intelektas

1
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (I dalis)
2
Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (V dalis, paskutinė)
3
Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (IV dalis)
4
Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (III dalis)
5
Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (II dalis)
6
Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (I dalis)
7
Apie genialumą (V dalis, paskutinė)
8
Apie genialumą (IV dalis)
9
Apie genialumą (III dalis)
10
Apie genialumą (II dalis)

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (I dalis)

Vieningoje būties grandinėje pagoniška filosofija pertrūkių nemato, todėl judėjų- krikščionių dogmatikos ji negali suprasti. J.Golovinas teigia, jog Plotinas stebisi: krikščionys niekina konkretų žemišką jausminį gyvenimą, tvirtindami, kad jiems pažadėta kažkokia kita žemė… taip pat pagal juos išeina jog bet kurio, net paties didžiausio niekšo siela nemirtinga, skirtingai nei žvaigždžių, pvz, nežiūrint į jų grožį. Kaip įmanoma šitą pasaulį ir jo dievus atskirti nuo nematomo pasaulio ir jo dievų?
Grožis – esminis antikinės kultūros žodis, grožis veda prie taip sunkiai pasiekiamo gėrio. Nelaisvi žmonės – instrumentum vocales – yra tik kalbantys instrumentai ir daugiau nieko, nors ir būtų šimtą kartų turtingi ir kilmingi. Todėl pagonys filosofai krikščionybę laikė absurdu, kai jinai radosi ir ėmė formuotis.

Areto – gėris, geras (žmogus) graikų kultūroje, priešingai viduramžiškajai, labdara neužsiėmė – geradario fenomenas tada neegzistavo. Pagrindinis moralinės būklės vektorius buvo laisvė. Ji žmoguje turi būti išauklėjama, nes blogas auklėjimas arba jo nebuvimas visiškai atneša vaisius – girtuoklystę, aistringumą, bailumą, pataikavimą – ir jie nustumia žmogų į nelaisvą būklę – vergovę, priklausomybę. Jei esi priklausomas nuo žmogaus, aplinkybių, myli kažką per daug – palik tai, atiduok, atsisakyk tų dievų, eik į kitą šventyklą. Būk atsargus su vertinimais, nes vertinti teisingai gali tik žmogus, esantis kelyje į individualaus logoso išvystymą. – Šia prasme politeistinė kultūra yra visiškai antisociali. Rūpintis vargšais reiškia susirišti su žmogumi žemu, priklausomu, nesugebančiu sau padėti paprasčiausiuose dalykuose – todėl jis nėra nepavojingas kitų dvasios sveikatai. Reikia lankyti stadionus, kad tapti stipriu ir greitu, filosofų susirinkimus, kad tapti protingu, mąstančiu, bet prašyti išmaldos ir atjautos – gėda. Žmonių situacija gyvenime yra dievų valia, o jie nemyli žmonių ta prasme, kaip krikščionybė mylinčiu žmones skelbia savą dievą (agape). Melsti dievus pagalbos neverta ir netgi pavojinga.
Krikščioniškas gerumas, širdingumas, gailestingumas, pasiaukojimas, nesielk kaip nenori, kad būtų elgiamasi su tavimi – politeizmo akimis žiūrint yra nonsensas. Pasyvus asmeninės ir visuomeninės pašalpos laukimas, taip pat atodūsiai, jog dievai žiaurūs, o žmonės irgi – toliau seks jau kapstymasis šiūkšlynuose, apdriskimas, puvimas: puiku, kompostas naudingas. Turėsi galimybę atgimti šunimi. Politeizmas auklėjo žmones stipriais, mąstančiais individais, bet, iš Rytų paėjo gandai, pasaulio pabaigos nuojautos, horizonte pakibo juoda žvaigždė – ją pavadino Nemezide… Ir greitai išplito nauja eskatologinė religija – krikščionybė.
Ar iki judeo- krikščionybės antikinis pasaulis nežinojo suirimo ir mirties? – Taip, bet tai visai kita istorija. Mirtis – kūno ir sielos išsiskyrimas, kai kūnas arba išyra į materijos dalis, arba perimamas maginių įtakų, o dvasia, jei nepasižymi energinga autonomija, plėšrios materijos yra įtraukiama į kokį nors kitą drinį – įeina į augalą, akmenį, žvėrį… Tokiuose begaliniuose virsmo ratuose ir transformacijose kūrėjo nėra ir būti negali. Dievai – tik demiurgai, organizuojantys materialinio pasaulio stichijas savo dieviškais aidosais ir spermatiniais logosais… bet kuris daiktas, mums sakoma, randasi ir baigiasi, dingsta? – Bet juk žvaigždės, metalai, akmenys išlieka? – Ne, pirma, jie per laiką tampa dulkėmis, o antra – jie iš viso mirę, todėl pasaulio galas jų ypatingai neliečia. Štai augalai, žvėrys ir žmonės, jie pradžioj kažkiek pasikankins, o paskui jų laukia nebūtis – krikščionys pasiruošę sutikti su tokiu judėjišku variantu, išimtį padarydami žmonėms, tikintiems į labai griežtas dogmas: gyvenimo ir mirties dualizmu, be jokios perspektyvos, pervirstančiu į ne mažiau žiaurų malonės ir amžinų kančių dualizmą.

Pagoniška, politeistinė kultūra mato judeo- krikščionybės monoteizmą kaip dykumą ir antigyvenimą. Kaip tuščią laiko leidimą, kai yra uždrausta beveik viskas: negalima nešti aukų šaltiniams ir akmenims, mylėti skulptūras ar medžius miške, moteris ir jaunus vyriškius pakely… belieka tik susikūprinti, belaukiant dievo smūgio, kankinti kūną alkiu ir nepritekliais, melsti atleidimo už nuodėmes, aptarnauti luošus – kai visa tai yra tik vergų ir senų bobų prietarai, iš neoplatonikų taško pažiūrėjus.
Ir tiktai kai Konstantinas priėmė krikščionybę ir Romos Imperija suskilo, pasirodė, kiek tai yra rimta. Judeo – krikščionybė sugriovė vyriško principo autonomiją ir vyrišką civilizaciją. Nors Roma savo laiku sunaikino Kartageną, bet motinų sūnūs, krikščionybės pagalba, sunaikino Imperiją ir išstūmė, pakeitė tėvų sūnus – karius. Kariai iš seno turėjo nepalyginamai gilesnes šaknis, nes jiems gyvenama erdvė buvo sakrali ir jie buvo panteistai… Tai buvo dievų konfliktas, ekspancija, sutikusi kontraekspansiją: karas grėsė kosmosui – tėvui ir motinai žemei, šventiems šaltiniams, miškams, monolitams, šventų šaltinių valdovams. Kitos tautos ir rasės yra ne šiaip sau kitos – tai yra priešiškos ordos, pavaldžios nežinomiems dievams.

Dabar be sparnų likęs vyriškas aidosas nebe turi jėgų konkuruoti su moteriška materija. Vyrų dvasioje mirė Pano, Eroso, Hermio aidai. dabar masiškai auga mamyčių sūneliai, decentralizuoti, pastoviai susirūpinę savo gerove, gyvenantys pagal principus „turėti“, „noriu“, „įsigyti“. Gyvenimas tapo konkurencine kova, o žmonės visi – garbėtroškos, gobši, negailestingi ir visiškai pasimeta, jei pasitaiko išeiti iš autoritetų įtakos sferos… Jei kažkada dvarai, vilos, rūmai, auksas tarnavo kaip atpirties taškai gyvenimo šokiui, tai jau I mūsų eros tūkstantmetyje visa tai tampa tik tikslu. Svarbiausia, stengtis išvengti skausmo pakeliui į malonumus.
Judeo- krikščionybė yra socialinė ir matriarchalinė religija: motina ir vaikas, moteriškos savybės, tokios kaip jaukumas, rūpestingumas, gailestingumas akcentuojamos iki neįmanomo. Vyro situacija negatyvi, biblinė gyvatė asocijuojama tiesiogiai su falu, vienuoliai vadina penį „šuniu ant grandinės“.
Materija yra tuštumas, motinų sūnums visada visko truks. Protinga širdis, kaip patarė Nyčė, turėtų vengti su jais ką nors bendra turėti… Alchemija ir hermetika mums liko visiškai uždarytos ir nesuprantamos, nes esame ne tik į monoteizmą performatuoti, mus valdo moteriškas pradas ir vyriškas pradas, kurį žinome dabar, telikęs apgailėtinas.

Antikristu netiki tik ateistai ir materialistai, visi kiti jo atėjimu neabejoja. Kada jis ateis? Jis ateina dabar. Kai baigiasi struktūruota visuomenė, tradicijos atkrinta, istorija nutrūksta, moralinių vertybių sistema nebe egzistuoja – būties audinys plyšta ir per jo skyles į mus įžengia antikristas. Kad su juo kovoti, apie tai kalba jau neina, nes jis – jau mūsų viduje. Skirtumas yra tik tarp tų, kurie nuo to kenčia, ir tų, kurie bėga pirmose eilėse, džiaugsmingai padėdami jam įsigalėti – trockistai, globalistai, žalia kairė… Ir, žinoma, tarpe šių įvardintų grupių yra pelkė tų, kurių gyvenime neaplanko nei viena mintis.

(Bus daugiau)

 

 

Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (V dalis, paskutinė)

Jeigu, kaip sakoma, pagal jų darbus juos pažinsit, tai prisiminkim, kaip XIXa pabaigoj – XXa. pradžioj progresyvistai, marksistai, visokių rūšių leftistai, anarchistai ir teroristai, be abejonės, tiktai liaudies išvadavimo vardan, diegė ir patys pavyzdį rodė laisvo lytinio elgesio, propagavo šeimos, kaip instituto, nereikalingumą, feminizmas tada vadintas surfažizmu ir kovojama buvo dėl teisės balsuoti – keliolika be šeimos ir protingų tos teisės norėjo, o gavo ją visos virėjos ir kambarinės tarnaitės, kurioms ir dabar neaišku, ką su ja daryti… Po Pirmo Pasaulinio karo visai viskas pasileido – padorūs žmonės prarado viltį, o visi kiti pasijuto kaip gavę leidimą viskam, ką tik jiems norėtųsi, nes jokios normos ar vertybės nebe galioja – jų laikymasis juk nesutrukdė karo? Tai ko dar norit? – lyg karą žmonės sukėlę būtų. Po revoliucijos, tiek Rusijoje, tiek Vokietijoje, tiek dar kur, kur darbininkų respublikos susiformavo ilgesniam ar trumpesniam laikui, visur buvo atviras narkotikų naudojimas, palaidas lytinis elgesys, nesislapstoma netradicinė orientacija, šeimų iširimas, vaikų beglobystė, ir visi driskiai ir nepraustaburniai ne tik savo teisėmis buvo įsitikinę, bet jas gynė mauzeriu.

Tiek Stalinas gražino šeimą būti pirmine visuomenės ląstele, tiek Hitleris vėl padorumo uždangą ant viso ko užtraukė – aišku, visa ta palaida bala nedingo, dalinai vėl nuėjo į pogrindį, dalinai ėmė emigruoti į Valstijas…

Po Antrojo Pasaulinio karo amerikonai neilgai džiaugėsi grįžusia ramybe ir galimybe šeimyninei laimei, namams, vaikams – visuomenę, kažkaip nelabai aišku iš kur, ėmė užplūsti narkotikai, jaunimas metėsi į atvirą palaidą elgesį, šeima tapo nebe reikalinga, gyveno komunomis, kas su kuo ar su visais, vaikai irgi neaišku, kieno ir kam… Kiti pasileido šlaistytis keliais, ieškodami, ko nepametę, muzika, menas ir romanai ėmė kaip tik tokį elgesį šlovinti: filmą „Grease“ su Dž. Travolta ir Olivija Njuton – Džon visi žinom. Jis parodė pavyzdį, kad svarbu maištauti, priežasties tam nereikia… Neužilgo radosi Juodosios Panteros, Glorija Steinem ėmė keliauti po šalį su jos feministiniu cirku, Maya Angelou ir Tony Morrison tapo žvaigždėmis… Toliau gėjai ėmė mirti nuo AIDS ir irgi, vienas po kito tapti žvaigždėmis – kad Fredy Mercury yra Queen, niekas tame nemato nei ironijos, nei kokia reali to reikšmė… Elvis Presley numirė nuo per daug narkotikų, sėdėdamas ant klozeto, Maiklas Džeksonas pamirė, po nežinia kiek operacijų tapęs nei baltas, nei juodas, nei vyras, nei moteris… Tada tai buvo pavyzdžiai, kaip reikia, o dabar jau masės pavyzdį paėmę, o veikti vis tiek nėra ką, tai ko ne užsiimti praktikoje vienu ar kitu…

Madona parodė, kaip iš palaidumo pasidaryti pinigą, Miley Cyrus – dabartinės augančios kartos pavyzdys – galit įsivaizduoti, kas laukia – o ji dar tik pradeda, dar kokius tris kartus lytį pasikeis, vaiko pati iš saves susilauks – ir jūsų vaikai darys kaip paliepti… Jei islamas mūsų visų į juodas palas nesusuks.

Ir Trumpą jie sutinka iškeltais kumščiais ir grasinimais – kaip drįsta jam patikti moterys su visais moteriškumo požymiais, kaip drįsta jis turėti šeimą, vaikus, būti baltaodis heteroseksualus vyras?

Gerai, kad toks Trumpas atėjo į valdžią, pamatom pagaliau veidą, labai panašų į tuos, kurie pasaulį valdo iš tikrųjų. Kažkaip taip šioj žemėj susiklostę, kad kuo didesnę finansinę įtaką turi, kuo daugiau galios, įtakos ir jėgos sukaupta tose vienose rankose, tai tuo tas asmuo automatiškai yra mažiau išprusęs, išsivystęs, tuo primityvesnis, tuo jo emocinis išsivystymas labiau darželinuko lygyje užstrigęs; tuo jis labiau patenkintas, tikras savimi, tuo labiau jis viską žino, tuo mažiau jaučiasi atsakingas už tai, ką šneka, ir tuo mažiau linkęs atskleisti savo planus ir elgtis pagal savo užgaidas. Ir tuo labiau jam neegzistuoja kiti, kas tokie jie bebūtų… Ir Trumpas, įtariu, yra dar tik blanki kopija tų, kurie žaidžia mūsų visų likimais, Žemės likimu. Organizuoja karus – iš neturėjimo ką veikti? Dėl to, kad ekonomiką atgyvinti? kad pinigai turi suktis?… Turiu omenyje, organizuoja karus patys prieš save, bet juose žūva realūs kariai ir teritorijų gyventojai, ir uždirbami realūs kapitalai, sukaupiamos realios vertybės.

Jau Napoleono karus finansavo Rotšildai, angliškoji atšaka skolino hercogo Wellingtono armijai finansuoti, o prancūziškoji – Napoleono. Ar gali pralaimėti, kai lažiniesi ant visų arklių, kiek tik jų yra?

Kad Amerikoje Federalinis Rezervas yra atskira, privati organizacija, finansuojanti valstybę, tai žinome, bet ar žinome, jog pas britus situacija ta pati – City yra karalienei nepavaldus ir ne jos teritorija – iš seno ji ten gali įeiti, tik City mero įvedama. Taip kad ta šalis ne tik neaišku, kiek karalienės nuosavybė, o kiek savarankiškas vienetas, bet dar ir besiskolinantis iš tokių pat privačių finansinių organizacijų… Amerikoje Federalinis Rezervas buvo įkurtas prieš pat Pirmą Pasaulinį karą. Tiksliau, įsikūręs, apsidairęs, greitai sumetė, ką prieš ką reiktų prafinansuoti, kad greitai pinigų prasukti ir pelningą skolininkų sąrašą susikurti. Ir visai nesvarbu, kas karą laimėjo ar ne laimėjo, Pirmą ar Antrą Pasaulinį, po jo buvo pasirašytas Breton Wood susitarimas ir įvestas pasaulinis doleris – laimėtojas Stalinas dar pasėdėjo kurį laiką kamputyje su savo auksiniu rubliu, bet neilgai. Ar dabar situacija kitokia? – prikurta visokių teroristų, džigadistų, islamistų, pridaryta chaoso, kur seniau tvarkingos, uždaros valstybės buvo ir niekam netrukdė; iš Rusijos padarytas irgi jau gana neblogas priešas… padarytas nepadarytas, bet, jei bus sukomanduota, tai realiai puls, ir realios raketos į ten ir atgal virš žmonių galvų skraidys…

Tik, turint omeny finansavimo šaltinio identiškumą abiems pusėms, sukis kaip nori, tau durniaus vieta paskirta.

Kai komunizmo, leninizmo, socializmo kortos muštos, trockizmas naudojamas, nors, ne atvirai tuo pavadinimu, bet, ištrauks vėl kokią kitą, paskui, jei ką… Arba gal net ir neištrauks, valdys atvirai, kaip dabar tai išbando, jau vis labiau į save panašius rinkiminiais kandidatais naudodami. Žinant, jog visos revoliucijos iš ten pat finansuojamos, prieš save naujos kelti gal jau nebesivargins. Nusimes kaukes ir tiek.

Ir pasakys, kad dabar nauja tvarka bus. o realiai su jais nesutinkantys galės rašinėti sau ką tik nori interneto pakraščiuose – nei dabar jie kam baisūs, nei tada kas į juos dėmesį kreips.

 

Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (IV dalis)

Ideologija, vadinama neokoncervatyvizmu, turi daug krikštatėvių. Bet pagrindiniu, trockizmą pernešusiu ir perkėlusiu į Amerikos ideologijos, politikos ir jos valstybinių instancijų širdį, galima vadinti James Burnham. Atsivertėlis iš komunistų, buvęs artimas L.Trockiui, jis 1941m. parašė „The Managerial Revoliution“ ir 1943m. „The Mackiavellian Defenders of Freedom“ abi propagavo  antidemokratinį perversmą, tada vykusį nacių Vokietijoje ir fašistinėje Italijoje. O 1945m, „Lenin’s heir“, jis persijungė nuo žavėjimosi L.Trockiu į žavėjimąsi Stalinu. George Orwell kritikavo cinišką ir elitistinę jo viziją savo 1946m. essė „Second Thoughts on James Burham“, pastebėdamas, jog „Burham labiausiai susirūpinęs parodyti, jog demokratinė valstybė pasaulyje niekada ne egzistavo, ir, kiek galima įžiūrėti ateitin, niekada neegzistuos. Visuomenė savo prigimtimi yra oligarchinė, o oligarchinė valdžia visada rėmėsi jėga ir apgaule…. Įtaka kartais gali būti laimėta ir išlaikyta be jėgos panaudojimo, bet apgaulė visada bus būtina.“

Sakoma, jog Orwell’as modeliavo savo romaną „1984“ pagal J.Burham viziją dėl ateinančios totalitaristinės valstybės, kurią aprašė kaip „naujos rūšies valstybę, nei socialistinę, nei kapitalistinę ir garantuotai paremtą vergove“.- Dabar prisiminkim, kaip mums ši knyga buvo pristatoma – kaip komunizmo, kuris, ačiū dievui, nugalėtas, vizija. Ji tokia ir yra, tik komunizmas nenugalėtas, o perėmęs kapitalizmo ideologinę bazę dar prieš tai, kol mes į kapitalizmą grįžom. Todėl tikriausiai ir grįžom, nedaug kliūčių sutikę?

James Burham biografija prasideda labai respektabiliai ir jis atrodo ne prie ko, jei pamiršti, kaip glaudžiai britai bendradarbiavo su TSRS ir prieš karą, ir po jo – kaip britų žvalgai perduodavo visą informaciją į Maskvą, ir, jei tai būdavo pagarsinta, spėdavo į ten ir pabėgti, pasislėpti – nebausti, neteisti ir ant jų oficiali valdžia net nepykdavo. Kimą Filbį prisiminkit… Taigi, James Burham studijavo Prinstone ir Oksforde, vienu metu buvo net J.R.P.Tolkien studentas. Karjerą pradėjo kaip rašytojas ir filosofijos instruktorius Niujorko universiteto departamente visai prieš 1929m. Wall Street crash – biržos žlugimą. Visai nesidomėjęs politika, Depresijos įtakoje trečiam dešimtmetyje jis radikalizavosi, ir, kartu su kolegomis, tapo marksistu. Pvz, jo nuomone, Trockio dialektinio materializmo panaudojimas, aiškinant sąveiką tarp žmonių ir istorijos jėgų knygoje „Rusijos revoliucijos istorija“yra puikus. Toks knygos reviu abu vyrus, autorių ir recenzentą, suartino – taip prasidėjo J.Burham gyvenimo etapas, surištas su pasauliniu kairiųjų judėjimu…

Kol įsisavino jų taktines gudrybes ir sugebėjo tęsti jų strategiją jau be jų pačių.

Vienas Raudonosios Armijos įkūrėjų, L.Trockis paskyrė savo gyvenimą Pasaulinės Revoliucijos propagandai – Rusija jam buvo nesvarbi iki tiek, kad ją reikėjo sunaudoti „kaip pakuras pasaulinės revoliucijos laužui“ – tai nieko keisto, žinant, kad jis atstovavo amerikonų finansininkų interesus, revoliucijos priedanga perimančių savo kontrolėm vis naujas teritorijas… Iš pačios savo esmės trockistus galima vadinti ekspertais įtakojime, infiltracijoje ir disrupcijoje. J.Burham įsigyveno į savo rolę aistringai, tapo Trockio adjutantu ir dešine ranka šios partijos vykdomoje politikoje. O politika buvo tokia: įsigalėti, perimant daug didesnes ir įtakingesnes partijas iš vidaus (taip vad. entrizmas). kai LTrockį 1927m. išmetė iš Komunistų partijos, jis savo politinės karjeros tuo baigti nesiruošė. Labiausiai žinomas trockistų entrizmo pavyzdys yra French Turn: 1934m. trockistaai įėjo į žymiai didesnę Prancūzijos Socialistų partiją ir perėmė įtaką jos karingiausiuose segmentuose. Tais pačiais metais trockistai padarė „prancūzišką perversmą“ ir Amerikos Komunistų Lygoje, ir  toliau, jau ši Lyga, padarė tą patį Amerikos Dirbančiųjų Partijoje… J.Burham patiko bolševikų kietumas – liberalų minkštakūniškumo jis nekentė.

Čia verta atkreipti dėmesį į principą, jog, iš vienos pusės, prisijungiama prie vieno ar kito judėjimo, išmokstama, įsisavinama, perimama, ką tai jis gali duoti, ir tada viešai atsisakoma ir einama toliau, prie sekančio: tockizmas, leninizmas, fašizmas, makiavelizmas. Po Antro Pasaulinio karo komunizmo jau niekam nereikia, ant jo galima sukart visus šunis, nurodyti ir apkaltinti kelis komunistus – Mc Cartizmas Amerikoje – ir eiti tuo pačiu keliu, naudotis metodu toliau, daryti toliau tą patį, tik po nauja iškaba, pavadinimu, vardu – tokiu, kuris žmonėm dar neiššaukia pasipiktinimo, pasipriešinimo ar pasibjaurėjimo… Panašu, kad taip ir vyksta visur ir visais laikais – kai Lietuvoje jau nei vieno bent kiek pavojingo oficialaus komunisto neliko, tai Komunistų partiją paskelbė nusikalstama organizacija – kai tie, kurie jos vardu nusikaltimus darė, seniai perbėgę į kitas partijas, po kitais pavadinimais ir toliau daro tiksliai tą patį… Kol Amerikoje oficialiai buvo gaudomi komunistai, universitetuose profesūra radikalėjo, jauna intelektualų karta ieškojo, kaip įtvirtinti save, būnant kitokiai, nei buvusioms. Karinės laboratorijos bandė narkotikus ant nieko neįtariančių piliečių, federalinė valdžia kovojo prieš vietinę dėl juodaodžių teisių įtvirtinimo, trockizmas įsitaisė viso to centre ir širdy… O po pralaimėjimo Vietnamo kare trockistai intelektualai įsitaisė jau ir JAV politikos ir Gyvybos intelektualų rolėje. Ir JAV, iš normalios valstybės tapo nesibaigiančio ideologinio karo karžygiu – nesibaigiančio, kol yra naujų teritorijų perėmimui… Profesionalus slaptųjų tarnybų objektyvumas, kiek jo dar buvo, tapo visiškai politizuotas ir atstovaujantis reikiamus interesus. Nes, ar JAV valstybei nėra ką veikti savo viduje, ar ji neturi savo reikalų, problemų? – pažiūrėkim aplinkui, visos valstybės kaip valstybės, nėra kitos tokios, kuri kaip pamišus visą laiką kažką pultų, kaltintų ir su tuo „teisėtai“ kariautų… Nes ne valstybei karų reikia, o ją perėmusiems finansiniams dariniams!

Oficialiai atskaitos taškas šiam politiniam posūkiui  – JAV valdžios perėmimui tų, kurie pasaulinę revoliuciją visada ir finansavo – gali būti laikomas 1974m. straipsnis Wall Street Journal , kurio autorius buvo žinomas atominis strategas ir buvęs trockistas  Albert  Wohlstetter, atskleidęs tekste menamą Amerikos atominį pažeidžiamumą… O finalu – po dvejų metų sekusį , ritualinį ČŽV apsivalymą, reiškusį ideologija, o ne faktais besiremiančios analizės metodo pergalę JAV administruojančios biurokratijos analuose.

(bus daugiau)

Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (III dalis)

Trockistai intelektualai tapo Niujorko intelektualais, ir toliau tapo Gynybos (defence) intelektualais ir ėmė formuoti JAV politiką, tiek užsienio, tiek vidaus.

Bet, pradėkim nuo pradžių. I Internacionalas buvo įkurtas Londone 1864m. vienijo darbininkų profsąjungas ir visokius anarchistus sindikalistus, ko dabar jau ir visai nežinome, ką tai reiškia… Žodžiu, buvo darbininkų Internacionalas. 1870m. jau turėjo 250 000  narių ir apėmė daug pasaulio šalių. 1872m. kongrese Hagoje dalyvavo ir K.Marksas, valdybą norėta perkelti į Niujorką, greitai visi susipyko ir 1876m. organizacija iširo… Praktiškai tuoj pat vėl imta organizuoti kongresus, naujai tarptautinei organizacijai sudaryti, bet II Internacionalą pavyko įkurti tik po 13 metų, 1889m. Paryžiuje, Bastilijos šturmo šimtmečio proga. Šitas II Internacionalas buvo socialistinis.Ir vėl, jungė visas Europos šalis ir dar iš likusio pasaulio. Gegužės pirmosios šventimą įsteigė kaip tik šis Internacionalas, darbininkų sukilimui Čikagoje atminti… Organizacija suiro ir išsiskirstė, nesusitarus dėl karo palaikymo ar nepalaikymo, 1914 m.

1919m. įkurtas III Internacionalas, komunistinis. Maskvoje, ir iš čia turintis toliau skleisti pasaulinės revoliucijos ugnį. Ilgą laiką jo autoritetas buvo didesnis ir svarbesnis, nei bolševikų partijos ar jos centrinio komiteto, net ir pačioje Rusijoje. Vėliau per jį Stalinas organizavo palaikymą bolševikinei Rusijai likusiame kapitalistiniame pasaulyje, naudojosi jo nariais žvalgybos, šnipinėjimo ir dezinformacijos skleidimo tikslais – todėl Maskvos rankos buvo ilgos, galėjo rasti bet ką bet kur ir, jei reikia, jį sunaikinti, kaip atsitiko, galiausiai ir L.Trockiui. III Internacionalas buvo paleistas 1943m. gegužės 15d. – labai nelogiškas veiksmas. Arba istorija buvo ne tokia, kokią žinome – gal būt tai tikroji komunizmo pralaimėjimo data (prieš tarptautinius finansus), kai turėta tikrai, atsitraukti tik į savą teritoriją, priimti kažkokias nepalankias sąlygas.

Mat, tarptautinis kapitalas, prisidengęs pačių vargšiausių laimės siekiu (naudodamas jį kaip ginklą) ėjo toliau kita marksizmo atšaka – Trockizmu: 1938m Ženevoje L.Trockis, iš bolševikinės Rusijos išspirtas, įkūrė IV Internacionalą, kurio pasauliniai kongresai vyko 1947m. 1951m. 1954m. ir toliau jis suiro į daugybę smulkių organizacijų… Tokia oficiali versija, bet, žiūrint į datas, po Stalino mirties Trockio vardo jau irgi nebe reikia. Stalinizmą ilgainiui prakeikė, Leninizmas irgi, galiausiai, pralaimėjo. O L.Trockį nužudė ir tiek žinių. Darbininkų laimė tapo ne aktuali, profsąjungų judėjimą JAV tam laikui sutriuškino visai… O dabar ir darbininkų klasės nebėra, nes nebėra pramonės… Amerikos universitetuose nuo šešto dešimtmečio marksizmas įsivyravo kaip pagrindinė ideologija – senasis drakonas mirė, tegyvuoja sekantis, jo bus ateitis. Trockizmo pavadinimas dingo, radosi radikalizmas, po to progresyvizmas, leftizmas – kaip nepavadinsi, taip nepagadinsi. Bet dainelę tai tą pačią dainuoja! – Jei Leninas ar Stalinas dar kažkaip vienoj vietoj su savo revoliucijos teorija laikėsi, tai Trockis niekada neslėpė, niekada požiūrio nekeitė – visą pasaulį revoliucijos ugny perkaldinsim… naujausias pavadinimas – globalizmas. Dainelė ta pati…

Jei mane kuo stebina XIXa pabaiga ir XXa pradžia, tai visokiausių rūšių organizacijų kongresų, geriausiai tai tarptautinių, organizavimu. Jų vyko tokia įvairovė ir tokia daugybė, kad galva sukasi. Bet, darbininkai gi po juos nevažinėjo, darbininkai dirbo fabrikuose. Jų vardu važinėjo, tarėsi, jungėsi ir vėl pykosi profesionalais tapę partiniai ar profsąjunginiai veikėjai.  Dažniausia iš inteligentų, norintys liaudžiai geresnio gyvenimo ar buvę darbininkai, bet įžiūrėję, kad už kitus darbininkus kalbėti ir jiems atstovauti yra lengviau, smagiau ir pelningiau. Tokie patys buvo ir revoliucionieriai profesionalai, už darbininkų, valstiečių ir kareivių (vėliau matrosų) laimę kovojantys, jų net nepasiklausę – kai reikdavo kokios akcijos ar darbininkų veiksmų, tai eidavo į fabrikus agituoti, sukurstyti – kaip visada, pagal užsakymą, atidirbant gautus pinigus. Nes tokie profesionalai veikėjai nedirbdavo, bet finansavimą gaudavo – lygiai ir dabar taip veikia Žalieji, ekologiniai kovotojai, humanitarinės organizacijos, pabėgėlių pervežėjai ir integratoriai, feministės, LGBT ir visa kita – kam išgalvoti kažką naujo, jei gerai veikia sena. Darbininkams atstovauti nebe reikia, tai radom atstovauti kam kitam – skriaudžiamiems, užspaustiems, beteisiams…tik mažumoms šį kartą, o ne masėms.

Laikas būtų visa tai į vieną tęstiną tradiciją surišti ir matyti ją būtent vientisą, iš kur ji ateina ir į kur taiko. Pačioje JAV Saugumo politikos centras jau įspėjo, jog, bendrų tikslų vienijami, Berni Sanders rėmėjai vienijasi su Musulmonų brolija, leftistai, ekologistai ir progresyvūs – su islamistais, džigadistais, netgi teistais vietiniais teroristais; Black Lifes Matter, Angela Davis, kurią dar E.Honekeris Lenino premija apdovanojo, dabar veda feminisčių maršus, o savo jungties su Juodosiomis Panteromis ir jų teroro akcijomis ji ne tik kad niekada neslėpė, bet rūpinosi net jų ginklų tiekimu. Tik tada rodėsi, jog komunizmas iš išorės į JAV reikalus kišasi, o dabar jau Amerikos viduje susiformavusi raudona- žalia- juoda ašis vietinę, savų išrinktą valdžią verčia. Ir, kas įdomiausia, tas valdžios vertimas daugelio matomas kaip progresyvus aktas – tai gerai, taip ir turi elgtis jaunas žmogus šiais laikais! – Pirma, tai aišku, kad revoliucija subrandinta, pakankamai plačiai gyventojų grupei išplauti smegenys reikiama kryptimi, jaunimas išugdytas universitetuose trockistinis, leftistinis, vadinkit kaip norit, Obamos administracijos laikotarpis, kada rasė buvo tapusi tiesiog obsesija ir karai prieš islamą subrandino ir antagonizavo pakankamai dideles platformas… Atrodo, ką bendra turi feministės ir Broliai mususlmonai? – Bet, jie draugiškai, petys petin žygiuoja su plakatais „Laisvę palestinai“ ir „nepraliek kraujo už naftą“.

O antra, labai gerai galima įsivaizduoti, kokia situacija turėjo būti susiklosčius bet kurioje kitoje pasaulio vietoje bet kuriuo kitu laiku, kur įvyko revoliucijos: verčiam valdžią, o paskui išsiaiškinsim. Tokia yra dar nelabai sena patirtis ir Lietuvoje su Sąjūdžiu.

(bus daugiau)

Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (II dalis)

Kadangi kautis turėtų gėris ir blogis, šviesa ir tamsa, tai suskirstoma taip arba suskirstoma kitaip. Ir kaunamasi su tais ar su kitais, ir žūvama, jeigu reikia, bet, dabar jau ir visai beprasmiškai, iš sveiko proto taško pažiūrėjus. Ką aš noriu pasakyti? – ogi visą XXa  (ir dar ankščiau), komunistai mušėsi su komunistais. marksistai su kitais marksistais. Ar jūs – marksistas komunistas? jūsų interesų tame yra? – ne. Tai kodėl taip atkakliai esame vienoje ar kitoje pusėje?

Komunistai, marksistai, Internacionalas, Kominternas jau iš XIXa. atėjo, būdami visą pasaulį aprėpianti, prie jokios konkrečios vietos ne pririšta organizacija – kosmopolitai – siekiantys įsivyrauti, užvaldyti visą žemę ir visus žmones. Ilgainiui norinčių valdyti radosi vis daugiau, vadovaujančių vietų pritrūko, imta pyktis tarpusavyje, skaidytis, įsisteiginėti iš naujo – na ir kas, žmonės tai tie patys, tikslai irgi. Ideologija netgi ta pati, pavadinimai tik skiriasi… Ir toliau, visa šita problematika iš esmės mums lieka svetima. Revoliuciją jie nusprendė pradėti nuo Rusijos, bet toliau tai ji po visą Europą plito ir turėjo apimti visą pasaulį. Kol vokiečių, britų ir kitų žvalgybų interesai sutapo su bankininkų iš City(Londonas) ir Wall Street (Niujorkas), tai revoliucijos nebuvo galima sustabdyti.

Paskui, matyt, susipešė tarpusavyje, kam ką įtakoti, kam koncesijos visokius Rusijos rūdynus eksplotuoti eis ir paskolų procentai, ir naujai statomų industrinių įmonių pelnas ar eksportuojami grūdai. Kam dirbs už dyką kaliniai lageriuose, revoliucijos priešai… Wall Street į Rusiją buvo nukomandiravę Trockį ir kokių ten savų bankininkų giminaitį Sverdlovo pseudonimu, taip pat tuometinį amerikonų leiboristų socialistų lyderį ir ideologą, Borisą Ronšteiną, apie kurį, kaip pilkajam kardinolui ir priklauso, mažai esam girdėję… Su juo labai įdomiai išėjo: pasauliui jis taip ir liko, pavardės nepakeitęs, ir tapęs naujos valstybės ideologiniu vadovu, o rusų masėms kaip ir buvo pristatytas, tapo žinomas galiausiai, Nikolajaus Lenino vardu – yra tokia teorija. Kadangi pasauliui apie šlovingąją revoliuciją pasakojo garsusis amerikiečių žurnalistas Džonas Ridas, tai viskas buvo vienose rankose ir tvarkoj: į viešumą išėjo ir apie įvykusią revoliuciją pirmą kartą spaudos konferencijoje pranešė L.Trockis, N.Leninas ir Kolontaj.

Kadangi Pilietinis karas vyko, matomai, permainingiau, nei pagaliau nugalėjusieji pasakoja, amerikiečiai, kiniečiai, čekai, vengrai, prancūzai, panašu, rėmė raudonuosius, todėl baltųjų reikalas ir pralaimėjo… Nors raudonuosius Maskvoj keletą kartų visus išmušė, o jie vėl, kaip amaras, išsidaugindavo: 1917 m buvo pasklidus žinia, jog N.Leniną užmušė, bet revoliucionieriai paneigė, girdi, ne Leninas užmuštas, žuvo koks tai Karpovas (jis pirminis Leninas gal ir buvo). 1920m broliškame kape prie Kremliaus sienos atgulė Dž.Ridas, Inesa Armand, ir kiti, tarp kurių, matomai, V.Uljanovas (sekantis Leninas – revoliucijos tęstinumui reikalingas nemirtingas herojus)… Oficialiai siautė tifo epidemija, bet pasauliui tada buvo aišku, kad Rusijoje viena mirtina liga siaučia, ir tai buvo mirtis nuo kulkos….  1924m. pagaliau, radosi Lenino lavonas – revoliucijos iniciatorių jėgos nusilpo ar juos jau tada pakeitė kiti? – tik B.Ronšteinas (paskutinis Leninas) kaip tik tuo metu išvyko nežinoma kryptimi ir niekas daugiau jo niekada nematė (giminės nematė jau nuo 1922m.) matomai, mauzoliejuje jis ir guli. O mitai kuriami ne tam, kad juos griauti ir išaiškinti teisybė, kuri ir taip aiški tiems, kam reikia ją žinoti.

Wall Streeto įtaka, matomai, silpo – Stalinas atstovavo kitas jėgas, visi kiti vėl kitokias – finansuotojai kiekvienas į save Rusijos asijalą traukė – L.Trockį iš viso, galiausiai lauk išspyrė – nuteisti ir sušaudyti nedrįso – buvo neleista. Maždaug nuo tada Wall Streetas investavo į Vokietiją ir ėmė kelti Hitlerį valdžion – įvyko skilimas revoliucijoje? – Nieko panašaus, norintys ją valdyti susipyko. Gal Staliną stūmė britai, tai paaiškintų, kodėl Hitleris pirmiausia Angliją apšaudė ir bombardavo… Kadangi britai, galiausiai, matomai pralaimėjo amerikiečiams, ar City kažkaip susitarė su WallStreetu, tai Stalinas liko vienas, ar rėmėsi Ruzveldu prieš Wall Streetą. Tik, pirmiausia neliko Ruzveldo, o paskui ir Stalino, ir, per Chruščiovą, amerikonai (jau ir patys Wall Steeto galutinai užvaldyti) ėmė ruošti TSRS sugrįžimui į amerikonų rankas, ką Gorbačiovas gražiai sau ir įgyvendino. Ir respublikas visas gražiai paleido – ko nepaleisti? – tik bėkit į amerikonų glėbį pačios… Paskui prie Jelcino amerikonai – ideologiniai trockistai – prie šios atšakos grįšim plačiau – ir oficialiai administraciją parėmė, ir konstituciją Rusijai parašė, visą valstybės pelną prisakė į amerikoniškas obligacijas investuoti, pagal save viską reformuoti ėmėsi, švietimo sistema pradedant – senimas išmirs pats, o jaunimas bus mūsų… Tarp kitko, tai paaiškina ir kodėl visa šita bolševikinė revoliucinė butaforija liko savo vietoje, niekas amerikonų nedemaskavo ir okupacinio charakterio nepaviešino – amerikonų visa tai sukurta buvo ir tada, ką, jie durni, savą maskavimosi sistemą griauti?

Vienas tik dalykas jau kada oficialus: Leninas ir V.Uljanovas nėra tie patys asmenys. Ta prasme, jog oficiali teisminės medicinos išvada teigia, jog mauzoliejuje guli ne V.Uljanovas. O kas tada? – Leninas, negi neaišku. Su niekuo kitu DNA nelygino ir kasinėjimų palei Kremliaus sieną nepravedė. Dėl tų pačių priežasčių. O rusų liaudis, kuo labaiu jausis galinga ir laimėjusi, tuo ilgiau galimybė, jog išsivaduos iš okupacijos bus niekinė…Pradėję jau ten viskas braškėti buvo, štai jums, prašom, rusų pavasarį, Krymą imkit, patriotiškai pasijauskit – koks skirtumas, viskas vis tiek, vienose finansinėse rankose.

Kas paskaitę, manot, kad čia per gudriai ar per klastingai viskas gaunasi, kad gal negalėjo taip būti, ar gal per žiauru… tai jūs nežinot dar ir mažos dalies, kaip pasaulis veikia ir kaip blogis blogį jame be jokio gailesčio mala. Visą tą leninizmą, komunizmą, tiek blogo pridariusią ideologiją, Staliną su jo nusikaltimais, kokį ten Zinovjevą ar dar kurį, su jo Kominternu ar III ju Internacionalu, visa tai viešai keikti ir prakeikti, daugybę kartų ir nepavargstant, irgi labai verta. Svarbu, kad tikrasis blogis nepasimatytų ar netyčia nepatrauktų dėmesio. Tas, kuris ne demaskuotas, neįvardintas, kuris gyvas, sveikas, išsibujojęs ir žaliuojantis. Žinoma, po juo rasime tarptautinį finansavimą, susipynusį persipynusį į vieną, po Breton Wood susitarimų – kas mums ir parodo karą laimėjusius, kam visa nauda nuėjo ir eina iki šiol.

Bet tarptautiniai finansistai neveikia tiesiogiai. Jie veikia per savas organizacijas, savus ideologus.

(bus daugiau)

Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (I dalis)

Pasaulį esame įpratę matyti kaip blogio ir gėrio kovos areną. Toliau tiktai klausimas, ką laikome gėriu? – Ir tai yra fundamentali pasaulėžiūros klaida, nuo pat pradžių iškreipianti mūsų realybės matymą. Mat, esmė yra tame, jog pasaulyje kaunasi blogis su blogiu. Gėris nesikauna, iš esmės, todėl jau kada ir išnyko…

Kaip ir kada kurį nors iš blogių imame matyti gėrio pavidalu ar gėrio rolėje? – paauglystėje, jaunystėje dažniausiai. Kai turime energijos, bet neturime gyvenimo patirties, ir mūsų pasaulėžiūra mums yra vyresniųjų dėdžių duodama, o ne mūsų pačių išgyventa, patikrinta ir susikurta. Toliau, likusį gyvenimą, jei pasiseks, tą gautą pasaulėžiūrą keisim, mokydamiesi iš padarytų ir suvoktų klaidų… Ir bandysim atitaisyti, ką pridirbę, atgailauti, perspėti sekančią jauną kartą tų dėdžių taip aklai neklausyti ir dėl jų interesų savęs neatiduoti. Tik, kas mūsų klausys…

Iš senų laikų pasaulis buvo koks buvo, su tradicijomis, giminių klanais, gėriu, blogiu, dievais ir likimu. Į tokią pasaulio tvarką pašalinis neįeisi, koks nors palaidūnas ar perėjūnas neįsibraus, ir valdžios tai jau tikrai, joks idiotas negaus.  Tokį pasaulį paskelbti atgyvenusiu, blogu, reikalingu taisymo, progreso, išlaisvinimo ir pradėjimo iš naujo galėjo reikalauti tik labai blogi, svieto perėjūnai, palaidūnai, atmatos, į viršų iškilti ir ten įsitvirtinti norintys. Ir dar, reikėjo aklų viščiukų, kurių rankomis visa tai būtų galima įvykdyti. Šiandienos pasaulis jau yra modernintas ir sumodernintas, kiekvieną kartą iš naujo, vieni modernintojai stumia iš geriausių vietų kitus – nes ta rūšis veisiasi labai gausiai. Nelikę tokių, kurie būtų patenkinti tuo, kas jie yra ir kur jie yra- vandens drumstimas užvaldė ir pilnai perėmė protus, reprodukuoja pats save ir niekuo kitu nebe užsiimama.

O ramybės, papročių, tradicijų ir patvarumo nereprodukuoja niekas. Tikrasis gėris paprasčiausiai išnyko, atskiestas blogiu tiek, kad liko tik blogis. Pasaulį drebina karai, revoliucijos, perversmai – tai vis blogis su blogiu kaunasi, žemę drebina, parazitai.

Olandijoje Šimtamečio karo metu įvyko mūšis, kurį galime paimti pavyzdžiu, ir jame, kaip vandens laše atsispindės ir visa bendra situacija. XVIa. karai buvo religiniai: keletas į protestantizmą atsivertusių provincijų pasiskelbė save respublika ir tuometinei katalikiškai Imperijai su sostine Ispanijoje toliau paklusti atsisakė. Ispanija tada vadovavo katalikybės pl4trai ir gynybai, pastoviai kariavo ir ėmė vis didesnius mokesčius iš gyventojų. Olandai sugalvojo, kaip tų mokesčių išvengti, bet, iš to irgi i6ėjo karas, su Ispanijos imperija, tada tikrai pusę Europos užėmusia. Mūšyje prie Mookerheide susikovė iš dabartinės Vokietijos teritorijos ateinanti, naujai protestantu pasamdyta armija, vadovaujama Willem van Oranje brolio, ir pasaloje jų laukusi, Ispanijos armija, vadovaujama generolų Brakamonte ir Mendoza. netikėtumo faktorius suveikė, olandai gavo į kaulus, buvo išžudyti bėgdami ar paskendo pelkėse.

Iš dabarties žiūrint, Nyderlandų valstybė yra suformuota kaip tūmetinių protestantų provincijų palikuonė, todėl oficiali istorija kalba apie šį mūšį kaip apie pralaimėjimą. Pats mūšis, deja, vyko teritorijose, kurios tada į protestantizmą persivertusiems olandams nepriklausė, jos tada buvo katalikiškos ir paklusnios Ispanijai. Šito karo pasekoje, vėliau  okupuotos, įėję į Nyderlandų valstybę ne savo noru, katalikybė ten buvo likus antraeilė, slopinama. žodžiu, pavergtieji, kur bažnyčia ypač XIXa katalikybė sustiprino ir palaikė iki pat XXa vidurio – čia gyvenantiems bažnyčia kiekvieną sekmadienį įteiginėjo, kad reikia didžiuotis, nes tai buvo katalikų laimėtas mūšis, kai okupantams buvo duota pipirų… Gatvės yra pavadintos ispanų generolų vardais, ne tik žuvę karališkos šeimos giminaičiai paminimi.

Bet tuo metu, kai mūšis vyko, vietiniai gyventojai, kiek jų buvo, jame ne dalyvavo, abi pusės jiems buvo atėjūnai, plėšikai, skriaudikai ir nuo jų reikėjo gintis arba slėptis. Ir taip ir darė: pratupėjo žeminėse įsikasę (miškų tada nebuvo tose vietovėse, daugiausia viržynai), o kai viskas nurimo, išlindo, damušė sužeistuosius, susirinko visų batus, diržus, pinigines, iki nuogumo – todėl nekeista, kad žuvusių brolių Wilhelmas Tylusis taip ir nerado – nuogas žmogus nesiskiria vienas nuo kito, kareivis ir generolas tampa lygūs… Tiek, kiek galime matyti iš šiandienos, būtent šitie plė6ikai ir sužeistųjų užmušėjai buvo gerieji šioje situacijoje. Nors, kas gali pasakyti, gal jie buvo tokie patys atėjūnai ir vietinių gyventojų ten jau per tūkstantmečius nežinia kiek kartų nelikę…

Seniau dar būdavo taip, kad senesnių kovų nugalėtojų palikuonys atstovavo neutralų tašką, kai sekantys nauji gėriu prisidengę progreso nešėjai susikaudavo. Dabar šitokia sveika nuovoka jau iš žmonių sąmonės išgyvendinta. Neutralumo nebėra – nebėra supratimo, kad ne tavo čia kovos ir ne tavo reikalas, ir tau nebus geriau nei nuo vienos pusės pergalės. Pas mus irgi, kai Stalinas su Hitleriu ir Hitleris su Stalinu kovėsi, dar buvo ir trečias polis, tie, kurie už Tėvynę, už mus, vietinius, kad išmesti vienus ir neįsileist kitų. Tame, jie manė, jiems amerikonai padės…Bet jie žuvo, nukankinti, mirė lageriuose. Jų neliko. Liko tik kas už vieną pusę arba kas už kitą pusę, arba už amerikonus – ne kolaboruojančių, deja, nėra. Kas iš priešo baimės, kas iš šeimininko meilės. O iš viso, dvigubu agentu būti yra pelningiausia.

Dar paskutiniai likučiai blaivaus proto, arba nutilę, pensijoje, arba emigravo. O likę arba ginkluojasi iki dantų, arba imigrantų integracijos centrus steigia ir šitaip europines lėšas įsisavina. Pastebėkit, viskas tik gėrio, progreso ir ateities užtikrinimo vardan.

(bus daugiau)

 

Apie genialumą (V dalis, paskutinė)

Įprasta manyti, jog dauguma genijų – kairiarankiai. Jei viena smegenų pusė informaciją daugiau kaupia, išgyvena, jaučia, o kita yra skirta visa tai išreikšti žodžiais, formuluoti mintis, suvokti, kas yra priežastys, kas – pasekmės, struktūruoti tai į pasaulio vaizdo visumą, tai kurie iš mūsų stipresni formulavime ir įvairiuose jo išraiškos būduose, to ir rezultatai ryškesni… o kas taip ir pragyvena gyvenimą, turtingą įspūdžiais ar patirtimis, bet apmąstymų apie tai nesuformulavęs ir jokioj išraiškoj nepalikęs, tai sunku kitiems apie jį kažką ir spręsti… kurie po savęs pėdsaką palieka, tie savaime atrodo genialūs – olandai net patarlę tokią turi, „kas rašo – išlieka“.

Nauja mintis, nauja įžvalga – naujai susidaręs neuroninis ryšys, aktyvia tapusi nauja jų konfigūracija… Jie susidaro lėta, nenaudojami atmiršta – nutrūksta, užmiega vėl – ir jų gali būti begalinė įvairovė. pabandykit įsivaizduoti, koks skirtumas, koks prasminis atstumas yra tarp gatavo algoritmo veikimo ir kažko visai visai naujo – genialaus, ko iki tol pasaulyje dar nebuvę… Todėl inžinierinė kompiuterių idėja ir žmogaus smegenys jokio panašumo tarpusavyje neturi. Kompiuterinė veikla paremta skaičių kodais, o gamtoje tokių nėra. Skaitmeniniai kodai tinka aritmetikai, o ne svarbiems biologiniams sprendimams priimti… O mes tuo tarpu netgi skirtumo tarp žmonių, skirtumo tarp rašytojų, pvz, aiškiai nesuvokiam – Anatolio Franso smegenys svėrė kilogramą, o Ivano Turgenevo – virš dvejų. Abu klasikai. Gal reiktų iš naujo abiejų po knygą perskaityti, gal kitaip pasijus?… Nors, „Medžiotojo užrašai“ gyvena mano atminty puikiausiai jau daug metų… Genialumas sukuria vaizdus, gyvus ir gyvenančius, ir dar atgyvinančius ir tą, kuris skaito.

kai, palyginimui, intelektas yra tik žinių suma. jei viską tik į intelektą suvesti – suprimityvinti tik iki tiek – tai kompiuteriui ir internetui tikrai pralaimėsime… Kokiame tarpusavio santykyje yra genialumo ir autizmo reiškiniai? – Autistai vaikai blokuoja išorinius pasaulio įspūdžius – panašu, jog autistu ne gimstama, juo tampama, į stresinę aplinką gimus ar pakliuvus. Kas ir atsitinka vis dažniau… Šitoks blokavimas autisto smegenyse palieka žymiai daugiau erdvės atminčiai ir paties pasirinktinai sukauptai informacijai, todėl jie taip lengvai studijuoja, tampa gydytojais, mokslininkais, poliglotais, matematikais, fizikais… kuo stipriau išreikštas autizmas, tuo didesnis polinkis mokslui ir studijoms. Su genialumu nieko bendra… Blogai kas kita: pvz, medicinos studijos tampa vis ilgesnės, vis daugiau informacijos būsimi gydytojai turi įsisavinti, atsiminti – koks normalus žmogus tokį krūvį gali atlaikyti septynis metus ir ilgiau? – o autistas prašom, jokių problemų. problema atsiranda, kai jis, tapęs gydytoju, turi gydyti žmones, su kuriais nesugeba sukurti kontakto, nejaučia ryšio, giminingumo, neturi bendravimo patirties – ar keista, kad medicina, mokslas bendrai, nužmogėjo? tarnauja tik pats sau, o ne praktiškai, žmonėms?

Smegenys yra, pasirodo, svetimas mūsų kūnui organas. Gamta – dievai? – mus buvo užmanę beždžionėmis, ir tik kažkas, be jų leidimo, mums smegenis kaip dovaną, į mūsų galvos puodą patalpino? Nes žmogaus imuninė sistema smegenis indentifikuoja kaip žalingas, ir, jeigu prie jų galėtų prieiti, tai sunaikintų juos per kelias dienas visiškai… Ir, bet kuriuo atveju, stipri imuninė sistema yra atvirkščiai proporcinga smegenų veiklos aktyvumui. Smegenims reikia geros kraujo apytakos, nes jos naudoja ir išskiria medžiagas, kurias kraujas turi atnešti ir išskyras išnešti, logiška, jog kitaip veikla silpnėja. Netgi žmogaus gyvybingumą – libido – nulemia veikiantys smegenys, o ne gera kūno kondicija užsiimant sportu. Nes smegenys valgo ne tik maistą, jos valgo ir knygas… Nuo to neuronų tinklai smegenyse gali būti platūs – įvairiapusių žmonių – ir ne taip lengvai pažeidžiami, arba siauri – tunelio vizija, siauras specializmas – tada jiems pažeisti užtenka labai nedaug…

Jau buvo kalbėta apie laiką, kaip energijos šaltinį. Sąmonė irgi yra energijos forma, tuo geriau pasireiškianti, kuo smegenys yra tam labiau tinkami, paruošti, funkcionuojantys. kai smegenims ateina galas, tai sąmonė ir iškeliauja atgal, į nepasireiškusią formą. ir laukia sekančios galimybės pasireikšti, atgyvinti tam tinkamą materiją.

Dabar tokie laikai, kai visi nori visko, kuo labiau nelygūs, tuo labiau lygių teisių reikalauja – dominavimo instinkto triumfo laikai. Žmogus pats iš savęs nesugalvos, kad jis turėtų būti ypatingas – jis yra ir gerai… Ypatingas tai yra kaip beždžionė mato žmogų. Ir pamėgdžioja tą ypatingumą pagal savo supratimą… Žmogus yra ypatingas kiekvienas – kitoks, atskiras, nepakartojamas, jam nieko dėl to nereikia dar daryti ar stengtis, užtenka gyventi save. kokie tavo smegenys, kuriais naudojiesi, toks tu ir esi… beždžionės vienodos, nes naudojasi visos instinktais, tokiais pačiais, ir jų išraiška į išorę tokia pati – valgo, dauginasi ir viena su kta be perstojo konkuruoja – jokių esminių skirtumų tarp jų nėra… nebent imtų smegenis naudoti. bet pamėgdžioti, simuliuoti ypatingumą, nuo žmogaus nužiūrėjus, joms lengviau.

Ir tada svarbiausia, kad būtų kuo mažiau galinčių atskirti simuliavimą, kopijavimą, variavimą, išsigalvojimus ir išsidirbinėjimus nuo to, kas originalu. Link to ir einama – kokybės dar yra – gal jos visada ir bus, bet, kas iš to, jei nebe bus jai vertę žinančių?

 

Apie genialumą (IV dalis)

Smegenų žievė ir požievinės sritys, jei jos dirba sutartinai, toksai žmogus gyvenime jau sėkmingas, jau išsiskiria iš kitų, nei genialumo nereikia. Smegenų žievė yra jautrinama, jaudinama mus supančio pasaulio įspūdžių, energijų, vaizdų, veiksmų, aplinkos, informacijos… Ilgai būnant situacijoje, kuri tave intensyviai veikia ar tu į ją intensyviai reaguoji – stresas – smegenims pasidaro per daug ir požievinės smegenų sritys įsijungia kaip stabdžiai smegenų žievės veikimui. Ir jos ima veikti viena prieš kitą, slopinti viena kitą. iš karto dingsta energija, nieko nebesinori, o jei ir nori, tai nebe gali. Ypač požievė slopina žievės veiklą, kai pastaroji įsiaudrinus negatyviai: pesimistiškai, kritiškai – viso ko negatyvų vertinimą, pirma negatyvo pastebėjimą…

Todėl, tik pozityviai pasaulį matantys, sėkmingai jame ir  veikia. O tie, kurie nepatenkinti, skundžiasi, kritikuoja, praktikoje jie yra neveiklūs. Ir gerai. Pasaulis yra statymui, kūrimui, vystymuisi, o ne griovimui, naikinimui… Jau užtenka, kiek tokio efekto iš gerų ketinimų gaunasi. O jei dar negatyvi energija save realizuotų, tai kas būtų?

Apie androginiškumo reiškinį, t.y. apie silpnai išreikštus lytinius požymius ir lytinio potraukio nebuvimą žmoguje. Reiškinys tampa vis masiškesnis ir, kaip problema, aktualesnis. Yra daryti tyrimai, parodę, jog lytiškumo išraiškos laipsnis žmoguje  tiesiogiai priklauso nuo kankorėžinės liaukos mūsų smegenyse – epofizo. Kol ji jauna, ta išraiška silpna arba jos nėr. Bet, ji labai greitai susensta – mūsų pauglystėje – ir tada prasideda lytinis brendimas, randasi potraukis daugintis – be šio stabdžio mums nepavyktų bent kiek užaugti, subręsti, susiorentuoti pasaulyje… Dvasinės praktikos, pvz, katalikybė, kaip tik šio stabdžio funkcionavimą stengėsi pratęsti – kunigai vyrai nešioja moterišką aprangą ir neturi turėti lytinių sąntykių visą gyvenimą. Ezoterinis menas, kaip tai pasiekti, aiškiai prarastas. Likus tik išorinė forma ir kankorėžis kaip Vatikano, popiežiaus ir katalikybės simbolis… Ir likus šiokia tokia patirtis, kuria ir naudojamasi, siekiant žmonių kiekį Žemėje apriboti – jei smegenis išlaikyti jaunus, jei ši liauka nesentų, visas žmonijos dauginimasis pasibaigtų…

Evoliucija šiuo metu nevyksta. Tiksliau, žmonės pagrinde elgiasi kaip beždžionės: ką žmogus sukūrė, sugalvojo, išrado, beždžionės tuoj nukopijavo, padaugino, tame procese tikrąjį turinį, tikrąją vertę pametė, nes jos nesuvokė ir jos jiems nereikia. Užtenka išorinio simuliakro, iliuzijos ir tai galima parduoti daugybei kitų beždžionių, kurios nemato skirtumo, ir kurioms to neesančio turinio netrūksta – visi laimingi, dalyvaudami iliuzijoje, simuliuodami, kad gyvena. Populiarioji kultūra kodėl šitaip išaugo ir išsibujojo, šoubiznis – rojus megdžiotojams, galimybė kiekvienam ir jo paties penkiolikai minučių šlovės pergyventi ant vieno ar kito podiumo. Į ten pat eina politika, virsdama spektakliu masėms; menas, dvasingumas virsta kūrybingumu, galimybe pasižaisti, kas nenori kuo kitu užsiimti.

Smegenys tokia padėtimi patenkintos, nes dirbti, veikti, būti naudojamos nelinkę nebent tai būtų genijaus smegenys, tada žmogus jaučia malonumą dirbdamas, kurdamas, gyvendamas, kas jam įdomu… o visos kitos smegenys malonų jausmą jų savininkui sukelia, kai jis tingi, o ne dirba, vagia, o ne uždirba, apgauna, o ne sąžiningas, imituoja veiklą, o ne iš tikro kažką veikia. Kaip atskirti, beždžiones, skruzdėles ir žmogų? Beždžionė tik ir svajoja, kaip nedirbti, nieko neveikti, ponauti… pagal ją pagrindinis ponų bruožas buvo, kad jie nedirbo. Skruzdė dirba iš pareigos, nenorėtų, bet reikia… kaip robotas, kitaip negali. Kol numiršta… Žmogus dirba, nes jam malonu, įdomu, smagu, prasminga, gara. Jis niekada neišeina į pensiją, nes niekada nejautė, kad dirba – nėra skirtumo tarp laisvalaikio ir darbalaikio. Praturtėjimas irgi nieko nekeičia, nebent atsiranda daugiau galimybių darbą išplėsti, įsigilinti į naujas sritis, įsigyti daugiau priemonių – lėšas jis naudos savo užsiėmimui, niekieno neverčiamas, investuos. Nes, iš tikro, visada jaus, kad investuoja pats į save.

Jeigu, kad įgyvendintų sumanymą, naudoja savas lėšas, nelaukdamas kokių ten finansavimų – tai žmogus… O jei nedaro nieko, kol negavo subsidijos, ar neatsirado investitorių – tada ne žmogus… dar netgi jis sugalvos planą ir reikalaus finansavimo kaip tik tam, kad pats iš to pragyventų, o ne kad kažkokia nauda iš to jo plano būtų kam nors, jei jis iš viso, kada bus įgyvendintas… Žmogus padarys kažką vien dėl to, kad išbandytų, pasižiūrėtų, kad norisi… Ne žmogus nedarys nieko, iš ko nebus pelno, tiesioginės naudos. O jei galės, tai kaip minėjau, pelną pasiims, o vis tiek, nieko nepadarys. Tai – skirtingi mentalitetai. Skirtingos smegenų architektonikos apraiškos į išorę, matoma iš to, kas nematoma.

Sakoma, kad žmogaus galva ima veikti apie 40 metų amžių pasiekus, nes, beždžionės tiek ilgai negyvendavo ir beždžioniškos patirties toliau jau nebėra sukaupta, ji jau nebe įtakoja mūsų automatiškai. Todėl dažnas ir atsiduria krizėje: pasijunta kaip į gyvenimą atsibudęs… Ir, žmogaus akimis pamato, ką ką beždžionės gyvenime pridaręs… Ir pradeda iš naujo. Beždžionės – vėl taip pat, žmogus – kitaip.

Tarp tų, kurie turi žmogaus išvaizdą, smegenų struktūriniai skirtumai gali būti didesni, nei, pvz, tarp lapės ir vilko… Kokybiniai skirtumai gali būti tokie, kad biologiniu požiūriu tokie skirtingi individai bus nebe porūšiai, netgi, bet skirtingos rūšys. Ir atskirti vienus nuo kitų galima pagal tai, ar savą uodegą auginasi, ar savą naudą ir į kažkur kitur, bendram labui, panaudoti sugeba.

(bus daugiau)

Apie genialumą (III dalis)

Asociatyvus mąstymas, matymas iš skirtingų pozicijų, skirtingų požiūrio taškų, sugebėjimas įsigyventi į visai kitą nuomonę, poziciją, suprasti, kodėl kitas yra kitoks, elgiasi kitaip… matymas pasekmių ar priežasčių, planavimas daug ėjimų į priekį, gebėjimas lengvai prisitaikyti prie situacijos, neprarandant savęs, savo pagrindo, įžiūrėjimas, kuo blogis yra geras, o gėris gali būti blogas – čia tik smegenimis neišsigelbėsi, jei nėra gyvenimo patirties, realios, įvairialypės, turtingos. Čia kaip skirtumas tarp G.Graso, Literatūrinės Nobelio premijos laureato, praėjusio karą, internuoto, dirbusio anglies kasyklose, išmokusio akmentašio amato, tapusio skulptorium, rašiusio eiles, kulinaro, turinčio patirtį kaip išieškoti skolas, vedusio išskyrusio, turinčio vaikų, gyvenusio Vakarų Berlyne DDR laikais, Paryžiuje, Lenkijos vokiečio, pagaliau ėmusio rašyti prozą ir tada jau niekad nepritrūkusio, rašyti apie ką… Ir geltonsnapio jauniklio, susigalvojusio, kad jis rašytojas, kad nereiktų eiti gyventi, bendrauti su žmonėmis, imtis atsakomybės už savą gyvenimą. Ir tada jis graužia plunksną, ką čia prifantazavus…

Kad vieni geriau matom, kiti – girdim, vieni tapom, kiti žaidžia tenisą gerai, tai čia smegenų architektonika pasireiškia išorėje. O genijus yra maždaug vienas iš trijų milijonų. Ir dar klausimas, ar pasireiškia, ir ar bent kiek ilgesnį laiką, kad sėkmingai…

Moterų ir vyrų smegenys skiriasi. imant bendrai, skirtumas ir struktūroje, ir moterų smegenys sveria mažiau. Kas moters smegenyse naudojama rūpinimuisi palikuonimis, vyrai tą erdvę išnaudoja kūrybai, dažniausiai techninei. Ir tiktai pasauliui esant tokioj padėty kaip dabar, savo smegenis naudojanti moteris yra pranašesnė už smegenų nenaudojantį vyrą… Taip sukuriama iliuzija, kad operacijomis ir hormonais pakeitus lytį, ji iš tikro ir pakeičiama. Bet, kitokių smegenų tau niekas neįdės. Gal todėl tokio fizinio parametro kaip smegenų skirtumas ir stengiamasi ne akcentuoti… kuriamos sąlygos, kad jų visai greitai ir nereikėtų… Kad genijai yra kitokie, ir, daugiausia vyrai, sunku priimti tiktai tiems, kurie smegenų nevartoja ir gyvena iš dominavimo (ir kitų) instinktų – toks iš karto pašoka, kodėl, girdi, kitas geresnis, nei aš? kodėl nelygybė?… O kas smegenis bent kiek naudoja, tas supranta, jog kuriant juose neuroninius ryšius, juos palaikant, aktyvinant vis daugiau smegenų sričių besimokinant, besidomint, užsiimant rankų darbais darbeliais galima gyventi gyvenimą, turtingą, vertingą ir nepaprastai įdomų.

Daug pykčio tarp vyrų ir moterų tradiciškai yra todėl, jog mergaitės tradiciškai išauginamos, išstumiant jas iš jų instinktų naudojimo teritorijos – joms nepaliekama ko norėti, jos tik privalo. Ir tada vyrams, tradiciškai gyvenantiems iš dominavimo instinkto tokios moterys yra lengvas grobis, kurios rūpinsis, mylės, stengsis, kad ir kaip bjauriai su jomis besielgti… Moteris, savo ruožtu, iš vyro reikalauja irgi būti socialiu – džentelmenu, gražiai elgtis, laikytis susitarimų ir taisyklių. problema tik, jog seksualumas yra instinktas, socialus elgesys implikuoja, kad jis užslopinamas. reikia labai subrendusių žmonių, kurie galėtų, pagal situaciją, būti socialūs, o ne, tai aistringi, gyvybingi, džiaugtis gyvenimu. Nes, vien tik socialiniame elgesyje žmogus nuvysta, pavargsta, gyventi jam tampa ne įdomu, bet sunku. kompromisas pasiekiamas, pvz, sutuoktiniai elgiasi vienas su kitu draugiškai, mandagiai, pagarbiai, o savo instinktus eina tenkinti už santuokos ribų – kitaip dvejų, besistengiančių dominuoti, kova santuoką labai greitai sugriauna.

valgymas irgi yra vienas iš pagrindinių instinktų. Ir visuomenė, kurioje daug žmonių gyvena vienoj krūvoj, stengiasi jį slopinti, irgi. kai skaitome apie tyrimus, parodžiusius, jog vegetarų ar kokių ten joga užsiimančių smegenys jaunos, tai matosi, jog žmonės nesupranta, jog tuo nereiktų džiaugtis. naudojamos smegenys – galvojant – sunaudoja ketvirtį visos kūno energijos, todėl jas reikia maitinti. Geriausia lašiniais: smegenys valgo mėsą ir gyvulinius riebalus. ir bendrai, mirksta cholesterolyje. vegetarų ir veganų smegenų funkcijos sulėtėja, mąstymas tampa miglotas, jei iš viso, ne sustoja – nors, dažnai toks ir tikslas, galvojimą sustabdyti, ir kad jokių minčių nebūtų – ir tada jiems galima pasakoti ką nori, diegti idėjas, kokias tik nori… Ir pamirškit Indijos vegetarizmą. Galvokim apie jauną kartą vakaruose, kuri vis didesne dalimi vegetarai ir veganai, nes gyvulėlių gaila, nes gamtą gelbsti. o kas išgelbės juos? Ir kas išgelbės mus nuo jų, kai jiems bus sukomanduota gamtą ginti nuo likusios žmonijos dalies? – Jų mąstymas nėra kritinis, ne tik dėl gyvenimo patirties stokos, ne tik dėl socialumo išnykimo, nuo vaikystės į ekranėlius bežiūrint, bet jų ir smegenys labai jaunos… Ir, panašu, tokiomis ir liks.

Smegenų plastiškumas – neuroninių jungčių kūrimas ir centrų naudojimas. Tame irgi paaiškinimas, kodėl vieni gyvena ir to gyvenimo patirtis jų niekaip nepaveikia. O kiti, gyvendami, išmintingėja… Ir, dabartiniame informacijos cunamio amžiuje, svarbu, ką iš savęs darai, šedevrą ar chaosą? Ar rūšiuoji, sistematizuoji, apibendrini visa, kas į tavo smegenis braunasi, ar pas tave ten palaida bala? – „Mind (brain) takes the shape it rests upon“ – todėl grožis, ramybė, harmonija yra taip svarbu. Ir bjaurumo, chaoso, siaubo, disharmonijos reikėtų vengti, kiek įmanoma, o ne kurti tai ir dauginti meno, muzikos, filmų, tv reportažų ir laisvalaikio formomis.

(bus daugiau)

Apie genialumą (II dalis)

Bandymai atrinkti genialius vaikus, juos vystyti , kaip valstybinės politikos prioritetą, yra nevaisingi: vidutinybės viską matuoja pagal save ir genialumo atpažinti negali; jie tik ieško daugiau to paties – kas jau žinoma, atpažįstama, bet, gal naujai pateikta, netikėtu kampu pasukta, iki nesąmonės redukuota, tas vidutinybėms kaip tik. O ir žmogaus protas bręsta lėtai – smegenys turi savo laiko tarpus, kai įsisavinami vaikščiojimo, kalbėjimo, socializavimosi įgūdžiai, kaupiama gyvenimo patirtis… Vaiko negali priversti mokytis to, ko jo smegenys dar negali išmokti… Todėl seniau, ar amato mokinantis, ar universitete visko po truputį studijuojant, bet procesas trukdavo ilgai – ir tada jau irgi būdamas tik surogatu tam, kad žmogus turėtų visą gyvenimą nenustoti mokytis. Neskubant bet nesustojant… Dabar gi reikia, kad vaikas greitai būtiniausius dalykus perbėgtų, ir, kuo jaunesnis, jau būtų tinkamas darbo rinkai, jau dalyvautų sukant ekonomikos ratą. O ir šiaip, valgyti pakanka, internetas sukuria įspūdį, kad viskas žinoma, prieinama, suprantama visiems – kam dėti pastangas? Nenuostabu, kad smegenų apimtis mažėja ir svoris krenta.

Laukiniai yra laukiniai, ten – stipriausiojo teisė… Civilizacija gyventojus atrenka pagal konformizmą, paklusnumą įstatymams. Atrodo, kad tik toks pasirinkimas yra, arba visi prieš visus, arba kažkieno vieno dominavimas ir šiokia tokia taika. Ir jokio tikro progreso irgi nėra, yra tik jo imitavimas – beždžioniavimas ir skruzdėlyno tvarka – rolių pasiskirstymas. Tokioje situacijoje kalba apie žmogų neina, jam vietos nenumatyta. Nes žmogus yra tas, kuris yra savimi, gyvena savą gyvenimą – genijaus apibūdinimas. genijų mažai, ir žmonių irgi, taip pat mažai? Žmonės, kaip ir genijai, nesileidžia kontroliuojami, savaip mąsto, savarankiškai gyvenimo keliu eina – su jais ateitis neprognozuojama. jie ją padarys, bet kas žino kokią? jei visi kiti irgi būtume žmonės, tai visi kartu tuo įdomiu gyvenimu, ateities kūrimu ir užsiimtume. bet dabar kiti – dauguma – arba iš viso, parazitai ir pelningos situacijos iš savo rankų paleisti neplanuoja, arba stabilumą užtikrinančios vidutinybės, arba judėjimą imituojančios laukinės ordos su nesocializuotais instinktais: laikas nuo laiko valstybių varžtai atlaisvinami, kad tų laukinių, kaip šviežio kraujo, įsileisti, ir visas progresas. Trys žingsniai atgal, kad žengti vieną pirmyn. O palikti kokį vieną ar du neuždusintus genijus valstybė negali rizikuoti. Tikru vystymusi, naujomis idėjomis negali rizikuoti – gali nebe sukontroliuoti ir vidutinybių (apie parazitus nekalbant jau) valdžia žlugs.

Nors, genijams kartais pavyksta išgyventi – mimikrijos būdu, prisitaikant, mėgdžiojant aplinką – iki to amžiaus ir sąlygų, kada jis gali atsiskleisti, imti kurti, gyventi… Nes, genialumas yra ne psichologijoje, jo negali įsigyti, išsivystyti. Tai – įgimtos smegenų savybės. bet, tokiam žmogui galima trukdyti gyventi, studijuoti, kurti ar reikštis. Smegenys vienos nuo kitų gali skirtis vienų ar kitų laukų apimtimi iki dešimčių kartų,  vienų ar kitų sričių jose gali ir iš viso nebūti – o jeigu taip atsitikę su vadinamomis žmogiškomis smegenų sritimis? – bet jis vis tiek, gyvena visuomenėje, o ne po palmes karstosi, ir jo teisės turi būti gerbiamos? Nors genialumas nėra apribotas nei tauta, nei rase, bet, pvz, Rusijos ir rytų bei centrinės Europos teritorijose smegenų polimorfizmas yra didžiausias – daug genčių, tautų, kultūrų, valstybių šalia viena kitų, todėl smegenų įvairovė didžiausia, genijų tikimybė didžiausia. Nepaisant, kad Stalinas dėjo pastangas, atrinkdamas šalies gyventojus pagal konformizmą, ir, netgi pagal žvėriškumą… Bet, panašūs procesai Vakarų Europoje vyko žymiai ilgiau, ji – institucionalizuota, ten vidutinybės įsivyravę jau kada. Savo neprisitaikiusius primityvus ji jau kiek ilgai eksportavo į kitus žemynus, todėl, pvz, JAV valstybės variklis ten dominavimo instinktas, kai prireikia smegenų ir genijų, jie importuojami iš Rusijos.

Lotynų Amerikoje yra bendras katilas – daugybės tautų, etnosų, genčių, tiek vietinių, tiek imigrantų, mišinys. bet, bendrai imant, žmonių smegenys ten suprimityvėję, sudėtingesni nuo to kryžminimosi jie nepasidarę… Kultūra, mokslas ten nežiba. XVIII amžiuje Žanas Žakas Ruso iškėlė tokią kompensatorinę idėją, jog, girdi, jei gamta žmogui kažko nedadavė, tai kompensavo trūkumą kažkuo kitu – kažko kito davė daug. deja, praktikoje šita idėja nepasitvirtina. Dažnai nedaduota ir yra nedaduota. O iš limbinių smegenų instinktų gyvenantys, valgantys, beždžioniaujantys ir pasaulį užkariavę, jiems juk net nereikia ir to, kas jiems duota – neokortekso nenaudodami jie visą gyvenimą taip ir pragyvena… kai turėtų būti taip, jog ką turi, tą turi, bet naudoji tai kuo visapusiškiau, dažniau, įvairiau – sudėtinga sistema nuo to tik sudėtingėja, o kas nenaudojama, tai atmiršta, primityvėja.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as