intelektas

1
O kaip su kultūra? Su psichologija? V dalis, pabaiga
2
O kaip su kultūra? Su psichologija? IV dalis
3
O kaip su kultūra? Su psichologija? III dalis
4
O kaip su kultūra? Su psichologija? II dalis
5
O kaip su kultūra? Su psichologija? I dalis
6
Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga
7
Suprasti mitus. VII dalis
8
Suprasti mitus. VI dalis
9
Suprasti mitus. V dalis
10
Suprasti mitus. IV dalis

O kaip su kultūra? Su psichologija? V dalis, pabaiga

Rašant šitą dalį, dalis Europos (ir netik) karantine, memento mori kaip išmintingas priminimas, patapęs vėl aktualiu… ir vis tik, negalime teigti, jog dabar žinome, kaip žmonės jautėsi maro epidemijos metu. Nes jie turėjo tikėjimą, o mes tokio neturim (biurokratai visas bažnyčias į karantina uždarę laiko ir niekas neprotestuoja)…  Mokslas dabar mūsų religija, kol kas nelabai nuo pandemijos gelbsti, bet daro, ka gali, ypač žmonės ir kvepavimo mašinos, ačiu jiems!… bet problema yra giliau: tikėjimas dievu mirties akivaizdoje gelbsti, nes dievas žada tave priglobti anapus. O mokslas žada žmogų išlaikyti gyvu, ir, kai tai nepavyksta, su mirtimi susiduriama akis į akį, be jokios paguodos…

Viktoras Franklis vienas iš paskutinių, kuriais dar tikime, ką jie sako, nes mirtį matė savom akim, tai jo žinomiausią teiginį ir prisiminkim: išgyvena ne fiziškai stipriausi, bet dvasiškai stipriausi! Štai ir visa psichologija su likusia kultūra ir atrūšiuojamos. Kas dvasią stiprina, tas naudinga, o kas ne, ar net ją neigia, žmogų gyvuliui prilygina, parazitui ar visai net nežinau, kam, tai yra tiesiog kenksminga, destruktyvu ir rašoma (neįsisąmonintą) mirties troškimą turinčiųjų. O paskui skundžiasi mirties atsitiktinumu. Kai gyvenimas tiesiog sau pasilieka savus, o mirtis susirenka likusius… o kad teisingoj pusėj stovėti, galime pasirūpinti patys (pažindami save, pripažindami, kas pas mus pasąmonėje ir tą stengiantis perdirbti, rašau apie tai visa laiką).

Jei Froidas knisa žemyn, viską suveda į instinktus ir žiūri, kaip žmogų  paaiškinti gyvuliu, tai Jungas priešingai, jis ieško paaiškinimo viršuj, Super žmogaus teritorijoje, kaip tai darė, pvz Nyčė… Irgi pavyzdys- kai Jungas pirmą kartą buvo Afrikoje, tai mate ją ne kaip gamtos ir gyvūnų viešpatiją (taip dabar Afrikos gamtinės teritorijos profiliuojamos), jis ten dar rado pasaulį „koks jis visada, nuo pat pradžių buvo. Kur žemė dar ne žmogaus, ji dar yra dievo…“ ir dievas Jungui dar tolygus gamtai, t.y. dvasiška ir materija yra kartu, o ne supriešintos viena kitai, kaip mums rodosi savaime suprantama dabar. Nes pasaulis nuėjo su Froidu, liko tik vienetai dar vis šaukiančių tyruose ką kita.

C. G. Jungas Afrikoje pirmą kartą buvo 1911 metais., po šiaurinę jos dalį keliavo, ir ji paliko jam didelį įspūdį: milžiniška plytinti begalybė ir, kartu, neįprasta statika. „O kai pagalvojau apie laikrodį“- rašė jis vėliau, -„ir prisiminiau europietiškąjį, viską greitinantį laiką, kontrastas buvo didžiulis!“… šis begalinis Šiaurės Afrikos laikas, kur punktualumas yra jokia ne vertybė, priartino Jungą prie mitų ir pasąmonės… Ne vakarietiškos tautos dar ir dabar atsimena, kaip darbą vykdydavo daugiau kaip ritualą, trance, į kurį įkristi padeda specialios dainos (dainos rauti linams, dainos minti linams…), ritmai. Tik tokiu būdu kažkada ir darbas būdavo padaromas (visa bendruomene kartu), ir jie iš to proceso išeidavo nesužaloti….

O vakariečiai darbo ir veiklos yra jau sužaloti tiek – įsitempę, į rūpesčių seką koncentruoti – kad kiekvienas sėdim „savo kalėjime ir apie rakta tik pasvajojam…“ Melstis kažkada buvo geriau, nei gyventi, veikti aktyviai… Dabar gi  ginčas vyksta tarp gyvenimo, veiksmo, viso ko pergyvenimo ir patyrimo arba… užsiėmimo kūryba, meno ir kultūros gaminimu, sėdint prie rašomo stalo ar iš studijos. Ir, kaip jau minėta, gyvenimas yra tikriau, nei iliuzijų kūrimas, tiek savanaudiškų, tiek nesavanaudiškų – norint pateisinti pasirinkimą negyventi pačiam, naudingumu pasauliui… Gerai, kai pasirinkimas sąmoningas, XXa pradžioje žmonės tą dar suvokė, kai mes ir jaunesnė, ekrano ir interneto karta, išviso nebe žino, ka daro ar ko nedaro..

Apie Amerikos poetą Robertą Frostą rašyta: „žmogus rimtai užsiima eilėmis, o ne savo gyvenimu. Jei jis būtų pasirinkęs gyventi, jis eilių nerašytų, užsiimtų kitais dalykais. Nes poezija gyvenimo neatstoja, gyvenimo poezijos pagalba įsigyti negalima. Eilių rašymas – antibiografinis procesas“. Romantikai kažkada savo laiku kūrė, nes dėl vienų ar kitų priežaščių negalėjo įsilieti į aktyvų gyvenančiųjų srautą (tbc, pvz, arba visuomenei tuo metu nepriimtina seksualumo rūšis), XXa pridėjo daugybę kultūros, sukurtos, kai ideologijos nepriėmimas trukde įsilieti į visuomenę, buvo rašoma disidentiškai, į stalčių, tapoma, niekam nerodant… dabar gi netiesioginis rodiklis to, jog daugiau pro ekraną smaksoma, nei gyvenama, yra tai, jog kūryba užsiima kiekvienas visuomenės narys, kuris tik netingi. Nekūrėjų tuoj reiks dieną su žiburiu ieškoti… Toks ir kūrybos lygis patapęs, bet, kaip sakoma, kuo turtingi, tuo ir dalinamės.

O su Roberto Frosto kūryba tai yra daugiau įdomių požiūrių.R. Frosto gyvenimas neduoda pakankamo atsakymo, kodėl jo eilės tokios niūrios. E. Paundas manė, jog R. Frosto eilės – nei jokios, niekuo neįdomios ir nevertingos. J. Brodskis jose įžiūrėjo užsislėpusi siaubą… man asmeniškai jos rodėsi labai žemiškos, realioje realybėje įsišakniję. Įdomu, Viktorijos laikais tiek daug beprotybės buvo iš to, jog visuomenė labai noriai norminosi ir neliko pakantumo kažkam, kas buvo kitoks? Arba tai buvo pokatastrofinė visuomene, žmonės jautėsi ne savim, ne savo vietoje, tik didžiajai daliai tą neatitikimo nerimą  pavyko užgniaužti, gyventi, lyg viskas būtų gerai, o kam nepavykdavo, tam buvo sukurta psichologija su psichiatrija. Nors amžininkai žiūrėjo į tai ambivalentiškai, pvz du žymūs to laiko rašytojai, abu gyvenę Vienoje, kaip ir Z. Froidas: Stefanas Zweigas froidizmu žavejosi, parašė apie jos autorių monografija, naudojo praktikoje  naujai sukurtą jo žargoną. Tuo labai siutindamas draugą,Josefą Rothą, šaukusį jam atgal:“aš esu prieš tave užgniaužęs pyktį pasąmonėje? Ką tai reiškia?! – tai jau Antikristas!“

J.Roth savo romanuose („Radeckio maršas“ yra labiausiai žinomas) teigė, jog „aistros ir įsitikinimai yra susipynę žmonių protuose ir širdyse, ir jokia psichologija čia neišves jokio sistemingumo.“ Žmonių daugialypiškumas, sugebėjimas kisti, neįmanomumas pažinti kitą žmogų iš esmės yra jo mėgiamos temos. „Ne, žmogus yra dešimt, dvidešimt, šimtas savęs variantų … kuo daugiau galimybių gyvenimas žmogui suteikia, tuo daugiau skirtingų asmenų jame atsiskleidžia…Gali būti, jog žmogus miršta nuo to, jog gyvenimą jis pragyveno tik vienu asmeniu ir nieko daugiau nepatyrė.“

Nei vienam iš dvejų draugų rašytojų psichologija išgyventi nepadėjo – jie mirė pirma laiko, gyventi prasmių neradę. J. Roth prasigėrė mirtinai „roaring twenties“ Paryžiuje, jaunas, sveikas, bet Austro- Vengrijos imperijos pasauliui išnykus, nerado, kur save padėti… o su S. Zweigu dar liūdniau, jis nusižudė 1942 metais kažkur Afrikoje, kartu su žmona. Taip, jis irgi neprisitaikė tarpukario laike, gedėjo savo jaunystės Europos, bet artimų Z. Froido draugų ir sekėjų tarpe nusižudžiusių yra visas sąrašas, kas turėtų įspeti: jei netvirtai jaučiatės savo galvoje, prie froidizmo velniškumo nelįskit!

Mums tai primena, jog teorijos yra sau, o gyvenimas – sau. Teorijoje argumentacija ir klasifikacija gali būti labai gražiai sustyguota, bet praktikoje viskas vis tiek, gali būti taip, o gali būti ir kitaip. Kaip sakoma, išimtis patvirtina taisyklę – nes reikia gi kažkuo teoretikams pasiteisinti. Jei Z. Froidas teigė, jog psichais esame visi, tik ne visi dar esame diagnozuoti, ir pasveikti galimybės nėra, tai Heidegerio filosofija besiremianti psichologijos mokykla (Jungo teiginiai jai irgi neprieštarauja) sako, jog kreipimasis į psichoterapeutą jau yra pusiaukelė į pasveikimą – įrodo, jog žmogus apsižiūrėjo, jog jis šizofreniškam pasaulyje gyvena, bet pats iš tikro vienu iš jų nėra…. nežinau, ar įžiūrit, kad psichologijos niekam nereikia – sergančių ji negydo, o kas ima gyti, tai nepaisant psichologijos, o ne jos dėka.

Ir kūrybą, irgi, kiek įmanoma, reiktų pakeisti gyvenimo pergyvenimu. Kodėl tai yra vis sunkiau? – nes vis labiau norime būti tik šviesoje, pakeliam tik šviesą, o visa šviesa mūsų dabartiniame pasaulyje yra dirbtina konstrukcija, iliuzija, Liuciferio atnešta… o realiai gyvenimas vyksta visiškoje tamsoje, kuria pakeldavo tik realūs, gyvybingi, dirbtinų konstrukų nepersmelkti žmonės. Kas iš mūsų dar tokiais yra?

O kaip su kultūra? Su psichologija? IV dalis

Kai gyvenimas vyksta ne taip, kaip norėtųsi, kai nuobodu ar sunku, nesuaugęs žmogus linkęs pasirinkti ligą arba atsitraukti iš realybės į savą pasaulį, ką, pvz XIXa romantikai darė meistriškai… Žmogų ištraukti iš ligos galima, sukūrus tokią psichologinę situaciją, kad sirgti jam taptų nebe naudinga ar nebe įdomu – tai gali jį grąžinti į pasaulį atgal.

Taip pat sąmoningai savyje tokią situaciją pastebėjęs, grįžti gali ir jis pats, pasinaudojęs savo valios jėga. Atsisakęs savęs gailėjimo, verkšlenimo, įpročio ieškoti kaltų aplinkui ir pasaulyje, bet ne savyje. C. G. Jungas, pvz iš tokios situacijos išėjo pats, būdamas 12 metų amžiaus: poreikis gamtai, vienumai, nuobodulys mokykloje jam vos ne kainavo aktyvaus gyvenimo galimybės – būtų likęs invalidu epileptiku. Taip, kaip tai atsitiko, pvz su M. Prustu, kuris atgulė i lovą ir pasinėrė į vidiniu pergyvenimu užrašymo peripetijas. Jungas laiku pastebėjo tokią situaciją kaip neurozės mechanizmo veikimą, ir savo valios pastangomis iš jos išėjo – sergančiu būti atsisakė, pasirinko iš naujo.

To pasekoje jis dar ir patyrė intensyvų išgyvenimą: akimirksniu, eidamas keliu, jis pasijuto „kaip iš tiršto rūko išniręs“. Jis staiga aiškiai suvokė dabar kaip tik ir esąs savimi! Kaip kad iki tol jis net iš viso, buvo neegzistavęs – jo nebuvo, o dabar tai pasiliko slypeti kaip rūko uždangoje, pasiliko jam už nugaros. Tai buvo momentas, kai jis suvokė save savyje, iš vidaus, o ne kaip seniau, vis matydavo save iš šalies.

Taip iš šalies už savęs laikosi paprastai ir psichologiskai traumuoti žmones, kol ta trauma yra per didelė ir jie nesugeba su ja niekaip kitaip susitvarkyti: traumos dvasia užima vietą žmogaus viduje ir verčia jį pastoviai į save koncentruotis, neišleisti savęs iš akių, vietoj to, kad gyventi, bendrauti, matyti pasaulį aplinkui. Toks žmogus bijo, jog jei tik akimirksnį paleis iš akių save patį, o iš tikro traumos dvasią, įsitaisiusią jame, tai jis subirs dalimis, išsisklaidys aplinkoje, jo nebe liks – kai iš tikro nebe liks traumos dvasios, jei jai bus nutrauktas pastovus energetinis maitinimas, ateinantis iš žmogaus dėmesio koncentracijos.Šamanai pvz turi tokio žmogaus gydymo būdą: patalpinti jį į blogas sąlygas, priversti kentėti, net ir fiziškai – kad traumos dvasiai ar kažkokiai kitai dvasiai, viduje to žmogaus įsitaisiusiai, taptų nebe patrauklu jame toliau tupėti ir ji išsikraustytų pati, paliktų tą žmogų ramybėje.

Jungas yra užrašęs tuo pastebėjimus apie save, jog „seniau jį gyveno kažkas kitas, o dabar save jis gyvena pats“. Kad jis „įsigijo autoritetą, savą valią, pasitikėjimą savimi, savęs žinojimą“. Taip pat jis rašė šita tema: „žmonės, kurie gyvena kitų valią, tampa vėžiais, jų skeletas išorėje, o viduje – maišalynė… O kas savą valią gyvena, tai turi stuburą viduje, kaip ir priklauso, ir iš išorės šarvų jam nebe reikia – žmogus tada laisvas būti savimi… Gyvename visuomenėje, kuri mus iš pat pradžių verčia gyventi pagal savo valią – susiformuoti vėžiais, o ne žmonėmis. Iki stuburinio mums kaip taisyklė, reikia išsivystyti“.

Senoji bendruomenės vienybė buvo iš vidaus, dvasinė, sekant protėviais, todėl paradoksalu, bet žmonės joje buvo laisvi. O dabar visuomenė, valstybė ir pan yra kaip uždėtoa iš išorės – tramdomi marškiniai –  vėžio kiautas, ir patys jame esame vėžiais. Toliau C.G. Jungas yra rašęs, jog per gyvenimą ėjo kaip dvi personos, išorinė, visiems matoma, ir vidinė, žinoma daug maž tik jam pačiam. Galima įsivaizduoti, iš išorės jis buvo dar vaikas, mokinys, ir, netgi mokytojų akimis žiūrint, nelabai daug žadantis… O jis pats, iš vidaus, jautėsi senas žmogus iš XVIIIa dėvintis peruką ir batus didelėm sagtim. Karieta, pvz jam roėsi esanti labiau iš jo laikmečio, nei XXa transporto priemonės… Ir šitoks dvigubumas nėra jokia neurozė, jis yra sveikas ir naudingas – sąmoningai suvoktas. Ir abi šitas personas reikia vystyti, gyventi proporcingai.

Jungas išorinės savo personos vaidmenyje ėmė domėtis gamtos mokslais – geologija, zoologija, medicina – ir ji susiformavo pakankamai stipri, kad jis galėtų sėkmingai dalyvauti pasaulyje: jis net daug kam atrodė arogantiškas, per daug ambicingas, nesivaldantis, nesimpatiškas, nekuklus – savo vietos nežinantis. Bet niekas nebe galėjo į jį įlysti ir jį perauklėti, pakeisti iš vidaus – jis pats buvo savo viduje šeimininkas… Jei jo išorinė persona būtų likus pakankamai neišvystyta, tai ir išmintis, slypėjusi vidiniame žmoguje, būtų neradusi išėjimo į pasaulį, likusi nepritaikyta, neišgyventa, nepapasakota mums. C. G. Jungo pasaulis būtų nežinojęs… Žinoma, priešingas variantas irgi nebūtų buvęs produktyvus – jei jis būtų gyvenęs, pergyvenęs visko, ir tiek – tai būtų likę neapmastyta ir išvados iš to nepadarytos. Geriausiu atveju būtų likęs vienu iš Z. Froido mokinių ar bendražygių ir tiek.

Jungo biografiją ir autobiografiją žinant, galima teigti, jog mokslininkas buvo tik jo kaukė, o viduje jame gyveno romantikas, mistikas… Be tos mokslininko kaukės jis tebūtų likęs pasaulyje neįsirašiusiu, apkartusiu, nusivylusiu, nes nesuprastu, entuziastu idėjų, kurios niekur neveda ir neaišku, ką su jomis daryti praktikoje, kaltinančiu aplinkinius, kodėl jie pasaulio nemato taip, kaip jis…

1919 metais C. G. Jungas pirmą kartą keliavo po Śiaurės Afriką ir ji padarė jam didžiulį įspūdį: didžiulė begalybė, ir, kartu, statika… Ir tik pagalvojus apie laiką, prisiminus europietišką, viską greitinantį jo variantą, didžiulis kontrastas tarp kontinentų tapo akivaizdus. Šis belaikis Šiaurės Afrikos laikas, kur punktualumas, pvz yra visai jokia ne vertybė, priartino Jungą prie mitų ir pasąmonės suvokimo. Šveicarijoje, laikrodžio su gegute tėvynėje, apie toki priartėjimą jis tegalėjo svajot ar tik jį nujausti esant.

Vakariečių laiko jausmas yra monochromatiškas – viena tiesi linija. Kai kitų tautų – polichromatiškas: jiems laikas yra daugiau voratinklis, ir, kad tokį laiką pajusti, reikia atsipalaiduoti ir viską, kas skubu ir būtina, pamiršti. Tada randasi galimybė pergyventi harmoniją ir taiką su pačiu savim… Nevakarietiškos tautos, pasirodė, darbą dar vykdančios kaip ritualą, trance, į kurį įkristi padeda specialios dainos, ritmai – tik tokiu būdu ir darbas būna padarytas, ir jie iš to proceso išeina nesužaloti psichologiškai ar dvasiškai. Kai vakariečiai paskutinių šimtmečių darbo ir veiklos yra jau sužaloti, pakeisti tiek, jog kiekvienas sėdim „savam kalėjime, ir apie raktą tik pasvajojam“.

Iš Jungo raštų matosi, jog jis žmogaus dvasios problematiką mato pagrinde ne neurozėse ir psichozėse (nors, nuo jo laikų padėtis tik pablogėjo), bet grynai dvasios silpnume, vaizduotės nekoncentruotume – kitaip visi matytų „mundus imaginalis“ vaizdus, kokius juos matė Jungas. Pvz romėnų legionus, konkistadorų siautėjimą ir pan. lyg visa tai vyktų realiai, čia ir dabar… Ir to dvasios silpnumo rezultate žmogui neįmanoma net įsivaizduoti, kad istorija, praeitis buvo reali. Arba kad realūs bus futuristiniai peizažai ar vizijos. Eiliniam žmogui reali tik šiandiena, ir tai, dažnas per ją plaukia kaip po vandeniu ar ore, ir realu jam iš viso, neatrodo niekas… Kaip čia lygintis su Australijos aborigenais, kurie nakties sapnų ir dienos realybes laiko lygiavertėmis ir tos pačios realios realybės dalimis.

(bus daugiau)

O kaip su kultūra? Su psichologija? III dalis

Momentas, kai senovės graikai įeina į žmogaus gyvenimą, prilygsta žemės drebėjimui, iš savos patirties liudija I. Kadarė – jis Aeschylo tragedijas pataikė paskaityti vaikystėje, giliai komunistinėj Albanijoje, tuo metu dar net Stalinas nebuvo miręs. Jokia kita knyga niekada daugiau jam didesnio įspūdžio nepadarė, o jo rašymo stilius ir norimas parodyti pasaulis liko nulemti taip anksti ir ant visai… Čia gal panašiai būtų, jei visai mažam vaiku pirma ką perskaityti, tai O. Milašiaus „Lietuviškas pasakas“- jos baisios, kaip žinia, bet atspindi, manau tikrą lietuvišką istoriškai susiklosčiusią tautos esmę – nosinaitėm nedangstant… Mano asmeninis susitikimas su graikų tragedija įvyko kažkada seniai Kauno Dramos teatro (kai jis dar Teatras iš didžiosios raidės buvo) Salėj, kur aštuoni aktoriai, stovėdami išsirikiavę prieš žiūrovus, skaitė kiekvienas sava rolę iš „Antigonės“… Tikrai, po spektaklio nebe išėjau tas pats žmogus, kokia buvau atėjus… Dar ir dabar kartais pagalvoju, ar buvo galima kita veiksmo eiga, ar galimas kitoks, ne tragiškas finalas?

Bet graikų likeratūra sugeba sukrėsti ir skaitančius ją pirmą kartą senatvėje – amžius nesvarbu, kada tavyje vis tik gimsta žmogus… Yra žinoma, kad pvz Volteras sėmėsi iš graikų skaitymo ramybės, Šileris ir Getė ieškojo atgaivos… Su L. Tolstojum buvo kitaip. Jo žmona yra palikus liudijimą, jog „nuo pastovaus galvojimo apie graikus, Tolstojus imdavo prastai jaustis ir sirgti. Ne veltui, girdi, graikų yra mirusi kalba – ji sukelia sumaištį galvoje, nes per ją kalba pragaras“… Taip pat nesulaikomai graikai įeina ir ima įtakoti ir tautų gyvenimą. Seneka, pvz, buvo vienas pirmųjų tokių tiltų, perdavusių mums akinančią graikų šviesą. Ir iš Europos toliau ji išplito po visą pasaulį, atnešdama iki tol neįsivaizduotus padarinius ir dimensijas vaizduotei – pragarą, sužalotą sąžinę, prometeizmą, likimą, dviveidiškumą ir šešėlius… Ir prometeizmas, pvz, iki šiol labai apsunkina sąntykius tarp žmonių, neleidžia žmonijai nurimti, pailsėti.

Taip pat Aeschylo literatūros aidai, gal netikėti, bet yra įprotis rašyti spaudoje apie kriminalinius nusikaltimus, apie pralietą kraują – detektyvuose, žiaurumo kronikos atėjo į Balzako ar Tolstojaus romanus…. Archetipų srautą tęsė Dantė ir Šekspyras, Getė paliko mums sukurtą Fausto archetipą, geriausia graikų tradicija pasirėmęs. Įdomu, jog sakoma kad paskutinis dar pilnavertis prie archetipų šeimos prisijungęs personažas yra Konandoilio Šerlokas Holmsas! – tai vis gyvųjų kūryba, todėl ji įtakoja gyvenimą. O tie, kurie kuria vietoj to, kad gyventų, jų kūryba pati iš savęs gyvybe nealsuoja ir katarsio neiššaukia. Už tai ji moralizuoja, auklėja, mokina – gyvenk taip, negyvenk kitaip, mokykis galvoti, čia – gėris, čia – blogis… Gyvenk ne pagal save, gyvenk, kaip mes tau sakom. Tai vis buržuazija, finansiškai pasikėlus, ir, kad nereiktų dėl to jaustis kaltai, neduoda ramybės ir kitiems, girdi, ir jūs dieną naktį veikit, ramybės nepažinkit (ir šėtonas yra tarpe jų, kaip K.Bliksen sakė).

Kol dar buvo daugiau gyvų, gyvybingų, sveikų žmonių, knygų niekas neskaitė mokinimuisi ar informacijai – mokinosi gyvendami, iš patirties, kelionių, profesinės veiklos, šalia esančių žmonių likimų. Dažnas aristokratinės dvasios žmogus skaitė tik vieną ir tą pačią knygą per visą gyvenimą, turėjo visada su savimi kas Homero, kas Herodoto, Šekspyro ar Getės tomelį – kaip maistą dvasiai, kuo menas, literatūra ir turi būti… O ne gyvenimo ir patirties pakaitalu, ar pasiteisinimu, kodėl negyvenama:realiai pergyventa reali realybė visada bus šimtą kartų įdomiau!

Su buržuazijos drakonu kilo kovoti romantikai, paskui – anarchistai, paskui – bolševikai ir trockistai, o kas iš to išėjo? Drakonas žuvo, tegyvuoja drakonas? – jie visi buvo iš tos pačios buržuazijos, tik jei į vieną formą neįsirasšai, tai reikia sukurti kitą formą, kurioje tu jau būsi įrašytas tvirtai, nes kūrėjo teisėmis. O vis tiek, veiklos, gudrumo ir likusių žmonių sąskaita… O kad kitiems akis apdumti ir patiems geriau pasijusti, tai gynė, girdi, silpnus, ligotus, vargšus ir visokius kitokius. O koks rezultatas? Dabar visi turim vos ne privaloma tvarka būti visokiais kitokiais, silpnais, ligotais, vargšais ir pan. Tada turėsim teises ir viskas bus mums gerai. O kas pagal naujai iškovotą normą nesilygiuos, liks pasmerkta, apsjaudyta, gailėtis verčiama dauguma. Įvairūs transgenderiai tą greitai perprato… Kurią vėliavą beiškeltų, publika vis tiek tokios pat rūšies, smulkiaburžuazinė nuo prigimimo ir jie kitaip negali, kaip į šviesią ateitį vesti.

Kino kritikė ir teoretikė M. Turovskaja, ilgai tyrinėjus fašizmo fenomeną, 1971 metais išleido knygą „Herojai iš laiko be herojų“, kur teigė, jog fašizmas yra ne ideologijoje, rasizme ar netgi genocide – fašizmas pirmiausia įsišaknijęs nesąmoningoje masių kasdienybėje. Kinematografą ji tyrinėjo kaip struktūrą, kurioje pasireiškia tautos mentalitetas ir kičas, blogas skonis, pagal ją, yra tiesiog žmogiška realybė, o Aukšta kultūra, geras skonis jau neša susvetimėjimą nuo gyvenimo. Aišku, jog taip yra, nes Aukštos kultūros kūrėjų, ją gyvenusių, nebe likę. Ją jau kada atstovauja moralizuojanti masėms buržuazija, kuriai pačiai Aukštoji kultūra yra jau tik noriai prisimatuojamas svetimas drabužias. Kaip ir muziejų steigimas masėms šviesti, visokie liaudies kursai, programos. Buržuazija pati nuo gyvenimo syvų atitrūkus, gero auklėjimo ir aristokratų pamėgdžiojimo procese, ir toliau tą pati nori su likusia žmonių mase padaryti.

Bertoldas Brechtas jau tą problemą apčiuopė, kai blogą masių skonį paskelbė nors ir prastu, bet turinčiu teisę egzistuoti – alternatyviu skoniu. Nes kultūra dabar kuriama dirbtinai, kaip gyvenimo pakaitalas – kūrėjų pragyvenimui. O masių kultūra yra nelabai kokio išvystymo lygio, nes masės dar didele dalimi tiesiog gyvena – geriau, prasčiau, bet jie visada dar bus gyvesni už vidurinę, kultūringa mėgusią prisimesti, klasę… Dabar jau vis mažiau apsimetinėjama, tai problema nebe aktuali – didžiuma nesigėdindama yra kiauliškais savimi – aristokratus net ir mėgdžioti nebe madoj.

Kaip B. Brechtas ir pranašavo, publikos skonis negerės, jei iš filmo išimti elementus, darančius ji prastu, kičiniu. O pats filmas nuo to suprastės neatpažįstamai. Taip ir masių neskoningumas yra giliai įsišaknijęs realybėje, giliau, nei intelektualų skonis. Masinė kultūra – napagerinama. Ją galima tik užgniaužti, numarinti. Mūsų laiko didis menas – visada vulgarus, nes tik vulgarumas dar gyvybingas. Visa kita jau pribaigta. Kultūrinis gyvenimas yra iliuzijų pardavimas tiems, kurie jas naudoja, vietoj to, kad gyventų. Kuo mažiau gyvybingi, tuo daugiau vartoja.

Ir priešingybių pora yra ne „meną kurti ar meną naudoti“, priešingybės yra „arba kultūrintis, arba gyventi“… Už iliuzijų gaminimą geometrine progresija – kuo dabar kultūros kūrimas ir yra pavirtęs – amžinybės akyse niekas neužsidirbsim jokio pliuso. Inteligentija yra buržuazijos produktas, kur visas jos šėtoniškumas išsiskleidęs iki maksimumo. Ir jei žmogus ne „bailys su pafosu“, arba lūzeris, tai jis inteligentas tik iš paviršiaus, o viduje jame slypi vaisai ne mokslo, popieriu žiurkė, pamokslininkas ar pranašas, o gyvas žmogus, ieškantis išėjimo į paviršių.

Negyvenantis gyvenimo yra pastoviai susirūpinęs palikti kokį nors pėdsaką, įsiamžinti, išlikti atmintyje, pavyzdžiu, autoritetu ar paminklu – taip ir esame popieriniais pavyzdžiais ir negyvybingais autoritetais užplūsti. Gyvenantis gyvenimą žmogus tokio rūpesčio nepažista, ir, paradoksas, bet vien jau tuo, kad gyveno, jis po savęs palieka pasaulį pakeistą, pasikeitusį, savimi įtakotą – vienintelis gyvybingas būdas pėdsaką palikti, bet išnykstantis, vis mažiau kieno suvoktas.

Iš viso, gyvenimas ir sąmonė dabar yra išsiskyrę į du beveik nebe susitinkančius reiškinius – gyvenimą, bet nesąmoningą (masės) ir sąmonę, bet ne gyvybingą – inteligentija ir kiti bent kiek kažką suvokiantys.

(bus daugiau)

O kaip su kultūra? Su psichologija? II dalis

Kai rašo ar tapo gyvi, gyvenantys žmonės, tai jie kuria ne kultūrą, ne meną, jie kuria, formuoja gyvenimą – graikų tragedijos, mitai, stebuklingos pasakos yra gyvi ir veikia mus iki šiol – ir kokie esam, ir kaip gyvenam, kad ir kaip seniai visa tai sukurta.

Ismail Kadare, albanų rašytojas ir „amžinas kandidatas į Nobelio lauretus“ savo esse rinkinį apie pasaulinę literatūrą pradėjo nuo Aeschilo. Bet, dar vis tiek, pirmiausia pacitavo Česlovą Milošą:“medžiai rašė savą Dieviškąją komediją, apie kilimą iš pragaro ir į dieviškas sferas, žymiai ankščiau, nei Dante parašė savąją“… Rašytojas leidžia mums įsivaizduoti, kaip Aeschylas grįžta į savo darbo kambarį su visa kartu atsineštų šmėklų kompanija. Tragedija buvo ten, kur jis stovėjo, jos pamatai žiojėjo atviri, bet tolimesnės statybos brėžiniai dar nebuvo baigti… Galiausiai jis sukūrė tragediją plačiaja to žodžio prasme, tokią, kaip mes ją suprantam šiandien.

Žinoma, buvo kūrusių ir iki jo, bet juos dulkėmis užklojo laikas: Aeschylas negalėjo be kitų, su kuriai jo galingi smegenys pastoviai vedė pokalbį, bendravo ir keitėsi idėjomis.. Pro jo langą, „įstiklintą“ aliejuotu popierium, praeiviai panašėjo į šešėlius – tai ir buvo jo graikai: ėmė juos iš jo dabarties ir vertė tragedijos personažais. Ir ta transformacija sudėtingumu prilygo tranzicijai iš pragaro į gyvųjų pasaulį ir atgal, ir dėl šios priežasties graikai jo dramose liko neatpažįstamai transfigūruoti… Bet kas buvo tie graikai? Kuo jie buvo tokie ypatingi?

Be abejonės, daugeliu aspektų jie buvo nepaprasti. Gyveno jie gražioj šaly, kur klimatas malonus, alyvuogės, saulė, kalba jų buvo nuostabi ir muzika irgi. Jie buvo protingi, išradingi ir nesibijojo nuotykių. Jautė grožį, mėgo filosofiją, laikėsi moralinio kodo ir demokratija jų buvo gerai išvystyta. Turėjo mitologiją, šventyklas, tikėjo pragaru ir likimu (nors tai jiems reiškė ką kitą, nei tai dabar reiškia mums)… Gal net atrodė, kad jiems nieko nebe trūksta. Bet atėjo diena, kai jie praturtėjo nauju lobiu: graikų sąžinė netikėtai atsibudo, ir subrendusi graikų nacija prisiminė savo tapimo aušroje padarytą nusikaltimą: 800 metų praėjo nuo to laiko, kai graikai uždusino miegančią Troją…

Kolektyvinė graikų atgaila gali pasirodyti mažai tikėtina, bet žinant, jog šis faktas tapo pirminiu graikų literatūros šaltiniu, padaro ją pakankamai įtikinama. Nes, jei bandyti išimti pūvantį Trojos lavoną iš graikų literatūros, iš jos neliks mažiausiai pusės jos klasikos! Graikų rašytojai prisiėmė sau tai kaip pareigą, ištraukti nusikaltimą kaip rakštį iš graikų sąžinės: nusikaltimas jų buvo parodytas iš visų pusių, ir, tai vyko be jokio kitų tautų spaudimo iš šalies… Jie atgaivino Troją, kurią kažkada jie pasižadėjo palaidoti taip  giliai, kad iš jos neliktų jokio net prisiminimo. O dabar jie ekshumavo ją patys, nuvalė nuo jos žemes, ir paliudijo jos praeitį su tokiu švelnumu, kaip kad jie būtų šnekėję ne apie ją, bet apie save. Tokiam ekzorcizmui nėra buvę precendento – aktas sukrečiantis, tuo pat metu ir išlaisvinantis, ir subrandinantis…

Pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmogaus sąžinė savanoriškai perėjo tokį sukrėtimą. Ir kad ji tokį veiksmą pasirinko, buvo signalas, jog tauta pasiruošus sukurti didžius literatūros kūrinius! … Mes negalime įsivaizduoti, kaip pasaulio literatūra atrodytų be Aeschylo (ar turėtume, pvz Šekspyrą?) Jis įkūnijo graikų pasaulio viziją, todėl jo gyvenimas ne atsitiktinai buvo persipynęs su pragaro tamsa. Jis savo ir savo amžininkų kūrybą vadino „likučiais nuo Homero stalo“. Nors realybėje, žinoma, jis, kaip ir kiti didieji tragiški poetai, sėdi šalia Homero prie vaišių stalo, o ne tenkinasi trupiniais.

Teigti galima, jog visa graikų literatūra maitinosi Homero motyvais, bet reiktų nepamiršti, jog didysis Homeras taip pat valgė prie stalo, padengto delikatesais iš pereitos graikų mitologijos puotos: kolektyvinio palikimo žmonių, gimusių civilizacijos aušroje… Apgirtę šviesa, šitie žmonės kūrė serijas esybių, tiek žemiškų, tiek dangiškų, mirtingų ir nemirtingų, skendinčių istorijoje, dramoje ir pačiose komplikuočiausiose aistrose. Ir ši mitologija pripildė pasaulį šviesos, nuo Olimpo kalno žemyn, iki jūros gelmių, nuo karališkų dvarų iki tamsių uolų, nuo požemių iki Paukščių Tako žvaigždžių… Homeras buvo pirmas, pasisavinęs mitologijos dalį – begalinius epus, kažkada egzistavusius vienas šalia kito, bet per laiką išnykusius, palikusius po savęs tik keletą pavadinimų – Nestoriada, Tebaida, Edipodia, Danaida, Agamemnoida… Jos egzistavo po visus Balkanus, kaip lyg būtų kosminė substancija, iš kurios toliau kūrėsi stebūklų sistemos ir bekraštės visatos.

Bet. Graikų literatūra pateko į mūsų kultūrinį pavelda jau tik per Romėnus. Tie romėnai, visiškai nuo jos apsvaigę, leido ir perleido graikų literatūrą iš naujo, pilnai ją išnagrinėjo, ir mes jau ją suprantam tik pagal jų komentarus: nuo čia prasidėjo graikų literatūros mutacija. Nepaisant, jog romėnai graikų meną labai gerbė, nereikia pamiršti, jog romėnai buvo blogiausios rūšies užkariautojai. Todėl jie nesuprato ir suprasti negalėjo tų gilumų, iš kurių pas graikus ėjo ženklai, pagal kuriuos šie kūrė, ir kurie jų meną nulėmė…. Kaip ir Troja gal būtų kalbėjus apie save kitaip, nei ją įamžino graikai, Romėnai didžiavosi savo užkariavimais ir niekino užkariautuosius. Jie nebuvo pasiruošę suvokti, kas graikų literatūrą įtakojo, kad būtent Balkanų tautos iš seno buvo įpratę naudotis bendromis dvasinėmis vertybėmis. Todėl kai romėnų mintys ir aiškinimai apie graikų literatūrą tapo oficialia jos traktacija ir požiūriu į ją šiandieną – o Balkanus jie niekino ir laikė atsilikusiais, nieko nevertais aukštos kultūros požiūriu, tai apie Homero ir Balkanų tautų folkloro bendrumąyra erezija net ir pagalvoti!

Romos imperijos jau seniai nėra, o jos autoritetas gyvas. Nepaisant Bairono, Šelio, Getės ir Holderino meilės Balkanams ir tikėjimo, jog tikros civilizacijos šaknys slypi tenai, Vakarų Europa išlieka persiemusi romėnišku viso ko, kas ateina iš Balkanų niekinimu…

Tai tiek kol kas I.Kadarės teksto… Žinoma, mūsų chaoso, fragmentacijos, skubos ir kreivų veidrodžių laikais reikia džiuogtis tuo, kas iš Aukštosios kultūros dar yra. Jos reikia laikytis kaip kelrodės žvaigždės. Bet nereikia nusivilti, kai kažkokiu momentu joje pasirodys daug dirbtinai sukonstruotos, surašytos kūrybos, negyvo moralizavimo, ims krist į akį kūriniai, ten patekę per vienos ar kitos ideologijos, religijos ar propagandos protekciją… Žodžiu, ims atsiskirti grūdai nuo pelų, atkris, kas negyva ir tik labai nedaugelis jausis kaip gyvi, gyvybingi, asmenybę formuojantys ir likimą koreguojantys. Kaip taisyklė, tai bus kūriniai, kurie pradžioje rodėsi visai neprieinami, neįkandami, nebe aktualūs. Tie, kurių nenorėta nei skaityti, nei įstengta suprasti – pasenę, su mūsų realybe jokio ryšio nebe turintys, verti užmaršties, į kurią jie krenta.

Kai iš tikro mes, skaitytojai, pradžioje dar buvome visai popieriniai – mūsų gyvenamo laiko suformuotas produktas. Ir mūsų realybė, tikrai, su pvz senųjų graiku klasika nesijungė niekaip. Ir tik gyvybei po truputį mumyse žiebiantis – jeigu ji žiebiasi! – gyva ima atsiliepti į gyvą. O dirbtina, sukonstruota, be gyvybės kultūros dalis atkris. Ir gailėti nereikia, ji padėjo, kiek galėjo, pavėdėjo mus tiek toli, kiek pati žinojo kelią.O toliau reikia eiti patiems, gyviems lemta gyventi – už parankės vediniems Homeru, nesibaigiančiame pokalbyje su Šekspyru… Ir tragedijų  katarsį vertinant labiau, nei tiesmukai gyventi mokinantį romaną.

(bus daugiau)

 

 

O kaip su kultūra? Su psichologija? I dalis

Pasaulyje stipriai per daug falšyvos meilės, kitų panašių jausmų – tokių, kuriuos reiktų jausti, bet žmones nejaučia, nei aplinkiniams, nei sau… Ir tada ką, jie blogi? – todėl apsimeta, vaizduoja atjautą, meilę, gerumą ir į tokį dirbtinų, suvaidintų dorybių tinklą esame susipainioję visi. Ir tiems suvaidintiems tarpusavio santykiams žmonės, kaip taisyklė, jaučiasi labiau įsipareigoję, nei kažkam, kas tikra, bet jų įsivaizduojamų moralinių etinių postulatų neatitinka. Iš viso, jei dar kas atskiria, kas tikra, o kas suvaidinta, nes žmonės vaidina, kaip kad jų gyvenimas nuo to priklausytų – nes sustosi, iš rolės iškrisi ir kas tada? – Tuštuma, egzistencinis siaubas…

Danų rašytojos Karen Bliksen giminė iš motinos pusės buvo tipiški vidurinės klasės buržua. Verslininkai, prekybininkai, praturtėję iš savo gudrumo ir mokėjimo suktis. Ir protestantų religijos įsitikinimo, jog“gyvenimas beprasmis, jei neužsiimi veikla“ irgi. Bet, to pasekoje tokie žmonės mato save kaip „gyvenimui skolingus“ir visą laiką stengiasi tą įsiskolinimą išmokėti. Tokie žmonės yra energingi, bet ne gyvybingi – moralės postulatai, kurių aklai laikomasi, ištraukia iš jų gyvybės syvus, išdžiovina. Ir tada jie reikalauja iš aplinkinių, kad jie irgi būtų tokie, kokiais priklauso – nuolankūs, kuklūs, taupūs, dėkingi – tokie, kokiais jie laikėsi savo dievo akyse. Tai darė juos dirbtinai dvasingais ir niekininčiais (nes bijančiais) viską, kas fiziška, jusliška… Žodžiu, tipiniai Viktorijos epochos atstovai. Gyveno dievobaimingą ir pilną tabu gyvenimą.

Iš tėvo pusės, Karen Bliksen giminė buvo aristokratai – dvaras, karininko garbė ir kilmingas kraujas… Tokie žmonės nesirūpina, kaip gyvenime pasižymeti, palikti po savęs pėdsaką, nes jiems gyvenimas yra ne „į skolą“, bet prigimtinė teisė, teritorija be dirbtinai uždėtų moralinių apribojimų. Gyvybingi, mielai besileidžiantys į pavojus ir pilni gyvenimo džiaugsmo. Tokiems žmonėms gyvenimas yra turtingas ir dosnus.

Šios dvi įtakos susidūrė ir susikove Karen Bliksen auklėjime, vaikystėje – tai konfliktas miniatiūroje, atspindintis politines ir visuomenines XIXa realijas – buržuazijos kilimo ir įsigalėjimo laikas.Taip pat ir jų moralės normų, pasaulėžiūros, vertybių skalės laimėjimo laikas… Irgi simboliškai galima matyti, K.Bliksen labai nepasisekė, kad jos tėvas nusižudė, kai jai tebuvo 10 metų, o mama neleido toliau bendrauti su tėvo gimine. O kaip tik su jais mergaitė jautesi laisviau ir jai buvo leidžiama būti savimi… Kai mama ir jos giminės pusė ją visą laiką koregavo, auklėjo, bandė perdaryti – žodžiu, mylėjo ne už tai, kokia ji buvo, bet „nepaisant to, kokia ji buvo“… Jei mylėjo iš viso. Nes tokiam dirbtinam moralės pasaulyje sunku pasakyti: mama ir dukra privalo mylėti viena kitą. O ne, tai elgtis taip, kaip kad mylėtų…

Karen Bliksen toliau gyvenime, kaip ir jos tėvas, gerai jautėsi ir tarp aukštuomenės, ir tarp paprastų žmonių („laukinių“ Afrikoje), o vidurinės klasės buržuaziją laikė įsikūnijusiu blogiu ir šaltiniu, iš kurio sklinda visa pasaulio priespauda. Aristokratai ar prastuomenė, teigė rašytoja, jie nerizikuoja niekuo, ką gyvendami galėtų prarasti, todėl tiesiog gyvena. O buržuazija ką nors prarasti bijo pastoviai, ir todėl „šėtonas visada jų tarpe, pačiose bjauriausiose savo formose“… Mama ir giminės su jų gerumu ir mielaširdiškumu ne specialiai darė jai bloga, bet tai, ką jie darė, išvirto į bloga, nes „būdami vienpusiški ir aukštų moralinių standartų“ jie individą laikė priklausomybėje (paklusnybėje), paraližuotą emociškai, atėmę teisę laisvai formuotis – prispaudę savo autoritetu ir tam buvo uždrausta priešintis… Vidurinės klasės požiūriu, jau yra blogai, jei moters šukuosena bent kiek išsidraikius. Ir nuotykius gyvenime jai paskirta pergyventi tik „širdyje, meilėje, kuri dažniausiai įsivaizduojama“.

Afrikoje, lygindama žmones iš aplinkos, kurioje ji užaugo, su vietiniais, ji labai puikiai pamatė, jog visi jie yra laimingi, kad ir kas beatsitiktų. Kol bent kas jų gyvenime vyksta, nutinka – anglų kalboje gražiai giminiuojasi „happy“ ir „happening“! – Tokios rūšies nuotykių ieškojimą, realių, o ne įsivaizduotų, ji pažinojo iš tėvo, tokios rūšies buvo ir jos mylimasis Denis Finč- Hatton, bet, net ir jų „aristokratiškas sąntykis su gyvenimu“ blėso, lyginant su vietiniu afrikiečių „tikrumu“. Ir rezultate, ji pati pagaliau irgi ėmė jaustis laisvai savimi. Ir rašyti ji nebūtų pradėjusi, jei ne problemos su fermos finansavimu, atvedę iki jos buvimo Afrikoje pabaigos, ir  grįžimo atgal į Daniją. Nes savo požiūryje ji buvo tvirta: žmogus arba gyvena, arba užsiima kūryba: „mano širdis liko Ngongo kalvose, o čia aš – tik šešėlis“.

Gyvenimas turi būti nenuspėjamas, o netikėtumas – šventė… Kai tuo tarpu buržuazija viską stato ir stengiasi išlaikyti ant užtikrintumo, apskaičiavimo, pastovumo ir nuspėjamumo pamatų: viskas suplanuota, apsaugota, apdrausta, ir vis tiek, baimė tyko iš visų pusių. O gyvenimo aristokratai, permainose ir nenuspėjamume, rizikoje yra kaip žuvys vandenyje, baimė yra priimama kaip natūrali gyvenimo dalis… Nepaisant savo ribotumo (tiksliau, kaip tik dėl jo), buržua vidurinė klasė yra tipiniai teisuoliai – įsitikinę, jog jie geresni, nei visi kiti likę. Ir tai negali likti be pasekmių – Karen Bliksen, tokio auklėjimo produktas, žinanti šitokį pasaulį iš vidaus, todėl savo nuomonėje tvirta: pasiaukojimo  ir aukštų idealų ji nevertino visiškai. Ji mato tai kaip „susirūpinimo savimi įrodymą“- bandymas užsidirbti amžiną gyvenimą yra ne kas kita, kaip realios mirties baimė.

ir nenoras prisiimti atsakomybę- ar dievas būtų tave kūręs, jei būtų žinojęs, kad tu neplanuoji gyventi, o tik visą laiką dangstysiesi dievu? Kursi didžiąją kultūrą ir auklėsi kitus, mokinsi gyventi kitus? – Kas save varžo, bijo gyventi, jaučiasi netikras savim, nes savęs nežino – jam visą laiką reikia dievo palaiminimo ir pritarimo… Kai žmogus gyvena, tai ir gyvena, savaime. O kai negyvena, tai tik ir žiūri, gal kiti „negyvena“ geriau? Ar kaip tą „negyvenimą“ gal papuošti, pagerinti, pakoreguoti, kad taptų geresnis, gražesnis, lengvesnis… O jei pavyksta, tuoj pat randasi kaltės jausmas – tada puolama nurodinėti, kaip gyventi kitiems, kad ir jiems pavyktų, visi iš karto potenciale tampa lygūs ir tik turi nesnausti, tą potencialą įgyvendinti.

Kai tai, kas tikra – yra, ir to jau užtenka. Tai ir yra gėris. O kas dirbtina, tai ir lieka dirbtina, ką bedarytum… K. Bliksen akyse, aristokratas yra tas, kuris gyvena gyvenimą pilnai (graikiškai aristo – geriausia, kratos – jėga):“tarp aristokrato ir gyvenimo nestovi niekas. Jis ima gyvenimą, koks tas ateina, ir gyvena jį pilna jėga. Tai garantuoja jo gyvybingumą – nesilaikoma ribojančių ar koreguojančių elgesį moralumų. Aristokratas neturi ką prarasti, nes amžinybė jam yra ne po mirties. Ji su juo visada kartu – graikų klasikos žinojimo pasekmė. Bebaimiškumas randasi, kai visiškai nesusiliečiama su praradimo reiškiniu. Ta savybė ir padaro žmogų negalinčiu gyventi be rizikos – bijoti būtų tolygu atkirsti save nuo dalies gyvenimo… Drąsa yra patirti viską, ką gyvenimas atneša. Aristokratas gyvena ir netaupo, tai ir yra lygu tikrumui.“

Menas turėtų būti aristokratiškas, atspindėti gyvenimo tikrumą. Nes tikras kūrėjas  yra kūrėjas ir pats, o ne tik dievo instrumentas. Ir jo kūryboj matomas pasaulio irracionalumas, kūrybos pagrindas – amžinybės dimensija… Senieji graikai – aristokratai, bet taip pat ir Afrikos „laukiniai“. O buržua miesčionis visur ir visada niekina viską, kas neapdirbta, nestilizuota, gryna, stipru, sveika ir kupina gyvybės syvų. Nyčė tą patį sakė apie „estetikos adeptus“. O mūsų laiku, kas maištauja, jie jau tik atmeta buržuazinį socialumą, bet tikrai laisvos prigimties tuo būdu automatiškai neatgauna. Atmetę dirbtinumą, jau liekame tiktai tušti. Nes tuščiaviduriai jau esame bet kuriuo atveju.

(bus daugiau)

Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga

Kad Trockizmo mito esmė liko nesuprasta, nepamatyta – pasislėpus už aukštų idealų ir liepsningų šūkių, tai mums dar kainuos galvas. Kaip svetimos – Švietimo – ideologijos įsileidimas pribaigė senajį – Ansient- režimą ir išvirto į aristokratų ir karaliaus galvas kapojančią revoliuciją. Aristokratų, kurių niekas nebe žiūrėjo, ar jie pažangūs ir revoliuciją rėmė (skaitė Volterą ar Ruso), ar konservatyvūs ir buvo prieš: aristokratas ir viso gero galva. Esmę jie jei suprato, tai jau per vėlai. Trockizmas yra iš esmės sukurtas bankininkų Wall Street’ ir kitų turtingųjų, kad pasisavinti kuo daugiau resursų, turtų ir pridėtinės vertės iš kuo daugiau žmonių… Ideale – viską.  Tie, kurių rankomis, kurių labui ar kuriais prisidengiama, iš tikro yra „skiedros, kurios turi sudegti revoliucinėj ugnyje“. Dabar tos ugnies pavadinimas – ekologizmas. Ir aiškiai jums sakoma, jog žmogus yra kenksmingas gamtai, žmogaus nereikia, nereikia industrijos, nereikia žemės ūkio, nereikia gimdyti vaikų – svarbiausia kokios nors ten muselės gyvenamo arealo išsaugojimas bet kokia kaina…

Tai va, pirmiausia idejiniai ekologistai išnaikins neekologistus žmones, o paskui juos pačius, kaip juodą darbą atlikusius, irgi išnaikins. Ir tada aristokratai ir kiti turtuoliai smagiai sau gyvens gamtos platybėse, robotai juos aptarnaus ir rojus į žemė bus grįžęs. Tik mes jo nepamatysim.

Pamatyti mito esmę labai sunku, nesiginčysiu.

Pradedant jau vien tuo, jog manome jog pasaulis sukurtas cikliškas, logiškas, su priežaščių ir pasekmių seka – kad esmei apakusieji, taisyklių pagalba vis tiek galėtų jame orientuotis. Nekalbu, kad viskas miršta, kas į taisykles įvelkama, pvz, tikėjimas, į kanoną įvilktas, tampa religija, ir tada tik laiko klausimas, kada ji pamirs… Bet iki prancūzų revoliucijos (kiti sako, iki industrijos ir buržua gimimo XVIa.), pasaulis buvo kitoks, žmonės mąstė kitaip – mistiškai… Jau ir tada jie sistemino, bet dar žymiai sudetingiau, nei mūsų dabar įsivesta logika – astrologijos, numerologijos, kabalos sistemos ir pan. Ir jų visų sąryšis su jom visom – dabar jo nebe susekam ir galvoj nebe išlaikom.Kokį nors ten Euklidą mokiniai mokinosi, o dabar pabandykit paskaityti – net specialistam suku susigaudyti…

Arba rašymas – kas rašė, kokie nors ten žyniai ar kitokie, į raštą pašvęstieji: balsės nebuvo užrašomos, priebalsės galėjo varijuoti vos ne visos į visas kitas, skaityti buvo galima iš abejų pusių ir tiek nuo pradžios, tiek nuo galo… Žodžiu, apie logiką ar taisykles kalba neina, viskas – intuityvus žinojimas. Pabandykit knyga, parašytą kalba, kurią tik kažkiek minimaliai žinot, bet jums gyvybiškai įdomią, skaityti vis tiek, ir greitai pamatysit, kad, nors žodžių ir nesuprantat konkrečiai, bet esmę sekti galit. Ir knyga persiskaitys, netgi, greitai!. Su mitais taip pat, juos reikia irgi, skaityti kaip ir iš vidaus, intuityviai, bet, kaip minėta, reikia ir sąlytyje su realybe būti, susigaudyti, kas yra kas, kas reiškia ką, kaip buvo iš tikro… Nes mito aiškinime iki šiol XIX amžiuje esame užstrigę. Kaip tuometiniai mokslininkai istoriją surašė, kaip ką įvardijo ir teigiamus ar neigiamus ženklus sudejo, taip ir esam išmokyti mokykloje…

Ir dabar piktinamės, kaip politkorektiški globalistai trockistai tuos ženklus kaitalioja, didvyrius verčia nuo pjedestalų, o tuos, kurie buvo atmesti į pakraštį, ant pjedestalų kelia, tik tai kaip su realybe mažai turėjo ką bendro, taip ir toliau neturi… Arba matematika, kuri iki Naujųjų laikų neturėjo vieneto – vienetą įvedė Olandijoje XVI amžiuje – iki tol skaičiuoti buvo pradedama nuo dvejų! Kas yra logiška, jei pagalvoti… Vieneto vietą tada užėmė monados sąvoka, bet tai greičiau vienis (iš daugumos sudarytas), nei vienetas, ir yra visai kas kita. Neseniai matematikų kolektyvas bandė aprašyti, kas yra vienetas, matematiškai, ir, po 300 puslapių dar nebuvo labai aišku . O mūsų dabartinė civilizacija skaimeninasi, pervirsdama į vieneto ir nulio (apie kurį irgi jau buvo kalba) kombinacijas – kaip žmogaus protas, netgi loginis, galės ją suvokti? Kokia žmogaus vieta tokioj skaitmeninėj sistemoj, o jeigu jokios, tai kam mums ta skaitmena? Ar, tiksliau, kam mes jai?

Interpretuoti galime iki begalybės: mitą skaityti pagal save, savo aplinkybes, poreikius, savęs pažinimui, saviugdai ir t.t. Save tokiu būdu pažinsi, bet su mitu ir toliau rasiesi skirtingose plotmėse. Ir jis bus valdančioj pozicijoj, tavo gyvenimą lems, kaip lemia, pvz, nesuvokta skaitmenos esmė, egzistuojanti mito teisėmis… Irgi įdomu, kai tik kurį nors civilizacijos mitų imam kažkiek „įkirsti“, jis tuoj pat ima išeiti iš mados ir atsitraukti į nebūtį, nes visuomenei  valdyti tuo būdu patampa netinkamas, pvz, feminizmo mitas – jo žlugimą ir išėmimą iš apyvartos dar matysim ir mes. Bet jam pakaitalu jau stovi eilėje kiti – transgenderių, socialinės lyties, pasirinkimo -kuo nori užaugti, berniuku ar mergaite -mitas. Jis mus apakina savo netikėtu įžūlumu, bet tuo ir užstoja žymiai plačiau įsigalintį vaikų mitą.

Vaikas tampa nebe amžiaus kategorija, iš kurios išaugama – čia gal kad suaugę be reikalo galvų nelaužytų, bandydami atrefleksuoti mitus ir kas su jais vyksta? – Ne, vaikai tampa socialine kategorija, į ją gimęs, kaip tik ir liksi joje ant visai, čia tau kito pasirinkimo nebus. Vaikai turi būti apsaugoti nuo bet ko, kas jį verstų užaugti, jo mokinimas ir vystymas vis labiau prilyginamas prievartai, jis turi būti paliktas natūralus, įnoringas, su vis augančiom teisėm ir tikintis natūraliu savo visko žinojimu (net minimaliu žinių bagažu ar pastanga susimastyti nesudrumstas). Toks jis valdantiems parankiausias, ir pavyzdys, kokiais turės būti visi, prieš galutinai į debilizmą pasinerdami. Reikia tik truputį palaukti, kol suaugusieji – senesnė karta – išmirs. O ne, tai tie patys vaikai, pagal komandą ir ekologijos šlovei, juos sunaikins savo rankomis.

Kol žmogus dar gyveno mito esmės lauke ir buvo kūrėjas su juo, petys petin, tai ženklas, simbolis, atvaizdas ne tik reiškė, bet ir kūrė, įtakojo, būrė ar saugojo. Ištartas žodis ir buvo veiksmas, nešė veikskmą kaip tuoj pat sekančią paseką – keitė pasaulį, sąmonę, situaciją ar suvokimą. Mito lauke gyvenantis žmogus buvo sąmoningas dalyvis, veikejas – pasaulio, kuris nesvarbu, kaip buvo radęsis – kam žinoti tai, iš ko tau nėra naudos? Pasaulis yra ir tu esi, svarbu, ką darome dabar, ir kokios to pasekmės… O dabar mes iš mito lauko įkritę į iliuzijas ir jose beprasmiškai susipainioję, todėl dabar tik mitas pasaulį kuria, keičia ir įtakoje – be mūsų, bet mūsų kaina. J. Goloviną perfrazuojant, „kai žmogus bando gyventi dievų sąskaita, tai, galiausiai, dievai gyvena žmogaus sąskaita, o jis to net nesugeba pastebėti“.

Visi kažkada buvo broliais, ir dievai su titanais (asurais), ir pandavai su kuravais – Krišna visus sukiršino? – Nesvarbu, ar dievai, ar žmonės, ar žemėje, sapnuose ar amžinos medžioklės plotuose, bet pasidalinta į dvi grupes: į gėrybes ir prabangą priimančius, ir į asketus: katarus ir templierius, pvz. Ar materijoje nepaskęsti, žinoti saiką, matyti esmę ir dvasią statyti pirmiau, kaip katarai (albingiečiai, bogomilai ir t.t.), ar, jei jau esame šiame materijos gausos pasaulyje, tai ja ir pasinaudokim iš pagrindų? Šitas pasaulis vis tiek laikinas, kažkada kažkas jį ateis ir užbaigs, ir mus išgelbės, nereikia jaudintis (templieriai).A. M. Piatigorskis sakė, jog tai yra „pagrindinis ir mažiausiai norimas atrefleksuoti mūsų laiko mitas: žmonės pasaulyje patapę objektu, juos visą laiką veikia vienokios ar kitokios jėgos, o jie į tai reaguoja (arba ne, kaip automatonas). Iniciatyva veiksmui, kad ir kokiam nors, iš žmonių, kaip kad priklausytų mito subjektui, nebe išeina“… Ir tokia situacija jam rodosi labai logiška.

Ir niekas net nepagalvoja, kaip galėtų būti, jei būtų kitaip – kam kažkokios juokingos mistikos reikia? Mito? – Kitoks pasaulis yra logiškai neįmanomas – kameroj užsirakinom ir raktą pro langą išmetėm. Ir protinis pajėgumas, kad kažkaip to rakto vėl ieškoti irgi senka…

Suprasti mitus. VII dalis

B. J. Selezkinas 2017 metais Prinstono universitete išleido knygą – savo dvidešimties metų tyrimus – „Vyriausybinis namas:saga apie rusų revoliuciją“ (Rigos Laiks apie ją rašė ir fragmentus spausdino, iš ten ir žinau). Tai pasakojimas apie labiausiai prestižinį tarybų šalies gyvenamą namą ant Maskvos upės kranto  ir pirmus jo gyventojus – revoliucionierius, valdžios funkcionierius ir jų šeimas (naudojant išlikusius laiškus, dienoraščius, inventorines knygas, teismų bylas, interviu su jais pačiais ar palikuonimis ir t.t.). Tai – privačios istorijos apie tikėjimą utopija ir nauju gyvenimu, ir apie nusivylimą, į ką ta utopija išvirto realybėje.

Namas buvo statomas 1928-31 metais (didžiausias Europoje gyvenamasis pastatas!) – statyba sutapo su TSRS statyba, su pirmuoju penkmečiu. Tai šito namo gyventojai tarybinę ekonomiką ir tarybinė valstybę ir statė. Ir savą gyvenimą irgi, žinoma… Ir privatus gyvenimas labai greitai ėmė prieštarauti tam naujam pasauliui, kurį jie kūrė.

Žmogiško bendrumo su kaimynais ar šeima name nebuvo, tėvai dirbo ištisai, su retom išeiginėm, motinos daugumoje irgi – juos pagrinde rišo tai, jog jie – kovos draugai, petys petin stato komunizmą… Name realiai gyveno vaikai, prižiūrimi močiučių, auklių, namų darbininkių, guvernančių (kurių ideinio lygio niekas netikrino) ir pensininkai revoliucionieriai, kurie, ypač valstybinių švenčių metu, dar rinkdavosi kartu, dainuodavo dainas… Jei seni bolševikai gyveno prisiminimais, tai vaikai tiesiog, susižavėję gyveno laimingą vaikystę, didžiuodamiesi, jog gyvena „geriausioje pasaulio šalyje“ – entuziastingai dalyvavo užklasinėje veikloj, įvairiausiuose būreliuose, labai daug skaitė, mielai ėjo į mokyklą – ruošėsi gyvenimui, pilnam nuotykių ir atradimų, sekdami Arktikos atradėjų ar lakūnų pavyzdžiu. Jie skaitė rusų klasiką ir verstinę literatūrą, kurią skaitydami, užaugom ir mes – Diuma, V. Hugo, Dikensas, V. Skotas, Getės Faustas…

Rusų buvo tautinė dauguma, bet jie nesilaikė išvien, ką vis tik galima pasakyti apie latvius, lenkus, žydus, vokiečius ir kitus, kurių vaikai, pvz, kalbėjo ir tėvų kalba, ne tik rusiškai… Čekistai ir jų šeimos jau ir tada laikėsi labiau atskirai, nesikuklino gyventi geriau, nesigėdijo didesnės prabangos (kas logiškai nurodytų į tai, jog revoliucija ir komunizmas jiems buvo daugiau pragyvenimo būdas, nei asmeninė kova?)… Selezkinas taip pat naudojosi žinoma grožinės literatūros knyga, Trifonovo romanu „Namas krantinėje“, kurio pagrindinis herojus, vis tik, stebi namą iš šalies, gyvendamas barake kaimynystėj ir „įsikrausto į tą namą ir į tą pasaulį, išduodamas draugystę, meilę ir savo mokytoją“- į šitą pasaulį, kuriame gyvename, kitaip neįsirašysi?

Tuo metu pačiame name nesąmoningai vyksta revoliucijos išdavimas: tėvai savo vaikams neperdavė savo tikėjimo revoliucija, ideologijos, pažiūrų. Tvirtų ir absoliučių bolševikų vaikai neskaitė Markso ir Lenino! Ir niekas jiems net nesakė, kad reikėtų – priešingai, buvo sakoma „spėsit“… Bolševikus galima lyginti su kitom įvairiom apokaliptinėm sektom, tik pasirodė, jog jie nebijojo „užsikrėsti išoriniu pasauliu“- statė ne principiniai naują, kitokį pasaulį, bet, tiesiog geresnį gyvenimą savo vaikams: žinoma, Čepajevas, žinoma, „Kaip grūdinosi plienas“- seną pasaulį, kuriame buvome hierarchijos apačioje, sugriausim… Bet naują pastatysim – pagal buržuazinius idealus? Kaip kitaip paaiškinti norą savo vaikams suteikti klasikinį, XIXa literatūros išsilavinimą – išsilavinimą iš sugriauto į naujai statomą? – nes kokias knygas pauglystėje skaitom, taip toliau ir gyvenam… Tokie mitai mūsų sąmonę ir nulemia…

Revoliucinė dvasia mirė butuose, šeimoje – ne veltui ankstyva krikščionybė šeimą ir sąntuoką, ir gimininius ryšius neigė, kvietė viso to atsisakyti ir jungtis į komunas su dvasine bendryste? Bet, žinoma, veikė ne tiek senos komodos, kilimai ar auklės su namų darbininkėm, kiek knygos, atveriančios kitokį pasaulį… Dalis revoliucionierių suprato, jog gyvena miesčioniškai, jog tai – apgaulė, gyventi kitaip, nei liaudis, už kurios gerovę tu kovojai. Bet jie teisinosi, jog liko dar tik truputis, ir visi gyvens kaip ir jie, ir dar geriau. Bet vis tiek, pas tėvus supratimas, jog „apaugama daiktais, buržuazėjama“ buvo. Tik vaikai to visiškai nesuprato, nors, elitinių mokyklų dar nebuvo, jie sėdėjo  vienoj klasėj su vaikais iš barakų. Klasės draugai, atėję į svečius, stebėjosi, išsprogdinę akis, valdiškų butų prabanga… Kai kurie tėvai sakė vaikams, kad „nenaudoti mašinos su šoferiu, važiuojant į mokyklą“ arba, kai kurie prisimena, jog „nežinoję, kaip reaguoti, kai klasėj ant sienos kabojo jų tėvų portretai“…

Bet vaikai nebuvo susikoncentravę į materialumą, tam yra įvairių įrodymų, pvz.: per tyrinėjamą dešimtmeti iš namų gyventojų buvo suimti ir išvežti 800 žmonių (su šeimos nariais jau būtų apie 2500) – Kirovo nužudymas buvo lūžio momentas, kiek šalyje, tiek name. Žinoma, reakcija tų, kuriuos tai tiesiogiai palietė, buvo kitokia, nei tų, kurių nepalietė, pvz, viena moteris, buvusi draugė ir klasiokė su Bucharino dukretim, prisiminė, jod mokyklos direktorė atėjo į klasę ir pasakė, jog kurį laiką Bucharinos nebus. O vėliau tiesiog informavo vaikus, jog nuo šiol Bucharinos buv kitokia pavardė. Ir tiek. Suimtųjų žmonos ir šeimynykščiai turėdavo išsikraustyti, jų daiktus sandėliuodavo (kartais žmonos dalį daiktų atsikovodavo ir atsiimdavo), vaikus paimdavo auginti seneliai ar giminės. Blogiausiu atveju jie pakliūdavo į vaikų namus, bet, net ir šitokie gyvenimo lūžiai ir aplinkos materialiniai pasikeitimai nepalaužė daugumos jų tikėjimo, jog jų šalis – geriausia pasaulyje. Ir jie užaugo nesutraumuoti – panašu, jog senoviškas rite de passage, kai vaikai tam tikru momentu buvo perduodami iš tėvų globos į žemės (tėvynės) ir dangaus (partijos, Stalino) globą, veikė, nors ir sąmoningai neįvardintas…

Po pirmų tėvų ilgėjimosi dienų vaikų namuose,  jie įsijungdavo į kolektyvą, rasdavo globėjus mokytojuose ir „mūs traukinys skrieja pirmyn, komunoje sustos!“… Ir kalbame apie žmones, kurie jau 60- taisiais tapo antikomunistais! Idėjinis anstatas, vaikystėje pasėta ne tų mitų sėkla, galiausiai pasirodė lemianti, sudygo ir davė vaisių!… Skirtingai nuo kitų sektų, revoliucionieriai pasaulio galo sulaukė ir naują pasaulį statyti ėmėsi. Kai 20- tais buvo paskelbta NEP’o politika, radosi buržuazinis materialiniu gėrybių grįžimas, daug iš revoliucionierių buvo kritę į depresiją, gydėsi, leido laiką sanatorijose, kol Stalinas jiems vėl dovanojo komunizmo viltį, komunistinis idealizmas suliepsnojo nauja banga – ar galėjo jis išlikti nenuviltas?… Žydų tautybės bolševikai vieninteliai nemokino savo vaikų kalbos ar kažkokių senoviškų tradicijų, kaip tai darė latviai ar kiti. Jie buvo didžiausi internacionalistai, liepsningiausi viso pasaulio revoliucijos idėjos atstovai… Maskvos inteligencija 60- taisiais – didžiausia savo dalimi buvo žydų tautybės, vadinasi, tradicija laimi, nesvarbu, kad ne religinė ar senovinė?

O Vakarietiškos kultūros inteligencijos tradicijos pačiu trumpiausiu laiku išvirto į liberalizmą. Ir tokį patį mitinį, kaip jų senelių internacionalizmas, ir taip pat nekenčiantis šeimos, tradicijos, istorijos, mistikos… Komunizmas nekentė šeimos, kaip „korumpuojančio instituto“ (ir buvo teisus…), liberalai irgi apsimeta, kad pasaulis sudarytas iš individų. O šeima – konservatyvus, hierarchinis institutas, reprodukuojantis nelygybę ir korupciją… Bolševizmas lyg ir numirė su bolševikais, bet, kažkokiu mitiniu būdu „tegyvuoja trockizmas?“

Įdomūs klausimai, pvz, ar egzistuoja žydų literatūra, menas, muzika? – pirmas dailininkas – Šagalas? Pirmas kompozitorius – Geršvinas?… O kas iki tol? – o iki tol kurta europinė, vakarietiška kultūra, kurią labai norėtume vadinti tautine, nacionaline – ir Europos kultūrą – jų mozaika, bet deja, tai dar vienas mitas, didžioji jos dauguma sukurta vienoje ar kitoje šalyje gimusių ir gyvenusių kosmopolitų, todėl ji mums visiems suprantama, bendra, nereikalaujanti prasminių vertimų. Tokia tinkama jaunų, sekančių kartų auklėjimui, ir mus visus europiečiais ir išauklėdavo – konservatyviais, tradiciniais, istoriniais… Kol pokaris amerikonizmo ir jų mitologijos, idealų, afrikietiškų muzikos ritmų ir holivudinių filmų produkcijos neatnešė.

Reiktų suprasti, jog ne revoliucija atneša revoliuciją, bet mitų pakeitimas arba išlikimas tais pačiais nulemia, kokį pasaulį statys jauna karta, naują ar tokį patį…

(bus daugiau)

Suprasti mitus. VI dalis

Gal atsimenant, literatūrą mokindamiesi, tokius utopistus turėjom žinoti, Sen Simoną, Tomą Morą, dar pora – XVIIIa pabaiga, rodos… Pajuokiamai taip jie pateikti buvo, nes apie bendrą gėrį, atseit, tuščiai svajoję… Sėkmingai pamiršom, žodžiu. O paskui klausiam savęs, jei buvo kažkokios pasaulinės katastrofos, senasis pasaulis žuvo – bet, koks jis galėjo būti? Kaip jį bent kažkiek įsivaizduoti? – Tai o utopija ką reiškia, tiesiogine prasme, ne „paskendusį pasaulį“?… Žiūrim į knygą ir matom špygą. Pasiskaityti utopistus šviežiom akim reikėtų, daug ką sužinotume.

o XIXa viduryje, jei katastrofos nebūta ir naujais kažkokiais hibridais žemė ne užgyvendinta, kaip tada buvo, kad buvo tiek visokios technikos, išradimai virste virto – Pasaulinės parodos nuo naujausių pasiekimų visose srityse lūžo, ir visi, milijonais, važiavo žiųrėti, lyg nieko bendro su visom tom civilizacinėm gėrybėm neturėtų – arba žmonės, arba technika iš dangaus nukrito… Atsimenat, kai pirmą kartą Teslos pavardę išgirdot? Koks stebuklas rodėsi, kaip įdomu apie jį ir jo išradimus buvo sužinoti?… Tas pats susižavėjimas buvo būdingas ir jo paskaitų klausytojams, nieko nežinantiems nei apie elektrą, nei apie radio bangas, nei apie dar ką nors. Bet pradėkim nuo pradžių.

Teslą galima būtų pavadinti „streločniku“- žmogum, tvirtai pastačiusiu mūsų pasaulį ant technikos bėgių… Nes, jei žmonės gyvena su saule, žino gamtos vyksmus, pinigų iš jų nepaimsi, nei už šviesą, nei už šilumą, nei už vandenį, nei už telefoną… Iš viso, pinigų iš jo nepaimsi, nes jis jų neturės – nes jam jų nereikės. Ir tu jo neįtikinsi dirbti, kad juos uždirbtų – tau reikia, tu ir dirbk, atsakys. Tai va, visą šitą natūralinį ūkį reikia išjuokti, žmones sudurninti, sugundyti būti moderniais, pirkti masinę produkciją vietoj to, kad pasidaryti viską patiems… Reikia, kad žmonės susižavėtų techniniu progresu, pamiltų mokslo šviesą, įtikėtų į ją kaip į dievą ir vienintelę išgelbą. Tam pasitarnavo Tesla – išradėjas, išradęs viską iš karto, išbaigtame variante ir įvairiausiose srityse.

Tik jo patentuose nėra jokios konkretikos, aparatų aprašymai labiau primena pasakas. Jis nieko netyrinėjo, ne bandė. Taip pat ir negamino, nediegė, neužsidirbo iš to jokių pinigų. Jis savo patentuose netgi neaiškino aparatų veiklos principų, bet už tai technika jo pateikime rodėsi labai patraukli. Jokiomis žiniomis jis nesidalino, nors, išrado viską, ką žinome ir naudojamės dabar. Greičiau nei išradėjas, jis buvo žmogus, prieinantis prie žinių, kai visi likę – eiliniai, tokio priėjimo neturėjo.  Ir tos žinios buvo ne techninės dokumentacijos forma, bet aparatai ir įrenginia, pagaminti ir jau galutinėj jų formoj. Jis, matomai, tik tikrino ju veikimą ir nustatinėjo jų pritaikymą. Ir visi žavėjosi. Jis skaitė paskaitas kaip šou, naudojo terminus, kurių niekas nebuvo girdėjęs – bet, jį palaikė, finansavo ir reklamavo šio pasaulio turtingieji ir galingieji.

Dabarties inžinieriams jo patentuose nieko naudingo nėra, vien lyrika ir emocijos. Jau jo amžininkai inžinieriai, patikrindami jo „išradimus“, patentavo paskui juos su konkrečiais dokumentais ir įdiegdavo vartojimui. Tesla lyg ir teisėsi su jais, bet daugiau dėl akių, nes jo paties patentai buvo net ne teorija pagrįsti, o nezinia kuo. Ir palaipsniui jis tapo nebe įdomus ir tikrai nebe magiškas. Nebe reikalingas. Bet savo misiją jis jau buvo atlikęs – nulėmė civilizacijos vystymosi kryptį iki pat dabar, ir dar toliau į ateitį. Ir mes gyvename iliuzijoje, kad viskas taip ir turėjo būti, kad tai – geriausias ir vienintelis galimas buvęs kelias.

Gal atsimenat ir knygą pavadinimu „Inžinieriaus Garino hiperboloidas“?- ji irgi iš tos pačios technikos ir progreso populiarinimo operos. Tik jos autorius visai ne Tolstojumi gimęs – gal daugelį, dirbusių valdžiai reikalingos iliuzijos kūrimo baruose, vadino Tolstojais? Tol ir Stoij – tai vis apie mokestį, kurį reikia sumokėti, pravažiuojant, įvažiuojant ar įsigijant kažką, valstybei – parašo kokį reikiamą romaną ir įsiperka į sistemą? Levui Tolstojui už Karo ir Taikos romano puslapį ar ne po 300 rublių buvo sumokėta… O į jauną bolševikinę valstybę iš likusio pasaulio atbėgdavo daug tokių, savo talentus bendram labui atiduoti trokštančių – Volfas Mesingas, pvz, italas aviacijos konstruktorius Bartini… Dar ir šitas A. N.Tolstojus, kuris – joks grafas ir iki 16 metų nešiojo kitą pavardę. Mokėsi inžinierium, tapo rašytoju. Tik 1923 grįžo iš emigracijos Paryžiuje – kaip žinia, už dyką dar nei vieno nepriėmė (atgal), reikėjo atidirbti. Todėl jo romanas „Kančių keliai“ prasideda revoliucijos siaubu, o pasibaigia pašlovinimu.

Dirbo pagrinde adaptuodamas – t.y. vogdamas svetimus literatūrinius kūrinius, taryboms iš kapitalistų, todėl galima. Buratino nuotykius, pvz. nors sakoma, jog tai kūrinys, pilnas simbolikos, kas moka ją suprasti. Bet mes dabar apie „Inžinieriaus Garino hiperboloidą“ šnekam. Jis, be abejonės, irgi plagiatas, tik nežinia nuo ko – 1925-1927 metais dabar nieko panašaus rasyto nežinome… Paskelbtas buvo trijų knygų planas: Anglies piramidės, Liūto diržas, o trečios knygos yra tik planas. Jame kalba jau eina apie būsimą Antrą Pasaulinį karą, nors rašoma 1924m. Cheminis karas, revoliucija Europoje… Is kur jis tokius planus žinojo, įdomu, jei jie jam nebuvo užsakyti aprašyti?

O gal trečia knyga ir buvo parašyta, bet jos turinys pasirodė masėms žinoti nereikalingas, paskutiniu momentu? … Nes egzistavo toks rusų mokslininkas, M.M. Filipovas – vaikystėje jis įtikėjo, jog parako išradimas padarė karus mažiau kruvinais, todėl sugalvojo, jei išrasti tam tikrą „tolimo elektros signalo“ ginklą, tai karai ateityje iš viso išnyks! 1903m jis rašė, jog jam pavyko išrasti, kaip dideliais atstumais perduoti „elektrinę sprogimo bangą“, „viskas labai paprasta ir pigu, publikuosiu rudenį „- jis kaip tik užsiima šitais, labai pavojingais bandymais – ir kita dieną buvo rastas negyvas savo laborotorijoje. Nereikia nei sakyti, jog visa dokumentacija buvo dingus, niekas niekada nieko neišaiškino, ir carinė ochranka tik skėsčiojo rankom ir tiek…

Dar egzistuoja, labai išreklamuota versija, jog hiperboloidą išrado Tesla, pasakęs kaip tik tuos pacius žodžius, jog „šis ginklas padarys karą nebe reikalingu“- tik tai buvo gerais dešimt metų vėliau… Jei M.M. Filipovo brėžiniai buvo duoti Tolstojui, jis jais pasinaudojo savo vardu, kaip ir su likusia „savo“ kūryba darė. Tiesa, Teslos ginklas buvo daugiau elektro- magnetinis – taip buvo koreguojama mokslinių paieškų kryptis? – Tolstojus, atseit, su Tesla buvo susitikęs… Nors, greičiausiai, visam pasaulyje mokslininkai dirbo su aparatais ir prietaisais, likusiais po katastrofos, o paskui jau šio pasaulio galingieji sprendė, ką naudos ir garsins, o ko, vistik, nereikia… Reikia pastebėti, jog Tolstojaus brėžiniai tokie pat mėgėjiški, kaip ir Teslos, o knygoje inžinierius padare hiperboloidą… kad šachtas jo spinduliu žemėje lengvai ir greitai būtų galima rausti. Susmulkinant jo pagalba žemės grunta, nesvarbu, kokį, į atomų lygį: pasaulio elitas tada startavo naudoti anglis, naftą ir dujas – reikėjo tai romantizuoti ir taip padaryti masėms priimtina tokį beceremonišką elgimąsi su žeme, kurios šventumas dar buvo žmonių pasamonėj išlikęs…

Gal daugybė pasaulyje esančių tunelių tokiu būdu ir yra išrausti – jie mums iš senųjų civilizacijų atliko, dabar mes jų jau nebe padarytume. Šitam hiperboloidui artima ir patrankų tematika – modernus ginklas, šaudęs energijos užtaisais, į amžių glūdumą istorikų nustumtas ir akmeninių rutulių krūvelės prie kiekvienos padėtos, galvokit, ką norit, kaip jos ten šaudė ar nešaudė… Tai taip ir gyvenam, mitų, kurių nesugebam suprasti, apsupti…

(bus daugiau)

Suprasti mitus. V dalis

Kad katalikybė apvertė tradiciją į kažką visiškai priešingo, probėgom jau paminėjom. J. Golovinas kalbėjo apie tai daug ir plačiai: opozicija tarp pasaulio sukūrimo (create) ir pasaulio radimosi (manifest) ir kokia krikščionybės vieta joje.

Visatoje, kuri radosi, kur viskas be perstojo keičiasi ir transformuojasi, nėra ir negali būti jokio logiškumo, cikliškumo, pusiausvyros, ir, iš to sekant, negali būti jokio jos pažinimo dabartine šito žodžio prasme. A. F. Losevas apie Plotiną kalbėjo, kaip apie aiškinantį vieną daiktą kitu, kitą – trečiu ir t.t. Bet tai reiškia išdalinti aiškinamajį daiktą sluoksniais, atskirom dalim, nes kiekviena priežastis paaiškina tik kažkokią vieną daikto dalį. O daiktas kaip vientisa visuma dingsta, jis nebe vienuma ir nebe vienetinis (nedalomas ir nepakartojamas)… Arba, pvz, daiktas aiškinamas genetiškai, kaip radęsis iš eilės viena kitą sekančių priežaščių… O nepakartojamą ir individualų daiktą tegalima paaiškinti juo pačiu!… Tokiame pasaulyje lieka gyventi, išorinius ar vidinius pokyčius ir įtakas stebint, ir išanksto atsisakius minties prasiskverbti į jų vidų… Į kieno nors vidų, taip pat ir savęs paties.

Kai nėra statikos, tai pažinimas virsta kelione – iliuzine ir neturinčia tikslo… Šitaip gyvent nebe galim.

O dabar pakalbėkim apie pasaulius, kurie yra sukurti, o ne radęsi. Sukurti demiurgų, iš objektų ar pirminio chaoso būsenų. Dar kiti gal iš sukapotų protevių kūnų ar orientuoti į demiurgo šešėlį… Tik Naujojoje Epochoje šios kosmologijos įtakos jau nebe turi. Mąstymas pakeičiamas skaitmeniniu mąstymu, jame naudojama Leibnico sistema iš nulio ir vieneto. Obuolys ir obuolio nebuvimas, pvz. Obuolys dingsta ant visai į nieką, lieka tik obuolio formos skylė? Bet, jei lieka jo kontūras, tai jo žūtis nereikšminga, pastebėtų platonikas.  – Jei buvimas, kaip kategorija, yra aiškus, tai su nebuvimu yra kitaip. Daikto nelieka, bet lieka jo įvaizdis, prisiminimas, pvz. Ir tai atskiria amerikonų ir pozityvistų civilizaciją nuo visų kitų, nes pas juos užsiskaito tik tai, kas realu…

Jokiu įvaizdžių ar prisiminimų – jie nėra realūs. Dievai, matai, yra tik abstraktaus mąstymo fantomai: taip abstrahuojama jau 400 metų ir tai – labai derlinga dirva technikos vystymuisi. Bet kaip ji radosi? XVI – XVIIa. iš Aristotelio pasiėmė judėjimo, kaip kylančio iš nejudančio motoro, idėją. Jis turėjo jų panašių ir daugiau, bet šita žmonėm patiko labiausiai: primum mobile ir yra dievas!.. Tik, kaip tą aparatą dievas užveda? – Irgi labai racionaliai, nes jis – pats racionalumas: vadinasi egzistuoja sistema – priežastiniai ryšiai tarp visų ir visko! Gravitacija, matematika, analitika. Realybė – energija ir priežastinis ryšys. Viskas yra cikliška, pastovu ir ritmiška. Ir mirtis ateina nuo susidėvėjimo…

Tik, kaip dievas sukūrė kažką iš nieko? – o jis sukūrė iš pirminių materijų, nes dievas – tai gamta! Ir tada žmogus irgi gali būti tokiu demiurgu, kuriančiu iš gamtos, kodėl ne? Tik reikia sužinoti tos gamtos paslaptis. Žodžiu, jis irgi demiurgas, tik toks labai smulkus… O paskui, buvo žmogus… ir nėra žmogaus, gyvenam vieną kartą… Mūsų netgi žvilgsnis jau seniai tapęs mirtinu: jis nemyli, nestebi, negerbia nieko visumos – net mums to nenorint, nesuvokiant, automatiškai, jis pjausto pasaulį į gabalėlius, analizuoja, išnarsto į sudedamas dalis – tiria… Vienas iš Albedo darbo uždavinių būtent ir yra savo žvilgsnį kontroliuoti, susilaikyti nuo jo aštrumo, nuo viso ko analizavimo – moterims tai iš prigimties lengviau, nei vyrams. Bent jau būdavo… Nes jeigu ne sąmoningai, tai analitišką smalsumą dabar keičia visiškas abejingumas bet kam. Numirė žmogus, šiandien pagailėjom, rytoj – pamiršom… Dabartinė civilizacija ne tik nuodinga protui ir kūnui, jinai į žmogų įsisiurbia, apsigyvena jame, jį perima.

Senesnės religijos dar egzistuoja tik šiaip sau, dėmesio nukreipimui, nes visi tikim tik vienu – mokslu ir pažanga. Visi esame šios naujos religijos garbintojai, į mokyklą einam kaip į bažnyčią seniau buvo einama, tikim technika kaip dievu, teoremas ir aksiomas, gamtos dėsnius  esam įsikalę kaip Tėve mūsų…Tikim iliuzija, kad visi turim visas reikiamas žinias apie pasaulį, kad esam adekvatūs toliau sekti įvykius, dalyvauti ateities kūrime. Istorikai mėgsta postringauti, jog kokietai dalykai „buvo žinomi, paskui žinios buvo prarastos“… Kai visais laikais žinios buvo nuosavybė, žmonės pragyveno iš to, kad jie kažką žinojo, mokėjo, o kiti – ne… Gildijos, slaptos draugijos, profesinės sąjungos buvo uždaros visais laikais ir yra dabar. Ant gatvės mėtosi tik tos žinios, kurios nieko nevertos… Iš globalaus pasaulio žiūrint, norisi, kad ir praeityje būtų viskas panašiai masiškai vieningai buvę – taip mums lengviau suprasti ir įsivaizduoti.

Dar ir dabar, kai manome visą pasaulį, pvz, naudojant tą patį kalendorių, kiniečiai turi jį savą, žydai – irgi savą, RPC turi senovišką, dviem sąvaitem atsiliekantį… Tai kaip manot seniau buvo? Jei reikėdavo kelią nutiesti poros šimtų kilometrų ilgumo, jis eidavo per dešimtis skirtingų žemės valdų – grafystes, miestus -respublikas, parapijas ir vyskupystes, keizerio ar valstybių iždų žemes. Dar XVIa. kai provincijos vienijosi į Nyderlandų respubliką, pasaulio žemėlapyje didumo sulig smeigtuko galvute buvusią, Amsterdame buvo vienas kalendorius naudojamas, o Utrechte – kitas… Tai apie kokį bendrumą bet kame galima kalbėti? – įsivaizduoti, kad pasaulį aiškiai mato ir aprėpia be problemų, gali tik visiškai kvaili, primityvūs ir nieko nežinantys… Nes bent kiek kažką suprantantys supranta, jog nežino praktiskai nieko, jog pasaulis sudarytas iš sudėtingų sistemų, kurias įsisavinti, reikia dėti valios ir proto pastangas. O kaip tik pastangų dėti, jokių ir niekur, mūsų nebe moko…

Dar vienas blogis, kurį mums informacijos perteklius neša, ir yra kad visokie nieko nežinantys pasijunta viską žinantys, nes gali pagooglinti. Akcentas ant žodžio „gali“, nes negooglina – tingi ir neįdomu… Abuoji tapome ir baimių visokių apimti, fobijų skaičius tik ir auga, pasaulyje jaučiamės nebe saugiai. A. Šliogeris „Daikte ir mene“ rašo: graikų filosofai kiekvieno žinojimo pradžia laikė nuostabą, o Rytų tautoms išminties ir žinojimo pradžia buvo dievo baimė. Nuostaba ir baimė – tai du skirtingi pirmapradžio žmogaus sąlyčio su daiktais pavadinimai. .. Jei nuostaba yra gyvenimo džiaugsmo šaltinis, tai baimė – gyvenimo mirtis. Dar daugiau, baimė pačia savo prigimtim atitraukia žmogų nuo tiesioginės, jusliškai atsiveriančios esamybės, ir kreipia jo žvilgsnį į antijuslišką ontologinį regioną, į tai, kas yra anapus regimo pasaulio, į haliucinaciją, įgaunančią neregimo dievo ar dievų visumos pavidalą, arba apskritai nėra artikuliuojama.

Baimės orientyras yra antijusliškumas, būtent baimė šią neregimybės sritį ir pagimdė. Bijantis žmogus nepasitiki tuo, kas yra šalia jo, ką jis regi, todėl regėjimą jam pakeičia tikėjimas tuo, kas neregima. Ir būtent neregimybė jam realesnė už tiesiogiai regimą jusliškai suvokiamą objektą… (Čia ir kai tikima teorijomis, nors praktikoje jos neveikia). Ir priešingai, nuostaba atsiranda tiesioginiame žmogaus sąlytyje su jusliškai atsiveriančiais objektais, ji pririša žmogų prie tų daiktų: graikai pirmapradį žmogaus ir daikto sąntykį suvokė ne kaip nusigręžimą nuo pačių daiktų, bet kaip atvirumą jiems, pasitikėjimą daiktų būtimi ir natūralia tvarka, harmonizuojančia visą kosmosą.

(bus daugiau)

Suprasti mitus. IV dalis

Kaip iš pereitos įrašo dalies pasimatė, sugebėjimą protėvių išmintį suprasti esame praradę. Dar daugiau, net iš alcheminio darbo geltonoji dalis – citrinitas – (po albedo ir prieš rubedo) yra iškritus ir retai beminima… Kaip tai atsitikę, yra įdomių žinių rusų pasakų tyrinėtojo ir leidėjo Aleksandro Ševcovo paskaitoje apie tai, kodėl stabuklingos pasakos yra netinkamos, norint terapeutiškai jomis veikti vaikus:

Stebuklingos pasakos radosi, pasauliui esant visai kitokioj situacijoj, kai žmonių buvo mažai ir išgyvenimas nebuvo garantuotas, šeima, giminė, bendruomenė galėjo ir išnykti, jos linija nutrūkti. Tokioj situacijoje individo poreikiai buvo nesvarbūs. Jie tampa svarbūs tik tada, kai žmonių yra daug ir išmirimo grėsmės nėra. Tada nebe galvojama apie tautą, nebesirūpinama vaikais: vaikai neauklėjami kariais. Jie auginami atsargiai, saugiai, jiems leidžiama būti tokiais, kokia jų prigimtis, nors paklusnumas irgi yra svarbu… Kokioj nors Kinijoje dar ir šiandien yra kitaip, ten vaikai ruošiami kariškai, iš jų reikalaujama maksimaliai, kad vėliau jie užimtų gerą, aukštą vietą visuomenėj, padarytų karjerą, turėtų gerą gyvenimą. Europiečiai tokiems vaikams pralaimi ir pralaimės užaugę, irgi – kiniečiai yra savo šalies kariai, apmušti, ne asmenybės… Ir Kinija žydi tokiu būdu. Ir mitologinė pasaulėjauta ten dar svarbi.

Nes išmintis, esanti pasakoje, yra visai kas kita, nei žinios! „Metis“ Pro-metėjuje nereiškia, kad jis – nešantis žinias. Plutarchas irgi sakė, jog „mokinys yra ne indas, kuris pripildomas žinių. Jis – fakelas, kurį reikia uždegti“- įkvėpti ateičiai, pasiryžimui siekti didžių tikslų… O mes dabar išmintį kaip tik taip ir suprantam, kaip indą, pripildytą žinių – girdi, žmogus per gyvenimą jas sukaupia. „Metis“ graikiškai nereiškia žinių – žinių siekimas, visko žinojimas tiksliai, neabejojant, ateina tik su dievų pergale prieš titanus/asurus ir Dzeuso dukros Atėnės gimimu iš jo galvos. Mat Atėnė ir yra Sofija – Pitagoras sakė nesąs išminčius, jis save vadino tik „išminties mylėtoju“: filo-sofu. O viską žino tik dievai! Tai ką reiškė „metis“?- seniau jis reiškė meną, sugebėti matyti ateitį – Prometėjas kaip pramatytojas (прорицатель). Taip pat tam tikrą gudrumą – sugebėjimą viską paversti viskuo kitu ir žodžių, kalbos valdymą – sugebėjimą užburti, apžavėti jos pagalba.

Sofija savyje kalbos valdymo meno jau neturi. Dialektiškumas gimsta iš jaunų filosofų kovos su sofistais, kaip dvejų mastymo būdų -diskutavimo, bet ne kalbos – susidūrimas. Nes retorika priklausė prie sofistikos, ir po to jau randasi Sokratas ir Platonas. O Aristotelis jau dialektiką neigia… Retorika turėjo paveikti kalba, kaip poezija dabar paveikia tekstu. Graikiškai „menas“ yra „techne“- jis iš titanų, Prometėjo… Atėnė turi sulaikyti „techne“ pažangą. Sofija atnešė svarstymus apie tai, kaip sukurtas pasaulis, iš ko sudarytas Logos?… Paveikti žmones kalbos pagalba jau nebe reikalinga, pamirškit!

O pasakos yra skirtos „paveikti savo kalba“, o ne paaiškinti, kaip sudarytas pasaulis ar kaip jis veikia – jei šito ieškosim stebuklingoj pasakoje – mokslinės pasaulėžiūros paveikti – tai nusivilsim. Stebuklingos pasakos net sudarymo taisyklės yra svarbios, tai ištyrė Propas dar XXa, pradžioje. O mums jau net ir poezijos nebe reikia… Pasaka žymiai senesnė už visą graikų filosofiją, retoriką ir t.t. Pirmiausia buvo mitas, paskui – epas, tik po jo – logos, Heraklitas, sofija, filosofija. Stebuklinga pasaka įamžino kokį tai labai seną reiškinį ir padarė tai nepaprastai tiksliai! Ir tik tokia tiksli ji veikia. Ir joje kalba eina apie bendruomenės išgyvenimą. Euroazijos tradicijos inicijacija ateina iš mitų laikų ir yra skirta „pakeisti vaikus“. Ji atskiria tuos, kurie yra bendruomenės dalis, nuo tų, kurie nenori ar nepasiruošę ta dalimi būti. Tuos, kurie palaikys tradiciją – inicijacija „įkerta“ ją vaikų kūnuose ir dvasioj: arba išgyveni, arba pabėgsi ir išnyksi.

Nes tradicija teigė, jog žmogum negimstama, juo tampama, praėjus inicijaciją. Inicijacijų – rites de pasage – iš principo yra trys: gimti, vesti, mirti. Gimimo stebuklingos pasakos kalba apie vaikelį iš duonos tešlos, iš medžio, iš kiaušinio ir kaip jam toliau (ar jo tėvam jo dėka) sekasi. Toliau jaunuolis „išeina į kelionę“ kad atlikti užduotis ir, galiausiai vesti. Tik vedęs tampa žmogum, įeina į bendruomenę kaip atsakingas, sąmoningas jos narys, kuris dalyvaus jos valdyme, ją gins ir tęs – judėjų tradicijoje negalėjai būti mokytoju, pamokslininku, šventų žinių aiškintoju, kad ir koks mokytas buvai, jei nebuvai vedęs – būtent tai ir buvo Sauliaus (t.y, šv. Pauliaus) problema. Ir todėl katalikybė, kokią dabar žinom, yra „paulianybė“, neturinti nieko bendro nei su šv. Petru, nei su šv. Andrejum… Nei su Jezum Kristum, kurio vestuvės Kanoje perrašytos į nežinia kieno… Mirties pasakų, kaip jau minėta, lietuviškame pasakyne daug ir dauguma iš jų mums dabar baisios skaityti…

Stebuklingoje pasakoje jokio individualaus auklėjimo nėra, nėra nieko apie tai, kad vaikas augtų geras, švelnus, paklusnus, meilus… Apie šalį, tėvynę dabar nebe galvojama. O tos šalies jau, galima sakyti, ir nėra (kalbėtojas turėjo omeny Rusiją). Dar daugiau, pasaulis jau pasidalinęs į aukštąjį ir žemai esantį, ir iš žemojo į aukštąjį, kaip pas dievus, jau nebe pateksi. Tie individai, kurie dar kartais prasiveržia, jų bendruomenei – iš kurios jie kilę – jokios naudos, jie ją pamiršta, stegdamiesi kuo greičiau sutapti su „dievais“- jie engs buvusius savus su dvigubu įniršiu, kad savo lojalumą „naujiems saviems“ įrodyti.Mes esame liudininkai, kad dabar laimi masiškumas ir durnumas, kad meno, klasikos nebe reikia. Norim savo vaikus matyti asmenybėm, leisti jiems atsiskleisti…

Kai jau net ir kompiuteristikoj kūrybingumo nebe reikia, tai jau yra pereitas etapas. Kūrybingumą savo vaikams gali leisti tik „dievai“: elitines mokyklas be kompiuterių, tikras mokslo žinias, o ne tas nesąmones, kurias pagal užmokėjimą dabar mokslininkai ištiria ir skelbia… Viskas, kas tikra ir individualu, viskas egzistuoja tik pas turtingiausius, o mes su jumis likę žemėje ir mūsų vaikai, nors ir talentingi, bet minkštakūniai, bijantys darbo, norintys rezultato tuoj pat- čia iš salės padigirdo replika, kaip pagal užsakymą „kiek gi galima su kiniečiais konkuruoti – nusibodo, neįdomu!“- būtent, apie tai ir kalba. Dievai dievais, o žemajį pasaulį valdys kiniečiai (ir kiti kieti, užsispyrę, robotais išmuštruoti azijatai).Nes netgi kompiuteristikoje jau viskas sukurta ir nauji dalykai daromi, kombinuojant jau egzistuojančius blokus, kam kiniečiai labiausiai tinkami.

Kažkada dar tarybiniais laikais, bet jau seniai, vaikai ir čia buvo taip muštruojami. Bet su Chruščiovu įsiskverbė vakarietiškas puvimas: atsimenat, pvz, nepaprastai populiarų filmuką vaikams apie katiną Leopoldą – „vaikai, gyvenkime draugiškai!“? – Taip, gyvenkime visi draugiškai… O pilno vardo, kaip katinas filmuke vadinamas, tai ir nebe prisimenate – podlyj trus Leopold. Ir būtent su niekšais ir bailiais buvo skatinama gyventi visiems kartu draugiškai – o jūs manot, tolerancijos daigai iš kur? O Gorbačiovas iš kur atsirado?- nuobodu gi visą laiką kautis, taip tuščias patosas ir patologija pirmus žingsnius į vaiko sąmonę ir žengė – įsišaknijo ir tapo agresyvi. O dabar sistema jau pati kovoja dėl savo išlikimo… Pvz, jei psichologijoje būtų bent kokia reali nauda ar prasmė – psichoterapijoje, juos jau seniai būtų uždarę ir išvaikę. O dabar jie visus kampus užglaisto, konfliktą panaikina…

Gyvas nuo negyvo žmogus skiriasi dvasios – veiksmo generatoriaus – turėjimu. Atsakomybės už pasaulį ir veiksmo – stebuklinga pasaka jį vaikui gali įjungti, bet, be tradicijos, protėvių išminties branginimo, tuos vaikus perima trockistiniai ideologai – jų rankose dar vis visa švietimo sistema ir masinės medijos – kreipia juos žudytis užsavo sugalvotus tikslus ir siekdami pelno – gal manot, iš žalio reikalo pinigo negalima pasidaryti? Ar iš kairio reikalo? – manykit is naujo… Jei tie reikalai pinigo neneštų, jų niekas kaip veliavų nekeltų…

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as