intelektas

1
Kas yra magas? IV dalis, pabaiga
2
Kas yra magas? III dalis
3
Kas yra magas? II dalis
4
Kas yra magas? I dalis
5
Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. IV dalis, pabaiga
6
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. III dalis
7
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. II dalis
8
„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis
9
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (IV dalis, pabaiga)
10
Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (III dalis)

Kas yra magas? IV dalis, pabaiga

O dabar pažiūrėkim, kaip reiktų teisingai – kaip magui – gyventi ankstesnėse teksto dalyse išdėstyto pasaulio sudėtingumo akivaizdoje : (Fragmentų – išminties mozaika iš Olgos Jahontovos – Kharitidi knygų) – „nereikia maišyti proto ramybės ir jo nuslopinimo, abejingumo viskam… Galvoje turi būti tvarka ir aiškumas, tada ten įsivyrauja ramybė. O chaoso prislopinimas jo nepanaikina, nereagavimas į pasaulį tavo vidų apsaugo, bet nesutvarko.
– Ar pastebėjote, jog žmonės linkę vadinti blogiu visa tai, kas griauna jų gynybines reakcijas, jų mažo įsitikinimų pasaulio ribas? Žmonių  neigimą, jog egzistuoja daug ko, ko jie nežino, neįsivaizduoja ir netiki esant?
– Jei norima paveikti žmonių protus, svarbiausia pasirinkti teisingą formą, nes turinys reikšmės neturi… Taigi, pirmiausia – kontaktas su žmogaus gynybine sistema, kryptingai naudojantis analogo principu; su žmogaus gynyba susijungus, sulaužai ją savyje ir tada ji suluš ir tame žmoguje… Kai tu iš tikro sukontaktuoji, susijungi su žmonėmis, jie eis paskui tave visur, šoks dėl tavęs į bedugnę – jei analogija, kurią tu sukūrei su jais, buvo teisinga.
– Sielos nelenktyniauja, tarpusavyje konkuruoja tik žmonių personos, tiksliau – programos, kurios valdo žmonių protus. Jos konkuruoja, stengdamos, kad jų kuriamos iliuzijos būtų stipresnės už iliuzijas, einančias iš kitų – su kuriais lenktyniaujama.. Tas pat ir tarp vyrų ir moterų – jų tiktai sielos nekariauja: žemėje padalinti, danguje – kartu, kartu gyvenama tik sielos erdvėje.
Kas yra meilė? – poreikis keistis, tapti kažkuo kitu, įgyti kito formą – „need to shapeshifting“… Meilė yra jėga, stipresnė už viską, už bet ką: galia, turtai, geismas, seksas, skausmas, baimė – viskas jai pavaldu. Ji valdo visas mūsų emocijas. O kiekvienos meilės tikslas yra galiausiai susijungti, susimaišyti su kuo nors kitu už mūsų pačių ribų.
– Suprantama, realybė yra iliuzinė, halografinė, multidimensinė, bet aš teigiu ne atsijungimą nuo jos, bet priešingai, susijungimą. Ir tai nereiškia kaupti ar griebti. Tai reiškia kurti: kurk savą Visatą, susijungdamas su tuo, ką išgyveni, kūrybingai, užsiimk realybe, žaisk su ja – besikeisdamas, bemylėdamas… Tada viskas įmanoma, tada viskas – meilė.
– Kai ieškome tikros, vieną kartą nutinkančios meilės, mes ieškome patirties, kuri pakeltų mus aukštyn, iškeltų mus iš mūsų įprastinio sąmonės stovio, sukietėjusio materinio egzistavimo. Tik meilė gali pakeisti ir mus, ir mūsų pasaulį, pakeisti, kaip jį matom. Padaryti jį be ribų, be išankstinių vertinimų, be atsargumo… Meilė suteikia laisvę, kurią jausti taip malonu, jog niekas jai neprilygsta.
– Dauguma modernių žmonių yra atsijungę nuo savo meilės išgyvenimo, ir protas, įstrigęs savo rutinoje, nebe gali keistis į kažką kitą, virsti kažkuo kitu. Instinktai yra viena, o kondicionuotas protas, laikantis tau prieš akis iliuzijų veidrodį – kita. Mylėti yra vienas iš pirminių instinktų, kai jis aktyvuojasi, visa kita irgi ima funkcionuoti aukščiausiame lygyje („love is natural high“), tada galime keistis į ką tik norim, kurti.
– Žmonės įtikinti, jog jų lemtis yra meilės ieškoti, siekti, nujausti ją esant kažkur arti ir ne daugiau…
– Tik žmogus yra ne tai, kas jis manosi, kad yra. Aš tvirtai tikiu, jog šventa yra tai, kas padeda išlaikyti, sustiprina atsiminimus. Individo – individualius, kolektyvinius – kolektyvo… Visa kita yra niekai. Žmonės yra molis su aukštu savęs suvokimo potencialu… Tai reiškia, jog dauguma – bestuburiai, dėl ko jie labai įsižeidžia, pavadinti – nenori jaustis silpni ir valdomi. Kai tiktai tai suvokus, galima imtis formuoti save patiems. Vaikams tai yra lengviau, nes jie dar neįtikinti, kad yra solidžios struktūros.
– Egzistencinis aiškumas: kai suvoki, kad mūsų realybė yra ribota. Ir ribota ji yra ne todėl, kad bijome nežinomo ar kad esame kondicionuoti riboti savo persepciją – gal tai irgi tiesa, bet ne tai svarbiausios priežastys. Mūsų realybės pergyvenimas yra surištas su mechanizmu, kurio pagalba realybės pergyvenimą kuriam – tiktai per komunikaciją! Kito būdo nėra. Kai mes nustojame komunikuoti, mūsų pasaulis sustoja tiesiogine to žodžio prasme… Pasaulis, kokį mes jį žinome, nustoja egzistuoti, nes mes palaikome savo pasaulio egzistenciją, pastoviai juo dalindamiesi: ar su žmonėmis, ar žiūrėdami tv, atsimindami fragmentus, su naminiais gyvūnais, laiškų forma, juos rašydami ir gaudami, kalbėdami telefonu, sėdėdami prie kompiuterio… Mes tai darome visą laiką, nenutrūkstamai, kad mūsų pasaulis būtų be pauzių. Tai paprasta ir genealu.
– Tik  mūsų galimybė komunikuoti yra ribota, mes turime pasirinkti, į ką kreipti dėmesį, o ką atmesti. Ir taip susikuriam savą egzistencinę realybę. Kartais išoriniai faktoriai taip stipriai prikausto mūsų dėmesį, kad jie tampa vienintele mūsų realybe… Arba viduje, pvz, kas girdi balsus savo galvoje, to išorinė realybė sugriūva, jis ja nebesirūpina, susikoncentravęs į savo vidų… „Įsikurti ir susitvarkyti gyvenimą“ iš tikro reiškia užkirsti visus kitus savo komunikacijos kanalus ir pamiršti apie savo pergyvenimų kūrybą. Priešingi šitam yra tie, kurie neįsikūrę, nesusitvarkę, bet jų realybė gyva, kinta, mirguliuoja, plečiasi… Į ją nusižiūrėję, ir kiti gali prisiminti daryti tą patį.
– Tik negalima primesti, nei savo įsitikinimų, nei tiesų, nei žinojimo ar net pagalbos kitiems. Negalima atimti kitiems pasirinkimo teisę – už šitai karma jau ima veikti, aktyvuojasi, ir visai nesvarbu tavo geri norai ar šventas įsitikinimas teisumu. Žmogus gali pasirinkti, savo pasirinkimą keisti, susivokti, ką darė negerai ar gerai, atgailauti. Kai finikiečiai statė Babiloną, grąsindami dievams, tai buvo jų teisė. O štai kai jie ėmė versti aplinkines tautas tikėti, prisidėti, eiti kartu ir nesipriešinti, štai tada ir nuėjo niekais jų užmanymas. Ir jie patys kartu, iš paskos…

Turint žinias yra sunku jas pasilaikyti sau, nepriekaištauti kitiems, kai jos jiems neįdomios ar jie nenori jų išbandyti, ar leisti tau jas išbandyti ant jų… Savo žinias ramiai gali bandyti tik ant savęs, ir, jeigu tau tai per mažai, tai gal tikrai, geriau tada būtum likęs neišmanėliu. Nes sugebėti laikyti savyje energiją yra vienas bazinių dalykų, o kiek dar reikia augti ir vystytis, kad kažką savarankiškai galėtum reikšti iš tikro.
Senos vedinės žinios pažymi, jog pirmas tikslas – nemirtingumas, po to tampama dievu ir tik paskui jau eina visi kiti vystymaisi… į rachmanus tik nuo 300 metų amžiaus priimdavo, nes iki tol žmonės dar skaitydavosi jaunikliais…

Kas yra magas? III dalis

 

Taigi įsivaizduokim, jog kažkokiu stebuklingu būdu esame išskirtiniai,vertingi, turim potencialo ir mums pasiūlo prisijungti prie kažkurios iš galios – valdymo – struktūrų sistemų pasaulyje, prie ko gi jungtis? Eiti į Vatikano žvalgybą, Opus Dei, jezuitus ar prie senų katalikiškų aristokratų į Maltos ordiną? Pas įvairiausias sionistų ložes ar Lombardus bankininkus? Pas masonus?… Pas esesininkų palikuonis, eilinį reichą kuriančius – Juodąją saulę? O gal prie kokio tai tradicionalistinio sufijų ordino glaustumėtės, ar iš Šiaurės atėjusių Rusijos saugotojų?… kiniečių Drakonų? – Juk normaliam žmogui, tai ką gi veikti su visokiais tokiais dalykais – ideologinėm iškasenom? Bet nieko labai naujesnio ar modernesnio tai ir nėra…
Net ir į jokias jėgos struktūras neįeidami, vis tiek, savo gyvenimu ir veikla remiame vieną ar kitą pasaulinį projektą, net ir visai nežinodami, nei kas jį stumia ir kokiu tikslu… Nuo tada, kai pasaulyje, gyvenusiame pagal tradicines vertybes, buvo nuimtas draudimas palūkanų procentui, tai pasaulis ir nuejo niekais: žmonės patys turtėti iš paskolintų pinigų nori, bet nepakenčia, kai taip lengvai turtėja kiti, šalia esantys; kad tos neapykantos šaltinį sunaikinti, imtos naikinti tradicinės vertybės, paskelbta laisvė visų nuo visko… Žmonės ne prieš laisvę, tas taip, bet nenori, jog kiti – turtingesni – būtų laisvesni už visus kitus… Kad skolinimas už palūkanas jau savo atgyveno – išsisėmė, skolas belieka tik nubraukti, apie tai rašyta, ieško tik preteksto. Bet kaip gyventi toliau?
Yra trys galimybės: pirma – grįžti prie nacionalinio projekto, kas pasaulyje intensyviai ir vyksta; antra – religijas ir ideologijas suplakti į viena – katalikybę, islamą, ekologiją, gyvūnų teises, feminizmą ir pan. ir visam tam kokteiliui palikti vadovauti popiežiui iš Vatikano, jis pas mus profiliuojasi kaip religijos modernizuotojas (biblija atgyveno, LGBT irgi dievo sukurti žmonės ir pan.) ir trečia – komunizmas, kas reiškia, jog palūkanų procentas lieka egzistuoti, bet pelnas eina valstybei, t.y. kaip ir bendram gėriui… Kol valstybe dar kažkas tikėjo, jog ją galima prilyginti bendruomenei, tai gal tam galimybė ir buvo, bet dabar valstybė – jau išryškėjęs jos piliečių priešas ir plėšikas, todėl komunizmo variantui didelių galimybių nesišviečia, manau. Ir niekas kol kas jo neatstovauja irgi, gal Kinija arčiausiai, bet baltųjų, bijau, jie į savo komunizmą nepriims…
Mano jau minėtas Romanas Vasilišinas žmonijai mato tris realiai siūlomas galimybes:
1. Mėlynasis projektas (atlantistai globalistai trockistai) – transhumanizmas, elektroniniai pinigai, karai, robotai, t.y. žmonijos kapinės – teritorijos tuščios, gamta išlaisvinta, auksinis milijonas klesti;
2. Žydrasis projektas (testamento sūnūs, senieji bankininkai, auksas) mieliausiai liaudį matytų nustumtą į ikikapitalistinį gerbūvio lygį, jokių socialinių institucijų ar profsajungų, Vikingų laikų etika, klasinė visuomenė – rojus viršuj ir pragaras apačioje, pažiūrėkit į XIXa. vidurio fotografijas – žodžiu, atgal į praeitį, kur mokslo pasiekimai – elitui, o magijos įsigalėjimas – prastuomenei;
3. Juodasis projektas (vatikanas, senoji aristokratija, ordinai, fašistinės aspiracijos) – visokiausių rūšių religijų įsigalėjimas, vienu metu ir kasdien, ir sekmadienis, ir velykos, ir šabas, ir ramadamas ir kas tik nori… Agnostikams ir ateistams irgi ką nors pritaikys. Ir gyvens žmonės be perstojo pakylėti, šventiškai, vis aukštyn siekdami, ir galima bus su jais daryti, ką nori, nieko jie nepastebės, nes po kojom nežiūri…
Yra keletas dar miegančių ar lokaliai galimų variantų: oranžinis projektas – Kinija, su elektroniniais pinigais valstybės lygiu, ir grynų pinigų ir mainų ekonomika piliečių lygyje, sutaikantis kapitalizmą su socializmu ant tradicijos ir istorijos šaknų; yra raudono projekto galimybė, kai išvaikytas (ar nukariautas) Izraelis mesis į buvusios TSRS teritoriją, kibucų ūkine ir organizacine patirtimi dalintis. Kadangi Izraelyje dar lyra ir piliečių, atsimenančių obkomų ar partkomų veiklos patirtį, tai perorganizuoti teritorijas, kurioje valstybės struktūros yra atviri ir nekenčiami vagys, nebus problemų… Šitiems dviems projektams susijungus, rezultatas būtų naujoji Orda, komunizmas, kurio vėlgi, liaudis nepasirinko pati statyti, bet kuris bent jau daliai gyventojų turės kažką pasiūlyti, netgi gal beveik už dyką…
Nežinau, kaip jums, bet man nei vienas iš perspektyvinių projektų, nei vienas iš ateities variantų nėra prie dūšios. ..

Reikia visada, bet šiais laikais ypač, prieš kažką veikiant ar kažkur dalyvaujant, sustoti ir pagalvoti, ką tai iš tikro reiškia ir link ko veda. Nes žmonės yra veiklūs, dažniausiai vedami asmeninių kompleksų ar juos kompensuojančių mechanizmų – tą reiktų pastebėti savyje, pripažinti ir pasistengti ištaisyti, o ne leistis vadovaujamam ir nešamam nežinia ko ir į kokią pusę. Su visokiom ideologijom nesusidėti ir konkrečiu atveju – konkrečiai gintis. Iš viso, gintis gali labai greitai tekti nuo visų ir visko – valstybės ir jos institucijų, bankų, digitalinės erdvės įtakos ir technologinių aparatų, geriau už tave žinančių, kaip tau reikia gyventi. Dabar labiau nei bet kada žmogus turi būti autonomiškas ir sugebėti funkcionuoti be ko tik nori – be visko…
Žinoma, yra žmonių, kuriems tokie ir panašūs klausimai nekyla, jie daro ką daro savo veiklos srityje, aria vagą, dirba didesniam, kažkur žymiai toliau esančiam tikslui, kurio ir pasiekti nei per vieną, nei per kelis gyvenimus neišeitų. Bet jie tvirtai žino, kad siekti reikia: taip buvo su lietuvybės žadintojais XIXa pabaigoje, su Lietuvos respublikos atkūrėjais XXa. pradžioje, su partizanais tuoj po Antrojo Pasaulinio karo, su ėjusiais su Sąjūdžiu… Taip yra ir dabar su tais, kurie siekia išaugoti Lietuvos istoriją, kalbą, valstybę, pilietybę, atmintį – juos galima vadinti pralaimėjusiais dar prieš jų darbus pradedant, bet, padaryti darbai nedingsta, jie – kaip plytos statiny, kaip akmenai pamatuose – svarbu, kad yra, svarbu kad statinys auga, nors nežinia kada kas ir kokiom aplinkybėm jį pabaiginės ar darbą tęs… Štai tokia yra veikla, kuri ne kompleksų kompensacijos vedama, kuriai nereikia padėkos ar pripažinimų, kai žmonės tvirtai žino, ką reikia daryti ir tai daro… O kas nežino, turbūt turi praeiti beprasmybės etapą, kad užaugti toliau, didesniais ir platesnį bendrą vaizdą pamatyti, kai lengviau prasmė pasimato, kad ir kažkur toliau esanti.
Net jei ir kažkas vienas kažkada Juodąjį žiedą į kalno vidurius atneš įmesti ir sunaikinti, vis tiek, reikia labai daug kitų, kurie būtų savo vietose ir stengtųsi išsilaikyti, nemestų rankšluoščio į ringą, nepasiduotų. Nes atsitiktinumų nebūna: kažkas kažkada gal laikėsi dėl tavęs, kad tu iš viso, ateitum į šį pasaulį, o dabar tu turi laikytis savo vietoj, nes tai gali būti mirtinai reikalinga kažkam kitam…
(bus daugiau)

Kas yra magas? II dalis

Dar kartą paklauskime saves, kur pasaulinėje galių schemoje esame mes? A.Fursovas mėgsta kartoti, jog „Rusijos elitas pirmiausia turi susidaryti adekvatų pasaulio vaizdą savo galvoje, o tada galės imti žaisti pasauliniame lygyje…“ Manau, kad jis per geros nuomonės apie švietimo naudą. Pacituosiu mažytę ištrauką iš vienos O.Markejevo knygų: „Levas Trockis (Leiba Bronšteinas), be abejonės, vienas svarbiausių Tarybų Rusijos politinių veikėjų, Raudonosios Armijos įkūrėjas. Kaip ir Leninas, buvo žydų ložės „Memfis Micraim“ narys. Asmeninis bankininko Šifo ( iš Rotšildų namų) draugas, vėliau – sionistų judėjimo Rusijoje pirmininkas… Be viso šito, Trockis buvo kontakte su ordino „Bnai Brit“ (Testamento sūnūs) vadovybe (Adolfu Krausu). Į Rusiją Trockis atvyko laivu, išnuomuotu Šifo, kovinio būrio, treniruoto „Standart Oil“ kompanijos teritorijose, priešakyje.
Pagal Trockio įsakymą, pvz, Raudonosios Armijos uniformos skiriamieji ženklai atitiko įšventinimo laipsnius ložėje „Memfis Micraim“… O dabar Trockio lavonas su pralaužta kaukole pūva Meksikos žemėje. Ir kokiu būdu Stalinui pavyko gauti „Bnai Brit“ sutikimą likviduoti tokį užsitarnavusį brolį, nežinia. Greičiausiai rusų Saugotojų Ordinas tiesiog pasielgė, kaip matė esant reikalinga, ir pas nieką leidimo neprašė.“ Pridėsiu, jog l.Trockį labai svarbu buvo užmušti plaktuku – masonų simboliu…
Pagal mane mes tiesiog neįsivaizduojame galios struktūrų daugiasluoksniškumo… Dar vieną O.Markejevo siužeto gabaliuką perpasakosiu: jei Rusijos prezidento (B. Jelcino laikai) apsaugos viršiniko padėjėjas įsivaizduoja save savarankišku žaidėju ir sprendžia, kuriuos jo įtakoje esančius žmones kur panaudoti ar sunaudoti, ar atiduoti jau kaip suvartotus, kai iš jų jau naudos nėra, tai vienas iš tokių, koks nors buvęs slaptų tarnybų majoras paprasčiausiai parduoda savo šefą su visais jo planais kokiam nors naujai iškeptam čečenų milijonieriui, svajojančiam tapti politiku ir viskas, tas šefas išmetamas pro langą savižudybės inscenizacijoje… Tik tą parsidavusį majorą irgi prigriebia, pvz, senų komunistų partijos struktūrų atstovai, iki šiol kuruojantys partijos lėšų fondus, nes per čečeno banką ima eiti nauji pinigų srautai iš Lotynų Amerikos, vadinasi, kažkas rimtesnis braunasi į jų teritoriją – nepavykusį milijonierių politiką nušauna snaiperis, išeinantį iš tv studijos, tarp kitko, vidury Maskvos vidury dienos… Tiktai naujų pinigų seniems komunistams pasisavinti nepavyksta – banke pasirodo nieko nebe likę – „Lombardijos bankininkai“ spėję pasirūpinti, kad pinigai dingtų per Stoholmą į kažkurias ofšorines salas nežinomu adresu… Tai štai, visus nacionalinius lygius jau perėjom, o tik tie mįslingieji bankininkai, egzistuojantys Europoje nuo XVI a. kažkiek jau susiliečia su globalinėm valdymo struktūrom ir jų kapitalų judėjimu…
Tik kelios šalys pasaulyje yra savarankiški žaidėjai, ir tai tik dėl to, jog jų nacionalinis elitas yra globalaus elito tęsinys tiesiogine prasme. Arba jie laikinai susitarę, kol yra nauda. Arba globalistai ten įsitaisę ir kol kas nenori išsikraustyti, o paukštis savo lizdo nedergia… Visos likę šalys yra pasidalintos teritorijos, ne žaidėjai, bet šachmatų lentos. Ir kaip po tokios, bus naudojamos, kol bus sunaudotos.
Apie Lietuvą, kaip ten viskas iš esmės, kam reikia, tas susigaudo…

Apie Ukrainą šiuo atžvilgiu žymiai perspektyviau kalbėti. Ten dirbama pagal tuos pačius lekalus, o ji pakankamai didelė, kad atsirastų ne vienas, tai kitas, kuris ne tik gali viską paaiškinti, bet ir paaiškina… Buvo toksai už nepriklausomą Ukrainą, Razumovskis, atrodo jo pavardė, buvęs žvalgybinikas, su analitiniu mąstymu, bandė Ukrainos pasidalijimui ir karui priešintis, tai pereitą sausį jau palaidojo jį – nunuodijimas, kuriam nerado priešnuodžių, keletą menesių prasikankino, dar prieš mirtį interviu davė. Tada, aišku, jau papasakojo nesikuklindamas, tiesiai šviesiai, į kapą su savim nenusinešė… O dabar vėl, R.Vasilišinas toks yra, kas mėnesį apžvalgas duoda, Ukrainą pasaulio įvykių kontekste pozicionuodamas: teritorija atiduota už skolas bankininkų grupėms, kurios visą įmanomą naudą iš jos ir išpurtys… Jis ir Naujausią testamentą parašė, kaip sakant, aktualiausią dievo žodį masėms „nuleido“ susipažinti. Esmė jame yra ta, jog paklusnumo laikas praėjo, jog kas aktyviai nesigins, iš to viską ir atims, o jį patį užmuš.
Atgaline data matosi, jog su Lietuva tai paradoksaliai buvo iš viso: ją pirmiausia už dyką plėšrūnams atidavėm, o paskui tik, valdžia ją dar ir praskolino, nes kodėl nepasinaudoti, kai galimybė yra?
Kaip toksai autorius egzistuoja, prie R.Vasilišino grįžtant? – Matomai, yra jau toks projektas, judėjimas ta linkme ar globali grupuotė, kuriai jis į temą. Gauna, vidinasi, šiokią tokią žalią šviesą ar minimaliai apsaugos, pastiprinama jo informacijos sklaida, žmonės neatgrąsinami jam padėti…Nors, kratą pas jį jau darė, elektroniką konfiskavo, kiek girdėjau… O kartais yra taip, kad žmogaus veikla stebima kurį laiką, kad pamatyti, koks jo charakteris, kiek toli jis nueis pats. jei save įrodo pakankamai, tada ateina ir parama ar netgi vadovavimas jau kaip ir iš „teigiamų“ pusės, jei apie teigiamą žmogų ir jo veiklą kalba… Nes tas pat galioja ir neigiamam atvejui.
(bus daugiau)

Kas yra magas? I dalis

Dar atsimenu tuos laikus, kai ezoterika buvo labai domimasi, jos ieškoma, sunku buvo kažką gauti… Matyt, žmonėms atrodė, jog perskaitys, sužinos, ir tai jiems duos žinių ar galią kaip iš viso išgyventi pasikeitusioje realybėje, ją apvaldyti, pasidaryti sau bent jau saugią, jei ne iš kažkur stebuklingai gauti gėrį ir turtus…Arba valdyti, įtakoti kitus. Taigi, sužinojom, perskaitėm visko, ir nieko tai labai mūsų nepakeitė. Žemiškieji, kurie ne tik ezoterikos, bet ir iš viso, nieko neskaitę, sėkmingai sukčiavo, manipuliavo ir krovėsi turtus (paskui ėmė lysti ir į valdžią, nes kodėl gi ne?), o dvasingi dvasia nusivylė, tapo depresyvūs ir nebe norėjo toliau gyventi – gal ir dabar nebe nori…
Tiesa, yra tokių, kurie tapo kietais jogais, įvairių kovų būdų meistrais, hipnotizatoriais, miesto šamanais ar raganom. Žodžiu, tais, kurie kažką veikia kitose erdvėse, dimensijose, išmatavimuose, sapnuose. Mato vaizdinius, formuoja ateitį, taiso praeitį, gerina psichologinę būseną, prakeikimus nuima ar, kaip tik, prakeikia… Žodžiu, ne šios realybės gyventojai. Tik nereikia manyti, jog žinant kelius tenai kažkur, galima automatiškai sėkmingai gyventi ir šitoje, mūsiškoje ašarų pakalnėje, o dažnas taip įsitikina savimi ir tiek perkelia savą sėkmingą gyvenamą sferą projekcijos būdu į fizinę realybę, jog manosi skirtumo kaip ir nejaučiąs. O skirtumas yra… Nes magas yra tas, kuris šitą skirtumą žino, jaučia ir lengvai vaikšto tarp realybių – mūsiškosios ir kitų, kaip mažiau realių kitiems atrodančių…
Iš viso, žinios yra vertingos, kai tampa veiksmu: perskaitei, nuėjai, padarei… Sužinojai, įvaldei, naudojiesi.

A.Fursovas visiems vis rekomenduoja paskaityti Olego Markejevo „Įsiveržimo grėsmę“bent jau, jei ne visas kitas Klajoklio serijos knygas, kad galvoje išsistatytų realus pasaulio veikimo vaizdas – atkristų įvairios, realybę dangstančios ar gražinančios iliuzijos – ir suprastum būtinus esminius dalykus… Pvz, paskaičius, tampa elementariai aišku, kodėl visi, netgi smulkiausi politikieriai taip karštai trokšta tapti masonų organizacijų nariais: jei niekur nepriklausai, tai niekas ir esi. Visa erdvė jau užimta ir seniai, struktūrų, didesnių, nei žmogus, individas, ir, netgi naujai susivienijusiems, reiktų nežinau kiek ilgai ir kaip smarkiai kovoti už realią vietą politiniame, ekonominiame ar likusios žmonijos smegenų pudrinimo žaidime, kuris vyksta mūsų akyse, bet sugeba išlikti mūsų nepamatytas… Tampa juokinga idėja, jog „žmones reikia šviesti“, kad „apšviesti, žinantys žmonės kažką galės pakeisti pasaulyje“ – žinios niekada niekur nebuvo dingę. Kam reikia, tas viską žino, o jei nežinom, tai mums žinoti ir nepriklauso… Iš kur įsitikinimas, kad valstybei ar kažkam kitam priklauso mus su jumis šviesti, informuoti, gydyti, rūpintis mūsų gerove? Net jei valstybė ar kokios ten kitos organizacijos formos nebūtų žmonių priešas, tai vis tiek, kaip gali tikėtis kažko – visko – kad tau ant padėklo privalo atnešti ir paduoti?
Kai imama liaudį šviesti, tai jau žinok, kuri nors viena labai giluminė struktūra susiruošė perimti turtus, teritoriją ar įtakos zonas iš kitos –  startuoja eilinė Apokalipsė – atitinkama ideologija jau liejasi į žmonelių ausis. Nes, viskas gi daroma šešiukių rankomis… O tokie, kurie jau iš patirties pasimokę ir tai permato, tie jau yra likučiai net ne iš pereito, bet iš dar senesnių projektų, ir jų balsas nei į vieną iš mums žinomų dangaus lygių neina.
Toliau. Tampa labai aišku, jog visas progresas (taip pat ir techninis), ir greitėjimas, lėkimas visuomenės gyvenime, viskas yra dūmų uždanga, kad nepastebėtume, jog iš tikro nesikeičia niekas: visos vietos kaip buvo užimtos tų pačių, taip ir lieka, teritorijos pasidalintos, kapitalai milžiniški, ir visa tai jau įvykę taip seniai, ir, jei krypsta vienon ar kiton pusės, tai akmenų gyvenimo greičiu – žmonių gyvenimuose tai neatsispindi, jie per trumpi… Tie, kas žino mažai, situacijoje nesusivokia, tie yra naudojami ir visada dirba kam nors, dažniausiai visai to nežinodami. Tie, kas žino daug daugiau, varo savą politiką, kuri irgi, dirba, vis tiek, vienam ar kitam projektui… Projektus kuruoja tie, kurie turi rankoj planus, einančius bent jau iš vieno tūkstantmečio į kitą, nes, kaip Volandas sakė, ką tu žmogus įsivaizduoji esąs galingas, jei tu net nežinai, kas tau nutiks šiandien po pietų ar net sekančią akimirką… Galiausiai, kaip Bartini ir sakė, žaidžia progresoriai su konservatoriais, baltieji ir juodieji ir iš jų sudarytos konfiguracijos, pvz: baltieji konservatoriai stabdo juodųjų progresą ir pan. Žinoma, juoduosius konservatorius ar baltuosius progresistus jau yra sunkiau išskirti pagal jų veiklos rezultatus, tai gali būti daugiasluoksnės kompozicijos, vykstančios etapais, kurių metu gėris gali dirbti blogiui ar atvirkščiai – žmogučiai žemėje ne tik tikslų nežino, bet ir rezultato kaip po tokio atpažinti nesugeba. Tam reikia užaugti, o kaip tu užaugsi, nežinodamas kur prisidėti, ko vengti, ką daryti ir kas yra negerai?
Tik širdies balsas, tik vidinis gidas – siela, tik įgimtas gėrio ir blogio supratimas, teisybės, pusiausvyros, mato – kada gana – pajautimas gali pagelbėti.
(bus daugiau)

Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. IV dalis, pabaiga

Dabar aiškiau, nei bet kada matosi, kad knygos – laiko tinklas, kad jos išsunkia mus kaip polipai, atima visą mūsų meilės ar neapykantos energiją, ir linkę užmušti bet kurį prasikalantį savarankiškos minties daigą. Mes gyvename istoriniu Gutenbergo avantiūros žlugimo momentu.
Prisiminkim Klodą Frollo (iš V.Hugo “Notre- Dame de Paris“): „šitai užmuš tai“. Šitai – viena iš pirmųjų spausdintų knygų, tai – katedra, architektūrinė misterija, amžinas simbolis, skatinantis prabusti laisvam darbui. Laisvė mums dabar tik laiko leidimas restorane, atsitraukimas trumpam nuo monotoniško zombių darbo… Limpančiame laiko tinkle makaluojasi „dvikojai paukščiai be plunksnų“. Kodėl Paskalis taip pavadino žmogų? Kodėl G.Mairinkas vieną savo romanų herojų pavadino pingvinu? O ir kas tas G.Mairinkas pats toks? – Jis nepaliko jokių „gilių pėdsakų“ nei austrų, nei kokioje kitoje literatūroje. Gyvas būdamas, buvo plačiai žinomas, bet, skirtingai nuo savo draugų F.Kafkos ir J.Hašeko, po mirties buvo greitai užmirštas.
G.Mairinkas yra tiek svetimas savo laikmečio tendencijoms – jas lėmė,pvz, Z.Froidas ar Huserlis, Karnapas… Taip pat jis svetimas ir egzistencializmo absurdui, ir giluminei psichologijai – jį tiesiog galima izoliuoti nuo jo laiko meninių krypčių ir patalpinti į tolimą Europos beletristikos provinciją. Bendra kritikų nuomonė maždaug tokia: šis autorius nekenčia karininkų, filisterių ir kitų buržuazinių ataugų, prislėgtas prieškarinio dešimtmečio nerimo ir Pirmo Pasaulinio karo katastrofos, nesugalvojo nieko geriau, kaip užsiimti neaiškių ir blogį liudijančių okultinių – jumoristinių romanų kūrimu – kurie tuoj pat buvo pamėgti jo nekenčiamų karininkų, filisterių ir pan. buržua, kuriems labai patiko spjūvis į jų veidą ir kvietimas keliauti po fantastinius pasaulius… Po kurio laiko šiuo autoriumi rimtai užsiėmė magijos ir alchemijos populiarintojai, ezoterinės metafizikos atstovai, pvz, R.Albello ir J.Evola. Ką galima pasakyti apie tai? – G.Mairinko proza yra labai atvira, kiekvienam skaitytojui prieinama. Taip rašė Paracelsijus ar Rable. Taip būtų rašęs Tilis Ulenšpigelis, jei būtų mokėjęs rašyti.
Gylis, kuris gąsdina, nėra tikrasis gylis, nes „facilis descensus Averny“ – į pragaro perėją nusileidimas yra lengvas ir malonus.

Visi mes be išimties miesčionys, kvaili ir filisteriai, ir laikyti save žmogumi protingu ar turinčiu tikslą, reiškia užsidėti Pantagruelio kaukę – to, kurį durnina visi, kas tik netingi. Gaila, bet apie begalinį žmonių kvailumą parašyta labai mažai. Robertas Miusilis savo „Kalboje apie kvailybę“ mini, be Erazmo Roterdamiečio, tik vieną vokišką disertaciją iš XIXa… Bet, pagiriamojo žodžio protingumui tai ir iš viso, niekas nėra parašęs. Vulgarybės, truizmai, chamizmas, veidmainystė – jei viso šito nebūtų, iš ko gi galėtume juoktis? – Kai šaunusis kareivis Šveikas pasivadino idijotu, jis tiesiog prisipažino esąs pašvęstasis, nes viena geriausių knygų apie pašventimą vadinasi „Liber de idiota“ (autorius Nikolajus Kuzanskis). Čia G.Mairinkas ir J.Hašekas, kaip autoriai, suartėja: abu galvojo, rašė apie „tikro žmogaus“ gyvenimą. Jie taip pat negailestingi karininkijai ir daktarams, trokštantiems tiesiogine ir perkeltine prasme paversti pasaulį kazarmais ir lazaretu, nes dvasingumo idėja jiems nepriimtina iš principo, jie jos nekenčia, kaip ir gyvo žmogaus – žmonės jiems yra tik medžiaga chirurgijos ir artileriniams eksperimentams.
Bet kurią struktūrą nulemia tik sunkiai suvokiamas jos sudedamųjų dalių sąryšis. pvz, kai eini prietemoje takeliu, numestas virvagalis gali pasivaidenti beesąs gyvate, ar, kai tamsoje pirštai ant stalo plokštumos ieško kokio nors įrankio, jie visada gali apčiuopti kažką kitą – prietemoje sąryšį visada organizuoja paslaptingas „kažkas“ – šnaresys, nekaltas laiptelis, aštrus kvapas, rankos, svetimos ar pažįstamos, prisilietimas. Tamsoje mūsų lėtas suvokimas tampa visiškai pasyviu, nes prapuola įprastinė optimistiška erdvės perspektyva ir laikas. Praeities patirtis nuvertėja ir dabarties momentas depresuojamas agresyvios ateities. Ištąsyti nervingo laukimo, mes laimingi, išgirdę bet kokį ramų balsą, pamatę bet kokią šviesą, nesustodami pagalvoti, kas ten toks kalba ir kas ten tiksliai šviečia.- Mūsų gyvenimas vis labiau įsakmiai perimamas išorinių faktų ir mūsų pozicija jame nuo dabar vadinasi konformizmu ir prisitaikymu prie aplinkybių. Imame suvokti, kodėl būti apleistais yra pagrindinė mūsų būties egzistencija. O kartu ir vis labiau jaučiasi bet kokios pasaulėžiūros reliatyvumas. Pvz, į klausimą „ kas tokia Didžioji Lokė?“ mokslininkas atsakys vienaip, vergas galeros irkluotojas – kitaip, žmogus, laimėjęs loteriją – trečiaip. Ir mūsų įtarimas auga – kiekviename raminančiame balse girdime nerimo gaideles, kiekviena šviesa rodosi išnykstanti tarpe tarp sekundžių…

Iš J.Golovino teksto„Dievas Panas“:
Kai tvarkingos ir padorios Minijaus dukros nepavargdamos dirbo prie audimo staklių ir prižiūrėjo vaikus vietoj to, kad dalyvautų Dioniso šventėjė, audimo stakles staiga užpainiojo akimirksniu išaugę ir susipynę vynuogienojai, iš lubų ir sienų ėmė sunktis pienas ir medus. Minijaus dukros išprotėjo, ėmė užmušinėti savus vaikus, ir netgi vieną jų suvalgė… Netoliese Panas grojo dūdele ir nekreipė jokio dėmesio į visą tą vyksmą. Tai visai nereiškia, jog Panas myli žiaurumus ar kruvinus vaizdinius. Jis mielai išgydys medį, ėriuką ar paukštį, sustabdys krentančius nuo uolos akmenis ar miško gaisrą.
Panas garsėja savo geraširdiškumu ir nebūna piktas. Yra žinomas tik vienas jo kerštingumo pavyzdys: Romos imperijos kariai (imperatoriaus Diokletiano laikais) pagavo fauną ir narve atsivežė į Romą, kur tas greitai numirė iš ilgesio… Veltui Diokletianas meldė dievą ir aukojo jam aukas – Roma degė gaisruose ir buvo visaip griaunama – Panas ne tik nemylėjo žmonių, bet ir buvo ištikimas savo genčiai, ypač nimfoms ir faunams. – Panas pripažįsta zoo, bet ne bio (kultyvuota gyvybė). Jis gana abejingas žemės ūkiui ar miestų statybai, nelabai kreipia dėmesį į dykviečių sukultūrinimą ar miškų kirtimą – pagal jį tai yra vis jo nekenčiamų žmonių kaprizai… Savo valdų ribas jis mato ten, kur prasideda ariamų laukų teritorijos, kurios, jei pastoviai nedirbamos, greitai vėl sulaukėja, grįžta į gamtos glėbį.
Nepereinamus tankius jaunuolynus, pievas, pilnas ryškių gėlių, – viską, kas neaprėpiama, nesutramdoma, nepasiduoda perdirbimui – tankynės, gilios griovos, tamsios miško uolos – visa šitai, kas kvėpavo nepajungiama pirmine jėga, Panas laikė savo valdomis…. Todėl, kai per graikų gyvenamas pakrantes praskriejo žinia, jog „didysis Panas mirė“, gyventojai baisėjosi atėjusios Senojo pasaulio pabaigos. Džiaugėsi tik krikščionys. Jie ožiakojį ir raguotą dievą, pasileidusį, šeimos nevertinantį ir namų židinio netrokštantį turėti, bet kokio darbo nepripažinusį ir nekentusį, paskelbė velnio įsikūnijimu.

-„Kas žino terra foliata, tas gali mesti visas kitas knygas; kas nežino, tas niekada neišmoks skaityti.“

 

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. III dalis

Žmogui buvo svarbiausia šeima, asmeninis gyvenimas. Profesija, tarnyba, dalyvavimas sociume buvo pareiga, lėšų pragyvenimui uždirbimas, oficialus socializavimasis. Viskas sukosi apie šeimą ir privatumą, kol buvai ten, tame soc. sluoksnyje, kuriame gimei, tokia buvo tvarka ir keisti jos nebuvo nei galimybės, nei tokios ambicijos. O kai ėmė veikti socialiniai liftai, kai karjeros ar susikrauto turto pagalba tapo įmanoma pakeisti soc. poziciją, kurioje gimta, prasidėjo koncentracijos taško persislinkimas – pradžioje buvo dirbama ir uždirbama dėl šeimos, kad vaikai turėtų geresnę ateitį ar galimybes, o palaipsniui tai pervirto į norą pasireikšti pasaulyje per profesiją, įsitvirtinti per kapitalą, ir šeima tapo tam tik pagalbinė komanda, instrumentas, o dar vėliau – jau trukdis, stabdis, reikalaujantis laiko ir dėmesio ir energijos… Asmuo ėmė gyventi sociume ir privatus gyvenimas praktiškai atmirė. Šeima asmeninėje ardvėje, privačiai nereiškia nieko, jei jos nerodai viešai – atostogų nuotraukų, vaikų pasiekimų, žmonos grožio, įtakingų uošvių – ji liko svarbi tik kaip socialinis konstruktas, todėl jos nori ir gėjai, ir transgenderiai, ir jie nori turėti vaikus ir uošvius ir t.t…. Nieko asmeniško, taip sakant, tik būdas reikštis visuomenėje, kurį norime naudoti ir mes. Nes vaikus auklėja ir augina vis tiek mokykla ir valstybė, senais žmonėmis irgi rūpinasi valstybė, taip pat vargšais ir ligoniais… pareigos ne mums.

O tai apie ką tada žmonės kalbėdavosi, bendravo, kuo buvo užpildomas laisvas laikas? – Idėjomis, aukštąja matematika, etinės tradicijos kazuistika, estetika, mistiniais pergyvenimais, poezijos skaitymu ar deklamavimu, odžių dievams kūrimu… Pastebit, jog dabar žmogui net neįdomu niekas, kas yra teigiama, harmoninga, gražu – reikia blogio, kraujo praliejimo, siaubų (Dantės Rojaus niekas neskaito. Jei skaito, tai tik Pragarą)…
J.Golovinas„Juodieni Gustavo Mairinko paukščiai“:
Susipažindami su rašytoju Gustavu Mairinku, paliekame savą erdvę ir pereiname į jo sukurtą psichologinį klimatą. Ar tikrai? – Akimirksniu pažiro kruvino supratimo žiežirbos, ir atsivėrė aplink plytintis peizažas. Mes apsupti… Tą knygą geriau mesti, geriau grįžti į savą vietą gyvenime ir galvą paslėpti po tarpusavio sąntykių adijalu. Ar dienų, ar – tv programų…“Tik negalvok apie nieką neįprasta, lik prie senos kasdienybės“- perspėja vidinis balsas. „Mintys pavojingos kaip žaibai…“- Bet ne taip paprasta su mėsa išplėšti apnuodytą perskaitytų G.Mairinko svarstymų strėlę.

Mes neturime savo vietos pasaulyje, kadangi esame sergantys, gyvename ligoninėje ir gydytojai diriguoja kiekvienu mūsų egzistencijos motyvu. Mums pastoviai patariama, mūsų meniu konsultuojamas, judėjimas reguliuojamas, išrašoma begalybė receptų kaip elgtis. Gyvename universalios epochos parodijoje, Raudonasis didžiojo riterių Johanitų- hospitalierių ordino kryžius tapo labai abejotinos medicininės pagalbos simboliu – nežinia kas knisasi mūsų kūnuose, išsuka ir įsuka ten mašinos detales… Žodžiu, gyvename sanatorijoje.
Nedideliame G.Mairinko etiude „Skauda“ vaizduojamas psichiatrinės klinikos priimamasis, su jame sėdinčiais gyventojais ir apsilankiusiais. Niekas nekalba – bijo, kad kaimynas pradės kalbėti apie savo ligą arba suabejos gydytojo metodais… Neapsakomai tuščia ir vieniša. Stebėtojas ramus ir revoliuciją mano esant įmanoma:“nenustebsiu, jei visi šitie žmonės, be jokios komandos iš šalies, susispaus kaip į vieningą žmogų ir ims griauti viską iš eilės – langus, lempas, stalus…“ Bet nieko tokio neatsitinka, nes „mus visus slegia laikas ir išsunkia mus kaip koks polipas.“

G.Mairinkas stengiasi apčiuopti problemų Gordijaus mazgą: kažkuo išprovokuota mumyse gyvybė įžiebia mūsų akių vyzdžius, priverčia mus dirbti, suktis, šaukti, mylėti, nekęsti… Ir, kai ši veiksmo provokacija baigiasi, akys vėl užgęsta, galva nulinksta, pirštai sukimba ir mes sėdime sunkiame, įtemptame laukime… Laukiam naujos provokacijos impulso. Afrikoje tai vadinama „tairi poza“, Haityje – zombio poilsiu – taip sėdi burtininkų atgyvinti lavonai po atlikto monotoniško ir elementaraus darbo. Stebėtojas jaučia, jog ir jis pats iš lėto įtraukiamas į tą lemtingą suakmenėjimą: „atsimenu visus niūrius savo gyvenimo pergyvenimus, jie iš eilės pasirodo atmintyje ir spokso į mane juodomis domino taškų akiduobėmis. Toks jausmas, kad mano burnos ertmė užkimšta pilka kaučiukine mase, kuri plečiasi, užpildydama gerklę ir smegenis“. Iš baltų domino plokštelių žiūri juodos domino akys, šalimais sėdintis jaunuolis bando savo kaulines plokšteles sudėlioti į dėžutę ir simetriškai tai padaryti jam niekaip nepavyksta… Stebėtojas, analogiškai, stengiasi įvesti tvarką savo varganoje galvoje.

Vienas iš daugelio G.Mairinko ontologinės schemos variantų: gyvenimas – kankinantis laukimas, užpildytas pastovių kauliukų perskaičiavimų – pergyvenimų, sekundžių; gyvenimo erdvė – kambarys, kur ant sienų iškabinti medikų patarimai, dėžutė, grabas. Šiame kontiniume sėdi ar stovi marionetės, manekenai, vaškinės figūros, bandantys suprasti, kas juos prie tokios būsenos, prie tokio gyvenimo privedė – kur trūkstamoji grandis, koks fatalus įvykis ar pergyvenimas nulėmė jų taip vadinamąjį gyvenimą ir užtinkavo baltai jų spalvingas svajones… Jie ima kaulines domino plokšteles ir apžiūrinėja jas iki skausmo akyse: štai gyvenimas, štai mano pozicija jame. Blogai aš gyvenu, reikia keisti laikyseną, reikia į gyvenimą žiūrėti rimtai, arba kaip tik, abejingai, neprisirišti – į viską nusispjaunant.
Tokiais apmastymais prasideda racionali egzistencinės katastrofos uvertiūra. Nes „būti pasaulyje“ tai visai nereiškia jame ieškoti schematiškų, chimerinių orientacijų ar specifinių sąntykių su juo. Tarp „tik“ ir „tak“, neaiškioje erdvėje tarp verčiamų puslapių, gali atsitikti viskas, kas tik norima – paukštis gali atsitrenkti į lango stiklą, sudužti laivas, dvidešimt metų kalėjimo, nudeginti atradimo skausmas. „Tarp sekundės ir sekančios sekundės eina riba, kuri nėra laike – mes tik manome, jog laikas yra tęstinis“.

Tai – tokie mazgai, kaip tinkleliuose“, skaitome pasakojime „Bal macabre“. Suskaičiuoti visus mazgus dar ne laikas. O mes vis tiek, juos skaičiuojame – 1, 2, 3, 4… Mes esame pagauti į laiko tinklą, jame supainioti, blaškomės jame ir priimame savo traukulius už tikrus pergyvenimus, o nevalingą tasymąsi ir važinėjimąsi po žemę – laikome nueitu gyvenimo keliu. Nervinis “tik” ir užsigalvojęs “tak”, žadintuvas ir sekundometras, panikuojantis, troškulio iššauktas drebulys ir kvailas apgailestavimas pagimdo vieną ir tą patį: reikėjo pasielgti ne taip, bet taip… Charakteringas mūsų amžiaus pradžios klausimas “ar aš einu, ar mane veda?”
Jei aš, tai kas toksai aš? Jeigu jie, tai kas tokie jie? – Nepakaltinamumas, gūžtelėjimas pečiais, žmogžudystė nepakaltinamumo būsenoj – gaivališki yrančio kūno traukuliai, marionečių kraipymasis, beviltiška budelio gestikuliacija, o jis nuoširdžiai tiki savo misijos teisumu. Tai – laiko leidimas, žiopsojimas. O kur tada tikras laikas, tikras gyvenimas? – Atsiverskim knygą ir paskaitysim: “nepakaltinamumas yra aklai pabudintas impulsas. Aistra – šviesus ir koncentruojantis sprogimas egzistencijos kontiniume.”

Labai paviršutiniški pasakymai: įsiūtis prasiveržia ir išgaruoja; neapykanta gyvena ilgai. – Meilė ar neapykanta ne tik gyvena ilgiau, bet ir suteikia tikrą laiką ir stabilumą mūsų buvimui” (Heidegeris “Nyčė”). Filosofija iššaukia neramių apmąstymų būklę, bet kur rasti meilės ir neapykantos realybę?

(Bus daugiau)

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. II dalis

Kitas sugalvotas bendrosios idėjos variantas: “gyvenimas pats iš savęs yra pavojingas, liaudis – tai žolė pjovimui, banda, auklėti tuos galvijus beviltiška, reikia juos užspausti arba bent jau saugotis jų, visada būti budriam… Kai iš tikro gyvenimas yra begalinė improvizacija ir jokiai analitikai nepasiduoda. Praeitis ir ateitis iš esmės yra cerebraliniai fantomai. Supantys žmonės ir daiktai ir yra tai, kuo jie tau save rodo… O inteligentas su tuo sutikti negali, jis žino: mes sau, o gyvenimas – sau; čia mūsų vidinis pasaulis, o tas – išorinis, iki kraštutinumo netobulas, besišaukiantis reformacijos. Todėl inteligentas supanikuoja ir pasimeta, kai susiduria su realybe – ypač ta, kurios negali atpažinti kaip ženklų sistemos (ir tokiu būdu sukurti distanciją tarp jos ir savęs). Pvz, netikėta agresija, beprasmis žiaurumas, nepadorumas, nešvankūs anekdotai, materialinio pasaulio dugno pasireiškimo būdai… Jie panikuoja, matydami košmariškus civilizacijos peizažus ir „techninę barbarybę“, nors, visa tai taip pat natūralu, kaip medžiai ir žvaigždės. Čia toks momentas: reikia skirti mokslą nuo technikos.

Mokslininkai sugalvoja abstrakčias schemas ir modelius, „mokslinė realybė“ – fantastikos panoramos porūšis (Ortega y Gasset)… O techniką daro, pagamina paprasti žmonės iš liaudies, padedami specifinio rankų proto ir specifinės medžiagos intuicijos. Tai tas pats, kaip laukinis žmogus orientuojasi džiunglėse ar pasirenka medį, kuris tinkamiausias išskaptuoti valtį. Pastebėkim, jog tiems paprastiems žmonėms bet kuri materija yra individuali ir gyva. Iš čia juokeliai apie inteligentus, kaip apie berankius, nemokančius įkalti vinies ir pan. Aišku, kodėl: „protiniams darbuotojams“ – sociologams, politikams, ekonomams, juristams, humanistams, švietėjams ir kultūrininkams, žmonija yra vienarūšė žmogiška materija, tinkama bet kokiam eksperimentui ar ideologinei interpretacijai… Ir gerai, jei tai – „gerieji inteligentai“, pergyvenantys dėl šviesios žmonijos ateities. O jei ne? – bet visi jie yra bendrųjų idėjų vergai, agresyvių galvos smegenų somnibulai. Smegenų, išsunkiančių pirma iš savo šeiminiko gyvybės syvus, o paskui ir iš visko aplinkui… Todėl reiktų džiaugtis, jog vis tik vargu ar šitam tobulam mirties instrumentui pavyks nugalėti pirmapradį Chaosą ( nes tai – tik Afroditės preogatyva).

J.Golovinas , 2002 metų radio interviu fragmentai:

Žinoma, minioje ištirpti yra blogai. Ypač mūsų laikais, kai minia iš esmės vaidina pagrindinę rolę mūsų gyvenime. Kur bedirbtume, ką bedarytume, mus visada supa minia. Išsidalinusi į grupes, kažkokias organizacijas, mafijas, ir t.t. Bet vis tiek, ta pati minia.
Jei seniau minios buvo pakankamai pilka mase (pvz, XIXa. klasinėje visuomenėje), tai dabar, kai klasių nebėra kaip po tokių (iš tikro yra, tik jų visuomenėjė dabar praktiškai nesimato, jos daugiau sudaro atskirus, kad ir nelabai didelius sociumus. Pvz, kiek bankinikų ar ministrų esate matę vaikštant gatvėmis, apsiperkant supermarketuose? – o jie valgo, rengiasi, vaikšto…kažkur ne ten, kur visi likę – minios). Oficialiai dabar ta vientisa buvus minia yra išsidalinus į kategorijas: nuo pačių kiečiausių iki pačių tamsiausių… Ir todėl klausimas apie individo (dar užsilikusio) sąntykį su minia yra aštresnis nei bet kada. Individualumą svarbu kultyvuoti, kad savo dvasia neištirpti išoriniame sociumo gyvenime, neleisti jam savęs suteršti. – Ne būtinai būti vienišu ar gyventi pačiam vienam: vienu galima būti kokioj tik norite minioj. Aš turiu omenyje, kad individas gali gali sau iš naujo atverti pasaulį, ir atverti jį sau visai kitokį, nei jį mato visi likę, standartiškai programuoti… ir tai jau magija.

Dar visai neseniai buvo normalu, jog egzistuoja dvi kalbos – viena buitinė, natūrali, kita – studijoms. Tokiu būdu teorija lieka atskirai, nekenkia pasauliui ir žmonėms tiesiogiai. Tik keičia žmones, studijuojančius ir tada jie gyvena kitaip. Iš čia ir oficialumo, profesijos, pareigų, užimamos visuomeninės padėties atskyrimas nuo žmogaus. Gali juos gauti ar prarasti, atsisakyti, ir lieki vis dar… savimi… Tai vis nuolaužos senojo pasaulio harmonijos, kurią visą talpinančių ir atitinkančių žmonių nebe likę. Nebe likę tų, kuriems natūralu, jog teorija atskirai, o gyvenimas atskirai. Gyvenimas yra ką žmogus daro, gyvena; didžiaja dalimi privatus – apie tai nekalbama, nes koks kieno reikalas, kiekvienas turi savo – ir nedidelė dalis viešos, oficialios valstybinė administracijos, ceremonijų, tradicijų, religinių misterijų, kur visi elgiasi pagal įstatymus ar etiketą ir nieko asmeniško tame nėra.
O paprastas žmogus, jis tampa kažkuo, užimdamas vietą, įgydamas profesiją – jis negali atsistatydinti, net ir blogai funkcionuodamas ar negabus, nes jo neliks (kaip, pvz, Baltojo miesto valdytojas, karaliaus vietinikas „Žiedų valdove“). Tokie žmonės visa ką išnaudoja savęs įtvirtinimui, savo garbei – o kadangi tokiu būdu tikrai tapti kažkuo yra neįmanoma, tai jiems niekada negana ir nėra tam procesui pabaigos… Jei turite kokią konkrečią profesiją, pasaulis jums didele dalimi yra uždarytas. Paracelsijus sakė, jog žmoggus – tai „sėklelė, o visata aplink jį – obuolio minkštymas“. T.y. žmogaus individualus pasaulis, jei aktyvuojamas, išauga aplink jį, apgaubia jį nuosava sfera, į kur jis, principe, nieko neįsileidžia. Ta prasme žmogus yra laisvas – daryti, ką nori.

Magas išoriniį pasaulį turi pastoviai tyrinėti. Bet ne kaip botanikas, zoologas ar natūralistas. Pirmiausia jis turi jį stebėti ir pamiršti viską, ką apie jį žino iš seniau… O mes atsinešam į gamtą savo siaurą, pragmatišką, išankstinį požiūrį į viską, ir nematome nieko, kas tenai yra iš tikro. Mūsų laikais net magija žmonėms atrodo kaip kažkas išskirtinai pragmatiško, kai tuo tarpu viso ko praktinis pritaikymas jau yra išėjimas iš savo sferos į išorinį pasaulį, ir jis yra visai nebūtinas. Netgi toksai pragmatiškas reikalas kaip pinigai gali būti visiškai praktikoje netaikomas, gulėti stalčiuje ir tiek.
Dar daugiau. Alchemijoje ir magijoje niekas niekada nieko „nepasiekia“. Nes nėra ką pasiekti. Ten reikia tiesiog pasiduoti, kaip planktonas pasiduoda vandeniui. Pagrindo nėra, nėra nieko… Jei išgirsti gražų paukštį čiulbant miške – paklausai, pasidžiaugi ir eini toliau. Tau nebus įdomu jo pavadinimas, įpročiai ar migracijos laikas… Tu jo nefotografuosi, neįamžinsi šitos akimirkos, nedarysi iš jos meno, taikomojo meno, pelno ar karjeros. Detalės tau turi būti įdomios tik tiek, kiek jos sudaro pasaulio visumą. Paklausyk paukščio, pasigėrėk gėle, patyrinėk asfaltą…pasakysit, jog toks žmogus – lengvabūdiškas? – Bet, būtent toks lengvabūdiškumas yra būtinas, mokantis ezoterinių disciplinų.
Toks žmogus gyvena tarp žmonių, bet jis – vienas. Jis rodosi žmogus kaip ir visi, tiktai jis žino, kur lobis paslėptas, o visi kiti – nežino. Ir nesužinos. O jo individualus gyvenimas – laisvas. Ir visada susikoncentravęs. O kažkokiu momentu sustoti ir imti savo mokslų, menų ar tyrinėjimų produktais naudotis – no done… Minia, liaudis negali gyventi, neidama koja į koją su laiku. Taip pat daug menininkų, muzikų, gyvenančių nesibaigiančios konkurencijos ir kintančių madų aplinkoje. Sociumas ir epocha baisūs tuo, jog jie tyliai tyliai, nepastebimai nepastebimai nuveda žmogų į prarają, kur jis ir žūva… Ir amžinajam menui jis žūva taip pat.
Jeigu mes užsiimame menu, muzika, mumyse turi gyventi meno, muzikos dvasia, kuri mūsų niekada į tą sociumą neleis. Nes tada menininkas ir jo menas tampa minios žaisliuku, kuriuo ji pažaidžia, pažaidžia ir numeta.

(bus daugiau)

„Sklandantys padebesiais“iš tikro yra nepavykę, nesugebantys skristi paukščiai. I dalis

Kelias yra pasikeitimų virtinė. Jei gyveni, bet nesikeiti, tai gyvenimo kelio nenuėjai, nors savo laiką ir sunaudojai. Žiopsojimui…
J.Golovinas apie save, inteligenciją, dievą Paną ir nekraidančius paukščius:
Inteligentų porūšis gamtoje atsirado palyginus neseniai – prieš kokia pusantro amžiaus. jo atstovai – lygybės, teisingumo šalininkai, buvo klasinės visuomenės priešininkai. Pagrindinis užsiėmimas – protinis darbas. Reiktų patikslinti: žmogaus kūnas yra iš principo protingas – rankos, kojos ir pan. turi savo autonominį protingumą, vad. čia kalba eina apie galvos smegenų darbininkus. O tie smegenys turi įdomią savybę: pagal progresyvius darvinistus, žmogus iš esmės yra infantili beždžionė su sutrikusia vidine sekrecija. Ir tas sutrikimas atvedė prie žmogaus smegenų, sugebančių abstrahuotis nuo viso ko juos supančio, susiformavimo. Šitai „visa kita, kas juos supa“ – objektyvus pasaulis, objektai, jų pirminis dualizmas (buvimas arba ne buvimas). Šita prasme, ar galaktika, ar infiuzorija, abi vienodai įdomios ir reikalauja vienodo dėmesio. Tai primena pasakymą iš Bhagavat Gitos:“išminčius žiūri į viską vienodai, ar į puošnaus mokytumo brachmaną, ar į šunį ir į tą, kuris šunį valgo“. Mes tik galime pridurti: todėl, kad visa tai sudaryta iš vienokių ar kitokių elementarių dalelių kombinacijų.
Inteligentas žmoniją irgi mato sudarytą iš elementarių dalelių – žmonių

Vienok, skirtumas tarp inteligento ir išminčiaus kapitalinis. Išminčius yra „ne iš šio pasaulio“ ir jam į pasaulį nusispjaut. Inteligentas pripažįsta šį pasaulį su viena būtina sąlyga: jį reikia perkurti, perdaryti, perdalyti… Kai inteligencija dar tiktai atsirado – Švietimo epochos enciklopedistai ir deistai – jie daug maž pripažino Kūrėjo buvimą, konstatuodama aiškius jo sukurto kūrinio netobulumus. Suprantama, per šešias dienas viską apgalvoti buvo sunku. Todėl mums – kūriniams ir pasekėjams – jis paliko misiją šitą jo kūrinį pabaigti. Taip inteligentas tapo kūrėjo pavaduotoju… Vėliau ši subordinacija dingo savaime ir radosi nauja, „galvos smegeningųjų“ rūšis – bendrinių idėjų sukūrėjai.
Iki Švietimo epochos vaikas buvo žmogus, funkcionavo pasaulyje, mokykla jį įvesdavo tik į abstrakčią, teorinę erdvę, kad jis galėtų funkcionuoti valstybėje, naudotis civilizacija. O gyvenimą jis matė aplinkui, dirbdamas, padėdamas tėvams ūkyje ir pan. Bet visuomenė ir civilizacija palaipsniui tiek išsiplėtė ir giliai įsibrovė į asmeninio žmonių gyvenimo erdvę, jog tos erdvės neliko, arba ji liko visai nevertinga. Tėvus vaikai namie jau nebe mato gyvenant, dirbant… Tada imta skųstis, jog mokykla mokina to, kas gyvenime nereikalinga, o kas reikalinga, kad gyventi, to nemokina. Bet mokyklos paskirtis formuoti pasaulėžiūrą. O gyventi galima išmokti tik gyvenant, o ne iš teorijos. Nepaisant to, mokykla, kaip ir valstybė, jau priversta perimti ne tik tėvų funkcijas, bet ir kasdieninio asmeninio gyvenimo patirties įdiegimą. Kas seniau buvo savaime suprantama, dabar yra mokinama. Nes vaikystėje nebe įgaunama praktikos, nebėra tikro gyvenimo namie, su tėvais ir seneliais, gamtoje, nebe dalyvaujama ūkyje, bendruomenėje – kaimo bendruomenės, pvz, arba gatvės, kiemo, kvartalo netgi nebe liko irgi.
Todėl naujos rūšies mokykla dabar teoriškai vaikus mokina praktikos. O teorijos nebe mokinama – kultūra, lavinimasis, civilizacija, viskas prapuola, nes tai – ne praktinės žinios. Netgi sociume pagal tam tikrą etiketą funkcionuoti nebe reikia, nes į jį suėję dabar nemokyti prasčiokai, kurie iš viso, net ir jo egzistavimą neigia (M.Tečer pavyzdys), arba nori visur būti perdžiančiu ir pirštais nosį besišnypščiančiu savimi – t.y. laisvi.

Aukštoji kultūra ir menas buvo nuneigti ir nuvertinti tų, kurie jų mokyti tada, kai asmeninio ar realaus gyvenimo jie jau nematė ir neragavo namie, šeimoje, iš tėvų pavyzdžio – augo jau darželiuose, lopšeliuose, vietoj gyvenimo namie žiūrėdami televizorių ir skaitydami knygas. Išmokyti mokykloje ir universitete civilizacijos ir sociumo taisyklių, išėję į savarankišką gyvenimo etapą jie labai nusivylė savo moksliniu bagažu, kai pamatė, kad egzistuoja dar ir realus gyvenimas, realus pasaulis, kur tarp realių žmonių vyksta realus bendravimas… Kodėl, girdi, mūsų šito nemokino? – ogi todėl, kad tai nėra mokinimosi medžiaga, tai yra gyvenimas. Jį reikia mokytis gyvenant… O jie jau manėsi viską išmokę, pranašesni už nesimokinusius, todėl šitas atradimas jiems pasirodė ypač labai skaudus.
Todėl dabar linkstama į praktinių dalykų mokinimą – ekonomika, buhalterija, marketingas, vadyba, psichologija, planavimas – kai iš tikro, turi tam polinkį, to ir mokyti nereikia, o kas neturi, tai diplomas nepadės. O universitetinių studijų, bendro išsilavinimo dabar nebe reikia – nėra iš to tiesioginės naudos, tai ne gyvenimiška, iliuzijos. O tie, kurie vis dar studijuoja, tuos vis tiek, instinktyviai link realistiškumo, primityviausių gyvenimo pasireiškimų traukia, nes jie jaučia, jog nėra realiame pasaulyje įsišakniję, nedalyvauja jo virsme. Todėl jie dažniausiai kuria ideologijas, šlovinančias seksą, kūniškumą, sensualumą, instinktus, ginančias gamtą, pirmenybę suteikiančias empyrizmui… Nevisapusiškai, nepilnai išvystytas žmogus ir pasaulio aplink save nesugeba matyti, priimti kompleksiškai, viską primityvina, plokština.
Žmogaus kūne galvos smegenų rolė yra koordinuoti ir ji labai svarbi: daugybę būties problemų žmogaus organai sprendžia visi kartu, vieningai, kiekvienas įjungdamas savą specifiką. Vienok, galvos smegenys – mikrokosmosas, atspindintis viską, kas egzistuoja ir sugeba savo sferoje modeliuoti ir kombinuoti išorinio pasaulio duotybes. Kada jos, savo rolę žmogaus kūne pamiršę, „uzurpuoja valdžią“, tai priveda prie diskriminacijos ir orientacijos praradimo: žmogus palaipsniui netenka natūralių ryšių su savo konkrečia aplinka ir pasineria į chimerų – cerebralių emanacijų –teritoriją. Kai šis procesas labai intensyvus, jo pasekoje randasi įvairūs fiziniai ir psichiniai negalavimai, ir žmogus ima pastoviai jausti nerimą. Nes, giliai savyje jis vis tiek žino, jog gamtoje nėra ir negali būti jokios lygybės, jokių tiesių linijų, linijinio laiko ir trijų dimensijų erdvės, jokio teisingumo, pareigos, moralinių įstatymų ir t.t… Bet, tuo pačiu metu jis tvirtai įsitikinęs: žmogų ir gamtą būtina perdaryti, ir nepertraukiamas jo idėjų prieštaravimas vienų kitoms jo visai neglumina.
Jei žemė – dulkelė begaliniame kosmose, tai kam viskas iš viso, įskaitant ir pertvarkymą su progresu?.. bet, iš kitos pusės, begalybė – lygybės, lygaus dalijimosi paseka – ir yra grynai galvoje gimusi idėja. Inteligentas „skraido padebesiais“ – sugalvoja modelius, nieko su niekuo kosmose bendro neturinčius, žmogaus modelius, paremtus įsivaizduotais pirminiais duomenimis. Todėl, kad jis gyvena apibendrinimų, abstrakčiame pasaulyje, sukurtame iš ženklų sistemų. o ženklas visada reiškia kažką kitą… Pvz. inteligentas įsikala į galvą, kad visi žmonės geri; arba priešingai, pikti. Tuo remdamasis, toliau sugalvoja įkvepiančius palyginimus, liaudies su ariama žeme, giluminiu šaltiniu, didžiuliu potencialu, pradeda žavėtis „taikliu liaudies išminties aštrumu“, „sūdytais juokeliais“, pasakojimais, patarlėmis: „dieve mano, kiek talento! O juos pavertė gyvuliais… Eksplotatoriai!“ – Grubus mužikas ar nagla boba „iš tikrųjų“ ne tokie! Prie to juos privedė jų aplinka, reikia juos išauklėti, pirma apdibti kaip vertingas iškasenas, ir tada sužibės jų „širdies auksas“.

(Bus daugiau)

 

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (IV dalis, pabaiga)

Žmogus – tarpinė vieta, perėjimas tarp angelo ir žvėrio, t.y. konvertuoto angelo. Viena koja amžinybėje, kita – laike. Viena koja nemirtingume, kita – žūtyje… Dabartinis žmogus nesupranta, nei kas yra racionalis, nei kas yra animalis. Prie animalis jau priartėjome… Žmogus – mūšio vieta, logos prieš zoo. Žmogus yra ne statusas, bet procesas, nes rastis visą laiką viduryje tarp abejų reiškinių yra neįmanoma.
Žmogus nėra baigtinis kažkas, jis yra procesas, kad nugalėti save. Jis -zona, kur susiduria dvi svarbiausios magnetinės jėgos, visiška šviesa ir visiška tamsa. Ir jos abi pastoviai nori sustiprinti savo pozicijas žmoguje, todėl žmogus yra procesas, dinamika, paradoksai. Žmogus – tai visada laikina. Nes, jei jis pasiduotų vienai ar kitai iš dvejų jėgų, jis tą patį akimirksnį išlėktų iš buvimo žmogumi. Bet. Įžmoginimas yra judėjimas link angelo arba link demono. O išžmoginimas prasideda, kai žmogus atsisako rizikuoti ir pasislepia nuo vieno ir nuo kito kasdienybėje. Kasdieninėse mintyse, kurios visai nėra mąstymas. Tada jis nužmogėja.

Yra žmonės, kurie tvirtina, jog nesapnuoja arba sapnų neatsimena – čia ne apie juos. Yra žmonės, ypač vaikai, kurie sapnuose skraido… O yra tokie, kurie sapnuoja, jog jie krenta. Arba net ne sapnuoja – kritimo pojūtis juose pasireiškia labai lengvai ir greitai ir jie turi stiprią aukščio baimę…
Jonas Gervė mėgo sakyti, jog „dievai, jei jie gimtų žemėje, jų galimybės būtų gėlės lygio – jie negalėtų nieko… nes neturi įdirbio būti žmogumi“…
Jei tai suvesti į vieną, galima būtų teigti: dievams atsirasti mūsų pasaulyje, turint omeny, koks jis yra ir kur randasi pasaulių virtinėje, reiškia mirti. Dievai nemirtingi, todėl jie negali numirti į tokį stovį, kaip numiršta žmonės – į tamsą, nebūtį ir išnykimą. jie tik „atsiranda“ (gimsta) į mūsų pasaulį, kuriame, kaip dvasiai, likusiai be kūno mirties atvejyje ir priklauso, yra bejėgiai… Taip pat, kaip mirusio žmogaus dvasia apsižiūri, jog nebe susišneka su likusiais gyvais, yra jų nematoma, nieko nebe gali padaryti ar pakeisti, tą patį jaučia dievai, „įkritę“ į mūsų pasaulį ir į žmogišką kūną, jame būtiną – jų „nemato“ – nesugeba įvertinti pagal tai, ko ir kiek jie verti: kaip kinetiniu tarpplanetinių kelionių prietaisu kad traiškytume riešutus, nes jis patogus rankoje ir yra maždaug akmens svorio… Jų lygis, mentalitetas, talentai, išsivystymas čia, žemėje, yra ne savo vietoje, bet jie iš įpratimo nori aktyviai gyventi, žemę ir žmones gerindami, nes savo viduje dar žino, jog gali būti visai kitaip. O išoriškai būdami žmonėmis, kūno dėka, nori mylėti, rasti partnerį, mokytis, pritaikyti žinias, kurti, reikštis… Tik jiems arba nuo pat pradžių nesiseka, arba tenka daug kentėti, arba viskas, ką jiems pasiseka padaryti, išvirsta į bloga, yra pasisavinama blogųjų, sugriūva. – Galų gale viskas pasirodo beprasmiška.
Beprasmiška šioje žemėje ir šiame pasaulyje, taip. Nes čia – kitokios prigimties vieta, vyrauja kitas, žymiai žemesnis lygis, daugybė agresyvaus blogio, prasiskverbiančio iš dar žemesnių lygių… tai kaip dieviškos dvasios čia įkrenta iš viso? – kas juos žino, gal iš smalsumo/ gal kažkur buvę, kažką veikę, darė tai ne visai pagal taisykles ir kad už tai susimokėti, teko atiduoti dalis savęs, o su tuo kas liko, jau buvo tinkama tik į šitą žemą žemės lygį ir ne aukščiau? – kuriame, betgi, yra galimybė suvokti, kas atsitikę, atsigaivinti savą lygį, susišaukti atgal atskirtus gabalus ir iškeliauti vėl aukštyn, protingesniam ir labiau patyrusiam. Tik tame ir yra žemiškos veiklos prasmė – auginti savą dvasią, ją skalbti, balinti, naikinti balastą – tai svarbu, o ne gyvenimo žemėje rezultatas ar veiklos vaisiai. Nes vaisingai ir sėkmingai žemėje galima žaisti tik pagal blogųjų taisykles, tokia žemė jau yra, bloga vieta, o tada galima ir visai pražūti – suanglėti, pajuosti, sudegti ir išnykti. Žemėje tokios dieviškos dvasios veikia jau vien tuo, kad jos yra. Ir kuo jos labiau atgauna harmoniją, tuo daugiau harmonijos, kad ir laikinai, randasi aplinkoje – saviems nuo to palengvėja, blogiesiems – pasunkėja veikti.
O jei jau imi prisiminti, suprasti, kas čia vyksta ir vistik, nori veikti, tai turi veikti savo priemonėms – priemonėm iš savo lygio – priešintis ne fizika, o energija. Pulti, ginti ar pastovėti už kažką… Nes, jei žemiškai veiklai čia veikia žemės taisyklės, tai energetinei – kosminės. Ir tai yra proga tą savą energetiką vėl kaupti, treniruoti, versti pilnai veikiančia – tarp kitko, tai ir yra kilimas aukštyn, kai tuo tarpu pasaulis šauna žemyn. Prisiimti savą vektorių yra labai sunku, bet lemiamas veiksmas. Jei taip elgtūsi vienu metu pakankamai daug atsiminusiųjų, jog jie dievai, tai kas žino, gal ir pasaulis bent jau kristi žemyn nustotų. o gal net būtų galima jį kažkiek pakylėti atgal, su savimi… Čia būtų vieta pastebėti, kodėl neatsimenama iš karto, tik gimus? Nesuvokiama, kas atsitikę, į kur įkrista ir dėl ko – jei tą atmintį atsinešti su savimi nuo pat gimimo, tai joks dvasinis darbas taip ir liktų nepadarytas, būtų tik svajojama apie grįžimą ir laukiama mirties, kaip išsilaisvinimo ir galimybės grįžti… Nes čia jau tokiame š… sėdim ir sėdėti yra labai sunku.

Ir dar problema, jog į žemę patekę dievai instinktyviai nori gelbėti, išsivesti su savimi visus – negali žiūrėti į vergovę, neteisybę, karus ar naikinimus. Bet kaip tu žmones išgelbėsi iš šalies, kitus? – jau kiek kartų bandyta! – Laisvės negali duoti dovanų, padaryti išliekančio stebuklo: pvz, kol J.Gervė „laikė“ pataisymus ir atitaisymus savo pasekėjuose, tai tie laikėsi, o kai nebe laikė, viskas vėl grįžo atgal į senas struktūras… N.Levašovas kiek žmonėm smegenis perdarinėjo, performatavo, kad ten naujos savybės atsirastų – o žmonių supratimo lygis nuo to neišaugdavo. Taip kaip vaikiškais pistoletais ginkluoti vaikai žaidžia karą, taip toks, kosminę sąmonę netikėtai gavęs žmogus, irgi, pirmiausia griebia „šviesos kardą“ ir puola kautis kosmose, visus juokindamas. Kol galiausiai jo nesusivokimu pasinaudoja blogieji ir pasijungia sau jo galimybes – nes kosmose nuo blogųjų irgi nesaugu, pasirodo, visur savų užtenka. Todėl žinias reikia kaupti iš lėto ir pačiam, kad jos taptų tavo vidumi, o ne būtų svetimu priedėliu, kurį gali pamiršti ar nemoki naudoti.

Kas yra kosmosas, kur yra kosmosas? – Iš kiekvieno lygio išeinama į savą kosmosą. Jis yra ne viršuje, ne apačioje, jis yra šalimais. Visada šalimais. Jei atidaryti realybės duris sienoje, išeisi į erdvę – neerdvę, kur akimirksniu galima rastis dievai žino kur, neegzistuoja atstumai, greičiai, pilna pasaulių ir nuotykių… penki žmogaus pojūčiai yra skirti tik žemiškai realybei pažinti,  jais neišeisi į kosmosą, tam jau reikia jų turėti išvystytų daugiau ir kitų. Techninė civilizacijos kryptis pagamino mikroskopą ir teleskopą, bet jie tik pratęsia fizinį matymą ir ten, tiesą sakant, mato špygą. Kitą, užribinę fizinei, realybę matyti reikia kitų akių. Jos ateina su kitu suvokimo lygiu, kitu dvasios mąsteliu.
O į aukštį (ir žemyn) tai įsivaizduokim begalinį daugiaukštį pasaulių sluoksninį pyragą, kur žmonės, geresnėse ar blogesnėse sąlygose laikosi kažkur viduryje esančiose sluoksniuose ar aukštuose, geresnėse ar blogesnėse sąlygose. Tai link apačios einant, link žemūjų sluoksnių, ten nuo kažkurio momento gyventojai jau yra „kažkas kita“ – grynas blogis, kuris prasiskverbia aukštyn, jei ką, prikibęs prie nesąmoningų žmonių ir gyvena už juos, perėmęs jų valdymą. O kažkur pakankamai aukštai laikosi tie, kurie irgi jau kaip žmonės neatpažįstami, o yra mūsų vadinami dievais. Ir jie čia irgi įsmunka, įkrenta ir gyvena žmogiškuose kūnuose… Kaip sakyta, mintis yra dieviška, bet mūsų pasaulyje ji statiška, o drakonas yra grynas veiksmas, judesys, gyvybė ir ateina iš apačios, blogųjų sluoksnių (nes ten jo neriša niekas su dieviška mintim ir jis yra chaosu). Kol žemėje buvo mažiau blogio,ja vaikščiojo daugiau dievų…
O dar galima keliauti gilyn į save, ten kitas kosmosas, kurio įvairovei irgi nėra galo – ta prasme kiekvienas esame pasaulis, kitoks nei kiti ir nuosavas… O dar keliaujame ir laiko juosta, kurioje turėtume galėti grįžti ar užbėgti į priekį, ji būtume pakankamai sąmoningi.

Ir kai būsim, tai galėsim…

 

 

 

Gyvybė turi būti pavaldi minčiai (III dalis)

Kas tai yra mątymas, mintis?- klausia A.Duginas. Ir atsako.
Iš vienos pusės, pagal Aristotelį, mes priklausome prie mąstančių gyvūnų. Esame gyvos būtybės – judame, fiziškai augame – ir turime savo valdžioje logosą, esame mąstantys, protaujantys. Kadangi skaitomės žmonėmis, tai skaitomės sugebančiais protauti – logoso valdymas Aristotelio apibrėžime žmonėms privalomas, tai esame tiek žmonės, kiek protaujame… Kuo mažiau galvojame, protaujame, tuo mūsų žmogiškumas mažėja. O jei mastymą visai nuimti, tai tik gyviais ir liksim – zoo, animalis.- Gal tai nėra blogai? Jei nemastysim, tai būsime maksimaliai gyvi? Gyvybė, gyvenimas mumyse bus pats pilniausias? Kuo mažiau mastai, tuo gyvesnis: nemastantis žmogus, kaip taisyklė, yra linksmas, veiklus, mielai valgo, gyvena. Jei įsivaizduoti idealų kvailumą, tai bus grynas, idealus gyvenimas, gyvybė. Nes bukas žmogus, kuriame ne tik mintis, bet ir gyvybė silpnos, jau yra ligonis, tai jau yra visai iš kitos operos. Bet, jei imti chrestomatinį idijotą, kuriame logosas lygus nuliui, tai jis bus absoliutus zoo ir grynas gyvenimo džiaugsmas.

Kaip tik šituo naudojasi postmodernizmas. Jie atvirai kalba apie postlogosinį žmogų, pilną gyvybingumo: Deliozas kalba apie postmoderno žmogų su nuo mastymo išlaisvinta sąmone ir kupiną gyvenimo stichijos. Atkreipkit dėmesį, taip pat jis bus absoliučiu gyvūnu. Žvėriu. Ir pabrėžiama, jog absoliučiu. Nes gyvūnai, žvėrys, kuriuos pažįstame gamtoje, susiduriame pasaulyje, visada yra apibrėžti savo logoso – lapės, katės, zuikio… Gyvūnai savo logosų nevaldo, todėl jie ir gyvūnai, o ne žmonės, bet už tai jų logosai valdo juos ir jų gyvenimą. O žmogus, savo logoso įtakos nusikratęs, taps tokiu žvėrim, kokio gamtoje nėra ir nežinoma – neribojamas ir nevaldomas jokio logoso! Postmoderno žmogus atsisako valdyti savą logosą ir jokiam kitam jis irgi nėra pavaldus. Nelieka jokio sąntykio su jokiu logosu, nei aktyvaus, nei pasyvaus. Toks žmogus niekada nebus vilku, vovere, bite, jis taps kažkuo kitu – visažvėrimi, pirminiu, kokio gamtoje nėra. Antgamtiniu, nešančiu savyje visą gyvybę, jokiam logosui nepasiekiamą. Žvėris 666 ir yra postmoderno žmogus, nereikia nei kokių chimerų, kiborgų. Žvėris grynoj formoj – apokalipsės žvėris, galintis gimti tik iš žmogaus, atsisakiusio mąstymo.

Kas sako, jog žmogus yra socialinis gyvūnas, tai nežino, apie ką kalba. Jei iš žmogaus išimti galvojimą, tai gausime ne kokį nors gyvūną – barsuką, skruzdę ar kiškį. Gausime pantherioną – gyvūną drakoną, išlaisvintą, atgijusį ir pasiruošusį vienam paskutiniam šuoliui į mirtį. Iš čia žvėries rolė eskatologinėse religijose ir postmodernizmo projekto velniškumas: išlaisvinti žmogaus impulsai jau nėra jo impulsai. Tai – pandrakonas, aklas, nesuformuotas gyvenimas, neturintis ir neturimas logoso. Minčiai jis nepasiekiamas. Mintis, iš mūsų pasitraukdama, palieka mus demonais, drakonais, apokalipsės žvėrimis, zmijais. Minčiai mumyse silpstant, šios išlaisvinamos gyvenimo energijos mumyse stiprėja. Vitalizmas, F.Nyčė, A.Bergsonas – kvietimas gyventi yra labai patrauklu, bet reiktų nepamiršti, ką tai su savimi atneš – už paskutinės ribos slypi velnias, gyvesnis už visus gyvuosius.
Logosas yra sulaikantis vidinį demonizmą faktorius žmoguje. Ir to logoso jėga yra didžiulė ir galinga, nes turi tokia būti, kad sėkmingai sulaikyti panontologinį, pankosminį drakoną. Idealu būtų, jog šis drakonas būtų ištreniruotas, klausytų, tarnautų… Bet apie tai niekur nebėra nei šnekos. Gyvenant pasaulyje, velnias ateina per pasaulį, nedidelėm porcijom, atskirais atvejais, yra kaip ir išretėjęs, pasklidęs. O vienuolis atranda, jog velnias nedingo su atsisakytu pasauliu, jis tik nusimetė visas pasaulietiškas kaukes. Ir tada vienuoliui velnias jau pasirodo kaip po toks, prasideda jų dvikova. Ir vienuolis kažkokiu momentu supranta, jog kaip žmogus jis velnio nugalėti negali. Žmogus negali. Nes, velnias yra angelas. Vienuolis jungiasi su dievu prieš angelą. Jungiasi mintimi. Mintis nėra žmogiškas elementas, ji yra dieviška. Gal todėl galvojimas vis sunkiau dabartiniame pasaulyje mums ir duodasi – tai ne žmogaus, bet dievų savybė, o dangus mums jau nutolo nepasiekiamai. Už tai velniai šoka aplinkui netrukdomi.
Dieviška mintis – šviesos spindulys, sulaiko mumyse gyvybės drakono absoliutizmą, dieviškas įrankis. Žmogus turi jaustis, suvokti save dievu, kitaip pralaimės. Nes žmogus yra antrinis produktas, dieviškos minties pirštinė, užsidėta, kad kautis su gyvenimu. Žmogus yra tapęs tos kovos vieta. Jis nei pilnai neturi minties, nei pilnai neturi gyvenimo. Dievai – mintis, šviesa – yra gyvenimo antitezė. T.y.dievui gyvenimas yra mirtis. O gyvybei mirtis yra dieviškumas. Susijungus su mintimi, mąstymu, įeinama kaip į šventyklą žemėje – vietą, kur gyvybės taisyklės neveikia (nors esame ne mirę). Pasijusti angelu užtenka pamirti į gryną minties stichiją (ir nebesinorės grįžti, dėl to pavojinga). Nes gyvybė randasi, žemėje gimstame, kai minties nejudrumas iškeičia save į laiką, norus, aistras, permainas – ir mintis tampa judri žemišku būdu kūno pirštinėje. Niekur kitur tokio judrumo nėra ir jo nereikia: nėra atstumų, nėra prieš ir po, nėra norų ir jų išsipildymo, viskas egzistuoja kartu ir vienu metu. O jei jau užsiėmei laiku, tai jau viskas, nebe mintis, bet jau išvirto drakonu, gyvybe žemėje.

Žmogus yra kvietimas išspręsti lygtį, problemą, būvį ir tai ir yra mūsų gyvenimas. Ir jos nesprendžiant, atsisakant ja užsiimti, mūsų būtis yra sužlugdoma. Negrįžai prie savo žmogiškumo, ir nežinia, ar dar vieną gyvenimą, dar vieną galimybę gausi. Gyvenimas yra trumpas, jei pažiūrėti iš to taško, kad reikia realizuotis kaip žmogui. Abi jėgas savyje sulaikyti – ne žmogaus jėgoms. Bet reikia pasirinkti, su kuo tu. paprasto žmogaus kasdieninis galvojimas yra ne kas kita, kaip kompromisas. T.y. tam tikras gyvenimo ir minties sujungimas, paraližuojantis tiek vieną, tiek kitą. kasdieniniame galvojime yra per daug gyvenimo, rūpesčių apie gyvenimą, buities, visuomenės, socialinio gyvenimo. Todėl mūsų kasdieninio gyvenimo laukas blokuoja mintį ir mąstymą, juos išsklaido. Buitis užmuša mąstymo šviesą. Žmogus tampa zooparku – drąsus kaip liūtas, akylas kaip erelis, vikrus kaip kiškis. Iš viso to save kažkaip ir konstruojam, zoo blokuoja logos.

Gyvenimas neleidžia susikoncentruoti į mąstymą, o mąstymas, tapęs galvojimu, sveiku protu, užmuša gyvenimą. Vietoj stichijų, vienos ar kitos apvaldymo, žmogus eina su jomis į kompromisą. Kompromisas – miesčionio būtis. Ir neteisinga yra jį priimti kaip normalumo rodiklį, paverčiant tada kitus jau angelais ar demonais. Nes iš tikro tai miečionis, paprastas ir normalus, yra žmogus tik pačiu pačiu minimumu. Jis bijo gyvenimo ir yra per kvailas mąstymui. Ir tai nėra kokia nors pirminė tapimo žmogumi stadija ar medžiaga, iš kurios žmogus dar išsivystys. Ne, tai esame mes, tiek kiek žmogumi būti atsisakome – išsižmoginam, nesugebėdami savęs priimti kaip mūšio lauko, einame į kompromisą.
Miesčionio galvojimas – sveikas protas – yra mąstymo simuliakras, aklavietė. Nemąstymas. Ir todėl pats miesčionis yra ne žmogus, o nesusipratimas. Jis visą laiką stengiasi pasislėpti nuo rizikos kasdienybėje. Bet šita priedanga yra labai trapi, nes žmogus mirtingas ir teks atsiskaityti, ar ir kiek jam pavyko tapti žmogumi? Ar jis tik pergyveno visą laiką savęs paties periferijoje? Būti žmogumi ir yra rizika. Kas vengia rizikuoti, vengia būti pačiu savimi. Taip, verslas, veikla yra rizika, bet ir tapti filosofu ir skirtis nuo miečionių masės savo mąstymu irgi yra rizika ir reikalauja drąsos… Kas gyvenime ne atsibunda, po mirties atsibusti jau yra per vėlu. Kasdienybėje žmogus nėra žmogus, tai tik jo simuliakras. Su kasdienybe reikia kautis, nes gyventi kasdienybėje ir mąstyti yra du nesuderinami dalykai.

(Bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as