idėjos ir realybė

1
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (III dalis)
2
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (II dalis)
3
Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (I dalis)
4
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (VI dalis,paskutinė)
5
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (V dalis,)
6
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (IV dalis)
7
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (III dalis)
8
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (II dalis)
9
Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (I dalis)
10
Kova dėl geografijos (V dalis, paskutinė)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (III dalis)

Dabar  visuomenėje vyraujantis aukso vidurys – ne išsišok, nekrisk į akį, nerodyk iniciatyvos, nepasireikšk, nerizikuok niekuo nauju, būk patenkinta daugumos dalele – yra harmonijos parodija. Jau XIXa. šarlis Bodleras prilygino laidotuvėms, su jo rimtumu, susilaikymu, pagarbumu, darbštumu ir efektyvumu. Įdomu, ką jis apie XXa. būtų pasakęs?

Naujus laikus, industrinės revoliucijos kilimą ir, to pasekoje, žmonių masės pavertimą vergais, sunku įsivaizduoti lydimą šokių, dainų ir panašių bachanalijų. O rimtumas ir dalykiškumas buvo kaip tik, nes bendrą gyvenimo pajautimą vertė tik į asketišką laiko prabuvimą… Ir Naujos epochos katastrofiškumas yra visai ne disharmonijoje – aistros tegu siaučia, susidaužia meilė ir įniršis, ilgesys persipina su pamišimu – visa tai – tik ugnis žmonių kraujyje, širdies energija. Katastrofišku tapo kaip tik mechaninis laikas, tolygumas, monotonija, užmušę individualų aktyvumą ir žmogaus (kraujyje esantį energijos) potencialą. Jie dabar normuojami buržuazinės moralės ir reguliuojami kelių eismo taisyklių. Logiškas klausimas būtų, ar verta dievui buvo kurti tokią nuobodžią ir sterilią Visatą? Ir tuoj pat randamas logiškai iš tokio gyvenimo išplaukiantis atsakymas: gyvename ne dėl grožio ar linksmumo, bet vedami pareigos ir būtinybės.

Todėl galima labai lengvai suprasti, kai taip rimtai į visuomenės vystymą ir tobulinimą žiūrintiems žmonėms buvo suorganizuoti, vienas po kito du Pasauliniai karai su neišvengiamais žvėriškumais, nes tokie personažai ir karą vykdo kaip galima efektyviau ir rezultatų siekdami visu rimtumu, tai sekantys už tiesą ir teisingumą kovojantieji, to pasekoje dabar jau logiškai tiki, jog „grožis yra melas, o bjaurumas – tiesa“. Pūvantys kūnai, lavonai, skeletai neapgaus, jie tikri. „Žemų tiesų tikrumas mums brangesnis, nei aukštų teiginių apgavystė“… Kai tas grožis, išaukštinimas (ir apgaulė) ir yra subtilus sielos kūnas, žmogų formuojantis principas, surištas su kūno materija per kraują.
Monotonišku virtęs kraujas (praradęs savo natūralų tekėjimo ritmą) neišvengiamai tampa pasyvus subjektas ir pereika į kiekybės viešpataujamą teritoriją, kur viską lemia visuomenės nuomonė, darbas ir kiekis to, ką turi. Iš kraujo pasyvumo gimsta nuobodulys, tuštuma, ligos (pvz.depresija), subjektas netenka savo valios, tampa valdomas sociumo. Atsiveria galimybė dabartinei medicinai išsivystyti iki pragariškų aukštumų.

Didysis Panas, apkerėtas nimfos Syriks grožybių, persekiojo ją miškuose ir pelkėse, kol dievai, galiausiai pakankamai pasilinksminę ir iš tų jo pastangų besijuokdami, pavertė nimfą žilvičio krūmu. Panas, nei kiek dėl to nesumišęs, iš miško bičių pareikalavo vaško, nusipjovė septynias šakeles, iš akies, maždaug primetė tarpplanetinius atstumus proporcingai ir susikonstravo birbynę. Nauju instrumentu ypač džiaugėsi piemenys, nes užgrojus, išsilaksčius galvijų banda susirinkadavo vėl, pati, atkviesta melodijos. Pano fleita – lumzdelis, dūdelė, birbynė – galėjo pagal jo norą keisti metų laiką, priversti įsimylėti, gydyti akmenis, augalus, žvėris ir žmones… Bet, muzikiniam dialogui šis magiškas instrumentas netiko. Dvejų fleitų harmoniškai suderinti negalima, nepavyks: laukinis dievas Panas nesiekia pasaulinės taikos ar sutarimo kolektyve.
Paprastai Apolonas laikomas polifonijos globėju, matematinių proporcijų pradininku, racionalios tvarkos dievu ir dionizmo priešininku. Tai – labai abejotina ir, greičiausiai, yra jau krikščioniška interpretacija, nes krikščionybė neįsivaizduoja nieko be dvejų opozicijų kovos. Pano dūdelė ir Apolono akordas tiesiog yra akordas prieš laukinę vienišą melodiją, civilizacijos muzika ir nepaliesta gamtos muzika. Kai „muziką, paremtą temperuota gama, reikia laikyti labai netobula. Jei mes su ja sutinkame ir ja žavimės, vad. mūsų klausa buvo jau sufalsifikuota iš vaikystės“ (H.Helmgolcas, fizikas)

Klausos ir balso pajungimas temperacijai – naują epochą pradėjęs reiškinys. Žmogaus transformacijos į mechanizmą pradžia. Nes balso parametrai atspindi temperamentą, artumą vienam ar kitam kosminiam elementui dvasios, sielos ir kūno kompozicijoje. Toks žmogus – unikalus ir tik pats gali atsakyti į savo klausimus, išspręsti savo problemas. Kai garsų eilėje hierarchiniai sąntykiai buvo panaikinti, išnyko ir natūrali pagarba objektyviam autoritetui visuomenėje. Dabar “ kas moka, tas ir muziką užsako“, „pagal to muziką ir šokam“ – tai pabrėžia tranzitinių operatorių galią – jie, kas turi daugiau pinigų, primeta kitiems, užduoda toną, ir kiti turi prie jų taikytis.
Jėzuitas Franc Lang 1717m. rašė:“žmogaus ausis tapo kurčia tiek dievo žodžiui, tiek angelų muzikai. Gėda pasakyti, muzika nustojo gydyti net paprasčiausią įdrėskimą…“ O renesanso žmogus, Marselio Fichino (1433- 1499) žmones dar gausiai ir sėkmingai gydė Orfėjaus himnais, savo susimeistruotos Orfėjaus lyros pagalba. Nes „bet kuris kūno defektas – sielos disharmonijos paseka“.

Robertas Fladas gimė jau prasidėjusių pasikeitimų metais – Oksforde išsimokslinęs gydytojas ir astrologas, Paracelsijaus pasekėjas. jis liudijo, jog Kasiopėjos žvaigždyne 1576m. radosi nauja žvaigždė., 1604m. užsidegė naujos žvaigždės Gulbių ir Gyvatės žvaigždynuose. Taigi, ir dangus, iki tol buvęs pastovus ir patikimas, išjudėjo, ėmė keistis – tolti nuo Žemės, Uranas nustojo apvaisinti Gają, dvasia atsijungė nuo materijos…1610m. jo rašytoje „Mikro ir makro kosmoso istorijoje“ žmogus gražiai įsirašo į kosmosą, gamtą, aplinką, bet ten dar jokiu būdu neteigiama jokia jo pirmenybė ar išskirtinumas (gyvūnai, medžiai, gėlės įsiraso taip pat gražiai ir be kliūčių)… O vėliau žmogus sau prisigalvojo ir savą decentralizaciją, Koperniko ir heliocentrizmo padedamas. Materialios Saulės centrizmo materialioje Visatoje žmogus prarado vidinę ramybę ir prasidėjo abejonės, vis augantis nepasitikėjimas savimi. Tai – logiška judėjų- krikščionių įnešto dualizmo (taip pat ir Saulė- Žemė vietoj buvusios tik Žemės) paseka.

Paskui materialinę Saulę ir žmogus tapo grubiai kūniškas, kai, pagal dievo paveikslą sukurtas, kaip jis gali būti apribotas pilvo ir genitalijų poreikių? Valdomas alkio ir seksualumo? – O racionalioji Naujoji epocha teigia kaip tik tai. Filosofija, menas, metafizika, viską imta atmesti ir dabar tai jau praktiškai šiūkšlių dėžėje… kaip ir decentralizuotas – su tiek centrų, kiek yra žmonių – pasaulis, kaip ir daugybėje dimencijų gyventas gyvenimas, suvestas tik į plokštumą, tik į dvidimencijų vaizdų pasyvų stebėjimą… Kol buvo įvairovė, egzistavo ir vienis, kai tik viskas oficialiai suvesta į vieną, radosi nesutaikomas dualizmas, opozicijų kovos ir, galiausiai, žmogus ir plokščias popierinis (dabar jau ekranėlio) pasaulis, kuriame jis negyvena.

 

 

 

 

 

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (II dalis)

Subordinacijos pagrindas monoteistinėje sistemoje visada buvęs (ir yra tiems, kas joje randasi, o ne yra išėjęs) – paklusnumas ir kasdieninis kasdieninių veiksmų komplekto kartojamas, kad viskas imtų vykti automatiškai ir nekainuotų galvojimo pastangų… Netikėtumai, iniciatyva, savarankiškumas nėra skatinami, nes priveda prie ne tų rezultatų – tą reiktų visada atsiminti tiems, kurie mano pakeisią sistemą, pagerinsią gyvenimą, išgelbėsią pasaulį, paskelbdami savo idėją, užmanymą ar įžvalgą. Pasaulis nėra susigadinęs ar sulūžęs, koks yra, toks jis ir yra sukurtas.
Šitoks totalitarinis režimas, žinoma, nėra stabilus, nes žiauriai trūksta energijos. Ją gali išspausti tik išorinių energijos resursų sąskaita: būtina arba pastoviai ieškoti, rasti ir „praryti“ priešus, arba pribaiginėti vieniems kitus… Bet ir šitie procesai pripildyti beviltiškumo, nes monoteistines religijas žymi visanulemiantis mirties ženklas.
Pagonybėje mirties kaip tuštumos ir visiškai sunaikinimo nepažįsta. Kas nereiškia, kad tada tapkime pagonimis ir mirę neišnyksim amžinai – neįmanoma imti ir persivadinti, nes tai nieko nereiškia. Reikia pasistengti persistatyti iš vidaus atgal į tą natūralų pagoniškumą, su kuriuo gimėme, grįžti į tą natūralų pasaulį ir matyti jį, vėl gyventi jame, būnant jo dalimi. Nes nesąmoningai tai mes ir taip daug kas daug ką iš tos natūralios pagonybės savo pasaulėjautoje išsaugome ir per gyvenimą prasinešame. Pvz, monoteistinės religijos gamtą skelbia sukurtą žmogui naudoti, išnaudoti, pajungti… „Ant kankinimų stalo numetus, iš jos visas paslaptis išgauti“ – kiek daugeliui iš mūsų šitas požiūris visą gyvenimą išlieka ne tik svetimas, bet ir šlykštus – pietetas gamtai žmogui yra įgimtas.
Taip pat retas kuris sėkmingai įsivaizduoja mirtį… Žinom, kad mirsim, bet jaučiamės nemirtingais. Ir tikrai ne todėl, kad kokiam ten trimitui sugaudus, atsikelsime iš kapų gyvais lavonais. Ir antra, jei viskas miršta – viskas vistiek miršta – tai geri darbai lygiai taip pat beprasmiški, lygiaverčiai blogiems ir amoraliems… O galutine gėrio pergale tikim irgi, nes kažkur giliai savyje žinom, nors įrodymų tam gal niekada ir nematę.

Hierarchija yra sąvoka, susijusi su pagonybe, jos pradžia paslaptinga. Dangiškoji sielos dalis (anima celesta) suteikia žmogaus širdžiai ir protui savybių, kurių žmogus negali išmokti, įsisavinti, įsitreniruoti – žmonės gimsta ne vienodi ir ne lygūs…. Ir tai jau Naujų laikų požymis, nesidžiaugti tuo, koks esi ir ką savyje turi, bet norėti to, ką savo viduje turi kitas, ką jis yra atsinešęs, gimdamas – būtent, čia kai centras jau nebe tavyje, o kažkur kitur, bendrose civilizacijos tiesose, normose ir besistengiamoje įdiegti lygybėje. Nes, kitaip gi neteisinga! Kodėl jisai, kodėl ne aš?
Ir negalvojama, kad kitas gali, sugeba, nes turi talentą, o tu neturi… Ne, dabar teigiama, jog visi turi visus talentus, tik eik mokytis, stengtis, dirbti, ir būsi Da Vinčiu, Mociartu, Einšteinu. Deja, nebūsi… tada toliau išeitis buvo panaikinti Aukštąją kultūrą, kurios kūrimui reikia įgimto vienokio ar kitokio talento, ir imta lygiuotis į vidutiniškai normalią saviraišką, dabar jau ją vadinant menu ir kūryba. Bet čia kita tema… revoliucijos, perversmai, pogromai, vykę paskutinį šimtmetį, parodo, jog vadinamas „teisingumo jausmas“ yra ne kas kita, kaip žiaurus pavydas – kodėl kitas turi, gali, jam sekasi, o man ne? – revoliucionieriai vertė turtuolius nuo jų pjedestalų visuomenėje ne tam, kad visi būtų lygūs, turėdami po truputį, bet kad užimti jų vietą ir turtingais būti patiems. Ir ne prasčiau engti likusius… matomai, materialistiniame pasaulyje tik monoteizmas ir įmanomas, dabar jau mokslinis, o ne religinis. Nes natūrali hierarchija kyla iš sielos gilumos ir dvasios turtingumo – jas panaikinus visi lygūs kaip ir liekame. Civilizacijos iliuzija. Nes pirmauja – tirono, monopolisto, despoto vietą visuomenėje ar jos dalyje, struktūrose – vis tiek užima tie, kurie mažiausiai civilizacijos pančių supančioti. Kurie mažiausiai socializuoti, nuoširdžiai tiki, jog įstatymai ne jiems rašyti, žino ko nori ir turi energijos be jokių skurpulų to siekti – žodžiu, jų centras pasirodo, vis tik esąs jų pačių viduje, o ne kažkur kitur.
Tada lieka tik klausti, ar tokiame baisiame pasaulyje gyvenam, ar jis toks baisus, nes jį valdo patys baisiausi iš visų įmanomų? – kaip danguje, taip ir ant žemės: jei mums šviečia juoda saulė, kuri rodosi šviečianti tik todėl, jog mes panirę į dar didesnę juodumą, jei angelai yra juodi kaip anglis ir baisūs, o mums rodosi balti, pūkuoti ir gražūs, tai į kokią tamsą prasmegę esam? Ir ar keista, kad dauguma daro viską, kad prie civilizacijos pučiamų miglų prisitaikyti, matyti pasaulį, kaip pasakyta, gyventi depresijoje, be gyvybės syvų, pralaimėjime ir mirusiems, kad tik nereikėtų susidurti su tiesa, kad tik nereikėtų jos pakelti?

Negana, kad pačių centras išėjęs pasivaikščioti, bet nežinom nei prasmės, nei reikšmės, nei mus supančio pasaulio, nei mūsų gyvenamo gyvenimo. Žinome tik klausimų, tyrinejimų metodą, o paslaptinga viso ko esmė, giluminė šerdis, kaip tik tyrimui ir nepasiduoda – analizuojant dalis, išnyksta visumos paslaptis, o smalsumas dar ir pažadina piktasias emanacijas…
Laikrodis – mechanizmas, visiškai svetimas gamtai.

Taip, gamtoje daug kas kartojasi, bet ne kiekvieną kartą taip pat, ir ne per tą patį laiko tarpą… O žmogus jau nukvako tiek, jog puktinasi, kad pavasaris neateina pagal kalendorių, ar žiema drįsta būti be šalčių… klimatas, matai, šyla, išsigąstama, reikia kažką daryti!… Tolygumas, pasikartojimas, sinchronizmas yra būdingi tik socialiniam mechanizmui ir niekam kitam. Tai deformuoja ne tik gamtą, bet ir žmogų: daktarai nuoširdžiai tiki, kad žmogaus širdis privalo pulsuoti tolygiai, ritmingai ir be permušimų. – Daktarai jau yra iš tų pačių tipiškų Naujųjų laikų žmonių, kuriems dosnumas tolygus švaistymui, nepasotinamą meilę jie vadina iškrypimu, drąsą – kvailumu, o nesavanaudiškumo jie nesupranta iš esmės.

(bus daugiau)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau (I dalis)

Gimstame pagonimis, krikščionimis tampame vėliau.
Pradžioj braidom po pievas, klausom paukščių, stebim gėles… kartais išsigąstam žaibo, kartais džiaugiamės vasaros lietučiu – tai būna mūsų pasaulis, o mes jaučiamės natūrali jo dalis: dievas Panas ramiai ir šviesiai neutralizuoja proto veiklą… Ir tik po kokių dešimties metų pakliūvam į nagus socialinei ir dvasinei nomenklatūrai, ir ji užsiima mus perdaryti iš tiesių į kreivus.
Vaikystė mūsų tai nebuvo tik miestiečio poilsis gamtoje ar koks nors ten laikinas priešcivilizacinis stovis. Tai buvo beribė panteistinė meilė, nuoseklus „taip“ supančiam pasauliui, akimirksniui panaikinantis totalinį „pasikėlusį“antropocentrizmą, kurį mokykloje, dresiruojant mūsų pasaulėžiūrą, mums išvysto ypač geografija ir astronomija.
Tiek dangaus skliauto žvaigždėlapiai, tiek žemės žemėlapiai yra sudalinti į meridianus ir paraleles – į perspektyvos iškreipiamus keturkampius, sudarančius du pusrutulius, Žemės ar dangaus skliauto… O kur stovi žmogus, į tuos žemėlapius (ir žvaigždėlapius) žiūrintis? – kabo kažkur visatos tamsioje tuštumoje šalimais? Yra niekur nedalyvaujantis, neesantis stebėtojas? – kai šitaip iš esmės esi nuo visko atskirtas, telieka save manyti esant už visa tai didesniu, beveik milžinu, kitaip gyventi būtų per baisu, ir neįmanoma, nes gyventi kur?

Visa laimė, jog šitokie braižymai, žemėlapių, žvaigždėlapių ir t.t. radosi visai neseniai – kartu su Švietimo epocha, enciklopedistais, Niutonu, Dekartru… Iki to laiko vyravo visai kitas principas – lokalus, spiralinis. Kur buvo žmogus, ten buvo centras, kiek akys užmatė – apylinkės: žmogus juda, ir centras juda su juo kartu, tokiam žmogui iš pasaulio iškristi neįmanoma, neįmanoma gauti depresijos, kad jis vienišas, nuo viso ko atskirtas, nereikalingas ir menkas – žmogus visada yra gamtos dalis, socialinio audinio dalis, kosmoso dalis. Senieji miestai ir senamiesčiai, visi turi centrą iš kurio toliau vystosi į visas puses, dažnai spiralės principu, kaip Paryžius ar Maskva… Tai čia naujamiesčiai sudaryti iš kvadratų- kvartalų…
Jei saulės sistemos planetos žmonėms atrodė savos ir naudojamos, medicinoje, filosofijoje, astrologijoje ir alchemijoje – mikrokosmosas buvo makrokosmoso atpindys, tai dabar mokslas su savo atstumų matavimu šviesmečiais, kvantinėm teorijom ir pan. atmeta visatą už bet kokio mūsų žmogiško pajautimo sferos ribų. To rezultate dangus praktiškai tampa fantominis ir randasi kažkur anapus… Civilizacija tuo būdu atsisakė tiek žemės, tiek dangaus.
Tai, jog žmogus vadinamas mikrokosmosu, jau XVIIIa. tapo grynai teoretiniu dalyku, nes realus ryšys su dangum išnyko, o savą vidinį kūno gyvenimą jausti kaip mikrokosmoso sistemą nebe liko kuo – siela, subtilus jos kūnas liko su dangum už materialinio žmogaus pasiekiamumo ribų. Paracelsijaus išmintis liko uždara sekančių kartų supratimui.
Reiktų suprasti, jog kažkaip suvienyti pagonybę ir krikščionybę – monoteistines religijas – į vieną nuoseklę eigą ar visumą yra beprasmiška. Netgi monoteizme vartojama dvasios savoka ir pagonybėje žinomas subtilus dvasios kūnas yra visiškai ne tie patys dalykai. Skirtingai nuo pagoniškų dievų, kurie žmogaus formą prisiima tik su kažkokiu tikslu, monoteistinių religijų dievai yra antropomorfiniai iš principo. Kas negali ne iššaukti dviprasmiškumo: ar tai jie sukūrė žmogų pagal save, ar tai žmogus juos pagal save?… Gero norėję teologai, nekentę pagonybės, bet mylėję ir gerbę senuosius poetus ir filosofus, nusprendė politeizmą traktuoti kaip savotišką vienybės įvairiapusiškumą, kur, grynai dėl vaizdingumo, dievai ir deivės simbolizuoja tam tikras savybes ar galimybes…

Ir tokį centralistinį požiūrį į pagonybę turime mes visi, net ne religinio monoteizmo, bet mokslinio metodo polinkio viską sistematizuoti į vieningas sistemas pasekoje – mes kabome neaiškioje erdvėje šalia viso žemės rutulio ir dangaus skliauto, viską vienu žvilgsniu apžvelgdami, ir mūsų akyse privalo visi įmanomi, iš legendų ir padavimu užrašyti dievai surikiuoti į vieningą sistemą pagal svarbumą, senumą – pirmumą, galingumą ar gal giminystės ryšius. Privalo. Ir mūsų protas juos rikiuoja, rikiuoja, ieško atitikimų skirtingose mitologijose ar skirtinguose laikmečiuose ar vietovėse… Nes sistema – t.y. monoteizmas – juk turi būti. Ji turi juk būti visur!
O jos nėra. Vienas dievas kilęs iš vienur ir valdęs atitinkamą teritoriją atitinkamą laiką, paskui pakitęs ar pamirštas… kitas vėl iš kitur, turėjęs didesnę teritoriją, egzistavęs ilgiau, todėl turintis vaikų ir anūkų. Paskui ir tas pamirštas… Arba jam vienoj saloj vienokias galias priskyrė, šalimais buvusioj – truputį kitokias, arba pavadino jo vardu visai kažką kitą. Pasaulyje buvo daug centrų, jį reikia įsivaizduoti ne kaip dvimatę erdvę – paveikslėlį, vaizduojantį žemėlapį, kurį studijuoji, pasiėmęs į ranką. Pasaulį reikia vaizduotis savo akių lygyje, stovint taške A ir žiūrint, kuriuo keliu tau bus patogiau pasiekti tašką B. Ir toliau savo horizonto tuo momentu tu nematai, ir žemė tau plokščia kaip blynas ir dangaus skliautas gaubia tave iš viršaus…
Monoteistų ir pagonių religiniai įsitikinimai skirtingi, kuria tematika bekalbėti. Monoteistinės religijos yra atvirai istoriškai fiksuotos, todėl atviros tik sekančioms kartoms. Vieno vienintelio dievo preogatyvos yra tolygios rytietiškam despotui, tikintieji yra tik jo vergai, daugiskaitoje, ir jų dvasinis, emocinis ir fizinis gyvenimai reguliuojami jo įsakymais ir paliepimais… Begalinis dangus yra „sutraukiamas“ apie vieną tašką ir monoteizmas kupinas agresijos prieš visa kita, kas su jo mokymu nesutinka.
Jei pagonybė yra hierarchiška, tai monoteizme viešpatauja subordinacija – skirtumas esminis. Subordinacijos režimas reikalauja dresūros, disciplinos, paskatinimų ir bausmių, žmogus tolygus „perdirbamai materijai“, gyvenimas – kova dėl išlikimo, lenktynės dėl to, kas bus paskelbtas idealiu pavyzdžiu pamėgdžiojimui… kad gerai pasiruošti gyvenimo kovoms, reikia autoritetų ir trenerių, žmogus visada kažkam pajungtas – ir jo būties centras visada už jo paties ribų!

(bus daugiau)

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (VI dalis,paskutinė)

Kol žmogus tikrai buvo didis, antropocentrizmo nereikėjo. Tik jau sumažėjęs (sumažintas) ir nusilpęs (savo jėgų nebe žinantis), kompensacijai, jis paskelbė pasaulį sukantis aplink save… Besikeičiant pasauliui ir žmogui, evoliucionuoja taip pat ir dievai, simboliai, mitų reikšmės kinta, keičiasi herojų vardai, dievybių funkcijos…Kol elniui kryžius tarp ragų dar nebuvo įstatytas ir Velnias vadinosi Panu, jis buvo dievas tų, kurie žemės nedirbo, miestų nestatė, vyno nespaudė ir duonos nekepė… priešingai, šoko su nimfomis, grojo dūdele, mito vaisiais iš laukinės gamtos, neturėjo atminties, istorijos, nejautė meilės ar neapykantos… Jo šalis Arkadija sumažėdavo ar išsiplėsdavo pagal poreikį ir rodėsi esanti visupasauliu. Šia pasauliui priartėjus prie Pietų poliaus ir tapus, faktiškai, hado prieigom, jo vietą tada jau užėmė Apolono ir Dioniso dichotomija… O dievas Panas šioje savo ipostasėj mirė – apie tai pasklido gandas viduržemio jūros pakrantėse, bet labiausiai tuo džiaugėsi krikščionys, tuoj par ant jo visą blogį (jų akimis žiūrint) ir sukabinę… taip pasaulis nenuilstamai ir juda link viską sunaikinančių Pietų… O viso ko pradžia yra Šiaurė.

Pagal Tradiciją, būtent Šiaurinis kontinentas buvo pirminis žmonijos lopšys, Primordalinės tradicijos šaltinis. Taip pat ir Hermetinėje tradicijoje Šiaurė, magiškos geografijos prasme, yra visiškai kitokia, ypatinga realybė. Galbūt tai – netgi dvi tos pačios doktrinos pusės.

Šiuo metu vyksta šiaurinių žvaigždynų aktyvacija, kas magistraliai įtakos žmonių civilizacijos vystymasi, atvers naują ir nežinomą kelią, įtvirtins naują – dvasinių – vertybių skalę, kaip kalbėjo J.Golovinas. Tai – alternatyva nihilizmo, iškrypimo, degradacijos – Pietų jėgoms – jau seniai lemiančioms dekadencinę dabartinės civilizacijos procesų kryptį ir panardinusioms žmoniją į Dvasios Naktį… Tai netgi ne alternatyva. Tai – centras, kuriam dabartinė dezintegracija jokios įtakos neturi.

Jei atsimenat, kada Rene Genonas rašė apie „pasaulio galą“, jis sakė, kad kalba eina apie iliuzijos pabaigą. Galima interpretuoti taip: visos realybės, kurias Pietinė kosmoso kryptis bando kažkaip adaptuoti, sunaikinti ar iškreipti, ir kurios tokiam Pietų poveikiui pavaldžios, yra niekas, palyginus su amžinu gyvybės šaltiniu, su tuo absoliučiu „filosofiniu akmeniu“kuris yra Poliarinė žvaigždė. Žinoma, ne geografinė Poliarinė žvaigždė. Turima omeny tą gyvybės centras, kuriame nėra net jokios mirties idėjos.

Sakmussenas (XVIIa.) nėra dualistas, jis – monoteistas. Tik jis teigia Šiaurę, Nord, esant maginiu tašku, nuo kurio ištrykšta fontanu linijos, panašios į vėduoklės plunksnas. Žvaigždė Arktur ar Poliarinė žvaigždė, kaip rašo Sakmussenas, yra tas koncentratas, ta universali gyvenimo konstanta, tą vėduoklę išlaikanti. Įsivaizduokite, kad tos vėduoklės plunksnos tiek ilgos ir išsiriečia, kad pasiekia ir Pietų polių, ir Naktį. tik gyvybės jose tada belikę tik taip mažai, jog ji tapusi mirtimi.

Vienas iš Sakmusseno pasekėjų XVIIIa. Liudvigas Goldbergas, alchemikas, astrologas ir tikras keistuolis yra palikęs keletą žemėlapių to, ką mes vadiname „filosofiniu Ledynuotuoju vandenynu“. Turima omeny astrologiniai žemėlapiai. Ir kas nepaprasta, tai jo astrologiniame Hiperborėjos žemėlapyje iš mums žinomų šiaurinių žvaigždynų pažymėti yra tik keli. Kai žmogus randasi tame „filosofiniame Ledynuotame vandenyne“, likę žvaigždynai keičia savo pavadinimus ir konfigūracijas. Tai liudija nepaprastai gyvą kosmoso vystymasi. Ir taip pat matome, jog kaip tik šiaurėje prasideda ta universalioji gyvybės konstanta, kurios neįmanoma nei „nustatyti“, nei suvokti, bet kurios ašys gali dominuoti mūsų smegenyse ir mūsiškiame „aš‘.

Atkreipkite dėmesį į tai, jog visos mitologinės paskutinių dvejų amžių tendencijos visiškai neliečia Šiaurės tematikos, vengia jos, apiena, palieka nuošaly – Šiaurės mitologijos tematika likus tolimiausioje periferijoje ir todėl praktiškai nepaliesta profanacijos. Europietiškas nihilizmas užsiima kuo tik norit, etika, mokslu, žmogaus likimu, bet, savo prigimties ribojamas, jis negali patiesti esminių – ašinių – egzistencijos momentų. Šiaurė, ar tai, ką mes maždaug vadiname Hiperborėja – tai yra akvatinis žemynas, sudarytas iš „tankaus vandens“, ir visa, ką mes pažįstam, kas mus supa, neturi su juo praktiškai nieko bendra. Arba, tiksliau, turi tokį ryšį, kaip Mirtis su Gyvenimu, Naktis su Diena ar Pietūs su Šiaure.

Visa, kas surišta su Šiaure, turi savyje amžiną Šiaurės pašvaistės tvirtumą. Alchemijoje, kaip turėtumėt žinoti, „šiaurės pašvaistė“ simbolizuoja perėjimą nuo juodojo opuso į darbą su baltuoju opusu. Tai – didelis pažadas, jog korozijos išgriaužtos, nihilistinės religinės tendencijos, įvedamos ir vėl išnykstančios, nuginčytos – foninis filosofijos triukšmas – nepalies Šiaurės ašigalio ir viso, kas su juo surišta. Visas nuostabus išsilydžiusio ledo spalvingumas, mano nuomone, šiandien negali nepatraukti ir nesuteikti jėgų, per širdį į kraują, kuris kitaip grąsina išskysti visiškai ir atnešti kartu su tuo ir visišką bet kokios gyvybės užgesimą (J.Golovinas).

Iš kur Šiaurė radosi, ir kodėl, tapę pietiečiais, apie ją nieko nebe žinome?- nebe žinome daug ko: gnostikų, neoplatonikų, ankstyvos krikščionybės tėvų mokymų ir požiūrio. O jis gali būti paprastas ir aiškus: dievas ir kūrėjas nėra tas pats. Dar daugiau, Dievas yra tai, kas nėra, neegzistuoja – viskas tik potenciale, kuris irgi nepasireiškias, todėl ir jo nėra. Kažkokiu momentu tai pervirsta į esama, trejopą: lengvą, sunkią ir labai sunkią. lengvoji, apsižiūrėjus, kad tapo, tą patį akimirksnį grįžo į nebūtį (iš kur atėjus); sunkesnioji buvo sunkesnė dėl savo žievės, todėl sumetė iš jos pasidaryti sparnus, ir irgi grįžo į nebūtį – liko tik sparnai su lengvu dvasios aromato pėdsaku; labai sunkios sėklos žievė pasirodė tokia stora ir stipri, jog jos vidus miegojo nepabudinamai, neprieinamas. Būtent šita trečioji, sunkioji, save kaip žievę suvokianti, nuėjo aukštyn, kiek galėdama ir nerado ten nieko – „ten nieko nėra“, paskelbė, ribos į nebūtį pereiti nesugebėjęs – ir nusprendė pasiskelbti save dievu, Archonu. po savimi prikūrė daugybę visokių lygių pasaulių, kuriuose, vėlgi, radosi savi archonai, ėmę tarpusavyje kariauti, peštis, kandžioti vienas kitą gabalais… kažkur po visu šituo chaosu vis dar miega trečiosios, sunkiausios sėklos vidus, kuriai dabar ir pasiūsta žinia, jog laikas atsibusti ir sugrįžti į ten, iš kur ji atėjus.

Štai jums ir archonų keliamas pragaras Pietuose, ir palikti sparnai Šiaurėje, ir nepasireiškusios būties pradžia – nepasiekiama, neesant, bet visų mūsų tėvynė.

o J.Golovinas citavo XVIIa. prancūzų poeto Pier Matie eilutes:

Mirties peizažo negalima sumaišyti

Su jokiu kitu peizažu.

Čia saulė visada zenite

Pasiklysti čia neįmanoma.

Kas eina prieš dieną, turi nebijoti nakties.

 

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (V dalis,)

Hermetinė tradicija sako, jog vyras, radęs seserį (Dianą) – moterį savo viduje – savą – nurimsta, jo gimstant atsineštas simbolinis klaustukas išsitiesina. Tiesa tiesiog yra ir jo vidinė sesuo, jis ją tada ir priima, ir jos laikosi, pagal ją gyvena – čia jau alchemijos teritorija, jos darbai ir keliai… O vyrai be vidinės sesers, su savos motinos energijos gabalu pakaitalui, amžinais neramiais klaustukais ir lieka, ieškotojais, bandytojais. Jie ir yra empirinės tradicijos kūrėjai, technikos ir mokslo, kurio tiesas kas savaitę reikia įrodyti iš naujo: juose nėra juos stabilizuojančio prado, tik surogatas, jų norams pataikaujantis – mamai jos sūnus visada liks vaikas, kurį ji lepins ir besąlygiškai mylės, viską atleisdama. Iš čia užburtas ratas: tokie vyrai- berniukai veda, bet iš tikro jie ant visai yra susirišę tik su sava motina; žmonai jie neturi ką duoti ir nenori, iš to labai greitai išsivysto kovos, kerštai, apkartimas… Kai tokia nuvilta žmona pagimdo sūnų, ji atiduoda jam visą meilę, kurią kitaip būtų atidavus vyrui. Ir atiduoti jo paskui jokiai kitai moteriai nesiruošia, nes tada liks sena, viena, niekam nereikalinga ir be nieko… Todėl jos sūmus, vėlgi, nuvils savo žmoną, ir iš jos suformuos vėl tokią pačią, nevilties pilną asabą.

Pirminis moters archetipas – berniukas pirštukas jos viduje – irgi, organizuoja tik kūnišką, fizinę jos dalį… Jei moteris ne savą berniuką į vyrą užsiaugina, bet ima tėvo pavyzdį kaip surogatą savo vidiniam vyrui, ji tampa tėvo dukra – tokia kaip Atėnė iš Dzeuso galvos gimusi. Ji labai gerai naudojasi savo smegenimis, protu, lygiuojasi į vyrus, su vyrais konkuruoja, nori sugebėti, ką sugeba jie, noti juos nugalėti jų teritorijoje… o kita monetos pusė yra seksualumas, nes aktyvūs smegenys skatina aktyvų libido. Irgi tokį pagal vyrišką pavyzdį, kokio patenkinti nepavyksta, kiek besistengiant.

Dabartiniu laiku madinga mergaitėse skatinti vyrišką pradą, smalsumą, nuotykių ieškojimą, sportavimą, jų proto darbą, bet neišvystyta lieka kaip tik jų moteriška dalis – išorinė moteris. Todėl jose nėra motiniškumo, pozityvumo, stabilumo, atsakymų žinojimo savaime pilnatvės… kai tokia moteris vis tik išteka, pagimdo vaiką, tai ar reikia stebėtis, kad jai važiuoja stogas – priešnatalinės depresijos, ponatalinės depresijos, kuo greičiau išlekia vėl dirbti, nes beprasmybė tampa nepakeliama. Vis dažniau jaučiamasi vyru, jaučiamasi kad ne tame kūne gyvenama, norima jį keisti.

Bet grįžkime prie Mamlejevo: „mes esame maži. Sau atrodome ištisas pasaulis, netgi, ištisi pasauliai, bet iš tikro esame taškas koks nors, ar kablelis… Save statome, plečiame, keliaujame, kad pažinti, sužinoti, pamatyti, ko nematę, kur nebuvę – bet visa tai yra kiekybiniai dalykai, horizontalė. Nes ko nežinome iš tikro, kas neesame iš tikro, mums kelia siaubą – tai jaučiame kaip savęs sugriovimą, mus tai dusina, kaip nepakeliama – didesnėje ar mažesnėje skalėje tai ir yra mirtis.

Ne ta mirtis, kai užmiegama ir viso gero, ne ta, kai net nepastebima, kad numirštama ir dar amžiais ir amžiais klaidžiojama po plikas lygumas, panašias į žemiškas, bet ne visai, nesuprantant, kas atsitiko… Arba pakliūvant į paralelinį pasaulį, labai panašų į mūsiškį, bet jis atkartoja griežtai tiktai materialinę jo dalį, ir iš jo jau jokių išėjimų nėra. Ne taip, kaip iš pasaulio, kuriame gyvename daBar. Jis gali būti siaubingas, pragaras arba jo priengis, bet gali būti ir puikus, jame pilna visokiausių galimybių. Ką tik materia domina, kas nesupranta net, kas dvasia tokia yra, tie tiesiu taikymu, ant visai, į materialinių objektų šešėlių pasaulį  ir nuvairuoja, ir gyvena ten toliau, kol po truputį neišnyksta, taip ir nepastebėję, kad gal kažko čia trūksta…

O yra būsenų – žmonės gali būti tokioj būsenoj, jog pastoviai randasi ant siaubo – mirties – slenksčio – ir tą dvasiškai pakelia. Tokie miršta atviromis akimis ir atsičiuchina net ne būtinai kitoj pusėj… Kad bent kiek toliau iš esmės išsivystyti ar progresuoti kaip žmogui, reikia šitaip mūsų šitam pasauliui mirti – imti matyti kiaurai visas iliuzijas ir atmesti automatiškai viską, kas iliuzija yra – tada nublanksta sąvokos, tokios kaip pesimizmas, skeptiškumas, juodas jumoras, tragiškas liūdesys ar melancholija“.

Tada, jei dar kažkas nori bandyti juoktis, kaip Mamlejevas sako, tai jam reikia su britva išsipjauti savo lūpų kampus į viršų, kitaip nieko nebus.

Kai kurie iš mūsų gyvena, kas kažkiek laiko vis iš naują mažą siaubo teorijos gabaliuką iškovodami: palieka tai, kuo buvo užsiėmę, kas sekėsi, darė jį populiarų ar turtingą, ir eina toliau, mokinasi kažką visai naujo ar palaukia, kol kažkas visai naujo apie pasaulį atsiveria ir pasisiūlo… Tokiu būdu galimybė, jog mirties momentu nežinomas nepakeliamas siaubas tave užmuš, yra po truputį mažinama. Tikintis, kad spėsi, kad laiko užteks…

„Angelai maitinasi ne maistu, jie valgo, prisiliesdami lūpom prie naujų idėjų – todėl galima sakyti, jog jie minta siaubu…“ J.Mamlejevas.

Draugai, mokiniai ir pažinojusieji, apie J.V.Goloviną kalbėdami, sutinka dėl vieno: tai buvo tam tikra archetipinė jėga, pasireiškusi Maskvos teritorijoje – nes atitikos jos dvasią?- Golovino pavidalu. Jei ta proga prisiminti Kristų – antgamtinė jėga, pasireiškusi Žemėje Kristaus kūnu… Kadangi esame žmonės ir manomės esą kūnais, iš karto randasi dichotomija Kristus – žmogus ir Kristus – dievas.

Antgamtinės jėgos, perėmę jo kūno ir proto valdymą, ir negražiai pasielgę su Kristumi – žmogum, jį paaukoję… Ta prasme daug kentėti šiame gyvenime – iškentėti gyvenimą teko ir Golovinui – pragarą, pilną pavojų ir nevilties. Bet problema yra, jog kūnui, žmogui pripažįstam savarankišką gyvenimą, kaip Šeilokui, atskiram ir neturinčiam nuo pat pradžių antgamtinio pratesimo ar dvasinio atitikmens. O jei grįžti aukštyn ir žiūrėti į viską nuo anima celesta taško?  – dieviška energija susikūrė sau kūną, kad pasireikšti žemėje… Užsidėjo kūnišką pirštinę ant dieviškos energijos rankos. Tada tai, jog nusižeminom iki pirštinės sąmonės jau lieka tiktai mūsų problema. Ir ėmėm net dėl jos laisvės kovoti – čia mums joks dievas nepadės. Niekas nepadės…

Kaip nėra pagalbos pirštui, kurį kyšteliam į vandenį, pažiūrėti, ar karštas, ir pamirštam, kad taip darėm, gyvenam toliau. O pirštas verkia dar 50 metų, kad jis nudegintas – ką jis gali savo lokalia kančia sudominti? – nors, šiais laikais jau gal ir susiformuotų grupė, jo teises ginanti ir, už jo kišimą į karštą vandenį be sutikimo, baudžianti… O prie J.Golovino grįžtant, antgamtinės jėgos pabuvo tarp mūsų jo vardu ir išėjo.

Jo palikimas – dar vienas kanalas atgal, eiti jam iš paskos…

(bus daugiau)

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (IV dalis)

Pagonybė realią mirtį visada problematizavo.

Iš tikro tai skirtingi dalykai, kai sakoma, jog “mirtis yra perėjimas iš vieno kambario į kitą”- turima omeny ne tas elementas, kuris gali mirti ir dingti, ir ne tas, kurį “išgelbės ir jis prisikels”… Kai numirštam, žinoma, po mūsų kai kas lieka – rūbai spintoje, negyvas kūnas, psichiniai apvalkalai, kurie išlieka ilgai… Pagonis, priešingai, turi omeny tuos elementus, išliekančius po bendros žmogaus kompozicijos suirimo – tuos, kurie kaip ir niekada nebuvo (šiam pasaulyje, jie – ne šio pasaulio). Ir todėl egzistuojančius visada. Nes mirties ar nemirtingumo subjektas yra ne elementų kompozicija, bet šitie jai visai priešingi, kontrasubstanciniai momentai. Tai yra unikalus būklės „kažkas“, kas ir suteikia unikalumą kompozicijai – ištysęs akimirkoje be laiko, jis mirties momentu apsiverčia ir tampa tiesiog belaikiškumu. Baronkos skylė, apspręsta baronkos: neliks baronkos, neliks ir skylės – mirtis yra reali, konkreti. Būtent nuo čia ezoterizmas pereina prie alternatyvos.

Mirtis yra ezoterinė. Kalbam ne apie filosofinę ar okultinę… Mirtis kaip slenksčio akmuo, ant kurio suklumpama, ir skylė, į kurią esame įtraukiami (taip G.Džemalis interpretuoja J.Goloviną).

Tai mirtis yra? ar mirties nėra? – Pirmiausia tai prieštarauja Parmenidui, nes „nebūtis yra“. O mes ieškome amžino gyvenimo ir mirties nugalėjimo. Jei mirties iš tikro nėra, tai apie ką čia visi tada kalba ir dėl ko jaudinasi? Jei nemirtingi visi, tai nebe lieka jokio ezoterinio kelio patoso, kuo tada čia niekais užsiimti… Kaip Golovinas apie pasaulį kalbėjo, pirma atsijungiama nuo dangaus, tai jau įvyko, tada atsiveria žemės praraja – aurora du mal – ima brėkšti blogio aušra… Tas pats individui, mirusiam ir palaidotam: aptemimas, nėra laiko, viskas sustoja. Tada ima sklisti šviesa iš apačios – mirusysis mato, jog jis tampa laivu ir jis nenumaldomai plukdomas tos aušros link. Prieš ją nėra išsigelbėjimo, ji sklinda iš transcendentinio pogrindžio; galėtų padėti tik keletas vardų, kuriuos jau reikia būti žinojus gyvam esant, tik jų paminėjimas sukuria dar kažkokią galimybę – 30 iš 100 – bet galimybę kam?

J.Evola dar gerokai iki J.Golovino kalbėjo, tradicija remdamasis, jog “žmogus yra nestabili kombinacija. Jis sudarytas iš tam tikrų komponentų, kurie negali likti kartu ilgam laikui. Reikia perstatyti save taip, kad tavo elementų kombinacija virstų nepažeidžiamu monolitu. Tai tas pats, kaip žinoti vardo atkūrimo paslaptį: jei matai ant smėlio užrašytus keletą hieroglifų, vėjas juos nupūtė ir viskas… O jei juos pažįsti, žinai jų reikšmę, tai be vargo užrašysi juos vėl, nesvarbu ant kur, ant akmens, ant medžio…“

Kovoti su mirtimi yra prasmė tik tada, kai mirtis reali. Evola griežtai atmeta žmogaus sielos nemirtingumo idėją, kaip kilusią vėlyvoje krikščionybėje ir turėjusią grynai liaudišką, populiarų charakterį. Tada, kai krikščionybę priėmė masės, dalyvavę tuo laiku jau degradavusiose Eleuzinų misterijose… Nes pirminis jų užmanymas kaip tik ir buvo buvęs dalyvaujantį individą perstatyti, atnaujinti taip, kad iš mirtingojo jis taptų nemirštamu. O ir krikščionių dvasininkai iki XVa. nemanė, jog siela yra nemirtinga. Jų nuomonė sutapo su Ekleziastu:”gyvieji žino, kad mirs, o mirusieji, kapuose, nežino, kad jie mirę…” Tai ir visų monoteistinių religijų pozicija: nemirtingumo idėja atėjus iš pagonybės. J.Mamlejevas dažnai pastebi, jog “nors dvasių persikėlimo principas ir egzistuoja Rytų ezoterikoj, bet praktikoje jis vyksta labai retai ir beveik išimtinais atvejais”. Kaip suprantu, tai susiję su dabartiniu mūsų pasaulio ir žmogaus kūnų stoviu.

Jei visi lygūs ir viskas yra tas pats – iš materialistinės horizontalės taško žiūrint – tai nėra skirtumo tarp alchemisto ir paprasto žmogaus, kaip šuo griovyje gulėt pasilikusio, mirties. Beprasmybės propaguotojai remiasi argumentu, jog “norintį likimas veda, nenorintį – velka su savim. Abu ta pačia kryptimi.” Mirtis – anihiliacinė mašina, kai visos galimybės susilygina. Išgelbėti galima ne daiktą, bet tai, kas yra antidaiktas, kas neegzistuoja kaip kiti daiktai. Ko būklė speciali – kaip kertinio akmens, bet gyvenime statytojų kaip tik atmesto. O nemirtingume jis yra svarbiausias.

Ir nihilizmo reikia kaip motyvacijos, kaip benzino veiksmui. Nes, jei viskas yra savaime, tai kaip Odisėjo kelionė, po pasaulių grilijandą, ratu, kol grįti į tą pačią vietą – į Itakę, pas savo Penelopą – vėl gimsti ir vėl gyveni… Priešingai Sinbado kelionei, kuri irgi negalinė, bet jis keliauja vis toliau ir toliau, jis niekada nebe grįžta į ten, kur buvo… Abiejų legendų tikslas yra uždengti siaubą. Siaubą, ateinantį iš nuojautos susitikti savo tikrąją vidinę esmę – savajį kitą. Nes už jo ir užlkiūvama: tamsusis dvynys. Egiptiečių Ka. Realybės gabalas, ištirpęs mumyse – Šėtonas, kuris lieka be šeimininko po mūsų mirties (prisiminkim legendą apie Šaitaną ir 40 su juo kartu į Žemę atėjusių dvasių, ištirpusių mumyse visuose – būtent jas gelbėti įvairūs pranašai ir ateina, išlaisvinti, parodyti joms kelią atgal). Be šeimininko likęs, jis dar ilgai egzistuoja, atsiremdamas į išlikusius mirusiojo atvaizdus – nuotraukas, paminklus, jo atminimą – atvaizdų, žmogaus kopijų kūrime nėra nieko nekenksmingo!

Tamsaus dvynio moteriška pusė – abstrakti paskutinė tiesa, nesurišta su jokia patirtim, atsinešama gimstant ir išliekanti mirštant. Skylė, išliekanti, kai baronkos nebėra. paradoksalu, bet ji – moteriška paslaptis mumyse. Ir jei ji – skylė, tai kur raktas ir kur šeimininkas? – Kas turi raktą, tas išlieka…

Mirtis yra moteriškas šaltas ledinis siaubas, pergyvenamas ne emociškai ir ne psichologiškai – jis tiesiog yra susitinkamas. Tai ir yra mirtis.

Pasaulį reikia pamatyti visame jo bjaurume, tai faktas. Bet rezultate nusvyra rankos, užplūsta nihilizmas. Moteriai lengviau, jei jos archetipas užaugintas viduje iš vaiko, berniuko į vyrą. Tada jis vis tiek skatina ją veikti, gyventi, judėti toliau, beprasmiškumo nepaisant… O vyrams, kurie dabar daugiausia motinų sūnūs ir savo moters archetipo viduje neturi – ta vieta užimta ir palaikoma jų motinų energijos – todėl tokia vidinės motes forma savo pasyvumu sukausto jų jėgas, tampa faktorium, nulemiančiu jų polinkį į depresiją, neveiklumą, nihilizmą. Ir toks, savęs nepasistatęs nihilistas griauna ir jį supantį pasaulį.

O pastatytas žmogus – vyras, radęs savą sesę Dianą, nuo motinos atsikabinęs anksti ir ant visai, jis jau funkcionuoja kaip tėvo sūmus, širdies polėkyje, heroizme, energijos skrydyje… Nes heroizmas ir yra, veikti, nepaisant protu suvokto beviltiškumo, veikti iš širdies.

(Bus daugiau)

 

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (III dalis)

Valdovas Hadas, nepaisant jo pravardės (Pluto – turtingas), neturi nei puošnių rūmų, nei kitokių asmeninių turtų. Jo valdos į gylį siekia Tartarą ir jis žino, kur randasi brangieji metalai, nors iš tų žinių jam nėra naudos – čia taip tęsiasi J.Golovino tekstas. Jis tylus, kuklus, nesikiša į teisėjų darbą, nedraugauja nei su siaubingaja Hekate, nei su likimo deivėm – moirom, nes nuo likimo jis nepriklauso.

Į jo karalystę kartais įsibrauna Chaosas, atnešdamas pelėsius, smarvę ir šikšnosparnių riksmus. Bendrai kalbant, mituose yra du Hadai: Homero aprašytasis ir Hesiono aprašytas. Pirmasis  -kaip pilnos stagnacijos vieta, antrasis – gana intensyvaus gyvenimo ir judėjimo. Apie Hesiono hadą Homeras neužsimena nieko. Ir Prozerpiną, požeminio pavasario deivę, jis ignoruoja… Hadas ją pagrobė ir, nežiūrint į jos motinos Demetros prašymus, Dzeusas paliko Prozerpiną pas Hadą. Suprantama, kaip dievam ir pridera, ne be slaptų sumanymų: šventiškame baliuje Prozerpina suvalgė trekšdalį granato vaisiaus, ir to pasekoje, trekšdalį metų – žiemą – ji turėjo praleisti Hade, o pavasarį ir vasarą – Žemėje. Ir tai pakeitė Hadą: pavasario pradžioje jame ėmė dygti žolė ir gėlės, vasarą viskas sužaliuodavo – sultinga žole ir vaismedžių bei gėlių šaknimis. O tų medžių vaisiai sunokdavo Žemėje, nes Demetra, Prozerpinos motina, yra vaisių ir derliaus deivė.

Pasakojama, jog Dionisas vienu savo gimimų yra skolingas Prozerpinai. Dzeusas atėjo pas ją gyvatės pavidalu…

Prozerpinos – požeminio pavasario deivės – tema tapo populiari kartu su prerafaelitais – auštant Naujųjų laikų epochai. Iš seno ji buvo Hado deivė, gilaus liūdesio ir paslėpto gedėjimo…

Bet čia ne tik grynai Ievos ir išvarymo iš Rojaus mito atgarsiai, bet papildoma ir biblinė istorija – pagrobta, o ne savo noru; suvalgė kasnelį granato vaisiaus, kai kitose realybėse nieko į burną imti negalima, nes liksi ten ant visai arba labai ilgai; atnešė gyvybę į negyvą vietą, atgyvino realybę, kuri be jos ne funkcionavo… tarp Hado ir Adomo vardų didelio skirtumo nėra, vienas gali labai lengvai būti išsirutuliojęs iš kito, kas kalbas žinot, susigaudysit – H yra netariama… Taip vėl grįžta tema, jog vyrai ir moterys yra skirtingos eilės gyvybė…

Nelaimingiems, varganiems ir silpniems Prozerpinos teritorija nepasiekiama. Tik galingas ir išdidus pasiekia anti- žemę. Reikia nugalėti Hado žmonos klastingumą, kad per mirštantį rudenį sužibėtų baltosios pavasario rožės. (E.Mervell)

Čia jau kita Hado ir kita bendra pasaulio situacija.

Hadas – mirštantis ruduo. Prozerpinos pavasaris atveria kelią į antižemę, nupieštą kartografo Pompėjaus Mela žemėlapyje ir XVIIa. aprašytą Afanasijaus Kircherio knygoje „Iter extaticum“. Botičelio „Pavasaris“ irgi yra į tą pačią temą… Slaptas Prozerpinos kultas – Roseti kažką apie tai žinojo, jei vaizdavo ne Hado žmoną, Demetros dukrą, bet požeminio pavasario deivę… W.Bleikas:“apie tai nežino nei mikroskopas, nei teleskopas. Mitai visada jaudins ir bus įdomūs, bet, jie taip ir liks mums nesuprantami…“

Praeitis mums – knyga po septyniais užraktais – ir mitai – jos kvintesencija. (Novalis)

Žmonės įpratę įsivaizduoti, jog anas pasaulis yra už griežtos ribos, atskirtas aiškia siena nuo mūsiškio, ir ją raganos, burtininkai ar ekstrasensai lengvai pereina, o dauguma žmonių, kol gyvena, pereiti negali. Bet tai yra supaprastinimas, nenoras žinoti teisybę: šito ir kitų pasaulių jokia griežta riba neskiria, viskas yra žymiai labiau susimaišę ir persimaišę. Yra nuomonė, jog šiais laikais jau šitas, mūsų gyvenamas pasaulis, yra pragaras – nukritęs ar nutrauktas, sudubliuotas su pragaru… Gali būti. Bet, jame dar begalybė galimybių ir daugybė išėjimų. Jis kaip brangakmenis, kuria puse jį į šviesą pasuksi, taip sužibės jis sužibės.

Grynai materialinis ir grynai horizontalios erdvės pasaulis, be išėjimo, dar randasi šalimais mūsiškio – bent jau taip buvo, kai J.Mamlejevas šitai rašė – ir į ten eina efemeriški materialistų likučiai. Ir lieka ten amžinai… taip, jei mes Hade, tai šalimais Tartaras – visiškos materijos begalo yrantis pragaras, ir išėjimo iš jo tikrai nėra.

Problema, jog pagrindinis ano pasaulio užmanymas yra sunaikinti šitą, organizuotą pasaulį (netgi tokį prastai suorganizuotą kaip mūsiškis). Todėl pastoviai jaučiamos jo atakos, ir, kažkokiu momentu organizacija ima irti… T.y. organizatorius apleidžia savo vietą ir toliau tokiame pasaulyje nebe dalyvauja.. Kaip tik tai dabar ir vyksta – mūsų pasaulis likęs be kokio nors organizatoriaus. Iš platonizmo taško žiūrint, o ne teologine prasme ar moksliniu požiūriu. Būtent šia prasme demoniškasis pasaulis ir nori sunaikinti mūsiškį – ir tai ne tas pats, kaip kad krikščionybė sako, kad „Šėtonas bet kuria kaina nori sunaikinti pasaulį“. Ne, tiesiog chaosas siekia vėl tapti chaosu. Jis nekenčia visko, kas organizuota.

Chaosas – seniausias iš dievų – nori gyventi laisvai, taip, kaip jis įpratęs (buržua liberalinis mentalitetas irgi iš čia). Ir ta prasme bet kokia organizacija jam nereikalinga, negera ir nemaloni.

Chaosas ir Afroditė yra simbolinis šios priešpriešos pavadinimas, kur Chaosas atstovauja yrančią, į gabaliukus smulkėjančią ir laisvai besimaišančią materiją, o Afroditė – meilės principą, vienintelę kuriamąją jėgą, laikančią pasaulį suklijuotą į visamą, sklindančią iš viršaus, dangaus, tikrosios dvasios Tėvynės…Gražuolė ir Pabaisa irgi ta pati alegorija. Gražu yra tai, kas harmoninga visuma, kilni, šviesi, tyra, teisinga – visos pirminės idėjos yra vienis, nesvarbu, kad išvardijamos atskirai. Toks buvo menas ir tokia buvo ilgus amžius meno paskirtis.

Didelių skirtumų tarp šalimais esančių pasaulių nėra, tai daugiau kitos dimensijos, kad išeiti tikrai į kitur, reikia išeiti toli. O kadangi dauguma, gyvi būdami, bijo mirties, nori palikti po savęs pėdsaką, save įamžinti, tai mirę jie ir lieka prikabinti prie savo kūrybos, paminklų, knygų, paveikslų – iš tikro išeiti jiems tikrai tampa sunku. Kas pasakys, kiek trūksta, kad tokios sielos nuoplaišos imtų parazituoti per žmones, gyventi per skaitančius knygas, žiūrinčius meno kūrinius…

faraoną egipto žyniai mumifikuodavo, į piramidę patalpindavo, atitinkamomis valandomis maitindavo, prabangiai užlaikydavo, jam ir mirusiam tarnaudavo kaip tik tuo tikslu, kad ta jo siela niekur toli nenueitų ir neišnyktų, o priešingai, sukurtų ten tokią pačią sturktūrą, kurios pagalba faraonas valdė žemėje. Nes kaip danguje yra, taip ir žemėje bus.

Tik gudriausi sugalvoja iš žemės manipuliuoti, kaip yra danguje – tada valdančių struktūrų žemėje ilgaamžiškumas užtikrintas.

 

(bus daugiau kovo pradzioj)

 

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (II dalis)

Teigti, jog herojai – dievų numylėtiniai yra per daug optimistiška, sako J.Golovinas. Pvz, Tezėjas ir Pirifojus prasiskverbė į Hadą, gudriai apėję sudėtingiausius pavojus, kad sužinoti Helenos, tada dar mergaitės, likimą. Suktas dievas Hadas pasiūė jiems prisėsti pailsėti netoli rūmų, ant granitinio užsimiršimo suoliuko… Ir herojai prasėdėjo ten keturis metus, neturėdami jėgų pasijudinti iš vietos, kol Heraklis jų neišlaisvino. Senas Jasonas, Aukso vilnos užkariautojas, dažnai ateidavo ant jūros kranto, kur lėtai puvo ir iro jo laivas Argo… Kol žuvo po jo nuolaužomis. Herojai savo įžūlumu, beatodairiškumu, savimeile patys prisišaukia tokį likimą, bet dažnai ir dievai savo numylėtiniais tiesiog nepasirūpina… Bet, juokinga būtų apdovanoti herojus dvarais ar vergais – ko kaip atlygio tikisi kiekvienas paprastas žmogus – jų gyvenimas yra nesibaigianti kova ir sudėtingos, tragiškos transformacijos. Nes, jei dievai lengvai keičia išvaizdą, tai herojams šie procesai yra kankinantys, neretai surišti su mirtimi. Pakanka prisiminti Akteono likimą.

Netoli nuo Hado ir Prozerpinos rūmų – juos supa žydinčios plėniūnų (asfodel) pievos – teka dvi upės, Užmaršties ir Atminties. Kairėje – baltasis kiparisas, atsispindintis Letoje – užmaršties upėje, dešinėje – baltasis topolis, atsispindintis Mnemozinės vandenyse – atminties upė. Bet dar iki to būtina, kad skūpas senis Charonas už mokestį – smulkią monetą – perkeltų mirusįjį per Stiksą. Jei giminės mirusiajam tokią monetą po liežuviu įdėti pamiršo, keltininkas gali nuplukdyti valtį už Stikso, į nepraeinamas pelkes, ir išversti savo keleivį tenai. Iš tų pelkių išsikapstyti jau neįmanoma…

Tiktai ką vaiduokliui reiškia nepereinamos? Ir ar tas, kas po fizinio kūno mirties pakliūva į Hadą, gali vadintis vaiduokliu?  – Siela žmogų (ar gyvūną, ar akmenį) atgyvina tiktai nedidele savo dalimi. Po mirties – atsijungimo – tokiu kaip iš rūko sudarytu siluetu žmogaus forma išeina į Hadą – su ja pasilieka atminties nuoplaišos, jausmų šešėliai, įvairios asociacijos su kūnišku gyvenimu – pagal juos Hade jis bus teisiamas… Daugiau apie šios rūko formos likimą nelabai ką galima pasakyti, ji suyra, išsisklaido. Euripidas mano, jog šios rūko formos sutirštėja, sutankėja į debesis ir, kažkiek laiko praklaidžioję po akmenuotą Hado dangų, iškrenta lietumi, tokiu būdu numirdamos antrą kartą. Bet, prisimenant žodžius, jog „padienio darbininko likimas geresnis, nei Hado valdovo“, gal tai ir gerai – iš čia modernių žmonių noras „panirti į Letą“ – užmaršties upę – t.y. prarasti atmintį? Nes bausmė ir atsiminimai auga proporcingai?

Tik teisuoliai ir pašvęstieji (pvz, Eleuzinių misterijų) išlaiko orientaciją ir tęsia kelią link baltojo kipariso ir nesupainioja abiejų medžių: maudymasis atminties upėje padeda atskirti mirtingąją sielos dalį nuo nemirtingosios… Jei krikščionis gali parduoti ar prarasti sielą, ji yra apsunkinta nuodėmių, gali nuskęsti į patį pragaro dugną, tai graikų reikalai kitokie – į Hadą patenka tik sielos dalis, gyvinusi fizinį kūną, tai – mitinė, o ne religinė koncepcija. Mitai, kaip taisyklė, pasakoja apie herojų likimus – dievų palikuonių iš tėvo ar motinos pusės, arba apie žmones, turėjusius kontaktų su dievais. Jokios istorinės tiesos juose nėra ir būti negali. Iš čia begalinė daugybė nesutapimų mitologų aiškinimuose.

Senovės graikų Hadas yra labai sudėtinga gyva kompozicija, ir tuo skiriasi nuo bet kurios krikščioniškos skaistyklos.

Hade nėra laiko kategorijos, bet už tai jo erdvė yra labai sunkiai paaiškinama – gali susitraukti ar išsiplėsti, tapti neproporcingai didelė, ar sumažėti vos ne į tašką. Ir tai priklauso nuo labai daug priežaščių: nuo dievų ar titanų valios ir sąntykių, nuo Okeano nuotaikos, nuo Hado, mirusiųjų karalystės valdovo, kaprizų… Jei mirusieji neturi pinigų susimokėti Charonui už perkėlimą per Stiksą, jie turi rinktis kitus kelius – jų yra iš visų pasaulio pusių ir ne mažai. Tik didžiuma Hado topografijos nežino, o yra ir daug labai pavojingų kelių ir takelių… Todėl būsimiems vaiduokliams prisieina dienomis ir mėnesiais (perkeltine prasme) klajoti po lygumas, apaugusias menka blyškia žole, brūzgynus ir tarpeklius, kol jie randa Hado rūmus.

Mirusieji dar nėra vaiduokliai ir visaip stengiasi to likimo išvengti. Jeigu jiems pavyksta atsigerti gyvo kraujo, jiems kuriam laikui grįžta gyvenimo imitacija. Taip medžiotojas Preonas iki šiol vaikosi mirusį elnią, kuris nepasiekiamas, nes jau tapęs vaiduokliu. Mirusieji dar taip vadinami, kol klaidžioja po bedžiaugsmes lygumas ir miškų proskynas. Čia dar likusi menama viltis, menama, nes gyvo kraujo srovė atgyvina neilgam.. Užtenka priartėti prie plėnūnių (asfodel) pievų Hado dvaro apylinkėse, ir likimas išsisprendžia. Tai gėlės, beveik permatomos ir įvairių atspalvių, bet palaipsniui ir šią savybę prarandančios – tokia Hado erdvės specifika. Mirusieji čia tokiu pat būdu praranda kūniškumą, matomumą, tampa vis labiau permatomi ir, galiausiai, vaiduokliais.

Dalis iš jų pataiko į Letą, kur jie, prarasdami atmintį, išeina į tikrą nebūtį. Kiti, pašvęstieji misterijose, pasineria į Mnemoziną, kur atmintis po truputį grįžta ir atsiranda orientacijos jausmas. Ši upė randasi šalimais Elizejaus laukų – palaimintųjų buvimo vietos, kur jie, laimingieji, ir stengiasi patekti.  Vienok, didžiosios daugumos likimą sprendžia trys teisėjai, prieš kuriuos stojama, ir kurie nukreipia nusidėjėlius, ir bendrai, neteisingo gyvenimo žmones į kančios laukus.

Bendrai, vaiduoklio sąntykiai su jo mirusiu kūnu gana painūs. Nors vaiduoklis, dėl suprantamų priežaščių, fizinių kančių nejaučia, jų likimas liūdnas. Amžinai klajoti ant pilno išnykimo ribos yra siaubinga. Išskirtinių nusidėjėlių ar dievų pažymėtųjų laukia kitoks likimas. Jiems skirta užsiimti kažkuo  paprastu ir nuobodžiu, prisiminkim Sizifą. Amžinas begalinis darbas, kurio taip nekentė graikai…

Herojų likimas kitas. Achilo vaiduoklis randasi Hade, bet pats Achilas gyvena su gražiąja Helena palaimintose salose, kurios yra tuoj pat už Jelizejaus laukų. Heraklio vaiduoklis – Hade, nors, pats Heraklis – Olimpo dievų sonmoje… Kai kurie teisieji, kuriems pasisekę, pasinėrę Mnemozinėje, išplaukia į gyvųjų pasaulį ir gimsta iš naujo. Pauzonijus, Valerijus Flakh ir kai kurie kiti autoriai teigia, jog Hade randasi kiekvieno blogo žmogaus vaiduoklis, bet, kad su jais sukontaktuoti, čia jau reikia Hekatės ir juodosios magijos.

Hadas yra amžinai mirštantis, pūvantis ruduo – „Prozerpina atnešė pavasarį į Hadą“ – panašu, jog tai reiškia mūsų mūsų pasaulį, ten įkritusį, pagrobtą, nusileidusį… Atskiedė jis Hado pūvantį rudenį savimi ir ten radosi gyvybės, žalumos… O mūsų gyvenimuose – smarvės ir puvimo ir mirties. Ir žmonės ėmė labiau panašėti į vaiduoklius, amžinai klajojančius pasaulio platumose, dirbančius monotoniškus nesibaigiančius darbus, plakamus bizūnais.

(bus daugiau)

 

Besipriešinantys dienai turi nebijoti nakties (I dalis)

Aišku, jog karių- herojų ir Naujo laiko atstovų – buržua – mirtys bus labai skirtingos.

Kadangi paskutinieji jau ir gyvena mirę, tai jie į nebūtį be sapnų ir išeis. Tokie panašių tekstų ir neskaito – tiesioginės materialinės naudos iš to jiems nėra, todėl pašnekėkim apie tai, kas įdomu ir aktualu skaitantiems – individo, kario, herojaus mirtį… Nes žmonės netrokšta gyventi amžinai, jie tik nenori mirti (S.Lemas). Kas iš baimės, kas – iš nežinojimo. Tą nežinojimą ir bandykim praskleisti…

Seniau buvo Šiaurės gyvenimo kelias ir Pietų (pagal alchemiją)… Į Šiaurę eidamas, žmogus, polėkyje ir entuziazme išreikšdavo save gyvenime, išmesdavo savo potencialą pasaulin, kaip sėklą, sužydėdavo, pasiekdavo tą tašką, kai pereinama į kitą kokybę ir į ją pereidavo – falinis, sperminis variantas. Šiais laikais belikęs Pietų kelias – per neviltį, netektį, beprasmybę, nematant tikslo, jaučiantis mirusiu, vis tiek prieiti, prišliaužti, išgyventi, kai aplink numirėliai, kurie vis tiek plačiai šypsosi, patenkinti, o tu vienas matai situaciją, ir nėra nei su kuo persimesti žodžiu… kaip jau rašyta, kadangi dangus, tikroji Tėvynė, nutolo, tapo nepasiekiamas, pasaulis pasislinko požemio, Hado linkui, kur Naujųjų laikų buržua ir jaučiasi namie – iš to molio pagamintas, Pluto, turtų dievą, garbinantis ir jam tarnaujantis… Kaip J.Golovinas rašė: „išseko mitų kraujas…

Metafizinė vyrų impotencija progresuoja nesustodama. Tai gali būti paaiškinama bažnytinės krikščionybės misijos nepasisekimu, nes nuodėmingas kritimas vyksta vis didesniu tempu. Pagoniškoje perspektyvoje tai – pasinėrimas į Hadą, į gilius žemės stichijos sluoksnius, kur viešpatauja išgamos, gimę iš Pifono ir jo motinos Gajos. Mes jau toli už savęs palikome autonomines vandens stichijas, oro ir ugnies stichijas irgi, Afroditės, Heros ir Hestijos valdas. Randamės Persefonės ir Militos valdyme, begaliniame materialinių turtų garbinime ir jausminiame mėgavimiasi, ir krypstame žemyn toliau, į Hekatę ir Naktį.“

Šiaurės ženklas Y, runa Algiz, žmogus, tiesiantis rankas į Saulę, į šviesą… gal net Keltų kryžiuje, kryžiuje, dengiančiame apskritimą, galima įžiūrėti tą patį motyvą, tik saulė jau pasmukus žemyn. Keltiškos tradicijos bažnyčiose šventiko aprangoje eina aukso juosta vertikaliai per visa ilgį viduryje ir nuo jos kaip dvi pakeltos rankos – aukso juosta apkantuoja jo pečių pelerinos perimetrą… netgi, sakytum, trišakio motyvas (ir tada svarbu, ar jis pakeltas į Šiaurę, ar nuleistas, ir kreipia viską į Pietus, kaip galima matyti kitur heraldikoje).

Pietūs žymimi Pietų kryžiumi… kaip suprantu, tik jau vėlyvais laikais, Kristų imta vaizduoti nukryžiuotu – jei pačiūrėti grafiškai, tai Y forma (Kristaus kūnas) pakabinta ant kryžiaus (Pietų ženklo), ir taip, iš dvejų polių padarant vieną Pietinio pagrindu, pasaulis kuriame gyvename, magiškosios geografijos prasme buvo trukteltas Pietų kryptimi, link Hado, Tartaro, Mirties ir Nakties… Elnias tapo velnias, ant kiekvienos trišakės sąnkryžos pastatytas Nukryžiuotasis, „Buliaus akis“ liko tik slaptu, pagonišku ženklu – prietaru, nors, Victory ženklas dar naudojamas…

Nuo visokio negerumo žmogus žegnojasi   kryžiumi, bet tai buvo daroma dviem pirštais, kol reformos to nepakeitė… žodžiu, tema labai įdomi ir galima prigalvoti daug variacijų. Kiek aš matau, tai reiktų vengti vieno – kryžiaus su nukryžiuotuoju, nes būtent jis kiekvieną kartą pasaulio nuosmūkį, poslinkį į Pietus, patvirtina ir neleidžia jam grįžti į ten, kur jis turėtų būti… Taip dabar musulmonai, į Meką atsisukę, nežinau kiek kartų per dieną meldžiasi, o niekas kitas į niekur kitur nebesimeldžia – pusiausvyros nėra ir maginio pasaulio geografinė ašis pagal horizontalę slinksis į Rytus?

T.S.Eliot yra pastebėjęs, jog siekis šviestis bet kurioje šalyje yra stipresnis jos šiauriniuose regionuose, ir šiaurinėse teritorijose bendrai, palyginus su pietinėmis… Toliau jis samprotauja apie tai, jog privalomo švietimo atsiradimas ir kliūčių šviestis panaikinimas ir žlugdo entuziazmą studijuoti ir mokytis. Kadangi kažkada vieni ir taip viską žinojo, o kiti buvo sukurti darbui, o paskui sukilę vergai pasaulį pertraukė iš dvasinio į materialinį, tai dabar buvę šiauriečiai ieško mokslo šviesos, kad atsikratyti dabartinės realybės iliuzijos, o pietiečiai yra entuziastingai veiklūs, nes tai neša jiems auksą, ir jokios iliuzijos mokslo pagalba nuplėšti jie nenori, ne tam ją sukurpė…  Kai mokslo lygis buvo tiek nuleistas, kad pietiečiai jį galėtų suvokti, jis tapo nieko nevertas, neįdomus ir jokios funkcijos neatliekantis. Todėl jį vis labiau daro atsakantį į verslo paklausą, o kai dirbtinį intelektą pakankamai pradresiruos, tai švietimo ir iš viso nereikės.

Jei tikėti padavimais, pasaulis taip ir buvęs sudalintas: žiūrint veidu į rytus, šiaurinėje pusėje gyveno Žmonės lygūs tam, ką dabar vadinam dievais ir politeizmu, o pietuose tie, kurie sukurti žemei arti, dirbti monotoniškus darbus, prakaitą lieti ir jie garbina tėvą, savo sukūrėją, vergai tėvistai ar  vergai motinistai – tai, ką žmonėmis vadiname dabar. Tokia situacija susidarė po išvarymo iš Rojaus, kur iki tol visi kartu buvę, bet tik savais reikalais užsiėmę, gyveno – Gyvenimo medis yra Šiaurėje, kaip žinia, tik vergams Gyvenimas nebuvo numatytas; atsikandę obuolio, biorobotai tapo besidauginančiais savarankiškai ir tapo atskirti, išvyti. Bet sukilo, iš jiems atribotų pietinių teritorijų išsiveržė, pirma pasaulis pasidalino valstybėmis – valstybėjė dar  išlaikytas šiaurės versus pietų principas – tokia šachmatų lenta susidarė. O dabar jau ir visai, panašu, jog grimzdimo į Pietus procesas įvykęs pilnai ar užsibaigia mūsų akyse. Biorobotai, išsidauginę, karaliauja, kuria sau techniką, kad ji, savo ruožtu, jiems dirbtų ir juos aptarnautų, o žmonių- dievų jei likę netyčia kur vienas kitas, tai jų išminties niekas nesiklauso .

Mitologinė mirtis mums rodosi chimerine pasaka, jei chimerą suprasti, kaip graikų mitologijos pabaisą.

Ir vis tik, mitologinė mirtis savotiška ir skirtinga nuo bet kurios kitos – joje nėra „nieko“, nėra pilno sunaikinimo, totalios tuštumos. Ji išlieka gyvenimo forma, kad ir labai jau „originali‘. Visada turim atsiminti, jog mūsų graikų mitologijos supratimas įtakotas krikščionybės viešpatavimo šimtmečių, mes žiūrime į Antiką iš krikščionybės. Mirtis atidalina sielą ir kūną, toks bendrai priimtas teiginys. Bet, jei pagal krikščionis, siela laikosi kūne, tai pas graikus atvirkščiai, kūnas laikosi siela. Todėl senovės graikam mirti buvo nepayginamai lengviau, nei vėlesnių laikų žmonėms. Išsilaisvinimas ar praradimas?

O naujieji laikai sielą iš viso panaikino, tai kaip į mirtį nežiūrėti su siaubu, kai jautiesi jau tik kūnas, ir mirtis tau jau tik visiškas galas – nebūtis?

(bus daugiau)

 

Kova dėl geografijos (V dalis, paskutinė)

Romėnų laikais vergą perduodavo vieni kitiems, mainais į tą pačią vertę – Justicija iki šiol simbolizuojama svarstyklėmis – libra. Ir laisvei yra du skirtingi žodžiai – Freedom  (Vrijheid) ir Liberte. Tai štai, Liberte yra plebėjų laisvė, laisvė tų, kurie laisvi iš principo būti negali – į Ameriką atvažiavus, Liberty statula pasitinka, ne Freedom, pastebėkit. O kokią laisvę siūlo liberalizmas, tada tampa irgi aišku – jūs laisvi, kad nepastebėtumėt, kad esat ne laisvi… Amerikonų vestas Europos išlaisvinimas iš fašistų irgi vadinamas liberation, jie patys save vadina liberators... Įdomus atvejis su  livre – knyga, library – biblioteka… Knygų prirašė ir prispausdino, klaidingą pasaulio vaizdą mums kurdami, klaidingą mokslą, istoriją… Knygose tikros laisvės nėra, jose – tik pavergtų laisvės iliuzija?… Livrėja – tarno uniforma… O tikroji laisvė tuo pačiu reiškia ir taiką, ir laimę, pasitenkinimą – Vreedom, Vreede, tevreden,,, Laisva diena yra laisva diena – Vrije dag. Penktadienis, Frėjos diena…

Yra pasaulyje tokie judėjai, Kunais, Konais, Coenais,Koganais ir pan. vadinami. Pagal Koną, Kone gyvenantys ( ir priklausomumą jam pagal motinos liniją skaičiuojantys)?. O visi kiti gyvena už kono ribų ir jiems zakonai  (įstatymai) rašyti, ne? – Toliau su jais dar įdomiau; jie nuo Arono, pagrindinio žynio, kilę, ir, Mesijo antrojo atėjimo atveju, jų atsakomybėj yra  jį pasitikti, šventykloje (Temple) uždegant ugnį. Problema, kaip ir su visais likusiais judėjais, kad jų genealogija yra neaiški, nėra galimybės tiksliai pasakyti, kas jiems priklauso ir kas ne…jie ten surinkę genetinės medžiagos pavyzdžių ir tyrė, tai iš tų, kurie manosi esą Konais, kokia 1/3 tokiais, pasirodo, nėra. Lygiai taip pat gali būti, kad iš tų, kurie net įtarimo neturi, dalis tokiais yra – kas nors iš mūsų gal? Juk niekas netikrino?- Gal Biblijoje tikrai, tiesiog simboliškai  visų mūsų istorija surašyta, o religinės nesąmonės vėliau įvestos, kai elitinė grupė norėjo savo elitiškumą pateisinti, tai pirma, o antra, save nuskriaustais pozicionuoti, ir kad visas pasaulis jiems skolingi, įtvirtinti/ –   O Laisvieji masonai, pvz, irgi yra Freemasons, taip sakant, teisingą žodį sau pasiėmę. O visiems kitiems Liberite, Egalite, Fraternite… Ir žinokitės.

Matomai, pasaulis visada buvo organizuojamas pagal ir aplink sąmoningus ir galingus, kurių niekada nebuvo daug. Ir jų civilizacija niekada nebuvo masinė, ir kažkokių ypatingų pasirinkimo laisvių čia niekada nebuvo. Vyrams ir moterims kelias visada buvo tik vienas – vystytis, aukštyn, į didesnį sąmoningumą, didesnę energetinę apimtį, mastelį, sudėtingumą – kelias siauras ir nelengvas. Ir ne masėms – humusams. Nes masės yra kaip muilo burbulai – išsipučia kažkokioj vietoj kažkokiu metu, sužydi kaip realybės fragmentas, gėlė – ir vėl suyra, subliūkšta, išsisklaido į nebūtį – išnyksta. Panašu, jog gyvename kaip tik tokio burbulo pabaigoje… Tik jis nuo pat pradžių parazitais užkrėstas, todėl gana bjauriai ir kreivai išsibujojo, ir dabar karštligiškai dar ir ieško būdų, kaip savo egzistenciją pratęsti, ar iš jo kažką išliekamą performatuoti. Labai daug kertinių šios civilizacijos akmenų pasirodė kartoniniais – visuotiniai mokslo dėsniai ir aksiomos pasirodė tokiais neesą, istorija masiškai nebe tikima, nes ji baltais siūlais siūta ir persiūta, o dabar jau ir geografijos siūlės braška.

Todėl vienas variantas yra vis tik laikytis realybės, o kiek jinai byra – ją atstatinėti, nors niekam neaišku, nei kaip, nei kuria kryptim.

Kita tendencija – materialinės realybės atsisakom iš viso, tegu tada ji sugriūva ar pasirodo padirbta, ar dar ką, koks skirtumas. O mes tuo tarpu toliau sėdėsim neaišku kur, neaišku, kas būdami, neaišku, iš kur atėję ar atsiradę, neaišku kam ir kieno išlaikymui… Ir tada jau visiškai parazitų valioj ir jų įkaitais tapę… Įdomu, kad jau net Putinas paskelbė, kad ir rusus „skaitmeninės technologijos išgelbės“.

Valstybės nenori būti į šiukšlių dėžę išmestos, todėl kovoja už geografiją tokią, kokią ją žinom. Ir jei jau globalumas ir virtualumas yra ateitis, tai bandoma bent jau sukurti internetines valstybes su centru kiekvienoje iš jų. Net ir Lietuva – ji ne kokia atsilikus ir paskutinę minutę, ne, ji jau seniai turi tokį planą Ir tai yra viena priežasčių, kodėl valdžios masinė emigracija nejaudina, yra tai, jog JAV globalistai jau kada suteikė inspiracijos ir pamokino, kad „susikursit virtualią Lietuvą ir bus jums gerai“. Internetinę Lietuvą, kurios gyventojai bus visur, ir, kartu „iki Lietuvos jiems bus nulis kilometrų“. Ir kas tuo metu vyks realioj Lietuvos teritorijoj – ne jūsų bus rūpestis, ir ne jūsų jaudulys, kas ten su kuo karus žais ar poligonuose treniruosis.

Kam reikia geografijos? -Virtualioje erdvėje gyvent yra greičiau, pigiau, tikslingiau ir galima absoliuti kontrolė: kiekvienas kiekvieno judesys internetinėj erdvėj lieka užfiksuotas ant visai. Ir gali būti patikrinamas, apmokesdinamas, jei reikia – cenzūruojamas. Net sunaikinti fiziškai nieko nereikės – ištrins jo prisijungimą, ir dings pilietis į niekur, ir atę… O visi pavyzdingi visame pasaulyje bus be galo laimingi, kad saugiai kažkur apskaitoje yra ir akivaizdžiai kažkur – bent kažkur – priklauso.

Makro modelį galima parodyti kaip mikro modelio veikimą: po Nepriklausomybės daug žmonių metėsi į valstybines institucijas ir ten atrado patogų gyvenimą. Vietos visiems neužteko: yra tik apie 300 000 etatų. Valstybės veikla tapo pragyvenimo šaltiniu, paskatino ir biurokratijos, ir įstatymų nepaisymo įsigalėjimą… Verslo reakcija irgi, įstatymų nepaisymas, savi klondaikai. Trečia piliečių dalis, į šitą schemą netilpus, metėsi į turtingas šalis. Liko tik inertiška ketvirta grupė, kurios sąskaita valstybė su savo institucijom ir gyvena. Kas toliau? – Verslas susideda į kišenę biurokratus ir išsiplečia, sienų nebe žiūrėdamas… Vietiniai skurdžiai išmiršta… Finansiškai neblogai stovinti emigracija grįžta ( kad ir su naujais okupantais už parankės, kaip tai buvo jau ne kartą, vokiečiais, rusais ir amerikonais… dabar turbūt britus atsivestų), perima valstybę, kuriai vėl reikia biurokratų, verslininkų, eilinių mokesčių mokėtojų ir skurdžių Ir vėl viskas iš naujo…

Tai štai, kad nebūtų iš naujo, kad emigracijai nebūtų poreikio grįžti, nebūtų kur grįžti, iš viso, idėjos tokios nebūtų,reikia panaikinti, paskelbti neegzistuojančia ir teritorijas, ir materialų turtą, ir pinigus. Ne todėl, kad čia jie tokie revoliucingi ir visiems gero po lygiai nori. O todėl, kad labai greitai būtų pamiršta, ko visi kiti netekę arba ką saujelė sau susigriebus. Kol viskas dar kažkiek pasiskirstę po įvairius ir daugiau šeimininkų, tai niekas nei geografijos, nei pinigų, nei dar ten ko panaikinti nesiūlė – dar buvo ką paimti. O kai viskas jau daug maž vienose rankose ir reikia išvengti atvirkštinio proceso pradžios, tai reikia iš viso, net ir tokio proceso egzistavimo galimybę panaikinti.

Tada kas reikia, tie turės viską amžinai, o tie, kurie neturės nieko, net nežinos, kad nieko neturi. Irgi amžinai.

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as