idėjos ir realybė

1
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga
2
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis
3
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis
4
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis
5
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. I dalis
6
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga
7
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis
8
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. II dalis
9
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. I dalis
10
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga

Bet kad ir patį žmogų, kaip minėta, individualumas pagraužęs. Ne tik individualaus turto jis nori sau, bet ir individualios valdžios – aplinkinius valdyti ir kontroliuoti. Tai tiek finansiniams parazitams, tiek politiniams niekada nepritrūksta mūsų padėti pasiruošusių rankų.

Dabar mėgstama sakyti, jog pasaulis kažkada buvo viena imperija, viena šalis, visi žmonės buvo tokie patys ir gyveno taip pat… Nemanau. Gal ir gyveno visi panašiai, tuo pačiu principu, bet bendruomenėmis, sėsliomis ir uždaromis, ir svetimų neįsileisdavo ir patys neklajodavo. Jau vien todėl, kad protėvių kapų tai su savim nepasiimsi, o juos palikti buvo neįsivaizduojama. Bendruomenė galėjo išvyti kokį nors nukrypusį, neatitinkantį, tokie „izgojai“ galėjo ilgainiui susimesti būriais ir tapti instrumentu blogio, parazitų rankose – eiti kariauti, plėšti… Bet jie niekur neturėjo teisės nei likti, nei įsigalėti, nes ten nebuvo jų protėvių kapų – neturėjo prigimtinės teisės. Tada tai visiems buvo labai aišku… Todėl ir prisireikė, buvo sugalvotos religijos: ne, girdi, jūsų gojai protėviai nebe svarbu, mes jums žymiai svarbesnę žinią atnešėm – naują, geresnę: palikit tėvų tradicijas, palikit šeimas, artimuosius, sekit visi paskui Jėzų Naviną, Budą arba Mohametą, Asurą Mazdą ar Zaroostrą ar dar kurį nors, nes daug buvo norinčių šitokį biznį prasukti… Tik kosmopolitizmas, globalizmas, progresas atvėrė parazitams kelią kažkaip įsirašyti į visuomenę. O neilgai trukus ir užimti valdančias pozicijas – normaliems žmonėms iš seno noras vadovauti turėjo atrodyti kažkokiu siaubingu nukrypimu nuo normos – savižudybe dvasine prasme, pririšimu savęs prie šito pasaulio materijos laisvanoriškai ir ant visai… Tas pats pasakytina apie individualią veiklą ar turto kaupimą.

Dievai per tokius individus įsigudrino įlysti į tarpą tarp žmonių ir jų tėvų protėvių dvasiniame pasaulyje. Ir sutraukyti jų komunikacijas – žmonės protėvių nebe girdi, už tai dievų patarimų mums netrūksta. Velnias ir veikla yra iš tos pačios šaknies… Veikla užsiėmę, žūva ne tik herojai, prapuola ir eilinių žmonių dvasios, patenka į karmos ratą, grįžta ir grįžta gimti vėl į vis labiau į pragarą panašėjančią žemę… Jonas Gervė kalbėjo, jog reikia atsisakyti mumyse esančių dieviškų struktūrų, kad rastųi vietos ir galimybė atsistatyti žmogiškomis. Nes į pilną taurę jau nieko daugiau neįpilsi…. Kad žmogus veikia pasaulį į gera ar į blogą tuo, koks jis pats yra, tą gi žinom; žmogaus darbai užsiskaito tik tie, koks jis pats yra, iš jo esmės ateinantys. Žmogus didžiuojasi savo individualiu protingumu, talentais sugebėjimais, ir visuomenė pritaria, jog juos reikia vystyti, naudoti… Jezus irgi sakė į žemė neužkasti. O iš tikro kažką mumyse pakeičia ar mus vysto tik ta energija, kuria išlaikėm viduje, pergyvenom jos norėjimo išsiveržti į išorę, pasireikšti, momentą – tada ji įvykdė postūmį ne pasaulyje, bet mumyse… Ir toliau jau pasaulis reaguoja į pasikeitusius mus.

Jei pagalvoti, tai visą kultūrą, meną, muziką ir kitus civilizacijos pasireiškimus, kokius dabar žinome, žavimės ir užkurių stengiamės laikytis, kad nenužmogėti, sukūrė vienišiai, iš bendruomenių išstumti arba jas palikę, kad vis tiek, įrodyti turį vertę, kad suprasti, išmokti pasaulį savarankiškai – kai nebe esi sociume, kuris visas tas žinias laiko ir tu jas perimi automatiškai, energijos forma, todėl, kad esi to sociumo dalis, esi tos energijos bangose sinchronizuotas – kai neesi tokia dalis, tai tau ta visuma žinoti ir neprieinama…Ir jie tuo mokinimusi ir sužinojimu – kultūros kūrimu tarnauja dievui ar valstybei – priešui, jeigu jau saviems jų nereikia (o gal ir nereikėjo todėl, kad juose buvo sugebėjimas pereiti priešo pusėn?)… Nes bendruomenei nereikia kad ir kieno besukurtų filosofinių sistemų, ji turi savo tradiciją, nereikia dievų, ji turi savus protėvius, nereikia meno kaip kultūros reiškinio (o tuo labiau, kaip individo saviraiškos), ji turi tradicinę ornamentiką, kuri dainas, kurios sinchronizuoja vienas ar kitas energijas, turi savo simbolius, savo pasakojimus, pamokymus… Pažįsta savas namų dvasias, gamtos jėgas, augalų ir gyvūnų charakterius – mokslo, ne tik valstybės, kultūros ir civilizacijos jai nereikia… Tu jiems nieko neparduosi, neįsiūlysi, jų neprigasdinsi, neužkrėsi, nepakreipsi…

Yra įdomu pasižiūrėti, kaip dar nesenoje istorijoje valstybinė sąntvarka ir bažnytinės sąntvarkos – ir tos, ir tos – imperijos – konkuravo, kuri daugiau pavaldinių sau susigrobs – ar carui tėveliui, ar popiežiui, ar anglikonų bažnyčios karaliui – kurie sugebės didesnį pasaulio kąsnį apžioti… Ta kova nesibaigus ir šiandien, visokie globalistiniai judėjimai už klimatą visam pasaulyje, už vienų ar kitų nuskriaustų teises, gyvūnus, transhumanizmą ar dar ką nors, visi jie iš ten pat eina, tuo pačiu tukslu!… Todėl jie visi gerai, pažangiai, vieningai ir prasmingai jaučiasi, ir pasimėgaudami tyčiojasi iš tų, kurie gyvena savą gyvenimą savo gimtoj vietoj, vietiniame dialekte, myli savo šeimą, savo žemę, savo šaknis – tai gi visiškos atgyvenos, dinozaurai… O iš tikro, tai bešaknių, visą savo prigimtį išmetusių, atsisakiusių, į ideologijos ir propagandos abstrakčių paistalų lankas ant visai išėjusių ir pasiklydusių tenai, skausmas… Ir tai gal dar paskutinis žmogiškumo aidas juose, nes toliau jau jie tik vienos ar kitos ideologijos pripūsti balionai, siekiantys pakeisti pasaulį pagal save… Kai rtaisyti reiktų  save.

Taisyti tol, kol tiksi, derėsi ten, kur gimei užaugai, kol ten esančios vibracijos tau vėl girdėsis, tu jas jausi. Kol tos vietos praeitis, gerovė, klestėjimas ateityje bus tau svarbiausi. Ne asmeniškai, bet kad sužydėtų žmonėms, ten esantiems, ir tie žmonės, kurie ten yra, žydėtų ir būtų laimingi būtent toj vietoj. Kažkada nacionalinės valstybės, tautų istorija, etnografija, kalbos buvo parazitų projektas. Jėzuitai, protestantai, švietėjai – iliuminatai, visi skaldyme matė naudą valdymui. Bet jiems nacionalinių valstybių jau nebe reikia, tautų, kalbų, istorijos – irgi nebe, jie jau dar globalesnius, progresyvesnius planus turi. Vadinasi, bendruomeniškumą prarastą gaivinant, tauta kaip bendruomenė gal jau liko mums kaip tikamas laukas treniruotis… Jei dievo išrinktai tautai tokia forma tinka ir funkcionuoja gerai per šimtmečius, kodėl mums turėtų būti kitaip?

Tiek valstybės, tiek religijos buvo kurtos kaip vergų valdymo sistemos. Ir efektyviausiai jos veikia, kai vergai nežino esantys vergais, kai jiems sukurtas įspūdis, jog valstybė (ar religija) – tai kaip ir jų bendruomenė, kur visi kartu, kai reikia – pasiaukojamai, kai šventės – tai džiaugsmingai, gyvenam ir esam laisvi… Laisvi neesam, bet galim būti, jei savo nelaisvumą suvoksim. Ir jei suvoksim, jog nelaisvėje mus padeda išlaikyti mūsų taip įsimylėtas individualumas. Ir kad juo nieko nelaimėsim… Taip, etninės grupės, tautos, valstybės yra dirbtini, civilizacijos sukurti dariniai. Bet dabar, kai tai žinom, galima juos imti ir naudoti saviems, bendruomeniniams ir šioje žemės vietoje gimusių, savo protėvių kapus čia turinčių tikslams. O paskui, kaip sakoma, toliau pasimatys savaime, kas bus ir ką reiks daryti…

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis

Kam nepatinka, jog pavyzdžiu iki šiol ėmiau rusų gyvenamas teritorijas – o taip dariau todėl, jog būtent tai, apie ką kalbėta ir yra jų potencialas atgimimui, tai kas vadinama jų dvasingumu ir išskirtinumu – ir dažniausiai vadinama visai nesuprantant, ką tai iš tikro reiškia… Tiems dabar papasakosiu, anglų pavyzdžiu pasiremiant, nes iš esmės šaknis tai ta pati, bendruomeninė ir vienio su protėviais, tik Vakaruose daugiau sluoksnių ant viršaus užsisluoksniavę, sunkiau matosi… Bet ir ten yra žmonių, kurie atkasa.

Pasitaikė man knyga, Graham Robb „Debatable Land“. Autorius – mokslininkas, mėgstantis laisvu laiku keliauti dviračiu. Nusprendė su žmona persikraustyti iš Oxfordo gyventi prie pat Anglijos Škotijos sienos – į retai apgyventą teritoriją, iš seno vadinamą „gynčytina žeme“… Pirmiausia visi jo pažįstami, civilizuoti ir miestiečiai, žinoma, išdurnino juos ir išvadino savižudžiais: ten, girdi, ir dabar jokie įstatymai neveikia, jus apiplėš, užmuš ir jūsų kūnų nerasim palaidoti. O autorius atsakinėjo, kad „gal ten jam ir vieta, nes pavardė Robb aiškiai kilus nuo „robber“ t.y. plėšiko, vietiniu dialektu tenai vadinamo „reider“.

Taigi, Graham Robb su žmona įsigijo atokiai stovintį namelį, kuriame, nepaisant nuošalumo, buvo gyvenęs į pensiją išėjęs, britų parlamento narys. O seniau, tradiciškai, matomai, ten buvo brakonierių ir nelegaliai per sieną gabenusių prekes, buveinė – į tą sodybą nevedė joks aiškus takas, o ir pačios sodybos, iš kurios pusės bežiūrėti, nesimatė… Kai tuo tarpu joje būnant, iš vidaus žiūrint, priešingai, buvo puikus matomumas į visas puses. Žodžiu, ne kvailiai vietą parinko ir statė kaip tik ant tradiciškai žinomos „gynčytinos žemės“ ribos. – Ten apsigyvenę, rašytojas su žmona juokavo, jog Škotijai antsiskyrus nuo JK (prieš pora metų toks referendumas buvo), jie puikiai galės pelnytis iš viskio kontrabandos.

O žmonės artimiausiame miestelyje pasirodė netikėtai draugiški, bendruomeniški, dar vis šeimos ir kitų tradicijų besilaikantys iš rimtųjų. Pirmą žiemą, kai rašytoją kuriam laikui rimtai užpustė, tai iki jų namelio prasigavo ne tik paštininkas ir policininkas, bet pažiūrėti, ar su jais viskas gerai, paklausti, ar nereikia pagalbos, pasirodė ir įvairūs kaimynai iš kelių kilometrų atstumo…. O vasarą, kai plynam lauke ir tuščiam kely sugedo rašytojo žmonos dviratis ir ji likusius kelis kilometrus parėjo pėsčia, visą sekančią savaitę kiekvienas sutiktas apie tai žinojo ir teiravosi, kaip jai sekasi… Toksai išankstinio įsitikinimo apie vietovę ir jos bendruomenę neatitikimas realybei G. Robb ir jo žmoną abstulbino, sudomino ir prikaustė dėmesį – jis, kaip mokslininkui ir priklauso, nusėdo archyvuose, apsikasęs dokumentais ir istorikų raštais.

Daugiausia senos medžiagos buvo apie teritorijos pajungimą anglų karūnai. Elžbieta I kažkada su palyda pravažiavo vieninteliu per teritoriją einančiu vieškeliu, apiplėšti jos niekas neapiplėšė, bet ji buvo prisiklausius visokių gandų, kuriuos mielai perpasakojo laiškuose… Vietos grafystės administracija irgi užfiksavus daugybę gyvulių bandų nuvarymų – vietinis teismas turėjo pakankamai darbo priteisti viską vėl išlyginti ir kompensuoti, daugiau pagal tradicinę teisę, nes nuo Škotijos ir Anglijos unijos laikų, ten dar keletą šimtmečių karališkos valdžios ir jos įstatymų ranka nepriėjo. Teritorija funkcionavo daugiau kaip buferinė zona, škotams rodėsi, jog ten visi – anglai, o anglams atvirkščiai, atrodė, jog ten gyvena vieni škotai… Ir aišku, plėšikai. Kai giliau patyrinėjus, dokumantai parodė, jog chaotiško plėšikavimo ten nebuvo, buvo gyvulių nuvarymų tradicija vėlyvą rudenį, kai žemė jau pašalus, bet sniego dar nėra. Ir nepaisant, kad per šimtmečius ten pasitaikę pora garsių plėšikų, daugumai tų „gyvulių nuvarytojų“ nuvarymas buvęs vienkartinis įvykis jų gyvenime, turėjęs daugiau „rite de pasage“ charakterį.

Vagiama buvo pietinėse teritorijose gyvenančių iš šiaurinėse teritorijos dalyse gyvulius laikančių – tie, apvagiami metai iš metų tvirtino, jog patys net nebe žino, kodėl stengiasi ir kasmet vėl gyvulius augina… Bet, vis tiek augina. O pietiniai nuvarytą bandą dalinai suvalgo, paskerdę, dalinai parduoda. Metų gale teismas svarsto skundus – šiauriečių ieškinius – ir priteisia pietiečiams nuostolius apmokėti, ir dar netgi dvigubai, su procentu kompensuoti šiauriečius… Tas pats su pavogtu namų turtu – viskas suskaičiuojama, surašoma ir kompensuojama su kaupu. – Kas čia tokie per stebuklai?

Ogi panašiau į sistemą, senesnę ir geriau veikiančią, nei Anglijos ir Škotijos karalysčių oficialūs įstatymai ir teisminės sistemos kartu sudėtos…. Ir ta senoji sistema savo bendruomeniniu pagrindu buvo tiek skirtinga nuo „moderniosios“ valstybinės, kad pastaroji, romėnų teise besiremianti, jos net neatpažino sistema esant! Kaip ir kitas bendruomenės apraiškas, ją visaip juodino ir stengėsi išnaikinti – nes kitaip kam naujos reikia, jei sena geresnė? – bet senoji sistema naujai valdžiai pelno neneša, o valdžiai pelną nešti turi viskas, tokioj justicijoj dabar gyvenam… Pasirodė iš senųjų dokumantų irgi, jog Debatable land kaip pavadinimas kilo iš senoviško anglų žodžio „batable“ – auginti, turtinti, gerą svorį prišerti – ir tai buvo teritorija, kur iš seniausių laikų buvo ganomi bendruomenės gyvuliai – bendruomenės pievos per vasarą gyvuliams gerai nupenėti (tada pvz, battlefield iš seno reiškė ne kovos lauką, bet praturtėjimo galimybę)… Todėl nuo amžių niekas nieko nestatė ant tos teritorijos, tik pagal jos ribas. Netgi ir dabar, kažkoks žvejys surentė ant upės kranto sau būdelę, tai kitą rytą rado nugriautą ir daugiau nebandė.

Kai radosi turtiniai sąntykiai, ir, dar vėliau, kapitalizmas įsibrovė į bendruomeninę sąnklodą, kolektyvinio turto turėtojai buvo priversti taikytis prie pasikeitusios situacijos: vieni augino, kiti varė pardavimui, o pinigai su procentais būdavo išmokami per teismą – viskas tvirta, teisinga ir funkcionuoja. O su bet kokiais nukrypimais bendruomenė susitvarko labai greitai ir efektyviai – ne veltui liaudies teismą vadina „lynču“ ir žodis tapęs sinonimu įstatymų nebuvimui: vakarų Europoje senais laikais bendruomeniniai teismai vykdavo po liepa  – linden – ir buvo teisingi savo esme, o ne įstatymo raide, kaip dabar… Todėl juos ir reikia apjuodinti maksimaliai, kad neateitų net į galvą Romos teisės atsisakyti.

Netgi pasimiršus senosios sistemos tikrajai prasmei ir turiniui, ji funkcionavo ir jos laikomasi – nes ji optimali. O valstybė su įstatymais, tarnybom, biurokratais ir nurodymais ją ilgai ir nuobodžiai griovė, juodino ir pati iš visų jėgų į jos vietą lindo. O svarbiausia, jog žmonės turi bijoti, kad be valstybės struktūrų liks tik chaosas ir plėšikavimas, stipresnio teisė ir visų kitų beteisiškumas. Todėl kentėkit valstybės plėšikavimą, administracijoje sėdinčius vagis ir jų vadybinį chaosą.

(Bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis

Tik priešas niekada nemiega, patyliukais vėl susiformavo visas partinis frontas iš Ukrainos ir Stalinas dar numirti nespėjo, kaip valdžios, naudos, garbės ir turtų sau ištroškę tapo energingi ir motyvuoti pakankamai, kad ne tik valdžią perimti, bet visą šalies vystymąsi pasukti atgal, sukaustyti amerikoniška kontitucija, įsileisti vėl tik vokiečių ar kiniečių verslininkus, o pirkliauti leisti tik dievo išrinktai tautai… O eiliniai žmonės net nesusigaudo, kas atsitiko – jau gerus 25 metus! Ir švietimas iš visų jėgų ir didžiuliu greičiu griaunamas, kad ir nebe būtų kam susigaudyti.

Prieš tris – keturis šimtus metų žmonės nebuvo priklausomi nuo knygų ar mokyklų – bendruomenė gyvavo tradicijų, mitų, padavimų energijoje – visa tai buvo žinoma kiekvienam su motinos pienu, ėjo iš žemės, kurioje gyveno, vibravo bendruomenės sociumo energjoje… Ir darbar gal spinduliuoja ar vibruoja, bet niekas nebe moka jausti ir klausytis, nosis į knygas sukišę, akių nuo ekranėlių neatitraukdami. O ten perrašiai iš naujo, pagal kitą ideologiją, reikiamų skaičiukų nuliukų pavarei, ir turi zonbius, kokių tau reikia, visuomenė performatuota sėkmingai, prašom.

Profesoriaus Pyžikovo, žinoma, pastoviai klausia, o ką daryti dabar, kaip taisyti dabar šalies kelią, jau kelintą kartą žiauriai užlaužtą? – situacija, žinoma, lengvesne nepasidarė, pasaulyje nišos užimtos, konkurenciją mirtina – Kinija tapo pasaulio fabriku (Rusija XXa. pradžioje tokį planą irgi turėjo, pasirodo, bet įgyvendinti nepavyko), kito jau nebe reikia… Amerika tapusi pasaulio buhalterija, su ja irgi nepakonkuruosi… Europa – muziejus po atviru dangum, daugiau kultūros, nei ten jau irgi nesurinksi… Lieka mokslas ir techninis progresas. Bet. Nuo XVIa. mokslas pasaulyje pastatytas ant Niutono pasekėjų tradicijos bėgių, taip funkcionavo vokiečių mokslo tradicija, taip funkcionuoja dabar ir amerikiečių universitetai, ir šitose vėžėse mokslų akademijų komisijos visa mokslo vystymasi griežtai ir laiko – prieš juos pagal jų taisykles žaisdamas nelaimėsi…

O štai jei atkasti, atgaivinti, vėl grįžti atgal į pasaulėžiūrą, buvusią iki naujo mokslo, naujos religijos ir naujos valstybės tvarkos įsigalėjimo, vėl jungtis į gamtos energetiką, funkcionuoti kartu su pasauliui įgimtomis vibracijomis ir ritmais, tai susikurs visai kitas mokslas, visai kita pasaulėžiūra ir visai kita visuomenė – vibracinė genetika, vibracinė biologija, vibracinė energetika, ūkininkavimas gamtoje, maitinimasis, sveikata… Materijos reikės vis mažiau, nes dvasia, gyvenimo džiaugsmas, bendruomenės energija bus svarbiausia vėl. Tokia perspektyva yra, nes Rusijos teritorijoje visa tai buvo dar ne taip seniai, dar yra senolių, folkloro, etnografijos… Jau yra istorikų, kurie ištaiso praeities vaizdą žmonių galvose, tokie žmonės įgija dvasios tvirtumą.

Lietuvai iš dielės okupacinės imperijos valdžios išsiveržus, buvo bandyta bendruomenės įvaizdį ir funkcijas perkelti į tautos sąvoką – kaip žinia, nacionalinės valstybės yra XIXa. pabaigos idėja. Maždaug – taip, valstybė, bet ji dabar jau mūsų, sava. Bet joje ir ūkinis pradas buvo individualus, ir religija, iki tol buvus žmonių pusėje, išsivystė į savarankišką ūkinį vienetą, tikinčiųjų sąskaita egzistuojantį… Tautai ideologiją teko parašyti, ji nebe „pleveno ore „vibracijomis, ir jos mitai nebuvo savaime visiems žinomi. O kai užaugo karta, kuriai jos tauta ir valstybė buvo (prigimtinės) duotybės, tai ji ir žuvo pokaryje miškuose tą duotybę savaime suprantamai ir gindama iki paskutinio atodūsio. Kai tuo tarpu ūkiniai vienetai jau kita kryptim ūkinę veiklą suko, kad savus interesus į ją įtaikyti. Užaugo kelios kartos naujoj ideologijoje ir žiūrėk, jau 30 metų laisvi skaitomės, o atsiranda dar kiek tik nori tuos, kurie buvo didvyriai pereitai tautinei ideologijai, vadinti banditais pagal po to sekusią ideologiją… Ką aš noriu pasakyti, tai kad mūsų tradicijos, istorija, mitai ir t.t. yra iš knygų – surašyta, dirbtina ta prasme, kad kiekvienu momentu gali būti pakeista, perrašyta – ir, žiūrėk, jauną kartą jau visai kita – skaitmeninė- dvasia užvaldžius.

Ko reikia, kad tauta taptų bendruomene, o mes – vieningais jos nariais? Kiek minimaliai valstybiniu lygiu organizacijos dar reiktų, kad ji būtų žmonių ir jų interesams atstovautų? – kad įvyktų mentaliteto, dvasinės tradicijos pasikeitimas, ir elementai, kurie yra parazitiniai nuo pat pradžių, būtų išstūmti į užribį?… Apie čia vadovavimą kalba neina. Greičiau apie energetinio šaltinio sukūrimą ar atgaivinimą, kuris spinduliuotų jaučiamą vienio energiją, teisingai orentuojančią seną ir jauną, kreipiančią reikiamu keliu, užvedančią reikiamai veiklai… Kad ne kažkas iš šalies savo tikslams mus vis iš naujo orientuotų ir perorientuotų, bet mūsų tarpe, teritorijoje, visuomenės dvasioje būtų tokio stiprumo teisingos krypties energijos šaltinis, kuris būtų stipresnis už visus perrašymo ir musų performatavimo bandymus. Kad priešingai, nuo mūsų sklistų vis stipresnė aplinką teisingai performatuojanti jėga – kad taisytume pasaulį, to aktyviai nedarydami, o tiesiog, teisingai ir stipriai, tvirta dvasia jame būdami.

Prie dabarties grįžtant, skaitmenininkai dabar tokio energetinio šaltinio vedami, ir puola vieningu frontu: idėjos, į kurią jie tiki, nes ji tapusi jų vidumi, suorganizuoti, jie jaučiasi teisūs, nes jų daug ir jie vieningi, jiems kol kas niekas nebaisu, priešingai, jie pasaulį tokiu būdu gelbsti (baisu bus, kai reikės mirti, nes mirštama po vieną ir visa teisinga realybė atsiskleidžia prieš akis viename momente – pasimato, kiek blogio padaryta ir iš siaubo numirštama ant visai).

O žmonėmis besijaučiantiems susivienyti niekaip nepavyksta, nes, bandant grįžti atgal į laiką, kai žmogiškumo pozicijos buvo stiprios, iš karto susiduriama su savo individualumu, menkavertiškumu, su apgailėtina, dvasios didybės neatitinkančia realybe… Kas įsivaizduoja, kaip būti bendruomenės nariu? Natūraliai, ne todėl, kad reikia ar taip yra teisinga?… Nes jau kiek ilgai yra skatinamas kiekvieno mūsų ego individualumas, originalumas, saviraiška ir jos vertė – jokių bendrų platformų, net ir rašytinių, apie prigimtas, natūralias nekalbant, nelikę. Ant bendro pagrindo nebe stovime, bendros esmės, sąvasties nebe jaučiame. Jei ką atsinešę dar prigimtinio, tai esame skatinami susimaišyti pasaulyje kaip kokteilis, įsitaisyti kitų prigimtinėse teritorijose (kad juos paskui mūsų rankomis policionuoti, kad jokių brexitų neįvyktų)…Jonas Gervė paskutiniais savo gyvenimo metais jau tik kartojo „jūs nepriimate vieni kitų, jau nekalbant apie tai, kad nemylit. O be šito esate niekas ir niekur… Ir liksit be nieko, nes nieko negalit, kad ir ko benorėtumėt“. Ir jis buvo teisus, kaip visada.

Mūsų visų ir kiekvieno energijos vektorius kitoks, nukreiptas, pakrypęs, iškreiptas vis kita kryptimi – mūsų taip vadinamas originalumas ir individualumas. Tautiečiai, broliai ir seserys, tėvai ir vaikai – galim būti vieningi tik tada, kai „visų nosys ta pačia kryptim žiūri“, kai visų energijos nukreiptos tiksliai ta pačia kryptim. – pabandyk dabar rasti bendraminčių bendruomenę ar bent jau gyvenimo partnerį!… Jei rasis pora bendrų punktų, tai turėsi taikytis su visais likusiais skirtingais… Arba nesitaikysi ir liksi vienas, kokiu ir buvai. Ne tik pasaulis, žmonės irgi, ir nuo vienatvės kenčia, ir kartu nesugeba išbūti.

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis

Į tamą apie tai, kaip sunku grįžti, kad pradėti iš naujo… Profesorių Pyžkovą, vieną gyvybingiausių rusų istorikų, jau esu minėjusi ne kartą, rašydama apie senąjį tikėjimą. Tačiau jo populiarumas ir garsas prasidėjo nuo knygos apie rutų tikėjimo skilimą XVIIa. (Grani ruskovo razkola). Atrodo, tema įdomi tik siauram istorikų ratui, bet jos traktavimas toks naujas, jog pakeičia požiūrį į istoriją buvusią ir esamą, kokią ją tradiciškai žinome.

Pravoslavybės – ne tik graikiškos manieros, bet ir iš viso, krikščionybės šaknys Rusijoje labai negilios, jos daug maž iš to laiko ir eina – krikščionybė ir cerkvės buvo carų, ponų ir valdančio sluoksnio religija, ji valstybės susidarymą, jos centrizmą ir caro valdžią ne tik palaikė (ir palaiko), bet praktiškai ir įtvirtino… Kaip jau esu rašius, didžiulės teritorijos ir žmonių masės iki XVI – XVIIa.a. dar įsigudrino gyventi bendruomenine sąntvarka ir ne tik kad be religijos, bet be valdančios hierarchijos iš viso – vienyje su gamta, tradicijomis ir protėviais.

Gyvenimą reikėjo pragyventi gerai, iš esmės, juo džiaugiantis, mylint, šventes švenčiant, vaikus anūkus užauginant, kad atėjus laikui mirti, visi reikalai būtų baigti, darbai nudirbti, mylėta, gyventa sutarime ir išeinama būtų ant visai, į tėvų ir protėvių statusą – kai su likusia bendruomene bendraujama, jai padedama ir vadovaujama jau iš anapus, ir likusieji tavo buvimą ir vadovavimą jaučia kaip energiją, kaip su vėjo dvelksmu ateinantį žinojimą, jaučiamą visos bendruomenės, kiekvieno jos nario sutartinai, o ne kažkokio žynio ar burtininko (išaiškinamą kokiam ten kunigaikščiui ar vadui ir jo liepiamą vykdyti)… Tokių bendruomenių nebuvo galima priversti kariauti, nes niekas nenorėjo mirti ne savo mirtim ir pas protėvius nepatekti… Mirusį per anksti apraudodavo visa bendruomenė, suminėdama gyvenimo etapus, kurie liko jo nepraeiti, ir tokiu būdu energetiškai kaip ir vis tiek, juos kartu su juo praeidama, jį pas protevius vis tiek nuvesdama – tokia yra apraudojimo prasmė, o ne koks nors ten gailėjimas ar liūdėjimas – ko buvo liūdėti?

Būtent šitos teritorijos ir bendruomenės buvo labai skanus kąsnis tiek protestantams iš Šiaurės Europos,, tiek katalikams iš Pietų Europos, kurie  XVIIa. kovėsi dėl to, kad Konstantinopolyje (turkų sultono valdžioje beesančiame) pasodinti savą metropolitą ir šitą „didžiąją bizantinę tradiciją“ eksportuoti į Maskvos kunigaikštystę ir aplinkines, tokiu būdu atnešant ten savo tvarką, savo valdžią ir padaryti jas sava „melžiama karve“… Nes Europa jau virto pramonine, po Vestfaleno taikos religijos ten išsidalino teritorijas kas sau ir reikėjo ieškoti resursų bazės, iš kur žaliavą traukti, iš kur maisto ištekliai turėtų ateiti (ir į kur savą industrinę produkciją vežti). Rytų Europa jau buvo tam pajungta, Lenkijoje (po to ir Ržečpospolitoje) baudžiava jau buvo, per Kijevą, Malorosiją ją sėkmingai, nors ir ne iš karto, atnešė ir į dabartinę Rusijos teritoriją…

Pradžioje lyg geriau sekėsi Šiaurės Europos protestantizmui – per Novgorodą savo įtaką skleisti, vienuolynus kaip darbo kolonijas steigti, skitus, kur senoliai knygas perrašinėjo, protopopas Avakumas, bojarinė Morozova buvo iš tos stovyklos – nereikia apsirikti, kad jie „gerieji“ buvo dėl to, kad kankiniai. Jie lygiai taip pat su liaudies tradicijom, šventėm, įsitikinimais ir pasaulėjauta kovojo ir visa tai naikino, raštą, knygas brukdami, maldas, vienuolynų askezę kišdami ir gyvenimo džiaugsmą, gyvą energiją iš žmonių išmušdami… Gerai tik buvo, jog darbo etika ir amato, verslo dvasia su jais kartu atėjo – europinė Rusijos šiaurė visada turtinga buvo, baudžiavos ten nebuvo, pirklių dvasia gyvavo…

Bet laimėjo Nikono pravoslavybė, save vadinanti ortodoksine, kai liaudyje ji buvo „nauja“ ir nauja, kitokia, nepriimtina ir liko. Ji paskelbė Rusiją prasidėjus nuo Kijevo, dvasinę jos tradiciją atėjus iš tenykščio krikšto, Kijevo- Peščioros lavros, Mogiliovo dvasinės akademijos… Ten buvo reikalingi metraščiai surašyti, nauji popai paruošti, iš ten cerkvių statyba paėjo. Ne tik patys Romanovai okupantais buvo, bet ir praktiškai visa jų aplinkuma buvo aristokratai iš Malorosijos, Lenkijos, Lietuvos (gediminaičiai). Gal ketvirtadalis, tiesa, buvo vadinami vokiečiai – prūsai, švedai, ar iš Kurliandijos. Ir būtent tada galutinai paprastus žmones įbaudžiavino, ir, dar daugiau, jie negalėjo užsiimti jokiais verslais ar amatais, jie turėjo dirbti žemę. Taškas. Verslas tapo užsieniečių ir vietinės aukštuomenės privilegija – licenzijos, pirklių gildijos, leidimai prekiauti su užsieniu, viskas buvo labai griežtai reglamentuota… Dauguma vietinių pirklių buvo, galiausiai, iš sentikių ir jų pradiniai kapitalai buvo bendruomenių lėšos… O visa kas atėjo nauja, visa darė Rusiją atsilikusia, stabdė bet kokį vystymąsi ir tik traukė iš jos resursus… Ir kai visai jau buvo aiškus tos valstybės bankrotas, įvyko revoliucijos, pilietinis karas ir visiškas chaosas… Ir dar labai nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę – jokie bolševikai, trockiai ar leninai netikėjo, nei kad jie laimės, nei kad jų valdžia išsilaikys…

Pagal prof. Pyžikovo teoriją, laimėjo ir išsilaikė jie tik todėl, jog liaudyje atsibudo viltis, jog štai dabar yra galimybė visus carus, aristokratus, karininkus ir popus išspirti ant visai ir imti tvarkytis pagal save. Taip, iki revoliuciniai bolševikai, menševikai ir pan. daugiausia buvo inteligentai ir ne rusai, bet kaip nekeista, didele dalim juos finansavo pirklių ir pramoninis kapitalas – vietiniai turtingi sluoksniai norėjo atsiimti šalį iš užsieniečių rankų. Tik viskas pakrypo kiton pusės – tie, kas darė revoliuciją, kariavo ir griovė senąją visuomenę, jie netiko į naujos statytojus.

Dar Leninui gyvam esant, bet jau Stalinui įsigalint, buvo trys šaukimai masiškai tapti partijos nariais – gera idėja, nes tada į partiją susirinko ir didžiumą joje ėmė sudaryti valstiečiai ir darbininkai, dauguma, pasiro, iš sentikių tradicijų įtakoje gyvenusių bendruomenių… Ne iš tų sentikių, kur teigė, jog melstis cerkvėje reikia, bet dviem pirštais, o ne trim. O iš tų, kurie vadinami „bezpopovcais“ ir jų iš viso, tikinčiais niekas neregistravo, ir jie patys savęs tokiais nelaikė. Bet, užaugę jie  buvo bendro turto, bendruomenės interesų, vadovavimo ne savo vardu ar savo naudai (garbei) , bet bendruomenės pavedimu tradicijoje ir pasaulėžiūroje. Šita nauja partinė karta kaip tik ir parėmė partijos valymą, ir nuo trockistų, ir visokių zinovjevų, kamenevų, bucharinų kaip nuo svetimo, savanaudiško ir parazitinio elemento; būten iš jų išaugo „industrijos kapitonų“ karta, jie ėmėsi vadovauti fabrikam, mokytis inžinieriais, iš jų buvo tikėjimas šviesia ateitim visiems kaip galima realybėje. Nes buvo puikiai suprasta, jog kol šalis nebus pasivijusi Europos ir Amerikos švietimo lygiu ir industrine baze, tai iš viso, jos nebus galima laikyti savarankiška šalim.

Aš apie svetimus kalbu, nes iš šalies geriau matosi, kaip jie buvo savo vystymesi sustabdyti, ir kaip grįžo, pasivijo, gal net būtų išėję į priekį.

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. I dalis

Įrašo juodraštį rašydama kovo 11- ą dieną, džiaugiuosi, pavadinimui galėdama panaudoti šį R. Ozolo teiginį… Bet praėjo jau kuris laikas nuo jo išsakymo ir galima plačiai diskutuoti, ir kas toksai dar yra žmogus, ir ką reiškia tauta.

Aš nesu artima švietimo ir mokyklų problematikai, bet kiek tenka girdėti iš įvairių šalių, tai toj srity viskas skaitmeninama septynmyliais žingsniais, nediskutuojant ir neatsižvelgiant į jokius protestus. Procesas toks intensyvus ir progresu tikima šitaip beatodairiškai, jog žmonėms belieka tik bandyti suprasti, kodėl šitaip elgiamasi: gerai, yra šėtono jėjos (pasak, pvz, O. Četverikovos), kurios visa tai pasaulyje vykdo ir kurioms žmonių nereikia, o reikia skaitmeninių biorobotų… Tik kodėl yra šitiek daug ir šitaip noriai visa tai vykdančių, įgyvendinančių – asmeniškai, įsitikinus ir su entuziazmu? Netgi padarant iš to savo gyvenimo tikslą? – Todėl, kad kitų tikslų nėra – iš alkio jiems?…Ar gal jie jau yra kitokie ir jų logika, požiūris į pasaulį kitoks – skaitmeninis, o ne žmogiškas, ir jiems yra tiktai natūralu viską aplinkui irgi versti į skaitmeną, pagal save – gryna magijos veikimo išraiška, nors ir kaip po tokia neįvardinta…

Nes „ne, tai tamsieji elito nariai užsiima maginiais ritualais, mes čia ne prie ko…“- Tamsieji elitai gal ir užsiima, bet tai daro pasaulyje gyvenančių masių rankomis. Žmonių rankomis tai daryti jiems nepavykstų, bet biorobotų palaipsniui jau yra prikurta (ir paaversta) pakankamai, kritinė masė yra. Ir tai nedideliai belikusiai žmonių daliai reikia greitai augti ir stiprėti, norint bent kažkiek ir bent kažką šioje situacijoje atsverti. Bet. Nereikia manyti, jog tie, kas žmonėmis dar jaučiasi ir keletą jų požymių turi, kad su jais viskas tvarkoj ir jiems kilimas į šviesų rytojų išklotas… Nes didžioji jų dalis yra tiesiog užsilikę nuo pereito performatavimo etapo, kai visi buvo verčiami inžinieriais ir technikais, technika besinaudojančiais ir ją aptarnaujančiais, nuo jos priklausomais, o iš lyrikų ir romatikų buvo atvirai tyčiojamasi ir jie buvo nurašomi kaip nevertingi.

Ir tikrai, be geležinio plūgo, traktoriaus, variklio, parkerio, telefono, siuvimo mašinos, interneto juk niekas ir nebe gali nieko… O į technikus vertė mases, jau apdirbtas raštingumu, mokyklos suole pasėdėjusias, mokančias parašyti pareiškimą, žinančias, jog čekius reikia neišmesti, bet susegti į vieną bylą, sugebančius naudotis bibliotekos katalogo kartoteka ir žinias įpratusius semtis iš knygų – dar V. Hugo romane Katedra parodė, kaip skirtingi yra knygų žmonės ir tiesiog, laisvi, dar valstybės biurokratijos nesusemti – valkatos, aišku… Agrarinė visuomenė su ponais kunigaikščiais dvarininkais ir visais kitais, kurie turėjo jiems sunkiai dirbti ir tarnauti, ir žmonėmis nebuvo skaitomi- paskui tas mases nuvarė nuo žemės, į miestus ir fabrikus, į kasyklas visokias ir kariuomenę – skurdas, ligos, karai – iš tų masių juk nieko neliko… Išskyrus į civilizacijos pakraščius pasitraukusius ir miškuose pasislėpusius sentikius. Performatavo ne (tas) mases. Performatavo tuos, kurie gyveno gerai, kuriems nieko netrūko, buvo aptarnauti, apžiūrėti, kuriems netrūko individulios gyvenimo erdvės – apartamentai, vilos, rūmai – lėšų daryti, ką nori – daugiausia pirkti, ką nori, baudžiauninkai dar uždirbs – galimybių keliauti, studijuoti, lošti, ištvirkauti. Būtent jų sielos išsilaikė neiširę, ir jie gimė vėl, ir sudaro dabartinės individualistinės visuomenės pagrindą.

Jiems yra natūralu žiūrėti tik savęs – mums yra natūralu – bet kurį kitą žmogų matome tik kaip naudingą sau funkciją… Ir savo ruožtu skundžiamės, kaip mes stengiamės kitiems, o jie priima tai kaip jiems natūraliai priklausančią dalį, kaip prigimtinę teisę – nėra jokio įvertinimo, dėkingumo, bendradarbiavimo… Yra tik juodas išnaudojimas ir asmeninė vienatvė. Jokie bendri reikalai nevyksta, nes kiekvienas užsiėmęs išsikelti save, įrodyti savo svarbą, originalumą, išgarsėti, praturtėti: visi dainininkai, tik nėra klausytojų, visi dailininkai, tik nėra žiūrovų, visi viršininkai, tik nėra dirbančių… Pilna idėjų, tik nėra jas įgyvendinančių… Sielos atsimena, jog buvo didelės, svarbios ir galingos, todėl dabartinio gyvenimo situacijoje jaučiasi traumuotos, sumenkintos, neįvertintos…Kai, sakytum, gyvenk ir džiaukis, žmonių masėms dar niekada taip gerai nebuvo. Tik dabar į mases gimė tie, kurie mases visada niekino – taip karmos ratas sukasi. Todėl didžiuma savo dvasinėm kančiom užsiėmę, objektyvios situacijos nemato, savo kompleksus kompensuoja, kaip galėdėdami, o pasaulis tuo tarpu kaip ėjo niekais, taip ir eina.

Bet palaukit palaukit. Jei kažkokiu momentu, sakykim, XVIIIa. buvo tamsios masės ir buvo aristokratija, nieko bendra su jomis neturėjusi, ir tų masių nebėra – jų sielos arba sudilo, arba išėjo pas protėvius ant visai – tai kas tada ta aristokratija ir iš kur ji atsirado? Ar jie – žmonės? – O jei ne, tai ką, žmonių jau nebėra nuo tų laikų, kai jų masės išnyko? Ir mes jau esame biorobotų pro proanūkiai? Ar kas ta aristokratija buvo?… Jonas Gervė kažkuriais metais per praktiką prie Lamos ežero yra šnekėjęs, jog visi tenai su juo susirinkę, jo teoriją studijuojantys, ne tik kad iš ponų pereituose gyvenimuose kilę, bet laikais, dar senesniais, kartu su aristokratija radosi iš žmonių ryšio su dievais: jie visi tada jau buvo pusdieviais – herojais, trynėsi apie Olimpą ir netoliese dievų.

Jei tada jų dieviška kilmės dalis padėjo jiems išgyventi evoliucijos bėggyje, kai nedieviškos masės pradingo negrįžtamai, tai dabar tos dieviškos struktūros mumyse kaip tik mums trukdo, žlugdo ir pjauna: individualizmas, savęs susireikšminimas, kitų naudojimas  savo idėjoms įgyvendinti ir tikslams pasiekti, ar tiesiog, išgyventi. O kas bent kiek su J.Gervės teorija pažįstamas, žinot, jog dievai yra tolygūs parazitams… Parazitų tokiu būdu tapę per daug, o žmonių (dalis mumyse) vis mažėja. Ir kad dieviškų struktūrų savyje reikia atsisakyti, kad jas pakeistų žmogiškos.

Kai esi pasiklydęs, nežinai, kur esi, kas vyksta ir kas bus toliau, negalima aklai mestis vis toliau į priekį ir tikėti, kad kažkada savaime viskas bus gerai – ką skaitmenininkų stovykla entuziastingai daro, kad tik nereiktų jausti labai negero jausmo paširdy… Reikia eiti atgal iki tol, kol prieisi vietą, kai dar žinota, kur esama, bet dėl vienų ar kitųpriežaščių buvo pasukta klaidingu keliu… Bet tas grįžimas nėra nei paprasta, nei lengva.

(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga

„Per kelis sekančius metus, tiek žmonės, tiek mokslas pamatys, jog visa ta pozityvi savimotyvacija, sėkmės vizualizacija ateityje, savęs tikinimas, jog esi gražus ir mylimas ir pan. kai tuo tarpu tavo gyvenimas griūva, visas šitas bereikšmis žodžių srautas yra ne kas kita, kaip pajamų šaltinis įvairiems guru, kurie iš viso to propagavimo gyvena labai gerai. Nes, turinys to, ką savo smegenims sakome, yra visai nesvarbu. Svarbu emocinis tikrumas, jo pasikartojimas… Mūsų smegenys reaguoja į žodines komandas, taip, tai liūdna tiesa: kai kažkas kartojama, nauja jungtis smegenyse stiprėja, kol sugeba nukonkuruoti seniau susiformavusią jungtį, pakeisti ją ir pakeisti mūsų elgesį – teoretiškai…
Problema tik, jog sąmoningi kartojimai jokiu būdu negali lygintis su kartojimais, vykdomais mūsų pasamonės, ir su jų įtaka. Todėl žinant, ko primesta į tavo pasamonę nuo pat vaikystės ar dar ankščiau, visai nekeista, kad tavo diena eilinį kartą sužlunga, kad ir kokią pasisekusią tu ją sau į veidrodį kasrytą bekartotum ir bevadintum… Pirmiausia reikia prasibrauti į pasamonę ir ten padaryti tvarką. O prasibrauti galima tik prasiveržus pro užmaršties barjerą… Ir mąstymas žmoguje turi tapti daugiadimensiniu vietoj mokslinio linijinio, kitaip nieko nebus“.
Čia jau Olga Jahontova – Kharitidi, ji išmintį irgi ne iš knygų bet iš žinančių žmonių rinkus. Dar viena bėda, jog per kalbą ją perduoti kitiems yra labai sunku: „neįmanoma klausyti kito žmogaus kalbos ir išlikti objektyviai stebinčiu realybę. Kalba ir dalinis apakimas yra dvyniai. Ir išankstinis nusistatymas, nenutrūkstamas viso ko vertinimas yra jų mažieji broliai – visa tai eina kartu, taip jau žmogus sutvarkytas. Žmogus, įvaldęs kalbą, man primena vaiką, kuriam padovanotas žaislinis traukinukas, ir jis taip juo susižavi, kad pamiršta užaugti… Ir, jau būdamas suaugęs, jis vis dar nežino nieko kito, kaip tik ropoti ratais, sekdamas traukinuką jo kelyje į niekur. – Kai suaugęs žmogus netgi dar nežino, kaip pasikeisti apatinius, tai jau nebe simpatiška!… Tikėti, kad žodinis realybės aprašymas yra vienintelis būdas jai išreikšti yra tolygu tų pačių apatinių nešiojimui metai iš metų“.
„Meilė tarp dievų ir žmonių egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Kodėl, manot, tiek daug žmonių šitaip aiškiai jaučia, jog jų sielos antra pusė yra labai arti, bet niekada jo taip ir negali surasti? – Nes jie paprasčiausiai neatsimena kontaktų su tuo, su kuo kontaktuoti, kaip jie yra išmokyti, neįmanoma. Ir tokiu būdu meilė kažkam anoje pusėje – kitoje realybėje – sugriauna čia daug gyvenimų. Žmogus neprisimena, nes neleidžia sau prisiminti. Ir nėra taip, jog jie nenori prisiminti meilės džiaugsmo, jie tik bijo prisiminti tą savo dalį, kuri šitokį džiaugsmą jaučia. Baimė žmonėse tapo didesnė už meilę… Ir tokioj situacijoje kenčia jau ir dievai, ne tik žmonės.
Tikras priešas, pastoviai mus apiplėšiantis, yra mumyse. Tampame tokiu patys prieš save, kai protas ima nusikalsti prieš širdį, kai žmogus užspaudžia savo jausmus, savo prigimtį, savo atmintį… kai žmogus kovoja su savo prigimtim. Tik kai mes prasiveršime pro vis šitą neigimą, mes tapsime tiek gyvi, kad mylėsime, meilę sugebėsim jausti ir ja dalintis be baimės.
Prievarta ir blogis pasaulyje ateina iš savo prigimties neigimo. Tiksliau, atsisakymo prisiminti, jei kas su tavim atsitikę. Žmonės visą laiką apsimetinėja, prieš kitus, prieš save, netgi sapnuose… Protas žmoguje yra labai įsigalėjęs – jis sukuria neįtikinamiausius įsitikinimus, užrakina žmogų (jo užsispyrimo pagalba) mažyčiame apskritime to, ko jisai tikisi… Skausmas irgi gali laikyti žmogų surakinęs.- Praeitį reikia užbaigti, nes psychė yra tai, kas prisimena save kaip kūną ir visus jo nepabaigtus reikalus, ir ji pasijus ramiai, kai jos fizine egzistencija bus pasirūpinta pilnutinai, kai ten nelieka skausmo, liūdesio, ilgesio… tada psychė gali drąsiai prisiminti save pilnutinai ir imti gyventi kitur… Tokiu būdu limbo, pereinamoj būklėje neliekama amžiams. Niekas nelieka.
Jei galima būtų pasišnekėti su sena visko mačiusia varna, ji pasakytų: taigi, tu nori sutaikyti praeitį, ateitį ir dabar? – tai gali daryti tik esantys fiziniame kūne. O kai kūno nėra, tai nelieka ir laiko kontiniumo – jo niekur nebe rasi, jis pasidaro neegzistuojantis – sveiki atvykę į nelinijinę realybę.
Mes varnos, žinome geriau, kaip visata sudaryta. kai šnekiesi su varna, tu matai tik vieną varną, vieną veidą, manai, kad jis atskiras, individualus… O aš, savo ruožtu, atvirkščiai, visą laiką jaučiu, egzistuoju visose varnose ir vienu metu. kai viena varna patiria kažką, visos kitos varnos tai sužino tuoj pat. Kiekvienas kiekvienos atskiros varnos potyris, užfiksuotas visos varnų istorijos bėgyje, yra kiekvienai varnai prieinamas… Taip bus ir žmonėms, kai jie pasieks varnų lygį.
Ar gali būti taip, jog žmonės išjungti? Užšalę, sustingę, jų savigynos instinktams įsijungus? Ir puolimu ar bėgimu – t.y. savigriova ar ekscesais, ribų nejautimu – jie nesąmoningai bando save iš to sustingimo išjudinti, vėl įsiūbuoti? – Kai iš tikro pabudinti juos gali tik meilė, džiaugsmas, vėl supulsavus juose laimė… Kaip toks sustingęs žmogus atrodo? – jis niekada nebendrauja su aplinka, jis ją tik stebi, šypsosi, seka debesis akimis, džiaugiasi vakaro šiluma, saulės spinduliais, liečiančiais jo veidą… bet jis niekada nepasiūlo savęs realybei, kaip kažkas, kas galėtų būti pamatytas, pajaustas, su kuo būtų galima kontaktuoti,,, panašu, jog toks žmogus negali prisiminti savęs pilnai, jis tik laukia ir tai yra viskas, ką jis apie save atsimena, ir jo psychė tik tokį jį ir atkuria…
Pradžioje buvo tik laimė. Ir tik tada radosi pasaulis, ir viskas pasikeitė. Pasaulis teigia, jog „laimė yra prarasta“, bet tikrumoje tai yra tik žaidimas žodžiais, nes laimė niekur nedingo. Tiktai kai pasaulis sukūrė prarasto rojaus iliuziją, dievams teko sukurti meilę., tik tada dievai, žmonės, stichijos galėjo patirti laimę vėl, iš naujo, apėję pilną ratą ir grįžę į išeities tašką – bet, kelionė buvo verta keliauti, nes dabar mes turime dar ir meilę, ir ji daro laimę dar saldesnę… kadangi žmonės mirtingi, jie brangina meilę labiau, dievai to iš jų mokinasi…

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis

Kai dvasia stipri, tai žmogaus ne tik kad negalima užmušti, jo nėra prasmės užmušinėti. Geriau užburti, iškreipti jo kūną… Dvasiniai vyrai į falą žiūrėjo, kaip į svetimą elementą ant savęs.Čia prisiminkim, kaip Zacharijus Kabalos knygoje aprašo tai, kas atsitiko, kai Ieva paėmė iš Zmijaus obuolį, atskiriantį blogį nuo gėrio (XVIa. tekstas): Ieva atsikando tik gabaliuką, likusį obuolį atidavė Adomui. Tas kvailys surijo jį visą ir pasekmės buvo baisios. Kad jam dalis užstrigo ant visai gerklėje, tai čia dar mažiausia bėda. Adomas akimirksniu apžėlė plaukais, jo penis tapo milžinišku, o ant paties jo galo radosi juodas nagas. Tada jis visai sužvėrėjo. Ieva nuo jo kuo greičiau pasislėpė už medžio. Adomas metėsi ant asilės, jai pasekmės buvo liūdnos, toliau sekė dar keletas gyvūnų, įskaitant dramblį, ir tik tada jis, nurimęs, užmigo. Tada Ieva, Dievo vadovaujama, 9/10 jo penio nupjovė, paliko tik 1/10 dalį, o velnias tuo metu suvaitojo iš skausmo. Nupjauta penio dalis įšoko į Ievos vandenis, išniro kaip klitoris, o po to gimė Kainas. Adomas atsibudo, atrodydamas, kaip dabar vyrus įprasta matyti ir „vis išaugantis jame šėtono augalas mušė jį kūlokais“ arba „iš jo vis išaugdavo gyvatė, zmijus“.
Katalikų kabalistai XVIIa. rašė kiek kitaip. Kalba ėjo apie Adomą ir Lilith: pirmiausia Dievas sukūrė du belyčius sutvėrimus, paskui sugalvojo, kad kažko trūksta. Tada jis pasėmė iš Lilith tarpkojo kažkiektai molio ir padarė iš jo genitalijas Adomui. Mito, jog du yra daugiau, nei vienas, dar nėra. Čia vienas ir du yra lygūs. Po puolimo, rojus ir visa jame, po truputį leidosi per orą, vandenį, į žemę. Bet Adomas tada radosi vienas, nes Lilith nenusileido iki tiek toli, ji tapo subtiliu Adomo dvasios kūnu, liko sklandyti jam iš viršaus. Bet žemėje negerai žmogui būti vienam… tada padaryta Ieva. Per Ievą Adomas susidūrė su laiku: vaikų gimimas, anūkai… Lilith su laiku jo nebūtų supažindinusi. Herojus mituose žūva būtent per Ievą, žemišką moterį, materiją – jos jam reikia vengti. Kai dvasinė jo moteris simbolizuoja savęs pažinimą, susijungimą su savim pačiu, brandą, reiškia, jog žmogus priima pats save: vidinis misticizmas.
Ekleziastas: „žiūrėdamas į pasaulį savo dvasios akimis, matau ten moterį, didesnę už mirtį“. Stebėtina, jog tai įrašyta Biblijoje! „Jos širdis tvirta, rankos kibios.“ Kodėl? Juk galima pasakyti papraščiau, kitaip, pvz: moteris – gyvybės šaltinis ar panašiai. Kodėl moteris tokia pavojinga?- Viskas, ką žinome apie moteris iš realybės, mums netinka. Tinka tik moteris, kurią sutinkame sapne arba pasakoje. Ir čia mūsų problema – gyvename pozityvistinėje civilizacijoje, rodėl realybė mums realesnė už sapnus ir pasakas… O buvo laikai, kai laisvai buvo vaikštoma tarp visų trijų plotmių.
Žemiška moteris – žemiškiems dalykams, Mūza, Lilith gyvena idėjų pasaulyje, savęs nedalindama. Vyras save dalina… Alchemikas – nebe dalina. Jis jau irgi pirmiausia randasi idėjų pasaulyje. Alcheminis auksas harmonizuoja. Ieva, kuo gražesnė, tuo su baisesne baisybe ji surišta – drakonu, pabaisa… Vyras dažnai susiduria su dilema pasirinkti tarp dvasinio ryšio su Lilith, ar kūniškų ryšių su Ieva. Lilith gali suorientuoti vyrą į dangišką lygį, jei jis žavisi moterim, gyvenančia dvasiniais dalykais, kaip riteriai kažkada garbino savo Damą. O kai vyrai žavisi Ievomis, tai vyrai žūva, nes ji netinka prie herojiškos vyro esmės – jis  prapuola galutinai. Joms iš vyro reikia vieno – jo falo. Taip vyras tampa savo falo tarnu ir aptarnautoju, o jisai – jo ponu. Galima suprasti, kodėl riteriai kastruodavo save arba leisdavosi kastruojami… Riterių degradacija į džentelmenus pasireiškė žemiškos moters išraiškos garbinimu. Jeigu XIXa pradžioje romantikai dar žinojo moterišką pradą kaip viską prarijantį, ištirpdantį, sunaikinantį, tai jie paskutiniai tėvų sūnūs gal dar ir buvo. Toliau visi geri ir gražūs vaisingos moters, dosnios motinos epitetai – yra buržua vidurinės klasės svajonė, įtvirtinta ir religijos, kurioje šlovinamas idealus motinos įvaizdis. Žinoma, motinų sūnūs niekada nei užauga, nei tampa savarankiški, o ir moteriai sūnūs mylėti paprasčiau, nei vyrą.
Kas buvo pirmiau, išnyko dvasinė stiprybė ir nemirtingumas ir tada buvo pasakyta „veiskitės ir dauginkitės“, ar per „veisimosi ir dauginimosi“ pagundą dvasios amžinumas kaip tik ir išnyko, buvo tokiu būdu sunaikintas?
Bet grįžkim į Antiką. Dioniso misterijos atjungdavo žmones nuo jų penio ir pratino prie falicizmo: prie būsenos, prilygintinos tai, kai penis stovi visą laiką, prie tokio energijos lygio kūne. Pratino žmones tokioje būsenoje ištverti, gyventi, o ne įpulti į ją akimirkai ir tada vėl siekti sekančios, lytiniuose sąntykiuose. Moterų atvejis analogiškas. Sujaudintų genitalijų šauksmas kaip gyvenimo energijos lygis. Tada galima gyventi dvasia, o ne kūno šaukimais. Motinos religija, mėnulio religija vyrą laiko instrumentu, falu. Todėl toks žmonijos išlaisvinimas yra ne Motinos religijos naudai – Dionizas buvo jos nekenčiamas. Jautis – dionizo gyvūnas, korida pakartoja titanų atliktą Dionizo medžioklę. Vyno kultas radosi, kai iš panerotizmo liko tik seksualumas. O ir iš paties vyno neliko nieko – žuvusio jaučio kraujas, pvz, buvo vienas iš vyno elementų… Bet vis tiek, iš šio taško pažiūrėję, galime imti įsivaizduoti blaivybės žalą ir kodėl blaivybė propaguojama. Blaivybė atnešė su savimi tragišką gyvenimo jausmą. Vynas nešė žmonėms ekstazę, kai jie jos savaime pastoviai nebe jautė. Alkoholis – grūdinių kultūrų, Demetros produktas – jau iš kitos operos.“
(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. II dalis

Nereikia skubėti. Jei sužinosi bent vieną dalyką, tai, iš principo, žinosi viską. Racionalumas yra būdingas smegenims, o ne gamtai, ir smegenys meta ant jos šešėlį… Todėl žmogus galvoja visada apie save, o ne apie gamtą. Visi žinome Leonardo da Vinčio piešinį, kur žmogus įpaišytas nei tai į kvadratą, nei tai į apskritimą – visa bėda, kad neaišku… Vyro atveju, jo centras vienas ir jis pastoviai juda, todėl tokia ir vyro dinamika: jis siekia tikslo, nepasiekia, tada susiranda sekantį, vėl siekia nepasiekia… Su moterim kitaip. Ji telpa į ovalą su dviem centrais, tai reiškia, jog moteris visada išlaiko pusiausvyrą, yra harmoninga. Ji vadinama Pitagorine diada. Herojus visada žūva dėl moters arba per moterį. Moters krūtys yra idealus objektas – dvyniai – ir suveda į nieką visas vyrų pastangas. Vyrai mėgsta klausinėti, jie, praktiškai, yra įsikūnijęs klaustukas. Moterys klausinėja žymiai mažiau – ir tai jau stiprus išvystyto jose vyriškumo požymis. Nes ji visada turi atsakymą pačioj savyje… klausimais juk nieko neįrodysi.
Magijos užduotis kita; ji pradeda nuo nežinios, nuo tamsos, nesuprantamumo ir juos dar labiau sustiprina. Žinios mumyse jau yra, mokinimasis beprasmis. Yra išorinio gido sąvoka, ir vidinio, arba domėjimosi sąvoka. Kodėl kaikas mus domina, o kaikas – ne? Vidinis gidas – siela – nulemia, kas įdomu ir ko reikia. Išorinis mokytojas ar guru mokina išorinių dalykų. Todėl reikia būti drąsiu, atmesti visus mokymus ir leistis ieškoti į vidinį nežinojimą, žiūrėti, kas ten slypi. Mokslinių žinių paaiškinamas pasaulis tampa nuobodus, mitų paaiškinamas pasaulis – gyvas ir jaudina… Paslaptys, nežinojimas, klausimai, uždarumas – proto tradicija. Gamta yra atvira, paprasta, joje viskas žinoma, sujungta, joje yra tik atsakymai. Tai įmanoma, kai širdis vadovauja protui.
Kada gali žinoti, jog pasiekei jau tam tikrą lygį magijoje? – J.Golovinas pasakoja tokį alchemisto sapną: jis sapnuoja Merkurijų, kuris jam skundžiasi vakar jo laboratorijoje palikęs kruviną savo apsiaustą, o dabar jam jo labai reikia… Magas atsibunda, nuėjęs, savo labotorijoje paima ten gulintį Merkurijaus apsiaustą, visą persunktą krauju, užmigęs vėl grįžta į sapną, ir atiduoda tą apsiaustą Merkurijui. Žodžiu, kai gali ne tik laisvai vaikščioti tarp sapno ir realybės, bet pasiimti su savimi, ką gavai sapne ar pasiimti kažką iš realybės į sapną.
Istorikų problema, jog jie rašo apie kitų laikų žmones kaip apie save, save statydami į jų vietą. Pagal juos žmogus iš principo nesikeičia, visada toks pats – melas, žinoma. Dabar visi esame skirtingi, o ką kalbėti apie tada. Graikų akcentas buvo dvasia, o kūnas – tik jos tęsinys į išorinį pasaulį. Jis gali žūti, bet tai nesvarbu, kaip nusikirpti plaukus ar nagus. Jie nebuvo fiziniais ir konkrečiais. Tarp fizikos ir metafizikos nebuvo jokios takoskyros. Dvasia buvo vegetatyvinė, animistinė, intelektuali ir dangiška. Nemirtingumo nėra, nes nėra mirties. Tanatos (mirties dievas) galima išversti visaip, tik graikų prasmė kitokia, nei mūsų. Po mirties vegetatyvinė ir animistinė dvasia į gamtą ir pereina… Pagonybėje buvo galima gelbėti kūną, o dvasiai jokios pagalbos nereikia. Krikščionybėje materija jau tiek tapusi svarbi, kad dvasią nuo jos gelbėti reikia. Antikoje materija buvo niekas. Dvasiai niekas negrėsė, todėl elgesio normų nebuvo. Kūnas galėjo trukdyti dvasiai, bet jam prievarta uždėti elgesio normų nebuvo galima, nebuvo galima jo nieko versti – geriau jo poreikius tenkinti, nes dvasiai tai nekenkia – Orfeinė tradicija.
Antikinėje civilizacijoje forma yra svarbiausia. Nes ji yra turinio – dvasios – išraiška į išorę. Bet materija nesvarbi. Įgyvendinti idėją nesvarbu. Svarbu idėją turėti, ją išsakyti, užmesti eskizą… tada tu dailininkas. Jei kažkas buvo kvailys ir tavęs nesuprato, tada jam buvo padaromas materializuotas daiktas – amatininkai realizuodavo tą eskizą. Didieji meistrai ir išradėjai materiją niekino, iki jos nesižemino. Materijai suirus, nei forma, nei idėja niekur nedingsta.
Dionizmas – žiauri kova tarp lyčių, vykstanti įtemptoje erotinėje erdvėje… Gala, kad F.Nyčė neskaitė Bakofino „Motinos teisės“ ir „Užrašai ant antikinių sarkofagų“… kad Dionisą verda ir kepa – antikiniuose kūriniuose kančios nebuvo svarbios, jos buvo eilinis epizodas. Titanai, motinų sūnus, Heros nurodymu suvalgė Dionisą, Dzeuso vaiką su pirma žmona (Hera buvo antroji). Dzeusas juos užmušė žaibu ir iš jų gabalų gimė žmonės – mes esame viena penktoji dalis dievų. Priešo įvaizdžio Antikinėje mitologijoje nebuvo, viskas buvo sava… pvz, blogas asilo dabartinis įvaizdis susijęs su tuo, jog jis buvo Dioniso gyvulys. O krikščionybė Dionisą laiko velniu. Iki krikščionybės nebuvo ir aistrų. Buvo patosas, kuriame kančia ir malonumas dar neskilo į dvi priešingas sąvokas. Jos neturėjo jokio skirtumo. Bet yra skirtumas tarp erotizmo ir seksualumo. Patosas mūsų laikais būtų įvardintas sadomazochizmu. Nes dabar pirmiausia žiūrim apginti kūną, o tada žiūrėta iš dvasios taško.
(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. I dalis

Jevgenijaus Golovino įvairių interviu fragmentai:
„Kas žino terra foliata, tas gali mesti visas kitas knygas; kas nežino, tas niekada neišmoks skaityti“ – turėta omenyje, jog knygose jau turi žinoti, ko ieškai ar sugebėti atpažinti radus… O jei knyga yra tavo pirminis mokinimosi šaltinis, tai susuks tau galvą ir prapulsi, taip nieko ir nesupratęs.
Anima animalis ir anima vegetabilis yra dvi žmogaus dvasios dalys, kaip ir ištirpę žmogaus kraujyje, todėl kraujas ir yra magiškas. tai – gyvenimas gryname stovyje.. Mirties baimė yra modernaus laiko požymis. Ji atėjo kartu su įsitikinimu, jog kas neturi pinigų, tas lygus nebyliam gyvuliui. Buržua buvo įsitikinę, jog auksas – tai gyvenimas, o neturtas – žingnis į nebūtį. Neturtingas žmogus – miręs, nesvarbu, kad dar žeme vaikšto, jis nesiskaito. Šita piniginė religija įgija labai aiškų monoteistinį heliocentristinį charakterį: auksas lygu saulei ir jos spinduliai atgyvina tuos, kurie arčiau, o kurie toliau, tie mirę. dabartiniam žmogui skaityti Rojaus dalį Dantės Dieviškoje komedijoje neįdomu. Jis mieliau skaitys pragarą. Žodis „įdomu“ atsirado kartu su moderniais laikais. Žmonės prarado stichinį būties džiaugsmą ir jiems reikėjo jį kažkuo pakeisti… Kraujas šalo, jį reikėjo pastoviai kaitinti. Analitinis mąstymas Juodojoje magijoje buvo naudojamas nuo seno, ten draudimų nėra, jai reikia absoliučiai nuodugniai ištirti viską – modernus mokslas yra kitas, modernesnis Juodosios magijos pavadinimas. Rasti, ištraukti, išskirti iš visko tai, ko jiems reikia jų bandymams.
Kalnai turi didžiulę psichologinę įtaką. Žmonės, mokantys apseiti su akmenimis, mineralais, jie stovi visai ant kito būties laiptelio. Kontaktas su akmeniu ar akmenine boba ar stabu, leidžia žmogui palikti materialų pasaulį ir gyventi mišriuose, kurie, kontakte su akmeniu, tampa tvirti, kaip ir materializuoti. Akmens amžiaus žmonės, pagal prancūzų paleontologą Deda, tai tokie keliautojai, kurie keliauja per labai daug pasaulių (su akmenų rinkiniu užantyje – „nelaikyk akmens užantyje“ reiškia „neišnyk, neišeik“ – laisvieji masonai yra laisvieji „akmenininkai“ vert.past.). Jie kartais pasireiškia tokiu būdu, jog iš jų lieka kažkokie akmeniniai daiktai, kirvukai ar antgaliai.
Paprašytas papasakoti apie save, J.Golovinas atsakė: Tarybų Sąjunga man ir tais laikais buvo mažai įdomi. F.Nyčė yra sakęs „palikite liaudį eiti jos tamsiu keliu“… Aš visada gana pesimistiškai žiūrėjau į aktualią dabartį, ne būtinai tarybinę. Nes buvo labai aišku, kad šitokiame išplėšytame, ištąsytame buvime, visiškame bet kokios sublimacijos ar kitos aukštos žmogiškos kokybės nuvertinime, žmogui tokiame pasaulyje nėra ką veikti. Disidencija manęs netraukė, net ir 60- taisiais, nes kokia prasmė vienų prekeivių vyriausybę keisti kitais tokiais pat? Visada aštriai jaučiau, jog šitame pasaulyje gyventi neįmanoma. Kad jis paverstas kažkuo, kur žmogaus buvimas neįmanomas. Šiame pasaulyje gerai gyvena mašinos, mechanizmai, tie žmonės, kurie aptarnauja mechanizmus ir mašinas, bet žmogui, kuris nori kažkiektai susigaudyti apie save, pažinti savo vidų, suvokti būtį, šitas pasaulis neturi ką pasiūlyti. Tą patį galima pasakyti apie tarybinį, ar iš viso, švietimą. Visiškai aišku, jog mokslas institutuose ar universitetuose yra orientuotas į mūsų įjungimą į visuomenę, ir visai netinka žmogui, kuris nori mokytis pats, be profesorių ir knygų, susigaudyti, kas jis toks ir kas yra jį supanti aplinka. Man nuo pat pradžių patiko idėja, jog pasaulyje esu vienas ir turiu jį suprasti savarankiškai. Alchemija duoda tam plačias galimybes. Ir patinka, kad jos taip nekenčia pozityvistai, prilygindami ją chemijos mokslo vaikystei. O aš iš principo nepasitikiu tuo, ką jie sako.
Apie alchemiją suprasti yra sunku, nes esame modernaus, materialaus laiko žmonės… jei alchemijoje iš principo eina kalba, kaip iš mirtingo tapti nemirtingu… Ir net ne kūne, bet išsaugoti savo sielą nesuplėšytą, tai auksas, daromas iš kitų metalų, yra ne metalas, bet gėris, tavęs kaip žmogaus kokybė. Kaip iš netikusio tapti geru, iš fragmentuoto tapti visuma. Nes visiškai aišku, kad nuo demonų tiktai tai ir apgins. Modernus žmogus jau yra tikslingas žmogus, tikslo jis siekia trumpiausiu keliu – tiesia linija (tiesiom linijom vaikšto tik piktos dvasios, žmogus vaikšto vingiuotais keliais. vert.past.). Alchemija neša spiralinę ir, netgi, labirintinę liniją – žmogus keičiasi procese, o ne tikslą pasiekęs.
XIXa. viduryje buvo kalbama apie juodą saulę.Kai ant tamsaus paviršiaus randasi dar juodesnė dėmė, tai tas paviršius, kad ir koks tamsus būtų, ima švytėti. Nėra iš ko laukti pagalbos, tik mes patys, mūsų dvasia. Jau prieš keturis šimtmečius buvo šaukiama dvasią pakilti, nes „naktis tamsi ir žvaigždžių nėra“. Negalima nekritiškai priimti išorinio pasaulio ir to, kas mums pasakojama. Tas pats galioja knygoms. Mikrokosmosas statėsi pagal Makrokosmosą – poetinė metafora? Psichologija mus išveda iš kelio ir labai stipriai paklaidina, neleisdama surasti sielos. Ar pasamonė tikrai kolektyvinė? – kai dabar jau ir sąmonę kolektyvine daro, bet, gal ir vienai, ir kitai priklauso būti individualiomis? C.G.Jungo patirtis su sapnais nieko nepatvirtina. Kaip tik sąmonė yra kolektyvinė, tuo esame apnuodyti. Visa mūsų dabartinė civilizacija pastatyta ant mirties, tai kokius ji gali duoti vaisius? senajame magiškame pasaulyje mirties nežinojo ir dėl jos nesijaudino – jei pasaulis statytas ant dvasios bazės, jis amžinas, jei ant materijos – mirtingas (Ir mirtinas?). Iš čia trūkumas, skaidymasis, chaosas ir amžinas tranzitas.
Išorinį pasaulį reikia priimti kaip smūgį.

Klausimai yra modernaus laiko požymis, pvz. kam gyvenam? O žinios dialogo pagalba niekada nebus rastos. Kas dėl antikinių autorių – specialistai labai abejoja, ar Platono Dialogai parašyti su klaustukais. Klaustukai radęsi vėliau ir jie gali labai mažai ką – klausimas bejėgis prieš nežinomybės tylą. Kadangi nežinome, kas buvo prieš mums gimstant, ir nežinome, kas bus kai mirsim, esame iš esmės apsupti nežinojimo. O tai, ką žinome, yra nieko neverta… Mes nežinome, ką reiškia senųjų autorių teiginiai „pasaulis paaiškės, kai praeis šitas užtemimas“, „Pasaulis yra mistinė vidinio pasaulio išraiška“…Klausk kaip nori, vis tiek jie nesuprantami.

(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis

Žmonijai yra bėda, nes jaunos sielos labai lėtos, gyvenimą pragyvena, tik kokį vieną dalyką supratę, o gal ir to ne; o senos sielos įsisukę savo nerimo ir troškimų užburtame rate, gimsta godūs žiniom, pergyvenimams, nori kuo daugiau išbandyti – per vieną gyvenimą pergyvena kelis ar keliolika, tik prisirinkę jos ne tik pozityvios patirties, bet ir trauminių programų, blogio, juodulių ir vėl, miršta nenurimę, nepaleidę savo žemiško gyvenimo, vis dar alkani… Ir į amžinybę nepereina, o gimsta vėl, ir neatneša naudos, kurią galėtų… Jaunom sielom parazitai smegenis užpudrina tuoj pat, o senas laiko troškimais surišę ir tikrai, panašu, išgelba yra tik iš tų, kurie „ateina“, o ne gimsta, kurie nemirtingi arba gyvena nepaprastai ilgai… „Banginiai negali išgelbėti kitų banginių…“(broliai Strugackiai)
Jei masonai ir jų statytiniai žmonėms kultūrą sukūrė – jie žymūs, matomi, žinomi, tai tie, kurie žaidžia už žmoniją, kurie žino tiesą, matomai, ją irgi perduoda, dalinasi, nes tiesa nežuvus. Ji yra ir tik reikia būti reikiamo grynumo laipsnio, matomai, kad ją suvokti ir išmokti ja naudotis – Vandenio amžius tam ir atėjo, laikas ir galimybės – irgi… Tik žmonės, šitas žinias dalinantys arba bent jau suteikiantys žmonėms sąlygas grynėti, kad jas suvokti, yra nežinomi arba slapti, dažniausiai apie juos ką nors išgirsti, kai jie miršta ir jų mokinių ratas pasklinda, dirbdami įvairiom kryptim įstabius dalykus, toks buvo J.V.Golovinas, pvz. kam reikėjo, tie jį pažinojo – pusė Maskvos; laikšačiai nerašė, paskaityti istorijoje apie jį nėra nieko… Jonas Gervė, Levašovas koks nors, Kozyrevas… o va apie N.Rerichą skaityk kiek nori, tik kad amerikanams dolerį nupaišė, užsimaskavęs, apie tai vengiama rašyti… Yra pranašai ir yra paranašai, kaip sakant…
Staiga pasirodė, jog tarybinėj Rusijoje buvo toks italas, užaugęs Vengrijoje, kilmingas, todėl su puikiu išsilavinimu, 1925m. perėjęs sieną su Kominterno pasu, O.Bartini. Jis pasireiškė kaip aviokonstruktorius, kosmistas, neįtikinamiausių idėjų generuotojas, kurias ne tik savam konstruktorių biure plėtojo, bet ir kitiems dalino, ar areštuotas, gulage, ar paleistas, Maskvoje, Dubnoje… Staiga pasirodė, kad kam reikėjo, visi jį pažinojo – rašytojai, ypač fantastai, tokie, kaip Jefremovas… Bulgakovas… Saint- Egziuperi, nes irgi lakūnas buvo… Ir kad Mažasis Princas, Volandas, Aelita ir broliai Strugackai, viskas iš ten pat… Tik nėra tikslių žinių nei apie jo gimimą, nei apie mirimą, galima tik pasidomėti tuo, ką jis sakė kitiems ir ką pasakyti norėjo:
Toli ir seniai yra sinonimai… Laiko tėkmė yra peršokimas iš kadro į kadrą, o mes nematome ne tik pauzių, bet ir suvokiame tiktai šito momento kadrą.
Kol gyvenome trimatėje erdvėje, plius laikas, viskas buvo ramu. Bet, laikas yra ne vienamatis, jis irgi – trimatis: atėjo laikas tai suvokti, pereiti dar per mažiausiai du išmatavimus ir tik septintame vėl viskas bus stabilu ir nusistovėję kuriam laikui. Tas momento kadras, kurį esame įpratę suvokti, yra taškinis laikas – vienmatis. Jei imti suvokti laiką kaip dvimatį, tai taškas judės ir jo trajektorija taps linija… Save tada suvokiame jau vienu metu kaip kažkada gimusius ir kažkada vėl išnyksiančius – egzistuojančius kaip linija laiko juostoje, o ne tašku tik viename kadre per kartą.
O dar vienas išmatavimas prisidės, kai šitą jau minėtą laiko liniją dėsim vieną šalia kitos, šalia ir šalia, kol susidarys plokštuma – tada laikas įgaus ir savą erdvę… kai laisvai judėsim ne tik erdvės erdvėje, bet ir laiko erdvėje, tada mūsų bus ir praeitis, ir ateitis ir visi jų variantai: nes laiko linijos, esančios šalia, nėra tokios pačios, jos kažkiek viena nuo kitos skiriasi… o pereik per dešimt linijų plotį, ir jos jau skirsis labai – tie, kurie „ateina“ jie ateina iš paralelinių gyvenimo linijų, gal net iš tolimų, laisvai juda laiko erdvėj, o mūsų laiko suvokimas yra užblokuotas iki taško… Kai ir mes įsisavinsim laiko trimatiškumą – ilgį/kadrų kiekį, plotį/dublių kiekį ir aukštį/kadrų greitį, tada atsirasime vėl stabilioje, septynmatėje visatoje.
Laikas nėra lynas, ištemptas virš bedugnės, jis yra medis su daugybe išsišakojusių ateičių… Toras: šakojasi pagal šešiamačio obuolio perimetrą, aukštyn ir kartu į gilumą… Iš Žemės matome jį, kaip įsišaknijusį, ir šakomis einantį į dangų… Tie, kas iš dangaus, kas iš viršaus žiūri, mato medį, įsišaknijusį danguje ir augantį žemyn… Senieji šamanai leisdavosi kosminio medžio šaknimis gilyn, kol prieidavo… dangų. – Džonas Di irgi sakė, jog „erdvė yra gyva ir ji iškreipia matematines aksiomas“.
Šiašematėje visatoje galima keliauti laike, naudojant erdvės judėjimą ir erdvėje, naudojant laiko judėjimą (ką mes ir darome, nesąmoningai). Aiškindamas ontologinį laiko, energijos ir informacijos ryšį, O.Bartini kalbėjo, jog ateityje laikas bus verčiamas į energiją tiesiogiai! – čia tiems, kas teigė, jog Kozyrevo (kuriam esu paskyrusi visą blogo įrašą praeityje) laiko teorija paseno ir jo veidrodžiai – tik keistenybė… Visata, kaip ją mato Bartini, yra šešiamatis hypersferinis ekranas, ir įvykio vaizdas jame pastoviai juda link artimiausios iš įmanomų būsenų. Kiekvienas gyvas padaras gali tokį judėjimą valdyti t.y. atitolinti jam prieinamą pasaulio fragmentą nuo labiausiai tikėtinos jo trajektorijos, bet mažai kas tai daro sąmoningai.
Nuo seno gyvenama kovos lauke, vykstančios tarp progresorių ir konservatorių: vieni greitina pasaulio vystymasi, kiti lėtina, pvz, jei racionali pasaulio dalis išsivysto per daug, palikdama dvasinę sudedamąją kažkur visai užpakaly – jei nenorima pasaulio prarasti kaip po tokio, pusiausvyrą atstatyti būtina… „Antžmogis nėra išskirtinai ateitis: jei jis gali egzistuoti žemėje, tai jo reikia ieškoti ir buvusio praeityje. Jis turėtų būti ir dabartyje, tik jie suvisam nelieka, jie atsiranda ir išnyksta taip pat, kaip pasėtas grūdas, sudygdamas, palieka grūdų gyvenimą ir pereina į augalų gyvenimą. Todėl paprasti žmonės negali įsivaizduoti antžmogio egzistavimo, o jis, laikas nuo laiko užgimsta masėse, išauga ir išeina“ (P.Uspenskis).
1966m. Dubnoje vykusiame seminare O.Bartini kalbėjo: “žmonija tai tam tikroje lokalioje zonoje dirbantis psichoenergijos kūrėjas ir akumuliatorius. kai ta zona buvo atmesta nuo bendros visumos, kurios net nebe įsivaizduojame, nebe liko pusiausvyros tarp į centrą ir į periferiją nukreiptų jėgų – tai pirminė pusiausvyra dalelėje, daranti ją tapačia visumai… Bandymas atsatatyti banginės erdvės sinchronizaciją sukėlė lavina pavirtusį materijos tankėjimą: sunkios dalelė ėmė leistis į dugną (pasaulio), o lengvos – kilti ir diferencijuotis centrinio energijos šaltinio kryptimi… Kai seniau šių elementų sąntykis buvo pasaulio konstanta. Organinio gyvenimo tikslas yra separacija, lengvųjų dalelių, užstrigusiųjų materijoje, išėmimas. Jos nesugriaunamos ir neša savyje visą informaciją, kurią generuoja jų gimimo šaltinis – vdinkime jį Absoliutu. Lengvos dalelės yra absoliuto dalis, todėl jos gali tapti bet kuria kita jo dalimi, judėti erdvėje ir laike, jungtis su į save panašiomis ir sąntykiauti su aplinka… Būtent taip randasi įvairios gyvybės formos“.
„Išsklaidytos informacijos koncentratorius“ (KRI rusiškai) – taip vadinasi Bartini sukurtas aparatas, atskiriantis praeities vaizdus. Jis kaip ir buvo sumontuotas ir išbandytas vienoje iš Dubnos laboratorijų – laiko mašina filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ atsirado ne tuščioje vietoj ir ne juokais?… realybėje tai galėjo būti fantastinis teleskopas, kur vietoje ryškumo buvo nustatomas laikas, kuriame norima pamatyti planetą. O.Bartini sakė: „mūsų kosminės sistemos gravitacijos lauke spinduliai juda uždaromis trajektorijomis. Ir negalima nesiskaityti su galimybe, jog šviesa grįžta į savo šaltinį. Informacija, einanti iš kiekvieno erdvės taško yra šviesos signalų grandinės, panašios į gigantišką kino juostą, sujungtą į žiedą… Vadinasi, signalą galima pagauti ir užfiksuoti, kaip ir šviesą žvaigždės, kurios jau nebėra“. Broliai Strugackiai irgi yra aprašę aparatą tokiu pat pavadinimu.O mums O.Bartini pasakytų, jog neegzistuoja visiems tos pačios ateities. Kiekvienas mūsų poelgis kuria kurią nors iš jų…

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as