būtis

1
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (III dalis)
2
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (II dalis)
3
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (I dalis)
4
Normalumui išnykstant… (V dalis, paskutinė)
5
Normalumui išnykstant… (IV dalis)
6
Normalumui išnykstant… (III dalis)
7
Normalumui išnykstant… (II dalis)
8
Normalumui išnykstant… (I dalis)
9
Gamta tuštumos nemegsta… (IV dalis, paskutinė)
10
Gamta tuštumos nemėgsta… (III dalis)

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (III dalis)

Taip pat šia proga pasirodo visiška tokių sąvokų, kaip kaltė, bausmė, nuodėmė ir pan. beprasmybė. Dvasios gelbėti nereikia, nes materija jos negali paveikti nei kokiu būdu, sužaloti, sunaikinti ar sutepti – tai sugalvojo monoteistinės religijos kaip įtakos svertą, kad individą normuoti, riboti, koreguoti ir jam vadovauti, naudojant jo baimę. Ko rezultate realaus pasaulio ir nematom, Realybės bijom, ji mums per siaubinga…

Tada, jei tu gėdyjiesi, nedrįsti, bijai būti kaltas ar pasmerktas, tai tavo problema – ir gyvenime geriau sekasi tiems, kurie tos problemos neturi – sakau gi, pavergimo įrankis. Juo išaustas socialinis audinys, formuojantis mus iš išorės. Nepainioti su sąžine ir gyvenimu pagal ją  – tai yra jau įtaka iš vidaus..

 

Elgtis pagal sąžinę ir elgtis ar nesielgti bijant yra du skirtingi dalykai. Pirmu atveju dvasia dalyvauja, antruoju – ne. Niekas iš aplinkinių negali teisingai įvertinti tavo gyvenimo, negali netgi kokio nors vieno nedidelio poelgio motyvų – vertina tave, projektuodami save ir savą patirtį ant tavęs… Tu irgi negali jiems į vidų pažiūrėti, taip pat, bet, nelabai kam tas tikrasis kito vidus ir rūpi. Rūpi dažniausiai tik, kad tu elgtumeisi, gyventum, kaip iš tavęs tikimasi, ir nekliudytum kitų norų, planų, ir su tavim nereiktų derėtis ar konkuruoti. Bet, pamirštam, jog ne pagal poelgius teisiami būsim, ir niekas netgi neteis. Tiesiog, išaiškės kaip ant delno kiekvieno mūsų esmė, iš ko esame sudaryti, ir savi liks prie savų.

Įdomu, kodėl kalbėti kaip Nyčė antžmogio tematika tapo no done po fašizmo – fašizmas juk, kaip ir komunizmas, kaip ir dabartinis globalus trockizmas, visi kaip tik priešingai, operavo masėmis, propagavo mases? Aš suprantu, jog individo jiems nereikia, bet ikad ndividą nurašyti kartu su fašizmu – kaip tokią jungtį sugalvojo? -tačiau ir tai, kaip mes tą antžmogį įsivaizduojam, yra žvilgsnis mažų žmogelių, liaudies mases sudarančių. Nyčė gerai žinojo pagonybę – graikų antikos mitus ir misterijas, suvokė jos skirtumą nuo monoteistinės religijos, kaip žmogų apribojantį ir luošinantį. Besistengiantį, kad jis gyventų gyvenimą negyvendamas.

J.Golovinas mėgdavo pasakoti, jog tai Julius Cezaris reformavo armiją. Iki jo, graikų tradicijoje, didžiuosius Romos Imperijos užkariavimus vykdė karių armijos. T.y. laisvų žmonių, savarankiškai besitreniruojančių, pagal savą nuožiūrą save karui paruošusių ir tą formą palaikančių, kario inicijaciją praėjusių, sąmburis. Ir, kas dar įdomiau ir ko įsivaizduoti praktiškai nebe galime, tie kariai ir herojai veikė savarankiškai – savo nuožiūra!… Bet, kadangi tiesa buvo viena, viena ir ta pati vertybių sistema, tai visi suprato tikslą vienodai, nebuvo apie ką diskutuoti – kiekvienas įnešė savo stipriąsias puses, savo sugebėjimą į bendrą  įvairovę, ir tokia armija yra nenugalima – rodėsi sudaryta iš dievų ar kažko panašaus. O Cezaris jau yra kiti laikai – jau jam norisi galios, įtakos, garbės, didesnės, nei kitų – matyt, koks tai menkesnis iš savęs buvo – jau savo kažkokius planus turi ir nori, kad kiti juos vykdytų: o herojai, kariai nesileidžia kokio tai menkystos vadovaujami, jie pripažįsta tik Tiesą, Gėrį, Teisingumą.

Pavaldiniais, paklusniais kareiviais gali būti tik dvasiniai vaikai, klausantys tėvo, kuris visada išmintingesnis ir žino geriau. Todėl prie idėjų pasaulio tiesiogiai (kaip ir su dievais šnekėtis be tarpininkų) žmonių imta nebe prileisti. Radosi karinės mokyklos (kaip ir vėliau bažnyčios), bendros kareivių ruošimo programos; jiems vadovavo vadai, kurie buvo vadai tik tiek, kiek juos informuodavo iš viršaus, kokius įsakymus gaudavo – jėgai buvo atimtas protas, o bukumas įgavo galimybę save patvirtinti jėga. Ir Imperija ėmė griūti, trauktis, pralaimėti prieš barbarus ir vandalus, kur dar kariai buvo kariais, kur centralizmo armijose dar nebuvo… Į valstybę suvaržyti žmonės niekada nepasipriešins laisvai sąmoningai žmogiškai energijai.

O mes jau neįsivaizduojam gyvenimo be valstybės, nes gi bus anarchija! Mus apiplėš, sumuš, apvogs ir kas mus apgins? Nes, esame jau tik vaikai ir savarankiškai operuoti ne tik nesugebam, bet nenorim, mums baisu. Vergų mastysena – tada tikrai, vergais ir esame, išsiveržę iš mus ribojančių konstrukcijų ir užtvindę visą pasaulį. Norim laisvės nepajėgdami suvokti, jog laisvė ateina – atsitinka – tada, kai žmogus sugeba prisiimti atsakomybę. Kai žmogus pilnai atsako už tai, kuo jis yra, ką veikia ir kokios to pasekmės… Tik, idėjų pasauliui, Dangui nuo mūsų nutolus, mes nebe žinome, kada elgiamės teisingai, o pagal tai, ko iš mūsų reikalauja valstybė ir visuomenė, jaučiame, jei elgsimės, tai bus amoralu.

Kai žmogaus viduje didžiosios idėjos nebe gyvena, jis paralyžuotas, bet, skatinamas bandyti, daryti, nebijoti klysti, pradėti vis iš naujo, persigalvoti, naudotis įvairove ir galimybėmis, vaikščioti ratais ir neateiti į niekur… Todėl visi žinantys, išmintingi ar sąžiningi, visais laikais kalbėjo tik  apie individus, jų vystymąsi, veikimą, gyvenimą. Individu galima laikyti tą, kurio vidus pagal dangaus, idėjų vertikalę išrikiuotas, ir gyvenama, tos vertikalės neprarandant, nuo jos nenukrypstant. O jei tokios vertikalės neturi savo stuburui palaikyti, tai esi moliuskas, rašalo dėmė, liaudies masės sudedamoji dalis.

Vergų sąnkaupom šiais laikais irgi filosofija sugalvota, kaip be jos… Ir dauguma nemato skirtumo, irgi. Kuo žmogus mažiau reiškia pats, tuo labiau linkęs įtakoti aplinką, kištis į šalimais esančių reikalus, nurodyti kaip gyventi ištisoms tautoms ir valstybėms. Sekdami vis platesnį valstybinės įtakos įsigalėjimą ir individualaus žmogaus privačios sferos susitraukimą jau beveik į nieką, galime matyti pakeliui vykstant žmogaus menkėjimo, valios, drąsos, ryžto praradimo procesą. Liberalai kovojo prieš valstybės įsigalėjimą, teisingai, bet jie tik susikoncentravo į laisves (teises), pamiršę, jog visos jos, kiek nuo valstybės atimamos, reiškia dar vieną pareigą, kurią reikia prisiimti, masėms, jei ne individualiai. Tos pareigos ir atsakomybė jiems kažkaip visai nepritiko – patys vergų sąmonę turi ir to žinoti nenori?

Aristokratija dar buvo tokia forma, kai laisvi nešė atsakomybę už jiems priklausančius, už tai, kas jiems patikėta – žemę, žemės ūkį, žmones, jame dirbančius. Aristokrato požiūris nebuvo savininko požiūris – jis suvokė esąs tik laikinas valdytojas, tik globėjas, prižiūrėtojas, atsakingas už visa tai tik laikinai. Ir jo garbės reikalas buvo ateinančioms kartoms palikti visa ką geresniame stovyje, nei rado ir perėmė pats. Tik taip galima įgyvendinti ir palaikyti viziją šimtmečiui, sodinti ąžuolynus, pvz, ne sau, bet vis tiek, prasmingai.

Demokratija su jos trumpomis valdymo terminų atkarpomis bet kokią ilgalaikę viziją padaro neįmanoma, skatina galvoti tik apie šiandieną ir apie greitą naudą.

(bus daugiau)

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (II dalis)

Jei seniau dvasinis kūnas turėjo fizinį kūną kaip savo išraišką čia, žemėje, ir neverkė, jei tekdavo jį prarasti, tai dabar fizinis kūnas likęs našlaitis savo ruožtu,  dvasinį kūną turėtų, jei jis nebūtų prarastas – ir mirties jis išvengti negali niekaip. Ir tu tęsk jo gyvenimą kaip nori, jis vis tiek baigtinis – materija suskyla į dalis anksčiau ar vėliau…

Todėl sugalvotas sekantis etapas – atimti iš žmonijos ir pačią jų gyvybę – paskutinę individualią sielos dalį – anima vegetabilis. – Sąmonės kibirkštis, ji irgi turi tapti bendra: ją turi būti galima palaikyti biokompiuterius ir robotus, kaip elektros srove iš bendro tinklo. Ir valio, štai jums nemirtingumas. Ir žmogaus kaip po tokio nebėra, visos jo individualios dalys subendrintos ir panaudotos kažkieno kito tikslams. Yra tada tik viena bendra masė, liaudis, žmonija,  su vienu dievu, vienu protu, viena bendra socialine sąmone ir viena bendra pasąmone, ir vienu techniniu kūnu, kuris, gerai užlaikomas, užtikrins pereinamumą be esminių pertraukų, iš sudilusio bioroboto į naująjį, sekantį. Pasaulis bus pakeistas iš esmės ir per visai neilgą laiką, objektyviai žiūrint. Dvasios kaip nebūta, viskas – ekonomika, bet ir ji kris nuo to paties kardo, kurį kažkada prieš dvasią pakėlė. Kai viskas bus robotizuota, ekranizuota ir visiems po lygiai gražių paveiksliukų parodys, liaudies masėms neliks tokių sąvokų kaip turtas, nuosavybė, atlygis už darbą.

Žinoma, tiems keletui, kurių rankose visa tai bus sukoncentruota, liks. Kaip atlygis nuo jų dievo už atliktą juodą darbą žmoniją sunaikinant. Bet labai aš tuo dievu nepasitikėčiau, jų vietoj būdama, kai jau jie liks nereikalingi, tai tam dievui bus nebe reikalingi ir jie.

Ar seniau, kažkada, kai mokslo nebuvo, tiesa nežinota? – Kad ir kaip keistai jums atrodytų, bet iš tikro nėra nieko svarbaus, ko žmonija nėra žinojusi nuo pat pradžių… Tai čia dabartinio mokslo tiesos yra tokios, kad jas reikia iš naujo išrasti ir įrodyti kiekvieną savaitę.

J.Golovinas yra taip kalbėjęs apie skirtumą tarp Tradicijos ir naujųjų laikų mokslo: „Dieviškas intuityvus žinojimas yra opozicijoje eksperimentiniam materialistiniam mokslui. Tik dangiška siela ar aido apvaisintas forma numato ir nujaučia pasaulį. Kolektyvinis būsimo materialisto racionalumas įsisavinamas palaipsniui, nes jo sąmonė iš pradžių tabula rasa – baltas lapas. Iš čia begalinė daugybė eksperimentinių mokslų ir definicijų, atitinkanti begalinį motinos – materijos dalumą. Kai Tradicija ar tėvų žinios yra labai paprastos. Tradicija nėra dialektinė, ji – aksiomatinė. Kadangi žmogus dabar jos negauna, jinai nuo jo nuslėpta, jis turi ieškoti pats. Bet, radęs ieškojimus gali baigti – jokių amžinų ieškojimų nėra – ir imtis pagal rastus principus ir tiesas gyventi, tvarkyti, statyti savo gyvenimą ir sąntykius su pasauliu. Nes tai, kas vadinama dialektika, yra iš esmės tapatu patinų kovai už patelę – tiesą; ir tokios kovos beprasmiškumas akivaizdus, nes laimėtojo triumfas ir turėjimo džiaugsmas išsisklaido klaustuko stovyje, imančiame vėl augti tą pačią minutę, kai noras patenkintas. Diskusija, klausimai ir atsakymai, vienos nuomonės pastangos pirmauti prieš kitą, visa tai į niekur neatveda.

Kai tuo tarpu apie aksiomatinę tradiciją kalbantys, kalba apie tą patį – gal kitu kampu, smulkiau ar kažką papildomai aiškindami, bet tai – kaip improvizacijos ta pačia tema“.

Geometrijos kalba yra simbolių kalba, su materialine realybe ji nieko bendra neturi. Sunku tai paaiškinti tiems, kurie nesuvokia nei dirbtinės mokslo prigimties, nei kad todėl jis nieko nereiškia. Simbolių kalba kalbant, dievų teritorija yra apvali (o jie patys beformiai?) – maldos namų kupolai, tradicinės apskritos kapinių teritorijos, pilkapiai, užapvalintas altoriaus galas bažnyčiose. Žmogaus pasaulis, jis pats – kampuotas… Bet čia kalba net ne apie tai.

Nikolajus Kuzanskis kažkada pasaulio schemą yra piešęs sekančiai: kai buvo „aukso amžius“, tai pasaulį simbolizavo du trikampiai, vienas viršūne aukštyn, kitas – viršūne žemyn, ir tomis kryptimis vertikaliai vienas į kitą judantys – tai reiškia, jog dangus tada dar buvo dangus, o žemė – žemė, ir viskas buvo savo vietose; prasidedant Naujiesiems laikams buvo jau paišyta sekanti schema – abu trikampiai susmigę vienas į kitą iki tiek, jog jų viršūnės remiasi į vienas kito bazes – erdvė, susiformavusi jų viduje, vadinama Mėnulio dangum, o Žemei ji jau pakeičia tikrąjį, vyrišką dangų, kuris nebe matomas, su juo kontakto nebėra – o surogatinis dangus yra moteriškas, kaip ir žemė, jis viską iškreipia… Viskas nuėję į materialumą – žemė tapusi pirmine, svarbiausia, lemiama, tarp Mėnulio ir Žemės patekęs vyriškas pradas yra visiškai pajungtas ir netekęs bet kokio savarankiškumo. Bet, judėjimas yra amžinas, todėl trikampiai sminga vienas į kitą toliau ir šiandien, aš manau, esame situacijoje, kai jie persmeigę vienas kitą jau tiek, jog suformavę šešiakampę, Dovydo žvaigždę. Ir tai labai daug ką mūsų laike ir pasaulyje paaiškina: valdžia ir visų kitų dievo pažadų išsipildymas. Visiems kitiems – naktis, tamsiausia prieš aušrą…

Prognozuojamas judėjimas, toliau, kurio rezultate trikampiai pereis vienas per kitą tiek, jog išlįs priešingomis kryptimis ir liks susijungę tik bazine linija – žemė žiūrinti sau, o dangus – sau.

Tada, matomai, paskutiniu teismu vadinamas momentas ir bus: kas su kuo ir kas esame kur… Normaliai gal turėtų praeiti šimtmečiai ir šimtmečiai iki tokio schemos susikūrimo, bet, turint omeny visuotinį pagreitėjimą, kuris įgauna dar vis didesnį pagreitį, gali būti, kad dar ir mes tai pamatysim. Nei koks dievas ar dievai čia nebus aktualūs. Kiekvienas gravituos į ten, kur jis tinka ir priklauso, iš ko jis sudarytas: dvasia prie dvasios, materija prie materijos. Dvasia kūną gali sudvasinti tiek, kad pasiims jį su savimi, o kūnai be dvasios eis link kūniško, materialaus, bedvasio poliaus. Paprasta, greita ir efektinga. Išsiskirs kiekvienas į savą stichiją ir viso gero.

Nes, toliau rasis atstumas tarp trikampių, ir jis tik didės, jiems toliau judant priešingomis kryptimis. Naktis baigsis vienur ir liks amžina kitur. Ir lauks kažkokie kiti, sekantys išbandymai…

(bus daugiau)

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (I dalis)

Pradžioje žmogus buvo toks spindintis ir didis, jog angelai nežinojo, kam lenktis, dievui ar žmogui, taip yra kažkada savo kalbą pradėjęs J.Mamlejevas… Paskui angelai ėmė žmogui pavydėti, ir toliau, su rezultatu esame pažįstami – jį matome veidrodyje kasrytą. Jei tikslas yra grįžti kažkur labai toli į pradžią, kai dar viskas buvo neiškraipyta ir neperkreipta, tai atsirandame situacijoje „vienas žmogus – vienas dievas“. Ir dar tiksliau, tas dievas ir yra tas žmogus – jo dalis, tik aukštesnėse sferose gyvenanti. Kol ryšys dar nebuvo prarastas.

O tai, ką turime dabar, tai visuomenė, sociumas, jau suvartojusi dangų, žemę, ir iš pačių žmonių telikęs blyškus šešėlis.

Nes žmogus individualaus gyvenimo už sociumo ribų nebe turi, Hegelio prasme. Jis tik tiek žmogus ir tik tiek egzistuoja, kiek dalyvauja visuomenėje, yra naudingas valstybei… Kai kažkada buvo ir dangus, ir žemė, ir žmogui, esančiam tarp jų, visuomenė buvo jo gynybinis skydas, prieglobstis, kokonas. Palaipsniui iš gamtos liko tik ekologija, dangaus vertikalės nebe liko visai – koks nors Dalai Lama ar Popiežius – jau tik socialinės figūros, visuomenės veikėjai. Ir žmogų irgi, visuomenė verčia būti tokiu, koks jis jai reikalingas, pastoviai mala jį savo girnose. O žmogus, mirties bijodamas, desperatiškai ieško dėl ko gyventi – prasmes rasdamas kaip tik visuomenės projektuose, nacionalinėse idėjose ir pan. – Žodžiu, kaip tik savo, kaip individo, žūtyje.

Tiek Neoplatonikai, tiek vėliau scholastai teigė, jog žmogaus sielą sudaro keturios dalys: dieviška siela, racionali siela, gyvūniškoji siela ir vegetatyvinė. Dvi pirmosios yra kaip ir dvasiniai kūnai, dvi antrosios gyvena, išreiškia, atgyvina fizinį mūsų kūną – ištirpę kraujyje. Tik esant pilnam komplektui ir kontaktui tarp dalių, žmogus yra toks, koks jis ir turi būti. O kokią situaciją turim dabar?

Pirmiausia apie dangišką sielą – anima celestus. Ji prarasta seniausiai, labiausiai nuo mūsų nutolus ir apie ją dabar kalba dar tik tie, kurie iš tikro nėra žmonės, bet „angelai, kankinami šituo pasauliu“. Kaip nėra žmogaus, vienodo su kitu, taip nėra ir dvejų tokių pačių dievų. Jų daugybė ir visokių. Pasirinktinai, kiekvienam pagal reikalą, dvasinę giminystę, vystymosi principą – jei kiltume mūsų sperminioaido gija į dangų, jos gale rastume kiekvienas kažką kitą – savą pradžią… Jau Antikiniame pasaulyje dievų skaičius buvo sumažintas iki vienos Olimpinės šeimos, bet dar vis tiek buvo  pasirinkimas, ką garbinti, kam aukas aukoti. Šlovinti savą dievą, mylėti, nieko iš jo neprašant mainais, mums dabar toks poreikis ar laiko leidimas jau sunkiai suprantamas. Nors ir tada, visokie pagarbos ženklai gal buvo formalumas, nes iš tikro žmonės su dievais buvo ant „tu“. Ir kad dievas kažkaip ypatingai ir dažnai vienašališkai myli žmoniją, čia irgi jau Krikščionybės išradimas, pagonių dievai labiau užsiėmę savimi, nei kažkokiu ypatingu žmonių mylėjimu.

Kai monoteistinės religijos ėmė kalbėti apie vieną – savą – dievą, tai tai jau buvo moliniai žmonės, visi kaip vienas pagal tą patį atvaizdą padaryti. Yra kokie yra ir, matomai, kažkuo kitu jau nebus. Kas juos padarė, tie sujungė į viena tai, kas būtų turėję būti jų dangiškos sielos, organizavo iš to lauką vieno dievo pavidalu, ir prisakė: jūsų dangiška siela visų viena, dievas jūsų vienas ir jūs visi pagal jo paveikslą. Bet net šitie dievai buvo keli. Čia tik XX amžiaus tarnshumanistai iš Ješuos, Mohameto ir Budos vieną kokteilį plaka – tolsta žemė nuo dangaus, dangiškos dvasios substancijos gal jau tik aidų aidai iki mūsų ateina, o gal tie nebe. Ir daugumai iš mūsų koks skirtumas…

Nes, dangišką individualią sielą sudorojus, buvo imtasi sekančios – racionaliosios. Buvo laikai, kai žmogus buvo asmenybė, negalėjo būti kuo kitu – kiekvienas buvo mikrokosmosas su savo racio, viską suvokiantis pagal save ir pagal tai gyvenantis, veikiantis. Kadangi tiesa egzistavo viena, buvo žinoma ir į ją remiamasi, tai žmonių buvo įvairovė, bet nebuvo prieštaravimų, buvo tik praturtinimas ir nebuvo tokios iminties, kad užimti kito vietą – kad tavo nuomonė nugalėtų prieš kieno kito nuomonę… Kaip religija buvo perėmus dangiškos sielos funkciją, taip ir mokslas, Naujiesiems laikams prasidedant, perėmė mūsų visų individualų racionalumą, padarė jį mums visiems bendru, ir, jo diktuojamomis madomis sekti privaloma. Kažką suprasti mums apie mus pačius – mūsų sveikatą, mūsų vaikų auklėjimą, individualų išradingumą ir t.t. – yra ne mūsų reikalas, tai iš mūsų perėmę „profesionalai“ baltais chalatais laboratorijose. Mes esame jų teritorija, jų nuosavybė, jie mus įtakoja ir valdo.

Viskas, ir tą sielos dalį nusavino. Kas bandytų prieštarauti, tie – atsilikę, iš senų laikų, pasenę, negaliojantys, neaktualūs ir melagingi. Šarlatanai…

Šekspyro kūryboje lūžio momentas, kai ėmė rastis ir įsigalėti tie, kurie turėjo jau savas tik dvi sielos dalis, atspindėtas „Venecijos pirklyje“. Tokie jau tik instinktų vedami, ypač turto kaupimo ir visko aplinkui vertimo į pelną ir į naudą sau. Darvinas XIX amžiuje jau žmones kaip vieną rūšį, iš beždžionės kilusią, užregistravo – bendrą gyvūnišką dvasią mums visiems užfiksavo, jokiai įvairovei galimybių nepalikdamas. Nors, įvairios nereikšmingos gentys dar ir šiandien mitus pasakoja, jog jie iš kitokių gyvių kilę – na ir kas, tai tik mitai… O tuo tarpu tie, kas bendrai (turtų kaupimo) dvasiai nepaklūsta, tai jų pasaulyje kaip ir nėra. Priešpastatyti save masėm nėra lengva ir nesame prie to pratinti – su mumis elgiamasi, lyg mūsų visų tikrai, būtų tie patys poreikiai, ta pati gyvenimo motyvacija – valgyti, daugintis, dominuoti… Mylim auksą ir materialinius turtus, nemėgstam skausmo, šalčio, alkio. Bijom mirties. – Žinoma, kūnas bijo mirties…

(bus daugiau)

Normalumui išnykstant… (V dalis, paskutinė)

Kadangi Lietuva savo tarybinį istorijos laikotarpį išmetė į šiukšlių dėžę kaip labai gėdingą ir nenormalų, to pasekoje, pirma, prieš dabartinės valdžios politiką niekas neprotestuoja, kokia ji bebūtų – visi gi masiškai atsivertėm į kapitalizmą, turėtume būti turtingi ir laimingi, o jei toks nesi, tai esi lūzeris – eiti protestuoti reiškia prisipažinti pralaimėjusiu; būti normaliu, kuo ir esi, yra prisipažinti pralaimėjusiu, todėl, kas nebe išgali skudurėliais biednumo užsidengti, tie tiesiog nutyla ir išnyksta iš visuomenės gyvenimo… Ir antra, niekas istorijos nežino ir neįsivaizduoja, kokia raudona buvo visa Vakarų Europa visą XX amžių, kokios stiprios buvo komunistų partijos Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje, Italijoje, Vokietijoje, kol naciai jų neišmušė, Graikijoje, kol pokaryje anglai ten jų neišžudė… Socialistais buvo buržuazinė vidutinė klasė, o dirbantieji ir neturtingieji buvo komunistai, kovojo už savo teises, už geresnes sąlygas – tai buvo normalu.

Kadangi Europoje pramonė išnaikinta, tai įsivyravo krautuvinis socializmas, o progresyvią leftistų vėliavą neša dabar mažumų, nebe daugumų gynėjai, ir tai tik dar vienas prieštaravimas į bendrą „naujo normalumo“prieštaringumų katilą; toj pačioj Olandijoje biznis labai stiprus ir gerai atstovaujamas įstatymiškai, bet, tuo pat metu, pvz, sveikatos apsaugos sistema yra paremta solidarumo principu – visi turim mokėti už visus, visi esam lygūs ir vienam katile, kad galėtų ja naudotis ir tie, kurie susimokėti negali… Visokiom progom šnekama apie neturtingų rėmimą, tuo pačiu metu ginamos LGTB ir islamo teisės, vienodai aršiai ir prieštaravimo nepastebint, pilnu tempu į šalį vežami pabėgėliai ir kovojama su terorizmu – visus tuos pasireiškimus, kokie jie prieštaringi neatrodytų, vienija naujas normalumas – ekonominė nauda. Jei kažkam tai rimtai ekonomiškai naudinga, tai ir yra normalu. Tai – vienintelė nacionalinė idėja, valstybinė politika ir programa ateičiai, suvienijanti liberalų individualumą, masių solidarumą ir leftistų komunizmo utopiją. Lozungų chaosas, silpnesnį protą susukantys prieštaravimai… Kai nenormalu yra normalu, ar tai dar vis normalu?

O Lietuvos atveju,  sveikas protas yra paskelbtas kremline vatnikų idėja ir naikintinu pavojumi, kai globalistinės iliuzijos, su realybe ir žmogum jokio ryšio neturinčios, yra skatinamos ir pateikiamos kaip naujas normalumas. Tik jis jau nieko neapgins… kaip parazitų ir buvo sumanyta.

Olandų publicisto Cees Nootenboom tekstas, kurį išverčiau, gražiai pailiustruoja, ką norėjau pasakyti:

Laikraštyje aš perskaičiau, kad Amsterdamo Istorijos muziejuje atidaryta Dolf Kruger fotografijų, iš 50-tų ir 60-tų pradžios laikmečio, paroda. Reportažo leitmotyvas buvo, jog, nepaisant kapitalistinio išnaudojimo ir streikų, demonstracijų, potvynių, ir bendrai, viso ko trūkumo pokario metais – iš tos parodos nuotraukų sklinda speciali šviesa – autorius net pacituoja eilutę iš populiarios tuo metu dainos – „laimė tada buvo normaliuose, paprastuose dalykuose“ (laimingu būti tada buvo normalu)… 50- tieji buvo mano ankstyvieji Amsterdamo metai, aš gyvenau palėpėje Pieterpoort skersgatvyje, kur nebuvo tada nei dujų, nei elektros, nors, dabar aš to nebe galiu įsivaizduoti… Aš nusprendžiau nueiti tą parodą pažiūrėti – Dolf Kruger pavardė man nieko nesakė, bet aš iš karto supratau, jog tai – mano žioplumas: pirma nuotrauka, kurią pamačiau, buvo man žinoma jau daugybę metų. Joje streikuojantis kasyklų darbininkas stovi nugara į kamerą, didžiulis, vienas vidury gatvės, ant šlapių jos grindinio akmenų, Belgijoje. Tas žmogus ten stovi visiškai vienas tiesiai prieš grėsmingai atrodančius žandarus, artėjančius visu gatvės pločiu. Žinoma, žmogus ten stovėjo ne vienas, darbininkų buvo ir už jo, ir šalimais, bet fotografas nuotrauką padarė taip genialiai, jog žiūrovas jaučia tiksliai tą patį, ką jaučia streikuojantis darbininkas: jo įniršį, jo pasipriešinimą. Žandarai tuo momentu tampa ir tavo priešais, nes žinai, jog prieš tokią jų persvarą pralaimėsi.

Ši nuotrauka kabojo mano daktaro Beno Polako kabineto laukiamajame, aš turėdavau daug laiko ją apžiūrėti ir įsižiūrėti… Tada buvo Šaltojo karo laikas, ir Benas Polakas buvo komunistas – tada tai man atrodė pikantiška – daktaras komunistas. Aš buvau Budapešte vykstant 1956- tųjų įvykiams ir komunistų nemėgau. Bet, daktaras Benas buvo taip pat ir Parlamento Pirmųjų rūmų narys (į ten Olandijoje renkama iki gyvos galvos, nebent senatorius pats nusprendžia išeiti į pensiją, mano pastaba) ir tai jau buvo ne pikantiška, bet svaru ir svarbu – aš tada dar turėjau daug ko apie gyvenimą išmokti. Vėliau daktaras Benas, jei aš gerai supratau, iš partijos buvo pašalintas, bet nuotrauka, aišku, liko kabėti kur buvus… Jei tavo atsiminimų mašina įsisuka, dažnai ji dar kurį laiką prisimena ir toliau, ko kitaip gal prisiminus nebūtų. Vienoje iš Krugerio nuotraukų pora streikuojančių darbininkų matau skaitant „Tiesą“ (De Waarheid) – ir dabar aš, po 30 metų (tekstas rašytas 1980- aisiais) bandau nuotraukoje perskaityti straipsnio antraštę – ten kažkas apie EVC, tada tokią galingą komunistinę profsąjungų organizaciją, irgi, dabar jau ne egzistuojančią. Bet, kol aš stovėjau, žiūrėdamas, prisiminiau ką kitą, su Tiesa surištą: šventę pas Dick Holthons – een bal de tete rouge – ten reikėjo ateiti „persirengus“ galvą ir tai turėjo turėti ryšį su raudonaisiais. Prizą laimėjo burgameisteris. Jis buvo neatpažįstamas po vietnamietiška šiaudine panama ir aplink ją, kokius 200 kartų buvo apraizgęs laikraščio „Tiesa“ pavadinimą, iškirptą iš pirmų puslapių – kaip kokį tinklą nuo moskitų… Tada būdavo dar smagių burgameisterių Amsterdame ir pats miestas buvo kitoks.

Ar aš daug ką atpažįstu tose nuotraukose, nežinau. Jos yra puikios ir visi turėtų jas pamatyti, bet laimė, apie kurią buvo minėta laikraštyje, man tenai nepasirodė. Greičiau kažkas labai keisto, šalis, kurioje aš niekad nesu buvęs, laikas, kuriame aš niekada negyvenau. Žmonės jose man atrodo, lyg būtų kitos rūšies, griežti ir rūstūs. Man neįsivaizduojama, kad šitos švino pilkumo gatvės nuotraukose, be automobilių, jog tie vyrai ir moterys ant dviračių, apsirengę – nerandu tikslesnio apibūdinimo – esminiais, vienais turimais savo rūbais, kad visa tai išvirto į mūsų dabartinę gausą, daugybės tekstilės gabalų vilkėjimą, į miestą, pilną makdonaldų, mersedesų, diskotekų, ekspreso barų, sexshopų. Viso to juk tada nebuvo, ir, matomai, todėl man atrodo, kad ir manęs tada ten nebuvo…

Normalumui išnykstant… (IV dalis)

D.Ugresič yra rašius: kažkada stebėjau, kaip aborigenams (papuasams)buvo buvo bandomos įpiršti naudojimui Coke Cola ir Omo skalbimo milteliai… Bet papuasai bent jau juokėsi iš to susirietę, kai pas mus nebesijuokiama ir tokie dalykai nebe laikoma juokinga, nes niekas nepastebi tame nei dirbtinumo, nei paradoksalumo jumoro… Visiška pozityvistinio mąstymo pergalė. Normaliam kasdieniniam žmonių gyvenimui sunykstant, ne tik blogis įsigali be pasipriešinimo, likusius visuomenės narius apima idijotizmas. Kai pozityvistinį mąstymą jo radimosi ir plitimo pradžioje, XIXa., žmonės dar lengvai indentifikavo.

W.G.Sebaldas „Saturno žieduose“rašė: „Gustavas Floberas buvo žinomas savo skurpulais, trukdžiusiais jam rašyti – falšo baime, pvz, kuri laikė jį prikausčiusi prie sofos savaitėmis ir mėnesiais, o galiausiai net vertė bijoti, kad jis niekada daugiau nesugebės parašyti nei žodžio, ne korumpuodamas savęs pačiu baisiausiu būdu… Dar daugiau, jis buvo įsitikinęs, kad viskas, ką jis parašė iki šiol, yra tiktai siaubingų klaidų ir melo grandinė, ir to pasekmės bus neįsivaizduojamos… G.Flobero skurpulų ištakos ėjo iš jo suvokimo, tiesiog matymo, kaip nesustabdomai ir nepavargstamai visur plinta kvailybė, ir kuri, jis tikėjo, įsiskverbė ir į jo paties galvą. Jis yra lyg ir sakęs, kad tai efektas, prilyginamas grimzdimui į smėlį… Tikriausiai todėl smėlis užima tokią svarbią vietą G.Flobero kūriniuose: smėlis nugali viską, įsiskverbia į mažiausius plyšelius… Smėlio smiltelėje E.Bovari žieminės suknelės klostėse Floberas matė visą Sacharą, kiekviena dulkelė jam svėrė kaip Atlaso kalnynas.“

G.Flobero „Bouvard et Pecuchet“, parašytas 1881m. yra knyga apie kvailybę, kaip neatskiriamą žmonijos egzistencijos dimensiją. Ir labiausiai šokiruoja išvada, jog kvailybė ne mažėja ir nyksta, įsigalint mokslui, technikai ir propagandai – priešingai, moderniems laikams progresuojant, žmonių kvailybė progresuoja kartu! – Nes moderni kvailystė nereiškia nežinojimo. Ji reiškia nesusimąstymą, priimant kitų suformuluotas idėjas už gryną pinigą. Ir ši įžvalga žmonijai turėtų būti ne mažiau svarbi, kaip Markso ar Froido raštai. Nes, ateitį be klasių kovos galima įsivaizduoti, ateitį be psichologijos irgi. Bet ateitis, kuri bus, atneš su savimi laviną jau sugalvotų idėjų, suvestų į kompiuterį, programuojamų masinių informacijos priemonių ir gręsiančių sųnaikinimu bet kokiai dar likusiai originaliai ir individualiai minčiai. O kaip tik ant jos, kaip ant kertinio akmens, Europietiška kultūra ir pastatyta – čia Milanas Kundera šitaip išsakė savo nerimą. Nes matė, jog masės nebijo būti kvailos ar kvailinamos, labiau už viską jos bijo nebūti pakankamai modernios, šiuolaikiškos, madingos, progresyvios. Ir griebia viską, kas naujo, nes tai yra gėris ir dar didesnis gėris, be jokių klausimų ir abejonių…

„Techninių aparatų makabriškumas yra tame, jog jais gali lengvai naudotis ir tie, kurių proto lygis netraukia, kad juos išrasti… Kvailybė tuoj pat ima naudotis mokslo išradimais, ir dar su velnišku lengvumu. Gamtinės nelaimės ne taip nuodugniai nusiaubia žemę, kaip tai daro mokslas ir technika, sąjungoje su godumu.“ (Nicolas Gomez Davila)

Tokioj situacijoje, likusiems yra keistoka alternatyva: ar būti pažangiu, ar būti savarankiškai mąstančiu. – Ir kaip taip sužaista patyliukais, jog būti savarankiškai mąstančiu jau automatiškai reiškia nebūti pažangiu? Kad tai- skirtingi ir priešingi vienas kitam dalykai? – Kai svarbiausia Europietiškoje kultūroje buvo, ir brangiausia, ką ji turėjo – pagarba individui, jo minties originalumui ir jo teisei į neliečiamą gyvenimo privatumą. (M.Kundera).

Reiktų grįžti keletą šimtų metų atgal, kad užčiuopti šio proceso pradžią; Europinė kultūros tradicija suformuota Renesanso intelektualų, dvasios aristokratų, žvilgsniu ir mintimi sugebėjusių aprėpti labai sudėtingus reiškinius ir jų įvairovę – toks liko ir universalaus žmogaus pavadinimas – Renesanso žmogus… bet, ėmė kilti trečiasis sluoksnis, turtėti pirkliai, bankai – jiems nebuvo aktualu nei dvasia, nei intelektas, jiems auksas iš gėrio idėjos simbolio pavirto pinigu, ir visas jų pasaulio matymas į pinigą ir susivedė. Ir dvasiniam gyvenimui palaipsniui ėmė darytis ankšta tokiame link komercijos pasukusiame pasaulyje. Tuo labiau, jog pirklys, buržua, į esmės gelmes pasinerti nesugebėdami, tiesiog atskyrė turinį ir formą į du atskirus dalykus: tikėjimas, pvz, iš gyvenimo būdo, doro ir prieš savo paties sąžinę atsiskaitomo, tapo tokiu, kad gudrauk kaip nori, o nueisi sekmadienį į bažnyčią, ir dievas tau viską atleis; arba, nesvarbu, kaip elgiesi, kaip gyveni, svarbu, kad iš išorės viskas atrodo gražiai ir teisingai… Iš čia ilgainiui pozityvumas ir gimė: esmės, to kas nematoma, ir nėra; yra tik kas matoma, tik išorė – tai buvo labai patogu ir taip gyvename ir dabar.

O kad viskas tokiu būdu prarado prasmę, šaknis, reikšmę, svarbos hierarchiją ir tapo atskirų molekulių sankaupa, palaida atomų bala materialiniu pavadintame pasaulyje tą retas ir besupranta. Menas, pvz, nežinantis savo vietos, yra destruktyvus. Jis niekur neveda – žmogus ir menininkas yra atskirti, ir suvienyti tą skilimą norima mieliau po meno, o ne po žmogaus vėliava, nes smagiau, kad liktų tik žaidimas ir pastangos save pasaulyje įtalpinti, kaip kažką specialaus, o ne gink dieve, kažką normalaus, žmogiško, kasdieniško…Tiesą sakant, nepakeliama (dvasiai) būti apačioje ir nematyti tuo tarpu savęs ir iš viršaus! – Mane domina aukštųjų idėjų, aukštosios kultūros likimas – kažkada joms užteko egzistuoti, būti, ir pasaulyje, kuriame viskam kitam irgi dar buvo svarbiausia būti, tai žmones džiugino ir guodė, ramino ir kėlė pasitikėjimą. Kai moderniais laikais, veikla, veikla ir dar kartą veikla tapo svarbiausia – kad tu niekur iš esmės ir nei sekundei ne esi, niekas to nepastebės; jei tu neveiksi, tada tavęs tikrai nebus. Tokiam pasaulyje ir didžiosiom idėjom norima pritaisyti propelerius, jos turi veikti, įrodyti save, kitaip jų nereikia, jomis netikima ir jokios iš jų naudos.

Jei dvasia yra vertikalėje, žvilgsnyje iš viršaus, tai materija, kaip horizontalė, ir mes joje prapuolę. Kai normalumas būtų kaip tik jų kryžkelės taške. Ir, kadangi jį pastoviai perstumia, kas jo neturi nusistatęs savo ir tvirto, tai prapuls su visu kitu kuo kartu.

(bus daugiau)

Normalumui išnykstant… (III dalis)

Mano karta, negana, kad ekonominį viso ko užėmimą pergyvenom, dabar jau tenka stebėti ir kažkokį sekantį užėjusį, ypač jaunos kartos atstovaujamą, visišką nužmogėjimą, kitaip nepavadinsi – gal jie kokie jau jauni robotukai gimsta, pilni energijos ir jokio sveiko supratimo apie nieką, nežinau… Bet apie tai geriau tegu Dubravka Ugresič paaiškina ir įspūdžiais pasidalina, išverčiau čia jos essė fragmentų šita tema:

Jei ateini iš kultūros, kurios humoras jauniems dabar jau atrodo grubus ir diskriminuojantis (ir niekam nekrenta į akį, kad gyvenimas toks ir yra, kas nors visada yra diskriminuojamas), ir pati kultūra jau paženklinama kaip dviprasmiškumo ir dviveidiškumo kultūra. Su Ezopo kalba. Kultūra, kur žmogus klauso autoritetų (ir valdžios), bet visada skeptiškai (valdžią tai ir visai, žino meluojant). Tokioj kultūroj labai daug paradoksų, viskas ambivalentiška, visur dvigubas dugnas, paslėpta prasmė, motyvai, užmanymai gilumoje kitokie, nei rodosi paviršiuje: žmonės, norėdami išlikti, išvystė įvairias, bet iš esmės panašias strategijas… Tokioj kultūroj ne tik pats taip gyveni, bet ir kitus atpažįsti taip gyvenant. Galiausiai, jei pavyksta, tai žmonės taip pergyvena ir valstybes, valdžias, įstatymus, ideologiją, kontrolę.  Iš paviršiaus tokioj visuomenėje viskas atrodo tvarkoj, o viduje vyksta visiškai kitoks – prasmingas, gilus, tikras gyvenimas.

Rytų Europoje komunizmas pasibaigė, amerikonai mus išvadavo, jiems priešintis nereikia, jie laisvę atnešė – jų laisvė yra tikresnė, todėl galim ir privalom išlįsti į paviršių, pasirodyti, kokiais iš tikro esam. Ypač valstybei, įstatymams, mokesčių inspekcijai ir kitiems kontroliuojantiems organams (nekalbant jau iš to sekančią ekonominę naudą – lengviau tau ką parduoti ar tavo elgesiu manipuliuoti, nes tu jau nežinai ir neįtari, kad tai su tavim daroma.)… Vakaruose tas pats atsitiko, kai trockistai globalistai perėmė federalistus, kurie, savo ruožtu, buvo nugalėję nacionalistus. Kai nacionalumas dar buvo labai  realu, federalizmą Amerikoje (ar TSRS) žmonės dar perprato. O dabar globalistų laisvės paistalai, ypač jauną kartą, išaugino paprastą – plokščią -kaip stalas. Tiesią ir tokią, „kokia ji yra iš tikro“ – būti, koks esi iš tikro yra kultūrinė mūsų laiko obsesija. Sincerity – XXa. pabaigą apibūdinantis žodis. Vartotojų apklausos parodė, jog žmonės nebe susigaudo sudėtingėjančiame pasaulyje, siekia daugiau paprastumo, transparancijos. Todėl Zeitgeist buvo perpakuota vėl iš naujo, ir prezentuotas kaip Age of Honesty.

Bet tie, iš kurių tos transparancijos ir sąžiningumo yra tikimasi – ekonomistai, bankai, pardavinėtojai, biurokratai, administracija – tie nepasikeitė, tik pasislėpė po nauju fasadu, kaip visada… O netikėtomis tos politikos aukomis tapo subtilumas, lengvas jumoras, ne didaktiškai pateikta išmintis, užuominos, akies mirktelėjimai į vieną ar kitą temą… Liko tik tiesumas, teismukiškumas, taip pat ir kaip komercinio įtikinamumo etiketė. Nuo to momento, kai buvo duota žalia šviesa, mus užplūdo politikos, kultūros ir medijos produktai, kurių pagrindinė apibūdinanti savybė yra tai, jog jie patys skelbia savo autentiškumą, ir patys jį patvirtina. Visur dabar matom „užtikrintai gryną, natūralų, aukštos kokybės ir 100% autentišką produktą“, the real thing, the real life, the real drama.

Literatūrą Amerikoje studijuojantys studentai dėstytojui turi vieną klausimą: ar viskas, apie ką rašyta, yra „tikrai atsitikę’ ar „tiktai išgalvota“? – mat „realumas“ užėmė „išgalvota“ vietą, tik, nuo to ne viskas tapo realu, bet, visa realybė pasislinko į fantazijos teritoriją. Ir dar reikia būti atidiems, kad ir mes kartu su ja ne būtųme į ten persislinkę… Studentai ten neturi jokio supratimo apie literatūrines strategijas ar naratyvo kaukes, visiškai nesupranta ironijos…Arba dar blogiau, ironiją atmetė kaip amoralią, kaip netiesos sakymą. Jie iš principo priešinosi tekstams, kurių supratimas reikalavo bent kiek pastangų (ir todėl buvo netiesa, amoralūs iš esmės)… Ir darosi vis blogiau. Gyvename viešų išpažinčių kultūroje, televizija perėmė bažnyčios rolę – einama išpažinties pas laidų vedėjus. Knygynų skyrių pagrindinė takoskyra – fiction ir non- fiction.. Memuarus rašo ne tie, kurie kažką nuveikė. Priešingai. paprastų žmonių paprastos išmintys apie paprastą gyvenimą… Serialais per tv tikima labiau, reaguojama labiau, nei į realybę ir realybė užėmė serialų vietą: kiekvienam jo 15min. šlovės.

Ir blogiausia, jog ta (pagal amerikonų madą) realybė, visiems dabar save primetanti kaip autentiška, vienintelė tikra, ir todėl PRIVALOMA. Kai ji yra tik muilo operos lygio realybė, nuleista iki lygio „gyvenimas pradedantiems“ (for dummies). Pakeliui, diegiant elgesio taisykle – politkorektiškumą, pakantumą mažumom, multikultūralizmą, antifašizmą – vėl iš naujo, kaip didžiuliu siurbliu, išnaikinama dabar jau bet kuri pasipriešinimo galimybė – cinizmas, ambivalentiškumas, ironija, užuominų ar Ezopo kalbos galimybė. Nebe lieka erdvės net paprastam klausimui – ar visa tai yra teisybė? – pagal tai ir guru parinkti, Oprah, pvz. Autentiškumas, spontaniškumas, tiesumas iškelti iki fetišo lygio. Princesė Diana po mirties tapo simboliu situacijos, jog geresnį pasaulį sukurti tapo sunku, jei ne neįmanoma, todėl mums belieka mūsų asmeninis gyvenimas – jį gerinti dar yra įmanoma užduotis: širdis vietoje proto, tiesumas vietoj melo ir apsimetinėjimo, paprastumas vietoje elitiškumo, silpnumas vietoj įsikalbėtos stiprybės, labdara vietoj gobšumo… Viskas medijų išpropaguota iki begalybės – ar reikia stebėtis, kad amerikonai Trampą prezidentu išsirinko? Ar nesimato, jog tai šio proceso paseka? – ir dar čia tik pradžia…

Žmogus rašo tekstus ir komentarus Twiter ar FB savo privačioj aplinkoj ir dažnam labai sunku pastoviai atsiminti, jog visa tai nuskambės viešai, jog tai – viešos virtualios erdvės, kad nereikia rašyti to, ko nešauktum vidury aikštės atsistojęs… Kad viskas sekama ir fiksuojama tiek ekonominiams tikslams duomenų rinkėjų, tiek ideologinių politinių kontrolierių, ir rašyti iš viso, nereiktų niekur ir nieko, tai apie tai net nekalbam. Kalbu jau tik apie buitinio lygio, tarp draugų, prie kavos kalbėjimosi, bumbėjimo ar skundimosi sumaišymą su tuo, ką sakytum viešai ir svetimiems, jei suvoktum, kad esi girdimas viešai ir svetimų… O jei suvoktum? – tada ir draugams, ir virtuvėje prie kavos irgi kalbėtum tik politkorektiškai, nediskriminuodamas, pagal oficialios ideologijos linijas, be juokelių, anekdotų – žodžiu, tavo nuoširdumas taptų irgi toks, kokio reikia oficialiai… Tu pats iš pačių gilumų taptum ir liktum tokiu, kokio tavęs ir siekta padaryti oficialiai – ir jokių paslėptų minčių, dvigubų dugnų, užuominų. Net ir sapnuose!

Nes greit suras būdą ir sapnuojančius mus pajungti nuskaitymui, ir bus skandalas: kaip drįsti sapnuoti kitaip, nei kalbi viešai? Kodėl esi nenuoširdus ir ne tiesus? Kodėl meluoji?

(bus daugiau)

Normalumui išnykstant… (II dalis)

Normalumas kinta kartu su kintančia realybe, būtų gal ir nieko tokio, jei tuo pačiu ne mažėtų tos sąvokos dengiama teritorija.

Mano karta jau gimė į technikos ir industrijos normalumą, beveik kiekvieno mūsų tėvai buvo kokios nors rūšies inžinieriai… ir mes jau be pagalbos iš praeities nebe galime įsivaizduoti, kad technika atėjo ir sugriovė, sumažino, paslinko tada buvusį be techninį normalumą… O tie laikai nebuvo seniai: XXa. viduryje M.Heidegeris daug apie tai kalbėjo (tik mažai kas klausė, o ir prieš vėją pūsti sunku). „Technika jau seniai nėra žmogaus įrankis ir su įrankiu ji jau neturi nieko bendra. Žmonija neranda būdo, nesuranda savyje verto atsako, kurį būtų galima priešpastatyti technikos esmei.“ – aha, štai, jis nori sukurti antžmogį! – iš karto šaukė jo priešai, o jų jis turėjo daug, ypač po Antro Pasaulinio karo. Ir jie labai būtų norėję filosofą ant visai pažymėti, išbraukti ir pamiršti… Nes technikos reikėjo, norėjosi, jos gaminimas nešė pelną, ji pati, pagaminta, nešė pelną, skatino naudojimą, naikino (rankų) darbo etiką, naikino žmogų- darbininką.

O M.Heidegeris manė, jog naciai ir bolševikai, bent jau teoretiškai, norėjo naują žmogų formuoti, kad jis būtų technikai bent jau lygus, jei ne jos valdovas. Ir kad todėl, matomai, jie tokie prakeikti ir liko, kad niekas daugiau nedrįstų bandyti.

„Technika yra vis labiau visaapimanti ir veikia ne tik be žmogaus įsikišimo, bet ir iš viso, be žmogaus. Ji palietė ir žmonių tarpusavio santykius į tiktai techninius – toksai technikos vykdomas žmonijos iššaknijimas, yra pabaiga visko, kas žmogiška. Nes iki šiol progresas ėjo iš žmonių, turinčių namus, esančių tradicijoje… Literatūra pvz, šiais laikais jau yra daugiausia išvarytųjų, benamių, emigrantų – vidinių ar išorinių – reikalas. Vadinasi, destruktyvi. Technika perėmė viską jau tiek, kad nei filosofija, nei nesantis dievas, niekas jau mūsų neišgelbės – ji perėjo jau į struktūrinį lygį.“ (M.Heidegeris)

O mums šita situacija kaip ir normali, mes joje nieko ypatingai blogo ar keisto nematome – mes prieš ją jau ne kariai.

Mūsų gi pasaulio griūtis ir didžiulio normalumo gabalo praradimas įvyko, savo ruožtu, kai viską užliejo ekonomika ir tapo svarbiausiu svertu, tikslu, priežastim ir prasme. Tada mes jau M.Heidegeriui pritariame, jog „pasaulis be žmogaus būti negali. Pasaulis pasireiškia per žmogų, per žmogaus suvokimą.Vadinasi, technika, užvaldžiusi žmogaus esmę, tvarkosi pasaulyje per žmogų, kaip jai reikia…“ Ekonomika tai daro per pinigus… Kai žmogiškumas pasaulyje, pvz, tvarkytųsi per poeziją, jei žmogus ją dar mylėtų ir negalėtų būti be poezijos, kaip negali be technikos ar be pinigų. Nes filosofas manė, jog „iš kultūringos Europos išėjęs kapitalas, pirmiausia ėmėsi kurti techniką ir ekonominius/piniginius santykius, nepasivarginęs kurti civilizacijos… Ir tada tie piniginiai dalykai grįžta į Europą, ir pribaigia ten ir žmogiškumą, ir netgi techninio žmogaus jau tik likučiai telieka. Nes, techninis žmogus dar gamino, o ekonominis jau tik vartoja“…

O.Spengleris, R.Musilis irgi rašė apie poetinio žmogaus perėjimą į techninį – rašė apie veikimą, bet be žmogiškos prasmės, techninį, robotinį… O ekonominis žmogus jau ir tinginys, jis mieliausiai gyvena nieko neveikdamas, tik parduodamas, spekuliuodamas. Taip pereinama iš protingo žmogaus į gudrų ir suktą. Amerikiečiai, įklimpę mąstyme, kuris propagandiiškai aukština techninį operavimą ir manipuliavimą, tuo užkirsdami kelią šiuolaikinės techninės esmės apmąstymui – jų mąstymas vadintinas programiniu – pozityvistiniu.

1957m. Freiburgo universiteto metinių proga M.Heidegeris skaitė paskaitą „Tapatumo dėsnis“ -paskutinį kartą bandė keliais mąstymo žingsniais parodyti, jog technikos amžiaus žmogui, suvokusiam, kur glūdi šiuolaikinės technikos esmė, atsivers galimybė patirti kitokį santykį su ja: „Mano mąstymas yra neatskiriamas nuo Holderino poezijos, nes ji rodo ateitin, laukia dievo.“… Tik tame kontekste dievas, kurio laukiama, mums – dievas, o tada, kažkada, buvo tiesiog, žmogus – dar viena prarasta  sumažėjusio normalumo teritorija, nes dabar žmogumi vadiname tik mažą kažkada buvusio žmogaus nuoplaišą. – „Technika kultūrą atvedė nuo visų visuotinumo visame kame į kiekvienos tautos esmės ieškojimą, ieškojimą tautų praeities, paskirties, užduoties… Mokslinis techninis požiūris suskaldė pasaulį į šalis, tautas, mokslą į sritis, žmonių užsiėmimą į profesijas…“

Europą gali išgelbėti tik europinė tradicija, o ne kokie ten Dzen budizmai. Nes kiniečiai, pvz, peršoko ir per techninės, ne tik per  civilizacijos kūrimą, ir nuėjo tiesiai į ekonomiką (ir gamina tik pardavimui, panašu) – arba jie vėliausiai pradėjo formuotis, todėl tokie gyvybingi. Nes, kuo primityvesni, tuo gyvybingesni – gamta neskatina nei kultūros, nei civilizacijos, ji tik teikia gyvybę. Ir labai prastas ženklas, jog Iljadą ar Odisėją, Šekspyrą ar Servantesą skaityti mums jau per daug žodžių, per sudėtinga, neturime tam kantrybės, gaila laiko ir, svarbiausia, nebe matome tokio skaitymo svarbos… O štai kokį ten ketureilį  kiniečių poezijos tradicijoje, ar haiku, tai dar ir perskaitom, ir gili mintis mums pasirodo… Ir Emily Dikinson poeziją į madą atėjo dėl tos pačios priežasties – užkabina naujumu, netikėtu kontrastu ar prasminiu posūkiu – ir laisvas, gali užsiimti toliau, kuo tau reikia – esi jau kultūringas…

Irgi įdomu, Europoje dejuojama, jog visiškai išėjo iš mados senų gražių kokybiškų meniškų daiktų kolekcionavimas, pirkimas – ne tik aristokratijos palikimo likučiai nebe jaudina, netgi arčiau esanti turtinga buržuazinė kultūrinė praeitis irgi nebe aktuali. Dabar madoj jau tik techninis, industrinis paveldas, lempos iš fabrikų, kokios ten taburetės – trikojai iš dirbtuvių – lyg dabartinį jaunimą stebintų vien jau jų medžiagiškumas – metalas, masyvus medis, sraigtai, veržlės – tai, kas mano kartai buvo kasdiena, jiems, prie ekranėlių ir telefonų augantiems, virtualioj realybei didžiausią laiko dalį mirkstantiems, jau yra praeities dalis, ir dar daugiau, jų žvilgsnis į praeitį tiktai tiek giliai ir prasiskverbia.

(bus daugiau)

Normalumui išnykstant… (I dalis)

Viename interviu 2004m., A.Piatigorskis, garsiai svarstydamas, kodėl jam patiko filmas „Šindlerio sąrašas“, papasakojo įdomių paralelių: jis prisiminė savo pažįstamą, indų antropologijos profesorę, Veena Das. „Šindlerio sąrašas“ buvo filmuojamas, kai po žydų sunaikinimo jau buvo praėję pusė amžiaus. O ši A.Piatigorskio pažįstama antropologė nuvažiavo į įvykio vietą tiesiai po tamilų pogromo Kolombe, ten dar pėdsakai nebuvo spėję ataušti. Ten  „Jaunieji liūtai“, tokia jaunimo organizacija, buvo nusprendę išnaikinti visus tamilus Kolombo mieste. Atkreipkit dėmesį, jog ten jų nebuvo taip kaip žydų Berlyne (H.Arendt duomenimis, 1938m.Berlyne buvo 5-6%), ir ne kaip Vienoje (8-9%) – Kolombo mieste tamilai sudarė ketvirtį visų gyventojų. dar vienas momentas: atskirti Europos gatvėje žydą nėra taip lengva: pogromo atveju didelė dalis užmuštų pasirodys visai nebuvę žydais, o tik buvę į juos panašūs. Kai Kolombe tamilai nešioja visai kitokį galvos apdangalą, kitokią šukuoseną, žodžiu, atpažįstami lengvai. Tai štai, tenai vaikinai tiesiog ėjo keleivinio traukinio vagono praėjimu, traukė iš keleivių tarpo tamilus ir mėtė juos pro langą, traukiniui nelėtinant greičio. Ir niekas jiems netrukdė, pakeliui, dar ir žvėriškai iš jų išsityčioti. Viskas vyko neilgai, bet efektyviai.

Taigi, Veena Das užrašė ten siaubingus interviu, tyrinėjo konkrečius atvejus. Ji priėjo išvados, sutampančios su filosofija, kurios laikytasi, kuriant ir „Šindlerio sąrašą“. Mes linkę manyti, jog viena, kas gali būti priešpastatyta absoliučiam blogiui, yra absoliutus gėris. O jinai rašo, jog iš tikro yra priešingai: žmonės, kurie bandė priešintis, kovoti (apgailėtina mažuma, tarp kitko), nebuvo gėrio žmonės, gėriui atsidavę ar pan. Jie buvo, kaip V.Das sako, kažkokie atsitiktiniai, absoliučiai praktiškai mąstantys žmonės, gyvenantys savo buitimi, bizniu, namų šeimininkės ir panašūs. T.y. absoliučiam blogiui gali pasipriešinti tik normalus gyvenimas, tik normalūs, kasdieniniai žmonės. Absoliutaus gėrio, idėjų vedami žmonės arba bus sutrypti, arba pervirs absoliutaus blogio žmonėmis. Kas toksai Šindleris? – vidutinis normalus žmogus, neijoks gėrio idėjų nešiotojas ar subjektas. Arba japonų diplomatas, gelbėjęs žydus Kaune, Sukihara. Fašistinės Japonijos atstovas! – tačiau kaip aristokratas ir karininkas, jis negalėjo pritarti tokiam elgesiui. Tai buvo nepadoru… Čia A.Piatigorskis prisimena dar ir filmą „Eilinio Rajeno gelbėjimas“ ir teigia, jog jokio Gėrio iš didžiosios raidės nėra, priešpastatomo tokiam pat Blogiui. O yra tiktai blogis. Ir jam galima priešpastatyti – ne kovoti su juo, o būtent, egzistuoti, neturint su juo reikalų. Taip gyvenime, taip ir mene, svarbu „to be somebody, no matter what…“- būti, nepriklausant nuo aplinkybių. Tik deja, tas kažkoks realus (pagal Hegelį), bet tampantis vis retesniu, normalumas nyksta ir yra naikinama kryptingai – žmogaus būties normalumas, pokalbio tarp žmonių, žmogaus mąstymo normalumas

Blogis negali visiškai įsigalėti, kol dar yra normalų gyvenimą normaliai gyvenančių normalių žmonių – pasirodo, tai didžiausias trukdis. Todėl visi turim tapti išskirtiniais, išsikraipiusiais, dievai žino, į kurias puses orientuotais, šokti ir dainuoti pusplikiai, su plunknomis užpakalyje per kiekvieną tv kanalą, neturėti vieni kitiems laiko, siuntinėtis trijų žodžių ir penkiolikos šypsenėlių žinelėmis… Arba, jei jau ką, tai tapti didžiais kovotojais už Gėrį, visose formose ir visam Žemės rutulyje, bet tik gink dieve, nebūti patenkintais tiesiog kasdiena, normaliai, žmogiškais dalykais, sąntykiais ar pasitenkinti žmogišku požiūriu.

J.Vaiškūnas straipsnyje Alke neseniai pastebėjo, jog „vartotojiškai kultūrai labai pavojingi smulkūs verslininkai, krapštukai namudininkai, saviveiklininkai žemdirbiai – rankų darbo meistrai, širdžių šilumos davėjai glostantys augalus, gyvulius, daiktus… Kuo mažesnis – tuo pavojingesnis ir ne tiek savo gaminių kiekiais ar veiklos mastais, kiek visai kita – užkrečiama – Tausojimo kultūros – meilės, skalsos, darnos filosofija. Todėl jums sumoka – kad nelaikytumėt karvės, kad supjaustytumėt ir išmestumėt į metalo laužą žvejybinį laivą…“ – būtent, turi nelikti žmogui įgimto požiūrio į pasaulį, nelikti nieko, kas dar būtų žmogiško mastelio, žmogiškų elgesio normų ir paties normalaus žmogaus irgi. Todėl vaikams nuo darželio imama kalbėti, jog jie gali pasirinkti, kuo užaugę bus, berniukais ar mergaitėmis, o gal ir tuo, ir tuo… Arba kartais tuo, kartais anuo. Nenormaliu būti esi laisvas, tik būti normaliu jau darosi no done.

Palyginimui, prieš maždaug pusę amžiaus A.Maceina skundėsi visai kito lygio problemom: „kalbėdamas apie poeto prasmę žemėje M.Heidegeris atskleidžia gilias perspektyvas. Vargingas metas, jo supratimu, yra ne tik mūsų dabar gyvenamas istorijos tarpsnis, bet apskritai, žemiškas mūsų buvimas… Vargingas todėl, kad pažymėtas dievo stoka. Ne tik dievų nebėra, bet pats jų žibėjimas pasaulio istorijoje yra užgesęs – Pasaulinė naktis skleidžia savo tamsą. Žemiškas buvimas jau toks vargingas, jog nepastebi dievo stokos kaip stokos. – Poetas rodo žmonėms dar likusius dievų pėdsakus, nes kuo toliau, tuo labiau jie nyksta… Mirtis neaiški, meilė neišmokta, bet, kol yra poezija, yra viltis.

Tik, kai vietoj lyrikos bus imtasi technikos, ateis Vidurnaktis. “

(bus daugiau)

Gamta tuštumos nemegsta… (IV dalis, paskutinė)

C.G.Jung skundėsi, jog labiausiai (dėl rimtų kalbų apie demonų egzistavimą)nenormaliu jį laiko tie, kurie tikrai gausiai ir intensyviai apsėsti patys… O demonai yra „tokie tikri kaip Buchenvaldas“.

Kai pas jį į kliniką konsultacijos ateidavo kokia aiškiai apsėsta moteriškė, ir, po darbo, pokalbių, aiškinimo jai jos situacijos, ji nurimdavo ir viską suprasdavo – jai palengvėdavo, tai C.G.Jung… susirūpindavo, nes, kur dingo tas jos demonas? Nuėjo miegoti, iki kito atsibudimo? Apsimetė ne esančiu? Išsikraustė į kažkur kitur? – Tada, į kur?… Ta pati problema ir su visų rūšių ir konfesijų šventikais, demonų ekzorcizmu užsiimančiais – išvaryti tai jie išvaro, o kur tie demonai dedasi toliau? Į kokį kitą žmogų įlenda?… Tyliai kantriai palaukia, kol gali sugrįžti į tą patį?

Kankinti savo kūną visokiais būdais – badu, šaltu vandeniu, klūpėjimais, plakimaisis ir pan. -vienuoliai ir šventieji ne pirmi sugalvojo, kaip nuo demonų apsiginti: koks demonas tokiam kūne norės įsitaisyti ir visus tuos nepatogumus kentėti?… Tiesa, senosios religijos laikai jau buvo pasibaigę – kokie nors katarai savyje dar turėjo ir saugojo tiek šviesos, kad jokie demonai juos negalėjo įsisukti, net ir norėdami… Šamanizmas žino tokią gydymų rūšį, kai ligonis surišamas, mušamas, kitaip visaip kankinamas, kol liga – demonas – jį palieka ir pabėga ieškoti, kur geriau. Šito atgarsius dar randame ir psichiatrijoje, su jos Šarko dušais ir elektrošokais – paciento kankinimas, kad liga jį paliktų… Tik, bijau, kad šamanai pasiekdavo geresnių rezultatų, nes žinojo, ką daro… Priešingai „moksliškajai“ (o paskui ir baudžiamajai) psichiatrijai.

Kas iš viso šito seka? Kad, tiek namie, tiek lauke, tiek kituose, tiek mumyse pačiuose, demonų kiek tik nori? – kaip taisyklė, jų nematome. Bet, nesąmoningai beveik visada žinome esant. Su šita mūsų pasamone C.G.Jungas labiausiai ir norėjo bendrauti – iš čia domėjimasis sapnais, gydymas hipnoze… O nematome demonų todėl, kad – bijome matyti, tai čia kitas reikalas – ne žiūrime, ne kontroliuojame savo aplinkos ir savęs pačių pastoviai, ne ieškome – kam ieškoti, kas ne egzistuoja?… Mūsų matymo mechanizmo specifika yra tokia, jog net ir ieškant, pvz, nukritusios adatos, akys ir smegenys turi prisitaikyti prie situacijos, kad tą adatą pamatytų. Nors, ji ten guli nukritus, yra ten visą laiką. O mes žiūrim, ieškom, ir mums kurį laiką jos nėra. Nerodo.

O jau ko nežiūrim ir ne ieškom, tai nepamatysim niekada… Nors, ieškodamas, žmogus greičiau sava vidine akimi pamato – pajunta esant. Ir jau tai irgi yra gynyba – kam lysti į tą, kuris tave greitai ras, kai galima gyventi nerastiems, ilgai ir laimingai. Žmonės, pvz, maldomis bando kelti savo dvasingumo lygį – vibracijas, užsiima įvairiom dvasinėm praktikom dvasinei higienai, kaip dantų ar rankų plovimu fizinei. Būna, kad apsistato visokiom apsaugom ir gynybinėm sienom savo energetikoje – ypač tai patartina tiems, kurie dirba su sergančiais, prižiūri senus žmones, masažuoja, daro pedikiūrus… Eilinį žmogų, ėmus domėtis šita tematika, kaip taisyklė, pirmiausia suima siaubas – kaip apsiginti?

Žmonės, pilnai užsipildę save iš vidaus savimi, pastoviai sąmoningi, lėti ir atidūs tiek savo, tiek aplinkos atžvilgiu, juose nėra tuštumų, į kurias demonai galėtų įlįsti. Ir atvirkščiai, pas skylėtus įlįsti jie vos ne privalo, nes gamta tuštumos nepakenčia. Paprastai tiems tuštesniems baisu net šita tema pasidomėti – pasamonėj puikiai suvokia persiėmimo riziką. Kuo energetikoj skylių mažiau, tuo žmogus drąsesnis. Demonų irgi pavadinimas bendrinis: jie gali būti emocinės lervos – pavydo, keršto, neapykantos ar pan. susiformavę, žmogui į šias emocijas koncentruojantis, t.y. paties žmogaus sau sukurtos… Ir, tik jis pats jas ir gali badu numarinti, joms dėmesio nebe duodamas.

Yra žmonių, visiškai užvaldytų proto – efektyvumo, logikos, smalsumo viskam, kas nauja… Tokie išranda vis naują ginkluotę, nes jiems įdomu ją išrasti, o apie pasekmes pagalvoti jau tiek toli protelis neneša. Tokie žmonės nori ne geros pabaigos ar rezultato, jie nori visada būti teisūs. Toks gali vaikui pasakyti, jog“sakiau,kad jei manęs neklausysi, tai numirsi? tai ir numirk dabar. tavo paties kaltė…“ -Tai koks tavo tikslas, kad vaikai laimingai gyventų ar kad visi bijotų tavęs neklausyti? Kad visi būtų sveiki, ar kad išmirtų tie, kurie neklausė tavo perspėjimų, ir, pvz, rūkė?… Tokie net ir norėdami meilę išreikšti, gali ją išsakyti tik negatyvia, tik kritikos forma… Protas, racionalumas, užvaldęs žmogų, yra baisus demonas.

O dar yra ir visai, įsikūnijusio blogio, grynų apsėdimų, kur nieko žmogiško jau net ir kartais nebe pasirodo. Į jų žmogiškumą apeliuoti beprasmiška, auklėti beprasmiška. Kaip sakoma, kad žmogus sielos išsižadėjęs, pardavęs… Nuo tokių susitarimų su blogąja puse neišgelbsti nei mirtis, nei reinkarnacija – tada jau nuo šeimininko nėra kur pasislėpti.

Kaip ir gydytis, jei nori išgyti visam laikui, reikia sąmoningai, pačiam nešant atsakomybę už save, taip ir demonus išgyvendinti iš savęs geriausias būdas pačiam, sistematiškai, po truputį, bet užtikrintai pildant save savimi ir, galiausiai, visam kam kitam tavyje neliks vietos. Pasaulis yra vienis, sistema. Tik žmogus iš jos iškritęs, todėl aklas, silpnas, bijantis ir ujamas visų, kas netingi. Praregėdamas, susikoncentruodamas į čia ir dabar, savą energiją vis labiau savyje sukoncentruojantis, žmogus vėl grįžta į sistemą, tampa vėl jos dalimi – ima įtakoti aplinką pats, perima valdymą… Ilgainiui net ir visokie demonai turės daryti, kaip tokio žmogaus paliepti. Nes, energija yra energija, kas jos turi daugiau, to ir valia.

Gamta tuštumos nemėgsta… (III dalis)

Grįžtant prie C.G.Jungo teiginio, jog „žmogus savą problematiką projektuoja į išorę, į aplinkinius“, t.y. sukčiui, pvz, aplinkui visi bus sukčiai, geram žmogui – visi kiti irgi geri… Taip dažnai pastebim, jog žmonės, išsigydę kokią ligą, ne apsidžiaugia ir nueina gyventi toliau, o lieka netoliese tos ligos teritorijos – dalinasi patirtimi su kitais, dar sergančiais, padeda jiems revaliduotis, netgi susikuria sau iš to vienokį ar kitokį verslą ar profilaktinius kursus, rašo knygas… Pasaulį ir taip jau yra linkę gelbėti tie, kuriems patiems labiausiai reikia pagalbos… Tai tada reikia nesiskųsti, kad ligos grįžta, remisija baigiasi.

Nes, taisyklė yra viena: ko nebėra tavyje, ta problematika pasaulyje tavęs irgi visiškai nejaudina… O kas užspaudęs savyje neigiamas savybes ar įpročius, tam labai pikta, kai kiti jų savyje ne užspaudžia, bet atvirai ir nesigėdindami jas gyvena – geria, rūko, nesportuoja, chuliganauja … yra ne punktualūs, nesielgia socialiai. Iš čia tas karštas noras kitiems drausti, rašyti įstatymus, nurodyti, kaip gyventi.

Be žmonių tuščiaviduriškumo jokie globalizmai nebūtų įsigalėję – normaliai žmogus nei dėl bado Afrikoje ašaras lies, nei kinietiškos pandos išnykimas juos jaudins. Ką jis tiesiogiai gali padaryti, padarys, o toliau jam pasaulis bus geras toks, koks yra. Tik, kas tada gydys sergančius ir gelbės skęstančius? – O žmogui sirgti ne priklauso ir skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Žmogų išgelbėjai, o jis iš to nieko neišmoko, kitą savaitę galėsi gelbėti vėl. Arba, kai jam išgąstis praeis… Išsigelbėjo žmogus pats, ir daugiau į tokią situaciją ne paklius. Ir į panašią irgi.

O dėl sirgimo, tai kuo žmogus ilgiau ir dažniau yra susikoncentravęs savyje, tuo geriau jo kūną užlaiko jo paties gyvybinė energija, automatiškai. Toks žmogus stebi save iš vidaus, jaučia pokyčius savyje, atsigeria, kai jį troškina, saldumą sureguliuoja kartumu, valgo tai, ko jam norisi, nes pasitiki, jog organizmui to reikia. Sveikatingumo taisyklės, kaip ir visos kitos, yra tik tuščiaviduriam žmogui rašytos, tam, kuris pats iš savęs yra nejoks, ir tada visos aplinkos problemos, visas užterštumas, vibracijos, trukdžiai, virusai – viskas jame.

Sąmoningo žmogaus ne tik imunitetas stiprus, jis savaime keičia aplinką savo naudai – tokiam žmogui viskas į naudą ir joks gydytojas jam ne autoritetas… Iš viso, kaip gali kitas žmogus, tave geriausiu atveju pora kartų matęs ir tavo gerovei visiškai abejingas, žinoti ir nurodyti, kas tau padės ir kas tau kenkia? – Žmonijai atiduoti savęs priežiūrą ir gydymą į svetimas rankas buvo klaida; leistis įtikinamam kiekvieno kito geresniu profesionalumu tavo sveikatos atžvilgiu, ir dar už tai pinigus mokėti! Bet, tai įsigalėjo lygiagrečiai su žmogaus pasitikėjimo savimi praradimu.

Kad kažkada šamanai, žiniuonės ar kokie kiti vienišiai kaimo pakraštyje žinojo apie gamtos gydomąsias galias, tai tik reiškia, jog tai dar buvo likučiai žmonių iš senesnių, kitokių laikų, gyvenantys gamtoje, o ne ją eksplotuojantys. Kai naujieji jau, darbe, varge ir skubėjime, nieko apie gamtą neatsiminė, net jei kada buvo žinoję… Industrinės revoliucijos įkarštyje XIX a. vidury, kai daugybė nuo žemės pavarytų susibūrė miestuose, dirbo fabrikuose, gyveno trumpai ir mirė kaip musės, Samuelis Hanemanas sukūrė homeopatiją. Sistemą, skirtą žmogui pasigydyti save pačiam. Savidiagnozė rėmėsi psichologiniais portretais – požymių grupėmis, einančiomis, kaip taisyklė, kartu su vienu ar kitu, fiziniu, emociniu ar psichiniu negalavimu… Žmonės tais laikais dar žymiai geriau pažinojo – intuityviai – tiek save, tiek greitai galėdavo įvertinti – pajusti – kitus. Nes stebėjo pasaulį aplink ir save jame – tai saugojo nuo pavojų, užtikrino išgyvenimo galimybę. Homeopatiniai lašiukai praktiškai nekainavo nieko, vanduo nuo vandens, kaip sakoma, nedidelis simptomų žinynėlis tau į rankas ir gyvenk šimtą metų…

Norėtųsi lėtesnį gyvenimo tempą pabrėžti kaip esminį. Nes, gyventi yra viena, tą darome vis greičiau, bet suvokti, ką gyveni, yra kita: tai yra žymiai lėtesnis procesas, dabar sąmonė nespėja suvirškinti, kas pergyventa… Todėl, pvz, esame 50-ties, o jaučiamės 35-ių… Todėl visada yra vėliau, nei manome. Kad jaučiamės jaunikliais tai nėra ko labai didžiuotis – jaunuoliškoje psichologijoje nėra ko užstrigti, pasekmės to yra liūdnos ir jas visuomenėje matom… Seneliai su vaikiškais veidais, operaciniu būdu atkurtais ir užfiksuotais aplink mus dar ne didžiausias blogis, kurį apgailėti reiktų.

O suaugusių, brandžių žmonių pasitaiko vis rečiau – gyvenimas žmonių praeina, o psichologinis darbas  – brandos sąlyga – taip ir lieka nepadarytas.

Jokia liga, nelaimė, nesėkmė ar mirtis neatsitinka staiga, nelauktai ir netikėtai. Visi procesai prasideda nuo pirmo žingsnelio, nuo mažų pokyčių, poslinkių, kuriuos jei stebėti ir pastebėti, galima laiku ir teisingai sureaguoti. Pvz, jei sulėtinti save atitinkamai, sutelkti dėmesį į čia ir dabar pastoviai, tai tarp rankos, imančios daiktą iš lentynos, pvz, ir jo nukritimo ant grindų, nes paimtas į ranką buvo ne pakankamai tvirtai, galima suskaičiuoti daugiau nei iki penkiolikos! Per vieną sekundę…

Sulėtėjusiems savyje ir išorinis laikas sulėtėja, neskubantis suspėja viską ir laiku. Suspėja sureaguoti, pagauna ore, pasikoreguoja… Visi fokusininkų stebuklai ir remiasi tuo sugebėjimu susilėtinti… Visi kiti stebuklai  gal irgi.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as