būtis

1
Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (III dalis)
2
Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (II dalis)
3
Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (I dalis)
4
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (V dalis, paskutinė)
5
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiūkšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (IV dalis)
6
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (III dalis)
7
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (II dalis)
8
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė…(I dalis)
9
Pajunk minotaurą dirbti sau (pabaiga)
10
Pajunk minotaurą dirbti sau (III dalis)

Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (III dalis)

Kad galėtume šnekėtis toliau, reiktų dar prisiminti kastų reiškinį. Ne Indijos kastas ir ne kaip kuriozą, gilios praeities atgyveną, bet kaip dar visai ne seną – žmogaus vystymosi požiūriu – mūsų visų sąmonės būseną. Kuri ne išnyko, mums jos nebe atpažįstant ar neįsivaizduojant. Priešingai, mus įtakoja, mums to nepastebint.

Logiška, jog skirtingos kastos reiškia skirtingą jos narių pasaulėžiūrą, skirtingą vertybių skalę – etiką, semantiką, ontologiją…

Žemdirbiai – wanai skandinavų epuose – vertybių gamintojai, namų statytojai, maitintojai – turto kaupėjai. Turėtojai -esi tada, kai kažką turi, kuo daugiau, svarbesnis. Gyvena pagal kalendorių, tradicijas, vis grįžtančius metų laikus: sėja, pjauna, vėl sėja… Protėviai atgimsta anūkuose, derlius priklauso nuo gamtos dievų. Patys žemdirbiai irgi nėra laisvi ar patys sau ponai – mokesčių rinkėjai, armija, valstybė visada ateina pasiimti pertekliaus, o kartais ir paskutinio grūdo… Todėl žmogus visada linkęs apsimesti neturtingesniu, išsisukti, derėtis. geriausia jam kai ne „arba…arba“, bet neapibrėžtumo, prietemos teritorija, kai gal yra taip, o gal yra ir kitaip, priklauso, kaip pažiūrėti…

Kariai yra visiškai kas kita. Karį apibrėžia karo būsena, tai, kad jis dar gyvas. Kol kas… Taika ir ramybė jam – laikinas, nenormalus reiškinys. Karys nieko neturi, jam pakanka minimumo, kad išlaikyti savą karinį pasirengimą, išgyventi iki tol, kol teks mirti – asai skandinavų mitologijoje. Jie – idealūs valdovai: stiprūs, atsakingi, moralūs, ne materialistai. Pasaulį mato kaip juodą ir baltą, taip arba ne – mūšyje arba žūsi, arba žus tavo priešininkas, vidurio šitokioje psichologijoje nėra, nėra abejojimo, kartojimo keletą kartų, nėra pilkų teritorijų.

Skaityti daugiau

Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (II dalis)

Dar viena ne politkorektiška, bet daug ką pasaulyje paaiškinanti teorija, šį kartą Hegelio, apie du polius visuomenėje, du socialinius tipus, poną ir vergą.Valdantįjį ir valdomąjį.

Pono tipas todėl valdo – aktyviai dalyvauja istorijos, politikos, ekonomikos virsme, prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kokybę, rizikuoja, bet dažnai ir laimi – nes yra drąsus. Drįsta žiūrėti mirčiai į akis tiesiogine prasme, ir mirčiai, kaip pabaigai, nesėkmei, praradimui, nepasisekimui. O vergas, tarnas, valdomasis yra bailys.

Jis vis įsigudrina pasislėpti, įsitaisyti gyvenime ten, iš kur jokios mirties nesimato. Ir mano, kad taip ji nebus jam pavojinga

Ponas mirties nugalėti negali – niekas negali, bet, kovos procese – gyvenimo eigoje – vergas pasiduoda jo apsaugai, tampa jo tarnu, netgi – jo nuosavybe… Kad tik šis jį apsaugotų nuo mirties – jo negyvento, dažnai beprasmio gyvenimo baigties.

Iš tarno- tarnautojo – pozicijos gyvenimą gyvenantis, nieko nenori apie savą mirtingumą žinoti, todėl gaunasi taip, jog jis ir apie gyvenimą nenori nieko žinoti. O iš pono – valdančiojo – pozicijos gyvenantis drąsus pakankamai ne tik visada ją prisiminti, bet todėl ir gyvena intensyviai, taip, kaip jo gyvenimas kad kiekvieną akimirką galėtų pasibaigti ir kad jam dėl to nebūtų gaila.

Skaityti daugiau

Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (I dalis)

Jeigu žinios tavo galvoje atitinka realybę pasaulyje, tu žinai, kas esi, kur tavo vieta ir kaip tau gyventi. O jeigu neatitinka? – tada gyvenimą pragyvensi, pasaulį aukštyn kojom versdamas, kad jis betvarkę tavo galvoje atitiktų. pasižiūrėjus į situaciją aplinkui, antrasis variantas vyrauja.

Mes žinom visko ir daug, bet, tam tikrame lygyje tai yra vienos rūšies žinios, pagal kurias neatrodo, kad pasaulis sėkmingai veiktų… Alternatyva būtų žinios, kitokios iš esmės – o kaip tik tokio pasirinkimo ir neturime, rinkdamiesi, kaip visada iš vis daugiau to paties…

Buvo toks italas filosofas Wilfredo Pareto, sociologas, sukūręs teoriją apie mases ir elito cirkuliaciją. jam nepasisekė, kad Musolinis jo mokslu žavėjosi, todėl XXa antroj pusėj jį nurašė fašistiniu pretekstu. O iš tikro nepasisekė mums, nes, manau, jis labai įdomiai visuomeninės sanklodos esmę išdėstė, o mums apie tai nepranešta, taip pavadinkim.

Pirmiausia, jis sukūrė alternatyvą marksizmui, visur įžiūrėjusį kovą ir prieštaravimus tarp klasių. W.Pareto teigė priešingai, bet kuri visuomenė bet kuriame etape siekia harmonijos. Vystymosi nėra, yra pastovus balansavimasis. Grupė neomakiavelistų, toliau šitą teoriją vystydami, teigia, jog bet kuris istorijos momentas yra momentas elitų cirkuliacijos procese. Nesvarbu, apie monarchiją ar apie demokratiją šnekam, jos visada linksta į stabilumą.

Ir visos yra sudarytos vienodai: elitai viršuje, masės – apačioje.

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (V dalis, paskutinė)

Kokiems žmonėms civilizacijos nereiktų?

Kokie jie išgyvens ir patys vieni, jeigu kas, susiorganizuos patys, jei reikės, nesusipeš dėl turto, nepuls vienas kito iš įniršio? – Nes įniršio nebus, ir turto, irgi tikriausiai nereiks – kam tau jį kaupti, jei tu pasidarysi, pasistatysi, pasigaminsi, ką tik tau prisireiks, laisvai prie resursų prieidamas… O ko nebe reikės, tuo tegu naudojasi kiti, saviems kažkokiems projektams, arba tegu suyra, supūva, išnyksta. – Kiekvienam juk smagu pasidaryti kažką savą gyvenime, o ne būti apkrautu kažkieno kito sukauptais turtais… Ar aš klystu? Ar kaip tik norisi kuo daugiau kito sukauptu naudotis, o pačiam kad nieko nereikėtų daryti, nei dirbti, nei laisvalaikiu?

Štai ir radom pagrindinį principą, laisvą žmogų nuo civilizuoto skiriantį.Tiksliau, žmogų nuo parazito skiriantį.

Nes todėl ir kenčia žmogus civilizacijos gniaužtuose, jog kurti savo gyvenimo negali, o yra parazitų visokeriopai išnaudojamas, ir tie jį klaidina, kad be civilizacijos jam dar blogiau būtų… Vat parazitams be civilizacijos tai tikrai žūtis būtų! Vieną kartą jie pasistengė ją sukonstruoti, ir  dabar, visą likusį laiką iš dividentų gyvena – čia irgi skiriamasis principas tarp ne žmogaus ir žmogaus: žmogus kažką sukūrė, padarė ir eina toliau, jam įdomu, ko jis dar nemoka, ko nebandė, nežino…

Civilizacija smalsumo neskatina, kūrybingumo neskatina.

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiūkšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (IV dalis)

„Ši Visata yra karo visata. Karai vyksta visą laiką. Tokia yra jos prigimtis. Kažkur galbūt yra kitos Visatos, pagrįstos įvairiais kitokiais principais, bet mūsiškė, panašu, pagrįsta karais ir persekiojimais.“ rašė William S.Burraughs. Ir, jei apsidairyti aplinkui, tai jis neklydo. Tik kalbame apie Visatą ar apie civilizaciją pagrindžiantį principą? – pasitikslinkim…

Pagal bendrą antropologų nuomonę, primityvių kultūrų atstovų požiūriu, tu negali būti jiems priešas, kol esi svetimas ir niekas iš jų tavęs nepažįsta: nesusipratimai, įsižeidimai, kažko nepasidalijimai galimi tik tarp pažįstamų žmonių, kaimyninių genčių, tarp giminių… Jeigu vykdomas „karas“, tai iki pirmo sužeistojo. Tada jis baigiasi. Žaizdą apriša, sužeistojo ir jo genties ar giminės atsiprašo ir eina švęsti, nes laimėjo ( neduokdie, kas nors užmušamas netyčia, tada išmokama kompensacija, susitaikoma su dvasia).

Civilizacija gi pastoviai pjudo šalis, tautas ir, netgi tautų dalis, viena prieš kitą, absoliučiai nepažįstamus, niekada nieko vieni kitiems nepadariusius žmones… Ir visokeriopai stengiamasi, kad jie tokiais, vieni kitų nežinančiais ir liktų, kad nepradėtų broliautis ir neatsisakytų vieni į kitus šaudyti! – reali pasaulio situacija yra tokia baisi, kad praktiškai niekas nenori gyventi tiek atviromis akimis, kad ją tokią, kokia ji yra ir matyti.

Tai, vėlgi, sudaro lengvatines sąlygas persiimti propagandistų ir ideologų formuojamom iliuzijom…

„Kiekviename iš mūsų yra kažkas gero“ mėgsta postringauti tokie miegantys realybės atžvilgiu  piliečiai… Amerikietis komikas George Carlin turi tokiems atsakymą – „tada jūs dar nebuvote su tuo kiekvienu susitikęs“… Gerumas gerumu, bet pyktį ir įniršį savyje nešiojamės kiekvienas, ta prasme tikrai, Visata be karų ir tarpusavio kovų neliks.

Psichologai sutaria, jog besikaupiantis pyktis žmoguje yra teisėta reakcija į tai, jog visuomenėje praktiškai niekas iš mūsų nematome galimybių būti savimi, gyventi savą gyvenimą, pasireikšti veikloje, kaip mums atrodo reikalinga, įgyvendinti svajones.

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (III dalis)

Atsimenat, kaip artėjant 2012 m. pabaigai buvo baisu, kad atskris Nibiru (planeta, atskraidinsianti kartu ir dievus ar ufonautus, tikruosius žmonijos autorius- savininkus), tiek pagal rašytojo ir šumerų dantiraščio plytelių vertėjo Zacharijaus Syčino knygas, tiek pagal Trechlebovo, rusų vedų mokytojo, pranašystes ir teorijas?…Atskris ir…ims auksą!

Neišsipildė, kiek galėjome stebėti plika akimi.

Nors, kaip ten su tuo auksu yra, tai įdomi teorija: kiek žinoma apie Visatą, šio brangaus metalo yra tiktai Žemėje, o metalas brangiu ne technologinėje visuomenėje šiaip sau iš nieko nepasidaro – primityvios tautos kaip atsiskaitomą vienetą naudoja kriaukleles ar stiklo karolius lygiai taip pat sėkmingai. Aukso vertė yra jo fizinėse savybėse, koks jis geras laidininkas, pvz, ir visa kita, tam reikia aukšto technikos išsivystymo lygio.

Prisimenant, jog prijaukinti vilko nepavyksta, atskridę į Žemę kitaplanetiniai inžinieriai pirmiausia turėjo pagaminti sau paklusnią žmonių rūšį, ir tik tada galėjo jai pasakyti: Auksas! – ieškok, kask, lydyk, kaupk, saugok ir brangink, mes atvažiuosim pasiimti… Kad laikas nuo laiko ir galėjo pasiimti, užveda ant minties klausimas: kiek realiai aukso esate matę per savo gyvenimą? – vieną ar du žiedus ir grandinėlę?… jį gi žmonija kasa jau šimtus ir tūkstančius metų! Jo kalnai turėtų pakelėm riogsoti, turėtų nebūti kur jį dėti… O čia, panašu, kad net Ford Knox Amerikoj – federalinio rezervo aukso saugykla – tuščia likus, ir todėl taip gerai užrakinta.

Kai žmonių pamišimas dėl aukso nemažėjantis – aukso karštligė yra reali liga, jos apimtas, žmogus tėvą motiną parduot pasiruošęs, kaip sakoma ( olandai sako“žmoną parduoti, jei tik ne į kur nors labai toli“), brolius seseris apiplėšti, savus vaikus apgauti – „nepasitikėk gyvenime niekuo, netgi savo tėvu“ – irgi olandų patarlė (jaučiasi, kad pas juos kapitalizmas yra jau iš seno…) Ir kaip suvaldyti tokius žmones, gatavus vieni kitiems gerkles perkąsti? – žinoma, tada pasitelkiama civilizacija. Tik kažkaip neakcentuojama, kad ne laukiniams ji reikalinga, ne tiems, kurie laimingi ir su kriauklelėm žaisdami…

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (II dalis)

Mane visada domino posakis“žmogus žmogui vilkas“ – kas turėta omeny? Normaliai vilkai yra labai socialūs gyvūnai, gyvena grupėmis, bendradarbiauja, turi savą tvarką ir t.t. Kad žmonės taip elgtųsi vieni su kitais, kaip vilkas su vilku, tai ko reiktų!

Matomai šitaip imta sakyti žmonių jau civilizuotų, kurie į mišką jau nėjo, nes vilko bijojo, nieko praktiško apie tuos gyvūnus nebe žinojo, tik kad tie jų avis šaltom ir alkanom žiemos naktim puola. Visi kiti posakiai su vilko paminėjimu, matomai, jau kilo iš patirties, kai vilkus pagaudavo, ant grandinės laikė ir vietoj sarginio šuns bandydavo prijaukinti – kiek vilką nemaitink, vis tiek į mišką žiūri; darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, vienas kaip vilkas, į visus dantis šiepia…

Žodžiu, iš laisvo gamtos sutvėrimo naminio gyvūno padaryti  – sucivilizuoti – nepavykdavo.

Tą paliudija ir pavadinimai, kaip vilkmergė, vilkūglis, kurie tolygūs laukinio, savą valią turinčio, su niekuo ir prie nieko nesitaikančio reikšmę. Ir šiaip, laukinis tai juk tvirtas, gajus, nereikalingas priežiūros, atsparus, nepalenkiamas… Neigiamą konotaciją tai galėjo įgauti tik tada, kai žmonija tapo civilizuota, minkštakūnė, bijanti gamtos ir nebe galinti išgyventi po vieną.

O kaip su pasakymu, kad“varnas varnui akies nekerta“? – kad savi savų gyvūnų pasaulyje nepuola, negalabija ir nenaikina? Žmonės tik tokia viena rūšis, kuri šitaip elgiasi, ar tai irgi civilizacijos pliusas?

Arba gal intuityviam lygmeny jaučiam, jog ne visi esame viena ir ta pati rūšis? – tik kaip tai galėtų būti: iš skirtingų gyvūnų išsivystėme? Skirtingi dievai ar tas pats, bet skirtingais mus sukūrė? Iš skirtingų žvaigždžių į čia mus visus suvežė?

V.Sundakovas, žymus keliautojas po pasaulį ir primityvių kultūrų specialistas yra tokios nuomonės. jog žmonės – ne evoliucijos viršūnė, ir gamtos kūrybos apvainikavimas, jeigu imti žiūrėti pagal fizinius parametrus, priešingai, mes šioje Žemėje gyventi visai nepritaikyti ir nei kiek ta kryptimi neevoliucionavę…

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė…(I dalis)

Ar kam yra tekę girdėti apie Didžiosios Užmaršties, mus – žmoniją- ištikusios prieš 10 tūkstančių metų, teoriją?

Jos autorius, Daniel Quinn teigia, jog žmonija, pakeitusi savo gyvenimo būdą į civilizuotą, naują ir tūkstantmečių patirties nepatikrintą, prisidarė sau daugiau žalos negu naudos. Nes buvo pamiršta patirtis, kaip gyventi santarvėj su gamta, būti organiška jos dalimi, joje išgyventi – iš čia Didžioji užmarštis.

O atėjusi į viso to vietą žemdirbystė, yra netgi ne žemdirbystė, nes medžiotojų ir rinkėjų kultūros užsiaugindavo sau, ką jiems reikėdavo – nebuvo jie nemokšos toj srity – o ji yra totalitarinė žemdirbystė: labiausiai Žemei žalinga, nes nepaprastai agresyvi, be perstojo besiplečianti, naikinanti gamtą, išnaikinusi jau ir visas kitas žemdirbystės rūšis, kurios neturėjo poreikio plėstis kitų ekosistemų sąskaita…

Ir tai neatsitiko kažkada, tūkstantmečius atgal – tai vyksta dar ir dabar, ir baigsis tik, kai nebe liks nei gamtos, nei žmogaus nei dar ko kito, ką išnaikinti ir kieno sąskaita plėstis… Skamba įspūdingai ir, pažiūrėjus, kokiame pasaulyje gyvenam – įtikinamai.

Žmonijos ateitis, vadinasi, priklauso nuo to, ar sugebėsime prisiminti, ką per Didžiąją užmarštį pamiršome.

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (pabaiga)

Jeigu esi stipresnis energija, tai viskas, esi stipresnis – žmonės myli stiprius.

O tai iš kur tada juodas pavydas,pvz. paklausite.

Kito žmogaus gaila tik tada, kai tau reiktų, kad ir tavęs kas pagailėtų, jeigu ką… Arba, žinai, kad yra už ką.Tas, kuris negaili savęs, kuriam arba visada sekasi, arba jis neleidžia sau suskysti, jis negaili ir kitų. Ne veltui Chironas – gydytojo archetipas – yra sužeistas gydytojas: nebuvęs sužeistas negali gydyti… Nepasveikęs nuo sužeidimo pats irgi negali.

Neintelektualams reikia intelektualų idėjų energijai, kuri išjudintų Visatos būklę iš stabilumo taško… O kai situacija pajuda ir pakinta pakankamai, tada pora iš jų pakaria, giljotinuoja arba sušaudo, likę išsigąsta, į politiką ar valdymą kištis nustoja, ir pragmatikai valdo toliau, kaip nori ir kiek nori…

Nes pragmatikų idėjos energijos neturi – gimę nosim žemę rausti, neskraidys… O vat skraidyti gimę, minotaurą sau dirbti pajungę, įgija ir kojas, kuriomis jų idėjos jau ir po žemę vaikšto. Tada jie ir kitais minotaurais komanduoja, jeigu ką…

Lietuvių kalboje net žodžių tokių skirtingų nėra, kad išversti iš anglų jelalousy ir envy

Iš bėdos sakom, kad pavydas ir baltas pavydas. Nors, ir apie baltą pavydą kalbėdami, sakom „pavydžiu juodai“… Tikrasis pavydas (envy) yra tokia baisi ir gili emocija, pasislėpusi kaip antras dugnas, ir už godumo, ir už nužudymo, sunaikinimo – noras sutrypti kitą už tai, ką jis turi, ką jis sugeba, kad jam sekasi, už ateitį, kuri jam šviečiasi.

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (III dalis)

Žinoma, galima sakyti, jog dėl tokio susiskaidymo žmonėse ir žmonijoje tiesiog kaltas nusmukęs sąmonės ir kultūros lygis – kai žiūrai iš pakankamai aukštai, tai viskas rodosi viena, vieninga ir kartu… O kai iš žemiau, tai ne tik skaidymasis atsiranda pagal horizonto liniją, toliau kurios nematai, bet ir pats, automatiškai, į vieną ar kitą stovyklą randi save esant priskirtą.

Net tokie žmonės, kaip Z.Froidas ar C.G.Jungas sąmonę skirstė į dalis – sąmonė ir pasąmonė, pvz. O Krišnamurti, priešingai, iš viso žodžio „sąmonė“ nenaudojo sąmoningai, nes tai jau įneša dalijimą… Kai viskas yra tiesiog viena ir tiek.

Iš tokio lygio visatą realiai matyti mums jau praktiškai be šansų.

Prie jėzuitų grįžtant. Jei jie, istoriją mums bekurdami, dvi pagrindines ir tokias skirtingas kultūras , kaip graikus ir romėnus įrašė ne susiskaidymui žmonėse sukelti ar sustiprinti, bet iš gerų tikslų – kaip augimo dvasioje pavyzdį, galimą alternatyvą, tai tuo būdu mums ne tik pasidalinimas atsirado, bet ir kitos problemos.

Auklėjimo naudą pripažįsta visi. Bet retas suvokia, jog auklėti sėkmingai galima tik savo pavyzdžiu – vaikas daro, kaip mato daroma. (netgi ir tas užsispyrėlis, kuris viską daro atvirkščiai, tik laiko klausimas, kada jis apsižiūrės, kad esąs, gyvena ir daro lygiai taip, kaip jo tėvai kadaise).

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as