intelektas

1
Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (pabaiga)
2
Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (3)
3
Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (2)
4
Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (1)
5
Kodėl nesusikalbama? (pabaiga)
6
Kodėl nesusikalbama? (3)
7
Kodėl nesusikalbama? (2)
8
Kodėl nesusikalbama? (1)

Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (pabaiga)

Rytų Europa karo isterijai sukelti, manau, pasirinkta neatsitiktinai.

Vakarų Europos ir JAV piliečiai apie karo grėsmę girdėjo jau dešimtmečiais, Šaltajam karui tarp dvejų pasaulio galingųjų valstybių besitęsiant – Vakaram buvo kalama pastovi baimė, kad rusai ateina, kad jie turi bombą, vienokią, kitokią, dar ten ką – todėl reikia ginkluotis, būti pasiruošusiems, laikrodis jau buvo dvi minutės iki dvylikos apie atominę katastrofą kalbant.

Ir, kas iš viso to išėjo, neskaitant, kad raketų prisipirko, o paskui jas naikino, susitarę, po kelias, šiaip taip? – šnipštas, daugiau nieko.

Žodžiu, vakariečiai į tą pačią seną dainelę nebereaguoja, terorizmo tema irgi kažkaip išsisėmė, ką čia gero sugalvojus toliau?

O mes visą tą laiką geležinės uždangos saugomi, nieko negirdėjom ir dėl nieko  nesijaudinom.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj valstybėj ir gyvenam? (3)

Ir karo mašina nėra abstrakti, ore kabanti idėja irgi – ji gyvena dažname iš mūsų. Pažiūrėkit, kaip Ukrainos įvykiais ar Krymu ją buvo lengva mumyse aktyvuoti – jau visi ir kariaujam, ir dar kaip ! Trūksta dar tik tokio mažmožio – patį karą dar reikia pradėti…Bet, pagal publikos prašymą, taip sakant, žinoma! Negi sunku…

Ir vėl pasinaudojama tuo, kad karas žmonių pasąmonėje, automatiškoj atminty, likęs atrodantis kaip prieš šešiasdešimt metų, koks buvo tada…Ir retas pagalvoja, kad karas dabar būtų technologiškai išaugęs, paraleliai, o dar ir aplenkdamas, mūsų šiandieninį gyvenimą, ir eilinio žmogaus supratimas, kaip visada, tokio lygio baisumų įsivaizduoti nėra pajėgus… kol nėra precendento.

Žmonija sugebėjo išgyventi, rasdavo vis kokią tai trapią pusiausvyrą tarp besivaržančių tarpusavyje interesų, ideologijų, valdovų. Bet ilgalaikėje perspektyvoje šitokia situacija ne tik jos vystymąsi stabdo, bet ir stumia atgal.

O augti žmonija gali tik po vieną, kiekvienas iš mūsų, ir ne pagal komandą ar už pažastų pakeltas – tiktai patys, savo tempu ir savo pastangomis.

Vadinasi, visos struktūros, kurios dabar skliautais susijungusios, žmonijai virš galvų, jos augimo erdvę užimdamos, parazituoja, jos turi išnykti.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (2)

Turint omeny tą pasaulio vertikalų daugiasluoksniškumą, ir jokių moralinių įsipareigojimų aukštesnio organizacinio sluoksnio žemesniam nebuvimą, bet kokios kalbos apie aukštus idealus ir demokratiją tampa juokingos arba sukelia įtarimą dėl tokio kalbėjimo tikslų.

Ir nurodo į realiai egzistuojančią problemą – žmonių sąmonė nekinta taip greitai, kaip keičiasi laikai, papročiai ir pasaulis. Todėl žmogaus protas jam pakiša po akimis senstelėjusius paveikslėlius, vietoj to, kad realią situaciją parodytų. Pvz. XIX a. pabaigos inteligentai nesugebėjo patikėti bolševikų žiaurumais ir teroru XXa pradžios pasaulyje – ieškojo tam paaiškinimo, ir nerado, į jų galvas tai netilpo.

Arba XXa inteligentai nesuvokė, kokia nacių Vokietijai nauda iš žydų žudymo – žiaurumą iš naudos, pvz, kolonializmo fenomeną, jie dar suprato… Žudymą iš įsitikinimų – jau nebe, nes tik laukinis gali eiti ir žudyti dėl to, kaip galvoja!

Čia ir pasaulio regresas ima ryškėti, irgi.

Nes dabar mes stengiamės suprasti, kam karo reikia, kam iš to nauda, kieno tokie įsitikinimai? – o kad kariauti tiesiog, dėl žiaurumo pamėgimo, dėl įjunkimo į agresijos energiją, priklausomybės nuo tokios rūšies ir tokios kokybės jaudulių jau vaidina lemiamą vaidmenį ant kompiuterinių žaidimų ir karo filmų išaugintoms kartoms – šitai mums yra barbarybė nesuvokiama.

Skaityti daugiau

Kuo tikim, tokioj šaly ir gyvenam? (1)

Geriausios rūšies šiuolaikinis žmogus – laisvai po pasaulį judantis, sąmoningai gyvenantis, kuriantis, besidomintis realybe, „kad žinoti, kokiame pasaulyje gali tikėtis atsibusti rytoj“ A.Makarevičiaus žodžiais tariant. Ir piliečio poziciją valdžios atžvilgiu irgi tiksliai nusakė – „kažką bendro“ jis turi su draugais, su tais, kuriuos bent jau pažįsta asmeniškai, o ne su valdžia. Apie valdžią jis „turi nuomonę“ – kada geresnę, kada – blogą.

Ir ją išsako. Viešai, jeigu reikia. Tai yra demokratija, kokią ją dabar turim.

Įsivaizduokim keliom minutėm, pasaulis tikrai toksai ir yra, sudarytas iš žmonių – asmenybių, su išvystyta savo nuomone, kūrybingų, šviesių, laisvų… ir kitų žmonių, su nelabai aiškia nuomone, kuriuos agitacija ar švietimu galima patraukti į vieną ar kitą pusę – taip ir daroma; į valdžią išrenkami tai vieni, tai kiti – visuomenė vystosi, gyvenimas žydi – pasaulis atviras į viršų, kaip sodas į dangų… Ir žmonės, ir medžiai gali augti be trukdymų.

Tada turi prasmę tautų apsisprendimo teisė, nes niekas nėra aukštesnis, nei tauta, jei jai pavyko apsivienyti jos pasirinkime.

Tada idealai, laisvės, lygybės, brolybės ir pan. taip pat turi prasmę, ir ne tik verta, bet būtina jų įgyvendinimo realybėje siekti. Šita prasme demokratija yra aristokratijos projektas – kas kitas galėjo sugalvoti siekiamybę, kad visi likę piliečiai būtų į juos panašūs?

Skaityti daugiau

Kodėl nesusikalbama? (pabaiga)

Suaugęs žmogus nuo paauglystės grupės atstovų skiriasi labiausiai turbūt sugebėjimu nesusilieti su savo emocijomis, nesusitapatinti su veiklos rezultatu, ir, augant pasitikėjimui savimi, vis labiau nykstančia nežinomybės baime.

Pasaulis labai pasikeičia, kai kiekviena sekanti žmonių grupė pasiekia kritinę masę: buvo laikai, kai pasaulį taisyklių (ir religinių) saugotojai suko; nuo kokios XIXa. pabaigos veiklieji verslininkai politikai tą sukimą perėmė (ir baigia jau visai nusukti)… Dabar tik įdomu, kada aktyvistų idealistų ir pasaulio iš kančių vaduotojų grupė taps pakankamai didelė, kad pasaulio valdymo svertus perimti. Ir kas iš to gausis, žinoma… Nes labai jau ji marga.

Nors, apie dinamiką kalbėti gal geriau dar vieną, rusų psichoterapeuto V.S.Kovaliovo, schemą pasitelkiant.

Jisai tiek žmogaus gyvenimą, tiek žmonių masę pasaulyje, grupuoja į keturis etapus : prieš socializacinį, socializacinį, po socializacinį ir išminties ar susiliejimo su visata, kurį pasiekia vienetai.

Aštuoniasdešimt procentų žmonijos pasklidę ir keliauja tarp prieš socializacinio ir socializacinio periodų visą savo gyvenimą.

Skaityti daugiau

Kodėl nesusikalbama? (3)

Iš Lietuvos emigruoja, manau, pagrinde verslūs, veiklos žmones – iš šios grupės likę tie, kurie į politiką skverbiasi arba jau seni dideli rykliai, kuriems niekas nebekliudo…visi kiti tiesiog nenori pelnu dalintis, kad ir kokį mažą jį begautų… Už tai biurokratų armija pati save daugina naujomis instancijomis ir įstatymų pataisomis, ir oficialiai tam nieko neprikiši.

Idealistai tai daugiau jaunimas, dar dėl tautos paramos su manipuliatoriais politikais besikaunantis, nes senesnioji karta jau nusikankinus iki depresijos…

Jei kuriam iš idealistinio jaunimo  į politiką dar prasibrauti pavyksta, per Europą, ar kitaip tautiečius rinkėjus apeinant, tai jų aršūs planai žmonijai išgelbėti netgi ir ne visada palankiai sutinkami.

O biurokratija maitinasi tada iš abejų pusių, tiek tradicinės tautinės politikos, tiek iš moderniosios, europasąjunginės, nes ir tiems, ir tiems reikia, kad kas popierius padėliotų.

Bet prie konkretaus bendravimo tarp žmonių grįžtant.

Žiūrėkit, koks paradoksas gaunasi.

Skaityti daugiau

Kodėl nesusikalbama? (2)

Žmonės nenori vienas iš kito nieko, išskyrus kad kiti patvirtintų juos esant teisius.

Pasakyk kitam, kad jis teisus gražumu, būsi jo draugas, nepasakysi – su mėsa tą patvirtinimą išplėš, todėl ir gyvename tokiame pasaulyje, kokiame gyvename.

Nesugebėjimą suprasti ir susikalbėti viešoje erdvėje – politikoje, valstybes reikaluose, visuomeniniais klausimais galima gražiai paaiškinti kad ir teorija, kurią esu aptikusi Jose Stevens, amerikiečio psichoterapeuto ir šamano, knygose : jis išskirsto žmoniją į grupes, daug maž prilygstančias augančių vaikų psichikos vystymosi etapams.

Tie, kurie lopšelinukų lygio, praleidžia gyvenimus arba kalėjimuose arba be namu kur nors šiukšlynuose, nes, be kasdieninės pagalbos ir struktūrizavimo iš išorės, jie absoliučiai nesugeba funkcionuoti pasaulyje.

Darželinukų lygyje yra turbūt pusė visos žmonijos. Jie gyvena pagal autoritetų – mokytojų, gydytojų, pamokslininkų, politikų ar įžymybių pavyzdį ir prisakymus. Jei gyvenimas tų prisakymų neatitinka, tai neteisus…gyvenimas.

Skaityti daugiau

Kodėl nesusikalbama? (1)

Kai imu galvoti, kur yra svarbiausia žmonių tarpusavio nesupratimo šaknis ir iš kur ateina pagrindinis žmonių tarpusavio bendradarbiavimo žlugimas, tai mano nuomonė yra tokia:

Visi matome vienas kita su dviem rankom, dviem kojom, galva…mums nepavargstama pabrėžti, kad esame visi tokie patys, matomų skirtumų nepaisant – esame linkę matyti kitame žmogų, tokį patį, kaip ir mes patys…

Tikėtis iš jo, ko ir iš mūsų pačių galima tikėtis, ką sugebame arba sugebėtume, jeigu pasistengtume.

Bet tai neatitinka tiesos !

Žmonės, kad ir kokie vienodi ir , visais laikais tie patys ar taip pat reaguojantys beatrodytų, yra skirtingi…

Kol mes kalbamės su savimi pačiu kito žmogaus asmeny, tas kitas žmogus toliau yra savimi ir elgiasi pagal tai, koks jis pats yra…

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as