būtis

1
Kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (III dalis)
2
kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (II dalis)
3
Kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (I dalis)
4
Informacija yra žinios, praradusios savo prasminį lygį… (IV dalis, paskutinė)
5
Informacija yra žinios, praradę savo prasminį lygį… (III dalis)
6
Informacija yra žinios, praradę savo prasminį lygį… (II dalis)
7
Informacija yra žinios, praradę savo prasminį lygį… (I dalis)
8
Suirutė – ne senė su lazda. esminė betvarkė – žmonių galvose… ( pabaiga)
9
Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (III dalis)
10
Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (II dalis)

Kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (III dalis)

Panašu, lyg pasaulis kažkada irgi būtų priėmęs sprendimą, jei viskas taptų per daug nepakeliama, kad jis tada nusižudys ir tai bus išeitis tiesiogine to žodžio prasme… Ir dabar link to eina, ir iš dainos žodžių neišmesi – susiformavęs atraktorius traukia mus visus į užsibrėžtą tikslą, su pasauliu kartu.

Arba kritinė, nusižudyti „jeigu ką “ nusprendusių žmonių masė suka ir visą pasaulį ta linkme… Bendrai, sąmoningai ateitį įsivaizduoti, ją konkretinti, planus detalizuoti yra sunku. Jei pastebėsit, tai ateityje žymiai lengviau matote sau ką nors gero ar gražaus iš praeities, tiktai dar gražiau, geriau, tobuliau. Iš vienos pusės tai reiškia, jog sėkmingiausiai einama mažais žingsneliais, didelių revoliucijų nedarant, o iš kitos, jei neturi ką gero ar gražaus iš praeities prisiminti, jei nežinai, kaip tau tai jaučiasi, kaip tu tame jautiesi, tai liūdna, bet automatiškai tavo ateityje nei grožis, nei gėris neatsiras.

Manykim, pvz, jog vaikystėje svajota turėti galimybę kurti, išnaudoti savo turimus talentus, realizuotis, bet, ir  būti laimingam asmeniniame gyvenime, su partneriu, vaikais,meile, tai kurios iš svajonių išsipildys, priklausys nuo vaikystės. Jei mokytis sekėsi, reiškeisi būreliuose, talentai buvo skatinami, pasiekimai vertinami, tėvai už tai gyrė, tai tikimybė, kad sėkmingai gyvenime reikšiesi ir toliau yra didelė: ši svajonė yra reali, ja lengva patikėti, užtenka tik norėti, stengtis, dirbti, ir tapsi dailininku, ar muziku, ar visuomenės veikėju… Ir gyvenimas pats irgi, tartum savaime tvarkysis taip, jog galimybės tai raiškai bus.

O jei vaikas nesijautė mylimas, jei buvo tik kritikuojamas, tobulinamas, jam priekaištaujama, tai jo svajonė apie meilę ir laimingą asmeninį gyvenimą tikriausiai neišsipildys… Nes suaugus, jo viduje nebus precendento, jis nežinos, kaip tai atrodo, kaip tai jaučiasi, jei esi mylimas, gyveni mylinčių tave žmonių jausmo lauke. Taip pat tokio žmogaus širdyje nebus giluminio tikėjimo, kad tai yra įmanoma, jog jį kažkas – bent kas – mylėtų. Jis norės būti mylimas, bet žinos, jog taip nebūna. Ir taip jo gyvenime ir nenutiks.

Dar daugiau. Tikriausiai jis „sutiks“, susikurs sau aplinką – partnerius, draugus – tokius pat jo nesuprantančius, nevertinančius, svetimus… Ir gyvens tą vaikystės traumą toliau, iki grabo lentos dažniausiai. Todėl, kai tokią situaciją žmogus pastebėjo, suvokė, kad joje tokioje randasi, reikia imtis darbo, kad ją pakeisti: kaip vaikystėje sėdėta, apie dangiškus migdolus fantazuota, arba kaip dabar sėdima medituojant, taip reiktų skirti laiko ramų momentą, ir stengtis bent jau vaizduotėje susikurti situacijos, kurioje esi mylimas, įvaizdį… Gal nieko ypatingo ten neprigalvoti, bet stengtis pajusti, kaip tai jaustųsi, kaip tai būtų, kai esi kažkieno besąlygiškai mylimas, visas, toks, koks esi, su viskuo…

Nes meilė yra, kai nesvarbu, ar išsimiegojęs, susišukavęs ir gražus, ar kai galva skaudama, raukšlelė tarpuaky ir žilos sruogos. Nes meilė myli ne pagal požymius, ne pasirinktinai, kada taip, o kada – ne. Meilė tiesiog myli ir viskas. Pamatysi, kiek įtampos iš karto nuslūgsta viso kūno raumenyse, kai bent kuriam laikui pasijunti tokio įvaizdžio gaubiamas, kito žmogaus meiles lauko centre… Kiek iš karto palengvėja, kaip pradeda rodytis, jog gyventi kaip ir nekainuoja jėgų ir nieko ypatingo iš tavęs tam nebe reikia.

Nes meilės nepažinę žmonės jau ir jaunystėje yra tiek nuo gyvenimo pavargę ir jų psichika atvaryta jau į tokį tašką, kad nebelieka jėgų pasirinkti gyvenimo partneriu žmogų, į kurį emociškai reaguojama, kuris sukelia tavyje jausmus. Pasirenkamas kaip tik toks, į kurį nereaguojama visiškai, kad būtų galima bent kiek pailsėti. Dar Oscar Wild sakė, jog laimingai gyventi galima tik su nemylimu žmogumi: nei tu dėl jo jaudiniesi, nei jis dėl tavęs… Tylu, ramu, kiekvienas užsiėmęs savo ir visiems gerai.

O toje ramybėje šiek tiek atsigavus, partneriui tuoj ir imama priekaištauti… dėl jausmų stokos. Nenorima pripažinti, jog šitoks jo pasirinkimas buvo tik gynybinė reakcija ir reikia keliauti gyvenimo keliu toliau – dažnai gyvenimas būna pirma toks, koks neturi būti, ir tik paskui ateina toks, koks turi, bet dauguma iš mūsų iki jo, to antrojo, nedaeina –  bandoma visais įmanomais būdais iš tos nemeilės padaryti meilę, nieko iš esmės nekeičiant…

Iš viso, kai žmogus netikras savimi, kai nejaučia, jog turi teisę būti ir gyventi po saule – t.y. kai nesijaučia įaugęs į žemę po kojomis, tada ima stabilumą, tvirtumą ir įsišaknijimą daryti iš visko, kas pasitaiko po ranka… Tada ir prisireikia amžinybės.

( bus tęsinys)

kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (II dalis)

Kas realiai yra amžinybė? – Įsivaizduok, gyveni gyveni, jau viską aplinkui žinai kaip du kart du, visi artimieji, draugai, giminės išmirę, ir ne po vieną, du ar tris kartus… Visokie karai marai, stichinės nelaimės, o tu vis gyvas ir gyvas. Niekas tavęs nepribaigia, nors nuo bado, šalčio, vargo, ligų ar dar ko nors panašaus nėra kur dėtis… Kenti, tau skauda, ilgu mirusiųjų, netekčių, sunku, nieko nebesinori, o pabėgti į mirtį, užmigti ir nepabusti galimybės nėra.

Kad taip amžinas gyvenimas būtų neatsiejamai suporuotas ir su amžina jaunyste, sveikata, gerom, patogiom aplinkos sąlygom, nuosava pinigų spausdinimo mašina… Amžinai gyventų tuo pačiu ir draugai, artimieji, ir jie irgi nesentų, nesirgtų, visada būtų gero būdo ir nuotaikos, niekas nesipyktų… Tik ko tada gimti į šitą gyvenimą? – Reikėjo rojuje ir likti, ten viskas gražu, gera ir ant amžių amžių. O gyvenimas yra kas kita – virsmas, kitimas, permainos.

Žinoma, keistis, augti visom prasmėm yra lengviau, kai apsaugotoje, stabilioje situacijoje. Arba iš laimingos vaikystės atėjus, pasaulio gerumu neabejojant: tada energijos pakanka keitimąsi naudoti savo naudai, jį sveikinti, jo tikėtis… O dabar laikai atėję, jog ir pasaulis kinta kaip pašėlęs, ir žmogus turi ne tik vystytis, bet dažnai ir dvasiškai sveikti, atgimti, ir viskas tuo pačiu metu.

Nekeista, jog zombiams, vampyrams, bedvasiams tokioj situacijoje sekasi geriausiai: savo jie nieko neturi viduje, mirę, gyvena aplinkos energijos sąskaita, tai su jos virsmu rodosi, jog ir jie patys lengvai kinta… Traukia pasaulio gyvybinius syvus ir rodosi, jog visada eina su laikmečiu į koją, automatiškai su juo susitapatinę: negali pasauliui vadovauti, tai bėk bent jau pirmose gretose, kas atskirs ar pastebės, kaip iš tikro ten su tavim yra. jei sąmoningai žmonės pasaulio nevaldo, netgi savo galvose, apie išorinį net nešnekant, tai tada jis paklūsta tiems, kurie nesąmoningai – instinktyviai – ant to pedalo mina, ir pasaulis į tą jų beprotišką, bedvasišką pusę ir suka.

Ar visada taip ir bus? – kas pasakys. iš principo, galiausiai keičiasi viskas. Džiugina, jog, pvz, yra paskaičiuoja, kad amerikiečių sąmoningumas pasikeistų, užtenka kritinės 15 tūkstančių žmonių masės… Ir liūdna, jog, matomai, net ir tiek jų nėra.

Ir dar. Linkstama užsibūti kiekviename keitimosi proceso žingsnyje, lygtai tai jau ir būtų atėjusi ilgai lauktoji ateitis. Šymet, pvz, Dada judėjimo jubiliejų švenčiame pasaulyje. Jis kažkada atsirado, kaip alternatyva pedantiškumui, moksliškumui, logikai, vienareikšmiškumui, rimtumui, kairės smegenų pusės veiklai: Dada siūlė atsilaisvinti priverstinai užsiveržtus kaklaraiščius, įsileisti tyro oro į minties erdves, nepriimti visko taip rimtai, žaisti, pabūti kažkiek ir chaoso zonoje, kur gimsta naujos idėjos… nesistematizuoti visko taip privalomai ir mirtinai.

Žodžiu, Dada atsibudo iš žmogaus pasąmonės gelmių, kad sugriauti, išklibinti persenusią tvarką, pralaisvintį vietos, kad galėtų formuotis nauja, jauna, tai, kas būtų vėl produktyvu. O kas iš to gaunasi kol kas, net ir šimtmečiui praėjus? – kol kas panašu, kad jei senos tvarkos nereikia, tai nereikia jokios. Kad nei tvarka, nei tiesa, nei logika objektyviai neegzistuoja, yra nebūtinos, tik žaiskim be paliovos, nuo vaikystės iki senatvės ir nieko daugiau nereikia. Ir nedrįskit niekas apie jokį apsitvarkymą užsiminti, nes tai iš karto įvardijama kaip koncervatyvumas, reakcija, noras grįžti atgal.

Lyg ateities kūrimo galimybės iš viso neegzistuotų, kaip po tokios.

Pasaulio masteliais matuojant, tai tie šimtas metų, užtrukę, kas – viskas praėjo ir jie praeis. bet žmogaus gyvenimas ribotas: paauglystėje, pvz, įžeidė tave kažkas, ir emocijų įkarštyje nusprendei, kad pasaulis yra tau priešiška vieta, kad žmonės – pikti, nejautrūs, šalti… Ir kad neleisi, kad tau kažkas panašaus atsitiktų dar kartą. tada vietoj to, jog sekančią dieną susitaikytum, susidraugautum ir saulė šviestų vėl, lieki gyventi tą įžeisto vaiko emociją, iki kol tau sueina penkiasdešimt ar panašiai… O tada atrodo, jog keisti ką nors vis tiek per vėlu… Štai, jei amžinai gyventi, tada kitas reikalas būtų.

O kas tada būtų kitaip?

(bus tęsinys)

Kad neprasikeiktume, amžinybę pasirinkę… (I dalis)

Jeigu galėtume rinktis, kiekvienas iš mūsų asmeniškai, kiek ilgai gyventi, įskaitant ir amžinai, visi tikriausiai pirmiausia „amžinai“ ir rinktumeisi, o tik paskui gal kai kurie apie tai susimastytų… Ir toliau prasidėtų problemos, nes absoliuti dauguma šitaip rinktųsi, mirties baimės, o ne gyvenimo meilės vedami. juk ir bendrai paėmus, ilgai gyvena dažniausiai tie, kurie turi entuziazmo gyventi, smalsumo gyvenimui, džiaugsmo… Žmonės, kurie ir patys gyvenime jaučiasi gerai, ir aplinkiniai, ir pasaulis, viskas jiems daug maž tinka – biofilai, žodžiu.

O jeigu žmogus – nekrofilas, jei jį gyvenimas vargina, jo jėgos ir energija begyvenant senka, belieka automatizmas ir pareiga, o ir tuos pačius sunku išlaikyti, tai toks žmogus, net ir mirties bijodamas, sutiks geriau mirti, kai tik šitas nuovargis ir nuobodulys tiek prisikaups, jog net mirties baimę nustelbs. Nekrofilai yra žmonės, kurie arba nepatenkinti savimi, lygina save ir savą gyvenimą su idealiai neįtikėtinai aukštais standartais, ir pastoviai save tobulina, kad išpirkti sau dar kažkiek laiko gyventi – kitaip jie patys pribaigtų save savo rankomis. O ne todėl, kad jiems įdomu tobulėti, bet kad kitaip negali savęs ilgiau pakęsti, griaužia save, kritikuoja, priekaištauja, savęs gėdijasi. dažnam šitas procesas yra taip giliai įsiėdęs ir jaučiasi toks savas, jog skaito mano šitą yekstą ir nuoširdžiai mano, jog tai jo paties neliečia.

Kitas variantas, kai žmogus, praktiškai jau nubaigtas savyje, griaužia, kritikuoja, gėdina ir priekaištauja kitiems – kišasi į aplinkinių reikalus, geriau už juos žino, kaip gyventi… Kol jie visi išmiršta, su tokiu vampyru iš arti ir ilgą laiką bendraudami. ir pasaulis eina niekais, nes jį, kaip taisyklė, gelbėja tie patys vampyrai – vienam dar vienos ar kitos žmonių grupės gaila, jis juos vaduoja, už jų teises kovoja, kiti jau tik gyvūnus myli, dar kiti – žemės, oro, klimato ir pan. lygio. Arba jiems jau tik abstrakčios idėjos suprantamos – teisingumas, lygiateisiškumas… traukia iš pasaulio gyvybinę energiją, neturėdami ką pasiūlyti atgal – zombiai, bet kurio agregoro lengvai perimami, gal net ir jau be dvasios gimę – technikos ir mokslo amžiuje tai nieko nestebintų – ir nieko apie tai žinoti nenorintys – Žemei apie technikos amžių, mat, nieko nepranešta, ji ir toliau pergyvena metų laikus, augina, brandina, sėja, daigina ir sėklas išbarsto, kompiuterinės pagalbos tame nelaukdama…

Ir pagalvok, tokių parazitų griaužiamame pasaulyje, tokioje apsuptyje pasirinkai gyventi amžinai!

Tai arba tu kiekvieną problemą matai kaip galimybę, kiekvieną pasikeitimą kaip nuotykį, kiekvieną nelaimę kaip galvosūkį, kurio sprendimą tikrai žinai jau egzistuojant, net jei tu jo dar nematai, arba prasikeiksi, tą amžiną gyvenimą pasirinkęs. Ir labai greitai šauksiesi mirties, kad ji tave ateitų išvaduoti, o ji neateis.

Daugeliui mums, vaikais būnant, tėvai yra įdėję programą“negyvenk“… Geriausių norų kupini, beauklėdami, bet draudimais – netriukšmauk, nesijuok, nebėgiok, netrukdyk, neužsiimk saviveikla, nieko nenorėk, nieko neprašyk – ramiai sėdėk ir būk patenkintas. Tai taip ir sėdim, ir nekrutam visą likusį gyvenimą, nes tėveliai tokius mus bent kiek atrodė, kad myli.

vaikas, į kampą užspaustas, būna, pagalvoja „jei jau visai blogai bus, išeisiu į nebūtį – nusižudysiu, numirsiu… paskui tai gal ir iš viso pamiršta, užaugęs. bet sprendimas tai sąmonėje lieka, Iš dainos žodžių neišmesi. gali tiktai sąmoningai stengtis juos pakeisti kitais.

Jeigu visi mes bent jau tiek pasirinktume pasikeisti, kad to mirties, kaip atsarginio išėjimo varianto savyje atsisakytume. kad nuspręstume gyventi, kad ir kas bebūtų, skleistis, realizuotis, siekti to, ko norim, kas mūsų pagal prigimtį… Koks efektas ir sveikatai, ir ilgaamžiškumui, ir energijos resursams mumyse ir pasaulyje aplink mus rastųsi, jokių specialių gundymų amžinybe nereiktų, kai visi gyventų pilnai.

(bus tęsinys)

 

Informacija yra žinios, praradusios savo prasminį lygį… (IV dalis, paskutinė)

Kurčiatovo atominės energetikos instituto Maskvoje direktorius savo pranešime neseniai kalbėjo irgi panašiai: kaip bus su biotechnologijomis?- Jos ištrins skirtumą tarp natūralaus ir dirbtino, tarp gamtos ir technikos. Visame kame bus įsikišta ir pasikrapšyta. Ne pagal visatos dėsnius ir harmoniją su likusiu informaciniu- energetiniu lauku, bet pagal užsakovų norus ir už kokio didumo pakeitimus jie bus pasiruošę mokėti…

Žmoniją irgi,biotechninės reguliacijos kanalais galima lengvai padalinti į skirtingas dalis: į dalį, kuriai bus leista augti ir vystytis, ir dalį, kuriai tokia galimybė bus išimta iš jos DNA, iš jos smegenų  – jie nieko nenorės, nesieks, neprieštaraus, tik dirbs ir bus dėkingi, kad iš viso egzistuoja…

Palaukit palaukit, šitai jau iš kažkur pažįstama… Šitaip jau buvo? – Ir panašu, mes dabar gyvename tokio genetiško padalinimo pasekmes, dalinai išjungti.

Kaip tai galėjo atsitikti? – iki pereito amžiaus vidurio katastrofų teorijos šalininkų stovykla buvo dar tokia pat didelė, kaip ir palaipsniško žmonijos vystymosi ( iš beždžionės?).

Teorija teigė, jog žmoniją formavo įvairios Žemėje vykę katastrofos ir jų padariniai. Nukritę meteoritai, praskrieję kometos, sprogę kitos mūsų sistemos planetos… To pasekoje pasikeitęs klimatas, vandens lygis, atmosferos sudėtis ir slėgis, išsiveržę vulkanai ir nuskendę žemynai, nuodingos dujos, radiacija… Norintiems tai pamatyti ar rasti patvirtinimų, nesunku pastebėti Žemę esant išvarpytą kraterių, sužinoti apie jūrų dugne atgulusius miestus, gintare sustingusio oro burbulų kitokią sudėtį, nei dabar, istorijos užrašytas nepaaiškinamu greičiu plintančias epidemijas, siaubingus gaisrus, kurių kaip ir niekas neuždegė, dykumomis virtusias žaliavusias žemynų dalis, seno miško retumą ir pan…

Skaityti daugiau

Informacija yra žinios, praradę savo prasminį lygį… (III dalis)

Prieš keletą metų buvo skelbti Izraelio mokslininkų tyrimai apie tai, jog, rusų kalba, pvz, yra dešinės smegenų pusės – vaizdų, asociacijų, fantazijos vystymo – kalba… O štai arabiškai mokantis, dešinės smegenų pusės neužtenka, ji automatiškai aktyvuoja pažintinę smegenų funkciją, t.y. kairę smegenų pusę. Galime suprasti, jog izraeliečiams taip pat nemalonu pripažinti arabų kalbos naudingumą, kaip mums – rusų kalbos reikalingumą.

Bet, jei šitoks nedidelis ir pagrinde emocinis slenkstis žmogų sulaiko nuo ėjimo toliau, tai ką tas žmogus svajoja valdyti savo gyvenimą ir įtakoti pasaulio virsmą? – Pirmiausia išmok peržengti per save, nes tokie slenksčiai tam ir pastatomi, kad toliau jau jokių didelių kliūčių ir nereikia – toliau jų retas kas ir benueina.

Man tai įdomu, kaip žmonės, niekada niekuo patys nepasidomėję – neinvestavę bent jau savo energijos ir laiko, kad kažką sužinoti, gali tikėti, jog tai, ką jie žino iš mokyklos laikų, savaime, iš tv ir laikraščių, dar iš romanų kokių atsimena, kad tai yra informacija, atitinkanti realybę ir nušviečianti tiesą?… Ar matėt kada pasaulyje, jog tai, kas turi rimtą ir tikrą vertę, būtų dalinama už dyka ir gautum tai net neprašius? – O jei tu tos info neužsakei, tai ją tau ir mums visiems užsakė kas kitas. Už ją ir jos išplatinimą sumokėjo ir ji yra tokia, kokią „muziką sumokėjęs užsakė“ – kaip žmogus gali būti toks naivus ir tikėti, jog tai – tiesa, atitinkanti realybę ir žmogų formuojanti teisinga kryptimi?

Pasaulyje, kuriame viskas padaroma, sumodeliuojama ir falsifikuojama, visą savo žinių bagažą, susikaupusį mumyse kaip ir be mūsų ypatingų pastangų, galime ramiai prie šiukšlių konteinerio palikti ir neateiti pasiimti atgal. Vertingi yra tik tavo paties susirasti atsakymai. O dar vertingesni – paklausti klausimai: į teisingą klausimą, sakoma, atsakymas atsiranda praktiškai automatiškai.

Skaityti daugiau

Informacija yra žinios, praradę savo prasminį lygį… (II dalis)

Žmonės žodžių reikšmių ieško, supranta jų žinojimo reikšmingumą – Heidegeris, pvz, tikrino filosofijos terminų vertimus su jų graikiškais ar lotyniškais originalais, ir rado, jog filosofinė žmonijos mintis nugrybavus kažkur į šalį. Ir ėmė kurti viską iš naujo… Biblijos vertimai, tyčia ar netyčia iškraipyti ir prasmę dažniau pametę, negu išsaugoję…Greimo ar kokia kitokia semiotika, leidžianti kiekvienam turėti savą interpretaciją, savą tiesą…

O kas padaryta kalboms – tarmėms, XIXa pabaigoj iš jų bendrines kalbas darant? – Taip, žmonės gali susitarti, kad tai skamba gražiai, todėl šitaip tą ar kitą daiktą ir vadinsim. bet tai nereiškia, kad jo iš tikro toks pavadinimas ir yra.

Egzistuoja ir savo pasekėjų ratą turi tokia profesoriaus ir arabų kalbos specialisto I.I.Vaškevičiaus teorija apie tai, jog rusų ir arabų kalbos kažkada sudarė vieną kalbinę sistemą, kuria kažkokiu momentu ir buvo naudotasi, kuriant atskiras kalbas- kai dievai žmonėms, draugiškai Babelio bokštą statantiems, kalbas sumaišė ir planas sužlugo, nes niekas nebe susikalbėjo?… arba tai buvo palaipsnis procesas.

Čia galim galvoti kaip norim, profesorius savo teorijoje įrodo ir teigia tik viena – jog rusų ir arabų kalbų junginys, paimtas kaip viena sistema, yra pats save paaiškinantis. Etimologiškai. Etimologijos žodyną sudarydamas, irgi)

Ir etimologinis yra sekantis, sudėtingesnis kalbinis sluoksnis, kuris turėjo žmonėms suteikti galimybę suprasti, ką jie sako. Suprasti, ką reiškia žodžiai, kuriuos žmogus naudoja: naudojant žodžius pagal jų etimologinę prasmę, smegenys įsijungia, nes jie suvokia, apie ką eina šneka – arabų- rusų kalbų junginys ir būtų sisteminė žmogaus smegenų kalba?

Skaityti daugiau

Informacija yra žinios, praradę savo prasminį lygį… (I dalis)

Kad valdyti, reikia suprasti… Arba turėti ekonomiką savo rankose. Atras variantas paprastesnis.

Šiandienos pasaulyje gyvena daugybė žmonių, kurie nesupranta nieko – jie mato, girdi, kalba, informacija į juos ateina, daugybė informacijos, jie jau nuo jos atbukę, ji jiems atsibodus, jie jau ją visą jaučiasi girdėję, žinantys…

Bet apie supratimą šitų žmonių tarpe kalbos nėra: jie žiūri, bet nemato, girdi, bet neįsiklauso, nežino, ką visas tas informacijos srautas reiškia, nei atskirai, nei kartu paimtas… Jie negirdi, ką sako patys, o jau ką kalbėti, kad girdėtų, ką jiems sako kiti. – Smegenys žmonėms atsijungia tokiame pasaulyje, nes jos dirba su reikšmėmis, o jei reikšmių suvokimo nėra, arba dar blogiau, pateikiamos reikšmės prieštarauja tam, kas smegenyse yra iš prigimties ar genetiškai iš praeities įrašyta, tai smegenys ir lieka nenaudotos, išsijungę – mokslas sako, kad tiktai kiek procentų smegenų geriausiu atveju šiuolaikinis žmogus gyvenime panaudoja? -10?… Dabar jau bandoma teigti, jog tai – mitas, tai pasiguoskim.

Yra žmonių, ir jų daugėja, kurie supranta, jei ne ką girdi ir mato – tai kodėl būtent tai girdi ar būtent tai jiems parodoma – suvokia, kad viskas yra formuojama, viskas visuomenėje yra padaroma, nukreipiama. Kad žmonės verčiami norėti pirkti, ką pinigus už reklamą sumokėjusieji jiems nori parduoti; kad rinkėjai turi išrinkti, ką finansus kontroliuojantys nori, kad būtų išrinktas, valstybės valdovu, pvz ir kad tikėtų, jog tai jie padarė patys ir su entuziazmu.

Skaityti daugiau

Suirutė – ne senė su lazda. esminė betvarkė – žmonių galvose… ( pabaiga)

Mat valstybę kaip po tokią suorganizavo kariai, užmanę ją kaip aktyviam buvimui pasaulyje galimybes atveriančią žmonių gyvenimo formą.

Žemdirbiui, turėtojui valstybės nereikia: nei jis noriai mokesčius moka, nei jam yra skirtumas, savai ar svetimai armijai duoklę atiduoti. Kažkokiu momentu gal per daug karių tipo žmonių žuvo, jog jų vietose valstybę administruoti įsitaisė žemdirbių kastos atstovai. Ir pasaulis tampa idealia vieta turėtojams – suklesti liberalizmas, sparčiai einame prie visiško suglobalėjimo, valstybės atmiršta kaip organizacinė forma, nuosavybė – šventa.

O kol valstybės dar bent kažkiek egzistuoja, žemdirbiai administruoja jas pagal savą supratimą ir esmę iškreipę taip, jog net ir ne gaila, kad galiausiai valstybių ir nebe liks…

„Valdytojas neturi galios paneigti karaliaus sugrįžimą“, tas tiesa. Bet jis gali trukdyti bastūnui apsižiūrėti ir suprasti, jog jis karaliauti gimęs, čia Tolkyną perfrazuojant…

Senais laikais vaikas šiaip sau pats suaugusiu netapdavo. Kad suaugti, reikdavo pereiti rite de passage – vienokį ar kitokį išbandymą – dažnai pažvelgiant pavojui, mirčiai į akis. kad įgauti pasitikėjimo savimi jog išgyventi sugebės, ir kad pajusti gyvenimą iš tikro… Ir tada toliau gyventi jau ta intensyvumo gaida, kokią ekstremalioje situacijoje pavyko pasiekti.

Skaityti daugiau

Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (III dalis)

Kad galėtume šnekėtis toliau, reiktų dar prisiminti kastų reiškinį. Ne Indijos kastas ir ne kaip kuriozą, gilios praeities atgyveną, bet kaip dar visai ne seną – žmogaus vystymosi požiūriu – mūsų visų sąmonės būseną. Kuri ne išnyko, mums jos nebe atpažįstant ar neįsivaizduojant. Priešingai, mus įtakoja, mums to nepastebint.

Logiška, jog skirtingos kastos reiškia skirtingą jos narių pasaulėžiūrą, skirtingą vertybių skalę – etiką, semantiką, ontologiją…

Žemdirbiai – wanai skandinavų epuose – vertybių gamintojai, namų statytojai, maitintojai – turto kaupėjai. Turėtojai -esi tada, kai kažką turi, kuo daugiau, svarbesnis. Gyvena pagal kalendorių, tradicijas, vis grįžtančius metų laikus: sėja, pjauna, vėl sėja… Protėviai atgimsta anūkuose, derlius priklauso nuo gamtos dievų. Patys žemdirbiai irgi nėra laisvi ar patys sau ponai – mokesčių rinkėjai, armija, valstybė visada ateina pasiimti pertekliaus, o kartais ir paskutinio grūdo… Todėl žmogus visada linkęs apsimesti neturtingesniu, išsisukti, derėtis. geriausia jam kai ne „arba…arba“, bet neapibrėžtumo, prietemos teritorija, kai gal yra taip, o gal yra ir kitaip, priklauso, kaip pažiūrėti…

Kariai yra visiškai kas kita. Karį apibrėžia karo būsena, tai, kad jis dar gyvas. Kol kas… Taika ir ramybė jam – laikinas, nenormalus reiškinys. Karys nieko neturi, jam pakanka minimumo, kad išlaikyti savą karinį pasirengimą, išgyventi iki tol, kol teks mirti – asai skandinavų mitologijoje. Jie – idealūs valdovai: stiprūs, atsakingi, moralūs, ne materialistai. Pasaulį mato kaip juodą ir baltą, taip arba ne – mūšyje arba žūsi, arba žus tavo priešininkas, vidurio šitokioje psichologijoje nėra, nėra abejojimo, kartojimo keletą kartų, nėra pilkų teritorijų.

Skaityti daugiau

Suirutė – ne senė su lazda. Esminė betvarkė – žmonių galvose… (II dalis)

Dar viena ne politkorektiška, bet daug ką pasaulyje paaiškinanti teorija, šį kartą Hegelio, apie du polius visuomenėje, du socialinius tipus, poną ir vergą.Valdantįjį ir valdomąjį.

Pono tipas todėl valdo – aktyviai dalyvauja istorijos, politikos, ekonomikos virsme, prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kokybę, rizikuoja, bet dažnai ir laimi – nes yra drąsus. Drįsta žiūrėti mirčiai į akis tiesiogine prasme, ir mirčiai, kaip pabaigai, nesėkmei, praradimui, nepasisekimui. O vergas, tarnas, valdomasis yra bailys.

Jis vis įsigudrina pasislėpti, įsitaisyti gyvenime ten, iš kur jokios mirties nesimato. Ir mano, kad taip ji nebus jam pavojinga

Ponas mirties nugalėti negali – niekas negali, bet, kovos procese – gyvenimo eigoje – vergas pasiduoda jo apsaugai, tampa jo tarnu, netgi – jo nuosavybe… Kad tik šis jį apsaugotų nuo mirties – jo negyvento, dažnai beprasmio gyvenimo baigties.

Iš tarno- tarnautojo – pozicijos gyvenimą gyvenantis, nieko nenori apie savą mirtingumą žinoti, todėl gaunasi taip, jog jis ir apie gyvenimą nenori nieko žinoti. O iš pono – valdančiojo – pozicijos gyvenantis drąsus pakankamai ne tik visada ją prisiminti, bet todėl ir gyvena intensyviai, taip, kaip jo gyvenimas kad kiekvieną akimirką galėtų pasibaigti ir kad jam dėl to nebūtų gaila.

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as