idėjos ir realybė

1
Kova dėl geografijos (I dalis)
2
Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (IV dalis)
3
Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (III dalis)
4
Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (II dalis)
5
Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (I dalis)
6
MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… III dalis, paskutinė
7
MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… II dalis
8
MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… I dalis
9
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)
10
Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (3)

Kova dėl geografijos (I dalis)

XXa turėjo įeiti į istoriją kaip JAV amžius. Bent jau iš jų pusės rašomą istoriją skaitant, rodosi, kad taip ir buvo. Vos ne… 1970 pradedant, ta jų šlovė ima byrėti: Vietnamas, Nikaragva, Iranas, ekonomikoje Japonija ir Vokietija tampa konkurentėmis. Pietryčių Azija sekė ir savi industriniai centrai JAV ištuštėjo. Ekonominį konkurentų augimą finansavo pati JAV ir nauda iš to irgi grįžo į JAV, bet finansuotojams, o ne valstybei. Reiktų įprasti skirti Valstybę, t.y. administraciją, „federalus“ su prezidentu priešakyje nuo bankų su milijonieriais – finansinį elitą. Kuo geriau gyvena antrieji, tuo prasčiau sekasi tvarkytis pirmiesiems: pasakiškai turtėjantis finansinis elitas automatiškai reiškia krizes valstybėje ir skurdą , netvarką, griuvimą visose jos srityse.

„Socialinė valstybė“ kokių prisiformavo pokaryje Vakarų Europoje ar socialistinė, kokių Rytų Europoje buvo (ir mes tokioj gyvenom), fašistinės valstybės, diktatorinės netgi – tai vis yra stipri nomenklatūra, valstybės, kur gyventojai kažką turi dauguma ir po truputį, ir viskas valstybėje daug maž laikosi pusiausvyros taške. O kai tiktai tie, kurie savą biznį suka, įsisuka ir į valstybines instancijas ir priverčia jas dirbti sau, tai valstybė irgi tampa jų pavaldiniu ir auka, kaip ir jos pavaldiniai – piliečiai… Reikia suprasti, kad apie žmonių interesus neina kalba nei vienu, nei antru atveju. Žmonės nesiskaito, jie yra resursas vienų ar kitų planams ir priedanga interesams. JAV yra pavyzdys, kaip visą XX amžių valstybininkai, pirmiausiai sutvarkę laisvus verslininkus (per Depresiją ir II Pasaulinio karo pretekstu), kovėsi su bankais ir finansistais. Nes sąjungoje sugyventi, ar kai interesai sutapo, tie laikai praėjo – tos galimybės pelnui išnaudotos. Dabar arba vieni, arba kiti viską į save traukia.

Obama buvo „federalas“, stiprino valstybės įtaką, sudarė sąlygas valstybinių ir su jomis susijusių institucijų pelnui. Trumpas atėjo kaip kaubojų bankininkų ir laukinių kapitalistų atstovas, todėl jis atrodo iš praeities, dar iš laikų prieš Depresiją – jokios taisyklės jiems negalioja, ima ką nori, sako, ką nori – jokių iš to išvadų daryti nereiktų ir prognozių irgi – jie patys sau ponai, įstatymai ne jiems rašyti, valstybė jiems jau tik trukdis…. Demokratų partijoje, kai H.Klinton su B.Sanderu susirėmė ir nugalėjo, tai nugalėjo federalų gobšumas, kad gyventi šiandien, prisiplėšti visko šiandien – aklas ir ateitim nesirūpinantis gobšumas, manantis, jog šiandiena truks amžinai. Sanderso rėmėjai, pastebėkit, daugiausia – progresyvus jaunimas, naujoji kairė, žali, LGTB ir visa kita, kas iš federalų ir Obamos lizdo, bet jie norėjo įdiegti sekančią federalų versiją, kokybiškai kitą valstybę – ekonominius resursus žemėje nori perimti ir dalinti pagal tikslingumą, nes jų jau mažai, pinigus panaikinti kaip po tokius – visiems dalinti po truputį ir kad niekam dirbti nereiktų. Bet kad gyventi irgi nereiktų – nieko negaminti, nieko ne vartoti, sėdėti viduj, prie ekranėlių, nejudant, pamiršus, kad kūną turi – valgyti subalansuotų elementų kapsules, malonumą jausti, stimuliatorius ir reguliatorius tiesiogiai į smegenis pasijungus, būti šiandien vyrų, o rytoj – gal moterim, gal niekuo ir negalėti nei pirstelti, kad Centrinis federalų kompiuteris to neužfiksuotų…

Ar dabar neapsidžiaugėt, kad kol kas Trumpas laimėjęs? – jeigu jį ir ką jis atstovauja ilgesnį laiką valdžioje palaikyti, tai pasaulis nusiris į Tamsiuosius amžius, į feodalizmą ir blogiau – atvirą kriminalizmą ir mafiją, privačias armijas, teroristų valstybes, neintegruotas laukines kultūras, mirštančios civilizacijos ir pasenusių baltųjų socializuotų bendruomenių kūne… Man juokingi žmonės, kurie mėgsta pašnekėti apie Islamo kultūrą, seną ir turtingą, kurią turėtume studijuoti, pamilti ir įsisavinti – jos išmintis, girdi, ir už krikščionišką gilesnė… Jeigu tai ir nėra melas, kaip gryna teoretiška idėja, tai kaip šitaip pamiršti realybų? – Reali tos kultūros išraiška – valstybės, mokyklos, išsilavinę žmonės, muziejai, istorija, šventųjų kapai – viskas subombarduota, išnaikinta, išvogta ir parduota, žmonės žuvę, pasenę, išsibėgioję, religija atkritus į karo sąlygas ir pačią primityviausią formą – regresija visiška, jei kas ir buvo, tai prarasta ir neatstatomai – bibliotekos sudegę, jose skaitytojais buvusiųjų nebėra – jie geriausiu atveju išprotėję nuo to, kas su jais įvykę…

Ir štai čia mes atėjom prie pagrindinės priešpriešos – ar į realybę dar žiūrėti, kaip su ja iš tikro yra ar kas joje realiai vyksta, ir pagal tai gyventi, ar nustoti kreipti dėmesį – telefono ekranas vis tiek gerą orą rodo, ar lija, ar sninga už lango, koks skirtumas? – daugybė žmonių dabar pasaulyje šneka visiškus niekus, jokio ryšio su realybe neturinčius, ir priima įstatymus, tvarko valstybes būtent pagal savo įsivaizdavimus, ir nieko realybėje neatitinkančius įsitikinimus… O kai žmonės bando protestuoti, kad taip nėra, ir nuo tų jų įstatymų darosi tik blogiau, jiems atsakoma (jei atsakoma iš viso), kad nieko jie nežino, neturi teisingų įsitikinimų, o realybė tai ne argumentas! – būtent šitie atsakinėtojai ir norėtų geografiją kaip po tokią paskelbti neegzistuojančia. Ji jiems nereikalinga… Būtent iš jų ėjo visiškas geografijos kaip mokslo apleidimas mokyklose (tuoj pat po to, kai toks likimas ištiko istoriją), universitetuose, kai amerikonų geografinės žinios ir taip jau nebuvo stipriausionis pasaulyje.

(bus daugiau)

Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (IV dalis)

Kaip dvasią žmogui reikia augint, aktyviai stengiantis įvaldyti beprasmybę, taip ir pasaulio pabaiga nėra objektyvus reiškinys, atsitinkantis be mūsų pagalbos. Nes pasaulis kokiomis ten gamtos kataklizmomis ar karais marais nepasibaigia. Pasaulio pabaigą atneša žmonės: žmonių atsibudimas iš gyvenimo iliuzijos sapno – majos. Diena išaušta ir atsibundam. Taip kartą ir iš šio pasaulio atsibusim. Tokiai dienai artėjant, t.y. ciklui baigiantis, galutinai poliarizuojasi blogis, ir šlamštas, ir nuosėdos vienoj pusėj, ir, nors ir nedideli, bet gėrio rezultatai, kitoje.

„Žmonės nubus ir pasaulio iliuzija išnyks“: tiktai ne visi, žmonėmis vadinami, yra žmonės, o ir mažai kas iš jų deda pastangas, kad atsibusti. Nes tie, kurie atsibusti nesistengia – didžioji dauguma – savaime kaip tik įminga dar giliau – iš sąmonės taško žiūrint – ant visai. Nes, pramiegojus gyvenimą, nėra ko svajoti apie kokį nors savaiminį atsibudimą mirtyje.

Visi ir visa krentame žemyn, kol pakankama masė, apsižiūrėję, valios pastangomis kryptį pakeičia: išėję iš laisvo kritimo, raunasi į viršų, suplėšo miglą ir pasimato saulė – tampa diena.

Laukti paskutinio teismo, apokalipsės ar pasaulio pabaigos nėra prasmės. Jie neateis niekada pati. Kada žmonės ją padaro, tada ji ir įvyksta. Kol niekas tuo neužsiima, tai to ir neįvyksta – pūvanti gyvastis, vis giliau užmiegantis pasaulis gali tęstis iki begalybės, jei paskutinė saujelė sąmoningųjų ryžtingai nesusikaus su šita situacija…  Tie, kas palaiko pasaulį, Visatą ir mus pusiaubesąmoniniame stovyje, maitindami mirusius gyvųjų energija, sukdami negyvas sistemas gyva jų naudotojų energija, tie norėtų tokio egzistavimo – vegetavimo – kad jis tęstųsi amžinai. Jiems tai – ideali terpė, geriau ir būti negali.

O gyviesiems gali.

Nes baisiausia, kad tai suplanuota ant visai, amžiams – ant amžinai… Galo nuojauta, bet, vis dar ne ir vis dar ne… Pasakymas, kad „pirmiausia reikia pasiekti dugną, kad nuo jo atsispyrus, imti kilti aukštyn“ gali būti klaidinantis. Nes, o jei dugno nėra? Kaip ir laiko, irgi? – Kai žmonės nieko nenori žinoti apie mirtį, guodžiasi progresu, mano, jog, ypač techninis, jis juos išgelbės ir jų lavonus pastoviai atnaujins, keis juose detales, ir prietema, kurioje randamės, jiems nesibaigs amžinai, tai jau aišku, kuriame polyje iš dvejų – gėrio ar blogio – jie susikoncentravę.

Kitame polyje renkasi drąsūs, arba tie, kurie pavargę bijoti, arba, kurie dar energijos turi, entuziastingi, smalsūs… Kurie keičiasi, begyvendami, ir kas bus tas bus…

Ir čia ne apie kokius nors burtus kalba, čia šneka apie mūsų gyvenamą kasdienybę: būtent tokia yra postmodernizmo esmė: iš to, kas buvo, visą laiką vis bus daroma kažkas kito, „naujo“ ir taip tęsis be galo… Laukiamas „laikų galas“ pajungtas į patį save – Mobius juosta – gulsčia aštuoniukė, judėjime vis pereinanti pati į save – amžinybės ženklas. Pasaulis juda, iš niekur neišeidamas ir į niekur neateidamas. – Kaip žmonės sutiko su tokia situacija? Kaip jie yra į ją įvairuoti?

Savo laiku atėjusi Apšvieta – modernizmas – pasiūlė supaprastintą pasaulio vaizdą – palengvino užduotį gyventi: buvo nurodyta viena tiesa, vienas galimas būdas, paskelbta, kas gera, o kas bloga… Ir teliko tik kažkiek palaukti, kol pasirodė, jog toks pasaulio modelis yra klaidingas, neatitinka, yra tobulesnių… daug teorijų, ant kurių mokslinės pasaulėžiūros paradigma buvo pastatyta, pasirodė tiesiog neteisingos… Todėl dabar sekanti aktyvistų – pasaulio tvarkytojų karta rėkia, jog nereikia jokios tiesos, nes jei jų daugiau, negu viena, vadinasi, jos nėra iš viso… Visi variantai lygiaverčiai, visi lygūs, viskuo galime naudotis, rinktis… Niekada prie jau išsirinkto nesustoti.

Todėl dabar skęstame informacijoje, ne tik nesuprasdami, ką ji reiškia, bet ir nebandydami suprasti… Nes realiai, mąstantis žmogus turėtų riboti, kas jam tinka ar netinka: mažinti galimų variantų skaičių, atmesti, išgryninti. Kol jam paaiškėja, atsiveria prasmė ir jis sako „suprantu!“… O dauguma plaukioja informacijos sriuboj, nedėdami net pastangų krypčiai nustatyti; o ir kam jas dėti? – Pasaulis aiškiai eina į pabaigą, ilgai taip tęstis negali… Kentėti liko neilgai… – Tokiems norėčiau priminti teoriją apie begaliniai mažų dalelių galėjimą be galo dalintis į dar mažesnes ir į dar mažesnes…

Ir galo ten nėra.

( bus daugiau)

Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (III dalis)

Kaip nebūtų keista, mažas, vietinis žmogus yra savarankiškesnis gyvenime, negu tas, kuris visatos kategorijomis masto ir su dievais – kūrėjais norėtų reikalų turėti.

Jei su vietinėmis mitologinėmis būtybėmis – dievybėm, gamtos dvasiomis, protėviais, žmonės susitardavo, išsiderėdavo, apsimainydavo – auką į lietų, maldą į gerą derlių ( dabar vietinių dievybių funkcija perduota šventiesiems katalikiškose šalyse, ir jei, nepaisant aukų ir maldų, šventasis neparūpina lietaus ar derliaus, tai jam – jo skulptūrai – dar ir kailį išperia!)… Su didžiaisiais, svarbiausiais dievais padėtis kitokia – žmonės jiems turi atiduoti visą save, patikėti savo likimą dievo valiai, ir dar vis tiek, jokios garantijos, kad tavo prašymai bus išpildyti ar maldos išklausytos…

Mažoje skalėje būti savo gyvenimo šeimininku – padėti pačiam sau, pavyksta geriau, nes, didesniems dalykams reikia ir didesnės dvasios: pratampyti ją į aukštį, kad pati augtų irgi link didžiųjų dievų… Nors, logiškai pagalvojus, jei dvasia kur nors ir yra, tai pas didžiuosius dievus tikrai – ji juk iš ten į mus ateina, ten – jos namai… Menas būtų savo sąmonę dar irgi galėti judinti laisvai per visą skalę, nuo mažiausio žmogiškumo apačioje iki didžiausio dieviškumo viršuje, žaismingai, bet tikslingai. – Kas iš to, kad tokia galimybė yra, tokia skalė egzistuoja, jei mes ja nesinaudojam? Jei mūsų joje nėra?

Nes pati dvasia neprasitampo, toks įspūdis, jog pati jinai tik traukiasi. O net ir stengiantis ją pratampyti, tai nėra lengva, daug kas gal ir norėtų, bet neišeina: išmokto bejėgiškumo kompleksas? – Galima iš vaikystės jau ateiti, įsitikinus, jog galimybę būti tėvų, draugų, kitų žmonių mylimi turime tik tada, jei būsime ne grėsmingi, galingi ar stiprūs, bet kaip tik, silpni, reikalingi rūpesčio, pagalbos, dėmesio…Žmonės lengvai pasijus geriau, su mumis bendraudami – pasijus reikalingi, geri, dosnūs… Pasąmonėje gyvena įsitikinimas, dažnai augant pastebėtas iš suaugusiųjų elgesio, jog jei būsiu stiprus, tai liksiu vienas, niekam manęs nereikės, nieko aš nedominsiu…

Ir iš šono žiūrintiems, dažnai yra paslaptis, kodėl vienas ar kitas žmogus ne atsistoja, neišsitiesia visu ūgiu, ir nenueina gyventi savo gyvenimo, stiprus ir išdidus? Kodėl jie nenaudoja savo gabumų, energijos, jėgos?! O jie tiesiog savęs tokiais nemato ir nesijaučia… O kai mažas, silpnas ir pagalbos reikalingas jautiesi, tai tokiu ir tampi, taip ir nueini per gyvenimą, verkšlendamas ir šlubuodamas. Gaila, bet tokių kompleksų turime visi, nors ir ne visi tuose pačiuose lygiuose: vieni įsitikinę,pvz, jog jie negali nieko ir jiems nieko neišeis, net niekada ir nebandę… Kiti mano, jog nėra prasmės kažkur eiti ar kažko ieškoti, nes visur bus tas pats – kiti žmonės ir ten neleis, trukdys arba visos vietos jau ir ten bus užimtos… Dar kiti mano, jog nėra prasmės nieko keisti, nes kaip yra dabar, taip bus ir visada: visada nepavyks, visada nepasiseks, visada viskas sužlugs…

Ir netgi tie, kurie gyvenime sėkmingai kuria, ir karjerą, ir šeimą, ir asmeniniai santykiai puikūs, ir jį supantis pasaulis draugiškas, kiti žmonės geri, bet pvz, jie vis tiek negali įsivaizduoti savarankiškumo nuo dievų, ar kad įmanoma dvasiniu supratimu priaugti ir praaugti dievo buvimo lubas, ir tvarkytis pačiam, savo atsakomybe – ne, mano, jog dievas neleis, supyks, nubaus, atkeršys…

Dievų buvimas jiems pakeičia gyvenimo prasmės žinojimą, nes žmogui būties beprasmybę pakelti yra sunkiausia.

Laikini sprendimai ( išeitis iš beprasmybės pojūčio) yra pasiekti sėkmę toje srityje, kurioj kažką darai – tada jaučiamės geriau, patinkame sau labiau… Arba stebėti save dvasiškai augant, keičiantis – tada jaučiamės geresni už kitus ir, kad laikas eina ne veltui. Bet, ir vienu, ir kitu atveju, išeina, jog įgaunam pagrindą po kojomis, žemę po kojomis – t.y. pasirodo, nueinam žemyn vietoj to, kad kiltume aukštyn, to beprasmybės, nežinojimo ir mus kankinančio netikrumo jausmo pasitikti, su juo susitapatinti ir, galiausiai, perimti valdymą…

Pasiekti aukštį, žemės nepaliekant, tada mažieji dievai būtų jau kaip ir mūsų rankos ar kojos – bendradarbiautume automatiškai, didieji nusėstų kur nors širdyje meile ar dėkingumo jausmu, o mes vis kiltume aukštyn, augtume,  ir, tuo pačiu metu, šaknydamiesi vis gilyn… kol sėkmingai susitiktume patys save kitoj rato pusėj.

Pamatytume prasmę, atpažintume savo veidą. Pirmą bet ne paskutinį kartą.

Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (II dalis)

Apie sistemas egzistuoja dvi skirtingos – iš pirmo žvilgsnio priešingos – teorijos. Pirma teigia, jog gyva sistema, nuo savo užgimimo momento ima senti, gesti ir griūti, ir tik laiko klausimas, kada pamatysime jos pabaigą – aiškiai, mechanikos įtakotas požiūris… Kita teorija teigia, jog gyva sistema turi savyje savęs idealios brėžinius bei etaloną, ir jei netrukdoma, pati save užsilaikys, atgamins, rekonstruos, restauruos iki begalybės.

Šios dvi teorijos visai nebūtinai viena kitai prieštarauja, jei akcentuoti klausimą, kiek sistemos gyvos. Kaip jose pasiskleidus energija: ar jinai yra tiktai taškas, keliaujantis, laike, per įvairias sistemos dalis, ar jinai auga, iš pradinio taško, apimdama vis didesnį lauką, kol pasiekia pabaigos ribą, ir tada sistema ne miršta, bet, energijos pagaliau apimta visa, atgimsta.

Teoriškai galima jau ir gimti su dvasia, visą kūną, ir visą gyvenimą apimančia, juose gyvenančia ir jų nepaliekančia – tada gyventume amžinai… Nes griūva, genda ir miršta tik dvasios apleisti gyvos sistemos gabalai, – dvasios apleisti, reiškia, nebe gyvi. Logiška. bet tada reiktų pripažinti, jog gimstame į jau esantį gyvenimą, kurį pragyvename, atgyvindami po momentą, per laiką, ir paliekame jį vėl gulėti, kai mirdami iš jo išeiname pro galines duris.

Ar yra kada tękę pastebėti kad egzistuoja žirklės: vaikai, jauni žmonės, turintys daug energijos bet mažai gyvenimiškos patirties, kompensacijai mato save dažnai žymiai vyresniu, įsivaizduoja esą seni ir išmintingi?… O senas žmogus savo širdyje retai jaučiasi vyresnis, nei dvidešimties… Ir mato save tokį, ir save tokiu gyvena, ir jo senatvę matome tik mes, žiūrėdami iš šalies… O suaugusio žmogaus archetipo, apjungiančio savyje tiek vaiko, tiek senolio įvaizdžius, gali dieną su žiburiu ieškoti. Visi dabar gyvename iš „arba… arba“ paradigmos, iš vieno gyvenimo galo į kitą energetiškai blaškydamiesi, niekas neužsiima „ir… ir“ – susirinkimu visko į vieną: naują etapą įsisavinant, senųjų apleisti juk niekas neliepia!

Tai ir reiškia augti – naudoti vis daugiau galimybių, gyventi vis plačiau, galingiau, vis daugiau apimant, o ne vis naują gabaliuką, ir tą patį tik seno gabaliuko pamiršimo, atsisakymo sąskaita.

Geriau matai, laisvas esi išsireikšti apie tas gyvenimo dalis, kurios jau kaip ir pragyventos, į kurias žiūri iš kitos – sekančios – dalies… Kas siekia aukštyn, to šaknys turi ir šaknytis gilyn, o ne kaip kažkokiomis oro kopėčiomis tik į dangų kilti, ir tai vadinti augimu.

Pažiūrėkim į pasaulį aplink mus, visuomenės vystymosi istoriją – viskas surašyta į eilę, surikiuota – archaika, tada modernumas, dabar jau ir post modernumas atėjęs… naujieji etapai, ateidami, senųjų juk nepanaikina, net ir labai norėdami. Jie egzistuoja ir toliau, tiktai mūsų jau juose nebėra.

Aš nepavargstu tvirtinti, kad postmodernistinis „žaisti“ reiškia ne suvaikėjimą, bet laisvą naudojimąsi visa egzistuojančia galimybių skale, sugebėjimą judėti ja, pasirenkant elementus, vertybes, papročius, tradicijas iš jų visų siūlomų ir, tokiu būdu susikomponuoti sau asmeniškai tinkantį, geriausiai patinkantį gyvenimą, unikalų, kaip ir kiekvienas iš mūsų esame – turėtume būti – unikalus. Ir terminas „kūrėjas“ tada irgi įgauna realią, praktinę prasmę.

Tai nėra lengva suvokti nei tiems, kurie dar jauni, į dabartinę paradigmą gimę ir kuri yra kol kas jiems kaip duotybė, kol jie nėra susidūrę su radikaliu jos pakeitimu. Nes tada supranti, žmogus, kad visa duotybė yra kažkada kažkieno padaryta. O žmonėms, ateinantiems iš jau keistų ir pakeistų paradigmų – gimusiems jau seniau – jie iš nuoskaudos linkę iš viso atsisakyti dalyvauti persimainiusioje visuomenėje, ją niekina, nusiteikę pastebėti tik jos trūkumus – tampa pikti, apkartę, nusivylę. Bet, iš paties gyvenimo virsmo išėję, jie savo kritika jau nebe gali padaryti jokio poveikio realybei, jų kalbėjimas tik kalbėjimu ir lieka…

Taigi, kaip sakau, variantas būtų vis tik dalyvauti aktyviai, o ne statistu, išliekant gyvenimo eigoje, virsme – mylėti gyvenimą, vertinti, su dabartine paradigma jo nesutapatinant, naudotis juo savo planams – žodžiu, gyventi aktyviai.

Tam reikia tik didesnės, labiau visaapimančios dvasios. Tik tiek.

(bus tęsinys)

 

Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (I dalis)

Ne visas vanduo yra dar neužvirusi arbata…

Nebūtinai žmogus yra pradžioje mažas, o paskui užauga; senieji, archaiškieji laikai buvo ne tam, kad, atėjus momentui, būtinai pereitų į modernizmą… Savaime vyksta labai mažai kas:jei nesusiimti ir nedėti pastangų – pvz: po tam tikra vandens dalimi – arbatinuku – neuždegti ugnies, tai arbata neužvirs niekada.

Kodėl graikų mitologija iki šiol tokia populiari? – ji yra literatūrinė. Suliteratūrinta. Ten didieji dievai, smulkieji dievai, žmogus – viskas vienoj vietoj susisteminta: sąveikauja kartu ir, skaitydami, matome tarsi visą Visatą, jos virsmą, jos mechaniką – mitologija sumažinta, kad į žmogaus akies lauką tilptų.

Realioje, literatūriškai ne apdorotoje mitologijoje, padėtis kita: ji pasakojama dalyvio ir aiški tik tiek, kiek jo akies laukas apėmęs buvo: žmogus mažas, visos Visatos vaizdo jis tikrai neaprėpia…. Protas, kompensacijai, sukuria iliuziją ta tema, bet ji schematiška, be galo supaprastinta, ir, jei Visata iš tikro tokia būtų, tai kur joje tada būtume mes?!- jei esame bent kiek protingi, tai nesijaučiame nei galingi, nei Visatai lygiaverčiai… dar daugiau, ji smulkėja mums bežiūrint, fragmentuojasi, ir mes tuoj pat tų nutrūkstančių ryšių ir nebe matom – akiratis siaurėja kartu, proporcingai.

Ir žmogui arba įdomu tik jis pats ir jį tiesiogiai liečiantys reikalai – vietiniai. Arba žmogus atitrūkęs nuo žemės, pakilęs į minties erdves, domisi didžiais dalykais, nori prilygti Kūrėjams ar Kūrėjui, kurie nuo žmogaus irgi yra taip pat toli ir įtakos konkrečioms situacijoms Žemėje aiškiai neturi: padėtį jie keičia, naudodamiesi vietinėmis pajėgomis, o ne įsakymais, perskaitomais nuo aukšto sosto… O ir patys mitai, jie ne apie amžinybę kalba. Tiesiog, tenai pirma randasi erdvė, ir tik paskui laikas.

Žmogui amžina atrodo, kas didesni ar ilgiau egzistuoja, nei jis pats ir jo gyvenimas, o virš žmogiško mastelio dar yra gradacijų kiek tik nori… Ir iš viso, laikas, jis nepastovus ta prasme, kad tai jis yra, o čia, žiūrėk, jo jau ir nėr – baigėsi… Laikas yra trumpalaikis – erdvė, su juo palyginus, lengvai pasirodo amžina… Arba, pvz, teisingumas.

Teisingumas yra kažkas amžino ir statiško, o niekšiškumas verčia keistis, vystytis, judėti… Ir pats irgi nestovi vietoj, nelaukia, kol jį pastebės, jį atitaisys. Dievams nuobodu, jie tik per žmones gali pergyventi aistras, kovas, iliuzijų žlugimą. Tai mumis, matomai, ir naudojasi, kaip lėlėm- pirštinėm. Žmonėms irgi greitai nuobodu ims darytis internetinėj jūroje, kur jie gali jaustis jei ne dievais patys, tai bent jau komanduoti daug ką pagal save – įdomu, tada piliules pirksim, norimas emocijas sukeliančias, kai trikampyje tarp šaldytuvo, lovos ir toleto niekas nevyks, o kompiuteryje irgi dievų roles prisiėmę būsim?

Ar gal iš viso, ateis laikas, kai emocijų galimybę egzistencijoje pamiršę būsim – nebe įsivaizduosime, kaip nuo monotonijos gintis ir iš nuobodulio numirsime?

Liks tik internetas, naudotojų nebebus… Ar nebus tik su Akašos kronikomis, pvz, panašiai nutikę – jos gal irgi toksai senovinis interneto variantas buvo, o kažkokiu momentu besinaudojančiųjų juo nebe liko, ir viskas. O mes jau pigmėjai, palyginus, ir tokiame lygyje operuoti jau ir norėdami nebe galim… Zodiako ženklai, visa astrologijos sistema irgi gali būti iš tos pačios praeities mus pasiekus: dabar jau tik dvasioje galime būti tokie dideli, kad visa astrologija galėtų kalbėti apie mūsų vidinius procesus, nes realybėje esame tiek sumažėję, jog ji tapusi išorine valdymo sistema mums visiems įtakoti.

Veikianti autopilotu, kaip suprantu.

(bus daugiau)

MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… III dalis, paskutinė

Todėl kalbant apie šią dieną, kalbame irgi apie praeitį – apie Europos kultūros praradimą, jos atsitraukimą, nebe reikalingumą. Tada Rytų europiečiai prieš Vakarus dar gali didžiuotis atmintimi, ne visiškai užmirštais dar standartais ir tradicijomis. Bet Vakarų Europos padėtis šiandieną mums aiškiai parodo ir pažada, kad visa tai praeis ir pas mus, pamiršime ir mes – ir pas mus užaugo karta, kuriai viso šito nebe reikia, todėl ji net neatsisuks pažiūrėti, ką ten nuima nuo scenos…

M.Kundera interviu apie save duoti ne mėgėjas, greičiau skųsis prastais savo knygų vertimais ( nors pats skiria labai daug dėmėsio savo tekstų atitikimui, ar prancūziškai, ar čekiškai, ar angliškai, vokiškai jie būtų išversti) ir valgyti gerti, kaip sakoma, jam neduok, bet leisk pasamprotauti apie literatūros raidą, europinę romano kaip žanro istoriją… Pirmiausia jis visada tvirtina, jog kalba kaip praktikas – rašytojas, kiekviename naujame romane matantis visos romano raidos atgarsius ( nors, kai pradeda jo struktūrą lyginti su muzikinėmis formomis ir pabrėžti skaičiaus septyni svarbą, tai jau daug kas nebesuseka, ką jis ten šneka…).

Tačiau, kai jis rašo romaną, tai rašo romaną… Įvairūs formos ir prasmių figūriniai sutapimai, randami, kai imamasi tą romaną, jau parašytą, nagrinėti – jis juos irgi tik tada pamato, o ne specialiai yra įrašęs, vieno ar kito efekto siekdamas.

Europinio romano istorij pagal M.Kunderą prasideda nuo Don Kichoto, romano kaip kelionės po begaliniu atrodantį pasaulį. Kai šis pasaulio neaprėpiamumo jausmas jau buvo prarastas ir grėsė nuobodulys, labai svarbios tapo svajonės ir fantazavimas (pvz.Ema Bovari) – romane imta tyrinėti žmogaus sielos begalybę… Laikas, kai mums tekdavo kautis tik su savoje sieloje gyvenančiais monstrais irgi baigėsi ( su Prusto ir Džoiso kūryba), Kafkos, Hašeko, Musilio ir Brocho romanuose monstras ateina jau iš išorės ir vadinasi Istorija.

Skaityti daugiau

MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… II dalis

Pasaulis tada buvo paprastesnė vieta, kai tremtis buvo priimtina atvaizduota tik kaip romantiška kančia. Kad ir kiek laiko praėjo, tų taisyklių žmonių pasaulėjautoje niekas keisti nesiruošia… Kas gi būtų, tik pagalvokit!

Emigracija yra blogai, pateisinama tik jeigu tu joje kenti: tik tokiu būdu gimtinėje likę tau atleidžia lengvesnį tavo materialinį ir saugesnį fizinį gyvenimą užsienyje, be trūkumų ar suvaržymų, kaip jiems atrodo…  Ir tik su šita sąlyga šalis, tave priglaudusi, yra tau draugiška, nes tu vargšas, be tėvynės kenti, tau reikia padėti… Tačiau kažkokiu momentu emigracijoje jau tu gyveni ilgiau, nei gyvenai gimtinėje, nuo nostalgijos ir kentėjimų pervargsti ir nusprendi gyventi, nebe grauždamas savęs, kaip žmogus, savą gyvenimą toliau… Pagaliau leidi sau tą geresnį gyvenimą, kuriam galimybę ir gavai, į čia migravęs.

Bet, tokiam tavo pasirinkimui – gyventi, o ne merdėti – yra nepasiruošus tave supanti priglaudusioji aplinka (kur tau paskirta buvo mažesniojo, vargšesniojo nei vietiniai, rolė), kuri su tavim, kaip su sau lygiu žmogumi, kaip taisyklė nėra pasirengusi elgtis: jeigu tau jau geriau, tai važiuok atgal, mes priimsim ką nors kitą, kuris vis dar kenčia ir pagalbos reikalingas! – Savais čia nei pats, nei tavo vaikai ar anūkai, kad ir šimtą metų Europoj gyvensit, netapsit: tiek kiek žemoje visuomeninėje pozicijoje esantys norėtų pakilti hierarchijoje aukštyn, tiek aukštesniuose lygiuose visuomeninėje santvarkoje esantys, saugiai ir patogiai, nieko toje situacijoje keisti nėra pasiruošę…

Gimtoji žemė grįžtančių emigrantų nelaukia irgi – ne veltui jų išvažiuojančių, niekas sulaikyti nebandė. Pirmiausia, tautiečiai nesąmoningai jaučia, jog emigrantai žaidė ne pagal taisykles, jie nepergyveno visko, kas gimtinei nutiko, su ja kartu, kaip pasilikusieji… Vadinasi, sukčiavo. Pasilengvino sau likimą. – Tai tegu ir sėdi į kur išbėgę – tuo jie vos ne teisę grįžti praradę neišvažiavusiųjų akyse: pasidaro reikalingas vos ne nacionalinis susitaikymas ir atleidimas abejų grupių viena kitai!

Skaityti daugiau

MILAN KUNDERA arba kai vieningos Europos prisiminimas dar guodė… I dalis

„Nežinomybė“ (lietuviškai išleistą 2004m.).  Nors, pagal knygos turinį tikslesnis pavadinimo vertimas būtų Nežinojimas, nes tai konkretūs žmonės, knygos veikėjai, kurie nežino, apie abstrakčią nežinomybę ten filosofavimų nėra…

Dvi temos susipina į viena – emigracija ir meilė, tiksliau, jos ne(be)buvimas. Ir jas vienijantis klausimas yra: ar verta grįžti?… Emigracijos atveju, žinoma, apie gimtinę kalba… Meilės atveju – apie grįžimą į gyvenimą kaip gyvam žmogui, pasiryžimą arba atsisakymą mylėti vėl.

Ir apie tai, kad žmonės vieni apie kitus nežino nieko. Ir jiems netgi neįdomu, irgi: kiekvienas šnekasi pats su savimi, įsivaizduodamas, kad šnekasi su kitu, šnekasi su kitu iš savo pasaulio matymo taško, kaip su savo pasaulio sudėtine dalimi, kokiu tas kitas tikrai nėra… Labai nustembama – nusiviliama, pasipiktinama – kai kitas žmogus ne tik nesielgia taip, kaip iš jo tikimasi pagal savą scenarijų, bet ir turi kažkokių savo idėjų, atrodančių netikėtomis ir „kad taip mes nesitarėm“.

Kai dažniausiai nesitarta iš viso nieko, nepaisant, kad kiekvienas atskirai kažkokį tokį susitarimo įspūdį turi susidaręs… Ir pasitaiko, kad taip ir išsiskiriama, manant pasišnekėjus, nepastebėjus, kad kiekvienas savą dialogą vedė. – Jeigu žmogui pastoviai nebūtų reikalingas atsakas iš aplinkos į visa, ką jis daro – patvirtinimas, pagyrimas, padrąsinimas ar pripažinimas – tai ko reiktų!

Beliktų tik džiaugtis, kad esi nematomas – gyveni, vaikštai, užsiimi savo reikalais, niekas nieko apie tave nežino, netrukdo, nekiša savo nuomonės į temą. priešingai, žiūrėdami į tave mato visai kažką kitą, savo įsivaizduojamą tavo atvaizdą, koks tu pagal jį ne tik turėtum būti, bet tiesiog esi… Ir į sveikatą, kas gali būti geriau? – Jei tik pats turi pasitikėjimo savimi, žinai, ko nori pasiekti, žinai, ką darai ir kaip… Žinoma, vienatvė tada absoliuti.

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (pabaiga)

Kaip yra įrodymų, jog žmonių gyvenimo būdas labai labai labai ilgai nesikeitė ( ir dabar nesikeistų, jei jo suinteresuotos rankos neklibintų), taip, iš kitos pusės, yra daug įrodymų, kad pasikeitimai žemėje visada įvykdavo staigiai – žemė stengo staigiai, atšalo, apledėjo staigiai, tvanas, atominis karas ar genetiniai įsikišimai – niekam iš šių reiškinių nereikėjo evoliucijos proceso.

Todėl evoliucijos proceso nėra ir nebuvo – gyvūnai buvo, kokie buvo, niekas šimtmečius nešlubavo su nedasivysčiusiom letenom ar nebėgiojo su ne iki galo atkritusia uodega…

O progreso idėja tai kaip tik ant evoliucijos egzistavimo idėjos užklijuota XIXa pb., kai didžiųjų žmonijos masių gyvenimas dėl industrializacijos ir kolonizacijos pablogėjo iki neįmanomumo, tada jiems į akis pradėta aiškinti, kad jie dabar gyvena geriau negu bet kas ir bet kada… Kad jie randasi progreso viršūnėje.

Ir kalbame apie pasaulio sukimosi greitį, kai pati sąvoka yra neegzistuojanti, nesąmoninga abstrakcija!

Senovės graikų filosofai kalbėjo apie judesį, apie judėjimą, bet greitis  jiems neegzistavo – greičio negalima pažinti (nepaisant, kad galima išmatuoti).

Tai Galilėjus išrado šitą fantastinį junginį – „atstumas, įveiktas per tam tikrą laiką“ – matematiškai sujungtos dvi skirtingos dimensijos – atstumas susietas su laiku – lyg tai tai būtų tos pačios rūšies kiekybės!

Aš dėkinga „Kultūros Barams“, kur išspausdintas interviu su filosofo Ivan Illich straipsnių rinkinio sudarytoju, Sajay Samuel, kad taip laiku priminė apie Ivan Illich mėgtą temą – kaip šviežiai galvoti apie mokslą… Nes mes jau pripratom, kad mokslas yra aklas nebendramačiams dalykams – pėdas matuoja sekundėmis, mylias – dienomis…

Skaityti daugiau

Ar normalu, kad pasaulis taip greitai keičiasi? (3)

Faktiškai gaunasi, kad aš siūlau sustabdyti pasaulio sukimąsi – atsisakyti visų netobulų tobulinimų ir reformų, atsisakyti pastovaus naujos technikos srauto, palikti žmones bent kuriam laikui ramybėje.

Su tuo nesutiks, žinoma, tie, kurie šitą pasaulį vis greičiau ir suka, visokias savas programas vykdydami; nesutiks jaunimas, kuris ant vis naujesnių technikos papildinių ir laikosi – be jų nebematys prasmės gyventi; visi tie, kurie sugeba tiktai veikti, nesvarbu, ką, o būti – nesugeba, kurie darbais, žygdarbiais, reformom ir visuomenės tobulinimu kompensuoja savo kompleksus ar savivertės trūkumą – tai ar dėl šitų priežasčių pasaulis ir toliau turi leistis kankinamas?

Nes toliau tai ko pasaulyje dabar dar nėra, ko žmonėms taip jau labai mirtinai reikėtų?

Amžino variklio? Vaistų nuo vėžio?… Sustabdytame pasaulyje poreikiai nebe augs, augs tik patys žmonės, vystysis kaip asmenybės, dvasioje – vėžys ir visos kitos ligos tokioj situacijoj greitai išnyks pačios, ir bus užmiršta, kad jos buvo, kai tik žmonėms sugrįš ramybė, nereikės niekur skubėti ir, dėl jokių naujovių jausti jokios įtampos…

O senosios problemos bus irgi išspręstos sėkmingai, nes žmonės ramybėje sukaups vis daugiau energijos, kurią ir galės tiems sprendimams lengvai ir be įtampos panaudoti…

Ir, netgi galima teigti, kad pasaulyje tokie laikai yra jau buvę!

Kažkada tai mūsų žemėje, Europoje, laikais, kuriuos dabar priimta vadinti Bronzos amžiumi.

Archeologai iš tų laikų aptinka dvejų, visiškai viena kitai priešingų kultūrų pėdsakus: Lužitėnų, kuriai priklausę žmonės statė rastinius namus šiaudiniais stogais, užsiiminėjo žemės ūkiu, augino gyvulius, žiedė puodus – žodžiu, gyveno bendruomenėmis, kaip ir dabar dar gyvenama kaimuose kur nors Rusijos glūdumoj.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as