intelektas

1
Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga
2
Suprasti mitus. VII dalis
3
Suprasti mitus. VI dalis
4
Suprasti mitus. V dalis
5
Suprasti mitus. IV dalis
6
Suprasti mitus. Ii dalis
7
Suprasti mitus. I dalis
8
Žmogumi gimti lengviau, nei žmogumi ir numirti… VI dalis, pabaiga
9
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… V dalis
10
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… IV dalis

Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga

Kad Trockizmo mito esmė liko nesuprasta, nepamatyta – pasislėpus už aukštų idealų ir liepsningų šūkių, tai mums dar kainuos galvas. Kaip svetimos – Švietimo – ideologijos įsileidimas pribaigė senajį – Ansient- režimą ir išvirto į aristokratų ir karaliaus galvas kapojančią revoliuciją. Aristokratų, kurių niekas nebe žiūrėjo, ar jie pažangūs ir revoliuciją rėmė (skaitė Volterą ar Ruso), ar konservatyvūs ir buvo prieš: aristokratas ir viso gero galva. Esmę jie jei suprato, tai jau per vėlai. Trockizmas yra iš esmės sukurtas bankininkų Wall Street’ ir kitų turtingųjų, kad pasisavinti kuo daugiau resursų, turtų ir pridėtinės vertės iš kuo daugiau žmonių… Ideale – viską.  Tie, kurių rankomis, kurių labui ar kuriais prisidengiama, iš tikro yra „skiedros, kurios turi sudegti revoliucinėj ugnyje“. Dabar tos ugnies pavadinimas – ekologizmas. Ir aiškiai jums sakoma, jog žmogus yra kenksmingas gamtai, žmogaus nereikia, nereikia industrijos, nereikia žemės ūkio, nereikia gimdyti vaikų – svarbiausia kokios nors ten muselės gyvenamo arealo išsaugojimas bet kokia kaina…

Tai va, pirmiausia idejiniai ekologistai išnaikins neekologistus žmones, o paskui juos pačius, kaip juodą darbą atlikusius, irgi išnaikins. Ir tada aristokratai ir kiti turtuoliai smagiai sau gyvens gamtos platybėse, robotai juos aptarnaus ir rojus į žemė bus grįžęs. Tik mes jo nepamatysim.

Pamatyti mito esmę labai sunku, nesiginčysiu.

Pradedant jau vien tuo, jog manome jog pasaulis sukurtas cikliškas, logiškas, su priežaščių ir pasekmių seka – kad esmei apakusieji, taisyklių pagalba vis tiek galėtų jame orientuotis. Nekalbu, kad viskas miršta, kas į taisykles įvelkama, pvz, tikėjimas, į kanoną įvilktas, tampa religija, ir tada tik laiko klausimas, kada ji pamirs… Bet iki prancūzų revoliucijos (kiti sako, iki industrijos ir buržua gimimo XVIa.), pasaulis buvo kitoks, žmonės mąstė kitaip – mistiškai… Jau ir tada jie sistemino, bet dar žymiai sudetingiau, nei mūsų dabar įsivesta logika – astrologijos, numerologijos, kabalos sistemos ir pan. Ir jų visų sąryšis su jom visom – dabar jo nebe susekam ir galvoj nebe išlaikom.Kokį nors ten Euklidą mokiniai mokinosi, o dabar pabandykit paskaityti – net specialistam suku susigaudyti…

Arba rašymas – kas rašė, kokie nors ten žyniai ar kitokie, į raštą pašvęstieji: balsės nebuvo užrašomos, priebalsės galėjo varijuoti vos ne visos į visas kitas, skaityti buvo galima iš abejų pusių ir tiek nuo pradžios, tiek nuo galo… Žodžiu, apie logiką ar taisykles kalba neina, viskas – intuityvus žinojimas. Pabandykit knyga, parašytą kalba, kurią tik kažkiek minimaliai žinot, bet jums gyvybiškai įdomią, skaityti vis tiek, ir greitai pamatysit, kad, nors žodžių ir nesuprantat konkrečiai, bet esmę sekti galit. Ir knyga persiskaitys, netgi, greitai!. Su mitais taip pat, juos reikia irgi, skaityti kaip ir iš vidaus, intuityviai, bet, kaip minėta, reikia ir sąlytyje su realybe būti, susigaudyti, kas yra kas, kas reiškia ką, kaip buvo iš tikro… Nes mito aiškinime iki šiol XIX amžiuje esame užstrigę. Kaip tuometiniai mokslininkai istoriją surašė, kaip ką įvardijo ir teigiamus ar neigiamus ženklus sudejo, taip ir esam išmokyti mokykloje…

Ir dabar piktinamės, kaip politkorektiški globalistai trockistai tuos ženklus kaitalioja, didvyrius verčia nuo pjedestalų, o tuos, kurie buvo atmesti į pakraštį, ant pjedestalų kelia, tik tai kaip su realybe mažai turėjo ką bendro, taip ir toliau neturi… Arba matematika, kuri iki Naujųjų laikų neturėjo vieneto – vienetą įvedė Olandijoje XVI amžiuje – iki tol skaičiuoti buvo pradedama nuo dvejų! Kas yra logiška, jei pagalvoti… Vieneto vietą tada užėmė monados sąvoka, bet tai greičiau vienis (iš daugumos sudarytas), nei vienetas, ir yra visai kas kita. Neseniai matematikų kolektyvas bandė aprašyti, kas yra vienetas, matematiškai, ir, po 300 puslapių dar nebuvo labai aišku . O mūsų dabartinė civilizacija skaimeninasi, pervirsdama į vieneto ir nulio (apie kurį irgi jau buvo kalba) kombinacijas – kaip žmogaus protas, netgi loginis, galės ją suvokti? Kokia žmogaus vieta tokioj skaitmeninėj sistemoj, o jeigu jokios, tai kam mums ta skaitmena? Ar, tiksliau, kam mes jai?

Interpretuoti galime iki begalybės: mitą skaityti pagal save, savo aplinkybes, poreikius, savęs pažinimui, saviugdai ir t.t. Save tokiu būdu pažinsi, bet su mitu ir toliau rasiesi skirtingose plotmėse. Ir jis bus valdančioj pozicijoj, tavo gyvenimą lems, kaip lemia, pvz, nesuvokta skaitmenos esmė, egzistuojanti mito teisėmis… Irgi įdomu, kai tik kurį nors civilizacijos mitų imam kažkiek „įkirsti“, jis tuoj pat ima išeiti iš mados ir atsitraukti į nebūtį, nes visuomenei  valdyti tuo būdu patampa netinkamas, pvz, feminizmo mitas – jo žlugimą ir išėmimą iš apyvartos dar matysim ir mes. Bet jam pakaitalu jau stovi eilėje kiti – transgenderių, socialinės lyties, pasirinkimo -kuo nori užaugti, berniuku ar mergaite -mitas. Jis mus apakina savo netikėtu įžūlumu, bet tuo ir užstoja žymiai plačiau įsigalintį vaikų mitą.

Vaikas tampa nebe amžiaus kategorija, iš kurios išaugama – čia gal kad suaugę be reikalo galvų nelaužytų, bandydami atrefleksuoti mitus ir kas su jais vyksta? – Ne, vaikai tampa socialine kategorija, į ją gimęs, kaip tik ir liksi joje ant visai, čia tau kito pasirinkimo nebus. Vaikai turi būti apsaugoti nuo bet ko, kas jį verstų užaugti, jo mokinimas ir vystymas vis labiau prilyginamas prievartai, jis turi būti paliktas natūralus, įnoringas, su vis augančiom teisėm ir tikintis natūraliu savo visko žinojimu (net minimaliu žinių bagažu ar pastanga susimastyti nesudrumstas). Toks jis valdantiems parankiausias, ir pavyzdys, kokiais turės būti visi, prieš galutinai į debilizmą pasinerdami. Reikia tik truputį palaukti, kol suaugusieji – senesnė karta – išmirs. O ne, tai tie patys vaikai, pagal komandą ir ekologijos šlovei, juos sunaikins savo rankomis.

Kol žmogus dar gyveno mito esmės lauke ir buvo kūrėjas su juo, petys petin, tai ženklas, simbolis, atvaizdas ne tik reiškė, bet ir kūrė, įtakojo, būrė ar saugojo. Ištartas žodis ir buvo veiksmas, nešė veikskmą kaip tuoj pat sekančią paseką – keitė pasaulį, sąmonę, situaciją ar suvokimą. Mito lauke gyvenantis žmogus buvo sąmoningas dalyvis, veikejas – pasaulio, kuris nesvarbu, kaip buvo radęsis – kam žinoti tai, iš ko tau nėra naudos? Pasaulis yra ir tu esi, svarbu, ką darome dabar, ir kokios to pasekmės… O dabar mes iš mito lauko įkritę į iliuzijas ir jose beprasmiškai susipainioję, todėl dabar tik mitas pasaulį kuria, keičia ir įtakoje – be mūsų, bet mūsų kaina. J. Goloviną perfrazuojant, „kai žmogus bando gyventi dievų sąskaita, tai, galiausiai, dievai gyvena žmogaus sąskaita, o jis to net nesugeba pastebėti“.

Visi kažkada buvo broliais, ir dievai su titanais (asurais), ir pandavai su kuravais – Krišna visus sukiršino? – Nesvarbu, ar dievai, ar žmonės, ar žemėje, sapnuose ar amžinos medžioklės plotuose, bet pasidalinta į dvi grupes: į gėrybes ir prabangą priimančius, ir į asketus: katarus ir templierius, pvz. Ar materijoje nepaskęsti, žinoti saiką, matyti esmę ir dvasią statyti pirmiau, kaip katarai (albingiečiai, bogomilai ir t.t.), ar, jei jau esame šiame materijos gausos pasaulyje, tai ja ir pasinaudokim iš pagrindų? Šitas pasaulis vis tiek laikinas, kažkada kažkas jį ateis ir užbaigs, ir mus išgelbės, nereikia jaudintis (templieriai).A. M. Piatigorskis sakė, jog tai yra „pagrindinis ir mažiausiai norimas atrefleksuoti mūsų laiko mitas: žmonės pasaulyje patapę objektu, juos visą laiką veikia vienokios ar kitokios jėgos, o jie į tai reaguoja (arba ne, kaip automatonas). Iniciatyva veiksmui, kad ir kokiam nors, iš žmonių, kaip kad priklausytų mito subjektui, nebe išeina“… Ir tokia situacija jam rodosi labai logiška.

Ir niekas net nepagalvoja, kaip galėtų būti, jei būtų kitaip – kam kažkokios juokingos mistikos reikia? Mito? – Kitoks pasaulis yra logiškai neįmanomas – kameroj užsirakinom ir raktą pro langą išmetėm. Ir protinis pajėgumas, kad kažkaip to rakto vėl ieškoti irgi senka…

Suprasti mitus. VII dalis

B. J. Selezkinas 2017 metais Prinstono universitete išleido knygą – savo dvidešimties metų tyrimus – „Vyriausybinis namas:saga apie rusų revoliuciją“ (Rigos Laiks apie ją rašė ir fragmentus spausdino, iš ten ir žinau). Tai pasakojimas apie labiausiai prestižinį tarybų šalies gyvenamą namą ant Maskvos upės kranto  ir pirmus jo gyventojus – revoliucionierius, valdžios funkcionierius ir jų šeimas (naudojant išlikusius laiškus, dienoraščius, inventorines knygas, teismų bylas, interviu su jais pačiais ar palikuonimis ir t.t.). Tai – privačios istorijos apie tikėjimą utopija ir nauju gyvenimu, ir apie nusivylimą, į ką ta utopija išvirto realybėje.

Namas buvo statomas 1928-31 metais (didžiausias Europoje gyvenamasis pastatas!) – statyba sutapo su TSRS statyba, su pirmuoju penkmečiu. Tai šito namo gyventojai tarybinę ekonomiką ir tarybinė valstybę ir statė. Ir savą gyvenimą irgi, žinoma… Ir privatus gyvenimas labai greitai ėmė prieštarauti tam naujam pasauliui, kurį jie kūrė.

Žmogiško bendrumo su kaimynais ar šeima name nebuvo, tėvai dirbo ištisai, su retom išeiginėm, motinos daugumoje irgi – juos pagrinde rišo tai, jog jie – kovos draugai, petys petin stato komunizmą… Name realiai gyveno vaikai, prižiūrimi močiučių, auklių, namų darbininkių, guvernančių (kurių ideinio lygio niekas netikrino) ir pensininkai revoliucionieriai, kurie, ypač valstybinių švenčių metu, dar rinkdavosi kartu, dainuodavo dainas… Jei seni bolševikai gyveno prisiminimais, tai vaikai tiesiog, susižavėję gyveno laimingą vaikystę, didžiuodamiesi, jog gyvena „geriausioje pasaulio šalyje“ – entuziastingai dalyvavo užklasinėje veikloj, įvairiausiuose būreliuose, labai daug skaitė, mielai ėjo į mokyklą – ruošėsi gyvenimui, pilnam nuotykių ir atradimų, sekdami Arktikos atradėjų ar lakūnų pavyzdžiu. Jie skaitė rusų klasiką ir verstinę literatūrą, kurią skaitydami, užaugom ir mes – Diuma, V. Hugo, Dikensas, V. Skotas, Getės Faustas…

Rusų buvo tautinė dauguma, bet jie nesilaikė išvien, ką vis tik galima pasakyti apie latvius, lenkus, žydus, vokiečius ir kitus, kurių vaikai, pvz, kalbėjo ir tėvų kalba, ne tik rusiškai… Čekistai ir jų šeimos jau ir tada laikėsi labiau atskirai, nesikuklino gyventi geriau, nesigėdijo didesnės prabangos (kas logiškai nurodytų į tai, jog revoliucija ir komunizmas jiems buvo daugiau pragyvenimo būdas, nei asmeninė kova?)… Selezkinas taip pat naudojosi žinoma grožinės literatūros knyga, Trifonovo romanu „Namas krantinėje“, kurio pagrindinis herojus, vis tik, stebi namą iš šalies, gyvendamas barake kaimynystėj ir „įsikrausto į tą namą ir į tą pasaulį, išduodamas draugystę, meilę ir savo mokytoją“- į šitą pasaulį, kuriame gyvename, kitaip neįsirašysi?

Tuo metu pačiame name nesąmoningai vyksta revoliucijos išdavimas: tėvai savo vaikams neperdavė savo tikėjimo revoliucija, ideologijos, pažiūrų. Tvirtų ir absoliučių bolševikų vaikai neskaitė Markso ir Lenino! Ir niekas jiems net nesakė, kad reikėtų – priešingai, buvo sakoma „spėsit“… Bolševikus galima lyginti su kitom įvairiom apokaliptinėm sektom, tik pasirodė, jog jie nebijojo „užsikrėsti išoriniu pasauliu“- statė ne principiniai naują, kitokį pasaulį, bet, tiesiog geresnį gyvenimą savo vaikams: žinoma, Čepajevas, žinoma, „Kaip grūdinosi plienas“- seną pasaulį, kuriame buvome hierarchijos apačioje, sugriausim… Bet naują pastatysim – pagal buržuazinius idealus? Kaip kitaip paaiškinti norą savo vaikams suteikti klasikinį, XIXa literatūros išsilavinimą – išsilavinimą iš sugriauto į naujai statomą? – nes kokias knygas pauglystėje skaitom, taip toliau ir gyvenam… Tokie mitai mūsų sąmonę ir nulemia…

Revoliucinė dvasia mirė butuose, šeimoje – ne veltui ankstyva krikščionybė šeimą ir sąntuoką, ir gimininius ryšius neigė, kvietė viso to atsisakyti ir jungtis į komunas su dvasine bendryste? Bet, žinoma, veikė ne tiek senos komodos, kilimai ar auklės su namų darbininkėm, kiek knygos, atveriančios kitokį pasaulį… Dalis revoliucionierių suprato, jog gyvena miesčioniškai, jog tai – apgaulė, gyventi kitaip, nei liaudis, už kurios gerovę tu kovojai. Bet jie teisinosi, jog liko dar tik truputis, ir visi gyvens kaip ir jie, ir dar geriau. Bet vis tiek, pas tėvus supratimas, jog „apaugama daiktais, buržuazėjama“ buvo. Tik vaikai to visiškai nesuprato, nors, elitinių mokyklų dar nebuvo, jie sėdėjo  vienoj klasėj su vaikais iš barakų. Klasės draugai, atėję į svečius, stebėjosi, išsprogdinę akis, valdiškų butų prabanga… Kai kurie tėvai sakė vaikams, kad „nenaudoti mašinos su šoferiu, važiuojant į mokyklą“ arba, kai kurie prisimena, jog „nežinoję, kaip reaguoti, kai klasėj ant sienos kabojo jų tėvų portretai“…

Bet vaikai nebuvo susikoncentravę į materialumą, tam yra įvairių įrodymų, pvz.: per tyrinėjamą dešimtmeti iš namų gyventojų buvo suimti ir išvežti 800 žmonių (su šeimos nariais jau būtų apie 2500) – Kirovo nužudymas buvo lūžio momentas, kiek šalyje, tiek name. Žinoma, reakcija tų, kuriuos tai tiesiogiai palietė, buvo kitokia, nei tų, kurių nepalietė, pvz, viena moteris, buvusi draugė ir klasiokė su Bucharino dukretim, prisiminė, jod mokyklos direktorė atėjo į klasę ir pasakė, jog kurį laiką Bucharinos nebus. O vėliau tiesiog informavo vaikus, jog nuo šiol Bucharinos buv kitokia pavardė. Ir tiek. Suimtųjų žmonos ir šeimynykščiai turėdavo išsikraustyti, jų daiktus sandėliuodavo (kartais žmonos dalį daiktų atsikovodavo ir atsiimdavo), vaikus paimdavo auginti seneliai ar giminės. Blogiausiu atveju jie pakliūdavo į vaikų namus, bet, net ir šitokie gyvenimo lūžiai ir aplinkos materialiniai pasikeitimai nepalaužė daugumos jų tikėjimo, jog jų šalis – geriausia pasaulyje. Ir jie užaugo nesutraumuoti – panašu, jog senoviškas rite de passage, kai vaikai tam tikru momentu buvo perduodami iš tėvų globos į žemės (tėvynės) ir dangaus (partijos, Stalino) globą, veikė, nors ir sąmoningai neįvardintas…

Po pirmų tėvų ilgėjimosi dienų vaikų namuose,  jie įsijungdavo į kolektyvą, rasdavo globėjus mokytojuose ir „mūs traukinys skrieja pirmyn, komunoje sustos!“… Ir kalbame apie žmones, kurie jau 60- taisiais tapo antikomunistais! Idėjinis anstatas, vaikystėje pasėta ne tų mitų sėkla, galiausiai pasirodė lemianti, sudygo ir davė vaisių!… Skirtingai nuo kitų sektų, revoliucionieriai pasaulio galo sulaukė ir naują pasaulį statyti ėmėsi. Kai 20- tais buvo paskelbta NEP’o politika, radosi buržuazinis materialiniu gėrybių grįžimas, daug iš revoliucionierių buvo kritę į depresiją, gydėsi, leido laiką sanatorijose, kol Stalinas jiems vėl dovanojo komunizmo viltį, komunistinis idealizmas suliepsnojo nauja banga – ar galėjo jis išlikti nenuviltas?… Žydų tautybės bolševikai vieninteliai nemokino savo vaikų kalbos ar kažkokių senoviškų tradicijų, kaip tai darė latviai ar kiti. Jie buvo didžiausi internacionalistai, liepsningiausi viso pasaulio revoliucijos idėjos atstovai… Maskvos inteligencija 60- taisiais – didžiausia savo dalimi buvo žydų tautybės, vadinasi, tradicija laimi, nesvarbu, kad ne religinė ar senovinė?

O Vakarietiškos kultūros inteligencijos tradicijos pačiu trumpiausiu laiku išvirto į liberalizmą. Ir tokį patį mitinį, kaip jų senelių internacionalizmas, ir taip pat nekenčiantis šeimos, tradicijos, istorijos, mistikos… Komunizmas nekentė šeimos, kaip „korumpuojančio instituto“ (ir buvo teisus…), liberalai irgi apsimeta, kad pasaulis sudarytas iš individų. O šeima – konservatyvus, hierarchinis institutas, reprodukuojantis nelygybę ir korupciją… Bolševizmas lyg ir numirė su bolševikais, bet, kažkokiu mitiniu būdu „tegyvuoja trockizmas?“

Įdomūs klausimai, pvz, ar egzistuoja žydų literatūra, menas, muzika? – pirmas dailininkas – Šagalas? Pirmas kompozitorius – Geršvinas?… O kas iki tol? – o iki tol kurta europinė, vakarietiška kultūra, kurią labai norėtume vadinti tautine, nacionaline – ir Europos kultūrą – jų mozaika, bet deja, tai dar vienas mitas, didžioji jos dauguma sukurta vienoje ar kitoje šalyje gimusių ir gyvenusių kosmopolitų, todėl ji mums visiems suprantama, bendra, nereikalaujanti prasminių vertimų. Tokia tinkama jaunų, sekančių kartų auklėjimui, ir mus visus europiečiais ir išauklėdavo – konservatyviais, tradiciniais, istoriniais… Kol pokaris amerikonizmo ir jų mitologijos, idealų, afrikietiškų muzikos ritmų ir holivudinių filmų produkcijos neatnešė.

Reiktų suprasti, jog ne revoliucija atneša revoliuciją, bet mitų pakeitimas arba išlikimas tais pačiais nulemia, kokį pasaulį statys jauna karta, naują ar tokį patį…

(bus daugiau)

Suprasti mitus. VI dalis

Gal atsimenant, literatūrą mokindamiesi, tokius utopistus turėjom žinoti, Sen Simoną, Tomą Morą, dar pora – XVIIIa pabaiga, rodos… Pajuokiamai taip jie pateikti buvo, nes apie bendrą gėrį, atseit, tuščiai svajoję… Sėkmingai pamiršom, žodžiu. O paskui klausiam savęs, jei buvo kažkokios pasaulinės katastrofos, senasis pasaulis žuvo – bet, koks jis galėjo būti? Kaip jį bent kažkiek įsivaizduoti? – Tai o utopija ką reiškia, tiesiogine prasme, ne „paskendusį pasaulį“?… Žiūrim į knygą ir matom špygą. Pasiskaityti utopistus šviežiom akim reikėtų, daug ką sužinotume.

o XIXa viduryje, jei katastrofos nebūta ir naujais kažkokiais hibridais žemė ne užgyvendinta, kaip tada buvo, kad buvo tiek visokios technikos, išradimai virste virto – Pasaulinės parodos nuo naujausių pasiekimų visose srityse lūžo, ir visi, milijonais, važiavo žiųrėti, lyg nieko bendro su visom tom civilizacinėm gėrybėm neturėtų – arba žmonės, arba technika iš dangaus nukrito… Atsimenat, kai pirmą kartą Teslos pavardę išgirdot? Koks stebuklas rodėsi, kaip įdomu apie jį ir jo išradimus buvo sužinoti?… Tas pats susižavėjimas buvo būdingas ir jo paskaitų klausytojams, nieko nežinantiems nei apie elektrą, nei apie radio bangas, nei apie dar ką nors. Bet pradėkim nuo pradžių.

Teslą galima būtų pavadinti „streločniku“- žmogum, tvirtai pastačiusiu mūsų pasaulį ant technikos bėgių… Nes, jei žmonės gyvena su saule, žino gamtos vyksmus, pinigų iš jų nepaimsi, nei už šviesą, nei už šilumą, nei už vandenį, nei už telefoną… Iš viso, pinigų iš jo nepaimsi, nes jis jų neturės – nes jam jų nereikės. Ir tu jo neįtikinsi dirbti, kad juos uždirbtų – tau reikia, tu ir dirbk, atsakys. Tai va, visą šitą natūralinį ūkį reikia išjuokti, žmones sudurninti, sugundyti būti moderniais, pirkti masinę produkciją vietoj to, kad pasidaryti viską patiems… Reikia, kad žmonės susižavėtų techniniu progresu, pamiltų mokslo šviesą, įtikėtų į ją kaip į dievą ir vienintelę išgelbą. Tam pasitarnavo Tesla – išradėjas, išradęs viską iš karto, išbaigtame variante ir įvairiausiose srityse.

Tik jo patentuose nėra jokios konkretikos, aparatų aprašymai labiau primena pasakas. Jis nieko netyrinėjo, ne bandė. Taip pat ir negamino, nediegė, neužsidirbo iš to jokių pinigų. Jis savo patentuose netgi neaiškino aparatų veiklos principų, bet už tai technika jo pateikime rodėsi labai patraukli. Jokiomis žiniomis jis nesidalino, nors, išrado viską, ką žinome ir naudojamės dabar. Greičiau nei išradėjas, jis buvo žmogus, prieinantis prie žinių, kai visi likę – eiliniai, tokio priėjimo neturėjo.  Ir tos žinios buvo ne techninės dokumentacijos forma, bet aparatai ir įrenginia, pagaminti ir jau galutinėj jų formoj. Jis, matomai, tik tikrino ju veikimą ir nustatinėjo jų pritaikymą. Ir visi žavėjosi. Jis skaitė paskaitas kaip šou, naudojo terminus, kurių niekas nebuvo girdėjęs – bet, jį palaikė, finansavo ir reklamavo šio pasaulio turtingieji ir galingieji.

Dabarties inžinieriams jo patentuose nieko naudingo nėra, vien lyrika ir emocijos. Jau jo amžininkai inžinieriai, patikrindami jo „išradimus“, patentavo paskui juos su konkrečiais dokumentais ir įdiegdavo vartojimui. Tesla lyg ir teisėsi su jais, bet daugiau dėl akių, nes jo paties patentai buvo net ne teorija pagrįsti, o nezinia kuo. Ir palaipsniui jis tapo nebe įdomus ir tikrai nebe magiškas. Nebe reikalingas. Bet savo misiją jis jau buvo atlikęs – nulėmė civilizacijos vystymosi kryptį iki pat dabar, ir dar toliau į ateitį. Ir mes gyvename iliuzijoje, kad viskas taip ir turėjo būti, kad tai – geriausias ir vienintelis galimas buvęs kelias.

Gal atsimenat ir knygą pavadinimu „Inžinieriaus Garino hiperboloidas“?- ji irgi iš tos pačios technikos ir progreso populiarinimo operos. Tik jos autorius visai ne Tolstojumi gimęs – gal daugelį, dirbusių valdžiai reikalingos iliuzijos kūrimo baruose, vadino Tolstojais? Tol ir Stoij – tai vis apie mokestį, kurį reikia sumokėti, pravažiuojant, įvažiuojant ar įsigijant kažką, valstybei – parašo kokį reikiamą romaną ir įsiperka į sistemą? Levui Tolstojui už Karo ir Taikos romano puslapį ar ne po 300 rublių buvo sumokėta… O į jauną bolševikinę valstybę iš likusio pasaulio atbėgdavo daug tokių, savo talentus bendram labui atiduoti trokštančių – Volfas Mesingas, pvz, italas aviacijos konstruktorius Bartini… Dar ir šitas A. N.Tolstojus, kuris – joks grafas ir iki 16 metų nešiojo kitą pavardę. Mokėsi inžinierium, tapo rašytoju. Tik 1923 grįžo iš emigracijos Paryžiuje – kaip žinia, už dyką dar nei vieno nepriėmė (atgal), reikėjo atidirbti. Todėl jo romanas „Kančių keliai“ prasideda revoliucijos siaubu, o pasibaigia pašlovinimu.

Dirbo pagrinde adaptuodamas – t.y. vogdamas svetimus literatūrinius kūrinius, taryboms iš kapitalistų, todėl galima. Buratino nuotykius, pvz. nors sakoma, jog tai kūrinys, pilnas simbolikos, kas moka ją suprasti. Bet mes dabar apie „Inžinieriaus Garino hiperboloidą“ šnekam. Jis, be abejonės, irgi plagiatas, tik nežinia nuo ko – 1925-1927 metais dabar nieko panašaus rasyto nežinome… Paskelbtas buvo trijų knygų planas: Anglies piramidės, Liūto diržas, o trečios knygos yra tik planas. Jame kalba jau eina apie būsimą Antrą Pasaulinį karą, nors rašoma 1924m. Cheminis karas, revoliucija Europoje… Is kur jis tokius planus žinojo, įdomu, jei jie jam nebuvo užsakyti aprašyti?

O gal trečia knyga ir buvo parašyta, bet jos turinys pasirodė masėms žinoti nereikalingas, paskutiniu momentu? … Nes egzistavo toks rusų mokslininkas, M.M. Filipovas – vaikystėje jis įtikėjo, jog parako išradimas padarė karus mažiau kruvinais, todėl sugalvojo, jei išrasti tam tikrą „tolimo elektros signalo“ ginklą, tai karai ateityje iš viso išnyks! 1903m jis rašė, jog jam pavyko išrasti, kaip dideliais atstumais perduoti „elektrinę sprogimo bangą“, „viskas labai paprasta ir pigu, publikuosiu rudenį „- jis kaip tik užsiima šitais, labai pavojingais bandymais – ir kita dieną buvo rastas negyvas savo laborotorijoje. Nereikia nei sakyti, jog visa dokumentacija buvo dingus, niekas niekada nieko neišaiškino, ir carinė ochranka tik skėsčiojo rankom ir tiek…

Dar egzistuoja, labai išreklamuota versija, jog hiperboloidą išrado Tesla, pasakęs kaip tik tuos pacius žodžius, jog „šis ginklas padarys karą nebe reikalingu“- tik tai buvo gerais dešimt metų vėliau… Jei M.M. Filipovo brėžiniai buvo duoti Tolstojui, jis jais pasinaudojo savo vardu, kaip ir su likusia „savo“ kūryba darė. Tiesa, Teslos ginklas buvo daugiau elektro- magnetinis – taip buvo koreguojama mokslinių paieškų kryptis? – Tolstojus, atseit, su Tesla buvo susitikęs… Nors, greičiausiai, visam pasaulyje mokslininkai dirbo su aparatais ir prietaisais, likusiais po katastrofos, o paskui jau šio pasaulio galingieji sprendė, ką naudos ir garsins, o ko, vistik, nereikia… Reikia pastebėti, jog Tolstojaus brėžiniai tokie pat mėgėjiški, kaip ir Teslos, o knygoje inžinierius padare hiperboloidą… kad šachtas jo spinduliu žemėje lengvai ir greitai būtų galima rausti. Susmulkinant jo pagalba žemės grunta, nesvarbu, kokį, į atomų lygį: pasaulio elitas tada startavo naudoti anglis, naftą ir dujas – reikėjo tai romantizuoti ir taip padaryti masėms priimtina tokį beceremonišką elgimąsi su žeme, kurios šventumas dar buvo žmonių pasamonėj išlikęs…

Gal daugybė pasaulyje esančių tunelių tokiu būdu ir yra išrausti – jie mums iš senųjų civilizacijų atliko, dabar mes jų jau nebe padarytume. Šitam hiperboloidui artima ir patrankų tematika – modernus ginklas, šaudęs energijos užtaisais, į amžių glūdumą istorikų nustumtas ir akmeninių rutulių krūvelės prie kiekvienos padėtos, galvokit, ką norit, kaip jos ten šaudė ar nešaudė… Tai taip ir gyvenam, mitų, kurių nesugebam suprasti, apsupti…

(bus daugiau)

Suprasti mitus. V dalis

Kad katalikybė apvertė tradiciją į kažką visiškai priešingo, probėgom jau paminėjom. J. Golovinas kalbėjo apie tai daug ir plačiai: opozicija tarp pasaulio sukūrimo (create) ir pasaulio radimosi (manifest) ir kokia krikščionybės vieta joje.

Visatoje, kuri radosi, kur viskas be perstojo keičiasi ir transformuojasi, nėra ir negali būti jokio logiškumo, cikliškumo, pusiausvyros, ir, iš to sekant, negali būti jokio jos pažinimo dabartine šito žodžio prasme. A. F. Losevas apie Plotiną kalbėjo, kaip apie aiškinantį vieną daiktą kitu, kitą – trečiu ir t.t. Bet tai reiškia išdalinti aiškinamajį daiktą sluoksniais, atskirom dalim, nes kiekviena priežastis paaiškina tik kažkokią vieną daikto dalį. O daiktas kaip vientisa visuma dingsta, jis nebe vienuma ir nebe vienetinis (nedalomas ir nepakartojamas)… Arba, pvz, daiktas aiškinamas genetiškai, kaip radęsis iš eilės viena kitą sekančių priežaščių… O nepakartojamą ir individualų daiktą tegalima paaiškinti juo pačiu!… Tokiame pasaulyje lieka gyventi, išorinius ar vidinius pokyčius ir įtakas stebint, ir išanksto atsisakius minties prasiskverbti į jų vidų… Į kieno nors vidų, taip pat ir savęs paties.

Kai nėra statikos, tai pažinimas virsta kelione – iliuzine ir neturinčia tikslo… Šitaip gyvent nebe galim.

O dabar pakalbėkim apie pasaulius, kurie yra sukurti, o ne radęsi. Sukurti demiurgų, iš objektų ar pirminio chaoso būsenų. Dar kiti gal iš sukapotų protevių kūnų ar orientuoti į demiurgo šešėlį… Tik Naujojoje Epochoje šios kosmologijos įtakos jau nebe turi. Mąstymas pakeičiamas skaitmeniniu mąstymu, jame naudojama Leibnico sistema iš nulio ir vieneto. Obuolys ir obuolio nebuvimas, pvz. Obuolys dingsta ant visai į nieką, lieka tik obuolio formos skylė? Bet, jei lieka jo kontūras, tai jo žūtis nereikšminga, pastebėtų platonikas.  – Jei buvimas, kaip kategorija, yra aiškus, tai su nebuvimu yra kitaip. Daikto nelieka, bet lieka jo įvaizdis, prisiminimas, pvz. Ir tai atskiria amerikonų ir pozityvistų civilizaciją nuo visų kitų, nes pas juos užsiskaito tik tai, kas realu…

Jokiu įvaizdžių ar prisiminimų – jie nėra realūs. Dievai, matai, yra tik abstraktaus mąstymo fantomai: taip abstrahuojama jau 400 metų ir tai – labai derlinga dirva technikos vystymuisi. Bet kaip ji radosi? XVI – XVIIa. iš Aristotelio pasiėmė judėjimo, kaip kylančio iš nejudančio motoro, idėją. Jis turėjo jų panašių ir daugiau, bet šita žmonėm patiko labiausiai: primum mobile ir yra dievas!.. Tik, kaip tą aparatą dievas užveda? – Irgi labai racionaliai, nes jis – pats racionalumas: vadinasi egzistuoja sistema – priežastiniai ryšiai tarp visų ir visko! Gravitacija, matematika, analitika. Realybė – energija ir priežastinis ryšys. Viskas yra cikliška, pastovu ir ritmiška. Ir mirtis ateina nuo susidėvėjimo…

Tik, kaip dievas sukūrė kažką iš nieko? – o jis sukūrė iš pirminių materijų, nes dievas – tai gamta! Ir tada žmogus irgi gali būti tokiu demiurgu, kuriančiu iš gamtos, kodėl ne? Tik reikia sužinoti tos gamtos paslaptis. Žodžiu, jis irgi demiurgas, tik toks labai smulkus… O paskui, buvo žmogus… ir nėra žmogaus, gyvenam vieną kartą… Mūsų netgi žvilgsnis jau seniai tapęs mirtinu: jis nemyli, nestebi, negerbia nieko visumos – net mums to nenorint, nesuvokiant, automatiškai, jis pjausto pasaulį į gabalėlius, analizuoja, išnarsto į sudedamas dalis – tiria… Vienas iš Albedo darbo uždavinių būtent ir yra savo žvilgsnį kontroliuoti, susilaikyti nuo jo aštrumo, nuo viso ko analizavimo – moterims tai iš prigimties lengviau, nei vyrams. Bent jau būdavo… Nes jeigu ne sąmoningai, tai analitišką smalsumą dabar keičia visiškas abejingumas bet kam. Numirė žmogus, šiandien pagailėjom, rytoj – pamiršom… Dabartinė civilizacija ne tik nuodinga protui ir kūnui, jinai į žmogų įsisiurbia, apsigyvena jame, jį perima.

Senesnės religijos dar egzistuoja tik šiaip sau, dėmesio nukreipimui, nes visi tikim tik vienu – mokslu ir pažanga. Visi esame šios naujos religijos garbintojai, į mokyklą einam kaip į bažnyčią seniau buvo einama, tikim technika kaip dievu, teoremas ir aksiomas, gamtos dėsnius  esam įsikalę kaip Tėve mūsų…Tikim iliuzija, kad visi turim visas reikiamas žinias apie pasaulį, kad esam adekvatūs toliau sekti įvykius, dalyvauti ateities kūrime. Istorikai mėgsta postringauti, jog kokietai dalykai „buvo žinomi, paskui žinios buvo prarastos“… Kai visais laikais žinios buvo nuosavybė, žmonės pragyveno iš to, kad jie kažką žinojo, mokėjo, o kiti – ne… Gildijos, slaptos draugijos, profesinės sąjungos buvo uždaros visais laikais ir yra dabar. Ant gatvės mėtosi tik tos žinios, kurios nieko nevertos… Iš globalaus pasaulio žiūrint, norisi, kad ir praeityje būtų viskas panašiai masiškai vieningai buvę – taip mums lengviau suprasti ir įsivaizduoti.

Dar ir dabar, kai manome visą pasaulį, pvz, naudojant tą patį kalendorių, kiniečiai turi jį savą, žydai – irgi savą, RPC turi senovišką, dviem sąvaitem atsiliekantį… Tai kaip manot seniau buvo? Jei reikėdavo kelią nutiesti poros šimtų kilometrų ilgumo, jis eidavo per dešimtis skirtingų žemės valdų – grafystes, miestus -respublikas, parapijas ir vyskupystes, keizerio ar valstybių iždų žemes. Dar XVIa. kai provincijos vienijosi į Nyderlandų respubliką, pasaulio žemėlapyje didumo sulig smeigtuko galvute buvusią, Amsterdame buvo vienas kalendorius naudojamas, o Utrechte – kitas… Tai apie kokį bendrumą bet kame galima kalbėti? – įsivaizduoti, kad pasaulį aiškiai mato ir aprėpia be problemų, gali tik visiškai kvaili, primityvūs ir nieko nežinantys… Nes bent kiek kažką suprantantys supranta, jog nežino praktiskai nieko, jog pasaulis sudarytas iš sudėtingų sistemų, kurias įsisavinti, reikia dėti valios ir proto pastangas. O kaip tik pastangų dėti, jokių ir niekur, mūsų nebe moko…

Dar vienas blogis, kurį mums informacijos perteklius neša, ir yra kad visokie nieko nežinantys pasijunta viską žinantys, nes gali pagooglinti. Akcentas ant žodžio „gali“, nes negooglina – tingi ir neįdomu… Abuoji tapome ir baimių visokių apimti, fobijų skaičius tik ir auga, pasaulyje jaučiamės nebe saugiai. A. Šliogeris „Daikte ir mene“ rašo: graikų filosofai kiekvieno žinojimo pradžia laikė nuostabą, o Rytų tautoms išminties ir žinojimo pradžia buvo dievo baimė. Nuostaba ir baimė – tai du skirtingi pirmapradžio žmogaus sąlyčio su daiktais pavadinimai. .. Jei nuostaba yra gyvenimo džiaugsmo šaltinis, tai baimė – gyvenimo mirtis. Dar daugiau, baimė pačia savo prigimtim atitraukia žmogų nuo tiesioginės, jusliškai atsiveriančios esamybės, ir kreipia jo žvilgsnį į antijuslišką ontologinį regioną, į tai, kas yra anapus regimo pasaulio, į haliucinaciją, įgaunančią neregimo dievo ar dievų visumos pavidalą, arba apskritai nėra artikuliuojama.

Baimės orientyras yra antijusliškumas, būtent baimė šią neregimybės sritį ir pagimdė. Bijantis žmogus nepasitiki tuo, kas yra šalia jo, ką jis regi, todėl regėjimą jam pakeičia tikėjimas tuo, kas neregima. Ir būtent neregimybė jam realesnė už tiesiogiai regimą jusliškai suvokiamą objektą… (Čia ir kai tikima teorijomis, nors praktikoje jos neveikia). Ir priešingai, nuostaba atsiranda tiesioginiame žmogaus sąlytyje su jusliškai atsiveriančiais objektais, ji pririša žmogų prie tų daiktų: graikai pirmapradį žmogaus ir daikto sąntykį suvokė ne kaip nusigręžimą nuo pačių daiktų, bet kaip atvirumą jiems, pasitikėjimą daiktų būtimi ir natūralia tvarka, harmonizuojančia visą kosmosą.

(bus daugiau)

Suprasti mitus. IV dalis

Kaip iš pereitos įrašo dalies pasimatė, sugebėjimą protėvių išmintį suprasti esame praradę. Dar daugiau, net iš alcheminio darbo geltonoji dalis – citrinitas – (po albedo ir prieš rubedo) yra iškritus ir retai beminima… Kaip tai atsitikę, yra įdomių žinių rusų pasakų tyrinėtojo ir leidėjo Aleksandro Ševcovo paskaitoje apie tai, kodėl stabuklingos pasakos yra netinkamos, norint terapeutiškai jomis veikti vaikus:

Stebuklingos pasakos radosi, pasauliui esant visai kitokioj situacijoj, kai žmonių buvo mažai ir išgyvenimas nebuvo garantuotas, šeima, giminė, bendruomenė galėjo ir išnykti, jos linija nutrūkti. Tokioj situacijoje individo poreikiai buvo nesvarbūs. Jie tampa svarbūs tik tada, kai žmonių yra daug ir išmirimo grėsmės nėra. Tada nebe galvojama apie tautą, nebesirūpinama vaikais: vaikai neauklėjami kariais. Jie auginami atsargiai, saugiai, jiems leidžiama būti tokiais, kokia jų prigimtis, nors paklusnumas irgi yra svarbu… Kokioj nors Kinijoje dar ir šiandien yra kitaip, ten vaikai ruošiami kariškai, iš jų reikalaujama maksimaliai, kad vėliau jie užimtų gerą, aukštą vietą visuomenėj, padarytų karjerą, turėtų gerą gyvenimą. Europiečiai tokiems vaikams pralaimi ir pralaimės užaugę, irgi – kiniečiai yra savo šalies kariai, apmušti, ne asmenybės… Ir Kinija žydi tokiu būdu. Ir mitologinė pasaulėjauta ten dar svarbi.

Nes išmintis, esanti pasakoje, yra visai kas kita, nei žinios! „Metis“ Pro-metėjuje nereiškia, kad jis – nešantis žinias. Plutarchas irgi sakė, jog „mokinys yra ne indas, kuris pripildomas žinių. Jis – fakelas, kurį reikia uždegti“- įkvėpti ateičiai, pasiryžimui siekti didžių tikslų… O mes dabar išmintį kaip tik taip ir suprantam, kaip indą, pripildytą žinių – girdi, žmogus per gyvenimą jas sukaupia. „Metis“ graikiškai nereiškia žinių – žinių siekimas, visko žinojimas tiksliai, neabejojant, ateina tik su dievų pergale prieš titanus/asurus ir Dzeuso dukros Atėnės gimimu iš jo galvos. Mat Atėnė ir yra Sofija – Pitagoras sakė nesąs išminčius, jis save vadino tik „išminties mylėtoju“: filo-sofu. O viską žino tik dievai! Tai ką reiškė „metis“?- seniau jis reiškė meną, sugebėti matyti ateitį – Prometėjas kaip pramatytojas (прорицатель). Taip pat tam tikrą gudrumą – sugebėjimą viską paversti viskuo kitu ir žodžių, kalbos valdymą – sugebėjimą užburti, apžavėti jos pagalba.

Sofija savyje kalbos valdymo meno jau neturi. Dialektiškumas gimsta iš jaunų filosofų kovos su sofistais, kaip dvejų mastymo būdų -diskutavimo, bet ne kalbos – susidūrimas. Nes retorika priklausė prie sofistikos, ir po to jau randasi Sokratas ir Platonas. O Aristotelis jau dialektiką neigia… Retorika turėjo paveikti kalba, kaip poezija dabar paveikia tekstu. Graikiškai „menas“ yra „techne“- jis iš titanų, Prometėjo… Atėnė turi sulaikyti „techne“ pažangą. Sofija atnešė svarstymus apie tai, kaip sukurtas pasaulis, iš ko sudarytas Logos?… Paveikti žmones kalbos pagalba jau nebe reikalinga, pamirškit!

O pasakos yra skirtos „paveikti savo kalba“, o ne paaiškinti, kaip sudarytas pasaulis ar kaip jis veikia – jei šito ieškosim stebuklingoj pasakoje – mokslinės pasaulėžiūros paveikti – tai nusivilsim. Stebuklingos pasakos net sudarymo taisyklės yra svarbios, tai ištyrė Propas dar XXa, pradžioje. O mums jau net ir poezijos nebe reikia… Pasaka žymiai senesnė už visą graikų filosofiją, retoriką ir t.t. Pirmiausia buvo mitas, paskui – epas, tik po jo – logos, Heraklitas, sofija, filosofija. Stebuklinga pasaka įamžino kokį tai labai seną reiškinį ir padarė tai nepaprastai tiksliai! Ir tik tokia tiksli ji veikia. Ir joje kalba eina apie bendruomenės išgyvenimą. Euroazijos tradicijos inicijacija ateina iš mitų laikų ir yra skirta „pakeisti vaikus“. Ji atskiria tuos, kurie yra bendruomenės dalis, nuo tų, kurie nenori ar nepasiruošę ta dalimi būti. Tuos, kurie palaikys tradiciją – inicijacija „įkerta“ ją vaikų kūnuose ir dvasioj: arba išgyveni, arba pabėgsi ir išnyksi.

Nes tradicija teigė, jog žmogum negimstama, juo tampama, praėjus inicijaciją. Inicijacijų – rites de pasage – iš principo yra trys: gimti, vesti, mirti. Gimimo stebuklingos pasakos kalba apie vaikelį iš duonos tešlos, iš medžio, iš kiaušinio ir kaip jam toliau (ar jo tėvam jo dėka) sekasi. Toliau jaunuolis „išeina į kelionę“ kad atlikti užduotis ir, galiausiai vesti. Tik vedęs tampa žmogum, įeina į bendruomenę kaip atsakingas, sąmoningas jos narys, kuris dalyvaus jos valdyme, ją gins ir tęs – judėjų tradicijoje negalėjai būti mokytoju, pamokslininku, šventų žinių aiškintoju, kad ir koks mokytas buvai, jei nebuvai vedęs – būtent tai ir buvo Sauliaus (t.y, šv. Pauliaus) problema. Ir todėl katalikybė, kokią dabar žinom, yra „paulianybė“, neturinti nieko bendro nei su šv. Petru, nei su šv. Andrejum… Nei su Jezum Kristum, kurio vestuvės Kanoje perrašytos į nežinia kieno… Mirties pasakų, kaip jau minėta, lietuviškame pasakyne daug ir dauguma iš jų mums dabar baisios skaityti…

Stebuklingoje pasakoje jokio individualaus auklėjimo nėra, nėra nieko apie tai, kad vaikas augtų geras, švelnus, paklusnus, meilus… Apie šalį, tėvynę dabar nebe galvojama. O tos šalies jau, galima sakyti, ir nėra (kalbėtojas turėjo omeny Rusiją). Dar daugiau, pasaulis jau pasidalinęs į aukštąjį ir žemai esantį, ir iš žemojo į aukštąjį, kaip pas dievus, jau nebe pateksi. Tie individai, kurie dar kartais prasiveržia, jų bendruomenei – iš kurios jie kilę – jokios naudos, jie ją pamiršta, stegdamiesi kuo greičiau sutapti su „dievais“- jie engs buvusius savus su dvigubu įniršiu, kad savo lojalumą „naujiems saviems“ įrodyti.Mes esame liudininkai, kad dabar laimi masiškumas ir durnumas, kad meno, klasikos nebe reikia. Norim savo vaikus matyti asmenybėm, leisti jiems atsiskleisti…

Kai jau net ir kompiuteristikoj kūrybingumo nebe reikia, tai jau yra pereitas etapas. Kūrybingumą savo vaikams gali leisti tik „dievai“: elitines mokyklas be kompiuterių, tikras mokslo žinias, o ne tas nesąmones, kurias pagal užmokėjimą dabar mokslininkai ištiria ir skelbia… Viskas, kas tikra ir individualu, viskas egzistuoja tik pas turtingiausius, o mes su jumis likę žemėje ir mūsų vaikai, nors ir talentingi, bet minkštakūniai, bijantys darbo, norintys rezultato tuoj pat- čia iš salės padigirdo replika, kaip pagal užsakymą „kiek gi galima su kiniečiais konkuruoti – nusibodo, neįdomu!“- būtent, apie tai ir kalba. Dievai dievais, o žemajį pasaulį valdys kiniečiai (ir kiti kieti, užsispyrę, robotais išmuštruoti azijatai).Nes netgi kompiuteristikoje jau viskas sukurta ir nauji dalykai daromi, kombinuojant jau egzistuojančius blokus, kam kiniečiai labiausiai tinkami.

Kažkada dar tarybiniais laikais, bet jau seniai, vaikai ir čia buvo taip muštruojami. Bet su Chruščiovu įsiskverbė vakarietiškas puvimas: atsimenat, pvz, nepaprastai populiarų filmuką vaikams apie katiną Leopoldą – „vaikai, gyvenkime draugiškai!“? – Taip, gyvenkime visi draugiškai… O pilno vardo, kaip katinas filmuke vadinamas, tai ir nebe prisimenate – podlyj trus Leopold. Ir būtent su niekšais ir bailiais buvo skatinama gyventi visiems kartu draugiškai – o jūs manot, tolerancijos daigai iš kur? O Gorbačiovas iš kur atsirado?- nuobodu gi visą laiką kautis, taip tuščias patosas ir patologija pirmus žingsnius į vaiko sąmonę ir žengė – įsišaknijo ir tapo agresyvi. O dabar sistema jau pati kovoja dėl savo išlikimo… Pvz, jei psichologijoje būtų bent kokia reali nauda ar prasmė – psichoterapijoje, juos jau seniai būtų uždarę ir išvaikę. O dabar jie visus kampus užglaisto, konfliktą panaikina…

Gyvas nuo negyvo žmogus skiriasi dvasios – veiksmo generatoriaus – turėjimu. Atsakomybės už pasaulį ir veiksmo – stebuklinga pasaka jį vaikui gali įjungti, bet, be tradicijos, protėvių išminties branginimo, tuos vaikus perima trockistiniai ideologai – jų rankose dar vis visa švietimo sistema ir masinės medijos – kreipia juos žudytis užsavo sugalvotus tikslus ir siekdami pelno – gal manot, iš žalio reikalo pinigo negalima pasidaryti? Ar iš kairio reikalo? – manykit is naujo… Jei tie reikalai pinigo neneštų, jų niekas kaip veliavų nekeltų…

(bus daugiau)

Suprasti mitus. Ii dalis

Pagal Tibeto mediciną (rašo Olard Dikson), kokius siužetus žmogus sapnuoja, pilnai priklauso nuo to, kokie kanalai jo kūne veikia nemiegant, kokie jo įpročiai ar polinkiai. Ir jokio pasirinkimo, ką jam matyti sapne, eilinis sapnuojantysis čia neturi. Tikslingai galima pradėti sapnuoti tik treniruojantis. Pvz, sėdėti Meru kalno viršūnėje ir apžiūrinėti visus keturis kontinentus, arba keliauti aukštyn, į Mėnulį ar Saulę – šamanai keliaudavo į Venerą, kai reikėdavo parnešti sielas gimstantiems naujiems genties nariams… Ar dar aukščiau, susitikti su didžiais mokytojais, gauti pamokymus.

Jei sapne veikia 5 pojūčių organai ir sapnuojami malonumai – atlase tai simbolizuoja veidrodžiai, kriauklės, muzikos instrumentai, vazos su gėlėm ir vaisiais – tai yra „oro sapnai“, kai žmogus gali prisiliesti prie dievų/ devų gerbūvio, ištirpti pojūčiuose, būti „kaip sapne“: jam sapnuojasi gražiausi vaizdai, puikiausi garsai, skaniausi valgiai ir gėrimai… Šventyklos puikios, dvarai ir rūmai ištaigūs, viskas apsupta brangenybių ir aukso… Bet tai irgi yra sansara. Dievų pasaulis surištas su galvos čakra ir atpažįstamas malonumų ieškančiam – taip pagundų neišvengti. Pagal budistų tekstus, devos/dievai pastoviai randasi šventinėje būsenoje, visko pertekę, tingūs. Bet visa tai – ne amžina, nors ir tęsiasi labai ilgai: ankščiau ar vėliau karminės buvimo čia priežastys baigiasi, ir suvokiamas naujo gimimo būtinumas… Šitokius vaizdus kurį laiką mato ir numirę – jogas žino, kad reikia nesusigundyti, nepasiduoti, nes pakliūsi į įsikūnijimų ratą ir eisi per šešių lokų sistemą vėl.

Su devomis/dievais kaunasi gigantai – asurai, jie gyvena ir žūva begalinėse kovose. Jų pasaulis – Asuraloka – apimtas pavydo dievams ir įniršio (ярость).  Šito pasaulio požymiai – į visas puses besisukantys ugnies kamuoliai ir juos sapnuose mato žmonės, kurie kenkia kitiems. Agni – puranoj, Machabkaratoj ir kituose indiškuose tekstuose pasakojama, kaip šita priešprieša radosi: iš Pieno okeano iškilo deivė Varuni, stebuklingu gėrimu – sura -nešina. Dievai tą gėrimą priemė ir pasinėrė į malonumus, o milžinai jo atsisakė, ir tapo asurais. T.y, negeriančiais suros. Toliau, kai iš Pieno okeano iškilo dievas – gydytojas Džanvantari su nemirtingumo nektaru -amrita, dievai ir asurai susikovė dėl teisės tą gėrimą turėti. Pradžioje dar laimėjo asurai, bet paskui situacija pasikeitė, ir dievai, išgėrę amritos, laimėjo prieš asurus… Asurų pasaulis surištas su gerklės čakra, ir į jį žmogų atveda pavydas, išdidumas ir įtūžis.

Mituose dievai visada laimi prieš asurus, dėl ko tie dar labiau įtūžta, paskelbia naują karą, ir vėl pralaimi. Pradžioje dievų ir asurų pasaulis buvo vienas, bet, po XIVa. tekstuose jis jau suskilęs į du atskirus, nors ir esančius netoliese… Žmogaus dvasia kyla aukštyn, į ten, kurioje planetoje priklauso, kokia ji yra: Mėnuliui – augimas, Merkurijuj – piktas gudrumas, Veneroje – jausmingumas, Saulėj – ambicija, valia ir valdžios troškimas, Marsui – akla drąsa ir arogancija, Jupiterio – tamsios ydos, ateinančios iš turtų kaupimo, Saturnui – melagingumas… Toliau – Aštuntas dangus ir tampama šiokiu tokiu dievu.

Iš J. Golovino tekstų į tą pačią temą: Menulis – tai slenkstis, skiriantis pašėlusią genezės srovę nuo dangiškų, amžinai pasikartojančių planetų judesių. Mėnulis valdo stichijas ir daro tai dvejopai- traukia prie savęs, ir vėl atmeta atgal, link materijos – savo antrosios pusės… Didelę baltą moterį jau turėjom minėta sapnų ekspedicijoje, irgi. Pas J.Goloviną ji – Diana/ Anaid, „gyvenimą suteikianti sniego deivė, sniego, kuris atgyvina, ir duoda jėgų išeiti į Saulę trumpiausiu keliu“. Čia vėl pieno putos motyvas – Diana traukia, gelbsti – taip prasideda Albedo – baltasis alcheminis savęs statymo darbas, dar vadinamas „moterų ir vaikų“… (Įdomu, jog jie – balti, o pirmas etapas, Nigredo, ėjo kalba apie vyrų charakteristikas – jie juodi?)… Golovinas suartina Dianą su Dionisu – temiškai, funkcionaliai – Dionisas pas jį yra vidurnakčio saulė, Lunus, Mėnuo jaunikis – t.y, Dianos vyriškas dublis.

J. Golovino Afroditė (iš pieno plaukus) yra surišta su laisve: kai kūnas išsivaduoja nuo šaknų ir gravitacinės traukos, ir ima valdyti pats save. Afroditė – jūros kvintesencija, ji išlaisvina nuo žemės galutinai – į oro ir skrydžio stichiją, kur dominuoja Eros. Afroditė – penktas elementas, nejudantis variklis, suteikiantis dinamiką, virpėjimą, gyvenimą visom stichijom. Ji – Medūza. Tai nėra simbolis, ji tiesiog yra. Tik ji matoma ne paprastuoju, bet antruoju regėjimu, ir ji tikrai nėra grožio ar harmonijos simbolis… Kitoj vietoj Golovinas rašo apie „absoliučiai baltą gigantišką moters figūrą, kuri atsiranda, lydima baltų pelenų sniego – keliaujant link Pietų ašigalio…“ Čia yra labai įdomu pastebėti, jog dar senam rusiškam prasmių žodyne – kalbam apie XIX amžių, buvo rašoma, jog mūsų pasaulis ne trimatis, kaip dabar įprasta tvirtinti, bet penkiamatis. Ir tie išmatavimai yra: giluma, platuma, ilguma, storis ir pieniškumas! (Глубость, ширость, долгость, толстинна, пенность).

Tipiška, kaip čia susiduriam, kaip senosios prokalbės žodžiai išdalinti įvairioms kalboms po truputį: pas rusus puta atpažįstamai kilus iš pieno, bet pas juos pienas vadinasi молоко, ir jie nesuveda galų. O mes lietuviškai turim pieną, bet bangų keteros vadinasi ne pieniškom, bet putojančiom – gali pienu, gali – krauju, bet čia jau kita istorija… Ir nesuprantam, kodėl danguje pieno upės teka, anglų kalboje Mister ar Mistress turi tą pačią šaknį su rūku – mist – baltu kaip pienas (ir yra aukštesni už pavaldinius)… Ir kuo, atrodo, čia tas pienas dėtas, gal skanus ar maistingas, ar turto požymis?… O dangus tiesiog yra iš pieno – iš balto rūko, pelenų sniego – kaip teisingai pavadinti, kai nežinai, apie ką kalbi? Nesi matęs pieniško žalčio – dievo? (Ir kraujiško irgi ne?)… O Pietų ašigalis prie to, jog senuosiuose šamanų žemėlapiuose ašigaliai vaizduojami apkeisti ir Pietūs randasi dabartinėje Šiaurėje – senoji šiaurė atsidūrusi pietuose, o šiaurė, į kurią dabar vis su viltim žiūrim, yra buvę pietūs – Hiperborėja, iš kur technika į mūsų pasaulį atėjo, išsilieję vandenys, ir kiti ne žmogiški dalykai…Ir nuo Pietų Kryžiaus kryžius visuotiniu simboliu įlindo.

Tiesa, balta puta, virtusi raudona puta, irgi turi alcheminių aliuzijų- mat, po nigredo ir albedo ateina rubedo, raudona darbo stadija (rezultatas). Kai kuriuose šaltiniuose dar yra tarpinis, geltonas, etapas  – prisideda dar ir senolių išminties suvokimas – ir tik tada rubedo. Kas iš karto primena Tartarijos ar senos Rusijos vėliavos spalvas – juodą baltą ir geltoną, kurias, po „masoniškos driekolore“(trispavės) pakeitė tarybinė raudona… Ir drįskit tvirtint, jog ne magai pasaulį valdo.

Kiek esu bandžius galvoti, kokios spalvos šaliai būtų savo vėliavoj geriausia turėti, tai mūsų lietuviška trispalvė mums tikrai buvo gerai sugalvota! Žalia – nors ir pralaimėjusių kurų (ar kuravų), bet rodanti į seną praeitį, iš kurios ateinama; geltona – protėvių išmintis, kuri irgi su mumis, o raudona – rubedo – ateitis, kuri irgi priklauso mums, praeities suvokimo darbą nudirbusiems…  Vyčio vėliava, žinoma, gražu ir gerai, bet spalvos tai masoniškos – raudona ir balta (geltonos tik užuomina), bet mėlyną masonai labai greitai įpaišė – tai aišku, kas ją dabar vietoj trispalvės ir kiša…

Jei dar greitai prasibėgti žemyn, po tenai esančius pasaulius, tai pašnekėsim ir apie dar trijų rūšių sapnus: žemyn dešinėj – gyvūnų, kairėj – alkanų dvasių, o visai apačioje – pragaras. Į gyvūnų pasaulį iš žmonių patenkama urvais ir per uolas, tai – grubios jėgos, nežinojimo, šalčio ir pastovios kovos už išlikimą pasaulis. Į jį pakliuvęs, žmogus pats tampa gyvūnu ir lieka ten ilgą laiką… Alkanų dvasių pasaulyje gyvenančių, kaklai yra ilgi ir gerklės siauros, o pilvai labai dideli. Todėl jie visą laiką kankinami troškulio ir alkio, tai yra mirusieji, kurie gyvi būdami buvo gobši ir nieko neaukojo vargšams. Taip pat tie, kuriuos giminės užmiršo, ir nemaitina, kaip priklauso… Dalis jų su laiku tampa vaiduokliais, matomais kryžkelese…

Pagal lietuvių mitologiją, atgimstama augalu, paskui gyvūnu, paskui – vėl žmogum – gal yra ir toks, aukštyn nesiekiančių vėlių ratas… Jei kurai (kuravai), mirę išeina į medžius, o  dar pas mus dar ir dabar klausiama „iš kokio kelmo esi spirtas?“…  Ir paskui, karvei lyžtelėjus pelenus, gimstama gyvūnu, o iš paukščio kiaušinio ir is viso, žmogus gali išsiristi, jei ką, tokia tai speciali erdvė… Tai kokie archaiški esam!

(bus daugiau)

Suprasti mitus. I dalis

Sapnų kosmologijos specialistas, Tuvos šamanas Olardas Diksonas savo knygose aiškina ne tik apie Tibeto Mirusiųjų knygą, bet ir apie Medicinos atlasą – tais laikais visi šitie dalykai glaudžiai siejosi tarpusavy: medicinos atlase vaizduojamas sapnuojantysis, meditacijos būsenoj ir apsuptas sansaros pasaulių, matomų sapnuojančiojo kaip nusistovėję vaizdiniai. Jo sąmonė lokalizuota širdies aukštyje, bet ji gali judėti po kitas kūno vietas, vertikaliai ir horizontaliai, kartu su gyvybę palaikančia vėjo energija – aukštyn, žemyn ir į keturias pasaulio šalis, ir atitinka 6 pasaulius – lokus iš klasikinės indų – budistų kosmologijos (apie ką smulkiai kalbėta pereituose įrašuose).

Aukštyn – dievų pasaulis ir titanų pasaulis – Devaloka ir Asuraloka, žemyn – gyvūnų, dvasių ir demonų pasauliai, o horizontaliai – atsirandama viename iš keturių žemynų, esančių keturiose pasaulio šalyse išoriniame kosminiame okeane, bet jų kilmė yra žmogaus sąmonėje – jo širdyje – tai žmonių pasaulis. Jei sapnuojantysis juda nuo savo širdies pirmyn, t.y. į vakarus, pasimato Liupach žemė – Didysis kūnas. Laikoma, jog ji yra pusmėnulio formos ir atitinka baltą spalvą – įėjimą atpažįstame iš ežero su plaukiojančiojamis jame gulbėmis. Tos žemės gyventojai gyvena prabangoje ir pertekliuje, jie geranoriški, ramūs ir leidžia laiką ilguose tuščiuose pasišnekėjimuose (neturinčiuose nieko bendra su religija).

Jei nuo širdies judėti į dešinę, pasimato pietinė žemė, užstatyta didingais pastatais. Tai – mūsų pasaulis – Džambuling (ką galima išversti kaip „šalis, kur Džambu obels vaisiai krenta į vandenį“). Tie vaisiai kartais laikomi žmonių, gyvenančių tame kontinente, kančių priežastimi, nes jie suteikia blogio ir gėrio pažinimą, o juos suvalgiusieji užmiega nepabundamai – toliau gyvena sapne (iliuzijoje)…. Budistų simbolizme ši žemė turi avino mentės formą ir mėlyną (žydrą) spalvą. Palyginus su kitais, tai mažas, bet turtingas pasaulis, kur vyksta priešingybių, šviesos ir tamsos kova. Jame egzistuoja kančia, ligos ir griovimas – su šiuo pasauliu turi ryšį tie, kurių širdyje gyvena egoizmas, įprastas žmogui noras turėti, nugalėti, pasiekti sėkmę. Tibeto medicinos atlasas rašo, jog“šis pasaulis susijęs su vėjo energijos vyravimu žmoguje „- t.y. žmogiškų aistrų, kurios ir yra pagrindinė Džambulingo varomoji jėga. Šalimais šio kontinento randasi sala Ngajabing, joje gyvena rakšai – milžinai, valdantys magiškas jėgas (siddchi).

Jei eiti nuo širdies atgal, ten yra Balang – chiod žemė, „jaučių bandomis turtinga“. Ji apvali ir atitinka raudonos saulės spalvą. Gyventojai čia visiškai nereligingi, užsiima jaučių ir arklių auginimu, mėgsta pavalgyti, ypač mėsos, kurią kepa ant ugnies. Tibeto medicina sako, jog tokie sapnai būdingi žmonėms, kuriuose vyrauja tulžies energija, nulemianti savo ruožtu tokį sąmonės aptemimą, kaip irzlumas ir įtūžis.

Jei nuo širdies pasukti kairėn, pasimato šiaurinis pasaulis Daminian (Utara Kuru sanskrite). „Šiaurinių žmonių Kuru žemės“, tradiciškai ji žymima žalios spalvos kvadratu. Tai didžiausias, drėgniausias iš kontinentų, su daugybe ežerų. Ten gyvena stambūs gyvūnai, pvz, drambliai. Žmonės čia užsiima gyvulininkyste ir nesistengia tobulintis dvasiškai, nors, turi daug kitų gerų savybių ir garsėja ilgaamžiškumu. Juos aprašinėjantys paprastai nurodo, jog „jų veidai primena arklio galvas“ – šis sapnas aplanko žmones, kuriuose vyrauja flegmos energija, t.y. jie linkę tingėti ir jų protas veikia lėtai… Lankymasis šiose žemėse sapnuojant, nieko neįrodo ir yra neprivalomas jogams, taip pat nėra reikalo švaistyti energiją, bandant ten ką nors pakeisti. Visi tie kontinentai yra ne kas kita, kaip proto būklės projekcijos ir naudingos tik, pvz, nustatyti kūne vyraujančios energijos rūšį, ir gydant kūno stovį. Taip pat treniruotis, kad galėtum sąmoningai veikti, judėti sapnuose yra prasmė, ruošiantis ir po mirties sąmonės neprarasti ir saugiai patekti į ten, kur tau skirta.

Jaunystėje, įkvėpta Šri Aurobindo biografijos, aš irgi labai norėjau išmokti atsiminti sapnus – saugokis išsipildančių norų! – vos nuo galvos nenuejau, kai kiekviena naktį po aštuonis sapnus nebe pamiršdavau… Bet tada niekas nepasakė, jog tai – tik pirmas etapas. Toliau reikia treniruotis tuose sapnuose sąmoningai veikti – judėti, matyti daiktus, asmenis ar reiškinius, kurie tau įdomūs, gauti atsakymus į aktualius klausimus… Šita prasme buvo labai įdomu skaityti, jog tas pats Olardas Diksonas 2014-15 metais organizavo pirmąją sapnų matymo ekspediciją (aprašymas yra fb). Tikslas buvo pakartoti arba paneigti viduramžių indo – tibetiečių sapnų žemėlapius: per Fb buvo surinkti apie tūkstantis žmonių, sąmoningus sapnus (sapnų jogą) praktikuojantys: sugebantys sąmoningai orientuotis sapnų erdvėje. – priekyje visada Rytai – Liupach žemė, dešinėje Pietūs, Džambulingas, kairėje Šiaurė, Daminian kontinentas – svarbiausia sapnuojančiam buvo išeiti iš „einamų, kasdieninių siužetų linijų“ ir visą laiką eiti į kairę.

Ekspedicija taikė į šiaurę, Daminian žemes, ir truko devynis mėnesius. Galiausiai iš devynių dalyvių buvo surinkti 27 pranešimai – jie pasiekė tikslą ir kontaktavo su Kuru tauta… Čia reikia priminti, istorinė Kuru valstybė egzistavo Industano šiaurėje XII- IX amžiuose iki mūsų eros. Kuru buvo legendinis mėnulio (Luna) dinastijos valdovas, davęs pavadinimą dinastijai, ir savo valdomai tautai. Iš jų vėliau kilo Kuravai ir Pandavai – pirmieji nuo karingųjų asurų, antrieji – nuo devų. Machabcharatoj aprašytas jų mūšis dėl sosto, Pandavus palaikė Krišna (kuris juos ir sukiršino) ir jie laimėjo. Bet Kuru karalystė nedingo galutinai, ji perėjo į kitą erdvę – į sapnus, ir tapo šiauriniu, pačiu didžiausiu kontinentu – Uttara Kuru – žalias kvadratas. Vietiniai ten, kaip minėta, nėra dvasingi, bet geranoriški, tingūs ir negudrūs, po mirties išeina į medžius.

Sapnų pranešimai patvirtino, vietinių rūbai ilgi, o galvos kampuotos – jas jie gali nusiimti ir užsidėti atgal. Pakeliui buvo sutikta „didelė balta moteris iš sniego“… Kuru žemėje pasitaikantys (mūsų rūšies) žmonės yra patarnaujančioje rolėje kurams, miestuose vyrauja laiptai pastatų išorėje. Gyvenama bendruomene, kartu dirbama, valgoma, miegama, moterys atskirai, vyrai atskirai, vaikai atskirai – komunizmas?! Rojus?!… Pasakyta, jog mes esam laukiami, kada „vėl pagaliau būsim kaimynais“.

Mėgstama prisiminti, jog egzistuoja pranašystė, girdi, Kuravai su Pandavais susikaus vėl, kažkada, dar kartą, ir tada pasaulis pasikeis… Rusuose mėgstama tvirtinti, jog tas mūšis jau buvo – tankų kautynės prie Kursko 1943 metais, kai liudininkai matė tuo pat metu ir danguje basikaunančias jėgas, ne tik žemėje verdantį mūšį… Kai visai neseniai turkai ėmė spausti kurdus iš Sirijos šiaurės, matomai irgi, buvo bandyta sumanipuliuoti tokį epochos pabaigos mūšį – kurdai atitinka vienos pusės pavadinimą… Nors pats mitinis mūšio laukas yra Indijoje iki šiol, Kurušatras – nors, jei manęs klausiat, tai „šatras“ yra kalnas, o ne laukas – šatriniai bažnyčių kupolai ir Chartro katedra, Šatrijos kalnas yra kaip „sviestas sviestuotas“… Taip pat yra interviu su A. M. Piatigorskiu (net ir filmas dokumentinis), kur jis Indijoje, stovi tame lauke ir filosofuoja, kaip „kasdienybėje nesimato mitiškumo nežinantiems, nors tiksliai žinoma, kad jis – mitiškumas – istoriškai tenai yra…“

Su tuo kalnu tai ne taip paprasta, ne tik sapnuojantysis buvo vaizduojamas keturių žmonių loko kontinentų centre kalno forma. Jis yra ir pasaulio kalno – Meru – atitikmuo ir visatos centras, pagrindas. Žmogaus kūne Meru atitinka stuburo koloną, kuria teka energija (varinėjami vėjai), ir sąmonė, kartu su ja, gali pakilti arba nusileisti. Sapnuojant, judėjimas aukštyn ar žemyn nuo širdies iššaukia tokius sapnus, kaip lipimas laiptais, kopimas į kalną ar į medį, skraidymą danguj arba atvirkščiai, nusileidimą į kažkur, pasinėrimą į vandenį ar požemį.

Tai tam tikras energetinis liftas, atitinkantis Pasaulio medį, kuriuo šamanas ar kitas ekstatinių būvių meistras pasiekia tuos ar kitus pasaulius

(bus daugiau)

 

Žmogumi gimti lengviau, nei žmogumi ir numirti… VI dalis, pabaiga

Iš prisiminimų apie L. Ron Hubbart: pereito amžiaus 5 dešimtmetyje jis buvo didelis raudonplaukis vyriškis, labai šviesus, stiprus visom prasmėm – per penkias minutes eilinį žmogų, proceso, vadinamo „eksternalizacija“, pagalba, galėdavo pakelti į aukštesnių dvasinių patirčių lygį, ir efektas buvo išliekantis. Jis pasakodavo, jog dar visai neseniai mūsų žemėje buvo „planetarinė katastrofa“, žmonija yra okupuota ir mes sėdime konclageryje, kurio prižiūrėtojai – grupė bankininkų šeimų, tarnaujančių infernalinėm jėgom.

O aštuntam dešimtmetyje, tie keli žmonės, kuriems dar pavyko Hubbartą pamatyti, teigia jį iš esmės jau buvusį visai kitu – demonišku ir siaubą keliančiu. Kaip pinigai – tie patys infernaliniai bankininkai – jo teoretinį palikimą perėmė ir melžia, jau rašiau. Bankininkams aukso niekada nebus gana, kaip ir mokslininkams – žinių. Ir tie, ir tie yra to paties alkio vedami. Nesvarbu, kad tai pasaulį į pražūtį veda… O gal kaip tik todėl?

Kai Hubbarto bendražygiai iš pradinio Dianetikos etapo ėmė dalintis ta medžiaga internete, daryti ją prieinamą kiekvienam, praktiškai visiems jiems baigėsi labai blogai. Tos internetinės svetainės buvo naikinamos, paskaitos ar praktikos draudžiamos, teismo sprendimais ir apdedant baudom. Ir tik Scientologiją paėmus jos dabartiniams šeimininkams, ji staiga buvo pripažinta pilnaverte religija, ir ne tik kad nebe persekiojama, bet ir atleista nuo mokesčių mokėjimo valstybei. Aišku, kai medziagos dalys buvo išverstos į rusų ar kitas Rytų Europos kalbas, jų plitimą jau sunku buvo sustabdyti. Rusijoje yra toksai psichoanalitikas Olegas Matvejevas, jis ne tik gerai įsispecializavęs toj medžiagoj, bet ir išvystęs ją toliau, jo medžiagos internete yra daug. Ir temą apie tai, jog „žmogus yra trijų intelektų kovos laukas“ jis aiškina gana išsamiai.

Kalba eina apie intelektą, skirtą išgyventi; emocinį intelektą ir protą (IQ). O visų jų gero sugyvenimo tarpusavyje, pastovaus konkuravimo ar kurio nors vieno įsigalėjimo rezultatas, ir yra žmogus, kuris dauginasi, vaidina kokią nors aplinkos jam priskirtą rolę ir tenkina smalsumą nepabaigiamu naujumo ieškojimu. .. Bet yra dar keturi „intelektualiniai kontūrai“, siekiantys vis aukščiau – ne visiems pasiekiami, atsakingi už stebuklus ir antgamtinius sugebėjimus – ir tai yra žmonijos viltis ateičiai. Pvz. penktasis – psichosomatinis/holistinis, kai mintis jau yra pirminė ir tikrai, jau ima įtakoti kūną, o ne atvirkščiai, kai parazitų kolonijos kūne manipuliuoja net jo smegenų cheminiais procesais.

Šeštasis – kai pasijuntama visos žmonijos, kaip vieningo spiečiaus, dalimi. Šeldreiko morfinių laukų efektas vadinamasis. Septintame gyvena archetipai ir dievai, kai visas sąmonės laukas tampa sąmoningas, jame nėra šešėlio – žmogus save valdo, mato, nėra jame jokių dalinimų. Ir aštuntas, kaip visų šitų rezultatas, duoda kosminį žmogų, keliaujantį per realybes, sapnus, kitas dimensija, valdant laiką, erdvę ir energijas.

Įdomu, jog dabartiniai proto bokštai visa tai pateikia kaip persektyvą ateičiai ir teigia, kad „žmonijai labai pasisektų, jei jai tai pavyktų pasiekti“. Evoliucijos teorija, kaip visada, iš nieko į progresyvią ateitį surašyta. Kai realiai žiūrint, tikimybė didesnė, kad ta šviesi ateitis jau buvo, ir dabartinis mūsų stovis yra degradacijos rezultatas.

Kad kokie nors ten šamanai buvo dar paskutiniai likę rimti psichosomatiniai healeriai, o kažkada yra buvęs laikas, kai tai su savimi sugebėjo daryti visi. Jėzus ir visi šventieji, kodėl jie pagarsėję? – kad visus ir kiekvieną stebuklingai gydė…

Senoji bendruomenė, kurios sėkmingo funkcionavimo niekaip negalim įsivaizduoti – kaip reikia tvarkytis, kad nesusipykti visiems, būti sąžiningiems, nesiekti įsigalėti, ar individualios sau naudos kitų darbo sąskaita? Kaip tie žmonės buvo patenkinti savo kasdienybėje, kaip jie neturejo savo individualių norų, nenorėjo nuo bendruomenės atsiskirti ar išsiskirti? – atsakymas yra Šeldreiko morfiniam lauke, kai žmogus aiškiai suvokia esantis visumos dalis, ir tą visumą reguliuoja ne koks nors seniūnas, karalius ar žynys, bet morfinio lauko energija, visi toj energijoj maudosi laimingi ir jaučiasi gyveną rojuje.

Žmogaus dėmesį nuo minėto vienybės pajautimo ims į save traukti įvairios „traumos dvasios“, įsitaisę žmoguje vienokio ar kitokio traumatiškai pergyvento įvykio pasekoje, ir kuo žmogus daugiau apie jį galvoja, pergyvena, skaudinasi, tuo didesnė ir galingesnė ta energija jame darosi – gali nukonkuruoti ir įgimtą žmogaus energetiką, primesti savą – traumuotą – pasaulio supratimą ir matymą… Jei taip kiekvienas, istorijos bėgyje, karų, marų ir kitokių nelaimių pergyvenimo pasekoje, daugiausia mato savą skriaudą, neteisybę ar skausmą netektį, tai jokios bendrystės nebe lieka. Visuomenė tampa sudaryta iš „atšokusių“ nuo realybės individų, kuriems ant sprando sėdi daugybė didžiulų traumų dvasių ir kėravoja juos pagal savo norėjimą, o tie individai gyvena psichiniame skausme, ir miršta nuo visokių psichosomatinių pasekmių. Tik traumos dvasios nemiršta – jos išlieka, keliauja giminių linijomis, iš kartos į kartą, iš vieno žmogaus gyvenimo į sekantį…

Scientologijoje  „traumos dvasias“ žmoguje bandoma aptikti ir išgyvendinti, naudojamas net melo detektorius: jei tiriamasis pereina visą L. Ron Hubbart sudarytą klausimyną, ir jame neaptinkamas emocinis sureagavimas, vadinasi, tas žmogus jau laisvas (ir gauna diplomą)… Bat, tai, kas valdo mus, per tą patį kanalą mes galime valdyti ir „tai“. Nes įtakoti, pakeisti ar panaikinti gali tik tai, su kuo jauti stiprią jungtį. Ir žodis „jausti“ yra dar svarbesnis, jei atsiminti, jog atskiri nuo pasaulio neesame, net oda mūsų nuo aplinkos neizoliuoja… Tik tos jungties nebe jaučiame. Vadinasi, tos emocinės reakcijos – dažnai skausmas ar depresijos – ir yra ne tik dar paskutinis gyvybės pasireiškimas mumyse, bet ir vienintelis kelias atgal į gyvenimą.

Visa, kas nugalėta, toliau mums ištikimai tarnauja. Kas mus atveda prie dievų  ir deivių, mitų ir archetipų –  sistema,kažkada buvusi, kurioje visi, įskaitant žmones, buvo lygūs arba siekė tapti lygiais per vystymąsi… O dabartiniai dievai parazituoja per agregorus, archetipus, naudoja žmonių energiją sau, kad išgyventi, o mirusius ir suvartoja galutinai – suvalgo jų patirtį, pergyvenimus – visa, ko patys negali nei patirti, nei pergyventi… Nepraleidžia žmonių nei tolyn, nei aukštyn, ir, jei mirštama nepasiruošus, tai atsiduri visiškai jų valioj… Jei seniau dievai buvo kaip tėvai ar motinos, vyresni broliai, mokytojai, mylimieji, galiausiai, tai dabartiniai parazitiniai demiurgai pasakę aiškai – žmonės yra jų vergai.

Jei kažkada žmogui, nuėjusiam pas tėvus ir protėvius dvasioje, iki kosminio žmogaus buvo tik žingsnis, tai koks mūsų atstumas iki sąmoningo gyvenimo kosmose dabar? Kiek milijonų kartų padidėjęs atstumas?… O mums nenutrūkstamai apie progresą dainuoja. C. G. Jungo pasekėjai ir aiškintojai teigia, jog „sekantis eonas suvienys žmoguje išsivysčiusią dualybę – zodiako žvaigždyne žuvys vaizduojamos dvi – Kristų ir Liuciferį, t.y. šešėlį – ir bus Vandenio era.“

Arba tai reiškia, jog tada žmonių net ir smegenys bus jau tiek išskydę  nuo per daug vandens, kad ten gyvenančios parazitų kolonijos žmogų be jokio vargo užvaldys, ir jis nebe turės nei jokių šansų pasipriešinti… Kaip dabar visiems vis liepiama kuo daugiau vandens gerti! Bet tai yra ne todėl, kad žmogui vanduo į sveikatą. Tai yra dėl dabartinio žmonių toksiškumo, stagnacijos jų vidinėse sistemose, kur niekas neprateka, nesivalo, nesiregeneruoja… Kuo žmogus sveikesnis ir švaresnis iš vidaus fiziologiškai, tuo mažiau skysčio jam reikia.

Geriausiu atveju, manau,  Vandenio era reiškia, jog žmogus išpils iš savęs lauk visą tą velnio vandenį – hidrą- tiesiogine ir perkeltine prasme, visas tas ligas ir mirtį – ir bus vėl žmogus, koks jis ir turėtų būti – atitinkantis savą hologramą anapus, vėl su ja, t.y. su dvasia sava, susirišęs ir iš jos operuojantis, stabilus ir be visokių permainingų virsmų. Pažaista ir užtenka.

Ir dievai sunyks kaip nebuvę, kai žmonės jų rūšies energija nebesigundys, jos nevartos – ir tada jie patys dievams irgi nebe tieks.

Vanduo yra negyvas, jei jo neatgyvina informacija.Materijos  materialumą jeigu pakeis dvasios tvirtumas – tvirtumas dvasioje, tada tikrai bus įvykęs progresas į atgal, ir dabartinę situaciją žmonės prisimins kaip labai blogą sapną. Jonas Gervė yra kalbėjęs, jog „buvome oro žmonės, dabar esame sudaryti iš vandens. O tikslas yra tapti iš materijos. Ne iš šitos, daiktinės, bet iš sąmonės materijos, kuri pervirsta, kuo panorėjus, kuria akimirksniu, ką panorėjus… Ir visame kosmose tik žmonėms yra prieinama“.

 

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… V dalis

Turbūt pats įdomiausias interviu su J. Golovinu įrašas yra tas, kur jis pasakoja apie jaunystėje, kažkur apie 1953 metus, lankęsis ir gyvenęs Vologdos srityje – nors, sako, visoje Rusijos šiaurėje buvo panašiai, kaip jis pasakojo – gyventa kaimo pakraštyje bobulių, visiškai ir absoliučiai neįsirašiusių į tarybinį laiką ar tarybinę sąntvarką… Staliną dar buvo girdėję, o apie Leniną ar kątik praėjusį karą – nieko. Nemokėjo rašyti ar skaityti, elektros joms trobelėje nereikėjo, ji tik trukdė… Už tai į mišką išėję, kalbėjosi su medžiais ir krūmais, nešė lauknešėlius akmenims, lankė apleistas bažnytėles ar apgriuvusius vandens malūnus ir ilgai klausinėdavo juos naujienų. Koks nors Jėzus Kristus joms buvo vienas iš daugelio dievybių, ir ne pats svarbiausias: kai popas bandė jas degimu pragare gąsdinti, tai jos sakydavę“palauk, aš nueisiu pas Makoš pasiskųsti, pamatysi, kuo tau baigsis…“

Dukra gaudavo „jėgą“ iš motinos, ir iš karto imdavo galėti ir žinoti viską, ką žinojo ir galėjo jinai (ir pramotė ar propramotė iki jos). O mokinasi, studijuoja, treniruojasi, matomai tie, kurie jėgos veikimo niekada ir neturės. Vyrai dar galėjo būti tose platumose žolininkais kokiais nors, ar žyniais, o moterys galėjo viską, gydė viską… Nors, būdavo nesusipratimų: ateina pas jas pagalbos prašyti, rėkia žmogus, kad girdi, mirštu, gelbėkit! O jos nesupranta problemos, sako: ko tu kape pagulėti nenori? Ten tylu, ramu, pagalvosi truputį… Kaip grybai po žeme turi grybieną, taip žmogus grįžta po žeme pabūti savo namuose – pagulėti „namienoje“, o paskui atsikelia, ir eina gyventi iš naujo, toliau. Kaip ir su Kristum buvo, į trečią dieną… – neprisitaikęs aiškiai prie mūsų laiko žmogus buvo. Nors, gal kaip tik šitai ir norėjo priminti „naujos epochos “ žmonėms.

Čia įterpsiu, kad seno tikėjimo žmonės, pvz, Pavolgyje, ir dabar, paklausti, kokį tikėjimą išpažįsta, atsako:Adomo (adamova vera), bet turbūt ne biblinį pirmą žmogų turi omeny, o kalvas – kupolus iš žemės. Dom rusiškai reiškia namą, bet dome yra ir kupolas… Žodis, matyt iš to laiko, kai gyventa apvaluose namuose ar į kalvas įskasus. Žemė, vadinasi yra namai… Tiesa, jau ir tada bobulės Golovinui sakė, kad „reikalai prastėja bežiūrint, iš kokių 50 kapinėse atgulusių, jau ir tada tik kokie 2-3 gyvieji buvo. O visi kiti – jau viskas“… Koks ten kaimynas pamirė -„išėjo po žeme pagalvoti“- Golovinas klausia, kiek jis ten galvos? – O jos  sako, po trijų dienų jį pašauksim ir galėsi pasiklausti pats… Praėjo trys dienos, o, sako „nebėra jo jau ten, išėjo…“

Kai pačios bobutės klausė, kur ji, po žeme pabuvus, eis, tai ji sakė „kur pasakys, ten eisiu“… Kas pasakys? – Neaišku. Žinios ne per klausimus- atsakymus perduodamos, jas arba žinai, arba ne… Štai tokie dalykai. Kaip ten pats Golovinas paskui jau yra sakęs, „jei esi tik užrašas kreida ant sienos, tai nutrynė tave ir viso gero…O jei esi kažkas, materializavęsis kaip užrašas ant sienos, tai nutrynė tave vienoj vietoj, o tu ėmei ir materializavaisi kitoj, ir toliau sau esi, ir niekam nei dėkui. Jei neesi „šito laiko žmogus“, tai šitas pragaras nėra nei tavo tikroji vieta, nei gimtoji terpė, nei  paskirtis – jei stovi šalimais šios epochos „gyvenimo srauto“ , turi būti arba labai galingas, arba būsi „lūzeris“, kokiu tave eilinis paprastas žmogus ir mato.

Kaip tapti stipriu ir galingu? – „tapti“ nėra žodis, reiškiantis mokinimąsi, treniravimąsi ar pan. Reikia tiesiog „grįžti į savo jėgą“, nes ji būna arba išdalinta praeityje (gyvenimuose), arba atiduota, atperkant neteisingą jos panaudojimą (pereituose gyvenimuose) ir tada, kiek jos tau dar likę, į tą realybės lygį ir gimei(nusiritai) ir kas kitiems – normalus gyvenimas, tau tolygu pragarui… Arba esi suklaidintas, ir jos pats atsisakęs, save susimažinęs, bandydamas „įsirašyti“, apsimesti normaliu. Visa tai vėl reikia susirinkti, susikomplektuoti, kas nereikalinga – atmesti, kas pradėta – užbaigti, ir tokiu būdu išsilaisvinti. Kuo labiau vėl sutampi su savo idealia projekcija amžinybėje, taip pasakykim, tuo labiau tau grįžta jėgos, galios, energija.

Kodėl serga tie, kurie gydo kitus? – nes taip lengviausia pagydyti – prisiimant sau jų ligą… Daugybė pradedančių entuziastų nesąmoningai taip sau ligas ir susirenka. Kodėl mokytojai, guru, gydytojai ir pan. sensta? – nes gyvenimas viešoje erdvėje turi kainą: mokinimas kitaip, nei savo gyvenimo pavyzdžiu, atidaro duris visiems tavo mokiniams traukti tavą energiją. Ir arba ji turi būti ne tavo, bet ateiti per tave iš kosmoso, pvz, arba ji baigsis, ir tau baigsis irgi blogai. Tas pats su gydymu: turi būti toks sveikas pats, kad visa tavo aplinkai automatiškai, tavęs veikiama, sveiktų… O jei toks sveikas pats neesi, tai ko tu kitus gydyti tada rauniesi?… Tokiu būdu liūdnai baigia ir daug populiarių aktorių, muzikantų, kitų žinomų žmonių – jų žiūrovai, gerbėjai, klausytojai, pasekėjai juos suvartoja energetiškai ir tiek.

Vienintelė paprasta išgelba yra judėti. Ir greitai – kad tavęs toj vietoj, kur kątik buvai, jau nebūtų… Jei kažką paskelbei, parodei kitiems, pats turi eiti tolyn, gilyn, augti ir stiprėti, galingėti greičiau, nei publika tave per tavo paskelbtus dalykus naudoja… Tas pats paaiškinimas galioja ir vis greitėjančiam mūsų gyvenimui – nuo susirinkto šlamšto naštos galima dar tik bandyti pabėgti, gyventi vis greičiau ir greičiau – atbėgti į mirtį pirmiau, nei tavo „kupra“ tave pavys. Tik ar yra čia kuo džiaugtis…  O su sava problematika tvarkantis, galima imti gyventi lėčiau, paskui dar apsitvarkei – dar lėčiau. Ir gyvenimo tik tie pasikeitimai galioja, kurie ateina lėtai ir beveik nepastebėti – rodosi, niekas nepasikeitė, o jei pagalvoji apie seniau buvusį laiką, tai jautiesi tvirtesnis, ramesnis, labiau susicentravęs žmogus, nei buvai tada.

Ir kažkaip daugiau supranti, aiškiau viską matai – permatai, ir priežastis, ir pasekmes ateičiai… Atrodo, kad gyveni šia diena, bet, kai išsigandęs, kad esi neurotikas be ateities, imi galvoti, tai žinai, kad kryptis, tikslai yra, kad žinai, ko nori, kad ir kaip tie norai neįtikėtinai skambėtų kitiems, jei jie juos žinotų. Taisyklė yra, jog visokios alchemijos, magijos, ezoterikos, šamanizmai ir dar kas nors panašaus randa tave, o ne tu jų aktyviai ieškai, lysdamas, kur tau nepriklauso.

Taip elgiasi smalsūs protai, mėgstantys tyrinėti, išsiaiškinti, sistematizuoti į susivedančias sistemas, viską paaiškinti, todėl vietoj intuicijos ar viduje atsirandančio supratimo, jų rezultatas būna daug teorizavimo, aiškinimo, kalbėjimo, o esmė lieka nepagauta. Klausimas lieka „tikėti ar netikėti“, kai tikėjimui vietos tokiuose dalykuose nėra, ten yra tiktai žinojimas…. Taip pat tokio tipo žmonėms galioja mados, mokslinių atradimų naujausi rezultatai – Jungas ar Eriksonas jiems jau pasenę, dabar jie jau kokią nors metapsichologiją studijuoja („Beyond Psychology“) ir kvantinę psichologiją, evoliucinę psichologiją. Reikia būti tikru knygium, kad viską spėti ištudijuoti, tik dar vis tiek, žinosi tik, kad nieko nežinai

Kai visa šita „nauja “ yra tiktai pamiršta sena, ir kažkada, tik žymiai paprastesne kalba, žmonės tai žinojo, naudojosi, tai buvo jų gyvenimas ir kitaip jie nežinojo… Ir juos dabar laiko kvailiais, išradinėja viską iš naujo, ir vis išrasti iki galo negali. O patikėti sekasi dar sunkiau.

(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… IV dalis

Žmogaus konformizmas irgi iš čia – jam sako „pirk“ iš ekrano, jis eina ir perka… Sako, „eik, važiuok, daryk, rinkis tą ar kitą, ar kad tavo nuomonė turi būti tokia ar kitokia“, ir jis, kaip užhipnotizuotam ir priklauso, eina, daro, nesustodamas net pagalvoti. Iš viso, nesustodamas. Net tie, kurie save maištautojais laiko, maištauja pagal komandą. Kad atsibusti ir iš tikro gyventi, reikia funkcionuoti realiame pasaulyje, darant realius veiksmus, tarp realių žmonių, išlaikant kuo daugiau dėmesio čia ir dabar.

A. Mišinas: visatoje pakaitomis eina absoliučios tvarkos ir absoliutaus chaoso ruožai. Kosmose vyrauja harmonija, žemė su savo gamta, vandenimis, oru irgi harmoninga. O tarpe šitų harmonijos sluoksnių esame mes, žmonės – padaryti iš kosmoso, o gyvename chaoso ruože, darome kokias tik norime nesąmones, kol mus į žemelę pakavoja pailsėti. Ne veltui, pvz, po žeme, kalvose, uolose irgi buvo manoma esant dangų. Žmonių vienintelė išgelba yra sekti harmonija, tuo, kas amžina. Pvz, Gariajevas sako, jog žmogaus DNK, pervesta į garsinius virpesius, skamba kaip dangiška muzika… Arba žmogaus baltymai, irgi. Idealiame sveikatos stovyje, aišku, nes kai įsisuka chaosas, tai sergama ir mirštama. O kas dabar vyrauja visur aplinkui ir mūsų pačių viduje? Tikrai ne harmonija, ir ne dvasingumas, netgi ne grožis… Todėl ir prie gamtos tokie netinkami palikę, ji mus atmeta. Ir kosmosui tokie esame nereikalingi. Ir kas mus nešė į šitas galeras, kaip sakoma… Reiktų gyventi arba kosminiuose laivuose, arba po žeme įsikasus (po vandeniu irgi galima), ką iki mūsų buvę civilizacijos ir darė. Katakombų bažnyčios, požeminiai miestai, aukštais ir aukštais nueinantys gilyn, kilometriniai tuneliai – žmonės ten ne slėpėsi, kaip mes dabar galvojam, jie gyveno ten, kur laikas teka lėčiau, energijos harmoningos, senėjimo procesai beveik nepastebimi.

Akademikas Bolotovas: žmogus yra ne iš beždžionės, jis kilęs iš reptilijos. Pvz, beždžionės kailio ir žmogaus plaukų sąndara yra visai kita. Vadinasi, nuplikę beždžionės neesame… O embrionui pirmiausia susiformuoja oda – netgi pirmiau nervų sistemos! Vadinasi, galėtume keisti odą kaip gyvatės? Regeneruoti nutrauktas galūnes? – gal ir galėtume, Bolotovas sėkmingai su tuo eksperimentavo. O ir chirurginiu būdu prisiūti, pvz, pirštai, priauga., jei viskas tvarkingai… Bet, kad trūkstamą organą regeneruoti, reikia, kad kūne būtų išlikusi jo energetinė holograma – sūkurinė erdvė su informacija, kurioje regeneravimo procesas galėtų vykti ir pagal kokį pavyzdį. Roplys ją panaudoja, „užsiprašęs“ iš bendros tai gyvūnų rūšiai, dvasios, esančios anapus. O žmonės nuo savo amžinos dalies atitrūkę, neturi priėjimo…

M.L. von Franzen: dabar buvo Žuvų epocha ir jai atitinkančių žmonių laikas. Visi, kas buvo užsilikę iš Avino epochos (ar dar blogiau, iš Tauro), jie šitoje epochoje netiko, negalėjo prisitaikyti, funkcionuoti, jų visas gyvenimas buvo nelaimingas ir pilnas problemų. Nes reikėjo būti ne tik „kaip žuviai- Jezui Kristui“, bet jau kaip antrąjai žuviai – lapis lazuri – Kristaus šešėlinei pusei, vad. Liuciferiu…. Tada gyvensi gerai ir visur tiksi. Nes jei esi ne toks, kaip visi, tuo metu gyvenantys, tai gyveni kaip pragare ir tiek.

Kažkokiu momentu, kai buvo laukiama Nibiru, daug kas skaitė Zacharijaus Syčino knygas, ir šitą epochų skaičiavimą Zodijako ratu atgal, nuo Tauro pradedant, atsimena… Kai praėjo Tauro laikas – du tūkstantmečiai – ir atėjo eilė Avino epochos atstovams, tie iš Tauro nenorėjo pasiduoti be kovos, žemė labai dėl to nukentėjo, kosmosas irgi… Kai atėjo žuvų laikas, buvo vėl kataklizmai, o kai Hitleris 1940 užėmė Prancūziją, sakoma, jog tuo metu Šveicarijoje gyvenęs C. G. Jungas sušukęs, jog “ prasidėjo Vandenio epocha!“… Bet kas drįs tvirtinti, jog šitas eonų skaičiavimas egzistavo visada? Kas girdėjot, jog prieš Tauro laiką buvo Dvynių laikas?- Zodiakas juk nėra kažkoks pastovus objektyvus darinys, o dar ir tiksliai iš 12 žvaigždynų… Taip, kiek mes žinom, yra dangus, žvaigždynai, saulė juda iš vieno į kitą. Bet Persų astrologijoje, pvz, žvaigždynų zodiake yra 24. O kažkur kitur jų gal įskaičiuota 32, nes pas kiniečius visko būna po 64?

Dar ne taip seniai sistema buvo aštuonmatė – 8 mėnesiai metuose,  8 apaštalai pas Jėzų Kristų, 8 Zodiako žvaigždynai rate… Ir 32 valandos laikrodžio ciferblate… Ar visada saulė judėjo šituo ratu ir šitokiu greičiu? Ar visada švietė šita, dabartinė mūsų saulė? – jei mūsų Žemė yra toras, ir galima lygiai taip pat sėkmingai gyventi tiek jos išorėje, tiek ir viduje – arba judėti, miobijaus juostos principu, per ją laike (kaip dažnai rodoma, kad visa saulės sistema juda kosmose į priekį keliaujančios spiralės ratais – gal juda ne sistema, o mūsų gyvenamas laiko/ erdvės kontiniumas?). Ir kai nuo XV- XVIa. buvo imta kalbėti apie mums ėmusią šviesti Juodą saulę, tai kur dingo nejuoda saulė? Ir kodėl buvo žinoma, jog „nėra jokios išgelbos, turi baigtis tas laikas“? – nunėrėm į toro vidų ir jame kol kas randamės, kol vėl iškilsim į išorę??… Hitleris gal tada, pvz, ne į žemės vidų nuėjo, jeigu nuėjo, o išlindo kaip tik atgal  į išorę, į kurią mes kažkada dar tik ateisim?

Gariajevas: egzistuoja tokia maža medūzos rūšis, su kuria mokslas nežino, ką daryti, nes ji gyvena amžinai- ji gyvena gyvena, paskui išvirsta vėl į embrioninę savęs versiją, ir gyvena iš naujo… Jei tai yra įmanoma, tai aišku, kodėl šitaip trokštama gyventi amžinai tame pačiame kūne, arba kūną stengiamasi išsaugoti, kol bus galima jame prisikelti… Bioroboto lygyje juk vis daugiau žmonių egzistuoja, neužaugdami, tik ant paprasčiausių kūno programų – kaip sakant, jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas eina link Mahometo… Kai visai moliusko lygis įsivyraus, gal ir žmonės tada automatiškai į embrionines versijas atvirtinės ir gyvens iš naujo, toliau be jokių dvasios kliuvinių?

XXa. pradžioje Maskvoje buvo tokia šviesuolių draugija, kuri rinkdavosi Paškovo namuose (nuo jų stogo Volandas su kompanija paliko iškankintą Maskvą, jei atsimenat), ten Ciolkovskis, Vernadskis, kiti garsūs vardai buvo nariais. Jų tikslas buvo „surinkti iš ionų visus kada nors gyvenusius žmones ir juos vėl atgyvinti“. Todėl ir rodėsi reikalingi kosminiai laivai, ir kiti technikos pasiekimai – žemėje jie visi kartu gi nebūtų sutilpę… Įdomu, iš kur jie tą idėją buvo pasigavę? Ar tikrai, dalis žmonijos – tam tikra rūšis, pvz, žuvų epochai priklausanti – kitos gyvenimo erdvės ir kitokio gyvenimo galimybės, kaip tik šitų, fiziniame kūne ir mūsų žemėje, neturi? -Nes, kol materijos dar buvo tik pradmenys ir didžiuma žmogaus laikėsi dvasioje, tai nei jiems tų kūnų taip labai reikėjo, nei jie dėl jų sielvartavo – materializuodavosi sau kitą ar kitokį, jei ką, ir visas reikalas. Žaidė tokių pačių pusiau permatomų kompanijoje permatomais idėjų atvaizdais, nebuvo iš niekur atėję ir nekeliavo į niekur, irgi.

J. Golovinas vis nepavargdavo priminti, jog „antikinis pasaulis mirties nežinojo“, tai jis turėjo omenyje, jog antikinis pasaulis buvo kaip tik toks, daugiau iš dvasios, ir labai dar mažai iš materijos… Kai netekti kūno buvo kaip nusikirpti plaukus ar nagus – ataugs juk vėl! Kai idėjos materializuoti nereikėjo, visi ją matė ir taip, idėjos stovyje…

Antikinis – reiškia, jog po jo atėjo vanduo. Ir žmogus tapo su hidra, gyvenančia jo viduje – vandeniu…

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as