intelektas

1
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… III dalis
2
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… II dalis
3
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… I dalis
4
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. III dalis
5
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. II dalis
6
Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. I dalis
7
Kas yra magas? IV dalis, pabaiga
8
Kas yra magas? III dalis
9
Kas yra magas? II dalis
10
Kas yra magas? I dalis

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… III dalis

Neseniai girdėjau labai keistą klausimą: koks Jėzaus Kristaus herbas? – Nes visi esame iš kažkur, visi turime vieną ar kitą simbolį, žinom jį ar ne, kitaip nebūna. Jėzus ir pagal motiną, ir pagal tėvą – jos sužadėtinį Juozapą- yra iš Dovydo giminės, vad. jo simbolis – arfa. Dangiškų amžinybės sferų skambesys! (Dovydo žvaigždė yra Saliamono ženklas, nepainiokit)… Arfa dabar yra tapusi tiek nebe svarbi mūsų civilizacijoje (kaip ir objektyvūs gamtos dėsniai), kad net nesinori jos reikšmingumu tikėti, kad ir senovėje buvusiu. Ale kaip visada, ima „atsitiktinai“ pasitaikyti kitų šaltinių, patvirtininčių, jei ką patvirtinti reikia. Pasitaikė paskaityti G. Tymnetagino knygą „Sarni Nai saugotojai“(tai jau antroji jo knyga, gaila, pirmos neturiu). Autorius jau daugybę metų blaškosi po šiaurės Uralą, Sibirą ir Altajų, tyrinėdamas ir rinkdamas šamaniškas tradicijas. Kadangi pats pusiau iš sentikių, pusiau iš vietinių, tai sužino dalykus, kurie svetimiems nepasakojami, pamato, kas kitiems nerodoma. Knygoje aprašyta, be kita ko, kaip su didžiausiais atsargumais ir ilgiausiom ceremonijom, ilgą laiką jį vedė miškais ir mėtydami pėdas, į kaimelį, kurio gyventojai rūpinasi didelės moters statula, esančia kalvos požemyje iš senų laikų. (iš čia legendos apie „aukso bobą“?).

Kai, po ilgiausių procedūrų ir jį atvedė prie jos, ji pasirodė panaši į milžinę motiną, prie kurios kojų glaudėsi maži žmonės, o suaukoti dovanų, gulėjo įvairūs muzikos instrumentai. Ir jų centre – arfa. Mat muzika – virpesiais – valdomos ir moduliuojamos energijos – buvo senesnės civilizacijos pagrindas. Jų pagalba buvo daroma viskas – statoma, gydoma, keliami svoriai, skulptūrinamos formos, pjaunama ir lydoma, puolama ir ginamasi… Buvo kuriamas stovis, greitis, forma ir ypatingos erdvės.

Kad tai yra pamiršta, dar ne didžiausia bėda. Žymiai blogiau, jog mūsų energetika tiek apkrauta neigiamais faktoriais, yra tokių žemų vibracijų, jog net artintis mums prie tos senos civilizacijos palikimo yra mirtinai pavojinga – aukštos energijos mus akimirksniu suplėšytų gabalais – automatiškai iš karto ėmę keisti pagal save mūsų energetiką. Kai seniau bendruomenei dar buvo lengviau aukštą energetiką išlaikyti, individualią paklaidą ištaisyti, jei koks nors „virusas“ rasdavosi… O dabar kiekvienas turim ginti, stebėti ir koreguoti pats save. Reikia ne tik pasąmonę sijoti, bet ir turėti stiprų energetinį apvalkalą – kitaip pasveikusį, tave pasaulis tuoj pat suvartos: mirę ar leisgyviai mirti bijo, jie visom teisybėm ir neteisybėm kabinasi į gyvybę, kokia tik šalimais pasitaiko… Žodžiu, vampyrų neatsiginsi.

O jei stiprios apsaugos nėra, bet ir viduje esi skylėtas, tai aplinka, sujungtų indų principu, tuoj sumeta į tave visokias savo atliekas, kaip į šiūkšlių dėžę. Ir dar pagiria tave, koks esi geras, pasiaukodamas nueiti į dugną kitų labui. A. Mišinas apibendrina taip, jog „žmogui reikia ne vaistų ar operacijų, jam reikia virpesių, sukuriančių teisingas – koreguojančias- erdves mūsų kųne, ir tada kūnas toliau tvarkosi pats. Homeopatija (kuri yra vaistas ne iš kažkokios medžiagos, bet tik jos energetinis nukopijavimas vandeny) užpildo žmogaus energijoje esančias skyles, o statinės (ir toroidinės) elektros bangos (kurias daug kas įtaria, jog seniau generavo, pvz. bažnyčių pastatai) išnaikina, jei tavyje auga kažkas, kam augti nepriklauso. Ir apvelka tave elektriniu apvalkalu – kuo didesnis (statinės ) elektros rezervas žmoguje, tuo daugiau jame sveikatos… Ne dievas yra elektra, bet elektra, kuriant dabartines religines konfesijas, buvo pavadinta dievu, suvesta į dievą – todėl jis atvaizdo neturi ir vaizduoti jo nereikia. Geometriniai raštai, reikalą išmanant, yra žymiai efektyvesni už kokius ten paveikslėlius ant sienų ar skulptūras.

Irgi įdomu, jog M. Eriksonas buvo realistas, jis neturėjo tikslo padaryti pacientą idealiu. Jis tik stengėsi, kad pas jį atėjęs žmogus taptų adekvatus dabartinei savo situacijai, ir kad turėtų galimybę – perspektyvą – sėkmingai funkcionuoti ateityje. „Adekvatus reagavimas į gėrį ir blogį ir yra gyvenimo džiaugsmas“. Praeitis, ištakos, kaip pacientas tapo, kokiu tapo, jo nedomino…. Toliau jis pabrėžė, jog viskas susiję: žmogus negali būti nelankstus kokioje nors vienoje srityje. Nelankstus yra nelankstus. Tą patį teigė ir L. Ron Hubbart:“viskas tarpusavyje susiję. Jei bijai šunų, tai bijai ir gyvenimo, ir meilės ar sąntykių su žmonėmis, bijai sėkmės ar materialinių gėrybių turėjimo… Bijai prisiimti atsakomybę ir iš viso, būti.“ – Tiesą sakant, kodėl vis sakoma, jog žmogus darbą su savim turi daryti pats? – Už tai, kad turi. Niekas kitas to už jį nepadarys…  Yra daugybė mokytojų, kurie mano, jog paskelbs tiesą pasauliui, pasaulis tai iš karto atpažins ir pripažins, ir viskas tuoj pat pasikeis į gera ir ant visai. Deja…

M. Eriksonas :“pacientas ateina su savo pasaulio supratimu, savo požiūriu, netgi savomis žodžių reikšmėmis. Jei su juo nekalbėti jo kalba, jis paprasčiausiai nereaguos. Pacientą pagydo ne daktaras, taip pat sveikimo procesas nevyksta erdvėje tarp daktaro ir paciento, ką labai mėgsta teigti psichoterapeutai. Sveikimas vyksta paciente. Daktaras turi ne skelbti ir aiškinti, bet manipuliuoti pacientu taip, kad jis susiprastų pats, kad pergyventų kelią iš senos būsenos į naują samoningai…“ Tokių terapeutų, kurie yra ne savo „ego trip“ būsenoje, bet suinteresuoti stebėti pacientą, kuo ir, ar iš viso, kuo nors gali jam padėti, yra labai mažai. Ir, nors Maria Luiza von Franzen teigė, jog „dievas mumyse yra procese, jog jis vystosi“- (ir tai turėtų būti visa mūsų viltis?!) – bet žmonių, kurie nesustabarėję, kuriuos jų nesąmoningos reakcijos nelaiko sugniaužę geležiniuose gniaužtuose, ir kurie sugeba galvoti, dirbti, stebėti save ir keistis, irgi yra nedaug…

Tai yra, tokių, kurie ne tik deklaruoja, kad nori ir sugeba, bet ir iš tikro sugeba, dirba, keičiasi. Galima siūlyti kokio tik nori tobulumo programas – tik nuo paties žmogaus priklausys, kiek jis iš tos programos sau pasiims, išbandys ir, to pasekoje, pajus rezultatą. Daug dvejojančių, abejojančių, situaciją bandančių įvertinti pagal savo turimą ribotą supratimą, ir pasiūlymą atmetančių… O pasaulis tuo tarpu ritasi į bedugnę dieną naktį nesustodamas, ir proceso pagreitis tik didėja.

M.Eriksonas, žinomas kaip hipnozės įtvirtintojas psichoterapijoje, pats buvęs geru hipnotizuotoju iš prigimties, ir , jo praktikuojama, šitokia terapija labai išpopuliarėjo. O mes iki šiol nelabai net žinome, kas ta hipnozė yra… Nebūna taip, kad čia esi visiškai nehipnotizuotas, o čia, žiūrėk, tave jau užhipnotizavo ir tu – giliame transe įkritęs. Ne, griežtų ribų nėra, yra daug palaipsninių, tarpinių būsenų, švelniai pereinančių iš vienos į kitą… Dažnai jų visai nepastebime – skaitome, įsigilinę, svajojame, žiūrime tv ar kompiuterio ekraną, ir jau esame lengvame transe, priklausomai nuo aplinkybių ir konkretaus žmogaus. Bet, transe esant, informacija eina tiesiai į pasąmonę – taip mus programuoja tv reklamos, įtakoja tai, ką skaitome, ko klausomės, apie ką pasvajojam… Viskas gerai ir gražu, lengvo transo būsenoje žmogui lengviau gyventi su savo neurozėmis, pasaulis aplink rodosi paprastesnis… Galima netgi teigti, jog dabar žmonės Vakaruose praktiškai gyvena transe pastoviai, nuo ekrano prie ekrano, muzika užlietom ausim – vaikšto atvirom akim, bet jų sąmonė miega, o pasamonė juos valdo net be pauzių, ištisai.

(bus daugiau)

.(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… II dalis

 

Gurdžijevas sakė, jog gyvenime esame tapatūs arklio traukiamam vežimui. Tik klausimas, ar esame vežimas -kažkieno kito veiksmų pasekmė, ar arklys – patys esam priežastis? – Kai reiktų tapti vežėju – sugebėti apžvelgti ir valdyti procesus…

Maria Luiza von Franzen (ir kiti jungianizmo teoretikai) teigia, jog „mumyse gyvena dievas (archetipas? Žuvis?), ir tai ne mes norime miego ar esame alkani, jaučiame troškulį, tai daro tas dievas mumyse“. Ir „kad mes neužmiegam, jei dievas mumyse nori būti nubudęs“… O toks rusų alternatyvus fizikas A. Mišinas teigia, jog esame „elektra, gyvenanti per biorobotą, kuris visko (ir per daug!) iš mūsų reikalauja “ – kuris variantas jums labiau patinka?

Dar sentikiai Rusijoje naudodavo maldoms formulę „dievas ir šv. Trejybė“, kas yra visai kas kita, nei trejybė kaip „tėvas, sūnus ir šv. dvasia“… Masonų pasigriebta ezoterinė trejybė yra „mokinys, pameistrys, meistras“, kas praktiškai atitinka Gurdžijevo mokymą…

O iki XVIa. bendruomenėse, kurias dabar vadina „sentikiais bezpopovcais“, bet galime sakyti ir „vedinio tikėjimo“ ar „roistai“(nuo rojaus), jiems buvo aišku, jog „gimstame su viena dvasia, vaikiška (ir tą pačią pribuvėja rūpestingai surenka), pauglystėje gaunama bendruomenės dvasia – kai prisiimamos pareigos, atsakomybė, dalyvaujama bendruomenės veikloje, ir, jei gyvenimas nugyvenamas teisingai, gerai, pilnai užbaigtas, tada mirštant gaunama trečioji – tėvų ir protėvių dvasia – tampama nemirusiu, bet gyvenančiu toliau anapus ir padedančiu saviems iš amžinybės, saugančiu juos ir globojančiu“…

Tam bendruomenė ir buvo reikalinga, kad padėtų individui sėkmingai pereiti gyvenimo ciklą ir išeiti pas protėvius. Gimsta čia iš naujo tiktai tie, kurie reikalų neužbaigę, gyvenimo negyvenę, žemiškų turtų nepaleidę, artimų iki galo nemylėję, dar visokių norų kupini. Ir nėra kuo džiaugtis reinkarnacija, nes esi tada nelaimėlis. O dabar dar ir esame visi po vieną šito pragaro, vadinamo pasauliu, akivaizdoje. Iš jo išeini ne tam, kad sugrįžtum. Stengiesi, kad pagaliau išeitum ant visai.

Po mūsų čia lieka mūsų įvairūs fantomai – kūriniai, menas, atmintis… Nuotraukos, paminklai, pavadinimai… Lieka mūsų „traumų dvasių“ sąnkaupa – tas dievas, už mus gyvenęs, kurį mes tik nupenėjom dar labiau, jei nieko nedarėm, kad jis suliesėtų ir sunyktų – ir jis laukia, kada gimsim vėl, kad vėl į mus įšokti… O yra žmonių, kuriuose tik tiek ir yra iš viso – tik tas nupenėtas dievas – tai jie neišeina į niekur ir iš naujo irgi negimsta – klajoja pažeme ar prisiplaka prie kokio nežinančio gyvo žmogaus, bando gyventi per jį…

Per hipnozes ir regresijas tai dažnai ir paaiškėja, esu bandžius šita tema jau seniau rašyti.  Miltonas H. Ericksonas buvo sekantis labiausiai įtakingas psichoanalizėje/terapijoje žmogus po C.G.Jungo, ir būtent hipnozės naudojimu šitoje srityje – tuo būdu jis šnekėdavosi su paciento pasąmone ar tuo, ką tenai rasdavo: pasamonė gali žmogų ginti, gali pastebėti, atvirkščiai, ko sąmonė nepastebi ar ignoruoja; pasąmonė gali galvoti apie viena, kai sąmonė galvoja apie kitą… Nes ji turi savo interesus, atmintį ir supratimą, gali kontroliuoti žmogaus fizinę veiklą, apeidama sąmonę ir jos nepasiklausus. Taip pat ji gali komunikuoti su aplinka ir reikšti idėjas, sąmonei to nepastebint ir nežinant… Todėl kūno kalba patikimesnė už žodinę, todėl žmonės kalba viena, o daro kita, patys to nepastebėdami. Kai aplinkiniai galvoja, kas čia toks per netikęs žmogus, o jis tiesiog ne pats save valdo, bet jame pasamonė tvarkosi kaip norėdama, pagal aplinkybes.

Konsepcijos, kategorizavimas, išankstiniai įsitikinimai, aklumas tam, kas akivaizdu – sąmonės darbas ir teritorija. Pasamonėje visa tai neegzistuoja, todėl joje viskas paprasčiau, ne taip iškreipta ir artimiau objektyviai realybei – pasamonė yra labiau vaikas, tiesioginė ir laisva nuo civilizacijos normų: kai žmogus sako, ką galvoja, nesusimastydamas, jis veikia kaip vaikas su neišvystyta socialine sąmone. „Franc and free“.Bet pasąmonė automatiškai ir gina žmogų, jei kažką suprasti ar sužinoti jam būtų per daug traumatiška. O ir pacientą M. Eriksonas apibūdina kaip „žmogų, bijantį tiesos“(apie save sužinoti, pvz). Todėl, ką pacientas kalba, tai yra viena, bet reikia jį stebėti, kad suprasti, kokia yra jo pamatinė problematika – ką jis stengiasi paslėpti tuo, ką sako, ar ką išduoda jo laikysena, kūno kalba.

M. Eriksonas stebėti sugebėjo kaip reta kas, ypač kai po antro poliomelito persirgimo atsidūrė invalido kėdėje, ir jo gyvenimo ritmas sulėtėjo automatiškai. Iš kitos pusės, jis nugyveno ilgą ir kaip reta produktyvų gyvenimą, vos ne iki pat mirties dirbdamas su žmonėmis nuo ryto iki vakaro ir be išeiginių… Jei susimastytume, kokia padėtis pasaulyje dabar, tai matytume, jog kas seniau vadinta „vaiko sąmone“ ir buvo etapas, iš kurio būdavo išaugama, tai dabar ji, prikrauta visokių traumų šlamšto, ne tik nuskęsta į pasąmonę, bet vietoj jos žmogui socialinė sąmonė nebe išsivysto, jis greičiau lieka dideliu vaiku, valdomu ne proto (iš sąmonės), bet tiesiog, valdomas pasąmonės, ir pats sau jau jokios įtakos nebe turi. O smegenys, aktyvuoti Liuciferio (nemaišyti su protu), padaro juos dar ir egoistiškais individualais, smalsiais, neetiškais ir naujumo (progreso) bei technikos dievams besilankstančiais…. Nes kitaip gyventi gi neįdomu! – Ir niekas neprisimena perspėjimo, jog „smalsumas pražudė katę“…

Žodžiu, gyvename įdomiau, nei senosios bendruomenės, apie kurias vis kalbu, bet jos su mumis nesikeistų! Žmogus su neapsunkinta visokiom problemom vaikyste, užauga sveikas, gyvybingas, jam viskas sekasi. Bet kaip augti tokioje vaikystėje, kai tave augina ne visas kaimas, ne giminė su tetos ir dėdėm, netgi nebe seneliai, o du pasimetę, užimti, pervargę – dažniausiai patys dar neužaugę ir savo problematikos pilni -tėvai?… Ir netgi du tėvai šiandien jau yra daug! Dažniau pasitaiko tik vienas…

Geriausiu atveju vaikai užauginami geručiais, švaručiais, paklusniais „mažais suaugusiais“, kurie supratimo neturi apie pasaulio realybę, nėra jai pritaikyti, gyventi nepasiruošę, ir, netgi neturintys tam energijos… Iš jų išeina geri mokslininkai, chirurgai, profesoriai, teoretikai, bet kokia reali iš jų nauda pasauliui? – O dar ir pasaulis, veikiantis pagal realybės dėsnius, jiems rodosi nešvarus, netvarkingas ir, svarbiausia, neteisingas! Ir jie puola jį skubiai išvisų jėgų taisyti.

Fizikas A. Mišinas sako, jog objektyvios realybės ir jos veikimo principų vaizdą susidaryti galima pačiam, pasistengus, susirankioti, bet kas iš to? Dabar niekas pagal tai nefunkcionuoja, o mažiausiai – mokslas ir technika, todėl jie ir yra tokie riboti, ir, tuo pačiu, visuomenės ir žmogaus galimybės – nes moksle viskas šniūriukais šiaip ne taip suraišiota, gyvename dirbtinam, kreivam pasaulyje be vystymosi perspektyvų… Bet „sistema ne sugedus, ji tokia padaryta specialiai“…

Ir sociumas, pakeitęs bendruomenę valstybės naudai, bando mus motyvuoti tarnauti valstybei taip pat ištikimai, kaip seniau žmonės mūru stojo už savo bendruomenes. Valstybė, atseit, mus gina, rūpinasi mumis, gydo, moko ir pašalpas duoda… Bet ne šitos buvo senosios bendruomenės svarbiausios funkcijos! – Gyvam, gyvybingam žmogui, kaip jau minėta, pagalbos iš niekur nereikia, ir jis niekada nepaklus ten kažkokiom šio pasaulio valdžiom. Bendruomenės pagrindinė funkcija buvo dvasinė! – Padėti įveikti dvasines spragas, jei tokios ištikdavo – ko negalėtų vienas, tą, susitelkusi kartu, bendruomenė gali! Visi kartu gali užpildyti vieno energetines spragas ir padėti vis tiek sėkmingai finišuoti gyvenime kiekvienam savo nariui.

Nepalikti nei vieno atsilikusio, pasimetusio… Nepalikti klaidžiojančių dvasių, eterio šiūkšlių, kitiems amžiną dvasios skambėjimą girdėti ir jausti trukdančių.

(Bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… I dalis

Gyvenime reikia būti ne pasekme, bet priežastimi, paklusnumas yra tiesiog apatija (ir sekantis žingsnis – mirtis) ir t.t.-  Ką su tokiais teiginiais daryti praktikoje? Kaip? – viskas susiveda į suvokimą ir energijos turėjimą.

Dabar matosi siūlomų kompleksinių programų – tiek kūnui, tiek psichikai, tiek dvasiai reabilituoti – ir jas dažniausiai siūlo žmonės, iš kurių to mažiausiai tikėtumeisi, iš kurių įprasta visai kitas temas girdėti. Matomai, auga supratimas, kad „dabar arba niekada“, nors, taip ir Jėzus Kristus bandė motyvuoti publiką…  Dažniausiai kiekvienas iš retų mąstančių žmonių tokiu netapo savaime, bet ieškojo, rinko save dalimis, taisėsi sveikatą ar pasaulėžiūrą galvoje – gaila, bet retai tas kelias tinkamas ir dar kam nors kitam. O dar mažiau motyvuotų juo eiti, suvokiančių to gyvybinį reikalingumą… Kai tuo tarpu gyvenimas paėjęs taip, jog kas nesireabilituos, tas prapuls, nereikės nei karo, maro ar gamtinių katastrofų. Nes viena iš seniausių kultūrinių aksiomų teigia: kuo aukštesnis techninis ir technologinis civilizacijos lygis, tuo proporcingai  kvailesni tampa žmonės. O technikos kūrėjai Liuciferio garbintojai nemiega nei dieną, nei naktį, viskas eina greityn ir baisyn (kas dar sveiko proto turi, tas mato). Ir didžiumos žmonių jau neišgelbės niekas. Ir mūsų irgi ne, jei patys savęs negelbėsim.

Kalba neina apie tai, kad padėti gyvenimą į šalį ir imtis daryti kokius tai ekstremalius veiksmus, kalbama apie tai, kad gyventi, bet atsibudus, su dėmesiu viskam, ką darai, ką sakai – kad viskas būtų su intencija, kaip kad nuo tavęs priklausytų, kaip pasaulis suksis… Pereito amžiaus viduryje pasaulyje išgarsėjo toks L. Ron Hubbard, turėjęs rašytojo ir mago ambicijų, trynėsi aplink įvaires ezoterines (ir satanistines) organizacijas, susipyko paskui su pora svarbiausių tų sluoksnių personų ir nuėjo savo keliu. Pradžioje jis savo psichoanalitinę teoriją vadino Dianetika –  yra pasakojimų, kad Dianą garbino kokiais tai ritulais geriausioje alchemistų tradicijoje, ir transliavo per save žmonijai labai teikalingus patarimus – kaip pakilti i aukstesnį lygį, būti gyvesniais, gyvybingesniais, kurti savo gyvenimą sąmoningai… Intensyviau gyventi ir norėti gyventi, nes žmonija eina mirties linkui ir net neįsivaizduoja, kaip sparčiai.

L. Ron Hubbard sudarė tokią žmogaus būsenų hierarchijos lentelę su balų sistema, kur 0,3 yra apatija (o nulis yra mirtis) ir iki 1,5 balų žmogus yra „žiauriai sužalotas“. 1,5-2,8 balų intervale patenkantys yra neurotikai ir tik nuo 2,8 balų link 10 balų lygis jau yra priimtinas…

Lentelę sudarydamas, prieš gerus 50 metų, autorius manė, jog 2,8 balų yra maždaug vidurkis, būdingas daugumai, ir tik su metais ėmė ryškėti realybė ( vis blogėjanti, irgi) – autorius buvo per didelis optimistas, vidurkis pasirodė esantis žymiai žemiau!… Kaip svarbiausias to priežastis, jis nurodė švietimo sistemą ir aplinką, kurioje gyvename. Kuo ilgiau žmogus mokinamas ir jam dėstoma, tuo labiau jis smenga į apatiją, tampa visų tų dėstymų ir mokinimų produktu – pasekme – ir nebe turi nei vienos savo minties, toliau gyvena automatiškai, pagal tai, ko iš jo tikisi aplinka… Už tai universitetai, kaip taisyklė, neparuošia nei savarankiškai mąstančių, nei tikrai kūrybingų žmonių – tokių, kurie gyvenime būtų priežastis. Žinoma, yra ir labai daug maištaujančių numirėlių visuomenėje – profesionalūs kovotojai pagal užsakymą, globalistai progresyvistai, žalia kairė… Šiais laikais jau ir gimstama be gyvybinės energijos, o ką kalbėti toliau – vidutinis žmogus yra labai ir labai sergantis, tą daug kas kartoja ir nuo to niekas į gerą nesikeičia. .. Kokiame konkrečiai stovyje esama, galima suprasti, pvz, nuo savo sąntykio su laiku. Labiausiai sužaloti daugiausia galvoja, prisimena ir vis iš naujo pergyvena praeitį. Neurotikas yra susikoncentravęs šiandienoje – gyvena diena po dienos, šiaip taip tvarkydamasis su gyvenimo pateikiamomis staigmenomis ir posūkiais (toksai principas yra, pvz, anoniminių alkoholikų draugijos veikimo pagrindas – pergyvenai diena, ir džiaukis)… Praktiškai visi ir visada per daug dėmesio kreipiame į praeitį. 1,5 balai – kai sakoma „nesitikėk iš ateities per daug“, o, pvz, 0,5 balai neturi ne tik ateities, bet ir šiandienos…

Pasitikėjimas savimi yra pats svarbiausias dalykas. Visų gyvenimo situacijų pergyventi, kad „turėtum patirties“, „išmoktum“ negali – patirtis irgi yra labai pervertinama, nes ji jau daugiau tik kaip ramentas nedrįstančiam gyventi. O jeigu žinai, kad tu mokiniesi greitai, esi nuovokus, intuicija tau padeda rasti kelius, variantus, geriausią būdą, tai tu neturi problemų. Gyvybingiausi iš mūsų mokinasi procese, atrasdami ir išrasdami pakeliui. O ką jie moka ar gali, tas jau juos nelabai ir jaudina – tą patį vis kartoti ir kartoti geriausiai gali mašinos, o ne žmonės, tam gyvybės nereikia…. Didžiausiu mūsų neįgalumu L. Ron Hubbart įvardija išmoktą, nešiojamą kaip kaukę, neįgalumą, naudojamą privilioti aplinkiniams, kad jie su mumis bendrautų: viską, kas tavyje negerai, pasidarei sau pats, kad atrodytum „žmogiškas“, neišsiskirtum iš kitų“…

Arba vėl, mes su savimi elgiamės, kaip su mumis praeityje elgėsi kiti – internalizuotas prižiūrėtojas, sargas, baudėjas, niekintojas, išsityčiotojas… Jei šito laiku nesuprasti ir tokio elgesio su savimi neatmesti, tai atiduosi galus, gyvenimo net ir padoriai negyvenęs.

Jauni žmonės turi daug energijos (ir mažai supratimo), jie sutinka pasaulio blogį išskėstom rankom, nori jį taisyti, gelbėti, palengvinti kitų dalią. Bet greitai našta jiems tampa per sunki, ir jie (nesąmoningai) bando ja nusikratyti, kad po ja galutinai nepalūžti – ima kaltinti pasaulį ir aplinkinius, kitus, kad su jais „taip neteisingai elgiamasi“, kad „neranda su kuo tos naštos pasidalinti“ – tampa apkartę, pikti, suserga… Kas negali atkeršyti kitiems, tai pribaigia bent jau pats save. O situacija yra tokia, jog žemiau 2,0 balų esantis žmogus jau tik ieško, kaip numirti – stengiasi sukelti aplinkinių pasigailėjimą, užuojautą. Ir taip sunaikina ir juos – užjausti tokius žmones yra mirtinai pavojinga. Pabandyk padėti kam nors, esančiam žemiau 2,0 balų – atsakas bus nedėkingumas, pyktis, neapykanta.

O žmonėms, esantiems aukščiau kaip 2,0 balai, jokios pagalbos nereikia, jie savarankiški.

Šitam  L. Ron Hubbart tai pasibaigė blogai – pradžioje jį ir jo mokymus uždraudė kaip „pavojingą sektą“, žmoną uždarė į kalėjimą, sūnus žuvo neaiškiom aplinkybėm, jis pats turėjo sprukti į neutralius vandenis, kur dešimtmečius gyveno jachtoje. O vėliau viską perėmė „advokatas lenkiška pavarde“ (Mickevičius), turintis visus įgaliojimus, paties Hubbart iki jo mirties niekas daugiau nematė, o jo psichoanalitinis palikimas tapo Scientology church, kokią ją dabar žinome, visos psichotechnikos tapo įslaptintomis ir už jas reikia mokėti didelius pinigus. Tiek to.

Jau kiek daug žmonių ir kaip ilgai šneka tą patį: visus blogus pergyvenimus ir nutikimus reikia pergyventi iš naujo ir tuo juos užbaigti – pozityviai! (Taip pat ir sapnus) -„perrašyti“, „pakeisti“, „pataisyti“… Bet, kaip aš matau, tai tam net specialiai stengtis nereikia: visa, kas gyvenime prasidėję, viskas ieško ir būdų užsibaigti. Tereikia gyvenimą stebėti, jį gyvenant, nemiegoti, atpažinti, kas vyksta… Nes situacijos grįžta ir grįžta. Naudinga yra daryti gyvenimo reviu. Nes kiekvienas įvykis jame yra pradžia arba pabaiga – randi pradžią ir eik mintyse per savo gyventą gyvenimą toliau, kol rasi pabaigą. Jei nerasi – žinosi, kad šitai stengsis užsibaigti ir galėsi netgi tai padaryti sąmoningai.

(bus daugiau)

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. III dalis

Mes XXIa. pradžioje, žinoma, turime jau kitus pavyzdžius, kas atsitiko su šalimis, valdomomis mažų, šlubų, šveplų ar rauplėtų diktatorių. Iš anų laikų mums dar gal tik koks Napoleonas aktualus likęs, bet 1920 m. pvz, buvo išleista monografija apie ką tik nuo sosto nušalintą Vokietijos Keizerį Wilhelmą II, kuris, pasirodo, blogai valdė vieną ranką, ir tada jau buvo galima garsiai diskutuoti, kokia jo luošumo įtaka buvo jo valdytos šalies likimui… Paradoksas, bet fašistine tapusią Vokietiją, diskusija ar ne diskusija, valdyti užsiėmė vėl, invalidų klika: emocinis luošys Hitleris, svajojantis ekstazėje susilieti su minia ir pasijusti absoliučiu ir visagaliu; į klumpę panašia kojos pėda, invalidas Giobelsas, mieliausiai vaikštinėjantis rūmų parketais; narkomanas Geringas, kuris, su tokiais pat kaip ir jis draugeliais nepraleido progos „papuotauti maro metu“… Kaip šitų vadovų „sveikata“ nekrito į akis šalies gyventojams, liaudžiai, tautai? – Gana paprastu triuku fašistinė vadovybė nukreipė visuotinį dėmesį nuo savo nepilnavertiškumų, paskelbus vienu iš ideologinių punktų temą apie „gyvybę, nevertą kad gyventi“ – žodžiu, eksternalizavo savo pačią slapčiausią vidinę varomają jėgą kaip kažką išorinio, svetimo – paribinį reiškinį, ėmėsi jo „nešiotojus“ aktyviai įvardinti ir naikinti. Ir visuomenė su jais kartu, kur jai buvo nurodoma, ėjo ir ieškojo. Ir niekas nebe atsisuko gerai įsižiūrėti į nurodytojus. Nes ideologijos nurodytų „išsigimimų“ netrūko… Tarp kitko, taisyklė turėtų būti tokia: jei kas nors valdžioj ar į ją veržiasi, reikia stebėti, kas su juo negerai, fiziškai ar psichiškai – ką jis stengiasi kompensuoti, valdžios siekdamas?

O po karo, kadangi fašistai elgėsi taip negerai, tai politika nusviro į visiškai priešingą, ir puoselėtinas pasidarė bet koks gyvenimas, įskaitant žudikus, psichopatus, pamišėlius, nesvarbu, kiek jie visuomenei kainuoja, ir kad jie, viskuo aprūpinti gyvens šimtą metų, kai tuo tarpu doriems ir įstatymų besilaikantiems piliečiams visko truks ir jie vargą vargs. Čia tokie paradoksai, kai žmonės pasaulį teisingu stengiasi padaryti. Rezultate, kas tik netingi, rekia, kad „taip neteisinga“ ir įstatymų leidėjai tuoj puola rašyti naujus nurodymus, keisti įsakymus ar tobulinti ideologijas su propagandom. Nes, jei žmogus yra kūrėjas, tai jis turi pasaulį pataisyt. Negali gi pasaulis būti sukurtas neteisingu!… Kai labai gaila, bet pasaulis yra neteisingu, dalink jo gėrybes kaip nori, kažkam visada kažko truks. Bet, jei valstybės valdžios nepalaikys teisingumo įmanomumo iliuzijos, ir leis žmonėms suprasti, kad jų balsas į dangų neina, niekada nėjo ir neis, tai bus revoliucija ir liaudis juos suplėšys gabalais plikom rankom.

Todėl nepaliaujamai šnekama ne tik apie demokratijos tobulinimą, bet ir žmonės turi save taisyti, treniruoti, gerinti, tobulinti – maždaug, jei tau pasaulis rodosi negeras, tai gal tu pats kažkoks nekokybiškas? Apsičiupinėk, nes kaltė tikriausiai yra tavyje .Todėl ir olimpinis judėjimas XXa. išaugo į sekuliarią religiją – sportas, fizkultūra labai tinka masėms, neturinčioms jau nieko bendra su dvasingumu ar siela, ir ta prasme yra suluošintos ant visai… Nes, jei kažkada visas gyvenimas vyko sakralioje erdvėje, kiekvienas veiksmas ar žodis buvo sakralus, nebuvo užsiėmimo, ornamento, pasakojimo ar dainos, kuri neatliktų sakralios funkcijos, tai religija, su savo įsigalėjimu, atnešė skilimą, sakraliomis liko tik šventinės dienos, maldos bažnyčioje ir šventikai su bažnyčių inventorium ir sakramentais… O paskui ir tą sakralumą pamaikino.

Žmonėse išliko siekis siekti, bet nebe liko ko. Taigi, jiem  tuoj kompensacijai buvo pasiūlyta fizinis tobulumas, dietos, mados, terapijos, meditacijos, ascencijos… Mokslo ir technikos naujienos, valdžios, garbės, turtų ir galios siekimai… Malonumų vaikymasis. Žodžiu, „kur žmonės nepasirodo, jų invalidumas žygiuoja priekyje“. Tada, jei „invalidais esam visi, kiekvienas kažkokiu savo specifiniu būdu, tai gyvenimas tampa pratimų, treniruočių visuma. Žmogus tampa akrobatu, besistengiančiu pergyventi gyvenimą, kaip pereiti lyną“ (Nyčė). O Kafka, pvz, lyną jau netgi ne kažkur aukštai matė ir ant jo balansuoti jau nesiruošė. Pagal jį lynas jau virto virve, ištempta kažkur pažeme, ir už kurios galima lengvai užkliūti ir prisimušti, jei nepastebėsi laiku… Ir žmogus tada jau ne žmogus, bet tik ištreniruotas gyvūnas, pagal komandą demonstruojantis vienus ar kitus triukus. Ir gaunantis už tai saldainį – algą, pvz.

Žodžiu, civilizacija, valstybė, miesto gyvenimas daro žmones vis labiau invalidais, o nežmonėmis vadina tuos, kurie į civilizacijos girnas dar neįtraukti, pasislėpę laikosi kažkur pakraščiuose, turi dar geresnę sveikatą, žino (dar) savą valią, turi supratimą… Kurie dar sugeba pasipriešinti. Jei Nyčė dar advokatavo gyventi drąsiai, nevengti pavojų, tai Kafka jau buvo gimnastikos, vegetarizmo ir higienos, tokių madingų jo gyventu laiku, propaguotojas. Jei Nyčė drąsino „eiti per lyną“, tai Kafka teigė, jog „vis tik, rasti gyvenimo kelią yra labai sunku“, labai lengva suklysti, suklupti, žolėje ištempto šniūro nepastebėjus. Kuo toliau į XXa. galą, tuo žmogus jau ieško tik paprastų ir dar paprastesnių dalykų, jo siekiai smulkėja, poreikiai primityvėja, baimės auga ir tampa visuotinėmis, viską užkloja depresijos.

Atrodo, gyvename neblogai, ir viskas gerėja, o kas svarbu? – pavalgyti, apsirengti, stogas virš galvos, seksas, visokie materialiniai turtai… Net jei dvasia ir nebūtų buvus paskelbta neegzistuojančia, žmogus iki jos ieškojimo vis tiek neprieitų, pilna burna pastoviai kramtydamas ir trečią mašiną ar ketvirtą namą, kaip labai būtinus, pirkdamas, ir vis Maslovo piramide aukštyn kaip nepakildamas,  taip nepakildamas…. Bet tvirtai įsitikinęs, jog seniau, kai skurdas ir vargas buvo, tai tada žmonėms dvasingumas dar mažiau rūpėjo, jei tai iš viso, dar įmanoma, kad mažiau, nei dabar, rūpėtų. Kai seniau, galvok kaip nori, bet nenuneigsi, kad ta poreikių piramidė stovėjo ant galvos – ant smaigalio- pagal vaizduojamų vertybių svarbos išsidėstymą. Būtent dvasia buvo pirminė ir viso ko pagrindas. Ir tai yra teisinga… Kaip ir Kabalos „gyvenimo medžio“ augimas iš debesų žemyn, link mūsų gyvenamos ašarų pakalnės. Nes, netgi ir gamtoje augantys, mums įprasti medžiai, jie neauga šakomis link dangaus, jie auga gilyn į žemę šaknimis – reiktų apie tai pamastyti laisvalaikiu.

O žodis „askezė“,  kaip dar Nyčė pabrėžė, graikų kalboje reiškia paprasčiausią treniravimąsi. Askezė – treniravimasis gyvenimu, jį gyvenant, ir, įvairūs jo stiliai ir yra skirtingos kultūros. Ir toliau jis šitąs gyvenimo praktikas dalina į sveikas ir nesveikas, t.y. sergančias. Sveikieji siekia augti, gyvenimą gyvendami ir jo patirties dėka. O sergantys, kadangi yra ne sveiki, tai pastoviai kuria sąmokslus, kaip atsikeršyti , kurdami blogas asketizmus/praktikas, ne sveikatą, bet sirgimą skatinančius… Nyčė vaizduoja juos, „sergančius“, žengiančius gretom, iš amžių glūdumos, pirmyn ir mosuojančius – grasinančius – savo ramentais…

(bus daugiau)

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. II dalis

Kodėl dvi tradicijos, iš viduramžių einanti ir renesansinė, taip skirtingai vaizduoja žmogų, yra klausimas, kurio atsakymas labai logiškas – ne tam pradedi kažką naujo, kad toliau sektum senu… Čia gal reiktų klausti, kaip mes priimam žmonijos (kultūros) istoriją kaip vientisą ir, netgi, viena iš kita sekančių etapų sudaryta? Kai ta istorija yra vieni lūžiai ir pradėjimai iš naujo, vis visai kažko kito?

Ir kaip mes tikim, kad tie naujieji, jie žino geriau ir sako tiesą, o senieji tai nieko neišmanė, nesuprato ir į juos nereikia kreipti dėmesio? – Mūsų smegenys visiškai užpudrinti, jei dar jie yra… Tikslas pasiektas. Apie ložę Bnai Brit, jau daugiau, nei 150 metų verčiančią visą pasaulį plėsti tolerantiškumo ribas, minėjau pereito mėnesio įraše. Bet čia jau arti paviršiaus esantis, netgi nepaslėptas sluoksnis, prilygintinas tam, kai  XVIa. jau radosi visas visuomenės sluoksnis su nauju požiūriu į pasaulį ir buržuaziniu verslumu… O viso to pradžia buvo vienetinė ir giliai, Renesansą kaip reiškinį kūrė keletas „renesansinių žmonių“ ir mes žinome tik kultūros istorijos akcentuojamus jų veiklos nuopelnus. O kad tai buvo projektas, turintis kryptingą užmanymą, šitai niekieno neakcentuojama – mes kažkaip manome, jog kultūra, kaip ir gamta (natūra) vystosi pati savaime, gaivališkai –  jei jau dievas nesukūrė gamtos, tai ir kultūra rutuliojasi pati iš savęs…

Vienu žodžiu, kai XXa. pabaigoje į paviršų iškilo Siono Priorato organizacijos pavadinimas, buvo tiek pat jos egzistavimu netikinčių, kaip ir tikinčių. Pvz, vadovavusiais Prioratui – jo niutonais – yra buvę, teigiama, tokios figūros, kaip Botičelis, Da Vinčis, V.Hugo, Ž. Kokto – figūros, kurias žinome kaip menininkus, bet įsigilinus pasirodo, jog tie universalai , savo gyvenimo bėgyje kardinaliai pakeitė visuomenės ir laikmečio veidą, paliko pasaulį po savęs jau kitokį, nei tas, į kurį buvo gimę… Jei žiūrint iš fonetinės kabalos taško, tai ir pats slaptos organizacijos pavadinimas primins ir nusidėjėlius (sinners) griešnykus, kaip ir graikai, kuriuos jie propagavo, ir parijus… Ir auksas irgi tenkažkur bus.

Tiesa, Botičelis, pvz, gyvenimo gale gailėjosi, atgailavo ir atvirai demonstravo save dievobaimingu ir tikinčiu, bet žalos taip paprastai nenubrauksi – mes nebe mokame perskaityti revoliuciniai magiškos ir kontraversiškos simbolikos nei jo „Veneros gimime“, nei „Pavasaryje “ ar kitur jo kūriniuose. Bet tie paveikslai vis tiek yra ir veikia, kaip sumanyti. Menas visais laikais, neskaitant jo socialinės ar kultūrinės įtakos, dar buvo ir yra gryna magija.

XXa. antrą pusę žiūrint, tai jau ir kasti giliai nereikia, iš karto matosi, kas propagavo narkotikus masėms – E. Preslis, Bitlai, Dž. Morisonas… Kas kėlė spalvotų mažumų vertę, propagavo feminizmą, ką reiškė gėjų išpopuliarinimui ir akceptacijai F.Merkuris, E. Džonas, transdženderizmui – D. Bouvis… Ką yra pastatytos nuveikti Madona ar Lady Gaga… Ir iš viso, savo dainų gi nebe dainuojam seniai, vis afrikietiški ritmai populiarią XXa. muziką užvaldę, jau vien to užtenka, kad košė rastųsi galvose ir priimtume pasaulį, net nepastebėdami, jog viskas jame apversta aukštyn kojom prasminiame lygyje. – nagrinėdamas Nyčę, P.Sloterdijk abstulbina savo skaitytojus jo teiginiu, jog „ilgainiui išgyvens tiktai luoši“, nors, turi omenyje kaip tik tokius „luošus pasaulio suvokime“.Kas kažkada buvo parijai, dabar yra garbinami ir kopijuojami. Ir tai netgi yra progreso pasiekimas!

Įdomu, jog šis žodis – „luošas“- ėmė mums rėžti ausį visai neseniai kultūriniame istoriniame laike. Nes dievo sukurtame pasaulyje visi mes buvom „dievo žmonės“, o luoši, kaip tik dėl savo negalios, buvo dar arčiau kūrėjo, nei įgalieji, veikiantys gyvenime ir dar visokias kitas veiklas, kai luošieji pagrinde meldėsi… Čia tik žmogaus – kūrėjo pasaulyje, nuo Renesanso, tiems kurie negalios apriboti savo veikloje, jiems liko arba stengtis dvigunai, kad funkcionavimu išmokti prilygti sveikiems, arba jie tapo brokuoti, veltėdžiai ir gėdijosi, lyg invalidumas būtų jų kaltė – būtent tai yra logiška pasaulyje, kur šeimininku, taip pat ir savo likimo, yra paskelbtas pats žmogus… Žinoma, politkorektiškumo eroje jiems taikoma pozityvi diskriminacija, bet pasaulio teisingumu ji mūsų irgi neįtikina.

XIXa. pabaigoje, neįgaliųjų pedagogikos užgimimo aušroje, buvo tikima, jog „suteikus invalidams laisvę vystytis, jie sieks, motyvuojami noro dalyvauti visuomenėje lygiai su sveikaisiais, stiprinti savo valią, treniruotis, įgis reikiamus įgūdžius – sugebės, galiausiai, valdyti lėktuvą be kojų ar groti smuiku be rankų“. Tiesa, greitai radosi ir paralelinis, žymiai lengvesnis, taip vadinamas „bohemos kelias“ – jį pasirinkusiems, nebe reikėjo siekti prilygti sveikiesiems (ne tik fizine, bet ir emocinio, psichologinio ar kokio kitokio invalidumo prasme). Jie ėmė kelti savo sužalojimų ar deformacijų vertę, įvardindami tai „unikalumu“ ir „būti menininku“. Jau Nyčė pastebėjo, jog tradiciją, kai „sveiki kūrė sveiką meną sveikatai“ pakeičia „sergančių kuriamas sergantis menas, kuris susargdina ir dar buvusius sveikus“, menu tapo populiaru užsiimti, kai kitokiai veiklai gyvenime nebuvai labai tinkamas – per užpakalines duris grįžo teiginys, kad „dievas mane tokį sukūrė, todėl esu geras ir toks“… Ir netgi geresnis, pasirodo. Tokie žmonės kultūrą perėmė, ilgainiui, ir dabar rezultatu žavimės,  o klasikos neliko nei padujų…

Kai realus invalidų heroiškumas išėjo iš mados ir liko pamirštas. Jei šios vitalistinės filosofijos kilmė buvo vokiškai kalbančiose Europos šalyse, tai egzistencialistinė filosofija – politištai užblokuotųjų – kilo Prancūsiją okupavus 1940m. Ir ilgainiui, visoms joms susimaišius, gimė socialinės valstybės koncepcija, paradoksalu, bet siekianti laikyti žmones masiškai neįgaliais – ant valstybės pagalbos ramentų – ir naikinanti bet kokius sveikatos ir savarankiškumo pasireiškimus žmoguje, tos valstybės pilietyje. Nes žmogui valstybė turi būti reikalinga, jis turi tikėti, jog be valstybės prapuls, mokėti mokesčius neburbėdamas ir kęsti valdininkus ant savo kupros nesiskųsdamas.

Įdomu, jog valstybė, kaip tik skatinusi atsisakyti ramentų, tiesiogine prasme, buvo Vokietija po 1918 metų, kai joje buvo apie 2,7 milijono karo suluošintų žmonių ir nebuvo jokios finansinės galimybės jiems visiems padėti. Tai sutapo ir su psichoanalizės atradimais, pvz, jog „nepilnaverčiai bet kuria prasme piliečiai pavydi pilnaverčiams“, kad „neįgalūs bet kuria prasme yra linkę veržtis vadovauti sveikiesiems“ ir pan. O Nyčė dar 1880 metų meditacijose kėlė klausimus, ar invalidumas suderinamas su valdžia? Kas yra valdžia, ko ji verta, jei prieinama ir invalidui? Kas atsitinka su visuomene, kai ji yra valdoma neįgalaus vadovo?

(bus daugiau)

Vienas lauke ir gali būti tiktai karys. I dalis

Yra Vokietijoje toksai pasaulinio garso filosofas olandiška pavarde, Peter Sloterdijk. Jis jau amžiuje, parašęs daug knygų, išgarsėjęs minties orginalumu – jo 60- mečio proga Karlsrhue mieste buvo trijų dienų konferencija apie jį ir jo filosofines įžvalgas, A. Merkel atsiuntė sveikinimo telegramą… Kaip sakė vienas filosofo draugas olandas, ne pati ji atsiuntė, žinoma, jos sekretoriatas, bet Olandijoje tai neįsivaizduojama, kad ministras pirmininkas turėtų madą sveikinti filosofą, kad ir pasaulinio garso…

Naujausios savo knygos epitetu P. Sloterdijk parinko R. M. Rilkės eilėraštį „Torsas“ – apie graikų dievo skulptūrą muziejuje, be rankų/kojų, be akių, ir vis tiek, žiūrovą stebinčią kiekvienu savo marmurinio kūno centimetru (kaip dievui ir priklauso, pridurčiau nuo saves) – o poetas baigia netikėtu posūkiu/ išvada/ paliepimu: tu privalai keisti savo gyvenimą!… Kokie buvo Rilkės paskatai šitaip rašyti, tai atskiras klausimas. Teoretiškai, kaip minėjau, viskas atitinka – dievas yra vientisas, tobulas ir visur vienu metu – iš čia eina dievo vaizdavimas tik kaip galvą ar akį, ranką ar koją – nėra skirtumo, dievo visuma yra net mažiausioje jo dalyje.

Su žmogumi yra kitaip. Dėl įvairių priežaščių istorijos bėgyje jis buvo vis mažinamas, apkapojamas, fragmentuojamas, ir, tuo pačiu, jam buvo vis įnirtingiau tvirtinama, kad jis – vis labiau yra visuma… Kol tas materijos fragmentas, vadinamas žmogumi, dar laikėsi už dvasios ir kontaktavo su amžinybe, tai turėjo ir priėjimą prie buvusios savo visumos (plano) idėjų pasaulyje (jei pagal Platoną). O kai materializmas ir mokslas tą jungtį irgi sugriovę ir dvasią paskelbė neegzistuojančia, tai ir liko žmonės fragmentais be jokios perspektyvos į visumą, invalidų sąmbūriu ir tiek. Ir mums be perstojo kartoja, keistis, vystytis, tobulėti, augti… Apie tai kalbama ir P. Sloterdijk knygoje, kaip šitas požiūris į žmogų susiformavo XXa. bėgyje. O kadangi dvasios atsisakyta, jei iš esmės, tai Renesanse, su humanizmo pradžia – procesas įsisenėjęs, nuėjęs toli ir padėtis liūdna.

Jei žmogui jau šimtmečiais į galvą kalama veikti, daryti, kurti, tai buvimas, darymas nedarant, nebe egzistuoja netgi kaip pasirinkimo galimybė. Lieka tiktai veikti ir veikti dar labiau… O žinant, kaip pasaulis, kuriame gyvename, funkcionuoja, kad visa, ką darai, grįžta tau atgal pasekmėmis, ir tada jau turi daryti dar daugiau, kažkaip kapstytis, gelbėtis, kas vėl turi pasekmes – žodžiu, prapuoli be šansų nuo pačių pačių pradžių.

Jeigu tęsiant ankstesniuose mano įrašuose vystytą temą, bet perpasakojant, ką rašo P. Sloterdijk, senosios kultūros, siekiančios netgi paleolitą, buvo absoliučiai konservatyvios. Panašu, jog inovacijų jos nekentė iš pačių savo kaulų čiulpų… Dabartinis mokslas sako, jog „perduoti savo palikuonims tai, ką tradiciškai žinojo jie patys, tai ir buvo jų galimybių riba“. Atseit, uždarose sistemose gyvenama buvo, ir tai yra nevertinga, reikia vystytis, progresuoti, kaip dabar. Bet čia paradoksas, kurio dabartinis mokslinis mąstymas nepajėgus suvokti: kas rodosi uždara sistema paleolite, buvo absoliučiai atvira gamtai, kosmosui, apalinkos faktoriams, sapnams, intuityvioms nuojautoms… Žmogus galėjo išgyventi, tik kiekvieną akimirką būdamas atidus, budrus kiekvienu savo odos centimetru… Tik tokiu būdu jis jautė artėjant žvėrį, kaupiantis lietų, gęsiantį priešą, ir tik tokiu būdu išgyveno. Tame pasaulyje nebuvo kažkokių atskirai stovinčių inovacijų, bet tas pasaulis visą laiką kito, buvo naujas kiekvieną dieną, ir žmonės gyveno vienyje su šia dinamika.

Pasaulis, tarp kitko, ir dabar yra naujas kiekvieną dieną, ir mums atsitinka visokie nemalonūs dalykai, nes mes nebe sekame jo kiekvienu savo odos centimetru. Mes miegame atvertomis akimis automatiniu pilotu ir todėl mus laikas nuo laiko budina inovacijomis, progresu ir mokslo pasiekimais… Į kurią kalbą nepasigilinti, visose jose bus sena lygu sava, nauja – svetima, kitų užnešta. Netgi iš kito pasaulio, iš negyvybės – navi – kuri kėsinasi senąjį, gyvąjį pasaulį perimti (technikos, aparatų ir visokių dirbtinumų platinimo pagalba).

„Europos Renesansas, faktiškai, grįžo prie Trejybės reinterpretavimo ir imitatio Christi – sekimo Kristumi tradiciją – pakeitė imitatio Patris Spiritusque, t.y. dabar buvo rekomenduojama sekti „dvasios kūrybingumu“. Jei iki tol pasaulio kūrėju buvo dievas ir žmogus jame gyveno taip gerai, kaip sugebėjo – nes dievui matėsi geriau – ir mirė, kai mirti ateidavo laikas, tai Renesansas pastė tikslą žmogui būti kūrėju pačiam. Žinoma, nugalint kliūtis ir pasiremontuojant save, tampant, automatiškai, didesniu už protėvius ir vaikus keliant geresniam gyvenimui, nei turėta pačių… Ir niekada nesustojant, nebūnant niekad patenkintu – viską kritikuojant, taisant be galo ir kai niekada ne gana. Pasieki tikslą, ir jis jau nieko nereiškia, ne tik kad netenkina. Siek toliau ir dar aukščiau, kol nusprogsi ir pamirsi, ir tada tavo vaikai tave dar vis tiek niekins, kad palikai tik tiek… Nes kiekviena „neįmanoma“ turi tapti įmanoma, pasiekta, paniekinta ir palikta praeity…

Koks nors ten Holderinas (poetas romantikas) jau aprašo žmogų kaip „pavojingiausią iš monstrų, ieškantį pavojų, ardantį visa, kas nusistovėję ir paliekantį po savęs viską ne taip kaip buvę, bet griuvėsiuose: jis – jūrų kapitonas, zujantis aplink žemę naujų kontinentų paieškose, artojas verslininkas, geležiniu plūgu raikantis šventą žemę, paukščių gaudytojas botanikas, tykantis išskleidęs savo tinklus, ekscentriškas aristokratas dramblių medžiotojas Afrikoje, dangoraižių statytojas ir valstybės biurokratas, gydytojas, kovojantis su kentėjimu, ir svarbiausia iš visų – menininkas… Jis nugali viską, išskyrus – kol kas – mirties neišvengiamybę“… Taip, dabar esame išmokyti ir mums galvos iškvaršintos, kad „žmogus, tai skamba išdidžiai“. Būtent šitaip ir ne kitaip.

Tik kad iš vidurinių amžių ateinanti tradicija sakė, jog žmogus yra kaip tik visiškai priešinga. Kad yra tradicinė žmonių bendruomenė, ir yra joje nepritikę, iš jos išvytieji izgojai, į kuriuos įlindus piktoji nerimo ir veiklos dvasia, visiškai juose žmogiškumą ir išnaikinusi. O tie energingi izgojai paėmė ir surašė Renesansą, sugalvojo humanizmą, kultūrą, civilizaciją sukūrė, supiešė, nulipdė, visam kam filosofinį pagrindą pagal save padėjo… Ir dabar jau iš knygų žinom, jog žmonės – tik tie, kurie iš civilizacijos (miestų) ir iš kultūros (inteligentų), kurie kūrėjai, su meno dvasia. Žodžiu, jiems žemė ir priklauso, o visi kiti? – o tie liko gojais…

(bus daugiau)

Kas yra magas? IV dalis, pabaiga

O dabar pažiūrėkim, kaip reiktų teisingai – kaip magui – gyventi ankstesnėse teksto dalyse išdėstyto pasaulio sudėtingumo akivaizdoje : (Fragmentų – išminties mozaika iš Olgos Jahontovos – Kharitidi knygų) – „nereikia maišyti proto ramybės ir jo nuslopinimo, abejingumo viskam… Galvoje turi būti tvarka ir aiškumas, tada ten įsivyrauja ramybė. O chaoso prislopinimas jo nepanaikina, nereagavimas į pasaulį tavo vidų apsaugo, bet nesutvarko.
– Ar pastebėjote, jog žmonės linkę vadinti blogiu visa tai, kas griauna jų gynybines reakcijas, jų mažo įsitikinimų pasaulio ribas? Žmonių  neigimą, jog egzistuoja daug ko, ko jie nežino, neįsivaizduoja ir netiki esant?
– Jei norima paveikti žmonių protus, svarbiausia pasirinkti teisingą formą, nes turinys reikšmės neturi… Taigi, pirmiausia – kontaktas su žmogaus gynybine sistema, kryptingai naudojantis analogo principu; su žmogaus gynyba susijungus, sulaužai ją savyje ir tada ji suluš ir tame žmoguje… Kai tu iš tikro sukontaktuoji, susijungi su žmonėmis, jie eis paskui tave visur, šoks dėl tavęs į bedugnę – jei analogija, kurią tu sukūrei su jais, buvo teisinga.
– Sielos nelenktyniauja, tarpusavyje konkuruoja tik žmonių personos, tiksliau – programos, kurios valdo žmonių protus. Jos konkuruoja, stengdamos, kad jų kuriamos iliuzijos būtų stipresnės už iliuzijas, einančias iš kitų – su kuriais lenktyniaujama.. Tas pat ir tarp vyrų ir moterų – jų tiktai sielos nekariauja: žemėje padalinti, danguje – kartu, kartu gyvenama tik sielos erdvėje.
Kas yra meilė? – poreikis keistis, tapti kažkuo kitu, įgyti kito formą – „need to shapeshifting“… Meilė yra jėga, stipresnė už viską, už bet ką: galia, turtai, geismas, seksas, skausmas, baimė – viskas jai pavaldu. Ji valdo visas mūsų emocijas. O kiekvienos meilės tikslas yra galiausiai susijungti, susimaišyti su kuo nors kitu už mūsų pačių ribų.
– Suprantama, realybė yra iliuzinė, halografinė, multidimensinė, bet aš teigiu ne atsijungimą nuo jos, bet priešingai, susijungimą. Ir tai nereiškia kaupti ar griebti. Tai reiškia kurti: kurk savą Visatą, susijungdamas su tuo, ką išgyveni, kūrybingai, užsiimk realybe, žaisk su ja – besikeisdamas, bemylėdamas… Tada viskas įmanoma, tada viskas – meilė.
– Kai ieškome tikros, vieną kartą nutinkančios meilės, mes ieškome patirties, kuri pakeltų mus aukštyn, iškeltų mus iš mūsų įprastinio sąmonės stovio, sukietėjusio materinio egzistavimo. Tik meilė gali pakeisti ir mus, ir mūsų pasaulį, pakeisti, kaip jį matom. Padaryti jį be ribų, be išankstinių vertinimų, be atsargumo… Meilė suteikia laisvę, kurią jausti taip malonu, jog niekas jai neprilygsta.
– Dauguma modernių žmonių yra atsijungę nuo savo meilės išgyvenimo, ir protas, įstrigęs savo rutinoje, nebe gali keistis į kažką kitą, virsti kažkuo kitu. Instinktai yra viena, o kondicionuotas protas, laikantis tau prieš akis iliuzijų veidrodį – kita. Mylėti yra vienas iš pirminių instinktų, kai jis aktyvuojasi, visa kita irgi ima funkcionuoti aukščiausiame lygyje („love is natural high“), tada galime keistis į ką tik norim, kurti.
– Žmonės įtikinti, jog jų lemtis yra meilės ieškoti, siekti, nujausti ją esant kažkur arti ir ne daugiau…
– Tik žmogus yra ne tai, kas jis manosi, kad yra. Aš tvirtai tikiu, jog šventa yra tai, kas padeda išlaikyti, sustiprina atsiminimus. Individo – individualius, kolektyvinius – kolektyvo… Visa kita yra niekai. Žmonės yra molis su aukštu savęs suvokimo potencialu… Tai reiškia, jog dauguma – bestuburiai, dėl ko jie labai įsižeidžia, pavadinti – nenori jaustis silpni ir valdomi. Kai tiktai tai suvokus, galima imtis formuoti save patiems. Vaikams tai yra lengviau, nes jie dar neįtikinti, kad yra solidžios struktūros.
– Egzistencinis aiškumas: kai suvoki, kad mūsų realybė yra ribota. Ir ribota ji yra ne todėl, kad bijome nežinomo ar kad esame kondicionuoti riboti savo persepciją – gal tai irgi tiesa, bet ne tai svarbiausios priežastys. Mūsų realybės pergyvenimas yra surištas su mechanizmu, kurio pagalba realybės pergyvenimą kuriam – tiktai per komunikaciją! Kito būdo nėra. Kai mes nustojame komunikuoti, mūsų pasaulis sustoja tiesiogine to žodžio prasme… Pasaulis, kokį mes jį žinome, nustoja egzistuoti, nes mes palaikome savo pasaulio egzistenciją, pastoviai juo dalindamiesi: ar su žmonėmis, ar žiūrėdami tv, atsimindami fragmentus, su naminiais gyvūnais, laiškų forma, juos rašydami ir gaudami, kalbėdami telefonu, sėdėdami prie kompiuterio… Mes tai darome visą laiką, nenutrūkstamai, kad mūsų pasaulis būtų be pauzių. Tai paprasta ir genealu.
– Tik  mūsų galimybė komunikuoti yra ribota, mes turime pasirinkti, į ką kreipti dėmesį, o ką atmesti. Ir taip susikuriam savą egzistencinę realybę. Kartais išoriniai faktoriai taip stipriai prikausto mūsų dėmesį, kad jie tampa vienintele mūsų realybe… Arba viduje, pvz, kas girdi balsus savo galvoje, to išorinė realybė sugriūva, jis ja nebesirūpina, susikoncentravęs į savo vidų… „Įsikurti ir susitvarkyti gyvenimą“ iš tikro reiškia užkirsti visus kitus savo komunikacijos kanalus ir pamiršti apie savo pergyvenimų kūrybą. Priešingi šitam yra tie, kurie neįsikūrę, nesusitvarkę, bet jų realybė gyva, kinta, mirguliuoja, plečiasi… Į ją nusižiūrėję, ir kiti gali prisiminti daryti tą patį.
– Tik negalima primesti, nei savo įsitikinimų, nei tiesų, nei žinojimo ar net pagalbos kitiems. Negalima atimti kitiems pasirinkimo teisę – už šitai karma jau ima veikti, aktyvuojasi, ir visai nesvarbu tavo geri norai ar šventas įsitikinimas teisumu. Žmogus gali pasirinkti, savo pasirinkimą keisti, susivokti, ką darė negerai ar gerai, atgailauti. Kai finikiečiai statė Babiloną, grąsindami dievams, tai buvo jų teisė. O štai kai jie ėmė versti aplinkines tautas tikėti, prisidėti, eiti kartu ir nesipriešinti, štai tada ir nuėjo niekais jų užmanymas. Ir jie patys kartu, iš paskos…

Turint žinias yra sunku jas pasilaikyti sau, nepriekaištauti kitiems, kai jos jiems neįdomios ar jie nenori jų išbandyti, ar leisti tau jas išbandyti ant jų… Savo žinias ramiai gali bandyti tik ant savęs, ir, jeigu tau tai per mažai, tai gal tikrai, geriau tada būtum likęs neišmanėliu. Nes sugebėti laikyti savyje energiją yra vienas bazinių dalykų, o kiek dar reikia augti ir vystytis, kad kažką savarankiškai galėtum reikšti iš tikro.
Senos vedinės žinios pažymi, jog pirmas tikslas – nemirtingumas, po to tampama dievu ir tik paskui jau eina visi kiti vystymaisi… į rachmanus tik nuo 300 metų amžiaus priimdavo, nes iki tol žmonės dar skaitydavosi jaunikliais…

Kas yra magas? III dalis

 

Taigi įsivaizduokim, jog kažkokiu stebuklingu būdu esame išskirtiniai,vertingi, turim potencialo ir mums pasiūlo prisijungti prie kažkurios iš galios – valdymo – struktūrų sistemų pasaulyje, prie ko gi jungtis? Eiti į Vatikano žvalgybą, Opus Dei, jezuitus ar prie senų katalikiškų aristokratų į Maltos ordiną? Pas įvairiausias sionistų ložes ar Lombardus bankininkus? Pas masonus?… Pas esesininkų palikuonis, eilinį reichą kuriančius – Juodąją saulę? O gal prie kokio tai tradicionalistinio sufijų ordino glaustumėtės, ar iš Šiaurės atėjusių Rusijos saugotojų?… kiniečių Drakonų? – Juk normaliam žmogui, tai ką gi veikti su visokiais tokiais dalykais – ideologinėm iškasenom? Bet nieko labai naujesnio ar modernesnio tai ir nėra…
Net ir į jokias jėgos struktūras neįeidami, vis tiek, savo gyvenimu ir veikla remiame vieną ar kitą pasaulinį projektą, net ir visai nežinodami, nei kas jį stumia ir kokiu tikslu… Nuo tada, kai pasaulyje, gyvenusiame pagal tradicines vertybes, buvo nuimtas draudimas palūkanų procentui, tai pasaulis ir nuejo niekais: žmonės patys turtėti iš paskolintų pinigų nori, bet nepakenčia, kai taip lengvai turtėja kiti, šalia esantys; kad tos neapykantos šaltinį sunaikinti, imtos naikinti tradicinės vertybės, paskelbta laisvė visų nuo visko… Žmonės ne prieš laisvę, tas taip, bet nenori, jog kiti – turtingesni – būtų laisvesni už visus kitus… Kad skolinimas už palūkanas jau savo atgyveno – išsisėmė, skolas belieka tik nubraukti, apie tai rašyta, ieško tik preteksto. Bet kaip gyventi toliau?
Yra trys galimybės: pirma – grįžti prie nacionalinio projekto, kas pasaulyje intensyviai ir vyksta; antra – religijas ir ideologijas suplakti į viena – katalikybę, islamą, ekologiją, gyvūnų teises, feminizmą ir pan. ir visam tam kokteiliui palikti vadovauti popiežiui iš Vatikano, jis pas mus profiliuojasi kaip religijos modernizuotojas (biblija atgyveno, LGBT irgi dievo sukurti žmonės ir pan.) ir trečia – komunizmas, kas reiškia, jog palūkanų procentas lieka egzistuoti, bet pelnas eina valstybei, t.y. kaip ir bendram gėriui… Kol valstybe dar kažkas tikėjo, jog ją galima prilyginti bendruomenei, tai gal tam galimybė ir buvo, bet dabar valstybė – jau išryškėjęs jos piliečių priešas ir plėšikas, todėl komunizmo variantui didelių galimybių nesišviečia, manau. Ir niekas kol kas jo neatstovauja irgi, gal Kinija arčiausiai, bet baltųjų, bijau, jie į savo komunizmą nepriims…
Mano jau minėtas Romanas Vasilišinas žmonijai mato tris realiai siūlomas galimybes:
1. Mėlynasis projektas (atlantistai globalistai trockistai) – transhumanizmas, elektroniniai pinigai, karai, robotai, t.y. žmonijos kapinės – teritorijos tuščios, gamta išlaisvinta, auksinis milijonas klesti;
2. Žydrasis projektas (testamento sūnūs, senieji bankininkai, auksas) mieliausiai liaudį matytų nustumtą į ikikapitalistinį gerbūvio lygį, jokių socialinių institucijų ar profsajungų, Vikingų laikų etika, klasinė visuomenė – rojus viršuj ir pragaras apačioje, pažiūrėkit į XIXa. vidurio fotografijas – žodžiu, atgal į praeitį, kur mokslo pasiekimai – elitui, o magijos įsigalėjimas – prastuomenei;
3. Juodasis projektas (vatikanas, senoji aristokratija, ordinai, fašistinės aspiracijos) – visokiausių rūšių religijų įsigalėjimas, vienu metu ir kasdien, ir sekmadienis, ir velykos, ir šabas, ir ramadamas ir kas tik nori… Agnostikams ir ateistams irgi ką nors pritaikys. Ir gyvens žmonės be perstojo pakylėti, šventiškai, vis aukštyn siekdami, ir galima bus su jais daryti, ką nori, nieko jie nepastebės, nes po kojom nežiūri…
Yra keletas dar miegančių ar lokaliai galimų variantų: oranžinis projektas – Kinija, su elektroniniais pinigais valstybės lygiu, ir grynų pinigų ir mainų ekonomika piliečių lygyje, sutaikantis kapitalizmą su socializmu ant tradicijos ir istorijos šaknų; yra raudono projekto galimybė, kai išvaikytas (ar nukariautas) Izraelis mesis į buvusios TSRS teritoriją, kibucų ūkine ir organizacine patirtimi dalintis. Kadangi Izraelyje dar lyra ir piliečių, atsimenančių obkomų ar partkomų veiklos patirtį, tai perorganizuoti teritorijas, kurioje valstybės struktūros yra atviri ir nekenčiami vagys, nebus problemų… Šitiems dviems projektams susijungus, rezultatas būtų naujoji Orda, komunizmas, kurio vėlgi, liaudis nepasirinko pati statyti, bet kuris bent jau daliai gyventojų turės kažką pasiūlyti, netgi gal beveik už dyką…
Nežinau, kaip jums, bet man nei vienas iš perspektyvinių projektų, nei vienas iš ateities variantų nėra prie dūšios. ..

Reikia visada, bet šiais laikais ypač, prieš kažką veikiant ar kažkur dalyvaujant, sustoti ir pagalvoti, ką tai iš tikro reiškia ir link ko veda. Nes žmonės yra veiklūs, dažniausiai vedami asmeninių kompleksų ar juos kompensuojančių mechanizmų – tą reiktų pastebėti savyje, pripažinti ir pasistengti ištaisyti, o ne leistis vadovaujamam ir nešamam nežinia ko ir į kokią pusę. Su visokiom ideologijom nesusidėti ir konkrečiu atveju – konkrečiai gintis. Iš viso, gintis gali labai greitai tekti nuo visų ir visko – valstybės ir jos institucijų, bankų, digitalinės erdvės įtakos ir technologinių aparatų, geriau už tave žinančių, kaip tau reikia gyventi. Dabar labiau nei bet kada žmogus turi būti autonomiškas ir sugebėti funkcionuoti be ko tik nori – be visko…
Žinoma, yra žmonių, kuriems tokie ir panašūs klausimai nekyla, jie daro ką daro savo veiklos srityje, aria vagą, dirba didesniam, kažkur žymiai toliau esančiam tikslui, kurio ir pasiekti nei per vieną, nei per kelis gyvenimus neišeitų. Bet jie tvirtai žino, kad siekti reikia: taip buvo su lietuvybės žadintojais XIXa pabaigoje, su Lietuvos respublikos atkūrėjais XXa. pradžioje, su partizanais tuoj po Antrojo Pasaulinio karo, su ėjusiais su Sąjūdžiu… Taip yra ir dabar su tais, kurie siekia išaugoti Lietuvos istoriją, kalbą, valstybę, pilietybę, atmintį – juos galima vadinti pralaimėjusiais dar prieš jų darbus pradedant, bet, padaryti darbai nedingsta, jie – kaip plytos statiny, kaip akmenai pamatuose – svarbu, kad yra, svarbu kad statinys auga, nors nežinia kada kas ir kokiom aplinkybėm jį pabaiginės ar darbą tęs… Štai tokia yra veikla, kuri ne kompleksų kompensacijos vedama, kuriai nereikia padėkos ar pripažinimų, kai žmonės tvirtai žino, ką reikia daryti ir tai daro… O kas nežino, turbūt turi praeiti beprasmybės etapą, kad užaugti toliau, didesniais ir platesnį bendrą vaizdą pamatyti, kai lengviau prasmė pasimato, kad ir kažkur toliau esanti.
Net jei ir kažkas vienas kažkada Juodąjį žiedą į kalno vidurius atneš įmesti ir sunaikinti, vis tiek, reikia labai daug kitų, kurie būtų savo vietose ir stengtųsi išsilaikyti, nemestų rankšluoščio į ringą, nepasiduotų. Nes atsitiktinumų nebūna: kažkas kažkada gal laikėsi dėl tavęs, kad tu iš viso, ateitum į šį pasaulį, o dabar tu turi laikytis savo vietoj, nes tai gali būti mirtinai reikalinga kažkam kitam…
(bus daugiau)

Kas yra magas? II dalis

Dar kartą paklauskime saves, kur pasaulinėje galių schemoje esame mes? A.Fursovas mėgsta kartoti, jog „Rusijos elitas pirmiausia turi susidaryti adekvatų pasaulio vaizdą savo galvoje, o tada galės imti žaisti pasauliniame lygyje…“ Manau, kad jis per geros nuomonės apie švietimo naudą. Pacituosiu mažytę ištrauką iš vienos O.Markejevo knygų: „Levas Trockis (Leiba Bronšteinas), be abejonės, vienas svarbiausių Tarybų Rusijos politinių veikėjų, Raudonosios Armijos įkūrėjas. Kaip ir Leninas, buvo žydų ložės „Memfis Micraim“ narys. Asmeninis bankininko Šifo ( iš Rotšildų namų) draugas, vėliau – sionistų judėjimo Rusijoje pirmininkas… Be viso šito, Trockis buvo kontakte su ordino „Bnai Brit“ (Testamento sūnūs) vadovybe (Adolfu Krausu). Į Rusiją Trockis atvyko laivu, išnuomuotu Šifo, kovinio būrio, treniruoto „Standart Oil“ kompanijos teritorijose, priešakyje.
Pagal Trockio įsakymą, pvz, Raudonosios Armijos uniformos skiriamieji ženklai atitiko įšventinimo laipsnius ložėje „Memfis Micraim“… O dabar Trockio lavonas su pralaužta kaukole pūva Meksikos žemėje. Ir kokiu būdu Stalinui pavyko gauti „Bnai Brit“ sutikimą likviduoti tokį užsitarnavusį brolį, nežinia. Greičiausiai rusų Saugotojų Ordinas tiesiog pasielgė, kaip matė esant reikalinga, ir pas nieką leidimo neprašė.“ Pridėsiu, jog l.Trockį labai svarbu buvo užmušti plaktuku – masonų simboliu…
Pagal mane mes tiesiog neįsivaizduojame galios struktūrų daugiasluoksniškumo… Dar vieną O.Markejevo siužeto gabaliuką perpasakosiu: jei Rusijos prezidento (B. Jelcino laikai) apsaugos viršiniko padėjėjas įsivaizduoja save savarankišku žaidėju ir sprendžia, kuriuos jo įtakoje esančius žmones kur panaudoti ar sunaudoti, ar atiduoti jau kaip suvartotus, kai iš jų jau naudos nėra, tai vienas iš tokių, koks nors buvęs slaptų tarnybų majoras paprasčiausiai parduoda savo šefą su visais jo planais kokiam nors naujai iškeptam čečenų milijonieriui, svajojančiam tapti politiku ir viskas, tas šefas išmetamas pro langą savižudybės inscenizacijoje… Tik tą parsidavusį majorą irgi prigriebia, pvz, senų komunistų partijos struktūrų atstovai, iki šiol kuruojantys partijos lėšų fondus, nes per čečeno banką ima eiti nauji pinigų srautai iš Lotynų Amerikos, vadinasi, kažkas rimtesnis braunasi į jų teritoriją – nepavykusį milijonierių politiką nušauna snaiperis, išeinantį iš tv studijos, tarp kitko, vidury Maskvos vidury dienos… Tiktai naujų pinigų seniems komunistams pasisavinti nepavyksta – banke pasirodo nieko nebe likę – „Lombardijos bankininkai“ spėję pasirūpinti, kad pinigai dingtų per Stoholmą į kažkurias ofšorines salas nežinomu adresu… Tai štai, visus nacionalinius lygius jau perėjom, o tik tie mįslingieji bankininkai, egzistuojantys Europoje nuo XVI a. kažkiek jau susiliečia su globalinėm valdymo struktūrom ir jų kapitalų judėjimu…
Tik kelios šalys pasaulyje yra savarankiški žaidėjai, ir tai tik dėl to, jog jų nacionalinis elitas yra globalaus elito tęsinys tiesiogine prasme. Arba jie laikinai susitarę, kol yra nauda. Arba globalistai ten įsitaisę ir kol kas nenori išsikraustyti, o paukštis savo lizdo nedergia… Visos likę šalys yra pasidalintos teritorijos, ne žaidėjai, bet šachmatų lentos. Ir kaip po tokios, bus naudojamos, kol bus sunaudotos.
Apie Lietuvą, kaip ten viskas iš esmės, kam reikia, tas susigaudo…

Apie Ukrainą šiuo atžvilgiu žymiai perspektyviau kalbėti. Ten dirbama pagal tuos pačius lekalus, o ji pakankamai didelė, kad atsirastų ne vienas, tai kitas, kuris ne tik gali viską paaiškinti, bet ir paaiškina… Buvo toksai už nepriklausomą Ukrainą, Razumovskis, atrodo jo pavardė, buvęs žvalgybinikas, su analitiniu mąstymu, bandė Ukrainos pasidalijimui ir karui priešintis, tai pereitą sausį jau palaidojo jį – nunuodijimas, kuriam nerado priešnuodžių, keletą menesių prasikankino, dar prieš mirtį interviu davė. Tada, aišku, jau papasakojo nesikuklindamas, tiesiai šviesiai, į kapą su savim nenusinešė… O dabar vėl, R.Vasilišinas toks yra, kas mėnesį apžvalgas duoda, Ukrainą pasaulio įvykių kontekste pozicionuodamas: teritorija atiduota už skolas bankininkų grupėms, kurios visą įmanomą naudą iš jos ir išpurtys… Jis ir Naujausią testamentą parašė, kaip sakant, aktualiausią dievo žodį masėms „nuleido“ susipažinti. Esmė jame yra ta, jog paklusnumo laikas praėjo, jog kas aktyviai nesigins, iš to viską ir atims, o jį patį užmuš.
Atgaline data matosi, jog su Lietuva tai paradoksaliai buvo iš viso: ją pirmiausia už dyką plėšrūnams atidavėm, o paskui tik, valdžia ją dar ir praskolino, nes kodėl nepasinaudoti, kai galimybė yra?
Kaip toksai autorius egzistuoja, prie R.Vasilišino grįžtant? – Matomai, yra jau toks projektas, judėjimas ta linkme ar globali grupuotė, kuriai jis į temą. Gauna, vidinasi, šiokią tokią žalią šviesą ar minimaliai apsaugos, pastiprinama jo informacijos sklaida, žmonės neatgrąsinami jam padėti…Nors, kratą pas jį jau darė, elektroniką konfiskavo, kiek girdėjau… O kartais yra taip, kad žmogaus veikla stebima kurį laiką, kad pamatyti, koks jo charakteris, kiek toli jis nueis pats. jei save įrodo pakankamai, tada ateina ir parama ar netgi vadovavimas jau kaip ir iš „teigiamų“ pusės, jei apie teigiamą žmogų ir jo veiklą kalba… Nes tas pat galioja ir neigiamam atvejui.
(bus daugiau)

Kas yra magas? I dalis

Dar atsimenu tuos laikus, kai ezoterika buvo labai domimasi, jos ieškoma, sunku buvo kažką gauti… Matyt, žmonėms atrodė, jog perskaitys, sužinos, ir tai jiems duos žinių ar galią kaip iš viso išgyventi pasikeitusioje realybėje, ją apvaldyti, pasidaryti sau bent jau saugią, jei ne iš kažkur stebuklingai gauti gėrį ir turtus…Arba valdyti, įtakoti kitus. Taigi, sužinojom, perskaitėm visko, ir nieko tai labai mūsų nepakeitė. Žemiškieji, kurie ne tik ezoterikos, bet ir iš viso, nieko neskaitę, sėkmingai sukčiavo, manipuliavo ir krovėsi turtus (paskui ėmė lysti ir į valdžią, nes kodėl gi ne?), o dvasingi dvasia nusivylė, tapo depresyvūs ir nebe norėjo toliau gyventi – gal ir dabar nebe nori…
Tiesa, yra tokių, kurie tapo kietais jogais, įvairių kovų būdų meistrais, hipnotizatoriais, miesto šamanais ar raganom. Žodžiu, tais, kurie kažką veikia kitose erdvėse, dimensijose, išmatavimuose, sapnuose. Mato vaizdinius, formuoja ateitį, taiso praeitį, gerina psichologinę būseną, prakeikimus nuima ar, kaip tik, prakeikia… Žodžiu, ne šios realybės gyventojai. Tik nereikia manyti, jog žinant kelius tenai kažkur, galima automatiškai sėkmingai gyventi ir šitoje, mūsiškoje ašarų pakalnėje, o dažnas taip įsitikina savimi ir tiek perkelia savą sėkmingą gyvenamą sferą projekcijos būdu į fizinę realybę, jog manosi skirtumo kaip ir nejaučiąs. O skirtumas yra… Nes magas yra tas, kuris šitą skirtumą žino, jaučia ir lengvai vaikšto tarp realybių – mūsiškosios ir kitų, kaip mažiau realių kitiems atrodančių…
Iš viso, žinios yra vertingos, kai tampa veiksmu: perskaitei, nuėjai, padarei… Sužinojai, įvaldei, naudojiesi.

A.Fursovas visiems vis rekomenduoja paskaityti Olego Markejevo „Įsiveržimo grėsmę“bent jau, jei ne visas kitas Klajoklio serijos knygas, kad galvoje išsistatytų realus pasaulio veikimo vaizdas – atkristų įvairios, realybę dangstančios ar gražinančios iliuzijos – ir suprastum būtinus esminius dalykus… Pvz, paskaičius, tampa elementariai aišku, kodėl visi, netgi smulkiausi politikieriai taip karštai trokšta tapti masonų organizacijų nariais: jei niekur nepriklausai, tai niekas ir esi. Visa erdvė jau užimta ir seniai, struktūrų, didesnių, nei žmogus, individas, ir, netgi naujai susivienijusiems, reiktų nežinau kiek ilgai ir kaip smarkiai kovoti už realią vietą politiniame, ekonominiame ar likusios žmonijos smegenų pudrinimo žaidime, kuris vyksta mūsų akyse, bet sugeba išlikti mūsų nepamatytas… Tampa juokinga idėja, jog „žmones reikia šviesti“, kad „apšviesti, žinantys žmonės kažką galės pakeisti pasaulyje“ – žinios niekada niekur nebuvo dingę. Kam reikia, tas viską žino, o jei nežinom, tai mums žinoti ir nepriklauso… Iš kur įsitikinimas, kad valstybei ar kažkam kitam priklauso mus su jumis šviesti, informuoti, gydyti, rūpintis mūsų gerove? Net jei valstybė ar kokios ten kitos organizacijos formos nebūtų žmonių priešas, tai vis tiek, kaip gali tikėtis kažko – visko – kad tau ant padėklo privalo atnešti ir paduoti?
Kai imama liaudį šviesti, tai jau žinok, kuri nors viena labai giluminė struktūra susiruošė perimti turtus, teritoriją ar įtakos zonas iš kitos –  startuoja eilinė Apokalipsė – atitinkama ideologija jau liejasi į žmonelių ausis. Nes, viskas gi daroma šešiukių rankomis… O tokie, kurie jau iš patirties pasimokę ir tai permato, tie jau yra likučiai net ne iš pereito, bet iš dar senesnių projektų, ir jų balsas nei į vieną iš mums žinomų dangaus lygių neina.
Toliau. Tampa labai aišku, jog visas progresas (taip pat ir techninis), ir greitėjimas, lėkimas visuomenės gyvenime, viskas yra dūmų uždanga, kad nepastebėtume, jog iš tikro nesikeičia niekas: visos vietos kaip buvo užimtos tų pačių, taip ir lieka, teritorijos pasidalintos, kapitalai milžiniški, ir visa tai jau įvykę taip seniai, ir, jei krypsta vienon ar kiton pusės, tai akmenų gyvenimo greičiu – žmonių gyvenimuose tai neatsispindi, jie per trumpi… Tie, kas žino mažai, situacijoje nesusivokia, tie yra naudojami ir visada dirba kam nors, dažniausiai visai to nežinodami. Tie, kas žino daug daugiau, varo savą politiką, kuri irgi, dirba, vis tiek, vienam ar kitam projektui… Projektus kuruoja tie, kurie turi rankoj planus, einančius bent jau iš vieno tūkstantmečio į kitą, nes, kaip Volandas sakė, ką tu žmogus įsivaizduoji esąs galingas, jei tu net nežinai, kas tau nutiks šiandien po pietų ar net sekančią akimirką… Galiausiai, kaip Bartini ir sakė, žaidžia progresoriai su konservatoriais, baltieji ir juodieji ir iš jų sudarytos konfiguracijos, pvz: baltieji konservatoriai stabdo juodųjų progresą ir pan. Žinoma, juoduosius konservatorius ar baltuosius progresistus jau yra sunkiau išskirti pagal jų veiklos rezultatus, tai gali būti daugiasluoksnės kompozicijos, vykstančios etapais, kurių metu gėris gali dirbti blogiui ar atvirkščiai – žmogučiai žemėje ne tik tikslų nežino, bet ir rezultato kaip po tokio atpažinti nesugeba. Tam reikia užaugti, o kaip tu užaugsi, nežinodamas kur prisidėti, ko vengti, ką daryti ir kas yra negerai?
Tik širdies balsas, tik vidinis gidas – siela, tik įgimtas gėrio ir blogio supratimas, teisybės, pusiausvyros, mato – kada gana – pajautimas gali pagelbėti.
(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as