būtis

1
Gamta tuštumos nemėgsta… (II dalis)
2
Gamta tuštumos nemėgsta… (I dalis)
3
Laikas kaip energijos šaltinis (V dalis, paskutinė)
4
Laikas kaip energijos šaltinis (IV dalis)
5
Laikas kaip energijos šaltinis (III dalis)
6
Laikas kaip energijos šaltinis (II dalis)
7
Laikas kaip energijos šaltinis (I dalis)
8
Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (V dalis, paskutinė)
9
Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (IV dalis)
10
Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (III dalis)

Gamta tuštumos nemėgsta… (II dalis)

Vos praėjus keletui dienų nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, C.G.Jung davė intervių šveicarų laikraščiui, publikuotą pavadinimu „Ar sielos ras ramybę?“Be kita ko, jis tenai teigė, jog netiki žmonių dalinimu į gerus ir blogus – rėmėsi, kaip jam būdinga, pvz, tuo, jog bjaurius, siaubingus, blogus sapnus, rečiau ar dažniau, bet sapnuojame visi. T.y. bendra pasąmonė tokiu būdu ieško per ką pasireikšti. Vokiečiai pralaimėjo, dabar gali ateiti eilė kokiai nors kitai tautai… „Primityviam žmogui jį supantis pasaulis yra pilnas demonų ir paslaptingų jėgų, kurių jis bijo. Gamtą jis priima kaip gyvą, ir, būtent, gyvą šitomis jėgomis… Aišku, kad jis save šitokiu būdu projektuoja į aplinką. Krikščionybė ir mokslas šiandien dedemonizavo gamtą, vad. europiečiai tas demoniškas jėgas vis labiau susirenka į save, užkrauna jomis savo pasąmonę.

Tada tie surinkti demonai sukyla paties to žmogaus viduje prieš krikščionybę, nes jaučia ją kaip nelaisvę sau: jau baroko mene demonai išsiveržia į paviršių. Žmogus pamažu virsta ouroboros – ima panašėti į savo uodegą rijančią gyvatę, ima susinaikinti patį save – tokia gyvatė nuo seno demonų apsėsto žmogaus simbolis. Napoleonas buvo pirmas toks užbaigtas, save susivalgęs pavyzdys.“C.G.Jungas toliau šnekėjo, jog vokiečių tautos paklusnumas įstatymams, laikymasis taisyklių, kartu reiškė ir jos neatsparumą įtaigai ir demonai ją užvaldė lengvai. Tų taisyklių ir įstatymų vokiečiams taip reikia todėl, jog jie jaučiasi netvirtai, tarp Vakarų ir Rytų, nėra tikri savimi ir savo geografine pozicija. Tokį nepilnavertiškumą, kaip taisyklė, bandoma atsverti didybės manija – tai yra tipiška jaunuoliška psichologija iš kurios tiek žmogus, tiek tauta, normaliai turėtų išaugti, bręsdama toliau. „Šitą jaunuolišką tautos psichologinę būseną patvirtino ir išplitęs homoseksualizmas, ir animos archetipo nebuvimas literatūroje (Getės neskaitant, žinoma)“ – šitaip išsireikšti šiandien laikraštyje C.G.Jungui jau niekas neleistų, žinoma… „Tai atsispindi ir vokiečių sentimentalume, ir jaukumo, bendros linksmybės poreikyje… Iš tikro tai ne kas kita, kaip nuoroda į žiaurią širdį, nejautrumą kitam, bedvasiškumą. Visi vokiečių kaltinimai rusams, kad jie neturi dvasios, kad jie gyvuliai ir žemesnės rasės, tiktai tą patį pasako apie pačius vokiečius. Asmeninis nebrandumas siaubą keliančiose proporcijose pasireiškė generalinio štabo narių silpnume ir charakterio neturėjime“(C.G.Jung).

Vokietija kaip šalis turi psichinių katastrofų istoriją: reformacija, valstiečių karai, religiniai karai. Atėjus į valdžia fašistams, demonų įtaka žmonių psichikai tiek išaugo, jog juos galima laikyti tiesiog perimtais, apsėstais. Kaip kokius somnibulus. Hitleriu pradedant, visi nacių lyderiai buvo apsėsti tiesiogine to žodžio prasme… Ir 10% vokiečių tada C.G.Jungas pavadino „beviltiškais psichopatais“.

Kadangi demonus traukia didelės žmonių masės, tai mažos tautos yra reliatyviai nuo to apsaugotos…

Taip pat tai paaiškina, kodėl totalitariniai režimai visada buria žmones į mases, auklėja, kreipia juos visada masiškai, kolektyviai… Ir visokios kitokios ideologijos – liberalizmas, pvz, individualizmą – irgi taiko masiškai. Individualiu auklėjimu, mokinimu, formavimu niekas neužsiima. nes, tai yra vienintelis efektyvus būdas formuoti, vystyti asmenybę ir daryti demonams ją neprieinamą ir nepasiekiamą… Tiek imperijos, tiek visokios valstybių sąjungos stengiasi apjungti žmones į kuo didesnius, kuo mažiau skirtumų savyje turinčius darinius – demonai taip ruošiasi sau dirvą, klojasi sau kelią. Ir C.G.Jung nuomone, žmogų nuo demonų gali gelbėti tik individualumas. Šveicarai, pvz, gelbstisi savo uždarumu, pasiskirstymu į mažas bendruomenes, federalumu – tautų ir valstybių formavimu žmonės nuo demonų gynėsi? Istorijos eigoje nacionalinės valstybės radosi kaip gynybos būdas?

A.M.Piatigorskis, viename savo filosofinių tekstų yra rašęs, jog „niekas taip nekenkia sklandžiam ir tiesmukiškam gyvenimo siužeto vystymuisi, kaip beprotybė ir asmenybė“… T.y. demonų užpildymui nesipriešinanti tuštuma ir savimi save užpildęs žmogus, gyvenantis pagal savą valią.

Nuo pat pradžių, namai žmonėms reiškė pasaulio centrą. Ne geografine, bet buvimo prasme, ontologiškai. Mircea Eliade rašė apie tai, kaip namai yra vieta, iš kurios pasaulis gali prasidėti. Namai – taip pat gimtinė, vėliau tauta, šalis – pasaulio pagrindas. Atimk tai žmogui, priversk atsisakyti, ir sukursi tuštumą, skylę pačiame jo centre – globalizmo tikslas? Kad  demonai turėtų kur įsigalėti ir ką perimti?…Be centro visas likęs žmogaus pasaulis irgi suyra į fragmentus – ką šiandien ir matome. Ir demonai žaidžia tais fragmentais futbolą tuščioje, jų valioje likusioje erdvėje, kur seniau egzistavo organizuota žmonių bendruomenė…

Kai vokiečiai pralaimėjo ir istorijai tapo nesvarbūs, demonai ieškos sekančios aukos, pagal C.G.Jungą. Ir ras. Nes žmonės, praradę savo šešėlį, tampa lengvu taikiniu. – O praradę save visą, ne tik šešėlį?

Emigracija, be to, kad palieki, į ką gimei, peržengi Rubikoną, gyveni tarp svetimų – svetimoj ženklų sistemoj, kurios šaknų nepažįsti, jų tavyje nėra – iškeliauji gyventi į tai, kas tau nėra realu, ne tavo realybė… ir, pats tampi nebe realiu taip pat?… iš realybės galima iškristi tik pas demonus, nelabai kur kitur… Buvo seniau toks žodis „kosmopolitai“ – čia tie, kuriems visas kosmosas yra jų prasmės vieta? Kiek iš mūsų tokiais realiai esam? Ir kokia tikimybė tokiais tapti, prieš tai demonų neutilizuotiems?

Kiekviena tauta, įtikėjusi savo neklystamumu, tampa lengvu taikiniu. Kai matomas šiaudas kito akyje, o savoje net rastas nepastebimas… kai, fašizmo smerkimo įkarštyje, nematomos savos tokios pačios tendencijos. Amerikos žmonės jau pasidarę ne mažiau įtaigai pasiduodantys, o rusai ne mažiau įsitikinę savo neklystamumu… Anglai kol kas laikosi, nes individualistai. Šveicarai irgi – į propagandinius lozungus nereaguoja… Čia kol dar pasaulį į tautas ir valstybes skirstėme, kol globalizmas jaunos kartos pasiglemžęs nebuvo. Dabar demonų paslaugoms pati plačiausia sklaida – kinas, radijas, tv ir internetas… O ir žmonės demonų egzistavimu nebe tiki, tai ko dar jiems geriau norėt!

(bus daugiau)

Gamta tuštumos nemėgsta… (I dalis)

Kuo skiriasi prisitaikymas nuo kolaboravimo? Prisitaikai, kad išgyventum, o kolaboruoji, kad gyventum gerai? – Esmė ne tame. Žmogus su stuburu, sąžine, sąmoningas, jis prisitaiko išoriškai – sveikos psichikos reakcija, o viduje jis lieka, koks buvęs… Žmogus tuščiaviduris, jį užpildo aplinka, kurioje jis tuo metu randasi, ideologija, visuomeninė sąntvarka, vyraujantis įstatymų ir nerašytų taisyklių rinkinys. Kai aplinka pasikeičia – komunizmas sugriuvo dar nepastatytas, pvz, dabar liberalistinį rytojų statom, su kitokiom orentacijom ir vertybėm, bet tais pačiais būdais ir technikomis. Ir, ką matome? – Aršiausi komunistai per naktį tapo lojaliausiais liberalais: pasikeitė aplinka ir tuo pačiu, pasikeitė juos užpildęs turinys. Nes, iš savęs jie yra tuštuma su žmogaus formos apvalkalu.

Ir, jei žmogus, buvęs prilenktas prie žemės, prisitaikęs, atsities, kai tik nebe reikės taikytis, tai žmogaus formos tuštuma neatsities niekada – joje nėra kam atsitiesti.

Iš mažens, mokykloje, visi mes daromi tokiais tuštumomis, sukišant į mus kuo daugiau bendrinių tiesų – kad žemė apvali, pvz, ir ji sukasi, kad mes gyvenam du tūkstančiai metų po Kristaus, kad mūsų istorija yra tokia, o ne kitokia, kad eteris neegzistuoja, o elektra ateina tik laidais… Per tv žinias pasako, ką kokiu momentu galvoti, apie ką kokią nuomonę turėti… Atsimenam dar kokį eilėraštį iš mokyklos laikų ir manome, jog tai ir reiškia būti susiformavusiu žmogumi… Tada, kai išgirstama nuomonė, kad mūsų istorijai gal tik koks pora šimtų metų, pvz, kad atominis karas gali jau būti buvęs ir mūsų praeityje, ne tik grėsti ateityje; kad žemė gali būti plokščia, o į Mėnulį neskraidyta, tas išgirdęs labai įniršta, nes pasijunta tokios nesankcionuotos informacijos… griaunamas! Pajunta, jog viena po kitos klibinamos tiesos, iš kurių jis sudarytas, ant kurių tikrumoje jis ir laikėsi. O dar vietoj sugriaunamo nieko tikro mainais nepasiūloma – žmogus jaučia, jog tai plėšia jo stogą, kad žemė jam slysta iš po kojų, kad jo pasaulis griūna.

Žmogus turi būti sudarytas ne iš pasaulėžiūros, pažiūrų, tikėjimo ar vienintelės teisingos pasaulio sukūrimo teorijos. Žmogus turi būti sudarytas iš savęs, pilnai užpildęs savą formą savimi, pats užtikrinti savą tvirtumą, kartu ir tuo, kad jis tikrai yra, egzistuoja. nepriklausomai nuo to, ar Žemė plokščia, ar kapitalizmas sugrįžo. Aplinka yra aplinka, ji gali keistis kiek tik nori, tau nuo to tik gal truputį šalčiau ar šilčiau darysis. O tu esi tu – pats savęs šeimininkas, vieno žmogaus respublika, ir, tavo viduje tau niekas nieko negali įsakyti. C.G.Jung sakė, jog kiek sugebi viską apjungti savyje, praeitį ir ateitį, gėrį ir blogį, džiaugsmą ir liūdesį, neviltį ir svajones, kuo mažiau tau kas gali būti netikėta ar išmušti iš vėžių, tuo labiau esi savimi, kuris jau aktualizavosi… Tokio savyje tvirto individo jau užtenka, kad palaikyti gerą, harmoningą klimatą mažesnėje ar didesnėje vietovėje, palaikyti ten harmoningus santykius tarp žmonių, taiką… valdyti gyvenimo, įvykių vyksmą, galiausiai. netgi pareiškiant, ko pageidaujama ir neabejojant, kad taip ir bus, kaip paliepta… Taip nejučia ir apšnekėjom visą galimą skalę, nuo visai tuščio, aplinkos užpildomo ir automatiškai jos valdomo iki žmogaus, tiek tvirtai užsipildžiusio savimi, kad jo valia jau išsilieja į aplinką ir ją valdo: tarp tų dvejų polių mes visi ir telpame.

Žmogų, netvirtą savyje, savimi neužpildytą, užpildo tai, pvz, ką jis veikia: jis pasineria į vieną ar kitą užsiėmimą pilnai, pasiekia ten labai gerų rezultatų, nes tuo metu visa jo gyvybinė energija eina į jo veiklą… Kai žmogus persiima rūpesčiu dėl kokių nors pasaulio naujienų, politinių kivirčų, įžymių žmonių gyvenimų ar pan. tai jo gyvenimo energija eina į ten ir jiems. O sveikata ilgainiui sušlubuoja, nes jos kūno priežiūrai nebūna paskirta, nei energijos, nei dėmesio, nei sąmonės forma – sveikiausi būna tie, kurie rūpinasi tik savimi ar daugiausia savimi… Į kažką vieną taip giliai susikoncentravus, būna sunku atsitraukti, pereiti prie kitų reikalų, kasdienybės ar naujo projekto… Kodėl taip bijoma pereinamo laikotarpio? – nes liekame tušti, o tuščiu jaustis, bet išlaukti, iškentėti, susikoncentravus į tą tuštumą, kad jis imtų po truputį pildytis mumis pačiais yra labai sunku… Toks žmogus, žiūrėk, ir vėl jau pasinėrė į kokį filmą, knygą, kitų žmonių ar pasaulio reikalus… Kai esi pilnas savimi, tai nėra jokios problemos pereiti nuo vieno užsiėmimo prie kito, nes, tarpe tarp jų tuščiu, ištuštėjusiu pasijusti netenka. Yra teorija, sakanti, jog 80% tavęs visada turi būti ir likti tavyje. Apie 10% savo dėmesio gali klajoti po aplinką, ją stebėti, ragauti, matuoti, tyrinėti… Pastebėti ateities požymius dabartyje ir jų laikytis.

Tada tu niekur „neįklimpsti“, gali vienu metu dirbti nors ir prie dešimt projektų, ilgą laiką ir be jokio išankstinio plano – tavęs neerzins nei trukmė, nei neaiškumas, nei nenuoseklumas. Toks žmogus nebijo nekontroliuojamų situacijų, nežinomos, neprognozuojamos ateities. Jis iš viso, nebijo.

Įdomu, kad pykčio energija dažnai taip sukoncentruoja žmogų į save, ir, bent laikinai motyvuoja pokyčiams, suteikia energijos kovai – gal todėl iš mažens esame mokinami pyktį nustelbti, nuryti ir kad jam pasiduoti yra neišsiauklėjimas, negražu?… Taip perpykęs zuikis, plikom rankom sugniaužtais kumšteliais, gali pajudėti prieš vilką, ir tas pasitrauks. Nes pajus, kad ne juokai, kad artėja vientisas energijos blokas, ryžtingai susikoncentravęs ir nekreipiantis dėmesio į objektyvias aplinkybes. Nekreipiantis dėmesio į nieką… Tik tokiomis sąlygomis ir laimima. Bet kurioje situacijoje, bet kurioje srityje.

Laimi tai, kur daugiau energijos ir nėra jos plyšių, tuštumų.

(bus daugiau)

Laikas kaip energijos šaltinis (V dalis, paskutinė)

John Berger savo esė apie laiką, rašo, jog per žmogų teka dvigubas laikas – kūno pergyvenamas laikas eina per jį, virsdamas energija, nesuvoktas, ir mūsų psichinis laikas – mūsų sąmoningumas – kad žmogus naudotų savą iš laiko paverčiamą energiją pats sau, jis turi ją ir suvokti – apmąstyti, įvertinti, galėti palyginti, daryti išvadas – atsimenat, „nesuvoktas gyvenimas nėra vertas gyventi“?

Ir dar, jis rašo, jog įvairūs laikai gali tekėti tuo pat metu ir toj pačioj vietoj, ir niekaip vienas su kitu nesantykiauti: žmogus, pvz, Žemėje ir kokia nors ten Oriono planeta kosmose – abu egzistuoja vienu metu, na ir kas?… Bet čia kaip tik ir pasirodo, kad laikas yra tik ten, kur yra žmogus, ir tik iš žmogaus taško pažiūrėjus… Orionas yra toks pat ir mūsų praeity, ir mūsų ateity, nes žiūrim į jį iš Žemės, mes, žmonės… jei būtų žmonių Orione, ir galėtume jų apie tai paklausti, būtų kitaip.

Jonas Gervė irgi sakydavo, jog dievai įmeta žmogų į būtį, leidžia jam kurį laiką jo gyvenimo siūlą verpti, ir vėl atsiima atgal, kad papietauti – sunaudoja žmogaus pragyventą patirtį. Jiems nevalgoma yra tik tie mūsų gyvenimo momentai, kuriuos pragyvenom ne per materiją, ne per mintį, bet per savą sąmonę – ne tik gyvenom, bet ir patys sąmoningai dalyvavom, kame gyvenom. O daugelio žmonių gyvenime tokių akimirkų pasirodo buvusi tik viena kita. Jeigu iš viso… Ir gimstam vėl ir vėl be nieko, plikai nupešti – viską iš naujo reik pradėt… Visą laiką sąmoningai gyvenant, nereiktų nei mirti, nei senti – kūno laikas tekėtų mums, mūsų gyvenimui, ir sąmonė, kuri amžina, būtų mūsų – dievai ir parazitai išmirtų, į Žemę grįžtų rojus.

O kol kas kalbam apie tai, kaip iš Žemės daromas pragaras – jau beveik padarytas…Didysis eksperimentas: ieškoma būdų, kaip antimateriją – visus parazitus, kuriems materijoje nepriklauso būti ir kūnus turėti ir su žmogum vienoj gretoj stovėti – materializuoti materialiniame pasaulyje.  Tikslas – antimateriją pas mus išlaikyti, kai čia buvusią… Jei antimaterija, simetrijos principu remiantis, traukia energiją į save, į kažkur, už materialinio pasaulio ribų, kaip į juodą skylę, tai, manoma, energiją jai duodant čia, materijoje, gal pavyks ją ir pačią prisitraukti, įtraukti pas mus į pasaulį, čia reikštis ir būti.

Jei pavyktų žmogiškas savybes atskirti nuo žmogaus ir panaudoti atskirai, savo nuožiūra, tada žmogui galas, nes jo parazitam nebe reikės. Kam tada jį dar ne visiškai pribaigti, o egzistuojantį išlaikyti… Kai tik kažką, žmogui įgimtą, kaip savybę, pavyksta perimti į techniką ar technologiją – atgaminti, simuliuoti, dubliuoti, taip žmogus ir sumažėja, pasmulkėja, pakvailėja… Jei pagalvoti, kiek visko iš žmogaus jau paimta! – žmogus nebe skraido, už tai skraido lėktuvai – sunkūs metaliniai aparatai, ir Žemės trauka kažkaip jų neveikia… Žmogus vandeniu nebe vaikšto, už tai plaukioja visokie daugiatoniai tankeriai… Žmogus ugniai nebe atsparus, už tai deginama kas tik norit. Žmogus minčių vienas kitam vaizdų forma nebe perduoda, tai daro radijas, telefonas, televizorius, internetas – o jauna karta vaizdų savo galvoje matyti jau ir visai nebe gali, kai mes, skaitydami knygas, pvz, ištisus filmus savo galvoje dar žiūrėdavom… Nebe turim atminties – ji perimta rašytinių archyvų, digitalizavimo technikų ir pan. Materializuoti jau nieko nebe galim, o pramonė – prašau, dabar dar ir apimtiniai spausdintuvai…

Aš suprantu, jums tai gali pasirodyti nesusijusių dalykų poros, bet, savybė yra savybė: savo nepasireiškusioj formoj ji visur ta pati. Jai priklauso reikštis per žmogų, o kai žmogus priverčiamas jos atsisakyti – naikinami visi, kurie dar sugebėjo ir drįso skraidyti ar vandeniu vaikščioti, tol, kol norinčių ta savybe naudotis nebe liko – tada ji prikabinama prie dirbtinos techninės konstrukcijos ir , neturėdama pasirinkimo, ima reikštis per ją… Eloną Muską dar atsimenat, jaunąjį autistą ir techninį genijų (slaptųjų tarnybų už mokesčių mokėtojų pinigus darytų mokslinių tyrimų sąskaita, nes kaip kitaip kapitalizuoti tai, kas išrasta ar atrasta – neatiduoti gi atgal visuomenei už dyką rezultatų?) – Teslos gamyklos ir skrydžių į Marsą sugalvotoją? – Tai va, pagal jį jau nėra klausimo, ar žmogaus sąmonė bus sulieta su kompiuteriu, klausimas tik kaip padaryti kuo geresnį pralaidumą. kad ta jungtis galėtų vykti akimirksniu…

Kol kas, žmogų išnaikinus, parazitai vis dar išnyks su juo kartu. Todėl dar ir egzistuojam, kad ir nesipriešindami, kol šio proceso dar nebaigė.. Bet, jau įsigali ekologinės ir gyvūnų teisių partijos, ypač jaunimas – bejausmis ir besmegenis – noriai parazitų jų kovoje už geresnį pasaulį , pasaulį be žmonių, dalyvaujantis – sekantis fašizmas pasaulyje bus ekologinis: gyvūnai bus lygiateisiai su žmogum, medžiai, žemė, vanduo irgi. Tik, kadangi jie nekalbūs, tai bus grupė žmonių, geresnių už kitus, kurie žinos, kas gamtai gerai ir ko gyvūnai ar žemė nori. Ir visi kiti turės paklusti. Sąmonę mums perves į kompiuterius ir virtualioje erdvėje gyventi mums rodysis neblogai, o kūnai tuo tarpu, kaip gyvuliai ankščiau, kad žalos aplinkai nedarytų, į gardus suvaryti, gyvens savas dienas, laiką į energiją technikos vartojimui versdami.

Kol kas dar galim pasirinkti, naudojam savą sąmonę patys, ar atiduodam naudoti kitiems. Pagal šitą požymį eis takoskyra ir ateitys bus skirtingos.

 

Laikas kaip energijos šaltinis (IV dalis)

Laikas gali būti prilygintas tikslui: kai tikslas yra, laikas ima tekėti jo linkui, randasi praeitis ir ateitis. Kontaktuojant su pasauliu, darant materialinius žingsnius tikslui pasiekti, žmogus gauna laike glūdėjusią energiją, ir, jos pagalba, rezultatas ir sukuriamas – tikslas pasiektas… Paaiškėja, kodėl betiksliame gyvenime nėra energijos niekam daryti, netgi žengti žingsniams, kad ką nors jame pakeisti.

O kam laiko nepaskyrei, to ir nėra gyvenime. Žmogus gyvena tai, į ką laikas – gyvinantis vanduo – teka… Laikas savo ritmu, tekėdamas, viską tvarko, ištobulina harmonizuoja, o, jo ritmą sutrukdžius, atsiveria kelias chaosui. Reikia tik nustoti trukdyti, kaip sakoma, toliau viskas susitvarkys pats. Arba, sakoma, kad žmogus trukdo sau pačiam: nestovėk sau ant kelio pats ir daugiau trukdymų nėra… Laiko intensyvumą jaučiame tiek, kaip intensyviai jis formuoja materiją. Kuo sudėtingesnė sistema, tuo joje laikas intensyvesnis, efektyvesnis – patirtis ateina per laiką. Arba, laikas ją neša, perneša, atneša. Patirtis sandėliuojama laike? – Todėl ir laikas gali būti visoks, nes jis gali nešti visokiausias patirtis – turėti savybes?

Laikas be erdvės yra greitis.. O erdvėje be laiko, energiją tenka traukti iš pačios materijos, tada ji skaidosi, dyla, subyra, miršta – nustoja egzistuoti. Ir, prisimenant teoriją, jog dabar gyvename parazitų dirbtinai sukonstruotoje erdvėje, kur laikas iš tikro neteka, o tik sukasi tuo pačiu ratu, ir, tai iliuzijai palaikyti, energija imama iš materijos: anglis, nafta, dujos, saulės šviesa, energija iš vėjo, galia iš vandens, tai tampa ir aišku, kodėl mūsų pasaulio resursai yra besibaigiantys – jau ir pats pasaulis besibaigiantis… Todėl ir esame skatinami atsisakyti materijos, visiems ir viskm jos nebe užtenka… Todėl ir esame skatinami pereiti į minties erdvę – fizinės realybės mirtį, o Žemėje dar tada kiek ilgiau pagyvens keletas turtingųjų, kol visiškai visa materija pasibaigs.

Žmonėms kaip tik visada buvo įdomu materialumas – išbandyti viską realiai, įgyvendinti mintis, idėjas, teoriją praktikoje…Tai kokio dydžio kenkėjišką darbą reikėjo pravesti, kad žmogus savo valia šito įdomumo ir pašaukimo atsisakytų – paliktų neįgyvendinęs, neišbandęs, nepajutęs… Pirmas dalykas buvo jam atimti tikslo suvokimą, palikti gyvenimą beprasmiu, kur dideli ir maži dalykai, svarbūs ir nesvarbūs, yra tos pačios vertės, kur žmogaus veikla neturi lemiamos įtakos, o buvimas daro žalą… Toliau grožį, mus supančią harmoniją pakeitė bjaurumas, į pirmą planą išėjo karai, marai, nelaimės, pyktis, agresija – kasdienybėje, medijose, mene – visa tai žinoti tapo mūsų pareiga, nes, pasirodo, mes dėl to kalti. O grožis tapo šiaip sau, nereikalinga prabanga… Toliau internetas ėmė draskyti pasaulį gabalais, viską pateikti sumaišyta, išplėšta iš konteksto, be reikšmės, prasmės, pasekmės – tiesiog, bombarduoti mus informacija. Ritmai pasaulyje ne tie, viskas tapę dirbtina, originalų kopijos, serijinė gamyba ir melas.

Senasis pasaulio naratyvas, nors ir melagingas, bet buvo dar ištisinis, o dabar gyvename tiesiog duomenų bazėje – bet kaip sulipę ar sulipinami faktai (ar feikai) primena vėžines ląsteles ir veikia tuo pačiu principu – susimeta į piktybinius, mus graužiančius auglius… Pinigai buvo toks vienas pirmųjų nerealių dalykų, kurį matome ne tik kaip realų, bet ir kaip gyvą. Kokia baisi intervencija į žmogaus sąmonę padaryta, kad priėmėme į ją laiko prilyginimą pinigams! – buvo laikas, kai (baltas) žmogus niekur neskubėjo – dabar ir pasakymas tas pamirštas. Žmogus kažkada skyrė savą laiką tam, ką reikėjo padaryti, ir tiek laiko, kiek tam reikėjo… Laikas virsta greičiu – skubėjimu – tik kai nelieka erdvės: kai žmogus nebe užima sau priklausančios vietos po saule, nebe gyvena savoje erdvėje, savo viduje.

Žmogui reikia ne tik į savą erdvę grįžti – vėl gyventi, susikoncentravus savyje, apie ką rašyta pereitam tekste. Jam reikia imtis valdyti vykstančius procesus – susitvarkius save kaip sistemą – ir tada laikas bus tavo pusėje, tau pavaldus. Ir kas tada vėl bus galingiausias Visatoje?

Nes, kol kas, jeigu rezultatas – nuveiktas darbas – yra judesys erdvėje, o tu erdvėje ne esi, judi tik iliuzoriškai, tai imi  imi energiją iš laiko, dirbi dirbi, o rezultato jokio tau nėra – konclageris, kur žmonės, gyvendami, dirbdami, sukūrendami tam materiją, siekdami beprasmių tikslų, taip ir numiršta, pagaliau, visą gyvenimą tik laiką į energiją perdirbinėdami keletui turtingų gudruolių plius dievams. Kad jie gyventų savo dirbtiniame pasaulyje, ir jis funkcionuotų kaip tikras – nes realios,  žmonių perdirbamos, energijos varomas.

Žodžiu, ar gyvename dirbtinėj erdvėj be laiko, materijos griovimo sąskaita, ar laikas, tapęs greičiu – mes sukam jį, jis suka mus, bet kuriuo atveju, žmogus dirba ne sau, ir gyvena ne sau  – energijos daviklis dievams ir parazitams, nesvarbu, ar jie – viena ir tas pats, ar tik sąjungininkai. O gal net ir konkurentai žmogaus naudojime….

Laikas kaip energijos šaltinis (III dalis)

Šiva – ritmas, „suplakantis“ kosmosą iš tuštumos… Šv.Vito šokis… Indo- europietiška antelė, kojelėmis suplakanti žemę vandenyje, kaip sūrį iš pieno… Tam tikras ritmas – Dievo dažnis? – jeigu esi jame, vibruoji, tai tavo laikas yra kokybiškai struktūruotas, esi efektyvus, tau sekasi, nutinka sinchroniškumai – esi tinkamu laiku tinkamoj vietoj – gyveni į koją su ateitim dabartyje. – O dabar įsivaizduok, kad iš to ritmo esi išmuštas. Kad tu ir pasaulis aplink tave vibruojat ne tuo, ne savu dažniu – ligos, senatvė, mirtis neišvengiama! – kad esame supami visokiausių dažnių ir rūšių vibracijų kokteilio, žinom. Kad stengiamės apie tai negalvoti – čia kitas dalykas… Neseniai teko girdėti interviu su šios srities specialistu, kuris tvirtino, jog visa dabartinė muzika savo pagrindu turi ne idealų, harmonizuojantį dažnį, kuriame mūsų smegenys funkcionuotų optimaliai -432 – bet 440 – žodžiu, paaukštintą. Nuo ko ir visas stresas ir skuba, neramumas ir nesugebėjimas koncentruotis dabartiniame, pastoviai iš visų galų girdinčiame muziką, pasaulyje. Jeigu tokia padėtis būtų susidariusi per klaidą, tai ją lengva būtų atitaisyti, ir tai jau būtų buvę padaryta. Jeigu tai nedaroma, reikia rūpintis patiems.

Tarybinis akademikas Kaznačejevas, pagal N.Kozyrevo idėjas ir schemas, sukūrė… veidrodžius. Veidrodines kabinas, kiaušinio, cilindro, dar visokių kitokių formų ir eksperimentavo su jų poveikiu viduje pasodintam ar paguldytam žmogui. Mat, veidrodžiai iškreipia erdvę, ir, tokiu būdu perkelia jų apsuptyje esantįjį į kitą laiką – dvi erdvės vienoje ir toje pačioje vietoje, žmogaus supratimu, egzistuoti negali. Kita erdvė toje pačioje vietoje, pagal mus, gali būti tik ankščiau ar vėliau, todėl mes tai ir vadiname kelionėmis laike ar per išmatavimus.

Tuo pačiu principu remiantis, galima sakyti, kad laikas turi atmintį – toje pačioje vietoje viena kitą keičiančios erdvės „paveldi“ panašias charakteristikas… Arba, apsukus kitaip, tvirtinti, jog erdvės atmintis yra materiali – toje pačioje vietoje sluoksniuojasi laikas – praeitis, dabartis, ateitis vienu metu – miražai iš ateities, miražai iš praeities. Egzistuoja netgi tokia Silanovo kamera – fotoaparatas, tuos laiko sluoksnius erdvėje esančius, galintis užfiksuoti ir parodyti nuotraukose.

Iš ten pat eina ir gydomasis Kozyrevo – Kaznačejevo veidrodžių efektyvumas: veidrodžių apsuptyje esi išmetamas iš tau kenksmingos tave supusios erdvės ritmo, ir, pradedi pulsuoti savuoju, tavo kūno atsineštos programos pradeda atsistatinėti, kūnas ima grįžti į optimalią būseną… Po seanso, kiekvieną kartą grįžti į savą aplinką jau stipresnis ir nebe taip jai pavaldus. Imama pamažu panašėti į žmogų, koks jis yra užmanytas būti – pirminis visam kam. Rachmanų tradicija, pvz, skaičiuoja milijonu ir milijonus matų žmonijos istorijos, bet, ne ta prasme, kad visi tie metai yra išsirikiavę į vieną be galo ilgą eilę, ir žmonija juos visus, vieną po kito, pragyvenus. Priešingai. Pagal jų piešiamą schemą, žmogus yra išeities taškas, o toliau visi tie milijonai metų yra jo galimybės gimti ten ir gyventi, sau modulę pasirinkus. O seniau tai ir iš viso, vienoj pagyvenę, ten reikalus užbaigę, paprasčiausiai pereidavo į kokią kitą – kitą laiką, kitą erdvę – kitą pasaulį – ir gyvendavo toliau. Kol nebuvo mirties, gimti irgi nereikėjo – žmonės su Kosmosu viename ritme gyveno, niekas tam ryšiui netrukdė.

Ir visos tos galimos modulės, vienos iš milijonų, yra tos pačios eilės ir vertės, nors, su savais simboliais, laikmečiais, istorinėmis situacijomis. Harmoningas žmogus rinkdavosi vieną ar kitą laisvai. Dabar, surišti aplinkos vibracijų, gyvenę ne pagal savą ritmą ir programas, todėl neįvykdę arba tik dalinai, ką turėję, gimstame pagal savo neadekvatumo svorį, pagal taip vadinamą karmą, į ten, į tą modulę, kuriai tinkame – kuproti ir su nešuliais, laisvo pasirinkimo, į kur gimti sekantį kartą, neturime… Gravituojame, į kur mus nutraukia mūsų žema energetika, mūsų energijos sunkumas. Iš principo, žmogus pats turi formuoti jį supantį pasaulį, gyvenimą, situacijas. Bet, jis yra tiek išderintas, kad aplinka dažnai stipresnė, ir formuoja žmogų ir jo gyvenimą pagal save.

Gal kas esat matę, kaip iš smėlio, muzikos virpesių pagalba, formuojasi gražūs, simetriški piešiniai?… galima teigti, jog kosmosas, vibruodamas savo dažniu, kažkada taip sukūrė ir žmogaus kūną – suvibravo, kad ir iš smėlio, irgi, jo formą O dabar, jei į tokį procesą įvestume trukdžius, kas iš piešinio harmonijos, iš žmogaus kūno sveikatos liktų? – būtent. Tai ir likę… Kozyrevo veidrodžiai paslepia žmogų nuo neharmoningo aplinkos veikimo, ir, tada jau tik laiko klausimas, kol bus sustiprėta tiek, kad žmogus ims savą aplinką veikti pats – iš vidaus veidrodžiais išklotą, kiaušinio formos kabiną, pasidaryti gal nėra labai paprasta ar realistiška. Taip pat ir cilindrą, tunelį ar gaubtą… Bet, visokiausių rūšių metalizuota folija yra kiekvienam prieinama. Žmonės su chroniškais raumenų ar sąnarių skausmais, netgi ir tik dalinai susisukę į foliją, ar net ir tik gabalus užsiklijavę skaudamoj vietoj, eina miegoti ir ryte atsibunda kaip atjaunėję – pilnas internetas tokių patirčių paliudijimų ir papasakojimų… Ir tai mums primins, netgi, ir metalinės folgos kepurėles, nešiojamas filmuose apie UFO tų, kurie išlieka nepaliesti jų įtakos, ir, blaiviai mąstydami, išgelbsti situaciją.

Galima juoktis, kam juokinga… Eksperimentams reikia, žinoma, laiko, kantrybės, domėjimosi ir noro pasiekti rezultatą – Ir tada juoksis tas, kas juoksis paskutinis. O kol kas,  JAV Kongreso medalį už pasiekimus žmonijos labui yra gavę du tarybiniai piliečiai, Jurijus Gagarinas ir Nikolajus Aleksandrovičius Kozyrevas.

(bus daugiau)

 

Laikas kaip energijos šaltinis (II dalis)

N.A.Kozyrevas mirė 1987 metais, jo atradimai ne tik kad neįsisavinti – nesuvokta net jų reikšmė tuo masteliu, kokiu jie turėtų padaryti revoliuciją pasaulio tvarkoje ir žmonijos gyvenime. O jeigu jam, mokslininkui, nebūtų pastoviai kenkta, kiek jis būtų dar išradimų, atradimų, radimų padaręs… Išsilavinusiems, protingiems žmonėms rodosi protu nesuvokiama tas pastovus trukdymas, kenkimas, skundimas, profesinė konkurenciją, netgi fizinis sunaikinimas, uždraudimas, einantis iš mažiau išsilavinusių, neišvystytų, greičiau karjeristų, biurokratų, miesčionių, patologiškų sadistų nei žmonių pusės. Tačiau, jei pastarieji  šitai sugebėtų suvokti, suprasti ir pamatyti, ką jie išdirbinėja pasaulyje kaip tai matosi, žiūrint iš šalies, jie jau būtų kitokie, jau nebe būtų tokiais baisiais savimi.

O dabar tokiems, kaip jie kaip tik viskas tvarkoj ir atrodo – juos supanti buitis ir netolimas jų horizontas, juose kunkuliuojančios primityvios aistros ir yra tai, dėl ko jie gyvena ir miršta. Ne tik tarpusavyje pavyduliaudami, skųsdami, vogdami ir pan. – tai dar sudėtinga, nes vyksta priešinimasis – o šalimais esantys kitokie, užsiėmę kūryba, ieškojimais, pasaulio pažinimu – jie ir iš viso lengvas grobis, juos paprasta sunaikinti, pastumti į šalį – jie nesigina, nemato gal net, kas vyksta, tarpusavio kovos jiems neįdomu… Kuo greičiau juos paskųsi, nuteisi ar sušaudysi, tuo greičiau pasiimsi sau, ką jie turėjo, jų vietą, algą, pareigas, karjeros perspektyvas. Tuo greičiau gausi paaukštinimą už gausius savo darbo rezultatus. – primityvų akimis žiūrint, visas pasaulis ir yra jiems, naudojimui… Prie žemės, gerai įsižeminę, pakankamai energijos, kuri neišblaškoma galvojimui ar į tolimus horizontus – jiems dažniausiai ir gerai sekasi gyvenime.

O tie, kurie mano, jog pasaulis yra už juos aukščiau, daugiau, svarbiau – mokslininkai, poetai, filosofai, profesoriai iš pašaukimo, jie jau skrajoja idėjų erdvėse, nuo žemės atitrūkę, ir jiems kažkaip sekasi prasčiau… Jie stengiasi dėl žmonijos ir yra greitai suvartojami, dažniausiai nedavę tos naudos, kokią norėjo ar galėjo. Nes, būtent, pasaulis sukurtas žmogui ir tos taisyklės niekas nepakeitė. Tik žmonės dvejų rūšių paėjo, maži ir primityvūs, arba irgi, per aukštai pasišokėję ir žemės po kojomis nebe jaučiantys. Ir būtent dėl šito suskilimo parazitai ir sugeba į žmonių pasaulį įeiti, jų energiją naudodami, patys jame gerai gyventi. Ir, visokiais būdais dar situaciją blogina – nes savaime tai ji taisytųsi, gerėtų… Laikas sutvarko viską, tai – tik laiko klausimas.

Tuo N.A. Kozyrevo teorija ir yra vertinga ir įdomi: laikas yra energija ta prasme, kad jis pats savęs neparodo ir neišreiškia – turi energiją ir jos neišnaudoja sau…. materija, pvz, yra matoma, pasireiškus, vad. savyje esančią energiją ji išnaudoja savo pasireiškimui, materializavimuisi. Dabar mes savo civilizacijai energiją imame iš materijos, ją sunaikindami – sukūrendami… O laiko, kaip energijos šaltinio, amžino ir neriboto, mes nematome, nežinome. Patį laiką, irgi, atpažįstame esant tik iš netiesioginių jo požymių – susidarančioje tvarkoje, dalių išsiskyrime iš visumos, viso ko struktūrizavimesi, organizavimesi, pvz, priežasties perėjime š pasekmę… (tik ar galima šnekėti apie pastovų šio proceso greitį?)

Arba tokie teiginiai, kaip kad“materija gali kaupti laiką savyje“, kad „simetrijos reiškinys yra susijęs su energijos prarijimu ir laiko naudojimu“ – asimetrija remiantis, galima galvoti apie generatoriaus, amžino variklio kūrimą yra irgi iš Kozyrevo palikimo.., Įrodyta, kad virš 73 paralelės Žemėje laiko tėkmė keičiasi, iš tenai lengviau rasti kelią ne tik į praeitį, bet ir į ateitį… Jei sukurti laiko gaudyklę – koncentratorių – tai akimirksniu būtų galima pakliūti į bet kurį Visatos tašką – laiko energija yra neribota, ir, jos veikimas vyksta akimirksniu… Taip pat sinchronizmo reiškinys yra paaiškinamas tuo, jog ateitis jau yra dabartyje.

Žodžiu, nematomo yra, egzistuoja, žymiai, žymiai daugiau, nei matomo… O mes esame savo skurdžioje materialistinėje pasaulėžiūroje užfiksuoti, tik su siauručiu matymo spektru, ir tik per akis. Ir daug kam iš mūsų dabar jau  ir visai blogai nuo to darosi. O tada atsiranda kokiems ten masonams ir panašiems parazituojantiems tarnaujančių mums ištiesta pagalbos ranka: jie tada jau sutinka, kad egzistuoja mintis – virtuali energija, virtuali realybė,.. Bet, tik kaip materijos produktas (ir jos šaltinis vos ne pirmiau yra technika ir technologija, o tik paskui žmogaus galva). Kadangi planeta jau nustekenta, materijos darosi mažai, ją reikia saugoti – t.y. ne pasaulis yra žmogui, bet pasaulis yra pats sau, o žmonių priviso tiek daug, kad jei ne karai marai, tai išeitis tik viena – atsisakyti materialumo ir pereiti į virtualią būseną. Ir ateityje viskas bus tiktai mintis, ir iš žmogaus liks tiktai mintis, o Žemę tada, girdi, lengviau atsikvėps.

Iš atsilaisvinusio materialumo, kad ir nedaug belikusio, dar kelios parazitų kartos pratrauks. Nes jų tikslas kaip tik materializuotis kuo stipriau… Kaip sakoma, įdomu, kodėl Anglijos karališką šeimą gydo homeopatai, o mums, paprastiems, homeopatija neveikia, mums reikia farmacijos produkcija, brangia ir nuodinga, gydytis…

(bus daugiau)

Laikas kaip energijos šaltinis (I dalis)

Rusų mokslininkas N.A Kozyrevas, 1924 metais, septyniolikmetis, parašė tokį rimtą straipsnį apie žvaigždes, jog netrukus buvo priimtas į universitetą… 28 m. amžiaus, jis jau – žinomas astrofizikas, dėstė, dirbo Pulkovo observatorijoje. Kartu su likusiais jos moksliniais bendradarbiais areštuotas Kirovo nužudymo Leningrade pasekoje. Kozyrevas gavo 10 metų – kalėjimas, paskui – lageriai šiaurėje: kad nenumirė, daugybę kartų, matė kaip Apvaizdos apsaugą. 1941m. vėl iš naujo apskųstas, dar nei po pirmo teistumo grįžti nespėjęs, nuteistas sušaudyti, nuosprendis pakeistas vėl,  per stebuklą.

Grįžo 1946m. reabilituotas, metus miegojo ant grindų, glausdamasis pas buvusią šeimos tarnaitę, komunalinio buto kambarėlyje – per tą laiką parašė disertaciją, kurią buvo parsivežęs savo galvoje. Jos esmę sudarė teiginys, jog Saulė ir žvaigždės jau senų seniausiai turėjo būti sudegę ir užgesę, jei jų degimas vyksta, kaip iki šiol manyta, sudegant materijai. Kai, tuo tarpu, tam degimui palaikyti reikalinga kolosalinė energija, iš kažkur visą laiką nenutrūkstamai randasi. Tas šaltinis  negali būti materija, ten nėra jokio sklidimo laike – energija randasi akimirksniu ir neribotu kiekiu. Vadinasi, jos šaltinis yra laikas.

O laikas yra žmogiška savybė: jį sąmoningai jaučia, skaičiuoja, jį gyvena žmogus… Eksperimentuodamas Krymo observatorijoje, N.A.Kozyrevas gavo to paties stiprumo signalus iš koordinačių, kuriose viena ar kita žvaigždė buvo, yra dabar ir kur bus, pvz, po metų… Viskas egzistuoja vienu metu, ir tik žmogus tai pergyvena laiko sekoje…Laike gyvename, belaikėje erdvėje esame mirę: ne erdvės ir iš materijos ateinančios energijos sąskaita esame gyvi, bet laiko energija mus maitina. Kaip ir viską pasaulyje aplink mus.

Pažiūrėkim, kaip pasaulis pastatytas aukštyn kojom: iš tikro jame yra tik vienas pastovus dydis – žmogus. Per žmogaus pasaulio  suvokimą viskas tame mūsų pasaulyje ir vyksta; kur jis, ten ir erdvė, šviesa, laikas… O mes dabar gyvename, save suvokdami kaip kažką visiškai nestabilaus, jei save suvokiame iš viso, kai visi išoriniai parametrai supančiame pasaulyje mums yra paskelbti fiksuotais: garso greitis toks, šviesos greitis toks, laikas bėga pagal laikrodį ir kalendorių; metras, kilogramas, voltas ar amperas – viskas yra mums pristatoma kaip pastovūs dydžiai, kaip įstatymai ir aksiomos.

Taip mums sukurtas standartinis pasaulio supratimas – pasaulis mus supa, tvirtas, pastovus, fiksuoto ritmo, amžinas… O mes jame, priešingai, menki ir praeinantys… Ir, mūsų laiko pergyvenimas – gyvybinė energija – tokiu būdu eina ne mūsų gyvenimui, o tai dirbtinai sukurtai, mums pameluoto pasaulio vaizdo erdvei – planetai, visatai, kosmosui – palaikyti. Ją sukūrusiems, kas jie bebūtų, joje labai gera gyventi. O žmogui bloga – jis joje yra silpstantis, sergantis, mirštantis – kuo toliau esame nuo realios realybės suvokimo, kuo labiau melo persunkti, tuo lengviau mus valdyti, tuo mažiau jėgų turim būti savimi – dėl sau nežinomų priežasčių, esame pilni nerimo, blogio nuojautos, nestabilumo atnešamos baimės, beprasmybės jausmo. Ir pagalbos, irgi, ieškom kažkur išorėje, pas dievus, valstybę, mokslininkus – o ne savyje. Kaip manot, kokia tikimybė, kad jie padės?

Juoda skylė kosminėje erdvėje – tenai pakliuvusiems atrodys, kad laikas greitėja. Kai, jei būtų įmanoma tuo pat metu stebėti ir situaciją iš šalies, pasimatytų, kad vystymasis joje kaip tik vis labiau sulėtėja – ar tai jums neatrodo labai tikslus mūsų gyvenamo pasaulio apibūdinimas? – kuriamos visokios teorijos apie laiko greitėjimą, jį prilyginant žmogaus vystymosi spartėjimui… Kompiuteris prilygintas pažangai, todėl juo besinaudojantys nuo gimimo yra pažangesni už prieškompiuterines kartas? Bet nematoma, jog kompiuteriu naudotis yra visai kas kita, nei rašyti jam programas – proto nereikia, užtenka pirštu per ekraną brūžinti. O tie, kurie programas rašo ir kompiuterius supranta iš vidaus, nežino nieko kito – ne tik filosofijos ar botanikos, bet valgyti išsivirti nepajėgia – nemato prasmės… O kompiuterius sukūrė, prisiminkim, karta, kuri gimė ir užaugo be jų!

Ir prisidarė sau tuo būdu bėdos, nes teko persimokyti iš žmonių į beždžiones – ne visi nori, ir, ar galima juos už tai kaltinti?

O į savo kompiuterius įsikabinę beždžionės žmonėmis nebe atvirs. Netgi normaliom, gerai funkcionuojančiom beždžionėms irgi jau nebus. Štai jums ir pagreitėjęs progresas, štai jums ir juoda skylė.

(bus daugiau)

 

Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (V dalis, paskutinė)

Kaip Jonas Gervė aiškino esant sudarytą mūsų materialinį pasaulį ? – o gi įsivaizduokim save viduryje, kaip sąveikos aikštelę, o aplinkui sugrupuotus dar penkis skirtingus, žymiai mažiau stabilius, bet besistengiančius prasiskverbti į centrą, kad ten įgyti formą, realizuotis, pasaulius: gyvenimo energijos, judesio pasaulis, iš kurio eina augimas, vystymasis, atsinaujinimas, kaita… Dvasinis kūrybos pasaulis, kur gyvena tobulos idėjos ir iš kur jos imasi įgyvendinimui; Sąmonės erdvė, iš kur ateina tvirtumas visam kam, galimybė užsifiksuoti, būti, išlikti; Zoopasaulis, iš kur ateina gyvūniškumas, instinktai, noras bet kokia kaina išlikti, naudojant, kitų sąskaita, žudant, vagiant, apgaunat – nesvarbu… Ir dar yra Stebuklingas pasaulis, iš kur ateina akimirksninė bet ko realizacija, reikalinga procesui ‘panorėjau ir atsirado“… Dėl aiškumo gal net reiktų nusipiešti visa tai kaip schemą.

Žmogus viduryje pastatytas tam, kad visus tuos penkis likusius pasaulius savyje derintų, jų pasireiškimą normuotų, kontroliuotų, harmonizuotų – kaip alchemistas koks, kasdien iš naujo, pagal reikalą, rinktųsi sudedamas dalis, kiek kokios reikia. Tai čia teorijoj, toks užmanymas.

Dabar gi, realiai, kiekvienas tų pasaulių gyvena savo galva, kas stipresnis ar energingesnis, tas daugiau į mūsų centrinę vietą įlindęs ir labiau įsigalėjęs… Stebuklų pasaulis atitolęs, juo nebe tikima, dvasią ir kūrimą irgi jau į šoną nustūmę, jų nebe reikia, erdvės, kurioje gyvenam, stabilumas, materialumas jau irgi su klaustuku, nes virtualumas spaudžiasi į priekį… Likę du energingiausieji – gyvenimo judėjimas ir zoopasaulio instinktai, jie aktyviausiai pas mus ir reiškiasi. Tiksliau, tai požymis, kad pas mus įsivyravę ir situaciją valdo ne žmonės, o dievai ar parazitai…

Dievai jau yra taip ilgai nebe pasireiškę materialiniame pasaulyje, kad jų patirtis, palyginus su žmonių, yra tolygi gyvūno ar netgi tiktai augalo- zoopasaulyje jų prado ir reikia ieškoti. Kai jie į materiją skverbiasi per stebuklingą pasaulį, tai vadinami dievais – iš jų kartais ateina įvairios neįtikėtinos malonės… Stebuklai. Bet, tai jau išėję iš mados… Dvasios egzistavimą oficialiai panaikinus, ir, sąmonės erdvės tvirtumą bagatalizuojant, zoolodiniam  principui atsiranda laisvas kelias į mūsų pasaulį įeiti per greitį, augimą, progresą, suvartojimą, instinktų suabsoliutinimą, žmogaus prilyginimą gyvūnui – tada juos jau galima vadinti parazitais… Nors, pradas tai vienas ir tas pats.

Kur yra žmogus, tada, jei pasaulio centre jo vieta laisva? – o gi dažniausiai prasmegęs viename iš mus supančių pasaulių, visiškai nesupranta, kur esąs ir kodėl jam gyvenimas nesigyvena. Vienas tik bėga bėga, tik greitai greitai ir daugiau nieko. Kitas vis galvoja apie viską, bet, ne tik nieko nedaro, bet ir jaučiasi situacijoje nepajudinamai, be išeities užstrigęs – tokiems ir pasaulis atrodo be vilties pasikeisti – o iš tikro jie sėdi sąmonės erdvėj ir jos tvirtumas todėl tapęs toks, jog jaučiasi kaip akmenyje įmūryti. Tokiems reiktų imtis kūrybos, kad ir koks beprasmiškas tas veiksmas atrodytų, bet per dvasią, galiausiai, galima išeiti į judėjimą… Stebuklų pasaulis – labai stresinė būsena, į kurią įkrentam trumpam, kai reikia gelbėtis ar gelbėti kitą – ten kas panorėta, pildosi, tik pačiam ten nereikia likti…Ir iš dievų stebuklų nesitikėti. O visokie aiškiariagiai, ekstrasensai ir pan. publika labai greitai išsieikvoja ir numiršta, tam pasaulyje būdami pastoviai.

Kūrėjas yra žmogus, kuris kuria savą gyvenimą, tokį, koks jam jaučiasi geras – paima, ko jam reikia, naudoja sudedamas dalis pagal paskirtį… Zoopasaulis, tikriausiai, geriausiai naudotinas gynybai… Kai tokios prisireikia. Visi turėtume branginti, ką kuriame ir gyvename, ir lengvai to neatiduoti.

Sąmonė turėtų likti tvirta – gyventi reikia per materiją, realiai, daryti, vartoti, gaminti, kurti realius dalykus, iš materijos, materialiomis priemonėmis – virtualumą reiktų apriboti iki minimumo. Ir stiprinti savą dvasią, tada parazitai nepraeis ir negalės materializuotis į gyvenimą…

Kūnas yra mūsų kūnas. Čia aišku. O sąmonė yra tai, kas laiko jį vienoj formoj, vienam gabale – jinai yra jo tvirtumas… Erdvės tvirtumas kūno vietoje ir formoje.. Ir dvasia yra tarpininkas tarp jų abejų. Tos visumos tolimesnis vystytojas ir kūrėjas.. Tai kai dvasios nėra, arba ji prarandama, arba jos atsisakyta, nes ji neegzistuojanti, tai ryšys tarp fizikos ir sąmonės išnyksta. Kūnas ima griūti, sąmonės tvirtumo nebe laikomas, o sąmonė, vėlgi, tada virtualizuojama, išretinama, išsklaidoma visokiais būdais… Kad kūnas – fizika – suirtų dar greičiau?

Naujumas, gyvenimas, judėjimas ateina mums kasdien maždaug 12 procentų nuo visos energijos – žmogus tinkamas mažiems žingsniams ir palaipsnėms permainoms – ir ją reikia panaudoti kiekvieną dieną pagal paskirtį – išeiti iš įprastinės komforto zonos, mokytis naujų įgūdžių, įgyti naujų patirčių, rizikuoti, nekreipiant dėmesio, jei nepasiseka ar tau atsakoma… Tada žmogus stato gyvenimą, stato save, vystosi dvasioje, ir pasaulis yra toks, koks ir turi būti.

Naujumui nenaudojama gyvenimo ir judėjimo energija ima griauti arba tai, kas žmogaus gyvenime jau pastatyta, arba patį žmogų – dabar dažniau patį žmogų, pasireikšdama visokių ligų forma, nes retas kas kažką gyvenime dar pastatęs pats… Griaunamas tol, kol jam ateina galas. ..

Kaip sakoma, kritimą pakeisti į skrydį aukštyn – išeiti iš suktuko – galima tik rankiniu valdymu, sąmoningai. Programoje mums toks veiksmas automatiškai neužprogramuotas. Tokia realybė.

 

Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (IV dalis)

Sugalvota sistema dar nebuvo tokia bloga: atiduodi dievams perdirbti visą savo negatyvą – jei jau pats to nesugebi – ir laimingas numirdavai, ir laimingas vėl sau gimdavai… Ir jokių pragarų tau, ir dievai pavalgę. Tik, tada per ilgesnį laiką dievų jau nebe reikėtų: jie turėtų atmirti, kai žala, buvusi padaryta energetikai, tokiu būdu bus išvalyta ir sutvarkyta… O kartą atsiradę, savanoriškai pasitraukti nenori niekas – ima trūkti blogos energijos maistui, tai reikia patvarkyti viską Žemėje taip, kad jos niekad netrūktų, kad blogio visada būtų, blogų emocijų, negatyvo, kančios ne mažėtų, bet. geriausiai tai kad daugėtų…

Nes iš seno Žemės žmonių visuomenėje blogio nebuvo, buvo gėris ir mažesnis gėris, nebuvo pastovios vertybių hierarchijos – viskas galėjo būti naudinga, arba, iš kurios pusės pažiūrėti… Bet žmonėms tai netrukdė, nes jie tada dar turėjo moralinį kompasą savyje, matė visa ko esmę, o ne sprendė tik pagal išorę. O ką turim dabar? – blogį gryną ir mažesnį blogį… Liberalai dar paskelbė ir visas vertybes lygiavertėmis, tuo sugriaudami išorinę hierarchiją – žmonės visai nebe turi į ką orientuotis, radosi chaosas – drumstas vanduo, kur išmatos plaukioja paviršiuje…Esame jau įstumti į situaciją, kai ne tik moralinių vertybių skalės nebėra, bet moralinių vertybių nebėra kaip po tokių iš viso – moralės egzistavimo atsisakyta. dar vienas sistemos sudėtingumo sluoksnis nuimtas ir sunaikintas.

Sudėtingi žmonės vis dar gimsta. Jie supaprastėja, suplokštėja, kai auga, nevystomi kaip reikiant, kai su  jais žaidžiami tik nieko nereiškiantys žaidimėliai, žadinami tiktai norai vartojimui. Nenaudojamos neuronų jungtys atmiršta milijonais, liekama su vienu dviem gerai mokyklos suole pravažinėtais smegenų maršrutais. Suaugusiųjų, jau supaprastintų iki žolės lygio, nuomone, vaikas yra baltas lapas ne ta prasme, kad jis imlus visa kam, bet jau ta prasme, kad tuščias. Ir kad užteks jame kelias primityvias varneles užrašyti… Prisiminkit patys, kai buvote vaikai, koks sudėtingas buvo jūsų pasaulis! Ir tik maža jo dalis buvo fizinėje, jus supančioje, materijoje: prisiminkit, kaip svajodavot, fantazuodavot, žaisdavot mintyse su įsivaizduojamais draugais, matėt ir girdėjot, kas suaugusiems jau nebe matoma ir nebe girdima. Laikraščių rutulys galėjo virsti futbolo kamuoliu, pienės žiedas – princese… Kokios didelės buvo svajonės ir visai neatrodė neįmanomos. Nes vaikas ne žaidžia, vaikas taip gyvena.

Labai rimtai, su skausmu ir džiaugsmu, jausdamasis atsakingas, galėdamas prisiimti kaltę ar gėdintis, netgi ir už kitus… Tai čia suaugusiems atrodo, kad vaikas žaidžia lengvai, laisvai ir be rūpesčių. Tiksliau, suaugęs, toks, koks jis yra dabar, taip žaistų, jei galėtų į vaikystę grįžti, jau supaprastintas iki minimumo, manantis, jog vaiko pasauliai, užsiėmimai ir svajonės yra nesvarbu, neturi esminės vertės ar reikšmės, kaip, ką , kur ar su kuo bežaistų… Kai, tuo tarpu, vaikui visas jo pasaulis, materialus ir nematerialus, yra vienodai realus, svarbus ir viską lemiantis.

Dar daugiau, kai XXa viduryje atsirado teorija, jog žmogus yra gimęs žaisti, gyventi žaisdamas, būti laimingas žaidime, kaip vaikas (Huizinga „Homo ludus“), tai turėta omenyje, kad žmogus turi neprarasti rimto vaikiško požiūrio į visus galimus pasaulius, branginti svajones, rimtai elgtis su fantazija ir pan. Ta teorija tikrai neturėjo omenyje, jog vaikystę reikia oficialiai supaprastinti iki tokio paprastumo, kokią ją mato plokštuminiai suaugusieji, ir žmones nebe skatinti iš tos vaikystės išaugti – tegu pragyvena taip ir visą gyvenimą su plikais pilvais, be riaukšlęlių ir kompiuterinius žaidimus žaisdami… Ir tegu jiems viskas būna nesvarbu, nes jais – vaikais – bus pasirūpinta valstybės ar jos instancijų.

Jei bandyti įsivaizduoti, kaip atrodė rojus Žemėje, būtent iš tikrojo vaikiško matymo taško žiūrint, galima bandyti tą situaciją atkurti: Žemėje nebuvo laiko – pastovi drėgna šiluma atmosferoje, kur šviesa prkilausė ne nuo Saulės -žmonės švietė iš vidaus pats sau kiekvienas – Saules nesimatė, nebuvo metų laikų, nebuvo dienos ir nakties, nebuvo dalijimosi į materialinį ir kitus, įsivaizduojamus, sapnuojamus pasaulius… Nebuvo senėjimo, buvo gyvenama labai ilgai ir lengvai… Kai situacija pasikeitė, dingo šiltas drėgnas apsauginis planetos sluoksnis, šviesai skleisti buvo pakabintas šviesulys – saulė, viskas sumažėjo, apsunko, radosi temperatūros pokyčiai, dvasiai tapo labai sunkus kūno kalėjimas, ji turi kasnakt išeiti pasikrauti į nematerialius pasaulius, kad atlaikytų… Mirusius, kurių sparčiai radosi vis daugiau, laidodavo aplink koplyčias (vėliau, kai radosi bažnyčios – perstatytos į didesnes koplyčios, buvo laidojama jų viduje arba po jomis) – mirusiųjų namai, jose buvo skaičiuojamas laikas – skaitomos maldos („Book of Hours“) prie žvakės šviesos, ir, tokiu būdu žinoma, kiek praėjo laiko, kuri valanda… Įdomiai gaunasi, kad laikas, kurio mirtyje nėra, skaičiuojamas mirusiųjų namuose. Bet, jis skaičiuojamas ne mirusiems, o gyviesiems.

Tiksliau, iš mirusiųjų – ir jau amžinai gyvų – taško žiūrint, mes esame mirusieji – mirtingi – kol gyvenam… Mums skaičiuojamos valandos, kiek iki amžino gyvenimo pradžios dar likę…

Kažkaip reikia sugalvoti, kaip šitą dichotomiją galima būtų vėl sujungti į vieną, kaip gyventi nesenstant, į gyvenimo galą iš visų jėgų nebėgant. Kodėl rojaus sodai žaliuoja ten, o ne čia… Kodėl iš viso, egzistuoja „ten“ ir „čia“ ir vieni kitiems numirusiais atrodom?

(bus daugiau)

Realybė. Kiek jos galim pakelti ir kaip tai daryti (III dalis)

Prisiminkim pasakymą, jog žuvys vandens dar niekada neatrado. Taip ir žmogus, kuriam begalybė dalykų gali būti blogai – tiek fizinėj sveikatoj, tiek dvasinėj – jis eis per gyvenimą visas perkreiptas, susikūprinęs, pastoviam psichiniam skausme ir – paradoksas! – visiškai savęs tokiu nematys ir savęs tokio nepažins. Viena tiktai, ko jis norės – nesąmoningai – tai tik kad viskas kuo greičiau, greičiau… Kad greičiau tas gyvenimas praeitų, ir jo kančia, nors ir tik nesąmoningai jaučiama, pasibaigtų. Tai šitie žmonės vis garsiau teisės į eutanaziją, paremtos tik pavargimo nuo gyvenimo priežastimi, reikalauja… Tokia pabaiga yra tų, kurie iš esmės netiki, jog žmogus gali kažką pats susitvarkyti savo gyvenime, todėl garsiausiai ir šūkauja apie kažkokias žmogui vis tik priklausančias teises savo gyvenimą pabaigti, pvz. – net ir jas jiems kažkas iš šalies, įstatymu, turi duoti.

Tai yra žmonės, įtikinti ir įtikėję, jog egzistuoja lemtis, kurios negalima pakeisti, kad žmogus psichologinę nelaimių ir ligų naštą turi vilkti pats, kad tai – jo bausmė, ar paskirtis, ar užtarnautas atlygis… Žodžiu, jų pasaulis yra aukštyn kojom: ką reiktų dievams atiduoti, jeigu jie tokie jau yra, ir pamiršti, išsilaisvinti, tai tas neatiduodama; o kuo reiktų užsiimti patiems – gyvenimu – ten laukiama malonių iš kitur. Ir, kol situacija beviltiška, kaip minėjau, žmogus ligotu net ir nepasijunta, nemato, jog kažkas su juo blogai… Ligos suvokimas atsiranda tik tuo atveju, kai žmogui yra bent kokia galimybė pasveikti ir laimingai gyventi toliau: jis turi resursų – energijos, valios, postūmį ta galimybe pasinaudoti.

Nes tam, kuris jų neturi, tai kokia prasmė rodyti, kaip giliai nesveikatoje jis prasmegęs, ar kiek mažai jam likę? – Jis, iš išgąsčio, numirs dar greičiau… O kuo toliau sveiksta tas, kas sveiksta, tuo aiškiau jam atgalinėje perspektyvoje pasirodo, kokia baisi situacija yra buvus. Tada žmogų irgi apima siaubas ir išgąstis, bet tai jau jam nebe gali niekuo pakenkti, tai irgi, tiesiog reikia pragyventi.

Kas iš mūsų domisi (alternatyvia) istorija ar ieško atsakymų, kaip prieita iki tokio gyvenimo, kokį gyvename, sutaria, jog žmonijai yra padaryta kažkas labai negero: vieni tiki, kad tai įvyko 20 000 matų atgal, kiti sako, jog  7 -8 tūkstančiai. Yra realiai istoriją pradedančių skaičiuoti nuo XIIa. ar nuo maždaug XVIa…  Nemažai sutaria, jog antikinis pasaulis truko iki XVIIIa. kurio pabaigoje jis žuvo: potvynis (an tika- prieš tvaninis), atominis ginklas, užpuolimas iš kosmoso ar viskas kartu. Ir, nuo XIXa. vidurio gyvename pasaulyje, kurį turime dabar… Pastebėkit, visada lemiami įvykiai nukeliami į praeitį – iš toli žiūrint, atrodo mažesni, ne tokie siaubingi, ir priimtini, nes jau įvykę, jau nieko nebe galima pakeisti.

Yra tokia Sandra Rimskaja, kuri laikoma išprotėjusia (kol kas?), nes teigia, jog karas pasaulyje kaip tik nuo XIXa vidurio ir  prasidėjęs, aktyviai vyko iki XXa vidurio, ir jame žemiški žmonės, parazitų inspiruoti, laimėjo prieš kosminius žmones, kurie geriau pasitraukė iš planetos, negu ją sunaikino lemiamuose mūšiuose su kosminių ginklų panaudojimu… To pasekoje išeitų, jog istorija, kokia mums mokyklose dėstyta, yra absoliutus išgalvojimas, jokio ryšio su realybe neturintis, bet čia kita tema…

Rachmanų (ordino) tradicija teigia dar ekstremaliau – jog pasaulis ir žmonija griaunami dabar, kad trūkstami žemynai nuskendę ne kažkada, bet iškasti į karjerus ir užleisti vandeniu XX amžiuje… Kad Kristus, kosminis žmogus, dar net XXa. gale bandęs įkalbėti pasaulio galinguosius ateiti į protą, bet jam nepavykę; todėl jis, galiausiai, nusispjovė į visą šitą reikalą ir paliko Žemę prapulčiai… Ir pasaulis dar vis laikosi tik todėl, kad keletas sugebančiųjų pakelti šitos tiesos žinojimą, jį laiko, perėmę valdymą kiek įmanoma: jie ir sudaro atsvarą nemąstančioms masėms, savo valią atidavusioms parazitams, ir noriai bėgančioms susinaikinimo linkui, kuo greičiau, tuo geriau… – Įsivaizduok, kokios pasekmės, jei pripažinti tai kaip tiesą! – Reiktų gi tą pačią akimirką prisiimti atsakomybę už Žemės likimą, susivokti, kas joje gerieji, o kas priešai, apsižiūrėti, kur visoje toje situacijoje stovi tu… Ir to būtų norima iš žmogaus, kuris jau ir už savo paties gyvenimą atsakomybės nešti nenori, globos, apsaugos ir kitokių malonių iš kitur tikisi.

Gera žinia yra ta, jog labai išsigandęs žmogus žino, kaip sustabdyti, ar, bent jau pakankamai sulėtinti, laiką instinktyviai – automatiškai išsilenkia posūkyje, spėja perjungti, pagauti, suprasti, ką reiktų daryti, ir spėja tai padaryti… Taip pat ir su psichologiniu šoku  teisybę suvokus. Nors, ir sąmoningai galima priimti sprendimą, kai reikia laiko susigaudyti situacijoje, ar prie jos prisitaikyti, persirikiuoti, kad gyventi toliau: laiko yra tiek, kiek reikia; niekur nepavėluosi, jei būsi priėmęs sprendimą visur atsirasti laiku.

Žinoma, geriau tiesos žinojimo talpas, sugebėjimą ją aprėpti, plėsti, nenuilstamai, nesustojant, visą gyvenimą. Nes, pats tas procesas  savaime nevyksta. O, jei gyvenimą nugyventi, šio proceso savyje nevykdant, tai nuo mirties momento, tiesa pasirodys visa ir vienu kartu, ir ims malti tave, draskydama gabalais visus melus, kuriais gyvenai, ir iš kurių tavo pasaulis buvo pastatytas… Ir nebe turėsi galimybės prisitaikyti ar adekvačiai pasikeisti – tai ir vadinama pragaru ( arba sudegimu tiesos ugnyje).

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as