būtis

1
Pajunk minotaurą dirbti sau (II dalis)
2
Pajunk minotaurą dirbti sau (I dalis)
3
Gyvenimą užpildantys pasakojimai, pabaiga
4
Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)
5
Gyvenimą užpildantys pasakojimai

Pajunk minotaurą dirbti sau (II dalis)

Apie Labirintą ir Minotaurą jo centre būtų galima daug kalbėti.

Egzistuoja teorija, jog žmogus kažkada pasislinko ir nebe gyvena susitapatinęs su savo centru, kokios tai siaubingos (gamtinės katastrofos) traumos pasekmėje… Kad gyvename, susitapatinę su ego kažkur savo asmens pakraštyje, o šventa vieta tuščia nebūna, todėl, net ir Labirinto savyje centrą priėjus, suradus, iš tenai dar reikia išrūkyti, nukauti jame gyvenantį monstrą, kuris, iš principo, savo likimą žino ir ima vis labiau niršti ir siutintis, jei laukia ir nesulaukia mūsų ateinant su juo susikauti….

Minotauras, kaip žinia, yra būtybė su jaučio galva…Ir kažkaip savaime ji nori rištis su aukso jaučio ( veršio) garbinimu, lyg ir kažkada senais laikais, bet panašiau, kad kaip kirminu mūsų šerdyje likusiu iki dabar… Gal net dabar labiau nei bet kada.

Apie A.T..Fomenkos Naująją chronologiją jau turbūt nėra negirdėjusių – apie tai, kad senoji, jezuitų mums surašyta XVIIa kaip vientisa pasaulio įvykių seka yra neteisinga, sudubliuota, samoningai klaidinanti ir slepianti iš viso, nežinia ką…

Kad kompiuteriais ir matematinėm programomis surikiavus astronominius duomenis iš amžių tėkmės, susidaro visai kitas istorijos vaizdas – galime su tuo sutikti, galime ginčytis… A.T.Fomenkos darbų leidėjas Amerikoje nuo pat pradžių raštiškai pažadėjo ar ne 20000 dolerių tam, kas įrodys, jog Naujoji chronologija klaidinga ir niekas dar neatsirado tų pinigų pasiimti – matyt, netikėti yra lengviau, negu įrodyti, kad klystama…

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (I dalis)

Paola Volkova, menotyrininkė, nusipelniusi Rusijos kultūros veikėja mirė 2013, 82 metų amžiaus – man tai buvo siurprizas, nes aš ką tik buvau žiūrėjus Youtube jos paskaitų apie meno istoriją ciklą, filmuotą 2012 metais, kur ji, kupina beveik vaikiško entuziazmo ir aiškiai žavėdamasi visu tuo, apie ką pasakojo, aiškino apie graikus, romėnus, Bizantiją ir kt. .. Kaip ten buvus ir savo akimis mačius, kaip jauna mergaitė…Ir biografija jos įdomi, su A.Tarkovskiu, M.Mamardašvili ir kitais įdomiais žmonėmis susijusi. Bet šnekėti norėčiau apie jos paskaitų turinį.

P.Volkova labai įtikinamai teigia, jog net ir visai mūsų vakarietiškai kultūrai, filosofijai ir visoms idėjoms kylant iš graikų palikimo, vis tiek, į senuosius graikus mes nesame panašūs visai! – Graikai išnyko be pėdsako ir tuo jie primena Češyro katiną iš Alisos Stebuklų šalyje – paties katino nebėra, likus tik jo šypsena…

O štai romėnai, kurie buvo visiškai nekultūringi ir ne meniški, kurie išrado tik jurisprudenciją ir valstybę, kaip sistemą, valdomą vienetą, kurie išrado statybą, pastatų ir komunikacijų – tie romėnai tai ir esame mes. Mūsų dokumentus iki šiol tvirtina notarai, valstybės funkcionavimą ir įstatymų vykdymą laiduoja kariuomenės buvimas, naudojamės romėnų tiestais keliais ( ir, netgi, vandentekiais) ir nenorime nieko kito, tik duonos ir žaidimų…

Kai kažkuris imperatorius norėjo humanizuoti gladijatorių kovas ir įvesti kovą atbukintais kardais, tai Romoje vos ne kilo sukilimas!…Kai patys romėnai buvo miestelėnų civilizacija – kariai tarnaudavo romėnų legionuose uz žemės gabalą, kurį gaudavo, atitarnavę, pasistatydavo namą ir užveisdavo daržus… Kuris ten imperatorius irgi, atsisakė sosto, pasitraukė į provinciją ir didžiavosi savo išaugintais kopūstais…Romėnai garbino protėvius, rinko tapytus jų portretus, šeima, giminė buvo labai svarbu.

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai, pabaiga

Ar jūs niekada nepagalvojote, kodėl didžiosios gotikinės katedros, ir, netgi gotika aplamai, panašios į iš medžių kamienų suformuotas architektūrines struktūras? Vitražiniai langai – saulės mirgėjimą visom spalvom pro aplytas medžių šakas ir lapus miške? …Lygtai juos imituotų?

Kam imituoti, kai gali nueiti į mišką ir ten garbinti  tą patį?

Vienas variantas, kai to miško nebėra… Buvo. Bet nebėra.

Mišką galima atsodinti arba jis pats ataugs, bet jei žmonės miško ėmė bijoti, tai jie į jį , kaip į sakralią erdvę jau nebegrįš, jie tada nusikopijuos ją sau, dirbtinę ir tuo nebegrėsmingą…

Ypač, jei yra jėgų, suinteresuotų, kad šitas žmogaus atitrūkimas nuo gamtos išliktų, netgi pagilėtų – tada žmones galima imti valdyti, iš seniau tradiciškai garbintų gamtos jėgų skeptrą perėmus… gal net dėtis žmones apsaugančiais – „vakarykščiai pagonys,  burkitės po naujo tikėjimo vėliava ir būsite išgelbėti“.

Kuo mažiau traumuoti žmonės išliko kur nors pakraščiuose, tuo mažiau jiems tokia agitacija aktuali buvo. Juos reikėjo priversti kardu.

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)

Michael Tsarion yra ištisus paskaitų ciklus perskaitęs apie tai, kaip žmonės gyvena pasaulyje,vaikšto po pasaulį, bet nesijaučia esą jo dalimi.

Dar blogiau, gyvena taip, lyg norėtų pasauliui – gamtai – už kažką atkeršyti: ją sutramdyti, sukontroliuoti… Sunaikinti.

Gamtos bijoma, ji – nekenčiama… O visi ten estetiniai žavėjimaisi ja, jos naudos įsisavinimai, apsaugojimo planai – visa tai – tik techniniai dariniai, uždėti sekančiu sluoksniu ant viršaus –  po apačia dar vis egzistuoja, kad pjaunam šaką, ant kurios patys sėdim…

Kaip galėjo atsitikti tokia sumaišatis žmonijos sąmonėje, kad jokios gamtos atrodo saugiau, negu sugyvenimas su gamta kartu?  Kokia traumos dvasia perėmė valdymą mumyse?

Pabandykim pafilosofuoti, dar ne senoj praeity nutikus gamtinė katastrofa, kaip ji galėjo įvykti? …Kokios galėjo būti tiesioginės jos pasekmės?

Įsivaizduokit, pūkštelėjo toks pakankamo dydžio meteoritas į Atlanto vandenyną netoli Europos – Atlanto vandenyno dugnas bet kuriuo atveju yra panašesnis į nuskendusį kontinentą, negu į tai, kaip vandenyno dugnas išrodyti turėtų, bet tai prie kokių dar senesnių Žemės plutos svyravimų reiktų priskirti…

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai

Garsusis Joan Didion pasakymas, jog besistengdami išgyventi, gyvenimą paaiškinti sau, pasakojame apie jį pasakojimus… – be abejonės.

Pasakyčiau dar daugiau – kiek esame pirmiausia pergyvenę gėrio ir prisižiūrėję grožio, tiek paskui sugebame  – turime jėgų – ir pažiūrėti tiesai į akis, kad ir kokia žiauri, neteisinga ar baisi ji būtų…

Kuo daugiau bus žmogui artimas grožis, menai, estetika, tuo mažiau bus galimybė tokį žmogų maudyti iliuzijose – jam ne tik nebereikės pasakojimų, kurie kuria netiesą, bet jis juos ir sugebės atskirti vienus nuo kitų – tiesą ir netiesą teigiančius.

Taigi, pradedam.

Egzistuoja teorija, kad ego mumyse yra labai nesenas darinys – išorinis apvalkalas, atsiradęs kaip apsauginė reakcija – atskilusi žmogaus sąmonės dalis, kuri evakavosi, kaip plaustu ,laivui skęstant, traumos, kurios žmonija nesugebėjo sėkmingai pergyventi, pasekoje.

Pats laivas – pagrindinė, didžioji žmonijos sąmonės dalis – jis nepaskendo. Jis egzistuoja iki šiol, baisus, apleistas, besivaidenantis Olandas, kupinas baimės ir skausmo, – savų dalių, kurių žmonija kaip tik žinoti ir nenori…

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as