idėjos ir realybė

1
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (2)
2
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)
3
Veltui tariamas žodis (pabaiga)
4
Kažin ko vertas žodis (3)
5
Ko vertas žmogaus ištartas žodis? (2)
6
Ko vertas žmogaus tariamas žodis? (1)
7
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (pabaiga)
8
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (3)
9
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (2)
10
Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (1)

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (2)

Vaikams į rankas iš pat mažumės brukama naujausia technika ne tik padaro juos kvailesniais ir mažiau išlavintais, nei jie galėtų būti, bet ir sukelia iliuziją, kad su ta technika apsieiti mokėdami, jie jau apie gyvenimą žino viską, ką tik galima žinoti, o senus tėvus jau galima rogutėmis į mišką išvežti – kokia iš jų nauda kam nors gali būti, jei jie net išmaniuoju telefonu nemoka naudotis?

Dar liūdniau, kad jau kelios kartos tokių technikos augintinių išaugo ir subrendo…

Ir jie jau turėtų imti skaitytis išmintingais pagal amžių, bet jie pragyveno gyvenimo nesupratę, nestebėję ir jokios išminties neprisirinkę – jie tik praėjo savo kelią technikai už rankutės laikydamiesi, nesusimastydami, kad to nepakanka.

G.I Gurdžijevas jau XXa pradžioje rašė, jog išpopuliarėjantis žurnalizmas ir laikraščių skaitymas, pvz, sugriovė senąją literatūrinę rašymo tradiciją, atpratino žmones galvoti savarankiškai ir daryti išvadas patiems… Atpratino pačius stebėti, studijuoti tą ar kitą materiją, tikrinti faktus, nuvažiuoti pasižiūrėti savo akimis – žodžiu, aktyviai dalyvauti kasdieniniame pasaulio virsme.

Nes atsivertei laikraštį per pusryčius ir susidaro įspūdis, kad pasaulis tau ant delno, kad situaciją apžvelgi, netgi, kad žinai, ką joje daryti, kaip reiktų elgtis… Kai taip nėra : parašyti tau ten gali bet kas ir bet ką – laikraščio skilčių erdvė perkama ir parduodama… Mes dabar verkiam, kad žurnalistikos, kuri rodėsi verta ir vertinga, nebėra.

O čia tiesiog vieną iliuzijų fabriką pakeitė kitu – per televiziją galima daryti tą patį, tik greičiau, lengviau ir efektyviau – parodyti vaizdus kartai, kuri jau užaugo , vaizduotės nebe išvysčius, ir jai atrodys, kad pasaulis vis mažėja, kad jie jau viską matė, netgi – kad visur buvo, ir vis daugiau žmonių apimanti depresija yra logiškas šito proceso rezultatas.

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)

Buvo laikai, kai pagyvenę žmonės buvo gerbiami. Ne todėl, kad jie būdavo seni, ne todėl, kad gerbti reikia, bet todėl, kad jie jau gyvenimo matę ir daug ką apie jį supratę, ir įdomu jų klausytis, vertinga su jais būti.

Nes tikrosios žinios yra ne žinių sąnkaupa tavo galvoje ar interneto platybėse, bet suvokimas to, ką žinai.Kol pasaulis buvo ramus ir judėjo iš lėto…

dabar pasaulis vystosi greitai ir tai yra gerai – taip mums nuo pat mažens tvirtinama.

Progresas, reikia skubėti gyventi nuo jo neatsiliekant – skamba įtikinamai. tikrai, pasaulyje visą laiką viskas juda, kruta, keičiasi, bet, kažkokiu būdu jis nenusivystė iki šiol šviesos greičiu nežinia į kur – dabar tik jau planuoja, kad greitu laiku turi visai nebe atpažįstamu tapti.

Žinant, kad visame kame turi būti pusiausvyra, suprasime, jog norint žmogaus kaip po tokio vystymąsi sustabdyti, reikia imti vis greičiau sukti pasaulį, įvesti į jį vis daugiau naujų faktorių, viską aplinkui padaryti kaip galima sudėtingiau ir kaip galima labiau nuo žmogaus nepriklausoma. tada žmogus pats išjungia visas savo sistemas – augimą, siekius, svajones, idealus, etiką, moralę ir stengiasi tik kad išgyventi, kad išsikovoti sau būvį.

ir, netgi toksai savo žemės kampukyje išgyvenantis žmogus, turintis pavalgyti, apsirengti ir stogą virš galvos, galėtų gyventi ir gyventi sau laimingas, jei jo kiekvieną minutę neviliotų brangiais daiktais, tolimom kelionėm, greitais automobiliais ir nesenstančio grožio išvaizda – visu tuo, ko jis niekada neturės, kad ir kiek stengtųsi dirbdamas. O norai padaro nelaimingais tuos, kuriems jie neišsipildo, ir neatneša žadėtos palaimos tiems, kuriems išsipildo.

Kol žmonės perimdavo vyresniųjų patirtį, lygiuodavosi į jų pavyzdį, klausydavo jų patarimų ir nuomonės apie pasaulį – kol siekdavo išminties, o ne kuo daugiau nežinia kam reikalingų žinių – tai likdavo arti prie šaknų, išlaikydavo sveiką nuovoką, įgydavo praktinį gyvenimo supratimą. Tikro, realaus gyvenimo supratimą.

Skaityti daugiau

Veltui tariamas žodis (pabaiga)

Sakoma, kad veikimo kartu su visais – su partija, akcija ar kitokia žmonių mase – laikas praėjo.

Dabar užsiskaitys tik tai, ką padarei tu pats, individualiai… Ir, ne tiek bendram reikalui užsiskaitys, kiek tau pačiam, savęs susikūrimo procese.

Nes tik individas gali pergyventi pralaimėjimus, bet išlikti nepralaimėjusiu, ir pradėti iš naujo, tiek kartų, kiek reikės (perfrazuojant Maya Angelou)

Žmonių masė tokio sugebėjimo neturi.

Ir ji lieka vis dar įtakinga negatyvia prasme – kaip tik nedarydama nieko, ji kol kas individualias akcijas nusveria. Kol kas.

Kol esame pamiršę, kad stiprus individas yra įgalus suvaldyti mases… Leninas, Hitleris, Mao, Ghandi – gaila, teigiamų pavyzdžių mažiau. Bet yra.

Kodėl jūs manote, kad individo jėgą, galimybes ir stiprybę šitaip stengiamasi diskredituoti ir sumenkinti?

Skaityti daugiau

Kažin ko vertas žodis (3)

Minia visais laikais valdoma emocijomis – sukėlei jai baimę (arba meilę), asociatyvius įvaizdžius ir pora kodinių frazių pasitelkus, ir jokie proto ar dalykiniai argumentai jos nebeveiks.

O minioje visi vidurinės baigimo atestatus turi, vadinasi, jei jie tavęs nesupranta, tai… tavo kaltė, tu kvailas (daug atestatų juk vieną diplomą persveria).

Kai keletas oligarchų pataikauja miniai , jos protingumą girdami, o toliau susitvarko šalyje, kaip jiems reikia, nes iš tikro minia kvaila ir to nepastebi, tokią demokratiją vadina inverted totalitarizm (Chris Hedges cituojant) .

Bet ir intelektualai dabar paėjo, procesų plačiai nebe aprėpiantys, nebe suvokiantys… moralinės pareigos jausmas  juose išoperuotas,  pakeistas politkorektiškumu.

Jie myli žmones, žinoma, bet iš toli, abstrakčiai,  Tibete pvz, ar Afrikoj, o kai tik jie priartėja ir tampa konkrečiais – kokiame nors nepaskelbtame kare nušautais, degėsiais smirdančiais ar pan. tada jie labai įsižeidžia, kaip drįstama kėsintis į jų profesinį balansą, j išsimokintą  abejingą objektyvumą…

Jie nekenčia, kai žmonės nėra tokie, kokie jie įsivaizduoti teoretiškai.

Nes jų pačių kaukė – maskė, šarvas – priaugo prie veido nebenusiimamai ir po ja žmogaus nerasta. Tik kuodelis užspaustų emocijų ir menkavertiškumo kompleksas, kurį stengiamasi kompensuoti gyvenimu.

Seniau truputį kitaip buvo.

Skaityti daugiau

Ko vertas žmogaus ištartas žodis? (2)

Gaunasi labai įdomiai, jei pažiūrėti.

Bendruomenės, į kurias žmonės gimdavo, ir, kuriose, su visais savo skirtumais ir ypatumais gyvendavo ir sugyvendavo, – jų laikas paskelbtas iš mados išėjusiu. Dabar propaguojamos individo teisės, ir jis skatinamas daryti, ką jam norisi, neatsižvelgiant nei į aplinkinius, nei į savo paties sąžinę…

Atrodo, ura, individualizmas švenčia pergalę !

Bet tai iliuzija. Nes visi tie individualai yra vienodi – nori to paties, kalba tą patį tais pačiais žodžiais, siekia tų pačių tikslų ir tam pačiam dievui meldžiasi… Tiki save esant išskirtiniais.

Tik kažkodėl jiems norisi dar išskirtinesniais tapti, turto, populiarumo ar politinės galios pagalba…grojimo šukom su gumele pagalba, nesvarbu… Nes masėje prapuolančiu jaučiasi.

Ir tai jau turėtų būti signalas, kad situacija yra ne natūrali, o dirbtinai tokia sumodeliuota.

Skaityti daugiau

Ko vertas žmogaus tariamas žodis? (1)

Pradžioje viso ko buvo žodis.

Būdavo tariamas retai, ilgai apgalvotas,svarbus,  nešė savyje pakankamai energijos tapti darbu, veiksmu, išpildytu pažadu… Ir niekas dabar tuo netikim, nes plepam daug, ir gal kaip tik todėl, kad nei trupinėlio nemanom, kad mūsų kalbos nors ką nors reikštų šiame pasaulyje – išdalinkim dar tą turimą truputį žmogiškos energijos ant visų mūsų pasakomų žodžių, ir suprasim, kodėl taip yra.

Buvo laikas, kai kalbėdavo tik protingi arba svarbiose kėdėse sėdintys, bet dabar juk demokratija!

Paskleisim todėl savo ir ne savo sugalvotas mintis taip plačiai, kaip tik galim.

Ir koks progresas: jei iš pereitų amžių vos po kelias išminčių pavardes mokykloje mokinomės, tai dabar  nelaukiam, ar istorija mus prisimins ar ne, patys imam reikalą į savo rankas ir funkcionuojam kaip filosofai, mokytojai, apžvalgininkai ir tiesos skleidėjai…

Ir kam svarbu, kad saviraiškos nereiktų painioti su išmintimi ir profesionalia, kokybiška jos išraiška ? – kol viena nuo kito atskirsi šiais laikais, tai diena jau ir pasibaigs…o tiesos kaip nežinojai, taip ir nežinai.

Skaityti daugiau

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (pabaiga)

Psichoterapeutas S.V.Kovaliovas sako, kad norint kaip reikiant suvokti gyvenimą – ne tik jį žinoti, bet ir suprasti – reikia pereiti visą ciklą – pajusti fiziškai, apmastyti protu, išjausti jausmais ir rasti teisingą vietą tam vidiniame pasaulyje, teisingą reikšmę tau – tada atsiranda intuityvus žinojimas – išmintis.

Kol mokykla ir kiti švietimo institutai neįsikišo,tai viskas taip žmoguje maždaug, su metais, ir vyko.

O dabar šitas procesas sustabdomas pusiaukelėje – atseit, jei pakankamai galvosi, tai viską, ko reikia ir sugalvosi.

Ypač liūdna padėtis gaunasi su tais, kurie visam gyvenimui prie knygų, su knygom, iš knygų gyventi lieka.

Kodėl intelektualus yra šitaip lengva šantažuoti emocijomis? – Jie neturi patirties su jausmais, kurie pas juos arba užspausti nenaudojami – jie į pasaulį objektyviai norėtų žiūrėti – o užtenka tik truputį jų emocijomis sumanipuliuoti, ir visos užtvankos griūva, jausmų jūra juos neša ir nusineša – tada jau jokio pasaulio matymo nebelieka, net ir subjektyvaus…

Knyginiame pasaulyje užsisėdėjusiems žmonėms, jausmai yra baisūs, tą galima suprasti, bet nėra geresnio kelio, kaip kelią pereiti ir išeiti kitame tunelio gale, mylint žmones, bet atskiriant, kurie jausmai yra tavo, o kurie – kitų žmonių…kas atsitinka tau, ir kas – kažkur kitur kažkam kitam.

Juk nėra trečio varianto, arba, apsuptas tiesiog ore tvyrančių emocijų (ar kitos psichozės), pasiduodi joms ir tu, arba išlieki ramus ir atmosfera aplink tave irgi nurimsta – valdo tas, kas stipresnis – situacija tave, arba tu – situaciją.

O iki tikro vidinio žinojimo tai prieina iš viso nedaugelis.

Skaityti daugiau

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (3)

Nate Shaw yra pseudonimas juodaodžio fermerio, gimusio 1885 metais Alabamoje ir užaugusio dirbant medvilnės laukuose.

Kadangi buvo veiklus, ambicingas ir protingas, trečiam dešimtmety jis jau turėjo darbinių gyvulių, geros technikos, du automobilius. Šeima buvo gerai aprūpinta ir 80 ha ferma beveik išmokėta.

Tuo metu jis įstojo į Valstiečių sąjungą, pasipriešino šerifo savavaliavimui, kai tas norėjo dalį kaimyno derliaus pasisavinti, viskas baigėsi susišaudymu ir Nate Shaw sėdo į kalėjimą 12 metų.

Atsėdėjo pilnai, nes išėjimas anksčiau būtų reiškęs įpareigojimą išvykti gyventi kitur iš gimtosios vietos.

Išėjo į laisvę 1945 m.

Vyresnis, netekęs beveik visko, ką turėjo, jis vėl ėmėsi dirbti žemę „su vienu arkliuku“, kai traktorių era jau buvo pilnai įsigalėjus.

1971m. jaunas baltaodis žurnalistas Theodore Rosengarten įrašė jo gyvenimo pasakojimą į 120 valandų įrašo juostų ir padarė knygą. Autorius Nate Shaw traktavo kaip fermerių pasakotojų tradicijos atstovą, stebinantį savo gyvenimo patirtim, išmintim, žemės ūkio žiniomis, dar Jefferson’o džentelmenų – fermerių laikus ir tradiciją siekiančiomiss…

Čia ir pasirodo, kad intelektualas, t.y. gyvenantis išskirtinai tik intelekto, o ne praktinį gyvenimą, nebesugeba pamatyti vertės žmogaus, kuris mokyklos niekada nelankė, mokėjo tik kokias ten sumas ant popieriaus lapo surašyti, bet jo protas ir kūnas gyveno vientisą gyvenimą – aktyvų, stebintį, įsimenantį, panaudojantį…Tai įdomiai atsispindi jo kalbos konstrukcijoj, pvz., kai jis sako: „aš pažiūrėjau į problemą iš vidaus ir pamačiau tokį sprendimą…“

Skaityti daugiau

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (2)

Ta pati sunorminta visuomenė, tas pats visų vienodas mąstymo būdas negali išspręsti problemų, kaip tik tokio mąstymo ir tokio visuomenės sunorminimo pasekoje atsiradusių.

Tam reikalingas žmogus, ne į koją einantis, pagal savą ritmą ir pagal savą supratimą gyvenantis – ne sisteminis kandidatas.

Švietimo sistema, žinoma, galėtų, tai užtikrintų, kad tokių žmonių nebebūtų šimtu procentų – avys jau tiek daėję, kad pamiršę, jog geriausiai jomis piemuo pasirūpintų, joms jau normalu tarp šunų ir vilkų apkramtomom blaškytis… Mums atrodo, kad nebėra kitokios išeities, kaip, sprendžiant problemą vienoj vietoj, tuo būdu sukurti ją kitoje.

O man norisi papasakoti istoriją, tyliai, kukliai iliustruojančią, kad alternatyva tokiam mąstymui egzistavo… ir nuo mūsų priklausys, ar ji neišnyks ant visai.

JAV, Kentukio valstija., 1988 metai. Pas advokatą dėl žalos ieškinio ateina pasitarti senas fermeris, ūkininkaujantis maždaug 300 akrų kalvotoje, dalinai miškais apaugusioje žemėje jau daugelį metų. Elektros kompanija Jo fermą ir kelią į ją gerokai apgadino ir paliko nepataisę.

Advokatas, bandydamas nustatyti žalą, ėmė klausinėti apie žemės vertę – ją, pvz, galima būtų nustatyti pagal iš jos išgaunamos medienos kiekį ar kainą.

Skaityti daugiau

Išnyksta, ko mums labiausiai reikia (1)

Kaip čia taip yra su intelektualais – atrodo, žmonės apie viską išmanantys, apsišvietę, o kažkokie savęs nepažįstantys ir savo vietos nerandantys kaip buvo, taip ir lieka.

Ne veltui Plato jų į savo Respubliką neįleido, o istorijos bėgyje jie pakankamai dažnai penktos kolonos rolę suvaidino – ir nieko iš to nepasimokė, ir reiktų, tai ir dar suvaidins.

Visada nepatenkinti, visada žino, kaip galima būtų geriau valdyti šalį, sumodeliuoti santvarką, kokių principų laikytis politikoje – visada opozicija, visada – su alternatyva. Bet, net ir progą gavę, savo kalbų įgyvendinti neskuba, į politiką rankų nekiša, purve tegu kas kitas minkosi…

Nemanau, kad jie nenorėtų, nors nenori irgi, bet , kartu ir jaučia, kad negalėtų, nesugebėtų – jų prieš akis turimas gyvenimo ir pasaulio vaizdas yra neatitinkantis tikrovės.

Kai didžiąją gyvenimo dalį praleidi prie knygų, tai nebeatskiri taip lengvai ant lapo užrašytos idėjos nuo realios, trimatės situacijos – vietoj pastarosios tau smegenys irgi kažkokias supaprastintas ar idealias schemas rodo – ir špygą jie mato, į gyvenimą bežiūrėdami – jiems po nosimi gali ką nori prasukti, jei tik gražų, teigiamą, progresyvų pavadinimą tam duoti.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as