Kriaušių metas

1
Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga
2
Suprasti mitus. VII dalis
3
Suprasti mitus. VI dalis
4
Suprasti mitus. V dalis
5
Suprasti mitus. IV dalis
6
Suprasti mitus. III dalis
7
Suprasti mitus. Ii dalis
8
Suprasti mitus. I dalis
9
Gyvenimas laike. VIII dalis, post scriptum
10
Gyvenimas laike. VII dalis, pabaiga

Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga

Kad Trockizmo mito esmė liko nesuprasta, nepamatyta – pasislėpus už aukštų idealų ir liepsningų šūkių, tai mums dar kainuos galvas. Kaip svetimos – Švietimo – ideologijos įsileidimas pribaigė senajį – Ansient- režimą ir išvirto į aristokratų ir karaliaus galvas kapojančią revoliuciją. Aristokratų, kurių niekas nebe žiūrėjo, ar jie pažangūs ir revoliuciją rėmė (skaitė Volterą ar Ruso), ar konservatyvūs ir buvo prieš: aristokratas ir viso gero galva. Esmę jie jei suprato, tai jau per vėlai. Trockizmas yra iš esmės sukurtas bankininkų Wall Street’ ir kitų turtingųjų, kad pasisavinti kuo daugiau resursų, turtų ir pridėtinės vertės iš kuo daugiau žmonių… Ideale – viską.  Tie, kurių rankomis, kurių labui ar kuriais prisidengiama, iš tikro yra „skiedros, kurios turi sudegti revoliucinėj ugnyje“. Dabar tos ugnies pavadinimas – ekologizmas. Ir aiškiai jums sakoma, jog žmogus yra kenksmingas gamtai, žmogaus nereikia, nereikia industrijos, nereikia žemės ūkio, nereikia gimdyti vaikų – svarbiausia kokios nors ten muselės gyvenamo arealo išsaugojimas bet kokia kaina…

Tai va, pirmiausia idejiniai ekologistai išnaikins neekologistus žmones, o paskui juos pačius, kaip juodą darbą atlikusius, irgi išnaikins. Ir tada aristokratai ir kiti turtuoliai smagiai sau gyvens gamtos platybėse, robotai juos aptarnaus ir rojus į žemė bus grįžęs. Tik mes jo nepamatysim.

Pamatyti mito esmę labai sunku, nesiginčysiu.

Pradedant jau vien tuo, jog manome jog pasaulis sukurtas cikliškas, logiškas, su priežaščių ir pasekmių seka – kad esmei apakusieji, taisyklių pagalba vis tiek galėtų jame orientuotis. Nekalbu, kad viskas miršta, kas į taisykles įvelkama, pvz, tikėjimas, į kanoną įvilktas, tampa religija, ir tada tik laiko klausimas, kada ji pamirs… Bet iki prancūzų revoliucijos (kiti sako, iki industrijos ir buržua gimimo XVIa.), pasaulis buvo kitoks, žmonės mąstė kitaip – mistiškai… Jau ir tada jie sistemino, bet dar žymiai sudetingiau, nei mūsų dabar įsivesta logika – astrologijos, numerologijos, kabalos sistemos ir pan. Ir jų visų sąryšis su jom visom – dabar jo nebe susekam ir galvoj nebe išlaikom.Kokį nors ten Euklidą mokiniai mokinosi, o dabar pabandykit paskaityti – net specialistam suku susigaudyti…

Arba rašymas – kas rašė, kokie nors ten žyniai ar kitokie, į raštą pašvęstieji: balsės nebuvo užrašomos, priebalsės galėjo varijuoti vos ne visos į visas kitas, skaityti buvo galima iš abejų pusių ir tiek nuo pradžios, tiek nuo galo… Žodžiu, apie logiką ar taisykles kalba neina, viskas – intuityvus žinojimas. Pabandykit knyga, parašytą kalba, kurią tik kažkiek minimaliai žinot, bet jums gyvybiškai įdomią, skaityti vis tiek, ir greitai pamatysit, kad, nors žodžių ir nesuprantat konkrečiai, bet esmę sekti galit. Ir knyga persiskaitys, netgi, greitai!. Su mitais taip pat, juos reikia irgi, skaityti kaip ir iš vidaus, intuityviai, bet, kaip minėta, reikia ir sąlytyje su realybe būti, susigaudyti, kas yra kas, kas reiškia ką, kaip buvo iš tikro… Nes mito aiškinime iki šiol XIX amžiuje esame užstrigę. Kaip tuometiniai mokslininkai istoriją surašė, kaip ką įvardijo ir teigiamus ar neigiamus ženklus sudejo, taip ir esam išmokyti mokykloje…

Ir dabar piktinamės, kaip politkorektiški globalistai trockistai tuos ženklus kaitalioja, didvyrius verčia nuo pjedestalų, o tuos, kurie buvo atmesti į pakraštį, ant pjedestalų kelia, tik tai kaip su realybe mažai turėjo ką bendro, taip ir toliau neturi… Arba matematika, kuri iki Naujųjų laikų neturėjo vieneto – vienetą įvedė Olandijoje XVI amžiuje – iki tol skaičiuoti buvo pradedama nuo dvejų! Kas yra logiška, jei pagalvoti… Vieneto vietą tada užėmė monados sąvoka, bet tai greičiau vienis (iš daugumos sudarytas), nei vienetas, ir yra visai kas kita. Neseniai matematikų kolektyvas bandė aprašyti, kas yra vienetas, matematiškai, ir, po 300 puslapių dar nebuvo labai aišku . O mūsų dabartinė civilizacija skaimeninasi, pervirsdama į vieneto ir nulio (apie kurį irgi jau buvo kalba) kombinacijas – kaip žmogaus protas, netgi loginis, galės ją suvokti? Kokia žmogaus vieta tokioj skaitmeninėj sistemoj, o jeigu jokios, tai kam mums ta skaitmena? Ar, tiksliau, kam mes jai?

Interpretuoti galime iki begalybės: mitą skaityti pagal save, savo aplinkybes, poreikius, savęs pažinimui, saviugdai ir t.t. Save tokiu būdu pažinsi, bet su mitu ir toliau rasiesi skirtingose plotmėse. Ir jis bus valdančioj pozicijoj, tavo gyvenimą lems, kaip lemia, pvz, nesuvokta skaitmenos esmė, egzistuojanti mito teisėmis… Irgi įdomu, kai tik kurį nors civilizacijos mitų imam kažkiek „įkirsti“, jis tuoj pat ima išeiti iš mados ir atsitraukti į nebūtį, nes visuomenei  valdyti tuo būdu patampa netinkamas, pvz, feminizmo mitas – jo žlugimą ir išėmimą iš apyvartos dar matysim ir mes. Bet jam pakaitalu jau stovi eilėje kiti – transgenderių, socialinės lyties, pasirinkimo -kuo nori užaugti, berniuku ar mergaite -mitas. Jis mus apakina savo netikėtu įžūlumu, bet tuo ir užstoja žymiai plačiau įsigalintį vaikų mitą.

Vaikas tampa nebe amžiaus kategorija, iš kurios išaugama – čia gal kad suaugę be reikalo galvų nelaužytų, bandydami atrefleksuoti mitus ir kas su jais vyksta? – Ne, vaikai tampa socialine kategorija, į ją gimęs, kaip tik ir liksi joje ant visai, čia tau kito pasirinkimo nebus. Vaikai turi būti apsaugoti nuo bet ko, kas jį verstų užaugti, jo mokinimas ir vystymas vis labiau prilyginamas prievartai, jis turi būti paliktas natūralus, įnoringas, su vis augančiom teisėm ir tikintis natūraliu savo visko žinojimu (net minimaliu žinių bagažu ar pastanga susimastyti nesudrumstas). Toks jis valdantiems parankiausias, ir pavyzdys, kokiais turės būti visi, prieš galutinai į debilizmą pasinerdami. Reikia tik truputį palaukti, kol suaugusieji – senesnė karta – išmirs. O ne, tai tie patys vaikai, pagal komandą ir ekologijos šlovei, juos sunaikins savo rankomis.

Kol žmogus dar gyveno mito esmės lauke ir buvo kūrėjas su juo, petys petin, tai ženklas, simbolis, atvaizdas ne tik reiškė, bet ir kūrė, įtakojo, būrė ar saugojo. Ištartas žodis ir buvo veiksmas, nešė veikskmą kaip tuoj pat sekančią paseką – keitė pasaulį, sąmonę, situaciją ar suvokimą. Mito lauke gyvenantis žmogus buvo sąmoningas dalyvis, veikejas – pasaulio, kuris nesvarbu, kaip buvo radęsis – kam žinoti tai, iš ko tau nėra naudos? Pasaulis yra ir tu esi, svarbu, ką darome dabar, ir kokios to pasekmės… O dabar mes iš mito lauko įkritę į iliuzijas ir jose beprasmiškai susipainioję, todėl dabar tik mitas pasaulį kuria, keičia ir įtakoje – be mūsų, bet mūsų kaina. J. Goloviną perfrazuojant, „kai žmogus bando gyventi dievų sąskaita, tai, galiausiai, dievai gyvena žmogaus sąskaita, o jis to net nesugeba pastebėti“.

Visi kažkada buvo broliais, ir dievai su titanais (asurais), ir pandavai su kuravais – Krišna visus sukiršino? – Nesvarbu, ar dievai, ar žmonės, ar žemėje, sapnuose ar amžinos medžioklės plotuose, bet pasidalinta į dvi grupes: į gėrybes ir prabangą priimančius, ir į asketus: katarus ir templierius, pvz. Ar materijoje nepaskęsti, žinoti saiką, matyti esmę ir dvasią statyti pirmiau, kaip katarai (albingiečiai, bogomilai ir t.t.), ar, jei jau esame šiame materijos gausos pasaulyje, tai ja ir pasinaudokim iš pagrindų? Šitas pasaulis vis tiek laikinas, kažkada kažkas jį ateis ir užbaigs, ir mus išgelbės, nereikia jaudintis (templieriai).A. M. Piatigorskis sakė, jog tai yra „pagrindinis ir mažiausiai norimas atrefleksuoti mūsų laiko mitas: žmonės pasaulyje patapę objektu, juos visą laiką veikia vienokios ar kitokios jėgos, o jie į tai reaguoja (arba ne, kaip automatonas). Iniciatyva veiksmui, kad ir kokiam nors, iš žmonių, kaip kad priklausytų mito subjektui, nebe išeina“… Ir tokia situacija jam rodosi labai logiška.

Ir niekas net nepagalvoja, kaip galėtų būti, jei būtų kitaip – kam kažkokios juokingos mistikos reikia? Mito? – Kitoks pasaulis yra logiškai neįmanomas – kameroj užsirakinom ir raktą pro langą išmetėm. Ir protinis pajėgumas, kad kažkaip to rakto vėl ieškoti irgi senka…

Suprasti mitus. VII dalis

B. J. Selezkinas 2017 metais Prinstono universitete išleido knygą – savo dvidešimties metų tyrimus – „Vyriausybinis namas:saga apie rusų revoliuciją“ (Rigos Laiks apie ją rašė ir fragmentus spausdino, iš ten ir žinau). Tai pasakojimas apie labiausiai prestižinį tarybų šalies gyvenamą namą ant Maskvos upės kranto  ir pirmus jo gyventojus – revoliucionierius, valdžios funkcionierius ir jų šeimas (naudojant išlikusius laiškus, dienoraščius, inventorines knygas, teismų bylas, interviu su jais pačiais ar palikuonimis ir t.t.). Tai – privačios istorijos apie tikėjimą utopija ir nauju gyvenimu, ir apie nusivylimą, į ką ta utopija išvirto realybėje.

Namas buvo statomas 1928-31 metais (didžiausias Europoje gyvenamasis pastatas!) – statyba sutapo su TSRS statyba, su pirmuoju penkmečiu. Tai šito namo gyventojai tarybinę ekonomiką ir tarybinė valstybę ir statė. Ir savą gyvenimą irgi, žinoma… Ir privatus gyvenimas labai greitai ėmė prieštarauti tam naujam pasauliui, kurį jie kūrė.

Žmogiško bendrumo su kaimynais ar šeima name nebuvo, tėvai dirbo ištisai, su retom išeiginėm, motinos daugumoje irgi – juos pagrinde rišo tai, jog jie – kovos draugai, petys petin stato komunizmą… Name realiai gyveno vaikai, prižiūrimi močiučių, auklių, namų darbininkių, guvernančių (kurių ideinio lygio niekas netikrino) ir pensininkai revoliucionieriai, kurie, ypač valstybinių švenčių metu, dar rinkdavosi kartu, dainuodavo dainas… Jei seni bolševikai gyveno prisiminimais, tai vaikai tiesiog, susižavėję gyveno laimingą vaikystę, didžiuodamiesi, jog gyvena „geriausioje pasaulio šalyje“ – entuziastingai dalyvavo užklasinėje veikloj, įvairiausiuose būreliuose, labai daug skaitė, mielai ėjo į mokyklą – ruošėsi gyvenimui, pilnam nuotykių ir atradimų, sekdami Arktikos atradėjų ar lakūnų pavyzdžiu. Jie skaitė rusų klasiką ir verstinę literatūrą, kurią skaitydami, užaugom ir mes – Diuma, V. Hugo, Dikensas, V. Skotas, Getės Faustas…

Rusų buvo tautinė dauguma, bet jie nesilaikė išvien, ką vis tik galima pasakyti apie latvius, lenkus, žydus, vokiečius ir kitus, kurių vaikai, pvz, kalbėjo ir tėvų kalba, ne tik rusiškai… Čekistai ir jų šeimos jau ir tada laikėsi labiau atskirai, nesikuklino gyventi geriau, nesigėdijo didesnės prabangos (kas logiškai nurodytų į tai, jog revoliucija ir komunizmas jiems buvo daugiau pragyvenimo būdas, nei asmeninė kova?)… Selezkinas taip pat naudojosi žinoma grožinės literatūros knyga, Trifonovo romanu „Namas krantinėje“, kurio pagrindinis herojus, vis tik, stebi namą iš šalies, gyvendamas barake kaimynystėj ir „įsikrausto į tą namą ir į tą pasaulį, išduodamas draugystę, meilę ir savo mokytoją“- į šitą pasaulį, kuriame gyvename, kitaip neįsirašysi?

Tuo metu pačiame name nesąmoningai vyksta revoliucijos išdavimas: tėvai savo vaikams neperdavė savo tikėjimo revoliucija, ideologijos, pažiūrų. Tvirtų ir absoliučių bolševikų vaikai neskaitė Markso ir Lenino! Ir niekas jiems net nesakė, kad reikėtų – priešingai, buvo sakoma „spėsit“… Bolševikus galima lyginti su kitom įvairiom apokaliptinėm sektom, tik pasirodė, jog jie nebijojo „užsikrėsti išoriniu pasauliu“- statė ne principiniai naują, kitokį pasaulį, bet, tiesiog geresnį gyvenimą savo vaikams: žinoma, Čepajevas, žinoma, „Kaip grūdinosi plienas“- seną pasaulį, kuriame buvome hierarchijos apačioje, sugriausim… Bet naują pastatysim – pagal buržuazinius idealus? Kaip kitaip paaiškinti norą savo vaikams suteikti klasikinį, XIXa literatūros išsilavinimą – išsilavinimą iš sugriauto į naujai statomą? – nes kokias knygas pauglystėje skaitom, taip toliau ir gyvenam… Tokie mitai mūsų sąmonę ir nulemia…

Revoliucinė dvasia mirė butuose, šeimoje – ne veltui ankstyva krikščionybė šeimą ir sąntuoką, ir gimininius ryšius neigė, kvietė viso to atsisakyti ir jungtis į komunas su dvasine bendryste? Bet, žinoma, veikė ne tiek senos komodos, kilimai ar auklės su namų darbininkėm, kiek knygos, atveriančios kitokį pasaulį… Dalis revoliucionierių suprato, jog gyvena miesčioniškai, jog tai – apgaulė, gyventi kitaip, nei liaudis, už kurios gerovę tu kovojai. Bet jie teisinosi, jog liko dar tik truputis, ir visi gyvens kaip ir jie, ir dar geriau. Bet vis tiek, pas tėvus supratimas, jog „apaugama daiktais, buržuazėjama“ buvo. Tik vaikai to visiškai nesuprato, nors, elitinių mokyklų dar nebuvo, jie sėdėjo  vienoj klasėj su vaikais iš barakų. Klasės draugai, atėję į svečius, stebėjosi, išsprogdinę akis, valdiškų butų prabanga… Kai kurie tėvai sakė vaikams, kad „nenaudoti mašinos su šoferiu, važiuojant į mokyklą“ arba, kai kurie prisimena, jog „nežinoję, kaip reaguoti, kai klasėj ant sienos kabojo jų tėvų portretai“…

Bet vaikai nebuvo susikoncentravę į materialumą, tam yra įvairių įrodymų, pvz.: per tyrinėjamą dešimtmeti iš namų gyventojų buvo suimti ir išvežti 800 žmonių (su šeimos nariais jau būtų apie 2500) – Kirovo nužudymas buvo lūžio momentas, kiek šalyje, tiek name. Žinoma, reakcija tų, kuriuos tai tiesiogiai palietė, buvo kitokia, nei tų, kurių nepalietė, pvz, viena moteris, buvusi draugė ir klasiokė su Bucharino dukretim, prisiminė, jod mokyklos direktorė atėjo į klasę ir pasakė, jog kurį laiką Bucharinos nebus. O vėliau tiesiog informavo vaikus, jog nuo šiol Bucharinos buv kitokia pavardė. Ir tiek. Suimtųjų žmonos ir šeimynykščiai turėdavo išsikraustyti, jų daiktus sandėliuodavo (kartais žmonos dalį daiktų atsikovodavo ir atsiimdavo), vaikus paimdavo auginti seneliai ar giminės. Blogiausiu atveju jie pakliūdavo į vaikų namus, bet, net ir šitokie gyvenimo lūžiai ir aplinkos materialiniai pasikeitimai nepalaužė daugumos jų tikėjimo, jog jų šalis – geriausia pasaulyje. Ir jie užaugo nesutraumuoti – panašu, jog senoviškas rite de passage, kai vaikai tam tikru momentu buvo perduodami iš tėvų globos į žemės (tėvynės) ir dangaus (partijos, Stalino) globą, veikė, nors ir sąmoningai neįvardintas…

Po pirmų tėvų ilgėjimosi dienų vaikų namuose,  jie įsijungdavo į kolektyvą, rasdavo globėjus mokytojuose ir „mūs traukinys skrieja pirmyn, komunoje sustos!“… Ir kalbame apie žmones, kurie jau 60- taisiais tapo antikomunistais! Idėjinis anstatas, vaikystėje pasėta ne tų mitų sėkla, galiausiai pasirodė lemianti, sudygo ir davė vaisių!… Skirtingai nuo kitų sektų, revoliucionieriai pasaulio galo sulaukė ir naują pasaulį statyti ėmėsi. Kai 20- tais buvo paskelbta NEP’o politika, radosi buržuazinis materialiniu gėrybių grįžimas, daug iš revoliucionierių buvo kritę į depresiją, gydėsi, leido laiką sanatorijose, kol Stalinas jiems vėl dovanojo komunizmo viltį, komunistinis idealizmas suliepsnojo nauja banga – ar galėjo jis išlikti nenuviltas?… Žydų tautybės bolševikai vieninteliai nemokino savo vaikų kalbos ar kažkokių senoviškų tradicijų, kaip tai darė latviai ar kiti. Jie buvo didžiausi internacionalistai, liepsningiausi viso pasaulio revoliucijos idėjos atstovai… Maskvos inteligencija 60- taisiais – didžiausia savo dalimi buvo žydų tautybės, vadinasi, tradicija laimi, nesvarbu, kad ne religinė ar senovinė?

O Vakarietiškos kultūros inteligencijos tradicijos pačiu trumpiausiu laiku išvirto į liberalizmą. Ir tokį patį mitinį, kaip jų senelių internacionalizmas, ir taip pat nekenčiantis šeimos, tradicijos, istorijos, mistikos… Komunizmas nekentė šeimos, kaip „korumpuojančio instituto“ (ir buvo teisus…), liberalai irgi apsimeta, kad pasaulis sudarytas iš individų. O šeima – konservatyvus, hierarchinis institutas, reprodukuojantis nelygybę ir korupciją… Bolševizmas lyg ir numirė su bolševikais, bet, kažkokiu mitiniu būdu „tegyvuoja trockizmas?“

Įdomūs klausimai, pvz, ar egzistuoja žydų literatūra, menas, muzika? – pirmas dailininkas – Šagalas? Pirmas kompozitorius – Geršvinas?… O kas iki tol? – o iki tol kurta europinė, vakarietiška kultūra, kurią labai norėtume vadinti tautine, nacionaline – ir Europos kultūrą – jų mozaika, bet deja, tai dar vienas mitas, didžioji jos dauguma sukurta vienoje ar kitoje šalyje gimusių ir gyvenusių kosmopolitų, todėl ji mums visiems suprantama, bendra, nereikalaujanti prasminių vertimų. Tokia tinkama jaunų, sekančių kartų auklėjimui, ir mus visus europiečiais ir išauklėdavo – konservatyviais, tradiciniais, istoriniais… Kol pokaris amerikonizmo ir jų mitologijos, idealų, afrikietiškų muzikos ritmų ir holivudinių filmų produkcijos neatnešė.

Reiktų suprasti, jog ne revoliucija atneša revoliuciją, bet mitų pakeitimas arba išlikimas tais pačiais nulemia, kokį pasaulį statys jauna karta, naują ar tokį patį…

(bus daugiau)

Suprasti mitus. VI dalis

Gal atsimenant, literatūrą mokindamiesi, tokius utopistus turėjom žinoti, Sen Simoną, Tomą Morą, dar pora – XVIIIa pabaiga, rodos… Pajuokiamai taip jie pateikti buvo, nes apie bendrą gėrį, atseit, tuščiai svajoję… Sėkmingai pamiršom, žodžiu. O paskui klausiam savęs, jei buvo kažkokios pasaulinės katastrofos, senasis pasaulis žuvo – bet, koks jis galėjo būti? Kaip jį bent kažkiek įsivaizduoti? – Tai o utopija ką reiškia, tiesiogine prasme, ne „paskendusį pasaulį“?… Žiūrim į knygą ir matom špygą. Pasiskaityti utopistus šviežiom akim reikėtų, daug ką sužinotume.

o XIXa viduryje, jei katastrofos nebūta ir naujais kažkokiais hibridais žemė ne užgyvendinta, kaip tada buvo, kad buvo tiek visokios technikos, išradimai virste virto – Pasaulinės parodos nuo naujausių pasiekimų visose srityse lūžo, ir visi, milijonais, važiavo žiųrėti, lyg nieko bendro su visom tom civilizacinėm gėrybėm neturėtų – arba žmonės, arba technika iš dangaus nukrito… Atsimenat, kai pirmą kartą Teslos pavardę išgirdot? Koks stebuklas rodėsi, kaip įdomu apie jį ir jo išradimus buvo sužinoti?… Tas pats susižavėjimas buvo būdingas ir jo paskaitų klausytojams, nieko nežinantiems nei apie elektrą, nei apie radio bangas, nei apie dar ką nors. Bet pradėkim nuo pradžių.

Teslą galima būtų pavadinti „streločniku“- žmogum, tvirtai pastačiusiu mūsų pasaulį ant technikos bėgių… Nes, jei žmonės gyvena su saule, žino gamtos vyksmus, pinigų iš jų nepaimsi, nei už šviesą, nei už šilumą, nei už vandenį, nei už telefoną… Iš viso, pinigų iš jo nepaimsi, nes jis jų neturės – nes jam jų nereikės. Ir tu jo neįtikinsi dirbti, kad juos uždirbtų – tau reikia, tu ir dirbk, atsakys. Tai va, visą šitą natūralinį ūkį reikia išjuokti, žmones sudurninti, sugundyti būti moderniais, pirkti masinę produkciją vietoj to, kad pasidaryti viską patiems… Reikia, kad žmonės susižavėtų techniniu progresu, pamiltų mokslo šviesą, įtikėtų į ją kaip į dievą ir vienintelę išgelbą. Tam pasitarnavo Tesla – išradėjas, išradęs viską iš karto, išbaigtame variante ir įvairiausiose srityse.

Tik jo patentuose nėra jokios konkretikos, aparatų aprašymai labiau primena pasakas. Jis nieko netyrinėjo, ne bandė. Taip pat ir negamino, nediegė, neužsidirbo iš to jokių pinigų. Jis savo patentuose netgi neaiškino aparatų veiklos principų, bet už tai technika jo pateikime rodėsi labai patraukli. Jokiomis žiniomis jis nesidalino, nors, išrado viską, ką žinome ir naudojamės dabar. Greičiau nei išradėjas, jis buvo žmogus, prieinantis prie žinių, kai visi likę – eiliniai, tokio priėjimo neturėjo.  Ir tos žinios buvo ne techninės dokumentacijos forma, bet aparatai ir įrenginia, pagaminti ir jau galutinėj jų formoj. Jis, matomai, tik tikrino ju veikimą ir nustatinėjo jų pritaikymą. Ir visi žavėjosi. Jis skaitė paskaitas kaip šou, naudojo terminus, kurių niekas nebuvo girdėjęs – bet, jį palaikė, finansavo ir reklamavo šio pasaulio turtingieji ir galingieji.

Dabarties inžinieriams jo patentuose nieko naudingo nėra, vien lyrika ir emocijos. Jau jo amžininkai inžinieriai, patikrindami jo „išradimus“, patentavo paskui juos su konkrečiais dokumentais ir įdiegdavo vartojimui. Tesla lyg ir teisėsi su jais, bet daugiau dėl akių, nes jo paties patentai buvo net ne teorija pagrįsti, o nezinia kuo. Ir palaipsniui jis tapo nebe įdomus ir tikrai nebe magiškas. Nebe reikalingas. Bet savo misiją jis jau buvo atlikęs – nulėmė civilizacijos vystymosi kryptį iki pat dabar, ir dar toliau į ateitį. Ir mes gyvename iliuzijoje, kad viskas taip ir turėjo būti, kad tai – geriausias ir vienintelis galimas buvęs kelias.

Gal atsimenat ir knygą pavadinimu „Inžinieriaus Garino hiperboloidas“?- ji irgi iš tos pačios technikos ir progreso populiarinimo operos. Tik jos autorius visai ne Tolstojumi gimęs – gal daugelį, dirbusių valdžiai reikalingos iliuzijos kūrimo baruose, vadino Tolstojais? Tol ir Stoij – tai vis apie mokestį, kurį reikia sumokėti, pravažiuojant, įvažiuojant ar įsigijant kažką, valstybei – parašo kokį reikiamą romaną ir įsiperka į sistemą? Levui Tolstojui už Karo ir Taikos romano puslapį ar ne po 300 rublių buvo sumokėta… O į jauną bolševikinę valstybę iš likusio pasaulio atbėgdavo daug tokių, savo talentus bendram labui atiduoti trokštančių – Volfas Mesingas, pvz, italas aviacijos konstruktorius Bartini… Dar ir šitas A. N.Tolstojus, kuris – joks grafas ir iki 16 metų nešiojo kitą pavardę. Mokėsi inžinierium, tapo rašytoju. Tik 1923 grįžo iš emigracijos Paryžiuje – kaip žinia, už dyką dar nei vieno nepriėmė (atgal), reikėjo atidirbti. Todėl jo romanas „Kančių keliai“ prasideda revoliucijos siaubu, o pasibaigia pašlovinimu.

Dirbo pagrinde adaptuodamas – t.y. vogdamas svetimus literatūrinius kūrinius, taryboms iš kapitalistų, todėl galima. Buratino nuotykius, pvz. nors sakoma, jog tai kūrinys, pilnas simbolikos, kas moka ją suprasti. Bet mes dabar apie „Inžinieriaus Garino hiperboloidą“ šnekam. Jis, be abejonės, irgi plagiatas, tik nežinia nuo ko – 1925-1927 metais dabar nieko panašaus rasyto nežinome… Paskelbtas buvo trijų knygų planas: Anglies piramidės, Liūto diržas, o trečios knygos yra tik planas. Jame kalba jau eina apie būsimą Antrą Pasaulinį karą, nors rašoma 1924m. Cheminis karas, revoliucija Europoje… Is kur jis tokius planus žinojo, įdomu, jei jie jam nebuvo užsakyti aprašyti?

O gal trečia knyga ir buvo parašyta, bet jos turinys pasirodė masėms žinoti nereikalingas, paskutiniu momentu? … Nes egzistavo toks rusų mokslininkas, M.M. Filipovas – vaikystėje jis įtikėjo, jog parako išradimas padarė karus mažiau kruvinais, todėl sugalvojo, jei išrasti tam tikrą „tolimo elektros signalo“ ginklą, tai karai ateityje iš viso išnyks! 1903m jis rašė, jog jam pavyko išrasti, kaip dideliais atstumais perduoti „elektrinę sprogimo bangą“, „viskas labai paprasta ir pigu, publikuosiu rudenį „- jis kaip tik užsiima šitais, labai pavojingais bandymais – ir kita dieną buvo rastas negyvas savo laborotorijoje. Nereikia nei sakyti, jog visa dokumentacija buvo dingus, niekas niekada nieko neišaiškino, ir carinė ochranka tik skėsčiojo rankom ir tiek…

Dar egzistuoja, labai išreklamuota versija, jog hiperboloidą išrado Tesla, pasakęs kaip tik tuos pacius žodžius, jog „šis ginklas padarys karą nebe reikalingu“- tik tai buvo gerais dešimt metų vėliau… Jei M.M. Filipovo brėžiniai buvo duoti Tolstojui, jis jais pasinaudojo savo vardu, kaip ir su likusia „savo“ kūryba darė. Tiesa, Teslos ginklas buvo daugiau elektro- magnetinis – taip buvo koreguojama mokslinių paieškų kryptis? – Tolstojus, atseit, su Tesla buvo susitikęs… Nors, greičiausiai, visam pasaulyje mokslininkai dirbo su aparatais ir prietaisais, likusiais po katastrofos, o paskui jau šio pasaulio galingieji sprendė, ką naudos ir garsins, o ko, vistik, nereikia… Reikia pastebėti, jog Tolstojaus brėžiniai tokie pat mėgėjiški, kaip ir Teslos, o knygoje inžinierius padare hiperboloidą… kad šachtas jo spinduliu žemėje lengvai ir greitai būtų galima rausti. Susmulkinant jo pagalba žemės grunta, nesvarbu, kokį, į atomų lygį: pasaulio elitas tada startavo naudoti anglis, naftą ir dujas – reikėjo tai romantizuoti ir taip padaryti masėms priimtina tokį beceremonišką elgimąsi su žeme, kurios šventumas dar buvo žmonių pasamonėj išlikęs…

Gal daugybė pasaulyje esančių tunelių tokiu būdu ir yra išrausti – jie mums iš senųjų civilizacijų atliko, dabar mes jų jau nebe padarytume. Šitam hiperboloidui artima ir patrankų tematika – modernus ginklas, šaudęs energijos užtaisais, į amžių glūdumą istorikų nustumtas ir akmeninių rutulių krūvelės prie kiekvienos padėtos, galvokit, ką norit, kaip jos ten šaudė ar nešaudė… Tai taip ir gyvenam, mitų, kurių nesugebam suprasti, apsupti…

(bus daugiau)

Suprasti mitus. V dalis

Kad katalikybė apvertė tradiciją į kažką visiškai priešingo, probėgom jau paminėjom. J. Golovinas kalbėjo apie tai daug ir plačiai: opozicija tarp pasaulio sukūrimo (create) ir pasaulio radimosi (manifest) ir kokia krikščionybės vieta joje.

Visatoje, kuri radosi, kur viskas be perstojo keičiasi ir transformuojasi, nėra ir negali būti jokio logiškumo, cikliškumo, pusiausvyros, ir, iš to sekant, negali būti jokio jos pažinimo dabartine šito žodžio prasme. A. F. Losevas apie Plotiną kalbėjo, kaip apie aiškinantį vieną daiktą kitu, kitą – trečiu ir t.t. Bet tai reiškia išdalinti aiškinamajį daiktą sluoksniais, atskirom dalim, nes kiekviena priežastis paaiškina tik kažkokią vieną daikto dalį. O daiktas kaip vientisa visuma dingsta, jis nebe vienuma ir nebe vienetinis (nedalomas ir nepakartojamas)… Arba, pvz, daiktas aiškinamas genetiškai, kaip radęsis iš eilės viena kitą sekančių priežaščių… O nepakartojamą ir individualų daiktą tegalima paaiškinti juo pačiu!… Tokiame pasaulyje lieka gyventi, išorinius ar vidinius pokyčius ir įtakas stebint, ir išanksto atsisakius minties prasiskverbti į jų vidų… Į kieno nors vidų, taip pat ir savęs paties.

Kai nėra statikos, tai pažinimas virsta kelione – iliuzine ir neturinčia tikslo… Šitaip gyvent nebe galim.

O dabar pakalbėkim apie pasaulius, kurie yra sukurti, o ne radęsi. Sukurti demiurgų, iš objektų ar pirminio chaoso būsenų. Dar kiti gal iš sukapotų protevių kūnų ar orientuoti į demiurgo šešėlį… Tik Naujojoje Epochoje šios kosmologijos įtakos jau nebe turi. Mąstymas pakeičiamas skaitmeniniu mąstymu, jame naudojama Leibnico sistema iš nulio ir vieneto. Obuolys ir obuolio nebuvimas, pvz. Obuolys dingsta ant visai į nieką, lieka tik obuolio formos skylė? Bet, jei lieka jo kontūras, tai jo žūtis nereikšminga, pastebėtų platonikas.  – Jei buvimas, kaip kategorija, yra aiškus, tai su nebuvimu yra kitaip. Daikto nelieka, bet lieka jo įvaizdis, prisiminimas, pvz. Ir tai atskiria amerikonų ir pozityvistų civilizaciją nuo visų kitų, nes pas juos užsiskaito tik tai, kas realu…

Jokiu įvaizdžių ar prisiminimų – jie nėra realūs. Dievai, matai, yra tik abstraktaus mąstymo fantomai: taip abstrahuojama jau 400 metų ir tai – labai derlinga dirva technikos vystymuisi. Bet kaip ji radosi? XVI – XVIIa. iš Aristotelio pasiėmė judėjimo, kaip kylančio iš nejudančio motoro, idėją. Jis turėjo jų panašių ir daugiau, bet šita žmonėm patiko labiausiai: primum mobile ir yra dievas!.. Tik, kaip tą aparatą dievas užveda? – Irgi labai racionaliai, nes jis – pats racionalumas: vadinasi egzistuoja sistema – priežastiniai ryšiai tarp visų ir visko! Gravitacija, matematika, analitika. Realybė – energija ir priežastinis ryšys. Viskas yra cikliška, pastovu ir ritmiška. Ir mirtis ateina nuo susidėvėjimo…

Tik, kaip dievas sukūrė kažką iš nieko? – o jis sukūrė iš pirminių materijų, nes dievas – tai gamta! Ir tada žmogus irgi gali būti tokiu demiurgu, kuriančiu iš gamtos, kodėl ne? Tik reikia sužinoti tos gamtos paslaptis. Žodžiu, jis irgi demiurgas, tik toks labai smulkus… O paskui, buvo žmogus… ir nėra žmogaus, gyvenam vieną kartą… Mūsų netgi žvilgsnis jau seniai tapęs mirtinu: jis nemyli, nestebi, negerbia nieko visumos – net mums to nenorint, nesuvokiant, automatiškai, jis pjausto pasaulį į gabalėlius, analizuoja, išnarsto į sudedamas dalis – tiria… Vienas iš Albedo darbo uždavinių būtent ir yra savo žvilgsnį kontroliuoti, susilaikyti nuo jo aštrumo, nuo viso ko analizavimo – moterims tai iš prigimties lengviau, nei vyrams. Bent jau būdavo… Nes jeigu ne sąmoningai, tai analitišką smalsumą dabar keičia visiškas abejingumas bet kam. Numirė žmogus, šiandien pagailėjom, rytoj – pamiršom… Dabartinė civilizacija ne tik nuodinga protui ir kūnui, jinai į žmogų įsisiurbia, apsigyvena jame, jį perima.

Senesnės religijos dar egzistuoja tik šiaip sau, dėmesio nukreipimui, nes visi tikim tik vienu – mokslu ir pažanga. Visi esame šios naujos religijos garbintojai, į mokyklą einam kaip į bažnyčią seniau buvo einama, tikim technika kaip dievu, teoremas ir aksiomas, gamtos dėsnius  esam įsikalę kaip Tėve mūsų…Tikim iliuzija, kad visi turim visas reikiamas žinias apie pasaulį, kad esam adekvatūs toliau sekti įvykius, dalyvauti ateities kūrime. Istorikai mėgsta postringauti, jog kokietai dalykai „buvo žinomi, paskui žinios buvo prarastos“… Kai visais laikais žinios buvo nuosavybė, žmonės pragyveno iš to, kad jie kažką žinojo, mokėjo, o kiti – ne… Gildijos, slaptos draugijos, profesinės sąjungos buvo uždaros visais laikais ir yra dabar. Ant gatvės mėtosi tik tos žinios, kurios nieko nevertos… Iš globalaus pasaulio žiūrint, norisi, kad ir praeityje būtų viskas panašiai masiškai vieningai buvę – taip mums lengviau suprasti ir įsivaizduoti.

Dar ir dabar, kai manome visą pasaulį, pvz, naudojant tą patį kalendorių, kiniečiai turi jį savą, žydai – irgi savą, RPC turi senovišką, dviem sąvaitem atsiliekantį… Tai kaip manot seniau buvo? Jei reikėdavo kelią nutiesti poros šimtų kilometrų ilgumo, jis eidavo per dešimtis skirtingų žemės valdų – grafystes, miestus -respublikas, parapijas ir vyskupystes, keizerio ar valstybių iždų žemes. Dar XVIa. kai provincijos vienijosi į Nyderlandų respubliką, pasaulio žemėlapyje didumo sulig smeigtuko galvute buvusią, Amsterdame buvo vienas kalendorius naudojamas, o Utrechte – kitas… Tai apie kokį bendrumą bet kame galima kalbėti? – įsivaizduoti, kad pasaulį aiškiai mato ir aprėpia be problemų, gali tik visiškai kvaili, primityvūs ir nieko nežinantys… Nes bent kiek kažką suprantantys supranta, jog nežino praktiskai nieko, jog pasaulis sudarytas iš sudėtingų sistemų, kurias įsisavinti, reikia dėti valios ir proto pastangas. O kaip tik pastangų dėti, jokių ir niekur, mūsų nebe moko…

Dar vienas blogis, kurį mums informacijos perteklius neša, ir yra kad visokie nieko nežinantys pasijunta viską žinantys, nes gali pagooglinti. Akcentas ant žodžio „gali“, nes negooglina – tingi ir neįdomu… Abuoji tapome ir baimių visokių apimti, fobijų skaičius tik ir auga, pasaulyje jaučiamės nebe saugiai. A. Šliogeris „Daikte ir mene“ rašo: graikų filosofai kiekvieno žinojimo pradžia laikė nuostabą, o Rytų tautoms išminties ir žinojimo pradžia buvo dievo baimė. Nuostaba ir baimė – tai du skirtingi pirmapradžio žmogaus sąlyčio su daiktais pavadinimai. .. Jei nuostaba yra gyvenimo džiaugsmo šaltinis, tai baimė – gyvenimo mirtis. Dar daugiau, baimė pačia savo prigimtim atitraukia žmogų nuo tiesioginės, jusliškai atsiveriančios esamybės, ir kreipia jo žvilgsnį į antijuslišką ontologinį regioną, į tai, kas yra anapus regimo pasaulio, į haliucinaciją, įgaunančią neregimo dievo ar dievų visumos pavidalą, arba apskritai nėra artikuliuojama.

Baimės orientyras yra antijusliškumas, būtent baimė šią neregimybės sritį ir pagimdė. Bijantis žmogus nepasitiki tuo, kas yra šalia jo, ką jis regi, todėl regėjimą jam pakeičia tikėjimas tuo, kas neregima. Ir būtent neregimybė jam realesnė už tiesiogiai regimą jusliškai suvokiamą objektą… (Čia ir kai tikima teorijomis, nors praktikoje jos neveikia). Ir priešingai, nuostaba atsiranda tiesioginiame žmogaus sąlytyje su jusliškai atsiveriančiais objektais, ji pririša žmogų prie tų daiktų: graikai pirmapradį žmogaus ir daikto sąntykį suvokė ne kaip nusigręžimą nuo pačių daiktų, bet kaip atvirumą jiems, pasitikėjimą daiktų būtimi ir natūralia tvarka, harmonizuojančia visą kosmosą.

(bus daugiau)

Suprasti mitus. IV dalis

Kaip iš pereitos įrašo dalies pasimatė, sugebėjimą protėvių išmintį suprasti esame praradę. Dar daugiau, net iš alcheminio darbo geltonoji dalis – citrinitas – (po albedo ir prieš rubedo) yra iškritus ir retai beminima… Kaip tai atsitikę, yra įdomių žinių rusų pasakų tyrinėtojo ir leidėjo Aleksandro Ševcovo paskaitoje apie tai, kodėl stabuklingos pasakos yra netinkamos, norint terapeutiškai jomis veikti vaikus:

Stebuklingos pasakos radosi, pasauliui esant visai kitokioj situacijoj, kai žmonių buvo mažai ir išgyvenimas nebuvo garantuotas, šeima, giminė, bendruomenė galėjo ir išnykti, jos linija nutrūkti. Tokioj situacijoje individo poreikiai buvo nesvarbūs. Jie tampa svarbūs tik tada, kai žmonių yra daug ir išmirimo grėsmės nėra. Tada nebe galvojama apie tautą, nebesirūpinama vaikais: vaikai neauklėjami kariais. Jie auginami atsargiai, saugiai, jiems leidžiama būti tokiais, kokia jų prigimtis, nors paklusnumas irgi yra svarbu… Kokioj nors Kinijoje dar ir šiandien yra kitaip, ten vaikai ruošiami kariškai, iš jų reikalaujama maksimaliai, kad vėliau jie užimtų gerą, aukštą vietą visuomenėj, padarytų karjerą, turėtų gerą gyvenimą. Europiečiai tokiems vaikams pralaimi ir pralaimės užaugę, irgi – kiniečiai yra savo šalies kariai, apmušti, ne asmenybės… Ir Kinija žydi tokiu būdu. Ir mitologinė pasaulėjauta ten dar svarbi.

Nes išmintis, esanti pasakoje, yra visai kas kita, nei žinios! „Metis“ Pro-metėjuje nereiškia, kad jis – nešantis žinias. Plutarchas irgi sakė, jog „mokinys yra ne indas, kuris pripildomas žinių. Jis – fakelas, kurį reikia uždegti“- įkvėpti ateičiai, pasiryžimui siekti didžių tikslų… O mes dabar išmintį kaip tik taip ir suprantam, kaip indą, pripildytą žinių – girdi, žmogus per gyvenimą jas sukaupia. „Metis“ graikiškai nereiškia žinių – žinių siekimas, visko žinojimas tiksliai, neabejojant, ateina tik su dievų pergale prieš titanus/asurus ir Dzeuso dukros Atėnės gimimu iš jo galvos. Mat Atėnė ir yra Sofija – Pitagoras sakė nesąs išminčius, jis save vadino tik „išminties mylėtoju“: filo-sofu. O viską žino tik dievai! Tai ką reiškė „metis“?- seniau jis reiškė meną, sugebėti matyti ateitį – Prometėjas kaip pramatytojas (прорицатель). Taip pat tam tikrą gudrumą – sugebėjimą viską paversti viskuo kitu ir žodžių, kalbos valdymą – sugebėjimą užburti, apžavėti jos pagalba.

Sofija savyje kalbos valdymo meno jau neturi. Dialektiškumas gimsta iš jaunų filosofų kovos su sofistais, kaip dvejų mastymo būdų -diskutavimo, bet ne kalbos – susidūrimas. Nes retorika priklausė prie sofistikos, ir po to jau randasi Sokratas ir Platonas. O Aristotelis jau dialektiką neigia… Retorika turėjo paveikti kalba, kaip poezija dabar paveikia tekstu. Graikiškai „menas“ yra „techne“- jis iš titanų, Prometėjo… Atėnė turi sulaikyti „techne“ pažangą. Sofija atnešė svarstymus apie tai, kaip sukurtas pasaulis, iš ko sudarytas Logos?… Paveikti žmones kalbos pagalba jau nebe reikalinga, pamirškit!

O pasakos yra skirtos „paveikti savo kalba“, o ne paaiškinti, kaip sudarytas pasaulis ar kaip jis veikia – jei šito ieškosim stebuklingoj pasakoje – mokslinės pasaulėžiūros paveikti – tai nusivilsim. Stebuklingos pasakos net sudarymo taisyklės yra svarbios, tai ištyrė Propas dar XXa, pradžioje. O mums jau net ir poezijos nebe reikia… Pasaka žymiai senesnė už visą graikų filosofiją, retoriką ir t.t. Pirmiausia buvo mitas, paskui – epas, tik po jo – logos, Heraklitas, sofija, filosofija. Stebuklinga pasaka įamžino kokį tai labai seną reiškinį ir padarė tai nepaprastai tiksliai! Ir tik tokia tiksli ji veikia. Ir joje kalba eina apie bendruomenės išgyvenimą. Euroazijos tradicijos inicijacija ateina iš mitų laikų ir yra skirta „pakeisti vaikus“. Ji atskiria tuos, kurie yra bendruomenės dalis, nuo tų, kurie nenori ar nepasiruošę ta dalimi būti. Tuos, kurie palaikys tradiciją – inicijacija „įkerta“ ją vaikų kūnuose ir dvasioj: arba išgyveni, arba pabėgsi ir išnyksi.

Nes tradicija teigė, jog žmogum negimstama, juo tampama, praėjus inicijaciją. Inicijacijų – rites de pasage – iš principo yra trys: gimti, vesti, mirti. Gimimo stebuklingos pasakos kalba apie vaikelį iš duonos tešlos, iš medžio, iš kiaušinio ir kaip jam toliau (ar jo tėvam jo dėka) sekasi. Toliau jaunuolis „išeina į kelionę“ kad atlikti užduotis ir, galiausiai vesti. Tik vedęs tampa žmogum, įeina į bendruomenę kaip atsakingas, sąmoningas jos narys, kuris dalyvaus jos valdyme, ją gins ir tęs – judėjų tradicijoje negalėjai būti mokytoju, pamokslininku, šventų žinių aiškintoju, kad ir koks mokytas buvai, jei nebuvai vedęs – būtent tai ir buvo Sauliaus (t.y, šv. Pauliaus) problema. Ir todėl katalikybė, kokią dabar žinom, yra „paulianybė“, neturinti nieko bendro nei su šv. Petru, nei su šv. Andrejum… Nei su Jezum Kristum, kurio vestuvės Kanoje perrašytos į nežinia kieno… Mirties pasakų, kaip jau minėta, lietuviškame pasakyne daug ir dauguma iš jų mums dabar baisios skaityti…

Stebuklingoje pasakoje jokio individualaus auklėjimo nėra, nėra nieko apie tai, kad vaikas augtų geras, švelnus, paklusnus, meilus… Apie šalį, tėvynę dabar nebe galvojama. O tos šalies jau, galima sakyti, ir nėra (kalbėtojas turėjo omeny Rusiją). Dar daugiau, pasaulis jau pasidalinęs į aukštąjį ir žemai esantį, ir iš žemojo į aukštąjį, kaip pas dievus, jau nebe pateksi. Tie individai, kurie dar kartais prasiveržia, jų bendruomenei – iš kurios jie kilę – jokios naudos, jie ją pamiršta, stegdamiesi kuo greičiau sutapti su „dievais“- jie engs buvusius savus su dvigubu įniršiu, kad savo lojalumą „naujiems saviems“ įrodyti.Mes esame liudininkai, kad dabar laimi masiškumas ir durnumas, kad meno, klasikos nebe reikia. Norim savo vaikus matyti asmenybėm, leisti jiems atsiskleisti…

Kai jau net ir kompiuteristikoj kūrybingumo nebe reikia, tai jau yra pereitas etapas. Kūrybingumą savo vaikams gali leisti tik „dievai“: elitines mokyklas be kompiuterių, tikras mokslo žinias, o ne tas nesąmones, kurias pagal užmokėjimą dabar mokslininkai ištiria ir skelbia… Viskas, kas tikra ir individualu, viskas egzistuoja tik pas turtingiausius, o mes su jumis likę žemėje ir mūsų vaikai, nors ir talentingi, bet minkštakūniai, bijantys darbo, norintys rezultato tuoj pat- čia iš salės padigirdo replika, kaip pagal užsakymą „kiek gi galima su kiniečiais konkuruoti – nusibodo, neįdomu!“- būtent, apie tai ir kalba. Dievai dievais, o žemajį pasaulį valdys kiniečiai (ir kiti kieti, užsispyrę, robotais išmuštruoti azijatai).Nes netgi kompiuteristikoje jau viskas sukurta ir nauji dalykai daromi, kombinuojant jau egzistuojančius blokus, kam kiniečiai labiausiai tinkami.

Kažkada dar tarybiniais laikais, bet jau seniai, vaikai ir čia buvo taip muštruojami. Bet su Chruščiovu įsiskverbė vakarietiškas puvimas: atsimenat, pvz, nepaprastai populiarų filmuką vaikams apie katiną Leopoldą – „vaikai, gyvenkime draugiškai!“? – Taip, gyvenkime visi draugiškai… O pilno vardo, kaip katinas filmuke vadinamas, tai ir nebe prisimenate – podlyj trus Leopold. Ir būtent su niekšais ir bailiais buvo skatinama gyventi visiems kartu draugiškai – o jūs manot, tolerancijos daigai iš kur? O Gorbačiovas iš kur atsirado?- nuobodu gi visą laiką kautis, taip tuščias patosas ir patologija pirmus žingsnius į vaiko sąmonę ir žengė – įsišaknijo ir tapo agresyvi. O dabar sistema jau pati kovoja dėl savo išlikimo… Pvz, jei psichologijoje būtų bent kokia reali nauda ar prasmė – psichoterapijoje, juos jau seniai būtų uždarę ir išvaikę. O dabar jie visus kampus užglaisto, konfliktą panaikina…

Gyvas nuo negyvo žmogus skiriasi dvasios – veiksmo generatoriaus – turėjimu. Atsakomybės už pasaulį ir veiksmo – stebuklinga pasaka jį vaikui gali įjungti, bet, be tradicijos, protėvių išminties branginimo, tuos vaikus perima trockistiniai ideologai – jų rankose dar vis visa švietimo sistema ir masinės medijos – kreipia juos žudytis užsavo sugalvotus tikslus ir siekdami pelno – gal manot, iš žalio reikalo pinigo negalima pasidaryti? Ar iš kairio reikalo? – manykit is naujo… Jei tie reikalai pinigo neneštų, jų niekas kaip veliavų nekeltų…

(bus daugiau)

Suprasti mitus. III dalis

Irano civilizacija ir jos logoso struktūros (ištrauka): Asura Mazda nusileidžia į žemę ir pasirodo esąs žynys. T.y, vyriausias dievas atsiduria patarnaujančiojo kažkamtai padėtyje… Ir jis irgi turi fravarti – dvasią!

Zoroastrizme egzistuoja dvasios trejybė: fravarti, vaizduojama kaip sparnuota kovos deivė, ir ji yra vertikali ašis, jungianti žmogų su „šviesos armija“- Asuros Mazdos pulkais. Žmogui tai – aukščiausias Aš, jo dvasinė išraiška, idėja. Ji – žmogaus jaunoji/žmona, moteriškas angelas (Lilit prototipas? Dianos?). Toliau žmogus turi individualią dvasią – urvan, arba kvėpavimą – tai ta jo dalis, kuri po mirties teisiama… Čia jau matome skirtumą tarp dvasios, kaip ugnies ir šviesos motyvo, idėjos ir vėjo įkvėpavimo, Vaijo. Šviesa yra pastovi ir nekintanti, o oras – judrus, permainingas. Vėjo siela eina per tiltą po mirties, ir šviesa ją pasitinka, nes ji gyveno abejose pusėse iškart. (O vėjas į anapus dar tik eina). T.y, jo Daena sutinka žmogų ant to tilto – ji yra tikėjimas, sudėta iš žmogaus minčių, poelgių, darbų gyvenime. Daena turi daug bendro su fravarti – moteris, gyva mirties pasaulyje, pasitinkanti mirusįjį: jei žmogus gyveno šviesiai, jo Daena graži, jauna mergina. Jei ne – ji sena laumė ragana, ir bando jį numstumti nuo tilto į Hadą… Taigi, žmogus tarnaujantis, galiausiai tarnauja pačiam sau, savo aukščiausiam Aš.

Net Asura Mazda gali tarnauti – iraniečių teologija yra atvira – pats dievas turi erdvės augti, tapti labiau savimi. Būtent tai jį ir daro absoliučiu, o ne daliniu. Jis irgi turi savo Daeną, tiki, yra dinamiškoj būsenoj…

A. Ševcovas, iš paskaitų apie pasakas: pasaka gimė ankščiau už epą – ji sukurta Orfėjaus ar orfistų – kalbam apie stebuklingą pasaką (kas kita, nei didaktinė literatūra vaikams). Pasaka yra iš tų laikų, kai būdavo praeinama iniciacija. Kai žmonės, tokiu būdu, buvo du kartus gimę. Pasakos herojaus kelionė – klasikinė šamano kelionė.. Buriatų šamanas – jau lama, Tibeto lamaizmas iš tikro yra religija Bon – gerų žmonių (Jėzus irgi į visus taip kreipdavosi, gerasis žmogau?)… Bon yra atėjus su Irano (Persijos) žyniais, kai indoarijai išsiskyrė į Persiją ir į Industaną (kaip brachmanizmas). Dvi tautos – Irano ir Indijos arijai – Machabkaratoje parodyti kaip broliai pandavai ir kouravai, kurie taip susipyko, kad išsiskyrė ant visai. Susipyko taip, jog dalis pakeitė turėtas bendras vertybes į kardinaliai priešingas – pliuso ženklą į minuso. Pas indus kovoja devos su asurais (asurai pralaimi), o pas iraniečius Asura Mazda kovoja su demonais (devom ir dievais) ir pralaimi pastarieji. Bet šaknys tos pačios, protėvynė ta pati!

Čia mes kaip ir dekonstravom legendą nuo visokių iliuzijų (nigredo etapo atitikmuo), asociatyvaus mąstymo pagalba supratom jos reikšmę (albedo), įdomu, kaip viskas vyksta toliau, kai prisideda dar ir protėvių išminties suvokimas, ir kur, kiek toli nuo pradinio taško pasirodo esąs rezultatas – rubedo? Koks jis  – ar jį atpažintume? Ar patikėtume juo? – Pavyzdys iš G. Tymnetagino knygos „Šiaurės saugotojas“ (ir patirties): rašytojas klausia senojo Kakovičiaus, kas ten per kalva matosi tokios keistos formos? Panaši į apverstą puodą… A, šita. Tai – valgė dviese. „Ką valgė dviese?“- Ne, čia kalva taip vadinasi… Rašytojas vis tiek nesupranta… – O ką čia suprasti – sako Kakovičius. Seniai seniai tai buvo. Susirinko žmonės iš visur prie šitos kalvos į turgų. Paskui nusprendė švęsti, daug elnių paskerdė, moterys mėsą verda, o tarp laužų vaikšto vienas iš svetimų ir giriasi: „aš šitą suvalgysiu, ir šitą, ir šitą…“ O mūsiškiai pasiklausė ir tariasi, kad reikia jam kažką priešpastatyti. Poitile sako:“aš eisiu“. Prisiskynė laukinio svogūno prie upės… Pradžioje arbatą gėrė, rūkyta žuvim užsikąsdami. Žuvies suvalgė daug, maišą.

Daug arbatinių išgėrė, 5 ar 6. Tada sėdo elnieną valgyti: elnias virtas, šonkauliai atskirai, galva atskirai… Svetimas demonstratyviai griebia didelius gabalus, rija beveik nekramtydamas. O Poitile valgo, svogūnu užsikąsdamas. Elnią suvalgė, šonkauliai ir kaulai guli šalia kiekvieno, perskaičiavo juos – po lygiai. Moterys katilą elnienos buljono atnešė – vyrai puodeliais semia ir geria, 5, 6, 9. Svetimas ėmė mėlynuoti, orą atvira burna gaudo… O Poitile sugriebė katilą už rankenų ir ėmė gerti buljoną tiesiai iš jo.. Taip visą likusį ir išgėrė – jį laimėtoju ir paskelbė. O svetimas supyko, griebė katilą, ir kad sviedė už upelio, taip jis iki šiol ten apvirtęs ir guli, iš toli matomas. O svetimas nuo tos paskutinės pastangos taip toje vietoje ir pamirė. Nuo tada į katilą panašią kalvą taip ir vadina, Valgė dviese…

Visi klausiusieji aplinkui juokiasi – pasakojimas žinomas jiems iš vaikystės, o G. Tymnetaginas abstulbęs. Jam staiga atsiveria slapta, istorinė legendos prasmė. Kakovičius žiūri jau rimtai, nekreipia dėmesio į besijuokiančius – jis mato. Jis suprato, kad klausytojas  žino, apie ką eina kalba šitoje „pasakoje kvaileliams“. G. Tymnetaginas: žinoma, žinoma… Svetimas iš Vakarų. Maišas žuvies.5 ar 6 arbatiniai, išrūšiuotas kauleiais elnias. 3,6,9 geležiniai puodeliai. Ir apverstas katilas, nusviestas už upelio… Poitile. Poitilio – ietis, ieties žmogus – taip save vadina vietiniai pusiasalio žmonės.

XVIIIa, antrojoje pusėje buvo eilinis bandymas pusiasalio gyventojus pajungti caro karūnai ir pakrikštyti juos visus į krikščionių tikėjimą. Buvo atsiųstas šventikas – misionierius, bet vietiniai jam paaiškino, kad tokio dievo, kaip jis skelbia, čia niekas nežino ir garbinti jo nesiruošia. O kai tas ėmė grąsintis dangaus bausmėm ir lįsti su savo krikštijimu prie moterų ir vaikų, jį užsiuvo į maišą ir tyliai nuleido pas žuvis… Misionieriaus žūtis tapo žinoma gubernijos centre, ir buvo pasiųsta baudžiamoji ekspedicija iš 29 žmonių. Gerai ginkluotų kazokų būrys buvo pasiryžęs „ugnim ir kardu“ atkeršyti už dievo žmogaus mirtį, ir dar vis tiek, vietinius į naują tikėjimą atversti. Būrys išvyko į pusiasalį, atgal negrįžo niekas. Visi baudžiamojo būrio pėdsakai dingo amžiams…

Bet, pasirodo ne visi! Įvykio atgarsiai buvo užšifruoti legendoje, pririštoj prie konkretaus toponimo. Istorija, žinoma suprantantiems, praėjo per amžius ir pasakoja, kaip susidūrimuose su Poitilės gentimi, žuvo vis po kažkiek žmonių – baudžiamojo būrio narių, atėjusių iš Vakarų. O pagal elnio kaulų skaičių galima sužinoti, kiek žuvo vietinių kovotojų… Štai jums ir pasakėlė. G. Tymnetaginas:“Aš neatsistebiu ir man staiga atsiveria tikroji dar keleto absurdiškų, išpirmo žvilgsnio, pasakojimų ir legendų, seniau girdėtų tundroje iš senų čiuvčiuvėnų, prasmė. Jose nereikia klausytis žodžių, o reikia iš karto pagauti paslėptą esmę. Toli gražu ne kiekvienas tai sugeba. Tas, kas „skrydyje pagaus paslėptų žinių paukštę“, bus vertas pagarbos iš pasakojančio pusės. Būtent taip vietiniai visada atpažindavo, kas prieš juos stovi, savas ar svetimas. O mes, nevalyvi baltieji žmonės, juokiamės iš jų primityvių beprasmių istorijų ir pasakojimų… Kai mes tiesiog nepraeidavom išbandymų.“

Vėliau G.Tymnetaginas rado ir to baudžiamos ekspedicijos būrio paskutinio žiemojimo vietą – visiškai suirusius, tiesiai į šlaitą įkastų, keleto žieminių likučius… Kiek dar buvo galima įžiūrėti statybą, jos buvo ne vietinių pusiasalio gyventojų suręstos. Jas statė svetimi šitai vietovei ir aplinkybėms žmonės, visiškai nežinantys, kaip šitose sąlygose išgyventi. Nelaimingieji, savo fanatiško išdidumo apakinti, nesuprato paprasto dalyko – pas pusiasalio žmones reikėjo ateiti ne su ginklu, ne su „kryžium ir  kardu“, bet su atvira širdimi. Tada po poros šimtmečių, jų palikuonys – mes – būtų girdėję visai kitokius pasakojimus.

(bus daugiau)

 

Suprasti mitus. Ii dalis

Pagal Tibeto mediciną (rašo Olard Dikson), kokius siužetus žmogus sapnuoja, pilnai priklauso nuo to, kokie kanalai jo kūne veikia nemiegant, kokie jo įpročiai ar polinkiai. Ir jokio pasirinkimo, ką jam matyti sapne, eilinis sapnuojantysis čia neturi. Tikslingai galima pradėti sapnuoti tik treniruojantis. Pvz, sėdėti Meru kalno viršūnėje ir apžiūrinėti visus keturis kontinentus, arba keliauti aukštyn, į Mėnulį ar Saulę – šamanai keliaudavo į Venerą, kai reikėdavo parnešti sielas gimstantiems naujiems genties nariams… Ar dar aukščiau, susitikti su didžiais mokytojais, gauti pamokymus.

Jei sapne veikia 5 pojūčių organai ir sapnuojami malonumai – atlase tai simbolizuoja veidrodžiai, kriauklės, muzikos instrumentai, vazos su gėlėm ir vaisiais – tai yra „oro sapnai“, kai žmogus gali prisiliesti prie dievų/ devų gerbūvio, ištirpti pojūčiuose, būti „kaip sapne“: jam sapnuojasi gražiausi vaizdai, puikiausi garsai, skaniausi valgiai ir gėrimai… Šventyklos puikios, dvarai ir rūmai ištaigūs, viskas apsupta brangenybių ir aukso… Bet tai irgi yra sansara. Dievų pasaulis surištas su galvos čakra ir atpažįstamas malonumų ieškančiam – taip pagundų neišvengti. Pagal budistų tekstus, devos/dievai pastoviai randasi šventinėje būsenoje, visko pertekę, tingūs. Bet visa tai – ne amžina, nors ir tęsiasi labai ilgai: ankščiau ar vėliau karminės buvimo čia priežastys baigiasi, ir suvokiamas naujo gimimo būtinumas… Šitokius vaizdus kurį laiką mato ir numirę – jogas žino, kad reikia nesusigundyti, nepasiduoti, nes pakliūsi į įsikūnijimų ratą ir eisi per šešių lokų sistemą vėl.

Su devomis/dievais kaunasi gigantai – asurai, jie gyvena ir žūva begalinėse kovose. Jų pasaulis – Asuraloka – apimtas pavydo dievams ir įniršio (ярость).  Šito pasaulio požymiai – į visas puses besisukantys ugnies kamuoliai ir juos sapnuose mato žmonės, kurie kenkia kitiems. Agni – puranoj, Machabkaratoj ir kituose indiškuose tekstuose pasakojama, kaip šita priešprieša radosi: iš Pieno okeano iškilo deivė Varuni, stebuklingu gėrimu – sura -nešina. Dievai tą gėrimą priemė ir pasinėrė į malonumus, o milžinai jo atsisakė, ir tapo asurais. T.y, negeriančiais suros. Toliau, kai iš Pieno okeano iškilo dievas – gydytojas Džanvantari su nemirtingumo nektaru -amrita, dievai ir asurai susikovė dėl teisės tą gėrimą turėti. Pradžioje dar laimėjo asurai, bet paskui situacija pasikeitė, ir dievai, išgėrę amritos, laimėjo prieš asurus… Asurų pasaulis surištas su gerklės čakra, ir į jį žmogų atveda pavydas, išdidumas ir įtūžis.

Mituose dievai visada laimi prieš asurus, dėl ko tie dar labiau įtūžta, paskelbia naują karą, ir vėl pralaimi. Pradžioje dievų ir asurų pasaulis buvo vienas, bet, po XIVa. tekstuose jis jau suskilęs į du atskirus, nors ir esančius netoliese… Žmogaus dvasia kyla aukštyn, į ten, kurioje planetoje priklauso, kokia ji yra: Mėnuliui – augimas, Merkurijuj – piktas gudrumas, Veneroje – jausmingumas, Saulėj – ambicija, valia ir valdžios troškimas, Marsui – akla drąsa ir arogancija, Jupiterio – tamsios ydos, ateinančios iš turtų kaupimo, Saturnui – melagingumas… Toliau – Aštuntas dangus ir tampama šiokiu tokiu dievu.

Iš J. Golovino tekstų į tą pačią temą: Menulis – tai slenkstis, skiriantis pašėlusią genezės srovę nuo dangiškų, amžinai pasikartojančių planetų judesių. Mėnulis valdo stichijas ir daro tai dvejopai- traukia prie savęs, ir vėl atmeta atgal, link materijos – savo antrosios pusės… Didelę baltą moterį jau turėjom minėta sapnų ekspedicijoje, irgi. Pas J.Goloviną ji – Diana/ Anaid, „gyvenimą suteikianti sniego deivė, sniego, kuris atgyvina, ir duoda jėgų išeiti į Saulę trumpiausiu keliu“. Čia vėl pieno putos motyvas – Diana traukia, gelbsti – taip prasideda Albedo – baltasis alcheminis savęs statymo darbas, dar vadinamas „moterų ir vaikų“… (Įdomu, jog jie – balti, o pirmas etapas, Nigredo, ėjo kalba apie vyrų charakteristikas – jie juodi?)… Golovinas suartina Dianą su Dionisu – temiškai, funkcionaliai – Dionisas pas jį yra vidurnakčio saulė, Lunus, Mėnuo jaunikis – t.y, Dianos vyriškas dublis.

J. Golovino Afroditė (iš pieno plaukus) yra surišta su laisve: kai kūnas išsivaduoja nuo šaknų ir gravitacinės traukos, ir ima valdyti pats save. Afroditė – jūros kvintesencija, ji išlaisvina nuo žemės galutinai – į oro ir skrydžio stichiją, kur dominuoja Eros. Afroditė – penktas elementas, nejudantis variklis, suteikiantis dinamiką, virpėjimą, gyvenimą visom stichijom. Ji – Medūza. Tai nėra simbolis, ji tiesiog yra. Tik ji matoma ne paprastuoju, bet antruoju regėjimu, ir ji tikrai nėra grožio ar harmonijos simbolis… Kitoj vietoj Golovinas rašo apie „absoliučiai baltą gigantišką moters figūrą, kuri atsiranda, lydima baltų pelenų sniego – keliaujant link Pietų ašigalio…“ Čia yra labai įdomu pastebėti, jog dar senam rusiškam prasmių žodyne – kalbam apie XIX amžių, buvo rašoma, jog mūsų pasaulis ne trimatis, kaip dabar įprasta tvirtinti, bet penkiamatis. Ir tie išmatavimai yra: giluma, platuma, ilguma, storis ir pieniškumas! (Глубость, ширость, долгость, толстинна, пенность).

Tipiška, kaip čia susiduriam, kaip senosios prokalbės žodžiai išdalinti įvairioms kalboms po truputį: pas rusus puta atpažįstamai kilus iš pieno, bet pas juos pienas vadinasi молоко, ir jie nesuveda galų. O mes lietuviškai turim pieną, bet bangų keteros vadinasi ne pieniškom, bet putojančiom – gali pienu, gali – krauju, bet čia jau kita istorija… Ir nesuprantam, kodėl danguje pieno upės teka, anglų kalboje Mister ar Mistress turi tą pačią šaknį su rūku – mist – baltu kaip pienas (ir yra aukštesni už pavaldinius)… Ir kuo, atrodo, čia tas pienas dėtas, gal skanus ar maistingas, ar turto požymis?… O dangus tiesiog yra iš pieno – iš balto rūko, pelenų sniego – kaip teisingai pavadinti, kai nežinai, apie ką kalbi? Nesi matęs pieniško žalčio – dievo? (Ir kraujiško irgi ne?)… O Pietų ašigalis prie to, jog senuosiuose šamanų žemėlapiuose ašigaliai vaizduojami apkeisti ir Pietūs randasi dabartinėje Šiaurėje – senoji šiaurė atsidūrusi pietuose, o šiaurė, į kurią dabar vis su viltim žiūrim, yra buvę pietūs – Hiperborėja, iš kur technika į mūsų pasaulį atėjo, išsilieję vandenys, ir kiti ne žmogiški dalykai…Ir nuo Pietų Kryžiaus kryžius visuotiniu simboliu įlindo.

Tiesa, balta puta, virtusi raudona puta, irgi turi alcheminių aliuzijų- mat, po nigredo ir albedo ateina rubedo, raudona darbo stadija (rezultatas). Kai kuriuose šaltiniuose dar yra tarpinis, geltonas, etapas  – prisideda dar ir senolių išminties suvokimas – ir tik tada rubedo. Kas iš karto primena Tartarijos ar senos Rusijos vėliavos spalvas – juodą baltą ir geltoną, kurias, po „masoniškos driekolore“(trispavės) pakeitė tarybinė raudona… Ir drįskit tvirtint, jog ne magai pasaulį valdo.

Kiek esu bandžius galvoti, kokios spalvos šaliai būtų savo vėliavoj geriausia turėti, tai mūsų lietuviška trispalvė mums tikrai buvo gerai sugalvota! Žalia – nors ir pralaimėjusių kurų (ar kuravų), bet rodanti į seną praeitį, iš kurios ateinama; geltona – protėvių išmintis, kuri irgi su mumis, o raudona – rubedo – ateitis, kuri irgi priklauso mums, praeities suvokimo darbą nudirbusiems…  Vyčio vėliava, žinoma, gražu ir gerai, bet spalvos tai masoniškos – raudona ir balta (geltonos tik užuomina), bet mėlyną masonai labai greitai įpaišė – tai aišku, kas ją dabar vietoj trispalvės ir kiša…

Jei dar greitai prasibėgti žemyn, po tenai esančius pasaulius, tai pašnekėsim ir apie dar trijų rūšių sapnus: žemyn dešinėj – gyvūnų, kairėj – alkanų dvasių, o visai apačioje – pragaras. Į gyvūnų pasaulį iš žmonių patenkama urvais ir per uolas, tai – grubios jėgos, nežinojimo, šalčio ir pastovios kovos už išlikimą pasaulis. Į jį pakliuvęs, žmogus pats tampa gyvūnu ir lieka ten ilgą laiką… Alkanų dvasių pasaulyje gyvenančių, kaklai yra ilgi ir gerklės siauros, o pilvai labai dideli. Todėl jie visą laiką kankinami troškulio ir alkio, tai yra mirusieji, kurie gyvi būdami buvo gobši ir nieko neaukojo vargšams. Taip pat tie, kuriuos giminės užmiršo, ir nemaitina, kaip priklauso… Dalis jų su laiku tampa vaiduokliais, matomais kryžkelese…

Pagal lietuvių mitologiją, atgimstama augalu, paskui gyvūnu, paskui – vėl žmogum – gal yra ir toks, aukštyn nesiekiančių vėlių ratas… Jei kurai (kuravai), mirę išeina į medžius, o  dar pas mus dar ir dabar klausiama „iš kokio kelmo esi spirtas?“…  Ir paskui, karvei lyžtelėjus pelenus, gimstama gyvūnu, o iš paukščio kiaušinio ir is viso, žmogus gali išsiristi, jei ką, tokia tai speciali erdvė… Tai kokie archaiški esam!

(bus daugiau)

Suprasti mitus. I dalis

Sapnų kosmologijos specialistas, Tuvos šamanas Olardas Diksonas savo knygose aiškina ne tik apie Tibeto Mirusiųjų knygą, bet ir apie Medicinos atlasą – tais laikais visi šitie dalykai glaudžiai siejosi tarpusavy: medicinos atlase vaizduojamas sapnuojantysis, meditacijos būsenoj ir apsuptas sansaros pasaulių, matomų sapnuojančiojo kaip nusistovėję vaizdiniai. Jo sąmonė lokalizuota širdies aukštyje, bet ji gali judėti po kitas kūno vietas, vertikaliai ir horizontaliai, kartu su gyvybę palaikančia vėjo energija – aukštyn, žemyn ir į keturias pasaulio šalis, ir atitinka 6 pasaulius – lokus iš klasikinės indų – budistų kosmologijos (apie ką smulkiai kalbėta pereituose įrašuose).

Aukštyn – dievų pasaulis ir titanų pasaulis – Devaloka ir Asuraloka, žemyn – gyvūnų, dvasių ir demonų pasauliai, o horizontaliai – atsirandama viename iš keturių žemynų, esančių keturiose pasaulio šalyse išoriniame kosminiame okeane, bet jų kilmė yra žmogaus sąmonėje – jo širdyje – tai žmonių pasaulis. Jei sapnuojantysis juda nuo savo širdies pirmyn, t.y. į vakarus, pasimato Liupach žemė – Didysis kūnas. Laikoma, jog ji yra pusmėnulio formos ir atitinka baltą spalvą – įėjimą atpažįstame iš ežero su plaukiojančiojamis jame gulbėmis. Tos žemės gyventojai gyvena prabangoje ir pertekliuje, jie geranoriški, ramūs ir leidžia laiką ilguose tuščiuose pasišnekėjimuose (neturinčiuose nieko bendra su religija).

Jei nuo širdies judėti į dešinę, pasimato pietinė žemė, užstatyta didingais pastatais. Tai – mūsų pasaulis – Džambuling (ką galima išversti kaip „šalis, kur Džambu obels vaisiai krenta į vandenį“). Tie vaisiai kartais laikomi žmonių, gyvenančių tame kontinente, kančių priežastimi, nes jie suteikia blogio ir gėrio pažinimą, o juos suvalgiusieji užmiega nepabundamai – toliau gyvena sapne (iliuzijoje)…. Budistų simbolizme ši žemė turi avino mentės formą ir mėlyną (žydrą) spalvą. Palyginus su kitais, tai mažas, bet turtingas pasaulis, kur vyksta priešingybių, šviesos ir tamsos kova. Jame egzistuoja kančia, ligos ir griovimas – su šiuo pasauliu turi ryšį tie, kurių širdyje gyvena egoizmas, įprastas žmogui noras turėti, nugalėti, pasiekti sėkmę. Tibeto medicinos atlasas rašo, jog“šis pasaulis susijęs su vėjo energijos vyravimu žmoguje „- t.y. žmogiškų aistrų, kurios ir yra pagrindinė Džambulingo varomoji jėga. Šalimais šio kontinento randasi sala Ngajabing, joje gyvena rakšai – milžinai, valdantys magiškas jėgas (siddchi).

Jei eiti nuo širdies atgal, ten yra Balang – chiod žemė, „jaučių bandomis turtinga“. Ji apvali ir atitinka raudonos saulės spalvą. Gyventojai čia visiškai nereligingi, užsiima jaučių ir arklių auginimu, mėgsta pavalgyti, ypač mėsos, kurią kepa ant ugnies. Tibeto medicina sako, jog tokie sapnai būdingi žmonėms, kuriuose vyrauja tulžies energija, nulemianti savo ruožtu tokį sąmonės aptemimą, kaip irzlumas ir įtūžis.

Jei nuo širdies pasukti kairėn, pasimato šiaurinis pasaulis Daminian (Utara Kuru sanskrite). „Šiaurinių žmonių Kuru žemės“, tradiciškai ji žymima žalios spalvos kvadratu. Tai didžiausias, drėgniausias iš kontinentų, su daugybe ežerų. Ten gyvena stambūs gyvūnai, pvz, drambliai. Žmonės čia užsiima gyvulininkyste ir nesistengia tobulintis dvasiškai, nors, turi daug kitų gerų savybių ir garsėja ilgaamžiškumu. Juos aprašinėjantys paprastai nurodo, jog „jų veidai primena arklio galvas“ – šis sapnas aplanko žmones, kuriuose vyrauja flegmos energija, t.y. jie linkę tingėti ir jų protas veikia lėtai… Lankymasis šiose žemėse sapnuojant, nieko neįrodo ir yra neprivalomas jogams, taip pat nėra reikalo švaistyti energiją, bandant ten ką nors pakeisti. Visi tie kontinentai yra ne kas kita, kaip proto būklės projekcijos ir naudingos tik, pvz, nustatyti kūne vyraujančios energijos rūšį, ir gydant kūno stovį. Taip pat treniruotis, kad galėtum sąmoningai veikti, judėti sapnuose yra prasmė, ruošiantis ir po mirties sąmonės neprarasti ir saugiai patekti į ten, kur tau skirta.

Jaunystėje, įkvėpta Šri Aurobindo biografijos, aš irgi labai norėjau išmokti atsiminti sapnus – saugokis išsipildančių norų! – vos nuo galvos nenuejau, kai kiekviena naktį po aštuonis sapnus nebe pamiršdavau… Bet tada niekas nepasakė, jog tai – tik pirmas etapas. Toliau reikia treniruotis tuose sapnuose sąmoningai veikti – judėti, matyti daiktus, asmenis ar reiškinius, kurie tau įdomūs, gauti atsakymus į aktualius klausimus… Šita prasme buvo labai įdomu skaityti, jog tas pats Olardas Diksonas 2014-15 metais organizavo pirmąją sapnų matymo ekspediciją (aprašymas yra fb). Tikslas buvo pakartoti arba paneigti viduramžių indo – tibetiečių sapnų žemėlapius: per Fb buvo surinkti apie tūkstantis žmonių, sąmoningus sapnus (sapnų jogą) praktikuojantys: sugebantys sąmoningai orientuotis sapnų erdvėje. – priekyje visada Rytai – Liupach žemė, dešinėje Pietūs, Džambulingas, kairėje Šiaurė, Daminian kontinentas – svarbiausia sapnuojančiam buvo išeiti iš „einamų, kasdieninių siužetų linijų“ ir visą laiką eiti į kairę.

Ekspedicija taikė į šiaurę, Daminian žemes, ir truko devynis mėnesius. Galiausiai iš devynių dalyvių buvo surinkti 27 pranešimai – jie pasiekė tikslą ir kontaktavo su Kuru tauta… Čia reikia priminti, istorinė Kuru valstybė egzistavo Industano šiaurėje XII- IX amžiuose iki mūsų eros. Kuru buvo legendinis mėnulio (Luna) dinastijos valdovas, davęs pavadinimą dinastijai, ir savo valdomai tautai. Iš jų vėliau kilo Kuravai ir Pandavai – pirmieji nuo karingųjų asurų, antrieji – nuo devų. Machabcharatoj aprašytas jų mūšis dėl sosto, Pandavus palaikė Krišna (kuris juos ir sukiršino) ir jie laimėjo. Bet Kuru karalystė nedingo galutinai, ji perėjo į kitą erdvę – į sapnus, ir tapo šiauriniu, pačiu didžiausiu kontinentu – Uttara Kuru – žalias kvadratas. Vietiniai ten, kaip minėta, nėra dvasingi, bet geranoriški, tingūs ir negudrūs, po mirties išeina į medžius.

Sapnų pranešimai patvirtino, vietinių rūbai ilgi, o galvos kampuotos – jas jie gali nusiimti ir užsidėti atgal. Pakeliui buvo sutikta „didelė balta moteris iš sniego“… Kuru žemėje pasitaikantys (mūsų rūšies) žmonės yra patarnaujančioje rolėje kurams, miestuose vyrauja laiptai pastatų išorėje. Gyvenama bendruomene, kartu dirbama, valgoma, miegama, moterys atskirai, vyrai atskirai, vaikai atskirai – komunizmas?! Rojus?!… Pasakyta, jog mes esam laukiami, kada „vėl pagaliau būsim kaimynais“.

Mėgstama prisiminti, jog egzistuoja pranašystė, girdi, Kuravai su Pandavais susikaus vėl, kažkada, dar kartą, ir tada pasaulis pasikeis… Rusuose mėgstama tvirtinti, jog tas mūšis jau buvo – tankų kautynės prie Kursko 1943 metais, kai liudininkai matė tuo pat metu ir danguje basikaunančias jėgas, ne tik žemėje verdantį mūšį… Kai visai neseniai turkai ėmė spausti kurdus iš Sirijos šiaurės, matomai irgi, buvo bandyta sumanipuliuoti tokį epochos pabaigos mūšį – kurdai atitinka vienos pusės pavadinimą… Nors pats mitinis mūšio laukas yra Indijoje iki šiol, Kurušatras – nors, jei manęs klausiat, tai „šatras“ yra kalnas, o ne laukas – šatriniai bažnyčių kupolai ir Chartro katedra, Šatrijos kalnas yra kaip „sviestas sviestuotas“… Taip pat yra interviu su A. M. Piatigorskiu (net ir filmas dokumentinis), kur jis Indijoje, stovi tame lauke ir filosofuoja, kaip „kasdienybėje nesimato mitiškumo nežinantiems, nors tiksliai žinoma, kad jis – mitiškumas – istoriškai tenai yra…“

Su tuo kalnu tai ne taip paprasta, ne tik sapnuojantysis buvo vaizduojamas keturių žmonių loko kontinentų centre kalno forma. Jis yra ir pasaulio kalno – Meru – atitikmuo ir visatos centras, pagrindas. Žmogaus kūne Meru atitinka stuburo koloną, kuria teka energija (varinėjami vėjai), ir sąmonė, kartu su ja, gali pakilti arba nusileisti. Sapnuojant, judėjimas aukštyn ar žemyn nuo širdies iššaukia tokius sapnus, kaip lipimas laiptais, kopimas į kalną ar į medį, skraidymą danguj arba atvirkščiai, nusileidimą į kažkur, pasinėrimą į vandenį ar požemį.

Tai tam tikras energetinis liftas, atitinkantis Pasaulio medį, kuriuo šamanas ar kitas ekstatinių būvių meistras pasiekia tuos ar kitus pasaulius

(bus daugiau)

 

Gyvenimas laike. VIII dalis, post scriptum

Oficialiai pastebima eilinė ekologinės, dabar – klimatinės – depresijos banga. Direktyvose medijoms liepta kalbėti jau ne apie kokį ten globalų atšilimą, bet tik apie klimato katastrofą. Suprantama, kam tada vaikams dar studijuoti ar savo ateitį kažkaip kurti, planuoti? – Ne, reikia į žygį kilti, pasiaukoti, jei reiks – žūti su žūvančiu klimatu kartu! – kad XX amžiaus pradžioje, už progresą gyvenimą paaukojusių ir žuvusių niekas nebe prisimena, tai dabar jau normalu, bet ir prieš penkiolika ar dešimt metų buvusių (ir kažkur dingusių) siaubingų ekologijos problemų – kokios nors ozono skylės, pvz. – neprisimenama taip pat. Ir lygiai ant tų pačių grėblių lipama. Vėl.

Kad karvės orą gadina, tai anekdotas toks buvo. Bet autistai jumoro jausmo neturi ir juokų nuo rimtų dalykų neatskiria. Olandijoj progresyvistai teisėjai nuteisė, jog šalyje negalima nieko toliau daryti, kol nebus sumažintas CO2, į atmosfarą išeinantis – kad Olandija yra taškas gaublyje ir visos kitos šalys spjauna ant visų tų popierinių problemų – nesvarbu, sieną aplik iki dangaus pastatysim ir pas mus oras vis tiek bus grynesnis? – tai išėjo į prieki transhumanistinės pastijos lyderis parlamente ir sako, kad jei pusę gyvulių išnaikinsim – mėsą valgyti vis tiek žalinga – tai problemos ir neliks… Rimtu veidu – o jam kas, sojos burgerių prisirijęs, algą gerą gauna už tokius ir panasius pasisakymus, o toliau – autistas, nei jis rausta, nei gėdinasi… O kad medžiai CO2 sunaudoja ir juos reiktų puoselėti, sodinti ir auginti, tai ne, čia konkuruojantis ekonominis projektas – medžius reikia iškirsti, jie 5G ryšių tinklui trukdo…

O žmonės iki šiol nesuvokia, jog atėjo laikai, kai jei esi kažkam dar jautrus emociškai, tai paprasčiausiai žūsi, neišgyvensi. Nes viskas yra ekonominiai projektai, ir jie kovoja vieni su kitais – vienas pinigų is biudžeto traukimo būdas prieš kitą – ir tam naudoja emociškai reaguojančiųjų energiją. Jiems – nieko asmeniško, o jums bus mirtis, kai iš jūsų visą, kiek turit, energiją ištrauks. Lietuvoj jau irgi imama suprasti, kaip veikia tos lyg ir visuomeninės ar pelno nesiekiančios organizacijos, bet prie biudžetinių įstaigų prisisiurbę, visur savą žmogiuką įkišę, kad jų interesus stumtų, o jei reikia – gintu, ir tampa tada juvenaline justicija aukščiausiu gėriu, ir nieko tu prieš ją nepadarysi, neparašysi ir nepasakysi… Arba europinių pinigų skirstymas – valstybės į briuselinį biudžetą tai mokesčių moketojų pinigus atiduoda, o lėšas, kiek ju atgal gaunama, jau skirsto ne ministerijos, bet prie jų prisisiurbę viešos įstaigos – sau ir saviems. Arba pagal ideologų iš užsienio nuleistas direktyvas – progresyviems duoda, makaronams kabinti žmogeliams ant ausu – duoda, sugalvotom problemom spresti -irgi… O visiems kitiems – špygą.

JAV šitas privataus intereso suaugimas su valstybės biudžetu vyksta jau vos ne šimtą metų, apraizgęs viską ir išsišakojęs po likusį pasaulį. Prezidentas Trampas gal ir nebūtų to viso raizgalo kabinęs, jei jie prieš jį nebūtų ištisai loję. Bet jie ten jau tiek įmitę ir savo galiom įsitikinę, tiek visokių fondų prisisteigę, tiek įpratę biudžetą naudoti savo nuožiūra – už kiekvienos biudžetinės įstaigos sėdi po keliolika privačių ir dalija, atseit, kokius nors ten kondomus Afrikoje, ar švarių špricų srautus perskirsto- sakytum, gyvenk ir žvenk. Bet ne, reikia dar kąsti ranką, kuri tave maitina – tai vadinasi chucpa, kaip suprantu, t.y. kai aukščiausias naglumo laipsnis yra tiesiog įgimtas charakterio bruožas. Ir tik natūralu, kad prezidentas ėmė žiūrėti, kaip užtrumpinti tą priešiškos agitacijos finansavimą – sako, jog su B. Džonsonu susitarę, kad abu iš abejų vandenyno pusiu vienu metu veiks. Tai tie visi progresyvistai dabar, kaip užjudintas siršių lizdas, kerta per D.Trampo elektoratą – o didelę jo dalį sudaro fermeriai. Todėl žemės ūkis staiga tapo nepaprastai žalingas klimatui ir jį reikia išnaikinti.

Nieko asmeniško, bet pagal nuorodą Europai, paklusniausi – olandai – paskelbia savą žemės ūkį naikintinu, net nepaklausę ar nesusimąstę, nei kodėl, nei kokios bus to pasekmės. Pasakyta šokt į bedugnę ir užsimušti, ir žaliems klapčiukam jokių problemų… O Rokfeleriai (iš kurių progresyvizmas pagrinde ir eina) savo privataus kapitalo valdymą patikėjo neseniai kokiam tai investicijų fondui Norvegijoje, tai dabar visas Dievo žodis iš Norvegijos mums ir eina, tenai viskas, kas geriausia ir pavyzdį irgi iš ten reikia imti. O jei neimat, tai privers.

Jei debili jauna karta dabar oficialiai diagnozuojama „digitalinės priežasties silpnaprotyste“, bet turi toną užduodančius iš savo tarpo, ir tas tonas privalomas visiems, tai, galvojant logiškai, tokias operacijas galima atsekti ir praeityje, kai mūsų dar nebuvo, bet pasekmėse gyvenam. Pvz, mus galima būtų įvardinti „knyginio debilumo “ kartomis, su realybe ryšį praradom, kaip digitalieji nebesikoreliuoja su rašytais ant popieriaus šaltiniais… Ir tada koks nors Einšteinas, šizofreniku diagnozuotas iš vaikystės ir pripūtęs visokių realiatyvumo arabų, arabai gi didieji mokslininkai – įdomus posakis!- atitinka šių dienu Gretą, komanduojančią, kaip mums visiems pasaulį matyti. Labai gerai sugalvota tokius žmones į priekį išstūmus, paskelbti vadais ir genijais – kiek jiems beprieštarautų kas, juos keiktų ar išjuoktų, autistui viskas kaip vanduo nuo žąsies, jis tik savo tunelio viziją mato (ir vonioj valandų valandas sėdėdamas, muilo burbulus pučia), ir tai nėra jų invalidumas. Ne, tai jų „super power“ – specialios jėgos, juos ypatingai vertingais padarančios. Į Harį Poterį panašiais…

Apie mistiškumą ir magiją, pakeičiančius racionalų mąstymą jau kalbama kuris laikas, kaip apie grįžimą į viduramžius. Net plokščios žemės teorija grįžta, kad viską kuo idijotiškiau parodyti, nuspalvinti… Štai šamanas iš Jakutijos buvo pasiskelbęs einąs į Maskvą, kad velnius iš Putino išvaryti. Ir ką jūs manot? Niekur jis toli nenuėjo, vos pajudėjusį, atvažiavę du omonininkų autobusai iš stovyklavietes pagrobė. Ir dabar teis, antvivalstybinės veiklos kurstymą pripaišyti grąsina – nei verkt, nei juokti! Kaip su tom bezdančiom karvėm, kurias išpjauti grąsina…E. Gilbo, kažkada tarp prezidento patarėjų buvęs, sako, jog iš Rusijos prezidento aplinkos vis labiau tolsta sveikas, racionalus mąstymas, o jo vietą užima mistika, maginiai veiksmai… Nors, gal tiesiog labiau į paviršių iškyla tai, kas seniau irgi vyko, bet viešumos nepasiekdavo. Specialios tarnybos į ezoteriką lindo jau nuo XX amžiaus pradžios, ir fašistai, iš viso pasaulio stebuklingus artifaktus kolekcionavę, jokia išimtis.

Aišku, kad vyksta rimti pasikeitimai, bet pasaulyje taip ilgai juoda buvo vadinama balta ir atvirkščiai, kad didžiajai daugumai sunku susigaudyti, o dar sunkiau priimti grįžtančią magiją. Ją draudė ir religijos, pasilikę sau magijos teisę, ir niekam kitam, ir mokslas, kai jis pats yra lygiai tokia pat išgalvota religija ir masių valdymo priemonė. Pvz, elektriniai automobiliai dabar pateikiami kaip progresas ir vienintelė ateities galimybe, bet jie egzistavo jau XX amžiaus pradžioje, buvo gaminami, naudojami, akumuliatoriai buvo ne kraunami (kam reikia visos paros) , bet tiesiog pakeičiami, ir važiuojama buvo toliau. Nes lenktynės jais organizuojamos buvo (caras Nikolajus II jose irgi lenktyniavo)… Bet pasaulio galingieji buvo susiplanavę iš naftos praturtėti. O dabar, kai jau praturtėjo, tai dabar mes čia viska padarėm, paprasti žmonės gamtą nustekeno, CO2 privažinejo, dabar jau jie pasiruošę pinigus ir iš ekologiškos elektros traukti – ir štai, prašom, elektrinis automobilis išrastas! Vėl.

Arba kažkoks keistas sutapimas, kad pirmo žmogaus, į kosmosą skridusio, pavardė Gagarinas sutampa su mitine milžiniška kosmine paukste Gagara? Čia specialiai taip sutaikė, kosmonautą parinko – ar jam gal pavardę pakeitė? Ar kaip ten su tais skrydžiais į kosmosą yra? Greta ant Gretos Garbo „atpažįstamumo“ sparnų sklando,  Trampas reiškia „kozyris“ ir kaip po toks funkcionuoja… Makronas iš banko sekretoriaus į prezidentus nuskrido ar ne todėl, jog kažkur kažkada kažkas, atseit, pranašavęs, jog pasaulį išgelbės Emanuelis? Gal ir Lietuvoj koks Emanuelis rastųsi, gal ir jį į politiką galima būtų sėkmingai mesti? Nes mes gi – Šiaurės Atėnai, tik kažko jau seniai apie juos nieko nesigirdi… Nemokam naudotis magija? Nespėjam koja kojon su laiku? Rusai sau išpranašautos šviesios ateities ir atgimimo taip lengvai neapleidžia!

Ar kas leista ponams, to neleista prasčiokam, buvom, esam ir liksim iš svetur valdomi, ir kitaip net nenorime?

Gyvenimas laike. VII dalis, pabaiga

Jei prof. Pyžikovas sakė, jog iš šitos civilizacijos nieko kitaip nebus, ji padaryta, kad keletas išnaudotų daugumą (ir laikosi tik todėl, kad tai daugumai aiškinama, jog ir jie gali prie tos mažumos prisiglausti, priaugti, kad ir juos priims)… Kad reikia atitolti nuo šitos civilizacijos – atitolusieji savaime ims formuoti naują branduolį… O kas atitols, net ir norėdamas, jei dabar niekas kitas, kaip bandos instinktas žmonėse tik ir formuojama?

Yra toks rusų ekonominis konsultantas, stambų biznį užsienyje konsultuojantis, Jevgebijus Gilbo, jis mėgsta prognozes reikšti, bet žmogus realistas ir adekvatus. Tai jis net kursus ir treningus rengia, kaip žmonėm, verslininkam, įsirašyti į civilizaciją, eiti koja kojon su besikeičiančiu laiku. Tai pirmas jo patarimas yra – atsisakyti moralės, pamiršti visus draudimus, auklėjimą, socialumą ir daryti, ką nori, nesvarbu, kokia to kaina. Žodžiu, elgtis kaip užkariautojai elgiasi, pagal velnio taisykles – ir kaip tik dėl to padoriam žmogui šioje civilizacijoje nėra jokių šansų.. Likti žmogum jokių šansų.

Toliau tas J. Gilbo šneka įdomiai, pranašauja biudžetinių valstybių, geografines teritorijas užimančių, galą. Nes pramonė automatizuojama moderniose šalyse, o atsilikusiose ji žlunga, su žemės ūkiu tas pats. Valstybėje lieka tik biurokratai ir biudžetininkai, o verslas, iš kurio galima būtų mokesčius imti, išsisklaidęs po pasaulį. Verslui labiau tiktų globalinės valstybės, ginančios jų interesus bet kuriam žemės ar interneto kampelyje… Kadangi Naujojo Babilono projektas pralaimi, tai tos globalios valstybės, vis tik, bus kultūrinės platformos pagrindu, ir pirmaus tos, kurios ne tik išlaikys nepraskydusį kultūrinį indentitetą, bet jį ir toliau formuos, eksportuos, rems jo įsivyravimą pasaulyje, kaip dabar kad yra su JAV „kultūrine“ ekspansija… O atsilikę šalys ne tik atsisako savo kultūrinio indentiteto, bet neturi dar net suformavę supratimo, jog tai – eksporto produktas ir ekspansijos įrankis. Nesupranta, jog jei tu nesipleti, tai kiti plečiasi tavo sąskaita.

Kur aš čia girdėjau gražiai išaškinant „revoliucinės“ vėliavos spalvas: mėlyna – naujasis babilonas, masonerija, transhumanizmas, finansinis internacionalas ir panaši laisvė nuo viso ko, jokios ne tik moralės, bet ir lyties ar kūno, ar proto – nieko nereikia, viską pasigaminsim patys ir pinigą už tai paimsim… Balta – vatikanas, juodasis internacionalas iš senų familijų ir senų pinigų, auksas, iliuminatai ir lygybė. Lygybė ta prasme, kaip šakmatuose, tarp juodo ir balto, gero ir blogo… Raudona – brolybė, likusi daug maž Kinijoje ir kur dar raudonų projektų buvę… Bet komunizmą statyti neatsisakyta – jis nebuvo raudonas, jis – masonų trispalvis projektas…

Todėl viskas pagal planą, ekonominė bazė jam jau yra, jau tiek kompiuterinių pinigų prisikaupę, jog milijonieriai demonstratyviai nekomercinius fondus kuria, ir, girdi, dalins po truputį visiems nereikalingais tapusiems žmonėms, kad tie sėdėtų tik prie ekranėlių ir naudotų digitalinį produktą, ir niekur neitų, nieko nedarytų, nes rizika, kad bus pridaryta žalos yra per didelė… Pagal socialinį reitingą, kas geriau elgsis, gaus truputį daugiau, kas ne, tie gaus mažai ką. Girdi, žmones dėl genofondo įvairovės laikys ir truputį šelps, kad tie neišmirtų…

Prie tos vėliavos grįžtant. Pradžioj ji buvo Olandų respublikos vėliava ir tada pasaulio pinigai (XVII amžiuje) irgi visi buvo ten. Tokia vėliava yra Prancūzų revoliucijos, tos spalvos tiek pas britus, tiek pas amerikonus, tas tiesa. Pas rusus ji – nuo Petro I laikų, kai ten europos įtaka įsigalėjo,  ir būtent ją jiem ir sugrąžino, ar jie to norėjo, ar ne. Kaip J. Gilbo pasakoja, tai pasaulio elito planai Rusijai yra, kad ji saugotų ir gintų Europos investicijas Azijoje. Girdi, rusai dirbti nenori, o kariauti mėgsta, tai reikia ją pripumpuoti finansais, ginklais ir technologijom ir pirmyn. O kad ji prieš pačią Europą neatsisuktų, reikia sukurti sanitarinę zoną – Ukraina, žinoma, ir Pabaltyjis tikriausiai. Ukrainos tik rytinė dalis buvo tinkama, ten stiprios karinės ir inžinierinės tradicijos, bet ne, nusprendė visą Ukrainą tam tikslui imti… O dabar, rezultate, ji sugriuvus ir neišdalinta tik todėl, kad oligarchai vieni kitiems ranką virš galvos laiko- rusų oligarchai bijo liaudies valdžios Ukrainoje, kuri galėtų susiformuoti, oficialiai dabartiniei valdžiai žlungant, ir tada rusai irgi iš jų galėtu paimti pavyzdį, ir nuversti savus oligarchus, o to negalima leisti…

Vienu žodžiu, ne Ukraina prie Rusijos, bet, kaip visada, Rusija prie Ukrainos prikabinta. O dar rusai blogai pasirodė Sirijoje, kariauti irgi jau nelabai moka, kas kad nori… Į projektą prieš Iraną, tapusį nereikalingu, kai islamitų naujojo babilono projektui nebe reikia, teks įjungti kiniečius, rusus gal tik jiems vadovauti dar pakvies – arba dėl pavadinimo, kieno rankom veiksmas vyks. O rusai kažkaip labai supaprastintai save mato tais pačiais, iš senų senovės – jie visam pasaulyje gyveno, jų kalba visur viskas parašyta – ta pačia rusų kalba, kurią jiems prancūzai sukūrė XIX amžiuje?… Ir vien per XX amžių kokia atbulinė genetinė atranka vyko, kiek žmonių prapuolė – o jie vis įsivaizduoja, kad visos istorinės pranašystės, viskas – apie juos.

Kai ne tik visas pasaulis XIX amžiaus pabaigoje pasirodė nieko nežinantis apie savo praeitį – kiekviename kaime ar miestelyje, kunigas, pastorius, dominė ar mokytojas – koks nors jezuitas – sėdėjo ir tos vietos istoriją rašė. O liaudies atmintis toliau šimto metų ir taip netraukia, o dar visi – ne vietiniai, o iš kažkur atsikėlę ar atkelti, maišyti ir permaišyti. Permės apskrity, pvz, tuo metu (ir jau sakoma buvo, kad iš seno) kas tik netingėjo, ieškojo žemėje ir rado daugybę aukso, sidabro ir bronzos dirbiniu – kieno jie buvo? – Niekieno. Čiud, nečistaja sila, velnio atvaizdai… Vien 1915 metais beveik toną tokių radinių iš aukso ir sidabro perlydę vietiniai metalo meistrai Viatkoje!… Tik bronziniai gaminiai į muziejus ar kolekcionieriams pakliuvo, kaip taisyklė, atlietos figūros vaizduoja tris pasaulių aukštus: elnią, žmogų ir po jo kojom kokį tai mitologinį drakoną ar kitokį sudėtinį gyvi… Kur dingo žmonės, ten gyvenę? Kodėl jų visi turtai žeme užnešti ir joje guli pasiimti kam tik nori? Ir iš kur ten ta publika, kuri viso to nelaiko protėvių palikimu ar tradicija, neturi jokios pagarbos, tik grynai utilitaristinį požiūrį? Ir kur tada tos publikos protėviai, tradicijos ir moralinės vertybės?

Aišku, kad elniu ar žirge simbolizuojama saulė ar dievų dangus, į kurį dar pagal pasakas, ne taip seniai žmonės galėjo nueiti, įlipti, apsilankyti… Žmonės vaizduojami gana siaubingai, kaip iš košmariškų sapnų, o po kojom jiems atvaizduota kažkokia velniava, dažnai sumontuota iš įvairių gyvių anatominių dalių – meškos, vilko, bebro, lydekos – žodžiu, įėjimą į požeminį pasaulį saugančių… Sakytum, jaščerai kokie tai – ir dar žmonės kartais ant jų skrendantys vaizduojami! Kurį laiką mokslas manė, kad taip vaizduoti mamutai ar krokodilai, bet iš kur, girdi, Permėje krokodilai?… Iš kur? – Ogi iš tur: 1582 matų Pskovo metraštyje užrašyta, jog “ kad išlindo iš upių daugybė krokodilų, ir daugybę žmonių surijo, nedaug kas išgalėjo pasislėpti…“ Štai jums ir požeminis pasaulis atsivėrė, ir jo gyviai paėjo…

Vienas dalykas tik gerai: sakoma, jog visa velniava yra linkus į pačios savęs susinaikinimą… Vadinasi, kiek velniavos tavyje yra, kokie ir tavo šansai, kad ji tave pasiims kartu, kai jos laikas ateis. O kas baltesnis, to šansai geresni.

(bus dar post scriptum)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as