Kriaušių metas

1
Pertrauka
2
O kaip su kultūra? Su psichologija? V dalis, pabaiga
3
O kaip su kultūra? Su psichologija? IV dalis
4
O kaip su kultūra? Su psichologija? III dalis
5
O kaip su kultūra? Su psichologija? II dalis
6
O kaip su kultūra? Su psichologija? I dalis
7
Nefantazijos. VI dalis, pabaiga
8
Nefantazijos. V dalis
9
Nefantazijos. IV dalis
10
Nefantazijos. III dalis

Pertrauka

Kiek atsimenu, Kriaušių meto blogą pradėjau rašyti kažkur 2011 metų rugsėjį, bet panašu, kad iki jubiliejaus netrauksiu.
Pradžioj rašiau labai daug, paskui buvo pauze kurį laiką, paskui ėmiau rašyti kartą per menesį ir taip buvo iki šiol.
Šiandienai, t.y. rugsėjo pirmajai, teksto neturiu. Ne todėl, kad neturiu minčių, tiesiog gal geriau jų neužrašyti ir neatstumti nuo savęs eilinį kartą žmonių, kurie galvoja kitaip, ar jų įsitikinimai yra kitokie.
Visą laiką, kiek rašiau, kasiau po pasauliu – koks jis yra iš tikro, ir kaip dirbtinai padaryta konstrukcijos mūsų galvose, pagal kurias mums pasaulis atrodo… Rašiau ir apie psichologiją, žmonių tarpusavio sąntykius, ir apie kultūrą, istoriją, pasaulio, žmonijos ir katastrofų (radimosi) teorijas, politiką… Dvasią, dvasinį gyvenimą irgi vis paliesdavau, bet vis ne tiesiogiai, kažkiek bažnyčią ar religijas demaskuodama, kažkiektai -(falšyvus) ezoterikus, teorijas ir pranašus, apie maldas, meditacijas ir magiją, irgi rašiau…
Aišku, gyvenimas vyksta, mintis gyva, pasaulyje gėris nuo blogio atsiskiria ir pamažu eina gyventi, kas sau. Bet yra daroma viskas, kad žmonės to nepastebėtų – pusiau gyvą, pusiau mirusį, pvz, į prezidentus kandidatuoja, kad tik atrodytų, kad su demokratais viskas gerai, game as usual…
Bet taip nėra, mirusieji su mirusiais, o gyvieji – su gyvais… Yra žmonių, kurių kūnus ir insektoidai, juose kažkada vietoj sielos apsigyvenę, apleidžia, tiek tie jau sygriuvę, sergantys ir jau jiems viskas.
Galima rašyti, žmones gasdinti, kad jie tiki gėriu, kuris is tikro yra blogis ir t.t. Bet ištikrųjų, tai kas mane įgaliojo kitų iliuzijas griaut ar teigti, jog jų tiesos yra netiesos? – kai žmones gal neturi nei noro, nei jėgų savyje tuos dalykus atsirinkinėti, leisti vykti samonės revoliucijoms ar pamatyti prieš akis (neteisingai) nugyventą gyvenimą… nes viskas gali nuskambėti gana kategotiškai – čia juoda, čia – balta, o visi mes esam visokiais juoduliais dvasioje apipainioti, ir kuo didesnė, šviesesnė dvasia, tuo labiau ją suvaržyti pasistengta… žodžiu, po mėnesio ar kelių gal ir suguldysiu tas mintis ant popieriaus, priklausomai gal nuo to, kaip gyvenimas vystysis mūsų visų, kas vyks pasaulyje.
O kol kas tai tiek.

O kaip su kultūra? Su psichologija? V dalis, pabaiga

Rašant šitą dalį, dalis Europos (ir netik) karantine, memento mori kaip išmintingas priminimas, patapęs vėl aktualiu… ir vis tik, negalime teigti, jog dabar žinome, kaip žmonės jautėsi maro epidemijos metu. Nes jie turėjo tikėjimą, o mes tokio neturim (biurokratai visas bažnyčias į karantina uždarę laiko ir niekas neprotestuoja)…  Mokslas dabar mūsų religija, kol kas nelabai nuo pandemijos gelbsti, bet daro, ka gali, ypač žmonės ir kvepavimo mašinos, ačiu jiems!… bet problema yra giliau: tikėjimas dievu mirties akivaizdoje gelbsti, nes dievas žada tave priglobti anapus. O mokslas žada žmogų išlaikyti gyvu, ir, kai tai nepavyksta, su mirtimi susiduriama akis į akį, be jokios paguodos…

Viktoras Franklis vienas iš paskutinių, kuriais dar tikime, ką jie sako, nes mirtį matė savom akim, tai jo žinomiausią teiginį ir prisiminkim: išgyvena ne fiziškai stipriausi, bet dvasiškai stipriausi! Štai ir visa psichologija su likusia kultūra ir atrūšiuojamos. Kas dvasią stiprina, tas naudinga, o kas ne, ar net ją neigia, žmogų gyvuliui prilygina, parazitui ar visai net nežinau, kam, tai yra tiesiog kenksminga, destruktyvu ir rašoma (neįsisąmonintą) mirties troškimą turinčiųjų. O paskui skundžiasi mirties atsitiktinumu. Kai gyvenimas tiesiog sau pasilieka savus, o mirtis susirenka likusius… o kad teisingoj pusėj stovėti, galime pasirūpinti patys (pažindami save, pripažindami, kas pas mus pasąmonėje ir tą stengiantis perdirbti, rašau apie tai visa laiką).

Jei Froidas knisa žemyn, viską suveda į instinktus ir žiūri, kaip žmogų  paaiškinti gyvuliu, tai Jungas priešingai, jis ieško paaiškinimo viršuj, Super žmogaus teritorijoje, kaip tai darė, pvz Nyčė… Irgi pavyzdys- kai Jungas pirmą kartą buvo Afrikoje, tai mate ją ne kaip gamtos ir gyvūnų viešpatiją (taip dabar Afrikos gamtinės teritorijos profiliuojamos), jis ten dar rado pasaulį „koks jis visada, nuo pat pradžių buvo. Kur žemė dar ne žmogaus, ji dar yra dievo…“ ir dievas Jungui dar tolygus gamtai, t.y. dvasiška ir materija yra kartu, o ne supriešintos viena kitai, kaip mums rodosi savaime suprantama dabar. Nes pasaulis nuėjo su Froidu, liko tik vienetai dar vis šaukiančių tyruose ką kita.

C. G. Jungas Afrikoje pirmą kartą buvo 1911 metais., po šiaurinę jos dalį keliavo, ir ji paliko jam didelį įspūdį: milžiniška plytinti begalybė ir, kartu, neįprasta statika. „O kai pagalvojau apie laikrodį“- rašė jis vėliau, -„ir prisiminiau europietiškąjį, viską greitinantį laiką, kontrastas buvo didžiulis!“… šis begalinis Šiaurės Afrikos laikas, kur punktualumas yra jokia ne vertybė, priartino Jungą prie mitų ir pasąmonės… Ne vakarietiškos tautos dar ir dabar atsimena, kaip darbą vykdydavo daugiau kaip ritualą, trance, į kurį įkristi padeda specialios dainos (dainos rauti linams, dainos minti linams…), ritmai. Tik tokiu būdu kažkada ir darbas būdavo padaromas (visa bendruomene kartu), ir jie iš to proceso išeidavo nesužaloti….

O vakariečiai darbo ir veiklos yra jau sužaloti tiek – įsitempę, į rūpesčių seką koncentruoti – kad kiekvienas sėdim „savo kalėjime ir apie rakta tik pasvajojam…“ Melstis kažkada buvo geriau, nei gyventi, veikti aktyviai… Dabar gi  ginčas vyksta tarp gyvenimo, veiksmo, viso ko pergyvenimo ir patyrimo arba… užsiėmimo kūryba, meno ir kultūros gaminimu, sėdint prie rašomo stalo ar iš studijos. Ir, kaip jau minėta, gyvenimas yra tikriau, nei iliuzijų kūrimas, tiek savanaudiškų, tiek nesavanaudiškų – norint pateisinti pasirinkimą negyventi pačiam, naudingumu pasauliui… Gerai, kai pasirinkimas sąmoningas, XXa pradžioje žmonės tą dar suvokė, kai mes ir jaunesnė, ekrano ir interneto karta, išviso nebe žino, ka daro ar ko nedaro..

Apie Amerikos poetą Robertą Frostą rašyta: „žmogus rimtai užsiima eilėmis, o ne savo gyvenimu. Jei jis būtų pasirinkęs gyventi, jis eilių nerašytų, užsiimtų kitais dalykais. Nes poezija gyvenimo neatstoja, gyvenimo poezijos pagalba įsigyti negalima. Eilių rašymas – antibiografinis procesas“. Romantikai kažkada savo laiku kūrė, nes dėl vienų ar kitų priežaščių negalėjo įsilieti į aktyvų gyvenančiųjų srautą (tbc, pvz, arba visuomenei tuo metu nepriimtina seksualumo rūšis), XXa pridėjo daugybę kultūros, sukurtos, kai ideologijos nepriėmimas trukde įsilieti į visuomenę, buvo rašoma disidentiškai, į stalčių, tapoma, niekam nerodant… dabar gi netiesioginis rodiklis to, jog daugiau pro ekraną smaksoma, nei gyvenama, yra tai, jog kūryba užsiima kiekvienas visuomenės narys, kuris tik netingi. Nekūrėjų tuoj reiks dieną su žiburiu ieškoti… Toks ir kūrybos lygis patapęs, bet, kaip sakoma, kuo turtingi, tuo ir dalinamės.

O su Roberto Frosto kūryba tai yra daugiau įdomių požiūrių.R. Frosto gyvenimas neduoda pakankamo atsakymo, kodėl jo eilės tokios niūrios. E. Paundas manė, jog R. Frosto eilės – nei jokios, niekuo neįdomios ir nevertingos. J. Brodskis jose įžiūrėjo užsislėpusi siaubą… man asmeniškai jos rodėsi labai žemiškos, realioje realybėje įsišakniję. Įdomu, Viktorijos laikais tiek daug beprotybės buvo iš to, jog visuomenė labai noriai norminosi ir neliko pakantumo kažkam, kas buvo kitoks? Arba tai buvo pokatastrofinė visuomene, žmonės jautėsi ne savim, ne savo vietoje, tik didžiajai daliai tą neatitikimo nerimą  pavyko užgniaužti, gyventi, lyg viskas būtų gerai, o kam nepavykdavo, tam buvo sukurta psichologija su psichiatrija. Nors amžininkai žiūrėjo į tai ambivalentiškai, pvz du žymūs to laiko rašytojai, abu gyvenę Vienoje, kaip ir Z. Froidas: Stefanas Zweigas froidizmu žavejosi, parašė apie jos autorių monografija, naudojo praktikoje  naujai sukurtą jo žargoną. Tuo labai siutindamas draugą,Josefą Rothą, šaukusį jam atgal:“aš esu prieš tave užgniaužęs pyktį pasąmonėje? Ką tai reiškia?! – tai jau Antikristas!“

J.Roth savo romanuose („Radeckio maršas“ yra labiausiai žinomas) teigė, jog „aistros ir įsitikinimai yra susipynę žmonių protuose ir širdyse, ir jokia psichologija čia neišves jokio sistemingumo.“ Žmonių daugialypiškumas, sugebėjimas kisti, neįmanomumas pažinti kitą žmogų iš esmės yra jo mėgiamos temos. „Ne, žmogus yra dešimt, dvidešimt, šimtas savęs variantų … kuo daugiau galimybių gyvenimas žmogui suteikia, tuo daugiau skirtingų asmenų jame atsiskleidžia…Gali būti, jog žmogus miršta nuo to, jog gyvenimą jis pragyveno tik vienu asmeniu ir nieko daugiau nepatyrė.“

Nei vienam iš dvejų draugų rašytojų psichologija išgyventi nepadėjo – jie mirė pirma laiko, gyventi prasmių neradę. J. Roth prasigėrė mirtinai „roaring twenties“ Paryžiuje, jaunas, sveikas, bet Austro- Vengrijos imperijos pasauliui išnykus, nerado, kur save padėti… o su S. Zweigu dar liūdniau, jis nusižudė 1942 metais kažkur Afrikoje, kartu su žmona. Taip, jis irgi neprisitaikė tarpukario laike, gedėjo savo jaunystės Europos, bet artimų Z. Froido draugų ir sekėjų tarpe nusižudžiusių yra visas sąrašas, kas turėtų įspeti: jei netvirtai jaučiatės savo galvoje, prie froidizmo velniškumo nelįskit!

Mums tai primena, jog teorijos yra sau, o gyvenimas – sau. Teorijoje argumentacija ir klasifikacija gali būti labai gražiai sustyguota, bet praktikoje viskas vis tiek, gali būti taip, o gali būti ir kitaip. Kaip sakoma, išimtis patvirtina taisyklę – nes reikia gi kažkuo teoretikams pasiteisinti. Jei Z. Froidas teigė, jog psichais esame visi, tik ne visi dar esame diagnozuoti, ir pasveikti galimybės nėra, tai Heidegerio filosofija besiremianti psichologijos mokykla (Jungo teiginiai jai irgi neprieštarauja) sako, jog kreipimasis į psichoterapeutą jau yra pusiaukelė į pasveikimą – įrodo, jog žmogus apsižiūrėjo, jog jis šizofreniškam pasaulyje gyvena, bet pats iš tikro vienu iš jų nėra…. nežinau, ar įžiūrit, kad psichologijos niekam nereikia – sergančių ji negydo, o kas ima gyti, tai nepaisant psichologijos, o ne jos dėka.

Ir kūrybą, irgi, kiek įmanoma, reiktų pakeisti gyvenimo pergyvenimu. Kodėl tai yra vis sunkiau? – nes vis labiau norime būti tik šviesoje, pakeliam tik šviesą, o visa šviesa mūsų dabartiniame pasaulyje yra dirbtina konstrukcija, iliuzija, Liuciferio atnešta… o realiai gyvenimas vyksta visiškoje tamsoje, kuria pakeldavo tik realūs, gyvybingi, dirbtinų konstrukų nepersmelkti žmonės. Kas iš mūsų dar tokiais yra?

O kaip su kultūra? Su psichologija? IV dalis

Kai gyvenimas vyksta ne taip, kaip norėtųsi, kai nuobodu ar sunku, nesuaugęs žmogus linkęs pasirinkti ligą arba atsitraukti iš realybės į savą pasaulį, ką, pvz XIXa romantikai darė meistriškai… Žmogų ištraukti iš ligos galima, sukūrus tokią psichologinę situaciją, kad sirgti jam taptų nebe naudinga ar nebe įdomu – tai gali jį grąžinti į pasaulį atgal.

Taip pat sąmoningai savyje tokią situaciją pastebėjęs, grįžti gali ir jis pats, pasinaudojęs savo valios jėga. Atsisakęs savęs gailėjimo, verkšlenimo, įpročio ieškoti kaltų aplinkui ir pasaulyje, bet ne savyje. C. G. Jungas, pvz iš tokios situacijos išėjo pats, būdamas 12 metų amžiaus: poreikis gamtai, vienumai, nuobodulys mokykloje jam vos ne kainavo aktyvaus gyvenimo galimybės – būtų likęs invalidu epileptiku. Taip, kaip tai atsitiko, pvz su M. Prustu, kuris atgulė i lovą ir pasinėrė į vidiniu pergyvenimu užrašymo peripetijas. Jungas laiku pastebėjo tokią situaciją kaip neurozės mechanizmo veikimą, ir savo valios pastangomis iš jos išėjo – sergančiu būti atsisakė, pasirinko iš naujo.

To pasekoje jis dar ir patyrė intensyvų išgyvenimą: akimirksniu, eidamas keliu, jis pasijuto „kaip iš tiršto rūko išniręs“. Jis staiga aiškiai suvokė dabar kaip tik ir esąs savimi! Kaip kad iki tol jis net iš viso, buvo neegzistavęs – jo nebuvo, o dabar tai pasiliko slypeti kaip rūko uždangoje, pasiliko jam už nugaros. Tai buvo momentas, kai jis suvokė save savyje, iš vidaus, o ne kaip seniau, vis matydavo save iš šalies.

Taip iš šalies už savęs laikosi paprastai ir psichologiskai traumuoti žmones, kol ta trauma yra per didelė ir jie nesugeba su ja niekaip kitaip susitvarkyti: traumos dvasia užima vietą žmogaus viduje ir verčia jį pastoviai į save koncentruotis, neišleisti savęs iš akių, vietoj to, kad gyventi, bendrauti, matyti pasaulį aplinkui. Toks žmogus bijo, jog jei tik akimirksnį paleis iš akių save patį, o iš tikro traumos dvasią, įsitaisiusią jame, tai jis subirs dalimis, išsisklaidys aplinkoje, jo nebe liks – kai iš tikro nebe liks traumos dvasios, jei jai bus nutrauktas pastovus energetinis maitinimas, ateinantis iš žmogaus dėmesio koncentracijos.Šamanai pvz turi tokio žmogaus gydymo būdą: patalpinti jį į blogas sąlygas, priversti kentėti, net ir fiziškai – kad traumos dvasiai ar kažkokiai kitai dvasiai, viduje to žmogaus įsitaisiusiai, taptų nebe patrauklu jame toliau tupėti ir ji išsikraustytų pati, paliktų tą žmogų ramybėje.

Jungas yra užrašęs tuo pastebėjimus apie save, jog „seniau jį gyveno kažkas kitas, o dabar save jis gyvena pats“. Kad jis „įsigijo autoritetą, savą valią, pasitikėjimą savimi, savęs žinojimą“. Taip pat jis rašė šita tema: „žmonės, kurie gyvena kitų valią, tampa vėžiais, jų skeletas išorėje, o viduje – maišalynė… O kas savą valią gyvena, tai turi stuburą viduje, kaip ir priklauso, ir iš išorės šarvų jam nebe reikia – žmogus tada laisvas būti savimi… Gyvename visuomenėje, kuri mus iš pat pradžių verčia gyventi pagal savo valią – susiformuoti vėžiais, o ne žmonėmis. Iki stuburinio mums kaip taisyklė, reikia išsivystyti“.

Senoji bendruomenės vienybė buvo iš vidaus, dvasinė, sekant protėviais, todėl paradoksalu, bet žmonės joje buvo laisvi. O dabar visuomenė, valstybė ir pan yra kaip uždėtoa iš išorės – tramdomi marškiniai –  vėžio kiautas, ir patys jame esame vėžiais. Toliau C.G. Jungas yra rašęs, jog per gyvenimą ėjo kaip dvi personos, išorinė, visiems matoma, ir vidinė, žinoma daug maž tik jam pačiam. Galima įsivaizduoti, iš išorės jis buvo dar vaikas, mokinys, ir, netgi mokytojų akimis žiūrint, nelabai daug žadantis… O jis pats, iš vidaus, jautėsi senas žmogus iš XVIIIa dėvintis peruką ir batus didelėm sagtim. Karieta, pvz jam roėsi esanti labiau iš jo laikmečio, nei XXa transporto priemonės… Ir šitoks dvigubumas nėra jokia neurozė, jis yra sveikas ir naudingas – sąmoningai suvoktas. Ir abi šitas personas reikia vystyti, gyventi proporcingai.

Jungas išorinės savo personos vaidmenyje ėmė domėtis gamtos mokslais – geologija, zoologija, medicina – ir ji susiformavo pakankamai stipri, kad jis galėtų sėkmingai dalyvauti pasaulyje: jis net daug kam atrodė arogantiškas, per daug ambicingas, nesivaldantis, nesimpatiškas, nekuklus – savo vietos nežinantis. Bet niekas nebe galėjo į jį įlysti ir jį perauklėti, pakeisti iš vidaus – jis pats buvo savo viduje šeimininkas… Jei jo išorinė persona būtų likus pakankamai neišvystyta, tai ir išmintis, slypėjusi vidiniame žmoguje, būtų neradusi išėjimo į pasaulį, likusi nepritaikyta, neišgyventa, nepapasakota mums. C. G. Jungo pasaulis būtų nežinojęs… Žinoma, priešingas variantas irgi nebūtų buvęs produktyvus – jei jis būtų gyvenęs, pergyvenęs visko, ir tiek – tai būtų likę neapmastyta ir išvados iš to nepadarytos. Geriausiu atveju būtų likęs vienu iš Z. Froido mokinių ar bendražygių ir tiek.

Jungo biografiją ir autobiografiją žinant, galima teigti, jog mokslininkas buvo tik jo kaukė, o viduje jame gyveno romantikas, mistikas… Be tos mokslininko kaukės jis tebūtų likęs pasaulyje neįsirašiusiu, apkartusiu, nusivylusiu, nes nesuprastu, entuziastu idėjų, kurios niekur neveda ir neaišku, ką su jomis daryti praktikoje, kaltinančiu aplinkinius, kodėl jie pasaulio nemato taip, kaip jis…

1919 metais C. G. Jungas pirmą kartą keliavo po Śiaurės Afriką ir ji padarė jam didžiulį įspūdį: didžiulė begalybė, ir, kartu, statika… Ir tik pagalvojus apie laiką, prisiminus europietišką, viską greitinantį jo variantą, didžiulis kontrastas tarp kontinentų tapo akivaizdus. Šis belaikis Šiaurės Afrikos laikas, kur punktualumas, pvz yra visai jokia ne vertybė, priartino Jungą prie mitų ir pasąmonės suvokimo. Šveicarijoje, laikrodžio su gegute tėvynėje, apie toki priartėjimą jis tegalėjo svajot ar tik jį nujausti esant.

Vakariečių laiko jausmas yra monochromatiškas – viena tiesi linija. Kai kitų tautų – polichromatiškas: jiems laikas yra daugiau voratinklis, ir, kad tokį laiką pajusti, reikia atsipalaiduoti ir viską, kas skubu ir būtina, pamiršti. Tada randasi galimybė pergyventi harmoniją ir taiką su pačiu savim… Nevakarietiškos tautos, pasirodė, darbą dar vykdančios kaip ritualą, trance, į kurį įkristi padeda specialios dainos, ritmai – tik tokiu būdu ir darbas būna padarytas, ir jie iš to proceso išeina nesužaloti psichologiškai ar dvasiškai. Kai vakariečiai paskutinių šimtmečių darbo ir veiklos yra jau sužaloti, pakeisti tiek, jog kiekvienas sėdim „savam kalėjime, ir apie raktą tik pasvajojam“.

Iš Jungo raštų matosi, jog jis žmogaus dvasios problematiką mato pagrinde ne neurozėse ir psichozėse (nors, nuo jo laikų padėtis tik pablogėjo), bet grynai dvasios silpnume, vaizduotės nekoncentruotume – kitaip visi matytų „mundus imaginalis“ vaizdus, kokius juos matė Jungas. Pvz romėnų legionus, konkistadorų siautėjimą ir pan. lyg visa tai vyktų realiai, čia ir dabar… Ir to dvasios silpnumo rezultate žmogui neįmanoma net įsivaizduoti, kad istorija, praeitis buvo reali. Arba kad realūs bus futuristiniai peizažai ar vizijos. Eiliniam žmogui reali tik šiandiena, ir tai, dažnas per ją plaukia kaip po vandeniu ar ore, ir realu jam iš viso, neatrodo niekas… Kaip čia lygintis su Australijos aborigenais, kurie nakties sapnų ir dienos realybes laiko lygiavertėmis ir tos pačios realios realybės dalimis.

(bus daugiau)

O kaip su kultūra? Su psichologija? III dalis

Momentas, kai senovės graikai įeina į žmogaus gyvenimą, prilygsta žemės drebėjimui, iš savos patirties liudija I. Kadarė – jis Aeschylo tragedijas pataikė paskaityti vaikystėje, giliai komunistinėj Albanijoje, tuo metu dar net Stalinas nebuvo miręs. Jokia kita knyga niekada daugiau jam didesnio įspūdžio nepadarė, o jo rašymo stilius ir norimas parodyti pasaulis liko nulemti taip anksti ir ant visai… Čia gal panašiai būtų, jei visai mažam vaiku pirma ką perskaityti, tai O. Milašiaus „Lietuviškas pasakas“- jos baisios, kaip žinia, bet atspindi, manau tikrą lietuvišką istoriškai susiklosčiusią tautos esmę – nosinaitėm nedangstant… Mano asmeninis susitikimas su graikų tragedija įvyko kažkada seniai Kauno Dramos teatro (kai jis dar Teatras iš didžiosios raidės buvo) Salėj, kur aštuoni aktoriai, stovėdami išsirikiavę prieš žiūrovus, skaitė kiekvienas sava rolę iš „Antigonės“… Tikrai, po spektaklio nebe išėjau tas pats žmogus, kokia buvau atėjus… Dar ir dabar kartais pagalvoju, ar buvo galima kita veiksmo eiga, ar galimas kitoks, ne tragiškas finalas?

Bet graikų likeratūra sugeba sukrėsti ir skaitančius ją pirmą kartą senatvėje – amžius nesvarbu, kada tavyje vis tik gimsta žmogus… Yra žinoma, kad pvz Volteras sėmėsi iš graikų skaitymo ramybės, Šileris ir Getė ieškojo atgaivos… Su L. Tolstojum buvo kitaip. Jo žmona yra palikus liudijimą, jog „nuo pastovaus galvojimo apie graikus, Tolstojus imdavo prastai jaustis ir sirgti. Ne veltui, girdi, graikų yra mirusi kalba – ji sukelia sumaištį galvoje, nes per ją kalba pragaras“… Taip pat nesulaikomai graikai įeina ir ima įtakoti ir tautų gyvenimą. Seneka, pvz, buvo vienas pirmųjų tokių tiltų, perdavusių mums akinančią graikų šviesą. Ir iš Europos toliau ji išplito po visą pasaulį, atnešdama iki tol neįsivaizduotus padarinius ir dimensijas vaizduotei – pragarą, sužalotą sąžinę, prometeizmą, likimą, dviveidiškumą ir šešėlius… Ir prometeizmas, pvz, iki šiol labai apsunkina sąntykius tarp žmonių, neleidžia žmonijai nurimti, pailsėti.

Taip pat Aeschylo literatūros aidai, gal netikėti, bet yra įprotis rašyti spaudoje apie kriminalinius nusikaltimus, apie pralietą kraują – detektyvuose, žiaurumo kronikos atėjo į Balzako ar Tolstojaus romanus…. Archetipų srautą tęsė Dantė ir Šekspyras, Getė paliko mums sukurtą Fausto archetipą, geriausia graikų tradicija pasirėmęs. Įdomu, jog sakoma kad paskutinis dar pilnavertis prie archetipų šeimos prisijungęs personažas yra Konandoilio Šerlokas Holmsas! – tai vis gyvųjų kūryba, todėl ji įtakoja gyvenimą. O tie, kurie kuria vietoj to, kad gyventų, jų kūryba pati iš savęs gyvybe nealsuoja ir katarsio neiššaukia. Už tai ji moralizuoja, auklėja, mokina – gyvenk taip, negyvenk kitaip, mokykis galvoti, čia – gėris, čia – blogis… Gyvenk ne pagal save, gyvenk, kaip mes tau sakom. Tai vis buržuazija, finansiškai pasikėlus, ir, kad nereiktų dėl to jaustis kaltai, neduoda ramybės ir kitiems, girdi, ir jūs dieną naktį veikit, ramybės nepažinkit (ir šėtonas yra tarpe jų, kaip K.Bliksen sakė).

Kol dar buvo daugiau gyvų, gyvybingų, sveikų žmonių, knygų niekas neskaitė mokinimuisi ar informacijai – mokinosi gyvendami, iš patirties, kelionių, profesinės veiklos, šalia esančių žmonių likimų. Dažnas aristokratinės dvasios žmogus skaitė tik vieną ir tą pačią knygą per visą gyvenimą, turėjo visada su savimi kas Homero, kas Herodoto, Šekspyro ar Getės tomelį – kaip maistą dvasiai, kuo menas, literatūra ir turi būti… O ne gyvenimo ir patirties pakaitalu, ar pasiteisinimu, kodėl negyvenama:realiai pergyventa reali realybė visada bus šimtą kartų įdomiau!

Su buržuazijos drakonu kilo kovoti romantikai, paskui – anarchistai, paskui – bolševikai ir trockistai, o kas iš to išėjo? Drakonas žuvo, tegyvuoja drakonas? – jie visi buvo iš tos pačios buržuazijos, tik jei į vieną formą neįsirasšai, tai reikia sukurti kitą formą, kurioje tu jau būsi įrašytas tvirtai, nes kūrėjo teisėmis. O vis tiek, veiklos, gudrumo ir likusių žmonių sąskaita… O kad kitiems akis apdumti ir patiems geriau pasijusti, tai gynė, girdi, silpnus, ligotus, vargšus ir visokius kitokius. O koks rezultatas? Dabar visi turim vos ne privaloma tvarka būti visokiais kitokiais, silpnais, ligotais, vargšais ir pan. Tada turėsim teises ir viskas bus mums gerai. O kas pagal naujai iškovotą normą nesilygiuos, liks pasmerkta, apsjaudyta, gailėtis verčiama dauguma. Įvairūs transgenderiai tą greitai perprato… Kurią vėliavą beiškeltų, publika vis tiek tokios pat rūšies, smulkiaburžuazinė nuo prigimimo ir jie kitaip negali, kaip į šviesią ateitį vesti.

Kino kritikė ir teoretikė M. Turovskaja, ilgai tyrinėjus fašizmo fenomeną, 1971 metais išleido knygą „Herojai iš laiko be herojų“, kur teigė, jog fašizmas yra ne ideologijoje, rasizme ar netgi genocide – fašizmas pirmiausia įsišaknijęs nesąmoningoje masių kasdienybėje. Kinematografą ji tyrinėjo kaip struktūrą, kurioje pasireiškia tautos mentalitetas ir kičas, blogas skonis, pagal ją, yra tiesiog žmogiška realybė, o Aukšta kultūra, geras skonis jau neša susvetimėjimą nuo gyvenimo. Aišku, jog taip yra, nes Aukštos kultūros kūrėjų, ją gyvenusių, nebe likę. Ją jau kada atstovauja moralizuojanti masėms buržuazija, kuriai pačiai Aukštoji kultūra yra jau tik noriai prisimatuojamas svetimas drabužias. Kaip ir muziejų steigimas masėms šviesti, visokie liaudies kursai, programos. Buržuazija pati nuo gyvenimo syvų atitrūkus, gero auklėjimo ir aristokratų pamėgdžiojimo procese, ir toliau tą pati nori su likusia žmonių mase padaryti.

Bertoldas Brechtas jau tą problemą apčiuopė, kai blogą masių skonį paskelbė nors ir prastu, bet turinčiu teisę egzistuoti – alternatyviu skoniu. Nes kultūra dabar kuriama dirbtinai, kaip gyvenimo pakaitalas – kūrėjų pragyvenimui. O masių kultūra yra nelabai kokio išvystymo lygio, nes masės dar didele dalimi tiesiog gyvena – geriau, prasčiau, bet jie visada dar bus gyvesni už vidurinę, kultūringa mėgusią prisimesti, klasę… Dabar jau vis mažiau apsimetinėjama, tai problema nebe aktuali – didžiuma nesigėdindama yra kiauliškais savimi – aristokratus net ir mėgdžioti nebe madoj.

Kaip B. Brechtas ir pranašavo, publikos skonis negerės, jei iš filmo išimti elementus, darančius ji prastu, kičiniu. O pats filmas nuo to suprastės neatpažįstamai. Taip ir masių neskoningumas yra giliai įsišaknijęs realybėje, giliau, nei intelektualų skonis. Masinė kultūra – napagerinama. Ją galima tik užgniaužti, numarinti. Mūsų laiko didis menas – visada vulgarus, nes tik vulgarumas dar gyvybingas. Visa kita jau pribaigta. Kultūrinis gyvenimas yra iliuzijų pardavimas tiems, kurie jas naudoja, vietoj to, kad gyventų. Kuo mažiau gyvybingi, tuo daugiau vartoja.

Ir priešingybių pora yra ne „meną kurti ar meną naudoti“, priešingybės yra „arba kultūrintis, arba gyventi“… Už iliuzijų gaminimą geometrine progresija – kuo dabar kultūros kūrimas ir yra pavirtęs – amžinybės akyse niekas neužsidirbsim jokio pliuso. Inteligentija yra buržuazijos produktas, kur visas jos šėtoniškumas išsiskleidęs iki maksimumo. Ir jei žmogus ne „bailys su pafosu“, arba lūzeris, tai jis inteligentas tik iš paviršiaus, o viduje jame slypi vaisai ne mokslo, popieriu žiurkė, pamokslininkas ar pranašas, o gyvas žmogus, ieškantis išėjimo į paviršių.

Negyvenantis gyvenimo yra pastoviai susirūpinęs palikti kokį nors pėdsaką, įsiamžinti, išlikti atmintyje, pavyzdžiu, autoritetu ar paminklu – taip ir esame popieriniais pavyzdžiais ir negyvybingais autoritetais užplūsti. Gyvenantis gyvenimą žmogus tokio rūpesčio nepažista, ir, paradoksas, bet vien jau tuo, kad gyveno, jis po savęs palieka pasaulį pakeistą, pasikeitusį, savimi įtakotą – vienintelis gyvybingas būdas pėdsaką palikti, bet išnykstantis, vis mažiau kieno suvoktas.

Iš viso, gyvenimas ir sąmonė dabar yra išsiskyrę į du beveik nebe susitinkančius reiškinius – gyvenimą, bet nesąmoningą (masės) ir sąmonę, bet ne gyvybingą – inteligentija ir kiti bent kiek kažką suvokiantys.

(bus daugiau)

O kaip su kultūra? Su psichologija? II dalis

Kai rašo ar tapo gyvi, gyvenantys žmonės, tai jie kuria ne kultūrą, ne meną, jie kuria, formuoja gyvenimą – graikų tragedijos, mitai, stebuklingos pasakos yra gyvi ir veikia mus iki šiol – ir kokie esam, ir kaip gyvenam, kad ir kaip seniai visa tai sukurta.

Ismail Kadare, albanų rašytojas ir „amžinas kandidatas į Nobelio lauretus“ savo esse rinkinį apie pasaulinę literatūrą pradėjo nuo Aeschilo. Bet, dar vis tiek, pirmiausia pacitavo Česlovą Milošą:“medžiai rašė savą Dieviškąją komediją, apie kilimą iš pragaro ir į dieviškas sferas, žymiai ankščiau, nei Dante parašė savąją“… Rašytojas leidžia mums įsivaizduoti, kaip Aeschylas grįžta į savo darbo kambarį su visa kartu atsineštų šmėklų kompanija. Tragedija buvo ten, kur jis stovėjo, jos pamatai žiojėjo atviri, bet tolimesnės statybos brėžiniai dar nebuvo baigti… Galiausiai jis sukūrė tragediją plačiaja to žodžio prasme, tokią, kaip mes ją suprantam šiandien.

Žinoma, buvo kūrusių ir iki jo, bet juos dulkėmis užklojo laikas: Aeschylas negalėjo be kitų, su kuriai jo galingi smegenys pastoviai vedė pokalbį, bendravo ir keitėsi idėjomis.. Pro jo langą, „įstiklintą“ aliejuotu popierium, praeiviai panašėjo į šešėlius – tai ir buvo jo graikai: ėmė juos iš jo dabarties ir vertė tragedijos personažais. Ir ta transformacija sudėtingumu prilygo tranzicijai iš pragaro į gyvųjų pasaulį ir atgal, ir dėl šios priežasties graikai jo dramose liko neatpažįstamai transfigūruoti… Bet kas buvo tie graikai? Kuo jie buvo tokie ypatingi?

Be abejonės, daugeliu aspektų jie buvo nepaprasti. Gyveno jie gražioj šaly, kur klimatas malonus, alyvuogės, saulė, kalba jų buvo nuostabi ir muzika irgi. Jie buvo protingi, išradingi ir nesibijojo nuotykių. Jautė grožį, mėgo filosofiją, laikėsi moralinio kodo ir demokratija jų buvo gerai išvystyta. Turėjo mitologiją, šventyklas, tikėjo pragaru ir likimu (nors tai jiems reiškė ką kitą, nei tai dabar reiškia mums)… Gal net atrodė, kad jiems nieko nebe trūksta. Bet atėjo diena, kai jie praturtėjo nauju lobiu: graikų sąžinė netikėtai atsibudo, ir subrendusi graikų nacija prisiminė savo tapimo aušroje padarytą nusikaltimą: 800 metų praėjo nuo to laiko, kai graikai uždusino miegančią Troją…

Kolektyvinė graikų atgaila gali pasirodyti mažai tikėtina, bet žinant, jog šis faktas tapo pirminiu graikų literatūros šaltiniu, padaro ją pakankamai įtikinama. Nes, jei bandyti išimti pūvantį Trojos lavoną iš graikų literatūros, iš jos neliks mažiausiai pusės jos klasikos! Graikų rašytojai prisiėmė sau tai kaip pareigą, ištraukti nusikaltimą kaip rakštį iš graikų sąžinės: nusikaltimas jų buvo parodytas iš visų pusių, ir, tai vyko be jokio kitų tautų spaudimo iš šalies… Jie atgaivino Troją, kurią kažkada jie pasižadėjo palaidoti taip  giliai, kad iš jos neliktų jokio net prisiminimo. O dabar jie ekshumavo ją patys, nuvalė nuo jos žemes, ir paliudijo jos praeitį su tokiu švelnumu, kaip kad jie būtų šnekėję ne apie ją, bet apie save. Tokiam ekzorcizmui nėra buvę precendento – aktas sukrečiantis, tuo pat metu ir išlaisvinantis, ir subrandinantis…

Pirmą kartą žmonijos istorijoje, žmogaus sąžinė savanoriškai perėjo tokį sukrėtimą. Ir kad ji tokį veiksmą pasirinko, buvo signalas, jog tauta pasiruošus sukurti didžius literatūros kūrinius! … Mes negalime įsivaizduoti, kaip pasaulio literatūra atrodytų be Aeschylo (ar turėtume, pvz Šekspyrą?) Jis įkūnijo graikų pasaulio viziją, todėl jo gyvenimas ne atsitiktinai buvo persipynęs su pragaro tamsa. Jis savo ir savo amžininkų kūrybą vadino „likučiais nuo Homero stalo“. Nors realybėje, žinoma, jis, kaip ir kiti didieji tragiški poetai, sėdi šalia Homero prie vaišių stalo, o ne tenkinasi trupiniais.

Teigti galima, jog visa graikų literatūra maitinosi Homero motyvais, bet reiktų nepamiršti, jog didysis Homeras taip pat valgė prie stalo, padengto delikatesais iš pereitos graikų mitologijos puotos: kolektyvinio palikimo žmonių, gimusių civilizacijos aušroje… Apgirtę šviesa, šitie žmonės kūrė serijas esybių, tiek žemiškų, tiek dangiškų, mirtingų ir nemirtingų, skendinčių istorijoje, dramoje ir pačiose komplikuočiausiose aistrose. Ir ši mitologija pripildė pasaulį šviesos, nuo Olimpo kalno žemyn, iki jūros gelmių, nuo karališkų dvarų iki tamsių uolų, nuo požemių iki Paukščių Tako žvaigždžių… Homeras buvo pirmas, pasisavinęs mitologijos dalį – begalinius epus, kažkada egzistavusius vienas šalia kito, bet per laiką išnykusius, palikusius po savęs tik keletą pavadinimų – Nestoriada, Tebaida, Edipodia, Danaida, Agamemnoida… Jos egzistavo po visus Balkanus, kaip lyg būtų kosminė substancija, iš kurios toliau kūrėsi stebūklų sistemos ir bekraštės visatos.

Bet. Graikų literatūra pateko į mūsų kultūrinį pavelda jau tik per Romėnus. Tie romėnai, visiškai nuo jos apsvaigę, leido ir perleido graikų literatūrą iš naujo, pilnai ją išnagrinėjo, ir mes jau ją suprantam tik pagal jų komentarus: nuo čia prasidėjo graikų literatūros mutacija. Nepaisant, jog romėnai graikų meną labai gerbė, nereikia pamiršti, jog romėnai buvo blogiausios rūšies užkariautojai. Todėl jie nesuprato ir suprasti negalėjo tų gilumų, iš kurių pas graikus ėjo ženklai, pagal kuriuos šie kūrė, ir kurie jų meną nulėmė…. Kaip ir Troja gal būtų kalbėjus apie save kitaip, nei ją įamžino graikai, Romėnai didžiavosi savo užkariavimais ir niekino užkariautuosius. Jie nebuvo pasiruošę suvokti, kas graikų literatūrą įtakojo, kad būtent Balkanų tautos iš seno buvo įpratę naudotis bendromis dvasinėmis vertybėmis. Todėl kai romėnų mintys ir aiškinimai apie graikų literatūrą tapo oficialia jos traktacija ir požiūriu į ją šiandieną – o Balkanus jie niekino ir laikė atsilikusiais, nieko nevertais aukštos kultūros požiūriu, tai apie Homero ir Balkanų tautų folkloro bendrumąyra erezija net ir pagalvoti!

Romos imperijos jau seniai nėra, o jos autoritetas gyvas. Nepaisant Bairono, Šelio, Getės ir Holderino meilės Balkanams ir tikėjimo, jog tikros civilizacijos šaknys slypi tenai, Vakarų Europa išlieka persiemusi romėnišku viso ko, kas ateina iš Balkanų niekinimu…

Tai tiek kol kas I.Kadarės teksto… Žinoma, mūsų chaoso, fragmentacijos, skubos ir kreivų veidrodžių laikais reikia džiuogtis tuo, kas iš Aukštosios kultūros dar yra. Jos reikia laikytis kaip kelrodės žvaigždės. Bet nereikia nusivilti, kai kažkokiu momentu joje pasirodys daug dirbtinai sukonstruotos, surašytos kūrybos, negyvo moralizavimo, ims krist į akį kūriniai, ten patekę per vienos ar kitos ideologijos, religijos ar propagandos protekciją… Žodžiu, ims atsiskirti grūdai nuo pelų, atkris, kas negyva ir tik labai nedaugelis jausis kaip gyvi, gyvybingi, asmenybę formuojantys ir likimą koreguojantys. Kaip taisyklė, tai bus kūriniai, kurie pradžioje rodėsi visai neprieinami, neįkandami, nebe aktualūs. Tie, kurių nenorėta nei skaityti, nei įstengta suprasti – pasenę, su mūsų realybe jokio ryšio nebe turintys, verti užmaršties, į kurią jie krenta.

Kai iš tikro mes, skaitytojai, pradžioje dar buvome visai popieriniai – mūsų gyvenamo laiko suformuotas produktas. Ir mūsų realybė, tikrai, su pvz senųjų graiku klasika nesijungė niekaip. Ir tik gyvybei po truputį mumyse žiebiantis – jeigu ji žiebiasi! – gyva ima atsiliepti į gyvą. O dirbtina, sukonstruota, be gyvybės kultūros dalis atkris. Ir gailėti nereikia, ji padėjo, kiek galėjo, pavėdėjo mus tiek toli, kiek pati žinojo kelią.O toliau reikia eiti patiems, gyviems lemta gyventi – už parankės vediniems Homeru, nesibaigiančiame pokalbyje su Šekspyru… Ir tragedijų  katarsį vertinant labiau, nei tiesmukai gyventi mokinantį romaną.

(bus daugiau)

 

 

O kaip su kultūra? Su psichologija? I dalis

Pasaulyje stipriai per daug falšyvos meilės, kitų panašių jausmų – tokių, kuriuos reiktų jausti, bet žmones nejaučia, nei aplinkiniams, nei sau… Ir tada ką, jie blogi? – todėl apsimeta, vaizduoja atjautą, meilę, gerumą ir į tokį dirbtinų, suvaidintų dorybių tinklą esame susipainioję visi. Ir tiems suvaidintiems tarpusavio santykiams žmonės, kaip taisyklė, jaučiasi labiau įsipareigoję, nei kažkam, kas tikra, bet jų įsivaizduojamų moralinių etinių postulatų neatitinka. Iš viso, jei dar kas atskiria, kas tikra, o kas suvaidinta, nes žmonės vaidina, kaip kad jų gyvenimas nuo to priklausytų – nes sustosi, iš rolės iškrisi ir kas tada? – Tuštuma, egzistencinis siaubas…

Danų rašytojos Karen Bliksen giminė iš motinos pusės buvo tipiški vidurinės klasės buržua. Verslininkai, prekybininkai, praturtėję iš savo gudrumo ir mokėjimo suktis. Ir protestantų religijos įsitikinimo, jog“gyvenimas beprasmis, jei neužsiimi veikla“ irgi. Bet, to pasekoje tokie žmonės mato save kaip „gyvenimui skolingus“ir visą laiką stengiasi tą įsiskolinimą išmokėti. Tokie žmonės yra energingi, bet ne gyvybingi – moralės postulatai, kurių aklai laikomasi, ištraukia iš jų gyvybės syvus, išdžiovina. Ir tada jie reikalauja iš aplinkinių, kad jie irgi būtų tokie, kokiais priklauso – nuolankūs, kuklūs, taupūs, dėkingi – tokie, kokiais jie laikėsi savo dievo akyse. Tai darė juos dirbtinai dvasingais ir niekininčiais (nes bijančiais) viską, kas fiziška, jusliška… Žodžiu, tipiniai Viktorijos epochos atstovai. Gyveno dievobaimingą ir pilną tabu gyvenimą.

Iš tėvo pusės, Karen Bliksen giminė buvo aristokratai – dvaras, karininko garbė ir kilmingas kraujas… Tokie žmonės nesirūpina, kaip gyvenime pasižymeti, palikti po savęs pėdsaką, nes jiems gyvenimas yra ne „į skolą“, bet prigimtinė teisė, teritorija be dirbtinai uždėtų moralinių apribojimų. Gyvybingi, mielai besileidžiantys į pavojus ir pilni gyvenimo džiaugsmo. Tokiems žmonėms gyvenimas yra turtingas ir dosnus.

Šios dvi įtakos susidūrė ir susikove Karen Bliksen auklėjime, vaikystėje – tai konfliktas miniatiūroje, atspindintis politines ir visuomenines XIXa realijas – buržuazijos kilimo ir įsigalėjimo laikas.Taip pat ir jų moralės normų, pasaulėžiūros, vertybių skalės laimėjimo laikas… Irgi simboliškai galima matyti, K.Bliksen labai nepasisekė, kad jos tėvas nusižudė, kai jai tebuvo 10 metų, o mama neleido toliau bendrauti su tėvo gimine. O kaip tik su jais mergaitė jautesi laisviau ir jai buvo leidžiama būti savimi… Kai mama ir jos giminės pusė ją visą laiką koregavo, auklėjo, bandė perdaryti – žodžiu, mylėjo ne už tai, kokia ji buvo, bet „nepaisant to, kokia ji buvo“… Jei mylėjo iš viso. Nes tokiam dirbtinam moralės pasaulyje sunku pasakyti: mama ir dukra privalo mylėti viena kitą. O ne, tai elgtis taip, kaip kad mylėtų…

Karen Bliksen toliau gyvenime, kaip ir jos tėvas, gerai jautėsi ir tarp aukštuomenės, ir tarp paprastų žmonių („laukinių“ Afrikoje), o vidurinės klasės buržuaziją laikė įsikūnijusiu blogiu ir šaltiniu, iš kurio sklinda visa pasaulio priespauda. Aristokratai ar prastuomenė, teigė rašytoja, jie nerizikuoja niekuo, ką gyvendami galėtų prarasti, todėl tiesiog gyvena. O buržuazija ką nors prarasti bijo pastoviai, ir todėl „šėtonas visada jų tarpe, pačiose bjauriausiose savo formose“… Mama ir giminės su jų gerumu ir mielaširdiškumu ne specialiai darė jai bloga, bet tai, ką jie darė, išvirto į bloga, nes „būdami vienpusiški ir aukštų moralinių standartų“ jie individą laikė priklausomybėje (paklusnybėje), paraližuotą emociškai, atėmę teisę laisvai formuotis – prispaudę savo autoritetu ir tam buvo uždrausta priešintis… Vidurinės klasės požiūriu, jau yra blogai, jei moters šukuosena bent kiek išsidraikius. Ir nuotykius gyvenime jai paskirta pergyventi tik „širdyje, meilėje, kuri dažniausiai įsivaizduojama“.

Afrikoje, lygindama žmones iš aplinkos, kurioje ji užaugo, su vietiniais, ji labai puikiai pamatė, jog visi jie yra laimingi, kad ir kas beatsitiktų. Kol bent kas jų gyvenime vyksta, nutinka – anglų kalboje gražiai giminiuojasi „happy“ ir „happening“! – Tokios rūšies nuotykių ieškojimą, realių, o ne įsivaizduotų, ji pažinojo iš tėvo, tokios rūšies buvo ir jos mylimasis Denis Finč- Hatton, bet, net ir jų „aristokratiškas sąntykis su gyvenimu“ blėso, lyginant su vietiniu afrikiečių „tikrumu“. Ir rezultate, ji pati pagaliau irgi ėmė jaustis laisvai savimi. Ir rašyti ji nebūtų pradėjusi, jei ne problemos su fermos finansavimu, atvedę iki jos buvimo Afrikoje pabaigos, ir  grįžimo atgal į Daniją. Nes savo požiūryje ji buvo tvirta: žmogus arba gyvena, arba užsiima kūryba: „mano širdis liko Ngongo kalvose, o čia aš – tik šešėlis“.

Gyvenimas turi būti nenuspėjamas, o netikėtumas – šventė… Kai tuo tarpu buržuazija viską stato ir stengiasi išlaikyti ant užtikrintumo, apskaičiavimo, pastovumo ir nuspėjamumo pamatų: viskas suplanuota, apsaugota, apdrausta, ir vis tiek, baimė tyko iš visų pusių. O gyvenimo aristokratai, permainose ir nenuspėjamume, rizikoje yra kaip žuvys vandenyje, baimė yra priimama kaip natūrali gyvenimo dalis… Nepaisant savo ribotumo (tiksliau, kaip tik dėl jo), buržua vidurinė klasė yra tipiniai teisuoliai – įsitikinę, jog jie geresni, nei visi kiti likę. Ir tai negali likti be pasekmių – Karen Bliksen, tokio auklėjimo produktas, žinanti šitokį pasaulį iš vidaus, todėl savo nuomonėje tvirta: pasiaukojimo  ir aukštų idealų ji nevertino visiškai. Ji mato tai kaip „susirūpinimo savimi įrodymą“- bandymas užsidirbti amžiną gyvenimą yra ne kas kita, kaip realios mirties baimė.

ir nenoras prisiimti atsakomybę- ar dievas būtų tave kūręs, jei būtų žinojęs, kad tu neplanuoji gyventi, o tik visą laiką dangstysiesi dievu? Kursi didžiąją kultūrą ir auklėsi kitus, mokinsi gyventi kitus? – Kas save varžo, bijo gyventi, jaučiasi netikras savim, nes savęs nežino – jam visą laiką reikia dievo palaiminimo ir pritarimo… Kai žmogus gyvena, tai ir gyvena, savaime. O kai negyvena, tai tik ir žiūri, gal kiti „negyvena“ geriau? Ar kaip tą „negyvenimą“ gal papuošti, pagerinti, pakoreguoti, kad taptų geresnis, gražesnis, lengvesnis… O jei pavyksta, tuoj pat randasi kaltės jausmas – tada puolama nurodinėti, kaip gyventi kitiems, kad ir jiems pavyktų, visi iš karto potenciale tampa lygūs ir tik turi nesnausti, tą potencialą įgyvendinti.

Kai tai, kas tikra – yra, ir to jau užtenka. Tai ir yra gėris. O kas dirbtina, tai ir lieka dirbtina, ką bedarytum… K. Bliksen akyse, aristokratas yra tas, kuris gyvena gyvenimą pilnai (graikiškai aristo – geriausia, kratos – jėga):“tarp aristokrato ir gyvenimo nestovi niekas. Jis ima gyvenimą, koks tas ateina, ir gyvena jį pilna jėga. Tai garantuoja jo gyvybingumą – nesilaikoma ribojančių ar koreguojančių elgesį moralumų. Aristokratas neturi ką prarasti, nes amžinybė jam yra ne po mirties. Ji su juo visada kartu – graikų klasikos žinojimo pasekmė. Bebaimiškumas randasi, kai visiškai nesusiliečiama su praradimo reiškiniu. Ta savybė ir padaro žmogų negalinčiu gyventi be rizikos – bijoti būtų tolygu atkirsti save nuo dalies gyvenimo… Drąsa yra patirti viską, ką gyvenimas atneša. Aristokratas gyvena ir netaupo, tai ir yra lygu tikrumui.“

Menas turėtų būti aristokratiškas, atspindėti gyvenimo tikrumą. Nes tikras kūrėjas  yra kūrėjas ir pats, o ne tik dievo instrumentas. Ir jo kūryboj matomas pasaulio irracionalumas, kūrybos pagrindas – amžinybės dimensija… Senieji graikai – aristokratai, bet taip pat ir Afrikos „laukiniai“. O buržua miesčionis visur ir visada niekina viską, kas neapdirbta, nestilizuota, gryna, stipru, sveika ir kupina gyvybės syvų. Nyčė tą patį sakė apie „estetikos adeptus“. O mūsų laiku, kas maištauja, jie jau tik atmeta buržuazinį socialumą, bet tikrai laisvos prigimties tuo būdu automatiškai neatgauna. Atmetę dirbtinumą, jau liekame tiktai tušti. Nes tuščiaviduriai jau esame bet kuriuo atveju.

(bus daugiau)

Nefantazijos. VI dalis, pabaiga

Antropologai jau ne kartą aprašę, kas įvyksta su aborigenų bendruomene, kai jų dvasinės vertybės susiduria su dabartinės civilizacijos įtaka: jie praranda gyvenimo džiaugsmą, sugriūva įprastinė jų gyvenimo sąnkloda, moralė, pagal kurią gyventa, ima nykti ir ištinka visiškas nuosmūkis… Tai štai, mes dabar randamės tokioj situacijoje. Tik mes taip ir nesusivokėme, ką mes praradome. Nes mūsų idėjiniai vadai buvo labiau susirūpinę savo postų išlaikymu, nei giluminių realybės pokyčių susekimu ir įvertinimu…

Mes dabar daug kalbam apie materiją, tyrinėjam jos fizines sąvybes, laboratorijose demonstruojam vienokius ar kitokius bandymus ir reakcijas. Bet pati materijos savoka tapusi sausa ir nežmogiška – ji nebe mūsų visų Motina Žemė, dvasiškai ji mums jau nieko nereiškia. Tapusi grynai intelektualine sąvoka. Kur tie laikai, kai Žemės Motinos įvaizdį jautėme giliai ir intensyviai?… Tas pats ir su dvasia, buvusia visa ko egzistuojančio Tėvo įvaizdžiu – dabar ji patapusi intelektu ir sumažinta iki egoizmo ribojamo žmogaus mąstelio. Kolosalus emocinis „Tėve Mūsų“ maldos neštas krūvis, visas ir susigėrė į intelektualinės dykumos smėlį… Dabartinis žmogus nesugeba įvertinti, kiek racionalumas yra sunaikinęs mūsų sugebėjimą jausti ir naudotis, suprasti dieviškumo simboliką – mes esame atiduoti tiesiai į psichinį pragarą!

Žmogus išsilaisvino nuo prietarų, kaip jis pats mano, o iš tikro prarado ir savo dvasines vertybes. Dvasinės ir moralinės tradicijos yra nutrauktos, ir už tai tenka susimokėti visuotine deziorentacija ir nuopoliu, kurie gręsia pasauliui, kokį jį pažinojom ir iki šiol manom žiną, pabaiga… Straipsnyje „Link Dioniso“ bandyta papasakoti, kaip procesas vyko: turima omeny ne konkretus graikų mitų, švenčių ir kultų personažas Dionisas. Kalbama apie principą – tam tikrą figūrą, kuri gali turėti skirtingus vardus ir atributus skirtingose religijose. Karlas Kereniji savo studijoje apie Dionisą gana smulkiai aprašo šio tipo religines figūras. Jos surištos su apsvaigimu, ištąsymu dalimis, chaotiškais šokiais, pučiamais ir mušamais instrumentais, įvairių gyvūnų metamorfozių ciklais, su kaukėm ir šventais vaidinimais, ožių ir jaučių aukojimais… Beprotybe ir orgijomis.

Su dievų epifanijom – mirtimis ir atgimimais – vienu žodžiu, su audringa, nesuvaržyta, ekstatiška stichija. Stichija, dar nesutvarkyta pagal taisykles, bet jau dieviško gyvenimo, dionisiškų simbolių, žestu, vaizdų, situacijų besisukantis ratas. Tenai, kur tokį randame, vienose ar kitose kombinacijose, tenai randasi ir dionisiškos filosofijos teritorija – „tamsusis logosas“, nors ir dar tik latentinej formoj… K. Kereniji mano, jog Orfistų teologija pradeda įgauti formą, kai Dioniso kulte, be tradiciškai jame dalyvaujančių moterų – menadų, fiadų, bakančių – ėmė laisvai ir masiškai dalyvauti vyrai. Ir tai, ką Dioniso žynės pergyveno betarpiškai, vyrai ėmė reikšti susistemintoje, sutvarkytoje mitologijoje, teologijoje, religijoje ir protofilosofijos formoje.

Nuo Orfizmo einama link Pitagoriečių, Heraklito, toliau – Platono dialektika, neoplatonikai… O Dioniso kultai patys  – jau irgi, tik atgarsiai iš senesnių, mums nežinomų… Į vieną pusę einama link Apolono, į kitą – gilyn, į laiką, link Kibelos. Dionisas tampa tokiu lyg ir tarpiniu tarp apoloniško intelekto ir balso neturinčios materijos teritorijų. Bet. Apie sąmoningą patekimą į šią „realią realybę“ tarpe pojūčių ir intelekto jau negirdime nieko. Priešingai, reikia gerti, svaigintis, leistis apsėdamam ar kažkaip kitaip nuslopinti kūno pojūčius ir smegenų veiklą. Ir tada dar lieka tik tikėtis, kad pasiseks… O įsikišę į procesą vyrai, jau nukeliauja tiesiu taikymu į intelekto lankas, ir mes iš jų paveldim intelektualių filosofavimų išvedžiojimus ir racionalių įrodymų bandymus. Ir, kai civilizacija tampa per daug abstrakti, intelektualinė ir techninė, visuomenė apimama neaiškių baimių, fobijų, nervinių sutrikimų, kas yra tiesioginė paseka, kai žmogus neįsižeminęs, praradęs sąlytį su konkretika, abstrakčių idėjų užvaldytas.

Tada, žinoma, tenka tiesiu taikymu grįžti prie kūniškų pojūčių, emocijų – valgis, gėrimas, seksas, amatai, materija tampa išsigelbėjimu, paprastas judėjimas, nieko negalvojant (kad pravėdinti galvą) atneša palengvejimą. O ideologai tuo tarpu ima dainuoti, jog žmogus yra nieko daugiau, nei tik gyvūnas, gyvulys, ir tai atrodo tiesa įvairiems advokatams, tapusiems sūrių gamintojais, buhalterėms, persimetusiom į duonos kepimą, inžinieriams, tapusiems virėjais ar krepšių pynėjais provincijos ramybėje… Tarp dvejų kraštutinumų blaškomasi, o vidurinio kelio į ten, kur reiktų, kaip nerandama, taip nerandama. Netgi išlikusių tekstų jau negalime suprasti taip, ką jie buvo rašyti, kad reikštų. Toks paprastas klausimas, Mitraizme Mitra yra vyras ar moteris?

Žinant, jog tais laikais kariai, kaip ir paskui riteriai, garbino moterišką dvasinį pradą savyje (kaip komplektuojantį vyrišką fizinį)- mūsų Diana, Maloningoji Ponia, Jūros Žvaigždė – tai aišku, jog Mitra buvo moteriskos giminės. Bet, civilizacijai keičiantis ir vyrų sufilosofuotom filosofijom įsigalint, tai ką gi kariai galėjo garbinti? Tik kitą karį – stipresnį, galingesnį, įtakingesnį! Apie kokias moteris gali būti šneka? Aišku, kad Mitra – vyras ir karys!… O dabartinis ideologinis durnizmas apsidžiaugia – taigi jis androgynas buvo! Abejų lyčių vienu metu! Koks puikus pavyzdys! – sektina…Apie mergelės – maagd – esmę jau rašiau, bet jei grįžti prie kito pavadinimo – virgin – tai jis reikš tą patį, nors kalbiškai negiminingas. „Vyr“- yra turbūt seniausias egzistuojantis vyro įvardinimas (iš sanskrito, bet ir pas romėnus laisvas žmogus taip vadinosi).. O „gin“ yra dvasia, esmė – džinas norų išpildytojas, džinas – distiliuotas alkoholis… Žodžiu, virgin – vyro dvasinė vadovė (psichologai tam Animos terniną sugalvoję).

Templieriai, sakoma, garbino Joną Krikštytoją ir Mariją Magdeleną, kas senesniais laikais, ko gera, buvę vienas ir tas pats. O Marijos Magdelenos palaidi ilgi plaukai yra atgarsis Vėlino, kuris visda plaukuotas ar Veleso (volosatyj – plaukuotas) – ano pasaulio valdovų… Kas netikit, kad viskas gali būti šitaip chaotiškai susimaišę mūsų supratime ir atėję iš visiškai sumaišytų raštų, imkim baškirų pavyzdį. Pas juos dabar yra įsivyravęs islamas, bet Šėtoną Alachas iš dangaus trenkia perkūnu… O gamtą ir aplinkinį pasaulį dar visai neseniai, pagal ju supratimą, valdė dvylika gamtos dievų – žemės, ugnies, vėjo, vandens ir t.t. Kol visiems apaštalams butų įvardyta ką veikti ir nei vienas be darbo neliks. Čia, matyt, ankstesnės – keltiškos, šv. Patriko krikščionybės pėdsakai, o žalia jos gamtos ir gyvybės spalva gražiai persivėrtė į Pranašo vėliavos spalvą ir nieko daug keisti nereikia.

Iš viso, yra rimta teorija, jog pasaulis jei ir buvęs viena kultūrine teritorija, viena imperiją, kuo dabar labai mėgsta girtis rusai, prisirašydami ją sau ir skelbdamiesi palikuonimis, tai ji, ko gera, buvus keltiška. Ir Airija – IRland – tinka ir sutrumpinimui Imperia Rusov, bet reiškia ką kitą… Rossy reiškia raudoną, raudonplaukį – t.y. keltą… Nežinau, ar jūs daug raudongalvių rusų esat sutikę, bet man nedaug tekę.

Ir etruskai, kuriuos taip labai į save rusai traukia, gyveno ne Etruskijoje, bet Etrurijoje… Tai čia dar geriausiu atveju Riurikovičius ir Rūro sritį galima prikabinti, bet prie ko čia dabartinė Rusija ir pereitos imperijos Romanovai, tai man lieka neaišku. Keltiškas kryžius Rusijoe Europos šiaurėje yra buvęs, bet Tudorus – čiudjo – iš tos teritorijos novgorodiečiai išvijo. Tiudorai, rožė – tai raudona (roža, ryžas…)… Rasa, labai gali büti, jog ne dèl baltumo – ji ne balta, ji greičiau bespalvė – jinai greičiau yra „dievų ašaros“- didvyriai kariai, herojai – raudonplaukiai „laukiniai“… Laisvi. Ta prasme, jog darbu neužsiimantys, keliaujantys, kariaujantys…

Dar įdomus momentas, jog slavai nesuveda to savęs pavadinimo su vergais, vergyste (slave angliškai)… Jie vis apie šlovinimą ir šlovę, bet kas toks atsisėdęs kitą vis šlovina? – tas, kuris nuo jo priklausomas. Arba vien jau šlovinimo faktu save prie to, ką jis škovina, prisiriša. Nesavarankiškas, nelaisvas, vadinasi. A. Tamanskis irgi tvirtina, Cargrade girdi, pirmi sultonai slaviškai kalbėjo, o ne arabiškai. O „aRABas“, įdomu, ar irgi ne vergą reiškia, tik slaviškai… O mentalitetas jų irgi vergiškas, ką nori daryk, tik poną duok, kurį būtų galima garbint.Vienu žodžiu, kas Rusija pavadinta, nebūtinai iš tikro Rusija ir yra – panašu, jog didžiaja dalimi taip pavadintos buvę Turano žemės…

Kaip, pvz, Prancūzija vadinama, kas seniau didele dalim Oksitanija buvo iš pietų ir Flandrija iš šiaurės, arba, kas Lietuva turėtų vadintis, Baltarusija vadinasi… o iš tikro yra Gudija, t.y. Gerieji žmonės. Ta prasme, jog geras – tikras, o blogas – foul – falšyvas…

 

 

Nefantazijos. V dalis

Trumpai tariant, Mundus imaginalis yra kūniškas pasaulis, bet mažiau kūniškas, nei mūsiškis – tarpe grynos dvasio ir grynos materijos… Galima palyginti su egzistavimu veidrodyje – veidrodžio materialumas yra atvaizdo pasireiškimo vieta.

Kognityvi vaizduotė – puikus veidrodis – materija, iš kurios viskas gali simbolizuoti viską, būti skirtingais, nors padarytais iš to paties. Tenai galima gauti žinias ir nesusipainioti racionalumo dilemose -„ar tai tikra, ar netikra?“- „išgalvota ar realu?“-„materialu ar dvasiška?“… Sąmonės socializacijos procese susikūrėme sau panašią dilemą:“istorija ar mitas?“ O kai esam pažįstami su Aštunta sfera – dvasiniu slenkščiu, tada tokie susipainiojimai negręsia… Svedenborgas dar gerai apie visa tai rašė XVIII amžiuje (o Česlovas Milošas paaiškino, kaip jo raštus suprasti „Ulro žemėje“).

Kas tai per organas, kurio pagalba pereinama iš išorės į vidų? – tai ne kūno pojūčiai, ir ne intelekto sugebėjimai, bet tai, kas yra jų tarpe: aktyvi, pažįstanti, statanti vaizduotė. Ji transmutuoja vidinę dvasios būseną į išorę, padaro ją matomą mums, atvaizduoja simbolių pagalba. Šitos transmutacijos pagalba ir vyksta visos kelionės po dvasines erdves. Ji taip pat dvasinę erdvę paverčia apimtine, turinčia erdvinius išmatavimus. Pirmas postulatas: vaizduotė yra grynai dvasinė savybė, nepriklausanti nuo fizinių organų, todėl ji išlieka, kai kūnas atmiršta. Ši jėga ir yra „dvasios akys“, ja žmogus gyvena toliau, po mirties: jei šia aktyviaja vaizduote matai, tai „pomirtinis gyvenimas“ yra, pataikai į realybę, esančią prieš mūsų realybę, matai daiktų ir veiksmų prototipus – idėjas, formas…

Kol šiuolaikinis žmogus gyvas, jo vaizduotė „išskydus“ – ji klaidžioja, nesukoncentruota, sekdama pojūčiais. Kai kūno nebėra, ji gali susikoncentruoti ir pademonstruoti savo nepriklausomybę… Avicena šią būseną jau tapatino su sapno būsena, bet jos nėra tapačios: kai žmogus sapnuoja, sapnai yra veikiami procesų, vykstančių jo kūne.Kai islamas tvirtina, jog „žmonės miega, jie atsibus, kai numirs“ miegą jie turi omeny perkeltine prasme, kaip paskendimą iliuzijoj. O mūsų gyvenimą simboliškai prilygina sapnui kaip tik todėl, kad mes nanaudojame kognityvios vaizduotės. O tiktai jinai yra kelias į realią realybę., išėjimas iš iliuzinio pasaulio, iš kurio naktį miegodami, neišeiname.

Antras postulatas: pažintinė vaizduotė yra svarbi savo sferoje – mundus imaginalis, ten ji veikia, renka žinias, ir visa tai yra realu ir turi vertę… Dar nekalbėta, kuo įpatingas yra trečias ankščiau minėtas miestas Churkalja – tenai laikas gali tekėti ir atgal, ir erdvė sukuriama valios pagalba. Aiški Vaizduotės vieta tarp pojūčių ir intelekto, padeda ją konstruoti, sulaiko nuo klaidžiojimų… Nes kai vaizduotė ima tuščiai klajoti, ji nebe vykdo savo funkcijos: matyti ir atkurti simbolius, vedančius į vidinę sąmonę – ir Malakut ( dvasios pasaulis ) žmogui tampa nebe egzistuojančiu… Aristotelio kosmologijoje dar buvo Angeliškos hierarchijos (dangiški angelai, virš jų – angeliškos inteligencijos)… Ir Paracelsijus jau perspėjo nemaišyti dvejų dalykų, tikrosios Vaizduotės, apie kurią kalba alchemikai, ir fantazijos, kuri gali vesti į beprotybę. Įdomu, jog Imaginalis vera reiškia ir „tikrąją“ ir „žalią“- t.y. gyvą, amžinai jauną – kaip Pranašo vėliava ir šv. Patriko bei airių krikščionybės spalva.

o mes dabar jau dviejų vaizduočių viena nuo kitos neskiriam, mums jau viskas susimaišę.  Vaizduotė mums – fantazija, folle de logis… Kai tradiciniame islame net ir menas, ne tik vaizduotė, išlikęs rimtas, hierarchiškas, įsišaknijęs – išlaikantys tvirtą pagrindą, išlaiko jėgą ir svarbą! O pas vakariečius visi tie dalykai nuėję niekais… Pirmosios Vaizduotės reikšmes nebe pažįstam, antroji vyrauja mūsų „iliuzijų mugėje“, ir visa, kas iš jos dar likę ar rodoma, yra nebe rimta, nebe svarbu, pagrindai atmesti – telieka žaismas, fantazijos – saldžios arba siaubingos…

Žodžiai „teatras“ ir „stebėti“ yra iš tos pačios šaknies ir reikšmės, ir ne tik graikų kalboj… Antikinėja Graikijoje teatras buvo laisvų – darbu neužimtų – žmonių užsiėmimas (ir kas kita, nei „duona ir reginiai“ pas romėnus). Sakoma, jog stebėjimo pagalba jie įgydavo teoriją ir toliau ją įgyvendino praktikoje.. Ir tai buvo teatras, kuris kūrė gyvenimą, tokia buvo teatro egzistavimo pirminė prasmė ir tikslas. Jei šitai suprasime kontekste viso to, kas jau surašyta aukščiau, tai suprasime, jog tie neužimti darbu žmonės buvo magai. Sukoncentruotos sąmonės stebėjimo pagalba jie matydavo realybę už mūsų realybės – idėjų formas, vaizdus, judesius – ir praktikos pagalba pernešdavo, ką atrinkdavo kaip tinkamą ar norima, matomai, pervesdavo į mūsų realybę – įkūnydavo materijoje: toksai „teatras“ kūrė gyvenimą pačia tiesiogine to žodžio prasme. Gyvenimas vyko ne toks, koks ateidavo, įvykdavo ar pavykdavo – priežaščių ir pasekmių grandinė, kokią pažįstame dabar – bet toks, koks būdavo sukuriamas, manifestuojamas tų, kurie turėjo šitą galią ir valią – magų.

Teatrą be teorijos jau nevadino praktiniu netgi ir dabartinėje prasmėje, kurią teatrui teikiame. Tada iš teatro telieka amatas – techne – technika. Ir jau yra vergų – darbu užimtų žmonių užsiėmimas. Tas pats atsitikę su kitais vaizduojamais menais: šventų paveikslų tapytojas, smūtkelių raižytojas, dievų atvaizdų marmure skulptorius nefantazavo – jis keliavo į Vaizduotės šalį – mundus imaginalis – ir įkūnydavo atvaizdus, ten matytus (net ir kai jau ne materializuodami iš nieko, bet meninės kūrybos procese). Kūrybinės kančios ėmė rastis, kai kūrėjas nebe sugebėjo taip lengvai keliauti į dvasios erdves, matė jų turinį sunkiai ar su pertrūkiais. O kai radosi sekuliari tapyba, XVI amžius – mažieji olandai, tai tai jau buvo amatas, pardavimui ir pragyvenimui sukurti vaizdai, nukopijuoti čia pat vietoj, labai techniškai, bet mūsų pasaulyje. Niekur toli dvasiškai nebe keliaujant. Jie jau nebe turėjo Vaizduotės – fantazijos pirmine jos prasme… Ir jiems jos nebe trūko.

Toksai vaizduojamas menas, kaip ir teatras dabar mūsų suprantama prasme, gyvenimą reprezentuoja – atkuria, kopijuoja, pamėgdžioja, o ne prezentuoja t.y. sukuria… Kaip tikrą – tobula iliuzija. Nebėra dvasios, nebėra ir kūrybos.  Įdomu, jog dabar mes, vakariečiai, šitaip pat matome kiniečius ir kitus azijos gyventojus – jog pastarieji gali tik kopijuoti, atgaminti, dauginti. Idėjų jie neturi, nes idėja – dvasios privilegija! Kai germanai – maži žmonės, germos – yra sukurti kaip tik ir darbams dirbti. Kurti gali didelės dvasios, laisvi – kur tokie dabar dar yra, jei yra iš viso?

Kadangi tokie ir panašūs dalykai mums jau neaktualūs ir nedomina, laisvai galime teigti, jog tradicinei kultūrai mes nebe priklausom. Mūsų gyvenimas mokslinėje civilizacijoje jau yra užvaldęs netgi ir tai, kaip mes matome vaizdus. Mums pastoviai rodoma, ką reikia, kad mes matytume: kinofilmai, televizija, Instagrama ir kiti interneto pavyzdžių rodytuvai. Vaizduotė, simbolių supratimas, kiek jo dar yra, yra degradavę iki kūniškų pojūčių lygio… Dar vienetai, kurie domisi mistika ar tikintieji, kuriems mistika dar nesvetima, kaip taisyklė mano, jog ekstazės būklėje (jei ji kam kada dar pasitaiko, nutinka), žmonės turi galimybę pamatyti „aukštesnius pasaulius“.

Kai realiai yra atvirkščiai – kas aukštesnius pasaulius mato, gyvena ekstazėje. T.y. jaučiasi iš tikro gyvi pastoviai. Kas pažįstamas su realia realybe, Aštuntu klimatu – šalimi niekur – tas nebe užsiima socialinių utopijų kūrimu, fantazijom, menų žaidimais ar idėjų žaismais šiame, ir taip jau iliuzijų dirbtinumo, netikrumo kupiname pasaulyje.

(bus daugiau)

 

 

Nefantazijos. IV dalis

Pirkliai – t.y. už pinigus kažką atvežantys parduoti, tai čia nuo XV- XVI amžių tokia reikšmė. Tada laivai plaukė į kitus žemynus, parveždavo egzotiką, kolonizuodavo ten vietinius, praturtėti buvo galima iš vieno reiso – olandai iki šiol turi pasakymą „tavo laivas sugrįžo į uostą“ vadinasi, praturtėjai, nes laivas grįždavo su pinigais, turtu… Angliją tais laikais Elžbieta I valdė, karalienė- mergelė – paskui toks sugalvotas paaiškinimas tam buvo, o iš tikro, kad „Maagd“ (virgin) magus valdė, tai visai nekeista!

Ir visai nereikia pasakų apie „pradėjimą nuo šventos davasios“, žinant, kad magų sugebėjimų arsenale buvo padaryti daiktus iš nieko: iš plaštakos, pirštus laikant reikiamai, tam tikru kampu, buvo „traukiama“ siūlas, audinys, rūbas… Kas nori. Jei Dzeusui galėjo iš galvos, autogenezės pagalba, gimti Atėnė, tai moteriai magei iš savęs „ištraukti“ vaiką, sūnų turėjo būti normaliausias dalykas… Kažkaip įdomiai, Maagd – nekalta mergelė, o Magdalina – jau prostitutė, nes reikia paaiškinti, iš kur ji žmonių kopijas traukia… Ir jokio Kristaus kaip vyro jai tam nereikėjo, kur magės valdė – išmintingos baltos moterys – ten visur Mergelė su kūdikėliu garbinama buvo, o tas kūdikėlis, panašu, ir yra mūsų žmonija…

Templieriai dar žinojo, jog Merovingų (iš jūros atėjusių) kraujas – teisėtas valdovų kraujas, jie Magdeleną garbino – magam priklausė pasaulį valdyti, o ne karaliams (Karolingų kraujas jau neteisėtas). Dabar daugiausia ką išminčiai ar mokytojai gali, tai prieiti prie tos kitos realybės, pasižiūrėti tenai esančius viso ko atvaizdus. O magai, matomai, ne tik prieidavo prie atvaizdų, bet juos sugebėdavo materializuoti „iš oro, iš nieko“… Kaip tik apie tai – nefantazijas – ir pašnekėkim toliau.

Anri Korben (1903-1978) buvo prancūzų filosofas ir islamo tyrinėtojas, didžiausias autoritetas Irano sufijų mistikos ir šiitų gnosticizmo klausimais.. Buvo tarptautinės bendrijos „Eranos“ narys – joje būrėsi archaikos, mistikos, hermetizmo tyrinėtojai iš viso pasaulio, tokie, kaip C.G. Jungas, M. Eliade, G. Šolem ir kiti.Čia pateiksiu jo pranešimo, skaityto 1964 matais Paryžiuje, konspektą.

Ką europiečiai vadina „įsivaizduojamu“, yra fantazijos, tai, ko nėra ir būti negali. Bet Irano teosofai tai įvardina „aštunto klimato“ prasme – labai realios realybės. Jei tik turi organą, kuriuo gali ją matyti, patirti.: ir būtent tas organas yra „įsivaizduojanti“ arba „pažįstanti (kognityvinė) vaizduotė“. Na-Koja-Abad arba Aštuntas klimatas – tiesioginis vertimas būtų „šalis niekur“. Bet tai nėra sufantazuota vieta!

Jaunas persų šeichas Sochravardi, XII amžiuje atgaivinęs senosios Persijos teosofiją islamiškame Irane, yra sukūręs stebuklingų istorijų, kurios tuo pat metu yra ir vizijos, ir turi dvasinės inicijacijos prasmę. Kiekvienos istorijos pradžioje jis susitinka nepaprasto gražumo aukštesnio lygio realybės atstovą, ir klausia jo, kas jis toks ir iš kur atėjęs… Iš esmės, tie pasakojimai yra gnostiko patirtys, papasakotos kaip keliautojo ar belaisvio, besistengiančio grįžti namo, istorijos (ar tai Homero kūrybai kitokią prasmę nesuteiktų?). Viena tokia istorija vadinasi „Purpurinis angelas“ – mūsų pasaulio tamsa redukuoja nepaprasto grožio būtybės grynos šviesos spindesį iki purpurinės sutemų spalvos (tai paaiškina bažnyčios tarnų dėvimą purpurą – turi pretenzijas būti gryna šviesa šviečiančiais?)…

Ta būtybė pasirodo beesanti Kūrėjo pirmagimis Protokristos, atėjęs iš už kalno, pavadinimu Kaf (iš ten kilę mes visi, ir į ten grįšime). Kalnas Kaf yra kosminis kalnas, sudarytas iš viena po kitos sekančių viršūnių ir slėnių, dangiškų sferų pagalba. Kiek ilgai reikia eiti nuo jo vedančiu keliu? – Nesvarbu, nes visada grįši į ten, iš kur išėjęs. Bet grįši ne visai toksai pats: kitoje Kaf kalno pusėje pergyvensi aukščiausiąjį savo Aš. Kaip Chizra (atba pranašas Elija), tu pasinersi į Gyvenimo šaltinį, pažinsi Tikrąją Realybę… Iš to šaltinio išeisi, įgijęs sugebėjimą be didelių pastangų tenai sugrįžti, kada panorėjęs – pats tapsi Chizra.

Terminą „šalis niekur“ sukūrė pats Sochravardi ir jis tiksliai atitinka pirminę žodžio „utopija“ prasmę.Tai nėra klasikinis graikiškas žodis, jį sukūrė Tomas Moras, rašydamas apie vietą, kurios mūsų pasaulyje nėra (nebėra?), bet ji realiai egzistuoja… Gal todėl Tomo Moro vardą ir pavardę prasminiai galima išversti kaip „mirusį protą“- kad į ten pakliūti, proto veiklą reikia sustabdyti… Mat labai įvairialypė topologija atsiveria iš vizijų išeities taško – būsenos tarp atsibudimo ir miego. Pvz, šijitų mistikai ją vadina „nepasireiškusio Imamo šalis“…. Utopistas nėra fantazuotojas, jis yra keliautojas po kitos realybės šalis. Klausimas, kaip tokiu tampama? – Tradicinis islamas atsakymo tam neturi. O tai, kas mūsų šiandien vadinama socialine ar politine utopija, yra parašyta ne visai šitą pradinę prasmę turint omeny.

Mistiniai islamo miestai Džabalka, Džabarsa, Chyrkalja topografiškai randasi už ribos, ties kuria baigiasi bet kokie dar prie mūsų pasaulio priklausančių išmatavimų taškai. Kai pereinama į dvasinę sferą, klausimas „kur“ tampa beprasmis. Ir fizinis persikėlimas iš vienos vietos į kitą čia jokios įtakos nebe turi. Nes tai – įėjimas į vidų, kas paradoksaliai rodosi – pergyvenama – kaip lyg ir tai vyktų išorėje! Nusisukama nuo išorinės realybės ir pasineriama į save, pareinama namo – ar bent jau judama ta kryptimi. Ir paradoksas: kai tik šis perėjimas į vidų įvyksta, vidinė realybė atsiveria kaip nauja išorė, apsupa, tampa reali… Ši dvasinė realybė nesiranda kažkur materialine prasme. Priešingai, mūsų gyvenamas materialinis pasaulis randasi dvasinės realybės viduje. – Tai supratus, galima toliau kalbėti apie vizijų patyrimą, pergyvenimą.- ir bus labai aišku, jog kalbama ne apie fantazavimą, įsivaizdavimą, nors, žmonės dabar dar tik tai ir sugeba…

Mes nebe galime suvokti skirtumo tarp galvojimo/mąstymo ir būties.

O skirtumas yra. Jį galima žinoti, pergyvenus, palyginus, pajautus asmeniškai – jokie mokslo pasiekimai nepadės… Reikia turėti bent jau teisingą Kosmogoniją: kokie pasauliai egzistuoja šitoj tradicijoj? – pirma tai Jausminis, fenomenų pasaulis (molk), kurį sudaro žemiškas pasaulis, valdomas žmonių dvasių, ir žvaigždžių visata, valdoma sferų dvasių. Antra – viršjausminis pasaulis, kur randasi Dvasios ir Angelų dvasios (malkut), jau minėtieji mistiniai miestai. Jis prasideda „kitoje kalno Kaf pusėje“, nuo devintos sferos… Trečia – tai grynų archangeliškų inteligencijų visata. Šiems trims pasauliams atitinka ir jų pažinimo organai: pojūčiai, kognityvinė vaizduotė ir intelektas (kūnas, siela ir dvasia)… Toliau mes nebe priklausom nei nuo empiriškai pažįstamo pasaulio, nei nuo abstraktaus intelekto… O jų tarpe randasi pasaulis, juos tiek skiriantis, tiek ir rišantis – mundus imaginalis.

Mundus imaginalis pažinti, patirti reikia specialaus organo, specialios įsivaizdavimo jėgos, kurios pažintinis (kognityvinis) sugebėjimas yra toks pat realus, kaip ir pojūčių ar intelektualios intuicijos, ir tai – jokios nefantazijos ar vaizduotės žaismas…. Islamo tradicijoje, septyni klimatai yra pažįstami pojūčiais. O Aštuntas klimatas irgi turi išmatavimus ir tęstinumą, formas ir spalvas, bet potyriais iš fizinio kūno jų jau nebe pažinsi. Tam jau reikia pažintinės vaizduotės jėgos – dvasinių pojūčių.

Tai – pilnai objektyvus ir realus pasaulis, kur randasi analogai viskam, kas egzistuoja ir mūsų apčiuopiamame pasaulyje. Išvertus iš arabų kalbos, jis vadintūsi Mundus archetipus – Platono idėjų pasaulis – „platono pasaulio archetipai“. Archetipai – individualių daiktų ir objektų vaizdai: tada tai yra Aštunto klimato rytinis regionas vardu Džabalka – ten tie vaizdai randasi, prieš rasdamiesi mūsų pojūčių pasaulyje. Vakariniame regione – miestas Džabarsa, kur atsiranda sielos, palikę mūsų pasaulį. Taip pat tenai yra visų mūsų minčių, norų ir darbų, nuojautų ir elgesio formos….

Kartu šitie miestai sudaro Mundus imaginalis. Jis negalėtų egzistuoti intelekto pasaulyje, nes yra nematerialiai materialūs, turi išmatavimus, pastovumą ir tęstinumą – savotišką kūniškumą. Gal todėl protas jų realumą ir neigia: ne jo teritorija. Kaip ir ne fizinio kūno pojūčių… O jis vis tiek metafiziškai reikalingas, be jo neįmanoma!

(bus daugiau)

Nefantazijos. III dalis

Atsimenat gal, filmas toks buvo „Jewel of the Nile“(1985m. Su M. Duglas ir K. Turner), kur brangakmenis buvo visai ne brangakmenis, o aukščiausio dvasininko titulas pas sufijus, gyvenančius prie Nilo? Pas tibetiečius irgi yra toksai pat dvasinis titulas – brangakmenis. Glen Mullin paaiškina, koks žmogus gali būti taip vadinamas: žmogus brangakmenis yra tolygus stebuklingam akmeniui, kuris išpildo norus! Ką jis bedarytų, kuo beužsiimtų, jam visada sekasi, viskas pavyksta – pasidaro kaip burtų pagalba, ir eina į naudą ir jam pačiam, ir jo aplinkai… Kas studijuoja tibetiečių budizmą, tai yra viena iš pirmųjų koncepcijų, kurias reikia suvokti ir apie kurias medituoti: tapimas tokiu norus pildančiu brangakmeniu – atskleidimas savyje tokios jėgos.

Grįžtant prie žmogaus gyvybės vertingumo idėjos – vertingas yra žmogus/brangakmenis, o kad kažkas vaikšto dviem kojom, tai dar savaime nieko nereiškia ir ypatingos vertės neturi. Žodis „meditacija“ (kaip tai vadinama Vakaruose), neišreiškia prasmės, kurią toksai sukoncentruotas stebėjimas turi indų – tibetiečių tradicijoje. Kalba eina ne apie tai, kad sėdėti su tuščia galva, skaičiuojant įkvėpimus ir iškvėpimus… Medituoti turėtų reikšti „nustatyti savo protą struktūruotam mąstymo procesui“. T.y. „medituoti“ nėra tiktai sėdėti, stebint savo sąmonę… „Medituoti“ yra vesti savo protą labai tikslių, tvarkingų, struktūruotų stebėjimų keliu. Tibetietiškai tai vadinama „trenpa neybar zhagra“- proto priartinimas prie kokios tai tiesos, kurios mes paprastai nepastebim.

Žmogumi pilnai tapti padeda trijų rūšių stebėjimai: pirma- galvojimas apie tai, jog žmonių, palyginus su kitomis rūšimis, yra gana mažai, bet žmogaus galia, palyginus su kitom rūšimis, gana didelė… Ir kadangi mes galingi, bet mūsų nedaug, mes turime naudotis savo brangia prigimtim, panaudodami savo galią gėriui, sau ir kitiems.

Antra, ryšium su tuo reiktų tris kartus per dieną prisiminti, kad gyvenimas yra trumpas. Kad mirsime tikrai, tik dar nežinome tiksliai kada. Ir pasiimsime tik tai, kas mūsų dvasioje, viduje. – Todėl gyvenimą verta leisti, tik dvasios brangenybes kaupiant.

Trečias apmąstymas yra apie tai, jog žmogumi atsitiktinai netampame… Vieniems gal dar anksti, kiti kažką savyje jau vysto, bet dauguma „arba žino savo banko kortelės kodą, arba ne. Ir to pasekoje, prie pinigų arba prieina, arba ne, ir tokiems iš tos jų kortelės jokios naudos“- metafora tokia.

Šiuo metu mūsų planetoje yra 108 tikri žmonės – azijetiškos tradicijos sako, jog bet kuriuo momentu žemėje randasi būtent toksai kiekis Mokytojų. Kabalistai kalba apie 36, bet tai reikia padauginti iš trijų… Kaip galima suprasti iš paties Budos formuluočių, kol netapai šventas – kol netapai Arjoi – tavo savęs pajautimas išlieka toks stiprus, jog tu gali būti tik vienoje vietoje vienu metu. Bet kai tik tu tapai Arja, įgijai ir galimybę save multiplikuoti ir diversifikuoti. Tai yra sugebėjimas spręsti daug uždavinių vienu metu. Tuo pačiu metu rastis įvairiose vietose – paprastiems žmonėms atrodo, jog tu esi šimtas žmonių, o ne vienas… O iš tavo žiūrėjimo taško, tai tiesiog šimtas skirtingų tavo briaunų, pasireiškiančių šimtu skirtingų būdų šimtuose erdvės- laiko kontiniumų… Ir toks brangakmenio daugiabriauniškumas rodosi atskira tik todėl, kad taip esame įpratę matyti erdvės- laiko kontiniumą.

Jei pasižiūrėti, kaip mes „priimame“ pasaulį, pasirodys, jog tai ištisinis procesas ėmimo kokio nors vieno ar kito objekto, atskyrimas jo nuo viso likusio pasaulio, ir tą pasaulį pamirštam, matom tik išplėštąjį objektą – taip įrengtas mūsų matymas. Pvz, arbatinukas. Jis, pagal mus, atskiras nuo likusio pasaulio. Bet, tas atskirumas yra sukurtas mūsų proto: arbatinukas išniro iš visatos visumos, ir, kokių 50 metų bėgyje, greičiausiai grįš į ją atgal. Ir arbatinuko nebe liks. Visame arbatinuke nėra nieko, kas jį išskirtų kaip arbatinuką. Išskyrus mūsų idėją apie arbatinuką… Taip pat yra ir su savęs jautimu savimi. Taigi, tapti Arja šioje, nuo Asangos einančioje tradicijoje, reiškia atsikratyti šito instinktyvaus, automatiškai mumyse vykstančio matymo Visatos, kaip kažko begalinio, o savęs – kaip dulkelės toje visatoje. Ir tada, staiga, kaip stebuklu, randasi sugebėjimas pasireikšti vienu metu dešimtyje skirtingų erdvės-laiko kontiniumų.

Bet tai nepaaiškina, kaip viename žmoguje gali rastis keletas sąmonės srovių: yra tekstų, liudijančių, jog vienas ar kitas karalius tuo pačiu metu buvo keleto Mokytojų manifestacija. Pvz, sakoma, jog pirmojo Dalai Lamos mokytojas buvo kolektyvinis Atjautos, Išminties ir Galios Budų įsikūnijimas. Tik Visatos negalima išdalinti į skirtingas sroves, o jeigu mes jas matome kaip atskiras, tai tik mūsų įprastinės konceptualizacijos pasekoje… IR yra Arjos sutrumpinimas ar užrašymas, turi bendrą skambėjimą su Rojumi, kas reiškia „ruja“ , „roi“- grupinė sąmonė  – monada, t.y. Vienis, sudarytas iš daug… (Prancūziškas žodis Roi — karalius, kaip vienas, reprezentuojantis daugybę?).

„Kodėl medis yra žmogaus giminė? – pvz, dėl to, jog oras, kurį žmogus iškvepia, medis įkvepia. Ir atvirkščiai“… Ir taip viskas siejasi su viskuo.

Kadangi dabar rašant neseniai yra buvę Trys Karaliai, tai buvo proga pagalvoti apie tos dienos asocijacijas. Aišku, jog seniau buvo ne trys karaliai, bet trys Piemenys – tie, kurie žmogiškų avių bandą gano – buvo atėję kūdikėlio sveikinti. Vėliau ta prasme piemens titulo imta vengti naudoti, „piemenys“ ėmė reikšti neturtą ir vargą, tai atsirado Karalių dublis. Kodėl trys? – senoji Trejybė (dievas ir šventoji trejybė- seniau maldose tokia formuluotė buvo įprasta). Vėliau Trejybę įvardijo kaip apaštalą Andrejų (three, drie – Andrew…o dar ir medžio, tris pasaulius sujungiančio, asociacija -Tree), o jis – jūrininkų globėjas, jūrinės vėliavos turi Andrejaus kryžių, (o Poseidonas – trišakį!)… Andrew taip pat artima žodžiui „entree“ ir paaiškina, kodėl apaštas Petras, dangaus vartininkas, laiko įstrižai sukryžiuotus raktus – Andrejus buvo už Petra pirmesnis ir yra įėjimas… Žodžiu, labai dažnai nutinkantis simbolių suasmeninimas. Bet tie trys karaliai yra vadinami (ar buvo vadinami) ir Magais!

O kas yra Magas? – tas, kuriam galima, kuris turi galią, kuris gali (mag, mogen, mogenheid)… Miestas, pas senovės Romėnus buvęs Novio Magum, reiškė (naują) turgų ir vietų su tokiu pavadinimu buvo kiek tik nori. Pirkliai, nepamirškim, buvo tie, kurie keliavo vandeniu, buvo matomi kaip iš kito (mirusiųjų) pasaulio ateinantys… Magai taip pat buvo vaizduojami su smailom skrybėlėm (dažnai raudonom), greičiausiai tokia yra Robin hudo(raudonos skrybėlės) vardo kilmė – laisvi žmonės, vėliau, žinoma, įvardinti plėšikais… Bet, panašu, ir žmonės – brangakmeniai, kuriems viskas sekasi, kurie gali išpildyti norus, savo ir kitų – stebuklingi… Iš čia ir atėjimas atlankyt su dovanom. Kiolno katedroje, kaip žinia, yra trijų karalių (magų ) palaidojimo vieta – Cologne, colongi buvo vadinami klajojantys čigonai, galandantys peilius, lituojantys puodus ir išmanantys metalų paslaptis – irgi kitas pasaulis, tik požeminis… Ruro apskritis Vokietijoje, ten rūdom turtinga vieta, jei magai iš ten ėję, vadinasi iš šiaurės pusės ir keltų tradicijos (Merlinas iš karaliaus Artūro legendų, pvz, buvo magas ir su smaila skrybėle), o kai tą gotikinių katedrų tradiciją pakeitė evangelinė krikščionybė su Kristum priešaky, tai visokie evangelikai, puritonai ir kitokie panašūs ėmė raganas vaizduoti su smailom skrybėlėm (ir dabar taip vaizduoja JAV per Hallowyną)…

Tibete liudijama buvus slaptą (ar uždarą) Raudonų skrybėlių draugiją, kur magai ir stebukladariai buvo susirinkę – jei kur pasakoj yra raudona kepurė, tai jos savininkas gali keliauti tarp pasaulių… Kaip Raudonkepuraitę pas senelę į mišką, kas aiškiai buvo jau kita karalystė… Batuotas katinas taip pat vaizduojamas raudonais batais ir skrybėle – simbolis goto, keliaujančio laivais (batai) ir išpildančio norus (skrybėlė).

Viskas gerai ir gražu, bet „magas“ prancūziškai rašosi „magot“- Paryžiuje, Saint- Germain bulvare kavinė „Deux Magot“- du magai, nes fasade ir interjere yra rytietiškos išvaizdos pirklių  skulptūros – simbolizuoja, iš kur arbata rasdavosi seniau, ar kitos egzotiškos gėrybės, nesvarbu, kad dabar tą vietą kavine vadinam… Bet, „maggots“ yra ir balti kirminai, – lervos, ėdančios yrančius lavonus! O iš prancūzų verčiant, gali būti ir smulkūs pinigai (mažai verti), arba mažai ko verti žmonės – žemės kirminai… Žodžiu, iš kurios pusės pažiūrėti, kas žiūrėjo ir kuriais laikais… Iš lervų išsirita vabzdžiai, galintys skraidyti, taip susiriša vanduo ir oro okeanas – ir skraidančiais laivais pirkliai keliaudavo? – Skraidantis Olandas, pvz, kuriam vėliau, kai laivai nebe galėjo skraidyti, vaiduoklio legendą prikabino?

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as