būtis

1
Žmogus gyvenime ir paskui. V dalis, pabaiga
2
Žmogus gyvenime ir paskui. IV dalis
3
Žmogus gyvenime ir paskui. III dalis
4
Žmogus gyvenime ir paskui. II dalis
5
Žmogus gyvenime ir paskui. I dalis
6
Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga
7
Priešingybė trapumui. VII dalis
8
Priešingybė trapumui. VI dalis
9
Priešingybė trapumui. V dalis
10
Priešingybė trapumui. IV dalis

Žmogus gyvenime ir paskui. V dalis, pabaiga

Panašu, kad kūnas neduotas žmogui amžinam gyvenimui – gal seniau buvo kitaip ar kūnai buvo kitokie, bet dabar mūsų kūnas paskaičiuotas maždaug šimtui metų. Per tą laiką žmogus turėtų pereiti treniruočių kursą materialumu, ir išeiti, mirdamas, iš šito kūno tiek ūgtelėjusia dvasia, kad ji toliau galėtų sau materializuoti kūną pati, pagal reikalą. Tokius gebėjimus vadiname jau dieviškais ir jų pavyzdžių pilna mitologija: Dzeusas tai pasirodo jaučiu, tai – gulbinu, tai – aukso lietusm… Kuo jam reikia, tuo ir pasirodo, žodžiu.

Žmogus gal ir yra viso ko sutverto aukščiausia išraiška, bet ne šitoje formoje, kokioje esame dabar, ir ne su tiktai tokiom, neištreniruotom galimybėm – jam dar augti ir augti. O mes neaugam – žinoma, parazitė, okupacinė sistema padarė viską, kad kitaip ir nebūtų. Kai teritoriniai dievai irgi paliko mūsų gyvenamą žemę, jie vietoj savęs įsteigė agregorus – kad jie rinktų žmonių energiją, ir, vėlgi, iš tos pačios energijos žmones  būtų galima valdyti, riboti ir prie žemės spausti. Ką dabar vadiname magija, kažkada buvo patys natūraliausi žmogaus veiksmai – bet kurį buitinį veiksmą, kasdienybėje, darant su intencija, jis tampa magišku – juo gali užduoti, ką nori, sau ir pasauliui… Žmones taip kurdavo sau pagalbininkus, kaip, matomai, kūrėjas kažkada sukūrė mus: jei akmeniui, medžiui, upelei, skulptūrai ar paišytam atvaizdui, ar dar kam nors, duodi energiją, jis atgija, tampa vis stipresnis. O tada gali jo prašyti išpildyti tavo norus, padėti, apginti, apsaugoti…

Net kai radęsi įvairiausios religijos, uždraudė kurti stabus ir atvaizdus – cha, įdomu, kodėl? – žmonės vis tiek toliau bendravo ir su gamta, ir šventųjų atvaizdus prašė parūpinti gerą derlių, ar gerą sveikatą, ar iš viso, gerbūvį. Ir jei tie buvo ne efektyvūs ir norimo rezultato iš jų nesulaukdavo, tai tie patys prašytojai išperdavo šventojo statulą rykštėm, ar ikoną su atvaizdu paleisdavo į upę pasroviui – tegul ją kas kitas susigauna, gal jam ji tarnaus geriau… Tai dabar mes visa tai užmiršę, ir, religijų užspausti, meldžiamės meldžiamės – jokio efekto, tada dar vėl medžiamės – gal dievas labai užimtas ir negirdi… Žinoma, šiais laikais agregorai užėmę visą įmanomą erdvę, į kurį gimei ar tave įkrikštijo, tai ten jau ir sėdi. O kur dar ne religiniai agregorai – piniginis, mados ir pan. ? Toks tik skirtumas, kad nesamoningus agregoras melžia, retai ką duodamas už tai atgal, o samoningieji su agregoru bendradarbiauja. T.y. Jie nieko neprašo už dyką, viską bando gauti mainais, susitarti ar nusipirkti. Plius, samoningas žmogus agregorui iš karto vertingesnis, jis iš karto paslenkamas arčiau agregoro centro, gauna iš jo daugiau ir lengviau.

Seniau, kažkada, kiekviena giminė, kiekviena bendruomenė buvo ir stipri energetinė būtybė. Stiprinama, puoselėjama giminė atvesdavo į pasaulį sveikus, stiprius, energingus, gabius žmones, iš naujo ir iš naujo, kiekvienoj sekančioj kartoj. Protėviai anapus ir gyvieji žemėje sudarė vieną visumą, gerbė, rūpinosi, mylėjo vieni kitus.. Jei per viena gyvenimą žmogui prisiimtų uždavinių įvykdyti nepavykdavo – žmonijai vis labiau grimzdant materijoje – tai žmogus bent jau atgimdavo pas savuosius, į tas salygas ir tarp tų žmonių, kur jam tęsti ir užbaigti savą augimą kūniškame pavidale buvo lengviausia. Kodėl jūs manot, kokie nors Rotšildai ar Rokfeleriai yra karta iš kartos tokie sėkmingi, galingi ir turtingi? – jie išlaikę gimininę tradiciją, ritualus, ten vaikai gerbia tėvus, lieka šeimyniniame biznyje, tęsia tradicijas – Rotšildai iki šiol gimsta pas Rotšildus. O visų mūsų likusių giminės išardytos, protėviai pamiršti, tradicijos išjuoktos, vaikai kiekvienoje kartoje valstybės ir ideologijos sukeliami prieš tėvus, jiems galvos susukamos įvairiasiomis, atseit, jiems priklausančiomis, laisvėmis. – Ar keista, kad esame visą laiką absoliučiai valdomi ir neturime jokių galimybių priešintis?

Dar neseniai buvo madinga sakyti, kad reikia savą giminę imtis valyti, gydyti, vėl energetiškai pakrovinėti ir t.t. Bet. Kadangi chaosas visur ir viskas yra susimaišę ne tik anapus, bet ir šiapus, iš kur tu žinai, ar tu į savą, o ne kokią atsitiktinę giminę gimei? Ir kad tu vėl į ją gimsi? – čia gi daina be pabaigos gaunasi… Yra tokia protinga „vedma“ Rusijoje, tai ji sako: viskas gerai ir gražu, bet pasiskelbk, kad nuo tavęs prasideda nauja giminė. Planuok kaip tik į ją grįžti, augink ir auklėk vaikus ir anūkus taip, kad jie tave gerbtų kaip giminės pradininką, ir, kol dar gyveni, ir po to – pradėk dinastiją. Pradėk šeimos verslą ar profesiją, ar amatą, į kurį ir tau bus tikimybė didesnė, kad grįši, kaip kad grįžtama prie nebaigtų darbų, ir žinios, įgūdžiai, materialinė bazė bus ten ir tavęs lauks, o ne prapuls, ir teks viską pradėti iš naujo, kaip dabar kad kiekvieną kartą gimus būna. Apie materialinę bazę: kaupk biblioteką, meno kūrinius, kitokias kolekcijas. Pirk brangenybes, kurios bus perduodamos vaikams ir vaikaičiams – kiekviena išlikus sena giminė turi materialinę bazę, kurtą kelių ar keliolikos kartų. Jinai neišsidalinama kiekvieną kartą, dar ir susipykstant, ji puoselėjama, pildoma, ir tokiu būdu stiprėja giminė.

Kaip seniau kiekvienas aristokratas, valdantis šeimos ir giminės turtą žinojo, jog jis ne savininkas, jis yra tik laikinas valdytojas, globėjas, saugotojas… Žemę, miškus, dvarus puoselėjo, sodino, turtino ne sau – ąžuolus sodindamas, pats jų savo gyvenime šimtamečiais nematysi. Bet matys tavo vaikai! Matysi ir pats, savo vaikų anūku grįžęs, gimęs. Į tą pačią aplinką, tą pačią tradiciją, tarp tokių pat žmonių grįžtant – gimstant vėl – yra žymiai lengviau prisiminti pereitus gyvenimus, įgytus įgūdžius, susirinktą išmintį – ir galima augti toliau! Tiktai taip dar yra perspektyva, kad kažkada realiai išaugsi tiek, kad išmoksi materializuoti save pats ir daugiau priverstinai gimti nebe reikės. – koks yra baisus melas, kai sakoma, jog nieko iš šito gyvenimo, atseit, nepasiimsi… Nes pasiimsi viską, ką išmokai, ką patyrei, užsidirbai energetinių struktūrų prasme. O jei dar ir giminę puoselėjai, tai ir materialiniai turtai neprapuls, ir sveikas, energingas, talentingas gimsi…

Kad menas yra magija, žinojo visi menininkai – kaip dažnai atsitinka, ką žmogus nupaišė, apie ką parašė, taip ir pakrypsta jo gyvenimas, tokie dalykai jame ir nutinka… Ne visi esame menininkais, bet visi esame kūrėjais – privalome susikurti savo gyvenimą, nusitiesti sau kelią, vienokį ar kitokį – nes gatavo, mūsų jau laukiančio, nėra. Išauginti vaikus, sukurti namus, išpuoselėti šeimą, pratęsti giminę – už visa tai reikia imti atsakomybę, daryti, kurti pačiam… Daug kas gal pasakys, kad jis neturi galimybių, laiko, jėgų, sveikatos – bet viskas prasideda nuo intencijos, čia mes visi lygūs. Ir turtingas, ir vargšas, sveikas ir sergantis, gali norėti to paties, gali užsiduoti sau tą patį, kad tik noro būtų… O toliau vis tiek, pats stipriausias efektas yra iš „darymo nedarant“ – intenciją suformulavai ir žiūrek toliau, kokios tau galimybės ateina, nepraleisk pasitaikiusios progos, kelionės, draugystės, pasiūlytos pagalbos, knygos, idėjos. Nes viena veda prie kita, kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo, dažnai mažo žingsnio.

Ir mažas gyvenimas gali būti išstatytas labai gerai, sėkmingai, užtikrinti įgūdžių bagažą ir nepraeiti veltui. Ir tada pasižiūrai atgal, ir atrodo, kaip visa tai radosi? Negi čia aš visa tai surikiavau, išstačiau? Čia iš mano norų ir svajonių viskas taip pasidarė? – ne gyvenimas, o gryna magija pasirodo… Arba, suformulavus tiksliau, magija ir yra gyvenimo menas. Visiems prieinamas, tik toli gražu, ne visi jį naudojam. O reikėtų!

 

 

Žmogus gyvenime ir paskui. IV dalis

J.Gervė 1998m. vasarą prie Lamos ežero toliau yra aiškinęs, jog dvasios procentą mumyse didinti būtina, bet, kadangi gamtos esame sukurti maži ir mūsų diapazonas irgi mažytis, tai ten, kur mes esam, ten ir šviesos langelis. O visur kitur energija, vibracijos, jos nėra šviesios. Todėl reikia labai sekti balansą savyje tarp energijų, ateinančių iš viršaus ir iš apačios.: kai tik kuri viena užgriebiama mūsų per smarkiai, mus išmeta iš mūsų langelio į tamsą… Todėl langelyje likti yra labai svarbu, ir, norint judėti, reikia stengtis plėsti diapazoną – didinti langelį, bet visada liekant jo viduje.

Iš viso, jis pristatė schemą, simbolizuojančia žmogaus vietą erdvės, laiko ir materijos plokštumų sankirtoje: jei tris popieriaus lapus įkirpti iki puses ir sustumti vienus į kitus tokio erdvinio plokstumų kryžiaus formoje, tai visų jų kitimosi taškas -„tiesos momentas“ ir yra ideali vieta, kur žmogus turėtų laikytis. Plokštuma, stovinti į žiurovą pločio briauna yra erdvė: moterys jos savyje turi daugiau, nes jos sukuria naują žmogų. Jos paprastai randasi tiesos momento priekyje, o vyrai, priešingai, turi moteris erdve aprūpinti, jie būna truputį nuo tiesos momento atsilikę… Laiko plokštuma kryžmina erdvės plokštumą, ją matytume visu jos ilgiu prieš mus. Ir mes praktiškai visi esame praeities pusėje, o ne susikryžiavimo centre. Tai reiškai, kad ateities kaip po tokios, mes neturim. Mes tik imam praeitį ir projektuojam ją, vis iš naujo ir iš naujo savo gyvenimo kely. O jei kalbėti apie tolimą ateiti, tai jos ne tik nėra, bet jos niekas kurti ir nesugebėtų…

Ir trečias parametras yra „aukščiau ar žemiau“ centrinio plokštumų susikirtimo taško: žemiau yra materija, aukščiau – dvasia. Ir į padebesius nuskridus yra negerai, bet dauguma esame prasmegę materijoje ir praktiškai visiems reikia stiebtis  aukštyn… Kodėl susikryžiavimo taškas yra mūsų „tiesos momentas“? – todėl kad ten susidaro hyper erdvė, ir žmogus įgija galimybę akimirksniu materializuoti bet kurią savo mintį, idėją ar planą – o dėl to, jei prisimenat, esame į šį pasaulį ir atėję… Kuo arčiau šito taško randamės – kuo tiksliau esame savyje šituos tris parametrus susikalibravę – tuo mums geriau sekasi, pildosi mūsų norai (ar mūsų baimės). Nesąmoningas žmogus kalba apie laimingą atsitiktinumą (arba nesėkmę, likimą) ir ta kalibracija jame vyksta nuo jo paties nepriklausomai – jam vis kažkas atsitinka, kas vėl, jį labiau į vieną ar kitą plokštumą „išmeta“… O kas dirba su erdvės, laiko ir materijos parametrais samoningai – tas jau daro stebuklus, visų likusių akimis žiūrint.

Labiausiai žmonėms dabar trūksta laiko sąmonės, todėl ir mūsų smegenys nedirba pilnu galingumu, ir laiku keliauti, laiką valdyti mes nesugeban, nebent atsitiktinai kažkas nutinka… Ideale energijos turi ne mus stumdyti savo veikimo lauke, bet jos turi būti mumyse, ir mes turime būti autonomiški jų atžvilgiu – reguliuoti jas, kaip panorėję. Dabar, pvz, visi esam susigrūdę praeity, o turėtų būti taip, kad vyrai laiko praeitį, o moterys – ateitį… Aišku, kad nei vyriškėjančios moterys, nei moteriški vyrai, transgenderiai ar ne, jokios erdvės, laiko ar materiją kuriančios sąmonės nei laikys, nei valdys – žala programų, kurias sutinka į pasaulį nešti tie, kurie tuo gauna galimybę iš pragaro pasprukti, yra ne paviršutinė (pasaulietinė, visuomeninė), ne, ji yra giluminė ir esminė žmogaus tolimesnio griovimo procesui.

Dar daugiau – chaosas žemėje reiškia ir chaoso danguje stiprėjimą. Gyvendami, apie mirtį nieko nežinom ir žinoti nenorim. Mirę, dvasiai išėjus iš kūno, žmonės ir visai pasimeta. Nesupranta, kas atsitiko, ką daryti, kur eiti, kas bus toliau… Apie 40 dienų dar pasitrina čia, netoli mūsų – mato, ar jos liūdima, ar jos daikteliai išsidalinami, ar ji minima su pagarba… O paskui kas? Iš principo, kad pereiti į anapusinį pasaulį, reikia „perplaukti upę“ – čia žmogus taip pasakytų… Tik ta „upė“ pilna pristatyta tinklų, gaudančių dvasias įvairiems eksperimentams. Tuos tinklus galima apeiti, jei bent kiek save dvasia sugeba koreguoti – tam galima treniruotis sapnuojant: kas sugeba sąmoningai judėti, elgtis savo sapnuose, tam lengviau ir po mirties. Taip pat pilna visokių viliotojų su draugiškais šviesiais besišypsančiais veidais, ir kiekvienas vis siūlo nuvesti, palydėti, parodyti kelią – naivi dvasia ir nueina is paskos, ir patenka į nagus nežinia kam…

Kadangi po mirties laiko nėra arba jis jaučiamas visiškai kitaip, tai gali atsitikti, jog vėliau mirusio stipri dvasia, beplaukdama upe, apsižiuūri, kad niekur nesimato jos giminaičių ar kurio nors iš artimųjų – nes sielos, būna, nuskęsta toj upėj iš karto, jei per daug materialistinės ir visai ne dvasingos – tada stipresnė dvasia, būna, neria gilyn ir arba ištraukia saviškį vėl į paviršių (ir jis gims nežinia kuo, nes iš naujo gimti visai neužsitarnavo), arba paskęsta kartu, irgi, ir jau nebe atgimsta niekad. Kitam krante pasauliai šviečia savom šviesom ir dvasias, jei jos apgaulių ir pagundų išvengė, įtraukia ten, su kuo jų vibracijos (švytėjimas sutampa). Kaip ten su tuo švytinčiu tuneliu, apie kurį visi pasakoja, kas iš klinikinės mirties grįžta? – paprastai dvasia dar keliauja savo kūne, kol jaučiasi tunelyje, ir šviesa jo gale yra dar tik išėjimas iš kūno į erdvę – nematerialinė erdvė jaučiama visai kitokia – ir tą dvasią grąžina atgal dar iki galo neišėjusią. Arba ji išeina ir jau nebe grįžta nieko papasakoti.

O per upę plaukiant, kas jei nesiorientuoja ir tik stengiasi į šviesą patekti kažkur toli matomą, tai įkrenta į skylę ir yra įtraukiamas į žemės dimensiją, ir į kokios nors moters gimdą, kad gimti ir gyventi vėl… Ir vis mažiau kas vyksta pagal planą, dažną dvasią „užneša“ ten, kur jai visai nepriklauso, ne pas tuos tėvus, ne į tą šalį.

Apie visokius eksperimentus, su žmonėmis, su jų sielomis, dvasiomis girdim jau seniai ir tai neatrodo labai įtikinama: kas eksperimentuoja, kokiu tikslu?… Kad tai suprasti, reikia žinoti, kaip buvo nuo pradžių. Tas, kas buvo mūsų žemės kūrėjas – kam autorinės teisės priklauso – jis žemė jau palikęs seniai. Panašiai, kaip dailininkas, kuriantis paveikslus vieną po kito – nutapė, pardavė ir nedažnai net ir bepagalvoja, kaip tam ar kitam jo paveikslui sekasi, ar jis į niekšiškas rankas nepakliuvo… Tai va, o mes pakliuvom – pamatę, kokia puiki žemė sukurta, į ją pradėjo lysti visi, kas gero gyvenimo už dyką norėjo, pradėjo ją dalintis, kovoti tarpusavyje – čia vis dar apie dievus kalba eina, tik dabar jau atskirų teritorijų… Ir žemę kiek kartų sugadino, ir iš žmonių mažai kas gero liko. Nes, kad žmones pavergti, priversti juos dirbti sau ar vykdyti savo valią, reikia juos padaryti panašius į save – Jahvei tas labai gerai pavyko, bet ir daugiau kas pasistengė… Pradžioje su žmonių kūnais eksperimentavo, veisė gero skonio – maitinimuisi, tvirtus – kad dirbtų, ir visokius keistus ir juokingais kūnu ar galvos kombinacijom – pasilinkminimui…

Bet, kūrėjas kiekvienam savo kūrinyje palieka dvasios dalelę, o gerame kūriny – ir visą dalį. Didžiadvasiškas žmogus – tai tas, kurio dvasia didelė, jam joks blogis ar dar kas nors nieko padaryti negali. Todėl reikia tą dvasią mažinti, mažinti, kol ji visai tik trupinukas liks… Galima bandyti nuo jos kažką nuimti, kažką priešingai, prideti – ir vis žiurėti, kaip jam gyvensis, koks jis bus. Visai sunaikinti žmogaus, kol jame bent dulkelė dvasios dar yra, neįmanoma. O kai nebe liks, tai žmogaus irgi nebe liks. – bedvasių robotų prikurti – ne problema. O žmonių tiems, kas žemė valdo, nebe reikia praktiškai jau dabar.

(bus daugiau)

 

Žmogus gyvenime ir paskui. III dalis

Ir paskutinis pasaulis, apie kurį verta kalbėti, šeštasis, turi pilkai juoda spalvą ir labiausiai atitinka tai, ką vadiname pragaru. Ten keliauja su velniu sutartį sudarę, įvairūs laiku nesusigaudę žiopliai, pagauti ant žodžio ar darbo, kurie, pagal juos, vis tiek nieko nereiškė… Taip pat čia yra tie, kurie kovojo prieš žmonių tikėjimą reinkarnacija – abromistinių religijų veikėjai. Iš tų religijų ten nėra tik šventųjų ir pateptųjų… Bendrai, po mirties egzistuoja tik vienas tikėjimas, ir visos religijos pasimato kaip apgavystė. Ir tas tikėjimas yra toks akivaizdžiai teisingas, kad yra tiesiog žinojimas – vedizmas, vedanje, vedavesticizmas…

Čia susirenka ir alkoholikai, narkomanai ar kitaip įjunkę, nes žmonių pomirtiniame pasaulyje šių medžiagų nėra, o čia yra (o įjunkimas po mirties niekur nedingta, jo reikia atsisakyti gyvenant). Iš pragaro galima ištrūkti, jei sutikti gimti gyvūnu ar moraliniu iškrypėliu, nešančiu žmonijai griovimo programas. Demonai juos tada kontroliuoja jau ne tik pragare… Čia laikosi ir vampyrai, nes jie gąsdina žmones, kad jie bijotų mirusių protėvių ir su jais nebendrautų.

Pragaras jau perėmęs Klajojančių neramių dvasių ir Gyvūnų pomirtinius pasaulius pilnai, Žmonių pomirtiniame pasaulyje įsibrovę dalinai, ir pavojingai artėja prie Milžinų ir Dievų – kas pasakys, kokie baisumai rasis, kai jie ir į ten prasibraus… Ne tik su įjunkimais reikia susitvarkyti dar gyvenant, tas pats ir su atneštom ir įgyvendinamom moralinės degradacijos programom. Pvz. naujausias vyro variantas Vakarų pasaulyje dabar yra …moteris. Taip skelbiama ir propaguojama. Ji turi turėti visas vyro savybes ir netgi pasiekti rezultatų, geresnių, nei vyrai pasiekia. O naujas vyro variantas yra travestitas su makijažu, lakuotais nagais ir pan. Moteriškesnis už gražiausias moteris. Arba dar geriau – transgenderis – bestuburis kaip moliuskas, bet turi pasirūpinti įsioperuoti sau moteriškas formas.

Seniau visiems buvo aišku: kas sugeba rūpintis kitais, pasitenkinti antra vieta, likti šešėlyje, padėdamas kitiems,  tas ir yra geriausiai tinkamas vadovauti ir valdyti. O kas vadovauti veržiasi ir nenori nieko kito, tas yra vejamas savo kompleksų, galvoja tik, kaip kompensuoti sau ir save, lobs, meluos, apgaudinės, varžysis su kitais smulkmenose – žodžiu, toksai netinka ne tik vadovauti, jis netinka niekur… Kol vyrai neturėjo kompleksų, rūpinosi savo moterimis, šeimomis, gimine, tai jie gerai rūpinosi ir bendruomene, armija ar valstybe… Paskui kažkokiu momentu tikrai, geresnėmis kandidatėmis į vadovus buvo moterys, nes jos dar mokėjo nesavanaudiškai rūpintis kitais. Bet prasidėjo kova už moterų teises, ir jas nuo tų savybių oficialiai išvadavo. Ir toliau feminizmas atsidūrė kryžkelėje: arba likti moterims savimi ir stengtis, kad moteriškas pasaulio matymas, sąmonė, vertybės, gyvenimo pasaulyje būdas sustiprėtų, išaugtų kaip reiškinys tiek, jog taptų lygiaverčiai vertingas vyriškajam, arba brautis į vyrų pasaulį, žaisti ir stengtis įsigalėti pagal vyrų taisykles, tapti už juos akivaizdžiai geresnėm ir todėl, pagaliau, būti  jų pripažintom ir įvertintom.

Kadangi tuo momentu feminizmo ideologiją rašė ir įtakojo lesbietės (S.Sontag, pvz), tai jos neturėjo jokio intereso būti moterimis, jas domino tik nukonkuruoti vyrus. Tai sutapo ir su ekonominiais valstybių poreikiais – vyrus kapitalizmas išnaudojo jau pilnutinai, dabar reikėjo moteris paversti darbiniu resursu, ištraukti iš namų, iš šeimų ir įkinkyti į fabrikus ar gamyklas. Būti moterim ir motina buvo paskelbta velėdžiavimu ir gėda – konkuravimas su vyrais profesiniame lygyje ir karjeroje tapo oficialia ideologija, kurios tikslai jau lyg ir pasiekti, dabar teliko damušti vyrus galutinai, kad jie arba išnyktų visiškai, arba taptų nevaisingom moterimis… Nes dabar jau reikia paimti ir pinigus, kuriuos gali atnešti dirbtinis žmonių vaisinimas ir dauginimas – kiek galima leisti vaikų gaminimą už gyką?! – Rinka turi augti ir plėstis, ir, kai Muskas užkariaus mėnulį, žemėje turi būti išnaudotos jau visiškai visos pinigų išgavimo galimybės!

Jonas Gervė visada akcentavo žmonijos vienybės poreikį. Kažkada gal yra buvę kitaip, bet katastrofos pasekmių ir okupacijos sąlygomis, žmonija gali išgyventi tik susivienijus.  Dar visai neseniai ji vieninga ir buvo – protėvių gerbimo tradicijoje, bendruomeniniu egzistavimu, žemės pripažinime šventa – visi, kas yra žmonės, visi šitai turi savo genetinėje atmintyje. O kas neturi – ivan, nepomniasščy rodstva (ivanai, hansai at johanai, savo kilmės nežinantys) – tie ne žmonės. J. Gervė įvardijo įvairių konkrečių ne žmonių rūšių, neskaitant visai žemei bendros „slopinimo sistemos“ – blogio, neturinčio formos, vadinamo medūzomis – ne tik mimikruojančio pagal žmones, bet jau ir tiek įsitvirtinusio  žmonių viduje ir sunaikinusio jų struktūras tokiu mastu, kad žmonija yra mirštanti. Mini jis ir kokius tai „kumpalenus, visur kišančius savo struktūras, į daiktus, gyvūnus ir žmones“.

Vokiečių kalboje yra toks žodis „kumpel“ reiškiantis „mate“(angliškai), comunar, komrad, bendrovės narį, tovariščių – kuris kilęs nuo rusiško žodžio „prekė“- komercijos kompanijų, pirklių mentaliteto terpė, kai visa kas yra pelno šaltinis, o kiekvienas – vartotojas… Kaip nebūtų keista, bet iš šitos terpės kilo trockizmas, visokios komunistinės, iliuzinės bendrybinės idėjos, finansuotos nuo pat pradžių kapitalistų, kaip ir Trockis buvo remiamas Wall Street finansistų ir bankininkų.  Apie slaptas ložes ir masonus jau net nešnekant. Sukurta ir egzistuoja milžiniška sistema – bedvasė, sudaryta iš sudraskytų, ištasytų į visas puses, sąmonės/proto struktūrų, iš kurių surinkta didžiulis kiekis asabų – nebe žmonių – kurias sumanyta galiausiai paversti nei tai angelais, nei tai archangelais, ar dar kažkuo. Kiekvienas stebimas – ir čia ne religiniai dalykai, nors todėl komunizmas ir turi tiek bendro su religija, abu yra gana naujas reiškinys, o čia žinoma iš seno – virš kiekvieno iš mūsų kažkas kabo -„saugo ir veda“ kaip sakoma. Gal vis koks dvasios gabaliukas pasimes ir bus galima jį priglobti…

Toliau, tiek atlantai, tiek hiperboriečiai J. Gervės įvardijami kaip ne žmonės – sausi, negyvi proto robotai. Jei kumpalenai/turgininkai dvasios neturi, tai hiperborėjiečiai, techniką vystantys vis tolyn ir bet kokia kaina, dvasios struktūras žmoguje, kiek jų dar turėta, perstruktūruoja ir sunaudoja proto galios kūrimui. Aukštyn mums nereikia, veržkimės tik pirmyn! Ir tas „pirmyn“ – ne laiko tėkmėje, ne į ateitį, bet erdvės plokštumoje – skuba, bet niekur nenueina – ateities kaip nėra, taip nėra, ir tikras pasikeitimas tokiu būdu niekada ir neateis. Jie užsiėmę bedvasių protinių struktūrų naudos propagavimu, kad tik kuo daugiau žmonių laisvanoriškai dvasios ne tik atsisakytų, bet apie ją pamirštų. Su tokia publika vienybės nereikia – vienybės žmonijos kaina nereikia!

Pirmiausia mums reikalinga dvasia, o jos per bedvasius procesus neatstatyti. 1998 matais J. Gervė  įvardijo penkis dvasios organizacijos lygius, o dvasia ir protas žmoguje turi būti sąntykiu 1:1. Tik tokiu būdu šitą pasaulį žmogus galės valdyti teisingai.Jei žmoguje visas valdymas atiduotas protui, tai jis jau praktiškai tapęs hiperborėjiečiu. Dabartinis bedvasis pasaulis, kuriame gyvename, ir yra hiperborėjiečių visuotinio įsigalėjimo rezultatas. Jie šitą pasaulį valdyti ruošėsi jau iš seno: padalinti jį į gyvus ir mirusius. Kur struktūros būtų kietos, nekintančios ir evoliucinių galimybių žmonijai ir pasauliui neliktų. Gryniausias racionalizmas: mokslininkas, pvz, kuris teigia, jog „dvasia – tai elektromagnetinis laukas“ ir ją jis „į junginės savo nuožiūra“. Įjungs tiems, kuriems matys reikalinga… O toliau paliks šitą mirštančią išsemtų galimybių planetą likimo valiai ir keliaus į kitas… Ar reikia stebėtis, kad mūsų planeta karantine?!

Tie, kas turim daug proto ir mažai dvasios, teks dirbti, kad abejų būtų po lygiai – tada šiame procese proto vystymasis turėtų įgauti naują postūmį, ir dvasios procentas irgi turėtų išaugti, juo sekdamas…

(bus daugiau)

Žmogus gyvenime ir paskui. II dalis

Teko keisti kalendorių, kuris buvo paskaičiuotas nuo pasaulio sutvėrimo prieš 6000 su kažkiektai metų, ir tai praktiškai nieko nepakeitė, tik dabar tapo skaičiuojama nuo Kristaus gimimo – atkreipkit dėmesį į kryžius, kur Kristus nukryžiuotas, o po kryžium – kaukolė ir sukryžiuoti kaulai – pirmo žmogaus Adomo simbolis.

Kristų katalikybei pasigriebus sau ir paskelbus dievo sūnum, radosi problema su monoteizmu – prisireikė žongliruoti vienu dievu trejose ipostazėse – naujos trejybės žmonės nepriėmė ir ja netikėjo, Kristų laikydami tiesiog pranašu, o dievą kūrėją – vieninteliu dievu. Teko organizuoti soborą ir prigrasinti pragaru tiems, kurie naujaja trejybe netiki – idomiausia, jog visas šitas reikalas – kova dėl trejybės – XIXamžiuje buvo labai aktualus. Kas nurodo į tikrajį šitos reformos amžių – o ne kad ji kažkada XI amžiuje vyko… O Vatikanas kaip po toks, ir iš viso, XX amžiaus pradžioje įsisteigė, jau Musolinio laikais… Paprasti žmonės, tai ką jie žino ar susigaudo. O tie, kas žino ir susigaudo, tiem visos šitos istorijos atstatinėti nereikia, tie tarpusavyje susitaria ir valdo paprastus žmones sėkmingai toliau.

Ir mums visokių faktų makalynę istorijos pavadinimu mokyklose į galvas kiša, ir mes paklusniai ją prarijam… Kažkokiu momentu mačiau komentaruose, kad ką, girdi, aš čia rašau, kad mokytis žalinga?! – ir rašantysis nepastebi, jog tie, kurie mus valdo, pradėjo savo laiku turguje ar nuo kioskelių, keletą klasių mokykloje su vargu baigę ( arba partinių vėjų mokyklas lankė ir mokinosi tik vieno, kaip į šviesų rytojų šaukti – taip dabar iki šiol ir šaukia). O tie, kur aukštuosius mokslus baigė ir kurių galvos žinių visokių prikištos, kur jie dabar? – Ekspertai, kurių nuomonė tik tada įdomi, kai atitinka, kas užsakyta… Ar nekeista, kad tokie nevaldė niekad ir nevaldys? – Ir tai tada, kad „žinojimas suteikia valdžią“ yra aksioma! Todėl drąsiai galima teigti, jog kalbama ne apie mokyklinį žinojimą… O sugaištų metų jau niekas negrąžins – vienintelė valiuta, kurią turim šioje žemėje yra laikas. Praėjo ir nebe sugrąžinsi…

Protestantai, panašu, ne nuo protestavimo, jie yra liudytojai ( testifaers). Ir kai matote liūto simbolį, tai kalba eina apie „levyje dela“, kairius reikalus. O kaip žinia, dešinė – recht – yra tiesūs reikalai, o kairė – left, links, levo – tai, kas likę: pavojingi, kreivi (lenkti) reikalai… Ir, jei pvz, iki tol armijos žygiuodavo dešine koja, tai po Prūsijos, kaip karinio (ir laiminčio) meno šalies iškilimas nulėmė, jog dabar viso pasaulio armijos žygiuoja kaire. Jei kažkada buvo skaitoma tiek iš dešinės, tiek iš kairės, tai kas pirmieji spausdintą bibliją į rankas paėmė, pagal juos ir skaitom dabar iš kairės. Jei tiesieji nešiojo barzdas ir ūsus, tai Europos reformatoriai ėmė veidus skustis, ir „golubiec“ yra tiek šventos dvasios simbolis, tiek „plikas veidas“ (plikas atvaizdas ar visai be atvaizdo). Tiek angliškai „britai“ bus sviečiantys, nes skusti, tiek rusiškai jie yra „skusti“… Ir tai, kas iš dešinės skaitėsi MIR tapo Rymu, perskaičius iš kairės – tai, kas buvo pasaulio imperija, tapo Romos imperija, nors Romos miestas tada ten buvo visai ne prie ko…

Dar vienas įdomus sumaišymas: kas yra „nemcai“? Šventoji katalikiška Romos imperija buvo „germanų nacijos“ t.y. mažų žmonių (mikrobai iki šiol germomis vadinasi). Kadangi buvo ir dideli žmonės – hugenotai, pvz. nuo žodžio „hudge“… Olandijoje yra legendos apie „dideles baltas moteris“ – kažkoks, matomai, sibilių ekvivalentas. Nors, baltas ir reiškia didelis, o juodas reiškia mažas – už tai dabartinè aristokratija yra juodoji, baltos paprasčiausiai nebe likę, o jiems skirtoje milžiniškoje architektūroje dabartiniai ponai – nykštukai… Tas skirstymas dar išlikęs lotyniškuose medžių pavadinimuose, pvz, juodalksnis ir baltalksnis skiriasi tik augimo forma. Medis, kurio pavadinime yra“ balta“, augs aukštas, o medis, kuris yra“ juodas“, liks žemas ir augs į plotį… Rusai sako, kad „nemcai“ tai sutrumpinta iš „neimeicų“ – kad pas juos iš Europos visokie žemės neturintys kraustėsi, praturtėti svajodami… Kita teorija teigia, jog „juos liaudis vadino nebyliais, nes nesuprato jų kalbos“ – atseit Olandų Wilhelmas Tylusis tokiu buvo vadinamas, nes drovėjosi kalbėti, būdamas vokietis ir blogai mokėdamas olandiškai – nemcą išvertė kaip “ tylųjį“…

Kai Nemec yra nuo dangaus. Kaip ir Deutch – deo, teo… Teutonai – dievo žmonės, kaip sakoma – aukšti, didingi, aukštos kilmės ir žinantys (znat)… Nem, neme – keltų kalba reiškia „dangus“: keltų deivė Nemetona, pvz, ar dangaus keršto deivė Nemezidė… Kapitonas Nemo irgi, vadinasi, buvo senasis, baltasis aristokratas, iš pasikeitusio, užkariauto pasaulio pasitraukęs į vandenyną… Senieji Nemetonos – žirgės, nesinori sakyti kumelės – atvaizdai keltų teritorijose buvo vėliau pakeisti šv. Martynu (Martynas yra nuo Mart, kaip seniau buvo vadinama Marso, karo ir karių, planeta) ir tapo karių šventyklomis. O tikrieji kankiniai – martyrai – yra pralaimėję dangaus, baltieji kariai didvyriai, didieji vyrai tiesiogine to žodžio prasme… O anglosaksų teritorijose, kur kumelė vadinasi „merrie“, aišku iš kur Marijos kultas rądesis, ir motina, ir merija, ir saulė… Ir “ merci“, kur mes sakom „dėkui dievui“, .. Dar daugiau, dabartinėje Rusijos teritorijoje į vieną ir pagrindinę deivę tikintys, vadino save „nemcais“, o visi kiti buvo „jazyčnikai „- kitokie, įvairūs tikėjimuose, sumaišytom kalbom. Kai Babilone dar visi ta pačia kalbėjo – babje lono – motinos įsčiose, t.y. kai „žemėje dar buvo kaip danguj“… Kiek dar šitaip būtų galima rašyti ir rašyti, kiek visko prikeista, prisukta, pridauginta!

Kaip nebūtų keista, bet visa tai tinka į temą. Pagal Tibeto Mirusiųjų knygą, po mirties yra daugybė pasaulių, bet šešis galima įvardinti kaip pagrindinius. Pasaulis – tai sąlyginis pavadinimas, ten naudotas žodis Loc, loci – vieta, vietovė. Pirmasis būtų balta šviesa šviečiantis, jis radosi, kai Žemėje buvo išnaikinti hedonistiniai Olimpo dievai, teritorinės dievybės, devos, satyrai, nimfos, panai, džinai ir t.t. Jie nebe gali įsikūnyti, nors daug iš jų yra didūs mokytojai – gal ateityje kas nors pasikeis.

Antrajame, žalia šviesa spindinčiame pasaulyje, randasi kariavę tarpusavyje milžinai – atlantai, gigantai, titanai, asurai, žuvę kovose su blogio jėgomis. Jiems nebėra į ką atgimti, nes milžinai ir didvyriai pusdieviai mūsų žemėje išnaikinti irgi. Jie išlaikę didelį ūgį ir dieviškas savybes… Tie, kurių įsikūnijimo ratas nebuvo nutrauktas, tie gimdavo vis mažesni ir jų dieviškumas išsibarstė. Trečias pasaulis švyti gelsva šviesa ir jame randasi racionalios mąstančios būtybės – tai ir yra pomirtinis pasaulis žmonėms. Čia ateistai tampa tikinčiais ir visos konfrontacijos išnyksta, nes tiesa matoma visiems akivaizdžiai. Ketvirtas pasaulis švyti mėlyna šviesa ir yra skirtas buvusioms racionalioms būtybėms. Tai – gyvūnų pasaulis ir daugeliui iš dabartinių žmonių vieta ten jau rezervuota (gal todėl tiek fanatikų, už geresnes teises gyvūnams jau dabar kovojančių – sava ateitim rūpinasi?).

Penktas, rausvos šviesos pasaulis yra ramybės nerandančių klajoklių vieta. Seniau į čia patekdavo tie, kurių giminė išnyko ir jiems nebe buvo į kur gimti iš naujo. Taip pat žudikai, išmeldę atleidimą iš savo aukų ir prakeikėjai – ypač ką nors prakeikę keletui kartų į priekį – jie patys ir turi tą prakeikimą atidirbti. Dabar į čia pakliūva ir visi, kas netikėjo reinkarnacija, sąmoningai krikštijosi ar ėjo į kokią kitą religiją, ir visų religijų dvasininkai, nes jie apgavinėjo žmones, kad ir ne visi tai suprasdami ar žinodami, ką daro. Taip pat netradicinės orientacijos – tai dabar jau ne nuodėmė, todėl į gyvūnų pasaulį už bausmę jie nebe eina… O ir dvasiai susimaišyti savo prigimtiniam kode užtenka, kad žmogus pora gyvenimų iš eilės žūtų ar kita ne sava mirtim mirtų. Arba pats žudytų – karų buvo kiek nori paskutiniais šimtmečiais, turbūt daugiau žmonių savų gyvenimų ne išgyvenusių iki galo buvo, nei išgyvenusių, iš čia ir tiek painiavos. Jų dvasios ieško jaunų šeimų, nebe turinčių giminės ir įsikūnija pas juos… Taip pat čia pakliūva buvę teisėjai, nes žemėje jie buvo prisiėmę dievo teisę teisti.

(bus daugiau)

 

 

Žmogus gyvenime ir paskui. I dalis

Šventas reiškia sveikas, švarus, nesudrumstas. Baltas, šviečiantis. Praėjo toks pro šalį, ir visiems tapo geriau; prisilietei prie jo – pasveikai, susiharmonizavai – akimirksniu esi pastatytas į tokį dvasinį stovį, kuris atitiks tave idealų amžinybėje… Jeigu nenumirsi nuo tokios revoliucijos savyje, dabartinį žmonijos užterštumo laipsnį žinant. – Gal todėl patogiau prikėlinėti jau pamirusius, jiems daug nemalonumų susitaupo – čia aliuzijos į Kristų ir krikščionių laukiamą prisikėlimą atjaunėjusiuose kūnuose Paskutinio Teismo proga…

O tam tikros rūšies žmonių, kurie pasitaiso patys save, tris dienas kape pagulėję – kaip J.Golovino bobutės pasakojo – tie be niekeno pagalbos jauni žvalūs atsikelia ir nueina naują gyvenimą gyventi… Kažkada gal žmonės skirstėsi į žinančius, kaip tai padaryti ir ne. Dabar turbūt jau pirmųjų nelabai likę… O tie, kas likę, tai ne tik tokių panašių žinių, jie iš viso, neturi jokių ir nepastebi to.

Pragarą kaip degimą ugnyje, pvz. aiškiai sugalvojo krikščionys, kadangi jie jau buvo iš vandens – žuvys – ir ugnies garbinimas jiems buvo nesuprantamas… O ugnį garbinę miško žmonės, savo mirusiuosius kaip tik į upę metė, jiems vanduo perėjimą į mirtį simbolizavo. Indėnai ar Sibiro tautos tautelės savo mirusiuosius atiduodavo vėjui – kabindavo lopšiuose, guldydavo ant tarp medžių sukaltų pakylų, kad jie ten pamažu sunyktų. Ar gal žvėrys juos utilizuotų – gal todėl nebijojo mirties kankiniai už tikėjimą Romos amfitetruose, laukinių žvėrių plėšomi – tai jiems buvo teisingas būdas mirti?

Vedinėje tradicijoje irgi, statydavo mirusiems namus ir juos ten apgyvendindavo, lankydavo, bendraudavo, kol ne tik žmogų, bet ir visą tą namą pasiimdavo gamtos elementai, orai – lietūs ir vėjai. Į pakaruoklio dvasią buvo kreipiamasi dėk orų, nes ji – debesų danguje ganytoja. O civilizacijoj, miestuose pakardavo – atiduodavo vėjams – kaip tik nusikaltėlius… Geruosius kišdavo į žemę ar kavodavo į katakombas, guldydavo į rūsius, po bažnyčių grindų plytom. Mauzoliejai yra ne tik kūnų išsaugojimui – kol kūnas yra, yra ir dvasia. O aplink tą dvasią kuriasi agregoras (ar kuriamas sąmoningai), tokiu būdu valstybė, tauta, gentis ar pan. lieka suvienyta, visų energijos vektoriai ištaiko kryptį į konkretų tašką anapus.

Tada, jei egzistuoja giljotinavimas, galvos nukirtimas kaip mirties bausmė – raganoms reikdavo nukirsti galvą ir padėti kojugalyje, laidojant, kad jos neprisikeltų ir negrįžtų (raganos – tai tos, kurios žinojo, kaip prisikelti ir grįžti?), tai kažkada kažkas turėjo tikėti, kad galvos nukirtimas yra geriausias būdas išeiti anapus. Kiek šventųjų yra vaizduojami su galvomis rankose, šv. Jonui Krikštytojui, medūzai Gorgonai galvas kirto, ir jos atskirai toliau gyveno ir šnekėjo (pranašavo). Rusų bogatyriai bylynose prieidavo į žemę įaugusią galvą ir klausdavo patarimo, kurlink sukti… Kokiam tai mūšyje anglų karaliui „senos geros Anglijos“ laikais nukirto galvą, tai tas prisakė ją po Londonu užkasti ir linksmintis (be merry) – kol niekas neliūdės, viskas bus Londonui gerai, galva jį saugos. Čia įdomus momentas: liūdnumas liaudyje buvo ne tik blogas dalykas, bet ir keistas, nukrypimas nuo bendros normos. Melancholikai – malokolnyje – trenkti, ne tokie, kaip kiti (įtariu, iš čia ir molokanų sektos pavadinimas – kaip juos likusi liaudis matė)… Protestantai ir kiti knygas skaitantys – rimti -„kas susirinks žinių, susikraus liūdesį“ – jau buvo „jeres židovstvujuščich“ Ivano Rūsčiojo laikais – tiek knyginės studijos buvo žmogaus prigimčiai svetimos.

Pražūtingos jos ir dabar, nes ugdo protą, o ne dvasią. Ne veltui ankstyvos krikščionybės laikais po Galiją daugybė vaikštančių su galvom po pažaščia buvo – kad parodyti, jog tiems, kuriuos dvasia veda, protas nereikalingas. Per protą žmonės valdomi, duodant į jį vieną ar kitą žinių rinkinį nuo vaikystės. O dvasios šiapus negali suvaldyti niekas,. Todėl dvasios nereikia… Bet apie tai vėliau.

Senuose majų ar actekų miestuose, iš viso, yra įrodymų, jog ritualinį futbolą žaizdavo su galva vietoj kamuolio… O keltų šamanizme – kur riba tarp jo ir ankstyvos keltų krikščionybės? – esu skaičius, jog mirties ritualas būdavęs sukapojimas gabalais ir įvairūs panašūs nemalonumai. Dabar mums tai atrodo kaip žiaurumas. Kaip ir įvairių šventųjų patirti kankinimai. Bet, jei prisiminti mitą apie tai, jog dabartinė žmogaus forma yra iš naujo surinkta ir suklijuota šiaip ne taip į viena, kas liko iš senesnio žmogaus, kurį jo sukūrėjas, nusivylęs ir supykęs, suplėšė gabalais ir išmėtė į visas keturias puses, tai logiška tikėti – kuo, matomai, tikima ir buvo – kad dabartinį žmogų gyvenimo gale reikia sulaužyti, sukapoti, ištąsyti po visur vėl. Ir jisai tada amžinybėje susidėstys vėl į pirminį, tobulą variantą… Šamaną laidojant, jo asmeniniai daiktai sulaužomi, sugadinami, kad galėtų tarnauti savo šeimininkui anapus, o šiapus jų gyvenimas tokiu būdu irgi baigdavosi.

Dievo avinėlis – lammetje olandiškai – yra „sulaužytas, šlubas, kuprotas ir t.t.“ – „lam“… Bet tas pats žodis yra naudojamas Tibeto šventikams pavadinti Lamomis (ir visa tikėjimo rūšis „lamaizmas“)- gal iš čia legendos, kad Kristus Tibete mokinosi?… O islamas – irgi iš lamos (ir Kristų pranašu pripažįsta!) -Todėl gal luoši, akli, sergantys ir buvo laikomi esantys arčiau dievo? – „Lammen en blinden“(šlubi ir akli = neįgalūs) pas olandus yra standartinis išsireiškimas… Rusai turi dar pavadinimą „jurodlivyje“- kas pasakys, kad mes žodį „jūra“- žiūra – turim ne iš tos pačios šaknies? – Jūra yra kai „toli matosi „(žiurisi), o luošiams geriau, nei visiems kitiems matosi dievas?

Pati didžiausia painiava pavirto, kai daugybę įvairiausių buvusių tikėjimo rūšių ir porūšių, pakraipų ir sistemų, atgaline data surašė į daug maž kelias pagrindines ir į nuoseklią vystymosi raidą. Kai tokios raidos ir nuoseklumo nebuvo ir nėra… Sukildino viską iš Romos Imperijos, kai vienintelė įrodomai buvusi Romos Imperija yra „šventa katalikiškoli (t.y. Visuotinė) Romos Imperija“iš maždaug renesanso laikmečio ateinanti.  A. Tamanskis savo teorijoje labai gražiai įrodė, jog ši Imperija „visuotine“ buvo ta prasme, kad jos Panteonuose vieni šalia kitų puikiai sugyveno ar ne 60 rūšių dievai – štai jums ir antika. Popiežius buvo didysis pontifikas, tėvynės tėvas, cezaris ir t.t. ir t.p. Kai Konstantinopolį (t.y. Cargradą) užėmė busurmanai, jis su žmona bėgo į Sienos miestą (vienas iš būtent to popiežiaus vardų buvo Enėjas, iš čia „antikinė“ legenda apie Eneją ir jo žūstančią žmoną…) Vilkė, dabar puošianti Kapitolijų Romoje, yra oficialus Sienos miesto simbolis, kurį popiežius „pasiėmė“, persikraustydamas (Romos miesto herbu tada buvo vaizduojamas dramblys su bokštu ant nugaros). Avinjoną, kaip laikiną popiežiaus sostą, įrašė į istoriją tik dėl to, kad jis tuo laiku buvo oficiali bažnyčios valda…

Tokius popiežius kaip Bordžija, istorija mums pateikia kaip išimtį, kai tai buvo popiežių gyvenimo taisyklė – jie buvo ir karvedžiais (Cezaris), ir Neronais, Kaligulom, kėlė puotas, pjudė fanatikus tikėjimo kankinius laukiniais žvėrimis cirkuose savo malonumui…Jie skyrė imperatorius, kurių visada buvo keletas – kaip popiežiaus vietininkų – im perre – tėvo vardu. Bažnyčia turėjo piniginių reikalų monopolį, ji buvo stambiausias bankas ir butent iš tokios antikos visuotinės bažnyčios Kristus prekijus vaikė – ir būtent šitoks pontijus (pontifikas) Pilotas nusiplovė rankas, Kristų nuteisus mirti… Kristų pirmiau savu kankiniu turėjo protestantai (reformatoriai bankinės sistemos ir evangelistai – knygų spausdintojai…)

Kadangi oficialioji valstybės krikščionybė, kaip viena iš religijų, kildino save nuo Adomo – pirmo žmogaus – tai ir datas rašė, pradėdami nuo „anno dommini“… Kai pasauliečiai sukilo prieš apribojimą užsiimti banko, skolinimo už palūkadas ir pinigų keitimo reikalu, radosi reformacija, skilimas Katalikiškoje Romos Imperijoje, karai… Kai po to bažnyčiai prireikė atgimti – kontrarefeormacija – tai jėzuitai surašė jai naują istoriją: senoji, su puotaujančiais ir ištvirkaujančiais popiežiais pasitarnavo medžiaga antikai, popiežiams nuėmė visus kitus titulus, vardus, padarė iš viso to daugybę atskirų asmenybių. Ir Kristų užrašė, kad nukryžiavo kažkada seniai kažkas kitas – žydai, turėję piniginių reikalų monopolį – o dabar mes jį imam ant savo skydo ir „esame šventesni už Romos popiežių“

(bus daugiau)

Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga

J.Golovinas kalbėjo, jog:“Siela (dvasia) arba autozoon (niekuo neišprovokuotas gyvenimas, gyvybė pati iš savęs) aktyvina kraują ir širdį. Net Oskaras Milašius rašė (J.Golovinas surado šitą jo citatą prancūziškai):“Kraujas giminingas ugniai ir šviesai. Kraujas yra šviesos, kurios mes nematome, realizacija. Šis fizinis nematomos šviesos pasireiškimas sudaro organinę judrią erdvę. Todėl viduramžiais mokytieji, turėdami omeny dvasios ir materijos vienybę, prilygino širdĮ saulei ir toliau formavo medicinos teoriją kūno skysčių – humorų ir žvaigždžių pagrindu. Jei širdis – mikrokosmoso saulė, tai smegenys – jos palydovas. Smegenys alchemijos kalboje pavadintos mėnuliu ne tik dėl jų spalvos. Juslinis pažinimas, išeinantis iš kraujo ir širdies, atsispindi smegenyse intelektualiniu pažinimu
Tarp kitko, alchemistinės Paracelsijaus ir Roberto Flado anatomijos nereiktų lyginti nei su Vedantos, nei Kundalini anatominėmis schemomis. Robertas Fladas rašė: „mūsų mokslo tikslas yra užmušti juodąjį drakoną, kurio uodega įsišaknijus bamboje, o dantys graužia Saulės širdį. Jeigu mums tai pavyktų, Mėnulio širdis – mūsų Diana – įgautų dievišką šviesą.“ Tai reikštų, jog reikia išlaisvinti rytinę, t.y. dešinės pusės širdį, iš kurios (po išvarymo iš rojaus, pagal R.F.) liko tik nedidelis rudimentas – taip vadinama „ieties formos vena“.

Kairioji – Mėnulio, mums įprastoji širdis primena podukrą, piktos pamotės vergę. Ši širdis neturi jėgų pasipriešinti racionalios sąmonės fantazijoms ar nesibaigiančio norėjimo beprasmiams kaprizams. Iš čia nuovargis, defektai, ligos. Pradžioj noriai žmones gydęs (išsimokslinimą gavęs Oksforde) Robertas Fladas, su metais pradėjo teigti, jog tą ar kitą organą gydyti yra beprasmiška: toks gydymas ardo organizmo vieningumą… Galiausiai, gydytojo praktikos jis atsisakė iš viso, ir jis ne pirmas ir ne paskutinis iš hermetikų, pasielgusių būtent taip.
O mes nebesipriešinam, neabejojam ir netgi visaip medicinos  išmislus ginam (Stoholmo sindromas) – totali mechanizacija ir technologizuota gyvenama erdvė ištraukė žmonėms iš kraujo visą gyvybinę energiją? – Totalitariniam mokslui, dabar pakeitusiam totalitarinę religiją, savarankiško žmogaus ontologinio požiūrio nereikia lygiai taip pat.
Kraujotaką kaip po tokią, XVIIa.pradžioje „atrado“ Viljamas Harvis. Ir nuo tada širdis privalo mušti tolygiai, pulsas – būti ritmingas. Koks tame skirtumas nuo dar neseniai paplitusio teiginio, jog „kraujas nulemia pojūčius taip pat, kaip kad žmogus mato savo akies pagalba. Nes atvirkščiai, akis be žmogaus nemato nieko.“ Taip buvo ir žinoma, jog kraujo emanacijos nulemia kokybę, tonalumą ir temperamentą to, kaip mes interpretuojam išorinį pasaulį. „Įvykiai pirmiausia prateka mūsų kraujyje, ir tik po to sutankėja iki tiek, kad pasireiškia išorėje“.
Kad kraują pavyko suvesti tik į leukocitus ir eritrocitus, pamatytus per mikroskopą, tai vienas iš didžiausių pasiekimų kovoje prieš gyvybės principą.

Sudėtinga kraujo substancija – vanduo, oras, ugnis – sujungia žemišką kūną su kitų stichijų erdve. Ir, jei socialinis presingas ar savos fobijos yra užspaudę žmogaus psichosomatika, tai atsiveria tiesus kelias į asmeninius kataklizmus, kai kraują aktyvuoja ugnis“.
Jei tik iš fizikos žiūrint, tai nuo kur sveikatą pradėti taisyti? Rūpintis krauju? – tai labai greitai ateisi prie rūpesčio kepenimis, iš kurių kelias link širdies, jei tau jau visai blogai, arba atgal, link inkstų, jei tau gerėja… Plaučiuose sėdi melancholija, ilgesys, liūdesys, gedulas ir pan. O blužnis – vartai į virškinimo sistemą. Tarp kitko, XIXa. pb. liaudies medicina JAV, kuri iš tikro yra persikėlusi į naują kontinentą, europietiškoji iš viduramžių, sakė, jog skrandžio ugnis yra svarbiausia. Jei skrandis gerai virškina, tai neprapulsi, netgi augalas toks vienas buvo naudojamas, iš lobelia šeimos, kuris tuo turėjo pasirūpinti (nes šaltas, neveikiantis skrandis – po to jau sekė tik mirtis, gyvybė buvo pilve)… Taip galima imtis valyti, tvarkyti, taisyti nuo vieno ar kito organo, bet, galiausiai, visa tai yra vyriška filosofija ir vyriškas požiūris į sveikatą – valyti, gydyti, taisyti… Susun Weed, žinoma JAV žolininkė, jau daugybę metų advokatauja moterišką filosofiją, kuri, primenu, teigia, jog kūnas geriausiai viską žino pats. Jam tik reikia postūmio – ji savo knygoje sumini gal tik kokias septynias paprastas vaistažoles, kurių žmogui visam gyvenimui užtenka. Užtenka postūmio, ir kūnas toliau pats rūpinasi savimi, nes kūnas visada daro, ką gali, kas įmanoma, kas geriausia – kompensuoja, pakeičia, paremia… jam tik netrukdyk, tik laiku postūmį duok, nelaukdamas dvidešimt metų, kol viskas į nepagydomas ligas išsivystys, tik gyvenk su gamta, naudok jos gėrybes, sąmoningai, žinodamas, kad tuo padedi sau ir savo fizikai, ir gyvensi šimtą metų…

Bet, jei kaip senieji alchemistai sakė, atskirus organus liesti pavojinga, nes suardai kūno bet kuriuo momentu sukurtą patį geriausią tau ir situacijai tinkamą balansą, ką daryti tada? Labai įdomi teorija, jog begalybė mūsų negalavimų prasideda gimstant, kai mūsų galvos balansas su likusių kūnu yra suardomas, mus pasitinkant į šį pasaulį: raumenys, laikantys galvą, persikreipia – dingsta simetrija ir dingsta harmonija – kuo labiau žemyn, tuo labiau kūnas persikreipia, organai pasislenka iš savo vietų, tampa užspausti, kūno svoris ne simetriškai padalintas, nelygi apkrova klubams, keliams, pėdoms – viskas be reikalo apkrauta, be laiko sudyla… Yra Rusijoje metodika Atlanto – pirmojo kaklo slankstelio- pataisymui. Tik ji nieko netaiso nei masažo, nei kažkokiais sanario koregavimo metodais, ji prisiliečia, labai atsargiai, tiksliai, juvelyriškai, prie nervinės sistemos, komanduojančios visus tuos smulkius ir keliais sluoksniais išdėstytus kaklo raumenis, kurie laiko mūsų galvą ant mūsų kaklo ir leidžia galvos sąnariui veikti arba jį paraližuoja. Kai pavyksta pasiekti, kad nervų sistema persikalibruoja, raumenys ima gauti patikslintus signalus, likęs kūnas praktiškai nuo to moneto sparčiai ima persirikiuoti į balansuotą ir harmoningai veikiantį… Pats žmogus tokios korekcijos sau padaryti negali. Bet niekas mums neuždraus kontaktuoti su sava nervų sistema: nuimk vieną, kitą, trečią traumą, tavo nervinę sistemą slegiančią ir iškreipiančią, ir imsi gyventi teisingiau, labiau pagal planą, kuris tau ir numatytas…. Reikia gydyti dvasią, gydyti tai, kas nematoma, nes kai tai pasireiškia matomai ir pastebimai, tai jau giliai per vėlu. Ta prasme homeopatijos nei vienas alchemikas nebūtų atmetęs…
Taip pat seniau žmonės buvo sveiki muzikos dėka: garso, sutartinių dainavimo, monokordo,lumzdelio melodijos… Dabar nieko apie tai nežinom, nes mūsų taip vadinama klasikinė muzika yra rašyta jau pagal dirbtinai sudarytą natų eilę ( kur, jei gerai atsimenu, netgi vienos, aštuntos trūksta – jos sustumdytos, intervalai sulyginti, kai gamtoje nieko panašaus nėra). Sakoma, pvz, kaip seniau žmonės gyveno be chirurgijos? Liaudies priemonėmis gali gydytis chroniškas ligas, bet ne sulaužytą koją… O pasirodo, jog Australijos aborigenai iki šiol sulaužytą koją užsigydo per pora dienų – žolynų kompresais ir … dainavimu. T.y. harmoningais virpesiais… Kai Europoje jau XVIIa. muzika net nudrėskimų nebe išgydydavo, skundėsi senieji ir suprantantieji, nekalbant jau apie sunkesnias traumas. Ir dantys irgi, gamtoje gimusiems ir gyvenantiems iki šiol negenda. Jie genda civilizuotiems, kartu su cukraus, kavos, koka kolos ir baltų miltų naudojimu. Ir kai visokių dvasinių traumų pasekoje iš kūno ištraukiami visi resursai, kad gesinti uždegimus ar išgyventi stresą, tada dantys sutirpsna, sunyksta, iškrinta…
Todėl sakytum, rask, žmogau, savo vidinę muziką ir gyvenk sveikas šimtą metų… Bet, visokiom traumom ir dvasiom aplipę, apie blogį jau nekalbant, kaip tu žinosi, tavo ta muzika, kurią radai, ar vienos ar kitos, tavyje išsibujojusios traumos dvasios? – Nes įrodyta, jog dabar žmogus linkęs elgtis kaip tik taip, kaip jam mažiausiai naudinga ir į sveikatą… Viena tik paguoda, kad atsitiktinumas neegzistuoja – kiek tave kas aplipo ar kiek tau galvą gimstant nusuko, tai, matomai, tiksliai tiek ir tai atsinešei iš gyvento anksščiau arba susitarei, užsibrėžei, kad įveiksi, prieš gimdamas. Vadinasi, tik imkis darbo ir žiūrėk, kas bus, sprendimai patys ateina į rankas juos sprendžiančiam. Atidėti, pasislėpti, išlaukti, netgi nusižudyti – nepadės, kai jau prisikaupę tiek, kad nebėra praėjimo, tai nėra išeities kitos, kaip imtis šito darbo ir suprasti, jog jis svarbiausias, kad ir kaip nesvarbus ar jo rezultatai nepastebimi beatrodytų tau ar tavo aplinkiniams. Jei ne dabar, tai kada? – Kito „kada“, nei dabar neegzistuoja.

 

 

Priešingybė trapumui. VII dalis

Tokiu būdu, po gydymo individualiame lygmenyje, kai jis jau ima stagnuoti, paciente galima imtis universalių lygių pasireiškimų gydymo – šitaip ilgainiui gal net ir pasiektume pagydyti žmonijos kentėjimo šaknis! “ Šis metodas jau yra kas kita, nei klasikinė ar klinikinė homeopatija, kurios koncentruojasi į simptomus, o mes jau žiūrim, kokiame procese randasi žmogus ir kaip galime jam padėti toliau.“ (Tinus Smit)
Būtent, tokiu būdu prieinama prie žmonijos kentėjimo šaknų, kurios gal ir labai paprastos, primityvios, bet labai giliai ir labai iš seno. P.Chappel rašo, jog pačiame plačiausiai išplitusiame, giliausiame gylyje žmonėse randasi instinktai – kovoti, pabėgti, sustingti – ir, kartą aktyvuoti, patys nebe išsijungia (o mechanizmo juos išjungti žmogus ir neturi, tam jam reikia dėti daug ir sąmoningų pastangų), kol nesuvartoja visų to žmogaus atsargų ir išteklių, ir nenuvaro jo paties į kapus. Pvz. iš sustingimo ateina uždegimai, kurie sudegina resursus, randasi trūkumas, apribojimai, stagnacija kūne ir dvasioje… Iš instinkto bėgti randasi įvairūs eksesai, kurių pasekmėje, vėlgi, blokados, o iš instinkto kautis – destrukcija, funkcijų praradimas, degeneracija.

Senuose indų tekstuose ligos vadinamos „kita daina“, priešingai natūraliai, žmogui įgimtai (dainai). Tai liga yra natūrali ar ne? – Jei biologinės mūsų dalys yra trūkstamos ar išjungtos, gamta mums jas grąžina per ligą (jos grįta disharmoningos likusiai mūsų kūno ir dvasios visumai – todėl jų gal ir buvo atsisakyta? – ir turm praeiti harmonizacijos į vientisą visumą procesą). Taigi, tai – mūsų dalys, kurias mes nebe laikome savomis (bet savas dalis atmesti dėl netobulumo galima tik iki tam tikro laipsnio, nes nieko gi iš tavęs ilgainiui neliks!)… Kai žmogus gyvena žemiau savo galimybių – jame veikia sustingimo instinktas; kai gyvena per daug išsibujodamas, per intensyviai – bėgimo instinktas. Kai užsiima savigriova – kovos instinktas įsijungęs ir veikia nestabdomai.
Kaip tai vyksta? –Jusliniai signalai eina tiek į neokorteksą, t.y. žmogiškus smegenis, tiek į mūsų „roplių“ smegenų dalį. Tik reptilinių laikų smegenys mumyse reaguoja tris kartus greičiau ir jų iššauktas biocheminis efektas mumyse žymiai galingesnis Tai kūno aliarmo sistema ir veikia automatiškai, akimirksniu. Todėl kaip žmogus juos sukontroliuosi…Bet, pavojui praėjus, joms reikia dar ilgo laiko, kad aprimti – kad mūsų neokorteksas galvoja, jog pavojus praėjo ir galima atsipalaiduoti, tai reptilinėms smegenims jokio įspūdžio nedaro ir jų neįtakoja… Problemą sudaro tai, jog kai mes esame ar manomės esą pavojuje, instinktas išgyventi pradeda kaskadinę biocheminių priemonių reakciją mumyse: adrenalino kiekis šauna aukštyn, mes įšokam į aukščiausią pasirengimo pavojui tašką, ir jei sąmoningai nebandysime iš tos būklės išeiti, t.y. grąžinti kūno sistemų į nekrizinę situaciją, ta aukščiausios įtampos situacija mūsų kūne tęsiasi iki begalybės: įsivaizduojami pavojai gali mus išlaikyti įtampoje dar dešimtmečius po realios traumos.

O įtampa, aukščiausio budrumo stadija turi savo kainą: išgyventi yra svarbiausia, visos kitos kūno funkcijos tampa antrinės. Maistas nesvarbu, apetitas dingsta, šaltis ir šiluma nesvarbu, miegas nesvarbu, atsigauti po ligos nesvarbu – imuninė sistema deaktyvuojama… Kol adrenalino per daug, perdėto budrumo būsenoje ir išliekame, visur pavojaus dairomės, o kaip sakoma, kas ieško, tas randa… Ir ko ieško, tą randa. Imuninė sistema taip ir lieka, chroniškoje nuslopintoje būsenoje, ir gali joje likti visą gyvenimą, nes kūno atmintyje laikas neegzistuoja – viskas kaip kątik įvykę, situacija, tipiška po genocido, žemės drebėjimo ar pan. Ir rezultate, sekanti generacija gauna irgi, chroniškas aukščiausios įtampos nuostatas, yra pastoviame strese, net to nežinodama, ne tik kad nežinodama, kodėl. Tampa hyperaktyvi visokiausiom emocijoms ir gyvena adrenalinu ištisai, net nežinodama, kad gali būti kitaip. Ir jos imunitetas nefunkcionuoja, kaip kad turėtų, irgi. Tai įtakoja žmonių gyvenimus iš esmės, jie gyvena, neišnaudodami savo galimybių, apie sveikatą jau nekalbant – ši sekanti karta gyvena trumpiau ir yra mažiau sveika. Bet oficiali medicina šios problemos nepripažįsta, nemato jos kaip negalavimų priežasties, todėl ar reikia sakyti, jog kaip elgtis su aktyviais žmogaus išgyvenimo instinktais, neieškoma.
Pašnekėkim apie genocidą: tai yra baisi trauma. Net genocido tematikos nuotraukų ar vaizdų žiūrėjimas per tv yra traumatiškas. Žurnalistai ir fotografai grįžta iš karo zonų traumuoti ir anestezuoti… Bet, šiandien tas pats efektas ilgainiui ištinka ir tuos, kurie tiktai kas vakarą žiūri žinias per tv…Pvz, Ruandos genocidas, kai per tris mėnesius buvo išžudyta 850.000 žmonių – šalis niekada nebe bus, kokia buvo. Etninė įtampa toje teritorijoje buvo visada, nors, hutus ir tutsiai yra labai panašūs, kalba ta pačia kalba, gyvena toje pačioje teritorijoje.Skirtumą užaštrino belgų kolonistai, atvykę 1916m. ir pasirinkę proteguoti tutsius…1959m. einant jau link nepriklausomybės, Ruandoje riaušėse buvo užmušta apie 20.000 tutsių (nepriklausomybė suteikta 1962m.), daugybė to išvengusių, pabėgo į kaimynines šalis. Jų vietą valdžioje užėmė hutus. 1994m. kažkas pašovė prezidento lėktuvą, prezidentas žuvo, prasidėjo tutsi skerdynės, atseit, jie norėjo grįtži ir susigražinti įtaką ir valdžią.
Pasekoje tyrimai yra parodę, jog paprasti, neišprusę ruandiečiai ištisai pergyvena tai, ką pavadintume flash back – akimirkai prieš akis iškylančius siaubingus vaizdus, kaip kad jie atsitiktų dabar, vis iš naujo ir iš naujo… Labiau išsilavinę žmonės, sugebantys truputį labiau kontroliuoti savo smegenų veiklą, šį reiškinį savyje sugeba užgniaužti, bet paklausti, viską prisimena ir teigia, jog viskas buvo kaip vakar. Tiesiog, jų sąmonė stipresnė ir jie sugeba funkcionuoti geriau. Vyresnio amžiaus žmonėse toks „užspaudimas“ išvirto į patologijas – įvairias ligas ir susirgimus. Visi šie žmonės turi vaikų, kurie traumą jau atsinešė su savimi genuose, gimdami… Šiame pavyzdy slypi ir paaiškinimas, kodėl europiečiai yra tokie traumuoti: švietimas jau pora šimtmečių Europoje masinis, todėl kiek traumų buvę – karo, maro, bado, pavergimų – jos tiesiog užspaustos, žmonės sugebėjo jas „užmiršti“ į pasamonę. Ir iš tenai jos, toks įspūdis, kaip koks ten apsigyvenęs ryklys, ir ėda žmogų, kol suėda visiškai.
-Bet kodėl gi mes nežinome apie mūsų šeimos ar giminės, ar prosenelių pergyventas katastrofas ar traumas? – Už tai, kad mirusieji tyli. Žuvę nebe papasakoja nieko. Ir išgyvenę irgi, apie tokius dalykus mieliausiai nekalba, stengiasi pamiršti, pradėti gyventi vėl. Apie tai kalbėti nepriimta. Nors, gal jie bandė kalbėti kažkada, pradžioje, tik grįžę, pvz, iš karo ar tremties, bet, kas to paties nepergyvenęs, tas nesupras ir, dažniausiai, netgi sužinoti nepanorės: tokiu atveju pergyvenimai žmones skiria, nes vienija visam laikui tik tuos, kurie kažką pergyveno kartu, jiems tada nereikia nieko pasakoti, viską jie supranta ir taip, be žodžių. Kiti žmonės vėl, mūšiuose, karuose sukietėja, jų širdys užsidaro… dar kitiems visko yra tiek per daug, jog jie paprasčiausiai neigia viską ir viskas. Pvz. Vokietijoje moteriai buvo parodyti jos laiškai, skundžiantys kaimynus gestapui. Per tv, praėjus pusei amžiaus po karo, ji pasakė: taip, laiškai rašyti jos ranka, taip, parašas jos, bet jinai tų laiškų nerašė… Ištisos tautos taip elgiasi, istorijos knygos yra tokių žmonių rašytos: istorija išbalinta ir nugalėtojų sukomponuota. Daugybės žmonių atsiminimai visiškai neatitinka to, kas jose parašyta, bet tai paliekama kaip ir jų problema.

(bus daugiau)

 

 

Priešingybė trapumui. VI dalis

Arba toks pavyzdys kaip ispaniškas gripas, kurio epidemija nusiaubė pasaulį Pirmo pasaulinio karo pabaigoje. Virusas išplito nuo JAV karinės bazės Europoje, kas juos žino, gal jie su biologiniu ginklu eksperimentavo, į karą įsijungę tik pačioje jo pabaigoje, bet jei pasaulis nebūtų šitaip buvęs pilnas liūdesio ir gedulo, tas virusas būtų niekaip per kelias savaites viso pasaulio ne apėmęs ir ne nusinešęs 20 milijonų gyvybių!… Homeopatija tada buvo naudojama plačiai, buvo daug homeopatų praktikų ir homeopatinių ligoninių, kaip Royal Homeopathy Hospital Londone, o farmacinė industrija dar nebuvo išsibujojus kaip dabar, homeopatų naudotas vaistas (gelsemum ir tuberculinum) tada konkuravo tik su Baerio aspirinu: kas gėrė aspiriną, tas mirė, ką gydė homeopatai, tas išgyveno… Karo laivai, iš JAV į Europą gabenę kareivius kariauti, į uostą atplaukdavo, netekę maždaug pusės savo gabentų karių, nebent laivo gydytoju buvo homeopatas (laimei, tada tokių laivų su daktarais homeopatais buvo daug), tada kareiviai atplaukdavo visi – apie tai yra išlikę daug dokumentacijos, statistikos ir raportų, tik mums apie tai niekas nepapasakos.

O nuo to laiko buvo dar vienas didelis baisus karas ir nežinia kiek dar mažesnių, ir visokių genocidų – iš tikro tai ištisas tautas reikėtų gydyti nuo PTSD – postraumatinio streso… Nes niekas nedingsta niekur ir bendra padėtis tiktai blogėja. Simptomai keliauja žemyn, iš sielos į mentalą- psichiką, tada emocijas ir galiausiai pasireiškia fiziškai. Medicinos mokslas mano, jog liga yra fizinis reiškinys, todėl tai, ką jie gydo, pasirodo esą tik pasekmės, o priežastys lieka nepajudintos. O homeopatijos naudojamos priemonės siekia „pamėgdžioti“ giliau esančią traumą, priminti kūnui, kad kažkur kažkas jame yra užstrigę ir reikalauja išsprendimo. Gavęs tokį postūmį, žmogaus kūnas toliau atsistato pats; vidinei priežastinei traumai išsisprendus, fiziniai jos pasireiškimai išnyksta patys… Daugiausia, ką oficiali medicina dabar pripažysta, yra PTSD – tai jų pavadinimas traumai, tokiu būdu ją įvelkant į racionalų apvalkalą ir padarant priimtiną mokslui. Bet nuo to ji nei pasidaro pagydoma, nei išnyksta.
Traumos gali būti atsitikę netikėtai, didelės nelaimės – jų negalima nepastebėti, bet sunku aprėpti, suvokti, išjausti… Ir yra traumos, kurios susikaupia, susiformuoja po truputį, per laiką, iš vaikystės, augant, mokykloje, sąntykiaujant su kitais žmonėmis ir pasauliu. Ar trauma vienokia, ar kitokia, jos efektas ir pasekmės žmogui yra tokios pačios. Vienas homeopatas yra pasakęs, trumpai apibūdindamas situaciją:“meilės trūkumas nukryžiuoja mus visus, baimė veikia kaip kalėjimas…“. Traumos dažnai randamos tos pačios tėvuose, ir vaikuose, ir seneliuose… Partnerių traumos dažnai komplektuoja viena kitą ir sustiprina, ir jie lieka surakinti tame mirtiname glėbyje (todėl rodosi, jog priešingybės traukia viena kitą, o ne panašumai, kai dažniausiai partnerio gyvenimui ieškai ne tu, bet tavo trauma ar jų kompleksas, ir pasirenka, kas tinka joms). Traumos gyvena žmonėse kaip prisiminimai, laikysena, įsitaiso ląstelių chemijoje… Dar blogiau, ji vis kartojasi ir kartojasi, kadangi siekia būti išspręsta, o žmogus vis iš naujo pergyvena jos skausmą ar kitą emocinį poveikį, lipa vis ant tų pačių grėblių, eidamas ratu… Ir prie seno skausmo prisideda ir naujas, ir dar naujesnis. Panašu, jog trauma mumyse pritraukia įvykius ir sukuria situacijas, verčiančias ją pergyventi iš naujo ir iš naujo… tačiau, tokiu būdu, kiekvienoje mūsų gyvenimo krizėje yra ir visiško mūsų pasveikimo, išgyjimo pradmuo – galimybė. Pačios traumos galima ir nežinoti (gal ji atsitikus prieš kelias tavo giminės kartas ir visai ne tau, pvz), bet pagal požymius galima atpažinti, kuri homeopatinė priemonė tą traumą išgydys.

Britų homeopatas P.Chappel mėgsta klausti savo studentų, kuo gi skiriasi žmogus nuo lavono?- Žinoma, skirtumas yra. Bet, ką turi vienas, ko nebe turi kitas?… O jei nežinai skirtumo, tai kaip gali žinoti, į kurią pusę pacientą lenkia tavo gydymas? – Ir tai yra kiekvieno daktaro problema: atakuodamas simptomus, jis daro mus labiau lavonais, stumia ligą gilyn į organizmą ir pagreitina mūsų mirtį. Ir problema iškilusi visai logiškai, nes kai daktaras nežino, ką jis daro, tai toks ir rezultatas. Bet apie tai būsimų daktarų medicinos akademijose niekas nemoko.
Homeopatai, kaip ir praktiškai visas pasaulis, išskyrus civilizuotus Vakarus, mokina, jog yra dvasia ir kūnas. Dvasia yra įvairių lygių ir per žmogaus kūna ir jausmus pasireiškia irgi įvairiai. Protas yra valia, pasirįžimas, intencija, mąstymas; jausmai yra gyvenimo meilė, gyvybingumas, baimė, pyktis, liūdesys. Jausmo be minties nebūna, kaip ir minties be jausmo, ir nei joks minties/jausmo procesas neapsieina be efekto kūnui. Viskas yra psichosomatika.
Normalūs, netraumatizuoti žmonės yra labai inteligentiški, gyvybingi, noriai priima gyvenimo iššūkius, į bet kokį įvykį reaguoja tiksliai ir adekvačiai, ar jis buvęs lauktas, ar radosi netikėtai. Žmogui malonu būti meiliu, duodančiu ir gaunančiu, bendraujančiu ir bendradarbiaujančiu su kitais – tokia yra žmogaus prigimtis. Bet dabartinis žmonijos stovis nėra net bent kiek artimas šitam idealiam; kažkas paėjo ne taip, ir mes nebe galime būti, kuo galėtume ar kaip norėtume. Tai atsispindi vis kartojamose žmonijos klaidose, polinkiu daryti tai, kas mažiausiai tikėtina, jog tą ar kitą problemą išspręs, reaguojama neadekvačiai, ne bendraujama, nenorima kooperuotis. Daugybė žmonių jaučiasi užgauti, įžeisti, nuskriausti, ir mūsų įgimtoji inteligencija jau seniai nebe gali viso to suvirškinti ar net ir tik aprėpti. ir tai padeda pagrindą ligoms.
Nuo nuoskaudų prasideda asmeninės istorijos deformavimas, istorijos bendrai, ir, galiausiai, mus supančią realybę irgi matome visiškai iškreiptą. Tai atneša giliai įsišaknijusį netikrumo, neužtikrintumo jausmą… Ir tada sekantys realūs gyvenimo pergyvenimai, kurie būtų mums padėję užaugti, subręsti, sukaupti patirtį ir išmintį, yra tiesiog užblokuojami, nustumiami į pasamonę, nes jie mums niekaip nebesijungia nei su mūsų asmenine gyvenimo istoriją (nes ją pergyvename išreiptą), nei su realybe, nes ją matom kreivą… Neiškreipta realybė mūsų nebe pasiekia, gyvenama bjauriose iliuzijose, traumų šmėklų apsupti.

Kad homeopatija ir užsiima šitų traumų šmėklų išgyvendinimu iš žmogaus (o ne tik fizines negalias, kurios iš tikro yra jų pasekmės, gydo), apie tai jau kalbėjom. Nors, geras homeopatas visada pradės nuo pradžių ir pažiūrės, ar žmoguje veikia (ir galima jas išvalyti) skiepų, narkozių, vaistų, kažkada ar neseniai vartotų, sukeltos blokados su pasėkmėm sveikatai… Nes mes neįsivaizduojame realaus aplinkos, kurioje gyvename, o ir mūsų pačių užterštumo lygio! JAV ligų centro atliktas tyrimas parodė, jog žmogaus kraujyje būna iki 220 įvairių nuodingų cheminių medžiagų, kurių ten būti neturėtų. Iš kur manote, vis daugiau vaikų su autizmu ir ADHD? – Ir dažnai žmogui jau vien nuo to chemijos pravalymo homeopatija palengvėja.
Bet, ir virš emocinių traumų lygio, kuris žmogui yra individualus, yra lygis aukštesnis, visiems žmonėms bendras ir pripildytas masinės, mums daugumai bendros, problematikos. A.a. žymus olandų homeopatas Tinus Smits yra rašęs:“visada maniau, jog homeopatijos gydomosios galimybės dar nėra išnaudotos pilnai. Norėjosi eiti dar labiau gilyn, nes dažnai atsitinka, jog sėkmingai pradėtas gydymas toliau nustoja progresuoti, po metų, pvz, ar panašiai, ir vaistų, kurie padėtų toliau, rasti nebe pavyksta.
Iš patirties išaugo įsitikinimas, jog įvairūs žmogaus aspektai yra sluoksniniai ir gali būti gydomi vienas po kito – C.G.Jung žmogų įsivaizdavo irgi panašiai. Tie sluoksniai yra trijų rūšių: iš išorės „užnešti“, tokie kaip skiepai, nelaimingi atsitikimai, medikamentų vartojimas, fizinės traumos; toliau eina individualūs (emocinės ar kitokios traumos) ir dar toliau – universalūs visiems žmonėms. Universalieji būtų tokie, kaip pasitikėjimo savimi nebuvimas, problemos su meile (nesugebėjimas jos jausti, nesugebėjimas mylėti pačiam), nepildo dvasios įsikūnijimo į fizinį kūną problema, savų ribų neturėjimas, kitų ribų nejautimas, senos traumos, sukeliančios aukos sindromą, kaltės jausmas, sukeltas iš pasamonės einančio skriaudiko sindromo ir jungties su dvasia, savo dvasiniu centru nebuvimas. Viso septyni.

(bus daugiau)

 

Priešingybė trapumui. V dalis

Vakarų kultūra, dominuota religijos, o dabar- mokslo (t.y. vyriškos filosofijos) yra tik sluoksnis, uždengiantis prieš tai egzistavusius labiau organiškus, gilesnius, visuminius ir žmogui labiau natūralius tikėjimo kompleksus – moteriška filosofija besirėmusius… Nors, dabar jau lyg ir imame suvokti, jog tai – dvi to paties medalio pusės ir požiūris „arba… arba“ čia neadekvatus. Tačiau didžiajai daugumai žmonių iki šiol atrodo, jog erdvė yra sau, laikas egzistuoja vėl kažkur atskirai, o mes visi atskiri ir nuo visko aplinkui atsiskyrę… Kai net ir mokslas jau turi teorijų apie tai, jog vienintelis laikas, kuris tikrai egzistuoja, yra dabar, ir egzistuoja jis belaikėje erdvėje, vadinamoje amžinybe. O tokios erdvės, kaip mūsų smegenys ją supranta (ir fiziniai pojūčiai per impulsus smegenims perduoda), nėra – gyvename savo smegenų projekcijoje… Ir inteligencijos, sėdinčios kažkur danguje ir vadinamos dievu irgi nėra – ji yra visur kur, susijungusi su visu kuo kitu į vieną audinį… Todėl neegzistuoja atsitiktinumas – toks pats traukia tą patį ir viskas yra dabar.
Psichologija dabar populiari, ji tau greitai ir paprastai (arba ilgai, neaiškiai ir brangiai) išaiškins tau tavo kompleksus, kur ir kaip tu kenki sau, silpnybes ir tavo neadekvatumus. Tiktai kas nuo to pasikeis? – O gi nieko… Tai kaip tada pakeisti save, sau padėti? – Aš žinau tiktai du būdus, šamanišką, bet jis ne visiems prieinamas, reikia turėti išvystytą vidinį matymą (įsivaizdavimą) arba norėti išmokti efektyviai dirbti su vaizdais savo galvoje, ką ne visi nori ar gali, ar iš viso, supranta, apie ką eina kalba… Ir vaistažoles arba homeopatiją. Vaistažolės visiems prieinamos, bet gydo ne visus ir ne visada. Vis tik reikia gero kontakto su žolynais, su gamta, būti jai savu žmogumi. Nors, jei visai tiksliai sakyti, tai reikia būti susitarus su žolyno dvasia, esančia amžinybėje, kuri žolyno gydomą poveikį ir garantuoja. Arba tokį susitarimą turi turėti žolininkas, kuris tau prirašo gydymą – t.y. jis turi turėti „gydymo jėgą“ (dažnas ją turi paveldėtą, gali perduoti mokiniams ar mirdamas palikti)…
O kas naudoja homeopatiją, tai įeina į jos sistemą, o ją S.Hanemanas ir sukūrė iš susitarimų su augalais, mineralais, gyvūnais, dujomis ir visokiomis kitokiomis medžiagomis, kurios pasižadėjo jo sistemoje būti gydančiomis, taigi, kiekvienas besigydantis jau savaime yra kaip ir po Hanemano „skėčiu“ ir gali jo susitarimais pasinaudoti automatiškai – tam jis šią sistemą ir kūrė (tiktai taip sukurtos gydymo sistemos išlieka ir egzistuoja, homeopatijos atveju, jau daugiau kaip du šimtus metų, ir savo efektyvumo nepraranda). Jei žmogus į panaudotą homeopatinį vaistą niekaip nesureaguoja, vadinasi, neteisingas vaistas paskirtas (nes jei teisingai, tada sureaguoja visada). Bet neteisingas vaistas tau nepakenks niekaip, štai kur pliusas! Jei jis tau netiko, vadinasi, tavyje nėra tokio dažnio vibracijos, tai vaistas ir praeis pro šalį, tavęs niekaip nepaveikęs, nesurezonavęs. Nes, jei fiziniame lygmeny žiūrėti, tai homeopatija yra vanduo nuo vandens, dažnai devintas, kaip nuo kisieliaus, ir, užlašintas ant žirniuko ar tabletėlės ar pan. kurie yra tik rezonanso nešėjai, suteikia bazę tam tikro dažnio virpesiui. O tas dažnis yra kaip elektroninis adresas, per jį susijungia vaisto veikimas su tuo, kas jį naudoja ir juo gydosi – tas pats atpažįsta, pagydo tą patį… Ir to užlašinto rezonanso nuo žirniuko ar tabletėlės nenumuši, neiškreipsi ir nesunaikinsi, nes jis surištas su amžinybe, su dvasia, o ji – ne šio pasaulio, ji nekintanti (tas pats buvo kalbėta apie žmogų su identitetu).
Mūsų pasaulyje sveikatos nėra, ji randama tik ryšyje su būtimi, kažkuria savo dalimi iš amžino pasaulio virsmo išėjus arba dalelę būties patalpinus savyje. Mokslas, farmacija, chemija, radiacija, kaip J.Golovinas sakė, visa tai – juodoji magija. Ji turi efektą, niekas nesiginčija, bet galiausiai už jį tenka susimokėti dešimteriopai, kai daugelis visai nesupranta už ką, jie tik tikėjo, kad daktaras juos išgydys…
Kodėl vieni yra jautrūs kažkam, pažeidžiami, pasiduoda, o kiti ne? – Homeopatijos atsakymas: jei tai tavyje jau yra, tai ir sureaguoja (nebūtų, nereaguotų…). Iš kur? – iš ankstesnės (traumatiškos) patirties, iš šeimos, giminės, tautos istorijos, kondicionuota augant ir mokinantis… Dar galima būtų pridėti pereitus gyvenimus ir kontaktus su blogiu (ar su gėriu) ir t.t. Priežastingumas ir pažeidžiamumas yra kaip višta ir kiaušinis – žiūrint į žmonijos egzistavimo istoriją, kas pasakys, kas buvo pirmiau? Kai atsitinka kažkas, ką mums suvokti yra per sunku ir suvirškinti pasirodo per daug – trauma (emocinė, psichologinė, egzistencinė ar fizinė), mes sustingstam, pilnai ar dalinai, tame amžiuje, netgi tame momente, kada tai įvyksta. Mes užaugam fiziškai, bet nesubręstam emociškai ar psichiškai: vis daugiau žmonių nugyvena gyvenimą vaikais ir pereina tiesiai į senatvę, sugausiu žmogumi taip ir netapę. O kiti netgi ir numiršta paaugliais – plastinė chirurgija yra norinčių visą gyvenimą taip ir atrodyti, paslaugoms… Kiti yra seni nuo pat pradžių, susensta savo viduje, traumos priversti, vaikais taip niekada ir nebuvę, vaikystės neturėję… Aišku, jog visuose tokiuose žmonėse yra daugiau iš traumų, kokios jos bebūtų buvę, nei iš jų pačių: jas reiktų kaip svogūno lukštus, vieną po kitos lupti ir dar nežinia, ar galų gale kažkokia šerdis rasis, ar aptiksit tik tuščią vietą, kur turėtų būti buvus dalelė būties – dvasia.

Yra Klasikinė homeopatija, kurį žiūri į žmogų, o ne jo negalavimus: stengiasi atpažinti jo psichologinį portretą, kuris atitiks vieną ar kitą preparatą, jį naudodamas, žmogus grįš labiau į save, į harmoniją, ir išsiderinimo, t.y. negalavimo nelieka… Taip pat yra Klinikinė homeopatija, ji koncentruojasi į ligas (jei tokia diagnozuota) ar į negalavimo požymius, jei diagnozuoti, kaip dažnai atsitinka, nepavykę. Daugybė žmonių negaluoja ir medicina niekaip nenustato, kas jiems konkrečiai yra. O Klinikinėje homeopatijoje požymiai atveda į vieną ar kitą vaistą. Pvz. tuberkuliozė apibūdinama kaip „baimė, susikaupusi inkstuose ir liūdesys, gedėjimas – plaučiuose“. Tokia situacija susiformuoja ne per vieną kartą (nebūtinai per kelis savus gyvenimus. Gali būti paveldėtas bagažas iš tėvų ir protėvių, kelių ar net keliolikos kartų). Tada su polinkiu gimstama… tai nereiškia, kad tas žmogus būtinai susirgs, bet, jo tikimybė susirgti yra didesnė, nei kito žmogaus, tokio polinkio neatsinešusio… Jeigu XIXa. pb. ir XXa. pr. tuberkuliozė buvo tikra epidemija, neaplenkianti nei turtingų, nei vargšų, ir dažniausiai mirtina, o dabar apie ją kaip ir nieko tokio nesigirdi, ji išnyko, tai nereiškia, kad ji iš tikro išnyko… Žmonija krauna savo „ligų bagažą“ tiek ilgai, kiek egzistuoja: jei XVIa. sifilis buvo epidemija, gydyta sunkiais metalais ir su žiauriom pasekmėm, kitos venerinės ligos, su jomis kaip ir apsitvarkyta, bet tada radosi ir išplito tuberkuliozė, kuri irgi lyg sukontroliuota, bet dabar masiškai sergama vėžiu… Ir bijoma kiekvieno naujo viruso, kad jis neišsivystytų į masinius susirgimus pasaulyje… Su vėžiu irgi, vietoj to, kad tvarkytis iš esmės, ir, tuo pačiu iškuopti ir gilesnius, senesnius ligų sluoksnius, jis stengiamasis visaip nuslopinti, išnaikinant fizinius jo pasireiškimus, bet nepaliečiant susiformavusio ligos profilio, nematomo, bet esančio nematomoje mūsų dalyje – energijoje. O kas nematoma, bet yra, tai tik laiko klausimas, kada pasireikš, taps matoma…

(Bus daugiau)

Priešingybė trapumui. IV dalis

Taip pat egzistavo ir vadinamos „Griausmo“(gromovniki) knygos, jos gal mažiausiai žinomos, bet jose buvo sukauptos žinios apie aplinką, jų pagalba išmanantys žmonės aplinką skaitė – klausydavo žemės, rasdavo vandenį, nustatydavo žemės sudėtį, kokybę… Derino žmogų prie aplinkos ar aplinką prie žmogaus, jei reikėjo. Žinoma, vėliau etnografai ėmė į tai žiūrėti kaip į liaudies prietarus, girdi, griaustinis tris kartus nugriaudėjo, tai lauk lietaus… Nors pagrinde ši išmintis buvo užrašyta ir išliko sentikių pastangomis, bet šitame kontekste taip pat galime prisiminti ir Tibeto mirusiųjų knygos egzistavimą.

Nes mirti teisingai, pasiruošus, buvo labai svarbu. Jei žmogus mirdavo ne savo mirtimi – žūdavo ar būdavo užmušamas – jis mirė nepasiruošęs, vadinasi, jo dvasia pas protėvius nenueis ir nepateks.Ji iš viso, buvo tikima, liks uždaryta kūne, o kūnui suirus, liks klaidžioti po paralelines mūsų pasauliui erdves, labai panašias į mūsų gyvenimą.Tokio žmogaus šalia likusiųjų nelaidojo ir niekaip daugiau neminėjo, kad neprisišaukti apsėdimo. Šiokia tokia išeitis iš tokios liūdnos situacijos būdavo naujagimį pavadinti žuvusiojo vardu ir tikėtis, kad jo dvasia ras prieglobstį jame ir gaus tokiu būdu galimybę savo gyvenimą pabaigti teisingai…

Aišku, jog valstybinė valdžia, taip pat visokie dvarininkai (bendruomenių savininkai baudžiavos laikais) jokio supratimo neturėjo apie tai, kuo paprasti žmonės gyvena ar kuo tiki. Juos vertė žemę dirbti, mokesčius mokėti, o kaip jie toliau suksis ir iš kur pinigus ims, tai jau jų reikalas… Sentikių bendruomenės imperinėje Rusijoje siuntė savų amatininkų arteles į miestus, kad uždirbtų ir parneštų pinigų; tie, kurie turėjo polinkį į verslą, buvo paskiriami užsiimti prekyba, mainais ar kažkaip kitaip, disponuojant visos vendruomenės finansais, uždirbti reikiamą sumą…Baudžiavos panaikinimas tokias bendruomenes suardė, kaimo žmogus tapo kiekvienas sau. Į imperijos pakraščius ar miškų glūdumas pasitraukę persekiojamos religinės bendruomenės išsilaikė ilgiau, kai kurios klesti ir dabar, neišdrąskę kolūkių, kartu darbuojasi, kartu šventes švenčia – visi sveiki, ilgaamžiai, šviesaus būdo, vidinę harmoniją išlaikantys…

Netgi žydų bendruomenes, iki tol turėjusias didelę autonomiją nuo valdžios, XIXa. pabaigoje išdrąskė – kiekvienam asmeniui davė pavardę, kiekvienas pats nuo tada turėjo su valdžia kontaktuoti, mokesčius mokėti, už prasižengimus atsakyti, kai seniau tradiciškai tarp valstybės ir individo stovėjo bendruomenė, kuri ir atsakydavo valstybei už savo narius kolektyviai, o paskui aiškindavosi savo reikalus savo viduje.
Toks pats spaudimas bendruomenei iš valstybinės religijos pusės buvo ir dėl visų, sava ar ne sava mirtim mirusių, laidojimo vienoj vietoj – visą XVIIa. Rusijos imperijos teritorijoje ši kova vyko: žmonės suprato, jog norima įneįši sumaištį, užteršti eterį, sugriauti harmoniją. Taip pat bažnyčia kovojo su sutartiniu vienbalsiu dainavimu – nes tai buvo ne dainavimas laisvalaikiu, kai nėra ką veikti, tai buvo išreiškiama tam tikra labai stipri vibracija – darbo dainos dirbant, vesturvinės dainos ištekant – jos ne tik kad dalyvavo fiziniuose procesuose kaip svarbi jų dalis, bet ir juos vedė teisinga linkme, saugojo nuo nukrypimo…

Nes dvasia buvo suprantama kaip vibracija. Visa, kas gyva – vibruoja, yra sudvasinta. Dabar, kai nieko apie teisingą mirimą niekas nebe žino, mirštama nepasiruošus, dvasios klaidžioja, dažnai net nežinodamos, kad mirę, nepastebėdamos, jog kūno nebe turi – galit bandyti įsivaizduoti, koks nematomas chaosas mus supa, kokiais draiskalais yra suplėšyta vibracijų harmonija, jie supriešinti, naikina vieni kitus, kenkia gyviems, iškraipo juos, klaidina, perima valdymą, naudoja gyvuosius savo neišsipildžiusiems troškimams patenkinti – narkomanija, alkoholizmas, psichiniai sutrikimai, patologijos, prievarta, turto kaupimas, apsirijimas – dažnai tai nepagydoma, nes problema ne žmogaus fiziniame kūne, problema dvasios lygmeny: kokia priklydus alkoholiko dvasia, pvz, verčia gyvą žmogų gerti, ir niekaip ji neatsigeria, o kūnas, kuriame „svečiuojamasi“ jau pergėręs mirtinai…
Glaudžiamasi paprastai kur nors prie namiškių, giminės, partnerio, dažnai per juos net imant gyventi, perimant valdymą. Pasamonės lygmenyje dažnas puikiai žinom, jog esame savyje ne vienas, jei taip atsitikę; dažnai net patys ir esame priėmę, priglaudę, pagailėję artimo, per anksti mirusio žmogaus dvasios. O paskui sergame jų ligomis, nors kitaip būtume sveiki, renkamės jiems patinkančius partnerius, profesijas, sukneles parduotuvėje…O kur dar karai, kai likę gyvi gali turėti savyje visą pulką žuvusių draugų, slaugės ar seselės, prie kurių lieka mirę ligoniai, ir jos anksti ima sirgti, pervargę, nebe turi jėgų gyventi pačios… Vakarų pasaulis nežino, kaip su tokiais reiškiniais elgtis, nes iš viso, nepripažįsta juos egzistuoant. O padėtis vis blogėja: PSTD, depresija, šizofrenija, alkoholizmas ir narkotikai, jaunų žmonių savižudybės, kai labai gali būti jog ne visų negalavimai yra tikrai jų negalavimai, įjunkimai ar troškimas susijugti vėl, mirtyje… Ir jau nekalbant apie gryną blogį, kuris jei jau, pvz, vieną kartą įsikraustė į žmogų, jame įsitvirtino, tai liks per visą eilę gyvenimų – mirtis jam ne problema – ir šokdins tą žmogų pagal savą dūdelę, ir lieps savus planus vykdyti, nori jis to ar nenori.
Psichoterapeutai, dirbantys su hipnoze, paciento regresijos metu dažnai išeina į šitą reiškinį (pvz, prisiminti pereiti gyvenimai gali būti visai ne šitam žmogui priklausantys, dažnai pasirodo, jog gydytojas paciente bendrauja su „kitu“ ar „kitais“, užhipnotizuoto žmogaus sąmonėje įsitaisiusiais ir jam gyvybinę energiją kainuojančiais.) Tačiau problemą konstatuoti, pripažinti jos egzistavimą dar yra tik pusė darbo. O kaip ją išspręsti?… Šventikas velnią iš žmogaus gali išvaryti, o tas, palaukęs, įlys atgal ir kas toliau? Arba įlys į kokį sekantį žmogų… Tai ką tada su jais daryti ir kur juos dėti?.. Bet ir tada recidyvas yra įmanomas – kaip būti tokiu užsipildžiusiu pačiam savimi, kad nebūtų energetikoj skylių ir niekam kitam nebe liktų vietos? Kaip apsisaugoti iš viso?

Tikinčiuosius turėtų saugoti reguliarios maldos – patvirtinimas, jog esi prisijungęs prie vieno ar kito religinio agregoro, esi po jo skėčiu (ir tenai tavo syvai traukiami, svetimiems nelysti). Aukštos vibracijos savaime gina nuo žemų, bet kaip gyventi gyvenime, kuris iš žemų ir vis žemėjančių vibracijų ir yra sudarytas? – Šviesa turėtų sklisti iš žmogaus į aplinką, o ne taip, kaip dabar, žmogus ieško, iš kur jam bent kiek šviesos į save atsinešti ar įsileisti, ir dar reikia apsižiūrėti pastoviai, irgi, kad neįsileisti tamsos. Mumyse turėtų nebūti vietos, kurios neužpildžius šviesa, kad nebūtų kur įlysti ir įsitaisyti, o dabar greičiau esame užpildyti traumų tamsos ir tas pats traukia tą patį – vis daugiau tamsos welcome.

Net ir dėl įvairių galimų dvasios komplikacijų nesijaudinant, tik ją vieną savą turint ir gyvenant, problemų iš tikro daug daugiau, nei įsivaizduojam…

(Bus daugiau)

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as