būtis

1
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (III dalis)
2
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (II dalis)
3
Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė…(I dalis)
4
Pajunk minotaurą dirbti sau (pabaiga)
5
Pajunk minotaurą dirbti sau (III dalis)
6
Pajunk minotaurą dirbti sau (II dalis)
7
Pajunk minotaurą dirbti sau (I dalis)
8
Gyvenimą užpildantys pasakojimai, pabaiga
9
Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)
10
Gyvenimą užpildantys pasakojimai

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (III dalis)

Atsimenat, kaip artėjant 2012 m. pabaigai buvo baisu, kad atskris Nibiru (planeta, atskraidinsianti kartu ir dievus ar ufonautus, tikruosius žmonijos autorius- savininkus), tiek pagal rašytojo ir šumerų dantiraščio plytelių vertėjo Zacharijaus Syčino knygas, tiek pagal Trechlebovo, rusų vedų mokytojo, pranašystes ir teorijas?…Atskris ir…ims auksą!

Neišsipildė, kiek galėjome stebėti plika akimi.

Nors, kaip ten su tuo auksu yra, tai įdomi teorija: kiek žinoma apie Visatą, šio brangaus metalo yra tiktai Žemėje, o metalas brangiu ne technologinėje visuomenėje šiaip sau iš nieko nepasidaro – primityvios tautos kaip atsiskaitomą vienetą naudoja kriaukleles ar stiklo karolius lygiai taip pat sėkmingai. Aukso vertė yra jo fizinėse savybėse, koks jis geras laidininkas, pvz, ir visa kita, tam reikia aukšto technikos išsivystymo lygio.

Prisimenant, jog prijaukinti vilko nepavyksta, atskridę į Žemę kitaplanetiniai inžinieriai pirmiausia turėjo pagaminti sau paklusnią žmonių rūšį, ir tik tada galėjo jai pasakyti: Auksas! – ieškok, kask, lydyk, kaupk, saugok ir brangink, mes atvažiuosim pasiimti… Kad laikas nuo laiko ir galėjo pasiimti, užveda ant minties klausimas: kiek realiai aukso esate matę per savo gyvenimą? – vieną ar du žiedus ir grandinėlę?… jį gi žmonija kasa jau šimtus ir tūkstančius metų! Jo kalnai turėtų pakelėm riogsoti, turėtų nebūti kur jį dėti… O čia, panašu, kad net Ford Knox Amerikoj – federalinio rezervo aukso saugykla – tuščia likus, ir todėl taip gerai užrakinta.

Kai žmonių pamišimas dėl aukso nemažėjantis – aukso karštligė yra reali liga, jos apimtas, žmogus tėvą motiną parduot pasiruošęs, kaip sakoma ( olandai sako“žmoną parduoti, jei tik ne į kur nors labai toli“), brolius seseris apiplėšti, savus vaikus apgauti – „nepasitikėk gyvenime niekuo, netgi savo tėvu“ – irgi olandų patarlė (jaučiasi, kad pas juos kapitalizmas yra jau iš seno…) Ir kaip suvaldyti tokius žmones, gatavus vieni kitiems gerkles perkąsti? – žinoma, tada pasitelkiama civilizacija. Tik kažkaip neakcentuojama, kad ne laukiniams ji reikalinga, ne tiems, kurie laimingi ir su kriauklelėm žaisdami…

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė (II dalis)

Mane visada domino posakis“žmogus žmogui vilkas“ – kas turėta omeny? Normaliai vilkai yra labai socialūs gyvūnai, gyvena grupėmis, bendradarbiauja, turi savą tvarką ir t.t. Kad žmonės taip elgtųsi vieni su kitais, kaip vilkas su vilku, tai ko reiktų!

Matomai šitaip imta sakyti žmonių jau civilizuotų, kurie į mišką jau nėjo, nes vilko bijojo, nieko praktiško apie tuos gyvūnus nebe žinojo, tik kad tie jų avis šaltom ir alkanom žiemos naktim puola. Visi kiti posakiai su vilko paminėjimu, matomai, jau kilo iš patirties, kai vilkus pagaudavo, ant grandinės laikė ir vietoj sarginio šuns bandydavo prijaukinti – kiek vilką nemaitink, vis tiek į mišką žiūri; darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, vienas kaip vilkas, į visus dantis šiepia…

Žodžiu, iš laisvo gamtos sutvėrimo naminio gyvūno padaryti  – sucivilizuoti – nepavykdavo.

Tą paliudija ir pavadinimai, kaip vilkmergė, vilkūglis, kurie tolygūs laukinio, savą valią turinčio, su niekuo ir prie nieko nesitaikančio reikšmę. Ir šiaip, laukinis tai juk tvirtas, gajus, nereikalingas priežiūros, atsparus, nepalenkiamas… Neigiamą konotaciją tai galėjo įgauti tik tada, kai žmonija tapo civilizuota, minkštakūnė, bijanti gamtos ir nebe galinti išgyventi po vieną.

O kaip su pasakymu, kad“varnas varnui akies nekerta“? – kad savi savų gyvūnų pasaulyje nepuola, negalabija ir nenaikina? Žmonės tik tokia viena rūšis, kuri šitaip elgiasi, ar tai irgi civilizacijos pliusas?

Arba gal intuityviam lygmeny jaučiam, jog ne visi esame viena ir ta pati rūšis? – tik kaip tai galėtų būti: iš skirtingų gyvūnų išsivystėme? Skirtingi dievai ar tas pats, bet skirtingais mus sukūrė? Iš skirtingų žvaigždžių į čia mus visus suvežė?

V.Sundakovas, žymus keliautojas po pasaulį ir primityvių kultūrų specialistas yra tokios nuomonės. jog žmonės – ne evoliucijos viršūnė, ir gamtos kūrybos apvainikavimas, jeigu imti žiūrėti pagal fizinius parametrus, priešingai, mes šioje Žemėje gyventi visai nepritaikyti ir nei kiek ta kryptimi neevoliucionavę…

Skaityti daugiau

Civilizaciją gelbstim ar metam į šiukšlių dėžę? – žiuri sprendimo dar nepriėmė…(I dalis)

Ar kam yra tekę girdėti apie Didžiosios Užmaršties, mus – žmoniją- ištikusios prieš 10 tūkstančių metų, teoriją?

Jos autorius, Daniel Quinn teigia, jog žmonija, pakeitusi savo gyvenimo būdą į civilizuotą, naują ir tūkstantmečių patirties nepatikrintą, prisidarė sau daugiau žalos negu naudos. Nes buvo pamiršta patirtis, kaip gyventi santarvėj su gamta, būti organiška jos dalimi, joje išgyventi – iš čia Didžioji užmarštis.

O atėjusi į viso to vietą žemdirbystė, yra netgi ne žemdirbystė, nes medžiotojų ir rinkėjų kultūros užsiaugindavo sau, ką jiems reikėdavo – nebuvo jie nemokšos toj srity – o ji yra totalitarinė žemdirbystė: labiausiai Žemei žalinga, nes nepaprastai agresyvi, be perstojo besiplečianti, naikinanti gamtą, išnaikinusi jau ir visas kitas žemdirbystės rūšis, kurios neturėjo poreikio plėstis kitų ekosistemų sąskaita…

Ir tai neatsitiko kažkada, tūkstantmečius atgal – tai vyksta dar ir dabar, ir baigsis tik, kai nebe liks nei gamtos, nei žmogaus nei dar ko kito, ką išnaikinti ir kieno sąskaita plėstis… Skamba įspūdingai ir, pažiūrėjus, kokiame pasaulyje gyvenam – įtikinamai.

Žmonijos ateitis, vadinasi, priklauso nuo to, ar sugebėsime prisiminti, ką per Didžiąją užmarštį pamiršome.

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (pabaiga)

Jeigu esi stipresnis energija, tai viskas, esi stipresnis – žmonės myli stiprius.

O tai iš kur tada juodas pavydas,pvz. paklausite.

Kito žmogaus gaila tik tada, kai tau reiktų, kad ir tavęs kas pagailėtų, jeigu ką… Arba, žinai, kad yra už ką.Tas, kuris negaili savęs, kuriam arba visada sekasi, arba jis neleidžia sau suskysti, jis negaili ir kitų. Ne veltui Chironas – gydytojo archetipas – yra sužeistas gydytojas: nebuvęs sužeistas negali gydyti… Nepasveikęs nuo sužeidimo pats irgi negali.

Neintelektualams reikia intelektualų idėjų energijai, kuri išjudintų Visatos būklę iš stabilumo taško… O kai situacija pajuda ir pakinta pakankamai, tada pora iš jų pakaria, giljotinuoja arba sušaudo, likę išsigąsta, į politiką ar valdymą kištis nustoja, ir pragmatikai valdo toliau, kaip nori ir kiek nori…

Nes pragmatikų idėjos energijos neturi – gimę nosim žemę rausti, neskraidys… O vat skraidyti gimę, minotaurą sau dirbti pajungę, įgija ir kojas, kuriomis jų idėjos jau ir po žemę vaikšto. Tada jie ir kitais minotaurais komanduoja, jeigu ką…

Lietuvių kalboje net žodžių tokių skirtingų nėra, kad išversti iš anglų jelalousy ir envy

Iš bėdos sakom, kad pavydas ir baltas pavydas. Nors, ir apie baltą pavydą kalbėdami, sakom „pavydžiu juodai“… Tikrasis pavydas (envy) yra tokia baisi ir gili emocija, pasislėpusi kaip antras dugnas, ir už godumo, ir už nužudymo, sunaikinimo – noras sutrypti kitą už tai, ką jis turi, ką jis sugeba, kad jam sekasi, už ateitį, kuri jam šviečiasi.

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (III dalis)

Žinoma, galima sakyti, jog dėl tokio susiskaidymo žmonėse ir žmonijoje tiesiog kaltas nusmukęs sąmonės ir kultūros lygis – kai žiūrai iš pakankamai aukštai, tai viskas rodosi viena, vieninga ir kartu… O kai iš žemiau, tai ne tik skaidymasis atsiranda pagal horizonto liniją, toliau kurios nematai, bet ir pats, automatiškai, į vieną ar kitą stovyklą randi save esant priskirtą.

Net tokie žmonės, kaip Z.Froidas ar C.G.Jungas sąmonę skirstė į dalis – sąmonė ir pasąmonė, pvz. O Krišnamurti, priešingai, iš viso žodžio „sąmonė“ nenaudojo sąmoningai, nes tai jau įneša dalijimą… Kai viskas yra tiesiog viena ir tiek.

Iš tokio lygio visatą realiai matyti mums jau praktiškai be šansų.

Prie jėzuitų grįžtant. Jei jie, istoriją mums bekurdami, dvi pagrindines ir tokias skirtingas kultūras , kaip graikus ir romėnus įrašė ne susiskaidymui žmonėse sukelti ar sustiprinti, bet iš gerų tikslų – kaip augimo dvasioje pavyzdį, galimą alternatyvą, tai tuo būdu mums ne tik pasidalinimas atsirado, bet ir kitos problemos.

Auklėjimo naudą pripažįsta visi. Bet retas suvokia, jog auklėti sėkmingai galima tik savo pavyzdžiu – vaikas daro, kaip mato daroma. (netgi ir tas užsispyrėlis, kuris viską daro atvirkščiai, tik laiko klausimas, kada jis apsižiūrės, kad esąs, gyvena ir daro lygiai taip, kaip jo tėvai kadaise).

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (II dalis)

Apie Labirintą ir Minotaurą jo centre būtų galima daug kalbėti.

Egzistuoja teorija, jog žmogus kažkada pasislinko ir nebe gyvena susitapatinęs su savo centru, kokios tai siaubingos (gamtinės katastrofos) traumos pasekmėje… Kad gyvename, susitapatinę su ego kažkur savo asmens pakraštyje, o šventa vieta tuščia nebūna, todėl, net ir Labirinto savyje centrą priėjus, suradus, iš tenai dar reikia išrūkyti, nukauti jame gyvenantį monstrą, kuris, iš principo, savo likimą žino ir ima vis labiau niršti ir siutintis, jei laukia ir nesulaukia mūsų ateinant su juo susikauti….

Minotauras, kaip žinia, yra būtybė su jaučio galva…Ir kažkaip savaime ji nori rištis su aukso jaučio ( veršio) garbinimu, lyg ir kažkada senais laikais, bet panašiau, kad kaip kirminu mūsų šerdyje likusiu iki dabar… Gal net dabar labiau nei bet kada.

Apie A.T..Fomenkos Naująją chronologiją jau turbūt nėra negirdėjusių – apie tai, kad senoji, jezuitų mums surašyta XVIIa kaip vientisa pasaulio įvykių seka yra neteisinga, sudubliuota, samoningai klaidinanti ir slepianti iš viso, nežinia ką…

Kad kompiuteriais ir matematinėm programomis surikiavus astronominius duomenis iš amžių tėkmės, susidaro visai kitas istorijos vaizdas – galime su tuo sutikti, galime ginčytis… A.T.Fomenkos darbų leidėjas Amerikoje nuo pat pradžių raštiškai pažadėjo ar ne 20000 dolerių tam, kas įrodys, jog Naujoji chronologija klaidinga ir niekas dar neatsirado tų pinigų pasiimti – matyt, netikėti yra lengviau, negu įrodyti, kad klystama…

Skaityti daugiau

Pajunk minotaurą dirbti sau (I dalis)

Paola Volkova, menotyrininkė, nusipelniusi Rusijos kultūros veikėja mirė 2013, 82 metų amžiaus – man tai buvo siurprizas, nes aš ką tik buvau žiūrėjus Youtube jos paskaitų apie meno istoriją ciklą, filmuotą 2012 metais, kur ji, kupina beveik vaikiško entuziazmo ir aiškiai žavėdamasi visu tuo, apie ką pasakojo, aiškino apie graikus, romėnus, Bizantiją ir kt. .. Kaip ten buvus ir savo akimis mačius, kaip jauna mergaitė…Ir biografija jos įdomi, su A.Tarkovskiu, M.Mamardašvili ir kitais įdomiais žmonėmis susijusi. Bet šnekėti norėčiau apie jos paskaitų turinį.

P.Volkova labai įtikinamai teigia, jog net ir visai mūsų vakarietiškai kultūrai, filosofijai ir visoms idėjoms kylant iš graikų palikimo, vis tiek, į senuosius graikus mes nesame panašūs visai! – Graikai išnyko be pėdsako ir tuo jie primena Češyro katiną iš Alisos Stebuklų šalyje – paties katino nebėra, likus tik jo šypsena…

O štai romėnai, kurie buvo visiškai nekultūringi ir ne meniški, kurie išrado tik jurisprudenciją ir valstybę, kaip sistemą, valdomą vienetą, kurie išrado statybą, pastatų ir komunikacijų – tie romėnai tai ir esame mes. Mūsų dokumentus iki šiol tvirtina notarai, valstybės funkcionavimą ir įstatymų vykdymą laiduoja kariuomenės buvimas, naudojamės romėnų tiestais keliais ( ir, netgi, vandentekiais) ir nenorime nieko kito, tik duonos ir žaidimų…

Kai kažkuris imperatorius norėjo humanizuoti gladijatorių kovas ir įvesti kovą atbukintais kardais, tai Romoje vos ne kilo sukilimas!…Kai patys romėnai buvo miestelėnų civilizacija – kariai tarnaudavo romėnų legionuose uz žemės gabalą, kurį gaudavo, atitarnavę, pasistatydavo namą ir užveisdavo daržus… Kuris ten imperatorius irgi, atsisakė sosto, pasitraukė į provinciją ir didžiavosi savo išaugintais kopūstais…Romėnai garbino protėvius, rinko tapytus jų portretus, šeima, giminė buvo labai svarbu.

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai, pabaiga

Ar jūs niekada nepagalvojote, kodėl didžiosios gotikinės katedros, ir, netgi gotika aplamai, panašios į iš medžių kamienų suformuotas architektūrines struktūras? Vitražiniai langai – saulės mirgėjimą visom spalvom pro aplytas medžių šakas ir lapus miške? …Lygtai juos imituotų?

Kam imituoti, kai gali nueiti į mišką ir ten garbinti  tą patį?

Vienas variantas, kai to miško nebėra… Buvo. Bet nebėra.

Mišką galima atsodinti arba jis pats ataugs, bet jei žmonės miško ėmė bijoti, tai jie į jį , kaip į sakralią erdvę jau nebegrįš, jie tada nusikopijuos ją sau, dirbtinę ir tuo nebegrėsmingą…

Ypač, jei yra jėgų, suinteresuotų, kad šitas žmogaus atitrūkimas nuo gamtos išliktų, netgi pagilėtų – tada žmones galima imti valdyti, iš seniau tradiciškai garbintų gamtos jėgų skeptrą perėmus… gal net dėtis žmones apsaugančiais – „vakarykščiai pagonys,  burkitės po naujo tikėjimo vėliava ir būsite išgelbėti“.

Kuo mažiau traumuoti žmonės išliko kur nors pakraščiuose, tuo mažiau jiems tokia agitacija aktuali buvo. Juos reikėjo priversti kardu.

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai (2)

Michael Tsarion yra ištisus paskaitų ciklus perskaitęs apie tai, kaip žmonės gyvena pasaulyje,vaikšto po pasaulį, bet nesijaučia esą jo dalimi.

Dar blogiau, gyvena taip, lyg norėtų pasauliui – gamtai – už kažką atkeršyti: ją sutramdyti, sukontroliuoti… Sunaikinti.

Gamtos bijoma, ji – nekenčiama… O visi ten estetiniai žavėjimaisi ja, jos naudos įsisavinimai, apsaugojimo planai – visa tai – tik techniniai dariniai, uždėti sekančiu sluoksniu ant viršaus –  po apačia dar vis egzistuoja, kad pjaunam šaką, ant kurios patys sėdim…

Kaip galėjo atsitikti tokia sumaišatis žmonijos sąmonėje, kad jokios gamtos atrodo saugiau, negu sugyvenimas su gamta kartu?  Kokia traumos dvasia perėmė valdymą mumyse?

Pabandykim pafilosofuoti, dar ne senoj praeity nutikus gamtinė katastrofa, kaip ji galėjo įvykti? …Kokios galėjo būti tiesioginės jos pasekmės?

Įsivaizduokit, pūkštelėjo toks pakankamo dydžio meteoritas į Atlanto vandenyną netoli Europos – Atlanto vandenyno dugnas bet kuriuo atveju yra panašesnis į nuskendusį kontinentą, negu į tai, kaip vandenyno dugnas išrodyti turėtų, bet tai prie kokių dar senesnių Žemės plutos svyravimų reiktų priskirti…

Skaityti daugiau

Gyvenimą užpildantys pasakojimai

Garsusis Joan Didion pasakymas, jog besistengdami išgyventi, gyvenimą paaiškinti sau, pasakojame apie jį pasakojimus… – be abejonės.

Pasakyčiau dar daugiau – kiek esame pirmiausia pergyvenę gėrio ir prisižiūrėję grožio, tiek paskui sugebame  – turime jėgų – ir pažiūrėti tiesai į akis, kad ir kokia žiauri, neteisinga ar baisi ji būtų…

Kuo daugiau bus žmogui artimas grožis, menai, estetika, tuo mažiau bus galimybė tokį žmogų maudyti iliuzijose – jam ne tik nebereikės pasakojimų, kurie kuria netiesą, bet jis juos ir sugebės atskirti vienus nuo kitų – tiesą ir netiesą teigiančius.

Taigi, pradedam.

Egzistuoja teorija, kad ego mumyse yra labai nesenas darinys – išorinis apvalkalas, atsiradęs kaip apsauginė reakcija – atskilusi žmogaus sąmonės dalis, kuri evakavosi, kaip plaustu ,laivui skęstant, traumos, kurios žmonija nesugebėjo sėkmingai pergyventi, pasekoje.

Pats laivas – pagrindinė, didžioji žmonijos sąmonės dalis – jis nepaskendo. Jis egzistuoja iki šiol, baisus, apleistas, besivaidenantis Olandas, kupinas baimės ir skausmo, – savų dalių, kurių žmonija kaip tik žinoti ir nenori…

Skaityti daugiau

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as