idėjos ir realybė

1
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis
2
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. II dalis
3
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis
4
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (III dalis)
5
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (II dalis)
6
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (I dalis)
7
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (VI dalis,paskutinė)
8
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (V dalis,)
9
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (IV dalis)
10
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (III dalis)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis

Kaip ne keista, bet musulmonų, senųjų krikščionių ir adamitų (judėjų) tikėjimai kilę praktiškai iš tų pačių šaknų ir, matomai, maždaug toj pačioj vietoj – apie Volgą: bent jau pėdsakai tokie likę – ne tik Kazanė, bet ir Maskva iki gaisro buvo mečečių miestai, judėjai, pagonys ar helenai, matomai, statė šventyklas (temple), kokias dabar atpažįstam kaip antikines, piramidės iš jų tradicijos irgi (todėl frontonai trikampiai ir ant kolonų) – jų Europinėj ir net už Uralo Rusijoje kiek nori… O senieji, gamtos pagrindu egzistavę krikščionys, statė bokštus, šatrines kontrukcijas, vėliau virtusias varpinėmis ar gavusias smailas piramides ant viršaus – jų irgi pakankamai matome…Kai buvo laikas, kad smailas piramides statė ant žemės, ypač kaip laidojimo rūsius – matyt, pakitus atmosferos sąlygoms, teko jas kelti kiek galima aukštyn, kad jos bent kiek dar veiktų… Šventieji irgi ant kolonų stovėjo – ne veltui – stulpininkai…Tenai dar, matomai, senos civilizacijos žmonių buvo likę, kurių žinias paskui utilizavo, pasidalinę, atėjūnai… – Ar žinot, kad vien XXa.pirmoj pusėj vokiečiai į šitą, Mordvos respublikos regioną, daugiau kaip šimtą ekspedicijų yra surengę? – Matomai, įdomių dalykų, vertingų, ten galima rasti…
Atlantida labai jau panašiai skamba, kaip „į krantą išlipusieji“ – at land – o ir „farizejai“ yra duch-deutsch arealo žodžiai „faren zeen“ – plaukioti jūromis… Jie, kaip žinia, prekiavo visur, įskaitant šventyklas, ir trukdė norintiems dangaus karalystę pasiekti… Kur jie į krantą išlipo, ten miestų planavimas kvadratais – Niujorkas, Vasiljevo sala Peterburge, įvairūs kiti naujamiesčiai -tiesios linijos, kvadratai, technokratinė civilizacija… Bent jau siekė ją atkurti – ir iki šiol siekia… štai, sako, neteisybė – senuose žemėlapiuose visokių miestų Rusijos Europinėj daly prižymėta, o už Volgos, kur plyti Erzia Mastor – senųjų gyventojų žemės, ten nei vieno miesto nėra… Bet tai yra teisingas vaizdas – miestai – ar city, ar polis, ar grad, gorod – tai jau valstybė eina, stad yra State forpostas. O kur dar neužkariauta, ten miestų ir nėra, ten gyvenama gamtoj…dar 1967m. Erzia teritorijoje buvo žmonių, gyvenusių miškuose, žeminėse, kartu su meškos jaunikliais – juos augindavo, apmokydavo ir parduodavo (tikriausiai cirkui…), bet, iš senojo tikėjimo preofesionaliomis tapę, žinios dar buvo.
Jei Rusijos Imperija buvo vokiečių (ir jewrejų darinys) – Deutsch, Dutch, Denemark – vienas etnosas, Peterburgas buvo jų langas į Rytus, ji visą laiką plėtėsi – vienuolynai, dar iki tikėjimo skilimo, buvo forpostai į šiaurę – Karelija, Archangelskas… Novgorodiečiai, Hanzos miestų sąjungą atstovaujantys, į šiaurės rytus kovojo su „čiudjo“, kurių dabar ne tik nelikę, bet niekas nebe gali dorai pasakyti, kas jie buvo, likę tik kažkiek jų pėdsakų, liudijančių ypač aukšto lygio metalo apdirbimo žinias – aukštesnės civilizacijos, patyrusios katastrofą, liekanos, nustumtos į pakraščius?
Bet grįžkim dar prie Novgorodo žemių ir prie laiko tėkmės. Labai įdomiai ir A.Rybinas kalbėjo apie Senąjį tikėjimą, apie tai, jog pasiruošę, teisingai numirę, mes išeinam pas tėvus, įsiliejame į jų (gimdytojų) dvasios klodą ir imame kartu su jais saugoti, koreguoti, vairuoti likusius žemėje, gyvuosius, kurie yra su šiuo dvasios klodu rezonanse. Tenai liekama septynias kartas, po to išeinama toliau, susiliejama su protėviais… Ir tai koreliuojasi su laiko tekėjimo greičiu – pas tėvus dvasioje mūsų žemiški metai yra kaip viena diena, pas protėvius laikas eina dar lėčiau, vieni tėvų laiko metai ten vėl, kaip viena diena… pvz, prie Nižnyj Novgorodo yra uolų, iš seno žinomų keistomis savybėmis – jose laikas tena lėčiau – ten seniau kažkada gyvenę žmonės, gyveno labai ilgai – yra legendų apie kunigaikščius, pragyvenusius 200-250 metų… Gal atmosferinės sąlygos, seniau buvę visur žemėjė, ilgą laiką išliko dar tik požeminėse erdvėse, todėl senieji žmonės ten dar ilgai laikėsi – galima sakyti, kad jie ten gyveno, kaip dabar gyvenama tėvų dvasioje… O dar senesnės legendinės figūros, koks nors Metuzaliamas – jie gyveno žemėje dar lėtesniame laike – protėvių…
Taigi, dabar vėl klausimas, kas buvo Čiud, Čiudjo? (čiudo- judo, kaip vadinama pasakose- tada judėjai, t.y. pagonys)…Arba „kažkas kita“, neįprasta, nematoma, nežinoma, tai, ko nebūna, neįmanoma – stebuklas ir, kartu, svetimi žmonės, kita civilizacija… metrasčiuose yra užfiksuota, jog novgorodiečiai kažkada, ar ne VIII- X amžiuose nustūmė čiudjo į pačias šiaurines pakrantes, kur, vėliau ten atsikėlę elnius auginti nencai, samiai, lopariai ir pan. dar pradžioje juos rado – iš jų mokinosi išgyventi tundroje, vedė su jais mainus… Po to jų mitai jau sako, kad „čiudjo gyveno kalvų viduje, uolose be durų, po žeme, per kurią į vidų jie praeidavo be pėdsako“… O kalvos, kurias čiudjo apleisdavo, iš kurių išsikraustydavo, jos įgriūdavo… juos pačius kai kas kai kada matydavo, kaip pasakose – kas patekdavo pas juos į svečius, grįždavo po metų, kai pačiam rodėsi, jog praleido tenai tik dieną… Būdavo, kad juos girdi, pvz. žvejoja samiai prie ežero, ir girdi, kad tolėliau čiudjo žvejoja, irgi, tik nematyti nieko… Archeologų ekspedicijos šiaurinėse pakrantėse yra radę apleistų jų uolų su labai gražiais, aukštos kokybės metalo dirbiniais – papuošalais, šarvinių marškinių likučiais, peiliais.
Uralo kalnuose irgi pasakojama, jog metalų rūdų perdirbimo paslaptis jiems yra perdavę čiudjo – kiek tik nori pasakų apie Kalno valdovę, malachitines jos sales kalno ertmėje, kai patys čiudjo yra nematomi, pasireiškia tik kaip šviesa ar kamuoliniai žaibai ar dar kažkas panašaus…
Įdomu, jog Anglijos istorijoje Tiudorų laikotarpį irgi galima perskaityti kaip „Čiudorų“ – darančių čiudus? Kas pasakys, kokio didumo buvo angelų Anglija, kai joje Rožių karai vyko? Pvz, dar XIIIa, žemėlapiuose virš Livonijos ir Kurliandijos yra teritorija, pažymėta Ingrijos vardu…Angelas – engel – turi įdomią paralelę su žodžiu „eng“ –baisus. Nors, Rilkė irgi rašė, jog „angelai iš tikrųjų yra baisūs“… Taip pat ir su „angry“ – pikti… Angis yra labai pikta ir baisi gyvatė?Tik kur jie dingo? Išėjo? Miega po žeme? Nutolo? – Toli ir Seniai yra sinonimai, taip sakė kosmistas ir aviacijos inžinierius Bartini… Septynias kartas atbuvę, išėjo į dar toliau nuo mūsų dabartinio pasaulio esantį ir dar lėčiau tekantį laiką? – Arba tai mes nutolome nuo jų ir tolstame vis toliau ir vis greičiau… Ir tai ir yra procesas, kai „laikas suėda erdvę“?
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. II dalis

Paskui atėjo Napoleonas, Maskvą sudegino imperinės rusų armijos pagalba ir carui savimeilę užgavo, nepasiūlęs pirmam į nugalėtą Moskoviją įžengti. Napoleonas, pagal viską, iki pat Volgos buvo nuėjęs, o toliau jau imperinė Rusija pati Sibirą įsisavino XIXa. bėgyje, tvirtoves, kariuomenės pulkus ten steigė… Įdomu, kam viską steigti (dar kartą?), jei tas Sibiras jau kiek šimtmečių tavo, kaip tu pats ir tavo istorikai tvirtina?- Vadinamieji partizanai, „opolčenije“, kurie, atseit, buvo tėvynės ginti sukilusi liaudis, bet galabijo be skirtumo, ar rusų kareivius, ar prancūzų, o dar jų ir uniforma tokia pati buvo, ir ginkluotė, ir kalbėjo visi prancūziškai – štai tie liaudies partizanai  ir buvo dar besipriešinantys moskovitai ir Sibiro tautos… Nižnio Novgorodo gyventojų folklorinėj atminty dar yra pasakojimas, kaip nusileido Volga laivų flotilė ir iš patrankų sugriovė jų kremlių… Bent jau tą pusę, tuos bokštus, kur arčiausiai upės buvo, žemyn leidosi. Tik istorijoje tokio mūšio nėra užrašyta, kaip čia taip atsitiko, kad pamiršta?
Kad daug kas iš Senojo tikėjimo liko užrašyta, labai prisidėjo knygų verslas… Vietiniai gyventojai, kaip kažkada ir iš viso, visi, gyveno harmonijoje su gamta, o apie XVIa. rusai, slavai pirkliai atplaukė Volga ir ėmė kurtis, jie jau buvo nusistatę į gamtos išteklių ieškojimą, monopolizavimą ir išgavimą – naujas, baisus mentalitetas, darantis pinigą iš visko… Taip pat ir iš knygų.
Buvo sakoma, kad apie 1500 metus siaubinga milžiniška katastroga jau buvo, kurios pasekoje viskas, kas iš akmens statyta, buvo sugriauta, daug žmonių žuvo, todėl ir radosi vietos naujiems, atėjūnams. Iš šiaurės ėjo protestantiška pirklių etika, iš pietų – bizantijos, genujiečių, veneciječių gudrumas, sumišęs su naujos religijos, naujos bažnyčios planais – per Kijevą, europietiški ponai, lenkai ir „prakeikti lietuviai“…Tiesa, ir tatarai („tatarjo prakletoje“) – Aukso Orda bylynose, sagose ir sakmėse yra vienareikšmiškai nurodoma ateinanti iš tos pačios pusės, kur Vytautas su totoriais ir Krymo karaimais broliavosi (ir Maskvą sau pajungę buvo). Teisingai, ten Ordinu buvo kiek nori… Tik XIXa. pabaigoje vokiečių mokslininkų pastangomis Orda ėmė iš rytų eiti… Kai orda tolygu tvarka, necivilizuota „ordung“ yra negalima!…Ir toliau visi imperijos gyventojai provoslavais užrašyti buvo, nors ištisos sritys buvo, kur nebuvo nei vieno… Ir kai XXa.Tarybos bažnyčias griovė – cerkves – mažai kas iš liaudies jaudinosi, kad okupantų tikėjimas prapuola. Bet čia reikia vėl grįžti didelį gabalą atgal.
Moskoviją valstybe pavadinti pagal mūsų laikų standartus sunku, taip pat kaip ir Ržečpospolitą su jos Statutais bet ir individo laisvėm. Tikra valstybė – Leviafanas – atėjo iš Peterburgo, su imperija, už tai ji visą teritoriją, dabar Rusijai užrašytą kaip kad iš seno buvusią, ir turi, ir Ržečpospolitą ji irgi sekmingai su kitom imperijom išsidalino… Likusiai Europai Napoleonas dartinį valstybingumą atnešė, žodžiu, arba valstybė, arba individo laisvės, kompromiso nebūna.- Kodėl jevrejai (liet. žydai, nes mes kitokio pavadinimo jiems neturim) neturėjo valstybės, kai įvairios kitos tautos buvo įvardintos, į valstybes padalintos ir joms istorijos XIXa. parašytos? – nes būtent jevrejai nemcai visa tą ir darė, organizavo pasaulį sau, kad būtų galima patogiai juo naudotis, valdyti, syvus iš visko spausti ir turtėti. Kam jiems sava valstybė, jei jų bankų filialai visur? Gal jų net ir Mėnulyje yra, ką mes žinom… Bet turėtume žinoti (nors, irgi nežinom) kad tokia biurokratinė ir mokesčių mokėjimų, įstatymų kabala kiekvienam žmogui asmeniškai užnerta, yra nesenas, palaipsniui atsitikęs dalykas – žmonės dar iki pat XXa. pr. laikėsi bendruomenėmis, kur galėjo, jokių ten valstybės ar tautinių sąmonių nebuvo – du kaimyniniai kaimai galėjo būti visiškai skirtingi savo tikėjimu, tradicijom, gydymo būdais, dainom, ornamentais ir priklausyti skirtingiems, skirtingose pasaulio pusėse esantiems ponams…
Dabar madinga tvirtinti, jog seniau buvo viena, visą pasaulį apimanti valstybė (imperija) – kas įrodo, jog be valstybinės sąntvarkos pasaulio nebe matome – ir tik paskui nuo jos separatistiškai atsiskyrė Vakarų Europos karalystės ar hercogystės ar dar ten kas… Ir Tartarija, t.y. ta visuotinė imperija, vis mažėjo, kol jos nebe liko visai. Tik kas supranta tartarijos pavadinimo reikšmę? – faršas, smulkiai sukapota mėsa, Europoje įvairiose kalbose iki šiol vadinasi tartar… Ir, jei tas vieningas pasaulio didumo darinys vadinosi Tartarija, vad. tai buvo laisvas pasaulis, kurio organizaciniai vienetai buvo pačios mažiausios bendruomenės ar net atskiri individai su visiška savo autonomija – iš pačių smulkiausių gabaliukų ji buvo sudaryta, ir be jokių ten carų, impertorių ar kitokių apsišaukėlių valdovų… Tartaru vadinasi ir pragaras – todėl, kad jame materija suskyla ant visai į pačias smulkiausias daleles, virsta dulkėmis…
Grįžtant prie bendruomenių – jos geriau susitvarkydavo su net kuriuo reikalu, kurį dabar už mus, mūsų vardu ir, atseit, tik mūsų pačių gerovei, daro valstybė, jos įstatymai ir biurokratai. Valstybė yra parazitų uždėtas jungas, kai bendruomenės Senojo tikėjimo laikais funkcionavo vienovėje su protėviais, jų dvasioje, kas neleido joms nukrypti nuo gero kelio ar imti reikštis egoizmui ir kitoms, dabar vyraujančioms niekšybėms. Ryšys su amžinybe buvo palaikomas, branginamas ir saugomas, kultivuojamas, nes ten buvo gėris…
„Ne, mes jums padarysim rojų žemėje“ – atpažįstat tokius šūkius? – „tik reikia truputį pakentėti, šitą žemę pataisyti, keletą milijonų sušaudyti ir gyventi bus tikrai geriau – kam jums amžinybė?…“ jūsų ateitis visada bus geresnė už praeitį – šventa progreso dogma. Kad niekas neieškotų, kaip ten seniau iš tikro buvo ir nerastų, jog seniau, kol valstybė dar buvo tik rudimentiniame lygyje, žmonės buvo laisvesni ir gyventi jiems buvo geriau…

Tik valstybės įstatymai nuo pat pradžių ne visiems rašyti buvo, nuo pat valstybės pradžios egzistavo kompanijos – Ost Indies, West Indies, Hudson Bay Trade Company, Anglijos- Maskvos kompanija ir t.t. Jų interesai ir veikla jokių sienų ar jurisdikcijų ypatingai nepripažino ir dėl to nesijaudino… Ir, jei jie patys realiais pasaulio dėsningumais vadovavosi, tai likusiems mums naują mokslą pakišo, apšvietė, vadinasi, su Niutonais ir Dekartais visokiais – prietarų visokių senovinių jums, girdi, nereikia… O patys tik ir ieškojo senų knygų, magijos, ezoterinių žinių ir artefaktų… Ir Trockis, Stalinas, ir Hitleris iš ten pat, ir Amerikos „establišmentas“ su jų Bohemian Groeve, ir slaptiems klubams visokiems Adomo kaukolę su sukryžiuotais kaulais simboliu pasiėmę…
O kai Centrinėj Rusijos lygumoj, apie Volgą gyvenančių tautų tautelių paklausia, kokį jos tikėjimą išpažįsta, gal kokį pagonišką ar kokį seną krikščionišką gal, iš laikų prieš skilimą, atsakymas būna diplomatiškas – „Adomo religiją“…
(Bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis

Kaip galima tvirtinti, jog seniau visa žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta buvo sudaryta iš virpesių – vibracijų? Kas tokį žodį iš viso žinojo, vibracija? – Nežinojo… Vietoj to buvo vartojama vėjo sąvoka. Ir prof. Pyžikovas tvirtina, jog ją suprasti yra svarbiausia, norint toliau domėtis senovės tikėjimu… Buvo vėjai kosminiai, buvo -žemiški, ir vėjai žmogiški, žmogaus viduje… Čia prisiminkim trepetnikus – virpesių knygas – kur užfiksuota, jog svarbiausia žmoguje yra geras raumenų tonusas, nulemiantis, ar jis vibruoja į taktą su visata, ar vyrauja harmonija  jame pačiame, o jei prisireikia, ar sugebės kažkokią vibraciją kaip tik nugesinti (jei tavo raumenys neveikia dėl, pvz, vienokios ar kitokios reumato formos, dalis sistemos sustingę vienos ar kitos traumos dvasios įtakoje ir t.pan. esi iš visatos vibracijų visumos iškritęs, nebe dalyvauji joje niekaip, ne tik kad nejauti ar nereaguoji…)
Etnografas ir Pavolgio regiono specialistas A.Rybinas nurodo tokį pavyzdį: jei žmogus atsipalaiduoja ir nejuda, ir netgi minties apie judeėjimą neturi, tai vienas iš žemės vėjų jį perima savo vibracija, tuo padėdamas jam pailsėt, išvesdamas iš jo kūno toksinus, pravalydamas sistemas – ir žmogus vėl ims funkcionuoti kaip naujas. Ayuruvedos tradicijoje irgi yra žinoma panaši atjaunėjimo terapija (Rasajama), kai reikia tam tikrą dienų skaičių pragulėti nejudant, tik geriant žolių nuovirus, gauti kompresus, būti tepamam aliejais ir masažuojamam…
Kosminiai vėjai buvę mūsų visatoje septyni – septynių rūšių virpesiai, užsilikę nuo pasaulio kūrimosi laikų… bet tai nėra konstanta. Problema, jog dabar, mūsų gyvenamu laiku, viskas kinta ir konstantų nebėra… Žinoma, žmonija yra didžiulius kataklizmus pergyvenus ir seniau. Ciklai, kaip viskas vyksta, kokie požymiai, ko tikėtis kada, viskas buvo išlaikyta atminty, paskui – užrašyta. Gromovnikuose, pvz, tokios informacijos buvo daug apie gamtos ciklus, apie tai, ką reiškia, kas vyksta su žmonėmis, su žeme… Buvę ir knygos vad. Pčelniki (bitinės), kur kalba ėjo ne apie tai, kaip laikyti bites ar išgauti medų, bet kaip, stebint bičių gyvenimą, spiečiaus elgesį, suprasti, kas vyksta visatoje. Pvz, bičių motinėlių kiekis gali būti įvairus – keturios buvo laikoma optimalu, tada visiems gerai, ir gamtai, ir žmogui, ir bitėms… Kai skaičius išauga iki septynių, tada jau pasaulyje vilkas ėda net kitą vilką – tokios anomalijos kaip tik ir pastebimos nuo 2000 metų… O kažkur apie 2014 metus yra pasitaikę atvejų, kai motinėlių buvę net 13! – panašu, jog mes pamažu tiek prie visko pripratom – šuo ir kariamas pripranta – kad nesuvokiam net laiko, kuriame gyvename, baisumo… Nesugebame palyginti – ir atmintis trumpa, neišsaugota, o ir labai jau baisu būtų.
Yra etnografijoje teorija, skirstanti pasaulio tautas į turinčias mitą apie visuotinį tvaną (ar net buvusius kelis) ir tokio mito neturinčias. Neturinčios yra jaunesnės, naujos, performatuotos ar vėlai susiformavę ir jos šituo atžvilgiu neįdomios. Pvz, Šiaurės ir Pietų Amerikose tokį mitą turi visos tautos, o Afrikos tautos neturi, išskyrus baltuosius išeivius iš to žemyno… Europoje, sako, mitą apie tvaną turi…lietuviai, Transsylvanijos čigonai ir Manti tautelė (kažkur prie Uralo?). Įdomu, ar tikrai taip? – tada būtume tarp seniausių… Bet mūsų kaip baltų giminės yra iki šiol likę ten, per kur mes iki dabartinės mūsų vietos esame atėję – Rusijos lygumos centre, Pavolgyje, kaip žinia, egzistuoja tautų tautelių mozaika, aplink Novgorodą Didįjį, Maskvą, Nižnyj Novgorodą, tik panašu, jog pavadinimai ir skirtumai susiformavo vėlesniais laikais, o pagrindas kažkada buvo tas pats, ir tikėjimas irgi, Senasis… Vien jau Nižnio Novgorodo tautos yra: erzia, mari, mokša, meria, muroma, meščera… Tarybiniais laikais ten suformuotą respubliką sudarė erzia ir mokša, kaip pagrindinės, ir ji vadinasi respublika Mordva…Iš viso tautų arsenalo čia kelios yra palinkę link fino-ugrų, kelios – musolmonizuotos, dalis sutapę su slavais(rusifikuota) ir tik erzia išlikusi labiausiai baltiška. Erzia Mastor seniau vadinosi jų žemė ir buvo didžiulė teritorija, ten kur dabar Riazanė (pavadinimas iš erzia ir kilęs) ir Arzamasas… Ir mokša yra užsieniečių pavadinta (ir ilgainiui save kaip atskirą ėmus įvardinti), o mokša tai yra nuo Makoš, nuo senosios lokės deivės, ir iš seno ten meškininkų tradicijos, ir eidavo iš ten, iš Nižnio brigados su lokiais, būgnais ir gusliom(kanklėm) po visą Europą ir Angliją, gerais laikais po 16000 kelionės dokumentų per metus būdavo išrašoma… Ir parnešdavo jie į namus įvairių naujienų, prekybinių sąndorių sutartų, naujų madų ir supirkę senų knygų ir rankraščių… Mat Nižnis nuo seno buvo knygų dauginimo centras, dar iš Senojo tikėjimo laikų ir toliau, knygos buvo dauginamos ir siunčiamos Šilko keliu į Aziją… Čia gražu prisiminti ir mūsų meškininkus žemaičius, ir knygnešių tradiciją, kuri, matomai, neiškilo tuščioj vietoj – knygų supirkimo ir platinimo keliai jau egzistavo… Ir Senasis tikėjimas buvo mūsų tas pats, ir caro Rusija su bažnyčia ir mus ir juos spaudė ta pati ir mūsų knygas draudė…
Čia reiktų grįžti į ankstesnius laikus ir dalinai oficialią istoriją vis tik pamiršti. Rusija niekada nebuvo vienalytė, kokią ją caro istorikai XIXa. pb.- XXa. pr. piešė. Valstybingumą nešė vokiečiai su sostine Peterburge, pirma išsiplėtę į šiaurę, per didijį Novgorodą – Hanzos miestų sąjungos dalį – pomorai pirko, pardavė ir mainė visa Baltijos ir Šiaurės vandenyno pakrante… Maskvą siekė sau pajungti Konstantinopolis per Kijevą, dabartinę provoslavybę (tolygią katalikybei) atnešė, krikščionybės skilimą XVIIa. suorganizavę ir Senajį tikėjimą į visiškus pakraščius palaipsniui išstūmę… Jei Didysis Novgorodas prekiavo su Maskva, kaip pasienio miestas ir iš to pralobo, tai Nižnis buvo jau Maskvos žemių pasienis su Tartarija, apie kurią vėliau… Iš ko seka, jog Petras I buvo tiesiog vokietės Jekaterinos projektas, kad legitimizuoti savo valdžią, atseit, pastatė Peterburgą, atseit „prakirto langą į Europą“…Kai Imperiją suorganizavo ir Europos akyse padarė pripažinta ir priimtina kaip tik Jekaterina, ji ir istoriją užsakė parašyti, kur vienas paskutinių Maskvos caraičių Petras Aleksejevičius ir girtuoklis olandas sifilitikas iš Holšteino ar kažkurios kitos mikrokunigaikštystės buvo surašyti į vieną asmenį. Girdi, išvažiavo pakeliauti į Olandiją jaunystėje ir grįžo civilizuotas… Ir ekspedicijas Jekaterina II siuntė į Rytus, kad mokslininkai vokiečiai, kalbos nemokėdami, nieko nesuprasdami, ten viską įvardintų, aprašytų, senų knygų ir metraščių pririnktų, nupirktų – jie paskui sudegs ar bus sunaikinti, ir atrodys, kad carinė Rusijos imperija čia buvo visą laiką, ir viskas buvo jų ir niekada nebuvo kitaip…
Mileris ten koks savo metu po Sibirą blaškėsi, Skitų kurganus žiūrinėjo, bet paskelbė, kad negali būti, kad skitų auksas yra čia vietinės kultūros kažkada pagamintas – nes vokiečiai netgi jokio tokio panašaus neturi, kad ir kaip giliai savo istorijoje besiraustų… Lomonosovas, kurį kaip opoziciją vokiečiams pozicionuoja, ir tas rašė į tą pačią dūdą, girdi, „į rytus nuo Maskvos gyvena laukiniai žmonės, kurie visokius nešvarumus valgo ir žmogaus vardo neverti“ – jis Švedų mokslų akademijos narys buvo, tai ko tikėtis…
(bus daugiau)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (III dalis)

Dabar  visuomenėje vyraujantis aukso vidurys – ne išsišok, nekrisk į akį, nerodyk iniciatyvos, nepasireikšk, nerizikuok niekuo nauju, būk patenkinta daugumos dalele – yra harmonijos parodija. Jau XIXa. šarlis Bodleras prilygino laidotuvėms, su jo rimtumu, susilaikymu, pagarbumu, darbštumu ir efektyvumu. Įdomu, ką jis apie XXa. būtų pasakęs?

Naujus laikus, industrinės revoliucijos kilimą ir, to pasekoje, žmonių masės pavertimą vergais, sunku įsivaizduoti lydimą šokių, dainų ir panašių bachanalijų. O rimtumas ir dalykiškumas buvo kaip tik, nes bendrą gyvenimo pajautimą vertė tik į asketišką laiko prabuvimą… Ir Naujos epochos katastrofiškumas yra visai ne disharmonijoje – aistros tegu siaučia, susidaužia meilė ir įniršis, ilgesys persipina su pamišimu – visa tai – tik ugnis žmonių kraujyje, širdies energija. Katastrofišku tapo kaip tik mechaninis laikas, tolygumas, monotonija, užmušę individualų aktyvumą ir žmogaus (kraujyje esantį energijos) potencialą. Jie dabar normuojami buržuazinės moralės ir reguliuojami kelių eismo taisyklių. Logiškas klausimas būtų, ar verta dievui buvo kurti tokią nuobodžią ir sterilią Visatą? Ir tuoj pat randamas logiškai iš tokio gyvenimo išplaukiantis atsakymas: gyvename ne dėl grožio ar linksmumo, bet vedami pareigos ir būtinybės.

Todėl galima labai lengvai suprasti, kai taip rimtai į visuomenės vystymą ir tobulinimą žiūrintiems žmonėms buvo suorganizuoti, vienas po kito du Pasauliniai karai su neišvengiamais žvėriškumais, nes tokie personažai ir karą vykdo kaip galima efektyviau ir rezultatų siekdami visu rimtumu, tai sekantys už tiesą ir teisingumą kovojantieji, to pasekoje dabar jau logiškai tiki, jog „grožis yra melas, o bjaurumas – tiesa“. Pūvantys kūnai, lavonai, skeletai neapgaus, jie tikri. „Žemų tiesų tikrumas mums brangesnis, nei aukštų teiginių apgavystė“… Kai tas grožis, išaukštinimas (ir apgaulė) ir yra subtilus sielos kūnas, žmogų formuojantis principas, surištas su kūno materija per kraują.
Monotonišku virtęs kraujas (praradęs savo natūralų tekėjimo ritmą) neišvengiamai tampa pasyvus subjektas ir pereika į kiekybės viešpataujamą teritoriją, kur viską lemia visuomenės nuomonė, darbas ir kiekis to, ką turi. Iš kraujo pasyvumo gimsta nuobodulys, tuštuma, ligos (pvz.depresija), subjektas netenka savo valios, tampa valdomas sociumo. Atsiveria galimybė dabartinei medicinai išsivystyti iki pragariškų aukštumų.

Didysis Panas, apkerėtas nimfos Syriks grožybių, persekiojo ją miškuose ir pelkėse, kol dievai, galiausiai pakankamai pasilinksminę ir iš tų jo pastangų besijuokdami, pavertė nimfą žilvičio krūmu. Panas, nei kiek dėl to nesumišęs, iš miško bičių pareikalavo vaško, nusipjovė septynias šakeles, iš akies, maždaug primetė tarpplanetinius atstumus proporcingai ir susikonstravo birbynę. Nauju instrumentu ypač džiaugėsi piemenys, nes užgrojus, išsilaksčius galvijų banda susirinkadavo vėl, pati, atkviesta melodijos. Pano fleita – lumzdelis, dūdelė, birbynė – galėjo pagal jo norą keisti metų laiką, priversti įsimylėti, gydyti akmenis, augalus, žvėris ir žmones… Bet, muzikiniam dialogui šis magiškas instrumentas netiko. Dvejų fleitų harmoniškai suderinti negalima, nepavyks: laukinis dievas Panas nesiekia pasaulinės taikos ar sutarimo kolektyve.
Paprastai Apolonas laikomas polifonijos globėju, matematinių proporcijų pradininku, racionalios tvarkos dievu ir dionizmo priešininku. Tai – labai abejotina ir, greičiausiai, yra jau krikščioniška interpretacija, nes krikščionybė neįsivaizduoja nieko be dvejų opozicijų kovos. Pano dūdelė ir Apolono akordas tiesiog yra akordas prieš laukinę vienišą melodiją, civilizacijos muzika ir nepaliesta gamtos muzika. Kai „muziką, paremtą temperuota gama, reikia laikyti labai netobula. Jei mes su ja sutinkame ir ja žavimės, vad. mūsų klausa buvo jau sufalsifikuota iš vaikystės“ (H.Helmgolcas, fizikas)

Klausos ir balso pajungimas temperacijai – naują epochą pradėjęs reiškinys. Žmogaus transformacijos į mechanizmą pradžia. Nes balso parametrai atspindi temperamentą, artumą vienam ar kitam kosminiam elementui dvasios, sielos ir kūno kompozicijoje. Toks žmogus – unikalus ir tik pats gali atsakyti į savo klausimus, išspręsti savo problemas. Kai garsų eilėje hierarchiniai sąntykiai buvo panaikinti, išnyko ir natūrali pagarba objektyviam autoritetui visuomenėje. Dabar “ kas moka, tas ir muziką užsako“, „pagal to muziką ir šokam“ – tai pabrėžia tranzitinių operatorių galią – jie, kas turi daugiau pinigų, primeta kitiems, užduoda toną, ir kiti turi prie jų taikytis.
Jėzuitas Franc Lang 1717m. rašė:“žmogaus ausis tapo kurčia tiek dievo žodžiui, tiek angelų muzikai. Gėda pasakyti, muzika nustojo gydyti net paprasčiausią įdrėskimą…“ O renesanso žmogus, Marselio Fichino (1433- 1499) žmones dar gausiai ir sėkmingai gydė Orfėjaus himnais, savo susimeistruotos Orfėjaus lyros pagalba. Nes „bet kuris kūno defektas – sielos disharmonijos paseka“.

Robertas Fladas gimė jau prasidėjusių pasikeitimų metais – Oksforde išsimokslinęs gydytojas ir astrologas, Paracelsijaus pasekėjas. jis liudijo, jog Kasiopėjos žvaigždyne 1576m. radosi nauja žvaigždė., 1604m. užsidegė naujos žvaigždės Gulbių ir Gyvatės žvaigždynuose. Taigi, ir dangus, iki tol buvęs pastovus ir patikimas, išjudėjo, ėmė keistis – tolti nuo Žemės, Uranas nustojo apvaisinti Gają, dvasia atsijungė nuo materijos…1610m. jo rašytoje „Mikro ir makro kosmoso istorijoje“ žmogus gražiai įsirašo į kosmosą, gamtą, aplinką, bet ten dar jokiu būdu neteigiama jokia jo pirmenybė ar išskirtinumas (gyvūnai, medžiai, gėlės įsiraso taip pat gražiai ir be kliūčių)… O vėliau žmogus sau prisigalvojo ir savą decentralizaciją, Koperniko ir heliocentrizmo padedamas. Materialios Saulės centrizmo materialioje Visatoje žmogus prarado vidinę ramybę ir prasidėjo abejonės, vis augantis nepasitikėjimas savimi. Tai – logiška judėjų- krikščionių įnešto dualizmo (taip pat ir Saulė- Žemė vietoj buvusios tik Žemės) paseka.

Paskui materialinę Saulę ir žmogus tapo grubiai kūniškas, kai, pagal dievo paveikslą sukurtas, kaip jis gali būti apribotas pilvo ir genitalijų poreikių? Valdomas alkio ir seksualumo? – O racionalioji Naujoji epocha teigia kaip tik tai. Filosofija, menas, metafizika, viską imta atmesti ir dabar tai jau praktiškai šiūkšlių dėžėje… kaip ir decentralizuotas – su tiek centrų, kiek yra žmonių – pasaulis, kaip ir daugybėje dimencijų gyventas gyvenimas, suvestas tik į plokštumą, tik į dvidimencijų vaizdų pasyvų stebėjimą… Kol buvo įvairovė, egzistavo ir vienis, kai tik viskas oficialiai suvesta į vieną, radosi nesutaikomas dualizmas, opozicijų kovos ir, galiausiai, žmogus ir plokščias popierinis (dabar jau ekranėlio) pasaulis, kuriame jis negyvena.

 

 

 

 

 

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (II dalis)

Subordinacijos pagrindas monoteistinėje sistemoje visada buvęs (ir yra tiems, kas joje randasi, o ne yra išėjęs) – paklusnumas ir kasdieninis kasdieninių veiksmų komplekto kartojamas, kad viskas imtų vykti automatiškai ir nekainuotų galvojimo pastangų… Netikėtumai, iniciatyva, savarankiškumas nėra skatinami, nes priveda prie ne tų rezultatų – tą reiktų visada atsiminti tiems, kurie mano pakeisią sistemą, pagerinsią gyvenimą, išgelbėsią pasaulį, paskelbdami savo idėją, užmanymą ar įžvalgą. Pasaulis nėra susigadinęs ar sulūžęs, koks yra, toks jis ir yra sukurtas.
Šitoks totalitarinis režimas, žinoma, nėra stabilus, nes žiauriai trūksta energijos. Ją gali išspausti tik išorinių energijos resursų sąskaita: būtina arba pastoviai ieškoti, rasti ir „praryti“ priešus, arba pribaiginėti vieniems kitus… Bet ir šitie procesai pripildyti beviltiškumo, nes monoteistines religijas žymi visanulemiantis mirties ženklas.
Pagonybėje mirties kaip tuštumos ir visiškai sunaikinimo nepažįsta. Kas nereiškia, kad tada tapkime pagonimis ir mirę neišnyksim amžinai – neįmanoma imti ir persivadinti, nes tai nieko nereiškia. Reikia pasistengti persistatyti iš vidaus atgal į tą natūralų pagoniškumą, su kuriuo gimėme, grįžti į tą natūralų pasaulį ir matyti jį, vėl gyventi jame, būnant jo dalimi. Nes nesąmoningai tai mes ir taip daug kas daug ką iš tos natūralios pagonybės savo pasaulėjautoje išsaugome ir per gyvenimą prasinešame. Pvz, monoteistinės religijos gamtą skelbia sukurtą žmogui naudoti, išnaudoti, pajungti… „Ant kankinimų stalo numetus, iš jos visas paslaptis išgauti“ – kiek daugeliui iš mūsų šitas požiūris visą gyvenimą išlieka ne tik svetimas, bet ir šlykštus – pietetas gamtai žmogui yra įgimtas.
Taip pat retas kuris sėkmingai įsivaizduoja mirtį… Žinom, kad mirsim, bet jaučiamės nemirtingais. Ir tikrai ne todėl, kad kokiam ten trimitui sugaudus, atsikelsime iš kapų gyvais lavonais. Ir antra, jei viskas miršta – viskas vistiek miršta – tai geri darbai lygiai taip pat beprasmiški, lygiaverčiai blogiems ir amoraliems… O galutine gėrio pergale tikim irgi, nes kažkur giliai savyje žinom, nors įrodymų tam gal niekada ir nematę.

Hierarchija yra sąvoka, susijusi su pagonybe, jos pradžia paslaptinga. Dangiškoji sielos dalis (anima celesta) suteikia žmogaus širdžiai ir protui savybių, kurių žmogus negali išmokti, įsisavinti, įsitreniruoti – žmonės gimsta ne vienodi ir ne lygūs…. Ir tai jau Naujų laikų požymis, nesidžiaugti tuo, koks esi ir ką savyje turi, bet norėti to, ką savo viduje turi kitas, ką jis yra atsinešęs, gimdamas – būtent, čia kai centras jau nebe tavyje, o kažkur kitur, bendrose civilizacijos tiesose, normose ir besistengiamoje įdiegti lygybėje. Nes, kitaip gi neteisinga! Kodėl jisai, kodėl ne aš?
Ir negalvojama, kad kitas gali, sugeba, nes turi talentą, o tu neturi… Ne, dabar teigiama, jog visi turi visus talentus, tik eik mokytis, stengtis, dirbti, ir būsi Da Vinčiu, Mociartu, Einšteinu. Deja, nebūsi… tada toliau išeitis buvo panaikinti Aukštąją kultūrą, kurios kūrimui reikia įgimto vienokio ar kitokio talento, ir imta lygiuotis į vidutiniškai normalią saviraišką, dabar jau ją vadinant menu ir kūryba. Bet čia kita tema… revoliucijos, perversmai, pogromai, vykę paskutinį šimtmetį, parodo, jog vadinamas „teisingumo jausmas“ yra ne kas kita, kaip žiaurus pavydas – kodėl kitas turi, gali, jam sekasi, o man ne? – revoliucionieriai vertė turtuolius nuo jų pjedestalų visuomenėje ne tam, kad visi būtų lygūs, turėdami po truputį, bet kad užimti jų vietą ir turtingais būti patiems. Ir ne prasčiau engti likusius… matomai, materialistiniame pasaulyje tik monoteizmas ir įmanomas, dabar jau mokslinis, o ne religinis. Nes natūrali hierarchija kyla iš sielos gilumos ir dvasios turtingumo – jas panaikinus visi lygūs kaip ir liekame. Civilizacijos iliuzija. Nes pirmauja – tirono, monopolisto, despoto vietą visuomenėje ar jos dalyje, struktūrose – vis tiek užima tie, kurie mažiausiai civilizacijos pančių supančioti. Kurie mažiausiai socializuoti, nuoširdžiai tiki, jog įstatymai ne jiems rašyti, žino ko nori ir turi energijos be jokių skurpulų to siekti – žodžiu, jų centras pasirodo, vis tik esąs jų pačių viduje, o ne kažkur kitur.
Tada lieka tik klausti, ar tokiame baisiame pasaulyje gyvenam, ar jis toks baisus, nes jį valdo patys baisiausi iš visų įmanomų? – kaip danguje, taip ir ant žemės: jei mums šviečia juoda saulė, kuri rodosi šviečianti tik todėl, jog mes panirę į dar didesnę juodumą, jei angelai yra juodi kaip anglis ir baisūs, o mums rodosi balti, pūkuoti ir gražūs, tai į kokią tamsą prasmegę esam? Ir ar keista, kad dauguma daro viską, kad prie civilizacijos pučiamų miglų prisitaikyti, matyti pasaulį, kaip pasakyta, gyventi depresijoje, be gyvybės syvų, pralaimėjime ir mirusiems, kad tik nereikėtų susidurti su tiesa, kad tik nereikėtų jos pakelti?

Negana, kad pačių centras išėjęs pasivaikščioti, bet nežinom nei prasmės, nei reikšmės, nei mus supančio pasaulio, nei mūsų gyvenamo gyvenimo. Žinome tik klausimų, tyrinejimų metodą, o paslaptinga viso ko esmė, giluminė šerdis, kaip tik tyrimui ir nepasiduoda – analizuojant dalis, išnyksta visumos paslaptis, o smalsumas dar ir pažadina piktasias emanacijas…
Laikrodis – mechanizmas, visiškai svetimas gamtai.

Taip, gamtoje daug kas kartojasi, bet ne kiekvieną kartą taip pat, ir ne per tą patį laiko tarpą… O žmogus jau nukvako tiek, jog puktinasi, kad pavasaris neateina pagal kalendorių, ar žiema drįsta būti be šalčių… klimatas, matai, šyla, išsigąstama, reikia kažką daryti!… Tolygumas, pasikartojimas, sinchronizmas yra būdingi tik socialiniam mechanizmui ir niekam kitam. Tai deformuoja ne tik gamtą, bet ir žmogų: daktarai nuoširdžiai tiki, kad žmogaus širdis privalo pulsuoti tolygiai, ritmingai ir be permušimų. – Daktarai jau yra iš tų pačių tipiškų Naujųjų laikų žmonių, kuriems dosnumas tolygus švaistymui, nepasotinamą meilę jie vadina iškrypimu, drąsą – kvailumu, o nesavanaudiškumo jie nesupranta iš esmės.

(bus daugiau)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (I dalis)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau.
Pradžioj braidom po pievas, klausom paukščių, stebim gėles… kartais išsigąstam žaibo, kartais džiaugiamės vasaros lietučiu – tai būna mūsų pasaulis, o mes jaučiamės natūrali jo dalis: dievas Panas ramiai ir šviesiai neutralizuoja proto veiklą… Ir tik po kokių dešimties metų pakliūvam į nagus socialinei ir dvasinei nomenklatūrai, ir ji užsiima mus perdaryti iš tiesių į kreivus.
Vaikystė mūsų tai nebuvo tik miestiečio poilsis gamtoje ar koks nors ten laikinas priešcivilizacinis stovis. Tai buvo beribė panteistinė meilė, nuoseklus „taip“ supančiam pasauliui, akimirksniui panaikinantis totalinį „pasikėlusį“antropocentrizmą, kurį mokykloje, dresiruojant mūsų pasaulėžiūrą, mums išvysto ypač geografija ir astronomija.
Tiek dangaus skliauto žvaigždėlapiai, tiek žemės žemėlapiai yra sudalinti į meridianus ir paraleles – į perspektyvos iškreipiamus keturkampius, sudarančius du pusrutulius, Žemės ar dangaus skliauto… O kur stovi žmogus, į tuos žemėlapius (ir žvaigždėlapius) žiūrintis? – kabo kažkur visatos tamsioje tuštumoje šalimais? Yra niekur nedalyvaujantis, neesantis stebėtojas? – kai šitaip iš esmės esi nuo visko atskirtas, telieka save manyti esant už visa tai didesniu, beveik milžinu, kitaip gyventi būtų per baisu, ir neįmanoma, nes gyventi kur?

Visa laimė, jog šitokie braižymai, žemėlapių, žvaigždėlapių ir t.t. radosi visai neseniai – kartu su Švietimo epocha, enciklopedistais, Niutonu, Dekartru… Iki to laiko vyravo visai kitas principas – lokalus, spiralinis. Kur buvo žmogus, ten buvo centras, kiek akys užmatė – apylinkės: žmogus juda, ir centras juda su juo kartu, tokiam žmogui iš pasaulio iškristi neįmanoma, neįmanoma gauti depresijos, kad jis vienišas, nuo viso ko atskirtas, nereikalingas ir menkas – žmogus visada yra gamtos dalis, socialinio audinio dalis, kosmoso dalis. Senieji miestai ir senamiesčiai, visi turi centrą iš kurio toliau vystosi į visas puses, dažnai spiralės principu, kaip Paryžius ar Maskva… Tai čia naujamiesčiai sudaryti iš kvadratų- kvartalų…
Jei saulės sistemos planetos žmonėms atrodė savos ir naudojamos, medicinoje, filosofijoje, astrologijoje ir alchemijoje – mikrokosmosas buvo makrokosmoso atpindys, tai dabar mokslas su savo atstumų matavimu šviesmečiais, kvantinėm teorijom ir pan. atmeta visatą už bet kokio mūsų žmogiško pajautimo sferos ribų. To rezultate dangus praktiškai tampa fantominis ir randasi kažkur anapus… Civilizacija tuo būdu atsisakė tiek žemės, tiek dangaus.
Tai, jog žmogus vadinamas mikrokosmosu, jau XVIIIa. tapo grynai teoretiniu dalyku, nes realus ryšys su dangum išnyko, o savą vidinį kūno gyvenimą jausti kaip mikrokosmoso sistemą nebe liko kuo – siela, subtilus jos kūnas liko su dangum už materialinio žmogaus pasiekiamumo ribų. Paracelsijaus išmintis liko uždara sekančių kartų supratimui.
Reiktų suprasti, jog kažkaip suvienyti pagonybę ir krikščionybę – monoteistines religijas – į vieną nuoseklę eigą ar visumą yra beprasmiška. Netgi monoteizme vartojama dvasios savoka ir pagonybėje žinomas subtilus dvasios kūnas yra visiškai ne tie patys dalykai. Skirtingai nuo pagoniškų dievų, kurie žmogaus formą prisiima tik su kažkokiu tikslu, monoteistinių religijų dievai yra antropomorfiniai iš principo. Kas negali ne iššaukti dviprasmiškumo: ar tai jie sukūrė žmogų pagal save, ar tai žmogus juos pagal save?… Gero norėję teologai, nekentę pagonybės, bet mylėję ir gerbę senuosius poetus ir filosofus, nusprendė politeizmą traktuoti kaip savotišką vienybės įvairiapusiškumą, kur, grynai dėl vaizdingumo, dievai ir deivės simbolizuoja tam tikras savybes ar galimybes…

Ir tokį centralistinį požiūrį į pagonybę turime mes visi, net ne religinio monoteizmo, bet mokslinio metodo polinkio viską sistematizuoti į vieningas sistemas pasekoje – mes kabome neaiškioje erdvėje šalia viso žemės rutulio ir dangaus skliauto, viską vienu žvilgsniu apžvelgdami, ir mūsų akyse privalo visi įmanomi, iš legendų ir padavimu užrašyti dievai surikiuoti į vieningą sistemą pagal svarbumą, senumą – pirmumą, galingumą ar gal giminystės ryšius. Privalo. Ir mūsų protas juos rikiuoja, rikiuoja, ieško atitikimų skirtingose mitologijose ar skirtinguose laikmečiuose ar vietovėse… Nes sistema – t.y. monoteizmas – juk turi būti. Ji turi juk būti visur!
O jos nėra. Vienas dievas kilęs iš vienur ir valdęs atitinkamą teritoriją atitinkamą laiką, paskui pakitęs ar pamirštas… kitas vėl iš kitur, turėjęs didesnę teritoriją, egzistavęs ilgiau, todėl turintis vaikų ir anūkų. Paskui ir tas pamirštas… Arba jam vienoj saloj vienokias galias priskyrė, šalimais buvusioj – truputį kitokias, arba pavadino jo vardu visai kažką kitą. Pasaulyje buvo daug centrų, jį reikia įsivaizduoti ne kaip dvimatę erdvę – paveikslėlį, vaizduojantį žemėlapį, kurį studijuoji, pasiėmęs į ranką. Pasaulį reikia vaizduotis savo akių lygyje, stovint taške A ir žiūrint, kuriuo keliu tau bus patogiau pasiekti tašką B. Ir toliau savo horizonto tuo momentu tu nematai, ir žemė tau plokščia kaip blynas ir dangaus skliautas gaubia tave iš viršaus…
Monoteistų ir pagonių religiniai įsitikinimai skirtingi, kuria tematika bekalbėti. Monoteistinės religijos yra atvirai istoriškai fiksuotos, todėl atviros tik sekančioms kartoms. Vieno vienintelio dievo preogatyvos yra tolygios rytietiškam despotui, tikintieji yra tik jo vergai, daugiskaitoje, ir jų dvasinis, emocinis ir fizinis gyvenimai reguliuojami jo įsakymais ir paliepimais… Begalinis dangus yra „sutraukiamas“ apie vieną tašką ir monoteizmas kupinas agresijos prieš visa kita, kas su jo mokymu nesutinka.
Jei pagonybė yra hierarchiška, tai monoteizme viešpatauja subordinacija – skirtumas esminis. Subordinacijos režimas reikalauja dresūros, disciplinos, paskatinimų ir bausmių, žmogus tolygus „perdirbamai materijai“, gyvenimas – kova dėl išlikimo, lenktynės dėl to, kas bus paskelbtas idealiu pavyzdžiu pamėgdžiojimui… kad gerai pasiruošti gyvenimo kovoms, reikia autoritetų ir trenerių, žmogus visada kažkam pajungtas – ir jo būties centras visada už jo paties ribų!

(bus daugiau)

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (VI dalis,paskutinė)

Kol žmogus tikrai buvo didis, antropocentrizmo nereikėjo. Tik jau sumažėjęs (sumažintas) ir nusilpęs (savo jėgų nebe žinantis), kompensacijai, jis paskelbė pasaulį sukantis aplink save… Besikeičiant pasauliui ir žmogui, evoliucionuoja taip pat ir dievai, simboliai, mitų reikšmės kinta, keičiasi herojų vardai, dievybių funkcijos…Kol elniui kryžius tarp ragų dar nebuvo įstatytas ir Velnias vadinosi Panu, jis buvo dievas tų, kurie žemės nedirbo, miestų nestatė, vyno nespaudė ir duonos nekepė… priešingai, šoko su nimfomis, grojo dūdele, mito vaisiais iš laukinės gamtos, neturėjo atminties, istorijos, nejautė meilės ar neapykantos… Jo šalis Arkadija sumažėdavo ar išsiplėsdavo pagal poreikį ir rodėsi esanti visupasauliu. Šia pasauliui priartėjus prie Pietų poliaus ir tapus, faktiškai, hado prieigom, jo vietą tada jau užėmė Apolono ir Dioniso dichotomija… O dievas Panas šioje savo ipostasėj mirė – apie tai pasklido gandas viduržemio jūros pakrantėse, bet labiausiai tuo džiaugėsi krikščionys, tuoj par ant jo visą blogį (jų akimis žiūrint) ir sukabinę… taip pasaulis nenuilstamai ir juda link viską sunaikinančių Pietų… O viso ko pradžia yra Šiaurė.

Pagal Tradiciją, būtent Šiaurinis kontinentas buvo pirminis žmonijos lopšys, Primordalinės tradicijos šaltinis. Taip pat ir Hermetinėje tradicijoje Šiaurė, magiškos geografijos prasme, yra visiškai kitokia, ypatinga realybė. Galbūt tai – netgi dvi tos pačios doktrinos pusės.

Šiuo metu vyksta šiaurinių žvaigždynų aktyvacija, kas magistraliai įtakos žmonių civilizacijos vystymasi, atvers naują ir nežinomą kelią, įtvirtins naują – dvasinių – vertybių skalę, kaip kalbėjo J.Golovinas. Tai – alternatyva nihilizmo, iškrypimo, degradacijos – Pietų jėgoms – jau seniai lemiančioms dekadencinę dabartinės civilizacijos procesų kryptį ir panardinusioms žmoniją į Dvasios Naktį… Tai netgi ne alternatyva. Tai – centras, kuriam dabartinė dezintegracija jokios įtakos neturi.

Jei atsimenat, kada Rene Genonas rašė apie „pasaulio galą“, jis sakė, kad kalba eina apie iliuzijos pabaigą. Galima interpretuoti taip: visos realybės, kurias Pietinė kosmoso kryptis bando kažkaip adaptuoti, sunaikinti ar iškreipti, ir kurios tokiam Pietų poveikiui pavaldžios, yra niekas, palyginus su amžinu gyvybės šaltiniu, su tuo absoliučiu „filosofiniu akmeniu“kuris yra Poliarinė žvaigždė. Žinoma, ne geografinė Poliarinė žvaigždė. Turima omeny tą gyvybės centras, kuriame nėra net jokios mirties idėjos.

Sakmussenas (XVIIa.) nėra dualistas, jis – monoteistas. Tik jis teigia Šiaurę, Nord, esant maginiu tašku, nuo kurio ištrykšta fontanu linijos, panašios į vėduoklės plunksnas. Žvaigždė Arktur ar Poliarinė žvaigždė, kaip rašo Sakmussenas, yra tas koncentratas, ta universali gyvenimo konstanta, tą vėduoklę išlaikanti. Įsivaizduokite, kad tos vėduoklės plunksnos tiek ilgos ir išsiriečia, kad pasiekia ir Pietų polių, ir Naktį. tik gyvybės jose tada belikę tik taip mažai, jog ji tapusi mirtimi.

Vienas iš Sakmusseno pasekėjų XVIIIa. Liudvigas Goldbergas, alchemikas, astrologas ir tikras keistuolis yra palikęs keletą žemėlapių to, ką mes vadiname „filosofiniu Ledynuotuoju vandenynu“. Turima omeny astrologiniai žemėlapiai. Ir kas nepaprasta, tai jo astrologiniame Hiperborėjos žemėlapyje iš mums žinomų šiaurinių žvaigždynų pažymėti yra tik keli. Kai žmogus randasi tame „filosofiniame Ledynuotame vandenyne“, likę žvaigždynai keičia savo pavadinimus ir konfigūracijas. Tai liudija nepaprastai gyvą kosmoso vystymasi. Ir taip pat matome, jog kaip tik šiaurėje prasideda ta universalioji gyvybės konstanta, kurios neįmanoma nei „nustatyti“, nei suvokti, bet kurios ašys gali dominuoti mūsų smegenyse ir mūsiškiame „aš‘.

Atkreipkite dėmesį į tai, jog visos mitologinės paskutinių dvejų amžių tendencijos visiškai neliečia Šiaurės tematikos, vengia jos, apiena, palieka nuošaly – Šiaurės mitologijos tematika likus tolimiausioje periferijoje ir todėl praktiškai nepaliesta profanacijos. Europietiškas nihilizmas užsiima kuo tik norit, etika, mokslu, žmogaus likimu, bet, savo prigimties ribojamas, jis negali patiesti esminių – ašinių – egzistencijos momentų. Šiaurė, ar tai, ką mes maždaug vadiname Hiperborėja – tai yra akvatinis žemynas, sudarytas iš „tankaus vandens“, ir visa, ką mes pažįstam, kas mus supa, neturi su juo praktiškai nieko bendra. Arba, tiksliau, turi tokį ryšį, kaip Mirtis su Gyvenimu, Naktis su Diena ar Pietūs su Šiaure.

Visa, kas surišta su Šiaure, turi savyje amžiną Šiaurės pašvaistės tvirtumą. Alchemijoje, kaip turėtumėt žinoti, „šiaurės pašvaistė“ simbolizuoja perėjimą nuo juodojo opuso į darbą su baltuoju opusu. Tai – didelis pažadas, jog korozijos išgriaužtos, nihilistinės religinės tendencijos, įvedamos ir vėl išnykstančios, nuginčytos – foninis filosofijos triukšmas – nepalies Šiaurės ašigalio ir viso, kas su juo surišta. Visas nuostabus išsilydžiusio ledo spalvingumas, mano nuomone, šiandien negali nepatraukti ir nesuteikti jėgų, per širdį į kraują, kuris kitaip grąsina išskysti visiškai ir atnešti kartu su tuo ir visišką bet kokios gyvybės užgesimą (J.Golovinas).

Iš kur Šiaurė radosi, ir kodėl, tapę pietiečiais, apie ją nieko nebe žinome?- nebe žinome daug ko: gnostikų, neoplatonikų, ankstyvos krikščionybės tėvų mokymų ir požiūrio. O jis gali būti paprastas ir aiškus: dievas ir kūrėjas nėra tas pats. Dar daugiau, Dievas yra tai, kas nėra, neegzistuoja – viskas tik potenciale, kuris irgi nepasireiškias, todėl ir jo nėra. Kažkokiu momentu tai pervirsta į esama, trejopą: lengvą, sunkią ir labai sunkią. lengvoji, apsižiūrėjus, kad tapo, tą patį akimirksnį grįžo į nebūtį (iš kur atėjus); sunkesnioji buvo sunkesnė dėl savo žievės, todėl sumetė iš jos pasidaryti sparnus, ir irgi grįžo į nebūtį – liko tik sparnai su lengvu dvasios aromato pėdsaku; labai sunkios sėklos žievė pasirodė tokia stora ir stipri, jog jos vidus miegojo nepabudinamai, neprieinamas. Būtent šita trečioji, sunkioji, save kaip žievę suvokianti, nuėjo aukštyn, kiek galėdama ir nerado ten nieko – „ten nieko nėra“, paskelbė, ribos į nebūtį pereiti nesugebėjęs – ir nusprendė pasiskelbti save dievu, Archonu. po savimi prikūrė daugybę visokių lygių pasaulių, kuriuose, vėlgi, radosi savi archonai, ėmę tarpusavyje kariauti, peštis, kandžioti vienas kitą gabalais… kažkur po visu šituo chaosu vis dar miega trečiosios, sunkiausios sėklos vidus, kuriai dabar ir pasiūsta žinia, jog laikas atsibusti ir sugrįžti į ten, iš kur ji atėjus.

Štai jums ir archonų keliamas pragaras Pietuose, ir palikti sparnai Šiaurėje, ir nepasireiškusios būties pradžia – nepasiekiama, neesant, bet visų mūsų tėvynė.

o J.Golovinas citavo XVIIa. prancūzų poeto Pier Matie eilutes:

Mirties peizažo negalima sumaišyti

Su jokiu kitu peizažu.

Čia saulė visada zenite

Pasiklysti čia neįmanoma.

Kas eina prieš dieną, turi nebijoti nakties.

 

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (V dalis,)

Hermetinė tradicija sako, jog vyras, radęs seserį (Dianą) – moterį savo viduje – savą – nurimsta, jo gimstant atsineštas simbolinis klaustukas išsitiesina. Tiesa tiesiog yra ir jo vidinė sesuo, jis ją tada ir priima, ir jos laikosi, pagal ją gyvena – čia jau alchemijos teritorija, jos darbai ir keliai… O vyrai be vidinės sesers, su savos motinos energijos gabalu pakaitalui, amžinais neramiais klaustukais ir lieka, ieškotojais, bandytojais. Jie ir yra empirinės tradicijos kūrėjai, technikos ir mokslo, kurio tiesas kas savaitę reikia įrodyti iš naujo: juose nėra juos stabilizuojančio prado, tik surogatas, jų norams pataikaujantis – mamai jos sūnus visada liks vaikas, kurį ji lepins ir besąlygiškai mylės, viską atleisdama. Iš čia užburtas ratas: tokie vyrai- berniukai veda, bet iš tikro jie ant visai yra susirišę tik su sava motina; žmonai jie neturi ką duoti ir nenori, iš to labai greitai išsivysto kovos, kerštai, apkartimas… Kai tokia nuvilta žmona pagimdo sūnų, ji atiduoda jam visą meilę, kurią kitaip būtų atidavus vyrui. Ir atiduoti jo paskui jokiai kitai moteriai nesiruošia, nes tada liks sena, viena, niekam nereikalinga ir be nieko… Todėl jos sūmus, vėlgi, nuvils savo žmoną, ir iš jos suformuos vėl tokią pačią, nevilties pilną asabą.

Pirminis moters archetipas – berniukas pirštukas jos viduje – irgi, organizuoja tik kūnišką, fizinę jos dalį… Jei moteris ne savą berniuką į vyrą užsiaugina, bet ima tėvo pavyzdį kaip surogatą savo vidiniam vyrui, ji tampa tėvo dukra – tokia kaip Atėnė iš Dzeuso galvos gimusi. Ji labai gerai naudojasi savo smegenimis, protu, lygiuojasi į vyrus, su vyrais konkuruoja, nori sugebėti, ką sugeba jie, noti juos nugalėti jų teritorijoje… o kita monetos pusė yra seksualumas, nes aktyvūs smegenys skatina aktyvų libido. Irgi tokį pagal vyrišką pavyzdį, kokio patenkinti nepavyksta, kiek besistengiant.

Dabartiniu laiku madinga mergaitėse skatinti vyrišką pradą, smalsumą, nuotykių ieškojimą, sportavimą, jų proto darbą, bet neišvystyta lieka kaip tik jų moteriška dalis – išorinė moteris. Todėl jose nėra motiniškumo, pozityvumo, stabilumo, atsakymų žinojimo savaime pilnatvės… kai tokia moteris vis tik išteka, pagimdo vaiką, tai ar reikia stebėtis, kad jai važiuoja stogas – priešnatalinės depresijos, ponatalinės depresijos, kuo greičiau išlekia vėl dirbti, nes beprasmybė tampa nepakeliama. Vis dažniau jaučiamasi vyru, jaučiamasi kad ne tame kūne gyvenama, norima jį keisti.

Bet grįžkime prie Mamlejevo: „mes esame maži. Sau atrodome ištisas pasaulis, netgi, ištisi pasauliai, bet iš tikro esame taškas koks nors, ar kablelis… Save statome, plečiame, keliaujame, kad pažinti, sužinoti, pamatyti, ko nematę, kur nebuvę – bet visa tai yra kiekybiniai dalykai, horizontalė. Nes ko nežinome iš tikro, kas neesame iš tikro, mums kelia siaubą – tai jaučiame kaip savęs sugriovimą, mus tai dusina, kaip nepakeliama – didesnėje ar mažesnėje skalėje tai ir yra mirtis.

Ne ta mirtis, kai užmiegama ir viso gero, ne ta, kai net nepastebima, kad numirštama ir dar amžiais ir amžiais klaidžiojama po plikas lygumas, panašias į žemiškas, bet ne visai, nesuprantant, kas atsitiko… Arba pakliūvant į paralelinį pasaulį, labai panašų į mūsiškį, bet jis atkartoja griežtai tiktai materialinę jo dalį, ir iš jo jau jokių išėjimų nėra. Ne taip, kaip iš pasaulio, kuriame gyvename daBar. Jis gali būti siaubingas, pragaras arba jo priengis, bet gali būti ir puikus, jame pilna visokiausių galimybių. Ką tik materia domina, kas nesupranta net, kas dvasia tokia yra, tie tiesiu taikymu, ant visai, į materialinių objektų šešėlių pasaulį  ir nuvairuoja, ir gyvena ten toliau, kol po truputį neišnyksta, taip ir nepastebėję, kad gal kažko čia trūksta…

O yra būsenų – žmonės gali būti tokioj būsenoj, jog pastoviai randasi ant siaubo – mirties – slenksčio – ir tą dvasiškai pakelia. Tokie miršta atviromis akimis ir atsičiuchina net ne būtinai kitoj pusėj… Kad bent kiek toliau iš esmės išsivystyti ar progresuoti kaip žmogui, reikia šitaip mūsų šitam pasauliui mirti – imti matyti kiaurai visas iliuzijas ir atmesti automatiškai viską, kas iliuzija yra – tada nublanksta sąvokos, tokios kaip pesimizmas, skeptiškumas, juodas jumoras, tragiškas liūdesys ar melancholija“.

Tada, jei dar kažkas nori bandyti juoktis, kaip Mamlejevas sako, tai jam reikia su britva išsipjauti savo lūpų kampus į viršų, kitaip nieko nebus.

Kai kurie iš mūsų gyvena, kas kažkiek laiko vis iš naują mažą siaubo teorijos gabaliuką iškovodami: palieka tai, kuo buvo užsiėmę, kas sekėsi, darė jį populiarų ar turtingą, ir eina toliau, mokinasi kažką visai naujo ar palaukia, kol kažkas visai naujo apie pasaulį atsiveria ir pasisiūlo… Tokiu būdu galimybė, jog mirties momentu nežinomas nepakeliamas siaubas tave užmuš, yra po truputį mažinama. Tikintis, kad spėsi, kad laiko užteks…

„Angelai maitinasi ne maistu, jie valgo, prisiliesdami lūpom prie naujų idėjų – todėl galima sakyti, jog jie minta siaubu…“ J.Mamlejevas.

Draugai, mokiniai ir pažinojusieji, apie J.V.Goloviną kalbėdami, sutinka dėl vieno: tai buvo tam tikra archetipinė jėga, pasireiškusi Maskvos teritorijoje – nes atitikos jos dvasią?- Golovino pavidalu. Jei ta proga prisiminti Kristų – antgamtinė jėga, pasireiškusi Žemėje Kristaus kūnu… Kadangi esame žmonės ir manomės esą kūnais, iš karto randasi dichotomija Kristus – žmogus ir Kristus – dievas.

Antgamtinės jėgos, perėmę jo kūno ir proto valdymą, ir negražiai pasielgę su Kristumi – žmogum, jį paaukoję… Ta prasme daug kentėti šiame gyvenime – iškentėti gyvenimą teko ir Golovinui – pragarą, pilną pavojų ir nevilties. Bet problema yra, jog kūnui, žmogui pripažįstam savarankišką gyvenimą, kaip Šeilokui, atskiram ir neturinčiam nuo pat pradžių antgamtinio pratesimo ar dvasinio atitikmens. O jei grįžti aukštyn ir žiūrėti į viską nuo anima celesta taško?  – dieviška energija susikūrė sau kūną, kad pasireikšti žemėje… Užsidėjo kūnišką pirštinę ant dieviškos energijos rankos. Tada tai, jog nusižeminom iki pirštinės sąmonės jau lieka tiktai mūsų problema. Ir ėmėm net dėl jos laisvės kovoti – čia mums joks dievas nepadės. Niekas nepadės…

Kaip nėra pagalbos pirštui, kurį kyšteliam į vandenį, pažiūrėti, ar karštas, ir pamirštam, kad taip darėm, gyvenam toliau. O pirštas verkia dar 50 metų, kad jis nudegintas – ką jis gali savo lokalia kančia sudominti? – nors, šiais laikais jau gal ir susiformuotų grupė, jo teises ginanti ir, už jo kišimą į karštą vandenį be sutikimo, baudžianti… O prie J.Golovino grįžtant, antgamtinės jėgos pabuvo tarp mūsų jo vardu ir išėjo.

Jo palikimas – dar vienas kanalas atgal, eiti jam iš paskos…

(bus daugiau)

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (IV dalis)

Pagonybė realią mirtį visada problematizavo.

Iš tikro tai skirtingi dalykai, kai sakoma, jog “mirtis yra perėjimas iš vieno kambario į kitą”- turima omeny ne tas elementas, kuris gali mirti ir dingti, ir ne tas, kurį “išgelbės ir jis prisikels”… Kai numirštam, žinoma, po mūsų kai kas lieka – rūbai spintoje, negyvas kūnas, psichiniai apvalkalai, kurie išlieka ilgai… Pagonis, priešingai, turi omeny tuos elementus, išliekančius po bendros žmogaus kompozicijos suirimo – tuos, kurie kaip ir niekada nebuvo (šiam pasaulyje, jie – ne šio pasaulio). Ir todėl egzistuojančius visada. Nes mirties ar nemirtingumo subjektas yra ne elementų kompozicija, bet šitie jai visai priešingi, kontrasubstanciniai momentai. Tai yra unikalus būklės „kažkas“, kas ir suteikia unikalumą kompozicijai – ištysęs akimirkoje be laiko, jis mirties momentu apsiverčia ir tampa tiesiog belaikiškumu. Baronkos skylė, apspręsta baronkos: neliks baronkos, neliks ir skylės – mirtis yra reali, konkreti. Būtent nuo čia ezoterizmas pereina prie alternatyvos.

Mirtis yra ezoterinė. Kalbam ne apie filosofinę ar okultinę… Mirtis kaip slenksčio akmuo, ant kurio suklumpama, ir skylė, į kurią esame įtraukiami (taip G.Džemalis interpretuoja J.Goloviną).

Tai mirtis yra? ar mirties nėra? – Pirmiausia tai prieštarauja Parmenidui, nes „nebūtis yra“. O mes ieškome amžino gyvenimo ir mirties nugalėjimo. Jei mirties iš tikro nėra, tai apie ką čia visi tada kalba ir dėl ko jaudinasi? Jei nemirtingi visi, tai nebe lieka jokio ezoterinio kelio patoso, kuo tada čia niekais užsiimti… Kaip Golovinas apie pasaulį kalbėjo, pirma atsijungiama nuo dangaus, tai jau įvyko, tada atsiveria žemės praraja – aurora du mal – ima brėkšti blogio aušra… Tas pats individui, mirusiam ir palaidotam: aptemimas, nėra laiko, viskas sustoja. Tada ima sklisti šviesa iš apačios – mirusysis mato, jog jis tampa laivu ir jis nenumaldomai plukdomas tos aušros link. Prieš ją nėra išsigelbėjimo, ji sklinda iš transcendentinio pogrindžio; galėtų padėti tik keletas vardų, kuriuos jau reikia būti žinojus gyvam esant, tik jų paminėjimas sukuria dar kažkokią galimybę – 30 iš 100 – bet galimybę kam?

J.Evola dar gerokai iki J.Golovino kalbėjo, tradicija remdamasis, jog “žmogus yra nestabili kombinacija. Jis sudarytas iš tam tikrų komponentų, kurie negali likti kartu ilgam laikui. Reikia perstatyti save taip, kad tavo elementų kombinacija virstų nepažeidžiamu monolitu. Tai tas pats, kaip žinoti vardo atkūrimo paslaptį: jei matai ant smėlio užrašytus keletą hieroglifų, vėjas juos nupūtė ir viskas… O jei juos pažįsti, žinai jų reikšmę, tai be vargo užrašysi juos vėl, nesvarbu ant kur, ant akmens, ant medžio…“

Kovoti su mirtimi yra prasmė tik tada, kai mirtis reali. Evola griežtai atmeta žmogaus sielos nemirtingumo idėją, kaip kilusią vėlyvoje krikščionybėje ir turėjusią grynai liaudišką, populiarų charakterį. Tada, kai krikščionybę priėmė masės, dalyvavę tuo laiku jau degradavusiose Eleuzinų misterijose… Nes pirminis jų užmanymas kaip tik ir buvo buvęs dalyvaujantį individą perstatyti, atnaujinti taip, kad iš mirtingojo jis taptų nemirštamu. O ir krikščionių dvasininkai iki XVa. nemanė, jog siela yra nemirtinga. Jų nuomonė sutapo su Ekleziastu:”gyvieji žino, kad mirs, o mirusieji, kapuose, nežino, kad jie mirę…” Tai ir visų monoteistinių religijų pozicija: nemirtingumo idėja atėjus iš pagonybės. J.Mamlejevas dažnai pastebi, jog “nors dvasių persikėlimo principas ir egzistuoja Rytų ezoterikoj, bet praktikoje jis vyksta labai retai ir beveik išimtinais atvejais”. Kaip suprantu, tai susiję su dabartiniu mūsų pasaulio ir žmogaus kūnų stoviu.

Jei visi lygūs ir viskas yra tas pats – iš materialistinės horizontalės taško žiūrint – tai nėra skirtumo tarp alchemisto ir paprasto žmogaus, kaip šuo griovyje gulėt pasilikusio, mirties. Beprasmybės propaguotojai remiasi argumentu, jog “norintį likimas veda, nenorintį – velka su savim. Abu ta pačia kryptimi.” Mirtis – anihiliacinė mašina, kai visos galimybės susilygina. Išgelbėti galima ne daiktą, bet tai, kas yra antidaiktas, kas neegzistuoja kaip kiti daiktai. Ko būklė speciali – kaip kertinio akmens, bet gyvenime statytojų kaip tik atmesto. O nemirtingume jis yra svarbiausias.

Ir nihilizmo reikia kaip motyvacijos, kaip benzino veiksmui. Nes, jei viskas yra savaime, tai kaip Odisėjo kelionė, po pasaulių grilijandą, ratu, kol grįti į tą pačią vietą – į Itakę, pas savo Penelopą – vėl gimsti ir vėl gyveni… Priešingai Sinbado kelionei, kuri irgi negalinė, bet jis keliauja vis toliau ir toliau, jis niekada nebe grįžta į ten, kur buvo… Abiejų legendų tikslas yra uždengti siaubą. Siaubą, ateinantį iš nuojautos susitikti savo tikrąją vidinę esmę – savajį kitą. Nes už jo ir užlkiūvama: tamsusis dvynys. Egiptiečių Ka. Realybės gabalas, ištirpęs mumyse – Šėtonas, kuris lieka be šeimininko po mūsų mirties (prisiminkim legendą apie Šaitaną ir 40 su juo kartu į Žemę atėjusių dvasių, ištirpusių mumyse visuose – būtent jas gelbėti įvairūs pranašai ir ateina, išlaisvinti, parodyti joms kelią atgal). Be šeimininko likęs, jis dar ilgai egzistuoja, atsiremdamas į išlikusius mirusiojo atvaizdus – nuotraukas, paminklus, jo atminimą – atvaizdų, žmogaus kopijų kūrime nėra nieko nekenksmingo!

Tamsaus dvynio moteriška pusė – abstrakti paskutinė tiesa, nesurišta su jokia patirtim, atsinešama gimstant ir išliekanti mirštant. Skylė, išliekanti, kai baronkos nebėra. paradoksalu, bet ji – moteriška paslaptis mumyse. Ir jei ji – skylė, tai kur raktas ir kur šeimininkas? – Kas turi raktą, tas išlieka…

Mirtis yra moteriškas šaltas ledinis siaubas, pergyvenamas ne emociškai ir ne psichologiškai – jis tiesiog yra susitinkamas. Tai ir yra mirtis.

Pasaulį reikia pamatyti visame jo bjaurume, tai faktas. Bet rezultate nusvyra rankos, užplūsta nihilizmas. Moteriai lengviau, jei jos archetipas užaugintas viduje iš vaiko, berniuko į vyrą. Tada jis vis tiek skatina ją veikti, gyventi, judėti toliau, beprasmiškumo nepaisant… O vyrams, kurie dabar daugiausia motinų sūnūs ir savo moters archetipo viduje neturi – ta vieta užimta ir palaikoma jų motinų energijos – todėl tokia vidinės motes forma savo pasyvumu sukausto jų jėgas, tampa faktorium, nulemiančiu jų polinkį į depresiją, neveiklumą, nihilizmą. Ir toks, savęs nepasistatęs nihilistas griauna ir jį supantį pasaulį.

O pastatytas žmogus – vyras, radęs savą sesę Dianą, nuo motinos atsikabinęs anksti ir ant visai, jis jau funkcionuoja kaip tėvo sūmus, širdies polėkyje, heroizme, energijos skrydyje… Nes heroizmas ir yra, veikti, nepaisant protu suvokto beviltiškumo, veikti iš širdies.

(Bus daugiau)

 

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (III dalis)

Valdovas Hadas, nepaisant jo pravardės (Pluto – turtingas), neturi nei puošnių rūmų, nei kitokių asmeninių turtų. Jo valdos į gylį siekia Tartarą ir jis žino, kur randasi brangieji metalai, nors iš tų žinių jam nėra naudos – čia taip tęsiasi J.Golovino tekstas. Jis tylus, kuklus, nesikiša į teisėjų darbą, nedraugauja nei su siaubingaja Hekate, nei su likimo deivėm – moirom, nes nuo likimo jis nepriklauso.

Į jo karalystę kartais įsibrauna Chaosas, atnešdamas pelėsius, smarvę ir šikšnosparnių riksmus. Bendrai kalbant, mituose yra du Hadai: Homero aprašytasis ir Hesiono aprašytas. Pirmasis  -kaip pilnos stagnacijos vieta, antrasis – gana intensyvaus gyvenimo ir judėjimo. Apie Hesiono hadą Homeras neužsimena nieko. Ir Prozerpiną, požeminio pavasario deivę, jis ignoruoja… Hadas ją pagrobė ir, nežiūrint į jos motinos Demetros prašymus, Dzeusas paliko Prozerpiną pas Hadą. Suprantama, kaip dievam ir pridera, ne be slaptų sumanymų: šventiškame baliuje Prozerpina suvalgė trekšdalį granato vaisiaus, ir to pasekoje, trekšdalį metų – žiemą – ji turėjo praleisti Hade, o pavasarį ir vasarą – Žemėje. Ir tai pakeitė Hadą: pavasario pradžioje jame ėmė dygti žolė ir gėlės, vasarą viskas sužaliuodavo – sultinga žole ir vaismedžių bei gėlių šaknimis. O tų medžių vaisiai sunokdavo Žemėje, nes Demetra, Prozerpinos motina, yra vaisių ir derliaus deivė.

Pasakojama, jog Dionisas vienu savo gimimų yra skolingas Prozerpinai. Dzeusas atėjo pas ją gyvatės pavidalu…

Prozerpinos – požeminio pavasario deivės – tema tapo populiari kartu su prerafaelitais – auštant Naujųjų laikų epochai. Iš seno ji buvo Hado deivė, gilaus liūdesio ir paslėpto gedėjimo…

Bet čia ne tik grynai Ievos ir išvarymo iš Rojaus mito atgarsiai, bet papildoma ir biblinė istorija – pagrobta, o ne savo noru; suvalgė kasnelį granato vaisiaus, kai kitose realybėse nieko į burną imti negalima, nes liksi ten ant visai arba labai ilgai; atnešė gyvybę į negyvą vietą, atgyvino realybę, kuri be jos ne funkcionavo… tarp Hado ir Adomo vardų didelio skirtumo nėra, vienas gali labai lengvai būti išsirutuliojęs iš kito, kas kalbas žinot, susigaudysit – H yra netariama… Taip vėl grįžta tema, jog vyrai ir moterys yra skirtingos eilės gyvybė…

Nelaimingiems, varganiems ir silpniems Prozerpinos teritorija nepasiekiama. Tik galingas ir išdidus pasiekia anti- žemę. Reikia nugalėti Hado žmonos klastingumą, kad per mirštantį rudenį sužibėtų baltosios pavasario rožės. (E.Mervell)

Čia jau kita Hado ir kita bendra pasaulio situacija.

Hadas – mirštantis ruduo. Prozerpinos pavasaris atveria kelią į antižemę, nupieštą kartografo Pompėjaus Mela žemėlapyje ir XVIIa. aprašytą Afanasijaus Kircherio knygoje „Iter extaticum“. Botičelio „Pavasaris“ irgi yra į tą pačią temą… Slaptas Prozerpinos kultas – Roseti kažką apie tai žinojo, jei vaizdavo ne Hado žmoną, Demetros dukrą, bet požeminio pavasario deivę… W.Bleikas:“apie tai nežino nei mikroskopas, nei teleskopas. Mitai visada jaudins ir bus įdomūs, bet, jie taip ir liks mums nesuprantami…“

Praeitis mums – knyga po septyniais užraktais – ir mitai – jos kvintesencija. (Novalis)

Žmonės įpratę įsivaizduoti, jog anas pasaulis yra už griežtos ribos, atskirtas aiškia siena nuo mūsiškio, ir ją raganos, burtininkai ar ekstrasensai lengvai pereina, o dauguma žmonių, kol gyvena, pereiti negali. Bet tai yra supaprastinimas, nenoras žinoti teisybę: šito ir kitų pasaulių jokia griežta riba neskiria, viskas yra žymiai labiau susimaišę ir persimaišę. Yra nuomonė, jog šiais laikais jau šitas, mūsų gyvenamas pasaulis, yra pragaras – nukritęs ar nutrauktas, sudubliuotas su pragaru… Gali būti. Bet, jame dar begalybė galimybių ir daugybė išėjimų. Jis kaip brangakmenis, kuria puse jį į šviesą pasuksi, taip sužibės jis sužibės.

Grynai materialinis ir grynai horizontalios erdvės pasaulis, be išėjimo, dar randasi šalimais mūsiškio – bent jau taip buvo, kai J.Mamlejevas šitai rašė – ir į ten eina efemeriški materialistų likučiai. Ir lieka ten amžinai… taip, jei mes Hade, tai šalimais Tartaras – visiškos materijos begalo yrantis pragaras, ir išėjimo iš jo tikrai nėra.

Problema, jog pagrindinis ano pasaulio užmanymas yra sunaikinti šitą, organizuotą pasaulį (netgi tokį prastai suorganizuotą kaip mūsiškis). Todėl pastoviai jaučiamos jo atakos, ir, kažkokiu momentu organizacija ima irti… T.y. organizatorius apleidžia savo vietą ir toliau tokiame pasaulyje nebe dalyvauja.. Kaip tik tai dabar ir vyksta – mūsų pasaulis likęs be kokio nors organizatoriaus. Iš platonizmo taško žiūrint, o ne teologine prasme ar moksliniu požiūriu. Būtent šia prasme demoniškasis pasaulis ir nori sunaikinti mūsiškį – ir tai ne tas pats, kaip kad krikščionybė sako, kad „Šėtonas bet kuria kaina nori sunaikinti pasaulį“. Ne, tiesiog chaosas siekia vėl tapti chaosu. Jis nekenčia visko, kas organizuota.

Chaosas – seniausias iš dievų – nori gyventi laisvai, taip, kaip jis įpratęs (buržua liberalinis mentalitetas irgi iš čia). Ir ta prasme bet kokia organizacija jam nereikalinga, negera ir nemaloni.

Chaosas ir Afroditė yra simbolinis šios priešpriešos pavadinimas, kur Chaosas atstovauja yrančią, į gabaliukus smulkėjančią ir laisvai besimaišančią materiją, o Afroditė – meilės principą, vienintelę kuriamąją jėgą, laikančią pasaulį suklijuotą į visamą, sklindančią iš viršaus, dangaus, tikrosios dvasios Tėvynės…Gražuolė ir Pabaisa irgi ta pati alegorija. Gražu yra tai, kas harmoninga visuma, kilni, šviesi, tyra, teisinga – visos pirminės idėjos yra vienis, nesvarbu, kad išvardijamos atskirai. Toks buvo menas ir tokia buvo ilgus amžius meno paskirtis.

Didelių skirtumų tarp šalimais esančių pasaulių nėra, tai daugiau kitos dimensijos, kad išeiti tikrai į kitur, reikia išeiti toli. O kadangi dauguma, gyvi būdami, bijo mirties, nori palikti po savęs pėdsaką, save įamžinti, tai mirę jie ir lieka prikabinti prie savo kūrybos, paminklų, knygų, paveikslų – iš tikro išeiti jiems tikrai tampa sunku. Kas pasakys, kiek trūksta, kad tokios sielos nuoplaišos imtų parazituoti per žmones, gyventi per skaitančius knygas, žiūrinčius meno kūrinius…

faraoną egipto žyniai mumifikuodavo, į piramidę patalpindavo, atitinkamomis valandomis maitindavo, prabangiai užlaikydavo, jam ir mirusiam tarnaudavo kaip tik tuo tikslu, kad ta jo siela niekur toli nenueitų ir neišnyktų, o priešingai, sukurtų ten tokią pačią sturktūrą, kurios pagalba faraonas valdė žemėje. Nes kaip danguje yra, taip ir žemėje bus.

Tik gudriausi sugalvoja iš žemės manipuliuoti, kaip yra danguje – tada valdančių struktūrų žemėje ilgaamžiškumas užtikrintas.

 

(bus daugiau kovo pradzioj)

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as