idėjos ir realybė

1
Nefantazijos. VI dalis, pabaiga
2
Nefantazijos. V dalis
3
Nefantazijos. IV dalis
4
Nefantazijos. III dalis
5
Nefantazijos. II dalis
6
Nefantazijos. I dalis
7
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga
8
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis
9
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis
10
Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis

Nefantazijos. VI dalis, pabaiga

Antropologai jau ne kartą aprašę, kas įvyksta su aborigenų bendruomene, kai jų dvasinės vertybės susiduria su dabartinės civilizacijos įtaka: jie praranda gyvenimo džiaugsmą, sugriūva įprastinė jų gyvenimo sąnkloda, moralė, pagal kurią gyventa, ima nykti ir ištinka visiškas nuosmūkis… Tai štai, mes dabar randamės tokioj situacijoje. Tik mes taip ir nesusivokėme, ką mes praradome. Nes mūsų idėjiniai vadai buvo labiau susirūpinę savo postų išlaikymu, nei giluminių realybės pokyčių susekimu ir įvertinimu…

Mes dabar daug kalbam apie materiją, tyrinėjam jos fizines sąvybes, laboratorijose demonstruojam vienokius ar kitokius bandymus ir reakcijas. Bet pati materijos savoka tapusi sausa ir nežmogiška – ji nebe mūsų visų Motina Žemė, dvasiškai ji mums jau nieko nereiškia. Tapusi grynai intelektualine sąvoka. Kur tie laikai, kai Žemės Motinos įvaizdį jautėme giliai ir intensyviai?… Tas pats ir su dvasia, buvusia visa ko egzistuojančio Tėvo įvaizdžiu – dabar ji patapusi intelektu ir sumažinta iki egoizmo ribojamo žmogaus mąstelio. Kolosalus emocinis „Tėve Mūsų“ maldos neštas krūvis, visas ir susigėrė į intelektualinės dykumos smėlį… Dabartinis žmogus nesugeba įvertinti, kiek racionalumas yra sunaikinęs mūsų sugebėjimą jausti ir naudotis, suprasti dieviškumo simboliką – mes esame atiduoti tiesiai į psichinį pragarą!

Žmogus išsilaisvino nuo prietarų, kaip jis pats mano, o iš tikro prarado ir savo dvasines vertybes. Dvasinės ir moralinės tradicijos yra nutrauktos, ir už tai tenka susimokėti visuotine deziorentacija ir nuopoliu, kurie gręsia pasauliui, kokį jį pažinojom ir iki šiol manom žiną, pabaiga… Straipsnyje „Link Dioniso“ bandyta papasakoti, kaip procesas vyko: turima omeny ne konkretus graikų mitų, švenčių ir kultų personažas Dionisas. Kalbama apie principą – tam tikrą figūrą, kuri gali turėti skirtingus vardus ir atributus skirtingose religijose. Karlas Kereniji savo studijoje apie Dionisą gana smulkiai aprašo šio tipo religines figūras. Jos surištos su apsvaigimu, ištąsymu dalimis, chaotiškais šokiais, pučiamais ir mušamais instrumentais, įvairių gyvūnų metamorfozių ciklais, su kaukėm ir šventais vaidinimais, ožių ir jaučių aukojimais… Beprotybe ir orgijomis.

Su dievų epifanijom – mirtimis ir atgimimais – vienu žodžiu, su audringa, nesuvaržyta, ekstatiška stichija. Stichija, dar nesutvarkyta pagal taisykles, bet jau dieviško gyvenimo, dionisiškų simbolių, žestu, vaizdų, situacijų besisukantis ratas. Tenai, kur tokį randame, vienose ar kitose kombinacijose, tenai randasi ir dionisiškos filosofijos teritorija – „tamsusis logosas“, nors ir dar tik latentinej formoj… K. Kereniji mano, jog Orfistų teologija pradeda įgauti formą, kai Dioniso kulte, be tradiciškai jame dalyvaujančių moterų – menadų, fiadų, bakančių – ėmė laisvai ir masiškai dalyvauti vyrai. Ir tai, ką Dioniso žynės pergyveno betarpiškai, vyrai ėmė reikšti susistemintoje, sutvarkytoje mitologijoje, teologijoje, religijoje ir protofilosofijos formoje.

Nuo Orfizmo einama link Pitagoriečių, Heraklito, toliau – Platono dialektika, neoplatonikai… O Dioniso kultai patys  – jau irgi, tik atgarsiai iš senesnių, mums nežinomų… Į vieną pusę einama link Apolono, į kitą – gilyn, į laiką, link Kibelos. Dionisas tampa tokiu lyg ir tarpiniu tarp apoloniško intelekto ir balso neturinčios materijos teritorijų. Bet. Apie sąmoningą patekimą į šią „realią realybę“ tarpe pojūčių ir intelekto jau negirdime nieko. Priešingai, reikia gerti, svaigintis, leistis apsėdamam ar kažkaip kitaip nuslopinti kūno pojūčius ir smegenų veiklą. Ir tada dar lieka tik tikėtis, kad pasiseks… O įsikišę į procesą vyrai, jau nukeliauja tiesiu taikymu į intelekto lankas, ir mes iš jų paveldim intelektualių filosofavimų išvedžiojimus ir racionalių įrodymų bandymus. Ir, kai civilizacija tampa per daug abstrakti, intelektualinė ir techninė, visuomenė apimama neaiškių baimių, fobijų, nervinių sutrikimų, kas yra tiesioginė paseka, kai žmogus neįsižeminęs, praradęs sąlytį su konkretika, abstrakčių idėjų užvaldytas.

Tada, žinoma, tenka tiesiu taikymu grįžti prie kūniškų pojūčių, emocijų – valgis, gėrimas, seksas, amatai, materija tampa išsigelbėjimu, paprastas judėjimas, nieko negalvojant (kad pravėdinti galvą) atneša palengvejimą. O ideologai tuo tarpu ima dainuoti, jog žmogus yra nieko daugiau, nei tik gyvūnas, gyvulys, ir tai atrodo tiesa įvairiems advokatams, tapusiems sūrių gamintojais, buhalterėms, persimetusiom į duonos kepimą, inžinieriams, tapusiems virėjais ar krepšių pynėjais provincijos ramybėje… Tarp dvejų kraštutinumų blaškomasi, o vidurinio kelio į ten, kur reiktų, kaip nerandama, taip nerandama. Netgi išlikusių tekstų jau negalime suprasti taip, ką jie buvo rašyti, kad reikštų. Toks paprastas klausimas, Mitraizme Mitra yra vyras ar moteris?

Žinant, jog tais laikais kariai, kaip ir paskui riteriai, garbino moterišką dvasinį pradą savyje (kaip komplektuojantį vyrišką fizinį)- mūsų Diana, Maloningoji Ponia, Jūros Žvaigždė – tai aišku, jog Mitra buvo moteriskos giminės. Bet, civilizacijai keičiantis ir vyrų sufilosofuotom filosofijom įsigalint, tai ką gi kariai galėjo garbinti? Tik kitą karį – stipresnį, galingesnį, įtakingesnį! Apie kokias moteris gali būti šneka? Aišku, kad Mitra – vyras ir karys!… O dabartinis ideologinis durnizmas apsidžiaugia – taigi jis androgynas buvo! Abejų lyčių vienu metu! Koks puikus pavyzdys! – sektina…Apie mergelės – maagd – esmę jau rašiau, bet jei grįžti prie kito pavadinimo – virgin – tai jis reikš tą patį, nors kalbiškai negiminingas. „Vyr“- yra turbūt seniausias egzistuojantis vyro įvardinimas (iš sanskrito, bet ir pas romėnus laisvas žmogus taip vadinosi).. O „gin“ yra dvasia, esmė – džinas norų išpildytojas, džinas – distiliuotas alkoholis… Žodžiu, virgin – vyro dvasinė vadovė (psichologai tam Animos terniną sugalvoję).

Templieriai, sakoma, garbino Joną Krikštytoją ir Mariją Magdeleną, kas senesniais laikais, ko gera, buvę vienas ir tas pats. O Marijos Magdelenos palaidi ilgi plaukai yra atgarsis Vėlino, kuris visda plaukuotas ar Veleso (volosatyj – plaukuotas) – ano pasaulio valdovų… Kas netikit, kad viskas gali būti šitaip chaotiškai susimaišę mūsų supratime ir atėję iš visiškai sumaišytų raštų, imkim baškirų pavyzdį. Pas juos dabar yra įsivyravęs islamas, bet Šėtoną Alachas iš dangaus trenkia perkūnu… O gamtą ir aplinkinį pasaulį dar visai neseniai, pagal ju supratimą, valdė dvylika gamtos dievų – žemės, ugnies, vėjo, vandens ir t.t. Kol visiems apaštalams butų įvardyta ką veikti ir nei vienas be darbo neliks. Čia, matyt, ankstesnės – keltiškos, šv. Patriko krikščionybės pėdsakai, o žalia jos gamtos ir gyvybės spalva gražiai persivėrtė į Pranašo vėliavos spalvą ir nieko daug keisti nereikia.

Iš viso, yra rimta teorija, jog pasaulis jei ir buvęs viena kultūrine teritorija, viena imperiją, kuo dabar labai mėgsta girtis rusai, prisirašydami ją sau ir skelbdamiesi palikuonimis, tai ji, ko gera, buvus keltiška. Ir Airija – IRland – tinka ir sutrumpinimui Imperia Rusov, bet reiškia ką kitą… Rossy reiškia raudoną, raudonplaukį – t.y. keltą… Nežinau, ar jūs daug raudongalvių rusų esat sutikę, bet man nedaug tekę.

Ir etruskai, kuriuos taip labai į save rusai traukia, gyveno ne Etruskijoje, bet Etrurijoje… Tai čia dar geriausiu atveju Riurikovičius ir Rūro sritį galima prikabinti, bet prie ko čia dabartinė Rusija ir pereitos imperijos Romanovai, tai man lieka neaišku. Keltiškas kryžius Rusijoe Europos šiaurėje yra buvęs, bet Tudorus – čiudjo – iš tos teritorijos novgorodiečiai išvijo. Tiudorai, rožė – tai raudona (roža, ryžas…)… Rasa, labai gali büti, jog ne dèl baltumo – ji ne balta, ji greičiau bespalvė – jinai greičiau yra „dievų ašaros“- didvyriai kariai, herojai – raudonplaukiai „laukiniai“… Laisvi. Ta prasme, jog darbu neužsiimantys, keliaujantys, kariaujantys…

Dar įdomus momentas, jog slavai nesuveda to savęs pavadinimo su vergais, vergyste (slave angliškai)… Jie vis apie šlovinimą ir šlovę, bet kas toks atsisėdęs kitą vis šlovina? – tas, kuris nuo jo priklausomas. Arba vien jau šlovinimo faktu save prie to, ką jis škovina, prisiriša. Nesavarankiškas, nelaisvas, vadinasi. A. Tamanskis irgi tvirtina, Cargrade girdi, pirmi sultonai slaviškai kalbėjo, o ne arabiškai. O „aRABas“, įdomu, ar irgi ne vergą reiškia, tik slaviškai… O mentalitetas jų irgi vergiškas, ką nori daryk, tik poną duok, kurį būtų galima garbint.Vienu žodžiu, kas Rusija pavadinta, nebūtinai iš tikro Rusija ir yra – panašu, jog didžiaja dalimi taip pavadintos buvę Turano žemės…

Kaip, pvz, Prancūzija vadinama, kas seniau didele dalim Oksitanija buvo iš pietų ir Flandrija iš šiaurės, arba, kas Lietuva turėtų vadintis, Baltarusija vadinasi… o iš tikro yra Gudija, t.y. Gerieji žmonės. Ta prasme, jog geras – tikras, o blogas – foul – falšyvas…

 

 

Nefantazijos. V dalis

Trumpai tariant, Mundus imaginalis yra kūniškas pasaulis, bet mažiau kūniškas, nei mūsiškis – tarpe grynos dvasio ir grynos materijos… Galima palyginti su egzistavimu veidrodyje – veidrodžio materialumas yra atvaizdo pasireiškimo vieta.

Kognityvi vaizduotė – puikus veidrodis – materija, iš kurios viskas gali simbolizuoti viską, būti skirtingais, nors padarytais iš to paties. Tenai galima gauti žinias ir nesusipainioti racionalumo dilemose -„ar tai tikra, ar netikra?“- „išgalvota ar realu?“-„materialu ar dvasiška?“… Sąmonės socializacijos procese susikūrėme sau panašią dilemą:“istorija ar mitas?“ O kai esam pažįstami su Aštunta sfera – dvasiniu slenkščiu, tada tokie susipainiojimai negręsia… Svedenborgas dar gerai apie visa tai rašė XVIII amžiuje (o Česlovas Milošas paaiškino, kaip jo raštus suprasti „Ulro žemėje“).

Kas tai per organas, kurio pagalba pereinama iš išorės į vidų? – tai ne kūno pojūčiai, ir ne intelekto sugebėjimai, bet tai, kas yra jų tarpe: aktyvi, pažįstanti, statanti vaizduotė. Ji transmutuoja vidinę dvasios būseną į išorę, padaro ją matomą mums, atvaizduoja simbolių pagalba. Šitos transmutacijos pagalba ir vyksta visos kelionės po dvasines erdves. Ji taip pat dvasinę erdvę paverčia apimtine, turinčia erdvinius išmatavimus. Pirmas postulatas: vaizduotė yra grynai dvasinė savybė, nepriklausanti nuo fizinių organų, todėl ji išlieka, kai kūnas atmiršta. Ši jėga ir yra „dvasios akys“, ja žmogus gyvena toliau, po mirties: jei šia aktyviaja vaizduote matai, tai „pomirtinis gyvenimas“ yra, pataikai į realybę, esančią prieš mūsų realybę, matai daiktų ir veiksmų prototipus – idėjas, formas…

Kol šiuolaikinis žmogus gyvas, jo vaizduotė „išskydus“ – ji klaidžioja, nesukoncentruota, sekdama pojūčiais. Kai kūno nebėra, ji gali susikoncentruoti ir pademonstruoti savo nepriklausomybę… Avicena šią būseną jau tapatino su sapno būsena, bet jos nėra tapačios: kai žmogus sapnuoja, sapnai yra veikiami procesų, vykstančių jo kūne.Kai islamas tvirtina, jog „žmonės miega, jie atsibus, kai numirs“ miegą jie turi omeny perkeltine prasme, kaip paskendimą iliuzijoj. O mūsų gyvenimą simboliškai prilygina sapnui kaip tik todėl, kad mes nanaudojame kognityvios vaizduotės. O tiktai jinai yra kelias į realią realybę., išėjimas iš iliuzinio pasaulio, iš kurio naktį miegodami, neišeiname.

Antras postulatas: pažintinė vaizduotė yra svarbi savo sferoje – mundus imaginalis, ten ji veikia, renka žinias, ir visa tai yra realu ir turi vertę… Dar nekalbėta, kuo įpatingas yra trečias ankščiau minėtas miestas Churkalja – tenai laikas gali tekėti ir atgal, ir erdvė sukuriama valios pagalba. Aiški Vaizduotės vieta tarp pojūčių ir intelekto, padeda ją konstruoti, sulaiko nuo klaidžiojimų… Nes kai vaizduotė ima tuščiai klajoti, ji nebe vykdo savo funkcijos: matyti ir atkurti simbolius, vedančius į vidinę sąmonę – ir Malakut ( dvasios pasaulis ) žmogui tampa nebe egzistuojančiu… Aristotelio kosmologijoje dar buvo Angeliškos hierarchijos (dangiški angelai, virš jų – angeliškos inteligencijos)… Ir Paracelsijus jau perspėjo nemaišyti dvejų dalykų, tikrosios Vaizduotės, apie kurią kalba alchemikai, ir fantazijos, kuri gali vesti į beprotybę. Įdomu, jog Imaginalis vera reiškia ir „tikrąją“ ir „žalią“- t.y. gyvą, amžinai jauną – kaip Pranašo vėliava ir šv. Patriko bei airių krikščionybės spalva.

o mes dabar jau dviejų vaizduočių viena nuo kitos neskiriam, mums jau viskas susimaišę.  Vaizduotė mums – fantazija, folle de logis… Kai tradiciniame islame net ir menas, ne tik vaizduotė, išlikęs rimtas, hierarchiškas, įsišaknijęs – išlaikantys tvirtą pagrindą, išlaiko jėgą ir svarbą! O pas vakariečius visi tie dalykai nuėję niekais… Pirmosios Vaizduotės reikšmes nebe pažįstam, antroji vyrauja mūsų „iliuzijų mugėje“, ir visa, kas iš jos dar likę ar rodoma, yra nebe rimta, nebe svarbu, pagrindai atmesti – telieka žaismas, fantazijos – saldžios arba siaubingos…

Žodžiai „teatras“ ir „stebėti“ yra iš tos pačios šaknies ir reikšmės, ir ne tik graikų kalboj… Antikinėja Graikijoje teatras buvo laisvų – darbu neužimtų – žmonių užsiėmimas (ir kas kita, nei „duona ir reginiai“ pas romėnus). Sakoma, jog stebėjimo pagalba jie įgydavo teoriją ir toliau ją įgyvendino praktikoje.. Ir tai buvo teatras, kuris kūrė gyvenimą, tokia buvo teatro egzistavimo pirminė prasmė ir tikslas. Jei šitai suprasime kontekste viso to, kas jau surašyta aukščiau, tai suprasime, jog tie neužimti darbu žmonės buvo magai. Sukoncentruotos sąmonės stebėjimo pagalba jie matydavo realybę už mūsų realybės – idėjų formas, vaizdus, judesius – ir praktikos pagalba pernešdavo, ką atrinkdavo kaip tinkamą ar norima, matomai, pervesdavo į mūsų realybę – įkūnydavo materijoje: toksai „teatras“ kūrė gyvenimą pačia tiesiogine to žodžio prasme. Gyvenimas vyko ne toks, koks ateidavo, įvykdavo ar pavykdavo – priežaščių ir pasekmių grandinė, kokią pažįstame dabar – bet toks, koks būdavo sukuriamas, manifestuojamas tų, kurie turėjo šitą galią ir valią – magų.

Teatrą be teorijos jau nevadino praktiniu netgi ir dabartinėje prasmėje, kurią teatrui teikiame. Tada iš teatro telieka amatas – techne – technika. Ir jau yra vergų – darbu užimtų žmonių užsiėmimas. Tas pats atsitikę su kitais vaizduojamais menais: šventų paveikslų tapytojas, smūtkelių raižytojas, dievų atvaizdų marmure skulptorius nefantazavo – jis keliavo į Vaizduotės šalį – mundus imaginalis – ir įkūnydavo atvaizdus, ten matytus (net ir kai jau ne materializuodami iš nieko, bet meninės kūrybos procese). Kūrybinės kančios ėmė rastis, kai kūrėjas nebe sugebėjo taip lengvai keliauti į dvasios erdves, matė jų turinį sunkiai ar su pertrūkiais. O kai radosi sekuliari tapyba, XVI amžius – mažieji olandai, tai tai jau buvo amatas, pardavimui ir pragyvenimui sukurti vaizdai, nukopijuoti čia pat vietoj, labai techniškai, bet mūsų pasaulyje. Niekur toli dvasiškai nebe keliaujant. Jie jau nebe turėjo Vaizduotės – fantazijos pirmine jos prasme… Ir jiems jos nebe trūko.

Toksai vaizduojamas menas, kaip ir teatras dabar mūsų suprantama prasme, gyvenimą reprezentuoja – atkuria, kopijuoja, pamėgdžioja, o ne prezentuoja t.y. sukuria… Kaip tikrą – tobula iliuzija. Nebėra dvasios, nebėra ir kūrybos.  Įdomu, jog dabar mes, vakariečiai, šitaip pat matome kiniečius ir kitus azijos gyventojus – jog pastarieji gali tik kopijuoti, atgaminti, dauginti. Idėjų jie neturi, nes idėja – dvasios privilegija! Kai germanai – maži žmonės, germos – yra sukurti kaip tik ir darbams dirbti. Kurti gali didelės dvasios, laisvi – kur tokie dabar dar yra, jei yra iš viso?

Kadangi tokie ir panašūs dalykai mums jau neaktualūs ir nedomina, laisvai galime teigti, jog tradicinei kultūrai mes nebe priklausom. Mūsų gyvenimas mokslinėje civilizacijoje jau yra užvaldęs netgi ir tai, kaip mes matome vaizdus. Mums pastoviai rodoma, ką reikia, kad mes matytume: kinofilmai, televizija, Instagrama ir kiti interneto pavyzdžių rodytuvai. Vaizduotė, simbolių supratimas, kiek jo dar yra, yra degradavę iki kūniškų pojūčių lygio… Dar vienetai, kurie domisi mistika ar tikintieji, kuriems mistika dar nesvetima, kaip taisyklė mano, jog ekstazės būklėje (jei ji kam kada dar pasitaiko, nutinka), žmonės turi galimybę pamatyti „aukštesnius pasaulius“.

Kai realiai yra atvirkščiai – kas aukštesnius pasaulius mato, gyvena ekstazėje. T.y. jaučiasi iš tikro gyvi pastoviai. Kas pažįstamas su realia realybe, Aštuntu klimatu – šalimi niekur – tas nebe užsiima socialinių utopijų kūrimu, fantazijom, menų žaidimais ar idėjų žaismais šiame, ir taip jau iliuzijų dirbtinumo, netikrumo kupiname pasaulyje.

(bus daugiau)

 

 

Nefantazijos. IV dalis

Pirkliai – t.y. už pinigus kažką atvežantys parduoti, tai čia nuo XV- XVI amžių tokia reikšmė. Tada laivai plaukė į kitus žemynus, parveždavo egzotiką, kolonizuodavo ten vietinius, praturtėti buvo galima iš vieno reiso – olandai iki šiol turi pasakymą „tavo laivas sugrįžo į uostą“ vadinasi, praturtėjai, nes laivas grįždavo su pinigais, turtu… Angliją tais laikais Elžbieta I valdė, karalienė- mergelė – paskui toks sugalvotas paaiškinimas tam buvo, o iš tikro, kad „Maagd“ (virgin) magus valdė, tai visai nekeista!

Ir visai nereikia pasakų apie „pradėjimą nuo šventos davasios“, žinant, kad magų sugebėjimų arsenale buvo padaryti daiktus iš nieko: iš plaštakos, pirštus laikant reikiamai, tam tikru kampu, buvo „traukiama“ siūlas, audinys, rūbas… Kas nori. Jei Dzeusui galėjo iš galvos, autogenezės pagalba, gimti Atėnė, tai moteriai magei iš savęs „ištraukti“ vaiką, sūnų turėjo būti normaliausias dalykas… Kažkaip įdomiai, Maagd – nekalta mergelė, o Magdalina – jau prostitutė, nes reikia paaiškinti, iš kur ji žmonių kopijas traukia… Ir jokio Kristaus kaip vyro jai tam nereikėjo, kur magės valdė – išmintingos baltos moterys – ten visur Mergelė su kūdikėliu garbinama buvo, o tas kūdikėlis, panašu, ir yra mūsų žmonija…

Templieriai dar žinojo, jog Merovingų (iš jūros atėjusių) kraujas – teisėtas valdovų kraujas, jie Magdeleną garbino – magam priklausė pasaulį valdyti, o ne karaliams (Karolingų kraujas jau neteisėtas). Dabar daugiausia ką išminčiai ar mokytojai gali, tai prieiti prie tos kitos realybės, pasižiūrėti tenai esančius viso ko atvaizdus. O magai, matomai, ne tik prieidavo prie atvaizdų, bet juos sugebėdavo materializuoti „iš oro, iš nieko“… Kaip tik apie tai – nefantazijas – ir pašnekėkim toliau.

Anri Korben (1903-1978) buvo prancūzų filosofas ir islamo tyrinėtojas, didžiausias autoritetas Irano sufijų mistikos ir šiitų gnosticizmo klausimais.. Buvo tarptautinės bendrijos „Eranos“ narys – joje būrėsi archaikos, mistikos, hermetizmo tyrinėtojai iš viso pasaulio, tokie, kaip C.G. Jungas, M. Eliade, G. Šolem ir kiti.Čia pateiksiu jo pranešimo, skaityto 1964 matais Paryžiuje, konspektą.

Ką europiečiai vadina „įsivaizduojamu“, yra fantazijos, tai, ko nėra ir būti negali. Bet Irano teosofai tai įvardina „aštunto klimato“ prasme – labai realios realybės. Jei tik turi organą, kuriuo gali ją matyti, patirti.: ir būtent tas organas yra „įsivaizduojanti“ arba „pažįstanti (kognityvinė) vaizduotė“. Na-Koja-Abad arba Aštuntas klimatas – tiesioginis vertimas būtų „šalis niekur“. Bet tai nėra sufantazuota vieta!

Jaunas persų šeichas Sochravardi, XII amžiuje atgaivinęs senosios Persijos teosofiją islamiškame Irane, yra sukūręs stebuklingų istorijų, kurios tuo pat metu yra ir vizijos, ir turi dvasinės inicijacijos prasmę. Kiekvienos istorijos pradžioje jis susitinka nepaprasto gražumo aukštesnio lygio realybės atstovą, ir klausia jo, kas jis toks ir iš kur atėjęs… Iš esmės, tie pasakojimai yra gnostiko patirtys, papasakotos kaip keliautojo ar belaisvio, besistengiančio grįžti namo, istorijos (ar tai Homero kūrybai kitokią prasmę nesuteiktų?). Viena tokia istorija vadinasi „Purpurinis angelas“ – mūsų pasaulio tamsa redukuoja nepaprasto grožio būtybės grynos šviesos spindesį iki purpurinės sutemų spalvos (tai paaiškina bažnyčios tarnų dėvimą purpurą – turi pretenzijas būti gryna šviesa šviečiančiais?)…

Ta būtybė pasirodo beesanti Kūrėjo pirmagimis Protokristos, atėjęs iš už kalno, pavadinimu Kaf (iš ten kilę mes visi, ir į ten grįšime). Kalnas Kaf yra kosminis kalnas, sudarytas iš viena po kitos sekančių viršūnių ir slėnių, dangiškų sferų pagalba. Kiek ilgai reikia eiti nuo jo vedančiu keliu? – Nesvarbu, nes visada grįši į ten, iš kur išėjęs. Bet grįši ne visai toksai pats: kitoje Kaf kalno pusėje pergyvensi aukščiausiąjį savo Aš. Kaip Chizra (atba pranašas Elija), tu pasinersi į Gyvenimo šaltinį, pažinsi Tikrąją Realybę… Iš to šaltinio išeisi, įgijęs sugebėjimą be didelių pastangų tenai sugrįžti, kada panorėjęs – pats tapsi Chizra.

Terminą „šalis niekur“ sukūrė pats Sochravardi ir jis tiksliai atitinka pirminę žodžio „utopija“ prasmę.Tai nėra klasikinis graikiškas žodis, jį sukūrė Tomas Moras, rašydamas apie vietą, kurios mūsų pasaulyje nėra (nebėra?), bet ji realiai egzistuoja… Gal todėl Tomo Moro vardą ir pavardę prasminiai galima išversti kaip „mirusį protą“- kad į ten pakliūti, proto veiklą reikia sustabdyti… Mat labai įvairialypė topologija atsiveria iš vizijų išeities taško – būsenos tarp atsibudimo ir miego. Pvz, šijitų mistikai ją vadina „nepasireiškusio Imamo šalis“…. Utopistas nėra fantazuotojas, jis yra keliautojas po kitos realybės šalis. Klausimas, kaip tokiu tampama? – Tradicinis islamas atsakymo tam neturi. O tai, kas mūsų šiandien vadinama socialine ar politine utopija, yra parašyta ne visai šitą pradinę prasmę turint omeny.

Mistiniai islamo miestai Džabalka, Džabarsa, Chyrkalja topografiškai randasi už ribos, ties kuria baigiasi bet kokie dar prie mūsų pasaulio priklausančių išmatavimų taškai. Kai pereinama į dvasinę sferą, klausimas „kur“ tampa beprasmis. Ir fizinis persikėlimas iš vienos vietos į kitą čia jokios įtakos nebe turi. Nes tai – įėjimas į vidų, kas paradoksaliai rodosi – pergyvenama – kaip lyg ir tai vyktų išorėje! Nusisukama nuo išorinės realybės ir pasineriama į save, pareinama namo – ar bent jau judama ta kryptimi. Ir paradoksas: kai tik šis perėjimas į vidų įvyksta, vidinė realybė atsiveria kaip nauja išorė, apsupa, tampa reali… Ši dvasinė realybė nesiranda kažkur materialine prasme. Priešingai, mūsų gyvenamas materialinis pasaulis randasi dvasinės realybės viduje. – Tai supratus, galima toliau kalbėti apie vizijų patyrimą, pergyvenimą.- ir bus labai aišku, jog kalbama ne apie fantazavimą, įsivaizdavimą, nors, žmonės dabar dar tik tai ir sugeba…

Mes nebe galime suvokti skirtumo tarp galvojimo/mąstymo ir būties.

O skirtumas yra. Jį galima žinoti, pergyvenus, palyginus, pajautus asmeniškai – jokie mokslo pasiekimai nepadės… Reikia turėti bent jau teisingą Kosmogoniją: kokie pasauliai egzistuoja šitoj tradicijoj? – pirma tai Jausminis, fenomenų pasaulis (molk), kurį sudaro žemiškas pasaulis, valdomas žmonių dvasių, ir žvaigždžių visata, valdoma sferų dvasių. Antra – viršjausminis pasaulis, kur randasi Dvasios ir Angelų dvasios (malkut), jau minėtieji mistiniai miestai. Jis prasideda „kitoje kalno Kaf pusėje“, nuo devintos sferos… Trečia – tai grynų archangeliškų inteligencijų visata. Šiems trims pasauliams atitinka ir jų pažinimo organai: pojūčiai, kognityvinė vaizduotė ir intelektas (kūnas, siela ir dvasia)… Toliau mes nebe priklausom nei nuo empiriškai pažįstamo pasaulio, nei nuo abstraktaus intelekto… O jų tarpe randasi pasaulis, juos tiek skiriantis, tiek ir rišantis – mundus imaginalis.

Mundus imaginalis pažinti, patirti reikia specialaus organo, specialios įsivaizdavimo jėgos, kurios pažintinis (kognityvinis) sugebėjimas yra toks pat realus, kaip ir pojūčių ar intelektualios intuicijos, ir tai – jokios nefantazijos ar vaizduotės žaismas…. Islamo tradicijoje, septyni klimatai yra pažįstami pojūčiais. O Aštuntas klimatas irgi turi išmatavimus ir tęstinumą, formas ir spalvas, bet potyriais iš fizinio kūno jų jau nebe pažinsi. Tam jau reikia pažintinės vaizduotės jėgos – dvasinių pojūčių.

Tai – pilnai objektyvus ir realus pasaulis, kur randasi analogai viskam, kas egzistuoja ir mūsų apčiuopiamame pasaulyje. Išvertus iš arabų kalbos, jis vadintūsi Mundus archetipus – Platono idėjų pasaulis – „platono pasaulio archetipai“. Archetipai – individualių daiktų ir objektų vaizdai: tada tai yra Aštunto klimato rytinis regionas vardu Džabalka – ten tie vaizdai randasi, prieš rasdamiesi mūsų pojūčių pasaulyje. Vakariniame regione – miestas Džabarsa, kur atsiranda sielos, palikę mūsų pasaulį. Taip pat tenai yra visų mūsų minčių, norų ir darbų, nuojautų ir elgesio formos….

Kartu šitie miestai sudaro Mundus imaginalis. Jis negalėtų egzistuoti intelekto pasaulyje, nes yra nematerialiai materialūs, turi išmatavimus, pastovumą ir tęstinumą – savotišką kūniškumą. Gal todėl protas jų realumą ir neigia: ne jo teritorija. Kaip ir ne fizinio kūno pojūčių… O jis vis tiek metafiziškai reikalingas, be jo neįmanoma!

(bus daugiau)

Nefantazijos. III dalis

Atsimenat gal, filmas toks buvo „Jewel of the Nile“(1985m. Su M. Duglas ir K. Turner), kur brangakmenis buvo visai ne brangakmenis, o aukščiausio dvasininko titulas pas sufijus, gyvenančius prie Nilo? Pas tibetiečius irgi yra toksai pat dvasinis titulas – brangakmenis. Glen Mullin paaiškina, koks žmogus gali būti taip vadinamas: žmogus brangakmenis yra tolygus stebuklingam akmeniui, kuris išpildo norus! Ką jis bedarytų, kuo beužsiimtų, jam visada sekasi, viskas pavyksta – pasidaro kaip burtų pagalba, ir eina į naudą ir jam pačiam, ir jo aplinkai… Kas studijuoja tibetiečių budizmą, tai yra viena iš pirmųjų koncepcijų, kurias reikia suvokti ir apie kurias medituoti: tapimas tokiu norus pildančiu brangakmeniu – atskleidimas savyje tokios jėgos.

Grįžtant prie žmogaus gyvybės vertingumo idėjos – vertingas yra žmogus/brangakmenis, o kad kažkas vaikšto dviem kojom, tai dar savaime nieko nereiškia ir ypatingos vertės neturi. Žodis „meditacija“ (kaip tai vadinama Vakaruose), neišreiškia prasmės, kurią toksai sukoncentruotas stebėjimas turi indų – tibetiečių tradicijoje. Kalba eina ne apie tai, kad sėdėti su tuščia galva, skaičiuojant įkvėpimus ir iškvėpimus… Medituoti turėtų reikšti „nustatyti savo protą struktūruotam mąstymo procesui“. T.y. „medituoti“ nėra tiktai sėdėti, stebint savo sąmonę… „Medituoti“ yra vesti savo protą labai tikslių, tvarkingų, struktūruotų stebėjimų keliu. Tibetietiškai tai vadinama „trenpa neybar zhagra“- proto priartinimas prie kokios tai tiesos, kurios mes paprastai nepastebim.

Žmogumi pilnai tapti padeda trijų rūšių stebėjimai: pirma- galvojimas apie tai, jog žmonių, palyginus su kitomis rūšimis, yra gana mažai, bet žmogaus galia, palyginus su kitom rūšimis, gana didelė… Ir kadangi mes galingi, bet mūsų nedaug, mes turime naudotis savo brangia prigimtim, panaudodami savo galią gėriui, sau ir kitiems.

Antra, ryšium su tuo reiktų tris kartus per dieną prisiminti, kad gyvenimas yra trumpas. Kad mirsime tikrai, tik dar nežinome tiksliai kada. Ir pasiimsime tik tai, kas mūsų dvasioje, viduje. – Todėl gyvenimą verta leisti, tik dvasios brangenybes kaupiant.

Trečias apmąstymas yra apie tai, jog žmogumi atsitiktinai netampame… Vieniems gal dar anksti, kiti kažką savyje jau vysto, bet dauguma „arba žino savo banko kortelės kodą, arba ne. Ir to pasekoje, prie pinigų arba prieina, arba ne, ir tokiems iš tos jų kortelės jokios naudos“- metafora tokia.

Šiuo metu mūsų planetoje yra 108 tikri žmonės – azijetiškos tradicijos sako, jog bet kuriuo momentu žemėje randasi būtent toksai kiekis Mokytojų. Kabalistai kalba apie 36, bet tai reikia padauginti iš trijų… Kaip galima suprasti iš paties Budos formuluočių, kol netapai šventas – kol netapai Arjoi – tavo savęs pajautimas išlieka toks stiprus, jog tu gali būti tik vienoje vietoje vienu metu. Bet kai tik tu tapai Arja, įgijai ir galimybę save multiplikuoti ir diversifikuoti. Tai yra sugebėjimas spręsti daug uždavinių vienu metu. Tuo pačiu metu rastis įvairiose vietose – paprastiems žmonėms atrodo, jog tu esi šimtas žmonių, o ne vienas… O iš tavo žiūrėjimo taško, tai tiesiog šimtas skirtingų tavo briaunų, pasireiškiančių šimtu skirtingų būdų šimtuose erdvės- laiko kontiniumų… Ir toks brangakmenio daugiabriauniškumas rodosi atskira tik todėl, kad taip esame įpratę matyti erdvės- laiko kontiniumą.

Jei pasižiūrėti, kaip mes „priimame“ pasaulį, pasirodys, jog tai ištisinis procesas ėmimo kokio nors vieno ar kito objekto, atskyrimas jo nuo viso likusio pasaulio, ir tą pasaulį pamirštam, matom tik išplėštąjį objektą – taip įrengtas mūsų matymas. Pvz, arbatinukas. Jis, pagal mus, atskiras nuo likusio pasaulio. Bet, tas atskirumas yra sukurtas mūsų proto: arbatinukas išniro iš visatos visumos, ir, kokių 50 metų bėgyje, greičiausiai grįš į ją atgal. Ir arbatinuko nebe liks. Visame arbatinuke nėra nieko, kas jį išskirtų kaip arbatinuką. Išskyrus mūsų idėją apie arbatinuką… Taip pat yra ir su savęs jautimu savimi. Taigi, tapti Arja šioje, nuo Asangos einančioje tradicijoje, reiškia atsikratyti šito instinktyvaus, automatiškai mumyse vykstančio matymo Visatos, kaip kažko begalinio, o savęs – kaip dulkelės toje visatoje. Ir tada, staiga, kaip stebuklu, randasi sugebėjimas pasireikšti vienu metu dešimtyje skirtingų erdvės-laiko kontiniumų.

Bet tai nepaaiškina, kaip viename žmoguje gali rastis keletas sąmonės srovių: yra tekstų, liudijančių, jog vienas ar kitas karalius tuo pačiu metu buvo keleto Mokytojų manifestacija. Pvz, sakoma, jog pirmojo Dalai Lamos mokytojas buvo kolektyvinis Atjautos, Išminties ir Galios Budų įsikūnijimas. Tik Visatos negalima išdalinti į skirtingas sroves, o jeigu mes jas matome kaip atskiras, tai tik mūsų įprastinės konceptualizacijos pasekoje… IR yra Arjos sutrumpinimas ar užrašymas, turi bendrą skambėjimą su Rojumi, kas reiškia „ruja“ , „roi“- grupinė sąmonė  – monada, t.y. Vienis, sudarytas iš daug… (Prancūziškas žodis Roi — karalius, kaip vienas, reprezentuojantis daugybę?).

„Kodėl medis yra žmogaus giminė? – pvz, dėl to, jog oras, kurį žmogus iškvepia, medis įkvepia. Ir atvirkščiai“… Ir taip viskas siejasi su viskuo.

Kadangi dabar rašant neseniai yra buvę Trys Karaliai, tai buvo proga pagalvoti apie tos dienos asocijacijas. Aišku, jog seniau buvo ne trys karaliai, bet trys Piemenys – tie, kurie žmogiškų avių bandą gano – buvo atėję kūdikėlio sveikinti. Vėliau ta prasme piemens titulo imta vengti naudoti, „piemenys“ ėmė reikšti neturtą ir vargą, tai atsirado Karalių dublis. Kodėl trys? – senoji Trejybė (dievas ir šventoji trejybė- seniau maldose tokia formuluotė buvo įprasta). Vėliau Trejybę įvardijo kaip apaštalą Andrejų (three, drie – Andrew…o dar ir medžio, tris pasaulius sujungiančio, asociacija -Tree), o jis – jūrininkų globėjas, jūrinės vėliavos turi Andrejaus kryžių, (o Poseidonas – trišakį!)… Andrew taip pat artima žodžiui „entree“ ir paaiškina, kodėl apaštas Petras, dangaus vartininkas, laiko įstrižai sukryžiuotus raktus – Andrejus buvo už Petra pirmesnis ir yra įėjimas… Žodžiu, labai dažnai nutinkantis simbolių suasmeninimas. Bet tie trys karaliai yra vadinami (ar buvo vadinami) ir Magais!

O kas yra Magas? – tas, kuriam galima, kuris turi galią, kuris gali (mag, mogen, mogenheid)… Miestas, pas senovės Romėnus buvęs Novio Magum, reiškė (naują) turgų ir vietų su tokiu pavadinimu buvo kiek tik nori. Pirkliai, nepamirškim, buvo tie, kurie keliavo vandeniu, buvo matomi kaip iš kito (mirusiųjų) pasaulio ateinantys… Magai taip pat buvo vaizduojami su smailom skrybėlėm (dažnai raudonom), greičiausiai tokia yra Robin hudo(raudonos skrybėlės) vardo kilmė – laisvi žmonės, vėliau, žinoma, įvardinti plėšikais… Bet, panašu, ir žmonės – brangakmeniai, kuriems viskas sekasi, kurie gali išpildyti norus, savo ir kitų – stebuklingi… Iš čia ir atėjimas atlankyt su dovanom. Kiolno katedroje, kaip žinia, yra trijų karalių (magų ) palaidojimo vieta – Cologne, colongi buvo vadinami klajojantys čigonai, galandantys peilius, lituojantys puodus ir išmanantys metalų paslaptis – irgi kitas pasaulis, tik požeminis… Ruro apskritis Vokietijoje, ten rūdom turtinga vieta, jei magai iš ten ėję, vadinasi iš šiaurės pusės ir keltų tradicijos (Merlinas iš karaliaus Artūro legendų, pvz, buvo magas ir su smaila skrybėle), o kai tą gotikinių katedrų tradiciją pakeitė evangelinė krikščionybė su Kristum priešaky, tai visokie evangelikai, puritonai ir kitokie panašūs ėmė raganas vaizduoti su smailom skrybėlėm (ir dabar taip vaizduoja JAV per Hallowyną)…

Tibete liudijama buvus slaptą (ar uždarą) Raudonų skrybėlių draugiją, kur magai ir stebukladariai buvo susirinkę – jei kur pasakoj yra raudona kepurė, tai jos savininkas gali keliauti tarp pasaulių… Kaip Raudonkepuraitę pas senelę į mišką, kas aiškiai buvo jau kita karalystė… Batuotas katinas taip pat vaizduojamas raudonais batais ir skrybėle – simbolis goto, keliaujančio laivais (batai) ir išpildančio norus (skrybėlė).

Viskas gerai ir gražu, bet „magas“ prancūziškai rašosi „magot“- Paryžiuje, Saint- Germain bulvare kavinė „Deux Magot“- du magai, nes fasade ir interjere yra rytietiškos išvaizdos pirklių  skulptūros – simbolizuoja, iš kur arbata rasdavosi seniau, ar kitos egzotiškos gėrybės, nesvarbu, kad dabar tą vietą kavine vadinam… Bet, „maggots“ yra ir balti kirminai, – lervos, ėdančios yrančius lavonus! O iš prancūzų verčiant, gali būti ir smulkūs pinigai (mažai verti), arba mažai ko verti žmonės – žemės kirminai… Žodžiu, iš kurios pusės pažiūrėti, kas žiūrėjo ir kuriais laikais… Iš lervų išsirita vabzdžiai, galintys skraidyti, taip susiriša vanduo ir oro okeanas – ir skraidančiais laivais pirkliai keliaudavo? – Skraidantis Olandas, pvz, kuriam vėliau, kai laivai nebe galėjo skraidyti, vaiduoklio legendą prikabino?

(bus daugiau)

Nefantazijos. II dalis

Apie herojus. Žūti, pasiaukoti yra ne gana. Reikia žūti už teisingą, dievo užmanytą reikalą. Nesvarbu, ar tu tiki tavo teisumu, ar ne – tai subjektyvu. Jei esi geras žmogus, bet žūvi už neteisingą reikalą – didvyriškumas neužsiskaito. Jei esi blogas, bet žūvi už teisingą reikalą – tada vis tiek didvyris… Didvyriu negalima tapti, trukdant įvykdyti dievo užmanymą žemėje, kad ir geriausių ketinimų ir idealų vedamam! Reikia būti įsirašius į dievo vykdomą siužetą – heroizmas pats savaime nėra apdovanojamas nemirtingumu.  Jei esi ne toje pusėj ir žūvi, išsigelbėjimo nėra. Žinoti, kuri pusė teisi, galima tuo geriau, kuo geresnį kontaktą turi su dvasia savyje, žiūrai iš aukštojo liudininko pozicijos, o ne iš emocijų, naudos, įpročio, lojalumo ar arogancijos. Teisuoliu netampama tokiu būdu.

Labai tinkama metafora, kalbanti apie „Amžiną Trojos karo stovį“. Herodotas užfiksavo momentą, kai dievai nusisuka nuo žmonių, nustoja lieti ašaras, ir, vadinasi, nebe gimsta iš tų ašarų naujos herojų dvasios… Dievai dar kažkiek dalyvauja pasaulio reikaluose, bet jau faktiškai iš jo traukiasi. Ateina „dievų žiema“. O tai reiškia žmonių istorijos pradžią ir dievai lieka tik pasakose, mituose… Žmonėms palengvinta gyventi žemėje, jie gali tai daryti nesusimastydami, hedonistiškai, bet tuo pačiu išaugo atstumas iki amžinybės, kai herojai gyveno kovoje, bet žūtis jiems jau  buvo pirmas žingsnis amžinybėn.

Herojai, kaip suprantam, yra tie, kurie turi  asmeninį, personalizuotą likimą. Po jų, toliau, žmonės pasaulio prasmių kūrime jau nebe dalyvauja, viskas tampa „per daug žmogiška“(Nyčė). Ir žmonės tokie baisūs ne tuo, jog pirmauja nuodėmėse, pasileidime ir nusikaltimuose – ir herojai, ir titanai ar atlantai buvo žymiai didesnio mąstelio – bet tuo, jog viskas tampa neleistinai patologiška, gėdinga, smulkiai buitiška. Ir tai dievų daugiau nepaliečia, nesudomina – jiems čia nebėra ką veikti… Amžinybė tampa mums abejingą! – Žmonės asmeninio likimo nebe turi. Jų likimas beveidis, objektyvizuotas – aklas ir beprasmis. Žmogaus „deheroizacija“ yra tuo pačiu metu ir „dehumanizacija“ – kas ne herojus, tas ne žmogus… Kaip ir kas ne poetas, neįkvėptas, tam dvasia ir neįkvėpta. Adoman (į Adomą) netgi ir yra tas pats, kad „ademen“- kvėpuoti (taip pat ir „adamant“- ryžtingas, nepalenkiamas…)

Nebūti „dievų ašaros nešiotoju“ indoeuropiečių kultūroje buvo blogiau, nei nebūti iš viso: jei Europa šventą raštą ir turi, tai yra Iljada ir Odisėja!… Ir kalba ne apie teologiją ar mitologiją, psichologiją ar estetiką. Esmė istoriale. Europoje jau daugiau, nei 2500 metų, viskas vystosi aplink amžinai vykstantį tikrąjį Trojos karą: visi po to buvę karai, tiek realūs, tiek išgalvoti – buvo graikų (o paskui ir juos sekusiųjų) interpretuojami kaip Trojos paėmimas. Į Trojos karo herojus buvo lygiuojamasi, jie buvo garbinami, kaip ir dievai… Dar labai labai ilgai Homero poemos nebuvo laikomos nuėjusiomis į praeitį. Jos buvo dabartis, kurią reikia atkariauti iš likimo. Reikėjo atkariauti teisę į asmeninį likimą, kad ir baisų ar dramatišką – šis konservatyvus heroizmas ir yra europietiškos dvasios esmė – kovoje vėl tapti dievų ašarų pagimdytiems!

Dzeusas iškreipė herojų gyvenimą, kad apsisaugoti savo būtį: dievai išrovė žmoguje dieviškumo šaknis, kad žmogus- herojus negrėstų jų valdžiai ir saugumui. Kaip danguje, kaip sakoma, taip toliau ir ant žemės…  Tik, tokiu būdu žmonės tapo abejingi dievams, irgi. Dievai buvo bejausmiai, o ateizmas yra jausminis. Ir „žmonės be dievų šaknies“ nuvertė dievus efektyviau, nei su dievais kovoję herojai! Ir būtent, savo silpnumu, tuštumu, smulkmeniškumu. Ne savo jėga. Ne. Ir iš po dvikojų šiūkšlių, iš po komposto matosi besišypsantis Gyvatės snukis. Girdisi titaniškas chtoniškų matriarchato jėgų juokas – revanšas. Šitiems žmonėms Homeras – jau praeitis… O jų ateitis – pastoviai progresuojanti užmarštis ir prasmės nebuvimas. Kol iš viso, pamiršim, jog kažkada kažką žinojome.

Ir tik vienetai, besikaunantys dėl asmeninio likimo ar teisės jį pasirinkti, tvirtina, jog Homeras – ne praeitis, jog jis – dabartis, nors ir ne šita, kurioje esame.

Jėzui Kristui mėgstama prikišti, jog jis žadėjęs pasaulio galą ir Paskutinį teismą savo amžininkams dar jų gyvenamu metu. O tai, girdi, neišsipildė, tai kodėl turėtume tikėti viskuo kitu, ką tas gerasis žmogus sakė? – o kas pasakys, kad tikrai neišsipildė?… Kada realiai Kristaus gyventą laiką Fomenka su Nosovskiu skaičiavo, falšyvą tūkstantmetį, turintį paslėpti Vatikano pagonybę Renesanso laiku, atmetę? – XIII amžiuje? O kada jau ryškiai pasikeitimas mentalitete, vertybėse, etikoje Europoj matomas? -XV- XVI amžiai. O kas atsitiko tame tarpe? Baigėsi herojų pasaulis, karių, poetų – Adomų, galų gale, ir prasidėjo mūsiškas, smulkių žmonelių, buržuazinis, kur mirties heroizmas prieinamas tik vienetams… Vatikanas pagonybės atsisakė, Evangeliją pasigriebė sau, paskui dar ir bibliją prie jos prikabino, istoriją perrašė, laimėtojo teisėmis ir Jezus Kristus liko melagiu? – bet vis tiek juo tikėkit, nes Vatikanas taip liepia…

Ir po Nukryžiuotojo kryžium Adomo kaukolė su sukryžiuotais kaulais atsirado – jūs nežinot, kodėl, o popiežiui ir juodai aristokratijai malonu, kad jų realybė ant herojų kaulų pastatyta ir nukryžiavimu užanspauduota, kad neatgimtų, net ir netyčia… Argentinos sostinėj, bažnyčioj, kur dabartinė Nyderlandų karalienė Maksima krikštyta, labai įdomu buvo matyti altoriuje vietoj nukryžiuotojo Rūpintojėjį sėdint parimusį – visai kitas prasminis variantas.

O dabar tokiame laike gyvenam, kad žmogumi atsitiktinai nebe tapsi. Reikia realias ir kryptingas pastangas dėti, pragaras priartėjęs ne tik kad per arti, bet mumyse kiekviename įsitvirtinęs su rimta persvara. Kai Dalai Lamos biografo, mistikos ir jogos tradicijų tyrinėtojo Gleno Mullino paklausė apie šią problemą, jis įvardijo keturis punktus: pirma, tai kad mumyse per daug įtūžio, žiaurumo, neapykantos. Tokie žmonės yra žmonės tik iš išorės – viduje jie – pragaro išperos. Toksai žmogus ką bedarytų gyvenime, gera ar bloga, tuo tiktai kenks, tiek sau, tiek aplinkiniams, tiek pasauliui.

Antra yra žmonės, daugiau jau primenantys vaiduoklius – jie pastoviai susinervinę, jiems visada kažko reikia, ko nors trūksta ir tai jiems turi duoti, suteikti, parūpinti kiti (čia kaip tie siaurom gerklėm ir didžiuliais pilvais iš neramių dvasių pasaulio). Bet jų gobšumas – jiems niekada negana – yra tik pusė bėdos. Sąntykiai tarp tokių žmonių ir su tokiais žmonėms yra jų priemonė bent kažkaip tą amžiną alkį užpildyti… Sunaudos ir ačiu nepasakys… Trečia yra žmonės, kurie gyvena, nejausdami, nesusivokę, kad gyvena. Nesąmoningai per gyvenimą kaip per krautuvę einantys, į savo vidų niekada nepažiūri, jis visą laiką iliuzinėje išorėje. Savęs nežino, nesupranta, kalti jam visada kiti ir pasaulis.

Ir ketvirta – narsicizmas, užsiciklinama savyje, viskas jam – drama, nesijaučiama pasaulio dalimi (kas leistų reliatyvuoti), bet pasaulis jaučiamas kaip sava dalis, jam tarnaujanti nuosavybė… Jam viskas priklauso, jis turi teisę (ir jokių pareigų, savaime aišku)… Čia maždaug apie visą dabartinę žmoniją ir pakalbėta, kažko vieno jei mažiau, tai, žiūrėk, likusių sąvybių vis tiek kiek tik nori… O M. Tsesarion pasakytų, netgi ne šitie visi dalykai baisiausi – nes prisipažink tai pats sau, ir jau situacija gerės – ne, blogiausia yra falšyva meilė!

Girdi, Kristus sakė, kad meilė svarbiausia! … Bet nuo to laiko ir pasaulis kitoks, ir žmonija, ir kas yra meilė niekas nebe žino. Viskas tapę falšyva, ir pakantumas, ir rūpestis, ir atjauta… Ir nesavanaudiškumas tapęs savanaudišku. O apie žmogaus vertę, gyvybės unikalumą ir neįkainuojamumą iš visų tribūnų pamokslauja… Kaip sakoma, kuo realiai vertė mažesnė, tuo daugiau reklamos jai reikia, kad vertės įspūdį sudaryti.

(bus daugiau)

Nefantazijos. I dalis

Kai Gaidaro Džemalio klausė apie žmogaus gyvenimo prasmę, trumpai ir aiškiai atsakyti, jis taip atsakinėti atsisakė – trumpi atsakymai yra banalybės. O taip pat jie yra melagingi, nes juose kalbama apie išorinio pasaulio dalykus – pinigai, šlovė, hedonizmas… Valdžia kaip gyvenimo prasmė gal jau yra arčiau prie vidinių. Nes atsakymas į tokį klausimą gali būti tik žmogaus vidinio pasaulio erdvėj… Ir negalima teigti, jog, girdi, vieni prasmę mato ten, kiti mato kitur. Ne.  Atsakymas yra vienas visiems žmonėms, ir arba tu prie jo turi priėjimą ir žinai, arba esi paskendęs kasdienybės tėkmėje ir to priėjimo neturi – nežinai.

Kasdienybe gyvenant, dar blogiau – nesimato horizonto, nėra palyginimo su tuo, kas amžina realiai, todėl rodosi, jog tavo gyvenimas tęsis be galo, jog tu egzistuosi amžinai – finalo momentas kaip ir išvestas už skliaustelių ir akistata su juo nutinka netikėtai… O toks gyvenimas, neįvardijant mirties galimybės, yra niekinis. Pvz, islame dievas yra visada visa kita, nei tai, ką įsivaizduoja žmogus. Tą patį galima pasakyti ir apie mirtį – ji yra visai kas kita, nei įsivaizduojama – ta prasme ji yra gimininga dievui, ją galima įvardinti kaip dievo ženklą… Skirtumas taip pat yra tarp mirties ir žūties: mes, galvodami apie mirtį, iš tikrųjų turime omeny žūtį – matome lavoną, minkštų audinių irimą, maitvanagius, drąskančius kūną… Tai yra žūties vaizdai – pabaiga, po kurios nieko nėra… Kai mirtis iš tikro reiškia išgyvenimą sąmonės šviesoje, nors ir netekus sąmonei formą suteikiančio kūno indo.

Įvairių konfesijų tikintieji irgi, įsivaizduoja daug fantazijų, kurios jiems turėtų nutikti po mirties – angelus, teisėjus, gerų darbų įvertinimą ir atlyginimą… Kai iš tikro, teismą po mirties dar reikia būti užsitarnavus! Ir mirtis iš tikro yra neįsivaizduojama, nes ji vyksta viduje, ir yra „savęs neatitikimo su mirštančiu kūnu“ suvokimas. Nes dvasia, sąmonė yra visai kas kita, nei kas mus supa iš išorės – jos yra dievo ženklas… Čia tinka pavyzdys apie saulės zuikutį, kuris yra, nes saulė atsispindi veidrodėlyje. Kai veidrodėlis išnyksta, tai ir saulės zuikutis išnyksta – į juodą nebūtį, kurioje jis potencialiai yra visada, kol nėra veidrodėlio, per kurį jis galėtų pasireikšti realybėje.

Mirtis ir sąmonė yra vienos eilės ženklai, tapatūs: kai kūnas nebe koncentruoja mūsų sąmonės, ji grįžta į juodą bedugnę, iš kurios ir buvo pasireiškus.

Sufijų pasakėčia sako, jog normaliai žmogus yra iš molio sukurtas, pats vienas saloje – jis nemato savęs, nemato nieko, kas būtų į jį panašu… Jis mato aplinką, daiktus, bet jis nežino, jog tai mato jo akis. Jis nieko nežino apie akį… Ilgainiui jis gali suprasti, jog jis turi kažką, kas mato. O gali ir nesuprasti- paprastai žmogus juk nesusimąsto, kodėl jis mato, ką mato. Todėl dažnas visai nesuvokia, jog jame yra kažkas, kas mato, stebi, liudija – sąmonė, dvasia… Jis tiesiog gyvena savo pergyvenimus, jis yra į juos pasinėręs, kaip į vandenį, upe plaukiant. O kas tie jo pergyvenimai? – tiesiog, dėmių chaosas, kurį jis interpretuoja pagal iš vaikystės gautą civilizacinį šabloną.

Tą šabloną sugalvojo kažkas kitas, tikrai ne jis pats – jis gyvena rezultate jam nepažįstamo, nežinomo proceso, ir ilgainiui jam ima darytis nuobodu: kai pirmo susižavėjimo gyvenimu etapas baigiasi, apie trisdešimtus gyvenimo metus. Jis pavargsta nuo pastovaus pojūčių chaoso, kuris prasminiai jam yra sumodeliuotas kažkieno kito, iš išorės. Nepatenkintas, jis gali maištauti, gali tą prasminį šabloną atmesti, bet jis neturi galimybės susigalvoti sau kitą, savą civilizacinį šabloną – jis nėra kuriamas individualiai, ne veltui jis – civilizacinis. Seniau – taip, bet dabar mes nebe esame titanai… Mes ieškome alternatyvos iš esančių sukurtų prasminių šablonų, kad modifikuoti tai, kas yra ir tiek. Todėl žmogus jaučiasi pagautas, nesupranta, kodėl pergyvena, ką pergyvena, jaučiasi situacijos įkaitu. Ir tai jau žymiai rimtesnė situacija, nei buvo paprasto, negalvojančio žmogaus iki Švietimo epochos.

Nes toks suvokimas radosi su I. Kantu, kuris pirmas pažymėjo, jog mumyse yra à priori įdėtas supratimas apie erdvę ir laiką. Iki jo tokio suvokimo nebuvo, žmonės gyveno kaip žuvys vandeny, ta prasme, jog žuvis nežino, kas yra vanduo, ar kad dar yra kažkas kita, nei vanduo – ištraukta į orą, ji numiršta. Ir viskas… Kalba irgi, žmonėm ateina iš išorės, atnešama kultūrinių herojų ar pranašų. Ir ta kalba yra sudėtinga, tobula – žmonės toliau gali ją tik gadinti, primityvinti, prarasti… Bet, kalbos sudėtingumas atspindi žmogaus sudėtingumą, įvairiapusiškumą. Todėl, jei ir turėtas priėjimas prie bendražmogiškos gyvenimo prasmės, tai dabar mums likę tik vienokios ar kitokios civilizacinio šablono prasminės atplaišos tenai, kur to atsakymo būta. Ir viskas. Nes esame pasinėrę į tai, ką mes liudijame: t.y. į gyvenimą, o ne į dvasią, sąmonę.

Ir todėl mūsų gyvenimas yra tolygus beprasmiam pasakojimui, pasibaigiančiam netikėta mūsų mirtimi. Karas šita prasme suteikia daugiau galimybių, nei taikos metas: paribinė teritorija, kur žymiai daugiau galimybių susiliesti su mirtimi, kaip principu, kuris organizuoja pasaulį… Tada žmonės, jų sąntykiai nustoja būti dviprasmiškais, tampa tikresni – istorija visada daroma karuose, revoliucijose, kraujyje. Kabinetinėse diskusijose istorija nedaroma – kadangi istorija yra siužetas, ji visada turi pabaigą, finalą. Žmogaus atveju tai – mirtis, pasaulio atveju – paskutinis teismas. Be finalo apie prasmę kalbėti negalima. Ir žmogaus gyvenimas bei mirtis yra nepertraukiamai surišta su pasauliu ir jo pabaiga – vientisa giluminė sistema. Ir dar didelis klausimas, ar tie, niekada apie nieką nesusimąstę milijonai irgi bus prikelti Paskutiniam teismui! – Priklausys, ar tų milijonų sąntykis su susimąstančiųjų kiekiu bus pakankamas, ar bus kritinė masė sąmoningų, kuri sugebės pritraukti dievo dėmesį į mūsų žmoniją…

Nes, šita žmonija gali būti ir nurašyta iš karto, kaip neįvykusi – išsklaidyta į dulkes ir viskas. Ir toliau padaryta kita, sekanti. Ir kankiniai bei didvyriai mums čia nepadės – jie savo mirties momente yra išimami iš bendro žmonijos gyvybės rato, keliauja į rojų ir teisiami nebus: jie jau praėjo, be teismo, į Naują žemę, Naują dangų ir Naują žmoniją… Bet likusi žmonija dar turi užsitarnauti bent jau teisę būti teisiama! Gali būti, jog joje molio kiekis nusvers prieš impulsą, gautą gyvybe iš dievo, kad įvykdyti gyvenimo misiją. Jei ji misijos pasirodys neįvykdžiusi, tai ir teisti jos nėra prasmės – ji bus nuteisus pati save…

Problema, kai žmogus yra tiek jau tik sraigtelis, varžtelis, tiek menkas ir nuo jo tiek niekas nepriklauso, jis nieko negali, jog jis nebe tenka ir galimybės savo menkumo mąstą suvokti: kompensacinis mechanizmas (ir ideologinė propaganda) jam sukuria didybės iliuziją, jis pasijunta viską lengvai suprantančiu, galinčiu išspręsti, sukurti – pasijunta viso pasaulio ar net kosmoso piliečiu, kai tuo tarpu sėdi be kelnių savo kiemo purvyne ir tvora sulūžus, ir krosnis nekūręnta, ir vaikai rėkia, apsisnargliavę… Taip buvo su tarybiniu laikotarpiu, kurį, ypač rusai, mėgsta su nostalgija prisiminti. Koks, girdi, buvo mąstelis! Gyvenome pasaulio reikalais, tvarkėm gyvenimus Afrikoj ar Lotynų Amerikoj, kosmosas buvo mūsų! Ir jokio suvokimo, kad tada jie, kaip žmones, realiai nereiškė nieko… Išskyrus karo ir mirties situacijas, kai buvo daugybė galimybių išeiti į priekį r mirti… Šalis sugriuvo – buvo tokia didi, tokia didi, bet pati nepastebėjo, kad iš savo trumpo egzistavimo laiko, mažiausiai pusę ji jau buvo griūvanti!

O kai sugriuvo, tai jau tada išdavystė! Ir realybė išryškėjo, kai dingo izoliacija nuo likusio pasaulio, kurį tarybiniai piliečiai savo iliuzijose taip mėgo valdyti. Ir dabar tos iliuzijos ilgimasi, kaip realybe buvusios…

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. V dalis, pabaiga

Bet kad ir patį žmogų, kaip minėta, individualumas pagraužęs. Ne tik individualaus turto jis nori sau, bet ir individualios valdžios – aplinkinius valdyti ir kontroliuoti. Tai tiek finansiniams parazitams, tiek politiniams niekada nepritrūksta mūsų padėti pasiruošusių rankų.

Dabar mėgstama sakyti, jog pasaulis kažkada buvo viena imperija, viena šalis, visi žmonės buvo tokie patys ir gyveno taip pat… Nemanau. Gal ir gyveno visi panašiai, tuo pačiu principu, bet bendruomenėmis, sėsliomis ir uždaromis, ir svetimų neįsileisdavo ir patys neklajodavo. Jau vien todėl, kad protėvių kapų tai su savim nepasiimsi, o juos palikti buvo neįsivaizduojama. Bendruomenė galėjo išvyti kokį nors nukrypusį, neatitinkantį, tokie „izgojai“ galėjo ilgainiui susimesti būriais ir tapti instrumentu blogio, parazitų rankose – eiti kariauti, plėšti… Bet jie niekur neturėjo teisės nei likti, nei įsigalėti, nes ten nebuvo jų protėvių kapų – neturėjo prigimtinės teisės. Tada tai visiems buvo labai aišku… Todėl ir prisireikė, buvo sugalvotos religijos: ne, girdi, jūsų gojai protėviai nebe svarbu, mes jums žymiai svarbesnę žinią atnešėm – naują, geresnę: palikit tėvų tradicijas, palikit šeimas, artimuosius, sekit visi paskui Jėzų Naviną, Budą arba Mohametą, Asurą Mazdą ar Zaroostrą ar dar kurį nors, nes daug buvo norinčių šitokį biznį prasukti… Tik kosmopolitizmas, globalizmas, progresas atvėrė parazitams kelią kažkaip įsirašyti į visuomenę. O neilgai trukus ir užimti valdančias pozicijas – normaliems žmonėms iš seno noras vadovauti turėjo atrodyti kažkokiu siaubingu nukrypimu nuo normos – savižudybe dvasine prasme, pririšimu savęs prie šito pasaulio materijos laisvanoriškai ir ant visai… Tas pats pasakytina apie individualią veiklą ar turto kaupimą.

Dievai per tokius individus įsigudrino įlysti į tarpą tarp žmonių ir jų tėvų protėvių dvasiniame pasaulyje. Ir sutraukyti jų komunikacijas – žmonės protėvių nebe girdi, už tai dievų patarimų mums netrūksta. Velnias ir veikla yra iš tos pačios šaknies… Veikla užsiėmę, žūva ne tik herojai, prapuola ir eilinių žmonių dvasios, patenka į karmos ratą, grįžta ir grįžta gimti vėl į vis labiau į pragarą panašėjančią žemę… Jonas Gervė kalbėjo, jog reikia atsisakyti mumyse esančių dieviškų struktūrų, kad rastųi vietos ir galimybė atsistatyti žmogiškomis. Nes į pilną taurę jau nieko daugiau neįpilsi…. Kad žmogus veikia pasaulį į gera ar į blogą tuo, koks jis pats yra, tą gi žinom; žmogaus darbai užsiskaito tik tie, koks jis pats yra, iš jo esmės ateinantys. Žmogus didžiuojasi savo individualiu protingumu, talentais sugebėjimais, ir visuomenė pritaria, jog juos reikia vystyti, naudoti… Jezus irgi sakė į žemė neužkasti. O iš tikro kažką mumyse pakeičia ar mus vysto tik ta energija, kuria išlaikėm viduje, pergyvenom jos norėjimo išsiveržti į išorę, pasireikšti, momentą – tada ji įvykdė postūmį ne pasaulyje, bet mumyse… Ir toliau jau pasaulis reaguoja į pasikeitusius mus.

Jei pagalvoti, tai visą kultūrą, meną, muziką ir kitus civilizacijos pasireiškimus, kokius dabar žinome, žavimės ir užkurių stengiamės laikytis, kad nenužmogėti, sukūrė vienišiai, iš bendruomenių išstumti arba jas palikę, kad vis tiek, įrodyti turį vertę, kad suprasti, išmokti pasaulį savarankiškai – kai nebe esi sociume, kuris visas tas žinias laiko ir tu jas perimi automatiškai, energijos forma, todėl, kad esi to sociumo dalis, esi tos energijos bangose sinchronizuotas – kai neesi tokia dalis, tai tau ta visuma žinoti ir neprieinama…Ir jie tuo mokinimusi ir sužinojimu – kultūros kūrimu tarnauja dievui ar valstybei – priešui, jeigu jau saviems jų nereikia (o gal ir nereikėjo todėl, kad juose buvo sugebėjimas pereiti priešo pusėn?)… Nes bendruomenei nereikia kad ir kieno besukurtų filosofinių sistemų, ji turi savo tradiciją, nereikia dievų, ji turi savus protėvius, nereikia meno kaip kultūros reiškinio (o tuo labiau, kaip individo saviraiškos), ji turi tradicinę ornamentiką, kuri dainas, kurios sinchronizuoja vienas ar kitas energijas, turi savo simbolius, savo pasakojimus, pamokymus… Pažįsta savas namų dvasias, gamtos jėgas, augalų ir gyvūnų charakterius – mokslo, ne tik valstybės, kultūros ir civilizacijos jai nereikia… Tu jiems nieko neparduosi, neįsiūlysi, jų neprigasdinsi, neužkrėsi, nepakreipsi…

Yra įdomu pasižiūrėti, kaip dar nesenoje istorijoje valstybinė sąntvarka ir bažnytinės sąntvarkos – ir tos, ir tos – imperijos – konkuravo, kuri daugiau pavaldinių sau susigrobs – ar carui tėveliui, ar popiežiui, ar anglikonų bažnyčios karaliui – kurie sugebės didesnį pasaulio kąsnį apžioti… Ta kova nesibaigus ir šiandien, visokie globalistiniai judėjimai už klimatą visam pasaulyje, už vienų ar kitų nuskriaustų teises, gyvūnus, transhumanizmą ar dar ką nors, visi jie iš ten pat eina, tuo pačiu tukslu!… Todėl jie visi gerai, pažangiai, vieningai ir prasmingai jaučiasi, ir pasimėgaudami tyčiojasi iš tų, kurie gyvena savą gyvenimą savo gimtoj vietoj, vietiniame dialekte, myli savo šeimą, savo žemę, savo šaknis – tai gi visiškos atgyvenos, dinozaurai… O iš tikro, tai bešaknių, visą savo prigimtį išmetusių, atsisakiusių, į ideologijos ir propagandos abstrakčių paistalų lankas ant visai išėjusių ir pasiklydusių tenai, skausmas… Ir tai gal dar paskutinis žmogiškumo aidas juose, nes toliau jau jie tik vienos ar kitos ideologijos pripūsti balionai, siekiantys pakeisti pasaulį pagal save… Kai rtaisyti reiktų  save.

Taisyti tol, kol tiksi, derėsi ten, kur gimei užaugai, kol ten esančios vibracijos tau vėl girdėsis, tu jas jausi. Kol tos vietos praeitis, gerovė, klestėjimas ateityje bus tau svarbiausi. Ne asmeniškai, bet kad sužydėtų žmonėms, ten esantiems, ir tie žmonės, kurie ten yra, žydėtų ir būtų laimingi būtent toj vietoj. Kažkada nacionalinės valstybės, tautų istorija, etnografija, kalbos buvo parazitų projektas. Jėzuitai, protestantai, švietėjai – iliuminatai, visi skaldyme matė naudą valdymui. Bet jiems nacionalinių valstybių jau nebe reikia, tautų, kalbų, istorijos – irgi nebe, jie jau dar globalesnius, progresyvesnius planus turi. Vadinasi, bendruomeniškumą prarastą gaivinant, tauta kaip bendruomenė gal jau liko mums kaip tikamas laukas treniruotis… Jei dievo išrinktai tautai tokia forma tinka ir funkcionuoja gerai per šimtmečius, kodėl mums turėtų būti kitaip?

Tiek valstybės, tiek religijos buvo kurtos kaip vergų valdymo sistemos. Ir efektyviausiai jos veikia, kai vergai nežino esantys vergais, kai jiems sukurtas įspūdis, jog valstybė (ar religija) – tai kaip ir jų bendruomenė, kur visi kartu, kai reikia – pasiaukojamai, kai šventės – tai džiaugsmingai, gyvenam ir esam laisvi… Laisvi neesam, bet galim būti, jei savo nelaisvumą suvoksim. Ir jei suvoksim, jog nelaisvėje mus padeda išlaikyti mūsų taip įsimylėtas individualumas. Ir kad juo nieko nelaimėsim… Taip, etninės grupės, tautos, valstybės yra dirbtini, civilizacijos sukurti dariniai. Bet dabar, kai tai žinom, galima juos imti ir naudoti saviems, bendruomeniniams ir šioje žemės vietoje gimusių, savo protėvių kapus čia turinčių tikslams. O paskui, kaip sakoma, toliau pasimatys savaime, kas bus ir ką reiks daryti…

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. IV dalis

Kam nepatinka, jog pavyzdžiu iki šiol ėmiau rusų gyvenamas teritorijas – o taip dariau todėl, jog būtent tai, apie ką kalbėta ir yra jų potencialas atgimimui, tai kas vadinama jų dvasingumu ir išskirtinumu – ir dažniausiai vadinama visai nesuprantant, ką tai iš tikro reiškia… Tiems dabar papasakosiu, anglų pavyzdžiu pasiremiant, nes iš esmės šaknis tai ta pati, bendruomeninė ir vienio su protėviais, tik Vakaruose daugiau sluoksnių ant viršaus užsisluoksniavę, sunkiau matosi… Bet ir ten yra žmonių, kurie atkasa.

Pasitaikė man knyga, Graham Robb „Debatable Land“. Autorius – mokslininkas, mėgstantis laisvu laiku keliauti dviračiu. Nusprendė su žmona persikraustyti iš Oxfordo gyventi prie pat Anglijos Škotijos sienos – į retai apgyventą teritoriją, iš seno vadinamą „gynčytina žeme“… Pirmiausia visi jo pažįstami, civilizuoti ir miestiečiai, žinoma, išdurnino juos ir išvadino savižudžiais: ten, girdi, ir dabar jokie įstatymai neveikia, jus apiplėš, užmuš ir jūsų kūnų nerasim palaidoti. O autorius atsakinėjo, kad „gal ten jam ir vieta, nes pavardė Robb aiškiai kilus nuo „robber“ t.y. plėšiko, vietiniu dialektu tenai vadinamo „reider“.

Taigi, Graham Robb su žmona įsigijo atokiai stovintį namelį, kuriame, nepaisant nuošalumo, buvo gyvenęs į pensiją išėjęs, britų parlamento narys. O seniau, tradiciškai, matomai, ten buvo brakonierių ir nelegaliai per sieną gabenusių prekes, buveinė – į tą sodybą nevedė joks aiškus takas, o ir pačios sodybos, iš kurios pusės bežiūrėti, nesimatė… Kai tuo tarpu joje būnant, iš vidaus žiūrint, priešingai, buvo puikus matomumas į visas puses. Žodžiu, ne kvailiai vietą parinko ir statė kaip tik ant tradiciškai žinomos „gynčytinos žemės“ ribos. – Ten apsigyvenę, rašytojas su žmona juokavo, jog Škotijai antsiskyrus nuo JK (prieš pora metų toks referendumas buvo), jie puikiai galės pelnytis iš viskio kontrabandos.

O žmonės artimiausiame miestelyje pasirodė netikėtai draugiški, bendruomeniški, dar vis šeimos ir kitų tradicijų besilaikantys iš rimtųjų. Pirmą žiemą, kai rašytoją kuriam laikui rimtai užpustė, tai iki jų namelio prasigavo ne tik paštininkas ir policininkas, bet pažiūrėti, ar su jais viskas gerai, paklausti, ar nereikia pagalbos, pasirodė ir įvairūs kaimynai iš kelių kilometrų atstumo…. O vasarą, kai plynam lauke ir tuščiam kely sugedo rašytojo žmonos dviratis ir ji likusius kelis kilometrus parėjo pėsčia, visą sekančią savaitę kiekvienas sutiktas apie tai žinojo ir teiravosi, kaip jai sekasi… Toksai išankstinio įsitikinimo apie vietovę ir jos bendruomenę neatitikimas realybei G. Robb ir jo žmoną abstulbino, sudomino ir prikaustė dėmesį – jis, kaip mokslininkui ir priklauso, nusėdo archyvuose, apsikasęs dokumentais ir istorikų raštais.

Daugiausia senos medžiagos buvo apie teritorijos pajungimą anglų karūnai. Elžbieta I kažkada su palyda pravažiavo vieninteliu per teritoriją einančiu vieškeliu, apiplėšti jos niekas neapiplėšė, bet ji buvo prisiklausius visokių gandų, kuriuos mielai perpasakojo laiškuose… Vietos grafystės administracija irgi užfiksavus daugybę gyvulių bandų nuvarymų – vietinis teismas turėjo pakankamai darbo priteisti viską vėl išlyginti ir kompensuoti, daugiau pagal tradicinę teisę, nes nuo Škotijos ir Anglijos unijos laikų, ten dar keletą šimtmečių karališkos valdžios ir jos įstatymų ranka nepriėjo. Teritorija funkcionavo daugiau kaip buferinė zona, škotams rodėsi, jog ten visi – anglai, o anglams atvirkščiai, atrodė, jog ten gyvena vieni škotai… Ir aišku, plėšikai. Kai giliau patyrinėjus, dokumantai parodė, jog chaotiško plėšikavimo ten nebuvo, buvo gyvulių nuvarymų tradicija vėlyvą rudenį, kai žemė jau pašalus, bet sniego dar nėra. Ir nepaisant, kad per šimtmečius ten pasitaikę pora garsių plėšikų, daugumai tų „gyvulių nuvarytojų“ nuvarymas buvęs vienkartinis įvykis jų gyvenime, turėjęs daugiau „rite de pasage“ charakterį.

Vagiama buvo pietinėse teritorijose gyvenančių iš šiaurinėse teritorijos dalyse gyvulius laikančių – tie, apvagiami metai iš metų tvirtino, jog patys net nebe žino, kodėl stengiasi ir kasmet vėl gyvulius augina… Bet, vis tiek augina. O pietiniai nuvarytą bandą dalinai suvalgo, paskerdę, dalinai parduoda. Metų gale teismas svarsto skundus – šiauriečių ieškinius – ir priteisia pietiečiams nuostolius apmokėti, ir dar netgi dvigubai, su procentu kompensuoti šiauriečius… Tas pats su pavogtu namų turtu – viskas suskaičiuojama, surašoma ir kompensuojama su kaupu. – Kas čia tokie per stebuklai?

Ogi panašiau į sistemą, senesnę ir geriau veikiančią, nei Anglijos ir Škotijos karalysčių oficialūs įstatymai ir teisminės sistemos kartu sudėtos…. Ir ta senoji sistema savo bendruomeniniu pagrindu buvo tiek skirtinga nuo „moderniosios“ valstybinės, kad pastaroji, romėnų teise besiremianti, jos net neatpažino sistema esant! Kaip ir kitas bendruomenės apraiškas, ją visaip juodino ir stengėsi išnaikinti – nes kitaip kam naujos reikia, jei sena geresnė? – bet senoji sistema naujai valdžiai pelno neneša, o valdžiai pelną nešti turi viskas, tokioj justicijoj dabar gyvenam… Pasirodė iš senųjų dokumantų irgi, jog Debatable land kaip pavadinimas kilo iš senoviško anglų žodžio „batable“ – auginti, turtinti, gerą svorį prišerti – ir tai buvo teritorija, kur iš seniausių laikų buvo ganomi bendruomenės gyvuliai – bendruomenės pievos per vasarą gyvuliams gerai nupenėti (tada pvz, battlefield iš seno reiškė ne kovos lauką, bet praturtėjimo galimybę)… Todėl nuo amžių niekas nieko nestatė ant tos teritorijos, tik pagal jos ribas. Netgi ir dabar, kažkoks žvejys surentė ant upės kranto sau būdelę, tai kitą rytą rado nugriautą ir daugiau nebandė.

Kai radosi turtiniai sąntykiai, ir, dar vėliau, kapitalizmas įsibrovė į bendruomeninę sąnklodą, kolektyvinio turto turėtojai buvo priversti taikytis prie pasikeitusios situacijos: vieni augino, kiti varė pardavimui, o pinigai su procentais būdavo išmokami per teismą – viskas tvirta, teisinga ir funkcionuoja. O su bet kokiais nukrypimais bendruomenė susitvarko labai greitai ir efektyviai – ne veltui liaudies teismą vadina „lynču“ ir žodis tapęs sinonimu įstatymų nebuvimui: vakarų Europoje senais laikais bendruomeniniai teismai vykdavo po liepa  – linden – ir buvo teisingi savo esme, o ne įstatymo raide, kaip dabar… Todėl juos ir reikia apjuodinti maksimaliai, kad neateitų net į galvą Romos teisės atsisakyti.

Netgi pasimiršus senosios sistemos tikrajai prasmei ir turiniui, ji funkcionavo ir jos laikomasi – nes ji optimali. O valstybė su įstatymais, tarnybom, biurokratais ir nurodymais ją ilgai ir nuobodžiai griovė, juodino ir pati iš visų jėgų į jos vietą lindo. O svarbiausia, jog žmonės turi bijoti, kad be valstybės struktūrų liks tik chaosas ir plėšikavimas, stipresnio teisė ir visų kitų beteisiškumas. Todėl kentėkit valstybės plėšikavimą, administracijoje sėdinčius vagis ir jų vadybinį chaosą.

(Bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. III dalis

Tik priešas niekada nemiega, patyliukais vėl susiformavo visas partinis frontas iš Ukrainos ir Stalinas dar numirti nespėjo, kaip valdžios, naudos, garbės ir turtų sau ištroškę tapo energingi ir motyvuoti pakankamai, kad ne tik valdžią perimti, bet visą šalies vystymąsi pasukti atgal, sukaustyti amerikoniška kontitucija, įsileisti vėl tik vokiečių ar kiniečių verslininkus, o pirkliauti leisti tik dievo išrinktai tautai… O eiliniai žmonės net nesusigaudo, kas atsitiko – jau gerus 25 metus! Ir švietimas iš visų jėgų ir didžiuliu greičiu griaunamas, kad ir nebe būtų kam susigaudyti.

Prieš tris – keturis šimtus metų žmonės nebuvo priklausomi nuo knygų ar mokyklų – bendruomenė gyvavo tradicijų, mitų, padavimų energijoje – visa tai buvo žinoma kiekvienam su motinos pienu, ėjo iš žemės, kurioje gyveno, vibravo bendruomenės sociumo energjoje… Ir darbar gal spinduliuoja ar vibruoja, bet niekas nebe moka jausti ir klausytis, nosis į knygas sukišę, akių nuo ekranėlių neatitraukdami. O ten perrašiai iš naujo, pagal kitą ideologiją, reikiamų skaičiukų nuliukų pavarei, ir turi zonbius, kokių tau reikia, visuomenė performatuota sėkmingai, prašom.

Profesoriaus Pyžikovo, žinoma, pastoviai klausia, o ką daryti dabar, kaip taisyti dabar šalies kelią, jau kelintą kartą žiauriai užlaužtą? – situacija, žinoma, lengvesne nepasidarė, pasaulyje nišos užimtos, konkurenciją mirtina – Kinija tapo pasaulio fabriku (Rusija XXa. pradžioje tokį planą irgi turėjo, pasirodo, bet įgyvendinti nepavyko), kito jau nebe reikia… Amerika tapusi pasaulio buhalterija, su ja irgi nepakonkuruosi… Europa – muziejus po atviru dangum, daugiau kultūros, nei ten jau irgi nesurinksi… Lieka mokslas ir techninis progresas. Bet. Nuo XVIa. mokslas pasaulyje pastatytas ant Niutono pasekėjų tradicijos bėgių, taip funkcionavo vokiečių mokslo tradicija, taip funkcionuoja dabar ir amerikiečių universitetai, ir šitose vėžėse mokslų akademijų komisijos visa mokslo vystymasi griežtai ir laiko – prieš juos pagal jų taisykles žaisdamas nelaimėsi…

O štai jei atkasti, atgaivinti, vėl grįžti atgal į pasaulėžiūrą, buvusią iki naujo mokslo, naujos religijos ir naujos valstybės tvarkos įsigalėjimo, vėl jungtis į gamtos energetiką, funkcionuoti kartu su pasauliui įgimtomis vibracijomis ir ritmais, tai susikurs visai kitas mokslas, visai kita pasaulėžiūra ir visai kita visuomenė – vibracinė genetika, vibracinė biologija, vibracinė energetika, ūkininkavimas gamtoje, maitinimasis, sveikata… Materijos reikės vis mažiau, nes dvasia, gyvenimo džiaugsmas, bendruomenės energija bus svarbiausia vėl. Tokia perspektyva yra, nes Rusijos teritorijoje visa tai buvo dar ne taip seniai, dar yra senolių, folkloro, etnografijos… Jau yra istorikų, kurie ištaiso praeities vaizdą žmonių galvose, tokie žmonės įgija dvasios tvirtumą.

Lietuvai iš dielės okupacinės imperijos valdžios išsiveržus, buvo bandyta bendruomenės įvaizdį ir funkcijas perkelti į tautos sąvoką – kaip žinia, nacionalinės valstybės yra XIXa. pabaigos idėja. Maždaug – taip, valstybė, bet ji dabar jau mūsų, sava. Bet joje ir ūkinis pradas buvo individualus, ir religija, iki tol buvus žmonių pusėje, išsivystė į savarankišką ūkinį vienetą, tikinčiųjų sąskaita egzistuojantį… Tautai ideologiją teko parašyti, ji nebe „pleveno ore „vibracijomis, ir jos mitai nebuvo savaime visiems žinomi. O kai užaugo karta, kuriai jos tauta ir valstybė buvo (prigimtinės) duotybės, tai ji ir žuvo pokaryje miškuose tą duotybę savaime suprantamai ir gindama iki paskutinio atodūsio. Kai tuo tarpu ūkiniai vienetai jau kita kryptim ūkinę veiklą suko, kad savus interesus į ją įtaikyti. Užaugo kelios kartos naujoj ideologijoje ir žiūrėk, jau 30 metų laisvi skaitomės, o atsiranda dar kiek tik nori tuos, kurie buvo didvyriai pereitai tautinei ideologijai, vadinti banditais pagal po to sekusią ideologiją… Ką aš noriu pasakyti, tai kad mūsų tradicijos, istorija, mitai ir t.t. yra iš knygų – surašyta, dirbtina ta prasme, kad kiekvienu momentu gali būti pakeista, perrašyta – ir, žiūrėk, jauną kartą jau visai kita – skaitmeninė- dvasia užvaldžius.

Ko reikia, kad tauta taptų bendruomene, o mes – vieningais jos nariais? Kiek minimaliai valstybiniu lygiu organizacijos dar reiktų, kad ji būtų žmonių ir jų interesams atstovautų? – kad įvyktų mentaliteto, dvasinės tradicijos pasikeitimas, ir elementai, kurie yra parazitiniai nuo pat pradžių, būtų išstūmti į užribį?… Apie čia vadovavimą kalba neina. Greičiau apie energetinio šaltinio sukūrimą ar atgaivinimą, kuris spinduliuotų jaučiamą vienio energiją, teisingai orentuojančią seną ir jauną, kreipiančią reikiamu keliu, užvedančią reikiamai veiklai… Kad ne kažkas iš šalies savo tikslams mus vis iš naujo orientuotų ir perorientuotų, bet mūsų tarpe, teritorijoje, visuomenės dvasioje būtų tokio stiprumo teisingos krypties energijos šaltinis, kuris būtų stipresnis už visus perrašymo ir musų performatavimo bandymus. Kad priešingai, nuo mūsų sklistų vis stipresnė aplinką teisingai performatuojanti jėga – kad taisytume pasaulį, to aktyviai nedarydami, o tiesiog, teisingai ir stipriai, tvirta dvasia jame būdami.

Prie dabarties grįžtant, skaitmenininkai dabar tokio energetinio šaltinio vedami, ir puola vieningu frontu: idėjos, į kurią jie tiki, nes ji tapusi jų vidumi, suorganizuoti, jie jaučiasi teisūs, nes jų daug ir jie vieningi, jiems kol kas niekas nebaisu, priešingai, jie pasaulį tokiu būdu gelbsti (baisu bus, kai reikės mirti, nes mirštama po vieną ir visa teisinga realybė atsiskleidžia prieš akis viename momente – pasimato, kiek blogio padaryta ir iš siaubo numirštama ant visai).

O žmonėmis besijaučiantiems susivienyti niekaip nepavyksta, nes, bandant grįžti atgal į laiką, kai žmogiškumo pozicijos buvo stiprios, iš karto susiduriama su savo individualumu, menkavertiškumu, su apgailėtina, dvasios didybės neatitinkančia realybe… Kas įsivaizduoja, kaip būti bendruomenės nariu? Natūraliai, ne todėl, kad reikia ar taip yra teisinga?… Nes jau kiek ilgai yra skatinamas kiekvieno mūsų ego individualumas, originalumas, saviraiška ir jos vertė – jokių bendrų platformų, net ir rašytinių, apie prigimtas, natūralias nekalbant, nelikę. Ant bendro pagrindo nebe stovime, bendros esmės, sąvasties nebe jaučiame. Jei ką atsinešę dar prigimtinio, tai esame skatinami susimaišyti pasaulyje kaip kokteilis, įsitaisyti kitų prigimtinėse teritorijose (kad juos paskui mūsų rankomis policionuoti, kad jokių brexitų neįvyktų)…Jonas Gervė paskutiniais savo gyvenimo metais jau tik kartojo „jūs nepriimate vieni kitų, jau nekalbant apie tai, kad nemylit. O be šito esate niekas ir niekur… Ir liksit be nieko, nes nieko negalit, kad ir ko benorėtumėt“. Ir jis buvo teisus, kaip visada.

Mūsų visų ir kiekvieno energijos vektorius kitoks, nukreiptas, pakrypęs, iškreiptas vis kita kryptimi – mūsų taip vadinamas originalumas ir individualumas. Tautiečiai, broliai ir seserys, tėvai ir vaikai – galim būti vieningi tik tada, kai „visų nosys ta pačia kryptim žiūri“, kai visų energijos nukreiptos tiksliai ta pačia kryptim. – pabandyk dabar rasti bendraminčių bendruomenę ar bent jau gyvenimo partnerį!… Jei rasis pora bendrų punktų, tai turėsi taikytis su visais likusiais skirtingais… Arba nesitaikysi ir liksi vienas, kokiu ir buvai. Ne tik pasaulis, žmonės irgi, ir nuo vienatvės kenčia, ir kartu nesugeba išbūti.

(bus daugiau)

Žmogumi būti lengviau, nei tautos nariu. II dalis

Į tamą apie tai, kaip sunku grįžti, kad pradėti iš naujo… Profesorių Pyžkovą, vieną gyvybingiausių rusų istorikų, jau esu minėjusi ne kartą, rašydama apie senąjį tikėjimą. Tačiau jo populiarumas ir garsas prasidėjo nuo knygos apie rutų tikėjimo skilimą XVIIa. (Grani ruskovo razkola). Atrodo, tema įdomi tik siauram istorikų ratui, bet jos traktavimas toks naujas, jog pakeičia požiūrį į istoriją buvusią ir esamą, kokią ją tradiciškai žinome.

Pravoslavybės – ne tik graikiškos manieros, bet ir iš viso, krikščionybės šaknys Rusijoje labai negilios, jos daug maž iš to laiko ir eina – krikščionybė ir cerkvės buvo carų, ponų ir valdančio sluoksnio religija, ji valstybės susidarymą, jos centrizmą ir caro valdžią ne tik palaikė (ir palaiko), bet praktiškai ir įtvirtino… Kaip jau esu rašius, didžiulės teritorijos ir žmonių masės iki XVI – XVIIa.a. dar įsigudrino gyventi bendruomenine sąntvarka ir ne tik kad be religijos, bet be valdančios hierarchijos iš viso – vienyje su gamta, tradicijomis ir protėviais.

Gyvenimą reikėjo pragyventi gerai, iš esmės, juo džiaugiantis, mylint, šventes švenčiant, vaikus anūkus užauginant, kad atėjus laikui mirti, visi reikalai būtų baigti, darbai nudirbti, mylėta, gyventa sutarime ir išeinama būtų ant visai, į tėvų ir protėvių statusą – kai su likusia bendruomene bendraujama, jai padedama ir vadovaujama jau iš anapus, ir likusieji tavo buvimą ir vadovavimą jaučia kaip energiją, kaip su vėjo dvelksmu ateinantį žinojimą, jaučiamą visos bendruomenės, kiekvieno jos nario sutartinai, o ne kažkokio žynio ar burtininko (išaiškinamą kokiam ten kunigaikščiui ar vadui ir jo liepiamą vykdyti)… Tokių bendruomenių nebuvo galima priversti kariauti, nes niekas nenorėjo mirti ne savo mirtim ir pas protėvius nepatekti… Mirusį per anksti apraudodavo visa bendruomenė, suminėdama gyvenimo etapus, kurie liko jo nepraeiti, ir tokiu būdu energetiškai kaip ir vis tiek, juos kartu su juo praeidama, jį pas protevius vis tiek nuvesdama – tokia yra apraudojimo prasmė, o ne koks nors ten gailėjimas ar liūdėjimas – ko buvo liūdėti?

Būtent šitos teritorijos ir bendruomenės buvo labai skanus kąsnis tiek protestantams iš Šiaurės Europos,, tiek katalikams iš Pietų Europos, kurie  XVIIa. kovėsi dėl to, kad Konstantinopolyje (turkų sultono valdžioje beesančiame) pasodinti savą metropolitą ir šitą „didžiąją bizantinę tradiciją“ eksportuoti į Maskvos kunigaikštystę ir aplinkines, tokiu būdu atnešant ten savo tvarką, savo valdžią ir padaryti jas sava „melžiama karve“… Nes Europa jau virto pramonine, po Vestfaleno taikos religijos ten išsidalino teritorijas kas sau ir reikėjo ieškoti resursų bazės, iš kur žaliavą traukti, iš kur maisto ištekliai turėtų ateiti (ir į kur savą industrinę produkciją vežti). Rytų Europa jau buvo tam pajungta, Lenkijoje (po to ir Ržečpospolitoje) baudžiava jau buvo, per Kijevą, Malorosiją ją sėkmingai, nors ir ne iš karto, atnešė ir į dabartinę Rusijos teritoriją…

Pradžioje lyg geriau sekėsi Šiaurės Europos protestantizmui – per Novgorodą savo įtaką skleisti, vienuolynus kaip darbo kolonijas steigti, skitus, kur senoliai knygas perrašinėjo, protopopas Avakumas, bojarinė Morozova buvo iš tos stovyklos – nereikia apsirikti, kad jie „gerieji“ buvo dėl to, kad kankiniai. Jie lygiai taip pat su liaudies tradicijom, šventėm, įsitikinimais ir pasaulėjauta kovojo ir visa tai naikino, raštą, knygas brukdami, maldas, vienuolynų askezę kišdami ir gyvenimo džiaugsmą, gyvą energiją iš žmonių išmušdami… Gerai tik buvo, jog darbo etika ir amato, verslo dvasia su jais kartu atėjo – europinė Rusijos šiaurė visada turtinga buvo, baudžiavos ten nebuvo, pirklių dvasia gyvavo…

Bet laimėjo Nikono pravoslavybė, save vadinanti ortodoksine, kai liaudyje ji buvo „nauja“ ir nauja, kitokia, nepriimtina ir liko. Ji paskelbė Rusiją prasidėjus nuo Kijevo, dvasinę jos tradiciją atėjus iš tenykščio krikšto, Kijevo- Peščioros lavros, Mogiliovo dvasinės akademijos… Ten buvo reikalingi metraščiai surašyti, nauji popai paruošti, iš ten cerkvių statyba paėjo. Ne tik patys Romanovai okupantais buvo, bet ir praktiškai visa jų aplinkuma buvo aristokratai iš Malorosijos, Lenkijos, Lietuvos (gediminaičiai). Gal ketvirtadalis, tiesa, buvo vadinami vokiečiai – prūsai, švedai, ar iš Kurliandijos. Ir būtent tada galutinai paprastus žmones įbaudžiavino, ir, dar daugiau, jie negalėjo užsiimti jokiais verslais ar amatais, jie turėjo dirbti žemę. Taškas. Verslas tapo užsieniečių ir vietinės aukštuomenės privilegija – licenzijos, pirklių gildijos, leidimai prekiauti su užsieniu, viskas buvo labai griežtai reglamentuota… Dauguma vietinių pirklių buvo, galiausiai, iš sentikių ir jų pradiniai kapitalai buvo bendruomenių lėšos… O visa kas atėjo nauja, visa darė Rusiją atsilikusia, stabdė bet kokį vystymąsi ir tik traukė iš jos resursus… Ir kai visai jau buvo aiškus tos valstybės bankrotas, įvyko revoliucijos, pilietinis karas ir visiškas chaosas… Ir dar labai nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę – jokie bolševikai, trockiai ar leninai netikėjo, nei kad jie laimės, nei kad jų valdžia išsilaikys…

Pagal prof. Pyžikovo teoriją, laimėjo ir išsilaikė jie tik todėl, jog liaudyje atsibudo viltis, jog štai dabar yra galimybė visus carus, aristokratus, karininkus ir popus išspirti ant visai ir imti tvarkytis pagal save. Taip, iki revoliuciniai bolševikai, menševikai ir pan. daugiausia buvo inteligentai ir ne rusai, bet kaip nekeista, didele dalim juos finansavo pirklių ir pramoninis kapitalas – vietiniai turtingi sluoksniai norėjo atsiimti šalį iš užsieniečių rankų. Tik viskas pakrypo kiton pusės – tie, kas darė revoliuciją, kariavo ir griovė senąją visuomenę, jie netiko į naujos statytojus.

Dar Leninui gyvam esant, bet jau Stalinui įsigalint, buvo trys šaukimai masiškai tapti partijos nariais – gera idėja, nes tada į partiją susirinko ir didžiumą joje ėmė sudaryti valstiečiai ir darbininkai, dauguma, pasiro, iš sentikių tradicijų įtakoje gyvenusių bendruomenių… Ne iš tų sentikių, kur teigė, jog melstis cerkvėje reikia, bet dviem pirštais, o ne trim. O iš tų, kurie vadinami „bezpopovcais“ ir jų iš viso, tikinčiais niekas neregistravo, ir jie patys savęs tokiais nelaikė. Bet, užaugę jie  buvo bendro turto, bendruomenės interesų, vadovavimo ne savo vardu ar savo naudai (garbei) , bet bendruomenės pavedimu tradicijoje ir pasaulėžiūroje. Šita nauja partinė karta kaip tik ir parėmė partijos valymą, ir nuo trockistų, ir visokių zinovjevų, kamenevų, bucharinų kaip nuo svetimo, savanaudiško ir parazitinio elemento; būten iš jų išaugo „industrijos kapitonų“ karta, jie ėmėsi vadovauti fabrikam, mokytis inžinieriais, iš jų buvo tikėjimas šviesia ateitim visiems kaip galima realybėje. Nes buvo puikiai suprasta, jog kol šalis nebus pasivijusi Europos ir Amerikos švietimo lygiu ir industrine baze, tai iš viso, jos nebus galima laikyti savarankiška šalim.

Aš apie svetimus kalbu, nes iš šalies geriau matosi, kaip jie buvo savo vystymesi sustabdyti, ir kaip grįžo, pasivijo, gal net būtų išėję į priekį.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as