intelektas

1
Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. IV dalis, pabaiga
2
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. III dalis
3
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. II dalis
4
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis
5
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (IV dalis, pabaiga)
6
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (III dalis)
7
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (II dalis)
8
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (I dalis)
9
Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (V dalis, paskutinė)
10
Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (IV dalis)

Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. IV dalis, pabaiga

Dabar aiškiau, nei bet kada matosi, kad knygos – laiko tinklas, kad jos išsunkia mus kaip polipai, atima visą mūsų meilės ar neapykantos energiją, ir linkę užmušti bet kurį prasikalantį savarankiškos minties daigą. Mes gyvename istoriniu Gutenbergo avantiūros žlugimo momentu.
Prisiminkim Klodą Frollo (iš V.Hugo “Notre- Dame de Paris“): „šitai užmuš tai“. Šitai – viena iš pirmųjų spausdintų knygų, tai – katedra, architektūrinė misterija, amžinas simbolis, skatinantis prabusti laisvam darbui. Laisvė mums dabar tik laiko leidimas restorane, atsitraukimas trumpam nuo monotoniško zombių darbo… Limpančiame laiko tinkle makaluojasi „dvikojai paukščiai be plunksnų“. Kodėl Paskalis taip pavadino žmogų? Kodėl G.Mairinkas vieną savo romanų herojų pavadino pingvinu? O ir kas tas G.Mairinkas pats toks? – Jis nepaliko jokių „gilių pėdsakų“ nei austrų, nei kokioje kitoje literatūroje. Gyvas būdamas, buvo plačiai žinomas, bet, skirtingai nuo savo draugų F.Kafkos ir J.Hašeko, po mirties buvo greitai užmirštas.
G.Mairinkas yra tiek svetimas savo laikmečio tendencijoms – jas lėmė,pvz, Z.Froidas ar Huserlis, Karnapas… Taip pat jis svetimas ir egzistencializmo absurdui, ir giluminei psichologijai – jį tiesiog galima izoliuoti nuo jo laiko meninių krypčių ir patalpinti į tolimą Europos beletristikos provinciją. Bendra kritikų nuomonė maždaug tokia: šis autorius nekenčia karininkų, filisterių ir kitų buržuazinių ataugų, prislėgtas prieškarinio dešimtmečio nerimo ir Pirmo Pasaulinio karo katastrofos, nesugalvojo nieko geriau, kaip užsiimti neaiškių ir blogį liudijančių okultinių – jumoristinių romanų kūrimu – kurie tuoj pat buvo pamėgti jo nekenčiamų karininkų, filisterių ir pan. buržua, kuriems labai patiko spjūvis į jų veidą ir kvietimas keliauti po fantastinius pasaulius… Po kurio laiko šiuo autoriumi rimtai užsiėmė magijos ir alchemijos populiarintojai, ezoterinės metafizikos atstovai, pvz, R.Albello ir J.Evola. Ką galima pasakyti apie tai? – G.Mairinko proza yra labai atvira, kiekvienam skaitytojui prieinama. Taip rašė Paracelsijus ar Rable. Taip būtų rašęs Tilis Ulenšpigelis, jei būtų mokėjęs rašyti.
Gylis, kuris gąsdina, nėra tikrasis gylis, nes „facilis descensus Averny“ – į pragaro perėją nusileidimas yra lengvas ir malonus.

Visi mes be išimties miesčionys, kvaili ir filisteriai, ir laikyti save žmogumi protingu ar turinčiu tikslą, reiškia užsidėti Pantagruelio kaukę – to, kurį durnina visi, kas tik netingi. Gaila, bet apie begalinį žmonių kvailumą parašyta labai mažai. Robertas Miusilis savo „Kalboje apie kvailybę“ mini, be Erazmo Roterdamiečio, tik vieną vokišką disertaciją iš XIXa… Bet, pagiriamojo žodžio protingumui tai ir iš viso, niekas nėra parašęs. Vulgarybės, truizmai, chamizmas, veidmainystė – jei viso šito nebūtų, iš ko gi galėtume juoktis? – Kai šaunusis kareivis Šveikas pasivadino idijotu, jis tiesiog prisipažino esąs pašvęstasis, nes viena geriausių knygų apie pašventimą vadinasi „Liber de idiota“ (autorius Nikolajus Kuzanskis). Čia G.Mairinkas ir J.Hašekas, kaip autoriai, suartėja: abu galvojo, rašė apie „tikro žmogaus“ gyvenimą. Jie taip pat negailestingi karininkijai ir daktarams, trokštantiems tiesiogine ir perkeltine prasme paversti pasaulį kazarmais ir lazaretu, nes dvasingumo idėja jiems nepriimtina iš principo, jie jos nekenčia, kaip ir gyvo žmogaus – žmonės jiems yra tik medžiaga chirurgijos ir artileriniams eksperimentams.
Bet kurią struktūrą nulemia tik sunkiai suvokiamas jos sudedamųjų dalių sąryšis. pvz, kai eini prietemoje takeliu, numestas virvagalis gali pasivaidenti beesąs gyvate, ar, kai tamsoje pirštai ant stalo plokštumos ieško kokio nors įrankio, jie visada gali apčiuopti kažką kitą – prietemoje sąryšį visada organizuoja paslaptingas „kažkas“ – šnaresys, nekaltas laiptelis, aštrus kvapas, rankos, svetimos ar pažįstamos, prisilietimas. Tamsoje mūsų lėtas suvokimas tampa visiškai pasyviu, nes prapuola įprastinė optimistiška erdvės perspektyva ir laikas. Praeities patirtis nuvertėja ir dabarties momentas depresuojamas agresyvios ateities. Ištąsyti nervingo laukimo, mes laimingi, išgirdę bet kokį ramų balsą, pamatę bet kokią šviesą, nesustodami pagalvoti, kas ten toks kalba ir kas ten tiksliai šviečia.- Mūsų gyvenimas vis labiau įsakmiai perimamas išorinių faktų ir mūsų pozicija jame nuo dabar vadinasi konformizmu ir prisitaikymu prie aplinkybių. Imame suvokti, kodėl būti apleistais yra pagrindinė mūsų būties egzistencija. O kartu ir vis labiau jaučiasi bet kokios pasaulėžiūros reliatyvumas. Pvz, į klausimą „ kas tokia Didžioji Lokė?“ mokslininkas atsakys vienaip, vergas galeros irkluotojas – kitaip, žmogus, laimėjęs loteriją – trečiaip. Ir mūsų įtarimas auga – kiekviename raminančiame balse girdime nerimo gaideles, kiekviena šviesa rodosi išnykstanti tarpe tarp sekundžių…

Iš J.Golovino teksto„Dievas Panas“:
Kai tvarkingos ir padorios Minijaus dukros nepavargdamos dirbo prie audimo staklių ir prižiūrėjo vaikus vietoj to, kad dalyvautų Dioniso šventėjė, audimo stakles staiga užpainiojo akimirksniu išaugę ir susipynę vynuogienojai, iš lubų ir sienų ėmė sunktis pienas ir medus. Minijaus dukros išprotėjo, ėmė užmušinėti savus vaikus, ir netgi vieną jų suvalgė… Netoliese Panas grojo dūdele ir nekreipė jokio dėmesio į visą tą vyksmą. Tai visai nereiškia, jog Panas myli žiaurumus ar kruvinus vaizdinius. Jis mielai išgydys medį, ėriuką ar paukštį, sustabdys krentančius nuo uolos akmenis ar miško gaisrą.
Panas garsėja savo geraširdiškumu ir nebūna piktas. Yra žinomas tik vienas jo kerštingumo pavyzdys: Romos imperijos kariai (imperatoriaus Diokletiano laikais) pagavo fauną ir narve atsivežė į Romą, kur tas greitai numirė iš ilgesio… Veltui Diokletianas meldė dievą ir aukojo jam aukas – Roma degė gaisruose ir buvo visaip griaunama – Panas ne tik nemylėjo žmonių, bet ir buvo ištikimas savo genčiai, ypač nimfoms ir faunams. – Panas pripažįsta zoo, bet ne bio (kultyvuota gyvybė). Jis gana abejingas žemės ūkiui ar miestų statybai, nelabai kreipia dėmesį į dykviečių sukultūrinimą ar miškų kirtimą – pagal jį tai yra vis jo nekenčiamų žmonių kaprizai… Savo valdų ribas jis mato ten, kur prasideda ariamų laukų teritorijos, kurios, jei pastoviai nedirbamos, greitai vėl sulaukėja, grįžta į gamtos glėbį.
Nepereinamus tankius jaunuolynus, pievas, pilnas ryškių gėlių, – viską, kas neaprėpiama, nesutramdoma, nepasiduoda perdirbimui – tankynės, gilios griovos, tamsios miško uolos – visa šitai, kas kvėpavo nepajungiama pirmine jėga, Panas laikė savo valdomis…. Todėl, kai per graikų gyvenamas pakrantes praskriejo žinia, jog „didysis Panas mirė“, gyventojai baisėjosi atėjusios Senojo pasaulio pabaigos. Džiaugėsi tik krikščionys. Jie ožiakojį ir raguotą dievą, pasileidusį, šeimos nevertinantį ir namų židinio netrokštantį turėti, bet kokio darbo nepripažinusį ir nekentusį, paskelbė velnio įsikūnijimu.

-„Kas žino terra foliata, tas gali mesti visas kitas knygas; kas nežino, tas niekada neišmoks skaityti.“

 

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. III dalis

Žmogui buvo svarbiausia šeima, asmeninis gyvenimas. Profesija, tarnyba, dalyvavimas sociume buvo pareiga, lėšų pragyvenimui uždirbimas, oficialus socializavimasis. Viskas sukosi apie šeimą ir privatumą, kol buvai ten, tame soc. sluoksnyje, kuriame gimei, tokia buvo tvarka ir keisti jos nebuvo nei galimybės, nei tokios ambicijos. O kai ėmė veikti socialiniai liftai, kai karjeros ar susikrauto turto pagalba tapo įmanoma pakeisti soc. poziciją, kurioje gimta, prasidėjo koncentracijos taško persislinkimas – pradžioje buvo dirbama ir uždirbama dėl šeimos, kad vaikai turėtų geresnę ateitį ar galimybes, o palaipsniui tai pervirto į norą pasireikšti pasaulyje per profesiją, įsitvirtinti per kapitalą, ir šeima tapo tam tik pagalbinė komanda, instrumentas, o dar vėliau – jau trukdis, stabdis, reikalaujantis laiko ir dėmesio ir energijos… Asmuo ėmė gyventi sociume ir privatus gyvenimas praktiškai atmirė. Šeima asmeninėje ardvėje, privačiai nereiškia nieko, jei jos nerodai viešai – atostogų nuotraukų, vaikų pasiekimų, žmonos grožio, įtakingų uošvių – ji liko svarbi tik kaip socialinis konstruktas, todėl jos nori ir gėjai, ir transgenderiai, ir jie nori turėti vaikus ir uošvius ir t.t…. Nieko asmeniško, taip sakant, tik būdas reikštis visuomenėje, kurį norime naudoti ir mes. Nes vaikus auklėja ir augina vis tiek mokykla ir valstybė, senais žmonėmis irgi rūpinasi valstybė, taip pat vargšais ir ligoniais… pareigos ne mums.

O tai apie ką tada žmonės kalbėdavosi, bendravo, kuo buvo užpildomas laisvas laikas? – Idėjomis, aukštąja matematika, etinės tradicijos kazuistika, estetika, mistiniais pergyvenimais, poezijos skaitymu ar deklamavimu, odžių dievams kūrimu… Pastebit, jog dabar žmogui net neįdomu niekas, kas yra teigiama, harmoninga, gražu – reikia blogio, kraujo praliejimo, siaubų (Dantės Rojaus niekas neskaito. Jei skaito, tai tik Pragarą)…
J.Golovinas„Juodieni Gustavo Mairinko paukščiai“:
Susipažindami su rašytoju Gustavu Mairinku, paliekame savą erdvę ir pereiname į jo sukurtą psichologinį klimatą. Ar tikrai? – Akimirksniu pažiro kruvino supratimo žiežirbos, ir atsivėrė aplink plytintis peizažas. Mes apsupti… Tą knygą geriau mesti, geriau grįžti į savą vietą gyvenime ir galvą paslėpti po tarpusavio sąntykių adijalu. Ar dienų, ar – tv programų…“Tik negalvok apie nieką neįprasta, lik prie senos kasdienybės“- perspėja vidinis balsas. „Mintys pavojingos kaip žaibai…“- Bet ne taip paprasta su mėsa išplėšti apnuodytą perskaitytų G.Mairinko svarstymų strėlę.

Mes neturime savo vietos pasaulyje, kadangi esame sergantys, gyvename ligoninėje ir gydytojai diriguoja kiekvienu mūsų egzistencijos motyvu. Mums pastoviai patariama, mūsų meniu konsultuojamas, judėjimas reguliuojamas, išrašoma begalybė receptų kaip elgtis. Gyvename universalios epochos parodijoje, Raudonasis didžiojo riterių Johanitų- hospitalierių ordino kryžius tapo labai abejotinos medicininės pagalbos simboliu – nežinia kas knisasi mūsų kūnuose, išsuka ir įsuka ten mašinos detales… Žodžiu, gyvename sanatorijoje.
Nedideliame G.Mairinko etiude „Skauda“ vaizduojamas psichiatrinės klinikos priimamasis, su jame sėdinčiais gyventojais ir apsilankiusiais. Niekas nekalba – bijo, kad kaimynas pradės kalbėti apie savo ligą arba suabejos gydytojo metodais… Neapsakomai tuščia ir vieniša. Stebėtojas ramus ir revoliuciją mano esant įmanoma:“nenustebsiu, jei visi šitie žmonės, be jokios komandos iš šalies, susispaus kaip į vieningą žmogų ir ims griauti viską iš eilės – langus, lempas, stalus…“ Bet nieko tokio neatsitinka, nes „mus visus slegia laikas ir išsunkia mus kaip koks polipas.“

G.Mairinkas stengiasi apčiuopti problemų Gordijaus mazgą: kažkuo išprovokuota mumyse gyvybė įžiebia mūsų akių vyzdžius, priverčia mus dirbti, suktis, šaukti, mylėti, nekęsti… Ir, kai ši veiksmo provokacija baigiasi, akys vėl užgęsta, galva nulinksta, pirštai sukimba ir mes sėdime sunkiame, įtemptame laukime… Laukiam naujos provokacijos impulso. Afrikoje tai vadinama „tairi poza“, Haityje – zombio poilsiu – taip sėdi burtininkų atgyvinti lavonai po atlikto monotoniško ir elementaraus darbo. Stebėtojas jaučia, jog ir jis pats iš lėto įtraukiamas į tą lemtingą suakmenėjimą: „atsimenu visus niūrius savo gyvenimo pergyvenimus, jie iš eilės pasirodo atmintyje ir spokso į mane juodomis domino taškų akiduobėmis. Toks jausmas, kad mano burnos ertmė užkimšta pilka kaučiukine mase, kuri plečiasi, užpildydama gerklę ir smegenis“. Iš baltų domino plokštelių žiūri juodos domino akys, šalimais sėdintis jaunuolis bando savo kaulines plokšteles sudėlioti į dėžutę ir simetriškai tai padaryti jam niekaip nepavyksta… Stebėtojas, analogiškai, stengiasi įvesti tvarką savo varganoje galvoje.

Vienas iš daugelio G.Mairinko ontologinės schemos variantų: gyvenimas – kankinantis laukimas, užpildytas pastovių kauliukų perskaičiavimų – pergyvenimų, sekundžių; gyvenimo erdvė – kambarys, kur ant sienų iškabinti medikų patarimai, dėžutė, grabas. Šiame kontiniume sėdi ar stovi marionetės, manekenai, vaškinės figūros, bandantys suprasti, kas juos prie tokios būsenos, prie tokio gyvenimo privedė – kur trūkstamoji grandis, koks fatalus įvykis ar pergyvenimas nulėmė jų taip vadinamąjį gyvenimą ir užtinkavo baltai jų spalvingas svajones… Jie ima kaulines domino plokšteles ir apžiūrinėja jas iki skausmo akyse: štai gyvenimas, štai mano pozicija jame. Blogai aš gyvenu, reikia keisti laikyseną, reikia į gyvenimą žiūrėti rimtai, arba kaip tik, abejingai, neprisirišti – į viską nusispjaunant.
Tokiais apmastymais prasideda racionali egzistencinės katastrofos uvertiūra. Nes „būti pasaulyje“ tai visai nereiškia jame ieškoti schematiškų, chimerinių orientacijų ar specifinių sąntykių su juo. Tarp „tik“ ir „tak“, neaiškioje erdvėje tarp verčiamų puslapių, gali atsitikti viskas, kas tik norima – paukštis gali atsitrenkti į lango stiklą, sudužti laivas, dvidešimt metų kalėjimo, nudeginti atradimo skausmas. „Tarp sekundės ir sekančios sekundės eina riba, kuri nėra laike – mes tik manome, jog laikas yra tęstinis“.

Tai – tokie mazgai, kaip tinkleliuose“, skaitome pasakojime „Bal macabre“. Suskaičiuoti visus mazgus dar ne laikas. O mes vis tiek, juos skaičiuojame – 1, 2, 3, 4… Mes esame pagauti į laiko tinklą, jame supainioti, blaškomės jame ir priimame savo traukulius už tikrus pergyvenimus, o nevalingą tasymąsi ir važinėjimąsi po žemę – laikome nueitu gyvenimo keliu. Nervinis “tik” ir užsigalvojęs “tak”, žadintuvas ir sekundometras, panikuojantis, troškulio iššauktas drebulys ir kvailas apgailestavimas pagimdo vieną ir tą patį: reikėjo pasielgti ne taip, bet taip… Charakteringas mūsų amžiaus pradžios klausimas “ar aš einu, ar mane veda?”
Jei aš, tai kas toksai aš? Jeigu jie, tai kas tokie jie? – Nepakaltinamumas, gūžtelėjimas pečiais, žmogžudystė nepakaltinamumo būsenoj – gaivališki yrančio kūno traukuliai, marionečių kraipymasis, beviltiška budelio gestikuliacija, o jis nuoširdžiai tiki savo misijos teisumu. Tai – laiko leidimas, žiopsojimas. O kur tada tikras laikas, tikras gyvenimas? – Atsiverskim knygą ir paskaitysim: “nepakaltinamumas yra aklai pabudintas impulsas. Aistra – šviesus ir koncentruojantis sprogimas egzistencijos kontiniume.”

Labai paviršutiniški pasakymai: įsiūtis prasiveržia ir išgaruoja; neapykanta gyvena ilgai. – Meilė ar neapykanta ne tik gyvena ilgiau, bet ir suteikia tikrą laiką ir stabilumą mūsų buvimui” (Heidegeris “Nyčė”). Filosofija iššaukia neramių apmąstymų būklę, bet kur rasti meilės ir neapykantos realybę?

(Bus daugiau)

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. II dalis

Kitas sugalvotas bendrosios idėjos variantas: “gyvenimas pats iš savęs yra pavojingas, liaudis – tai žolė pjovimui, banda, auklėti tuos galvijus beviltiška, reikia juos užspausti arba bent jau saugotis jų, visada būti budriam… Kai iš tikro gyvenimas yra begalinė improvizacija ir jokiai analitikai nepasiduoda. Praeitis ir ateitis iš esmės yra cerebraliniai fantomai. Supantys žmonės ir daiktai ir yra tai, kuo jie tau save rodo… O inteligentas su tuo sutikti negali, jis žino: mes sau, o gyvenimas – sau; čia mūsų vidinis pasaulis, o tas – išorinis, iki kraštutinumo netobulas, besišaukiantis reformacijos. Todėl inteligentas supanikuoja ir pasimeta, kai susiduria su realybe – ypač ta, kurios negali atpažinti kaip ženklų sistemos (ir tokiu būdu sukurti distanciją tarp jos ir savęs). Pvz, netikėta agresija, beprasmis žiaurumas, nepadorumas, nešvankūs anekdotai, materialinio pasaulio dugno pasireiškimo būdai… Jie panikuoja, matydami košmariškus civilizacijos peizažus ir „techninę barbarybę“, nors, visa tai taip pat natūralu, kaip medžiai ir žvaigždės. Čia toks momentas: reikia skirti mokslą nuo technikos.

Mokslininkai sugalvoja abstrakčias schemas ir modelius, „mokslinė realybė“ – fantastikos panoramos porūšis (Ortega y Gasset)… O techniką daro, pagamina paprasti žmonės iš liaudies, padedami specifinio rankų proto ir specifinės medžiagos intuicijos. Tai tas pats, kaip laukinis žmogus orientuojasi džiunglėse ar pasirenka medį, kuris tinkamiausias išskaptuoti valtį. Pastebėkim, jog tiems paprastiems žmonėms bet kuri materija yra individuali ir gyva. Iš čia juokeliai apie inteligentus, kaip apie berankius, nemokančius įkalti vinies ir pan. Aišku, kodėl: „protiniams darbuotojams“ – sociologams, politikams, ekonomams, juristams, humanistams, švietėjams ir kultūrininkams, žmonija yra vienarūšė žmogiška materija, tinkama bet kokiam eksperimentui ar ideologinei interpretacijai… Ir gerai, jei tai – „gerieji inteligentai“, pergyvenantys dėl šviesios žmonijos ateities. O jei ne? – bet visi jie yra bendrųjų idėjų vergai, agresyvių galvos smegenų somnibulai. Smegenų, išsunkiančių pirma iš savo šeiminiko gyvybės syvus, o paskui ir iš visko aplinkui… Todėl reiktų džiaugtis, jog vis tik vargu ar šitam tobulam mirties instrumentui pavyks nugalėti pirmapradį Chaosą ( nes tai – tik Afroditės preogatyva).

J.Golovinas , 2002 metų radio interviu fragmentai:

Žinoma, minioje ištirpti yra blogai. Ypač mūsų laikais, kai minia iš esmės vaidina pagrindinę rolę mūsų gyvenime. Kur bedirbtume, ką bedarytume, mus visada supa minia. Išsidalinusi į grupes, kažkokias organizacijas, mafijas, ir t.t. Bet vis tiek, ta pati minia.
Jei seniau minios buvo pakankamai pilka mase (pvz, XIXa. klasinėje visuomenėje), tai dabar, kai klasių nebėra kaip po tokių (iš tikro yra, tik jų visuomenėjė dabar praktiškai nesimato, jos daugiau sudaro atskirus, kad ir nelabai didelius sociumus. Pvz, kiek bankinikų ar ministrų esate matę vaikštant gatvėmis, apsiperkant supermarketuose? – o jie valgo, rengiasi, vaikšto…kažkur ne ten, kur visi likę – minios). Oficialiai dabar ta vientisa buvus minia yra išsidalinus į kategorijas: nuo pačių kiečiausių iki pačių tamsiausių… Ir todėl klausimas apie individo (dar užsilikusio) sąntykį su minia yra aštresnis nei bet kada. Individualumą svarbu kultyvuoti, kad savo dvasia neištirpti išoriniame sociumo gyvenime, neleisti jam savęs suteršti. – Ne būtinai būti vienišu ar gyventi pačiam vienam: vienu galima būti kokioj tik norite minioj. Aš turiu omenyje, kad individas gali gali sau iš naujo atverti pasaulį, ir atverti jį sau visai kitokį, nei jį mato visi likę, standartiškai programuoti… ir tai jau magija.

Dar visai neseniai buvo normalu, jog egzistuoja dvi kalbos – viena buitinė, natūrali, kita – studijoms. Tokiu būdu teorija lieka atskirai, nekenkia pasauliui ir žmonėms tiesiogiai. Tik keičia žmones, studijuojančius ir tada jie gyvena kitaip. Iš čia ir oficialumo, profesijos, pareigų, užimamos visuomeninės padėties atskyrimas nuo žmogaus. Gali juos gauti ar prarasti, atsisakyti, ir lieki vis dar… savimi… Tai vis nuolaužos senojo pasaulio harmonijos, kurią visą talpinančių ir atitinkančių žmonių nebe likę. Nebe likę tų, kuriems natūralu, jog teorija atskirai, o gyvenimas atskirai. Gyvenimas yra ką žmogus daro, gyvena; didžiaja dalimi privatus – apie tai nekalbama, nes koks kieno reikalas, kiekvienas turi savo – ir nedidelė dalis viešos, oficialios valstybinė administracijos, ceremonijų, tradicijų, religinių misterijų, kur visi elgiasi pagal įstatymus ar etiketą ir nieko asmeniško tame nėra.
O paprastas žmogus, jis tampa kažkuo, užimdamas vietą, įgydamas profesiją – jis negali atsistatydinti, net ir blogai funkcionuodamas ar negabus, nes jo neliks (kaip, pvz, Baltojo miesto valdytojas, karaliaus vietinikas „Žiedų valdove“). Tokie žmonės visa ką išnaudoja savęs įtvirtinimui, savo garbei – o kadangi tokiu būdu tikrai tapti kažkuo yra neįmanoma, tai jiems niekada negana ir nėra tam procesui pabaigos… Jei turite kokią konkrečią profesiją, pasaulis jums didele dalimi yra uždarytas. Paracelsijus sakė, jog žmoggus – tai „sėklelė, o visata aplink jį – obuolio minkštymas“. T.y. žmogaus individualus pasaulis, jei aktyvuojamas, išauga aplink jį, apgaubia jį nuosava sfera, į kur jis, principe, nieko neįsileidžia. Ta prasme žmogus yra laisvas – daryti, ką nori.

Magas išoriniį pasaulį turi pastoviai tyrinėti. Bet ne kaip botanikas, zoologas ar natūralistas. Pirmiausia jis turi jį stebėti ir pamiršti viską, ką apie jį žino iš seniau… O mes atsinešam į gamtą savo siaurą, pragmatišką, išankstinį požiūrį į viską, ir nematome nieko, kas tenai yra iš tikro. Mūsų laikais net magija žmonėms atrodo kaip kažkas išskirtinai pragmatiško, kai tuo tarpu viso ko praktinis pritaikymas jau yra išėjimas iš savo sferos į išorinį pasaulį, ir jis yra visai nebūtinas. Netgi toksai pragmatiškas reikalas kaip pinigai gali būti visiškai praktikoje netaikomas, gulėti stalčiuje ir tiek.
Dar daugiau. Alchemijoje ir magijoje niekas niekada nieko „nepasiekia“. Nes nėra ką pasiekti. Ten reikia tiesiog pasiduoti, kaip planktonas pasiduoda vandeniui. Pagrindo nėra, nėra nieko… Jei išgirsti gražų paukštį čiulbant miške – paklausai, pasidžiaugi ir eini toliau. Tau nebus įdomu jo pavadinimas, įpročiai ar migracijos laikas… Tu jo nefotografuosi, neįamžinsi šitos akimirkos, nedarysi iš jos meno, taikomojo meno, pelno ar karjeros. Detalės tau turi būti įdomios tik tiek, kiek jos sudaro pasaulio visumą. Paklausyk paukščio, pasigėrėk gėle, patyrinėk asfaltą…pasakysit, jog toks žmogus – lengvabūdiškas? – Bet, būtent toks lengvabūdiškumas yra būtinas, mokantis ezoterinių disciplinų.
Toks žmogus gyvena tarp žmonių, bet jis – vienas. Jis rodosi žmogus kaip ir visi, tiktai jis žino, kur lobis paslėptas, o visi kiti – nežino. Ir nesužinos. O jo individualus gyvenimas – laisvas. Ir visada susikoncentravęs. O kažkokiu momentu sustoti ir imti savo mokslų, menų ar tyrinėjimų produktais naudotis – no done… Minia, liaudis negali gyventi, neidama koja į koją su laiku. Taip pat daug menininkų, muzikų, gyvenančių nesibaigiančios konkurencijos ir kintančių madų aplinkoje. Sociumas ir epocha baisūs tuo, jog jie tyliai tyliai, nepastebimai nepastebimai nuveda žmogų į prarają, kur jis ir žūva… Ir amžinajam menui jis žūva taip pat.
Jeigu mes užsiimame menu, muzika, mumyse turi gyventi meno, muzikos dvasia, kuri mūsų niekada į tą sociumą neleis. Nes tada menininkas ir jo menas tampa minios žaisliuku, kuriuo ji pažaidžia, pažaidžia ir numeta.

(bus daugiau)

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis

Kelias yra pasikeitimų virtinė. Jei gyveni, bet nesikeiti, tai gyvenimo kelio nenuėjai, nors savo laiką ir sunaudojai. Žiopsojimui…
J.Golovinas apie save, inteligenciją, dievą Paną ir nekraidančius paukščius:
Inteligentų porūšis gamtoje atsirado palyginus neseniai – prieš kokia pusantro amžiaus. jo atstovai – lygybės, teisingumo šalininkai, buvo klasinės visuomenės priešininkai. Pagrindinis užsiėmimas – protinis darbas. Reiktų patikslinti: žmogaus kūnas yra iš principo protingas – rankos, kojos ir pan. turi savo autonominį protingumą, vad. čia kalba eina apie galvos smegenų darbininkus. O tie smegenys turi įdomią savybę: pagal progresyvius darvinistus, žmogus iš esmės yra infantili beždžionė su sutrikusia vidine sekrecija. Ir tas sutrikimas atvedė prie žmogaus smegenų, sugebančių abstrahuotis nuo viso ko juos supančio, susiformavimo. Šitai „visa kita, kas juos supa“ – objektyvus pasaulis, objektai, jų pirminis dualizmas (buvimas arba ne buvimas). Šita prasme, ar galaktika, ar infiuzorija, abi vienodai įdomios ir reikalauja vienodo dėmesio. Tai primena pasakymą iš Bhagavat Gitos:“išminčius žiūri į viską vienodai, ar į puošnaus mokytumo brachmaną, ar į šunį ir į tą, kuris šunį valgo“. Mes tik galime pridurti: todėl, kad visa tai sudaryta iš vienokių ar kitokių elementarių dalelių kombinacijų.
Inteligentas žmoniją irgi mato sudarytą iš elementarių dalelių – žmonių

Vienok, skirtumas tarp inteligento ir išminčiaus kapitalinis. Išminčius yra „ne iš šio pasaulio“ ir jam į pasaulį nusispjaut. Inteligentas pripažįsta šį pasaulį su viena būtina sąlyga: jį reikia perkurti, perdaryti, perdalyti… Kai inteligencija dar tiktai atsirado – Švietimo epochos enciklopedistai ir deistai – jie daug maž pripažino Kūrėjo buvimą, konstatuodama aiškius jo sukurto kūrinio netobulumus. Suprantama, per šešias dienas viską apgalvoti buvo sunku. Todėl mums – kūriniams ir pasekėjams – jis paliko misiją šitą jo kūrinį pabaigti. Taip inteligentas tapo kūrėjo pavaduotoju… Vėliau ši subordinacija dingo savaime ir radosi nauja, „galvos smegeningųjų“ rūšis – bendrinių idėjų sukūrėjai.
Iki Švietimo epochos vaikas buvo žmogus, funkcionavo pasaulyje, mokykla jį įvesdavo tik į abstrakčią, teorinę erdvę, kad jis galėtų funkcionuoti valstybėje, naudotis civilizacija. O gyvenimą jis matė aplinkui, dirbdamas, padėdamas tėvams ūkyje ir pan. Bet visuomenė ir civilizacija palaipsniui tiek išsiplėtė ir giliai įsibrovė į asmeninio žmonių gyvenimo erdvę, jog tos erdvės neliko, arba ji liko visai nevertinga. Tėvus vaikai namie jau nebe mato gyvenant, dirbant… Tada imta skųstis, jog mokykla mokina to, kas gyvenime nereikalinga, o kas reikalinga, kad gyventi, to nemokina. Bet mokyklos paskirtis formuoti pasaulėžiūrą. O gyventi galima išmokti tik gyvenant, o ne iš teorijos. Nepaisant to, mokykla, kaip ir valstybė, jau priversta perimti ne tik tėvų funkcijas, bet ir kasdieninio asmeninio gyvenimo patirties įdiegimą. Kas seniau buvo savaime suprantama, dabar yra mokinama. Nes vaikystėje nebe įgaunama praktikos, nebėra tikro gyvenimo namie, su tėvais ir seneliais, gamtoje, nebe dalyvaujama ūkyje, bendruomenėje – kaimo bendruomenės, pvz, arba gatvės, kiemo, kvartalo netgi nebe liko irgi.
Todėl naujos rūšies mokykla dabar teoriškai vaikus mokina praktikos. O teorijos nebe mokinama – kultūra, lavinimasis, civilizacija, viskas prapuola, nes tai – ne praktinės žinios. Netgi sociume pagal tam tikrą etiketą funkcionuoti nebe reikia, nes į jį suėję dabar nemokyti prasčiokai, kurie iš viso, net ir jo egzistavimą neigia (M.Tečer pavyzdys), arba nori visur būti perdžiančiu ir pirštais nosį besišnypščiančiu savimi – t.y. laisvi.

Aukštoji kultūra ir menas buvo nuneigti ir nuvertinti tų, kurie jų mokyti tada, kai asmeninio ar realaus gyvenimo jie jau nematė ir neragavo namie, šeimoje, iš tėvų pavyzdžio – augo jau darželiuose, lopšeliuose, vietoj gyvenimo namie žiūrėdami televizorių ir skaitydami knygas. Išmokyti mokykloje ir universitete civilizacijos ir sociumo taisyklių, išėję į savarankišką gyvenimo etapą jie labai nusivylė savo moksliniu bagažu, kai pamatė, kad egzistuoja dar ir realus gyvenimas, realus pasaulis, kur tarp realių žmonių vyksta realus bendravimas… Kodėl, girdi, mūsų šito nemokino? – ogi todėl, kad tai nėra mokinimosi medžiaga, tai yra gyvenimas. Jį reikia mokytis gyvenant… O jie jau manėsi viską išmokę, pranašesni už nesimokinusius, todėl šitas atradimas jiems pasirodė ypač labai skaudus.
Todėl dabar linkstama į praktinių dalykų mokinimą – ekonomika, buhalterija, marketingas, vadyba, psichologija, planavimas – kai iš tikro, turi tam polinkį, to ir mokyti nereikia, o kas neturi, tai diplomas nepadės. O universitetinių studijų, bendro išsilavinimo dabar nebe reikia – nėra iš to tiesioginės naudos, tai ne gyvenimiška, iliuzijos. O tie, kurie vis dar studijuoja, tuos vis tiek, instinktyviai link realistiškumo, primityviausių gyvenimo pasireiškimų traukia, nes jie jaučia, jog nėra realiame pasaulyje įsišakniję, nedalyvauja jo virsme. Todėl jie dažniausiai kuria ideologijas, šlovinančias seksą, kūniškumą, sensualumą, instinktus, ginančias gamtą, pirmenybę suteikiančias empyrizmui… Nevisapusiškai, nepilnai išvystytas žmogus ir pasaulio aplink save nesugeba matyti, priimti kompleksiškai, viską primityvina, plokština.
Žmogaus kūne galvos smegenų rolė yra koordinuoti ir ji labai svarbi: daugybę būties problemų žmogaus organai sprendžia visi kartu, vieningai, kiekvienas įjungdamas savą specifiką. Vienok, galvos smegenys – mikrokosmosas, atspindintis viską, kas egzistuoja ir sugeba savo sferoje modeliuoti ir kombinuoti išorinio pasaulio duotybes. Kada jos, savo rolę žmogaus kūne pamiršę, „uzurpuoja valdžią“, tai priveda prie diskriminacijos ir orientacijos praradimo: žmogus palaipsniui netenka natūralių ryšių su savo konkrečia aplinka ir pasineria į chimerų – cerebralių emanacijų –teritoriją. Kai šis procesas labai intensyvus, jo pasekoje randasi įvairūs fiziniai ir psichiniai negalavimai, ir žmogus ima pastoviai jausti nerimą. Nes, giliai savyje jis vis tiek žino, jog gamtoje nėra ir negali būti jokios lygybės, jokių tiesių linijų, linijinio laiko ir trijų dimensijų erdvės, jokio teisingumo, pareigos, moralinių įstatymų ir t.t… Bet, tuo pačiu metu jis tvirtai įsitikinęs: žmogų ir gamtą būtina perdaryti, ir nepertraukiamas jo idėjų prieštaravimas vienų kitoms jo visai neglumina.
Jei žemė – dulkelė begaliniame kosmose, tai kam viskas iš viso, įskaitant ir pertvarkymą su progresu?.. bet, iš kitos pusės, begalybė – lygybės, lygaus dalijimosi paseka – ir yra grynai galvoje gimusi idėja. Inteligentas „skraido padebesiais“ – sugalvoja modelius, nieko su niekuo kosmose bendro neturinčius, žmogaus modelius, paremtus įsivaizduotais pirminiais duomenimis. Todėl, kad jis gyvena apibendrinimų, abstrakčiame pasaulyje, sukurtame iš ženklų sistemų. o ženklas visada reiškia kažką kitą… Pvz. inteligentas įsikala į galvą, kad visi žmonės geri; arba priešingai, pikti. Tuo remdamasis, toliau sugalvoja įkvepiančius palyginimus, liaudies su ariama žeme, giluminiu šaltiniu, didžiuliu potencialu, pradeda žavėtis „taikliu liaudies išminties aštrumu“, „sūdytais juokeliais“, pasakojimais, patarlėmis: „dieve mano, kiek talento! O juos pavertė gyvuliais… Eksplotatoriai!“ – Grubus mužikas ar nagla boba „iš tikrųjų“ ne tokie! Prie to juos privedė jų aplinka, reikia juos išauklėti, pirma apdibti kaip vertingas iškasenas, ir tada sužibės jų „širdies auksas“.

(Bus daugiau)

 

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (IV dalis, pabaiga)

Žmogus – tarpinė vieta, perėjimas tarp angelo ir žvėrio, t.y. konvertuoto angelo. Viena koja amžinybėje, kita – laike. Viena koja nemirtingume, kita – žūtyje… Dabartinis žmogus nesupranta, nei kas yra racionalis, nei kas yra animalis. Prie animalis jau priartėjome… Žmogus – mūšio vieta, logos prieš zoo. Žmogus yra ne statusas, bet procesas, nes rastis visą laiką viduryje tarp abejų reiškinių yra neįmanoma.
Žmogus nėra baigtinis kažkas, jis yra procesas, kad nugalėti save. Jis -zona, kur susiduria dvi svarbiausios magnetinės jėgos, visiška šviesa ir visiška tamsa. Ir jos abi pastoviai nori sustiprinti savo pozicijas žmoguje, todėl žmogus yra procesas, dinamika, paradoksai. Žmogus – tai visada laikina. Nes, jei jis pasiduotų vienai ar kitai iš dvejų jėgų, jis tą patį akimirksnį išlėktų iš buvimo žmogumi. Bet. Įžmoginimas yra judėjimas link angelo arba link demono. O išžmoginimas prasideda, kai žmogus atsisako rizikuoti ir pasislepia nuo vieno ir nuo kito kasdienybėje. Kasdieninėse mintyse, kurios visai nėra mąstymas. Tada jis nužmogėja.

Yra žmonės, kurie tvirtina, jog nesapnuoja arba sapnų neatsimena – čia ne apie juos. Yra žmonės, ypač vaikai, kurie sapnuose skraido… O yra tokie, kurie sapnuoja, jog jie krenta. Arba net ne sapnuoja – kritimo pojūtis juose pasireiškia labai lengvai ir greitai ir jie turi stiprią aukščio baimę…
Jonas Gervė mėgo sakyti, jog „dievai, jei jie gimtų žemėje, jų galimybės būtų gėlės lygio – jie negalėtų nieko… nes neturi įdirbio būti žmogumi“…
Jei tai suvesti į vieną, galima būtų teigti: dievams atsirasti mūsų pasaulyje, turint omeny, koks jis yra ir kur randasi pasaulių virtinėje, reiškia mirti. Dievai nemirtingi, todėl jie negali numirti į tokį stovį, kaip numiršta žmonės – į tamsą, nebūtį ir išnykimą. jie tik „atsiranda“ (gimsta) į mūsų pasaulį, kuriame, kaip dvasiai, likusiai be kūno mirties atvejyje ir priklauso, yra bejėgiai… Taip pat, kaip mirusio žmogaus dvasia apsižiūri, jog nebe susišneka su likusiais gyvais, yra jų nematoma, nieko nebe gali padaryti ar pakeisti, tą patį jaučia dievai, „įkritę“ į mūsų pasaulį ir į žmogišką kūną, jame būtiną – jų „nemato“ – nesugeba įvertinti pagal tai, ko ir kiek jie verti: kaip kinetiniu tarpplanetinių kelionių prietaisu kad traiškytume riešutus, nes jis patogus rankoje ir yra maždaug akmens svorio… Jų lygis, mentalitetas, talentai, išsivystymas čia, žemėje, yra ne savo vietoje, bet jie iš įpratimo nori aktyviai gyventi, žemę ir žmones gerindami, nes savo viduje dar žino, jog gali būti visai kitaip. O išoriškai būdami žmonėmis, kūno dėka, nori mylėti, rasti partnerį, mokytis, pritaikyti žinias, kurti, reikštis… Tik jiems arba nuo pat pradžių nesiseka, arba tenka daug kentėti, arba viskas, ką jiems pasiseka padaryti, išvirsta į bloga, yra pasisavinama blogųjų, sugriūva. – Galų gale viskas pasirodo beprasmiška.
Beprasmiška šioje žemėje ir šiame pasaulyje, taip. Nes čia – kitokios prigimties vieta, vyrauja kitas, žymiai žemesnis lygis, daugybė agresyvaus blogio, prasiskverbiančio iš dar žemesnių lygių… tai kaip dieviškos dvasios čia įkrenta iš viso? – kas juos žino, gal iš smalsumo/ gal kažkur buvę, kažką veikę, darė tai ne visai pagal taisykles ir kad už tai susimokėti, teko atiduoti dalis savęs, o su tuo kas liko, jau buvo tinkama tik į šitą žemą žemės lygį ir ne aukščiau? – kuriame, betgi, yra galimybė suvokti, kas atsitikę, atsigaivinti savą lygį, susišaukti atgal atskirtus gabalus ir iškeliauti vėl aukštyn, protingesniam ir labiau patyrusiam. Tik tame ir yra žemiškos veiklos prasmė – auginti savą dvasią, ją skalbti, balinti, naikinti balastą – tai svarbu, o ne gyvenimo žemėje rezultatas ar veiklos vaisiai. Nes vaisingai ir sėkmingai žemėje galima žaisti tik pagal blogųjų taisykles, tokia žemė jau yra, bloga vieta, o tada galima ir visai pražūti – suanglėti, pajuosti, sudegti ir išnykti. Žemėje tokios dieviškos dvasios veikia jau vien tuo, kad jos yra. Ir kuo jos labiau atgauna harmoniją, tuo daugiau harmonijos, kad ir laikinai, randasi aplinkoje – saviems nuo to palengvėja, blogiesiems – pasunkėja veikti.
O jei jau imi prisiminti, suprasti, kas čia vyksta ir vistik, nori veikti, tai turi veikti savo priemonėms – priemonėm iš savo lygio – priešintis ne fizika, o energija. Pulti, ginti ar pastovėti už kažką… Nes, jei žemiškai veiklai čia veikia žemės taisyklės, tai energetinei – kosminės. Ir tai yra proga tą savą energetiką vėl kaupti, treniruoti, versti pilnai veikiančia – tarp kitko, tai ir yra kilimas aukštyn, kai tuo tarpu pasaulis šauna žemyn. Prisiimti savą vektorių yra labai sunku, bet lemiamas veiksmas. Jei taip elgtūsi vienu metu pakankamai daug atsiminusiųjų, jog jie dievai, tai kas žino, gal ir pasaulis bent jau kristi žemyn nustotų. o gal net būtų galima jį kažkiek pakylėti atgal, su savimi… Čia būtų vieta pastebėti, kodėl neatsimenama iš karto, tik gimus? Nesuvokiama, kas atsitikę, į kur įkrista ir dėl ko – jei tą atmintį atsinešti su savimi nuo pat gimimo, tai joks dvasinis darbas taip ir liktų nepadarytas, būtų tik svajojama apie grįžimą ir laukiama mirties, kaip išsilaisvinimo ir galimybės grįžti… Nes čia jau tokiame š… sėdim ir sėdėti yra labai sunku.

Ir dar problema, jog į žemę patekę dievai instinktyviai nori gelbėti, išsivesti su savimi visus – negali žiūrėti į vergovę, neteisybę, karus ar naikinimus. Bet kaip tu žmones išgelbėsi iš šalies, kitus? – jau kiek kartų bandyta! – Laisvės negali duoti dovanų, padaryti išliekančio stebuklo: pvz, kol J.Gervė „laikė“ pataisymus ir atitaisymus savo pasekėjuose, tai tie laikėsi, o kai nebe laikė, viskas vėl grįžo atgal į senas struktūras… N.Levašovas kiek žmonėm smegenis perdarinėjo, performatavo, kad ten naujos savybės atsirastų – o žmonių supratimo lygis nuo to neišaugdavo. Taip kaip vaikiškais pistoletais ginkluoti vaikai žaidžia karą, taip toks, kosminę sąmonę netikėtai gavęs žmogus, irgi, pirmiausia griebia „šviesos kardą“ ir puola kautis kosmose, visus juokindamas. Kol galiausiai jo nesusivokimu pasinaudoja blogieji ir pasijungia sau jo galimybes – nes kosmose nuo blogųjų irgi nesaugu, pasirodo, visur savų užtenka. Todėl žinias reikia kaupti iš lėto ir pačiam, kad jos taptų tavo vidumi, o ne būtų svetimu priedėliu, kurį gali pamiršti ar nemoki naudoti.

Kas yra kosmosas, kur yra kosmosas? – Iš kiekvieno lygio išeinama į savą kosmosą. Jis yra ne viršuje, ne apačioje, jis yra šalimais. Visada šalimais. Jei atidaryti realybės duris sienoje, išeisi į erdvę – neerdvę, kur akimirksniu galima rastis dievai žino kur, neegzistuoja atstumai, greičiai, pilna pasaulių ir nuotykių… penki žmogaus pojūčiai yra skirti tik žemiškai realybei pažinti,  jais neišeisi į kosmosą, tam jau reikia jų turėti išvystytų daugiau ir kitų. Techninė civilizacijos kryptis pagamino mikroskopą ir teleskopą, bet jie tik pratęsia fizinį matymą ir ten, tiesą sakant, mato špygą. Kitą, užribinę fizinei, realybę matyti reikia kitų akių. Jos ateina su kitu suvokimo lygiu, kitu dvasios mąsteliu.
O į aukštį (ir žemyn) tai įsivaizduokim begalinį daugiaukštį pasaulių sluoksninį pyragą, kur žmonės, geresnėse ar blogesnėse sąlygose laikosi kažkur viduryje esančiose sluoksniuose ar aukštuose, geresnėse ar blogesnėse sąlygose. Tai link apačios einant, link žemūjų sluoksnių, ten nuo kažkurio momento gyventojai jau yra „kažkas kita“ – grynas blogis, kuris prasiskverbia aukštyn, jei ką, prikibęs prie nesąmoningų žmonių ir gyvena už juos, perėmęs jų valdymą. O kažkur pakankamai aukštai laikosi tie, kurie irgi jau kaip žmonės neatpažįstami, o yra mūsų vadinami dievais. Ir jie čia irgi įsmunka, įkrenta ir gyvena žmogiškuose kūnuose… Kaip sakyta, mintis yra dieviška, bet mūsų pasaulyje ji statiška, o drakonas yra grynas veiksmas, judesys, gyvybė ir ateina iš apačios, blogųjų sluoksnių (nes ten jo neriša niekas su dieviška mintim ir jis yra chaosu). Kol žemėje buvo mažiau blogio,ja vaikščiojo daugiau dievų…
O dar galima keliauti gilyn į save, ten kitas kosmosas, kurio įvairovei irgi nėra galo – ta prasme kiekvienas esame pasaulis, kitoks nei kiti ir nuosavas… O dar keliaujame ir laiko juosta, kurioje turėtume galėti grįžti ar užbėgti į priekį, ji būtume pakankamai sąmoningi.

Ir kai būsim, tai galėsim…

 

 

 

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (III dalis)

Kas tai yra mątymas, mintis?- klausia A.Duginas. Ir atsako.
Iš vienos pusės, pagal Aristotelį, mes priklausome prie mąstančių gyvūnų. Esame gyvos būtybės – judame, fiziškai augame – ir turime savo valdžioje logosą, esame mąstantys, protaujantys. Kadangi skaitomės žmonėmis, tai skaitomės sugebančiais protauti – logoso valdymas Aristotelio apibrėžime žmonėms privalomas, tai esame tiek žmonės, kiek protaujame… Kuo mažiau galvojame, protaujame, tuo mūsų žmogiškumas mažėja. O jei mastymą visai nuimti, tai tik gyviais ir liksim – zoo, animalis.- Gal tai nėra blogai? Jei nemastysim, tai būsime maksimaliai gyvi? Gyvybė, gyvenimas mumyse bus pats pilniausias? Kuo mažiau mastai, tuo gyvesnis: nemastantis žmogus, kaip taisyklė, yra linksmas, veiklus, mielai valgo, gyvena. Jei įsivaizduoti idealų kvailumą, tai bus grynas, idealus gyvenimas, gyvybė. Nes bukas žmogus, kuriame ne tik mintis, bet ir gyvybė silpnos, jau yra ligonis, tai jau yra visai iš kitos operos. Bet, jei imti chrestomatinį idijotą, kuriame logosas lygus nuliui, tai jis bus absoliutus zoo ir grynas gyvenimo džiaugsmas.

Kaip tik šituo naudojasi postmodernizmas. Jie atvirai kalba apie postlogosinį žmogų, pilną gyvybingumo: Deliozas kalba apie postmoderno žmogų su nuo mastymo išlaisvinta sąmone ir kupiną gyvenimo stichijos. Atkreipkit dėmesį, taip pat jis bus absoliučiu gyvūnu. Žvėriu. Ir pabrėžiama, jog absoliučiu. Nes gyvūnai, žvėrys, kuriuos pažįstame gamtoje, susiduriame pasaulyje, visada yra apibrėžti savo logoso – lapės, katės, zuikio… Gyvūnai savo logosų nevaldo, todėl jie ir gyvūnai, o ne žmonės, bet už tai jų logosai valdo juos ir jų gyvenimą. O žmogus, savo logoso įtakos nusikratęs, taps tokiu žvėrim, kokio gamtoje nėra ir nežinoma – neribojamas ir nevaldomas jokio logoso! Postmoderno žmogus atsisako valdyti savą logosą ir jokiam kitam jis irgi nėra pavaldus. Nelieka jokio sąntykio su jokiu logosu, nei aktyvaus, nei pasyvaus. Toks žmogus niekada nebus vilku, vovere, bite, jis taps kažkuo kitu – visažvėrimi, pirminiu, kokio gamtoje nėra. Antgamtiniu, nešančiu savyje visą gyvybę, jokiam logosui nepasiekiamą. Žvėris 666 ir yra postmoderno žmogus, nereikia nei kokių chimerų, kiborgų. Žvėris grynoj formoj – apokalipsės žvėris, galintis gimti tik iš žmogaus, atsisakiusio mąstymo.

Kas sako, jog žmogus yra socialinis gyvūnas, tai nežino, apie ką kalba. Jei iš žmogaus išimti galvojimą, tai gausime ne kokį nors gyvūną – barsuką, skruzdę ar kiškį. Gausime pantherioną – gyvūną drakoną, išlaisvintą, atgijusį ir pasiruošusį vienam paskutiniam šuoliui į mirtį. Iš čia žvėries rolė eskatologinėse religijose ir postmodernizmo projekto velniškumas: išlaisvinti žmogaus impulsai jau nėra jo impulsai. Tai – pandrakonas, aklas, nesuformuotas gyvenimas, neturintis ir neturimas logoso. Minčiai jis nepasiekiamas. Mintis, iš mūsų pasitraukdama, palieka mus demonais, drakonais, apokalipsės žvėrimis, zmijais. Minčiai mumyse silpstant, šios išlaisvinamos gyvenimo energijos mumyse stiprėja. Vitalizmas, F.Nyčė, A.Bergsonas – kvietimas gyventi yra labai patrauklu, bet reiktų nepamiršti, ką tai su savimi atneš – už paskutinės ribos slypi velnias, gyvesnis už visus gyvuosius.
Logosas yra sulaikantis vidinį demonizmą faktorius žmoguje. Ir to logoso jėga yra didžiulė ir galinga, nes turi tokia būti, kad sėkmingai sulaikyti panontologinį, pankosminį drakoną. Idealu būtų, jog šis drakonas būtų ištreniruotas, klausytų, tarnautų… Bet apie tai niekur nebėra nei šnekos. Gyvenant pasaulyje, velnias ateina per pasaulį, nedidelėm porcijom, atskirais atvejais, yra kaip ir išretėjęs, pasklidęs. O vienuolis atranda, jog velnias nedingo su atsisakytu pasauliu, jis tik nusimetė visas pasaulietiškas kaukes. Ir tada vienuoliui velnias jau pasirodo kaip po toks, prasideda jų dvikova. Ir vienuolis kažkokiu momentu supranta, jog kaip žmogus jis velnio nugalėti negali. Žmogus negali. Nes, velnias yra angelas. Vienuolis jungiasi su dievu prieš angelą. Jungiasi mintimi. Mintis nėra žmogiškas elementas, ji yra dieviška. Gal todėl galvojimas vis sunkiau dabartiniame pasaulyje mums ir duodasi – tai ne žmogaus, bet dievų savybė, o dangus mums jau nutolo nepasiekiamai. Už tai velniai šoka aplinkui netrukdomi.
Dieviška mintis – šviesos spindulys, sulaiko mumyse gyvybės drakono absoliutizmą, dieviškas įrankis. Žmogus turi jaustis, suvokti save dievu, kitaip pralaimės. Nes žmogus yra antrinis produktas, dieviškos minties pirštinė, užsidėta, kad kautis su gyvenimu. Žmogus yra tapęs tos kovos vieta. Jis nei pilnai neturi minties, nei pilnai neturi gyvenimo. Dievai – mintis, šviesa – yra gyvenimo antitezė. T.y.dievui gyvenimas yra mirtis. O gyvybei mirtis yra dieviškumas. Susijungus su mintimi, mąstymu, įeinama kaip į šventyklą žemėje – vietą, kur gyvybės taisyklės neveikia (nors esame ne mirę). Pasijusti angelu užtenka pamirti į gryną minties stichiją (ir nebesinorės grįžti, dėl to pavojinga). Nes gyvybė randasi, žemėje gimstame, kai minties nejudrumas iškeičia save į laiką, norus, aistras, permainas – ir mintis tampa judri žemišku būdu kūno pirštinėje. Niekur kitur tokio judrumo nėra ir jo nereikia: nėra atstumų, nėra prieš ir po, nėra norų ir jų išsipildymo, viskas egzistuoja kartu ir vienu metu. O jei jau užsiėmei laiku, tai jau viskas, nebe mintis, bet jau išvirto drakonu, gyvybe žemėje.

Žmogus yra kvietimas išspręsti lygtį, problemą, būvį ir tai ir yra mūsų gyvenimas. Ir jos nesprendžiant, atsisakant ja užsiimti, mūsų būtis yra sužlugdoma. Negrįžai prie savo žmogiškumo, ir nežinia, ar dar vieną gyvenimą, dar vieną galimybę gausi. Gyvenimas yra trumpas, jei pažiūrėti iš to taško, kad reikia realizuotis kaip žmogui. Abi jėgas savyje sulaikyti – ne žmogaus jėgoms. Bet reikia pasirinkti, su kuo tu. paprasto žmogaus kasdieninis galvojimas yra ne kas kita, kaip kompromisas. T.y. tam tikras gyvenimo ir minties sujungimas, paraližuojantis tiek vieną, tiek kitą. kasdieniniame galvojime yra per daug gyvenimo, rūpesčių apie gyvenimą, buities, visuomenės, socialinio gyvenimo. Todėl mūsų kasdieninio gyvenimo laukas blokuoja mintį ir mąstymą, juos išsklaido. Buitis užmuša mąstymo šviesą. Žmogus tampa zooparku – drąsus kaip liūtas, akylas kaip erelis, vikrus kaip kiškis. Iš viso to save kažkaip ir konstruojam, zoo blokuoja logos.

Gyvenimas neleidžia susikoncentruoti į mąstymą, o mąstymas, tapęs galvojimu, sveiku protu, užmuša gyvenimą. Vietoj stichijų, vienos ar kitos apvaldymo, žmogus eina su jomis į kompromisą. Kompromisas – miesčionio būtis. Ir neteisinga yra jį priimti kaip normalumo rodiklį, paverčiant tada kitus jau angelais ar demonais. Nes iš tikro tai miečionis, paprastas ir normalus, yra žmogus tik pačiu pačiu minimumu. Jis bijo gyvenimo ir yra per kvailas mąstymui. Ir tai nėra kokia nors pirminė tapimo žmogumi stadija ar medžiaga, iš kurios žmogus dar išsivystys. Ne, tai esame mes, tiek kiek žmogumi būti atsisakome – išsižmoginam, nesugebėdami savęs priimti kaip mūšio lauko, einame į kompromisą.
Miesčionio galvojimas – sveikas protas – yra mąstymo simuliakras, aklavietė. Nemąstymas. Ir todėl pats miesčionis yra ne žmogus, o nesusipratimas. Jis visą laiką stengiasi pasislėpti nuo rizikos kasdienybėje. Bet šita priedanga yra labai trapi, nes žmogus mirtingas ir teks atsiskaityti, ar ir kiek jam pavyko tapti žmogumi? Ar jis tik pergyveno visą laiką savęs paties periferijoje? Būti žmogumi ir yra rizika. Kas vengia rizikuoti, vengia būti pačiu savimi. Taip, verslas, veikla yra rizika, bet ir tapti filosofu ir skirtis nuo miečionių masės savo mąstymu irgi yra rizika ir reikalauja drąsos… Kas gyvenime ne atsibunda, po mirties atsibusti jau yra per vėlu. Kasdienybėje žmogus nėra žmogus, tai tik jo simuliakras. Su kasdienybe reikia kautis, nes gyventi kasdienybėje ir mąstyti yra du nesuderinami dalykai.

(Bus daugiau)

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (II dalis)

Inteligentai reiškia mąstantys. Carinėje Rusijoje tai buvo raznočinsai – ėmę mąstyti įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – iš baudžiauninkų (dvarininkų nesantuokiniai vaikai, pvz), iš tarnautojų, raštininkų, amatininkų, taip pat iš imperijos pakrasčių – žydų tautybės, pvz. XIXa. vidurio reformų pasekoje prileisti prie mokslų, studijų, žinių… Taip kalba A. Duginas, bet likusiame pasaulyje irgi buvo ne kitaip.

Ir ta grupė ryškiai skyrėsi nuo kilmingųjų, dvarininkų: tai ne tik nesusišaukiančios tarpusavyje, tai – priešingos viena kitai grupės. Galima sakyti, jog vos ne pusė Rusijos buvo nesąntuokiniai dvarininkų vaikai su didžiulės vidinės priešpriešos problema: ambicijos ir pažeminimas, galimybės ir nepripažinimas – neturėti socialinio statuso klasinėje visuomenėje yra tragedija. Klasinę visuomenę griaunantys socialiniai liftai – galimybė pereiti iš vieno sluoksnio į kitą – sukuria baisius žmones. Pvz, kaimiečiai sostinėje, jie visada sieks vietos, kuriai yra netinkami, matys visus kitus kaip grėsmę ir sieks juos eliminuoti… O tada tai buvo tikra bomba caro valdžiai; jos pačios išperėti, Dostojevskio tiksliai aprašyti biesai, kurie, paradoksalu, bet XIXa ir XXa. sąndūroje buvo geriausia, ką ta visuomenė turėjo.

Su tarybine inteligencija situacija buvo ta pati. Tai irgi buvo darbininkai, valstiečiai, kareiviai, gavę priėjimą prie mokslo ir žinių – ir vėl pirma karta nuo žagrės, kaip sakoma. Ir, jei XIXa. inteligencija dvarininkus šiek tiek pastūmė į šalį, tai XXa. ji juos pakeitė (nes tie buvo išnaikinami). Ir nepasitikėjimas inteligencija buvo (pvz.iš partijos ir vyriausybės pusės), nes nežinota, kaip tos žinios juos paveiks, kaip jie į žinias sureaguos… Žinoma tendencija, jog tokia jauna, pirmos kartos inteligencija, pradeda kaip kraštutiniai kairieji ir baigia gyvenimą kraštutiniais dešiniaisiais. Ir akcentas kaip tik į kraštutinumus ir jų pasekmes…
Jau dabar mums įprasta manyti ir mes visiškai su tuo sutinkas, jog dėl ko žinios duodamos? – Kad vystyti, statyti valstybę, mokslą, kultūrą, prisidėti prie visuomenės sužydėjimo… O iš tikro tai yra materialistinis, naudotojiškas, juodnugarių požiūris į žinias ir studijas. Nes iš seno, žinios yra pačios dėl savęs ir studijavo tie, kurie nebuvo aplinkybių verčiami su jomis toliau kažką daryti – tai buvo normali prabanga. Klasinėje visuomenėje kiekvienas žino savo vietą ir gyvena pagal išteklius, nes kitos galimybės nėra, nėra pasirinkimo – tokioje visuomenėje didelio biznio nepadarysi – turtingi perka mažai, nes ir taip visko turi, o neturtingi pirkti neturi už ką, yra nagingi, pasidaro viską sau patys. Todėl tokią visuomenę reikia griauti, reikia kad visi jos nariai būtų nuvažiavę žemyn ar pakilę aukštyn, neturintys supratimo apie savo vietą ar galimybes ir kad jų nenusipirksi. Tada biznis suklestės…

XXa. atnešė madą priekaištauti, kodėl kažkas, žinias įgijęs, jų nenaudoja viešam gėriui kurti ar vystyti… Arba, kaip drįsta jiems duotas žinias naudoti prieš valstybę, kuri jiems galimybę studijuoti suteikė… O Kalba turėtų eiti apie išsimokslinimo naudojimą praktikoje, kai tos žinios yra teorija ir visai tam naudojimui neskirtos. XIXa. narodnikai tapo kovotojais už liaudies laisvę (kai ar liaudis jų to prašė?) ir teroristais (nes norėjo sunaikinti blogį) – būdami pažangiausia, gabiausia, šviesiausia, drąsiausia, protingiausia visuomenės dalimi, jie nematė jokio pritaikymo sau egzistuojančiose visuomenės stuktūrose, todėl jas griovė ir svajojo pastatyti naujas. Ir kas iš to išėjo?
Niekas juk jiems tokio tikslo nestatė, kad, girdi, gaunate išsimokslinimą, jog sukurti geresnį pasaulį. Čia jiems patiems taip savaime aišku atrodė – kaltės ir nesąmoningos baimės jausmas: man pasisekė, o milijonams – ne; įsivaizduok, o jei būtų nepasisekę ir man? – reikia išnaikinti tokią dichotomiją, pasisekę turi būti visiems (nori jie to, ar ne)… Baimė, kylanti iš netiktumo, yra būdinga visiems, atsidūrusiems ne savo vietoje., be tradicijos tam, be šaknų – reikia išpirkti savo išskirtinumą, užsitarnauti, atmokėti… Ta prasme su žiniomis susidurti pavojinga, nuo pradžių jos užvaldo žmogų, o ne žmogus valdo jas. Iš čia neapgalvoti, neišmintingi veiksmai, naujo tikėjimo skelbimo entuziazmas. Nes revoliucijų liaudis nedaro. Jas daro idėjomis persiėmę, trokštantys jas įgyvendinti. Ir vėlgi, apie naujo pasaulio utopijas galima diskutuoti, propaguoti ir svajoti metų metais. Jos įgyvendinamos, kai naudą jose pamato ir ekonomikos bei finansų atstovai – panaudoja idėjinius kaip vairą ir pasidaro sau reikiamas reformas, užsiima reikiamas kėdes. Pasaulyje, kuriame gyvename, idėjų nešiotojai negali nieko ir naudingi tik tiek, kiek jais pasinaudoja idėjų neturintys, bet turintys pinigų.
Gyvenimas, pasaulis, jame vykstantys procesai, viskas yra sudėtinga: daugybės jėgų kovos, sąveika, įtakos. Kai tai bandoma supaprastinti – kad galima būtų paaiškinti, ar, tiesiog, jog taip yra lengviau gyventi, tai iš to išeina labai apgaulingas paprastumas… – Heidegeris sakė, jog nieko nėra sudėtingesnio, kaip tai, kas rodosi paprasta. Kas iš paviršiaus atrodo primityvu ar kvaila, iš tikro yra sudėtinga, ištobulinta sistema- t.y. paprastą žmogų padarė paprastu kažkas, kas buvo labai protingas ir žinojo, ką daro. Jei analizuoti kvailumo struktūras, pasirodys, jog tai nėra tik sumenkintas protingumas. Nieko panašaus, tai alternatyvi sąmonės organizacija, kuri veikia pagal savo specifinį algoritmą… paprastumas, kvailumas pasirodo esą sudėtingi reiškiniai, ir, kai paprastas žmogus mano, jog jis sako kažką savaime suprantamo ir banalaus, dažniausiai tai yra labai sudėtinga ir neteisinga konstrukcija.
Intoksikacija žiniomis: prileisti, pripuolę, negali atsidžiaugti, negali pasisotinti… Nori viską pakeisti, nežino savo ribų, realių proprcijų, galimybių. Nėra saiko jausmo. O juk kultūra susiklostė, išsivystė per amžius, per kartas… Ir tada akivaizdu, jog per greitai pereita iš socialinės grupės, neturėjusios žinių, į socialinę grupę, žinias turinčią: galimybė mokyti, mastyti, valdyti – kaip jomis naudotis protingai ir saikingai? Brandos dar nėra, bloškiamasi nuo vieno kraštutinumo į kitą… Tokį inteligentijos charakterį galima įvardinti kaip titanišką. Titanus graikų mitologijoje charakterizuoja tai, jog jie nejaučia saiko, nežino ribų, nematuoja savo jėgų – superherojai… Nėra ramios, metodiškos, senos žinių formavimo tradicijos – ji pastoviai buvus nutraukiama. Specialiai? Nes tokiu būdu pastoviai egzistuoja tik šviežiai iškepti inteligentai, o suoprotis pas tokį žmogų ne savas, bet pasiskolintas, susirankiotas, kitų į jo galvą įdėtas. Teisinamasi, jog pasaulį skubiai būtina keisti, pertvarkyti tuoj pat, o nėra kam, reikia kuo greičiau pagaminti naujus kadrus… Nes tie, kurie jau yra, vyresni, protingesni, patyrę, tų jau nebe sudurninsi, grynu entuziazmu uždegęs prieš pabūklų vamždžius nebe išvarysi. Jie jau neklausys ir neis, ir nedarys, ką liepti… reikia arba jauniklių, arba negalvojančių, bet gobšų pinigams.
O žinių ir studijų tradicijoje per ilgesnį laiką susigulėję tau pasakys, jog yra pragaras, ir yra rojus. Jei tu randiesi pragare, tai norėti jį griebti ir performuoti į rojų yra klaidinga. Antro rojaus nereikia. Pragaras yra savo vietoj ir atitinka savo prigimtį. Ir visos reformos čia išvirs tik į bloga ir dar blogesnį, tai iš anksto žinoma. Reikia vietoj to užsiimti savo sąmonės kultivavimu.

(bus daugiau)

 

 

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (I dalis)

Vieningoje būties grandinėje pagoniška filosofija pertrūkių nemato, todėl judėjų- krikščionių dogmatikos ji negali suprasti. J.Golovinas teigia, jog Plotinas stebisi: krikščionys niekina konkretų žemišką jausminį gyvenimą, tvirtindami, kad jiems pažadėta kažkokia kita žemė… taip pat pagal juos išeina jog bet kurio, net paties didžiausio niekšo siela nemirtinga, skirtingai nei žvaigždžių, pvz, nežiūrint į jų grožį. Kaip įmanoma šitą pasaulį ir jo dievus atskirti nuo nematomo pasaulio ir jo dievų?
Grožis – esminis antikinės kultūros žodis, grožis veda prie taip sunkiai pasiekiamo gėrio. Nelaisvi žmonės – instrumentum vocales – yra tik kalbantys instrumentai ir daugiau nieko, nors ir būtų šimtą kartų turtingi ir kilmingi. Todėl pagonys filosofai krikščionybę laikė absurdu, kai jinai radosi ir ėmė formuotis.

Areto – gėris, geras (žmogus) graikų kultūroje, priešingai viduramžiškajai, labdara neužsiėmė – geradario fenomenas tada neegzistavo. Pagrindinis moralinės būklės vektorius buvo laisvė. Ji žmoguje turi būti išauklėjama, nes blogas auklėjimas arba jo nebuvimas visiškai atneša vaisius – girtuoklystę, aistringumą, bailumą, pataikavimą – ir jie nustumia žmogų į nelaisvą būklę – vergovę, priklausomybę. Jei esi priklausomas nuo žmogaus, aplinkybių, myli kažką per daug – palik tai, atiduok, atsisakyk tų dievų, eik į kitą šventyklą. Būk atsargus su vertinimais, nes vertinti teisingai gali tik žmogus, esantis kelyje į individualaus logoso išvystymą. – Šia prasme politeistinė kultūra yra visiškai antisociali. Rūpintis vargšais reiškia susirišti su žmogumi žemu, priklausomu, nesugebančiu sau padėti paprasčiausiuose dalykuose – todėl jis nėra nepavojingas kitų dvasios sveikatai. Reikia lankyti stadionus, kad tapti stipriu ir greitu, filosofų susirinkimus, kad tapti protingu, mąstančiu, bet prašyti išmaldos ir atjautos – gėda. Žmonių situacija gyvenime yra dievų valia, o jie nemyli žmonių ta prasme, kaip krikščionybė mylinčiu žmones skelbia savą dievą (agape). Melsti dievus pagalbos neverta ir netgi pavojinga.
Krikščioniškas gerumas, širdingumas, gailestingumas, pasiaukojimas, nesielk kaip nenori, kad būtų elgiamasi su tavimi – politeizmo akimis žiūrint yra nonsensas. Pasyvus asmeninės ir visuomeninės pašalpos laukimas, taip pat atodūsiai, jog dievai žiaurūs, o žmonės irgi – toliau seks jau kapstymasis šiūkšlynuose, apdriskimas, puvimas: puiku, kompostas naudingas. Turėsi galimybę atgimti šunimi. Politeizmas auklėjo žmones stipriais, mąstančiais individais, bet, iš Rytų paėjo gandai, pasaulio pabaigos nuojautos, horizonte pakibo juoda žvaigždė – ją pavadino Nemezide… Ir greitai išplito nauja eskatologinė religija – krikščionybė.
Ar iki judeo- krikščionybės antikinis pasaulis nežinojo suirimo ir mirties? – Taip, bet tai visai kita istorija. Mirtis – kūno ir sielos išsiskyrimas, kai kūnas arba išyra į materijos dalis, arba perimamas maginių įtakų, o dvasia, jei nepasižymi energinga autonomija, plėšrios materijos yra įtraukiama į kokį nors kitą drinį – įeina į augalą, akmenį, žvėrį… Tokiuose begaliniuose virsmo ratuose ir transformacijose kūrėjo nėra ir būti negali. Dievai – tik demiurgai, organizuojantys materialinio pasaulio stichijas savo dieviškais aidosais ir spermatiniais logosais… bet kuris daiktas, mums sakoma, randasi ir baigiasi, dingsta? – Bet juk žvaigždės, metalai, akmenys išlieka? – Ne, pirma, jie per laiką tampa dulkėmis, o antra – jie iš viso mirę, todėl pasaulio galas jų ypatingai neliečia. Štai augalai, žvėrys ir žmonės, jie pradžioj kažkiek pasikankins, o paskui jų laukia nebūtis – krikščionys pasiruošę sutikti su tokiu judėjišku variantu, išimtį padarydami žmonėms, tikintiems į labai griežtas dogmas: gyvenimo ir mirties dualizmu, be jokios perspektyvos, pervirstančiu į ne mažiau žiaurų malonės ir amžinų kančių dualizmą.

Pagoniška, politeistinė kultūra mato judeo- krikščionybės monoteizmą kaip dykumą ir antigyvenimą. Kaip tuščią laiko leidimą, kai yra uždrausta beveik viskas: negalima nešti aukų šaltiniams ir akmenims, mylėti skulptūras ar medžius miške, moteris ir jaunus vyriškius pakely… belieka tik susikūprinti, belaukiant dievo smūgio, kankinti kūną alkiu ir nepritekliais, melsti atleidimo už nuodėmes, aptarnauti luošus – kai visa tai yra tik vergų ir senų bobų prietarai, iš neoplatonikų taško pažiūrėjus.
Ir tiktai kai Konstantinas priėmė krikščionybę ir Romos Imperija suskilo, pasirodė, kiek tai yra rimta. Judeo – krikščionybė sugriovė vyriško principo autonomiją ir vyrišką civilizaciją. Nors Roma savo laiku sunaikino Kartageną, bet motinų sūnūs, krikščionybės pagalba, sunaikino Imperiją ir išstūmė, pakeitė tėvų sūnus – karius. Kariai iš seno turėjo nepalyginamai gilesnes šaknis, nes jiems gyvenama erdvė buvo sakrali ir jie buvo panteistai… Tai buvo dievų konfliktas, ekspancija, sutikusi kontraekspansiją: karas grėsė kosmosui – tėvui ir motinai žemei, šventiems šaltiniams, miškams, monolitams, šventų šaltinių valdovams. Kitos tautos ir rasės yra ne šiaip sau kitos – tai yra priešiškos ordos, pavaldžios nežinomiems dievams.

Dabar be sparnų likęs vyriškas aidosas nebe turi jėgų konkuruoti su moteriška materija. Vyrų dvasioje mirė Pano, Eroso, Hermio aidai. dabar masiškai auga mamyčių sūneliai, decentralizuoti, pastoviai susirūpinę savo gerove, gyvenantys pagal principus „turėti“, „noriu“, „įsigyti“. Gyvenimas tapo konkurencine kova, o žmonės visi – garbėtroškos, gobši, negailestingi ir visiškai pasimeta, jei pasitaiko išeiti iš autoritetų įtakos sferos… Jei kažkada dvarai, vilos, rūmai, auksas tarnavo kaip atpirties taškai gyvenimo šokiui, tai jau I mūsų eros tūkstantmetyje visa tai tampa tik tikslu. Svarbiausia, stengtis išvengti skausmo pakeliui į malonumus.
Judeo- krikščionybė yra socialinė ir matriarchalinė religija: motina ir vaikas, moteriškos savybės, tokios kaip jaukumas, rūpestingumas, gailestingumas akcentuojamos iki neįmanomo. Vyro situacija negatyvi, biblinė gyvatė asocijuojama tiesiogiai su falu, vienuoliai vadina penį „šuniu ant grandinės“.
Materija yra tuštumas, motinų sūnums visada visko truks. Protinga širdis, kaip patarė Nyčė, turėtų vengti su jais ką nors bendra turėti… Alchemija ir hermetika mums liko visiškai uždarytos ir nesuprantamos, nes esame ne tik į monoteizmą performatuoti, mus valdo moteriškas pradas ir vyriškas pradas, kurį žinome dabar, telikęs apgailėtinas.

Antikristu netiki tik ateistai ir materialistai, visi kiti jo atėjimu neabejoja. Kada jis ateis? Jis ateina dabar. Kai baigiasi struktūruota visuomenė, tradicijos atkrinta, istorija nutrūksta, moralinių vertybių sistema nebe egzistuoja – būties audinys plyšta ir per jo skyles į mus įžengia antikristas. Kad su juo kovoti, apie tai kalba jau neina, nes jis – jau mūsų viduje. Skirtumas yra tik tarp tų, kurie nuo to kenčia, ir tų, kurie bėga pirmose eilėse, džiaugsmingai padėdami jam įsigalėti – trockistai, globalistai, žalia kairė… Ir, žinoma, tarpe šių įvardintų grupių yra pelkė tų, kurių gyvenime neaplanko nei viena mintis.

(Bus daugiau)

 

 

Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (V dalis, paskutinė)

Jeigu, kaip sakoma, pagal jų darbus juos pažinsit, tai prisiminkim, kaip XIXa pabaigoj – XXa. pradžioj progresyvistai, marksistai, visokių rūšių leftistai, anarchistai ir teroristai, be abejonės, tiktai liaudies išvadavimo vardan, diegė ir patys pavyzdį rodė laisvo lytinio elgesio, propagavo šeimos, kaip instituto, nereikalingumą, feminizmas tada vadintas surfažizmu ir kovojama buvo dėl teisės balsuoti – keliolika be šeimos ir protingų tos teisės norėjo, o gavo ją visos virėjos ir kambarinės tarnaitės, kurioms ir dabar neaišku, ką su ja daryti… Po Pirmo Pasaulinio karo visai viskas pasileido – padorūs žmonės prarado viltį, o visi kiti pasijuto kaip gavę leidimą viskam, ką tik jiems norėtųsi, nes jokios normos ar vertybės nebe galioja – jų laikymasis juk nesutrukdė karo? Tai ko dar norit? – lyg karą žmonės sukėlę būtų. Po revoliucijos, tiek Rusijoje, tiek Vokietijoje, tiek dar kur, kur darbininkų respublikos susiformavo ilgesniam ar trumpesniam laikui, visur buvo atviras narkotikų naudojimas, palaidas lytinis elgesys, nesislapstoma netradicinė orientacija, šeimų iširimas, vaikų beglobystė, ir visi driskiai ir nepraustaburniai ne tik savo teisėmis buvo įsitikinę, bet jas gynė mauzeriu.

Tiek Stalinas gražino šeimą būti pirmine visuomenės ląstele, tiek Hitleris vėl padorumo uždangą ant viso ko užtraukė – aišku, visa ta palaida bala nedingo, dalinai vėl nuėjo į pogrindį, dalinai ėmė emigruoti į Valstijas…

Po Antrojo Pasaulinio karo amerikonai neilgai džiaugėsi grįžusia ramybe ir galimybe šeimyninei laimei, namams, vaikams – visuomenę, kažkaip nelabai aišku iš kur, ėmė užplūsti narkotikai, jaunimas metėsi į atvirą palaidą elgesį, šeima tapo nebe reikalinga, gyveno komunomis, kas su kuo ar su visais, vaikai irgi neaišku, kieno ir kam… Kiti pasileido šlaistytis keliais, ieškodami, ko nepametę, muzika, menas ir romanai ėmė kaip tik tokį elgesį šlovinti: filmą „Grease“ su Dž. Travolta ir Olivija Njuton – Džon visi žinom. Jis parodė pavyzdį, kad svarbu maištauti, priežasties tam nereikia… Neužilgo radosi Juodosios Panteros, Glorija Steinem ėmė keliauti po šalį su jos feministiniu cirku, Maya Angelou ir Tony Morrison tapo žvaigždėmis… Toliau gėjai ėmė mirti nuo AIDS ir irgi, vienas po kito tapti žvaigždėmis – kad Fredy Mercury yra Queen, niekas tame nemato nei ironijos, nei kokia reali to reikšmė… Elvis Presley numirė nuo per daug narkotikų, sėdėdamas ant klozeto, Maiklas Džeksonas pamirė, po nežinia kiek operacijų tapęs nei baltas, nei juodas, nei vyras, nei moteris… Tada tai buvo pavyzdžiai, kaip reikia, o dabar jau masės pavyzdį paėmę, o veikti vis tiek nėra ką, tai ko ne užsiimti praktikoje vienu ar kitu…

Madona parodė, kaip iš palaidumo pasidaryti pinigą, Miley Cyrus – dabartinės augančios kartos pavyzdys – galit įsivaizduoti, kas laukia – o ji dar tik pradeda, dar kokius tris kartus lytį pasikeis, vaiko pati iš saves susilauks – ir jūsų vaikai darys kaip paliepti… Jei islamas mūsų visų į juodas palas nesusuks.

Ir Trumpą jie sutinka iškeltais kumščiais ir grasinimais – kaip drįsta jam patikti moterys su visais moteriškumo požymiais, kaip drįsta jis turėti šeimą, vaikus, būti baltaodis heteroseksualus vyras?

Gerai, kad toks Trumpas atėjo į valdžią, pamatom pagaliau veidą, labai panašų į tuos, kurie pasaulį valdo iš tikrųjų. Kažkaip taip šioj žemėj susiklostę, kad kuo didesnę finansinę įtaką turi, kuo daugiau galios, įtakos ir jėgos sukaupta tose vienose rankose, tai tuo tas asmuo automatiškai yra mažiau išprusęs, išsivystęs, tuo primityvesnis, tuo jo emocinis išsivystymas labiau darželinuko lygyje užstrigęs; tuo jis labiau patenkintas, tikras savimi, tuo labiau jis viską žino, tuo mažiau jaučiasi atsakingas už tai, ką šneka, ir tuo mažiau linkęs atskleisti savo planus ir elgtis pagal savo užgaidas. Ir tuo labiau jam neegzistuoja kiti, kas tokie jie bebūtų… Ir Trumpas, įtariu, yra dar tik blanki kopija tų, kurie žaidžia mūsų visų likimais, Žemės likimu. Organizuoja karus – iš neturėjimo ką veikti? Dėl to, kad ekonomiką atgyvinti? kad pinigai turi suktis?… Turiu omenyje, organizuoja karus patys prieš save, bet juose žūva realūs kariai ir teritorijų gyventojai, ir uždirbami realūs kapitalai, sukaupiamos realios vertybės.

Jau Napoleono karus finansavo Rotšildai, angliškoji atšaka skolino hercogo Wellingtono armijai finansuoti, o prancūziškoji – Napoleono. Ar gali pralaimėti, kai lažiniesi ant visų arklių, kiek tik jų yra?

Kad Amerikoje Federalinis Rezervas yra atskira, privati organizacija, finansuojanti valstybę, tai žinome, bet ar žinome, jog pas britus situacija ta pati – City yra karalienei nepavaldus ir ne jos teritorija – iš seno ji ten gali įeiti, tik City mero įvedama. Taip kad ta šalis ne tik neaišku, kiek karalienės nuosavybė, o kiek savarankiškas vienetas, bet dar ir besiskolinantis iš tokių pat privačių finansinių organizacijų… Amerikoje Federalinis Rezervas buvo įkurtas prieš pat Pirmą Pasaulinį karą. Tiksliau, įsikūręs, apsidairęs, greitai sumetė, ką prieš ką reiktų prafinansuoti, kad greitai pinigų prasukti ir pelningą skolininkų sąrašą susikurti. Ir visai nesvarbu, kas karą laimėjo ar ne laimėjo, Pirmą ar Antrą Pasaulinį, po jo buvo pasirašytas Breton Wood susitarimas ir įvestas pasaulinis doleris – laimėtojas Stalinas dar pasėdėjo kurį laiką kamputyje su savo auksiniu rubliu, bet neilgai. Ar dabar situacija kitokia? – prikurta visokių teroristų, džigadistų, islamistų, pridaryta chaoso, kur seniau tvarkingos, uždaros valstybės buvo ir niekam netrukdė; iš Rusijos padarytas irgi jau gana neblogas priešas… padarytas nepadarytas, bet, jei bus sukomanduota, tai realiai puls, ir realios raketos į ten ir atgal virš žmonių galvų skraidys…

Tik, turint omeny finansavimo šaltinio identiškumą abiems pusėms, sukis kaip nori, tau durniaus vieta paskirta.

Kai komunizmo, leninizmo, socializmo kortos muštos, trockizmas naudojamas, nors, ne atvirai tuo pavadinimu, bet, ištrauks vėl kokią kitą, paskui, jei ką… Arba gal net ir neištrauks, valdys atvirai, kaip dabar tai išbando, jau vis labiau į save panašius rinkiminiais kandidatais naudodami. Žinant, jog visos revoliucijos iš ten pat finansuojamos, prieš save naujos kelti gal jau nebesivargins. Nusimes kaukes ir tiek.

Ir pasakys, kad dabar nauja tvarka bus. o realiai su jais nesutinkantys galės rašinėti sau ką tik nori interneto pakraščiuose – nei dabar jie kam baisūs, nei tada kas į juos dėmesį kreips.

 

Leninizmas žuvo, tegyvuoja trockizmas (IV dalis)

Ideologija, vadinama neokoncervatyvizmu, turi daug krikštatėvių. Bet pagrindiniu, trockizmą pernešusiu ir perkėlusiu į Amerikos ideologijos, politikos ir jos valstybinių instancijų širdį, galima vadinti James Burnham. Atsivertėlis iš komunistų, buvęs artimas L.Trockiui, jis 1941m. parašė „The Managerial Revoliution“ ir 1943m. „The Mackiavellian Defenders of Freedom“ abi propagavo  antidemokratinį perversmą, tada vykusį nacių Vokietijoje ir fašistinėje Italijoje. O 1945m, „Lenin’s heir“, jis persijungė nuo žavėjimosi L.Trockiu į žavėjimąsi Stalinu. George Orwell kritikavo cinišką ir elitistinę jo viziją savo 1946m. essė „Second Thoughts on James Burham“, pastebėdamas, jog „Burham labiausiai susirūpinęs parodyti, jog demokratinė valstybė pasaulyje niekada ne egzistavo, ir, kiek galima įžiūrėti ateitin, niekada neegzistuos. Visuomenė savo prigimtimi yra oligarchinė, o oligarchinė valdžia visada rėmėsi jėga ir apgaule…. Įtaka kartais gali būti laimėta ir išlaikyta be jėgos panaudojimo, bet apgaulė visada bus būtina.“

Sakoma, jog Orwell’as modeliavo savo romaną „1984“ pagal J.Burham viziją dėl ateinančios totalitaristinės valstybės, kurią aprašė kaip „naujos rūšies valstybę, nei socialistinę, nei kapitalistinę ir garantuotai paremtą vergove“.- Dabar prisiminkim, kaip mums ši knyga buvo pristatoma – kaip komunizmo, kuris, ačiū dievui, nugalėtas, vizija. Ji tokia ir yra, tik komunizmas nenugalėtas, o perėmęs kapitalizmo ideologinę bazę dar prieš tai, kol mes į kapitalizmą grįžom. Todėl tikriausiai ir grįžom, nedaug kliūčių sutikę?

James Burham biografija prasideda labai respektabiliai ir jis atrodo ne prie ko, jei pamiršti, kaip glaudžiai britai bendradarbiavo su TSRS ir prieš karą, ir po jo – kaip britų žvalgai perduodavo visą informaciją į Maskvą, ir, jei tai būdavo pagarsinta, spėdavo į ten ir pabėgti, pasislėpti – nebausti, neteisti ir ant jų oficiali valdžia net nepykdavo. Kimą Filbį prisiminkit… Taigi, James Burham studijavo Prinstone ir Oksforde, vienu metu buvo net J.R.P.Tolkien studentas. Karjerą pradėjo kaip rašytojas ir filosofijos instruktorius Niujorko universiteto departamente visai prieš 1929m. Wall Street crash – biržos žlugimą. Visai nesidomėjęs politika, Depresijos įtakoje trečiam dešimtmetyje jis radikalizavosi, ir, kartu su kolegomis, tapo marksistu. Pvz, jo nuomone, Trockio dialektinio materializmo panaudojimas, aiškinant sąveiką tarp žmonių ir istorijos jėgų knygoje „Rusijos revoliucijos istorija“yra puikus. Toks knygos reviu abu vyrus, autorių ir recenzentą, suartino – taip prasidėjo J.Burham gyvenimo etapas, surištas su pasauliniu kairiųjų judėjimu…

Kol įsisavino jų taktines gudrybes ir sugebėjo tęsti jų strategiją jau be jų pačių.

Vienas Raudonosios Armijos įkūrėjų, L.Trockis paskyrė savo gyvenimą Pasaulinės Revoliucijos propagandai – Rusija jam buvo nesvarbi iki tiek, kad ją reikėjo sunaudoti „kaip pakuras pasaulinės revoliucijos laužui“ – tai nieko keisto, žinant, kad jis atstovavo amerikonų finansininkų interesus, revoliucijos priedanga perimančių savo kontrolėm vis naujas teritorijas… Iš pačios savo esmės trockistus galima vadinti ekspertais įtakojime, infiltracijoje ir disrupcijoje. J.Burham įsigyveno į savo rolę aistringai, tapo Trockio adjutantu ir dešine ranka šios partijos vykdomoje politikoje. O politika buvo tokia: įsigalėti, perimant daug didesnes ir įtakingesnes partijas iš vidaus (taip vad. entrizmas). kai LTrockį 1927m. išmetė iš Komunistų partijos, jis savo politinės karjeros tuo baigti nesiruošė. Labiausiai žinomas trockistų entrizmo pavyzdys yra French Turn: 1934m. trockistaai įėjo į žymiai didesnę Prancūzijos Socialistų partiją ir perėmė įtaką jos karingiausiuose segmentuose. Tais pačiais metais trockistai padarė „prancūzišką perversmą“ ir Amerikos Komunistų Lygoje, ir  toliau, jau ši Lyga, padarė tą patį Amerikos Dirbančiųjų Partijoje… J.Burham patiko bolševikų kietumas – liberalų minkštakūniškumo jis nekentė.

Čia verta atkreipti dėmesį į principą, jog, iš vienos pusės, prisijungiama prie vieno ar kito judėjimo, išmokstama, įsisavinama, perimama, ką tai jis gali duoti, ir tada viešai atsisakoma ir einama toliau, prie sekančio: tockizmas, leninizmas, fašizmas, makiavelizmas. Po Antro Pasaulinio karo komunizmo jau niekam nereikia, ant jo galima sukart visus šunis, nurodyti ir apkaltinti kelis komunistus – Mc Cartizmas Amerikoje – ir eiti tuo pačiu keliu, naudotis metodu toliau, daryti toliau tą patį, tik po nauja iškaba, pavadinimu, vardu – tokiu, kuris žmonėm dar neiššaukia pasipiktinimo, pasipriešinimo ar pasibjaurėjimo… Panašu, kad taip ir vyksta visur ir visais laikais – kai Lietuvoje jau nei vieno bent kiek pavojingo oficialaus komunisto neliko, tai Komunistų partiją paskelbė nusikalstama organizacija – kai tie, kurie jos vardu nusikaltimus darė, seniai perbėgę į kitas partijas, po kitais pavadinimais ir toliau daro tiksliai tą patį… Kol Amerikoje oficialiai buvo gaudomi komunistai, universitetuose profesūra radikalėjo, jauna intelektualų karta ieškojo, kaip įtvirtinti save, būnant kitokiai, nei buvusioms. Karinės laboratorijos bandė narkotikus ant nieko neįtariančių piliečių, federalinė valdžia kovojo prieš vietinę dėl juodaodžių teisių įtvirtinimo, trockizmas įsitaisė viso to centre ir širdy… O po pralaimėjimo Vietnamo kare trockistai intelektualai įsitaisė jau ir JAV politikos ir Gyvybos intelektualų rolėje. Ir JAV, iš normalios valstybės tapo nesibaigiančio ideologinio karo karžygiu – nesibaigiančio, kol yra naujų teritorijų perėmimui… Profesionalus slaptųjų tarnybų objektyvumas, kiek jo dar buvo, tapo visiškai politizuotas ir atstovaujantis reikiamus interesus. Nes, ar JAV valstybei nėra ką veikti savo viduje, ar ji neturi savo reikalų, problemų? – pažiūrėkim aplinkui, visos valstybės kaip valstybės, nėra kitos tokios, kuri kaip pamišus visą laiką kažką pultų, kaltintų ir su tuo „teisėtai“ kariautų… Nes ne valstybei karų reikia, o ją perėmusiems finansiniams dariniams!

Oficialiai atskaitos taškas šiam politiniam posūkiui  – JAV valdžios perėmimui tų, kurie pasaulinę revoliuciją visada ir finansavo – gali būti laikomas 1974m. straipsnis Wall Street Journal , kurio autorius buvo žinomas atominis strategas ir buvęs trockistas  Albert  Wohlstetter, atskleidęs tekste menamą Amerikos atominį pažeidžiamumą… O finalu – po dvejų metų sekusį , ritualinį ČŽV apsivalymą, reiškusį ideologija, o ne faktais besiremiančios analizės metodo pergalę JAV administruojančios biurokratijos analuose.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as