
3
Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (II)
4
Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (I)
5
Vaizdų ir žodžių priešprieša: kur išeitis? (pabaiga)
6
Vaizdų ir žodžių priešprieša: kaip išsidalintos smegenų funkcijos? (II dalis)
7
Vaizdų ir žodžių priešprieša: kas atsitiko Deivės, gamtos garbinimui? (I dalis)
8
Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (pabaiga)
9
Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (3)
10
Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (2)

Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti. (pabaiga)

Pats Č.Milošas irgi yra rašęs, kad niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvena tų žmonių gyvenimą… „Iš jų vilčių ir pralaimėjimų, iš ženklų, kuriuos paliko( tegu tai bus viena raidė, iškalta akmenyje), gimsta ramybė ir santūrus savo jėgų vertinimas. Kurie moka pasinaudoti šia patirtimi, apturės didelę laimę. Niekada ir niekur jie nesijaus benamiai, nes jų atrama – prisiminimai apie visus, kurie taip pat žengia į nepasiekiamą tikslą“(Isos slėnis).

Apie patį poetą vienas jo tyrinėtojų yra parašęs:“Genijus – tai sąmoningai atrasta vaikystė, dabar apdovanota, kad pajėgtų išsisakyti, kūno ir pajėgiančio analizuoti proto branda, leidžiančia rikiuoti nesąmoningai surinktos medžiagos visumą“.

Iš karto klausimas, ką reiks daryti vis jaunesnėms kartoms, gaunančioms vis mažiau galimybės turėti, pergyventi vaikystę? kokią medžiagą jie turės rikiavimui ir išreiškimui? – genijų, matomai, bus vis mažiau: kaip nulinksta galvos prie išmaniųjų telefonų keleto metų amžiaus būnant, taip daugiau ir nepakyla apsidairyti po pasaulį?… Kaip esam pasodinami į mokyklos suolą vis jaunesni būdami, taip ir sėdim visą likusį gyvenimą, nebe ištiesdami nugaros, nebe ištiesdami sulenktų kelių – įsivaizduokit mintyse sėdintį žmogų profiliu, tada pasukit jį 90 laipsnių kampu, kad jis klūpotų, o ne sėdėtų – kūno laikysena liks visiškai ta pati, ant kelių klūpodamas, jis kakta lies žemę – tampa aišku, kodėl nebereikia bažnyčių, dievo ar karalių, prieš kuriuos gal ir nesilankstytume. Niekas nepasikeitė, vis tiek praleidžiam gyvenimą klūpodami, tik patys to nepastebim, nulenkę galvas prieš Apšvietą, protą, mokslą ir tuos, kurie visu šituo manipuliuoja.

Skaityti daugiau

Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (III)

Taigi, žmogus gali būti įtikintas vienaip, ir įtikintas kitaip – tokie pasaulėžiūros keitimo procesai vykdomi palaipsniui ir per ilgesnį laiko tarpą, todėl tie, kurie pereitos kartos paliktais pasakojimais nesidomi, neturi medžiagos palyginimui ir pasmerkti aklais viščiukais, o dar ir be savo valios, likti.

„Tu nesi istorikas, tai kodėl praeitis taip domina tave, ir kodėl tada garbini jos vaiduoklius, kurie čia, Amerikoje, yra labiau nebylūs, nei kur kitur?“ – užrašė Č.Milošas matomai dažnai girdėtą klausimą. Jis prisipažįsta XIXa. nemėgstantis, bet – paradoksas! – Amerikoje jautėsi jo supamas iš visų pusių… Ir ne architektūra, pvz, dėl to buvo kalta -„Kalifornijos miestai iki šiol yra daugiau stovyklaviečių principo, tik dengti klajoklių vežimai pakeisti namais“.

Ne, poetas dėl to kaltina kalbos vartojimą. XIXa paliko didžiulį rašytinį ir retorinio kalbėjimo palikimą – žodžius tapo įprasta naudoti taip, kad jie maskuotų fundamentalų žmogaus prigimties dualumą, ypač ryškų Amerikoje – svyravimą tarp kraštutinumų, didžiulio pasisekimo arba kritimo į visišką neviltį… Kalbos patosas ir dirbtinas daugiažodiškumas tai išduoda.

Ar emigrantų legenda apie laimingą Amerikos žemę, ar į pasakas panašūs amerikiečių vesternai, viskas šlovina realybę, kuri tikrumoje buvo labai sunki, alkana, pilna pavojų, įtampos, nevilties – iliuzijos susikuriamos ir paskleidžiamos, kai realiame gyvenime nieko gero nėra, o dėl jo jau tiek iškentėta, kad reikia sau arba susigalvoti kažką tokio gražaus, kas paguostų, arba viskas, žmogus neišlaikys ir mirs.

Milošas pastebi, jog įdomi yra šio dualumo tolimesnė genezė: patetiškumas, minties pirmumas prieš alkaną realybę toliau, XXa rado sau pritaikymą moksle ir dabar šlovina jo pasiekimus ir perspektyvas, dažniau sugalvotas, nei realias. O realių žmonių, miniomis iš senojo pasaulio į Ameriką suplūdusių, pirminiai ir primityvūs poreikiai – pastogės, duonos, šilumos, uždarbio ir, atrodė, ko daugiau dar norėti? -tapo suabsoliutinti į normą, kuria turėtų dabar tiesiog būti patenkinti visi.

Skaityti daugiau

Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (II)

Oskaras Milašius irgi nebūtų daėjęs iki mūsų tokiu gyvu, suprantamu žmogumi, kūrėju, politiku ir mistiku, jei jaunesnės kartos atstovai, Petras Klimas ir Česlovas Milošas nebūtų savo laiku jo gerbę, juo žavėjęsi, klausęsi jo patirties ir pranašysčių…

Nes, jei būtų tekę priklausyti tik nuo savo amžininkų, tai Oskaras Milašius būtų pamirštas dar net nebuvęs nei žinomu, nei suprastu… Politinių jo patarimų Lietuvai nebereikėjo labai greitai, jo poezijos stilius, jo pasinėrimas į tikėjimą irgi rodėsi keisti, išėję iš mados. Didele dalimi dėl to, kad jo giminaitis, Česlovas, praleido su juo Paryžiuje pakankamai laiko, kad persiimtų pasakojimais apie tą jau išeinantį laiką, šis pasaulio vaizdas, pasaulio matymas išliko ir pasiekė mus tiek kaip gyva ir ryški dėdės asmenybė, tiek tapęs Česlovo Milošo gyvenimo ir kūrybos patirties dalimi.

Genijai visada stovi ant praėjusių kartų pečių, jų pasaulis būna sudarytas iš įvairiausių sudedamųjų ir labai sudėtingas, kaip sistema. Pradėję nuo revoliucijos ir sukauptos istorijos, patirties atmetimo, genijais nėra, nebus ir būti negalės, kiek dirbtinai sudėtingais jie beapsimetinėtų.

Įprasta teigti, jog Česlovo Milošo gyvenimas atsispindi jo eseistikoje, nors, kaip be „Isos slėnio“?- knygos, kuri buvo užmanyta parašyti apie „velnius ir vilkolakius“, o „tapo pasakojimu apie berniuką, augantį paslaptingame gamtos sode, iš kurio nihilistiškas protas dar neišravėjo sakraliųjų galių ir kuriame žmogus niekada nebūna visiškai vienas, nes jį stebi dieviškos ir pragariškosios, o gal ir dar kokios kitos, senesnės už šią perskyrą Galios“(A.Franaszek“Milošas, biografija“).

Skaityti daugiau

Matyti skirtumus reikia turėti su kuo lyginti (I)

YouTubeje yra toks žymus interviu su filosofu A.M.Piatigorskiu fragmentas, kur jis dalinasi prisiminimais apie J.N.Rerichą, žymų orientalistą, dailininko N.K.Rericho sūnų, paskutinius kelis savo gyvenimo metus grįžusį gyventi ir dėstyti į TSRS – koks tai buvo šviesus ir kokios aukštos kultūros žmogus.

„Nacionalizmas, patriotizmas, tautinė kultūra – visa tai yra tik vidutinei ir žemesnioms visuomenės klasėms skirtos sąvokos, tolygios su skaldyk ir valdyk politika. Aukštoji kultūra, kaip ir aukštuomenė kaip klasė, visada buvo kosmopolitinė, visada ją kūrė ir ja naudojosi individai, asmenybės, genijai, kurie gyvenime vadovavosi estetika ir etika, sąžine ir morale, o ne priklausymu šaliai, tautai ar religijai“ – teigdamas, kad tokia kultūra išnyko mūsų laikais ir mums jos suvokimas yra prarastas, savo dėstytoją A.M.Piatigorskis įvertina kaip vieną paskutinių jos atstovų.

Paklaustas apie Rerichų, tėvo ir sūnaus santykius – kad jų pažiūros buvo skirtingos, tai plačiai žinoma – filosofas atsakė, jog tie santykiai buvo puikūs. Kad kitaip, nei su didžiausia pagarba ir dėkingumu jam nėra tekę girdėti J.N.Rerichą atsiliepiant apie savo tėvą ar motiną… Ir kad „kartų konfliktas, nesusikalbėjimas yra nesąmonė“, kad „tikrai, iš esmės  kultūringi žmonės tokioj situacijoje neatsiduria“.

A.M.Piatigorskis pasakoja, jog dar tik vos keletą kartų susidūręs su profesoriumi, suvokė, jog skirtumas tarp šio šviesuolio ir jų, jo studentų – gabaus tarybinio jaunimo – yra žymiai didesnis, negu jie, tie studentai, save įsivaizduojantys kultūringais ir inteligentiškais, skiriasi nuo visų likusių tarybinių miesčionių, biurokratų ar darbininkų su valstiečiais… Nes, šitaip lyginant, pasirodė, jog jie nesiskiria niekuo! – „O skirtis, atrodyti kultūringesniais, taip norėjosi…“

XXa. nepraėjo veltui, viršūnes jis nulaužė ir sunaikino kapitaliai.

Skaityti daugiau

Vaizdų ir žodžių priešprieša: kur išeitis? (pabaiga)

Taigi, dvi skirtingos kalbos – menas ir mokslas – viena naudoja atvaizdus ir metaforas, kita skaičius ir apskaičiavimus.

Ir jų vartojimą reiktų derinti, o ne patyliukais vienos vartojimą stengtis vis daugiau pakeisti kita.

Arba meno naudą pripažinti tik tiek, kiek ji užkaišioja savimi erdvines tuštumas, kurios dar likę, neužpildytos mokslų. Netgi naujas menas išsivystęs, kurti vis naujus pseudomokslus iš to, kas mokslu niekada nebuvo, negali ir negalės būti.

Įpratusiems girdėti tiktai apie raštingumo naudą, reiktų prisiminti Sofoklį, teigusį, jog niekas neatsiranda šiame pasaulyje, neatsinešdamas su savimi prakeikimo… Ir su raštingumu, ir su Apšvieta yra ne kitaip: kiekvienam Isaakui Newtonui atsverti atrasim ir po Jack the Ripper.

Kairysis smegenų pusrutulis, iš principo, yra atsakingas už „sumedžioti ir užmušti“žmogišką išgyvenimo strategiją – ar turėtų stebinti, kad civilizuotame pasaulyje žvėriškumai neišnyko? – Dar daugiau, jie vis labiau dominuoja dešinio pusrutulio bendruomeniškumo ir rūpinimosi vieniems kitais, bendravimo su gamta strategijos atžvilgiu.

Netgi ir tada, kai kairioji smegenų pusė yra užsiėmus tau pateikti skaitomo tuo metu teksto turinį, dešinioji pusė tuo pat metu ieško paslėptų, perkeltinių prasmių, užuominų, dviprasmybių, ezopo kalbos…

Iš pokalbio su kitu žmogumi, tikrąjį turinį suvokiam dešiniaja smegenų puse, skaitančia pašnekovo veidą, mimiką, laikyseną, belso tembrą ir pan.

Kadangi šitai nėra plačiai žinoma, tai labiau įprasta visa tai vadinti intuicija.

Skaityti daugiau

Vaizdų ir žodžių priešprieša: kaip išsidalintos smegenų funkcijos? (II dalis)

Jeigu manote, kad abu žmogaus smegenų pusrutuliai yra simetriški ir lygiaverčiai , tik pasiskirstę funkcijas ( vaizduotė – dešinėje, tikslusis mąstymas – kairėje), tai klystate.

Reiktų pradėti nuo to, kad šita diferenciacija žmogaus smegenyse buvo pastebėta tik XIXa.pabaigoje…

Ir ne todėl, kad seniau niekas smegenų pusrutulių veikla nesidomėjo, bet todėl, kad ji tik maždaug tada ir ėmė reikštis: poetų ir mistikų smegenyse senesniais laikais visumos suvokimas buvo svarbesnis už dalijimąsi funkcijomis.

Tą patį liudija ir kairerankių žmonių smegenys.

Jei pirminė žmogaus veiklos ranka yra kairė, tai nėra veidrodinis smegenų pusrutulių veiklos apsikeitimas su dešiniarankiu variantu… Tiesiog, tarp jo smegenų pusrutulių yra mažiau pasidalinimo funkcijomis, išsilaikius archajiškesnė sistema ( ir kiek įvairiausių talentų iš to pasireiškia, neužmirškim!)

Toliau, iš dvejų smegenų pusrutulių, dešinė pusė yra „vyresnė“ – didesnė ir senesnė: gemalui vystantis, ji užsimezga ir subręsta pirmesnė – sena ir išmintinga, ši pusė ateina iš ankstesnių žmogaus evoliucijos stadijų.

Ji integruoja jausmus, atpažįsta vaizdus, mėgsta muziką, sintetina visą iš supančio pasaulio ateinančią informaciją taip, kad ją būtų įmanoma suvokti visą ir akimirksniu.

Ši smegenų pusė yra ne žodinė ir turi daugiau ką bendra su tuo, kaip tarpusavyje bendrauja gyvūnai, augalai, gamta.

Ja jaučiame buvimą, o žmogus yra sukurtas būti – jaučiamos būsenos – autentiškos… kas yra jausta – meilė, laimė, visuma, pvz, yra įsimenama ir toliau žmogus tai žino – atpažįsta akimirksniu… Nors žodžiais to perpasakoti negalėtų.

O vaizdu išsišaukti tokią ar panašią būseną – prašom!…Garsu, kvapu irgi.

Dešiniajai smegenų pusei žodžių kaip tarpininkų nereikia – jai nereikia suvokti, kas tai yra, kad suvokti, kas tai yra – tokie procesai vyksta kairėje, jaunesnėj ir neįgudusioj smegenų pusėj – iš čia vėlavimas: žmogaus įvykio supratimas atsilieka tris  nuo paties įvykio kelias sekundes, o susivokimas jame, galvojimo pagalba – dar maždaug tris sekundes…

Kai dešinioji mato, ir ji iš karto žino… Akimirksniu įvertina atstumą, padėtį erdvėj, judėjimų greitį ir pan.

Kalba ir darymas, veiksmas žmoguje yra tampriausiai sujungti.

Skaityti daugiau

Vaizdų ir žodžių priešprieša: kas atsitiko Deivės, gamtos garbinimui? (I dalis)

Oficiali versija sako, jog dar prieš rašytinei istorijai prasidedant, į Europą įsiveržė, viską savo kelyje šluodami, raiteliai iš rytinių stepių, atsinešę su savimi dangaus dievus ir visai kitaip pasaulį matančią etiką, o Motinos, Deivės, Gamtos garbinimas to pasekoje nutrūko, taikios jos religiją išpažinę kultūros dingo…

Leonard Shlain iš profesijos yra chirurgas, besispecializuojantis arterijų, kuriomis kraujas patenka į smegenis, operacijose: turėjopakankamai progos asmeniškai stebėti, kokias visiškai, visiškai skirtingas funkcijas atlieka žmogaus smegenų pusrutuliai.

Knygoje „The Alphabeth versus Godess“jis išdėstė savą hipotezę šita tema, kurioje teigia: kai visuomenėje susidarydavo kritinė masė žmonių, tapusių raštingais, kairiojo smegenų pusrutulio funkcionavimas būdavo sustiprinamas dešiniojo sąskaita… Kas ir pasireiškia vaizdinės kultūros statuso sunykimu, moterų teisių apribojimu ( antropologai žino, neraštingose žemdirbių kultūrose sąntykiai tarp lyčių yra harmoningesni, nei civilizuotame pasaulyje, moterų bei vyrų teisės tenai apylygės), ir deivės religijų nuvertinimu.

Claude Levi- Strauss buvo vienas iš nedaugelio mokslininkų, drįsęs užginčyti raštingumo vertę: „gali būti laikoma faktu, jog bet kurioje pasaulio vietoje, kur tik raštingumas bepasirodytų visuomenėje, joje tuoj pat atsiranda hierarchinės struktūros, sudarytos iš vergų ir ponų – viena gyventojų dalis pajungiama tarnauti kitai.“

Dar ilgai prieš tai, kai pasaulyje atsirado Hammurabi stela ar Rosettos akmuo, Lascaux ir Altamira uolų piešiniai jau egzistavo… Ne veltui sakoma, kad vaizdas pasako daugiau, nei tūkstantis žofžių.
Vaizdai yra pirminės sensorinio pasaulio mentalinės reprodukcijos.
Dėl to tampraus ryšio vaizdus galime vadinti konkrečiais: smegenys juos supranta – nuskaito visą jų nešamą informaciją – vienu kartu, momentaliai.
Žodžių skaitymas yra skirtingas procesas: akis skanuoja raides, surikiuotas tam tikra tvarka – sakinio prasmė paaiškėja skaitymo eigoje, palaipsniui.

Abėcėlė – apie 30 ženklų, kurie patys sau nereiškia nieko, neneša jokio vaizdo, nieko neprimena savo išvaizda – abstrakcijos.
Smegenys, kad suvoktų konkrečius daiktus, ateinančius per akis – medžius, namus,pvz. – naudoja visuotinumo, simultaniškumo ir sintezavimo principus.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (pabaiga)

Rytų Europa karo isterijai sukelti, manau, pasirinkta neatsitiktinai.

Vakarų Europos ir JAV piliečiai apie karo grėsmę girdėjo jau dešimtmečiais, Šaltajam karui tarp dvejų pasaulio galingųjų valstybių besitęsiant – Vakaram buvo kalama pastovi baimė, kad rusai ateina, kad jie turi bombą, vienokią, kitokią, dar ten ką – todėl reikia ginkluotis, būti pasiruošusiems, laikrodis jau buvo dvi minutės iki dvylikos apie atominę katastrofą kalbant.

Ir, kas iš viso to išėjo, neskaitant, kad raketų prisipirko, o paskui jas naikino, susitarę, po kelias, šiaip taip? – šnipštas, daugiau nieko.

Žodžiu, vakariečiai į tą pačią seną dainelę nebereaguoja, terorizmo tema irgi kažkaip išsisėmė, ką čia gero sugalvojus toliau?

O mes visą tą laiką geležinės uždangos saugomi, nieko negirdėjom ir dėl nieko  nesijaudinom.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (3)

Ir karo mašina nėra abstrakti, ore kabanti idėja irgi – ji gyvena dažname iš mūsų. Pažiūrėkit, kaip Ukrainos įvykiais ar Krymu ją buvo lengva mumyse aktyvuoti – jau visi ir kariaujam, ir dar kaip ! Trūksta dar tik tokio mažmožio – patį karą dar reikia pradėti…Bet, pagal publikos prašymą, taip sakant, žinoma! Negi sunku…

Ir vėl pasinaudojama tuo, kad karas žmonių pasąmonėje, automatiškoj atminty, likęs atrodantis kaip prieš šešiasdešimt metų, koks buvo tada…Ir retas pagalvoja, kad karas dabar būtų technologiškai išaugęs, paraleliai, o dar ir aplenkdamas, mūsų šiandieninį gyvenimą, ir eilinio žmogaus supratimas, kaip visada, tokio lygio baisumų įsivaizduoti nėra pajėgus… kol nėra precendento.

Žmonija sugebėjo išgyventi, rasdavo vis kokią tai trapią pusiausvyrą tarp besivaržančių tarpusavyje interesų, ideologijų, valdovų. Bet ilgalaikėje perspektyvoje šitokia situacija ne tik jos vystymąsi stabdo, bet ir stumia atgal.

O augti žmonija gali tik po vieną, kiekvienas iš mūsų, ir ne pagal komandą ar už pažastų pakeltas – tiktai patys, savo tempu ir savo pastangomis.

Vadinasi, visos struktūros, kurios dabar skliautais susijungusios, žmonijai virš galvų, jos augimo erdvę užimdamos, parazituoja, jos turi išnykti.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (2)

Turint omeny tą pasaulio vertikalų daugiasluoksniškumą, ir jokių moralinių įsipareigojimų aukštesnio organizacinio sluoksnio žemesniam nebuvimą, bet kokios kalbos apie aukštus idealus ir demokratiją tampa juokingos arba sukelia įtarimą dėl tokio kalbėjimo tikslų.

Ir nurodo į realiai egzistuojančią problemą – žmonių sąmonė nekinta taip greitai, kaip keičiasi laikai, papročiai ir pasaulis. Todėl žmogaus protas jam pakiša po akimis senstelėjusius paveikslėlius, vietoj to, kad realią situaciją parodytų. Pvz. XIX a. pabaigos inteligentai nesugebėjo patikėti bolševikų žiaurumais ir teroru XXa pradžios pasaulyje – ieškojo tam paaiškinimo, ir nerado, į jų galvas tai netilpo.

Arba XXa inteligentai nesuvokė, kokia nacių Vokietijai nauda iš žydų žudymo – žiaurumą iš naudos, pvz, kolonializmo fenomeną, jie dar suprato… Žudymą iš įsitikinimų – jau nebe, nes tik laukinis gali eiti ir žudyti dėl to, kaip galvoja!

Čia ir pasaulio regresas ima ryškėti, irgi.

Nes dabar mes stengiamės suprasti, kam karo reikia, kam iš to nauda, kieno tokie įsitikinimai? – o kad kariauti tiesiog, dėl žiaurumo pamėgimo, dėl įjunkimo į agresijos energiją, priklausomybės nuo tokios rūšies ir tokios kokybės jaudulių jau vaidina lemiamą vaidmenį ant kompiuterinių žaidimų ir karo filmų išaugintoms kartoms – šitai mums yra barbarybė nesuvokiama.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as