idėjos ir realybė

Gaunasi labai įdomiai, jei pažiūrėti.

Bendruomenės, į kurias žmonės gimdavo, ir, kuriose, su visais savo skirtumais ir ypatumais gyvendavo ir sugyvendavo, – jų laikas paskelbtas iš mados išėjusiu. Dabar propaguojamos individo teisės, ir jis skatinamas daryti, ką jam norisi, neatsižvelgiant nei į aplinkinius, nei į savo paties sąžinę…

Atrodo, ura, individualizmas švenčia pergalę !

Bet tai iliuzija. Nes visi tie individualai yra vienodi – nori to paties, kalba tą patį tais pačiais žodžiais, siekia tų pačių tikslų ir tam pačiam dievui meldžiasi… Tiki save esant išskirtiniais.

Tik kažkodėl jiems norisi dar išskirtinesniais tapti, turto, populiarumo ar politinės galios pagalba…grojimo šukom su gumele pagalba, nesvarbu… Nes masėje prapuolančiu jaučiasi.

Ir tai jau turėtų būti signalas, kad situacija yra ne natūrali, o dirbtinai tokia sumodeliuota.

Skaityti daugiau

Pradžioje viso ko buvo žodis.

Būdavo tariamas retai, ilgai apgalvotas,svarbus,  nešė savyje pakankamai energijos tapti darbu, veiksmu, išpildytu pažadu… Ir niekas dabar tuo netikim, nes plepam daug, ir gal kaip tik todėl, kad nei trupinėlio nemanom, kad mūsų kalbos nors ką nors reikštų šiame pasaulyje – išdalinkim dar tą turimą truputį žmogiškos energijos ant visų mūsų pasakomų žodžių, ir suprasim, kodėl taip yra.

Buvo laikas, kai kalbėdavo tik protingi arba svarbiose kėdėse sėdintys, bet dabar juk demokratija!

Paskleisim todėl savo ir ne savo sugalvotas mintis taip plačiai, kaip tik galim.

Ir koks progresas: jei iš pereitų amžių vos po kelias išminčių pavardes mokykloje mokinomės, tai dabar  nelaukiam, ar istorija mus prisimins ar ne, patys imam reikalą į savo rankas ir funkcionuojam kaip filosofai, mokytojai, apžvalgininkai ir tiesos skleidėjai…

Ir kam svarbu, kad saviraiškos nereiktų painioti su išmintimi ir profesionalia, kokybiška jos išraiška ? – kol viena nuo kito atskirsi šiais laikais, tai diena jau ir pasibaigs…o tiesos kaip nežinojai, taip ir nežinai.

Skaityti daugiau

Psichoterapeutas S.V.Kovaliovas sako, kad norint kaip reikiant suvokti gyvenimą – ne tik jį žinoti, bet ir suprasti – reikia pereiti visą ciklą – pajusti fiziškai, apmastyti protu, išjausti jausmais ir rasti teisingą vietą tam vidiniame pasaulyje, teisingą reikšmę tau – tada atsiranda intuityvus žinojimas – išmintis.

Kol mokykla ir kiti švietimo institutai neįsikišo,tai viskas taip žmoguje maždaug, su metais, ir vyko.

O dabar šitas procesas sustabdomas pusiaukelėje – atseit, jei pakankamai galvosi, tai viską, ko reikia ir sugalvosi.

Ypač liūdna padėtis gaunasi su tais, kurie visam gyvenimui prie knygų, su knygom, iš knygų gyventi lieka.

Kodėl intelektualus yra šitaip lengva šantažuoti emocijomis? – Jie neturi patirties su jausmais, kurie pas juos arba užspausti nenaudojami – jie į pasaulį objektyviai norėtų žiūrėti – o užtenka tik truputį jų emocijomis sumanipuliuoti, ir visos užtvankos griūva, jausmų jūra juos neša ir nusineša – tada jau jokio pasaulio matymo nebelieka, net ir subjektyvaus…

Knyginiame pasaulyje užsisėdėjusiems žmonėms, jausmai yra baisūs, tą galima suprasti, bet nėra geresnio kelio, kaip kelią pereiti ir išeiti kitame tunelio gale, mylint žmones, bet atskiriant, kurie jausmai yra tavo, o kurie – kitų žmonių…kas atsitinka tau, ir kas – kažkur kitur kažkam kitam.

Juk nėra trečio varianto, arba, apsuptas tiesiog ore tvyrančių emocijų (ar kitos psichozės), pasiduodi joms ir tu, arba išlieki ramus ir atmosfera aplink tave irgi nurimsta – valdo tas, kas stipresnis – situacija tave, arba tu – situaciją.

O iki tikro vidinio žinojimo tai prieina iš viso nedaugelis.

Skaityti daugiau

Nate Shaw yra pseudonimas juodaodžio fermerio, gimusio 1885 metais Alabamoje ir užaugusio dirbant medvilnės laukuose.

Kadangi buvo veiklus, ambicingas ir protingas, trečiam dešimtmety jis jau turėjo darbinių gyvulių, geros technikos, du automobilius. Šeima buvo gerai aprūpinta ir 80 ha ferma beveik išmokėta.

Tuo metu jis įstojo į Valstiečių sąjungą, pasipriešino šerifo savavaliavimui, kai tas norėjo dalį kaimyno derliaus pasisavinti, viskas baigėsi susišaudymu ir Nate Shaw sėdo į kalėjimą 12 metų.

Atsėdėjo pilnai, nes išėjimas anksčiau būtų reiškęs įpareigojimą išvykti gyventi kitur iš gimtosios vietos.

Išėjo į laisvę 1945 m.

Vyresnis, netekęs beveik visko, ką turėjo, jis vėl ėmėsi dirbti žemę „su vienu arkliuku“, kai traktorių era jau buvo pilnai įsigalėjus.

1971m. jaunas baltaodis žurnalistas Theodore Rosengarten įrašė jo gyvenimo pasakojimą į 120 valandų įrašo juostų ir padarė knygą. Autorius Nate Shaw traktavo kaip fermerių pasakotojų tradicijos atstovą, stebinantį savo gyvenimo patirtim, išmintim, žemės ūkio žiniomis, dar Jefferson’o džentelmenų – fermerių laikus ir tradiciją siekiančiomiss…

Čia ir pasirodo, kad intelektualas, t.y. gyvenantis išskirtinai tik intelekto, o ne praktinį gyvenimą, nebesugeba pamatyti vertės žmogaus, kuris mokyklos niekada nelankė, mokėjo tik kokias ten sumas ant popieriaus lapo surašyti, bet jo protas ir kūnas gyveno vientisą gyvenimą – aktyvų, stebintį, įsimenantį, panaudojantį…Tai įdomiai atsispindi jo kalbos konstrukcijoj, pvz., kai jis sako: „aš pažiūrėjau į problemą iš vidaus ir pamačiau tokį sprendimą…“

Skaityti daugiau

Ta pati sunorminta visuomenė, tas pats visų vienodas mąstymo būdas negali išspręsti problemų, kaip tik tokio mąstymo ir tokio visuomenės sunorminimo pasekoje atsiradusių.

Tam reikalingas žmogus, ne į koją einantis, pagal savą ritmą ir pagal savą supratimą gyvenantis – ne sisteminis kandidatas.

Švietimo sistema, žinoma, galėtų, tai užtikrintų, kad tokių žmonių nebebūtų šimtu procentų – avys jau tiek daėję, kad pamiršę, jog geriausiai jomis piemuo pasirūpintų, joms jau normalu tarp šunų ir vilkų apkramtomom blaškytis… Mums atrodo, kad nebėra kitokios išeities, kaip, sprendžiant problemą vienoj vietoj, tuo būdu sukurti ją kitoje.

O man norisi papasakoti istoriją, tyliai, kukliai iliustruojančią, kad alternatyva tokiam mąstymui egzistavo… ir nuo mūsų priklausys, ar ji neišnyks ant visai.

JAV, Kentukio valstija., 1988 metai. Pas advokatą dėl žalos ieškinio ateina pasitarti senas fermeris, ūkininkaujantis maždaug 300 akrų kalvotoje, dalinai miškais apaugusioje žemėje jau daugelį metų. Elektros kompanija Jo fermą ir kelią į ją gerokai apgadino ir paliko nepataisę.

Advokatas, bandydamas nustatyti žalą, ėmė klausinėti apie žemės vertę – ją, pvz, galima būtų nustatyti pagal iš jos išgaunamos medienos kiekį ar kainą.

Skaityti daugiau

Kaip čia taip yra su intelektualais – atrodo, žmonės apie viską išmanantys, apsišvietę, o kažkokie savęs nepažįstantys ir savo vietos nerandantys kaip buvo, taip ir lieka.

Ne veltui Plato jų į savo Respubliką neįleido, o istorijos bėgyje jie pakankamai dažnai penktos kolonos rolę suvaidino – ir nieko iš to nepasimokė, ir reiktų, tai ir dar suvaidins.

Visada nepatenkinti, visada žino, kaip galima būtų geriau valdyti šalį, sumodeliuoti santvarką, kokių principų laikytis politikoje – visada opozicija, visada – su alternatyva. Bet, net ir progą gavę, savo kalbų įgyvendinti neskuba, į politiką rankų nekiša, purve tegu kas kitas minkosi…

Nemanau, kad jie nenorėtų, nors nenori irgi, bet , kartu ir jaučia, kad negalėtų, nesugebėtų – jų prieš akis turimas gyvenimo ir pasaulio vaizdas yra neatitinkantis tikrovės.

Kai didžiąją gyvenimo dalį praleidi prie knygų, tai nebeatskiri taip lengvai ant lapo užrašytos idėjos nuo realios, trimatės situacijos – vietoj pastarosios tau smegenys irgi kažkokias supaprastintas ar idealias schemas rodo – ir špygą jie mato, į gyvenimą bežiūrėdami – jiems po nosimi gali ką nori prasukti, jei tik gražų, teigiamą, progresyvų pavadinimą tam duoti.

Skaityti daugiau