būtis

1
Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga
2
Priešingybė trapumui. VII dalis
3
Priešingybė trapumui. VI dalis
4
Priešingybė trapumui. V dalis
5
Priešingybė trapumui. IV dalis
6
Priešingybė trapumui. III dalis
7
Priešingybė trapumui. II dalis
8
Priešingybė trapumui. I dalis
9
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (V dalis, paskutinė)
10
Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (IV dalis)

Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga

J.Golovinas kalbėjo, jog:“Siela (dvasia) arba autozoon (niekuo neišprovokuotas gyvenimas, gyvybė pati iš savęs) aktyvina kraują ir širdį. Net Oskaras Milašius rašė (J.Golovinas surado šitą jo citatą prancūziškai):“Kraujas giminingas ugniai ir šviesai. Kraujas yra šviesos, kurios mes nematome, realizacija. Šis fizinis nematomos šviesos pasireiškimas sudaro organinę judrią erdvę. Todėl viduramžiais mokytieji, turėdami omeny dvasios ir materijos vienybę, prilygino širdĮ saulei ir toliau formavo medicinos teoriją kūno skysčių – humorų ir žvaigždžių pagrindu. Jei širdis – mikrokosmoso saulė, tai smegenys – jos palydovas. Smegenys alchemijos kalboje pavadintos mėnuliu ne tik dėl jų spalvos. Juslinis pažinimas, išeinantis iš kraujo ir širdies, atsispindi smegenyse intelektualiniu pažinimu
Tarp kitko, alchemistinės Paracelsijaus ir Roberto Flado anatomijos nereiktų lyginti nei su Vedantos, nei Kundalini anatominėmis schemomis. Robertas Fladas rašė: „mūsų mokslo tikslas yra užmušti juodąjį drakoną, kurio uodega įsišaknijus bamboje, o dantys graužia Saulės širdį. Jeigu mums tai pavyktų, Mėnulio širdis – mūsų Diana – įgautų dievišką šviesą.“ Tai reikštų, jog reikia išlaisvinti rytinę, t.y. dešinės pusės širdį, iš kurios (po išvarymo iš rojaus, pagal R.F.) liko tik nedidelis rudimentas – taip vadinama „ieties formos vena“.

Kairioji – Mėnulio, mums įprastoji širdis primena podukrą, piktos pamotės vergę. Ši širdis neturi jėgų pasipriešinti racionalios sąmonės fantazijoms ar nesibaigiančio norėjimo beprasmiams kaprizams. Iš čia nuovargis, defektai, ligos. Pradžioj noriai žmones gydęs (išsimokslinimą gavęs Oksforde) Robertas Fladas, su metais pradėjo teigti, jog tą ar kitą organą gydyti yra beprasmiška: toks gydymas ardo organizmo vieningumą… Galiausiai, gydytojo praktikos jis atsisakė iš viso, ir jis ne pirmas ir ne paskutinis iš hermetikų, pasielgusių būtent taip.
O mes nebesipriešinam, neabejojam ir netgi visaip medicinos  išmislus ginam (Stoholmo sindromas) – totali mechanizacija ir technologizuota gyvenama erdvė ištraukė žmonėms iš kraujo visą gyvybinę energiją? – Totalitariniam mokslui, dabar pakeitusiam totalitarinę religiją, savarankiško žmogaus ontologinio požiūrio nereikia lygiai taip pat.
Kraujotaką kaip po tokią, XVIIa.pradžioje „atrado“ Viljamas Harvis. Ir nuo tada širdis privalo mušti tolygiai, pulsas – būti ritmingas. Koks tame skirtumas nuo dar neseniai paplitusio teiginio, jog „kraujas nulemia pojūčius taip pat, kaip kad žmogus mato savo akies pagalba. Nes atvirkščiai, akis be žmogaus nemato nieko.“ Taip buvo ir žinoma, jog kraujo emanacijos nulemia kokybę, tonalumą ir temperamentą to, kaip mes interpretuojam išorinį pasaulį. „Įvykiai pirmiausia prateka mūsų kraujyje, ir tik po to sutankėja iki tiek, kad pasireiškia išorėje“.
Kad kraują pavyko suvesti tik į leukocitus ir eritrocitus, pamatytus per mikroskopą, tai vienas iš didžiausių pasiekimų kovoje prieš gyvybės principą.

Sudėtinga kraujo substancija – vanduo, oras, ugnis – sujungia žemišką kūną su kitų stichijų erdve. Ir, jei socialinis presingas ar savos fobijos yra užspaudę žmogaus psichosomatika, tai atsiveria tiesus kelias į asmeninius kataklizmus, kai kraują aktyvuoja ugnis“.
Jei tik iš fizikos žiūrint, tai nuo kur sveikatą pradėti taisyti? Rūpintis krauju? – tai labai greitai ateisi prie rūpesčio kepenimis, iš kurių kelias link širdies, jei tau jau visai blogai, arba atgal, link inkstų, jei tau gerėja… Plaučiuose sėdi melancholija, ilgesys, liūdesys, gedulas ir pan. O blužnis – vartai į virškinimo sistemą. Tarp kitko, XIXa. pb. liaudies medicina JAV, kuri iš tikro yra persikėlusi į naują kontinentą, europietiškoji iš viduramžių, sakė, jog skrandžio ugnis yra svarbiausia. Jei skrandis gerai virškina, tai neprapulsi, netgi augalas toks vienas buvo naudojamas, iš lobelia šeimos, kuris tuo turėjo pasirūpinti (nes šaltas, neveikiantis skrandis – po to jau sekė tik mirtis, gyvybė buvo pilve)… Taip galima imtis valyti, tvarkyti, taisyti nuo vieno ar kito organo, bet, galiausiai, visa tai yra vyriška filosofija ir vyriškas požiūris į sveikatą – valyti, gydyti, taisyti… Susun Weed, žinoma JAV žolininkė, jau daugybę metų advokatauja moterišką filosofiją, kuri, primenu, teigia, jog kūnas geriausiai viską žino pats. Jam tik reikia postūmio – ji savo knygoje sumini gal tik kokias septynias paprastas vaistažoles, kurių žmogui visam gyvenimui užtenka. Užtenka postūmio, ir kūnas toliau pats rūpinasi savimi, nes kūnas visada daro, ką gali, kas įmanoma, kas geriausia – kompensuoja, pakeičia, paremia… jam tik netrukdyk, tik laiku postūmį duok, nelaukdamas dvidešimt metų, kol viskas į nepagydomas ligas išsivystys, tik gyvenk su gamta, naudok jos gėrybes, sąmoningai, žinodamas, kad tuo padedi sau ir savo fizikai, ir gyvensi šimtą metų…

Bet, jei kaip senieji alchemistai sakė, atskirus organus liesti pavojinga, nes suardai kūno bet kuriuo momentu sukurtą patį geriausią tau ir situacijai tinkamą balansą, ką daryti tada? Labai įdomi teorija, jog begalybė mūsų negalavimų prasideda gimstant, kai mūsų galvos balansas su likusių kūnu yra suardomas, mus pasitinkant į šį pasaulį: raumenys, laikantys galvą, persikreipia – dingsta simetrija ir dingsta harmonija – kuo labiau žemyn, tuo labiau kūnas persikreipia, organai pasislenka iš savo vietų, tampa užspausti, kūno svoris ne simetriškai padalintas, nelygi apkrova klubams, keliams, pėdoms – viskas be reikalo apkrauta, be laiko sudyla… Yra Rusijoje metodika Atlanto – pirmojo kaklo slankstelio- pataisymui. Tik ji nieko netaiso nei masažo, nei kažkokiais sanario koregavimo metodais, ji prisiliečia, labai atsargiai, tiksliai, juvelyriškai, prie nervinės sistemos, komanduojančios visus tuos smulkius ir keliais sluoksniais išdėstytus kaklo raumenis, kurie laiko mūsų galvą ant mūsų kaklo ir leidžia galvos sąnariui veikti arba jį paraližuoja. Kai pavyksta pasiekti, kad nervų sistema persikalibruoja, raumenys ima gauti patikslintus signalus, likęs kūnas praktiškai nuo to moneto sparčiai ima persirikiuoti į balansuotą ir harmoningai veikiantį… Pats žmogus tokios korekcijos sau padaryti negali. Bet niekas mums neuždraus kontaktuoti su sava nervų sistema: nuimk vieną, kitą, trečią traumą, tavo nervinę sistemą slegiančią ir iškreipiančią, ir imsi gyventi teisingiau, labiau pagal planą, kuris tau ir numatytas…. Reikia gydyti dvasią, gydyti tai, kas nematoma, nes kai tai pasireiškia matomai ir pastebimai, tai jau giliai per vėlu. Ta prasme homeopatijos nei vienas alchemikas nebūtų atmetęs…
Taip pat seniau žmonės buvo sveiki muzikos dėka: garso, sutartinių dainavimo, monokordo,lumzdelio melodijos… Dabar nieko apie tai nežinom, nes mūsų taip vadinama klasikinė muzika yra rašyta jau pagal dirbtinai sudarytą natų eilę ( kur, jei gerai atsimenu, netgi vienos, aštuntos trūksta – jos sustumdytos, intervalai sulyginti, kai gamtoje nieko panašaus nėra). Sakoma, pvz, kaip seniau žmonės gyveno be chirurgijos? Liaudies priemonėmis gali gydytis chroniškas ligas, bet ne sulaužytą koją… O pasirodo, jog Australijos aborigenai iki šiol sulaužytą koją užsigydo per pora dienų – žolynų kompresais ir … dainavimu. T.y. harmoningais virpesiais… Kai Europoje jau XVIIa. muzika net nudrėskimų nebe išgydydavo, skundėsi senieji ir suprantantieji, nekalbant jau apie sunkesnias traumas. Ir dantys irgi, gamtoje gimusiems ir gyvenantiems iki šiol negenda. Jie genda civilizuotiems, kartu su cukraus, kavos, koka kolos ir baltų miltų naudojimu. Ir kai visokių dvasinių traumų pasekoje iš kūno ištraukiami visi resursai, kad gesinti uždegimus ar išgyventi stresą, tada dantys sutirpsna, sunyksta, iškrinta…
Todėl sakytum, rask, žmogau, savo vidinę muziką ir gyvenk sveikas šimtą metų… Bet, visokiom traumom ir dvasiom aplipę, apie blogį jau nekalbant, kaip tu žinosi, tavo ta muzika, kurią radai, ar vienos ar kitos, tavyje išsibujojusios traumos dvasios? – Nes įrodyta, jog dabar žmogus linkęs elgtis kaip tik taip, kaip jam mažiausiai naudinga ir į sveikatą… Viena tik paguoda, kad atsitiktinumas neegzistuoja – kiek tave kas aplipo ar kiek tau galvą gimstant nusuko, tai, matomai, tiksliai tiek ir tai atsinešei iš gyvento anksščiau arba susitarei, užsibrėžei, kad įveiksi, prieš gimdamas. Vadinasi, tik imkis darbo ir žiūrėk, kas bus, sprendimai patys ateina į rankas juos sprendžiančiam. Atidėti, pasislėpti, išlaukti, netgi nusižudyti – nepadės, kai jau prisikaupę tiek, kad nebėra praėjimo, tai nėra išeities kitos, kaip imtis šito darbo ir suprasti, jog jis svarbiausias, kad ir kaip nesvarbus ar jo rezultatai nepastebimi beatrodytų tau ar tavo aplinkiniams. Jei ne dabar, tai kada? – Kito „kada“, nei dabar neegzistuoja.

 

 

Priešingybė trapumui. VII dalis

Tokiu būdu, po gydymo individualiame lygmenyje, kai jis jau ima stagnuoti, paciente galima imtis universalių lygių pasireiškimų gydymo – šitaip ilgainiui gal net ir pasiektume pagydyti žmonijos kentėjimo šaknis! “ Šis metodas jau yra kas kita, nei klasikinė ar klinikinė homeopatija, kurios koncentruojasi į simptomus, o mes jau žiūrim, kokiame procese randasi žmogus ir kaip galime jam padėti toliau.“ (Tinus Smit)
Būtent, tokiu būdu prieinama prie žmonijos kentėjimo šaknų, kurios gal ir labai paprastos, primityvios, bet labai giliai ir labai iš seno. P.Chappel rašo, jog pačiame plačiausiai išplitusiame, giliausiame gylyje žmonėse randasi instinktai – kovoti, pabėgti, sustingti – ir, kartą aktyvuoti, patys nebe išsijungia (o mechanizmo juos išjungti žmogus ir neturi, tam jam reikia dėti daug ir sąmoningų pastangų), kol nesuvartoja visų to žmogaus atsargų ir išteklių, ir nenuvaro jo paties į kapus. Pvz. iš sustingimo ateina uždegimai, kurie sudegina resursus, randasi trūkumas, apribojimai, stagnacija kūne ir dvasioje… Iš instinkto bėgti randasi įvairūs eksesai, kurių pasekmėje, vėlgi, blokados, o iš instinkto kautis – destrukcija, funkcijų praradimas, degeneracija.

Senuose indų tekstuose ligos vadinamos „kita daina“, priešingai natūraliai, žmogui įgimtai (dainai). Tai liga yra natūrali ar ne? – Jei biologinės mūsų dalys yra trūkstamos ar išjungtos, gamta mums jas grąžina per ligą (jos grįta disharmoningos likusiai mūsų kūno ir dvasios visumai – todėl jų gal ir buvo atsisakyta? – ir turm praeiti harmonizacijos į vientisą visumą procesą). Taigi, tai – mūsų dalys, kurias mes nebe laikome savomis (bet savas dalis atmesti dėl netobulumo galima tik iki tam tikro laipsnio, nes nieko gi iš tavęs ilgainiui neliks!)… Kai žmogus gyvena žemiau savo galimybių – jame veikia sustingimo instinktas; kai gyvena per daug išsibujodamas, per intensyviai – bėgimo instinktas. Kai užsiima savigriova – kovos instinktas įsijungęs ir veikia nestabdomai.
Kaip tai vyksta? –Jusliniai signalai eina tiek į neokorteksą, t.y. žmogiškus smegenis, tiek į mūsų „roplių“ smegenų dalį. Tik reptilinių laikų smegenys mumyse reaguoja tris kartus greičiau ir jų iššauktas biocheminis efektas mumyse žymiai galingesnis Tai kūno aliarmo sistema ir veikia automatiškai, akimirksniu. Todėl kaip žmogus juos sukontroliuosi…Bet, pavojui praėjus, joms reikia dar ilgo laiko, kad aprimti – kad mūsų neokorteksas galvoja, jog pavojus praėjo ir galima atsipalaiduoti, tai reptilinėms smegenims jokio įspūdžio nedaro ir jų neįtakoja… Problemą sudaro tai, jog kai mes esame ar manomės esą pavojuje, instinktas išgyventi pradeda kaskadinę biocheminių priemonių reakciją mumyse: adrenalino kiekis šauna aukštyn, mes įšokam į aukščiausią pasirengimo pavojui tašką, ir jei sąmoningai nebandysime iš tos būklės išeiti, t.y. grąžinti kūno sistemų į nekrizinę situaciją, ta aukščiausios įtampos situacija mūsų kūne tęsiasi iki begalybės: įsivaizduojami pavojai gali mus išlaikyti įtampoje dar dešimtmečius po realios traumos.

O įtampa, aukščiausio budrumo stadija turi savo kainą: išgyventi yra svarbiausia, visos kitos kūno funkcijos tampa antrinės. Maistas nesvarbu, apetitas dingsta, šaltis ir šiluma nesvarbu, miegas nesvarbu, atsigauti po ligos nesvarbu – imuninė sistema deaktyvuojama… Kol adrenalino per daug, perdėto budrumo būsenoje ir išliekame, visur pavojaus dairomės, o kaip sakoma, kas ieško, tas randa… Ir ko ieško, tą randa. Imuninė sistema taip ir lieka, chroniškoje nuslopintoje būsenoje, ir gali joje likti visą gyvenimą, nes kūno atmintyje laikas neegzistuoja – viskas kaip kątik įvykę, situacija, tipiška po genocido, žemės drebėjimo ar pan. Ir rezultate, sekanti generacija gauna irgi, chroniškas aukščiausios įtampos nuostatas, yra pastoviame strese, net to nežinodama, ne tik kad nežinodama, kodėl. Tampa hyperaktyvi visokiausiom emocijoms ir gyvena adrenalinu ištisai, net nežinodama, kad gali būti kitaip. Ir jos imunitetas nefunkcionuoja, kaip kad turėtų, irgi. Tai įtakoja žmonių gyvenimus iš esmės, jie gyvena, neišnaudodami savo galimybių, apie sveikatą jau nekalbant – ši sekanti karta gyvena trumpiau ir yra mažiau sveika. Bet oficiali medicina šios problemos nepripažįsta, nemato jos kaip negalavimų priežasties, todėl ar reikia sakyti, jog kaip elgtis su aktyviais žmogaus išgyvenimo instinktais, neieškoma.
Pašnekėkim apie genocidą: tai yra baisi trauma. Net genocido tematikos nuotraukų ar vaizdų žiūrėjimas per tv yra traumatiškas. Žurnalistai ir fotografai grįžta iš karo zonų traumuoti ir anestezuoti… Bet, šiandien tas pats efektas ilgainiui ištinka ir tuos, kurie tiktai kas vakarą žiūri žinias per tv…Pvz, Ruandos genocidas, kai per tris mėnesius buvo išžudyta 850.000 žmonių – šalis niekada nebe bus, kokia buvo. Etninė įtampa toje teritorijoje buvo visada, nors, hutus ir tutsiai yra labai panašūs, kalba ta pačia kalba, gyvena toje pačioje teritorijoje.Skirtumą užaštrino belgų kolonistai, atvykę 1916m. ir pasirinkę proteguoti tutsius…1959m. einant jau link nepriklausomybės, Ruandoje riaušėse buvo užmušta apie 20.000 tutsių (nepriklausomybė suteikta 1962m.), daugybė to išvengusių, pabėgo į kaimynines šalis. Jų vietą valdžioje užėmė hutus. 1994m. kažkas pašovė prezidento lėktuvą, prezidentas žuvo, prasidėjo tutsi skerdynės, atseit, jie norėjo grįtži ir susigražinti įtaką ir valdžią.
Pasekoje tyrimai yra parodę, jog paprasti, neišprusę ruandiečiai ištisai pergyvena tai, ką pavadintume flash back – akimirkai prieš akis iškylančius siaubingus vaizdus, kaip kad jie atsitiktų dabar, vis iš naujo ir iš naujo… Labiau išsilavinę žmonės, sugebantys truputį labiau kontroliuoti savo smegenų veiklą, šį reiškinį savyje sugeba užgniaužti, bet paklausti, viską prisimena ir teigia, jog viskas buvo kaip vakar. Tiesiog, jų sąmonė stipresnė ir jie sugeba funkcionuoti geriau. Vyresnio amžiaus žmonėse toks „užspaudimas“ išvirto į patologijas – įvairias ligas ir susirgimus. Visi šie žmonės turi vaikų, kurie traumą jau atsinešė su savimi genuose, gimdami… Šiame pavyzdy slypi ir paaiškinimas, kodėl europiečiai yra tokie traumuoti: švietimas jau pora šimtmečių Europoje masinis, todėl kiek traumų buvę – karo, maro, bado, pavergimų – jos tiesiog užspaustos, žmonės sugebėjo jas „užmiršti“ į pasamonę. Ir iš tenai jos, toks įspūdis, kaip koks ten apsigyvenęs ryklys, ir ėda žmogų, kol suėda visiškai.
-Bet kodėl gi mes nežinome apie mūsų šeimos ar giminės, ar prosenelių pergyventas katastrofas ar traumas? – Už tai, kad mirusieji tyli. Žuvę nebe papasakoja nieko. Ir išgyvenę irgi, apie tokius dalykus mieliausiai nekalba, stengiasi pamiršti, pradėti gyventi vėl. Apie tai kalbėti nepriimta. Nors, gal jie bandė kalbėti kažkada, pradžioje, tik grįžę, pvz, iš karo ar tremties, bet, kas to paties nepergyvenęs, tas nesupras ir, dažniausiai, netgi sužinoti nepanorės: tokiu atveju pergyvenimai žmones skiria, nes vienija visam laikui tik tuos, kurie kažką pergyveno kartu, jiems tada nereikia nieko pasakoti, viską jie supranta ir taip, be žodžių. Kiti žmonės vėl, mūšiuose, karuose sukietėja, jų širdys užsidaro… dar kitiems visko yra tiek per daug, jog jie paprasčiausiai neigia viską ir viskas. Pvz. Vokietijoje moteriai buvo parodyti jos laiškai, skundžiantys kaimynus gestapui. Per tv, praėjus pusei amžiaus po karo, ji pasakė: taip, laiškai rašyti jos ranka, taip, parašas jos, bet jinai tų laiškų nerašė… Ištisos tautos taip elgiasi, istorijos knygos yra tokių žmonių rašytos: istorija išbalinta ir nugalėtojų sukomponuota. Daugybės žmonių atsiminimai visiškai neatitinka to, kas jose parašyta, bet tai paliekama kaip ir jų problema.

(bus daugiau)

 

 

Priešingybė trapumui. VI dalis

Arba toks pavyzdys kaip ispaniškas gripas, kurio epidemija nusiaubė pasaulį Pirmo pasaulinio karo pabaigoje. Virusas išplito nuo JAV karinės bazės Europoje, kas juos žino, gal jie su biologiniu ginklu eksperimentavo, į karą įsijungę tik pačioje jo pabaigoje, bet jei pasaulis nebūtų šitaip buvęs pilnas liūdesio ir gedulo, tas virusas būtų niekaip per kelias savaites viso pasaulio ne apėmęs ir ne nusinešęs 20 milijonų gyvybių!… Homeopatija tada buvo naudojama plačiai, buvo daug homeopatų praktikų ir homeopatinių ligoninių, kaip Royal Homeopathy Hospital Londone, o farmacinė industrija dar nebuvo išsibujojus kaip dabar, homeopatų naudotas vaistas (gelsemum ir tuberculinum) tada konkuravo tik su Baerio aspirinu: kas gėrė aspiriną, tas mirė, ką gydė homeopatai, tas išgyveno… Karo laivai, iš JAV į Europą gabenę kareivius kariauti, į uostą atplaukdavo, netekę maždaug pusės savo gabentų karių, nebent laivo gydytoju buvo homeopatas (laimei, tada tokių laivų su daktarais homeopatais buvo daug), tada kareiviai atplaukdavo visi – apie tai yra išlikę daug dokumentacijos, statistikos ir raportų, tik mums apie tai niekas nepapasakos.

O nuo to laiko buvo dar vienas didelis baisus karas ir nežinia kiek dar mažesnių, ir visokių genocidų – iš tikro tai ištisas tautas reikėtų gydyti nuo PTSD – postraumatinio streso… Nes niekas nedingsta niekur ir bendra padėtis tiktai blogėja. Simptomai keliauja žemyn, iš sielos į mentalą- psichiką, tada emocijas ir galiausiai pasireiškia fiziškai. Medicinos mokslas mano, jog liga yra fizinis reiškinys, todėl tai, ką jie gydo, pasirodo esą tik pasekmės, o priežastys lieka nepajudintos. O homeopatijos naudojamos priemonės siekia „pamėgdžioti“ giliau esančią traumą, priminti kūnui, kad kažkur kažkas jame yra užstrigę ir reikalauja išsprendimo. Gavęs tokį postūmį, žmogaus kūnas toliau atsistato pats; vidinei priežastinei traumai išsisprendus, fiziniai jos pasireiškimai išnyksta patys… Daugiausia, ką oficiali medicina dabar pripažysta, yra PTSD – tai jų pavadinimas traumai, tokiu būdu ją įvelkant į racionalų apvalkalą ir padarant priimtiną mokslui. Bet nuo to ji nei pasidaro pagydoma, nei išnyksta.
Traumos gali būti atsitikę netikėtai, didelės nelaimės – jų negalima nepastebėti, bet sunku aprėpti, suvokti, išjausti… Ir yra traumos, kurios susikaupia, susiformuoja po truputį, per laiką, iš vaikystės, augant, mokykloje, sąntykiaujant su kitais žmonėmis ir pasauliu. Ar trauma vienokia, ar kitokia, jos efektas ir pasekmės žmogui yra tokios pačios. Vienas homeopatas yra pasakęs, trumpai apibūdindamas situaciją:“meilės trūkumas nukryžiuoja mus visus, baimė veikia kaip kalėjimas…“. Traumos dažnai randamos tos pačios tėvuose, ir vaikuose, ir seneliuose… Partnerių traumos dažnai komplektuoja viena kitą ir sustiprina, ir jie lieka surakinti tame mirtiname glėbyje (todėl rodosi, jog priešingybės traukia viena kitą, o ne panašumai, kai dažniausiai partnerio gyvenimui ieškai ne tu, bet tavo trauma ar jų kompleksas, ir pasirenka, kas tinka joms). Traumos gyvena žmonėse kaip prisiminimai, laikysena, įsitaiso ląstelių chemijoje… Dar blogiau, ji vis kartojasi ir kartojasi, kadangi siekia būti išspręsta, o žmogus vis iš naujo pergyvena jos skausmą ar kitą emocinį poveikį, lipa vis ant tų pačių grėblių, eidamas ratu… Ir prie seno skausmo prisideda ir naujas, ir dar naujesnis. Panašu, jog trauma mumyse pritraukia įvykius ir sukuria situacijas, verčiančias ją pergyventi iš naujo ir iš naujo… tačiau, tokiu būdu, kiekvienoje mūsų gyvenimo krizėje yra ir visiško mūsų pasveikimo, išgyjimo pradmuo – galimybė. Pačios traumos galima ir nežinoti (gal ji atsitikus prieš kelias tavo giminės kartas ir visai ne tau, pvz), bet pagal požymius galima atpažinti, kuri homeopatinė priemonė tą traumą išgydys.

Britų homeopatas P.Chappel mėgsta klausti savo studentų, kuo gi skiriasi žmogus nuo lavono?- Žinoma, skirtumas yra. Bet, ką turi vienas, ko nebe turi kitas?… O jei nežinai skirtumo, tai kaip gali žinoti, į kurią pusę pacientą lenkia tavo gydymas? – Ir tai yra kiekvieno daktaro problema: atakuodamas simptomus, jis daro mus labiau lavonais, stumia ligą gilyn į organizmą ir pagreitina mūsų mirtį. Ir problema iškilusi visai logiškai, nes kai daktaras nežino, ką jis daro, tai toks ir rezultatas. Bet apie tai būsimų daktarų medicinos akademijose niekas nemoko.
Homeopatai, kaip ir praktiškai visas pasaulis, išskyrus civilizuotus Vakarus, mokina, jog yra dvasia ir kūnas. Dvasia yra įvairių lygių ir per žmogaus kūna ir jausmus pasireiškia irgi įvairiai. Protas yra valia, pasirįžimas, intencija, mąstymas; jausmai yra gyvenimo meilė, gyvybingumas, baimė, pyktis, liūdesys. Jausmo be minties nebūna, kaip ir minties be jausmo, ir nei joks minties/jausmo procesas neapsieina be efekto kūnui. Viskas yra psichosomatika.
Normalūs, netraumatizuoti žmonės yra labai inteligentiški, gyvybingi, noriai priima gyvenimo iššūkius, į bet kokį įvykį reaguoja tiksliai ir adekvačiai, ar jis buvęs lauktas, ar radosi netikėtai. Žmogui malonu būti meiliu, duodančiu ir gaunančiu, bendraujančiu ir bendradarbiaujančiu su kitais – tokia yra žmogaus prigimtis. Bet dabartinis žmonijos stovis nėra net bent kiek artimas šitam idealiam; kažkas paėjo ne taip, ir mes nebe galime būti, kuo galėtume ar kaip norėtume. Tai atsispindi vis kartojamose žmonijos klaidose, polinkiu daryti tai, kas mažiausiai tikėtina, jog tą ar kitą problemą išspręs, reaguojama neadekvačiai, ne bendraujama, nenorima kooperuotis. Daugybė žmonių jaučiasi užgauti, įžeisti, nuskriausti, ir mūsų įgimtoji inteligencija jau seniai nebe gali viso to suvirškinti ar net ir tik aprėpti. ir tai padeda pagrindą ligoms.
Nuo nuoskaudų prasideda asmeninės istorijos deformavimas, istorijos bendrai, ir, galiausiai, mus supančią realybę irgi matome visiškai iškreiptą. Tai atneša giliai įsišaknijusį netikrumo, neužtikrintumo jausmą… Ir tada sekantys realūs gyvenimo pergyvenimai, kurie būtų mums padėję užaugti, subręsti, sukaupti patirtį ir išmintį, yra tiesiog užblokuojami, nustumiami į pasamonę, nes jie mums niekaip nebesijungia nei su mūsų asmenine gyvenimo istoriją (nes ją pergyvename išreiptą), nei su realybe, nes ją matom kreivą… Neiškreipta realybė mūsų nebe pasiekia, gyvenama bjauriose iliuzijose, traumų šmėklų apsupti.

Kad homeopatija ir užsiima šitų traumų šmėklų išgyvendinimu iš žmogaus (o ne tik fizines negalias, kurios iš tikro yra jų pasekmės, gydo), apie tai jau kalbėjom. Nors, geras homeopatas visada pradės nuo pradžių ir pažiūrės, ar žmoguje veikia (ir galima jas išvalyti) skiepų, narkozių, vaistų, kažkada ar neseniai vartotų, sukeltos blokados su pasėkmėm sveikatai… Nes mes neįsivaizduojame realaus aplinkos, kurioje gyvename, o ir mūsų pačių užterštumo lygio! JAV ligų centro atliktas tyrimas parodė, jog žmogaus kraujyje būna iki 220 įvairių nuodingų cheminių medžiagų, kurių ten būti neturėtų. Iš kur manote, vis daugiau vaikų su autizmu ir ADHD? – Ir dažnai žmogui jau vien nuo to chemijos pravalymo homeopatija palengvėja.
Bet, ir virš emocinių traumų lygio, kuris žmogui yra individualus, yra lygis aukštesnis, visiems žmonėms bendras ir pripildytas masinės, mums daugumai bendros, problematikos. A.a. žymus olandų homeopatas Tinus Smits yra rašęs:“visada maniau, jog homeopatijos gydomosios galimybės dar nėra išnaudotos pilnai. Norėjosi eiti dar labiau gilyn, nes dažnai atsitinka, jog sėkmingai pradėtas gydymas toliau nustoja progresuoti, po metų, pvz, ar panašiai, ir vaistų, kurie padėtų toliau, rasti nebe pavyksta.
Iš patirties išaugo įsitikinimas, jog įvairūs žmogaus aspektai yra sluoksniniai ir gali būti gydomi vienas po kito – C.G.Jung žmogų įsivaizdavo irgi panašiai. Tie sluoksniai yra trijų rūšių: iš išorės „užnešti“, tokie kaip skiepai, nelaimingi atsitikimai, medikamentų vartojimas, fizinės traumos; toliau eina individualūs (emocinės ar kitokios traumos) ir dar toliau – universalūs visiems žmonėms. Universalieji būtų tokie, kaip pasitikėjimo savimi nebuvimas, problemos su meile (nesugebėjimas jos jausti, nesugebėjimas mylėti pačiam), nepildo dvasios įsikūnijimo į fizinį kūną problema, savų ribų neturėjimas, kitų ribų nejautimas, senos traumos, sukeliančios aukos sindromą, kaltės jausmas, sukeltas iš pasamonės einančio skriaudiko sindromo ir jungties su dvasia, savo dvasiniu centru nebuvimas. Viso septyni.

(bus daugiau)

 

Priešingybė trapumui. V dalis

Vakarų kultūra, dominuota religijos, o dabar- mokslo (t.y. vyriškos filosofijos) yra tik sluoksnis, uždengiantis prieš tai egzistavusius labiau organiškus, gilesnius, visuminius ir žmogui labiau natūralius tikėjimo kompleksus – moteriška filosofija besirėmusius… Nors, dabar jau lyg ir imame suvokti, jog tai – dvi to paties medalio pusės ir požiūris „arba… arba“ čia neadekvatus. Tačiau didžiajai daugumai žmonių iki šiol atrodo, jog erdvė yra sau, laikas egzistuoja vėl kažkur atskirai, o mes visi atskiri ir nuo visko aplinkui atsiskyrę… Kai net ir mokslas jau turi teorijų apie tai, jog vienintelis laikas, kuris tikrai egzistuoja, yra dabar, ir egzistuoja jis belaikėje erdvėje, vadinamoje amžinybe. O tokios erdvės, kaip mūsų smegenys ją supranta (ir fiziniai pojūčiai per impulsus smegenims perduoda), nėra – gyvename savo smegenų projekcijoje… Ir inteligencijos, sėdinčios kažkur danguje ir vadinamos dievu irgi nėra – ji yra visur kur, susijungusi su visu kuo kitu į vieną audinį… Todėl neegzistuoja atsitiktinumas – toks pats traukia tą patį ir viskas yra dabar.
Psichologija dabar populiari, ji tau greitai ir paprastai (arba ilgai, neaiškiai ir brangiai) išaiškins tau tavo kompleksus, kur ir kaip tu kenki sau, silpnybes ir tavo neadekvatumus. Tiktai kas nuo to pasikeis? – O gi nieko… Tai kaip tada pakeisti save, sau padėti? – Aš žinau tiktai du būdus, šamanišką, bet jis ne visiems prieinamas, reikia turėti išvystytą vidinį matymą (įsivaizdavimą) arba norėti išmokti efektyviai dirbti su vaizdais savo galvoje, ką ne visi nori ar gali, ar iš viso, supranta, apie ką eina kalba… Ir vaistažoles arba homeopatiją. Vaistažolės visiems prieinamos, bet gydo ne visus ir ne visada. Vis tik reikia gero kontakto su žolynais, su gamta, būti jai savu žmogumi. Nors, jei visai tiksliai sakyti, tai reikia būti susitarus su žolyno dvasia, esančia amžinybėje, kuri žolyno gydomą poveikį ir garantuoja. Arba tokį susitarimą turi turėti žolininkas, kuris tau prirašo gydymą – t.y. jis turi turėti „gydymo jėgą“ (dažnas ją turi paveldėtą, gali perduoti mokiniams ar mirdamas palikti)…
O kas naudoja homeopatiją, tai įeina į jos sistemą, o ją S.Hanemanas ir sukūrė iš susitarimų su augalais, mineralais, gyvūnais, dujomis ir visokiomis kitokiomis medžiagomis, kurios pasižadėjo jo sistemoje būti gydančiomis, taigi, kiekvienas besigydantis jau savaime yra kaip ir po Hanemano „skėčiu“ ir gali jo susitarimais pasinaudoti automatiškai – tam jis šią sistemą ir kūrė (tiktai taip sukurtos gydymo sistemos išlieka ir egzistuoja, homeopatijos atveju, jau daugiau kaip du šimtus metų, ir savo efektyvumo nepraranda). Jei žmogus į panaudotą homeopatinį vaistą niekaip nesureaguoja, vadinasi, neteisingas vaistas paskirtas (nes jei teisingai, tada sureaguoja visada). Bet neteisingas vaistas tau nepakenks niekaip, štai kur pliusas! Jei jis tau netiko, vadinasi, tavyje nėra tokio dažnio vibracijos, tai vaistas ir praeis pro šalį, tavęs niekaip nepaveikęs, nesurezonavęs. Nes, jei fiziniame lygmeny žiūrėti, tai homeopatija yra vanduo nuo vandens, dažnai devintas, kaip nuo kisieliaus, ir, užlašintas ant žirniuko ar tabletėlės ar pan. kurie yra tik rezonanso nešėjai, suteikia bazę tam tikro dažnio virpesiui. O tas dažnis yra kaip elektroninis adresas, per jį susijungia vaisto veikimas su tuo, kas jį naudoja ir juo gydosi – tas pats atpažįsta, pagydo tą patį… Ir to užlašinto rezonanso nuo žirniuko ar tabletėlės nenumuši, neiškreipsi ir nesunaikinsi, nes jis surištas su amžinybe, su dvasia, o ji – ne šio pasaulio, ji nekintanti (tas pats buvo kalbėta apie žmogų su identitetu).
Mūsų pasaulyje sveikatos nėra, ji randama tik ryšyje su būtimi, kažkuria savo dalimi iš amžino pasaulio virsmo išėjus arba dalelę būties patalpinus savyje. Mokslas, farmacija, chemija, radiacija, kaip J.Golovinas sakė, visa tai – juodoji magija. Ji turi efektą, niekas nesiginčija, bet galiausiai už jį tenka susimokėti dešimteriopai, kai daugelis visai nesupranta už ką, jie tik tikėjo, kad daktaras juos išgydys…
Kodėl vieni yra jautrūs kažkam, pažeidžiami, pasiduoda, o kiti ne? – Homeopatijos atsakymas: jei tai tavyje jau yra, tai ir sureaguoja (nebūtų, nereaguotų…). Iš kur? – iš ankstesnės (traumatiškos) patirties, iš šeimos, giminės, tautos istorijos, kondicionuota augant ir mokinantis… Dar galima būtų pridėti pereitus gyvenimus ir kontaktus su blogiu (ar su gėriu) ir t.t. Priežastingumas ir pažeidžiamumas yra kaip višta ir kiaušinis – žiūrint į žmonijos egzistavimo istoriją, kas pasakys, kas buvo pirmiau? Kai atsitinka kažkas, ką mums suvokti yra per sunku ir suvirškinti pasirodo per daug – trauma (emocinė, psichologinė, egzistencinė ar fizinė), mes sustingstam, pilnai ar dalinai, tame amžiuje, netgi tame momente, kada tai įvyksta. Mes užaugam fiziškai, bet nesubręstam emociškai ar psichiškai: vis daugiau žmonių nugyvena gyvenimą vaikais ir pereina tiesiai į senatvę, sugausiu žmogumi taip ir netapę. O kiti netgi ir numiršta paaugliais – plastinė chirurgija yra norinčių visą gyvenimą taip ir atrodyti, paslaugoms… Kiti yra seni nuo pat pradžių, susensta savo viduje, traumos priversti, vaikais taip niekada ir nebuvę, vaikystės neturėję… Aišku, jog visuose tokiuose žmonėse yra daugiau iš traumų, kokios jos bebūtų buvę, nei iš jų pačių: jas reiktų kaip svogūno lukštus, vieną po kitos lupti ir dar nežinia, ar galų gale kažkokia šerdis rasis, ar aptiksit tik tuščią vietą, kur turėtų būti buvus dalelė būties – dvasia.

Yra Klasikinė homeopatija, kurį žiūri į žmogų, o ne jo negalavimus: stengiasi atpažinti jo psichologinį portretą, kuris atitiks vieną ar kitą preparatą, jį naudodamas, žmogus grįš labiau į save, į harmoniją, ir išsiderinimo, t.y. negalavimo nelieka… Taip pat yra Klinikinė homeopatija, ji koncentruojasi į ligas (jei tokia diagnozuota) ar į negalavimo požymius, jei diagnozuoti, kaip dažnai atsitinka, nepavykę. Daugybė žmonių negaluoja ir medicina niekaip nenustato, kas jiems konkrečiai yra. O Klinikinėje homeopatijoje požymiai atveda į vieną ar kitą vaistą. Pvz. tuberkuliozė apibūdinama kaip „baimė, susikaupusi inkstuose ir liūdesys, gedėjimas – plaučiuose“. Tokia situacija susiformuoja ne per vieną kartą (nebūtinai per kelis savus gyvenimus. Gali būti paveldėtas bagažas iš tėvų ir protėvių, kelių ar net keliolikos kartų). Tada su polinkiu gimstama… tai nereiškia, kad tas žmogus būtinai susirgs, bet, jo tikimybė susirgti yra didesnė, nei kito žmogaus, tokio polinkio neatsinešusio… Jeigu XIXa. pb. ir XXa. pr. tuberkuliozė buvo tikra epidemija, neaplenkianti nei turtingų, nei vargšų, ir dažniausiai mirtina, o dabar apie ją kaip ir nieko tokio nesigirdi, ji išnyko, tai nereiškia, kad ji iš tikro išnyko… Žmonija krauna savo „ligų bagažą“ tiek ilgai, kiek egzistuoja: jei XVIa. sifilis buvo epidemija, gydyta sunkiais metalais ir su žiauriom pasekmėm, kitos venerinės ligos, su jomis kaip ir apsitvarkyta, bet tada radosi ir išplito tuberkuliozė, kuri irgi lyg sukontroliuota, bet dabar masiškai sergama vėžiu… Ir bijoma kiekvieno naujo viruso, kad jis neišsivystytų į masinius susirgimus pasaulyje… Su vėžiu irgi, vietoj to, kad tvarkytis iš esmės, ir, tuo pačiu iškuopti ir gilesnius, senesnius ligų sluoksnius, jis stengiamasis visaip nuslopinti, išnaikinant fizinius jo pasireiškimus, bet nepaliečiant susiformavusio ligos profilio, nematomo, bet esančio nematomoje mūsų dalyje – energijoje. O kas nematoma, bet yra, tai tik laiko klausimas, kada pasireikš, taps matoma…

(Bus daugiau)

Priešingybė trapumui. IV dalis

Taip pat egzistavo ir vadinamos „Griausmo“(gromovniki) knygos, jos gal mažiausiai žinomos, bet jose buvo sukauptos žinios apie aplinką, jų pagalba išmanantys žmonės aplinką skaitė – klausydavo žemės, rasdavo vandenį, nustatydavo žemės sudėtį, kokybę… Derino žmogų prie aplinkos ar aplinką prie žmogaus, jei reikėjo. Žinoma, vėliau etnografai ėmė į tai žiūrėti kaip į liaudies prietarus, girdi, griaustinis tris kartus nugriaudėjo, tai lauk lietaus… Nors pagrinde ši išmintis buvo užrašyta ir išliko sentikių pastangomis, bet šitame kontekste taip pat galime prisiminti ir Tibeto mirusiųjų knygos egzistavimą.

Nes mirti teisingai, pasiruošus, buvo labai svarbu. Jei žmogus mirdavo ne savo mirtimi – žūdavo ar būdavo užmušamas – jis mirė nepasiruošęs, vadinasi, jo dvasia pas protėvius nenueis ir nepateks.Ji iš viso, buvo tikima, liks uždaryta kūne, o kūnui suirus, liks klaidžioti po paralelines mūsų pasauliui erdves, labai panašias į mūsų gyvenimą.Tokio žmogaus šalia likusiųjų nelaidojo ir niekaip daugiau neminėjo, kad neprisišaukti apsėdimo. Šiokia tokia išeitis iš tokios liūdnos situacijos būdavo naujagimį pavadinti žuvusiojo vardu ir tikėtis, kad jo dvasia ras prieglobstį jame ir gaus tokiu būdu galimybę savo gyvenimą pabaigti teisingai…

Aišku, jog valstybinė valdžia, taip pat visokie dvarininkai (bendruomenių savininkai baudžiavos laikais) jokio supratimo neturėjo apie tai, kuo paprasti žmonės gyvena ar kuo tiki. Juos vertė žemę dirbti, mokesčius mokėti, o kaip jie toliau suksis ir iš kur pinigus ims, tai jau jų reikalas… Sentikių bendruomenės imperinėje Rusijoje siuntė savų amatininkų arteles į miestus, kad uždirbtų ir parneštų pinigų; tie, kurie turėjo polinkį į verslą, buvo paskiriami užsiimti prekyba, mainais ar kažkaip kitaip, disponuojant visos vendruomenės finansais, uždirbti reikiamą sumą…Baudžiavos panaikinimas tokias bendruomenes suardė, kaimo žmogus tapo kiekvienas sau. Į imperijos pakraščius ar miškų glūdumas pasitraukę persekiojamos religinės bendruomenės išsilaikė ilgiau, kai kurios klesti ir dabar, neišdrąskę kolūkių, kartu darbuojasi, kartu šventes švenčia – visi sveiki, ilgaamžiai, šviesaus būdo, vidinę harmoniją išlaikantys…

Netgi žydų bendruomenes, iki tol turėjusias didelę autonomiją nuo valdžios, XIXa. pabaigoje išdrąskė – kiekvienam asmeniui davė pavardę, kiekvienas pats nuo tada turėjo su valdžia kontaktuoti, mokesčius mokėti, už prasižengimus atsakyti, kai seniau tradiciškai tarp valstybės ir individo stovėjo bendruomenė, kuri ir atsakydavo valstybei už savo narius kolektyviai, o paskui aiškindavosi savo reikalus savo viduje.
Toks pats spaudimas bendruomenei iš valstybinės religijos pusės buvo ir dėl visų, sava ar ne sava mirtim mirusių, laidojimo vienoj vietoj – visą XVIIa. Rusijos imperijos teritorijoje ši kova vyko: žmonės suprato, jog norima įneįši sumaištį, užteršti eterį, sugriauti harmoniją. Taip pat bažnyčia kovojo su sutartiniu vienbalsiu dainavimu – nes tai buvo ne dainavimas laisvalaikiu, kai nėra ką veikti, tai buvo išreiškiama tam tikra labai stipri vibracija – darbo dainos dirbant, vesturvinės dainos ištekant – jos ne tik kad dalyvavo fiziniuose procesuose kaip svarbi jų dalis, bet ir juos vedė teisinga linkme, saugojo nuo nukrypimo…

Nes dvasia buvo suprantama kaip vibracija. Visa, kas gyva – vibruoja, yra sudvasinta. Dabar, kai nieko apie teisingą mirimą niekas nebe žino, mirštama nepasiruošus, dvasios klaidžioja, dažnai net nežinodamos, kad mirę, nepastebėdamos, jog kūno nebe turi – galit bandyti įsivaizduoti, koks nematomas chaosas mus supa, kokiais draiskalais yra suplėšyta vibracijų harmonija, jie supriešinti, naikina vieni kitus, kenkia gyviems, iškraipo juos, klaidina, perima valdymą, naudoja gyvuosius savo neišsipildžiusiems troškimams patenkinti – narkomanija, alkoholizmas, psichiniai sutrikimai, patologijos, prievarta, turto kaupimas, apsirijimas – dažnai tai nepagydoma, nes problema ne žmogaus fiziniame kūne, problema dvasios lygmeny: kokia priklydus alkoholiko dvasia, pvz, verčia gyvą žmogų gerti, ir niekaip ji neatsigeria, o kūnas, kuriame „svečiuojamasi“ jau pergėręs mirtinai…
Glaudžiamasi paprastai kur nors prie namiškių, giminės, partnerio, dažnai per juos net imant gyventi, perimant valdymą. Pasamonės lygmenyje dažnas puikiai žinom, jog esame savyje ne vienas, jei taip atsitikę; dažnai net patys ir esame priėmę, priglaudę, pagailėję artimo, per anksti mirusio žmogaus dvasios. O paskui sergame jų ligomis, nors kitaip būtume sveiki, renkamės jiems patinkančius partnerius, profesijas, sukneles parduotuvėje…O kur dar karai, kai likę gyvi gali turėti savyje visą pulką žuvusių draugų, slaugės ar seselės, prie kurių lieka mirę ligoniai, ir jos anksti ima sirgti, pervargę, nebe turi jėgų gyventi pačios… Vakarų pasaulis nežino, kaip su tokiais reiškiniais elgtis, nes iš viso, nepripažįsta juos egzistuoant. O padėtis vis blogėja: PSTD, depresija, šizofrenija, alkoholizmas ir narkotikai, jaunų žmonių savižudybės, kai labai gali būti jog ne visų negalavimai yra tikrai jų negalavimai, įjunkimai ar troškimas susijugti vėl, mirtyje… Ir jau nekalbant apie gryną blogį, kuris jei jau, pvz, vieną kartą įsikraustė į žmogų, jame įsitvirtino, tai liks per visą eilę gyvenimų – mirtis jam ne problema – ir šokdins tą žmogų pagal savą dūdelę, ir lieps savus planus vykdyti, nori jis to ar nenori.
Psichoterapeutai, dirbantys su hipnoze, paciento regresijos metu dažnai išeina į šitą reiškinį (pvz, prisiminti pereiti gyvenimai gali būti visai ne šitam žmogui priklausantys, dažnai pasirodo, jog gydytojas paciente bendrauja su „kitu“ ar „kitais“, užhipnotizuoto žmogaus sąmonėje įsitaisiusiais ir jam gyvybinę energiją kainuojančiais.) Tačiau problemą konstatuoti, pripažinti jos egzistavimą dar yra tik pusė darbo. O kaip ją išspręsti?… Šventikas velnią iš žmogaus gali išvaryti, o tas, palaukęs, įlys atgal ir kas toliau? Arba įlys į kokį sekantį žmogų… Tai ką tada su jais daryti ir kur juos dėti?.. Bet ir tada recidyvas yra įmanomas – kaip būti tokiu užsipildžiusiu pačiam savimi, kad nebūtų energetikoj skylių ir niekam kitam nebe liktų vietos? Kaip apsisaugoti iš viso?

Tikinčiuosius turėtų saugoti reguliarios maldos – patvirtinimas, jog esi prisijungęs prie vieno ar kito religinio agregoro, esi po jo skėčiu (ir tenai tavo syvai traukiami, svetimiems nelysti). Aukštos vibracijos savaime gina nuo žemų, bet kaip gyventi gyvenime, kuris iš žemų ir vis žemėjančių vibracijų ir yra sudarytas? – Šviesa turėtų sklisti iš žmogaus į aplinką, o ne taip, kaip dabar, žmogus ieško, iš kur jam bent kiek šviesos į save atsinešti ar įsileisti, ir dar reikia apsižiūrėti pastoviai, irgi, kad neįsileisti tamsos. Mumyse turėtų nebūti vietos, kurios neužpildžius šviesa, kad nebūtų kur įlysti ir įsitaisyti, o dabar greičiau esame užpildyti traumų tamsos ir tas pats traukia tą patį – vis daugiau tamsos welcome.

Net ir dėl įvairių galimų dvasios komplikacijų nesijaudinant, tik ją vieną savą turint ir gyvenant, problemų iš tikro daug daugiau, nei įsivaizduojam…

(Bus daugiau)

 

Priešingybė trapumui. III dalis

N. N. Taleb sako, jog „ kvailys daro kad tik darytų, neatsitraukdamas paskaičiuoti, ar nauda dar proporcinga išlaidoms, ar jo darymas jau seniai perėjęs į gryną kenkimą… Kai, pvz, Hipokrato priesaika taip ir skamba, „nekenk!“…“ Farmacijos kompanijos žymiai sėkmingiau išranda ligas jau egzistuojantiems vaistams, nei išranda vaistus ligoms, kurioms tikrai jų reikia“… O dar didesnė žala ateina iš tų, kurie tai, kas nesuprantama, paskelbia ne tik nieko nereiškiančiu, bet dažnai ir neegzistuojančiu! Tai jie nubraukė kaip nebuvusią viso ko nematomą vidinę esmę (būtį) ir paliko tik gryną, aiškiai matomą fiziką. gydymas, medicina liko tik mechanistiškai pritaikyta chemija, apie harmonijos atstatymą kalba neina, nei žmoguje, nei visuomenėje, nei pasaulyje. Ir praraja tarp to, ką dauguma pajėgia suprasti ir to, koks pasaulis yra iš tikrųjų, auga sparčiai ir nesustodama. Vadinasi, bus mirštama, masiškai ir ne natūraliai – gamta gailestinga, o medicina mirtį stengiasi atitolinti ir kančia tęsiasi, suvartojami vaistai pelną neša ir jo niekada negana,,,

Daugiausia tarpe žmonių su tokia ateitimi ir gyvename,jei neapsižiūrėsim, tai bus ir mūsų ateitis. Nes ne tik didžioji pasaulio dalis (nematomoji) atkirsta ir paskelbta neegzistuojančia pūva, griūna, blogėja, kemšasi, vis didesnės kataklizmos ten vyksta (ir šeiminkauja ten tie progreso įsukėjai, vieninteliai dar likę už proceso ribos), bet ir matomas, fizinis pasaulis, kuriame funkcionuojame kasdien, kaip N.N. Taleb bandė mums paaiškinti, – viska užvaldę popierėlių žmonės silpnina žmogų ir visuomenę visaip, kaip tik gali, gal kai kurie net ir iš tikro tikėdami, kad į šviesų rytojų veda ir gelbsti.
Kai niekas iš tikro nieko neišgelbės, ypač per prievartą ne, ir kiekvienas pats turi bent kiek, bent paprastu būdu save apsikuopti… Netgi ne kiekvienas irgi, užtenka gana nedidelio procento kiekvienoje grupėje, kurie apsitvarkytų, ir bendra atmosfera žemėje pagerėtų, rastųsi daugiau dvasios, amžinybės, būties šiame beprotiškai besisukančiame rate, kuris yra mūsų pasaulis… Ir kodėl pakenčiame aplink save visokius visiškai ne tokius asmenis, kai lyg ir mieliau būtume apsupti žmonių laimingų, drąsių ir įsimylėjusių savo likimą…

Kad dabar jau žinom, nors ir ne visai suvokiam, jog pasaulio prigimtis yra banginė, virpesių, rezonansų ir pan. tai viena, bet reiktų bandyti įrodyti, jog seniau žmonės tai žinojo ne blogiau, bet žymiai ir žymiai geriau už mus ir už dabar. Mums biblijos projektas pasaulėžiūrą labai pagadino, o paskui tą religiją mokslo religija pakeitė… O seniau žmonės be religijos gyveno, bet vienyje su visu kuo aplinkui. Ir jau tikrai tiksliai žinojo, jog jokių atsitiktinumų nebūna. Ir tai yra labai didelė skriauda dabarties žmogui, kad jis jaučiasi vienas, vienišas, nuo viso ko atskirtas, su aplinka nesusijęs ir iš gyvenimo tekmės iškritęs. Čia jau iš karto traumų dvasių poveikių pasekmės, apie jas bus kalba toliau… Ir mūsų idėja apie priežastingumą, kaip apie linijinį reiškinį, plokšuminį ir tik į vieną pusę vykstantį, yra toks primityvas, kad nežinia nei ką daugiau apie tai pasakyti. Iš viso, mokslą darė primityvai autistai, tie kurie pasaulio sudėtingumo, daugiasluoksniškumo ir jo voratinklinio priežastingumo dėl įvairių priežaščių suvokti nebe pajėgė – tokia situacija jiems buvo labai baisi, nekontroliuojama, reikėjo greitai su ja kažką daryti. Tada ir radosi moksliniai pavyzdžiai, kaip obuolys nuo obels krenta ar koks kiekis vandens išsipila iš vonios, kai kas nors į ją pūkštelia… Apgailėtina, vienu žodžiu. Duonos ir žaidimų lygis, tik tiek beliko iš žmogaus.

O kažkada gyveno dvasios gigantai, milžiniškos kepurės buvo pagal milžinus Jurgius, , jų kūnai greičiau buvo eteriniai ir visa, kas vyko, buvo daugiau minties kūnijimasis, vienaip ar kitaip sujudėjęs eteris, sukelta jo banga, virpesys, kuris kūrė ar keitė formas, suko procesus, judama buvo minties greičiu… Pasauliui labiau pasmukus į materiją ir balansui nusvirus jos naudai – nusislinkom kažkur į Hado prieškambarį ir į fizinį kūną, irgi sulipdytą ir perlipdytą, kur tilpo tik nedidelė dvasios dalis – tik nedidelis jos procentas įbrido į virsmą. Likusi bendradarbiavo iš ne fizinio lygmens. Gyvenantieji, gyvieji laikėsi bendruomenėmis, ir mirusieji buvo suvokiami kaip (tėvų, globėjų) kolektyvas. Viduramžiais pradedant, daug yra apie bendruomenių gyvenimą rašyta: gimininių, pagal tikėjimą, gyvenamą vietą, amatą ar užsiėmimą – žmonės save jautė kaip vientisą organizmą, ir, žinoma, vienybėje su aplinka. Kartu dirbo darbus – ar virves vijo iš pasiruoštų kanapių, ar namus statė, ar šventes šventė, ar sėjo, ar pjovė, ar vaistažoles rinko… Mirtis, tokio gyvenimo gale ateinanti, buvo labai svarbi – visas gyvenimas buvo nugyvenamas taip, kad gerai, teisingai numirti, pasiruošus, bendruomenės išlydėtam… Kad pereitum taip, kaip reikia ir į ten, kur reikia – mirtis buvo sugrįžimas į gimtinę, pas tėvus ir artimuosius – susijungimas su protėviais. Šitom temom daug ir labai įdomiai kalba istorikas prof.A.Pyžikovas. Jo mitys ir toliau:
Gyva bendruomenė buvo labai jautri protėvių energijos įtakai (kuri geriau buvo jaučiama šiltu metų laiku), iš jų, iš anapusinio pasaulio ėjo harmonija, reikėjo būti pastoviai su ja susiderinus, iš jos ritmo neiškristi., tada bendruomenė buvo saugi, sveika, laiminga. Nes visos tos savybės ateina iš amžinybės. Mūsų besikeičiančiame pasaulyje jų nėra.

Darbas, dirbamas visos bendrijos, trukdavo dieną ir nebuvo sunkus – našta lengva, kai ją daug rankų kelia…Nes sunkus ir monotoniškas darbas išsunkia žmogų, išnaudoja jo energiją ir nuslopina ne tik jo jautrumą aplinkos vibravimui, bet ir nuvargę jo paties raumenys nebe vibruoja idealiai (teisingas, idealus raumenų tonusas visame žmogaus kūne to meto žmonėms buvo svarbiausia sveikatos, harmonijos su visu kuo sąlyga). Nors, pvz, epidemijų plitimo atveju, kai bendruomenei galėjo būti užneštas virusas ar infekcija, visi eidavo dirbti sunkų fizinį darbą, kad neimti vibruoti jam į taktą, kad ta viruso vibracija nugestų savaime, niekieno nepastiprinta, nesurezonuota… Žodžiu, banginė, rezonancinė viso ko esmė ir prigimtis buvo labai gerai suprantama ir buvo gyvenama, tuo supratimu naudojantis. Pasirodo, liaudyje iš senesnių laikų išlikę trijų rūšių knygos (su užfiksuotais vedinių žinių fragmentais, dar gana gerai suvokiamais kaip visuma): žolynų knygos, vėlesniais laikais imtos naudoti kaip vaistažolių žynynai ir negalavimų gydymo patarėjai, bet pirminė jų paskirtis buvo kalbėti apie augalijos pasaulio visumą, kaip jinai tarpusavyjr yra sujungta požemine grybiena, kas gerai auga šalia ko, ko reikia ieškoti kur ir t.t. Ir tai visai nevedė link vieno ar kito augalo kultyvavimo – žemvirbystės ar monokultūros, kaip rugiai ar kviečiai… Priešingai, žemės dirbimas, laukų arimas dar buvo matomas kaip vieningo šaknų tinklo, bakterinio dirvožemio gyvenimo suardymas, kurio pasekmė bus badas. Nes sudraskyta žemė žmonių nebe maitins, joje niekas nebe augs – ir tai tik laiko klausimas…

Sekanti buvo „virpesių“ (trepetnik) knyga, vėliau vadinta liaudies pranašyščių, spėjimų ir kitų nerimtų dalykų rinkiniu – nes XIXa, mokslininkai sapnuoti nesapnavo, jog žmonėse likę dar tokio lygio žinios apie pasaulį, kokių mokslas dar iki šiol nesurado ir nesukaupė. Nes, kątik iš kiaušinio išsiritęs mokslas, dar paausiai jam nenudžiųvę, bet be jokios abejonės, pats protingiausias, o visi kiti gali būti už jį tik žymiai kvailesni, tamsesni ir primityvesni… „Virpesių knygose“, imtose rinkti ir publikuoti kaip etnografija XIX amžiuje, dabar galima įžiūrėti fragmentus žmogaus sveikatos ir gydymo filosofijos, sistemos, dar sutinkamos Tibete, Indijoje, Kinijoje. Pvz, žmogaus kūne buvo žymimi 365 skirtingi pulsai, pagal kuriuos žmogų buvo galima diagnozuoti ir jo sveikatą koreguoti…

(bus daugiau)

 

 

Priešingybė trapumui. II dalis

Toliau. Kompleksiškom sistemoms, priešingai, nei mums rodosi ir žmonės tiki, nėra reikalingos kompleksiško sistematinio valdymo, įstatytų rašymo ir vairavimo viena ar kita linkme. Priešingai. Kuo paprasčiau, tuo geriau. Kompleksinis valdymas veda prie nenumatomo efektų grandinių dauginimosi, deja. O paprastumas moderniame mūsų gyvenime yra tapęs kaip tik labai nepopuliarus. Nes labai daug žmonių turi iš ko užsidirbti pinigus, kai viskas palaikoma dirbtinai sudėtinga… Supaprastink, ir jie liks be darbo… Kai mažiau kaip tik yra daugiau ir efektyviai.
Kaip pasaulyje, kurio nesuprantame, gyventi drąsiai? Nebijoti dirbti su reiškiniais, procesais, objektais, kurių nesuprantame, ir, dar svarbiau, kaip reiktų su jais elgtis? – dar aiškiau sakant, kaip išdrįsti žiūrėti į veidą savo nežinojimui – pripažinti, suvokti, kad nežinai – ir to nesigėdyti? Nes, būtent ši drąsa ir nežinojimo suvokimas ir reiškia mūsų žmogiškumą – reikia nesigėdinti būti žmonėmis… Išdidžiais ir agresyviais gyvenimo ir galimybių/atsitiktinumo atžvilgiu – aišku, kad pirmiau turi įvykti pokyčiai tame, kaip suvokiame pasaulį, ką jame vertiname, ir ko ireiktų bijoti iš tikro.

Reikia atsisakyti efektyvumo koncepto ir siekio būti efektyviais – žmogus yra neefektyvus. Žmogiškumas ir yra neefektyvumas. Efektyvūs yra tik robotai. Ir kodėl jie tada neturėtų mūsų pakeisti, jei jie – efektyvesni? Augantis visuomenės efektyvumas proporcingai didina žmonijos trapumą/pažeidžiamumą. Kuo efektyvesnė visuomenė, tuo didesnė žiaurių nenumatytų atsitiktinumų, krizių, sukrėtimų tikimybė. O efektyvumas, patikėtas robotams, bus ne tik žmonijos, bet ir planetos galas. Nes tik žmogus (kad ir ne kiekvienas) gali adekvačiai reaguoti į įvairovę, netikrumą, netobulumą, nepilną informaciją, nežinojimą, netikėtas galimybes, chaosą, laiko tėkmę, nežinomybę, sąmyšį, stresą, klaidą, jos pasekmes… Kodėl laikas pakliuvo į šią „laimingą nefunkcionalę šeimą“? – Nes laiko veikimas tolygus nežiniai, neaiškumui: kuo daugiau praeina laiko, tuo daugiau kas nutinka, tuo daugiau netvarkos.Jei su nedidele žala ar smulkiomis klaidomis dar susitvarkyti gali, tai laikas jų atneš tik daugiau ir didesnių, ir teks tvarkytis jau su jų sąnkaupa, pasekmėmis, padariniais – tavo močiutė tai vadino gyvenimo patirtimi.
O tai, kas trapu, tą laikas ir visai pribaigia.“

Klausimą apie tai, į kur atves progresas, A.Duginas perfrazuoja į „filosofinę problemą tarp būties ir tapsmo“ ir atsako sekančiai: mūsų laikais, Švietimo epocha pradedant, Europoje ėmė dominuoti progreso sąvoka (ir ypač istorijos srityje). T.y. kalba paėjo apie pastovų pagerinimą, kaupimą, augimą, išsivystymą – visuomenės, kultūros, civilizacijos, technologijų… Žodžiu, visko – progresas tapo universalia sąmprata, Naujųjų laikų dogma ir ant jos jau toliau statomas tolimesnis viso ko suvokimas. Progreso dogma mūsų sąmonėje jau įsišaknijus kažkur labai labai giliai – mes juokiamės iš religijos ar tikėjimo į dievą, bet patys progresu tikim nesusimąstydami, abstrakčiai, aklai ir be jokių įrodymų. Šventai – tai ir yra Naujųjų laikų religija.
O progresas bazuojasi ant virsmo, tiksliau, ant tapsmo. Tapimas tai pastovus kintamasis, kuriam progresas priduoda pozityvią reikšmę ir linijinį charakterį: viskas gerėja ir dar labiau gerėja. Labai svarbu, jog mes ne tik progresą, bet ir patį tapsmą priimame kaip pozityvų, be jokių klausimų ar abejonių… Nes, prieš imdami propaguoti progresą, Naujųjų laikų filosofija reabilitavo tapimą, tapsmo reiškinį. Tapimas, graikiškai „genezė“, yra dar Platono ir Aristotelio laikų terminas, ir visada buvo poroje su būtimi, buvimu. Būtis ir Tapsmas yra filosofinių modelių pora Platono filosofijoje: būtis yra amžina, nemirtinga, visaapimanti, o tapsmas yra antrarūšis, jau išvedamas iš būties. Pvz.Platonas apibūdino dvasią kaip ateinančią iš amžinos būties į virsmo, tapimo pasaulį. Ir jame visas permainas atbuvus, po mirties grįžta atgal į amžiną būtį – savo ontologinę tėvynę.

Krikščionybė atkirto – sunaikino – pirmąją šio modelio pusę: pagal ją, gimimo momentu dvasia yra dievo sukuriama, ir tik po tapsmo ir virsmo (ir jų rezultate) gyvenime turi galimybę pasiekti amžinybę, įeiti į amžiną būtį – įgyti nemirtingumą.. Taigi, krikščionybėje iš amžinybės liko tiktai pusė – ateityje, nes dvasios egzistavimu prieš tai jie netiki. Bet ir tai dar buvo neblogai, palyginus su tuo, ką atnešė Naujieji laikai. O jie atnešė jau tik gryną tapsmą, būtis buvo radikaliai išnaikinta, kartu su dvasia ir amžinybe. Liko egzistuoti tik virsmas… Tuo pačiu neliko ir su kuo tą tapsmą lyginti. Seniau jis buvo sąntykyje su būtimi: daugiau tampa būties virsme, tada gerai, mažiau – blogai, regresas.
Žodžiu, tik tapsmas link būties yra gerai, o tapsmas, nuo būties tolstantis, kai jis lieka vis labiau pats sau, būtis pradingsta už horizonto – blogai… Kaip tik toksai tapsmas be būties dabar mumyse ir įsivyravęs: degradacija, nebe likę nieko amžino, dvasingo… Nebėra su kuo nieką – bet ką – palyginti, dingsta referencijos taškas ir tas išlaisvintas tapimas tampa nebe valdomu, neturinčiu prasmės. Kad normalus žmogus nuo tokio atsivėrusio siaubo neišprotėtų, kad visa tai sušvelninti, eufeminizuoti, ir buvo iškelta progreso idėja. O ji teigia, jog viskas, kas tampa, viskas yra gerai. Ir kalbama jau tik apie tapimą kaip po tokį, o ar vyksta tai į gera, ar į bloga, jau yra patalpinta į paties tapsmo proceso vidų. Koks jis buvo anksčiau – blogai, koks jis taps ateity – gerai, geriau ir dar geriau… Ir jokios kitos nuomonės, požiūriai ar kritika lieka neįmanomi. Kokia praeitis bebuvo realybėje, gera ar bloga, ji paskelbta netikusia, o kokia ateitis bebus, gera ar baisi, tai neturi reikšmės, ji iš anksto paskelbta puikia. Tai priverčia žmones susitaikyti su tuo, ką diktuoja globalistai, bankininkai, transatlantinės korporacijos. Nesvarbu, kaip yra, svarbu ką mums sako, nes virsmo, judėjimo, tobulėjimo, progreso beprotybės teigiamybe esame įtikinti ir įtikėję, giliai ir jau seniai.
Bet yra dar vienas svarbus momentas: kadangi tapsmas įsigalėjo ir išnaikino būtį, tai jis išnaikina ir žmogų kaip po tokį. Išnaikina individą, žmogaus indentitetą – nes žmogus asmenybė yra tiek, kiek jame yra amžinos būties – buvimo, tylos, dvasios. O progresu vadinamas virsmas – ir tik mūsų pačių labui, žinoma – ją iš mūsų išplauna, visą ir ant visai. Identitetas yra iš lotynų „Id est“ – jis yra ir savimi reprezentuoja būtį. Žmogus, išlaikantis identitetą, savyje dar išlaiko ir dalelę būties, nesvarbu, kad išoriniame pasaulyje jos jau nebėra oficialai ir daroma viskas, kad nebe būtų ir realiai… Ką dar galima pasakyti apie būtį? Joje viskas tobula, gera, ten nėra ligų, traumų, karų marų, katastrofų, todėl dar kažkiek būties turintis yra sveikesnis, o ir pasveikimo, ilgo gyvenimo raktas irgi yra ten pat, toje vidinėje tyloj, vadinamoj dvasia.
Taigi identitetas ir yra subjektas, ir yra tai, kas tampa, virsta… Veiksmas gi nevyksta pats sau vienas, turi gi būti bent jau subjektas, jei jau nėra objekto. O dabar, Naujaisias laikais jau ir subjekto – liūdijančiojo – irgi nebe reikia. Tapimo progreso išorėje turi nebe likti nieko, viskas privalo ištirpti, išnykti jo viduje – žmonija, pasaulis, viskas. Tada tie, kas progresą suka ir yra pasaulio ir žmonijos valdovai. Nelieka žmonijos kaip progreso subjekto, žmonija lieka tik kaip funkcija progreso viduje. Nes jiems nereikia žmogaus kaip individo, kaip įsikūnijusios hierarchijos, kurioje sąmonė valdo visas kitas žemiau einančias dalis – emocijas, instinktus, laiko duris į pasamonę uždarytas. Tokiu žmogumi nepamanipuliuosi, jis turi savą vidinę ašį, pagal kurią yra išstatytas. Todėl reikia, kad tos ašies jame nebe būtų, kad viskas jame turėtų laisvę ir teisę pasireikšti – instinktai, emocijos, pasamonės pabaisos, viskas turi būti išleista į laisvę. Ir matome, kokiu virsta pasaulis, to pasekoje… Bet, viskas yra progresyvu!

(bus daugiau)

Priešingybė trapumui. I dalis

Nassim Nicolas Taleb naudoja metaforą: „nukirskite man galvą, maldauja Medūza… Žinoma, vietoj vienos nukirstos jai ataugs dvi“. Čia kaip vandens laše yra visa esmė, koks turėtų būti žmogus ir kaip jis turėtų sąntykiauti su pasauliu, gyvenimu ir likimu.
Dar viena alegorija: kaip mylėti vėją? – Vėjas užgesina žvakę ir įpučia liepsną. Reikia būti liepsna ir trokšti vėjo… Nežinomybę, neapibrėžtumą, tai, kas nepaaiškinama reikia yprisijaukinti, jei ne nukariauti. Bet tapti jų šeimininku, tokia yra žmogaus misija. N.N.Taleb yra apie tai parašęs visą knygą, iš kurios citatos čia ir toliau: „yra dalykų, kuriems sukrėtimas į naudą, nuo to jie tik išauga ir plečiasi; jie atviri netikrumui, atsitiktinumui, netvarkai ir likimo sukrėtimams, myli nuotykius, riziką ir ateitį, kuri neužtikrinta, nenuspėjama… Nepaisant tokio fenomeno egzistavimo, reiškiniui pavadinimo nėra, todėl lieka tai vadinti „priešingybe trapumui“(antifragility).
Nes priešingybė trapumui siekia toliau, nei tvirtumas ar stiprybė: tvirtumas sukrėtimą tik atlaiko ir išlieka (nepakitęs), o tai, kas priešinga trapumui, nuo sukrėtimo pagerėja. Antifragility reiškinys kaip ir brėžia ribą tarp to, kas gyva ir organiška (kompleksiška, pvz: žmogaus kūnas) ir to, kas inertiška, pvz: fizinis objektas, toks kaip rašomas stalas. Iš karto aišku, kurioje ribos pusėje turėtume burtis – prie meilės atsitiktinumui, netikrumui, mylėti klaidas. Turint šią, trapumui priešingą savybę, galime priimti, gyventi kartu su nežinomybe, ji leidžia mums sėkmingai daryti kažką – ką nors – ko dar nesuprantame (iš čia ateina pradedančiojo sėkmė).
Iš viso, žmogus sėkmingiau veikia, nei galvoja, ir tai gali vykti tik antifragility mumyse dėka. N.N.Taleb greičiau sutinka būti negalvojančiu ir priešingu trapumui, nei nepaprastai protingu ir pažeidžiamu, trapiu. Šiame spektre galime rasti vietą ne tik sau, bet ir naudoti jį ekonomikos, sociumo, žmogaus psichologijos, sveikatos, net jo maitinimosi apibūdinimui. Pvz, diabetas ir kitos modernios ligos susiję su atsitiktinumų mūsų mityboje išnykimu ir bado periodų nebe pasitaikymu. Jei antifragilumas yra natūralių ir kompleksiškų sistemų, sukrėtimus išgyvenusių ir besivystačių toliau, savybė, tai jei šias sistemas imti saugoti nuo neaiškumų, atsitiktinumo ir sukrėtimų galimybės, tai tos sistemos ims silpnėti, taps pažeidžiamos ir galiausiai nusibaigs. O valstybė ir visuomenė visą laiką kaip tik šituo ir užsiima! – trapumas didinamas ekonomikoje, žmogaus sveikatoje, politikoje, švietime, praktiškai visur! Kaip tik galima, mažinama atsitiktinumo galimybė visur kur, paaiškinimo nebuvimas nepakenčiamas visiškai – o kompleksiškos sistemos žūva, kai apsaugotos nuo stresų…
Mūsų modernus, struktūruotas, politikos ir valstybės vis labiau reguliuojamas ir apsaugomas gyvenimas kaip tik pastoviai ir silpnina mūsų priešingumą trapumui. Tai yra modernių laikų tragedija: kaip ir neurotiški, nuo viso ko savo vaikus besistengiantys apsaugoti tėvai tuo savo vaikus labiausiai ir sužaloja… Viskas, kas ateina iš viršūnių, mažina mūsų antitrapumą ir augimo laisvę, o kas ateina iš apačių, klesti, kai tam tikri kiekiai streso, chaoso ir atsitiktinumo, t.y. galimybės yra prieinami. Pvz, atradimai, inovacijos, techninis progresas tiesiogiai priklauso nuo žmogaus antitrapumo, rizikos ne vengimo, o kaip tik jos ieškojimo, ir tikrai ne nuo masinio ir privalomo švietimo… Valstybės ir sistemos daromą žalą ypač pajutome 2008-ųjų krizės metu. Nes augantis modernių institucijų ir politinių aferų kompleksiškumas nuo mūsų lengvai paslėpė, jog žmonių, sudarančių jas, rizikos, žaidimai ir eksperimentai sukrėtimo atveju nereikš jų atsakomybės! Nuostolių padengimą ir pakaltinamumą jie įsigudrino perkelti ant visuomenės, t.y. mokesčių mokėtojų pečių.

Jei senesniais laikais, turintys rangą ar statusą, leidžiantį jiems rizikuoti, turėjo už savo veiksmus ir atsakyti, dar daugiau, herojais buvo tie, kurie prisiimdavo pasekmes sau, kad išgelbėtų kitus, šiandien viskas yra apversta tiksliai priešingai. Iškilusi netgi nauja, negatyvių herojų klasė – biurokratai, bankininkai, Davoso susitikimų dalyviai, akademikai ekspertai, visi jie turi daug galios ir neneša jokios atsakomybės už tos galios naudojimo pasekmes… Jie žaidžia sistemą, o piliečiai už jų žaidimus moka – to pasaulio istorijoje dar nebuvo, kad šitaip masiškai viską valdytų ir įtakotų tie, kurie asmeniškai visiškai nėra už tai atsakingi.
Kai pagrindinė etikos taisyklė yra: tu nebūsi antitrapus visų likusiųjų pažeidžiamumo sąskaita.
Antitrapumas yra vienintelė apsauga prieš netikėtumus – didelius, viską keičiančius, niekaip nenumutytus ir pasaulyje taip dažnai atsitinkančius (N.N.Taleb juos vadina „juodosiomis gulbėmis ir jiems yra paskyręs visą atskirą knygą), antitrapumas padeda ir mažiau jų baimintis, nes suvokiame, jog juodų gulbių tikimybė egzistuoja visada, yra pastovi ir jie yra ne tik reikalingi sukrėtimai, bet be jų nebus istorijos, technologijų, nedidės mūsų žinios apie viską. Nes, jei per ilgesnį laikotarpį žiūrėti, tai antitrapumui klaidingos prognozės tik į naudą… Todėl net yra logiška teigti, jog mūsų pasaulį turėtų dominuoti tai, kas klęsti dėka streso ir atsitiktinumo. Nes tai, ką atsitiktinumas ar stresas naikina, tas turėtų jau būti pražuvę ar išnykę. Iš tikro taip ir yra. Ir kad pasaulis funkcionuoja dėka sumodeliuotų programų, universitetinių tyrimų rezultatų ir biurokratų planuojamų biudžetų, yra paprasčiausia iliuzija. Jie visi užsiėmę „paukščių mokymu skraidyti“ (tokiu būdu sukurtos jų darbo vietos ir iš to jie gyvena). Bet būtų pats laikas grįžti į realybę ir interpretuoti iš naujo, kas tai yra augimas, inovacija, progresas.
Pasaulis ir mes su juo kartu esame užvaldyti tų, kuriuos galėtume pavadinti „ypač pažeidžiamais“(fragilistos) ir jie gyvena, tikėdami „Sovietų- Harvardo teorijomis“(t.y.trockizmu, ateinančiu iš JAV universitetų) ir, be kita ko, perdeda mokslo žinių galią bei reikšmę. Juos galima vadinti naiviais racionalistais, viso ko racionalizuotojais ir jie tiki, jog mokslo dėka viso ko priežastingumas pasaulyje yra jiems atskleidžiamas automatiškai – pasiekiamas, kad visa ką galima sužinoti lengvai ir suprasti… Kai realiai normalūs žmonės didelės priežastingumo dalies pasaulyje nesuvokia, o šitie fragilistai suvokia dar mažiau… Kad pasaulis mums neduotas kartu su instrukcija, jį paaiškinančia, fragilistams neatrodo didelė kliūtis – jie tada instrukciją surašys patys, kartu susisėdę, „mokslo“ ir jo tyrimų rezultatais pasiremdami. Tokių veikėjų dėka, modernių laikų kultūra vis labiau akla, ir neperprantamo gyvenimo mįslingumo net nemato.(tą mįslingumą F.Nyčė vadino gyvenimo ‚dionisiškaja“puse). Ir tie fragilistai – ypač pažeidžiami – medikai,  ekonomistai, socialiniai planuotojai – verčia likusią žmonijos dalį gyventi pagal jų numatymus, kurie niekada nebus teisingai numatyti, užsiimti dalykais ir rinktis kryptį, kurių nauda bus maža ir trumpalaikė, o pasekmės žiaurios ir nepaskaičiuojamos.

(bus daugiau)

 

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (V dalis, paskutinė)

Antikinių graikų dėmesio – sąmonės – centras buvo dvasioje, todėl jie kovėsi, žuvo, mylėjo ar mirė, jiems nebuvo skirtumo, ką kūnu veikti. Jie ne susijungę su savo dievais buvo, jie buvo dievai, gyvenantys ir žemėje… Paskui -herojais… Paskui tapom tik krikščionys su siela, kurią reikia saugoti, globoti, gelbėti, gydyti – jau sielą matėm iš kūno taško… O tada atėjo Šeilokų metas, beždžionės, mylinčios auksą. Ir net nebe žinančios, kodėl. Auksas yra vienio simbolis, o Šeilokai yra jau tik dalis, fragmentas, pusė. Problema, jog jis simbolio simboliškai nebe supranta, jis supranta viską tiesiogiai.

Panirus į J.Golovino tekstus, pasaulis ima atrodyti kitaip.

Kas ieškojo magijos tokios kaip iš knygų, mokslinės techninės, tai juo nusivylė, jiems jis pasirodė per daug užsiimantis kultūra, mitologija, poezija, naudojami simboliai, asociacijos per daug nekonkretūs, išplaukę, neaišku, ką reiškiantys – iracionalūs. Būtent. Tie, kas nemato būtinybės iš loginio mąstymo pereiti į irracionalų, tas akligatvyje yra ir jame ir liks. Ir tik visų klausinės ir vis ieškos atsakymų, ką daryti, kaip gyventi, ir jų neras. Jo dalia ir likimas bus depresija ir beprasmybė. Ne veltui J.Golovinas sakė: mokykitės plaukti!… o kas laisvai po iracionalius vandenis juda, sugeba sekti netikėčiausias fragmentų, temų, simbolių jungtis, tie jau į plaukiojimą išėję, ir tik nuo jų pačių priklausys, kiek toli jie nuplauks, ir ar kokį tai kitokį krantą pasieks. Nes plaukti jau yra ne klausinėti, plaukti jau yra būti pilnam atsakymų – konkrečiai jų, suformuluotų, kaip ir neturi, bet esi ramus, jog kiekvienu reikiamu momentu tu juos iš savęs, atitinkamus, ištrauksi…

Plaukia neplaukiantis, o besiblaškantis klausimuose ir ieškojimuose trypčioja vietoje. Ir eina iš proto, nes jūra šaukia ir jį…

Jeigu maginis pasaulis gyvas, o techninis ir racionalus – miręs, tai nuo Prancūzų revoliucijos laikų, nuo privalomo mokslo įvedimo Prūsijoje, pasaulis ir žmogus sąmoningai marinami. „Anglas, norėdamas paaiškinti, kodėl mokslas yra dėl mokslo, dėl progreso (o ne dėl žmogaus), labai greitai ims prieštarauti sau pačiam, nes anglas pirmiausia dar yra žmogus, individas. Jei tai šnekėtų vokiečių specialistas, filosofas, kuriam mokslas yra profesija, kuris pirmiausia nužudė savo žmogiškumą ir tada jį palaidojo savo filosofijoje, jis išaiškintų žymiai geriau, kodėl mokslas turi tarnauti mokslui ir žinios turi būti kaupiamos, kad kaupti žinias“ – taip XXa pradžioje kalbėjo M.de Unamundo. Tada šis reiškinys, t.y. jog racionalumas ir mokinimasis žmogų, individą paverčia mirusiomis masėmis, dar labai gerai matėsi, dar buvo su kuo lyginti. Yra daug anglų liudijimų iš Pirmojo Pasaulinio karo frontų apie visoms kitoms kariaujančioms nacijoms netikėtą, neįprastą, šokiruojantį, nes beprasmį, metodišką vokiečių armijos žiaurumą – žiaurumą dėl žiaurumo. Vokiečių pusėje, kiek dar tarp karininkų buvo senosios aristokratijos atstovų, tiek vokiečiai dar žmoniškai elgėsi su kariaujančių pusių karininkais, galantiškai, pagal garbę. O karininkai iš karo mokyklų, naujieji profesionalai jau buvo žudymo mašinos, kaip ir kareiviai, pradinį mokyklinį išsilavinimą turintys – iš viso, yra sakoma, kad vokiečių naciją „sulydė“iš įvairių regionų, į naująją Vokietiją nuo XIXa antros pusės įėjusių, padarė vokiečių tauta… mokytojas, per kurio rankas visi jie, trumpesniam ar ilgesniam laikui, praėjo.

XXa. viduriui artėjant, jau buvo labai aišku, jog technika prieš žmogų laimi, kad reikia kurti tokį žmogų, kuris galėtų būti jai atsvara, o ne tik ją aptarnautų ir būtų nuo jos visokeriopai priklausomas. Musolinis, Hitleris, Stalinas visi jie aiškiai bandė tai padaryti. Ne asmenybes kurdami iš savo tautiečių ir bendrapiiečių – konkurencijos nei vienam iš jų nereikėjo – bet keldami bendrą masių lygį… Tačiau jie nesuprato, jog techniką ir mokslą stumia tie, kas su juodaja magija susidėję ir jų tikslas yra kaip tik žmogų sunaikinti – o gal suprato ir todėl priešinosi… Yra gi atgarsių, kad bent jau Stalinas ir Hitleris kartu, ruošėsi eiti į Indiją. Kokio galo, dabar jau mes visai nesuprantam. Indija – In Deo – taip visais laikais buvo vadinama antroji mums žinomo, mūsų gyvenamo pasaulio pusė – ten, kur baigiasi žmonių žemėlapiai, kur gyvena dievai. Iš Europos buvo plaukiama laivais, ieškoma kelio į Indiją – dievų žemę, pilną aukso ir kitokių vertybių, buvo Rytų indijos ir Vakarų indijos. Kai žemiškos nepažintos teritorijos baigėsi, tapo aišku, kad dievų reikia ieškoti… kažkur kitur. Ne veltui tiek fašistai, tiek bolševikai domėjosi antgamtiniais reiškiniais, magija, rinko artifaktus, užrašinėjo legendas, ieškojo senų žemėlapių: buvo aišku, kad aniems – amerikonams ir anglams – padeda „kita pusė“. Norint juos nukonkuruot, reikia arba jų „kitą pusę“ sunaikinti, arba užmegzti kontaktą su ja patiems ir tapti tokiais pat galingais. Arba, jei pavyks, dar galingesniais.

Arba jie nespėjo, arba jiems nepavyko, arba jiems sutrukdė, neleido… Arba protus sumaišė. Aišku, negi sėdės ir lauks, kol juos nugalės ar jų galią perims. Ir nuo tada ne tik individas pasmerktas masėmis tapti, bet ir masės savo lygiu važiuoja vis žemyn. Nes nei mokslas, nei technika iš esmės nesivysto, bet ,dar daugiau, buvę genialūs išradimai patyliukais naikinami, nauji – užgesinami vietoj, viskas daroma tik žmogaus sukvailinimui ir jo vystymosi sustabdymui. Jei robotai negali susilyginti su žmogaus potencialu, tai reikia žmogų nuleisti tiek, kad jis taptų lygiu robotui, apie tai jau kiek rašyta… Žmonės turi būti negyvi, kitaip priešinsis.

Grįžimas į maginį pasaulį – išeitis. Bet kitas vartų stulpas – visada reikia praeiti per vidurį tarp jų abejų – negrįžti į nesąmoningą gamtos dalių lygį, kaip kad dabar esame nesąmoningi technikos pasaulio elementai. Turim būti sąmoningi. Bet iracionalūs. Atsargiai ir atidžiai, nes „visa, kas gyva yra antiracionalu, nemąsto, o visa, kas yra racionalu ir mąsto, jau yra didele dalimi negyva“. (M.de Unamuno)

Gal tame ir prasmė: vaikštom po šį pasaulį kaip žmonės, atsikabinę nuo savo dieviškos dalies, ta dalis vis tiek viršesnė, vis tiek ji vadovauja, todėl tai jaučiame kaip likimą, ir dažnai tragišką… bet, kažkiek nuosavos sąmonės turim ar suformavom, tai susijungę sąmoningai, būtume ne tik dievai, bet ir žmonės – turim patirtį, kas tai yra būti tik žmogum. Ji padėtų mums tada koreguoti ir dievus, ir likimą, ir antgamtiškumą, nes tai jau irgi būtume mes.

Tie, kurie valdo dabar, tie savo antgamtiškai daliai tiesiog tarnauja. Ir, pirma, ta jų dalis yra grynas blogis, o antra, jie jos nekoreguoja…

 

Nėra vienodo žmogaus, nėra vienodo dievo (IV dalis)

Aristokratija prarado savo prasmę ir sugędo iš esmės, kai į ją ėmė prasiskverbti Šeilokai (žr.Šekspyro „Venecijos pirklį“), Naujųjų laikų aušroje – turintiems pinigų, jiems norėjosi ir padėties visuomenėje, galios, pripažinimo, pagarbos.

Pasauliui keičiantis – karai, marai, potvyniai ir industrinė revoliucija – pasidarė labai lengva nusipirkti protėvius – išnykusios giminės pilies akmenų krūvą (ancestor pile), arba įsiteikus tuometiniam valdovui (finansavus jo atėjimą į valdžią, pvz) gauti titulą, žemes, pilis. Radvilos – tipiški tokios naujos aristokratijos pavyzdžiai, šaknis sau nusipirkę. Todėl galime suprasti, jog aristokratija kaip institucija, šiandien nieko nereiškia… Ji perimta iš vidaus, kaip ir visas mūsų gyvenamas pasaulis. Bet tai nereiškia, jog negimsta žmonių su laisva dvasia. Nors, iš to nedaug naudos nei pasauliui, nei jų pačių gyvenimai būna jau tokie pasisekę. Kai kurie gal net norėtų prisitaikyti prie laiko, irgi užsiimti tik pinigų užsidirbimu, savęs reklamavimu, konkurencine kova ir pan. Bet nepavyksta. Nesimato prasmės, nėra motyvacijos…

O ir pasaulio gelbėjimas, reformavimas, pagalba žmonėms – visos tos tarnybos dabar jau irgi Šeilokų rankose – tapę jų bizniu, jų pelno teritorija. Ir žmonių kvapo jie nemėgsta.

Todėl tampa svarbu, nebe ką tu darai ar reiški pasaulyje – tu nebe labai ką ir gali daryti, o ir pasaulis pats nebe turi lemiamos reikšmės, jis yra tiktai produktas to, kaip šiuo metu dangus ir žemė konfigūruoja vienas su kitu. Liūdnas paradoksas: kaip tik žmonės įtikinti, jog jie yra jų poelgių suma, kaip tampa žymiai svarbiau, koks tu esi, kokia tavo esmė, koks elementas tavyje vyrauja, materialistinis ar dvasinis – į kurią pusę nukeliausi, kai ši konfigūracija iširs. Nelabai daugiau yra ką pasakyti…

Tik tiek, jog šiame puslapyje žmonės su žmonėmis kalbasi šitom temom, Šeilokai supratimo neturi, apie ką čia kalba.

Tikinama ir tikimasi, grąsinama netgi, jog dievai grįš ir pasibaigs civilizacijos naktis. Bet dievai negrįš kažkur iš kosmoso, jie ten nesėdi ir to momento nelaukia: kol nėra žmonių, juos atitinkančių, tol nėra ir pokyčiui reikalingų dievų. Dievai yra labai jautrūs aplinkai, jie – jos dalis, todėl ko nori žmonės, tą dievai ir suformuoja – tokį gyvenimą, ateitį – tokiu būdu žmonės su dievais visada ir sąveikavo, kaip vieno organizmo dalys, kokiomis jie ir yra. O beždžionžmogis Šeilokas iš tos visumos yra iškritęs, jis aplinkai nejautrus, nejautrus niekam, išskyrus žemoms aistroms – materijai, iš kurios ir padarytas. Todėl prieš jų bukumą ir trumparegiškumą ir dievai, ir žmonės pasirodo bejėgiai. Dievai iš viso, prie žemės nebe prieina – arba nuo jos pasitraukę, jau kada tai buvo sakoma, jog žmonės turi tik save, iš kitur pagalbos nėra kur laukti.

Dievai šiame laikmetyje gali išaugti tik iš mūsų ir nei iš niekur kitur.

Kokia Šeiloko kilmė? – miestietis, burg‘o burgeris, pilies pilietis. Ta pati šaknis ir žodyje boer – būras, verslą iš žemės darantis. Vertime į lietuvių, jei naudoti žodį valstietis, tai tuoj manom, kad vargšas… O čia turtingas, dažnai net labai, bet verslus, nes niekada negana – boerit – gręžti – judėti, suktis. Suktis gyvenime. Buržua yra iš tos pat šaknies, bajoras irgi – ekonominiai žmonės, visu kuo jau užsiimantys ne kad pragyventų, bet verslui, kad praturtėtų. Tokia jų funkcija, viską išnaudoti sau. Ir aristokratiją dabar irgi matome, ją suprantame iš šios vidurinės klasės supratimo taško – ko savyje neturim, to ir kitame esame nepajėgūs suprasti. Kas pats vis žiūri, kaip pasinaudoti kitu, kaip apsukti, gudrauti, tam visada išnaudojimas ir apgaulė, neteisingumas ir vaidenasi, kur bepažiūrėtų… Lietuva aristokratija nusikratė dar gerokai prieš rusams ateinant, tai mums sunku ką nors apie tai kalbėti, bet Rytų Europoje – Vengrijoje, Rumunijoje – tie, kas nepabėgo į Vakarus ir socializmą pergyveno, kai vėl susitiko su giminėmis iš Vakarų ir pirmas susitikimo džiaugsmas praėjo, pamatė, koks didelis tarp jų išvirtęs skirtumas!… Kapitalizmas, belepindamas, jiems širdis išgraužė, paliko juos paprasčiausiais buržua, kai tuo tarpu socializmas, neįsivaizduojamai kankinęs, išsaugojo jų tikrąją dvasią ir padarė juos stoikais.

Tikrai, kaip ir pranašauta, civilizacija skyla į hedonistus ir stoikus. Aristokratija visada rodė pavyzdį.

Kodėl dabar individai, besipriešinantys, einantys prieš srovę, autsaideriai, dažniausiai pralaimi ir žūva nelygioj kovoj? – Forma šiais laikais visiškai atskirta nuo turinio, ir turinys likęs nematomas. Gali būti dievai žino kuo ir daryti nežinia ką, jei nuėjai sekmadienį į bažnyčią, išpažinties ir komunijos, esi vėl švarus ir gražus. O kas tavo viduje – niekas nemato, dažnai ir tu pats. Į dievą vis tiek netikima, meldžiamasi tik dėl viso pikto, iš baimės… Padoriai, pažangiai, socialiai atrodantis pilietis, demonstratyviai geradaris, labdara užsiimantis, gali būti baisus žmogus savo esmėje, ir dažniausiai būna. Bet, tai nematoma, nejaučiama, nesiskaito, nes dauguma yra tokie patys kaip jis.

Magija užsiimti – toks dalykas neegzistuoja. Magu reikia būti, juo esama. Alchemija yra darbas su savimi. kuo daugiau esi pats, savo viduje, iš esmės, tuo daugiau gali, didesnis tavo mastelis, stipresnė tavo įtaka, greitėja tempas. Būdamas niekšu, be sąžinės – objektyviu mokslininku? – magija gali užsiimti, tik jei su velniu sandorį sudaręs ir save blogiui atidavęs – tokia dabar mokslo ir pažangos situacija ir yra. Ir to nepastebime, nes esame tingūs, patys visko norėtume, dėl to piršto nepajudindami, nesistengdami ir ,mieliausiai tai kitą išnaudodami. Juodųjų magų visuomenė.

Bet, magu dar vis tiek galima tapti, savarankiškai, be didelės reklamos.

Autsaideriai nulemia, nors, jau tiek esame atpratę nuo savarankiškos individo veiklos visuomenės teritorijoje, bet ne jos įtakos lauke…Forma formanta savo viduje turime visi, galime formuotis iš vidaus netgi be jokios išorinės pagalbos, tik antpuolius iš išorės sėkmingai atmušti reikia. Visi didvyriai, herojai, stiprūs ir savarankiški, yra vieniši. Ir tuo didžiuojasi, nes visuomenė, riedanti išvažinėtom provėžom, yra tapusi našta, blogis ir verčia vemti. Galima jaustis vienam su gamta, pasauliu, istorija, mitais, kultūriniu palikimu – ką jauti esant tikra ir kas tave traukia, žadina, džiugina, stiprina… Tame tikrame pasaulyje – realybėje – žmonių vis tiek nėra, gali ten vaikščioti, gyventi ir galvoti drąsiai. Gal net tenai ir susitiksim.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as