idėjos ir realybė

1
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (II dalis)
2
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (I dalis)
3
Kova dėl geografijos (V dalis, paskutinė)
4
Kova dėl geografijos (IV dalis)
5
Kova dėl geografijos (III dalis)
6
Kova dėl geografijos (II dalis)
7
Kova dėl geografijos (I dalis)
8
Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (IV dalis)
9
Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (III dalis)
10
Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (II dalis)

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (II dalis)

Teigti, jog herojai – dievų numylėtiniai yra per daug optimistiška, sako J.Golovinas. Pvz, Tezėjas ir Pirifojus prasiskverbė į Hadą, gudriai apėję sudėtingiausius pavojus, kad sužinoti Helenos, tada dar mergaitės, likimą. Suktas dievas Hadas pasiūė jiems prisėsti pailsėti netoli rūmų, ant granitinio užsimiršimo suoliuko… Ir herojai prasėdėjo ten keturis metus, neturėdami jėgų pasijudinti iš vietos, kol Heraklis jų neišlaisvino. Senas Jasonas, Aukso vilnos užkariautojas, dažnai ateidavo ant jūros kranto, kur lėtai puvo ir iro jo laivas Argo… Kol žuvo po jo nuolaužomis. Herojai savo įžūlumu, beatodairiškumu, savimeile patys prisišaukia tokį likimą, bet dažnai ir dievai savo numylėtiniais tiesiog nepasirūpina… Bet, juokinga būtų apdovanoti herojus dvarais ar vergais – ko kaip atlygio tikisi kiekvienas paprastas žmogus – jų gyvenimas yra nesibaigianti kova ir sudėtingos, tragiškos transformacijos. Nes, jei dievai lengvai keičia išvaizdą, tai herojams šie procesai yra kankinantys, neretai surišti su mirtimi. Pakanka prisiminti Akteono likimą.

Netoli nuo Hado ir Prozerpinos rūmų – juos supa žydinčios plėniūnų (asfodel) pievos – teka dvi upės, Užmaršties ir Atminties. Kairėje – baltasis kiparisas, atsispindintis Letoje – užmaršties upėje, dešinėje – baltasis topolis, atsispindintis Mnemozinės vandenyse – atminties upė. Bet dar iki to būtina, kad skūpas senis Charonas už mokestį – smulkią monetą – perkeltų mirusįjį per Stiksą. Jei giminės mirusiajam tokią monetą po liežuviu įdėti pamiršo, keltininkas gali nuplukdyti valtį už Stikso, į nepraeinamas pelkes, ir išversti savo keleivį tenai. Iš tų pelkių išsikapstyti jau neįmanoma…

Tiktai ką vaiduokliui reiškia nepereinamos? Ir ar tas, kas po fizinio kūno mirties pakliūva į Hadą, gali vadintis vaiduokliu?  – Siela žmogų (ar gyvūną, ar akmenį) atgyvina tiktai nedidele savo dalimi. Po mirties – atsijungimo – tokiu kaip iš rūko sudarytu siluetu žmogaus forma išeina į Hadą – su ja pasilieka atminties nuoplaišos, jausmų šešėliai, įvairios asociacijos su kūnišku gyvenimu – pagal juos Hade jis bus teisiamas… Daugiau apie šios rūko formos likimą nelabai ką galima pasakyti, ji suyra, išsisklaido. Euripidas mano, jog šios rūko formos sutirštėja, sutankėja į debesis ir, kažkiek laiko praklaidžioję po akmenuotą Hado dangų, iškrenta lietumi, tokiu būdu numirdamos antrą kartą. Bet, prisimenant žodžius, jog „padienio darbininko likimas geresnis, nei Hado valdovo“, gal tai ir gerai – iš čia modernių žmonių noras „panirti į Letą“ – užmaršties upę – t.y. prarasti atmintį? Nes bausmė ir atsiminimai auga proporcingai?

Tik teisuoliai ir pašvęstieji (pvz, Eleuzinių misterijų) išlaiko orientaciją ir tęsia kelią link baltojo kipariso ir nesupainioja abiejų medžių: maudymasis atminties upėje padeda atskirti mirtingąją sielos dalį nuo nemirtingosios… Jei krikščionis gali parduoti ar prarasti sielą, ji yra apsunkinta nuodėmių, gali nuskęsti į patį pragaro dugną, tai graikų reikalai kitokie – į Hadą patenka tik sielos dalis, gyvinusi fizinį kūną, tai – mitinė, o ne religinė koncepcija. Mitai, kaip taisyklė, pasakoja apie herojų likimus – dievų palikuonių iš tėvo ar motinos pusės, arba apie žmones, turėjusius kontaktų su dievais. Jokios istorinės tiesos juose nėra ir būti negali. Iš čia begalinė daugybė nesutapimų mitologų aiškinimuose.

Senovės graikų Hadas yra labai sudėtinga gyva kompozicija, ir tuo skiriasi nuo bet kurios krikščioniškos skaistyklos.

Hade nėra laiko kategorijos, bet už tai jo erdvė yra labai sunkiai paaiškinama – gali susitraukti ar išsiplėsti, tapti neproporcingai didelė, ar sumažėti vos ne į tašką. Ir tai priklauso nuo labai daug priežaščių: nuo dievų ar titanų valios ir sąntykių, nuo Okeano nuotaikos, nuo Hado, mirusiųjų karalystės valdovo, kaprizų… Jei mirusieji neturi pinigų susimokėti Charonui už perkėlimą per Stiksą, jie turi rinktis kitus kelius – jų yra iš visų pasaulio pusių ir ne mažai. Tik didžiuma Hado topografijos nežino, o yra ir daug labai pavojingų kelių ir takelių… Todėl būsimiems vaiduokliams prisieina dienomis ir mėnesiais (perkeltine prasme) klajoti po lygumas, apaugusias menka blyškia žole, brūzgynus ir tarpeklius, kol jie randa Hado rūmus.

Mirusieji dar nėra vaiduokliai ir visaip stengiasi to likimo išvengti. Jeigu jiems pavyksta atsigerti gyvo kraujo, jiems kuriam laikui grįžta gyvenimo imitacija. Taip medžiotojas Preonas iki šiol vaikosi mirusį elnią, kuris nepasiekiamas, nes jau tapęs vaiduokliu. Mirusieji dar taip vadinami, kol klaidžioja po bedžiaugsmes lygumas ir miškų proskynas. Čia dar likusi menama viltis, menama, nes gyvo kraujo srovė atgyvina neilgam.. Užtenka priartėti prie plėnūnių (asfodel) pievų Hado dvaro apylinkėse, ir likimas išsisprendžia. Tai gėlės, beveik permatomos ir įvairių atspalvių, bet palaipsniui ir šią savybę prarandančios – tokia Hado erdvės specifika. Mirusieji čia tokiu pat būdu praranda kūniškumą, matomumą, tampa vis labiau permatomi ir, galiausiai, vaiduokliais.

Dalis iš jų pataiko į Letą, kur jie, prarasdami atmintį, išeina į tikrą nebūtį. Kiti, pašvęstieji misterijose, pasineria į Mnemoziną, kur atmintis po truputį grįžta ir atsiranda orientacijos jausmas. Ši upė randasi šalimais Elizejaus laukų – palaimintųjų buvimo vietos, kur jie, laimingieji, ir stengiasi patekti.  Vienok, didžiosios daugumos likimą sprendžia trys teisėjai, prieš kuriuos stojama, ir kurie nukreipia nusidėjėlius, ir bendrai, neteisingo gyvenimo žmones į kančios laukus.

Bendrai, vaiduoklio sąntykiai su jo mirusiu kūnu gana painūs. Nors vaiduoklis, dėl suprantamų priežaščių, fizinių kančių nejaučia, jų likimas liūdnas. Amžinai klajoti ant pilno išnykimo ribos yra siaubinga. Išskirtinių nusidėjėlių ar dievų pažymėtųjų laukia kitoks likimas. Jiems skirta užsiimti kažkuo  paprastu ir nuobodžiu, prisiminkim Sizifą. Amžinas begalinis darbas, kurio taip nekentė graikai…

Herojų likimas kitas. Achilo vaiduoklis randasi Hade, bet pats Achilas gyvena su gražiąja Helena palaimintose salose, kurios yra tuoj pat už Jelizejaus laukų. Heraklio vaiduoklis – Hade, nors, pats Heraklis – Olimpo dievų sonmoje… Kai kurie teisieji, kuriems pasisekę, pasinėrę Mnemozinėje, išplaukia į gyvųjų pasaulį ir gimsta iš naujo. Pauzonijus, Valerijus Flakh ir kai kurie kiti autoriai teigia, jog Hade randasi kiekvieno blogo žmogaus vaiduoklis, bet, kad su jais sukontaktuoti, čia jau reikia Hekatės ir juodosios magijos.

Hadas yra amžinai mirštantis, pūvantis ruduo – „Prozerpina atnešė pavasarį į Hadą“ – panašu, jog tai reiškia mūsų mūsų pasaulį, ten įkritusį, pagrobtą, nusileidusį… Atskiedė jis Hado pūvantį rudenį savimi ir ten radosi gyvybės, žalumos… O mūsų gyvenimuose – smarvės ir puvimo ir mirties. Ir žmonės ėmė labiau panašėti į vaiduoklius, amžinai klajojančius pasaulio platumose, dirbančius monotoniškus nesibaigiančius darbus, plakamus bizūnais.

(bus daugiau)

 

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (I dalis)

Aišku, jog karių- herojų ir Naujo laiko atstovų – buržua – mirtys bus labai skirtingos.

Kadangi paskutinieji jau ir gyvena mirę, tai jie į nebūtį be sapnų ir išeis. Tokie panašių tekstų ir neskaito – tiesioginės materialinės naudos iš to jiems nėra, todėl pašnekėkim apie tai, kas įdomu ir aktualu skaitantiems – individo, kario, herojaus mirtį… Nes žmonės netrokšta gyventi amžinai, jie tik nenori mirti (S.Lemas). Kas iš baimės, kas – iš nežinojimo. Tą nežinojimą ir bandykim praskleisti…

Seniau buvo Šiaurės gyvenimo kelias ir Pietų (pagal alchemiją)… Į Šiaurę eidamas, žmogus, polėkyje ir entuziazme išreikšdavo save gyvenime, išmesdavo savo potencialą pasaulin, kaip sėklą, sužydėdavo, pasiekdavo tą tašką, kai pereinama į kitą kokybę ir į ją pereidavo – falinis, sperminis variantas. Šiais laikais belikęs Pietų kelias – per neviltį, netektį, beprasmybę, nematant tikslo, jaučiantis mirusiu, vis tiek prieiti, prišliaužti, išgyventi, kai aplink numirėliai, kurie vis tiek plačiai šypsosi, patenkinti, o tu vienas matai situaciją, ir nėra nei su kuo persimesti žodžiu… kaip jau rašyta, kadangi dangus, tikroji Tėvynė, nutolo, tapo nepasiekiamas, pasaulis pasislinko požemio, Hado linkui, kur Naujųjų laikų buržua ir jaučiasi namie – iš to molio pagamintas, Pluto, turtų dievą, garbinantis ir jam tarnaujantis… Kaip J.Golovinas rašė: „išseko mitų kraujas…

Metafizinė vyrų impotencija progresuoja nesustodama. Tai gali būti paaiškinama bažnytinės krikščionybės misijos nepasisekimu, nes nuodėmingas kritimas vyksta vis didesniu tempu. Pagoniškoje perspektyvoje tai – pasinėrimas į Hadą, į gilius žemės stichijos sluoksnius, kur viešpatauja išgamos, gimę iš Pifono ir jo motinos Gajos. Mes jau toli už savęs palikome autonomines vandens stichijas, oro ir ugnies stichijas irgi, Afroditės, Heros ir Hestijos valdas. Randamės Persefonės ir Militos valdyme, begaliniame materialinių turtų garbinime ir jausminiame mėgavimiasi, ir krypstame žemyn toliau, į Hekatę ir Naktį.“

Šiaurės ženklas Y, runa Algiz, žmogus, tiesiantis rankas į Saulę, į šviesą… gal net Keltų kryžiuje, kryžiuje, dengiančiame apskritimą, galima įžiūrėti tą patį motyvą, tik saulė jau pasmukus žemyn. Keltiškos tradicijos bažnyčiose šventiko aprangoje eina aukso juosta vertikaliai per visa ilgį viduryje ir nuo jos kaip dvi pakeltos rankos – aukso juosta apkantuoja jo pečių pelerinos perimetrą… netgi, sakytum, trišakio motyvas (ir tada svarbu, ar jis pakeltas į Šiaurę, ar nuleistas, ir kreipia viską į Pietus, kaip galima matyti kitur heraldikoje).

Pietūs žymimi Pietų kryžiumi… kaip suprantu, tik jau vėlyvais laikais, Kristų imta vaizduoti nukryžiuotu – jei pačiūrėti grafiškai, tai Y forma (Kristaus kūnas) pakabinta ant kryžiaus (Pietų ženklo), ir taip, iš dvejų polių padarant vieną Pietinio pagrindu, pasaulis kuriame gyvename, magiškosios geografijos prasme buvo trukteltas Pietų kryptimi, link Hado, Tartaro, Mirties ir Nakties… Elnias tapo velnias, ant kiekvienos trišakės sąnkryžos pastatytas Nukryžiuotasis, „Buliaus akis“ liko tik slaptu, pagonišku ženklu – prietaru, nors, Victory ženklas dar naudojamas…

Nuo visokio negerumo žmogus žegnojasi   kryžiumi, bet tai buvo daroma dviem pirštais, kol reformos to nepakeitė… žodžiu, tema labai įdomi ir galima prigalvoti daug variacijų. Kiek aš matau, tai reiktų vengti vieno – kryžiaus su nukryžiuotuoju, nes būtent jis kiekvieną kartą pasaulio nuosmūkį, poslinkį į Pietus, patvirtina ir neleidžia jam grįžti į ten, kur jis turėtų būti… Taip dabar musulmonai, į Meką atsisukę, nežinau kiek kartų per dieną meldžiasi, o niekas kitas į niekur kitur nebesimeldžia – pusiausvyros nėra ir maginio pasaulio geografinė ašis pagal horizontalę slinksis į Rytus?

T.S.Eliot yra pastebėjęs, jog siekis šviestis bet kurioje šalyje yra stipresnis jos šiauriniuose regionuose, ir šiaurinėse teritorijose bendrai, palyginus su pietinėmis… Toliau jis samprotauja apie tai, jog privalomo švietimo atsiradimas ir kliūčių šviestis panaikinimas ir žlugdo entuziazmą studijuoti ir mokytis. Kadangi kažkada vieni ir taip viską žinojo, o kiti buvo sukurti darbui, o paskui sukilę vergai pasaulį pertraukė iš dvasinio į materialinį, tai dabar buvę šiauriečiai ieško mokslo šviesos, kad atsikratyti dabartinės realybės iliuzijos, o pietiečiai yra entuziastingai veiklūs, nes tai neša jiems auksą, ir jokios iliuzijos mokslo pagalba nuplėšti jie nenori, ne tam ją sukurpė…  Kai mokslo lygis buvo tiek nuleistas, kad pietiečiai jį galėtų suvokti, jis tapo nieko nevertas, neįdomus ir jokios funkcijos neatliekantis. Todėl jį vis labiau daro atsakantį į verslo paklausą, o kai dirbtinį intelektą pakankamai pradresiruos, tai švietimo ir iš viso nereikės.

Jei tikėti padavimais, pasaulis taip ir buvęs sudalintas: žiūrint veidu į rytus, šiaurinėje pusėje gyveno Žmonės lygūs tam, ką dabar vadinam dievais ir politeizmu, o pietuose tie, kurie sukurti žemei arti, dirbti monotoniškus darbus, prakaitą lieti ir jie garbina tėvą, savo sukūrėją, vergai tėvistai ar  vergai motinistai – tai, ką žmonėmis vadiname dabar. Tokia situacija susidarė po išvarymo iš Rojaus, kur iki tol visi kartu buvę, bet tik savais reikalais užsiėmę, gyveno – Gyvenimo medis yra Šiaurėje, kaip žinia, tik vergams Gyvenimas nebuvo numatytas; atsikandę obuolio, biorobotai tapo besidauginančiais savarankiškai ir tapo atskirti, išvyti. Bet sukilo, iš jiems atribotų pietinių teritorijų išsiveržė, pirma pasaulis pasidalino valstybėmis – valstybėjė dar  išlaikytas šiaurės versus pietų principas – tokia šachmatų lenta susidarė. O dabar jau ir visai, panašu, jog grimzdimo į Pietus procesas įvykęs pilnai ar užsibaigia mūsų akyse. Biorobotai, išsidauginę, karaliauja, kuria sau techniką, kad ji, savo ruožtu, jiems dirbtų ir juos aptarnautų, o žmonių- dievų jei likę netyčia kur vienas kitas, tai jų išminties niekas nesiklauso .

Mitologinė mirtis mums rodosi chimerine pasaka, jei chimerą suprasti, kaip graikų mitologijos pabaisą.

Ir vis tik, mitologinė mirtis savotiška ir skirtinga nuo bet kurios kitos – joje nėra „nieko“, nėra pilno sunaikinimo, totalios tuštumos. Ji išlieka gyvenimo forma, kad ir labai jau „originali‘. Visada turim atsiminti, jog mūsų graikų mitologijos supratimas įtakotas krikščionybės viešpatavimo šimtmečių, mes žiūrime į Antiką iš krikščionybės. Mirtis atidalina sielą ir kūną, toks bendrai priimtas teiginys. Bet, jei pagal krikščionis, siela laikosi kūne, tai pas graikus atvirkščiai, kūnas laikosi siela. Todėl senovės graikam mirti buvo nepayginamai lengviau, nei vėlesnių laikų žmonėms. Išsilaisvinimas ar praradimas?

O naujieji laikai sielą iš viso panaikino, tai kaip į mirtį nežiūrėti su siaubu, kai jautiesi jau tik kūnas, ir mirtis tau jau tik visiškas galas – nebūtis?

(bus daugiau)

 

Kova dėl geografijos (V dalis, paskutinė)

Romėnų laikais vergą perduodavo vieni kitiems, mainais į tą pačią vertę – Justicija iki šiol simbolizuojama svarstyklėmis – libra. Ir laisvei yra du skirtingi žodžiai – Freedom  (Vrijheid) ir Liberte. Tai štai, Liberte yra plebėjų laisvė, laisvė tų, kurie laisvi iš principo būti negali – į Ameriką atvažiavus, Liberty statula pasitinka, ne Freedom, pastebėkit. O kokią laisvę siūlo liberalizmas, tada tampa irgi aišku – jūs laisvi, kad nepastebėtumėt, kad esat ne laisvi… Amerikonų vestas Europos išlaisvinimas iš fašistų irgi vadinamas liberation, jie patys save vadina liberators... Įdomus atvejis su  livre – knyga, library – biblioteka… Knygų prirašė ir prispausdino, klaidingą pasaulio vaizdą mums kurdami, klaidingą mokslą, istoriją… Knygose tikros laisvės nėra, jose – tik pavergtų laisvės iliuzija?… Livrėja – tarno uniforma… O tikroji laisvė tuo pačiu reiškia ir taiką, ir laimę, pasitenkinimą – Vreedom, Vreede, tevreden,,, Laisva diena yra laisva diena – Vrije dag. Penktadienis, Frėjos diena…

Yra pasaulyje tokie judėjai, Kunais, Konais, Coenais,Koganais ir pan. vadinami. Pagal Koną, Kone gyvenantys ( ir priklausomumą jam pagal motinos liniją skaičiuojantys)?. O visi kiti gyvena už kono ribų ir jiems zakonai  (įstatymai) rašyti, ne? – Toliau su jais dar įdomiau; jie nuo Arono, pagrindinio žynio, kilę, ir, Mesijo antrojo atėjimo atveju, jų atsakomybėj yra  jį pasitikti, šventykloje (Temple) uždegant ugnį. Problema, kaip ir su visais likusiais judėjais, kad jų genealogija yra neaiški, nėra galimybės tiksliai pasakyti, kas jiems priklauso ir kas ne…jie ten surinkę genetinės medžiagos pavyzdžių ir tyrė, tai iš tų, kurie manosi esą Konais, kokia 1/3 tokiais, pasirodo, nėra. Lygiai taip pat gali būti, kad iš tų, kurie net įtarimo neturi, dalis tokiais yra – kas nors iš mūsų gal? Juk niekas netikrino?- Gal Biblijoje tikrai, tiesiog simboliškai  visų mūsų istorija surašyta, o religinės nesąmonės vėliau įvestos, kai elitinė grupė norėjo savo elitiškumą pateisinti, tai pirma, o antra, save nuskriaustais pozicionuoti, ir kad visas pasaulis jiems skolingi, įtvirtinti/ –   O Laisvieji masonai, pvz, irgi yra Freemasons, taip sakant, teisingą žodį sau pasiėmę. O visiems kitiems Liberite, Egalite, Fraternite… Ir žinokitės.

Matomai, pasaulis visada buvo organizuojamas pagal ir aplink sąmoningus ir galingus, kurių niekada nebuvo daug. Ir jų civilizacija niekada nebuvo masinė, ir kažkokių ypatingų pasirinkimo laisvių čia niekada nebuvo. Vyrams ir moterims kelias visada buvo tik vienas – vystytis, aukštyn, į didesnį sąmoningumą, didesnę energetinę apimtį, mastelį, sudėtingumą – kelias siauras ir nelengvas. Ir ne masėms – humusams. Nes masės yra kaip muilo burbulai – išsipučia kažkokioj vietoj kažkokiu metu, sužydi kaip realybės fragmentas, gėlė – ir vėl suyra, subliūkšta, išsisklaido į nebūtį – išnyksta. Panašu, jog gyvename kaip tik tokio burbulo pabaigoje… Tik jis nuo pat pradžių parazitais užkrėstas, todėl gana bjauriai ir kreivai išsibujojo, ir dabar karštligiškai dar ir ieško būdų, kaip savo egzistenciją pratęsti, ar iš jo kažką išliekamą performatuoti. Labai daug kertinių šios civilizacijos akmenų pasirodė kartoniniais – visuotiniai mokslo dėsniai ir aksiomos pasirodė tokiais neesą, istorija masiškai nebe tikima, nes ji baltais siūlais siūta ir persiūta, o dabar jau ir geografijos siūlės braška.

Todėl vienas variantas yra vis tik laikytis realybės, o kiek jinai byra – ją atstatinėti, nors niekam neaišku, nei kaip, nei kuria kryptim.

Kita tendencija – materialinės realybės atsisakom iš viso, tegu tada ji sugriūva ar pasirodo padirbta, ar dar ką, koks skirtumas. O mes tuo tarpu toliau sėdėsim neaišku kur, neaišku, kas būdami, neaišku, iš kur atėję ar atsiradę, neaišku kam ir kieno išlaikymui… Ir tada jau visiškai parazitų valioj ir jų įkaitais tapę… Įdomu, kad jau net Putinas paskelbė, kad ir rusus „skaitmeninės technologijos išgelbės“.

Valstybės nenori būti į šiukšlių dėžę išmestos, todėl kovoja už geografiją tokią, kokią ją žinom. Ir jei jau globalumas ir virtualumas yra ateitis, tai bandoma bent jau sukurti internetines valstybes su centru kiekvienoje iš jų. Net ir Lietuva – ji ne kokia atsilikus ir paskutinę minutę, ne, ji jau seniai turi tokį planą Ir tai yra viena priežasčių, kodėl valdžios masinė emigracija nejaudina, yra tai, jog JAV globalistai jau kada suteikė inspiracijos ir pamokino, kad „susikursit virtualią Lietuvą ir bus jums gerai“. Internetinę Lietuvą, kurios gyventojai bus visur, ir, kartu „iki Lietuvos jiems bus nulis kilometrų“. Ir kas tuo metu vyks realioj Lietuvos teritorijoj – ne jūsų bus rūpestis, ir ne jūsų jaudulys, kas ten su kuo karus žais ar poligonuose treniruosis.

Kam reikia geografijos? -Virtualioje erdvėje gyvent yra greičiau, pigiau, tikslingiau ir galima absoliuti kontrolė: kiekvienas kiekvieno judesys internetinėj erdvėj lieka užfiksuotas ant visai. Ir gali būti patikrinamas, apmokesdinamas, jei reikia – cenzūruojamas. Net sunaikinti fiziškai nieko nereikės – ištrins jo prisijungimą, ir dings pilietis į niekur, ir atę… O visi pavyzdingi visame pasaulyje bus be galo laimingi, kad saugiai kažkur apskaitoje yra ir akivaizdžiai kažkur – bent kažkur – priklauso.

Makro modelį galima parodyti kaip mikro modelio veikimą: po Nepriklausomybės daug žmonių metėsi į valstybines institucijas ir ten atrado patogų gyvenimą. Vietos visiems neužteko: yra tik apie 300 000 etatų. Valstybės veikla tapo pragyvenimo šaltiniu, paskatino ir biurokratijos, ir įstatymų nepaisymo įsigalėjimą… Verslo reakcija irgi, įstatymų nepaisymas, savi klondaikai. Trečia piliečių dalis, į šitą schemą netilpus, metėsi į turtingas šalis. Liko tik inertiška ketvirta grupė, kurios sąskaita valstybė su savo institucijom ir gyvena. Kas toliau? – Verslas susideda į kišenę biurokratus ir išsiplečia, sienų nebe žiūrėdamas… Vietiniai skurdžiai išmiršta… Finansiškai neblogai stovinti emigracija grįžta ( kad ir su naujais okupantais už parankės, kaip tai buvo jau ne kartą, vokiečiais, rusais ir amerikonais… dabar turbūt britus atsivestų), perima valstybę, kuriai vėl reikia biurokratų, verslininkų, eilinių mokesčių mokėtojų ir skurdžių Ir vėl viskas iš naujo…

Tai štai, kad nebūtų iš naujo, kad emigracijai nebūtų poreikio grįžti, nebūtų kur grįžti, iš viso, idėjos tokios nebūtų,reikia panaikinti, paskelbti neegzistuojančia ir teritorijas, ir materialų turtą, ir pinigus. Ne todėl, kad čia jie tokie revoliucingi ir visiems gero po lygiai nori. O todėl, kad labai greitai būtų pamiršta, ko visi kiti netekę arba ką saujelė sau susigriebus. Kol viskas dar kažkiek pasiskirstę po įvairius ir daugiau šeimininkų, tai niekas nei geografijos, nei pinigų, nei dar ten ko panaikinti nesiūlė – dar buvo ką paimti. O kai viskas jau daug maž vienose rankose ir reikia išvengti atvirkštinio proceso pradžios, tai reikia iš viso, net ir tokio proceso egzistavimo galimybę panaikinti.

Tada kas reikia, tie turės viską amžinai, o tie, kurie neturės nieko, net nežinos, kad nieko neturi. Irgi amžinai.

Kova dėl geografijos (IV dalis)

Faktas, kad kurį laiką smarkiai globalizavęsis, pasaulis sparčiai antagonizuojasi – visi ėmė sparčiai atsiskyrinėti vieni nuo kitų – su rusais jau seniai niekas nešneka, britai iš Europos pareiškė pasitraukiantys, Trumpas tik apie JAV galvoja ir tik jos interesus į priekį stumia… Net Europos Sąjungą bandys vienyti ir link federacijos stumti, patyliukais įstatyminę bazę keisdami – amerikonais nusivylę, rusus boikotuoja, kiniečiai per toli, britams špygą, nuo atbėgėlių ir islamistų irgi sienas reikia statyti ir juos tik oro tiltais įsivežti, pagal poreikį… Bet, ar turi kas nors kokį toliau siekiantį planą, ką daro ar ką reiktų daryti? – panašu, kad ne. Ir Chazinas irgi sako, kad ne… Britai kai nubalsavo atsiskirti nuo Europos, matomai planavo sau kaip atskirą rinką, vietoj europinės, arabų pasaulio teritorijas pasiimti. Izraeliui tada būtų buvęs galas, nes jo nebe reikėtų, kaip Arabų pasaulį civilizuojančio ir policionuojančio, tuo būtų užsiėmus UK. Buvo ir kitų požymių, kad Izraelio laikas baigiasi – Obamos administracija ir H.Clinton mieliau atstatinėjo santykius su Iranu, nei rėmė Izraelį…

Kas paaiškintų, kodėl Izraelis persiorientavo paskutinę minutę ir parėmė Trumpą į prezidentus – jų pasaulis išliko koks buvęs, ir jie kol kas pasaulyje išlieka, kur buvę… O ką britams daryti? – kaip visada, parėmė Prancūziją, kad teisingas prezidentas būtų išrinktas, iš teisingo inkubatoriaus, ir dabar, pastoviai gali sėti prieštaravimą tarp Prancūzijos ir Vokietijos, jei tik reikia, ir tokiu būdu išlaikyti įtaką europinėj rinkoj – kur du pešasi, trečias visada laimi… Chazinas apie Rusiją irgi aiškiai šneka: po Jelcino mafijoziniai klanai išsirinko sau tokį kaip ir arbitrą, kuris jų visų interesus tarpusavyje derintų ir taiką palaikytų. Tie oligarchai, kurie su planu nesutiko, buvo išbrozdinti iš šalies – visokie Berezovskiai, Abramovičiai ir pan. O kiti taip neblogai su Putinu ir pagyveno. Tik visos marionetės kažkokiu momentu išeina iš po kontrolės ir panori valdyti pačios… Netgi rašytojų sukurti personažai taip elgiasi jų rašomame romane. Liaudis, žinoma, irgi tą idėją palaikė. Bet, kas toliau? Koks planas?

Planą, panašu, turi tik globalistai, jiems nežemiškos kilmės parazitų sudiktuotą. Globalistus kol kas apstumdė, bet jų plano niekas neatšaukė ir kuo nors kitu nepakeitė. Jeigu žmonės turi pasirinkimo teisę, tai kokia teise čia kažkokie svetimi parazitai šeimininkauja? O gal reiktų išsiaiškinti, žmonės – tai kas jie būtent tokie? O kas – visi kiti? Ir kas iš tų dvejų esame mes? – „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“ manau negalioja šiuo atveju, nes kuo (save) vadini, tai taip pašauktas ir atsiliepi…

Jonas Gervė nėra vienintelis, kuris teigė, jog būti moterim ar būti vytu yra duotybė, ir pirminė duotybė. Kažkada kažkur, kur tas pirminis taškas dimensijose ar visatoje bebuvo, mes radomės arba kaip vieni, arba kaip kiti. Viskas. Ką noriu pasakyti? – ogi kad abstraktus terminas žmogus tiek ir tėra, abstrakcija. Realiai neegzistuoja. O pavadinimas reiškia ne tą, ką manome, kad reiškia. Prisiminkim Homo sapiens ir Romėnų teisę. Būtent Romėnų teisėje žodis Homo ar Hom naudojamas… vergo prasme. Vergo, darbininko, to, kuris yra kažkieno nuosavybė, kuris nėra laisvas naudotis savo darbo rezultatais (o tik turi teisę į atlygį).

Dar daugiau. Jis iš viso, negali būti laisvas… Ir tada tikrai nesvarbu, ar kalba eina apie vyrus ar apie moteris – kaip save vadini, leidiesi vadinamas, taip tavo likimas ir klostosi. O Romėnų teisė nėra istorija – ji vyrauja dabartinio pasaulio teisėsaugos sistemoje kaip dažniausiai naudojamas pagrindas: visos Vakarų pasaulio konstitucijos rašytos, ja remiantis. Ir joje daug įdomybių: šneka eina apie patricijus ir plebėjus. Jie niekada nėra subendrinami į vieną, abstraktų ar ne, terminą.

Patricijai yra su visomis teisėmis gimę ir jokie įstatymai jiems nerašyti.

Plebėjai, pvz, turi teisę dirbti, teisę į atlygį, teisę būti prižiūrėti. Teisę būti piliečiais. Visi įstatymai yra rašyti jiems: jie negali būti ne kažkurios valstybės piliečiais, ir negali būti be šeimininko. Ir laisvi jie negali būti, iš principo. Lotynų kalboje Hom yra vergas, o laisvas gimęs yra vyras. Patricijus ir pater turi tą pačią šaknį, tėvas ir dangus, kaip ir motina ir žemė, simboliškai tapatinamos poros… Įdomu, kad buvo laikai, kai Urano planeta buvo vadinama Pater. – iš jos gal į Žemę tą technokratinę civilizaciją galas ir atnešė? – Žemėj prisivogė moterų, kas iš jų sąjungos gimę, tie laisvi ir privilegijuoti, valdo Žemę „tėvo vardu“ – imperatoriai ( in pere)… Visi kiti padaryti iš molio (humuso), darbui ir tarnavimui… Ir melstis įpratinti, kad Žemėje vis būtų taip pat, kaip ir danguje, vis savo vergystės šaknis patvirtindami.

Žinant, kad, pvz, carinėje Rusijoje, pakrikštijimas automatiškai reiškė tapimą Caro (Cezario, kiesoriaus, Keizerio) vergu ant visai, o ispanai Pietų Amerikos indėnus krikštydavo, prieš žudydami, kad jie Vatikano nuosavybe taptų ir viskas, kas po jų lieka, Vatikanui ir pereitų (tėvui, kaip iš „fati ir muti“), tai galima suprasti, kodėl krikštijamasi buvo nenoriai… Ir vadinasi, kad iš laisvo tave vergu padaryti gali, o iš vergo laisvu jau nebe? Arba, kad dar buvo daug ir kitokių asabų – vyrų ir moterų, kurie nebuvo nei patricijai, nei humusai, juos tik reikėjo pasidalinti ir nulenkti. Nors, jei krikštijo prieš žudydami, kaip ir kryžiuočiai, pvz, tai dalinosi žemes ir turtą, o kitokių, nei humusinių tokiu būdu ir nebe liko. Arba tik pasislėpę – raganų, pvz. už tai įbūdavo ieškoma nirtingai ir kruopščiai?… Nes, prieš patricijams čia įsigalint, vyrai ir moterys Motinai meldėsi. Nors, vietinių vyrų gal jau ir tada nebuvo, tik moterys – todėl tuos iš dangaus į čia taip labai ir patraukė?

O humusiniai plebėjais buvo pagaminti ir tokiais ir visada bus- ‘palikit liaudį eiti jos tamsiu keliu’… (F.Nyčė)

(bus daugiau)

Kova dėl geografijos (III dalis)

Tokias pačias pretenzijas  – jog XXa. buvo jų amžius – turi ir Rusija. Apturėjusi revoliuciją, laimėjusi baisų karą, stačius komunizmą, skridus į kosmosą, ir, dar amžiui nesibaigus, spėjusi šlovingai išsivaduoti… Ir XXI amžių jie irgi jau iš anksto savu pasiskelbę. Tą patį šneka ir Kinija apie save, ir, netgi Afrikos kontinentas save irgi galėtų pasiskelbti tokiu pat aktualiu.

Kinija vykdo „globalizmą iš apačios“savo piliečių kojomis, tyliai, kantriai, atkakliai ir nenumaldomai. Ir arba į akis nekrenta, arba matyti ir to suvokti nenorim?O jų visur daugiau ir daugiau, ir jokių skurpulų jie neturi niekam. Kaip ir islamas – labiausiai paplitusi religija, ir, visoje savo teritorijoje sunaikinanti kitas, senesnes religijas, bet ir kultūras, etniškumą – standartizacija ir globalizacija žiauri. Kaip amerikonai su tokia konkurencija tvarkosi? – ogi todėl jų globalistai ir sako, kad su geografija baigta.

Kitos vietos, kitos tautos, kitos religijos, niekas nesiskaito, nes… viskas faktinai jau mūsų: korporacija Amerika didumo su visu pasauliu. Tada nelieka nei su kuo kovoti, ir nelieka netgi kam kovoti, jei geografijos nebėra. Tavęs nėra žemėlapyje, nes nebėra žemėlapių.

Nepaprastai įdomu, jog paskutiniu metu lygiai tokie patys kalbėjimai sklinda ir iš Rusijos pusės, orientuoti į save, savaime aišku. Ypatingai interneto platybėse pakanka piliečių, rimtu veidu teigiančių, kad Amerika neegzistuoja – jos nėra ir niekada niekas jos nematė… Ir visų kitų žemynų nėra irgi.Reali yra tiktai Eurazija, kurioje visi ir gyvename, manydami, kad gyvename atskiruose kontinentuose. O ir pati Eurazija gali būti žymiai didesnė, kitos formos ir t.t. Žodžiu, ne tai, ką mus mokykloje mokino, kai mokino. Ir, visas tas kontinentas faktinai yra rusų.

Galima sakyti, kad tai – visiška nesąmonė, bet aišku viena: eina kova už žmonių protus. Jeigu realybė egzistuoja pagrinde mūsų galvose – mes kiekvienas nešiojamės su savim pasaulio geografinį žemėlapį mintyse, tai tereikia sudaryti kritinę masę kitaip galvojančių – turinčių kitokį pasaulio vaizdą mintyse, ir prašau, Žemė iš plokščios jau apvali (Koperniką prisiminkim)…O amerikonų galvose visas likęs pasaulis ir taip fragmentuotas ir nepilnas, o juos įtikinus, kad „esate tiktai jūs“ tai likęs pasaulis iš jų galvų ir visai dings… Ir rusai užsiima tuo pačiu.

Žinoma, visi tie geografiniai žemėlapiai labai įtartini. Jau vien tai, kad žemynų kontūrus nuolat skalaujantys vandenynai, tik per XX amžių jų formą turėjo ženkliai pakeisti, o kur dar du tūkstantmečiai po Kristaus? – kaip gali žemynų kontūrai visą laiką išlikti tokie patys ir atitikti realybę? Arba pažiūrėkim į Jungtinių Tautų emblemą, kur pasaulio centras parodytas Arktyje ir visi žemynai pasklinda iš jo į skirtingas puses – bet visuma kaip ir viena. Tame gali būti daugiau racijos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, jei prisiminti, jog iš Europos į Niujorką skrendama per Islandiją. O iš Australijos į Pietų Afriką – per Abu Dabį. Ant gaublio žiūrint – ir ant mums įprasto žemėlapio – rodosi, gal jiems galvoj negerai? – O pažiūrėkit ant tokio plokščio Žemės žemėlapio, tiesios linijos gaunasi būtent tokie maršrutai. Matomai, pagal panašius žemėlapius ir skraidoma.

Gondvanos teorija, apie tai, kad Žemėj kažkada visa buvo žemynas ir tik vėliau suplyšo į dabartines dalis ir viena nuo kitos nutolo, bet jei sudėti, tai susideda ir tinka atgal į rutulį – yra aiški teoretinė nesąmonė, nes praktikoje tie žemynai jau senų seniausiai vieni kitų kontūrų turi neatitikti… o dabar netgi Kanados rytinė pakrantė atitinka, jei uždėti ant viršaus, dubluojant, Sibiro rytinę pakrantę – tai ar tuos žemynus kas serijiniu būdu štampavo, ar jų atvaizdus mums nepasivargino paįvairinti, žemėlapius paišydami?

Ir laiko juostos kažkokios keistos irgi.: nuo Grinvičo meridiano į abi puses eina pliusinis ir minusinis laikas… Ir visai mes 24 val. negaunam. Turim 12 ir 12 val. , naktį ir dieną, pusę gyvenam, pusę miegam. – Panašu, kad realybė, kokią mes ją žinom, jau kada ėmusi griūti – žmonės jos visos neišlaiko?  -Tik pusę, pvz… O išnykti nenori niekas, todėl mažėjantį jos plotą kiekvienas traukia į save, tvirtindami, jog realūs yra jie, o nerealūs – visi likę…

Arba gal čia seniai žadėtas ir pranašautas dimensijų, iki šiol mūsų realybės erdvę sudariusių, atsiskyrimo procesas: kas su kuo ir kas atiteks kam. Kiekvieni nori atsiriekti sau kuo didesnį realybės gabalą. JAV per savo įtakos globalizavimą, Kinija – apgyvendindama viską kiniečiais, UK prisiminė savo kolonijas, rusai – darydami ideologinę įtaką.

Nes kampanija išvystyta didžiulė – Ruskij Mir – nesvarbu, kur kas randasi, jei prijauti mums, tai esi mūsiškis… Per kokią ten interviu internete kažkas klausia, “ aš Vokietijoje randuosi, tai ar man jau lagaminus krautis?“ – Ne, išgirstam atsakymą, „tu jau esi čia, su mumis, tiesiog, dar likę tavo draugų, giminių, kontaktų Vokietijoje, todėl tau atrodo, kad tu Vokietijoje… O iš tikro jau su mumis“. Taip gimsta internetinė Rusija, mūsų akyse, bežiūrint. Tai čia ateičiai. Bet, ateitis bus, kokia buvus praeitis, o praeitį jie jau kada savinasi – visa pasaulio istorija yra jų istorijos dublikatai; visos imperijos visais laikais – jų imperijos, didumo per visą pasaulį dublikatai. Ir kalba jų seniausia, ir visų kalbų pramotė, ir žmonės jie vieninteliai,balti, visi kiti – nežinia kas.

Gerai, manykim yra tokios pranašystės, kad Rusija pasaulį gelbės ir išgelbės – bet, kada jos darytos ir kas tada vadinosi rusais? Jeigu rusai reiškė laisvi, ar laukiniai, ar raudonplaukiai, ar, netgi Rusijos teritorijoje gyvenantys, tai kodėl kalba būtinai turi eiti apie juos, tuos, kurie dabar Rusijos teritoriją užima? kariavo, naikino, viskas maišėsi, ir vis tiek, liko tokie patys ir tie patys? – čia aš teoriškai klausiu.

(bus daugiau)

Kova dėl geografijos (II dalis)

Naują pasaulio tvarką kažkaip asocijuojam su piktavaliais individais, masonais, konspiracijos teorijom – gal tai – specialiai suformuota dūmų uždanga, o gal finansinis kapitalas, būdami judėjų tautybės ir kabalah besiremdami, kokią tai  sau pasaulį pajungiančią tvarką ir bando alchemistiniais ir maginiais būdais sugeneruoti ar išlaikyti… Bet demokratai ir federalistai apie Naują Pasaulį ir jo Tvarką prakalbo, pvz: B.Klintono lūpomis, nors gal jau neatsimename. Ir būtent jis XXI amžių paskelbė (irgi) būsiant JAV amžiumi. E.Fukujama, irgi  maždaug tuo metu, paskelbė, jog istorija įvyko – misija išpildyta- ir dabar jos nebe reikia, ji pasibaigė  (apie 2000 metus tai buvo). Tada pasimatė ir geografijos pabaiga: pasaulis bus be sienų, be valstybių.

Nes erdvė ir atstumai tapo įveikiami akimirksniu, technologijos pagalba, ir nebe teko buvusios, turėtos reikšmės. 1997m. labai daug sakantis Britų Telekomo reklaminis sloganas – Geography is history… Čia jau prasideda Utopija tiesiogine to žodžio prasme, nes prepozicionuoja ne erdvinio pasaulio egzistavimą. O laikas be erdvės virsta greičiu, jei atsimenat…Pasaulis įsisuka vis greičiau… Kai tuo tarpu bankai, finansistai ir milijonierių klanai – pavieniai žaidėjai, kuriems į valstybių sienas irgi nusispjaut, bet jie taip jau įpratę, pasaulį įtakoti per oficialius valdymo organus, per oficialius administracijos vienetus – jie geografiją kaip kelia vėl į svarbią vietą, siekia jos atgimimo: JAV kongresas 1987 metais įsteigė kasmetinę „Geografijos žinojimo savaitę“, geografijos dėstymas grąžinamas į aukštąsias (ekonomikos) mokyklas. Tradiciškai georgafija, buvusi „all about chaps and maps“, dabar tampa vos ne patraukliausia disciplina… Pasirodo, XXa. buvo geografijos amžiumi!

Neil Smith yra rašęs, jog „JAV nacionalumas ir valstybingumas yra Achilo sausgyslė globalistų, taip pat ir amerikoniškųjų, planams. Kol kas ji suveikė. Iš kitos pusės, Trumpui svarbiausia ekonomika, o valstybės politinius interesus nulemia jos ekonominiai interesai – tokiu būdu kuriamos imperijos. JAV dominavimas pasaulyje radosi per jos ekonominę ekspansiją – kai bankai ir kiti finansiniai kaubojai apsižiūrės, jog JAV federalizmas ir administratoriai valstybės versijoje 0.2 (ar kažkelintoj kitoj, sekančioje, kokią kol kas nepavyko įdiegti), nesiruošia panaikinti ekonominio JAV viešpatavimo pasaulyje, jie tik nori panaikinti geografinius to įsigalėjimo įrodymus – jei nebe liks žemėlapių, tai niekas negalės pastebėti, jog jie visi nuspalvinti amerikonų spalvomis. Ir tada jų interesai vėl susijungs, ir priešiskumo nebe liks… Ir be geografijos, be žemėlapio, be savos žemės liksim visi, oficialiai.

John Berger rašė, jog „pranašystės ateičiai ima daugiau šnekėti apie geografines, o ne apie istorines projekcijas. Erdvė, o ne laiko tekėjimas nuo dabar ima turėti pasekmes mūsų gyvenimui. Mes dar tiktai atveriam sugalvotos mums geografijos archyvus, bet jau dabar aiškėja, jog to pasekoje apsižiūrint, kokio didumo yra iki šiol nuo mūsų dėmesio pasislėpus buvusi JAV imperija, privers mus fundamentaliai iš naujo imti pergalvoti ir pačią istoriją“.

Amerikos imperijos augimas buvo du karai XX amžiuje ir trečias prasidėjo 2001m. Prieš išgalvotą ar su(si)kurtą priešą, kaip visada, tik teoriškai, kai tai, kas, tuo šydu prisidengus, iškovota, yra labai reali teritorija. Nes, imperija turi būti planetarinė. Po pirmųjų pergalių Afganistane ir Irake JAV armijos daliniai valstybinės vėliavos jau nebe kėlė – kad per daug ne badyti akis tuo, kokia prasmė viso to, kas vyksta. Geografija taip pat grąžina mintį prie naftos, bet, viską mesti į tradicinę kovą dėl resursų yra neteisinga. Karas su terorizmu yra ir daugiau, ir mažiau nei karas dėl naftos.

Islamo globalizmas yra alternatyva (JAV) globalistų globalizmui – globalizmas iš apačios. Sėkmingas karas su teroru, terorą pasaulyje būtų sumažinęs, o ne padidinęs. Baimė irgi jau globalizuota – rezultate bijome to, kad bijome… Bijome ko, apie tai jau  nediskutuojama. Terorizmas irgi nebėra, kas buvo – jis pavirto verslu, valstybės forma. Taip aiškiai pasirodo, kad valstybė globalizmui ne priešininkas – globalizmas yra greičiau iš savo ribų išsiliejusi, pasaulį baigianti užlieti valstybė. Pagrindinis klausimas, kas bus jos viršūnėje ir kieno rankos viską į savo kišenes bus susigriebę… Todėl amerikonams dar nebuvo taip smarkiai priešinamasi, kaip dabar, tik eilinių žmonių pusės neatstovauja niekas ir žmonėms nei vienos pusės pergale nėra priežasčių džiaugtis.

Galima jaustis tokiais žiūrovais – ar rėmėjais – iš šalies, tegu mušasi, girdi, mes pažiūrėsim, jei jau mūsų dalia tik duona ir žaidimai… Ir tokią iliuziją mums ir kuria kasdien tv ekranas, kompiuterio, telefono ekranas – jūs žiūrovai, per stiklą, jūsų neliečia. Kai realybė yra atvirkštinė ir tragiška – bet kuriuo atveju, kas belaimėtų, mes, žmonės, esame tos košės viduryje, centre, viskas vyksta mūsų rankomis – mokesčių mokėtojų pinigais, sugriautu, sunaikintu mūsų turteliu, sveikata ir gyvybe – resursai, dėl įtakos kuriems pešamasi, kuriuos norima valdyti, versti tarnauti sau, jais naudotis ir esame mes, žmonės.

Tiksliau, beždžionės ir skruzdėlės, todėl mums niekas ir nedaeina, ir pasipriešinimo visam tam kibirkštėlių irgi nėra.

O pasaulyje tuo tarpu yra, kas praskaičiavęs situaciją daug ėjimų į priekį  ir link ten suka. Gal jie – ne visai šios Žemės gyventojai, arba gal jų patarėjai tokiais yra… Normaliai, jei žinome, ką norime pasiekti, skaičiuojam žingsnis po žingsnio to tikslo link. Tik kad žmonija pati iš savęs kaip ir nieko pasiekti nenori, nors, taip kaip yra, irgi nepatenkinti. O aukščiau minėta publika žino, ko nori ir į kokią vietą, kuriuo metu ir kokiam stovyje Žemę nori pastatyti… Ir žingsnius skaičiuoja nuo to tikslo atgal – ką reikia padaryti, kokią problemą sukelti, kad žmonės patys, kaip reakcija į tai, eitų vis arčiau, kad prašytų patys griežtų priemonių ar naujos tvarkos. Nes, matomai, jei žmonės kažko nenori, tai tu jiems to ir nepadarysi. Todėl pastoviai atsirandame situacijoje, kad norime patys. Ir niekas su mumis tada jau nesiginčija…

(bus daugiau)

 

Kova dėl geografijos (I dalis)

XXa turėjo įeiti į istoriją kaip JAV amžius. Bent jau iš jų pusės rašomą istoriją skaitant, rodosi, kad taip ir buvo. Vos ne… 1970 pradedant, ta jų šlovė ima byrėti: Vietnamas, Nikaragva, Iranas, ekonomikoje Japonija ir Vokietija tampa konkurentėmis. Pietryčių Azija sekė ir savi industriniai centrai JAV ištuštėjo. Ekonominį konkurentų augimą finansavo pati JAV ir nauda iš to irgi grįžo į JAV, bet finansuotojams, o ne valstybei. Reiktų įprasti skirti Valstybę, t.y. administraciją, „federalus“ su prezidentu priešakyje nuo bankų su milijonieriais – finansinį elitą. Kuo geriau gyvena antrieji, tuo prasčiau sekasi tvarkytis pirmiesiems: pasakiškai turtėjantis finansinis elitas automatiškai reiškia krizes valstybėje ir skurdą , netvarką, griuvimą visose jos srityse.

„Socialinė valstybė“ kokių prisiformavo pokaryje Vakarų Europoje ar socialistinė, kokių Rytų Europoje buvo (ir mes tokioj gyvenom), fašistinės valstybės, diktatorinės netgi – tai vis yra stipri nomenklatūra, valstybės, kur gyventojai kažką turi dauguma ir po truputį, ir viskas valstybėje daug maž laikosi pusiausvyros taške. O kai tiktai tie, kurie savą biznį suka, įsisuka ir į valstybines instancijas ir priverčia jas dirbti sau, tai valstybė irgi tampa jų pavaldiniu ir auka, kaip ir jos pavaldiniai – piliečiai… Reikia suprasti, kad apie žmonių interesus neina kalba nei vienu, nei antru atveju. Žmonės nesiskaito, jie yra resursas vienų ar kitų planams ir priedanga interesams. JAV yra pavyzdys, kaip visą XX amžių valstybininkai, pirmiausiai sutvarkę laisvus verslininkus (per Depresiją ir II Pasaulinio karo pretekstu), kovėsi su bankais ir finansistais. Nes sąjungoje sugyventi, ar kai interesai sutapo, tie laikai praėjo – tos galimybės pelnui išnaudotos. Dabar arba vieni, arba kiti viską į save traukia.

Obama buvo „federalas“, stiprino valstybės įtaką, sudarė sąlygas valstybinių ir su jomis susijusių institucijų pelnui. Trumpas atėjo kaip kaubojų bankininkų ir laukinių kapitalistų atstovas, todėl jis atrodo iš praeities, dar iš laikų prieš Depresiją – jokios taisyklės jiems negalioja, ima ką nori, sako, ką nori – jokių iš to išvadų daryti nereiktų ir prognozių irgi – jie patys sau ponai, įstatymai ne jiems rašyti, valstybė jiems jau tik trukdis…. Demokratų partijoje, kai H.Klinton su B.Sanderu susirėmė ir nugalėjo, tai nugalėjo federalų gobšumas, kad gyventi šiandien, prisiplėšti visko šiandien – aklas ir ateitim nesirūpinantis gobšumas, manantis, jog šiandiena truks amžinai. Sanderso rėmėjai, pastebėkit, daugiausia – progresyvus jaunimas, naujoji kairė, žali, LGTB ir visa kita, kas iš federalų ir Obamos lizdo, bet jie norėjo įdiegti sekančią federalų versiją, kokybiškai kitą valstybę – ekonominius resursus žemėje nori perimti ir dalinti pagal tikslingumą, nes jų jau mažai, pinigus panaikinti kaip po tokius – visiems dalinti po truputį ir kad niekam dirbti nereiktų. Bet kad gyventi irgi nereiktų – nieko negaminti, nieko ne vartoti, sėdėti viduj, prie ekranėlių, nejudant, pamiršus, kad kūną turi – valgyti subalansuotų elementų kapsules, malonumą jausti, stimuliatorius ir reguliatorius tiesiogiai į smegenis pasijungus, būti šiandien vyrų, o rytoj – gal moterim, gal niekuo ir negalėti nei pirstelti, kad Centrinis federalų kompiuteris to neužfiksuotų…

Ar dabar neapsidžiaugėt, kad kol kas Trumpas laimėjęs? – jeigu jį ir ką jis atstovauja ilgesnį laiką valdžioje palaikyti, tai pasaulis nusiris į Tamsiuosius amžius, į feodalizmą ir blogiau – atvirą kriminalizmą ir mafiją, privačias armijas, teroristų valstybes, neintegruotas laukines kultūras, mirštančios civilizacijos ir pasenusių baltųjų socializuotų bendruomenių kūne… Man juokingi žmonės, kurie mėgsta pašnekėti apie Islamo kultūrą, seną ir turtingą, kurią turėtume studijuoti, pamilti ir įsisavinti – jos išmintis, girdi, ir už krikščionišką gilesnė… Jeigu tai ir nėra melas, kaip gryna teoretiška idėja, tai kaip šitaip pamiršti realybų? – Reali tos kultūros išraiška – valstybės, mokyklos, išsilavinę žmonės, muziejai, istorija, šventųjų kapai – viskas subombarduota, išnaikinta, išvogta ir parduota, žmonės žuvę, pasenę, išsibėgioję, religija atkritus į karo sąlygas ir pačią primityviausią formą – regresija visiška, jei kas ir buvo, tai prarasta ir neatstatomai – bibliotekos sudegę, jose skaitytojais buvusiųjų nebėra – jie geriausiu atveju išprotėję nuo to, kas su jais įvykę…

Ir štai čia mes atėjom prie pagrindinės priešpriešos – ar į realybę dar žiūrėti, kaip su ja iš tikro yra ar kas joje realiai vyksta, ir pagal tai gyventi, ar nustoti kreipti dėmesį – telefono ekranas vis tiek gerą orą rodo, ar lija, ar sninga už lango, koks skirtumas? – daugybė žmonių dabar pasaulyje šneka visiškus niekus, jokio ryšio su realybe neturinčius, ir priima įstatymus, tvarko valstybes būtent pagal savo įsivaizdavimus, ir nieko realybėje neatitinkančius įsitikinimus… O kai žmonės bando protestuoti, kad taip nėra, ir nuo tų jų įstatymų darosi tik blogiau, jiems atsakoma (jei atsakoma iš viso), kad nieko jie nežino, neturi teisingų įsitikinimų, o realybė tai ne argumentas! – būtent šitie atsakinėtojai ir norėtų geografiją kaip po tokią paskelbti neegzistuojančia. Ji jiems nereikalinga… Būtent iš jų ėjo visiškas geografijos kaip mokslo apleidimas mokyklose (tuoj pat po to, kai toks likimas ištiko istoriją), universitetuose, kai amerikonų geografinės žinios ir taip jau nebuvo stipriausionis pasaulyje.

(bus daugiau)

Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (IV dalis)

Kaip dvasią žmogui reikia augint, aktyviai stengiantis įvaldyti beprasmybę, taip ir pasaulio pabaiga nėra objektyvus reiškinys, atsitinkantis be mūsų pagalbos. Nes pasaulis kokiomis ten gamtos kataklizmomis ar karais marais nepasibaigia. Pasaulio pabaigą atneša žmonės: žmonių atsibudimas iš gyvenimo iliuzijos sapno – majos. Diena išaušta ir atsibundam. Taip kartą ir iš šio pasaulio atsibusim. Tokiai dienai artėjant, t.y. ciklui baigiantis, galutinai poliarizuojasi blogis, ir šlamštas, ir nuosėdos vienoj pusėj, ir, nors ir nedideli, bet gėrio rezultatai, kitoje.

„Žmonės nubus ir pasaulio iliuzija išnyks“: tiktai ne visi, žmonėmis vadinami, yra žmonės, o ir mažai kas iš jų deda pastangas, kad atsibusti. Nes tie, kurie atsibusti nesistengia – didžioji dauguma – savaime kaip tik įminga dar giliau – iš sąmonės taško žiūrint – ant visai. Nes, pramiegojus gyvenimą, nėra ko svajoti apie kokį nors savaiminį atsibudimą mirtyje.

Visi ir visa krentame žemyn, kol pakankama masė, apsižiūrėję, valios pastangomis kryptį pakeičia: išėję iš laisvo kritimo, raunasi į viršų, suplėšo miglą ir pasimato saulė – tampa diena.

Laukti paskutinio teismo, apokalipsės ar pasaulio pabaigos nėra prasmės. Jie neateis niekada pati. Kada žmonės ją padaro, tada ji ir įvyksta. Kol niekas tuo neužsiima, tai to ir neįvyksta – pūvanti gyvastis, vis giliau užmiegantis pasaulis gali tęstis iki begalybės, jei paskutinė saujelė sąmoningųjų ryžtingai nesusikaus su šita situacija…  Tie, kas palaiko pasaulį, Visatą ir mus pusiaubesąmoniniame stovyje, maitindami mirusius gyvųjų energija, sukdami negyvas sistemas gyva jų naudotojų energija, tie norėtų tokio egzistavimo – vegetavimo – kad jis tęstųsi amžinai. Jiems tai – ideali terpė, geriau ir būti negali.

O gyviesiems gali.

Nes baisiausia, kad tai suplanuota ant visai, amžiams – ant amžinai… Galo nuojauta, bet, vis dar ne ir vis dar ne… Pasakymas, kad „pirmiausia reikia pasiekti dugną, kad nuo jo atsispyrus, imti kilti aukštyn“ gali būti klaidinantis. Nes, o jei dugno nėra? Kaip ir laiko, irgi? – Kai žmonės nieko nenori žinoti apie mirtį, guodžiasi progresu, mano, jog, ypač techninis, jis juos išgelbės ir jų lavonus pastoviai atnaujins, keis juose detales, ir prietema, kurioje randamės, jiems nesibaigs amžinai, tai jau aišku, kuriame polyje iš dvejų – gėrio ar blogio – jie susikoncentravę.

Kitame polyje renkasi drąsūs, arba tie, kurie pavargę bijoti, arba, kurie dar energijos turi, entuziastingi, smalsūs… Kurie keičiasi, begyvendami, ir kas bus tas bus…

Ir čia ne apie kokius nors burtus kalba, čia šneka apie mūsų gyvenamą kasdienybę: būtent tokia yra postmodernizmo esmė: iš to, kas buvo, visą laiką vis bus daroma kažkas kito, „naujo“ ir taip tęsis be galo… Laukiamas „laikų galas“ pajungtas į patį save – Mobius juosta – gulsčia aštuoniukė, judėjime vis pereinanti pati į save – amžinybės ženklas. Pasaulis juda, iš niekur neišeidamas ir į niekur neateidamas. – Kaip žmonės sutiko su tokia situacija? Kaip jie yra į ją įvairuoti?

Savo laiku atėjusi Apšvieta – modernizmas – pasiūlė supaprastintą pasaulio vaizdą – palengvino užduotį gyventi: buvo nurodyta viena tiesa, vienas galimas būdas, paskelbta, kas gera, o kas bloga… Ir teliko tik kažkiek palaukti, kol pasirodė, jog toks pasaulio modelis yra klaidingas, neatitinka, yra tobulesnių… daug teorijų, ant kurių mokslinės pasaulėžiūros paradigma buvo pastatyta, pasirodė tiesiog neteisingos… Todėl dabar sekanti aktyvistų – pasaulio tvarkytojų karta rėkia, jog nereikia jokios tiesos, nes jei jų daugiau, negu viena, vadinasi, jos nėra iš viso… Visi variantai lygiaverčiai, visi lygūs, viskuo galime naudotis, rinktis… Niekada prie jau išsirinkto nesustoti.

Todėl dabar skęstame informacijoje, ne tik nesuprasdami, ką ji reiškia, bet ir nebandydami suprasti… Nes realiai, mąstantis žmogus turėtų riboti, kas jam tinka ar netinka: mažinti galimų variantų skaičių, atmesti, išgryninti. Kol jam paaiškėja, atsiveria prasmė ir jis sako „suprantu!“… O dauguma plaukioja informacijos sriuboj, nedėdami net pastangų krypčiai nustatyti; o ir kam jas dėti? – Pasaulis aiškiai eina į pabaigą, ilgai taip tęstis negali… Kentėti liko neilgai… – Tokiems norėčiau priminti teoriją apie begaliniai mažų dalelių galėjimą be galo dalintis į dar mažesnes ir į dar mažesnes…

Ir galo ten nėra.

( bus daugiau)

Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (III dalis)

Kaip nebūtų keista, mažas, vietinis žmogus yra savarankiškesnis gyvenime, negu tas, kuris visatos kategorijomis masto ir su dievais – kūrėjais norėtų reikalų turėti.

Jei su vietinėmis mitologinėmis būtybėmis – dievybėm, gamtos dvasiomis, protėviais, žmonės susitardavo, išsiderėdavo, apsimainydavo – auką į lietų, maldą į gerą derlių ( dabar vietinių dievybių funkcija perduota šventiesiems katalikiškose šalyse, ir jei, nepaisant aukų ir maldų, šventasis neparūpina lietaus ar derliaus, tai jam – jo skulptūrai – dar ir kailį išperia!)… Su didžiaisiais, svarbiausiais dievais padėtis kitokia – žmonės jiems turi atiduoti visą save, patikėti savo likimą dievo valiai, ir dar vis tiek, jokios garantijos, kad tavo prašymai bus išpildyti ar maldos išklausytos…

Mažoje skalėje būti savo gyvenimo šeimininku – padėti pačiam sau, pavyksta geriau, nes, didesniems dalykams reikia ir didesnės dvasios: pratampyti ją į aukštį, kad pati augtų irgi link didžiųjų dievų… Nors, logiškai pagalvojus, jei dvasia kur nors ir yra, tai pas didžiuosius dievus tikrai – ji juk iš ten į mus ateina, ten – jos namai… Menas būtų savo sąmonę dar irgi galėti judinti laisvai per visą skalę, nuo mažiausio žmogiškumo apačioje iki didžiausio dieviškumo viršuje, žaismingai, bet tikslingai. – Kas iš to, kad tokia galimybė yra, tokia skalė egzistuoja, jei mes ja nesinaudojam? Jei mūsų joje nėra?

Nes pati dvasia neprasitampo, toks įspūdis, jog pati jinai tik traukiasi. O net ir stengiantis ją pratampyti, tai nėra lengva, daug kas gal ir norėtų, bet neišeina: išmokto bejėgiškumo kompleksas? – Galima iš vaikystės jau ateiti, įsitikinus, jog galimybę būti tėvų, draugų, kitų žmonių mylimi turime tik tada, jei būsime ne grėsmingi, galingi ar stiprūs, bet kaip tik, silpni, reikalingi rūpesčio, pagalbos, dėmesio…Žmonės lengvai pasijus geriau, su mumis bendraudami – pasijus reikalingi, geri, dosnūs… Pasąmonėje gyvena įsitikinimas, dažnai augant pastebėtas iš suaugusiųjų elgesio, jog jei būsiu stiprus, tai liksiu vienas, niekam manęs nereikės, nieko aš nedominsiu…

Ir iš šono žiūrintiems, dažnai yra paslaptis, kodėl vienas ar kitas žmogus ne atsistoja, neišsitiesia visu ūgiu, ir nenueina gyventi savo gyvenimo, stiprus ir išdidus? Kodėl jie nenaudoja savo gabumų, energijos, jėgos?! O jie tiesiog savęs tokiais nemato ir nesijaučia… O kai mažas, silpnas ir pagalbos reikalingas jautiesi, tai tokiu ir tampi, taip ir nueini per gyvenimą, verkšlendamas ir šlubuodamas. Gaila, bet tokių kompleksų turime visi, nors ir ne visi tuose pačiuose lygiuose: vieni įsitikinę,pvz, jog jie negali nieko ir jiems nieko neišeis, net niekada ir nebandę… Kiti mano, jog nėra prasmės kažkur eiti ar kažko ieškoti, nes visur bus tas pats – kiti žmonės ir ten neleis, trukdys arba visos vietos jau ir ten bus užimtos… Dar kiti mano, jog nėra prasmės nieko keisti, nes kaip yra dabar, taip bus ir visada: visada nepavyks, visada nepasiseks, visada viskas sužlugs…

Ir netgi tie, kurie gyvenime sėkmingai kuria, ir karjerą, ir šeimą, ir asmeniniai santykiai puikūs, ir jį supantis pasaulis draugiškas, kiti žmonės geri, bet pvz, jie vis tiek negali įsivaizduoti savarankiškumo nuo dievų, ar kad įmanoma dvasiniu supratimu priaugti ir praaugti dievo buvimo lubas, ir tvarkytis pačiam, savo atsakomybe – ne, mano, jog dievas neleis, supyks, nubaus, atkeršys…

Dievų buvimas jiems pakeičia gyvenimo prasmės žinojimą, nes žmogui būties beprasmybę pakelti yra sunkiausia.

Laikini sprendimai ( išeitis iš beprasmybės pojūčio) yra pasiekti sėkmę toje srityje, kurioj kažką darai – tada jaučiamės geriau, patinkame sau labiau… Arba stebėti save dvasiškai augant, keičiantis – tada jaučiamės geresni už kitus ir, kad laikas eina ne veltui. Bet, ir vienu, ir kitu atveju, išeina, jog įgaunam pagrindą po kojomis, žemę po kojomis – t.y. pasirodo, nueinam žemyn vietoj to, kad kiltume aukštyn, to beprasmybės, nežinojimo ir mus kankinančio netikrumo jausmo pasitikti, su juo susitapatinti ir, galiausiai, perimti valdymą…

Pasiekti aukštį, žemės nepaliekant, tada mažieji dievai būtų jau kaip ir mūsų rankos ar kojos – bendradarbiautume automatiškai, didieji nusėstų kur nors širdyje meile ar dėkingumo jausmu, o mes vis kiltume aukštyn, augtume,  ir, tuo pačiu metu, šaknydamiesi vis gilyn… kol sėkmingai susitiktume patys save kitoj rato pusėj.

Pamatytume prasmę, atpažintume savo veidą. Pirmą bet ne paskutinį kartą.

Begalinis galo laukimas… Bet, net arbata neužverda pati iš savęs. (II dalis)

Apie sistemas egzistuoja dvi skirtingos – iš pirmo žvilgsnio priešingos – teorijos. Pirma teigia, jog gyva sistema, nuo savo užgimimo momento ima senti, gesti ir griūti, ir tik laiko klausimas, kada pamatysime jos pabaigą – aiškiai, mechanikos įtakotas požiūris… Kita teorija teigia, jog gyva sistema turi savyje savęs idealios brėžinius bei etaloną, ir jei netrukdoma, pati save užsilaikys, atgamins, rekonstruos, restauruos iki begalybės.

Šios dvi teorijos visai nebūtinai viena kitai prieštarauja, jei akcentuoti klausimą, kiek sistemos gyvos. Kaip jose pasiskleidus energija: ar jinai yra tiktai taškas, keliaujantis, laike, per įvairias sistemos dalis, ar jinai auga, iš pradinio taško, apimdama vis didesnį lauką, kol pasiekia pabaigos ribą, ir tada sistema ne miršta, bet, energijos pagaliau apimta visa, atgimsta.

Teoriškai galima jau ir gimti su dvasia, visą kūną, ir visą gyvenimą apimančia, juose gyvenančia ir jų nepaliekančia – tada gyventume amžinai… Nes griūva, genda ir miršta tik dvasios apleisti gyvos sistemos gabalai, – dvasios apleisti, reiškia, nebe gyvi. Logiška. bet tada reiktų pripažinti, jog gimstame į jau esantį gyvenimą, kurį pragyvename, atgyvindami po momentą, per laiką, ir paliekame jį vėl gulėti, kai mirdami iš jo išeiname pro galines duris.

Ar yra kada tękę pastebėti kad egzistuoja žirklės: vaikai, jauni žmonės, turintys daug energijos bet mažai gyvenimiškos patirties, kompensacijai mato save dažnai žymiai vyresniu, įsivaizduoja esą seni ir išmintingi?… O senas žmogus savo širdyje retai jaučiasi vyresnis, nei dvidešimties… Ir mato save tokį, ir save tokiu gyvena, ir jo senatvę matome tik mes, žiūrėdami iš šalies… O suaugusio žmogaus archetipo, apjungiančio savyje tiek vaiko, tiek senolio įvaizdžius, gali dieną su žiburiu ieškoti. Visi dabar gyvename iš „arba… arba“ paradigmos, iš vieno gyvenimo galo į kitą energetiškai blaškydamiesi, niekas neužsiima „ir… ir“ – susirinkimu visko į vieną: naują etapą įsisavinant, senųjų apleisti juk niekas neliepia!

Tai ir reiškia augti – naudoti vis daugiau galimybių, gyventi vis plačiau, galingiau, vis daugiau apimant, o ne vis naują gabaliuką, ir tą patį tik seno gabaliuko pamiršimo, atsisakymo sąskaita.

Geriau matai, laisvas esi išsireikšti apie tas gyvenimo dalis, kurios jau kaip ir pragyventos, į kurias žiūri iš kitos – sekančios – dalies… Kas siekia aukštyn, to šaknys turi ir šaknytis gilyn, o ne kaip kažkokiomis oro kopėčiomis tik į dangų kilti, ir tai vadinti augimu.

Pažiūrėkim į pasaulį aplink mus, visuomenės vystymosi istoriją – viskas surašyta į eilę, surikiuota – archaika, tada modernumas, dabar jau ir post modernumas atėjęs… naujieji etapai, ateidami, senųjų juk nepanaikina, net ir labai norėdami. Jie egzistuoja ir toliau, tiktai mūsų jau juose nebėra.

Aš nepavargstu tvirtinti, kad postmodernistinis „žaisti“ reiškia ne suvaikėjimą, bet laisvą naudojimąsi visa egzistuojančia galimybių skale, sugebėjimą judėti ja, pasirenkant elementus, vertybes, papročius, tradicijas iš jų visų siūlomų ir, tokiu būdu susikomponuoti sau asmeniškai tinkantį, geriausiai patinkantį gyvenimą, unikalų, kaip ir kiekvienas iš mūsų esame – turėtume būti – unikalus. Ir terminas „kūrėjas“ tada irgi įgauna realią, praktinę prasmę.

Tai nėra lengva suvokti nei tiems, kurie dar jauni, į dabartinę paradigmą gimę ir kuri yra kol kas jiems kaip duotybė, kol jie nėra susidūrę su radikaliu jos pakeitimu. Nes tada supranti, žmogus, kad visa duotybė yra kažkada kažkieno padaryta. O žmonėms, ateinantiems iš jau keistų ir pakeistų paradigmų – gimusiems jau seniau – jie iš nuoskaudos linkę iš viso atsisakyti dalyvauti persimainiusioje visuomenėje, ją niekina, nusiteikę pastebėti tik jos trūkumus – tampa pikti, apkartę, nusivylę. Bet, iš paties gyvenimo virsmo išėję, jie savo kritika jau nebe gali padaryti jokio poveikio realybei, jų kalbėjimas tik kalbėjimu ir lieka…

Taigi, kaip sakau, variantas būtų vis tik dalyvauti aktyviai, o ne statistu, išliekant gyvenimo eigoje, virsme – mylėti gyvenimą, vertinti, su dabartine paradigma jo nesutapatinant, naudotis juo savo planams – žodžiu, gyventi aktyviai.

Tam reikia tik didesnės, labiau visaapimančios dvasios. Tik tiek.

(bus tęsinys)

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as