būtis

1
Priešingybė trapumui. III dalis
2
Priešingybė trapumui. II dalis
3
Priešingybė trapumui. I dalis
4
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (V dalis, paskutinė)
5
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (IV dalis)
6
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (III dalis)
7
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (II dalis)
8
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (I dalis)
9
Normalumui išnykstant… (V dalis, paskutinė)
10
Normalumui išnykstant… (IV dalis)

Priešingybė trapumui. III dalis

N. N. Taleb sako, jog „ kvailys daro kad tik darytų, neatsitraukdamas paskaičiuoti, ar nauda dar proporcinga išlaidoms, ar jo darymas jau seniai perėjęs į gryną kenkimą… Kai, pvz, Hipokrato priesaika taip ir skamba, „nekenk!“…“ Farmacijos kompanijos žymiai sėkmingiau išranda ligas jau egzistuojantiems vaistams, nei išranda vaistus ligoms, kurioms tikrai jų reikia“… O dar didesnė žala ateina iš tų, kurie tai, kas nesuprantama, paskelbia ne tik nieko nereiškiančiu, bet dažnai ir neegzistuojančiu! Tai jie nubraukė kaip nebuvusią viso ko nematomą vidinę esmę (būtį) ir paliko tik gryną, aiškiai matomą fiziką. gydymas, medicina liko tik mechanistiškai pritaikyta chemija, apie harmonijos atstatymą kalba neina, nei žmoguje, nei visuomenėje, nei pasaulyje. Ir praraja tarp to, ką dauguma pajėgia suprasti ir to, koks pasaulis yra iš tikrųjų, auga sparčiai ir nesustodama. Vadinasi, bus mirštama, masiškai ir ne natūraliai – gamta gailestinga, o medicina mirtį stengiasi atitolinti ir kančia tęsiasi, suvartojami vaistai pelną neša ir jo niekada negana,,,

Daugiausia tarpe žmonių su tokia ateitimi ir gyvename,jei neapsižiūrėsim, tai bus ir mūsų ateitis. Nes ne tik didžioji pasaulio dalis (nematomoji) atkirsta ir paskelbta neegzistuojančia pūva, griūna, blogėja, kemšasi, vis didesnės kataklizmos ten vyksta (ir šeiminkauja ten tie progreso įsukėjai, vieninteliai dar likę už proceso ribos), bet ir matomas, fizinis pasaulis, kuriame funkcionuojame kasdien, kaip N.N. Taleb bandė mums paaiškinti, – viska užvaldę popierėlių žmonės silpnina žmogų ir visuomenę visaip, kaip tik gali, gal kai kurie net ir iš tikro tikėdami, kad į šviesų rytojų veda ir gelbsti.
Kai niekas iš tikro nieko neišgelbės, ypač per prievartą ne, ir kiekvienas pats turi bent kiek, bent paprastu būdu save apsikuopti… Netgi ne kiekvienas irgi, užtenka gana nedidelio procento kiekvienoje grupėje, kurie apsitvarkytų, ir bendra atmosfera žemėje pagerėtų, rastųsi daugiau dvasios, amžinybės, būties šiame beprotiškai besisukančiame rate, kuris yra mūsų pasaulis… Ir kodėl pakenčiame aplink save visokius visiškai ne tokius asmenis, kai lyg ir mieliau būtume apsupti žmonių laimingų, drąsių ir įsimylėjusių savo likimą…

Kad dabar jau žinom, nors ir ne visai suvokiam, jog pasaulio prigimtis yra banginė, virpesių, rezonansų ir pan. tai viena, bet reiktų bandyti įrodyti, jog seniau žmonės tai žinojo ne blogiau, bet žymiai ir žymiai geriau už mus ir už dabar. Mums biblijos projektas pasaulėžiūrą labai pagadino, o paskui tą religiją mokslo religija pakeitė… O seniau žmonės be religijos gyveno, bet vienyje su visu kuo aplinkui. Ir jau tikrai tiksliai žinojo, jog jokių atsitiktinumų nebūna. Ir tai yra labai didelė skriauda dabarties žmogui, kad jis jaučiasi vienas, vienišas, nuo viso ko atskirtas, su aplinka nesusijęs ir iš gyvenimo tekmės iškritęs. Čia jau iš karto traumų dvasių poveikių pasekmės, apie jas bus kalba toliau… Ir mūsų idėja apie priežastingumą, kaip apie linijinį reiškinį, plokšuminį ir tik į vieną pusę vykstantį, yra toks primityvas, kad nežinia nei ką daugiau apie tai pasakyti. Iš viso, mokslą darė primityvai autistai, tie kurie pasaulio sudėtingumo, daugiasluoksniškumo ir jo voratinklinio priežastingumo dėl įvairių priežaščių suvokti nebe pajėgė – tokia situacija jiems buvo labai baisi, nekontroliuojama, reikėjo greitai su ja kažką daryti. Tada ir radosi moksliniai pavyzdžiai, kaip obuolys nuo obels krenta ar koks kiekis vandens išsipila iš vonios, kai kas nors į ją pūkštelia… Apgailėtina, vienu žodžiu. Duonos ir žaidimų lygis, tik tiek beliko iš žmogaus.

O kažkada gyveno dvasios gigantai, milžiniškos kepurės buvo pagal milžinus Jurgius, , jų kūnai greičiau buvo eteriniai ir visa, kas vyko, buvo daugiau minties kūnijimasis, vienaip ar kitaip sujudėjęs eteris, sukelta jo banga, virpesys, kuris kūrė ar keitė formas, suko procesus, judama buvo minties greičiu… Pasauliui labiau pasmukus į materiją ir balansui nusvirus jos naudai – nusislinkom kažkur į Hado prieškambarį ir į fizinį kūną, irgi sulipdytą ir perlipdytą, kur tilpo tik nedidelė dvasios dalis – tik nedidelis jos procentas įbrido į virsmą. Likusi bendradarbiavo iš ne fizinio lygmens. Gyvenantieji, gyvieji laikėsi bendruomenėmis, ir mirusieji buvo suvokiami kaip (tėvų, globėjų) kolektyvas. Viduramžiais pradedant, daug yra apie bendruomenių gyvenimą rašyta: gimininių, pagal tikėjimą, gyvenamą vietą, amatą ar užsiėmimą – žmonės save jautė kaip vientisą organizmą, ir, žinoma, vienybėje su aplinka. Kartu dirbo darbus – ar virves vijo iš pasiruoštų kanapių, ar namus statė, ar šventes šventė, ar sėjo, ar pjovė, ar vaistažoles rinko… Mirtis, tokio gyvenimo gale ateinanti, buvo labai svarbi – visas gyvenimas buvo nugyvenamas taip, kad gerai, teisingai numirti, pasiruošus, bendruomenės išlydėtam… Kad pereitum taip, kaip reikia ir į ten, kur reikia – mirtis buvo sugrįžimas į gimtinę, pas tėvus ir artimuosius – susijungimas su protėviais. Šitom temom daug ir labai įdomiai kalba istorikas prof.A.Pyžikovas. Jo mitys ir toliau:
Gyva bendruomenė buvo labai jautri protėvių energijos įtakai (kuri geriau buvo jaučiama šiltu metų laiku), iš jų, iš anapusinio pasaulio ėjo harmonija, reikėjo būti pastoviai su ja susiderinus, iš jos ritmo neiškristi., tada bendruomenė buvo saugi, sveika, laiminga. Nes visos tos savybės ateina iš amžinybės. Mūsų besikeičiančiame pasaulyje jų nėra.

Darbas, dirbamas visos bendrijos, trukdavo dieną ir nebuvo sunkus – našta lengva, kai ją daug rankų kelia…Nes sunkus ir monotoniškas darbas išsunkia žmogų, išnaudoja jo energiją ir nuslopina ne tik jo jautrumą aplinkos vibravimui, bet ir nuvargę jo paties raumenys nebe vibruoja idealiai (teisingas, idealus raumenų tonusas visame žmogaus kūne to meto žmonėms buvo svarbiausia sveikatos, harmonijos su visu kuo sąlyga). Nors, pvz, epidemijų plitimo atveju, kai bendruomenei galėjo būti užneštas virusas ar infekcija, visi eidavo dirbti sunkų fizinį darbą, kad neimti vibruoti jam į taktą, kad ta viruso vibracija nugestų savaime, niekieno nepastiprinta, nesurezonuota… Žodžiu, banginė, rezonancinė viso ko esmė ir prigimtis buvo labai gerai suprantama ir buvo gyvenama, tuo supratimu naudojantis. Pasirodo, liaudyje iš senesnių laikų išlikę trijų rūšių knygos (su užfiksuotais vedinių žinių fragmentais, dar gana gerai suvokiamais kaip visuma): žolynų knygos, vėlesniais laikais imtos naudoti kaip vaistažolių žynynai ir negalavimų gydymo patarėjai, bet pirminė jų paskirtis buvo kalbėti apie augalijos pasaulio visumą, kaip jinai tarpusavyjr yra sujungta požemine grybiena, kas gerai auga šalia ko, ko reikia ieškoti kur ir t.t. Ir tai visai nevedė link vieno ar kito augalo kultyvavimo – žemvirbystės ar monokultūros, kaip rugiai ar kviečiai… Priešingai, žemės dirbimas, laukų arimas dar buvo matomas kaip vieningo šaknų tinklo, bakterinio dirvožemio gyvenimo suardymas, kurio pasekmė bus badas. Nes sudraskyta žemė žmonių nebe maitins, joje niekas nebe augs – ir tai tik laiko klausimas…

Sekanti buvo „virpesių“ (trepetnik) knyga, vėliau vadinta liaudies pranašyščių, spėjimų ir kitų nerimtų dalykų rinkiniu – nes XIXa, mokslininkai sapnuoti nesapnavo, jog žmonėse likę dar tokio lygio žinios apie pasaulį, kokių mokslas dar iki šiol nesurado ir nesukaupė. Nes, kątik iš kiaušinio išsiritęs mokslas, dar paausiai jam nenudžiųvę, bet be jokios abejonės, pats protingiausias, o visi kiti gali būti už jį tik žymiai kvailesni, tamsesni ir primityvesni… „Virpesių knygose“, imtose rinkti ir publikuoti kaip etnografija XIX amžiuje, dabar galima įžiūrėti fragmentus žmogaus sveikatos ir gydymo filosofijos, sistemos, dar sutinkamos Tibete, Indijoje, Kinijoje. Pvz, žmogaus kūne buvo žymimi 365 skirtingi pulsai, pagal kuriuos žmogų buvo galima diagnozuoti ir jo sveikatą koreguoti…

(bus daugiau)

 

 

Priešingybė trapumui. II dalis

Toliau. Kompleksiškom sistemoms, priešingai, nei mums rodosi ir žmonės tiki, nėra reikalingos kompleksiško sistematinio valdymo, įstatytų rašymo ir vairavimo viena ar kita linkme. Priešingai. Kuo paprasčiau, tuo geriau. Kompleksinis valdymas veda prie nenumatomo efektų grandinių dauginimosi, deja. O paprastumas moderniame mūsų gyvenime yra tapęs kaip tik labai nepopuliarus. Nes labai daug žmonių turi iš ko užsidirbti pinigus, kai viskas palaikoma dirbtinai sudėtinga… Supaprastink, ir jie liks be darbo… Kai mažiau kaip tik yra daugiau ir efektyviai.
Kaip pasaulyje, kurio nesuprantame, gyventi drąsiai? Nebijoti dirbti su reiškiniais, procesais, objektais, kurių nesuprantame, ir, dar svarbiau, kaip reiktų su jais elgtis? – dar aiškiau sakant, kaip išdrįsti žiūrėti į veidą savo nežinojimui – pripažinti, suvokti, kad nežinai – ir to nesigėdyti? Nes, būtent ši drąsa ir nežinojimo suvokimas ir reiškia mūsų žmogiškumą – reikia nesigėdinti būti žmonėmis… Išdidžiais ir agresyviais gyvenimo ir galimybių/atsitiktinumo atžvilgiu – aišku, kad pirmiau turi įvykti pokyčiai tame, kaip suvokiame pasaulį, ką jame vertiname, ir ko ireiktų bijoti iš tikro.

Reikia atsisakyti efektyvumo koncepto ir siekio būti efektyviais – žmogus yra neefektyvus. Žmogiškumas ir yra neefektyvumas. Efektyvūs yra tik robotai. Ir kodėl jie tada neturėtų mūsų pakeisti, jei jie – efektyvesni? Augantis visuomenės efektyvumas proporcingai didina žmonijos trapumą/pažeidžiamumą. Kuo efektyvesnė visuomenė, tuo didesnė žiaurių nenumatytų atsitiktinumų, krizių, sukrėtimų tikimybė. O efektyvumas, patikėtas robotams, bus ne tik žmonijos, bet ir planetos galas. Nes tik žmogus (kad ir ne kiekvienas) gali adekvačiai reaguoti į įvairovę, netikrumą, netobulumą, nepilną informaciją, nežinojimą, netikėtas galimybes, chaosą, laiko tėkmę, nežinomybę, sąmyšį, stresą, klaidą, jos pasekmes… Kodėl laikas pakliuvo į šią „laimingą nefunkcionalę šeimą“? – Nes laiko veikimas tolygus nežiniai, neaiškumui: kuo daugiau praeina laiko, tuo daugiau kas nutinka, tuo daugiau netvarkos.Jei su nedidele žala ar smulkiomis klaidomis dar susitvarkyti gali, tai laikas jų atneš tik daugiau ir didesnių, ir teks tvarkytis jau su jų sąnkaupa, pasekmėmis, padariniais – tavo močiutė tai vadino gyvenimo patirtimi.
O tai, kas trapu, tą laikas ir visai pribaigia.“

Klausimą apie tai, į kur atves progresas, A.Duginas perfrazuoja į „filosofinę problemą tarp būties ir tapsmo“ ir atsako sekančiai: mūsų laikais, Švietimo epocha pradedant, Europoje ėmė dominuoti progreso sąvoka (ir ypač istorijos srityje). T.y. kalba paėjo apie pastovų pagerinimą, kaupimą, augimą, išsivystymą – visuomenės, kultūros, civilizacijos, technologijų… Žodžiu, visko – progresas tapo universalia sąmprata, Naujųjų laikų dogma ir ant jos jau toliau statomas tolimesnis viso ko suvokimas. Progreso dogma mūsų sąmonėje jau įsišaknijus kažkur labai labai giliai – mes juokiamės iš religijos ar tikėjimo į dievą, bet patys progresu tikim nesusimąstydami, abstrakčiai, aklai ir be jokių įrodymų. Šventai – tai ir yra Naujųjų laikų religija.
O progresas bazuojasi ant virsmo, tiksliau, ant tapsmo. Tapimas tai pastovus kintamasis, kuriam progresas priduoda pozityvią reikšmę ir linijinį charakterį: viskas gerėja ir dar labiau gerėja. Labai svarbu, jog mes ne tik progresą, bet ir patį tapsmą priimame kaip pozityvų, be jokių klausimų ar abejonių… Nes, prieš imdami propaguoti progresą, Naujųjų laikų filosofija reabilitavo tapimą, tapsmo reiškinį. Tapimas, graikiškai „genezė“, yra dar Platono ir Aristotelio laikų terminas, ir visada buvo poroje su būtimi, buvimu. Būtis ir Tapsmas yra filosofinių modelių pora Platono filosofijoje: būtis yra amžina, nemirtinga, visaapimanti, o tapsmas yra antrarūšis, jau išvedamas iš būties. Pvz.Platonas apibūdino dvasią kaip ateinančią iš amžinos būties į virsmo, tapimo pasaulį. Ir jame visas permainas atbuvus, po mirties grįžta atgal į amžiną būtį – savo ontologinę tėvynę.

Krikščionybė atkirto – sunaikino – pirmąją šio modelio pusę: pagal ją, gimimo momentu dvasia yra dievo sukuriama, ir tik po tapsmo ir virsmo (ir jų rezultate) gyvenime turi galimybę pasiekti amžinybę, įeiti į amžiną būtį – įgyti nemirtingumą.. Taigi, krikščionybėje iš amžinybės liko tiktai pusė – ateityje, nes dvasios egzistavimu prieš tai jie netiki. Bet ir tai dar buvo neblogai, palyginus su tuo, ką atnešė Naujieji laikai. O jie atnešė jau tik gryną tapsmą, būtis buvo radikaliai išnaikinta, kartu su dvasia ir amžinybe. Liko egzistuoti tik virsmas… Tuo pačiu neliko ir su kuo tą tapsmą lyginti. Seniau jis buvo sąntykyje su būtimi: daugiau tampa būties virsme, tada gerai, mažiau – blogai, regresas.
Žodžiu, tik tapsmas link būties yra gerai, o tapsmas, nuo būties tolstantis, kai jis lieka vis labiau pats sau, būtis pradingsta už horizonto – blogai… Kaip tik toksai tapsmas be būties dabar mumyse ir įsivyravęs: degradacija, nebe likę nieko amžino, dvasingo… Nebėra su kuo nieką – bet ką – palyginti, dingsta referencijos taškas ir tas išlaisvintas tapimas tampa nebe valdomu, neturinčiu prasmės. Kad normalus žmogus nuo tokio atsivėrusio siaubo neišprotėtų, kad visa tai sušvelninti, eufeminizuoti, ir buvo iškelta progreso idėja. O ji teigia, jog viskas, kas tampa, viskas yra gerai. Ir kalbama jau tik apie tapimą kaip po tokį, o ar vyksta tai į gera, ar į bloga, jau yra patalpinta į paties tapsmo proceso vidų. Koks jis buvo anksčiau – blogai, koks jis taps ateity – gerai, geriau ir dar geriau… Ir jokios kitos nuomonės, požiūriai ar kritika lieka neįmanomi. Kokia praeitis bebuvo realybėje, gera ar bloga, ji paskelbta netikusia, o kokia ateitis bebus, gera ar baisi, tai neturi reikšmės, ji iš anksto paskelbta puikia. Tai priverčia žmones susitaikyti su tuo, ką diktuoja globalistai, bankininkai, transatlantinės korporacijos. Nesvarbu, kaip yra, svarbu ką mums sako, nes virsmo, judėjimo, tobulėjimo, progreso beprotybės teigiamybe esame įtikinti ir įtikėję, giliai ir jau seniai.
Bet yra dar vienas svarbus momentas: kadangi tapsmas įsigalėjo ir išnaikino būtį, tai jis išnaikina ir žmogų kaip po tokį. Išnaikina individą, žmogaus indentitetą – nes žmogus asmenybė yra tiek, kiek jame yra amžinos būties – buvimo, tylos, dvasios. O progresu vadinamas virsmas – ir tik mūsų pačių labui, žinoma – ją iš mūsų išplauna, visą ir ant visai. Identitetas yra iš lotynų „Id est“ – jis yra ir savimi reprezentuoja būtį. Žmogus, išlaikantis identitetą, savyje dar išlaiko ir dalelę būties, nesvarbu, kad išoriniame pasaulyje jos jau nebėra oficialai ir daroma viskas, kad nebe būtų ir realiai… Ką dar galima pasakyti apie būtį? Joje viskas tobula, gera, ten nėra ligų, traumų, karų marų, katastrofų, todėl dar kažkiek būties turintis yra sveikesnis, o ir pasveikimo, ilgo gyvenimo raktas irgi yra ten pat, toje vidinėje tyloj, vadinamoj dvasia.
Taigi identitetas ir yra subjektas, ir yra tai, kas tampa, virsta… Veiksmas gi nevyksta pats sau vienas, turi gi būti bent jau subjektas, jei jau nėra objekto. O dabar, Naujaisias laikais jau ir subjekto – liūdijančiojo – irgi nebe reikia. Tapimo progreso išorėje turi nebe likti nieko, viskas privalo ištirpti, išnykti jo viduje – žmonija, pasaulis, viskas. Tada tie, kas progresą suka ir yra pasaulio ir žmonijos valdovai. Nelieka žmonijos kaip progreso subjekto, žmonija lieka tik kaip funkcija progreso viduje. Nes jiems nereikia žmogaus kaip individo, kaip įsikūnijusios hierarchijos, kurioje sąmonė valdo visas kitas žemiau einančias dalis – emocijas, instinktus, laiko duris į pasamonę uždarytas. Tokiu žmogumi nepamanipuliuosi, jis turi savą vidinę ašį, pagal kurią yra išstatytas. Todėl reikia, kad tos ašies jame nebe būtų, kad viskas jame turėtų laisvę ir teisę pasireikšti – instinktai, emocijos, pasamonės pabaisos, viskas turi būti išleista į laisvę. Ir matome, kokiu virsta pasaulis, to pasekoje… Bet, viskas yra progresyvu!

(bus daugiau)

Priešingybė trapumui. I dalis

Nassim Nicolas Taleb naudoja metaforą: „nukirskite man galvą, maldauja Medūza… Žinoma, vietoj vienos nukirstos jai ataugs dvi“. Čia kaip vandens laše yra visa esmė, koks turėtų būti žmogus ir kaip jis turėtų sąntykiauti su pasauliu, gyvenimu ir likimu.
Dar viena alegorija: kaip mylėti vėją? – Vėjas užgesina žvakę ir įpučia liepsną. Reikia būti liepsna ir trokšti vėjo… Nežinomybę, neapibrėžtumą, tai, kas nepaaiškinama reikia yprisijaukinti, jei ne nukariauti. Bet tapti jų šeimininku, tokia yra žmogaus misija. N.N.Taleb yra apie tai parašęs visą knygą, iš kurios citatos čia ir toliau: „yra dalykų, kuriems sukrėtimas į naudą, nuo to jie tik išauga ir plečiasi; jie atviri netikrumui, atsitiktinumui, netvarkai ir likimo sukrėtimams, myli nuotykius, riziką ir ateitį, kuri neužtikrinta, nenuspėjama… Nepaisant tokio fenomeno egzistavimo, reiškiniui pavadinimo nėra, todėl lieka tai vadinti „priešingybe trapumui“(antifragility).
Nes priešingybė trapumui siekia toliau, nei tvirtumas ar stiprybė: tvirtumas sukrėtimą tik atlaiko ir išlieka (nepakitęs), o tai, kas priešinga trapumui, nuo sukrėtimo pagerėja. Antifragility reiškinys kaip ir brėžia ribą tarp to, kas gyva ir organiška (kompleksiška, pvz: žmogaus kūnas) ir to, kas inertiška, pvz: fizinis objektas, toks kaip rašomas stalas. Iš karto aišku, kurioje ribos pusėje turėtume burtis – prie meilės atsitiktinumui, netikrumui, mylėti klaidas. Turint šią, trapumui priešingą savybę, galime priimti, gyventi kartu su nežinomybe, ji leidžia mums sėkmingai daryti kažką – ką nors – ko dar nesuprantame (iš čia ateina pradedančiojo sėkmė).
Iš viso, žmogus sėkmingiau veikia, nei galvoja, ir tai gali vykti tik antifragility mumyse dėka. N.N.Taleb greičiau sutinka būti negalvojančiu ir priešingu trapumui, nei nepaprastai protingu ir pažeidžiamu, trapiu. Šiame spektre galime rasti vietą ne tik sau, bet ir naudoti jį ekonomikos, sociumo, žmogaus psichologijos, sveikatos, net jo maitinimosi apibūdinimui. Pvz, diabetas ir kitos modernios ligos susiję su atsitiktinumų mūsų mityboje išnykimu ir bado periodų nebe pasitaikymu. Jei antifragilumas yra natūralių ir kompleksiškų sistemų, sukrėtimus išgyvenusių ir besivystačių toliau, savybė, tai jei šias sistemas imti saugoti nuo neaiškumų, atsitiktinumo ir sukrėtimų galimybės, tai tos sistemos ims silpnėti, taps pažeidžiamos ir galiausiai nusibaigs. O valstybė ir visuomenė visą laiką kaip tik šituo ir užsiima! – trapumas didinamas ekonomikoje, žmogaus sveikatoje, politikoje, švietime, praktiškai visur! Kaip tik galima, mažinama atsitiktinumo galimybė visur kur, paaiškinimo nebuvimas nepakenčiamas visiškai – o kompleksiškos sistemos žūva, kai apsaugotos nuo stresų…
Mūsų modernus, struktūruotas, politikos ir valstybės vis labiau reguliuojamas ir apsaugomas gyvenimas kaip tik pastoviai ir silpnina mūsų priešingumą trapumui. Tai yra modernių laikų tragedija: kaip ir neurotiški, nuo viso ko savo vaikus besistengiantys apsaugoti tėvai tuo savo vaikus labiausiai ir sužaloja… Viskas, kas ateina iš viršūnių, mažina mūsų antitrapumą ir augimo laisvę, o kas ateina iš apačių, klesti, kai tam tikri kiekiai streso, chaoso ir atsitiktinumo, t.y. galimybės yra prieinami. Pvz, atradimai, inovacijos, techninis progresas tiesiogiai priklauso nuo žmogaus antitrapumo, rizikos ne vengimo, o kaip tik jos ieškojimo, ir tikrai ne nuo masinio ir privalomo švietimo… Valstybės ir sistemos daromą žalą ypač pajutome 2008-ųjų krizės metu. Nes augantis modernių institucijų ir politinių aferų kompleksiškumas nuo mūsų lengvai paslėpė, jog žmonių, sudarančių jas, rizikos, žaidimai ir eksperimentai sukrėtimo atveju nereikš jų atsakomybės! Nuostolių padengimą ir pakaltinamumą jie įsigudrino perkelti ant visuomenės, t.y. mokesčių mokėtojų pečių.

Jei senesniais laikais, turintys rangą ar statusą, leidžiantį jiems rizikuoti, turėjo už savo veiksmus ir atsakyti, dar daugiau, herojais buvo tie, kurie prisiimdavo pasekmes sau, kad išgelbėtų kitus, šiandien viskas yra apversta tiksliai priešingai. Iškilusi netgi nauja, negatyvių herojų klasė – biurokratai, bankininkai, Davoso susitikimų dalyviai, akademikai ekspertai, visi jie turi daug galios ir neneša jokios atsakomybės už tos galios naudojimo pasekmes… Jie žaidžia sistemą, o piliečiai už jų žaidimus moka – to pasaulio istorijoje dar nebuvo, kad šitaip masiškai viską valdytų ir įtakotų tie, kurie asmeniškai visiškai nėra už tai atsakingi.
Kai pagrindinė etikos taisyklė yra: tu nebūsi antitrapus visų likusiųjų pažeidžiamumo sąskaita.
Antitrapumas yra vienintelė apsauga prieš netikėtumus – didelius, viską keičiančius, niekaip nenumutytus ir pasaulyje taip dažnai atsitinkančius (N.N.Taleb juos vadina „juodosiomis gulbėmis ir jiems yra paskyręs visą atskirą knygą), antitrapumas padeda ir mažiau jų baimintis, nes suvokiame, jog juodų gulbių tikimybė egzistuoja visada, yra pastovi ir jie yra ne tik reikalingi sukrėtimai, bet be jų nebus istorijos, technologijų, nedidės mūsų žinios apie viską. Nes, jei per ilgesnį laikotarpį žiūrėti, tai antitrapumui klaidingos prognozės tik į naudą… Todėl net yra logiška teigti, jog mūsų pasaulį turėtų dominuoti tai, kas klęsti dėka streso ir atsitiktinumo. Nes tai, ką atsitiktinumas ar stresas naikina, tas turėtų jau būti pražuvę ar išnykę. Iš tikro taip ir yra. Ir kad pasaulis funkcionuoja dėka sumodeliuotų programų, universitetinių tyrimų rezultatų ir biurokratų planuojamų biudžetų, yra paprasčiausia iliuzija. Jie visi užsiėmę „paukščių mokymu skraidyti“ (tokiu būdu sukurtos jų darbo vietos ir iš to jie gyvena). Bet būtų pats laikas grįžti į realybę ir interpretuoti iš naujo, kas tai yra augimas, inovacija, progresas.
Pasaulis ir mes su juo kartu esame užvaldyti tų, kuriuos galėtume pavadinti „ypač pažeidžiamais“(fragilistos) ir jie gyvena, tikėdami „Sovietų- Harvardo teorijomis“(t.y.trockizmu, ateinančiu iš JAV universitetų) ir, be kita ko, perdeda mokslo žinių galią bei reikšmę. Juos galima vadinti naiviais racionalistais, viso ko racionalizuotojais ir jie tiki, jog mokslo dėka viso ko priežastingumas pasaulyje yra jiems atskleidžiamas automatiškai – pasiekiamas, kad visa ką galima sužinoti lengvai ir suprasti… Kai realiai normalūs žmonės didelės priežastingumo dalies pasaulyje nesuvokia, o šitie fragilistai suvokia dar mažiau… Kad pasaulis mums neduotas kartu su instrukcija, jį paaiškinančia, fragilistams neatrodo didelė kliūtis – jie tada instrukciją surašys patys, kartu susisėdę, „mokslo“ ir jo tyrimų rezultatais pasiremdami. Tokių veikėjų dėka, modernių laikų kultūra vis labiau akla, ir neperprantamo gyvenimo mįslingumo net nemato.(tą mįslingumą F.Nyčė vadino gyvenimo ‚dionisiškaja“puse). Ir tie fragilistai – ypač pažeidžiami – medikai,  ekonomistai, socialiniai planuotojai – verčia likusią žmonijos dalį gyventi pagal jų numatymus, kurie niekada nebus teisingai numatyti, užsiimti dalykais ir rinktis kryptį, kurių nauda bus maža ir trumpalaikė, o pasekmės žiaurios ir nepaskaičiuojamos.

(bus daugiau)

 

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (V dalis, paskutinė)

Antikinių graikų dėmesio – sąmonės – centras buvo dvasioje, todėl jie kovėsi, žuvo, mylėjo ar mirė, jiems nebuvo skirtumo, ką kūnu veikti. Jie ne susijungę su savo dievais buvo, jie buvo dievai, gyvenantys ir žemėje… Paskui -herojais… Paskui tapom tik krikščionys su siela, kurią reikia saugoti, globoti, gelbėti, gydyti – jau sielą matėm iš kūno taško… O tada atėjo Šeilokų metas, beždžionės, mylinčios auksą. Ir net nebe žinančios, kodėl. Auksas yra vienio simbolis, o Šeilokai yra jau tik dalis, fragmentas, pusė. Problema, jog jis simbolio simboliškai nebe supranta, jis supranta viską tiesiogiai.

Panirus į J.Golovino tekstus, pasaulis ima atrodyti kitaip.

Kas ieškojo magijos tokios kaip iš knygų, mokslinės techninės, tai juo nusivylė, jiems jis pasirodė per daug užsiimantis kultūra, mitologija, poezija, naudojami simboliai, asociacijos per daug nekonkretūs, išplaukę, neaišku, ką reiškiantys – iracionalūs. Būtent. Tie, kas nemato būtinybės iš loginio mąstymo pereiti į irracionalų, tas akligatvyje yra ir jame ir liks. Ir tik visų klausinės ir vis ieškos atsakymų, ką daryti, kaip gyventi, ir jų neras. Jo dalia ir likimas bus depresija ir beprasmybė. Ne veltui J.Golovinas sakė: mokykitės plaukti!… o kas laisvai po iracionalius vandenis juda, sugeba sekti netikėčiausias fragmentų, temų, simbolių jungtis, tie jau į plaukiojimą išėję, ir tik nuo jų pačių priklausys, kiek toli jie nuplauks, ir ar kokį tai kitokį krantą pasieks. Nes plaukti jau yra ne klausinėti, plaukti jau yra būti pilnam atsakymų – konkrečiai jų, suformuluotų, kaip ir neturi, bet esi ramus, jog kiekvienu reikiamu momentu tu juos iš savęs, atitinkamus, ištrauksi…

Plaukia neplaukiantis, o besiblaškantis klausimuose ir ieškojimuose trypčioja vietoje. Ir eina iš proto, nes jūra šaukia ir jį…

Jeigu maginis pasaulis gyvas, o techninis ir racionalus – miręs, tai nuo Prancūzų revoliucijos laikų, nuo privalomo mokslo įvedimo Prūsijoje, pasaulis ir žmogus sąmoningai marinami. „Anglas, norėdamas paaiškinti, kodėl mokslas yra dėl mokslo, dėl progreso (o ne dėl žmogaus), labai greitai ims prieštarauti sau pačiam, nes anglas pirmiausia dar yra žmogus, individas. Jei tai šnekėtų vokiečių specialistas, filosofas, kuriam mokslas yra profesija, kuris pirmiausia nužudė savo žmogiškumą ir tada jį palaidojo savo filosofijoje, jis išaiškintų žymiai geriau, kodėl mokslas turi tarnauti mokslui ir žinios turi būti kaupiamos, kad kaupti žinias“ – taip XXa pradžioje kalbėjo M.de Unamundo. Tada šis reiškinys, t.y. jog racionalumas ir mokinimasis žmogų, individą paverčia mirusiomis masėmis, dar labai gerai matėsi, dar buvo su kuo lyginti. Yra daug anglų liudijimų iš Pirmojo Pasaulinio karo frontų apie visoms kitoms kariaujančioms nacijoms netikėtą, neįprastą, šokiruojantį, nes beprasmį, metodišką vokiečių armijos žiaurumą – žiaurumą dėl žiaurumo. Vokiečių pusėje, kiek dar tarp karininkų buvo senosios aristokratijos atstovų, tiek vokiečiai dar žmoniškai elgėsi su kariaujančių pusių karininkais, galantiškai, pagal garbę. O karininkai iš karo mokyklų, naujieji profesionalai jau buvo žudymo mašinos, kaip ir kareiviai, pradinį mokyklinį išsilavinimą turintys – iš viso, yra sakoma, kad vokiečių naciją „sulydė“iš įvairių regionų, į naująją Vokietiją nuo XIXa antros pusės įėjusių, padarė vokiečių tauta… mokytojas, per kurio rankas visi jie, trumpesniam ar ilgesniam laikui, praėjo.

XXa. viduriui artėjant, jau buvo labai aišku, jog technika prieš žmogų laimi, kad reikia kurti tokį žmogų, kuris galėtų būti jai atsvara, o ne tik ją aptarnautų ir būtų nuo jos visokeriopai priklausomas. Musolinis, Hitleris, Stalinas visi jie aiškiai bandė tai padaryti. Ne asmenybes kurdami iš savo tautiečių ir bendrapiiečių – konkurencijos nei vienam iš jų nereikėjo – bet keldami bendrą masių lygį… Tačiau jie nesuprato, jog techniką ir mokslą stumia tie, kas su juodaja magija susidėję ir jų tikslas yra kaip tik žmogų sunaikinti – o gal suprato ir todėl priešinosi… Yra gi atgarsių, kad bent jau Stalinas ir Hitleris kartu, ruošėsi eiti į Indiją. Kokio galo, dabar jau mes visai nesuprantam. Indija – In Deo – taip visais laikais buvo vadinama antroji mums žinomo, mūsų gyvenamo pasaulio pusė – ten, kur baigiasi žmonių žemėlapiai, kur gyvena dievai. Iš Europos buvo plaukiama laivais, ieškoma kelio į Indiją – dievų žemę, pilną aukso ir kitokių vertybių, buvo Rytų indijos ir Vakarų indijos. Kai žemiškos nepažintos teritorijos baigėsi, tapo aišku, kad dievų reikia ieškoti… kažkur kitur. Ne veltui tiek fašistai, tiek bolševikai domėjosi antgamtiniais reiškiniais, magija, rinko artifaktus, užrašinėjo legendas, ieškojo senų žemėlapių: buvo aišku, kad aniems – amerikonams ir anglams – padeda „kita pusė“. Norint juos nukonkuruot, reikia arba jų „kitą pusę“ sunaikinti, arba užmegzti kontaktą su ja patiems ir tapti tokiais pat galingais. Arba, jei pavyks, dar galingesniais.

Arba jie nespėjo, arba jiems nepavyko, arba jiems sutrukdė, neleido… Arba protus sumaišė. Aišku, negi sėdės ir lauks, kol juos nugalės ar jų galią perims. Ir nuo tada ne tik individas pasmerktas masėmis tapti, bet ir masės savo lygiu važiuoja vis žemyn. Nes nei mokslas, nei technika iš esmės nesivysto, bet ,dar daugiau, buvę genialūs išradimai patyliukais naikinami, nauji – užgesinami vietoj, viskas daroma tik žmogaus sukvailinimui ir jo vystymosi sustabdymui. Jei robotai negali susilyginti su žmogaus potencialu, tai reikia žmogų nuleisti tiek, kad jis taptų lygiu robotui, apie tai jau kiek rašyta… Žmonės turi būti negyvi, kitaip priešinsis.

Grįžimas į maginį pasaulį – išeitis. Bet kitas vartų stulpas – visada reikia praeiti per vidurį tarp jų abejų – negrįžti į nesąmoningą gamtos dalių lygį, kaip kad dabar esame nesąmoningi technikos pasaulio elementai. Turim būti sąmoningi. Bet iracionalūs. Atsargiai ir atidžiai, nes „visa, kas gyva yra antiracionalu, nemąsto, o visa, kas yra racionalu ir mąsto, jau yra didele dalimi negyva“. (M.de Unamuno)

Gal tame ir prasmė: vaikštom po šį pasaulį kaip žmonės, atsikabinę nuo savo dieviškos dalies, ta dalis vis tiek viršesnė, vis tiek ji vadovauja, todėl tai jaučiame kaip likimą, ir dažnai tragišką… bet, kažkiek nuosavos sąmonės turim ar suformavom, tai susijungę sąmoningai, būtume ne tik dievai, bet ir žmonės – turim patirtį, kas tai yra būti tik žmogum. Ji padėtų mums tada koreguoti ir dievus, ir likimą, ir antgamtiškumą, nes tai jau irgi būtume mes.

Tie, kurie valdo dabar, tie savo antgamtiškai daliai tiesiog tarnauja. Ir, pirma, ta jų dalis yra grynas blogis, o antra, jie jos nekoreguoja…

 

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (IV dalis)

Aristokratija prarado savo prasmę ir sugędo iš esmės, kai į ją ėmė prasiskverbti Šeilokai (žr.Šekspyro „Venecijos pirklį“), Naujųjų laikų aušroje – turintiems pinigų, jiems norėjosi ir padėties visuomenėje, galios, pripažinimo, pagarbos.

Pasauliui keičiantis – karai, marai, potvyniai ir industrinė revoliucija – pasidarė labai lengva nusipirkti protėvius – išnykusios giminės pilies akmenų krūvą (ancestor pile), arba įsiteikus tuometiniam valdovui (finansavus jo atėjimą į valdžią, pvz) gauti titulą, žemes, pilis. Radvilos – tipiški tokios naujos aristokratijos pavyzdžiai, šaknis sau nusipirkę. Todėl galime suprasti, jog aristokratija kaip institucija, šiandien nieko nereiškia… Ji perimta iš vidaus, kaip ir visas mūsų gyvenamas pasaulis. Bet tai nereiškia, jog negimsta žmonių su laisva dvasia. Nors, iš to nedaug naudos nei pasauliui, nei jų pačių gyvenimai būna jau tokie pasisekę. Kai kurie gal net norėtų prisitaikyti prie laiko, irgi užsiimti tik pinigų užsidirbimu, savęs reklamavimu, konkurencine kova ir pan. Bet nepavyksta. Nesimato prasmės, nėra motyvacijos…

O ir pasaulio gelbėjimas, reformavimas, pagalba žmonėms – visos tos tarnybos dabar jau irgi Šeilokų rankose – tapę jų bizniu, jų pelno teritorija. Ir žmonių kvapo jie nemėgsta.

Todėl tampa svarbu, nebe ką tu darai ar reiški pasaulyje – tu nebe labai ką ir gali daryti, o ir pasaulis pats nebe turi lemiamos reikšmės, jis yra tiktai produktas to, kaip šiuo metu dangus ir žemė konfigūruoja vienas su kitu. Liūdnas paradoksas: kaip tik žmonės įtikinti, jog jie yra jų poelgių suma, kaip tampa žymiai svarbiau, koks tu esi, kokia tavo esmė, koks elementas tavyje vyrauja, materialistinis ar dvasinis – į kurią pusę nukeliausi, kai ši konfigūracija iširs. Nelabai daugiau yra ką pasakyti…

Tik tiek, jog šiame puslapyje žmonės su žmonėmis kalbasi šitom temom, Šeilokai supratimo neturi, apie ką čia kalba.

Tikinama ir tikimasi, grąsinama netgi, jog dievai grįš ir pasibaigs civilizacijos naktis. Bet dievai negrįš kažkur iš kosmoso, jie ten nesėdi ir to momento nelaukia: kol nėra žmonių, juos atitinkančių, tol nėra ir pokyčiui reikalingų dievų. Dievai yra labai jautrūs aplinkai, jie – jos dalis, todėl ko nori žmonės, tą dievai ir suformuoja – tokį gyvenimą, ateitį – tokiu būdu žmonės su dievais visada ir sąveikavo, kaip vieno organizmo dalys, kokiomis jie ir yra. O beždžionžmogis Šeilokas iš tos visumos yra iškritęs, jis aplinkai nejautrus, nejautrus niekam, išskyrus žemoms aistroms – materijai, iš kurios ir padarytas. Todėl prieš jų bukumą ir trumparegiškumą ir dievai, ir žmonės pasirodo bejėgiai. Dievai iš viso, prie žemės nebe prieina – arba nuo jos pasitraukę, jau kada tai buvo sakoma, jog žmonės turi tik save, iš kitur pagalbos nėra kur laukti.

Dievai šiame laikmetyje gali išaugti tik iš mūsų ir nei iš niekur kitur.

Kokia Šeiloko kilmė? – miestietis, burg‘o burgeris, pilies pilietis. Ta pati šaknis ir žodyje boer – būras, verslą iš žemės darantis. Vertime į lietuvių, jei naudoti žodį valstietis, tai tuoj manom, kad vargšas… O čia turtingas, dažnai net labai, bet verslus, nes niekada negana – boerit – gręžti – judėti, suktis. Suktis gyvenime. Buržua yra iš tos pat šaknies, bajoras irgi – ekonominiai žmonės, visu kuo jau užsiimantys ne kad pragyventų, bet verslui, kad praturtėtų. Tokia jų funkcija, viską išnaudoti sau. Ir aristokratiją dabar irgi matome, ją suprantame iš šios vidurinės klasės supratimo taško – ko savyje neturim, to ir kitame esame nepajėgūs suprasti. Kas pats vis žiūri, kaip pasinaudoti kitu, kaip apsukti, gudrauti, tam visada išnaudojimas ir apgaulė, neteisingumas ir vaidenasi, kur bepažiūrėtų… Lietuva aristokratija nusikratė dar gerokai prieš rusams ateinant, tai mums sunku ką nors apie tai kalbėti, bet Rytų Europoje – Vengrijoje, Rumunijoje – tie, kas nepabėgo į Vakarus ir socializmą pergyveno, kai vėl susitiko su giminėmis iš Vakarų ir pirmas susitikimo džiaugsmas praėjo, pamatė, koks didelis tarp jų išvirtęs skirtumas!… Kapitalizmas, belepindamas, jiems širdis išgraužė, paliko juos paprasčiausiais buržua, kai tuo tarpu socializmas, neįsivaizduojamai kankinęs, išsaugojo jų tikrąją dvasią ir padarė juos stoikais.

Tikrai, kaip ir pranašauta, civilizacija skyla į hedonistus ir stoikus. Aristokratija visada rodė pavyzdį.

Kodėl dabar individai, besipriešinantys, einantys prieš srovę, autsaideriai, dažniausiai pralaimi ir žūva nelygioj kovoj? – Forma šiais laikais visiškai atskirta nuo turinio, ir turinys likęs nematomas. Gali būti dievai žino kuo ir daryti nežinia ką, jei nuėjai sekmadienį į bažnyčią, išpažinties ir komunijos, esi vėl švarus ir gražus. O kas tavo viduje – niekas nemato, dažnai ir tu pats. Į dievą vis tiek netikima, meldžiamasi tik dėl viso pikto, iš baimės… Padoriai, pažangiai, socialiai atrodantis pilietis, demonstratyviai geradaris, labdara užsiimantis, gali būti baisus žmogus savo esmėje, ir dažniausiai būna. Bet, tai nematoma, nejaučiama, nesiskaito, nes dauguma yra tokie patys kaip jis.

Magija užsiimti – toks dalykas neegzistuoja. Magu reikia būti, juo esama. Alchemija yra darbas su savimi. kuo daugiau esi pats, savo viduje, iš esmės, tuo daugiau gali, didesnis tavo mastelis, stipresnė tavo įtaka, greitėja tempas. Būdamas niekšu, be sąžinės – objektyviu mokslininku? – magija gali užsiimti, tik jei su velniu sandorį sudaręs ir save blogiui atidavęs – tokia dabar mokslo ir pažangos situacija ir yra. Ir to nepastebime, nes esame tingūs, patys visko norėtume, dėl to piršto nepajudindami, nesistengdami ir ,mieliausiai tai kitą išnaudodami. Juodųjų magų visuomenė.

Bet, magu dar vis tiek galima tapti, savarankiškai, be didelės reklamos.

Autsaideriai nulemia, nors, jau tiek esame atpratę nuo savarankiškos individo veiklos visuomenės teritorijoje, bet ne jos įtakos lauke…Forma formanta savo viduje turime visi, galime formuotis iš vidaus netgi be jokios išorinės pagalbos, tik antpuolius iš išorės sėkmingai atmušti reikia. Visi didvyriai, herojai, stiprūs ir savarankiški, yra vieniši. Ir tuo didžiuojasi, nes visuomenė, riedanti išvažinėtom provėžom, yra tapusi našta, blogis ir verčia vemti. Galima jaustis vienam su gamta, pasauliu, istorija, mitais, kultūriniu palikimu – ką jauti esant tikra ir kas tave traukia, žadina, džiugina, stiprina… Tame tikrame pasaulyje – realybėje – žmonių vis tiek nėra, gali ten vaikščioti, gyventi ir galvoti drąsiai. Gal net tenai ir susitiksim.

(bus daugiau)

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (III dalis)

Taip pat šia proga pasirodo visiška tokių sąvokų, kaip kaltė, bausmė, nuodėmė ir pan. beprasmybė. Dvasios gelbėti nereikia, nes materija jos negali paveikti nei kokiu būdu, sužaloti, sunaikinti ar sutepti – tai sugalvojo monoteistinės religijos kaip įtakos svertą, kad individą normuoti, riboti, koreguoti ir jam vadovauti, naudojant jo baimę. Ko rezultate realaus pasaulio ir nematom, Realybės bijom, ji mums per siaubinga…

Tada, jei tu gėdyjiesi, nedrįsti, bijai būti kaltas ar pasmerktas, tai tavo problema – ir gyvenime geriau sekasi tiems, kurie tos problemos neturi – sakau gi, pavergimo įrankis. Juo išaustas socialinis audinys, formuojantis mus iš išorės. Nepainioti su sąžine ir gyvenimu pagal ją  – tai yra jau įtaka iš vidaus..

 

Elgtis pagal sąžinę ir elgtis ar nesielgti bijant yra du skirtingi dalykai. Pirmu atveju dvasia dalyvauja, antruoju – ne. Niekas iš aplinkinių negali teisingai įvertinti tavo gyvenimo, negali netgi kokio nors vieno nedidelio poelgio motyvų – vertina tave, projektuodami save ir savą patirtį ant tavęs… Tu irgi negali jiems į vidų pažiūrėti, taip pat, bet, nelabai kam tas tikrasis kito vidus ir rūpi. Rūpi dažniausiai tik, kad tu elgtumeisi, gyventum, kaip iš tavęs tikimasi, ir nekliudytum kitų norų, planų, ir su tavim nereiktų derėtis ar konkuruoti. Bet, pamirštam, jog ne pagal poelgius teisiami būsim, ir niekas netgi neteis. Tiesiog, išaiškės kaip ant delno kiekvieno mūsų esmė, iš ko esame sudaryti, ir savi liks prie savų.

Įdomu, kodėl kalbėti kaip Nyčė antžmogio tematika tapo no done po fašizmo – fašizmas juk, kaip ir komunizmas, kaip ir dabartinis globalus trockizmas, visi kaip tik priešingai, operavo masėmis, propagavo mases? Aš suprantu, jog individo jiems nereikia, bet ikad ndividą nurašyti kartu su fašizmu – kaip tokią jungtį sugalvojo? -tačiau ir tai, kaip mes tą antžmogį įsivaizduojam, yra žvilgsnis mažų žmogelių, liaudies mases sudarančių. Nyčė gerai žinojo pagonybę – graikų antikos mitus ir misterijas, suvokė jos skirtumą nuo monoteistinės religijos, kaip žmogų apribojantį ir luošinantį. Besistengiantį, kad jis gyventų gyvenimą negyvendamas.

J.Golovinas mėgdavo pasakoti, jog tai Julius Cezaris reformavo armiją. Iki jo, graikų tradicijoje, didžiuosius Romos Imperijos užkariavimus vykdė karių armijos. T.y. laisvų žmonių, savarankiškai besitreniruojančių, pagal savą nuožiūrą save karui paruošusių ir tą formą palaikančių, kario inicijaciją praėjusių, sąmburis. Ir, kas dar įdomiau ir ko įsivaizduoti praktiškai nebe galime, tie kariai ir herojai veikė savarankiškai – savo nuožiūra!… Bet, kadangi tiesa buvo viena, viena ir ta pati vertybių sistema, tai visi suprato tikslą vienodai, nebuvo apie ką diskutuoti – kiekvienas įnešė savo stipriąsias puses, savo sugebėjimą į bendrą  įvairovę, ir tokia armija yra nenugalima – rodėsi sudaryta iš dievų ar kažko panašaus. O Cezaris jau yra kiti laikai – jau jam norisi galios, įtakos, garbės, didesnės, nei kitų – matyt, koks tai menkesnis iš savęs buvo – jau savo kažkokius planus turi ir nori, kad kiti juos vykdytų: o herojai, kariai nesileidžia kokio tai menkystos vadovaujami, jie pripažįsta tik Tiesą, Gėrį, Teisingumą.

Pavaldiniais, paklusniais kareiviais gali būti tik dvasiniai vaikai, klausantys tėvo, kuris visada išmintingesnis ir žino geriau. Todėl prie idėjų pasaulio tiesiogiai (kaip ir su dievais šnekėtis be tarpininkų) žmonių imta nebe prileisti. Radosi karinės mokyklos (kaip ir vėliau bažnyčios), bendros kareivių ruošimo programos; jiems vadovavo vadai, kurie buvo vadai tik tiek, kiek juos informuodavo iš viršaus, kokius įsakymus gaudavo – jėgai buvo atimtas protas, o bukumas įgavo galimybę save patvirtinti jėga. Ir Imperija ėmė griūti, trauktis, pralaimėti prieš barbarus ir vandalus, kur dar kariai buvo kariais, kur centralizmo armijose dar nebuvo… Į valstybę suvaržyti žmonės niekada nepasipriešins laisvai sąmoningai žmogiškai energijai.

O mes jau neįsivaizduojam gyvenimo be valstybės, nes gi bus anarchija! Mus apiplėš, sumuš, apvogs ir kas mus apgins? Nes, esame jau tik vaikai ir savarankiškai operuoti ne tik nesugebam, bet nenorim, mums baisu. Vergų mastysena – tada tikrai, vergais ir esame, išsiveržę iš mus ribojančių konstrukcijų ir užtvindę visą pasaulį. Norim laisvės nepajėgdami suvokti, jog laisvė ateina – atsitinka – tada, kai žmogus sugeba prisiimti atsakomybę. Kai žmogus pilnai atsako už tai, kuo jis yra, ką veikia ir kokios to pasekmės… Tik, idėjų pasauliui, Dangui nuo mūsų nutolus, mes nebe žinome, kada elgiamės teisingai, o pagal tai, ko iš mūsų reikalauja valstybė ir visuomenė, jaučiame, jei elgsimės, tai bus amoralu.

Kai žmogaus viduje didžiosios idėjos nebe gyvena, jis paralyžuotas, bet, skatinamas bandyti, daryti, nebijoti klysti, pradėti vis iš naujo, persigalvoti, naudotis įvairove ir galimybėmis, vaikščioti ratais ir neateiti į niekur… Todėl visi žinantys, išmintingi ar sąžiningi, visais laikais kalbėjo tik  apie individus, jų vystymąsi, veikimą, gyvenimą. Individu galima laikyti tą, kurio vidus pagal dangaus, idėjų vertikalę išrikiuotas, ir gyvenama, tos vertikalės neprarandant, nuo jos nenukrypstant. O jei tokios vertikalės neturi savo stuburui palaikyti, tai esi moliuskas, rašalo dėmė, liaudies masės sudedamoji dalis.

Vergų sąnkaupom šiais laikais irgi filosofija sugalvota, kaip be jos… Ir dauguma nemato skirtumo, irgi. Kuo žmogus mažiau reiškia pats, tuo labiau linkęs įtakoti aplinką, kištis į šalimais esančių reikalus, nurodyti kaip gyventi ištisoms tautoms ir valstybėms. Sekdami vis platesnį valstybinės įtakos įsigalėjimą ir individualaus žmogaus privačios sferos susitraukimą jau beveik į nieką, galime matyti pakeliui vykstant žmogaus menkėjimo, valios, drąsos, ryžto praradimo procesą. Liberalai kovojo prieš valstybės įsigalėjimą, teisingai, bet jie tik susikoncentravo į laisves (teises), pamiršę, jog visos jos, kiek nuo valstybės atimamos, reiškia dar vieną pareigą, kurią reikia prisiimti, masėms, jei ne individualiai. Tos pareigos ir atsakomybė jiems kažkaip visai nepritiko – patys vergų sąmonę turi ir to žinoti nenori?

Aristokratija dar buvo tokia forma, kai laisvi nešė atsakomybę už jiems priklausančius, už tai, kas jiems patikėta – žemę, žemės ūkį, žmones, jame dirbančius. Aristokrato požiūris nebuvo savininko požiūris – jis suvokė esąs tik laikinas valdytojas, tik globėjas, prižiūrėtojas, atsakingas už visa tai tik laikinai. Ir jo garbės reikalas buvo ateinančioms kartoms palikti visa ką geresniame stovyje, nei rado ir perėmė pats. Tik taip galima įgyvendinti ir palaikyti viziją šimtmečiui, sodinti ąžuolynus, pvz, ne sau, bet vis tiek, prasmingai.

Demokratija su jos trumpomis valdymo terminų atkarpomis bet kokią ilgalaikę viziją padaro neįmanoma, skatina galvoti tik apie šiandieną ir apie greitą naudą.

(bus daugiau)

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (II dalis)

Jei seniau dvasinis kūnas turėjo fizinį kūną kaip savo išraišką čia, žemėje, ir neverkė, jei tekdavo jį prarasti, tai dabar fizinis kūnas likęs našlaitis savo ruožtu,  dvasinį kūną turėtų, jei jis nebūtų prarastas – ir mirties jis išvengti negali niekaip. Ir tu tęsk jo gyvenimą kaip nori, jis vis tiek baigtinis – materija suskyla į dalis anksčiau ar vėliau…

Todėl sugalvotas sekantis etapas – atimti iš žmonijos ir pačią jų gyvybę – paskutinę individualią sielos dalį – anima vegetabilis. – Sąmonės kibirkštis, ji irgi turi tapti bendra: ją turi būti galima palaikyti biokompiuterius ir robotus, kaip elektros srove iš bendro tinklo. Ir valio, štai jums nemirtingumas. Ir žmogaus kaip po tokio nebėra, visos jo individualios dalys subendrintos ir panaudotos kažkieno kito tikslams. Yra tada tik viena bendra masė, liaudis, žmonija,  su vienu dievu, vienu protu, viena bendra socialine sąmone ir viena bendra pasąmone, ir vienu techniniu kūnu, kuris, gerai užlaikomas, užtikrins pereinamumą be esminių pertraukų, iš sudilusio bioroboto į naująjį, sekantį. Pasaulis bus pakeistas iš esmės ir per visai neilgą laiką, objektyviai žiūrint. Dvasios kaip nebūta, viskas – ekonomika, bet ir ji kris nuo to paties kardo, kurį kažkada prieš dvasią pakėlė. Kai viskas bus robotizuota, ekranizuota ir visiems po lygiai gražių paveiksliukų parodys, liaudies masėms neliks tokių sąvokų kaip turtas, nuosavybė, atlygis už darbą.

Žinoma, tiems keletui, kurių rankose visa tai bus sukoncentruota, liks. Kaip atlygis nuo jų dievo už atliktą juodą darbą žmoniją sunaikinant. Bet labai aš tuo dievu nepasitikėčiau, jų vietoj būdama, kai jau jie liks nereikalingi, tai tam dievui bus nebe reikalingi ir jie.

Ar seniau, kažkada, kai mokslo nebuvo, tiesa nežinota? – Kad ir kaip keistai jums atrodytų, bet iš tikro nėra nieko svarbaus, ko žmonija nėra žinojusi nuo pat pradžių… Tai čia dabartinio mokslo tiesos yra tokios, kad jas reikia iš naujo išrasti ir įrodyti kiekvieną savaitę.

J.Golovinas yra taip kalbėjęs apie skirtumą tarp Tradicijos ir naujųjų laikų mokslo: „Dieviškas intuityvus žinojimas yra opozicijoje eksperimentiniam materialistiniam mokslui. Tik dangiška siela ar aido apvaisintas forma numato ir nujaučia pasaulį. Kolektyvinis būsimo materialisto racionalumas įsisavinamas palaipsniui, nes jo sąmonė iš pradžių tabula rasa – baltas lapas. Iš čia begalinė daugybė eksperimentinių mokslų ir definicijų, atitinkanti begalinį motinos – materijos dalumą. Kai Tradicija ar tėvų žinios yra labai paprastos. Tradicija nėra dialektinė, ji – aksiomatinė. Kadangi žmogus dabar jos negauna, jinai nuo jo nuslėpta, jis turi ieškoti pats. Bet, radęs ieškojimus gali baigti – jokių amžinų ieškojimų nėra – ir imtis pagal rastus principus ir tiesas gyventi, tvarkyti, statyti savo gyvenimą ir sąntykius su pasauliu. Nes tai, kas vadinama dialektika, yra iš esmės tapatu patinų kovai už patelę – tiesą; ir tokios kovos beprasmiškumas akivaizdus, nes laimėtojo triumfas ir turėjimo džiaugsmas išsisklaido klaustuko stovyje, imančiame vėl augti tą pačią minutę, kai noras patenkintas. Diskusija, klausimai ir atsakymai, vienos nuomonės pastangos pirmauti prieš kitą, visa tai į niekur neatveda.

Kai tuo tarpu apie aksiomatinę tradiciją kalbantys, kalba apie tą patį – gal kitu kampu, smulkiau ar kažką papildomai aiškindami, bet tai – kaip improvizacijos ta pačia tema“.

Geometrijos kalba yra simbolių kalba, su materialine realybe ji nieko bendra neturi. Sunku tai paaiškinti tiems, kurie nesuvokia nei dirbtinės mokslo prigimties, nei kad todėl jis nieko nereiškia. Simbolių kalba kalbant, dievų teritorija yra apvali (o jie patys beformiai?) – maldos namų kupolai, tradicinės apskritos kapinių teritorijos, pilkapiai, užapvalintas altoriaus galas bažnyčiose. Žmogaus pasaulis, jis pats – kampuotas… Bet čia kalba net ne apie tai.

Nikolajus Kuzanskis kažkada pasaulio schemą yra piešęs sekančiai: kai buvo „aukso amžius“, tai pasaulį simbolizavo du trikampiai, vienas viršūne aukštyn, kitas – viršūne žemyn, ir tomis kryptimis vertikaliai vienas į kitą judantys – tai reiškia, jog dangus tada dar buvo dangus, o žemė – žemė, ir viskas buvo savo vietose; prasidedant Naujiesiems laikams buvo jau paišyta sekanti schema – abu trikampiai susmigę vienas į kitą iki tiek, jog jų viršūnės remiasi į vienas kito bazes – erdvė, susiformavusi jų viduje, vadinama Mėnulio dangum, o Žemei ji jau pakeičia tikrąjį, vyrišką dangų, kuris nebe matomas, su juo kontakto nebėra – o surogatinis dangus yra moteriškas, kaip ir žemė, jis viską iškreipia… Viskas nuėję į materialumą – žemė tapusi pirmine, svarbiausia, lemiama, tarp Mėnulio ir Žemės patekęs vyriškas pradas yra visiškai pajungtas ir netekęs bet kokio savarankiškumo. Bet, judėjimas yra amžinas, todėl trikampiai sminga vienas į kitą toliau ir šiandien, aš manau, esame situacijoje, kai jie persmeigę vienas kitą jau tiek, jog suformavę šešiakampę, Dovydo žvaigždę. Ir tai labai daug ką mūsų laike ir pasaulyje paaiškina: valdžia ir visų kitų dievo pažadų išsipildymas. Visiems kitiems – naktis, tamsiausia prieš aušrą…

Prognozuojamas judėjimas, toliau, kurio rezultate trikampiai pereis vienas per kitą tiek, jog išlįs priešingomis kryptimis ir liks susijungę tik bazine linija – žemė žiūrinti sau, o dangus – sau.

Tada, matomai, paskutiniu teismu vadinamas momentas ir bus: kas su kuo ir kas esame kur… Normaliai gal turėtų praeiti šimtmečiai ir šimtmečiai iki tokio schemos susikūrimo, bet, turint omeny visuotinį pagreitėjimą, kuris įgauna dar vis didesnį pagreitį, gali būti, kad dar ir mes tai pamatysim. Nei koks dievas ar dievai čia nebus aktualūs. Kiekvienas gravituos į ten, kur jis tinka ir priklauso, iš ko jis sudarytas: dvasia prie dvasios, materija prie materijos. Dvasia kūną gali sudvasinti tiek, kad pasiims jį su savimi, o kūnai be dvasios eis link kūniško, materialaus, bedvasio poliaus. Paprasta, greita ir efektinga. Išsiskirs kiekvienas į savą stichiją ir viso gero.

Nes, toliau rasis atstumas tarp trikampių, ir jis tik didės, jiems toliau judant priešingomis kryptimis. Naktis baigsis vienur ir liks amžina kitur. Ir lauks kažkokie kiti, sekantys išbandymai…

(bus daugiau)

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (I dalis)

Pradžioje žmogus buvo toks spindintis ir didis, jog angelai nežinojo, kam lenktis, dievui ar žmogui, taip yra kažkada savo kalbą pradėjęs J.Mamlejevas… Paskui angelai ėmė žmogui pavydėti, ir toliau, su rezultatu esame pažįstami – jį matome veidrodyje kasrytą. Jei tikslas yra grįžti kažkur labai toli į pradžią, kai dar viskas buvo neiškraipyta ir neperkreipta, tai atsirandame situacijoje „vienas žmogus – vienas dievas“. Ir dar tiksliau, tas dievas ir yra tas žmogus – jo dalis, tik aukštesnėse sferose gyvenanti. Kol ryšys dar nebuvo prarastas.

O tai, ką turime dabar, tai visuomenė, sociumas, jau suvartojusi dangų, žemę, ir iš pačių žmonių telikęs blyškus šešėlis.

Nes žmogus individualaus gyvenimo už sociumo ribų nebe turi, Hegelio prasme. Jis tik tiek žmogus ir tik tiek egzistuoja, kiek dalyvauja visuomenėje, yra naudingas valstybei… Kai kažkada buvo ir dangus, ir žemė, ir žmogui, esančiam tarp jų, visuomenė buvo jo gynybinis skydas, prieglobstis, kokonas. Palaipsniui iš gamtos liko tik ekologija, dangaus vertikalės nebe liko visai – koks nors Dalai Lama ar Popiežius – jau tik socialinės figūros, visuomenės veikėjai. Ir žmogų irgi, visuomenė verčia būti tokiu, koks jis jai reikalingas, pastoviai mala jį savo girnose. O žmogus, mirties bijodamas, desperatiškai ieško dėl ko gyventi – prasmes rasdamas kaip tik visuomenės projektuose, nacionalinėse idėjose ir pan. – Žodžiu, kaip tik savo, kaip individo, žūtyje.

Tiek Neoplatonikai, tiek vėliau scholastai teigė, jog žmogaus sielą sudaro keturios dalys: dieviška siela, racionali siela, gyvūniškoji siela ir vegetatyvinė. Dvi pirmosios yra kaip ir dvasiniai kūnai, dvi antrosios gyvena, išreiškia, atgyvina fizinį mūsų kūną – ištirpę kraujyje. Tik esant pilnam komplektui ir kontaktui tarp dalių, žmogus yra toks, koks jis ir turi būti. O kokią situaciją turim dabar?

Pirmiausia apie dangišką sielą – anima celestus. Ji prarasta seniausiai, labiausiai nuo mūsų nutolus ir apie ją dabar kalba dar tik tie, kurie iš tikro nėra žmonės, bet „angelai, kankinami šituo pasauliu“. Kaip nėra žmogaus, vienodo su kitu, taip nėra ir dvejų tokių pačių dievų. Jų daugybė ir visokių. Pasirinktinai, kiekvienam pagal reikalą, dvasinę giminystę, vystymosi principą – jei kiltume mūsų sperminioaido gija į dangų, jos gale rastume kiekvienas kažką kitą – savą pradžią… Jau Antikiniame pasaulyje dievų skaičius buvo sumažintas iki vienos Olimpinės šeimos, bet dar vis tiek buvo  pasirinkimas, ką garbinti, kam aukas aukoti. Šlovinti savą dievą, mylėti, nieko iš jo neprašant mainais, mums dabar toks poreikis ar laiko leidimas jau sunkiai suprantamas. Nors ir tada, visokie pagarbos ženklai gal buvo formalumas, nes iš tikro žmonės su dievais buvo ant „tu“. Ir kad dievas kažkaip ypatingai ir dažnai vienašališkai myli žmoniją, čia irgi jau Krikščionybės išradimas, pagonių dievai labiau užsiėmę savimi, nei kažkokiu ypatingu žmonių mylėjimu.

Kai monoteistinės religijos ėmė kalbėti apie vieną – savą – dievą, tai tai jau buvo moliniai žmonės, visi kaip vienas pagal tą patį atvaizdą padaryti. Yra kokie yra ir, matomai, kažkuo kitu jau nebus. Kas juos padarė, tie sujungė į viena tai, kas būtų turėję būti jų dangiškos sielos, organizavo iš to lauką vieno dievo pavidalu, ir prisakė: jūsų dangiška siela visų viena, dievas jūsų vienas ir jūs visi pagal jo paveikslą. Bet net šitie dievai buvo keli. Čia tik XX amžiaus tarnshumanistai iš Ješuos, Mohameto ir Budos vieną kokteilį plaka – tolsta žemė nuo dangaus, dangiškos dvasios substancijos gal jau tik aidų aidai iki mūsų ateina, o gal tie nebe. Ir daugumai iš mūsų koks skirtumas…

Nes, dangišką individualią sielą sudorojus, buvo imtasi sekančios – racionaliosios. Buvo laikai, kai žmogus buvo asmenybė, negalėjo būti kuo kitu – kiekvienas buvo mikrokosmosas su savo racio, viską suvokiantis pagal save ir pagal tai gyvenantis, veikiantis. Kadangi tiesa egzistavo viena, buvo žinoma ir į ją remiamasi, tai žmonių buvo įvairovė, bet nebuvo prieštaravimų, buvo tik praturtinimas ir nebuvo tokios iminties, kad užimti kito vietą – kad tavo nuomonė nugalėtų prieš kieno kito nuomonę… Kaip religija buvo perėmus dangiškos sielos funkciją, taip ir mokslas, Naujiesiems laikams prasidedant, perėmė mūsų visų individualų racionalumą, padarė jį mums visiems bendru, ir, jo diktuojamomis madomis sekti privaloma. Kažką suprasti mums apie mus pačius – mūsų sveikatą, mūsų vaikų auklėjimą, individualų išradingumą ir t.t. – yra ne mūsų reikalas, tai iš mūsų perėmę „profesionalai“ baltais chalatais laboratorijose. Mes esame jų teritorija, jų nuosavybė, jie mus įtakoja ir valdo.

Viskas, ir tą sielos dalį nusavino. Kas bandytų prieštarauti, tie – atsilikę, iš senų laikų, pasenę, negaliojantys, neaktualūs ir melagingi. Šarlatanai…

Šekspyro kūryboje lūžio momentas, kai ėmė rastis ir įsigalėti tie, kurie turėjo jau savas tik dvi sielos dalis, atspindėtas „Venecijos pirklyje“. Tokie jau tik instinktų vedami, ypač turto kaupimo ir visko aplinkui vertimo į pelną ir į naudą sau. Darvinas XIX amžiuje jau žmones kaip vieną rūšį, iš beždžionės kilusią, užregistravo – bendrą gyvūnišką dvasią mums visiems užfiksavo, jokiai įvairovei galimybių nepalikdamas. Nors, įvairios nereikšmingos gentys dar ir šiandien mitus pasakoja, jog jie iš kitokių gyvių kilę – na ir kas, tai tik mitai… O tuo tarpu tie, kas bendrai (turtų kaupimo) dvasiai nepaklūsta, tai jų pasaulyje kaip ir nėra. Priešpastatyti save masėm nėra lengva ir nesame prie to pratinti – su mumis elgiamasi, lyg mūsų visų tikrai, būtų tie patys poreikiai, ta pati gyvenimo motyvacija – valgyti, daugintis, dominuoti… Mylim auksą ir materialinius turtus, nemėgstam skausmo, šalčio, alkio. Bijom mirties. – Žinoma, kūnas bijo mirties…

(bus daugiau)

Normalumui išnykstant… (V dalis, paskutinė)

Kadangi Lietuva savo tarybinį istorijos laikotarpį išmetė į šiukšlių dėžę kaip labai gėdingą ir nenormalų, to pasekoje, pirma, prieš dabartinės valdžios politiką niekas neprotestuoja, kokia ji bebūtų – visi gi masiškai atsivertėm į kapitalizmą, turėtume būti turtingi ir laimingi, o jei toks nesi, tai esi lūzeris – eiti protestuoti reiškia prisipažinti pralaimėjusiu; būti normaliu, kuo ir esi, yra prisipažinti pralaimėjusiu, todėl, kas nebe išgali skudurėliais biednumo užsidengti, tie tiesiog nutyla ir išnyksta iš visuomenės gyvenimo… Ir antra, niekas istorijos nežino ir neįsivaizduoja, kokia raudona buvo visa Vakarų Europa visą XX amžių, kokios stiprios buvo komunistų partijos Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, kol naciai jų neišmušė, Graikijoje, kol pokaryje anglai ten jų neišžudė… Socialistais buvo buržuazinė vidutinė klasė, o dirbantieji ir neturtingieji buvo komunistai, kovojo už savo teises, už geresnes sąlygas – tai buvo normalu.

Kadangi Europoje pramonė išnaikinta, tai įsivyravo krautuvinis socializmas, o progresyvią leftistų vėliavą neša dabar mažumų, nebe daugumų gynėjai, ir tai tik dar vienas prieštaravimas į bendrą „naujo normalumo“prieštaringumų katilą; toj pačioj Olandijoje biznis labai stiprus ir gerai atstovaujamas įstatymiškai, bet, tuo pat metu, pvz, sveikatos apsaugos sistema yra paremta solidarumo principu – visi turim mokėti už visus, visi esam lygūs ir vienam katile, kad galėtų ja naudotis ir tie, kurie susimokėti negali… Visokiom progom šnekama apie neturtingų rėmimą, tuo pačiu metu ginamos LGTB ir islamo teisės, vienodai aršiai ir prieštaravimo nepastebint, pilnu tempu į šalį vežami pabėgėliai ir kovojama su terorizmu – visus tuos pasireiškimus, kokie jie prieštaringi neatrodytų, vienija naujas normalumas – ekonominė nauda. Jei kažkam tai rimtai ekonomiškai naudinga, tai ir yra normalu. Tai – vienintelė nacionalinė idėja, valstybinė politika ir programa ateičiai, suvienijanti liberalų individualumą, masių solidarumą ir leftistų komunizmo utopiją. Lozungų chaosas, silpnesnį protą susukantys prieštaravimai… Kai nenormalu yra normalu, ar tai dar vis normalu?

O Lietuvos atveju,  sveikas protas yra paskelbtas kremline vatnikų idėja ir naikintinu pavojumi, kai globalistinės iliuzijos, su realybe ir žmogum jokio ryšio neturinčios, yra skatinamos ir pateikiamos kaip naujas normalumas. Tik jis jau nieko neapgins… kaip parazitų ir buvo sumanyta.

Olandų publicisto Cees Nootenboom tekstas, kurį išverčiau, gražiai pailiustruoja, ką norėjau pasakyti:

Laikraštyje aš perskaičiau, kad Amsterdamo Istorijos muziejuje atidaryta Dolf Kruger fotografijų, iš 50-tų ir 60-tų pradžios laikmečio, paroda. Reportažo leitmotyvas buvo, jog, nepaisant kapitalistinio išnaudojimo ir streikų, demonstracijų, potvynių, ir bendrai, viso ko trūkumo pokario metais – iš tos parodos nuotraukų sklinda speciali šviesa – autorius net pacituoja eilutę iš populiarios tuo metu dainos – „laimė tada buvo normaliuose, paprastuose dalykuose“ (laimingu būti tada buvo normalu)… 50- tieji buvo mano ankstyvieji Amsterdamo metai, aš gyvenau palėpėje Pieterpoort skersgatvyje, kur nebuvo tada nei dujų, nei elektros, nors, dabar aš to nebe galiu įsivaizduoti… Aš nusprendžiau nueiti tą parodą pažiūrėti – Dolf Kruger pavardė man nieko nesakė, bet aš iš karto supratau, jog tai – mano žioplumas: pirma nuotrauka, kurią pamačiau, buvo man žinoma jau daugybę metų. Joje streikuojantis kasyklų darbininkas stovi nugara į kamerą, didžiulis, vienas vidury gatvės, ant šlapių jos grindinio akmenų, Belgijoje. Tas žmogus ten stovi visiškai vienas tiesiai prieš grėsmingai atrodančius žandarus, artėjančius visu gatvės pločiu. Žinoma, žmogus ten stovėjo ne vienas, darbininkų buvo ir už jo, ir šalimais, bet fotografas nuotrauką padarė taip genialiai, jog žiūrovas jaučia tiksliai tą patį, ką jaučia streikuojantis darbininkas: jo įniršį, jo pasipriešinimą. Žandarai tuo momentu tampa ir tavo priešais, nes žinai, jog prieš tokią jų persvarą pralaimėsi.

Ši nuotrauka kabojo mano daktaro Beno Polako kabineto laukiamajame, aš turėdavau daug laiko ją apžiūrėti ir įsižiūrėti… Tada buvo Šaltojo karo laikas, ir Benas Polakas buvo komunistas – tada tai man atrodė pikantiška – daktaras komunistas. Aš buvau Budapešte vykstant 1956- tųjų įvykiams ir komunistų nemėgau. Bet, daktaras Benas buvo taip pat ir Parlamento Pirmųjų rūmų narys (į ten Olandijoje renkama iki gyvos galvos, nebent senatorius pats nusprendžia išeiti į pensiją, mano pastaba) ir tai jau buvo ne pikantiška, bet svaru ir svarbu – aš tada dar turėjau daug ko apie gyvenimą išmokti. Vėliau daktaras Benas, jei aš gerai supratau, iš partijos buvo pašalintas, bet nuotrauka, aišku, liko kabėti kur buvus… Jei tavo atsiminimų mašina įsisuka, dažnai ji dar kurį laiką prisimena ir toliau, ko kitaip gal prisiminus nebūtų. Vienoje iš Krugerio nuotraukų pora streikuojančių darbininkų matau skaitant „Tiesą“ (De Waarheid) – ir dabar aš, po 30 metų (tekstas rašytas 1980- aisiais) bandau nuotraukoje perskaityti straipsnio antraštę – ten kažkas apie EVC, tada tokią galingą komunistinę profsąjungų organizaciją, irgi, dabar jau ne egzistuojančią. Bet, kol aš stovėjau, žiūrėdamas, prisiminiau ką kitą, su Tiesa surištą: šventę pas Dick Holthons – een bal de tete rouge – ten reikėjo ateiti „persirengus“ galvą ir tai turėjo turėti ryšį su raudonaisiais. Prizą laimėjo burgameisteris. Jis buvo neatpažįstamas po vietnamietiška šiaudine panama ir aplink ją, kokius 200 kartų buvo apraizgęs laikraščio „Tiesa“ pavadinimą, iškirptą iš pirmų puslapių – kaip kokį tinklą nuo moskitų… Tada būdavo dar smagių burgameisterių Amsterdame ir pats miestas buvo kitoks.

Ar aš daug ką atpažįstu tose nuotraukose, nežinau. Jos yra puikios ir visi turėtų jas pamatyti, bet laimė, apie kurią buvo minėta laikraštyje, man tenai nepasirodė. Greičiau kažkas labai keisto, šalis, kurioje aš niekad nesu buvęs, laikas, kuriame aš niekada negyvenau. Žmonės jose man atrodo, lyg būtų kitos rūšies, griežti ir rūstūs. Man neįsivaizduojama, kad šitos švino pilkumo gatvės nuotraukose, be automobilių, jog tie vyrai ir moterys ant dviračių, apsirengę – nerandu tikslesnio apibūdinimo – esminiais, vienais turimais savo rūbais, kad visa tai išvirto į mūsų dabartinę gausą, daugybės tekstilės gabalų vilkėjimą, į miestą, pilną makdonaldų, mersedesų, diskotekų, ekspreso barų, sexshopų. Viso to juk tada nebuvo, ir, matomai, todėl man atrodo, kad ir manęs tada ten nebuvo…

Normalumui išnykstant… (IV dalis)

D.Ugresič yra rašius: kažkada stebėjau, kaip aborigenams (papuasams)buvo buvo bandomos įpiršti naudojimui Coke Cola ir Omo skalbimo milteliai… Bet papuasai bent jau juokėsi iš to susirietę, kai pas mus nebesijuokiama ir tokie dalykai nebe laikoma juokinga, nes niekas nepastebi tame nei dirbtinumo, nei paradoksalumo jumoro… Visiška pozityvistinio mąstymo pergalė. Normaliam kasdieniniam žmonių gyvenimui sunykstant, ne tik blogis įsigali be pasipriešinimo, likusius visuomenės narius apima idijotizmas. Kai pozityvistinį mąstymą jo radimosi ir plitimo pradžioje, XIXa., žmonės dar lengvai indentifikavo.

W.G.Sebaldas „Saturno žieduose“rašė: „Gustavas Floberas buvo žinomas savo skurpulais, trukdžiusiais jam rašyti – falšo baime, pvz, kuri laikė jį prikausčiusi prie sofos savaitėmis ir mėnesiais, o galiausiai net vertė bijoti, kad jis niekada daugiau nesugebės parašyti nei žodžio, ne korumpuodamas savęs pačiu baisiausiu būdu… Dar daugiau, jis buvo įsitikinęs, kad viskas, ką jis parašė iki šiol, yra tiktai siaubingų klaidų ir melo grandinė, ir to pasekmės bus neįsivaizduojamos… G.Flobero skurpulų ištakos ėjo iš jo suvokimo, tiesiog matymo, kaip nesustabdomai ir nepavargstamai visur plinta kvailybė, ir kuri, jis tikėjo, įsiskverbė ir į jo paties galvą. Jis yra lyg ir sakęs, kad tai efektas, prilyginamas grimzdimui į smėlį… Tikriausiai todėl smėlis užima tokią svarbią vietą G.Flobero kūriniuose: smėlis nugali viską, įsiskverbia į mažiausius plyšelius… Smėlio smiltelėje E.Bovari žieminės suknelės klostėse Floberas matė visą Sacharą, kiekviena dulkelė jam svėrė kaip Atlaso kalnynas.“

G.Flobero „Bouvard et Pecuchet“, parašytas 1881m. yra knyga apie kvailybę, kaip neatskiriamą žmonijos egzistencijos dimensiją. Ir labiausiai šokiruoja išvada, jog kvailybė ne mažėja ir nyksta, įsigalint mokslui, technikai ir propagandai – priešingai, moderniems laikams progresuojant, žmonių kvailybė progresuoja kartu! – Nes moderni kvailystė nereiškia nežinojimo. Ji reiškia nesusimąstymą, priimant kitų suformuluotas idėjas už gryną pinigą. Ir ši įžvalga žmonijai turėtų būti ne mažiau svarbi, kaip Markso ar Froido raštai. Nes, ateitį be klasių kovos galima įsivaizduoti, ateitį be psichologijos irgi. Bet ateitis, kuri bus, atneš su savimi laviną jau sugalvotų idėjų, suvestų į kompiuterį, programuojamų masinių informacijos priemonių ir gręsiančių sųnaikinimu bet kokiai dar likusiai originaliai ir individualiai minčiai. O kaip tik ant jos, kaip ant kertinio akmens, Europietiška kultūra ir pastatyta – čia Milanas Kundera šitaip išsakė savo nerimą. Nes matė, jog masės nebijo būti kvailos ar kvailinamos, labiau už viską jos bijo nebūti pakankamai modernios, šiuolaikiškos, madingos, progresyvios. Ir griebia viską, kas naujo, nes tai yra gėris ir dar didesnis gėris, be jokių klausimų ir abejonių…

„Techninių aparatų makabriškumas yra tame, jog jais gali lengvai naudotis ir tie, kurių proto lygis netraukia, kad juos išrasti… Kvailybė tuoj pat ima naudotis mokslo išradimais, ir dar su velnišku lengvumu. Gamtinės nelaimės ne taip nuodugniai nusiaubia žemę, kaip tai daro mokslas ir technika, sąjungoje su godumu.“ (Nicolas Gomez Davila)

Tokioj situacijoje, likusiems yra keistoka alternatyva: ar būti pažangiu, ar būti savarankiškai mąstančiu. – Ir kaip taip sužaista patyliukais, jog būti savarankiškai mąstančiu jau automatiškai reiškia nebūti pažangiu? Kad tai- skirtingi ir priešingi vienas kitam dalykai? – Kai svarbiausia Europietiškoje kultūroje buvo, ir brangiausia, ką ji turėjo – pagarba individui, jo minties originalumui ir jo teisei į neliečiamą gyvenimo privatumą. (M.Kundera).

Reiktų grįžti keletą šimtų metų atgal, kad užčiuopti šio proceso pradžią; Europinė kultūros tradicija suformuota Renesanso intelektualų, dvasios aristokratų, žvilgsniu ir mintimi sugebėjusių aprėpti labai sudėtingus reiškinius ir jų įvairovę – toks liko ir universalaus žmogaus pavadinimas – Renesanso žmogus… bet, ėmė kilti trečiasis sluoksnis, turtėti pirkliai, bankai – jiems nebuvo aktualu nei dvasia, nei intelektas, jiems auksas iš gėrio idėjos simbolio pavirto pinigu, ir visas jų pasaulio matymas į pinigą ir susivedė. Ir dvasiniam gyvenimui palaipsniui ėmė darytis ankšta tokiame link komercijos pasukusiame pasaulyje. Tuo labiau, jog pirklys, buržua, į esmės gelmes pasinerti nesugebėdami, tiesiog atskyrė turinį ir formą į du atskirus dalykus: tikėjimas, pvz, iš gyvenimo būdo, doro ir prieš savo paties sąžinę atsiskaitomo, tapo tokiu, kad gudrauk kaip nori, o nueisi sekmadienį į bažnyčią, ir dievas tau viską atleis; arba, nesvarbu, kaip elgiesi, kaip gyveni, svarbu, kad iš išorės viskas atrodo gražiai ir teisingai… Iš čia ilgainiui pozityvumas ir gimė: esmės, to kas nematoma, ir nėra; yra tik kas matoma, tik išorė – tai buvo labai patogu ir taip gyvename ir dabar.

O kad viskas tokiu būdu prarado prasmę, šaknis, reikšmę, svarbos hierarchiją ir tapo atskirų molekulių sankaupa, palaida atomų bala materialiniu pavadintame pasaulyje tą retas ir besupranta. Menas, pvz, nežinantis savo vietos, yra destruktyvus. Jis niekur neveda – žmogus ir menininkas yra atskirti, ir suvienyti tą skilimą norima mieliau po meno, o ne po žmogaus vėliava, nes smagiau, kad liktų tik žaidimas ir pastangos save pasaulyje įtalpinti, kaip kažką specialaus, o ne gink dieve, kažką normalaus, žmogiško, kasdieniško…Tiesą sakant, nepakeliama (dvasiai) būti apačioje ir nematyti tuo tarpu savęs ir iš viršaus! – Mane domina aukštųjų idėjų, aukštosios kultūros likimas – kažkada joms užteko egzistuoti, būti, ir pasaulyje, kuriame viskam kitam irgi dar buvo svarbiausia būti, tai žmones džiugino ir guodė, ramino ir kėlė pasitikėjimą. Kai moderniais laikais, veikla, veikla ir dar kartą veikla tapo svarbiausia – kad tu niekur iš esmės ir nei sekundei ne esi, niekas to nepastebės; jei tu neveiksi, tada tavęs tikrai nebus. Tokiam pasaulyje ir didžiosiom idėjom norima pritaisyti propelerius, jos turi veikti, įrodyti save, kitaip jų nereikia, jomis netikima ir jokios iš jų naudos.

Jei dvasia yra vertikalėje, žvilgsnyje iš viršaus, tai materija, kaip horizontalė, ir mes joje prapuolę. Kai normalumas būtų kaip tik jų kryžkelės taške. Ir, kadangi jį pastoviai perstumia, kas jo neturi nusistatęs savo ir tvirto, tai prapuls su visu kitu kuo kartu.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as