idėjos ir realybė

1
Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (I dalis)
2
MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… III dalis, paskutinė
3
MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… II dalis
4
MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… I dalis
5
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)
6
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (3)
7
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (2)
8
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)
9
Veltui tariamas žodis (pabaiga)
10
Kažin ko vertas žodis (3)

Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (I dalis)

Ne visas vanduo yra dar neužvirusi arbata…

Nebūtinai žmogus yra pradžioje mažas, o paskui užauga; senieji, archaiškieji laikai buvo ne tam, kad, atėjus momentui, būtinai pereitų į modernizmą… Savaime vyksta labai mažai kas:jei nesusiimti ir nedėti pastangų – pvz: po tam tikra vandens dalimi – arbatinuku – neuždegti ugnies, tai arbata neužvirs niekada.

Kodėl graikų mitologija iki šiol tokia populiari? – ji yra literatūrinė. Suliteratūrinta. Ten didieji dievai, smulkieji dievai, žmogus – viskas vienoj vietoj susisteminta: sąveikauja kartu ir, skaitydami, matome tarsi visą Visatą, jos virsmą, jos mechaniką – mitologija sumažinta, kad į žmogaus akies lauką tilptų.

Realioje, literatūriškai ne apdorotoje mitologijoje, padėtis kita: ji pasakojama dalyvio ir aiški tik tiek, kiek jo akies laukas apėmęs buvo: žmogus mažas, visos Visatos vaizdo jis tikrai neaprėpia…. Protas, kompensacijai, sukuria iliuziją ta tema, bet ji schematiška, be galo supaprastinta, ir, jei Visata iš tikro tokia būtų, tai kur joje tada būtume mes?!- jei esame bent kiek protingi, tai nesijaučiame nei galingi, nei Visatai lygiaverčiai… dar daugiau, ji smulkėja mums bežiūrint, fragmentuojasi, ir mes tuoj pat tų nutrūkstančių ryšių ir nebe matom – akiratis siaurėja kartu, proporcingai.

Ir žmogui arba įdomu tik jis pats ir jį tiesiogiai liečiantys reikalai – vietiniai. Arba žmogus atitrūkęs nuo žemės, pakilęs į minties erdves, domisi didžiais dalykais, nori prilygti Kūrėjams ar Kūrėjui, kurie nuo žmogaus irgi yra taip pat toli ir įtakos konkrečioms situacijoms Žemėje aiškiai neturi: padėtį jie keičia, naudodamiesi vietinėmis pajėgomis, o ne įsakymais, perskaitomais nuo aukšto sosto… O ir patys mitai, jie ne apie amžinybę kalba. Tiesiog, tenai pirma randasi erdvė, ir tik paskui laikas.

Žmogui amžina atrodo, kas didesni ar ilgiau egzistuoja, nei jis pats ir jo gyvenimas, o virš žmogiško mastelio dar yra gradacijų kiek tik nori… Ir iš viso, laikas, jis nepastovus ta prasme, kad tai jis yra, o čia, žiūrėk, jo jau ir nėr – baigėsi… Laikas yra trumpalaikis – erdvė, su juo palyginus, lengvai pasirodo amžina… Arba, pvz, teisingumas.

Teisingumas yra kažkas amžino ir statiško, o niekšiškumas verčia keistis, vystytis, judėti… Ir pats irgi nestovi vietoj, nelaukia, kol jį pastebės, jį atitaisys. Dievams nuobodu, jie tik per žmones gali pergyventi aistras, kovas, iliuzijų žlugimą. Tai mumis, matomai, ir naudojasi, kaip lėlėm- pirštinėm. Žmonėms irgi greitai nuobodu ims darytis internetinėj jūroje, kur jie gali jaustis jei ne dievais patys, tai bent jau komanduoti daug ką pagal save – įdomu, tada piliules pirksim, norimas emocijas sukeliančias, kai trikampyje tarp šaldytuvo, lovos ir toleto niekas nevyks, o kompiuteryje irgi dievų roles prisiėmę būsim?

Ar gal iš viso, ateis laikas, kai emocijų galimybę egzistencijoje pamiršę būsim – nebe įsivaizduosime, kaip nuo monotonijos gintis ir iš nuobodulio numirsime?

Liks tik internetas, naudotojų nebebus… Ar nebus tik su Akašos kronikomis, pvz, panašiai nutikę – jos gal irgi toksai senovinis interneto variantas buvo, o kažkokiu momentu besinaudojančiųjų juo nebe liko, ir viskas. O mes jau pigmėjai, palyginus, ir tokiame lygyje operuoti jau ir norėdami nebe galim… Zodiako ženklai, visa astrologijos sistema irgi gali būti iš tos pačios praeities mus pasiekus: dabar jau tik dvasioje galime būti tokie dideli, kad visa astrologija galėtų kalbėti apie mūsų vidinius procesus, nes realybėje esame tiek sumažėję, jog ji tapusi išorine valdymo sistema mums visiems įtakoti.

Veikianti autopilotu, kaip suprantu.

(bus daugiau)

MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… III dalis, paskutinė

Todėl kalbant apie šią dieną, kalbame irgi apie praeitį – apie Europos kultūros praradimą, jos atsitraukimą, nebe reikalingumą. Tada Rytų europiečiai prieš Vakarus dar gali didžiuotis atmintimi, ne visiškai užmirštais dar standartais ir tradicijomis. Bet Vakarų Europos padėtis šiandieną mums aiškiai parodo ir pažada, kad visa tai praeis ir pas mus, pamiršime ir mes – ir pas mus užaugo karta, kuriai viso šito nebe reikia, todėl ji net neatsisuks pažiūrėti, ką ten nuima nuo scenos…

M.Kundera interviu apie save duoti ne mėgėjas, greičiau skųsis prastais savo knygų vertimais ( nors pats skiria labai daug dėmėsio savo tekstų atitikimui, ar prancūziškai, ar čekiškai, ar angliškai, vokiškai jie būtų išversti) ir valgyti gerti, kaip sakoma, jam neduok, bet leisk pasamprotauti apie literatūros raidą, europinę romano kaip žanro istoriją… Pirmiausia jis visada tvirtina, jog kalba kaip praktikas – rašytojas, kiekviename naujame romane matantis visos romano raidos atgarsius ( nors, kai pradeda jo struktūrą lyginti su muzikinėmis formomis ir pabrėžti skaičiaus septyni svarbą, tai jau daug kas nebesuseka, ką jis ten šneka…).

Tačiau, kai jis rašo romaną, tai rašo romaną… Įvairūs formos ir prasmių figūriniai sutapimai, randami, kai imamasi tą romaną, jau parašytą, nagrinėti – jis juos irgi tik tada pamato, o ne specialiai yra įrašęs, vieno ar kito efekto siekdamas.

Europinio romano istorij pagal M.Kunderą prasideda nuo Don Kichoto, romano kaip kelionės po begaliniu atrodantį pasaulį. Kai šis pasaulio neaprėpiamumo jausmas jau buvo prarastas ir grėsė nuobodulys, labai svarbios tapo svajonės ir fantazavimas (pvz.Ema Bovari) – romane imta tyrinėti žmogaus sielos begalybę… Laikas, kai mums tekdavo kautis tik su savoje sieloje gyvenančiais monstrais irgi baigėsi ( su Prusto ir Džoiso kūryba), Kafkos, Hašeko, Musilio ir Brocho romanuose monstras ateina jau iš išorės ir vadinasi Istorija.

Skaityti daugiau

MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… II dalis

Pasaulis tada buvo paprastesnė vieta, kai tremtis buvo priimtina atvaizduota tik kaip romantiška kančia. Kad ir kiek laiko praėjo, tų taisyklių žmonių pasaulėjautoje niekas keisti nesiruošia… Kas gi būtų, tik pagalvokit!

Emigracija yra blogai, pateisinama tik jeigu tu joje kenti: tik tokiu būdu gimtinėje likę tau atleidžia lengvesnį tavo materialinį ir saugesnį fizinį gyvenimą užsienyje, be trūkumų ar suvaržymų, kaip jiems atrodo…  Ir tik su šita sąlyga šalis, tave priglaudusi, yra tau draugiška, nes tu vargšas, be tėvynės kenti, tau reikia padėti… Tačiau kažkokiu momentu emigracijoje jau tu gyveni ilgiau, nei gyvenai gimtinėje, nuo nostalgijos ir kentėjimų pervargsti ir nusprendi gyventi, nebe grauždamas savęs, kaip žmogus, savą gyvenimą toliau… Pagaliau leidi sau tą geresnį gyvenimą, kuriam galimybę ir gavai, į čia migravęs.

Bet, tokiam tavo pasirinkimui – gyventi, o ne merdėti – yra nepasiruošus tave supanti priglaudusioji aplinka (kur tau paskirta buvo mažesniojo, vargšesniojo nei vietiniai, rolė), kuri su tavim, kaip su sau lygiu žmogumi, kaip taisyklė nėra pasirengusi elgtis: jeigu tau jau geriau, tai važiuok atgal, mes priimsim ką nors kitą, kuris vis dar kenčia ir pagalbos reikalingas! – Savais čia nei pats, nei tavo vaikai ar anūkai, kad ir šimtą metų Europoj gyvensit, netapsit: tiek kiek žemoje visuomeninėje pozicijoje esantys norėtų pakilti hierarchijoje aukštyn, tiek aukštesniuose lygiuose visuomeninėje santvarkoje esantys, saugiai ir patogiai, nieko toje situacijoje keisti nėra pasiruošę…

Gimtoji žemė grįžtančių emigrantų nelaukia irgi – ne veltui jų išvažiuojančių, niekas sulaikyti nebandė. Pirmiausia, tautiečiai nesąmoningai jaučia, jog emigrantai žaidė ne pagal taisykles, jie nepergyveno visko, kas gimtinei nutiko, su ja kartu, kaip pasilikusieji… Vadinasi, sukčiavo. Pasilengvino sau likimą. – Tai tegu ir sėdi į kur išbėgę – tuo jie vos ne teisę grįžti praradę neišvažiavusiųjų akyse: pasidaro reikalingas vos ne nacionalinis susitaikymas ir atleidimas abejų grupių viena kitai!

Skaityti daugiau

MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… I dalis

„Nežinomybė“ (lietuviškai išleistą 2004m.).  Nors, pagal knygos turinį tikslesnis pavadinimo vertimas būtų Nežinojimas, nes tai konkretūs žmonės, knygos veikėjai, kurie nežino, apie abstrakčią nežinomybę ten filosofavimų nėra…

Dvi temos susipina į viena – emigracija ir meilė, tiksliau, jos ne(be)buvimas. Ir jas vienijantis klausimas yra: ar verta grįžti?… Emigracijos atveju, žinoma, apie gimtinę kalba… Meilės atveju – apie grįžimą į gyvenimą kaip gyvam žmogui, pasiryžimą arba atsisakymą mylėti vėl.

Ir apie tai, kad žmonės vieni apie kitus nežino nieko. Ir jiems netgi neįdomu, irgi: kiekvienas šnekasi pats su savimi, įsivaizduodamas, kad šnekasi su kitu, šnekasi su kitu iš savo pasaulio matymo taško, kaip su savo pasaulio sudėtine dalimi, kokiu tas kitas tikrai nėra… Labai nustembama – nusiviliama, pasipiktinama – kai kitas žmogus ne tik nesielgia taip, kaip iš jo tikimasi pagal savą scenarijų, bet ir turi kažkokių savo idėjų, atrodančių netikėtomis ir „kad taip mes nesitarėm“.

Kai dažniausiai nesitarta iš viso nieko, nepaisant, kad kiekvienas atskirai kažkokį tokį susitarimo įspūdį turi susidaręs… Ir pasitaiko, kad taip ir išsiskiriama, manant pasišnekėjus, nepastebėjus, kad kiekvienas savą dialogą vedė. – Jeigu žmogui pastoviai nebūtų reikalingas atsakas iš aplinkos į visa, ką jis daro – patvirtinimas, pagyrimas, padrąsinimas ar pripažinimas – tai ko reiktų!

Beliktų tik džiaugtis, kad esi nematomas – gyveni, vaikštai, užsiimi savo reikalais, niekas nieko apie tave nežino, netrukdo, nekiša savo nuomonės į temą. priešingai, žiūrėdami į tave mato visai kažką kitą, savo įsivaizduojamą tavo atvaizdą, koks tu pagal jį ne tik turėtum būti, bet tiesiog esi… Ir į sveikatą, kas gali būti geriau? – Jei tik pats turi pasitikėjimo savimi, žinai, ko nori pasiekti, žinai, ką darai ir kaip… Žinoma, vienatvė tada absoliuti.

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)

Kaip yra įrodymų, jog žmonių gyvenimo būdas labai labai labai ilgai nesikeitė ( ir dabar nesikeistų, jei jo suinteresuotos rankos neklibintų), taip, iš kitos pusės, yra daug įrodymų, kad pasikeitimai žemėje visada įvykdavo staigiai – žemė stengo staigiai, atšalo, apledėjo staigiai, tvanas, atominis karas ar genetiniai įsikišimai – niekam iš šių reiškinių nereikėjo evoliucijos proceso.

Todėl evoliucijos proceso nėra ir nebuvo – gyvūnai buvo, kokie buvo, niekas šimtmečius nešlubavo su nedasivysčiusiom letenom ar nebėgiojo su ne iki galo atkritusia uodega…

O progreso idėja tai kaip tik ant evoliucijos egzistavimo idėjos užklijuota XIXa pb., kai didžiųjų žmonijos masių gyvenimas dėl industrializacijos ir kolonizacijos pablogėjo iki neįmanomumo, tada jiems į akis pradėta aiškinti, kad jie dabar gyvena geriau negu bet kas ir bet kada… Kad jie randasi progreso viršūnėje.

Ir kalbame apie pasaulio sukimosi greitį, kai pati sąvoka yra neegzistuojanti, nesąmoninga abstrakcija!

Senovės graikų filosofai kalbėjo apie judesį, apie judėjimą, bet greitis  jiems neegzistavo – greičio negalima pažinti (nepaisant, kad galima išmatuoti).

Tai Galilėjus išrado šitą fantastinį junginį – „atstumas, įveiktas per tam tikrą laiką“ – matematiškai sujungtos dvi skirtingos dimensijos – atstumas susietas su laiku – lyg tai tai būtų tos pačios rūšies kiekybės!

Aš dėkinga „Kultūros Barams“, kur išspausdintas interviu su filosofo Ivan Illich straipsnių rinkinio sudarytoju, Sajay Samuel, kad taip laiku priminė apie Ivan Illich mėgtą temą – kaip šviežiai galvoti apie mokslą… Nes mes jau pripratom, kad mokslas yra aklas nebendramačiams dalykams – pėdas matuoja sekundėmis, mylias – dienomis…

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (3)

Faktiškai gaunasi, kad aš siūlau sustabdyti pasaulio sukimąsi – atsisakyti visų netobulų tobulinimų ir reformų, atsisakyti pastovaus naujos technikos srauto, palikti žmones bent kuriam laikui ramybėje.

Su tuo nesutiks, žinoma, tie, kurie šitą pasaulį vis greičiau ir suka, visokias savas programas vykdydami; nesutiks jaunimas, kuris ant vis naujesnių technikos papildinių ir laikosi – be jų nebematys prasmės gyventi; visi tie, kurie sugeba tiktai veikti, nesvarbu, ką, o būti – nesugeba, kurie darbais, žygdarbiais, reformom ir visuomenės tobulinimu kompensuoja savo kompleksus ar savivertės trūkumą – tai ar dėl šitų priežasčių pasaulis ir toliau turi leistis kankinamas?

Nes toliau tai ko pasaulyje dabar dar nėra, ko žmonėms taip jau labai mirtinai reikėtų?

Amžino variklio? Vaistų nuo vėžio?… Sustabdytame pasaulyje poreikiai nebe augs, augs tik patys žmonės, vystysis kaip asmenybės, dvasioje – vėžys ir visos kitos ligos tokioj situacijoj greitai išnyks pačios, ir bus užmiršta, kad jos buvo, kai tik žmonėms sugrįš ramybė, nereikės niekur skubėti ir, dėl jokių naujovių jausti jokios įtampos…

O senosios problemos bus irgi išspręstos sėkmingai, nes žmonės ramybėje sukaups vis daugiau energijos, kurią ir galės tiems sprendimams lengvai ir be įtampos panaudoti…

Ir, netgi galima teigti, kad pasaulyje tokie laikai yra jau buvę!

Kažkada tai mūsų žemėje, Europoje, laikais, kuriuos dabar priimta vadinti Bronzos amžiumi.

Archeologai iš tų laikų aptinka dvejų, visiškai viena kitai priešingų kultūrų pėdsakus: Lužitėnų, kuriai priklausę žmonės statė rastinius namus šiaudiniais stogais, užsiiminėjo žemės ūkiu, augino gyvulius, žiedė puodus – žodžiu, gyveno bendruomenėmis, kaip ir dabar dar gyvenama kaimuose kur nors Rusijos glūdumoj.

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (2)

Vaikams į rankas iš pat mažumės brukama naujausia technika ne tik padaro juos kvailesniais ir mažiau išlavintais, nei jie galėtų būti, bet ir sukelia iliuziją, kad su ta technika apsieiti mokėdami, jie jau apie gyvenimą žino viską, ką tik galima žinoti, o senus tėvus jau galima rogutėmis į mišką išvežti – kokia iš jų nauda kam nors gali būti, jei jie net išmaniuoju telefonu nemoka naudotis?

Dar liūdniau, kad jau kelios kartos tokių technikos augintinių išaugo ir subrendo…

Ir jie jau turėtų imti skaitytis išmintingais pagal amžių, bet jie pragyveno gyvenimo nesupratę, nestebėję ir jokios išminties neprisirinkę – jie tik praėjo savo kelią technikai už rankutės laikydamiesi, nesusimastydami, kad to nepakanka.

G.I Gurdžijevas jau XXa pradžioje rašė, jog išpopuliarėjantis žurnalizmas ir laikraščių skaitymas, pvz, sugriovė senąją literatūrinę rašymo tradiciją, atpratino žmones galvoti savarankiškai ir daryti išvadas patiems… Atpratino pačius stebėti, studijuoti tą ar kitą materiją, tikrinti faktus, nuvažiuoti pasižiūrėti savo akimis – žodžiu, aktyviai dalyvauti kasdieniniame pasaulio virsme.

Nes atsivertei laikraštį per pusryčius ir susidaro įspūdis, kad pasaulis tau ant delno, kad situaciją apžvelgi, netgi, kad žinai, ką joje daryti, kaip reiktų elgtis… Kai taip nėra : parašyti tau ten gali bet kas ir bet ką – laikraščio skilčių erdvė perkama ir parduodama… Mes dabar verkiam, kad žurnalistikos, kuri rodėsi verta ir vertinga, nebėra.

O čia tiesiog vieną iliuzijų fabriką pakeitė kitu – per televiziją galima daryti tą patį, tik greičiau, lengviau ir efektyviau – parodyti vaizdus kartai, kuri jau užaugo , vaizduotės nebe išvysčius, ir jai atrodys, kad pasaulis vis mažėja, kad jie jau viską matė, netgi – kad visur buvo, ir vis daugiau žmonių apimanti depresija yra logiškas šito proceso rezultatas.

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (1)

Buvo laikai, kai pagyvenę žmonės buvo gerbiami. Ne todėl, kad jie būdavo seni, ne todėl, kad gerbti reikia, bet todėl, kad jie jau gyvenimo matę ir daug ką apie jį supratę, ir įdomu jų klausytis, vertinga su jais būti.

Nes tikrosios žinios yra ne žinių sąnkaupa tavo galvoje ar interneto platybėse, bet suvokimas to, ką žinai.Kol pasaulis buvo ramus ir judėjo iš lėto…

dabar pasaulis vystosi greitai ir tai yra gerai – taip mums nuo pat mažens tvirtinama.

Progresas, reikia skubėti gyventi nuo jo neatsiliekant – skamba įtikinamai. tikrai, pasaulyje visą laiką viskas juda, kruta, keičiasi, bet, kažkokiu būdu jis nenusivystė iki šiol šviesos greičiu nežinia į kur – dabar tik jau planuoja, kad greitu laiku turi visai nebe atpažįstamu tapti.

Žinant, kad visame kame turi būti pusiausvyra, suprasime, jog norint žmogaus kaip po tokio vystymąsi sustabdyti, reikia imti vis greičiau sukti pasaulį, įvesti į jį vis daugiau naujų faktorių, viską aplinkui padaryti kaip galima sudėtingiau ir kaip galima labiau nuo žmogaus nepriklausoma. tada žmogus pats išjungia visas savo sistemas – augimą, siekius, svajones, idealus, etiką, moralę ir stengiasi tik kad išgyventi, kad išsikovoti sau būvį.

ir, netgi toksai savo žemės kampukyje išgyvenantis žmogus, turintis pavalgyti, apsirengti ir stogą virš galvos, galėtų gyventi ir gyventi sau laimingas, jei jo kiekvieną minutę neviliotų brangiais daiktais, tolimom kelionėm, greitais automobiliais ir nesenstančio grožio išvaizda – visu tuo, ko jis niekada neturės, kad ir kiek stengtųsi dirbdamas. O norai padaro nelaimingais tuos, kuriems jie neišsipildo, ir neatneša žadėtos palaimos tiems, kuriems išsipildo.

Kol žmonės perimdavo vyresniųjų patirtį, lygiuodavosi į jų pavyzdį, klausydavo jų patarimų ir nuomonės apie pasaulį – kol siekdavo išminties, o ne kuo daugiau nežinia kam reikalingų žinių – tai likdavo arti prie šaknų, išlaikydavo sveiką nuovoką, įgydavo praktinį gyvenimo supratimą. Tikro, realaus gyvenimo supratimą.

Skaityti daugiau

Veltui tariamas žodis (pabaiga)

Sakoma, kad veikimo kartu su visais – su partija, akcija ar kitokia žmonių mase – laikas praėjo.

Dabar užsiskaitys tik tai, ką padarei tu pats, individualiai… Ir, ne tiek bendram reikalui užsiskaitys, kiek tau pačiam, savęs susikūrimo procese.

Nes tik individas gali pergyventi pralaimėjimus, bet išlikti nepralaimėjusiu, ir pradėti iš naujo, tiek kartų, kiek reikės (perfrazuojant Maya Angelou)

Žmonių masė tokio sugebėjimo neturi.

Ir ji lieka vis dar įtakinga negatyvia prasme – kaip tik nedarydama nieko, ji kol kas individualias akcijas nusveria. Kol kas.

Kol esame pamiršę, kad stiprus individas yra įgalus suvaldyti mases… Leninas, Hitleris, Mao, Ghandi – gaila, teigiamų pavyzdžių mažiau. Bet yra.

Kodėl jūs manote, kad individo jėgą, galimybes ir stiprybę šitaip stengiamasi diskredituoti ir sumenkinti?

Skaityti daugiau

Kažin ko vertas žodis (3)

Minia visais laikais valdoma emocijomis – sukėlei jai baimę (arba meilę), asociatyvius įvaizdžius ir pora kodinių frazių pasitelkus, ir jokie proto ar dalykiniai argumentai jos nebeveiks.

O minioje visi vidurinės baigimo atestatus turi, vadinasi, jei jie tavęs nesupranta, tai… tavo kaltė, tu kvailas (daug atestatų juk vieną diplomą persveria).

Kai keletas oligarchų pataikauja miniai , jos protingumą girdami, o toliau susitvarko šalyje, kaip jiems reikia, nes iš tikro minia kvaila ir to nepastebi, tokią demokratiją vadina inverted totalitarizm (Chris Hedges cituojant) .

Bet ir intelektualai dabar paėjo, procesų plačiai nebe aprėpiantys, nebe suvokiantys… moralinės pareigos jausmas  juose išoperuotas,  pakeistas politkorektiškumu.

Jie myli žmones, žinoma, bet iš toli, abstrakčiai,  Tibete pvz, ar Afrikoj, o kai tik jie priartėja ir tampa konkrečiais – kokiame nors nepaskelbtame kare nušautais, degėsiais smirdančiais ar pan. tada jie labai įsižeidžia, kaip drįstama kėsintis į jų profesinį balansą, j išsimokintą  abejingą objektyvumą…

Jie nekenčia, kai žmonės nėra tokie, kokie jie įsivaizduoti teoretiškai.

Nes jų pačių kaukė – maskė, šarvas – priaugo prie veido nebenusiimamai ir po ja žmogaus nerasta. Tik kuodelis užspaustų emocijų ir menkavertiškumo kompleksas, kurį stengiamasi kompensuoti gyvenimu.

Seniau truputį kitaip buvo.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as