idėjos ir realybė

1
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VII dalis
2
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VI dalis
3
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. V dalis
4
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. IV dalis
5
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis
6
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. II dalis
7
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis
8
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (III dalis)
9
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (II dalis)
10
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (I dalis)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VII dalis

Įdomu, kad mėlyna ir nuodėmė, ir pojūčiai, kurių dėka nuodėmė įmanoma, vadinami tuo pačiu žodžiu – sin, zin, senses… Sinasappel – apelsinas olandiškai, bet reiškia nuodėmės obuolį, pažodžiui išvertus, sinagoga- kur nuodėmingi eina? (o nuodėmingi dar yra ir graikai – grechai, grešnikai).Sinij cvet – mėlyna spalva (cinematograf – iliuzijų kūrimas, irgi nuodėmė)… Nyderlandų karališka šeima turi pavardę: Oranjes , t.y. apelsinai… Apelsinais lageriuose Rusijoje vadindavo tuos, kurie savo padėtį gyvenime ne užsitarnavę ar išsikovoję, bet gavę, nusipirkę (ir į nusikaltėlių hierarchiją galima įsipirkti, tik pinigų reikia pakankamai turėti, pasirodo, ir žinoti, kam mokėri), tas paaiškina iš karto kodėl revoliucijos (tam tikros) vadinamos oranžinėmis – kai norima visko už dyką? -Ir kodėl Anglijoje į sostą XVIIa. protestantai iš Olandijos atėjo Oranžiniu maršu… Kinijoje biurokratai, valdytojai ir kiti didikai prie imperatoriaus (suteikta privilegija) vadinosi mandarinais (ir nešiojo oranžinio kamuolio ženklą)… O Ukrainoje tai ir visai įdomu, ten apelsinas vadinasi “pomeranec” – sakytum, pomme iš prancūzų obuolys, bet čia yra ir pakrantėmis gyvenusių pirklių – pomorų, iš Pomeranijos – t.y. į krantą išsilaipinusių, pavadinimo atgarsis… Tai čia viskas prie Leviafano…
O prie Begemoto temos dar galima panagrinėti totoriaus/šveicaro ir ordos sąvokas. Orda yra be abejonės, nuo horda ar garda(s) – kas aptverta, apsaugota, apibrėžta teritorija… Hortus botanicus – mūro siena (dėl mikro klimato sudarymo be kita ko) aptvertas sodas ar vaistažolių daržas, iš seno, prie universitetų… Kad žodis, pvz. “priešų ordos ateina” yra panaudotas karių miniai, tai jau paseka totorių aukso ordos mito, sukonstruoto ir įdiegto gal tik prieš kokį šimtą metų… Ta prasme rusų bylynos yra teisios, Lietuvą ir kitas Vakarų Europos teritorijas vadindamos Orda – tai buvo teritorijos, organizuotai valdomos (geordend olandų kalboj reiškia sutvarkytos, išrūšiuotos, sudėliotos), ar karaliaus, ar kunigaikščio, ar vyskupo ar religinės brolijos kokios nors… Ta prasme ir Ordinas, ir Gardinas, Gardarikė – apibrėžtos struktūros… Ir pilis, ir pilies sodas ar kiemas – gardas. Bet visi šitie vienetai dar nėra nei miestai, nei valstybės – ne Leviafanas?
Atskirų vienetų sąnkaupa yra “tartarija” ar “totorija”ar “šveicarija”… Kodėl carinėje Rusijoje kiemsargis kiekviename name mieste buvo totorius? – todėl, kad jis buvo ten pastatytas vienas prižiūrėti, valyti, saugoti ir informuoti policiją…Ta pati funkcija yra viešbučio šveicaro. Arba istorikai, apie senus laikus ir prekybą kalbėdami, sako jog “prekyba vyko vienos ar kitos upės baseine ir jų arealų sienos yra pastoviausios… O kur dvejų upių baseinai nesusitinka, prekes reikia pertempti nuo vieno į kitą sausuma, kur ant aukštumos sėdi totorius ir ima mokestį “– ne todėl, kad totoriai visas aukštumas laikė užkariavę (o Šveicarija – aukštuma,kalnuota vieta), o todėl, kad tai buvo vienetas – muitininkas, sargas, tvarkos prižiūrėtojas ir valdytojas… Taip pat totoriai, matomai, dar buvo individualūs kariai, praėję kario inicijaciją (šveicarai būdavo baisūs samdomi kariai), o ne kareiviai, išmuštruoti ir sudarantys armijų pulkus. tarp kitko, Switzeland yra šalis, gyvenama tų, kurie su šaknimi sw pavadinime… Tautybių tada nebuvo, buvo užsiėmimai…
Vadinasi, autonomiškas individas, vis tik, laimės? Prieš žmones, valstybės suplaktus į minias? Kaip tai gali būti? – Ogi laikas, kad ir kaip išimtas iš savo spiralinio konteksto, ištiesintas ir vedantis į progresą, vis tiek, siekia grįžti į savo pirminį stovį, į pradžią, į amžinybę… Sakoma, žmogus gali numatyti ateitį tiek toli, kiek jis giliai žino savo praeitį – nieko nežinom; ką žinom, tas didžiaja dalimi pameluota – ir nieko nenumatom, pinigas raunamas čia ir dabar, rytojaus gali nebūti. Kad Žuvų epocha baigėsi ir prasidėjo Vandenio amžius, turbūt girdėjom jau visi, Vandenio ženklas – oras, informacija… Ir todėl digitalizacija, internetas, virtualumas, dirbtinis intelektas, humanoidai ir biorobotai vietoj žmonių? – Būtent visa tai ir yra Leviafano puta! Visa tai yra forma, formos keitimas… Nes žemiškieji mūsų valdytojai nieko kito nežino, tik 0 arba 1, tik kreditavimą arba pardavimą/mainymą… Taip, kabalistai traukia Solmono planą jau 3000 metų, bet tai vis juoda/balta, šachmatai, dalinimas į priešingybes (ir jų valdymas)… Kreditas – kompiuterinių nulių prirašymas, save išsėmė, ne tik procento negaunama už skolinimą, bet tuoj duos pinigų priedo, kad paskolą imtum… Dėmesys dabar persikelia į mainymo/pardavimo procesą, ką iš jo galima išspausti: bit coinai visokie… dabar į kanapes investuoja visi masiškai, naujas bit coinas, atseit – apleis žmoniją dūmais.: įsivaizduojama, jog visi puls jas rūkyti, kramtyti, gerti ir valgyti (pasimato prasmė, dėl ko ilgai drausta), o ne, tai sukiš žmonėms per visus galus, kaip rūkymą ar gėrimą kišo… Tabakas kenksmingas staiga, o dabar kanapės išgelbės? O kad į kanapes lygiai taip pat dervos visokios ilgainiui kiš, kaip ir į cigaretes, kad pelnas augtų, tai apie tai kol kas tylima…
O didžiausi pelnai vis tiek yra ir bus tų, kurie „ant bangos“, kurie jaučia momentą… Kurie turi žinias, kaip tą momentą sukurti. Būtent apie tokias žinias kalba Vandenio amžius: ne apie kokią ten informaciją, kurios pilni visi pakampiai, bet apie tai, kas formos viduje, kas paslėpta ir plika akim nematoma… Turtingi ir galingi bus tie, kurie supras, ką matoma reiškinių forma savimi reiškia, kokį turinį neša… Kas skaitys simbolius! -Trečias, kuris laimi, kai pešasi du.?.. Ir tokia pasaulyje išlikusi Kinija, su jos Permainų knyga, tradiciškai spiraliniu laiko tekėjimu – jų planas irgi tūkstantmetinis, jie rašo ieroglifais- simboliais. Tiesa, dvasios jiems trūksta, ne veltui Kinija yra Padebesinė, o ne Dangiškoji. Bet tą jie supranta, ir Dangiškąja iš jų žiūrėjimo taško yra Rusija. Iš ten, kur kol kas sumaištis, kaip žinoma, ir kol kas dvasia neateina, tai kiniečiai savo pragmatiškumu iriasi – ir labai neblogai. O štai, kai ir dvasia ateis…
Kokios bus pasekmės pasauliui, kai kreditinės- procentinės sistemos bus atsisakyta? Ogi išsitiesins persikreipimas: su šia sistema visą valdžią į savo rankas buvo susiėmę pirkliai – pinigų maišai – viskas sukosi apie pinigus, kas jų turi, tas muziką užsako… O valdžią tradiciškai turi laikyti kariai – jėga, galia turi būti atskirta nuo materialinių turtų, hedonizmo ir ekscesų – bus grįžtama prie apsišvietusių diktatorių, kai demokratija, buvusi valdančiųjų kauke, kris?… O ką, jeigu ne apsišvietusių? – Nes dar visada yra ir žyniai, ir tyliai spindinti dievų garbė…
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VI dalis

Grįžtant prie „sparnuotųjų“. Hanzos miestų sąjunga – gans tai yra žąsis, Skandinavijoje jos iki šiol svarbiausi paukščiai. O duch- deutsch areale jau svarbiausios yra gulbės – swan, zwan, ir ta „sw“ šaknis yra susijusi ir su šviesa, ir su svečiais, ir su bangomis, vingiais (upės)… Vyriškas lytinis organas – willy – besirangantis (kaip žaltys), ka i pas anglosaksus jis jau stovintis – cock – gaidys… Ir čia jau iš karto kolonos, valstybės simbolio motyvas: stadt, state, standart, stovas ir stovėjimas… Bet ir žaltys gali būti skraidantis (slibinas, pvz, drakonas) ir gaidys yra su sparnais… O mes lyg ir gandrus labiausiai gerbiam, jei šitame kontekste, ir jie mums atneša vaikus (vad, irgi vyriškas organas čia kažkur įsipynęs…) – negaliu neprisiminti kasmetinės Kanapinio kovos su Lašininiu, kai pirmasis yra vertikalė, o antrasis – jau minėtoji Sara, kamuolys, ir tuo būdu pradedamas vėl sekantis vaisingumo ir derliaus sezonas…
Angelai, įdomu, vieniems buvo baisūs (eng, angry), kitiems – šviesūs ir reiškė pasaulį – svet, bet ir kardą – svord; ėjo pas žemės moteris pirštis – svatatsa – vis ta pati „sw“ šaknis… Ir taip vadinami „swedų kapai“ kapeliai, tiek pas mus, tiek kitose Europos vietose, niekaip su švedija nesusijusiose – kalvos… Ar jie skraidė aparatais, ar tikrai turėjo sparnus, ar todėl, kad buvo lengvi, ar kai reikdavo skristi, lengvai tam reikalui keisdavo formą į sparnuotą?… Šiaurės Sibiro tautelės liudija apie vandenyno pakrantėje egzistavusius „skraidančius žmones“, su kuriais jie vesdavo mainus: palikdavo žinomoj vietoj prie kalno (jie gyvenę, atseit, viršūnėje), ką siūlydavo mainams, ir, atėję po kelių dienų, rasdavo ką jiems davė mainais – geležinius, kitokių metalų daiktus…
O kalvos – kupolai – yra įdomiai susiję su laiku. Senovės lietuviai tikėjo, jog kalvas suformuoja laikas, supila, atnešdamas smiltį po smilties. Kalva, pilkapis – laiko simbolis, o jo viduje randasi amžinybė, būtis, iš mūsų pasaulio išėjusieji ir toliau tolstantys… Anglų kalboje laikas ir kalva, kaip žodžiai, nesusiję – time ir hill, kalva greičiau reiškia blogį (jei H neskaitoma- ill, heuvel- euvel olandiškai), čia jau krikščionybė įvardijo, ne kitaip… Bet amžinybė – eeuwigheid, amžius- eeuw – vadinasi, ir jie kalvų viduje lėčiau tekantį laiką buvo pastebėję… Bažnyčia su kupolu – amžinybės namai… Olandai turi vieną žodį ir laikui, ir moters krūčiai įvardinti – tijd, tarmiškai sakoma „tiet“, kas reiškia „papas“. Ir katalikus su Romos popiežiumi protestantiškieji olandai vadina papais, papistais. O kur dar rusų popai ir sentikių protopopas Avakumas… Angliškai popiežius – Pope.
Kad toliau kalbėti, reiktų prieš tai pasiaiškinti Leviafano ir Begemoto priešpriešą, dažnas ją, kaip metaforą naudojant, yra girdėjęs… Atseit, „pirmiau rodysis, kad laimėjo Leviafanas, o galiausiai, vis tiek, laimės Begemotas“ – kiek filosofinių tomų prirašyta, aiškinant ir paaiškinant, ką tai reiškia – čia pavyzdys, kaip padalinimą, būdingą Žemei, simboliai – tai, kas nuo dangaus – apjungia (nes suprantam kiekvienas, kaip norim?). Gerai, Leviafanas – tai valstybė, imperija… Tik kas tada Begemotas (Hippopotamas)?… Laviafanas yra valstybė, iškilusi, atėjusi iš jūros. Tik kaip tai gali būti? valstybei juk reikia žemės, ar, bent jau teritorijos…Imkime pavyzdžiu Hudson Bay Trade Company, kuri oficialiai nustojo egzistuoti XXa. pradžioje – jie prekiavo su vietinėm tautelėm Kanados šiaurėje jau keli šimtmečiai ir, kaip jų kolonizuotą teritoriją prijungė prie Kanados oficialiai, tai buvo maždaug tokiu sąntykiu, kaip Sibirą prijungė prie Maskvos kunigaikštystės. Tai kaip būtų teisiagiau sakyti, ar jie save pasinaikino, ar tiesiog tai – ekspansija, ir dabar jie toliau eina po nauju pavadinimu“Kanada“? – žinant, kaip Kanadoje siautėja globalizmas, trockizmas, ir visi kiti naujoviški, nežmoniški mėlyni izmai, abejonių nelieka. O, pvz, Kvebeko provincijos atmintis mena dar senesnius laikus: jų devizas skamba“Prisimink, jog gimei po Lelijos ženklu, nors dabar tau tenka gyventi po Rožės“… Lelija, reikia pažymėti, stilizuojama heraldikoje taip, kaip tai būtų sustilizuotas erelis iškėstais sparnais – vėl sudvejinimas? Imperijų perimamumas?
Laivai, salos – Manhetenas, Vasiljevo sala Peterburge, pelkės – Venecija (venen – pelkės)…Po tvano- katastrofos, kada ji bebūtų įvykusi, dar labai ilgai visur stovėjo vanduo, žemė buvo pritvinkus – pelkių turėjo būti daug… (štai, pvz, ir Vienos miestas irgi iš ten pat, ir Peterburgo )… Paskui, žinoma, kolonijos, kurias faktiškai valdė Akcinės prekybinės bendrovės – eksplotavo – kurių didžiulė galia, didžiuliai turtai, bet neaiški teritorija – įtakos zona… Bet miestus statė ir žemyne, buvo ir žemyninė Leviafano forma: lietuvių pasaka kalba taip, kad „kažkada paukščių valdovas buvo Kukas, bet jis nuseno; tada jį nuvertė Erelis (sakalas) ir ėmė valdyti pats“ – senas imperijų simbolis – (dvigalvis) paukštis. Aleksandro kolona pastatyta centrinėj Peterburgo aikštėj, per kur ir ėjo pirmasis, Pulkovo meridianas – buvo aišku, kas valdo ar bent jau pretenzijas valdyti turi. Napoleonas irgi buvo „ereliukas“, nors jo simboliu piešia bitę, jis savo imperijai pirmąjį meridianą „pasigrobė“ – pirmuoju imtas vadinti per Paryžių einantis meridianas ir jam pažymėti stovi Vandomo kolona… Bet, Napoleoną nugalėjo hercogas Welingtonas Waterloo mūšyje: pirmas meridianas nukeliavo į Londoną – Grinvičas (green witch- žalia ragana, kas čia per simbolika?), o Waterloo mūšio vietoje, prie Briuselio, pastatė atminimui liūtą su koja ant kamuolio!
Štai kaip erelis numušė nuo sosto Raguotąją Motiną (čiortovų matj) – centrinėje Rusijoje senovinis moters galvos apdangalas su dviem ragais (panašus į egiptiškąjį, kur ant galvos kamuolys tarp dvejų lotoso lapų) vadinasi kika ir susijęs su Makoš, senąja motina, taip liūtas numušė erelį ir valdo pats… Laviafanas susijęs su Levitais – žynių kasta, su levais, loinais, liūtais, piktais, aistringais, žiauriais – liutyje… Liepsningais. Ir levitacija – piktaisiais angelais, kurie skraidė – ateiviai, pirkliai, kiti…
Hippo yra… arklys, o jei vandens, tai upės… Taip ir ryškėja priešprieša: Leviafanas – globalistai, civilizacija, kiti ir iš kitur – katinai, gotai (kotai), argonautai, koščėjai, motinos Makoš sūnūs, kurie tik perka parduoda arba liežuviais mala – Mergelę, žydrą su geltonu žvaigždžių apvadėliu garbinantys, gotikines katedras Mūsų Maloningakai Poniai statantys… O Hippopotamas yra vietiniai, laisvi, antikinės civilizacijos, iš karo vežimų su įkinkytais žirgų junginiais – laivai, plaukiantys sausuma – ant triumfo arkų viršaus; patys save valdantys – samogitai, samojedinai, totoriai (tartarai) arba šveicarai (irgi sargybiniai po vieną arba savarankiški kariai), skitai (besibastantys – skitajučisia), lietuviai (save patys palieję), polinai – lenkai – kas yra rusiška “lietuvių” forma: palieti – polityje… Lokalūs, iš upių, žemdirbiai,tiesiog  raiteliai (žirgų, elnių, jaučių ar dramblių…).
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. V dalis

Sparnuotieji (angelai), valstybę statantys, iš Vakarų į Rytus Eurazijoje vis toliau besibraunantys, ir pvz, Hanzos miestų sąjunga ar kokia Gardarikė turėtų koreliuotis kaip tas pats reiškinys, tik skirtinguose laikuose atkartotas, skirtingais pavadinimais padaugintas, nes tai – miestų ir pirklių civilizacija, pakrantėmis ir upėmis besinaudojanti, kurią perima ir sucentralizuoja jau kaip reikiant tie, kurie „išlipa į krantą“ iš jūros… Ar žinote, jog „jūromis plaukiojantis“- redder – ir riteris yra praktiškai tas pats žodis duch-deutsch-densk kalbiniame areale? Taip pat „redder“ olandiškai reiškia ir išgelbėtoją… O „Išganytoją“ mūsiškai ir „Spas“ rusiškai… Ir jūrinės šalys savo kalboje sako ne „plaukioti“ jūromis, o „vaikščioti“ vandeniu – tiesioginis vertimas, kai Jėzus per vandenį nuėjo?
Jau minėjau paradoksą, jog pasirodo rusų legendos ir pasakos totorių, lietuvių, lenkų ir Ordos veržimąsi į jų teritorijas vienareikšmiškai nurodo vykus iš Vakarų krypties – Europos ir į ten reikia plaukti laivais arba iš ten laivais atplaukiama!… Ir, matomai, tik tada, kai iš Vakarų einanti valstybė, civilizacija ir visokie (slapti) ordinai atėjo iki Vladivostoko ir paėmė viską į savo rankas, buvo sugalvota kažkokia mistinė Aukso Orda iš rytų, kuri visai neaišku, nei kur, nei iš kur, nei į kur ten buvo – užkariautojas visada apsuks istoriją 180 laipsnių kampu… Žinot gi iš istorijos, kaip vis daugėjo masonų visur, kaip kiekvienas kultūrininkas iš paskutinių 300-jų šimtų metų, jei tik jį pakrapštyti, tuoj pat išlys masonas. A.Fursovas yra retoriškai klausęs, kur dingo aristokratija iš mūsų pasaulio? – pasirodo, niekur ji nedingo. Visos senosios aristokratų familijos egzistuoja ir jų kapitalai dabar investuoti jau ne į žemę ir gal net ne į naudingas iškasenas, bet į kokias nors industrijas ar medijas, technologijas, bet visa tai yra ir išlikę tose pačiose rankose.
Tą patį galime pastebėti apie masonus ir kitus ordinus ar ložes: mes gyvename jų sukurtame pasaulyje – kultūroje, civilizacijoje – ir jas kurti prisireikė, kai žmonės buvo numušti nuo sąjungos su protėviais, su gamta, su savų dievų vibracijomis, laikiusiomis juos tiesiame ir teisingame kelyje, vidiniai vibruojančius į taktą su Visata. Žemiška civilizacija viską dalina į du, kaip minėta, vidinis dvasingumas ir etika buvo ištraukti į paviršių, padaryti religiniais ritualais ir visuomenės elgesio normomis, o kad tu viduje buvai velnių pririjęs, tai buvo tik geriau, biesams radosi erdvės, kur įeiti ir žmoguje įsitvirtinti (o dabar jau ir išorinė civilizacija dingsta, jau ir likusi erdvė jiems siautėti atiduota)… Tačiau pradžioje reikėjo tą civilizacinę, kultūros erdvę sukurti, sukurti ‚visuomenę“, ‚valstybę“ – štai jas ordinai ir kūrė. Masonai – kultūrą, architektūrą – miestus statė, savo simbolika sužymėtus, kad žmones užkeikimais apsuptus laikyti; Hospitaljerių ordinas kūrė mediciną, ligonines, gydymą chemija – hospital, gospital keistai susišaukia su „gospel“,“gospod“, „gospodin“ – kaip ir ne gydymas gaunasi, bet padėjimas numirti – iškeliauti pas dievą… Maltos ordinas labdara užsiima – va, Gorbačiovo atiduodamą TSRS gražiai iš rankų į rankas Maltoje perėmė – kai prancūziškai „mal“ yra blogis (Fleurs du Mal, Bodlero)… Templieriai kūrė ekonomiką, bankus, pinigų sistemą, o dar kur Theutonai (theo ir tonai), ta pati šaknis su žodžiu „theufel“ velnias ir „tafel“– stalas,ar tik ne ritualinei vakarienei valgyti?- ar Jezuitai, švietimo sistemą sukūrę ir visas tokias įstaigas savo rankose turėję, naują mokslą ir istoriją surašę…
Į masonus priimamas, žmogus gauna be kita ko, dvi poras pirštinių: vieną sau, kitą – tai vienintelei, kuri jo gyvenime bus ir asocijuosis su Sofija, amžina išmintim. Sofijos kilmę iš Sovą, t.y. pelėda, jau minėjom, bet egzistuoja dar ir toks blogio angelas Soaofas, kur irgi aišku, iš kur jo kojos auga, kaip sakoma – pasaulis buvo labai daugiapolis ir daugiaplanis, jame įvairios grupės varžėsi dėl įtakos ir teritorijų, todėl visi vieni kitus ir krikštijo blogaisiais (koks pats, tuo ir kitą tepa). Ir čia atėjom prie riterių garbintos Širdies Damos įvaizdžio, tradiciškai žinomo iš viduramžių istorijos, į kur jie ir nukelti, kaip į pasakų šalį… Ir nesustojam pagalvoti, kad Mergelės Marijos ar Dievo motinos kultas diferenciavosi ne taip seniai: mergelė ir motina liko šviesios, o mirtis (irgi Maros ar jūrų marių reikšmė) liko tamsi – Mora, Morana. Juodų madonų bažnyčiose sutinkame visame pasaulyje, tik jos nebuvo Marijos, jos buvo Saros (šar, rutulys, Bogorodica – dievų motina ir t.t.), garbintos saracėnų, ir reiškė žemę, kas mums tuoj turėtų priminti kalvas su ten gyvenančią fėjų tauta (keltų tradicija) Tuatha de Danann (airiškai“buvęs laikas“) ar čiudjo (rusiškoj tradicijoj), apvalius pilkapius su laumėmis, kupolą kaip dangų, domme – itališkai ir kupolas, ir katedra (o rusiškai tiesiog namai – dom)… O jūroje plaukantys garbino Mergelę Mariją – Jūros Žvaigždę, Maloningąją Ponią – iš karto aišku, kad gotikines katedras statė tie, kurie iš jūros laivų į krantą išlipo, nes Notre- Dame katedros yra jai skirtos (riterių- rederių)… Ishtar, senoji deivė, juk ir yra žvaigždė – Star, surišta su senatve ir mirtimi… Ką garbino Ordinų riteriai, daugiau primena alchemiją ir „mūsų Dianą“, kuri yra mergelė, kaip žinia, ir reiškia moterišką pusę, seserį, kurią vyras turi rasti savyje, kad galėtų vystytis toliau, eiti per alcheminio darbo fazes…
Ir visame šitame reikale krikščionybė (apie katalikybę jau nekalbant) iš viso ne prie ko… Dabartinis Marijos kultas susikristalizavo tik nuo Reformacijos laikų imant, kai jie rinkosi Tėvą ir sūnų, o katalikybė liko de fakto labiau prie motinos ir mergelės…Jėzų jiems „atnešė“ susiliejimas su Jezuitais.
Reiktų įprasti skirti „krikščionybę“ (t.y. vandenį, baroką, jonėnines voliutas, švento vandens kriaukles bažnyčiose) nuo „kryžionybės“ (t.y. kryžiaus ir jį nešančių, tai yra nuo šviesos, ugnies, saulės), nes riteriai su kryžiais ant ploščių yra iš visai kitos operos. Pvz. kiek ilgai popiežius derėjosi su Jezuitais, kad tie pereitų jam tarnauti? Ir kaip blogai pirminiams jezuitams tai baigėsi?- O bažnyčia tuo būdu perėmė sau preogatyvą auklėti ir diegti žmonėse „maralines vertybes“. Nes popiežius ir jo katalikybė niekada jokio reikalo su tuo, kokią dabar reikšmę suteikiamia žodžiui „moralė“ neturėjo ir ja nepasižymėjo, tai buvo grynai politinė organizacija, siekianti galios ir pasaulietinės valdžios – pirminė žodžio „moralė“, kilusio nuo Moros, reikšmė – dievo vardu prisidengiant…
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. IV dalis

V.Golovanovas dėsto tokias mintis apie erdvę ir jos sąntykį su laiku mūsų laikais: “didžiausią įspūdį paliko bekompromisinė Rene Genono mintis apie tai, jog laikas surija erdvę… Šis autorius metaforų nenaudojo, todėl įdomu suprasti, ką jis turėjo omeny, kai kalbėjo apie erdvės išsieikvojimą, apie tai, jog žmonėms kultūroje ji prarado turėtą prasmę ir nebe suvokiama daugiau kaip gyvenimiškai svarbi kategorija. Dabar erdvės vietą kultūroje užėmė laikas (suėdęs erdvę)… Ten, kur seniau plytėjo žalios lankos, simbolizavę dvasios neribotumą, dabar grūdasi miestų kristalai, atstovaujantys kraštutinį mūsų sukietėjimą ir būties suakmenėjimą. Miestai, pagal Genoną, nesvarbu, dideli ar maži – tai jau laiko sunaudota, suryta erdvė. Mes palaikome ryšį su visu pasauliu, esame mobilūs kaip niekand, bet kiek čia dar eina kalba apie erdvę? -Erdvės klausimo čia nebe likę…
O erdvė kažkada maitino, davė energiją po ją klajojusiai žmonijai – dabar žmonės priversti ieškoti energijos šaltinio kažkur kitur. Su automobilio naikinančia įtaka erdvei gali rungtyniauti tik kompiuteris – jo dėka erdve (virtualia) vadinama jau kažkas visiškai negyvo – tai, kas yra į programos formą sutrauktas ir sugebantis vėl išsiskleisti laikas. Todėl prie kompo sėdintis žmogus praranda erdvės jausmą pilnutinai, pamiršta, kur jis randasi iš tikro, ir kad dar randasi… O randasi dažniausiai tarp keturių sienų, erdvėje, kuri iš tikro yra išsemta iki paskutinės ribos.
Nes gyventi erdvėje reiškia elgtis, judėti, nebūti apribotam, būti „iki valiai“ ar „į valias“ (žodiai apie laisvę jau ateina iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos, t.y. dokumento, žmonių valią kaip tik reglamentuojančio), o gyventi laike reiškia vartoti, keisti savo sudaiktintą laiką (pinigus) į prekes, kurios irgi yra sudaiktintas kažkieno kito laikas. Prekė, labiausiai gelbstinti šiuolaikinį žmogų nuo jausminio, sensorinio bado, yra informacija, stimuliuojanti civilizacinio žmogaus emocinę sferą.Tv, internetas, išmanus telefonas pajungia žmogų į neišsenkamus laiko resursus…“
A.Deviatovas yra žmogus, gana aiškiai visą piniginį fenomeną išaiškinantis. Istorikai gali sakyti ką nori, bet pinigai, kokius juos mes pažįstame dabar – turintys savarankišką vertę, tinkami kaip kaupimo objektas – radosi XVIa. kartu su užgimstančiu kapitalizmu, industrija, bankais ir žydais – t.y. jevrejais, hebrejais, evropejais- kas buvo ne tauta, bet profesija, ir tik jie turėjo piniginę monopoliją. Tie, kurie skolino už procentą – davė kreditą – skolintojai; tie, kurie keitė vekselius į auksą ar atvirkščiai – keitėjai; ir tie, kurie pajutę paklausą, sugebėdavo ja pasinaudoti (arba netgi paklausą kurdavo), galimi įvardinti kaip vertintojai (vertės numatytojai)… Kitokio profesinio sąntykio su pinigais nėra. Ir nėra todėl, jog ir laiko rūšys yra trys, o pinigai tai kaip tik ir yra laiko kapitalizavimas, sudaiktinimas… Pats laikas yra kaip ir neapibrėžiamas, neapčiuopiamas – niekas. Bet, čia taip atrodo tik nepašvęstiems į tuos reikalus.
Iš tikro laikas gali būti linijinis, tekėti iš praeities į ateitį tiesia linija ir, tuo būdu, kurti chronolojigą – tai vienintelis laikas, kurį Vakarų pasaulyje pažįstame, kuris mums Naujųjų laikų mokslo ir Niutono paliktas… Nes dar yra laikas ciklinis, kai viskas vyksta tam tikra tvarka, iš eilės – ciklai, ir laikas, panašus į bangą – su fazėmis, tekantis spirale – jei pataikei į geriausią fazę, esi ant bangos ir ji pati neša tave, tau nereikia stengtis valties irkluoti… Nereikia priminti, kad ekonomistai kalba tik apie chronologinį laiką, bankininkai naudojasi cikliniu laiku- yra sezonas kreditams išduoti ir yra sezonas jiems susirinkti, ir tik jie žino, kada ateis kuris… Bet pasaulį valdo tie, kurie išmano banginį, spiralinį laiką… O tai laikas senasis, žinios šitos iš senųjų tikėjimų susivogtos (vogiečių).
Jei skolintojai gyvena iš procentų, nes reikia sukurti žaliavą, pagaminti produktą, jį transportuoti – kuo ilgiau tai vyksta, tuo didesnis procentas priauga, ir jei keitėjai savo pelno daliai gauti įšoka kuo pirmesni į ciklo eilę – kai viskas jau išauginta, pagaminta, atvežta, į tai eina ketvirtis pelno sumos, o tas, kas parduoda, tas gauna visą likusį… Nes, kas eilėje stovi pirmas, tas ir pelną padalina pagal savo nuožiūrą… O tretieji, vertintojai, laukia bangos – stebi, kada rasis momentas ir bus galima tą patį produktą monopolizuoti, perparduoti tinkamoj vietoj tinkamu laiku už gal net tūkstanteriopai didesnę sumą. Pvz, vandenį išgręžė, supilstė į butelius, atvežė už kreditą, pardavėjai jį parduoda jau už kitą kainą, nei vanduo butelyje vertas, bet, jei ištiks sausra, katastrofa sugriaus vandentekį ar pasirodys, kad natūralus vanduo užterštas, tada už butelius su vandeniu žmonės masiškai mokės kaip už auksą… Ir taip tampama milijonieriumi – juo dar niekas netapo dirbdamas.
įdomu, kodėl visokie ekonominiai teoretikai ir kitokie mokslininkai šito trejopo laiko neįžiūri… Kadangi matematika yra visur ir skaičiai – visada, ir tik lyginiai ir nelyginiai, tai Žemė, šachmatai, kabalistai, smegenys yra lyginiai, ir velnias viską dalina į du, į puses; o Dangus, amžinybė, širdis – nelyginiai, viską vienijantys ir nedalomi (kinijoje tradiciškai tuo vadovaujamasi).

Paprastiems žmonėms tik linijinis yra paliktas, čia aišku, bet ir elitas Vakarų pasaulyje žino tik dalinimą į du, juoda/ balta, gera/bloga… Todėl pas juos ir gaunasi, arba linija ir kreditai, arba ciklas ir pardavimas to, ko pats nesukūrei, pasiimant vilko dalį vis tiek sau… Skolintojai ir pardavėjai (mainytojai).
Bangą, matai, reikia jausti – apie ką senojo tikėjimo išpažintojai kalbėjo, o dabar tai kaip tik kiniečių stipri pusė… Reikia pagauti momentą, čia nelabai ką suplanuosi, čia reikia būti visada pasiruošus… O pasaulį valdo tie, kurie sugeba, yra tokioj padėtyje, kad gali susikurti sau reikiamą bangą – suformuoti situaciją, kai kažko pritrūksta, arba, kai milijonams kažko prisireikia – vakcinų, išmanių telefonų, kai prisireikia ginklų, bombų – žodžiu, sukuria problemą norimam pasiūlyti sprendimui.
Panašu, kad nauja tvarka pasaulyje, naujos gerovės projektas apjungs islamiškas šalis (šiame tikėjime yra klanai, kurie žino, jog jų paskirtis apokalipsės metu savo mečetėse išsaugoti „žmogiškus vėjus“), ortodoksinė senoji  krikščionybė dar nepraradus dvasinio impulso galutinai ir kabalistai prie projekto jungsis, žinoma, kaip be jų. Gerovė žemynų pakrantėse ir jūros plėšikų rankose jau buvo, naujas projektas bus žemyninis, Euruazijos centre, su tradicine ekonomika ir senais gerais energijos resursais.

Visa skaitmeninė nesamonė, žalios energijos, išmanūs telefonai ir dirbtiniai intelektai liks Afrikai, pabėgėlių užplūstai Europai, Britanijai, nuvarytam iki paskutinio Viduržemio jūros regijonui. Vartai į gerbūvį bus Turkijoje ir kelias eis per Kazachstaną (Astana )link Kinijos… Ar kažkaip pavyks prisijungti Rusijai, kabalistams, susibūrusiems Kryme ir panašiems atvejams, laikas parodys… Amerika ką sugebės sau išsaugoti, tą turės, bet dalintis nelabai bus kuo… Globalizmo projektas bus tesiamas Kinijos (pagal tai, kaip jie supranta). Apie Lietuvos ateitį pagalvokit patys.

(toliau teskstas eis sekantį mėnesį)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis

Kaip ne keista, bet musulmonų, senųjų krikščionių ir adamitų (judėjų) tikėjimai kilę praktiškai iš tų pačių šaknų ir, matomai, maždaug toj pačioj vietoj – apie Volgą: bent jau pėdsakai tokie likę – ne tik Kazanė, bet ir Maskva iki gaisro buvo mečečių miestai, judėjai, pagonys ar helenai, matomai, statė šventyklas (temple), kokias dabar atpažįstam kaip antikines, piramidės iš jų tradicijos irgi (todėl frontonai trikampiai ir ant kolonų) – jų Europinėj ir net už Uralo Rusijoje kiek nori… O senieji, gamtos pagrindu egzistavę krikščionys, statė bokštus, šatrines kontrukcijas, vėliau virtusias varpinėmis ar gavusias smailas piramides ant viršaus – jų irgi pakankamai matome…Kai buvo laikas, kad smailas piramides statė ant žemės, ypač kaip laidojimo rūsius – matyt, pakitus atmosferos sąlygoms, teko jas kelti kiek galima aukštyn, kad jos bent kiek dar veiktų… Šventieji irgi ant kolonų stovėjo – ne veltui – stulpininkai…Tenai dar, matomai, senos civilizacijos žmonių buvo likę, kurių žinias paskui utilizavo, pasidalinę, atėjūnai… – Ar žinot, kad vien XXa.pirmoj pusėj vokiečiai į šitą, Mordvos respublikos regioną, daugiau kaip šimtą ekspedicijų yra surengę? – Matomai, įdomių dalykų, vertingų, ten galima rasti…
Atlantida labai jau panašiai skamba, kaip „į krantą išlipusieji“ – at land – o ir „farizejai“ yra duch-deutsch arealo žodžiai „faren zeen“ – plaukioti jūromis… Jie, kaip žinia, prekiavo visur, įskaitant šventyklas, ir trukdė norintiems dangaus karalystę pasiekti… Kur jie į krantą išlipo, ten miestų planavimas kvadratais – Niujorkas, Vasiljevo sala Peterburge, įvairūs kiti naujamiesčiai -tiesios linijos, kvadratai, technokratinė civilizacija… Bent jau siekė ją atkurti – ir iki šiol siekia… štai, sako, neteisybė – senuose žemėlapiuose visokių miestų Rusijos Europinėj daly prižymėta, o už Volgos, kur plyti Erzia Mastor – senųjų gyventojų žemės, ten nei vieno miesto nėra… Bet tai yra teisingas vaizdas – miestai – ar city, ar polis, ar grad, gorod – tai jau valstybė eina, stad yra State forpostas. O kur dar neužkariauta, ten miestų ir nėra, ten gyvenama gamtoj…dar 1967m. Erzia teritorijoje buvo žmonių, gyvenusių miškuose, žeminėse, kartu su meškos jaunikliais – juos augindavo, apmokydavo ir parduodavo (tikriausiai cirkui…), bet, iš senojo tikėjimo preofesionaliomis tapę, žinios dar buvo.
Jei Rusijos Imperija buvo vokiečių (ir jewrejų darinys) – Deutsch, Dutch, Denemark – vienas etnosas, Peterburgas buvo jų langas į Rytus, ji visą laiką plėtėsi – vienuolynai, dar iki tikėjimo skilimo, buvo forpostai į šiaurę – Karelija, Archangelskas… Novgorodiečiai, Hanzos miestų sąjungą atstovaujantys, į šiaurės rytus kovojo su „čiudjo“, kurių dabar ne tik nelikę, bet niekas nebe gali dorai pasakyti, kas jie buvo, likę tik kažkiek jų pėdsakų, liudijančių ypač aukšto lygio metalo apdirbimo žinias – aukštesnės civilizacijos, patyrusios katastrofą, liekanos, nustumtos į pakraščius?
Bet grįžkim dar prie Novgorodo žemių ir prie laiko tėkmės. Labai įdomiai ir A.Rybinas kalbėjo apie Senąjį tikėjimą, apie tai, jog pasiruošę, teisingai numirę, mes išeinam pas tėvus, įsiliejame į jų (gimdytojų) dvasios klodą ir imame kartu su jais saugoti, koreguoti, vairuoti likusius žemėje, gyvuosius, kurie yra su šiuo dvasios klodu rezonanse. Tenai liekama septynias kartas, po to išeinama toliau, susiliejama su protėviais… Ir tai koreliuojasi su laiko tekėjimo greičiu – pas tėvus dvasioje mūsų žemiški metai yra kaip viena diena, pas protėvius laikas eina dar lėčiau, vieni tėvų laiko metai ten vėl, kaip viena diena… pvz, prie Nižnyj Novgorodo yra uolų, iš seno žinomų keistomis savybėmis – jose laikas tena lėčiau – ten seniau kažkada gyvenę žmonės, gyveno labai ilgai – yra legendų apie kunigaikščius, pragyvenusius 200-250 metų… Gal atmosferinės sąlygos, seniau buvę visur žemėjė, ilgą laiką išliko dar tik požeminėse erdvėse, todėl senieji žmonės ten dar ilgai laikėsi – galima sakyti, kad jie ten gyveno, kaip dabar gyvenama tėvų dvasioje… O dar senesnės legendinės figūros, koks nors Metuzaliamas – jie gyveno žemėje dar lėtesniame laike – protėvių…
Taigi, dabar vėl klausimas, kas buvo Čiud, Čiudjo? (čiudo- judo, kaip vadinama pasakose- tada judėjai, t.y. pagonys)…Arba „kažkas kita“, neįprasta, nematoma, nežinoma, tai, ko nebūna, neįmanoma – stebuklas ir, kartu, svetimi žmonės, kita civilizacija… metrasčiuose yra užfiksuota, jog novgorodiečiai kažkada, ar ne VIII- X amžiuose nustūmė čiudjo į pačias šiaurines pakrantes, kur, vėliau ten atsikėlę elnius auginti nencai, samiai, lopariai ir pan. dar pradžioje juos rado – iš jų mokinosi išgyventi tundroje, vedė su jais mainus… Po to jų mitai jau sako, kad „čiudjo gyveno kalvų viduje, uolose be durų, po žeme, per kurią į vidų jie praeidavo be pėdsako“… O kalvos, kurias čiudjo apleisdavo, iš kurių išsikraustydavo, jos įgriūdavo… juos pačius kai kas kai kada matydavo, kaip pasakose – kas patekdavo pas juos į svečius, grįždavo po metų, kai pačiam rodėsi, jog praleido tenai tik dieną… Būdavo, kad juos girdi, pvz. žvejoja samiai prie ežero, ir girdi, kad tolėliau čiudjo žvejoja, irgi, tik nematyti nieko… Archeologų ekspedicijos šiaurinėse pakrantėse yra radę apleistų jų uolų su labai gražiais, aukštos kokybės metalo dirbiniais – papuošalais, šarvinių marškinių likučiais, peiliais.
Uralo kalnuose irgi pasakojama, jog metalų rūdų perdirbimo paslaptis jiems yra perdavę čiudjo – kiek tik nori pasakų apie Kalno valdovę, malachitines jos sales kalno ertmėje, kai patys čiudjo yra nematomi, pasireiškia tik kaip šviesa ar kamuoliniai žaibai ar dar kažkas panašaus…
Įdomu, jog Anglijos istorijoje Tiudorų laikotarpį irgi galima perskaityti kaip „Čiudorų“ – darančių čiudus? Kas pasakys, kokio didumo buvo angelų Anglija, kai joje Rožių karai vyko? Pvz, dar XIIIa, žemėlapiuose virš Livonijos ir Kurliandijos yra teritorija, pažymėta Ingrijos vardu…Angelas – engel – turi įdomią paralelę su žodžiu „eng“ –baisus. Nors, Rilkė irgi rašė, jog „angelai iš tikrųjų yra baisūs“… Taip pat ir su „angry“ – pikti… Angis yra labai pikta ir baisi gyvatė?Tik kur jie dingo? Išėjo? Miega po žeme? Nutolo? – Toli ir Seniai yra sinonimai, taip sakė kosmistas ir aviacijos inžinierius Bartini… Septynias kartas atbuvę, išėjo į dar toliau nuo mūsų dabartinio pasaulio esantį ir dar lėčiau tekantį laiką? – Arba tai mes nutolome nuo jų ir tolstame vis toliau ir vis greičiau… Ir tai ir yra procesas, kai „laikas suėda erdvę“?
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. II dalis

Paskui atėjo Napoleonas, Maskvą sudegino imperinės rusų armijos pagalba ir carui savimeilę užgavo, nepasiūlęs pirmam į nugalėtą Moskoviją įžengti. Napoleonas, pagal viską, iki pat Volgos buvo nuėjęs, o toliau jau imperinė Rusija pati Sibirą įsisavino XIXa. bėgyje, tvirtoves, kariuomenės pulkus ten steigė… Įdomu, kam viską steigti (dar kartą?), jei tas Sibiras jau kiek šimtmečių tavo, kaip tu pats ir tavo istorikai tvirtina?- Vadinamieji partizanai, „opolčenije“, kurie, atseit, buvo tėvynės ginti sukilusi liaudis, bet galabijo be skirtumo, ar rusų kareivius, ar prancūzų, o dar jų ir uniforma tokia pati buvo, ir ginkluotė, ir kalbėjo visi prancūziškai – štai tie liaudies partizanai  ir buvo dar besipriešinantys moskovitai ir Sibiro tautos… Nižnio Novgorodo gyventojų folklorinėj atminty dar yra pasakojimas, kaip nusileido Volga laivų flotilė ir iš patrankų sugriovė jų kremlių… Bent jau tą pusę, tuos bokštus, kur arčiausiai upės buvo, žemyn leidosi. Tik istorijoje tokio mūšio nėra užrašyta, kaip čia taip atsitiko, kad pamiršta?
Kad daug kas iš Senojo tikėjimo liko užrašyta, labai prisidėjo knygų verslas… Vietiniai gyventojai, kaip kažkada ir iš viso, visi, gyveno harmonijoje su gamta, o apie XVIa. rusai, slavai pirkliai atplaukė Volga ir ėmė kurtis, jie jau buvo nusistatę į gamtos išteklių ieškojimą, monopolizavimą ir išgavimą – naujas, baisus mentalitetas, darantis pinigą iš visko… Taip pat ir iš knygų.
Buvo sakoma, kad apie 1500 metus siaubinga milžiniška katastroga jau buvo, kurios pasekoje viskas, kas iš akmens statyta, buvo sugriauta, daug žmonių žuvo, todėl ir radosi vietos naujiems, atėjūnams. Iš šiaurės ėjo protestantiška pirklių etika, iš pietų – bizantijos, genujiečių, veneciječių gudrumas, sumišęs su naujos religijos, naujos bažnyčios planais – per Kijevą, europietiški ponai, lenkai ir „prakeikti lietuviai“…Tiesa, ir tatarai („tatarjo prakletoje“) – Aukso Orda bylynose, sagose ir sakmėse yra vienareikšmiškai nurodoma ateinanti iš tos pačios pusės, kur Vytautas su totoriais ir Krymo karaimais broliavosi (ir Maskvą sau pajungę buvo). Teisingai, ten Ordinu buvo kiek nori… Tik XIXa. pabaigoje vokiečių mokslininkų pastangomis Orda ėmė iš rytų eiti… Kai orda tolygu tvarka, necivilizuota „ordung“ yra negalima!…Ir toliau visi imperijos gyventojai provoslavais užrašyti buvo, nors ištisos sritys buvo, kur nebuvo nei vieno… Ir kai XXa.Tarybos bažnyčias griovė – cerkves – mažai kas iš liaudies jaudinosi, kad okupantų tikėjimas prapuola. Bet čia reikia vėl grįžti didelį gabalą atgal.
Moskoviją valstybe pavadinti pagal mūsų laikų standartus sunku, taip pat kaip ir Ržečpospolitą su jos Statutais bet ir individo laisvėm. Tikra valstybė – Leviafanas – atėjo iš Peterburgo, su imperija, už tai ji visą teritoriją, dabar Rusijai užrašytą kaip kad iš seno buvusią, ir turi, ir Ržečpospolitą ji irgi sekmingai su kitom imperijom išsidalino… Likusiai Europai Napoleonas dartinį valstybingumą atnešė, žodžiu, arba valstybė, arba individo laisvės, kompromiso nebūna.- Kodėl jevrejai (liet. žydai, nes mes kitokio pavadinimo jiems neturim) neturėjo valstybės, kai įvairios kitos tautos buvo įvardintos, į valstybes padalintos ir joms istorijos XIXa. parašytos? – nes būtent jevrejai nemcai visa tą ir darė, organizavo pasaulį sau, kad būtų galima patogiai juo naudotis, valdyti, syvus iš visko spausti ir turtėti. Kam jiems sava valstybė, jei jų bankų filialai visur? Gal jų net ir Mėnulyje yra, ką mes žinom… Bet turėtume žinoti (nors, irgi nežinom) kad tokia biurokratinė ir mokesčių mokėjimų, įstatymų kabala kiekvienam žmogui asmeniškai užnerta, yra nesenas, palaipsniui atsitikęs dalykas – žmonės dar iki pat XXa. pr. laikėsi bendruomenėmis, kur galėjo, jokių ten valstybės ar tautinių sąmonių nebuvo – du kaimyniniai kaimai galėjo būti visiškai skirtingi savo tikėjimu, tradicijom, gydymo būdais, dainom, ornamentais ir priklausyti skirtingiems, skirtingose pasaulio pusėse esantiems ponams…
Dabar madinga tvirtinti, jog seniau buvo viena, visą pasaulį apimanti valstybė (imperija) – kas įrodo, jog be valstybinės sąntvarkos pasaulio nebe matome – ir tik paskui nuo jos separatistiškai atsiskyrė Vakarų Europos karalystės ar hercogystės ar dar ten kas… Ir Tartarija, t.y. ta visuotinė imperija, vis mažėjo, kol jos nebe liko visai. Tik kas supranta tartarijos pavadinimo reikšmę? – faršas, smulkiai sukapota mėsa, Europoje įvairiose kalbose iki šiol vadinasi tartar… Ir, jei tas vieningas pasaulio didumo darinys vadinosi Tartarija, vad. tai buvo laisvas pasaulis, kurio organizaciniai vienetai buvo pačios mažiausios bendruomenės ar net atskiri individai su visiška savo autonomija – iš pačių smulkiausių gabaliukų ji buvo sudaryta, ir be jokių ten carų, impertorių ar kitokių apsišaukėlių valdovų… Tartaru vadinasi ir pragaras – todėl, kad jame materija suskyla ant visai į pačias smulkiausias daleles, virsta dulkėmis…
Grįžtant prie bendruomenių – jos geriau susitvarkydavo su net kuriuo reikalu, kurį dabar už mus, mūsų vardu ir, atseit, tik mūsų pačių gerovei, daro valstybė, jos įstatymai ir biurokratai. Valstybė yra parazitų uždėtas jungas, kai bendruomenės Senojo tikėjimo laikais funkcionavo vienovėje su protėviais, jų dvasioje, kas neleido joms nukrypti nuo gero kelio ar imti reikštis egoizmui ir kitoms, dabar vyraujančioms niekšybėms. Ryšys su amžinybe buvo palaikomas, branginamas ir saugomas, kultivuojamas, nes ten buvo gėris…
„Ne, mes jums padarysim rojų žemėje“ – atpažįstat tokius šūkius? – „tik reikia truputį pakentėti, šitą žemę pataisyti, keletą milijonų sušaudyti ir gyventi bus tikrai geriau – kam jums amžinybė?…“ jūsų ateitis visada bus geresnė už praeitį – šventa progreso dogma. Kad niekas neieškotų, kaip ten seniau iš tikro buvo ir nerastų, jog seniau, kol valstybė dar buvo tik rudimentiniame lygyje, žmonės buvo laisvesni ir gyventi jiems buvo geriau…

Tik valstybės įstatymai nuo pat pradžių ne visiems rašyti buvo, nuo pat valstybės pradžios egzistavo kompanijos – Ost Indies, West Indies, Hudson Bay Trade Company, Anglijos- Maskvos kompanija ir t.t. Jų interesai ir veikla jokių sienų ar jurisdikcijų ypatingai nepripažino ir dėl to nesijaudino… Ir, jei jie patys realiais pasaulio dėsningumais vadovavosi, tai likusiems mums naują mokslą pakišo, apšvietė, vadinasi, su Niutonais ir Dekartais visokiais – prietarų visokių senovinių jums, girdi, nereikia… O patys tik ir ieškojo senų knygų, magijos, ezoterinių žinių ir artefaktų… Ir Trockis, Stalinas, ir Hitleris iš ten pat, ir Amerikos „establišmentas“ su jų Bohemian Groeve, ir slaptiems klubams visokiems Adomo kaukolę su sukryžiuotais kaulais simboliu pasiėmę…
O kai Centrinėj Rusijos lygumoj, apie Volgą gyvenančių tautų tautelių paklausia, kokį jos tikėjimą išpažįsta, gal kokį pagonišką ar kokį seną krikščionišką gal, iš laikų prieš skilimą, atsakymas būna diplomatiškas – „Adomo religiją“…
(Bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis

Kaip galima tvirtinti, jog seniau visa žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta buvo sudaryta iš virpesių – vibracijų? Kas tokį žodį iš viso žinojo, vibracija? – Nežinojo… Vietoj to buvo vartojama vėjo sąvoka. Ir prof. Pyžikovas tvirtina, jog ją suprasti yra svarbiausia, norint toliau domėtis senovės tikėjimu… Buvo vėjai kosminiai, buvo -žemiški, ir vėjai žmogiški, žmogaus viduje… Čia prisiminkim trepetnikus – virpesių knygas – kur užfiksuota, jog svarbiausia žmoguje yra geras raumenų tonusas, nulemiantis, ar jis vibruoja į taktą su visata, ar vyrauja harmonija  jame pačiame, o jei prisireikia, ar sugebės kažkokią vibraciją kaip tik nugesinti (jei tavo raumenys neveikia dėl, pvz, vienokios ar kitokios reumato formos, dalis sistemos sustingę vienos ar kitos traumos dvasios įtakoje ir t.pan. esi iš visatos vibracijų visumos iškritęs, nebe dalyvauji joje niekaip, ne tik kad nejauti ar nereaguoji…)
Etnografas ir Pavolgio regiono specialistas A.Rybinas nurodo tokį pavyzdį: jei žmogus atsipalaiduoja ir nejuda, ir netgi minties apie judeėjimą neturi, tai vienas iš žemės vėjų jį perima savo vibracija, tuo padėdamas jam pailsėt, išvesdamas iš jo kūno toksinus, pravalydamas sistemas – ir žmogus vėl ims funkcionuoti kaip naujas. Ayuruvedos tradicijoje irgi yra žinoma panaši atjaunėjimo terapija (Rasajama), kai reikia tam tikrą dienų skaičių pragulėti nejudant, tik geriant žolių nuovirus, gauti kompresus, būti tepamam aliejais ir masažuojamam…
Kosminiai vėjai buvę mūsų visatoje septyni – septynių rūšių virpesiai, užsilikę nuo pasaulio kūrimosi laikų… bet tai nėra konstanta. Problema, jog dabar, mūsų gyvenamu laiku, viskas kinta ir konstantų nebėra… Žinoma, žmonija yra didžiulius kataklizmus pergyvenus ir seniau. Ciklai, kaip viskas vyksta, kokie požymiai, ko tikėtis kada, viskas buvo išlaikyta atminty, paskui – užrašyta. Gromovnikuose, pvz, tokios informacijos buvo daug apie gamtos ciklus, apie tai, ką reiškia, kas vyksta su žmonėmis, su žeme… Buvę ir knygos vad. Pčelniki (bitinės), kur kalba ėjo ne apie tai, kaip laikyti bites ar išgauti medų, bet kaip, stebint bičių gyvenimą, spiečiaus elgesį, suprasti, kas vyksta visatoje. Pvz, bičių motinėlių kiekis gali būti įvairus – keturios buvo laikoma optimalu, tada visiems gerai, ir gamtai, ir žmogui, ir bitėms… Kai skaičius išauga iki septynių, tada jau pasaulyje vilkas ėda net kitą vilką – tokios anomalijos kaip tik ir pastebimos nuo 2000 metų… O kažkur apie 2014 metus yra pasitaikę atvejų, kai motinėlių buvę net 13! – panašu, jog mes pamažu tiek prie visko pripratom – šuo ir kariamas pripranta – kad nesuvokiam net laiko, kuriame gyvename, baisumo… Nesugebame palyginti – ir atmintis trumpa, neišsaugota, o ir labai jau baisu būtų.
Yra etnografijoje teorija, skirstanti pasaulio tautas į turinčias mitą apie visuotinį tvaną (ar net buvusius kelis) ir tokio mito neturinčias. Neturinčios yra jaunesnės, naujos, performatuotos ar vėlai susiformavę ir jos šituo atžvilgiu neįdomios. Pvz, Šiaurės ir Pietų Amerikose tokį mitą turi visos tautos, o Afrikos tautos neturi, išskyrus baltuosius išeivius iš to žemyno… Europoje, sako, mitą apie tvaną turi…lietuviai, Transsylvanijos čigonai ir Manti tautelė (kažkur prie Uralo?). Įdomu, ar tikrai taip? – tada būtume tarp seniausių… Bet mūsų kaip baltų giminės yra iki šiol likę ten, per kur mes iki dabartinės mūsų vietos esame atėję – Rusijos lygumos centre, Pavolgyje, kaip žinia, egzistuoja tautų tautelių mozaika, aplink Novgorodą Didįjį, Maskvą, Nižnyj Novgorodą, tik panašu, jog pavadinimai ir skirtumai susiformavo vėlesniais laikais, o pagrindas kažkada buvo tas pats, ir tikėjimas irgi, Senasis… Vien jau Nižnio Novgorodo tautos yra: erzia, mari, mokša, meria, muroma, meščera… Tarybiniais laikais ten suformuotą respubliką sudarė erzia ir mokša, kaip pagrindinės, ir ji vadinasi respublika Mordva…Iš viso tautų arsenalo čia kelios yra palinkę link fino-ugrų, kelios – musolmonizuotos, dalis sutapę su slavais(rusifikuota) ir tik erzia išlikusi labiausiai baltiška. Erzia Mastor seniau vadinosi jų žemė ir buvo didžiulė teritorija, ten kur dabar Riazanė (pavadinimas iš erzia ir kilęs) ir Arzamasas… Ir mokša yra užsieniečių pavadinta (ir ilgainiui save kaip atskirą ėmus įvardinti), o mokša tai yra nuo Makoš, nuo senosios lokės deivės, ir iš seno ten meškininkų tradicijos, ir eidavo iš ten, iš Nižnio brigados su lokiais, būgnais ir gusliom(kanklėm) po visą Europą ir Angliją, gerais laikais po 16000 kelionės dokumentų per metus būdavo išrašoma… Ir parnešdavo jie į namus įvairių naujienų, prekybinių sąndorių sutartų, naujų madų ir supirkę senų knygų ir rankraščių… Mat Nižnis nuo seno buvo knygų dauginimo centras, dar iš Senojo tikėjimo laikų ir toliau, knygos buvo dauginamos ir siunčiamos Šilko keliu į Aziją… Čia gražu prisiminti ir mūsų meškininkus žemaičius, ir knygnešių tradiciją, kuri, matomai, neiškilo tuščioj vietoj – knygų supirkimo ir platinimo keliai jau egzistavo… Ir Senasis tikėjimas buvo mūsų tas pats, ir caro Rusija su bažnyčia ir mus ir juos spaudė ta pati ir mūsų knygas draudė…
Čia reiktų grįžti į ankstesnius laikus ir dalinai oficialią istoriją vis tik pamiršti. Rusija niekada nebuvo vienalytė, kokią ją caro istorikai XIXa. pb.- XXa. pr. piešė. Valstybingumą nešė vokiečiai su sostine Peterburge, pirma išsiplėtę į šiaurę, per didijį Novgorodą – Hanzos miestų sąjungos dalį – pomorai pirko, pardavė ir mainė visa Baltijos ir Šiaurės vandenyno pakrante… Maskvą siekė sau pajungti Konstantinopolis per Kijevą, dabartinę provoslavybę (tolygią katalikybei) atnešė, krikščionybės skilimą XVIIa. suorganizavę ir Senajį tikėjimą į visiškus pakraščius palaipsniui išstūmę… Jei Didysis Novgorodas prekiavo su Maskva, kaip pasienio miestas ir iš to pralobo, tai Nižnis buvo jau Maskvos žemių pasienis su Tartarija, apie kurią vėliau… Iš ko seka, jog Petras I buvo tiesiog vokietės Jekaterinos projektas, kad legitimizuoti savo valdžią, atseit, pastatė Peterburgą, atseit „prakirto langą į Europą“…Kai Imperiją suorganizavo ir Europos akyse padarė pripažinta ir priimtina kaip tik Jekaterina, ji ir istoriją užsakė parašyti, kur vienas paskutinių Maskvos caraičių Petras Aleksejevičius ir girtuoklis olandas sifilitikas iš Holšteino ar kažkurios kitos mikrokunigaikštystės buvo surašyti į vieną asmenį. Girdi, išvažiavo pakeliauti į Olandiją jaunystėje ir grįžo civilizuotas… Ir ekspedicijas Jekaterina II siuntė į Rytus, kad mokslininkai vokiečiai, kalbos nemokėdami, nieko nesuprasdami, ten viską įvardintų, aprašytų, senų knygų ir metraščių pririnktų, nupirktų – jie paskui sudegs ar bus sunaikinti, ir atrodys, kad carinė Rusijos imperija čia buvo visą laiką, ir viskas buvo jų ir niekada nebuvo kitaip…
Mileris ten koks savo metu po Sibirą blaškėsi, Skitų kurganus žiūrinėjo, bet paskelbė, kad negali būti, kad skitų auksas yra čia vietinės kultūros kažkada pagamintas – nes vokiečiai netgi jokio tokio panašaus neturi, kad ir kaip giliai savo istorijoje besiraustų… Lomonosovas, kurį kaip opoziciją vokiečiams pozicionuoja, ir tas rašė į tą pačią dūdą, girdi, „į rytus nuo Maskvos gyvena laukiniai žmonės, kurie visokius nešvarumus valgo ir žmogaus vardo neverti“ – jis Švedų mokslų akademijos narys buvo, tai ko tikėtis…
(bus daugiau)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (III dalis)

Dabar  visuomenėje vyraujantis aukso vidurys – ne išsišok, nekrisk į akį, nerodyk iniciatyvos, nepasireikšk, nerizikuok niekuo nauju, būk patenkinta daugumos dalele – yra harmonijos parodija. Jau XIXa. šarlis Bodleras prilygino laidotuvėms, su jo rimtumu, susilaikymu, pagarbumu, darbštumu ir efektyvumu. Įdomu, ką jis apie XXa. būtų pasakęs?

Naujus laikus, industrinės revoliucijos kilimą ir, to pasekoje, žmonių masės pavertimą vergais, sunku įsivaizduoti lydimą šokių, dainų ir panašių bachanalijų. O rimtumas ir dalykiškumas buvo kaip tik, nes bendrą gyvenimo pajautimą vertė tik į asketišką laiko prabuvimą… Ir Naujos epochos katastrofiškumas yra visai ne disharmonijoje – aistros tegu siaučia, susidaužia meilė ir įniršis, ilgesys persipina su pamišimu – visa tai – tik ugnis žmonių kraujyje, širdies energija. Katastrofišku tapo kaip tik mechaninis laikas, tolygumas, monotonija, užmušę individualų aktyvumą ir žmogaus (kraujyje esantį energijos) potencialą. Jie dabar normuojami buržuazinės moralės ir reguliuojami kelių eismo taisyklių. Logiškas klausimas būtų, ar verta dievui buvo kurti tokią nuobodžią ir sterilią Visatą? Ir tuoj pat randamas logiškai iš tokio gyvenimo išplaukiantis atsakymas: gyvename ne dėl grožio ar linksmumo, bet vedami pareigos ir būtinybės.

Todėl galima labai lengvai suprasti, kai taip rimtai į visuomenės vystymą ir tobulinimą žiūrintiems žmonėms buvo suorganizuoti, vienas po kito du Pasauliniai karai su neišvengiamais žvėriškumais, nes tokie personažai ir karą vykdo kaip galima efektyviau ir rezultatų siekdami visu rimtumu, tai sekantys už tiesą ir teisingumą kovojantieji, to pasekoje dabar jau logiškai tiki, jog „grožis yra melas, o bjaurumas – tiesa“. Pūvantys kūnai, lavonai, skeletai neapgaus, jie tikri. „Žemų tiesų tikrumas mums brangesnis, nei aukštų teiginių apgavystė“… Kai tas grožis, išaukštinimas (ir apgaulė) ir yra subtilus sielos kūnas, žmogų formuojantis principas, surištas su kūno materija per kraują.
Monotonišku virtęs kraujas (praradęs savo natūralų tekėjimo ritmą) neišvengiamai tampa pasyvus subjektas ir pereika į kiekybės viešpataujamą teritoriją, kur viską lemia visuomenės nuomonė, darbas ir kiekis to, ką turi. Iš kraujo pasyvumo gimsta nuobodulys, tuštuma, ligos (pvz.depresija), subjektas netenka savo valios, tampa valdomas sociumo. Atsiveria galimybė dabartinei medicinai išsivystyti iki pragariškų aukštumų.

Didysis Panas, apkerėtas nimfos Syriks grožybių, persekiojo ją miškuose ir pelkėse, kol dievai, galiausiai pakankamai pasilinksminę ir iš tų jo pastangų besijuokdami, pavertė nimfą žilvičio krūmu. Panas, nei kiek dėl to nesumišęs, iš miško bičių pareikalavo vaško, nusipjovė septynias šakeles, iš akies, maždaug primetė tarpplanetinius atstumus proporcingai ir susikonstravo birbynę. Nauju instrumentu ypač džiaugėsi piemenys, nes užgrojus, išsilaksčius galvijų banda susirinkadavo vėl, pati, atkviesta melodijos. Pano fleita – lumzdelis, dūdelė, birbynė – galėjo pagal jo norą keisti metų laiką, priversti įsimylėti, gydyti akmenis, augalus, žvėris ir žmones… Bet, muzikiniam dialogui šis magiškas instrumentas netiko. Dvejų fleitų harmoniškai suderinti negalima, nepavyks: laukinis dievas Panas nesiekia pasaulinės taikos ar sutarimo kolektyve.
Paprastai Apolonas laikomas polifonijos globėju, matematinių proporcijų pradininku, racionalios tvarkos dievu ir dionizmo priešininku. Tai – labai abejotina ir, greičiausiai, yra jau krikščioniška interpretacija, nes krikščionybė neįsivaizduoja nieko be dvejų opozicijų kovos. Pano dūdelė ir Apolono akordas tiesiog yra akordas prieš laukinę vienišą melodiją, civilizacijos muzika ir nepaliesta gamtos muzika. Kai „muziką, paremtą temperuota gama, reikia laikyti labai netobula. Jei mes su ja sutinkame ir ja žavimės, vad. mūsų klausa buvo jau sufalsifikuota iš vaikystės“ (H.Helmgolcas, fizikas)

Klausos ir balso pajungimas temperacijai – naują epochą pradėjęs reiškinys. Žmogaus transformacijos į mechanizmą pradžia. Nes balso parametrai atspindi temperamentą, artumą vienam ar kitam kosminiam elementui dvasios, sielos ir kūno kompozicijoje. Toks žmogus – unikalus ir tik pats gali atsakyti į savo klausimus, išspręsti savo problemas. Kai garsų eilėje hierarchiniai sąntykiai buvo panaikinti, išnyko ir natūrali pagarba objektyviam autoritetui visuomenėje. Dabar “ kas moka, tas ir muziką užsako“, „pagal to muziką ir šokam“ – tai pabrėžia tranzitinių operatorių galią – jie, kas turi daugiau pinigų, primeta kitiems, užduoda toną, ir kiti turi prie jų taikytis.
Jėzuitas Franc Lang 1717m. rašė:“žmogaus ausis tapo kurčia tiek dievo žodžiui, tiek angelų muzikai. Gėda pasakyti, muzika nustojo gydyti net paprasčiausią įdrėskimą…“ O renesanso žmogus, Marselio Fichino (1433- 1499) žmones dar gausiai ir sėkmingai gydė Orfėjaus himnais, savo susimeistruotos Orfėjaus lyros pagalba. Nes „bet kuris kūno defektas – sielos disharmonijos paseka“.

Robertas Fladas gimė jau prasidėjusių pasikeitimų metais – Oksforde išsimokslinęs gydytojas ir astrologas, Paracelsijaus pasekėjas. jis liudijo, jog Kasiopėjos žvaigždyne 1576m. radosi nauja žvaigždė., 1604m. užsidegė naujos žvaigždės Gulbių ir Gyvatės žvaigždynuose. Taigi, ir dangus, iki tol buvęs pastovus ir patikimas, išjudėjo, ėmė keistis – tolti nuo Žemės, Uranas nustojo apvaisinti Gają, dvasia atsijungė nuo materijos…1610m. jo rašytoje „Mikro ir makro kosmoso istorijoje“ žmogus gražiai įsirašo į kosmosą, gamtą, aplinką, bet ten dar jokiu būdu neteigiama jokia jo pirmenybė ar išskirtinumas (gyvūnai, medžiai, gėlės įsiraso taip pat gražiai ir be kliūčių)… O vėliau žmogus sau prisigalvojo ir savą decentralizaciją, Koperniko ir heliocentrizmo padedamas. Materialios Saulės centrizmo materialioje Visatoje žmogus prarado vidinę ramybę ir prasidėjo abejonės, vis augantis nepasitikėjimas savimi. Tai – logiška judėjų- krikščionių įnešto dualizmo (taip pat ir Saulė- Žemė vietoj buvusios tik Žemės) paseka.

Paskui materialinę Saulę ir žmogus tapo grubiai kūniškas, kai, pagal dievo paveikslą sukurtas, kaip jis gali būti apribotas pilvo ir genitalijų poreikių? Valdomas alkio ir seksualumo? – O racionalioji Naujoji epocha teigia kaip tik tai. Filosofija, menas, metafizika, viską imta atmesti ir dabar tai jau praktiškai šiūkšlių dėžėje… kaip ir decentralizuotas – su tiek centrų, kiek yra žmonių – pasaulis, kaip ir daugybėje dimencijų gyventas gyvenimas, suvestas tik į plokštumą, tik į dvidimencijų vaizdų pasyvų stebėjimą… Kol buvo įvairovė, egzistavo ir vienis, kai tik viskas oficialiai suvesta į vieną, radosi nesutaikomas dualizmas, opozicijų kovos ir, galiausiai, žmogus ir plokščias popierinis (dabar jau ekranėlio) pasaulis, kuriame jis negyvena.

 

 

 

 

 

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (II dalis)

Subordinacijos pagrindas monoteistinėje sistemoje visada buvęs (ir yra tiems, kas joje randasi, o ne yra išėjęs) – paklusnumas ir kasdieninis kasdieninių veiksmų komplekto kartojamas, kad viskas imtų vykti automatiškai ir nekainuotų galvojimo pastangų… Netikėtumai, iniciatyva, savarankiškumas nėra skatinami, nes priveda prie ne tų rezultatų – tą reiktų visada atsiminti tiems, kurie mano pakeisią sistemą, pagerinsią gyvenimą, išgelbėsią pasaulį, paskelbdami savo idėją, užmanymą ar įžvalgą. Pasaulis nėra susigadinęs ar sulūžęs, koks yra, toks jis ir yra sukurtas.
Šitoks totalitarinis režimas, žinoma, nėra stabilus, nes žiauriai trūksta energijos. Ją gali išspausti tik išorinių energijos resursų sąskaita: būtina arba pastoviai ieškoti, rasti ir „praryti“ priešus, arba pribaiginėti vieniems kitus… Bet ir šitie procesai pripildyti beviltiškumo, nes monoteistines religijas žymi visanulemiantis mirties ženklas.
Pagonybėje mirties kaip tuštumos ir visiškai sunaikinimo nepažįsta. Kas nereiškia, kad tada tapkime pagonimis ir mirę neišnyksim amžinai – neįmanoma imti ir persivadinti, nes tai nieko nereiškia. Reikia pasistengti persistatyti iš vidaus atgal į tą natūralų pagoniškumą, su kuriuo gimėme, grįžti į tą natūralų pasaulį ir matyti jį, vėl gyventi jame, būnant jo dalimi. Nes nesąmoningai tai mes ir taip daug kas daug ką iš tos natūralios pagonybės savo pasaulėjautoje išsaugome ir per gyvenimą prasinešame. Pvz, monoteistinės religijos gamtą skelbia sukurtą žmogui naudoti, išnaudoti, pajungti… „Ant kankinimų stalo numetus, iš jos visas paslaptis išgauti“ – kiek daugeliui iš mūsų šitas požiūris visą gyvenimą išlieka ne tik svetimas, bet ir šlykštus – pietetas gamtai žmogui yra įgimtas.
Taip pat retas kuris sėkmingai įsivaizduoja mirtį… Žinom, kad mirsim, bet jaučiamės nemirtingais. Ir tikrai ne todėl, kad kokiam ten trimitui sugaudus, atsikelsime iš kapų gyvais lavonais. Ir antra, jei viskas miršta – viskas vistiek miršta – tai geri darbai lygiai taip pat beprasmiški, lygiaverčiai blogiems ir amoraliems… O galutine gėrio pergale tikim irgi, nes kažkur giliai savyje žinom, nors įrodymų tam gal niekada ir nematę.

Hierarchija yra sąvoka, susijusi su pagonybe, jos pradžia paslaptinga. Dangiškoji sielos dalis (anima celesta) suteikia žmogaus širdžiai ir protui savybių, kurių žmogus negali išmokti, įsisavinti, įsitreniruoti – žmonės gimsta ne vienodi ir ne lygūs…. Ir tai jau Naujų laikų požymis, nesidžiaugti tuo, koks esi ir ką savyje turi, bet norėti to, ką savo viduje turi kitas, ką jis yra atsinešęs, gimdamas – būtent, čia kai centras jau nebe tavyje, o kažkur kitur, bendrose civilizacijos tiesose, normose ir besistengiamoje įdiegti lygybėje. Nes, kitaip gi neteisinga! Kodėl jisai, kodėl ne aš?
Ir negalvojama, kad kitas gali, sugeba, nes turi talentą, o tu neturi… Ne, dabar teigiama, jog visi turi visus talentus, tik eik mokytis, stengtis, dirbti, ir būsi Da Vinčiu, Mociartu, Einšteinu. Deja, nebūsi… tada toliau išeitis buvo panaikinti Aukštąją kultūrą, kurios kūrimui reikia įgimto vienokio ar kitokio talento, ir imta lygiuotis į vidutiniškai normalią saviraišką, dabar jau ją vadinant menu ir kūryba. Bet čia kita tema… revoliucijos, perversmai, pogromai, vykę paskutinį šimtmetį, parodo, jog vadinamas „teisingumo jausmas“ yra ne kas kita, kaip žiaurus pavydas – kodėl kitas turi, gali, jam sekasi, o man ne? – revoliucionieriai vertė turtuolius nuo jų pjedestalų visuomenėje ne tam, kad visi būtų lygūs, turėdami po truputį, bet kad užimti jų vietą ir turtingais būti patiems. Ir ne prasčiau engti likusius… matomai, materialistiniame pasaulyje tik monoteizmas ir įmanomas, dabar jau mokslinis, o ne religinis. Nes natūrali hierarchija kyla iš sielos gilumos ir dvasios turtingumo – jas panaikinus visi lygūs kaip ir liekame. Civilizacijos iliuzija. Nes pirmauja – tirono, monopolisto, despoto vietą visuomenėje ar jos dalyje, struktūrose – vis tiek užima tie, kurie mažiausiai civilizacijos pančių supančioti. Kurie mažiausiai socializuoti, nuoširdžiai tiki, jog įstatymai ne jiems rašyti, žino ko nori ir turi energijos be jokių skurpulų to siekti – žodžiu, jų centras pasirodo, vis tik esąs jų pačių viduje, o ne kažkur kitur.
Tada lieka tik klausti, ar tokiame baisiame pasaulyje gyvenam, ar jis toks baisus, nes jį valdo patys baisiausi iš visų įmanomų? – kaip danguje, taip ir ant žemės: jei mums šviečia juoda saulė, kuri rodosi šviečianti tik todėl, jog mes panirę į dar didesnę juodumą, jei angelai yra juodi kaip anglis ir baisūs, o mums rodosi balti, pūkuoti ir gražūs, tai į kokią tamsą prasmegę esam? Ir ar keista, kad dauguma daro viską, kad prie civilizacijos pučiamų miglų prisitaikyti, matyti pasaulį, kaip pasakyta, gyventi depresijoje, be gyvybės syvų, pralaimėjime ir mirusiems, kad tik nereikėtų susidurti su tiesa, kad tik nereikėtų jos pakelti?

Negana, kad pačių centras išėjęs pasivaikščioti, bet nežinom nei prasmės, nei reikšmės, nei mus supančio pasaulio, nei mūsų gyvenamo gyvenimo. Žinome tik klausimų, tyrinejimų metodą, o paslaptinga viso ko esmė, giluminė šerdis, kaip tik tyrimui ir nepasiduoda – analizuojant dalis, išnyksta visumos paslaptis, o smalsumas dar ir pažadina piktasias emanacijas…
Laikrodis – mechanizmas, visiškai svetimas gamtai.

Taip, gamtoje daug kas kartojasi, bet ne kiekvieną kartą taip pat, ir ne per tą patį laiko tarpą… O žmogus jau nukvako tiek, jog puktinasi, kad pavasaris neateina pagal kalendorių, ar žiema drįsta būti be šalčių… klimatas, matai, šyla, išsigąstama, reikia kažką daryti!… Tolygumas, pasikartojimas, sinchronizmas yra būdingi tik socialiniam mechanizmui ir niekam kitam. Tai deformuoja ne tik gamtą, bet ir žmogų: daktarai nuoširdžiai tiki, kad žmogaus širdis privalo pulsuoti tolygiai, ritmingai ir be permušimų. – Daktarai jau yra iš tų pačių tipiškų Naujųjų laikų žmonių, kuriems dosnumas tolygus švaistymui, nepasotinamą meilę jie vadina iškrypimu, drąsą – kvailumu, o nesavanaudiškumo jie nesupranta iš esmės.

(bus daugiau)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (I dalis)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau.
Pradžioj braidom po pievas, klausom paukščių, stebim gėles… kartais išsigąstam žaibo, kartais džiaugiamės vasaros lietučiu – tai būna mūsų pasaulis, o mes jaučiamės natūrali jo dalis: dievas Panas ramiai ir šviesiai neutralizuoja proto veiklą… Ir tik po kokių dešimties metų pakliūvam į nagus socialinei ir dvasinei nomenklatūrai, ir ji užsiima mus perdaryti iš tiesių į kreivus.
Vaikystė mūsų tai nebuvo tik miestiečio poilsis gamtoje ar koks nors ten laikinas priešcivilizacinis stovis. Tai buvo beribė panteistinė meilė, nuoseklus „taip“ supančiam pasauliui, akimirksniui panaikinantis totalinį „pasikėlusį“antropocentrizmą, kurį mokykloje, dresiruojant mūsų pasaulėžiūrą, mums išvysto ypač geografija ir astronomija.
Tiek dangaus skliauto žvaigždėlapiai, tiek žemės žemėlapiai yra sudalinti į meridianus ir paraleles – į perspektyvos iškreipiamus keturkampius, sudarančius du pusrutulius, Žemės ar dangaus skliauto… O kur stovi žmogus, į tuos žemėlapius (ir žvaigždėlapius) žiūrintis? – kabo kažkur visatos tamsioje tuštumoje šalimais? Yra niekur nedalyvaujantis, neesantis stebėtojas? – kai šitaip iš esmės esi nuo visko atskirtas, telieka save manyti esant už visa tai didesniu, beveik milžinu, kitaip gyventi būtų per baisu, ir neįmanoma, nes gyventi kur?

Visa laimė, jog šitokie braižymai, žemėlapių, žvaigždėlapių ir t.t. radosi visai neseniai – kartu su Švietimo epocha, enciklopedistais, Niutonu, Dekartru… Iki to laiko vyravo visai kitas principas – lokalus, spiralinis. Kur buvo žmogus, ten buvo centras, kiek akys užmatė – apylinkės: žmogus juda, ir centras juda su juo kartu, tokiam žmogui iš pasaulio iškristi neįmanoma, neįmanoma gauti depresijos, kad jis vienišas, nuo viso ko atskirtas, nereikalingas ir menkas – žmogus visada yra gamtos dalis, socialinio audinio dalis, kosmoso dalis. Senieji miestai ir senamiesčiai, visi turi centrą iš kurio toliau vystosi į visas puses, dažnai spiralės principu, kaip Paryžius ar Maskva… Tai čia naujamiesčiai sudaryti iš kvadratų- kvartalų…
Jei saulės sistemos planetos žmonėms atrodė savos ir naudojamos, medicinoje, filosofijoje, astrologijoje ir alchemijoje – mikrokosmosas buvo makrokosmoso atpindys, tai dabar mokslas su savo atstumų matavimu šviesmečiais, kvantinėm teorijom ir pan. atmeta visatą už bet kokio mūsų žmogiško pajautimo sferos ribų. To rezultate dangus praktiškai tampa fantominis ir randasi kažkur anapus… Civilizacija tuo būdu atsisakė tiek žemės, tiek dangaus.
Tai, jog žmogus vadinamas mikrokosmosu, jau XVIIIa. tapo grynai teoretiniu dalyku, nes realus ryšys su dangum išnyko, o savą vidinį kūno gyvenimą jausti kaip mikrokosmoso sistemą nebe liko kuo – siela, subtilus jos kūnas liko su dangum už materialinio žmogaus pasiekiamumo ribų. Paracelsijaus išmintis liko uždara sekančių kartų supratimui.
Reiktų suprasti, jog kažkaip suvienyti pagonybę ir krikščionybę – monoteistines religijas – į vieną nuoseklę eigą ar visumą yra beprasmiška. Netgi monoteizme vartojama dvasios savoka ir pagonybėje žinomas subtilus dvasios kūnas yra visiškai ne tie patys dalykai. Skirtingai nuo pagoniškų dievų, kurie žmogaus formą prisiima tik su kažkokiu tikslu, monoteistinių religijų dievai yra antropomorfiniai iš principo. Kas negali ne iššaukti dviprasmiškumo: ar tai jie sukūrė žmogų pagal save, ar tai žmogus juos pagal save?… Gero norėję teologai, nekentę pagonybės, bet mylėję ir gerbę senuosius poetus ir filosofus, nusprendė politeizmą traktuoti kaip savotišką vienybės įvairiapusiškumą, kur, grynai dėl vaizdingumo, dievai ir deivės simbolizuoja tam tikras savybes ar galimybes…

Ir tokį centralistinį požiūrį į pagonybę turime mes visi, net ne religinio monoteizmo, bet mokslinio metodo polinkio viską sistematizuoti į vieningas sistemas pasekoje – mes kabome neaiškioje erdvėje šalia viso žemės rutulio ir dangaus skliauto, viską vienu žvilgsniu apžvelgdami, ir mūsų akyse privalo visi įmanomi, iš legendų ir padavimu užrašyti dievai surikiuoti į vieningą sistemą pagal svarbumą, senumą – pirmumą, galingumą ar gal giminystės ryšius. Privalo. Ir mūsų protas juos rikiuoja, rikiuoja, ieško atitikimų skirtingose mitologijose ar skirtinguose laikmečiuose ar vietovėse… Nes sistema – t.y. monoteizmas – juk turi būti. Ji turi juk būti visur!
O jos nėra. Vienas dievas kilęs iš vienur ir valdęs atitinkamą teritoriją atitinkamą laiką, paskui pakitęs ar pamirštas… kitas vėl iš kitur, turėjęs didesnę teritoriją, egzistavęs ilgiau, todėl turintis vaikų ir anūkų. Paskui ir tas pamirštas… Arba jam vienoj saloj vienokias galias priskyrė, šalimais buvusioj – truputį kitokias, arba pavadino jo vardu visai kažką kitą. Pasaulyje buvo daug centrų, jį reikia įsivaizduoti ne kaip dvimatę erdvę – paveikslėlį, vaizduojantį žemėlapį, kurį studijuoji, pasiėmęs į ranką. Pasaulį reikia vaizduotis savo akių lygyje, stovint taške A ir žiūrint, kuriuo keliu tau bus patogiau pasiekti tašką B. Ir toliau savo horizonto tuo momentu tu nematai, ir žemė tau plokščia kaip blynas ir dangaus skliautas gaubia tave iš viršaus…
Monoteistų ir pagonių religiniai įsitikinimai skirtingi, kuria tematika bekalbėti. Monoteistinės religijos yra atvirai istoriškai fiksuotos, todėl atviros tik sekančioms kartoms. Vieno vienintelio dievo preogatyvos yra tolygios rytietiškam despotui, tikintieji yra tik jo vergai, daugiskaitoje, ir jų dvasinis, emocinis ir fizinis gyvenimai reguliuojami jo įsakymais ir paliepimais… Begalinis dangus yra „sutraukiamas“ apie vieną tašką ir monoteizmas kupinas agresijos prieš visa kita, kas su jo mokymu nesutinka.
Jei pagonybė yra hierarchiška, tai monoteizme viešpatauja subordinacija – skirtumas esminis. Subordinacijos režimas reikalauja dresūros, disciplinos, paskatinimų ir bausmių, žmogus tolygus „perdirbamai materijai“, gyvenimas – kova dėl išlikimo, lenktynės dėl to, kas bus paskelbtas idealiu pavyzdžiu pamėgdžiojimui… kad gerai pasiruošti gyvenimo kovoms, reikia autoritetų ir trenerių, žmogus visada kažkam pajungtas – ir jo būties centras visada už jo paties ribų!

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as