būtis

1
Normalumui išnykstant… (III dalis)
2
Normalumui išnykstant… (II dalis)
3
Normalumui išnykstant… (I dalis)
4
Gamta tuštumos nemegsta… (IV dalis, paskutinė)
5
Gamta tuštumos nemėgsta… (III dalis)
6
Gamta tuštumos nemėgsta… (II dalis)
7
Gamta tuštumos nemėgsta… (I dalis)
8
Laikas kaip energijos šaltinis (V dalis, paskutinė)
9
Laikas kaip energijos šaltinis (IV dalis)
10
Laikas kaip energijos šaltinis (III dalis)

Normalumui išnykstant… (III dalis)

Mano karta, negana, kad ekonominį viso ko užėmimą pergyvenom, dabar jau tenka stebėti ir kažkokį sekantį užėjusį, ypač jaunos kartos atstovaujamą, visišką nužmogėjimą, kitaip nepavadinsi – gal jie kokie jau jauni robotukai gimsta, pilni energijos ir jokio sveiko supratimo apie nieką, nežinau… Bet apie tai geriau tegu Dubravka Ugresič paaiškina ir įspūdžiais pasidalina, išverčiau čia jos essė fragmentų šita tema:

Jei ateini iš kultūros, kurios humoras jauniems dabar jau atrodo grubus ir diskriminuojantis (ir niekam nekrenta į akį, kad gyvenimas toks ir yra, kas nors visada yra diskriminuojamas), ir pati kultūra jau paženklinama kaip dviprasmiškumo ir dviveidiškumo kultūra. Su Ezopo kalba. Kultūra, kur žmogus klauso autoritetų (ir valdžios), bet visada skeptiškai (valdžią tai ir visai, žino meluojant). Tokioj kultūroj labai daug paradoksų, viskas ambivalentiška, visur dvigubas dugnas, paslėpta prasmė, motyvai, užmanymai gilumoje kitokie, nei rodosi paviršiuje: žmonės, norėdami išlikti, išvystė įvairias, bet iš esmės panašias strategijas… Tokioj kultūroj ne tik pats taip gyveni, bet ir kitus atpažįsti taip gyvenant. Galiausiai, jei pavyksta, tai žmonės taip pergyvena ir valstybes, valdžias, įstatymus, ideologiją, kontrolę.  Iš paviršiaus tokioj visuomenėje viskas atrodo tvarkoj, o viduje vyksta visiškai kitoks – prasmingas, gilus, tikras gyvenimas.

Rytų Europoje komunizmas pasibaigė, amerikonai mus išvadavo, jiems priešintis nereikia, jie laisvę atnešė – jų laisvė yra tikresnė, todėl galim ir privalom išlįsti į paviršių, pasirodyti, kokiais iš tikro esam. Ypač valstybei, įstatymams, mokesčių inspekcijai ir kitiems kontroliuojantiems organams (nekalbant jau iš to sekančią ekonominę naudą – lengviau tau ką parduoti ar tavo elgesiu manipuliuoti, nes tu jau nežinai ir neįtari, kad tai su tavim daroma.)… Vakaruose tas pats atsitiko, kai trockistai globalistai perėmė federalistus, kurie, savo ruožtu, buvo nugalėję nacionalistus. Kai nacionalumas dar buvo labai  realu, federalizmą Amerikoje (ar TSRS) žmonės dar perprato. O dabar globalistų laisvės paistalai, ypač jauną kartą, išaugino paprastą – plokščią -kaip stalas. Tiesią ir tokią, „kokia ji yra iš tikro“ – būti, koks esi iš tikro yra kultūrinė mūsų laiko obsesija. Sincerity – XXa. pabaigą apibūdinantis žodis. Vartotojų apklausos parodė, jog žmonės nebe susigaudo sudėtingėjančiame pasaulyje, siekia daugiau paprastumo, transparancijos. Todėl Zeitgeist buvo perpakuota vėl iš naujo, ir prezentuotas kaip Age of Honesty.

Bet tie, iš kurių tos transparancijos ir sąžiningumo yra tikimasi – ekonomistai, bankai, pardavinėtojai, biurokratai, administracija – tie nepasikeitė, tik pasislėpė po nauju fasadu, kaip visada… O netikėtomis tos politikos aukomis tapo subtilumas, lengvas jumoras, ne didaktiškai pateikta išmintis, užuominos, akies mirktelėjimai į vieną ar kitą temą… Liko tik tiesumas, teismukiškumas, taip pat ir kaip komercinio įtikinamumo etiketė. Nuo to momento, kai buvo duota žalia šviesa, mus užplūdo politikos, kultūros ir medijos produktai, kurių pagrindinė apibūdinanti savybė yra tai, jog jie patys skelbia savo autentiškumą, ir patys jį patvirtina. Visur dabar matom „užtikrintai gryną, natūralų, aukštos kokybės ir 100% autentišką produktą“, the real thing, the real life, the real drama.

Literatūrą Amerikoje studijuojantys studentai dėstytojui turi vieną klausimą: ar viskas, apie ką rašyta, yra „tikrai atsitikę’ ar „tiktai išgalvota“? – mat „realumas“ užėmė „išgalvota“ vietą, tik, nuo to ne viskas tapo realu, bet, visa realybė pasislinko į fantazijos teritoriją. Ir dar reikia būti atidiems, kad ir mes kartu su ja ne būtųme į ten persislinkę… Studentai ten neturi jokio supratimo apie literatūrines strategijas ar naratyvo kaukes, visiškai nesupranta ironijos…Arba dar blogiau, ironiją atmetė kaip amoralią, kaip netiesos sakymą. Jie iš principo priešinosi tekstams, kurių supratimas reikalavo bent kiek pastangų (ir todėl buvo netiesa, amoralūs iš esmės)… Ir darosi vis blogiau. Gyvename viešų išpažinčių kultūroje, televizija perėmė bažnyčios rolę – einama išpažinties pas laidų vedėjus. Knygynų skyrių pagrindinė takoskyra – fiction ir non- fiction.. Memuarus rašo ne tie, kurie kažką nuveikė. Priešingai. paprastų žmonių paprastos išmintys apie paprastą gyvenimą… Serialais per tv tikima labiau, reaguojama labiau, nei į realybę ir realybė užėmė serialų vietą: kiekvienam jo 15min. šlovės.

Ir blogiausia, jog ta (pagal amerikonų madą) realybė, visiems dabar save primetanti kaip autentiška, vienintelė tikra, ir todėl PRIVALOMA. Kai ji yra tik muilo operos lygio realybė, nuleista iki lygio „gyvenimas pradedantiems“ (for dummies). Pakeliui, diegiant elgesio taisykle – politkorektiškumą, pakantumą mažumom, multikultūralizmą, antifašizmą – vėl iš naujo, kaip didžiuliu siurbliu, išnaikinama dabar jau bet kuri pasipriešinimo galimybė – cinizmas, ambivalentiškumas, ironija, užuominų ar Ezopo kalbos galimybė. Nebe lieka erdvės net paprastam klausimui – ar visa tai yra teisybė? – pagal tai ir guru parinkti, Oprah, pvz. Autentiškumas, spontaniškumas, tiesumas iškelti iki fetišo lygio. Princesė Diana po mirties tapo simboliu situacijos, jog geresnį pasaulį sukurti tapo sunku, jei ne neįmanoma, todėl mums belieka mūsų asmeninis gyvenimas – jį gerinti dar yra įmanoma užduotis: širdis vietoje proto, tiesumas vietoj melo ir apsimetinėjimo, paprastumas vietoje elitiškumo, silpnumas vietoj įsikalbėtos stiprybės, labdara vietoj gobšumo… Viskas medijų išpropaguota iki begalybės – ar reikia stebėtis, kad amerikonai Trampą prezidentu išsirinko? Ar nesimato, jog tai šio proceso paseka? – ir dar čia tik pradžia…

Žmogus rašo tekstus ir komentarus Twiter ar FB savo privačioj aplinkoj ir dažnam labai sunku pastoviai atsiminti, jog visa tai nuskambės viešai, jog tai – viešos virtualios erdvės, kad nereikia rašyti to, ko nešauktum vidury aikštės atsistojęs… Kad viskas sekama ir fiksuojama tiek ekonominiams tikslams duomenų rinkėjų, tiek ideologinių politinių kontrolierių, ir rašyti iš viso, nereiktų niekur ir nieko, tai apie tai net nekalbam. Kalbu jau tik apie buitinio lygio, tarp draugų, prie kavos kalbėjimosi, bumbėjimo ar skundimosi sumaišymą su tuo, ką sakytum viešai ir svetimiems, jei suvoktum, kad esi girdimas viešai ir svetimų… O jei suvoktum? – tada ir draugams, ir virtuvėje prie kavos irgi kalbėtum tik politkorektiškai, nediskriminuodamas, pagal oficialios ideologijos linijas, be juokelių, anekdotų – žodžiu, tavo nuoširdumas taptų irgi toks, kokio reikia oficialiai… Tu pats iš pačių gilumų taptum ir liktum tokiu, kokio tavęs ir siekta padaryti oficialiai – ir jokių paslėptų minčių, dvigubų dugnų, užuominų. Net ir sapnuose!

Nes greit suras būdą ir sapnuojančius mus pajungti nuskaitymui, ir bus skandalas: kaip drįsti sapnuoti kitaip, nei kalbi viešai? Kodėl esi nenuoširdus ir ne tiesus? Kodėl meluoji?

(bus daugiau)

Normalumui išnykstant… (II dalis)

Normalumas kinta kartu su kintančia realybe, būtų gal ir nieko tokio, jei tuo pačiu ne mažėtų tos sąvokos dengiama teritorija.

Mano karta jau gimė į technikos ir industrijos normalumą, beveik kiekvieno mūsų tėvai buvo kokios nors rūšies inžinieriai… ir mes jau be pagalbos iš praeities nebe galime įsivaizduoti, kad technika atėjo ir sugriovė, sumažino, paslinko tada buvusį be techninį normalumą… O tie laikai nebuvo seniai: XXa. viduryje M.Heidegeris daug apie tai kalbėjo (tik mažai kas klausė, o ir prieš vėją pūsti sunku). „Technika jau seniai nėra žmogaus įrankis ir su įrankiu ji jau neturi nieko bendra. Žmonija neranda būdo, nesuranda savyje verto atsako, kurį būtų galima priešpastatyti technikos esmei.“ – aha, štai, jis nori sukurti antžmogį! – iš karto šaukė jo priešai, o jų jis turėjo daug, ypač po Antro Pasaulinio karo. Ir jie labai būtų norėję filosofą ant visai pažymėti, išbraukti ir pamiršti… Nes technikos reikėjo, norėjosi, jos gaminimas nešė pelną, ji pati, pagaminta, nešė pelną, skatino naudojimą, naikino (rankų) darbo etiką, naikino žmogų- darbininką.

O M.Heidegeris manė, jog naciai ir bolševikai, bent jau teoretiškai, norėjo naują žmogų formuoti, kad jis būtų technikai bent jau lygus, jei ne jos valdovas. Ir kad todėl, matomai, jie tokie prakeikti ir liko, kad niekas daugiau nedrįstų bandyti.

„Technika yra vis labiau visaapimanti ir veikia ne tik be žmogaus įsikišimo, bet ir iš viso, be žmogaus. Ji palietė ir žmonių tarpusavio santykius į tiktai techninius – toksai technikos vykdomas žmonijos iššaknijimas, yra pabaiga visko, kas žmogiška. Nes iki šiol progresas ėjo iš žmonių, turinčių namus, esančių tradicijoje… Literatūra pvz, šiais laikais jau yra daugiausia išvarytųjų, benamių, emigrantų – vidinių ar išorinių – reikalas. Vadinasi, destruktyvi. Technika perėmė viską jau tiek, kad nei filosofija, nei nesantis dievas, niekas jau mūsų neišgelbės – ji perėjo jau į struktūrinį lygį.“ (M.Heidegeris)

O mums šita situacija kaip ir normali, mes joje nieko ypatingai blogo ar keisto nematome – mes prieš ją jau ne kariai.

Mūsų gi pasaulio griūtis ir didžiulio normalumo gabalo praradimas įvyko, savo ruožtu, kai viską užliejo ekonomika ir tapo svarbiausiu svertu, tikslu, priežastim ir prasme. Tada mes jau M.Heidegeriui pritariame, jog „pasaulis be žmogaus būti negali. Pasaulis pasireiškia per žmogų, per žmogaus suvokimą.Vadinasi, technika, užvaldžiusi žmogaus esmę, tvarkosi pasaulyje per žmogų, kaip jai reikia…“ Ekonomika tai daro per pinigus… Kai žmogiškumas pasaulyje, pvz, tvarkytųsi per poeziją, jei žmogus ją dar mylėtų ir negalėtų būti be poezijos, kaip negali be technikos ar be pinigų. Nes filosofas manė, jog „iš kultūringos Europos išėjęs kapitalas, pirmiausia ėmėsi kurti techniką ir ekonominius/piniginius santykius, nepasivarginęs kurti civilizacijos… Ir tada tie piniginiai dalykai grįžta į Europą, ir pribaigia ten ir žmogiškumą, ir netgi techninio žmogaus jau tik likučiai telieka. Nes, techninis žmogus dar gamino, o ekonominis jau tik vartoja“…

O.Spengleris, R.Musilis irgi rašė apie poetinio žmogaus perėjimą į techninį – rašė apie veikimą, bet be žmogiškos prasmės, techninį, robotinį… O ekonominis žmogus jau ir tinginys, jis mieliausiai gyvena nieko neveikdamas, tik parduodamas, spekuliuodamas. Taip pereinama iš protingo žmogaus į gudrų ir suktą. Amerikiečiai, įklimpę mąstyme, kuris propagandiiškai aukština techninį operavimą ir manipuliavimą, tuo užkirsdami kelią šiuolaikinės techninės esmės apmąstymui – jų mąstymas vadintinas programiniu – pozityvistiniu.

1957m. Freiburgo universiteto metinių proga M.Heidegeris skaitė paskaitą „Tapatumo dėsnis“ -paskutinį kartą bandė keliais mąstymo žingsniais parodyti, jog technikos amžiaus žmogui, suvokusiam, kur glūdi šiuolaikinės technikos esmė, atsivers galimybė patirti kitokį santykį su ja: „Mano mąstymas yra neatskiriamas nuo Holderino poezijos, nes ji rodo ateitin, laukia dievo.“… Tik tame kontekste dievas, kurio laukiama, mums – dievas, o tada, kažkada, buvo tiesiog, žmogus – dar viena prarasta  sumažėjusio normalumo teritorija, nes dabar žmogumi vadiname tik mažą kažkada buvusio žmogaus nuoplaišą. – „Technika kultūrą atvedė nuo visų visuotinumo visame kame į kiekvienos tautos esmės ieškojimą, ieškojimą tautų praeities, paskirties, užduoties… Mokslinis techninis požiūris suskaldė pasaulį į šalis, tautas, mokslą į sritis, žmonių užsiėmimą į profesijas…“

Europą gali išgelbėti tik europinė tradicija, o ne kokie ten Dzen budizmai. Nes kiniečiai, pvz, peršoko ir per techninės, ne tik per  civilizacijos kūrimą, ir nuėjo tiesiai į ekonomiką (ir gamina tik pardavimui, panašu) – arba jie vėliausiai pradėjo formuotis, todėl tokie gyvybingi. Nes, kuo primityvesni, tuo gyvybingesni – gamta neskatina nei kultūros, nei civilizacijos, ji tik teikia gyvybę. Ir labai prastas ženklas, jog Iljadą ar Odisėją, Šekspyrą ar Servantesą skaityti mums jau per daug žodžių, per sudėtinga, neturime tam kantrybės, gaila laiko ir, svarbiausia, nebe matome tokio skaitymo svarbos… O štai kokį ten ketureilį  kiniečių poezijos tradicijoje, ar haiku, tai dar ir perskaitom, ir gili mintis mums pasirodo… Ir Emily Dikinson poeziją į madą atėjo dėl tos pačios priežasties – užkabina naujumu, netikėtu kontrastu ar prasminiu posūkiu – ir laisvas, gali užsiimti toliau, kuo tau reikia – esi jau kultūringas…

Irgi įdomu, Europoje dejuojama, jog visiškai išėjo iš mados senų gražių kokybiškų meniškų daiktų kolekcionavimas, pirkimas – ne tik aristokratijos palikimo likučiai nebe jaudina, netgi arčiau esanti turtinga buržuazinė kultūrinė praeitis irgi nebe aktuali. Dabar madoj jau tik techninis, industrinis paveldas, lempos iš fabrikų, kokios ten taburetės – trikojai iš dirbtuvių – lyg dabartinį jaunimą stebintų vien jau jų medžiagiškumas – metalas, masyvus medis, sraigtai, veržlės – tai, kas mano kartai buvo kasdiena, jiems, prie ekranėlių ir telefonų augantiems, virtualioj realybei didžiausią laiko dalį mirkstantiems, jau yra praeities dalis, ir dar daugiau, jų žvilgsnis į praeitį tiktai tiek giliai ir prasiskverbia.

(bus daugiau)

Normalumui išnykstant… (I dalis)

Viename interviu 2004m., A.Piatigorskis, garsiai svarstydamas, kodėl jam patiko filmas „Šindlerio sąrašas“, papasakojo įdomių paralelių: jis prisiminė savo pažįstamą, indų antropologijos profesorę, Veena Das. „Šindlerio sąrašas“ buvo filmuojamas, kai po žydų sunaikinimo jau buvo praėję pusė amžiaus. O ši A.Piatigorskio pažįstama antropologė nuvažiavo į įvykio vietą tiesiai po tamilų pogromo Kolombe, ten dar pėdsakai nebuvo spėję ataušti. Ten  „Jaunieji liūtai“, tokia jaunimo organizacija, buvo nusprendę išnaikinti visus tamilus Kolombo mieste. Atkreipkit dėmesį, jog ten jų nebuvo taip kaip žydų Berlyne (H.Arendt duomenimis, 1938m.Berlyne buvo 5-6%), ir ne kaip Vienoje (8-9%) – Kolombo mieste tamilai sudarė ketvirtį visų gyventojų. dar vienas momentas: atskirti Europos gatvėje žydą nėra taip lengva: pogromo atveju didelė dalis užmuštų pasirodys visai nebuvę žydais, o tik buvę į juos panašūs. Kai Kolombe tamilai nešioja visai kitokį galvos apdangalą, kitokią šukuoseną, žodžiu, atpažįstami lengvai. Tai štai, tenai vaikinai tiesiog ėjo keleivinio traukinio vagono praėjimu, traukė iš keleivių tarpo tamilus ir mėtė juos pro langą, traukiniui nelėtinant greičio. Ir niekas jiems netrukdė, pakeliui, dar ir žvėriškai iš jų išsityčioti. Viskas vyko neilgai, bet efektyviai.

Taigi, Veena Das užrašė ten siaubingus interviu, tyrinėjo konkrečius atvejus. Ji priėjo išvados, sutampančios su filosofija, kurios laikytasi, kuriant ir „Šindlerio sąrašą“. Mes linkę manyti, jog viena, kas gali būti priešpastatyta absoliučiam blogiui, yra absoliutus gėris. O jinai rašo, jog iš tikro yra priešingai: žmonės, kurie bandė priešintis, kovoti (apgailėtina mažuma, tarp kitko), nebuvo gėrio žmonės, gėriui atsidavę ar pan. Jie buvo, kaip V.Das sako, kažkokie atsitiktiniai, absoliučiai praktiškai mąstantys žmonės, gyvenantys savo buitimi, bizniu, namų šeimininkės ir panašūs. T.y. absoliučiam blogiui gali pasipriešinti tik normalus gyvenimas, tik normalūs, kasdieniniai žmonės. Absoliutaus gėrio, idėjų vedami žmonės arba bus sutrypti, arba pervirs absoliutaus blogio žmonėmis. Kas toksai Šindleris? – vidutinis normalus žmogus, neijoks gėrio idėjų nešiotojas ar subjektas. Arba japonų diplomatas, gelbėjęs žydus Kaune, Sukihara. Fašistinės Japonijos atstovas! – tačiau kaip aristokratas ir karininkas, jis negalėjo pritarti tokiam elgesiui. Tai buvo nepadoru… Čia A.Piatigorskis prisimena dar ir filmą „Eilinio Rajeno gelbėjimas“ ir teigia, jog jokio Gėrio iš didžiosios raidės nėra, priešpastatomo tokiam pat Blogiui. O yra tiktai blogis. Ir jam galima priešpastatyti – ne kovoti su juo, o būtent, egzistuoti, neturint su juo reikalų. Taip gyvenime, taip ir mene, svarbu „to be somebody, no matter what…“- būti, nepriklausant nuo aplinkybių. Tik deja, tas kažkoks realus (pagal Hegelį), bet tampantis vis retesniu, normalumas nyksta ir yra naikinama kryptingai – žmogaus būties normalumas, pokalbio tarp žmonių, žmogaus mąstymo normalumas

Blogis negali visiškai įsigalėti, kol dar yra normalų gyvenimą normaliai gyvenančių normalių žmonių – pasirodo, tai didžiausias trukdis. Todėl visi turim tapti išskirtiniais, išsikraipiusiais, dievai žino, į kurias puses orientuotais, šokti ir dainuoti pusplikiai, su plunknomis užpakalyje per kiekvieną tv kanalą, neturėti vieni kitiems laiko, siuntinėtis trijų žodžių ir penkiolikos šypsenėlių žinelėmis… Arba, jei jau ką, tai tapti didžiais kovotojais už Gėrį, visose formose ir visam Žemės rutulyje, bet tik gink dieve, nebūti patenkintais tiesiog kasdiena, normaliai, žmogiškais dalykais, sąntykiais ar pasitenkinti žmogišku požiūriu.

J.Vaiškūnas straipsnyje Alke neseniai pastebėjo, jog „vartotojiškai kultūrai labai pavojingi smulkūs verslininkai, krapštukai namudininkai, saviveiklininkai žemdirbiai – rankų darbo meistrai, širdžių šilumos davėjai glostantys augalus, gyvulius, daiktus… Kuo mažesnis – tuo pavojingesnis ir ne tiek savo gaminių kiekiais ar veiklos mastais, kiek visai kita – užkrečiama – Tausojimo kultūros – meilės, skalsos, darnos filosofija. Todėl jums sumoka – kad nelaikytumėt karvės, kad supjaustytumėt ir išmestumėt į metalo laužą žvejybinį laivą…“ – būtent, turi nelikti žmogui įgimto požiūrio į pasaulį, nelikti nieko, kas dar būtų žmogiško mastelio, žmogiškų elgesio normų ir paties normalaus žmogaus irgi. Todėl vaikams nuo darželio imama kalbėti, jog jie gali pasirinkti, kuo užaugę bus, berniukais ar mergaitėmis, o gal ir tuo, ir tuo… Arba kartais tuo, kartais anuo. Nenormaliu būti esi laisvas, tik būti normaliu jau darosi no done.

Palyginimui, prieš maždaug pusę amžiaus A.Maceina skundėsi visai kito lygio problemom: „kalbėdamas apie poeto prasmę žemėje M.Heidegeris atskleidžia gilias perspektyvas. Vargingas metas, jo supratimu, yra ne tik mūsų dabar gyvenamas istorijos tarpsnis, bet apskritai, žemiškas mūsų buvimas… Vargingas todėl, kad pažymėtas dievo stoka. Ne tik dievų nebėra, bet pats jų žibėjimas pasaulio istorijoje yra užgesęs – Pasaulinė naktis skleidžia savo tamsą. Žemiškas buvimas jau toks vargingas, jog nepastebi dievo stokos kaip stokos. – Poetas rodo žmonėms dar likusius dievų pėdsakus, nes kuo toliau, tuo labiau jie nyksta… Mirtis neaiški, meilė neišmokta, bet, kol yra poezija, yra viltis.

Tik, kai vietoj lyrikos bus imtasi technikos, ateis Vidurnaktis. “

(bus daugiau)

Gamta tuštumos nemegsta… (IV dalis, paskutinė)

C.G.Jung skundėsi, jog labiausiai (dėl rimtų kalbų apie demonų egzistavimą)nenormaliu jį laiko tie, kurie tikrai gausiai ir intensyviai apsėsti patys… O demonai yra „tokie tikri kaip Buchenvaldas“.

Kai pas jį į kliniką konsultacijos ateidavo kokia aiškiai apsėsta moteriškė, ir, po darbo, pokalbių, aiškinimo jai jos situacijos, ji nurimdavo ir viską suprasdavo – jai palengvėdavo, tai C.G.Jung… susirūpindavo, nes, kur dingo tas jos demonas? Nuėjo miegoti, iki kito atsibudimo? Apsimetė ne esančiu? Išsikraustė į kažkur kitur? – Tada, į kur?… Ta pati problema ir su visų rūšių ir konfesijų šventikais, demonų ekzorcizmu užsiimančiais – išvaryti tai jie išvaro, o kur tie demonai dedasi toliau? Į kokį kitą žmogų įlenda?… Tyliai kantriai palaukia, kol gali sugrįžti į tą patį?

Kankinti savo kūną visokiais būdais – badu, šaltu vandeniu, klūpėjimais, plakimaisis ir pan. -vienuoliai ir šventieji ne pirmi sugalvojo, kaip nuo demonų apsiginti: koks demonas tokiam kūne norės įsitaisyti ir visus tuos nepatogumus kentėti?… Tiesa, senosios religijos laikai jau buvo pasibaigę – kokie nors katarai savyje dar turėjo ir saugojo tiek šviesos, kad jokie demonai juos negalėjo įsisukti, net ir norėdami… Šamanizmas žino tokią gydymų rūšį, kai ligonis surišamas, mušamas, kitaip visaip kankinamas, kol liga – demonas – jį palieka ir pabėga ieškoti, kur geriau. Šito atgarsius dar randame ir psichiatrijoje, su jos Šarko dušais ir elektrošokais – paciento kankinimas, kad liga jį paliktų… Tik, bijau, kad šamanai pasiekdavo geresnių rezultatų, nes žinojo, ką daro… Priešingai „moksliškajai“ (o paskui ir baudžiamajai) psichiatrijai.

Kas iš viso šito seka? Kad, tiek namie, tiek lauke, tiek kituose, tiek mumyse pačiuose, demonų kiek tik nori? – kaip taisyklė, jų nematome. Bet, nesąmoningai beveik visada žinome esant. Su šita mūsų pasamone C.G.Jungas labiausiai ir norėjo bendrauti – iš čia domėjimasis sapnais, gydymas hipnoze… O nematome demonų todėl, kad – bijome matyti, tai čia kitas reikalas – ne žiūrime, ne kontroliuojame savo aplinkos ir savęs pačių pastoviai, ne ieškome – kam ieškoti, kas ne egzistuoja?… Mūsų matymo mechanizmo specifika yra tokia, jog net ir ieškant, pvz, nukritusios adatos, akys ir smegenys turi prisitaikyti prie situacijos, kad tą adatą pamatytų. Nors, ji ten guli nukritus, yra ten visą laiką. O mes žiūrim, ieškom, ir mums kurį laiką jos nėra. Nerodo.

O jau ko nežiūrim ir ne ieškom, tai nepamatysim niekada… Nors, ieškodamas, žmogus greičiau sava vidine akimi pamato – pajunta esant. Ir jau tai irgi yra gynyba – kam lysti į tą, kuris tave greitai ras, kai galima gyventi nerastiems, ilgai ir laimingai. Žmonės, pvz, maldomis bando kelti savo dvasingumo lygį – vibracijas, užsiima įvairiom dvasinėm praktikom dvasinei higienai, kaip dantų ar rankų plovimu fizinei. Būna, kad apsistato visokiom apsaugom ir gynybinėm sienom savo energetikoje – ypač tai patartina tiems, kurie dirba su sergančiais, prižiūri senus žmones, masažuoja, daro pedikiūrus… Eilinį žmogų, ėmus domėtis šita tematika, kaip taisyklė, pirmiausia suima siaubas – kaip apsiginti?

Žmonės, pilnai užsipildę save iš vidaus savimi, pastoviai sąmoningi, lėti ir atidūs tiek savo, tiek aplinkos atžvilgiu, juose nėra tuštumų, į kurias demonai galėtų įlįsti. Ir atvirkščiai, pas skylėtus įlįsti jie vos ne privalo, nes gamta tuštumos nepakenčia. Paprastai tiems tuštesniems baisu net šita tema pasidomėti – pasamonėj puikiai suvokia persiėmimo riziką. Kuo energetikoj skylių mažiau, tuo žmogus drąsesnis. Demonų irgi pavadinimas bendrinis: jie gali būti emocinės lervos – pavydo, keršto, neapykantos ar pan. susiformavę, žmogui į šias emocijas koncentruojantis, t.y. paties žmogaus sau sukurtos… Ir, tik jis pats jas ir gali badu numarinti, joms dėmesio nebe duodamas.

Yra žmonių, visiškai užvaldytų proto – efektyvumo, logikos, smalsumo viskam, kas nauja… Tokie išranda vis naują ginkluotę, nes jiems įdomu ją išrasti, o apie pasekmes pagalvoti jau tiek toli protelis neneša. Tokie žmonės nori ne geros pabaigos ar rezultato, jie nori visada būti teisūs. Toks gali vaikui pasakyti, jog“sakiau,kad jei manęs neklausysi, tai numirsi? tai ir numirk dabar. tavo paties kaltė…“ -Tai koks tavo tikslas, kad vaikai laimingai gyventų ar kad visi bijotų tavęs neklausyti? Kad visi būtų sveiki, ar kad išmirtų tie, kurie neklausė tavo perspėjimų, ir, pvz, rūkė?… Tokie net ir norėdami meilę išreikšti, gali ją išsakyti tik negatyvia, tik kritikos forma… Protas, racionalumas, užvaldęs žmogų, yra baisus demonas.

O dar yra ir visai, įsikūnijusio blogio, grynų apsėdimų, kur nieko žmogiško jau net ir kartais nebe pasirodo. Į jų žmogiškumą apeliuoti beprasmiška, auklėti beprasmiška. Kaip sakoma, kad žmogus sielos išsižadėjęs, pardavęs… Nuo tokių susitarimų su blogąja puse neišgelbsti nei mirtis, nei reinkarnacija – tada jau nuo šeimininko nėra kur pasislėpti.

Kaip ir gydytis, jei nori išgyti visam laikui, reikia sąmoningai, pačiam nešant atsakomybę už save, taip ir demonus išgyvendinti iš savęs geriausias būdas pačiam, sistematiškai, po truputį, bet užtikrintai pildant save savimi ir, galiausiai, visam kam kitam tavyje neliks vietos. Pasaulis yra vienis, sistema. Tik žmogus iš jos iškritęs, todėl aklas, silpnas, bijantis ir ujamas visų, kas netingi. Praregėdamas, susikoncentruodamas į čia ir dabar, savą energiją vis labiau savyje sukoncentruojantis, žmogus vėl grįžta į sistemą, tampa vėl jos dalimi – ima įtakoti aplinką pats, perima valdymą… Ilgainiui net ir visokie demonai turės daryti, kaip tokio žmogaus paliepti. Nes, energija yra energija, kas jos turi daugiau, to ir valia.

Gamta tuštumos nemėgsta… (III dalis)

Grįžtant prie C.G.Jungo teiginio, jog „žmogus savą problematiką projektuoja į išorę, į aplinkinius“, t.y. sukčiui, pvz, aplinkui visi bus sukčiai, geram žmogui – visi kiti irgi geri… Taip dažnai pastebim, jog žmonės, išsigydę kokią ligą, ne apsidžiaugia ir nueina gyventi toliau, o lieka netoliese tos ligos teritorijos – dalinasi patirtimi su kitais, dar sergančiais, padeda jiems revaliduotis, netgi susikuria sau iš to vienokį ar kitokį verslą ar profilaktinius kursus, rašo knygas… Pasaulį ir taip jau yra linkę gelbėti tie, kuriems patiems labiausiai reikia pagalbos… Tai tada reikia nesiskųsti, kad ligos grįžta, remisija baigiasi.

Nes, taisyklė yra viena: ko nebėra tavyje, ta problematika pasaulyje tavęs irgi visiškai nejaudina… O kas užspaudęs savyje neigiamas savybes ar įpročius, tam labai pikta, kai kiti jų savyje ne užspaudžia, bet atvirai ir nesigėdindami jas gyvena – geria, rūko, nesportuoja, chuliganauja … yra ne punktualūs, nesielgia socialiai. Iš čia tas karštas noras kitiems drausti, rašyti įstatymus, nurodyti, kaip gyventi.

Be žmonių tuščiaviduriškumo jokie globalizmai nebūtų įsigalėję – normaliai žmogus nei dėl bado Afrikoje ašaras lies, nei kinietiškos pandos išnykimas juos jaudins. Ką jis tiesiogiai gali padaryti, padarys, o toliau jam pasaulis bus geras toks, koks yra. Tik, kas tada gydys sergančius ir gelbės skęstančius? – O žmogui sirgti ne priklauso ir skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Žmogų išgelbėjai, o jis iš to nieko neišmoko, kitą savaitę galėsi gelbėti vėl. Arba, kai jam išgąstis praeis… Išsigelbėjo žmogus pats, ir daugiau į tokią situaciją ne paklius. Ir į panašią irgi.

O dėl sirgimo, tai kuo žmogus ilgiau ir dažniau yra susikoncentravęs savyje, tuo geriau jo kūną užlaiko jo paties gyvybinė energija, automatiškai. Toks žmogus stebi save iš vidaus, jaučia pokyčius savyje, atsigeria, kai jį troškina, saldumą sureguliuoja kartumu, valgo tai, ko jam norisi, nes pasitiki, jog organizmui to reikia. Sveikatingumo taisyklės, kaip ir visos kitos, yra tik tuščiaviduriam žmogui rašytos, tam, kuris pats iš savęs yra nejoks, ir tada visos aplinkos problemos, visas užterštumas, vibracijos, trukdžiai, virusai – viskas jame.

Sąmoningo žmogaus ne tik imunitetas stiprus, jis savaime keičia aplinką savo naudai – tokiam žmogui viskas į naudą ir joks gydytojas jam ne autoritetas… Iš viso, kaip gali kitas žmogus, tave geriausiu atveju pora kartų matęs ir tavo gerovei visiškai abejingas, žinoti ir nurodyti, kas tau padės ir kas tau kenkia? – Žmonijai atiduoti savęs priežiūrą ir gydymą į svetimas rankas buvo klaida; leistis įtikinamam kiekvieno kito geresniu profesionalumu tavo sveikatos atžvilgiu, ir dar už tai pinigus mokėti! Bet, tai įsigalėjo lygiagrečiai su žmogaus pasitikėjimo savimi praradimu.

Kad kažkada šamanai, žiniuonės ar kokie kiti vienišiai kaimo pakraštyje žinojo apie gamtos gydomąsias galias, tai tik reiškia, jog tai dar buvo likučiai žmonių iš senesnių, kitokių laikų, gyvenantys gamtoje, o ne ją eksplotuojantys. Kai naujieji jau, darbe, varge ir skubėjime, nieko apie gamtą neatsiminė, net jei kada buvo žinoję… Industrinės revoliucijos įkarštyje XIX a. vidury, kai daugybė nuo žemės pavarytų susibūrė miestuose, dirbo fabrikuose, gyveno trumpai ir mirė kaip musės, Samuelis Hanemanas sukūrė homeopatiją. Sistemą, skirtą žmogui pasigydyti save pačiam. Savidiagnozė rėmėsi psichologiniais portretais – požymių grupėmis, einančiomis, kaip taisyklė, kartu su vienu ar kitu, fiziniu, emociniu ar psichiniu negalavimu… Žmonės tais laikais dar žymiai geriau pažinojo – intuityviai – tiek save, tiek greitai galėdavo įvertinti – pajusti – kitus. Nes stebėjo pasaulį aplink ir save jame – tai saugojo nuo pavojų, užtikrino išgyvenimo galimybę. Homeopatiniai lašiukai praktiškai nekainavo nieko, vanduo nuo vandens, kaip sakoma, nedidelis simptomų žinynėlis tau į rankas ir gyvenk šimtą metų…

Norėtųsi lėtesnį gyvenimo tempą pabrėžti kaip esminį. Nes, gyventi yra viena, tą darome vis greičiau, bet suvokti, ką gyveni, yra kita: tai yra žymiai lėtesnis procesas, dabar sąmonė nespėja suvirškinti, kas pergyventa… Todėl, pvz, esame 50-ties, o jaučiamės 35-ių… Todėl visada yra vėliau, nei manome. Kad jaučiamės jaunikliais tai nėra ko labai didžiuotis – jaunuoliškoje psichologijoje nėra ko užstrigti, pasekmės to yra liūdnos ir jas visuomenėje matom… Seneliai su vaikiškais veidais, operaciniu būdu atkurtais ir užfiksuotais aplink mus dar ne didžiausias blogis, kurį apgailėti reiktų.

O suaugusių, brandžių žmonių pasitaiko vis rečiau – gyvenimas žmonių praeina, o psichologinis darbas  – brandos sąlyga – taip ir lieka nepadarytas.

Jokia liga, nelaimė, nesėkmė ar mirtis neatsitinka staiga, nelauktai ir netikėtai. Visi procesai prasideda nuo pirmo žingsnelio, nuo mažų pokyčių, poslinkių, kuriuos jei stebėti ir pastebėti, galima laiku ir teisingai sureaguoti. Pvz, jei sulėtinti save atitinkamai, sutelkti dėmesį į čia ir dabar pastoviai, tai tarp rankos, imančios daiktą iš lentynos, pvz, ir jo nukritimo ant grindų, nes paimtas į ranką buvo ne pakankamai tvirtai, galima suskaičiuoti daugiau nei iki penkiolikos! Per vieną sekundę…

Sulėtėjusiems savyje ir išorinis laikas sulėtėja, neskubantis suspėja viską ir laiku. Suspėja sureaguoti, pagauna ore, pasikoreguoja… Visi fokusininkų stebuklai ir remiasi tuo sugebėjimu susilėtinti… Visi kiti stebuklai  gal irgi.

(bus daugiau)

Gamta tuštumos nemėgsta… (II dalis)

Vos praėjus keletui dienų nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, C.G.Jung davė intervių šveicarų laikraščiui, publikuotą pavadinimu „Ar sielos ras ramybę?“Be kita ko, jis tenai teigė, jog netiki žmonių dalinimu į gerus ir blogus – rėmėsi, kaip jam būdinga, pvz, tuo, jog bjaurius, siaubingus, blogus sapnus, rečiau ar dažniau, bet sapnuojame visi. T.y. bendra pasąmonė tokiu būdu ieško per ką pasireikšti. Vokiečiai pralaimėjo, dabar gali ateiti eilė kokiai nors kitai tautai… „Primityviam žmogui jį supantis pasaulis yra pilnas demonų ir paslaptingų jėgų, kurių jis bijo. Gamtą jis priima kaip gyvą, ir, būtent, gyvą šitomis jėgomis… Aišku, kad jis save šitokiu būdu projektuoja į aplinką. Krikščionybė ir mokslas šiandien dedemonizavo gamtą, vad. europiečiai tas demoniškas jėgas vis labiau susirenka į save, užkrauna jomis savo pasąmonę.

Tada tie surinkti demonai sukyla paties to žmogaus viduje prieš krikščionybę, nes jaučia ją kaip nelaisvę sau: jau baroko mene demonai išsiveržia į paviršių. Žmogus pamažu virsta ouroboros – ima panašėti į savo uodegą rijančią gyvatę, ima susinaikinti patį save – tokia gyvatė nuo seno demonų apsėsto žmogaus simbolis. Napoleonas buvo pirmas toks užbaigtas, save susivalgęs pavyzdys.“C.G.Jungas toliau šnekėjo, jog vokiečių tautos paklusnumas įstatymams, laikymasis taisyklių, kartu reiškė ir jos neatsparumą įtaigai ir demonai ją užvaldė lengvai. Tų taisyklių ir įstatymų vokiečiams taip reikia todėl, jog jie jaučiasi netvirtai, tarp Vakarų ir Rytų, nėra tikri savimi ir savo geografine pozicija. Tokį nepilnavertiškumą, kaip taisyklė, bandoma atsverti didybės manija – tai yra tipiška jaunuoliška psichologija iš kurios tiek žmogus, tiek tauta, normaliai turėtų išaugti, bręsdama toliau. „Šitą jaunuolišką tautos psichologinę būseną patvirtino ir išplitęs homoseksualizmas, ir animos archetipo nebuvimas literatūroje (Getės neskaitant, žinoma)“ – šitaip išsireikšti šiandien laikraštyje C.G.Jungui jau niekas neleistų, žinoma… „Tai atsispindi ir vokiečių sentimentalume, ir jaukumo, bendros linksmybės poreikyje… Iš tikro tai ne kas kita, kaip nuoroda į žiaurią širdį, nejautrumą kitam, bedvasiškumą. Visi vokiečių kaltinimai rusams, kad jie neturi dvasios, kad jie gyvuliai ir žemesnės rasės, tiktai tą patį pasako apie pačius vokiečius. Asmeninis nebrandumas siaubą keliančiose proporcijose pasireiškė generalinio štabo narių silpnume ir charakterio neturėjime“(C.G.Jung).

Vokietija kaip šalis turi psichinių katastrofų istoriją: reformacija, valstiečių karai, religiniai karai. Atėjus į valdžia fašistams, demonų įtaka žmonių psichikai tiek išaugo, jog juos galima laikyti tiesiog perimtais, apsėstais. Kaip kokius somnibulus. Hitleriu pradedant, visi nacių lyderiai buvo apsėsti tiesiogine to žodžio prasme… Ir 10% vokiečių tada C.G.Jungas pavadino „beviltiškais psichopatais“.

Kadangi demonus traukia didelės žmonių masės, tai mažos tautos yra reliatyviai nuo to apsaugotos…

Taip pat tai paaiškina, kodėl totalitariniai režimai visada buria žmones į mases, auklėja, kreipia juos visada masiškai, kolektyviai… Ir visokios kitokios ideologijos – liberalizmas, pvz, individualizmą – irgi taiko masiškai. Individualiu auklėjimu, mokinimu, formavimu niekas neužsiima. nes, tai yra vienintelis efektyvus būdas formuoti, vystyti asmenybę ir daryti demonams ją neprieinamą ir nepasiekiamą… Tiek imperijos, tiek visokios valstybių sąjungos stengiasi apjungti žmones į kuo didesnius, kuo mažiau skirtumų savyje turinčius darinius – demonai taip ruošiasi sau dirvą, klojasi sau kelią. Ir C.G.Jung nuomone, žmogų nuo demonų gali gelbėti tik individualumas. Šveicarai, pvz, gelbstisi savo uždarumu, pasiskirstymu į mažas bendruomenes, federalumu – tautų ir valstybių formavimu žmonės nuo demonų gynėsi? Istorijos eigoje nacionalinės valstybės radosi kaip gynybos būdas?

A.M.Piatigorskis, viename savo filosofinių tekstų yra rašęs, jog „niekas taip nekenkia sklandžiam ir tiesmukiškam gyvenimo siužeto vystymuisi, kaip beprotybė ir asmenybė“… T.y. demonų užpildymui nesipriešinanti tuštuma ir savimi save užpildęs žmogus, gyvenantis pagal savą valią.

Nuo pat pradžių, namai žmonėms reiškė pasaulio centrą. Ne geografine, bet buvimo prasme, ontologiškai. Mircea Eliade rašė apie tai, kaip namai yra vieta, iš kurios pasaulis gali prasidėti. Namai – taip pat gimtinė, vėliau tauta, šalis – pasaulio pagrindas. Atimk tai žmogui, priversk atsisakyti, ir sukursi tuštumą, skylę pačiame jo centre – globalizmo tikslas? Kad  demonai turėtų kur įsigalėti ir ką perimti?…Be centro visas likęs žmogaus pasaulis irgi suyra į fragmentus – ką šiandien ir matome. Ir demonai žaidžia tais fragmentais futbolą tuščioje, jų valioje likusioje erdvėje, kur seniau egzistavo organizuota žmonių bendruomenė…

Kai vokiečiai pralaimėjo ir istorijai tapo nesvarbūs, demonai ieškos sekančios aukos, pagal C.G.Jungą. Ir ras. Nes žmonės, praradę savo šešėlį, tampa lengvu taikiniu. – O praradę save visą, ne tik šešėlį?

Emigracija, be to, kad palieki, į ką gimei, peržengi Rubikoną, gyveni tarp svetimų – svetimoj ženklų sistemoj, kurios šaknų nepažįsti, jų tavyje nėra – iškeliauji gyventi į tai, kas tau nėra realu, ne tavo realybė… ir, pats tampi nebe realiu taip pat?… iš realybės galima iškristi tik pas demonus, nelabai kur kitur… Buvo seniau toks žodis „kosmopolitai“ – čia tie, kuriems visas kosmosas yra jų prasmės vieta? Kiek iš mūsų tokiais realiai esam? Ir kokia tikimybė tokiais tapti, prieš tai demonų neutilizuotiems?

Kiekviena tauta, įtikėjusi savo neklystamumu, tampa lengvu taikiniu. Kai matomas šiaudas kito akyje, o savoje net rastas nepastebimas… kai, fašizmo smerkimo įkarštyje, nematomos savos tokios pačios tendencijos. Amerikos žmonės jau pasidarę ne mažiau įtaigai pasiduodantys, o rusai ne mažiau įsitikinę savo neklystamumu… Anglai kol kas laikosi, nes individualistai. Šveicarai irgi – į propagandinius lozungus nereaguoja… Čia kol dar pasaulį į tautas ir valstybes skirstėme, kol globalizmas jaunos kartos pasiglemžęs nebuvo. Dabar demonų paslaugoms pati plačiausia sklaida – kinas, radijas, tv ir internetas… O ir žmonės demonų egzistavimu nebe tiki, tai ko dar jiems geriau norėt!

(bus daugiau)

Gamta tuštumos nemėgsta… (I dalis)

Kuo skiriasi prisitaikymas nuo kolaboravimo? Prisitaikai, kad išgyventum, o kolaboruoji, kad gyventum gerai? – Esmė ne tame. Žmogus su stuburu, sąžine, sąmoningas, jis prisitaiko išoriškai – sveikos psichikos reakcija, o viduje jis lieka, koks buvęs… Žmogus tuščiaviduris, jį užpildo aplinka, kurioje jis tuo metu randasi, ideologija, visuomeninė sąntvarka, vyraujantis įstatymų ir nerašytų taisyklių rinkinys. Kai aplinka pasikeičia – komunizmas sugriuvo dar nepastatytas, pvz, dabar liberalistinį rytojų statom, su kitokiom orentacijom ir vertybėm, bet tais pačiais būdais ir technikomis. Ir, ką matome? – Aršiausi komunistai per naktį tapo lojaliausiais liberalais: pasikeitė aplinka ir tuo pačiu, pasikeitė juos užpildęs turinys. Nes, iš savęs jie yra tuštuma su žmogaus formos apvalkalu.

Ir, jei žmogus, buvęs prilenktas prie žemės, prisitaikęs, atsities, kai tik nebe reikės taikytis, tai žmogaus formos tuštuma neatsities niekada – joje nėra kam atsitiesti.

Iš mažens, mokykloje, visi mes daromi tokiais tuštumomis, sukišant į mus kuo daugiau bendrinių tiesų – kad žemė apvali, pvz, ir ji sukasi, kad mes gyvenam du tūkstančiai metų po Kristaus, kad mūsų istorija yra tokia, o ne kitokia, kad eteris neegzistuoja, o elektra ateina tik laidais… Per tv žinias pasako, ką kokiu momentu galvoti, apie ką kokią nuomonę turėti… Atsimenam dar kokį eilėraštį iš mokyklos laikų ir manome, jog tai ir reiškia būti susiformavusiu žmogumi… Tada, kai išgirstama nuomonė, kad mūsų istorijai gal tik koks pora šimtų metų, pvz, kad atominis karas gali jau būti buvęs ir mūsų praeityje, ne tik grėsti ateityje; kad žemė gali būti plokščia, o į Mėnulį neskraidyta, tas išgirdęs labai įniršta, nes pasijunta tokios nesankcionuotos informacijos… griaunamas! Pajunta, jog viena po kitos klibinamos tiesos, iš kurių jis sudarytas, ant kurių tikrumoje jis ir laikėsi. O dar vietoj sugriaunamo nieko tikro mainais nepasiūloma – žmogus jaučia, jog tai plėšia jo stogą, kad žemė jam slysta iš po kojų, kad jo pasaulis griūna.

Žmogus turi būti sudarytas ne iš pasaulėžiūros, pažiūrų, tikėjimo ar vienintelės teisingos pasaulio sukūrimo teorijos. Žmogus turi būti sudarytas iš savęs, pilnai užpildęs savą formą savimi, pats užtikrinti savą tvirtumą, kartu ir tuo, kad jis tikrai yra, egzistuoja. nepriklausomai nuo to, ar Žemė plokščia, ar kapitalizmas sugrįžo. Aplinka yra aplinka, ji gali keistis kiek tik nori, tau nuo to tik gal truputį šalčiau ar šilčiau darysis. O tu esi tu – pats savęs šeimininkas, vieno žmogaus respublika, ir, tavo viduje tau niekas nieko negali įsakyti. C.G.Jung sakė, jog kiek sugebi viską apjungti savyje, praeitį ir ateitį, gėrį ir blogį, džiaugsmą ir liūdesį, neviltį ir svajones, kuo mažiau tau kas gali būti netikėta ar išmušti iš vėžių, tuo labiau esi savimi, kuris jau aktualizavosi… Tokio savyje tvirto individo jau užtenka, kad palaikyti gerą, harmoningą klimatą mažesnėje ar didesnėje vietovėje, palaikyti ten harmoningus santykius tarp žmonių, taiką… valdyti gyvenimo, įvykių vyksmą, galiausiai. netgi pareiškiant, ko pageidaujama ir neabejojant, kad taip ir bus, kaip paliepta… Taip nejučia ir apšnekėjom visą galimą skalę, nuo visai tuščio, aplinkos užpildomo ir automatiškai jos valdomo iki žmogaus, tiek tvirtai užsipildžiusio savimi, kad jo valia jau išsilieja į aplinką ir ją valdo: tarp tų dvejų polių mes visi ir telpame.

Žmogų, netvirtą savyje, savimi neužpildytą, užpildo tai, pvz, ką jis veikia: jis pasineria į vieną ar kitą užsiėmimą pilnai, pasiekia ten labai gerų rezultatų, nes tuo metu visa jo gyvybinė energija eina į jo veiklą… Kai žmogus persiima rūpesčiu dėl kokių nors pasaulio naujienų, politinių kivirčų, įžymių žmonių gyvenimų ar pan. tai jo gyvenimo energija eina į ten ir jiems. O sveikata ilgainiui sušlubuoja, nes jos kūno priežiūrai nebūna paskirta, nei energijos, nei dėmesio, nei sąmonės forma – sveikiausi būna tie, kurie rūpinasi tik savimi ar daugiausia savimi… Į kažką vieną taip giliai susikoncentravus, būna sunku atsitraukti, pereiti prie kitų reikalų, kasdienybės ar naujo projekto… Kodėl taip bijoma pereinamo laikotarpio? – nes liekame tušti, o tuščiu jaustis, bet išlaukti, iškentėti, susikoncentravus į tą tuštumą, kad jis imtų po truputį pildytis mumis pačiais yra labai sunku… Toks žmogus, žiūrėk, ir vėl jau pasinėrė į kokį filmą, knygą, kitų žmonių ar pasaulio reikalus… Kai esi pilnas savimi, tai nėra jokios problemos pereiti nuo vieno užsiėmimo prie kito, nes, tarpe tarp jų tuščiu, ištuštėjusiu pasijusti netenka. Yra teorija, sakanti, jog 80% tavęs visada turi būti ir likti tavyje. Apie 10% savo dėmesio gali klajoti po aplinką, ją stebėti, ragauti, matuoti, tyrinėti… Pastebėti ateities požymius dabartyje ir jų laikytis.

Tada tu niekur „neįklimpsti“, gali vienu metu dirbti nors ir prie dešimt projektų, ilgą laiką ir be jokio išankstinio plano – tavęs neerzins nei trukmė, nei neaiškumas, nei nenuoseklumas. Toks žmogus nebijo nekontroliuojamų situacijų, nežinomos, neprognozuojamos ateities. Jis iš viso, nebijo.

Įdomu, kad pykčio energija dažnai taip sukoncentruoja žmogų į save, ir, bent laikinai motyvuoja pokyčiams, suteikia energijos kovai – gal todėl iš mažens esame mokinami pyktį nustelbti, nuryti ir kad jam pasiduoti yra neišsiauklėjimas, negražu?… Taip perpykęs zuikis, plikom rankom sugniaužtais kumšteliais, gali pajudėti prieš vilką, ir tas pasitrauks. Nes pajus, kad ne juokai, kad artėja vientisas energijos blokas, ryžtingai susikoncentravęs ir nekreipiantis dėmesio į objektyvias aplinkybes. Nekreipiantis dėmesio į nieką… Tik tokiomis sąlygomis ir laimima. Bet kurioje situacijoje, bet kurioje srityje.

Laimi tai, kur daugiau energijos ir nėra jos plyšių, tuštumų.

(bus daugiau)

Laikas kaip energijos šaltinis (V dalis, paskutinė)

John Berger savo esė apie laiką, rašo, jog per žmogų teka dvigubas laikas – kūno pergyvenamas laikas eina per jį, virsdamas energija, nesuvoktas, ir mūsų psichinis laikas – mūsų sąmoningumas – kad žmogus naudotų savą iš laiko paverčiamą energiją pats sau, jis turi ją ir suvokti – apmąstyti, įvertinti, galėti palyginti, daryti išvadas – atsimenat, „nesuvoktas gyvenimas nėra vertas gyventi“?

Ir dar, jis rašo, jog įvairūs laikai gali tekėti tuo pat metu ir toj pačioj vietoj, ir niekaip vienas su kitu nesantykiauti: žmogus, pvz, Žemėje ir kokia nors ten Oriono planeta kosmose – abu egzistuoja vienu metu, na ir kas?… Bet čia kaip tik ir pasirodo, kad laikas yra tik ten, kur yra žmogus, ir tik iš žmogaus taško pažiūrėjus… Orionas yra toks pat ir mūsų praeity, ir mūsų ateity, nes žiūrim į jį iš Žemės, mes, žmonės… jei būtų žmonių Orione, ir galėtume jų apie tai paklausti, būtų kitaip.

Jonas Gervė irgi sakydavo, jog dievai įmeta žmogų į būtį, leidžia jam kurį laiką jo gyvenimo siūlą verpti, ir vėl atsiima atgal, kad papietauti – sunaudoja žmogaus pragyventą patirtį. Jiems nevalgoma yra tik tie mūsų gyvenimo momentai, kuriuos pragyvenom ne per materiją, ne per mintį, bet per savą sąmonę – ne tik gyvenom, bet ir patys sąmoningai dalyvavom, kame gyvenom. O daugelio žmonių gyvenime tokių akimirkų pasirodo buvusi tik viena kita. Jeigu iš viso… Ir gimstam vėl ir vėl be nieko, plikai nupešti – viską iš naujo reik pradėt… Visą laiką sąmoningai gyvenant, nereiktų nei mirti, nei senti – kūno laikas tekėtų mums, mūsų gyvenimui, ir sąmonė, kuri amžina, būtų mūsų – dievai ir parazitai išmirtų, į Žemę grįžtų rojus.

O kol kas kalbam apie tai, kaip iš Žemės daromas pragaras – jau beveik padarytas…Didysis eksperimentas: ieškoma būdų, kaip antimateriją – visus parazitus, kuriems materijoje nepriklauso būti ir kūnus turėti ir su žmogum vienoj gretoj stovėti – materializuoti materialiniame pasaulyje.  Tikslas – antimateriją pas mus išlaikyti, kai čia buvusią… Jei antimaterija, simetrijos principu remiantis, traukia energiją į save, į kažkur, už materialinio pasaulio ribų, kaip į juodą skylę, tai, manoma, energiją jai duodant čia, materijoje, gal pavyks ją ir pačią prisitraukti, įtraukti pas mus į pasaulį, čia reikštis ir būti.

Jei pavyktų žmogiškas savybes atskirti nuo žmogaus ir panaudoti atskirai, savo nuožiūra, tada žmogui galas, nes jo parazitam nebe reikės. Kam tada jį dar ne visiškai pribaigti, o egzistuojantį išlaikyti… Kai tik kažką, žmogui įgimtą, kaip savybę, pavyksta perimti į techniką ar technologiją – atgaminti, simuliuoti, dubliuoti, taip žmogus ir sumažėja, pasmulkėja, pakvailėja… Jei pagalvoti, kiek visko iš žmogaus jau paimta! – žmogus nebe skraido, už tai skraido lėktuvai – sunkūs metaliniai aparatai, ir Žemės trauka kažkaip jų neveikia… Žmogus vandeniu nebe vaikšto, už tai plaukioja visokie daugiatoniai tankeriai… Žmogus ugniai nebe atsparus, už tai deginama kas tik norit. Žmogus minčių vienas kitam vaizdų forma nebe perduoda, tai daro radijas, telefonas, televizorius, internetas – o jauna karta vaizdų savo galvoje matyti jau ir visai nebe gali, kai mes, skaitydami knygas, pvz, ištisus filmus savo galvoje dar žiūrėdavom… Nebe turim atminties – ji perimta rašytinių archyvų, digitalizavimo technikų ir pan. Materializuoti jau nieko nebe galim, o pramonė – prašau, dabar dar ir apimtiniai spausdintuvai…

Aš suprantu, jums tai gali pasirodyti nesusijusių dalykų poros, bet, savybė yra savybė: savo nepasireiškusioj formoj ji visur ta pati. Jai priklauso reikštis per žmogų, o kai žmogus priverčiamas jos atsisakyti – naikinami visi, kurie dar sugebėjo ir drįso skraidyti ar vandeniu vaikščioti, tol, kol norinčių ta savybe naudotis nebe liko – tada ji prikabinama prie dirbtinos techninės konstrukcijos ir , neturėdama pasirinkimo, ima reikštis per ją… Eloną Muską dar atsimenat, jaunąjį autistą ir techninį genijų (slaptųjų tarnybų už mokesčių mokėtojų pinigus darytų mokslinių tyrimų sąskaita, nes kaip kitaip kapitalizuoti tai, kas išrasta ar atrasta – neatiduoti gi atgal visuomenei už dyką rezultatų?) – Teslos gamyklos ir skrydžių į Marsą sugalvotoją? – Tai va, pagal jį jau nėra klausimo, ar žmogaus sąmonė bus sulieta su kompiuteriu, klausimas tik kaip padaryti kuo geresnį pralaidumą. kad ta jungtis galėtų vykti akimirksniu…

Kol kas, žmogų išnaikinus, parazitai vis dar išnyks su juo kartu. Todėl dar ir egzistuojam, kad ir nesipriešindami, kol šio proceso dar nebaigė.. Bet, jau įsigali ekologinės ir gyvūnų teisių partijos, ypač jaunimas – bejausmis ir besmegenis – noriai parazitų jų kovoje už geresnį pasaulį , pasaulį be žmonių, dalyvaujantis – sekantis fašizmas pasaulyje bus ekologinis: gyvūnai bus lygiateisiai su žmogum, medžiai, žemė, vanduo irgi. Tik, kadangi jie nekalbūs, tai bus grupė žmonių, geresnių už kitus, kurie žinos, kas gamtai gerai ir ko gyvūnai ar žemė nori. Ir visi kiti turės paklusti. Sąmonę mums perves į kompiuterius ir virtualioje erdvėje gyventi mums rodysis neblogai, o kūnai tuo tarpu, kaip gyvuliai ankščiau, kad žalos aplinkai nedarytų, į gardus suvaryti, gyvens savas dienas, laiką į energiją technikos vartojimui versdami.

Kol kas dar galim pasirinkti, naudojam savą sąmonę patys, ar atiduodam naudoti kitiems. Pagal šitą požymį eis takoskyra ir ateitys bus skirtingos.

 

Laikas kaip energijos šaltinis (IV dalis)

Laikas gali būti prilygintas tikslui: kai tikslas yra, laikas ima tekėti jo linkui, randasi praeitis ir ateitis. Kontaktuojant su pasauliu, darant materialinius žingsnius tikslui pasiekti, žmogus gauna laike glūdėjusią energiją, ir, jos pagalba, rezultatas ir sukuriamas – tikslas pasiektas… Paaiškėja, kodėl betiksliame gyvenime nėra energijos niekam daryti, netgi žengti žingsniams, kad ką nors jame pakeisti.

O kam laiko nepaskyrei, to ir nėra gyvenime. Žmogus gyvena tai, į ką laikas – gyvinantis vanduo – teka… Laikas savo ritmu, tekėdamas, viską tvarko, ištobulina harmonizuoja, o, jo ritmą sutrukdžius, atsiveria kelias chaosui. Reikia tik nustoti trukdyti, kaip sakoma, toliau viskas susitvarkys pats. Arba, sakoma, kad žmogus trukdo sau pačiam: nestovėk sau ant kelio pats ir daugiau trukdymų nėra… Laiko intensyvumą jaučiame tiek, kaip intensyviai jis formuoja materiją. Kuo sudėtingesnė sistema, tuo joje laikas intensyvesnis, efektyvesnis – patirtis ateina per laiką. Arba, laikas ją neša, perneša, atneša. Patirtis sandėliuojama laike? – Todėl ir laikas gali būti visoks, nes jis gali nešti visokiausias patirtis – turėti savybes?

Laikas be erdvės yra greitis.. O erdvėje be laiko, energiją tenka traukti iš pačios materijos, tada ji skaidosi, dyla, subyra, miršta – nustoja egzistuoti. Ir, prisimenant teoriją, jog dabar gyvename parazitų dirbtinai sukonstruotoje erdvėje, kur laikas iš tikro neteka, o tik sukasi tuo pačiu ratu, ir, tai iliuzijai palaikyti, energija imama iš materijos: anglis, nafta, dujos, saulės šviesa, energija iš vėjo, galia iš vandens, tai tampa ir aišku, kodėl mūsų pasaulio resursai yra besibaigiantys – jau ir pats pasaulis besibaigiantis… Todėl ir esame skatinami atsisakyti materijos, visiems ir viskm jos nebe užtenka… Todėl ir esame skatinami pereiti į minties erdvę – fizinės realybės mirtį, o Žemėje dar tada kiek ilgiau pagyvens keletas turtingųjų, kol visiškai visa materija pasibaigs.

Žmonėms kaip tik visada buvo įdomu materialumas – išbandyti viską realiai, įgyvendinti mintis, idėjas, teoriją praktikoje…Tai kokio dydžio kenkėjišką darbą reikėjo pravesti, kad žmogus savo valia šito įdomumo ir pašaukimo atsisakytų – paliktų neįgyvendinęs, neišbandęs, nepajutęs… Pirmas dalykas buvo jam atimti tikslo suvokimą, palikti gyvenimą beprasmiu, kur dideli ir maži dalykai, svarbūs ir nesvarbūs, yra tos pačios vertės, kur žmogaus veikla neturi lemiamos įtakos, o buvimas daro žalą… Toliau grožį, mus supančią harmoniją pakeitė bjaurumas, į pirmą planą išėjo karai, marai, nelaimės, pyktis, agresija – kasdienybėje, medijose, mene – visa tai žinoti tapo mūsų pareiga, nes, pasirodo, mes dėl to kalti. O grožis tapo šiaip sau, nereikalinga prabanga… Toliau internetas ėmė draskyti pasaulį gabalais, viską pateikti sumaišyta, išplėšta iš konteksto, be reikšmės, prasmės, pasekmės – tiesiog, bombarduoti mus informacija. Ritmai pasaulyje ne tie, viskas tapę dirbtina, originalų kopijos, serijinė gamyba ir melas.

Senasis pasaulio naratyvas, nors ir melagingas, bet buvo dar ištisinis, o dabar gyvename tiesiog duomenų bazėje – bet kaip sulipę ar sulipinami faktai (ar feikai) primena vėžines ląsteles ir veikia tuo pačiu principu – susimeta į piktybinius, mus graužiančius auglius… Pinigai buvo toks vienas pirmųjų nerealių dalykų, kurį matome ne tik kaip realų, bet ir kaip gyvą. Kokia baisi intervencija į žmogaus sąmonę padaryta, kad priėmėme į ją laiko prilyginimą pinigams! – buvo laikas, kai (baltas) žmogus niekur neskubėjo – dabar ir pasakymas tas pamirštas. Žmogus kažkada skyrė savą laiką tam, ką reikėjo padaryti, ir tiek laiko, kiek tam reikėjo… Laikas virsta greičiu – skubėjimu – tik kai nelieka erdvės: kai žmogus nebe užima sau priklausančios vietos po saule, nebe gyvena savoje erdvėje, savo viduje.

Žmogui reikia ne tik į savą erdvę grįžti – vėl gyventi, susikoncentravus savyje, apie ką rašyta pereitam tekste. Jam reikia imtis valdyti vykstančius procesus – susitvarkius save kaip sistemą – ir tada laikas bus tavo pusėje, tau pavaldus. Ir kas tada vėl bus galingiausias Visatoje?

Nes, kol kas, jeigu rezultatas – nuveiktas darbas – yra judesys erdvėje, o tu erdvėje ne esi, judi tik iliuzoriškai, tai imi  imi energiją iš laiko, dirbi dirbi, o rezultato jokio tau nėra – konclageris, kur žmonės, gyvendami, dirbdami, sukūrendami tam materiją, siekdami beprasmių tikslų, taip ir numiršta, pagaliau, visą gyvenimą tik laiką į energiją perdirbinėdami keletui turtingų gudruolių plius dievams. Kad jie gyventų savo dirbtiniame pasaulyje, ir jis funkcionuotų kaip tikras – nes realios,  žmonių perdirbamos, energijos varomas.

Žodžiu, ar gyvename dirbtinėj erdvėj be laiko, materijos griovimo sąskaita, ar laikas, tapęs greičiu – mes sukam jį, jis suka mus, bet kuriuo atveju, žmogus dirba ne sau, ir gyvena ne sau  – energijos daviklis dievams ir parazitams, nesvarbu, ar jie – viena ir tas pats, ar tik sąjungininkai. O gal net ir konkurentai žmogaus naudojime….

Laikas kaip energijos šaltinis (III dalis)

Šiva – ritmas, „suplakantis“ kosmosą iš tuštumos… Šv.Vito šokis… Indo- europietiška antelė, kojelėmis suplakanti žemę vandenyje, kaip sūrį iš pieno… Tam tikras ritmas – Dievo dažnis? – jeigu esi jame, vibruoji, tai tavo laikas yra kokybiškai struktūruotas, esi efektyvus, tau sekasi, nutinka sinchroniškumai – esi tinkamu laiku tinkamoj vietoj – gyveni į koją su ateitim dabartyje. – O dabar įsivaizduok, kad iš to ritmo esi išmuštas. Kad tu ir pasaulis aplink tave vibruojat ne tuo, ne savu dažniu – ligos, senatvė, mirtis neišvengiama! – kad esame supami visokiausių dažnių ir rūšių vibracijų kokteilio, žinom. Kad stengiamės apie tai negalvoti – čia kitas dalykas… Neseniai teko girdėti interviu su šios srities specialistu, kuris tvirtino, jog visa dabartinė muzika savo pagrindu turi ne idealų, harmonizuojantį dažnį, kuriame mūsų smegenys funkcionuotų optimaliai -432 – bet 440 – žodžiu, paaukštintą. Nuo ko ir visas stresas ir skuba, neramumas ir nesugebėjimas koncentruotis dabartiniame, pastoviai iš visų galų girdinčiame muziką, pasaulyje. Jeigu tokia padėtis būtų susidariusi per klaidą, tai ją lengva būtų atitaisyti, ir tai jau būtų buvę padaryta. Jeigu tai nedaroma, reikia rūpintis patiems.

Tarybinis akademikas Kaznačejevas, pagal N.Kozyrevo idėjas ir schemas, sukūrė… veidrodžius. Veidrodines kabinas, kiaušinio, cilindro, dar visokių kitokių formų ir eksperimentavo su jų poveikiu viduje pasodintam ar paguldytam žmogui. Mat, veidrodžiai iškreipia erdvę, ir, tokiu būdu perkelia jų apsuptyje esantįjį į kitą laiką – dvi erdvės vienoje ir toje pačioje vietoje, žmogaus supratimu, egzistuoti negali. Kita erdvė toje pačioje vietoje, pagal mus, gali būti tik ankščiau ar vėliau, todėl mes tai ir vadiname kelionėmis laike ar per išmatavimus.

Tuo pačiu principu remiantis, galima sakyti, kad laikas turi atmintį – toje pačioje vietoje viena kitą keičiančios erdvės „paveldi“ panašias charakteristikas… Arba, apsukus kitaip, tvirtinti, jog erdvės atmintis yra materiali – toje pačioje vietoje sluoksniuojasi laikas – praeitis, dabartis, ateitis vienu metu – miražai iš ateities, miražai iš praeities. Egzistuoja netgi tokia Silanovo kamera – fotoaparatas, tuos laiko sluoksnius erdvėje esančius, galintis užfiksuoti ir parodyti nuotraukose.

Iš ten pat eina ir gydomasis Kozyrevo – Kaznačejevo veidrodžių efektyvumas: veidrodžių apsuptyje esi išmetamas iš tau kenksmingos tave supusios erdvės ritmo, ir, pradedi pulsuoti savuoju, tavo kūno atsineštos programos pradeda atsistatinėti, kūnas ima grįžti į optimalią būseną… Po seanso, kiekvieną kartą grįžti į savą aplinką jau stipresnis ir nebe taip jai pavaldus. Imama pamažu panašėti į žmogų, koks jis yra užmanytas būti – pirminis visam kam. Rachmanų tradicija, pvz, skaičiuoja milijonu ir milijonus matų žmonijos istorijos, bet, ne ta prasme, kad visi tie metai yra išsirikiavę į vieną be galo ilgą eilę, ir žmonija juos visus, vieną po kito, pragyvenus. Priešingai. Pagal jų piešiamą schemą, žmogus yra išeities taškas, o toliau visi tie milijonai metų yra jo galimybės gimti ten ir gyventi, sau modulę pasirinkus. O seniau tai ir iš viso, vienoj pagyvenę, ten reikalus užbaigę, paprasčiausiai pereidavo į kokią kitą – kitą laiką, kitą erdvę – kitą pasaulį – ir gyvendavo toliau. Kol nebuvo mirties, gimti irgi nereikėjo – žmonės su Kosmosu viename ritme gyveno, niekas tam ryšiui netrukdė.

Ir visos tos galimos modulės, vienos iš milijonų, yra tos pačios eilės ir vertės, nors, su savais simboliais, laikmečiais, istorinėmis situacijomis. Harmoningas žmogus rinkdavosi vieną ar kitą laisvai. Dabar, surišti aplinkos vibracijų, gyvenę ne pagal savą ritmą ir programas, todėl neįvykdę arba tik dalinai, ką turėję, gimstame pagal savo neadekvatumo svorį, pagal taip vadinamą karmą, į ten, į tą modulę, kuriai tinkame – kuproti ir su nešuliais, laisvo pasirinkimo, į kur gimti sekantį kartą, neturime… Gravituojame, į kur mus nutraukia mūsų žema energetika, mūsų energijos sunkumas. Iš principo, žmogus pats turi formuoti jį supantį pasaulį, gyvenimą, situacijas. Bet, jis yra tiek išderintas, kad aplinka dažnai stipresnė, ir formuoja žmogų ir jo gyvenimą pagal save.

Gal kas esat matę, kaip iš smėlio, muzikos virpesių pagalba, formuojasi gražūs, simetriški piešiniai?… galima teigti, jog kosmosas, vibruodamas savo dažniu, kažkada taip sukūrė ir žmogaus kūną – suvibravo, kad ir iš smėlio, irgi, jo formą O dabar, jei į tokį procesą įvestume trukdžius, kas iš piešinio harmonijos, iš žmogaus kūno sveikatos liktų? – būtent. Tai ir likę… Kozyrevo veidrodžiai paslepia žmogų nuo neharmoningo aplinkos veikimo, ir, tada jau tik laiko klausimas, kol bus sustiprėta tiek, kad žmogus ims savą aplinką veikti pats – iš vidaus veidrodžiais išklotą, kiaušinio formos kabiną, pasidaryti gal nėra labai paprasta ar realistiška. Taip pat ir cilindrą, tunelį ar gaubtą… Bet, visokiausių rūšių metalizuota folija yra kiekvienam prieinama. Žmonės su chroniškais raumenų ar sąnarių skausmais, netgi ir tik dalinai susisukę į foliją, ar net ir tik gabalus užsiklijavę skaudamoj vietoj, eina miegoti ir ryte atsibunda kaip atjaunėję – pilnas internetas tokių patirčių paliudijimų ir papasakojimų… Ir tai mums primins, netgi, ir metalinės folgos kepurėles, nešiojamas filmuose apie UFO tų, kurie išlieka nepaliesti jų įtakos, ir, blaiviai mąstydami, išgelbsti situaciją.

Galima juoktis, kam juokinga… Eksperimentams reikia, žinoma, laiko, kantrybės, domėjimosi ir noro pasiekti rezultatą – Ir tada juoksis tas, kas juoksis paskutinis. O kol kas,  JAV Kongreso medalį už pasiekimus žmonijos labui yra gavę du tarybiniai piliečiai, Jurijus Gagarinas ir Nikolajus Aleksandrovičius Kozyrevas.

(bus daugiau)

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as