Kriaušių metas

1
Žmogus gyvenime ir paskui. V dalis, pabaiga
2
Žmogus gyvenime ir paskui. IV dalis
3
Žmogus gyvenime ir paskui. III dalis
4
Žmogus gyvenime ir paskui. II dalis
5
Žmogus gyvenime ir paskui. I dalis
6
Žmogumi gimti lengviau, nei žmogumi ir numirti… VI dalis, pabaiga
7
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… V dalis
8
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… IV dalis
9
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… III dalis
10
Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… II dalis

Žmogus gyvenime ir paskui. V dalis, pabaiga

Panašu, kad kūnas neduotas žmogui amžinam gyvenimui – gal seniau buvo kitaip ar kūnai buvo kitokie, bet dabar mūsų kūnas paskaičiuotas maždaug šimtui metų. Per tą laiką žmogus turėtų pereiti treniruočių kursą materialumu, ir išeiti, mirdamas, iš šito kūno tiek ūgtelėjusia dvasia, kad ji toliau galėtų sau materializuoti kūną pati, pagal reikalą. Tokius gebėjimus vadiname jau dieviškais ir jų pavyzdžių pilna mitologija: Dzeusas tai pasirodo jaučiu, tai – gulbinu, tai – aukso lietusm… Kuo jam reikia, tuo ir pasirodo, žodžiu.

Žmogus gal ir yra viso ko sutverto aukščiausia išraiška, bet ne šitoje formoje, kokioje esame dabar, ir ne su tiktai tokiom, neištreniruotom galimybėm – jam dar augti ir augti. O mes neaugam – žinoma, parazitė, okupacinė sistema padarė viską, kad kitaip ir nebūtų. Kai teritoriniai dievai irgi paliko mūsų gyvenamą žemę, jie vietoj savęs įsteigė agregorus – kad jie rinktų žmonių energiją, ir, vėlgi, iš tos pačios energijos žmones  būtų galima valdyti, riboti ir prie žemės spausti. Ką dabar vadiname magija, kažkada buvo patys natūraliausi žmogaus veiksmai – bet kurį buitinį veiksmą, kasdienybėje, darant su intencija, jis tampa magišku – juo gali užduoti, ką nori, sau ir pasauliui… Žmones taip kurdavo sau pagalbininkus, kaip, matomai, kūrėjas kažkada sukūrė mus: jei akmeniui, medžiui, upelei, skulptūrai ar paišytam atvaizdui, ar dar kam nors, duodi energiją, jis atgija, tampa vis stipresnis. O tada gali jo prašyti išpildyti tavo norus, padėti, apginti, apsaugoti…

Net kai radęsi įvairiausios religijos, uždraudė kurti stabus ir atvaizdus – cha, įdomu, kodėl? – žmonės vis tiek toliau bendravo ir su gamta, ir šventųjų atvaizdus prašė parūpinti gerą derlių, ar gerą sveikatą, ar iš viso, gerbūvį. Ir jei tie buvo ne efektyvūs ir norimo rezultato iš jų nesulaukdavo, tai tie patys prašytojai išperdavo šventojo statulą rykštėm, ar ikoną su atvaizdu paleisdavo į upę pasroviui – tegul ją kas kitas susigauna, gal jam ji tarnaus geriau… Tai dabar mes visa tai užmiršę, ir, religijų užspausti, meldžiamės meldžiamės – jokio efekto, tada dar vėl medžiamės – gal dievas labai užimtas ir negirdi… Žinoma, šiais laikais agregorai užėmę visą įmanomą erdvę, į kurį gimei ar tave įkrikštijo, tai ten jau ir sėdi. O kur dar ne religiniai agregorai – piniginis, mados ir pan. ? Toks tik skirtumas, kad nesamoningus agregoras melžia, retai ką duodamas už tai atgal, o samoningieji su agregoru bendradarbiauja. T.y. Jie nieko neprašo už dyką, viską bando gauti mainais, susitarti ar nusipirkti. Plius, samoningas žmogus agregorui iš karto vertingesnis, jis iš karto paslenkamas arčiau agregoro centro, gauna iš jo daugiau ir lengviau.

Seniau, kažkada, kiekviena giminė, kiekviena bendruomenė buvo ir stipri energetinė būtybė. Stiprinama, puoselėjama giminė atvesdavo į pasaulį sveikus, stiprius, energingus, gabius žmones, iš naujo ir iš naujo, kiekvienoj sekančioj kartoj. Protėviai anapus ir gyvieji žemėje sudarė vieną visumą, gerbė, rūpinosi, mylėjo vieni kitus.. Jei per viena gyvenimą žmogui prisiimtų uždavinių įvykdyti nepavykdavo – žmonijai vis labiau grimzdant materijoje – tai žmogus bent jau atgimdavo pas savuosius, į tas salygas ir tarp tų žmonių, kur jam tęsti ir užbaigti savą augimą kūniškame pavidale buvo lengviausia. Kodėl jūs manot, kokie nors Rotšildai ar Rokfeleriai yra karta iš kartos tokie sėkmingi, galingi ir turtingi? – jie išlaikę gimininę tradiciją, ritualus, ten vaikai gerbia tėvus, lieka šeimyniniame biznyje, tęsia tradicijas – Rotšildai iki šiol gimsta pas Rotšildus. O visų mūsų likusių giminės išardytos, protėviai pamiršti, tradicijos išjuoktos, vaikai kiekvienoje kartoje valstybės ir ideologijos sukeliami prieš tėvus, jiems galvos susukamos įvairiasiomis, atseit, jiems priklausančiomis, laisvėmis. – Ar keista, kad esame visą laiką absoliučiai valdomi ir neturime jokių galimybių priešintis?

Dar neseniai buvo madinga sakyti, kad reikia savą giminę imtis valyti, gydyti, vėl energetiškai pakrovinėti ir t.t. Bet. Kadangi chaosas visur ir viskas yra susimaišę ne tik anapus, bet ir šiapus, iš kur tu žinai, ar tu į savą, o ne kokią atsitiktinę giminę gimei? Ir kad tu vėl į ją gimsi? – čia gi daina be pabaigos gaunasi… Yra tokia protinga „vedma“ Rusijoje, tai ji sako: viskas gerai ir gražu, bet pasiskelbk, kad nuo tavęs prasideda nauja giminė. Planuok kaip tik į ją grįžti, augink ir auklėk vaikus ir anūkus taip, kad jie tave gerbtų kaip giminės pradininką, ir, kol dar gyveni, ir po to – pradėk dinastiją. Pradėk šeimos verslą ar profesiją, ar amatą, į kurį ir tau bus tikimybė didesnė, kad grįši, kaip kad grįžtama prie nebaigtų darbų, ir žinios, įgūdžiai, materialinė bazė bus ten ir tavęs lauks, o ne prapuls, ir teks viską pradėti iš naujo, kaip dabar kad kiekvieną kartą gimus būna. Apie materialinę bazę: kaupk biblioteką, meno kūrinius, kitokias kolekcijas. Pirk brangenybes, kurios bus perduodamos vaikams ir vaikaičiams – kiekviena išlikus sena giminė turi materialinę bazę, kurtą kelių ar keliolikos kartų. Jinai neišsidalinama kiekvieną kartą, dar ir susipykstant, ji puoselėjama, pildoma, ir tokiu būdu stiprėja giminė.

Kaip seniau kiekvienas aristokratas, valdantis šeimos ir giminės turtą žinojo, jog jis ne savininkas, jis yra tik laikinas valdytojas, globėjas, saugotojas… Žemę, miškus, dvarus puoselėjo, sodino, turtino ne sau – ąžuolus sodindamas, pats jų savo gyvenime šimtamečiais nematysi. Bet matys tavo vaikai! Matysi ir pats, savo vaikų anūku grįžęs, gimęs. Į tą pačią aplinką, tą pačią tradiciją, tarp tokių pat žmonių grįžtant – gimstant vėl – yra žymiai lengviau prisiminti pereitus gyvenimus, įgytus įgūdžius, susirinktą išmintį – ir galima augti toliau! Tiktai taip dar yra perspektyva, kad kažkada realiai išaugsi tiek, kad išmoksi materializuoti save pats ir daugiau priverstinai gimti nebe reikės. – koks yra baisus melas, kai sakoma, jog nieko iš šito gyvenimo, atseit, nepasiimsi… Nes pasiimsi viską, ką išmokai, ką patyrei, užsidirbai energetinių struktūrų prasme. O jei dar ir giminę puoselėjai, tai ir materialiniai turtai neprapuls, ir sveikas, energingas, talentingas gimsi…

Kad menas yra magija, žinojo visi menininkai – kaip dažnai atsitinka, ką žmogus nupaišė, apie ką parašė, taip ir pakrypsta jo gyvenimas, tokie dalykai jame ir nutinka… Ne visi esame menininkais, bet visi esame kūrėjais – privalome susikurti savo gyvenimą, nusitiesti sau kelią, vienokį ar kitokį – nes gatavo, mūsų jau laukiančio, nėra. Išauginti vaikus, sukurti namus, išpuoselėti šeimą, pratęsti giminę – už visa tai reikia imti atsakomybę, daryti, kurti pačiam… Daug kas gal pasakys, kad jis neturi galimybių, laiko, jėgų, sveikatos – bet viskas prasideda nuo intencijos, čia mes visi lygūs. Ir turtingas, ir vargšas, sveikas ir sergantis, gali norėti to paties, gali užsiduoti sau tą patį, kad tik noro būtų… O toliau vis tiek, pats stipriausias efektas yra iš „darymo nedarant“ – intenciją suformulavai ir žiūrek toliau, kokios tau galimybės ateina, nepraleisk pasitaikiusios progos, kelionės, draugystės, pasiūlytos pagalbos, knygos, idėjos. Nes viena veda prie kita, kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo, dažnai mažo žingsnio.

Ir mažas gyvenimas gali būti išstatytas labai gerai, sėkmingai, užtikrinti įgūdžių bagažą ir nepraeiti veltui. Ir tada pasižiūrai atgal, ir atrodo, kaip visa tai radosi? Negi čia aš visa tai surikiavau, išstačiau? Čia iš mano norų ir svajonių viskas taip pasidarė? – ne gyvenimas, o gryna magija pasirodo… Arba, suformulavus tiksliau, magija ir yra gyvenimo menas. Visiems prieinamas, tik toli gražu, ne visi jį naudojam. O reikėtų!

 

 

Žmogus gyvenime ir paskui. IV dalis

J.Gervė 1998m. vasarą prie Lamos ežero toliau yra aiškinęs, jog dvasios procentą mumyse didinti būtina, bet, kadangi gamtos esame sukurti maži ir mūsų diapazonas irgi mažytis, tai ten, kur mes esam, ten ir šviesos langelis. O visur kitur energija, vibracijos, jos nėra šviesios. Todėl reikia labai sekti balansą savyje tarp energijų, ateinančių iš viršaus ir iš apačios.: kai tik kuri viena užgriebiama mūsų per smarkiai, mus išmeta iš mūsų langelio į tamsą… Todėl langelyje likti yra labai svarbu, ir, norint judėti, reikia stengtis plėsti diapazoną – didinti langelį, bet visada liekant jo viduje.

Iš viso, jis pristatė schemą, simbolizuojančia žmogaus vietą erdvės, laiko ir materijos plokštumų sankirtoje: jei tris popieriaus lapus įkirpti iki puses ir sustumti vienus į kitus tokio erdvinio plokstumų kryžiaus formoje, tai visų jų kitimosi taškas -„tiesos momentas“ ir yra ideali vieta, kur žmogus turėtų laikytis. Plokštuma, stovinti į žiurovą pločio briauna yra erdvė: moterys jos savyje turi daugiau, nes jos sukuria naują žmogų. Jos paprastai randasi tiesos momento priekyje, o vyrai, priešingai, turi moteris erdve aprūpinti, jie būna truputį nuo tiesos momento atsilikę… Laiko plokštuma kryžmina erdvės plokštumą, ją matytume visu jos ilgiu prieš mus. Ir mes praktiškai visi esame praeities pusėje, o ne susikryžiavimo centre. Tai reiškai, kad ateities kaip po tokios, mes neturim. Mes tik imam praeitį ir projektuojam ją, vis iš naujo ir iš naujo savo gyvenimo kely. O jei kalbėti apie tolimą ateiti, tai jos ne tik nėra, bet jos niekas kurti ir nesugebėtų…

Ir trečias parametras yra „aukščiau ar žemiau“ centrinio plokštumų susikirtimo taško: žemiau yra materija, aukščiau – dvasia. Ir į padebesius nuskridus yra negerai, bet dauguma esame prasmegę materijoje ir praktiškai visiems reikia stiebtis  aukštyn… Kodėl susikryžiavimo taškas yra mūsų „tiesos momentas“? – todėl kad ten susidaro hyper erdvė, ir žmogus įgija galimybę akimirksniu materializuoti bet kurią savo mintį, idėją ar planą – o dėl to, jei prisimenat, esame į šį pasaulį ir atėję… Kuo arčiau šito taško randamės – kuo tiksliau esame savyje šituos tris parametrus susikalibravę – tuo mums geriau sekasi, pildosi mūsų norai (ar mūsų baimės). Nesąmoningas žmogus kalba apie laimingą atsitiktinumą (arba nesėkmę, likimą) ir ta kalibracija jame vyksta nuo jo paties nepriklausomai – jam vis kažkas atsitinka, kas vėl, jį labiau į vieną ar kitą plokštumą „išmeta“… O kas dirba su erdvės, laiko ir materijos parametrais samoningai – tas jau daro stebuklus, visų likusių akimis žiūrint.

Labiausiai žmonėms dabar trūksta laiko sąmonės, todėl ir mūsų smegenys nedirba pilnu galingumu, ir laiku keliauti, laiką valdyti mes nesugeban, nebent atsitiktinai kažkas nutinka… Ideale energijos turi ne mus stumdyti savo veikimo lauke, bet jos turi būti mumyse, ir mes turime būti autonomiški jų atžvilgiu – reguliuoti jas, kaip panorėję. Dabar, pvz, visi esam susigrūdę praeity, o turėtų būti taip, kad vyrai laiko praeitį, o moterys – ateitį… Aišku, kad nei vyriškėjančios moterys, nei moteriški vyrai, transgenderiai ar ne, jokios erdvės, laiko ar materiją kuriančios sąmonės nei laikys, nei valdys – žala programų, kurias sutinka į pasaulį nešti tie, kurie tuo gauna galimybę iš pragaro pasprukti, yra ne paviršutinė (pasaulietinė, visuomeninė), ne, ji yra giluminė ir esminė žmogaus tolimesnio griovimo procesui.

Dar daugiau – chaosas žemėje reiškia ir chaoso danguje stiprėjimą. Gyvendami, apie mirtį nieko nežinom ir žinoti nenorim. Mirę, dvasiai išėjus iš kūno, žmonės ir visai pasimeta. Nesupranta, kas atsitiko, ką daryti, kur eiti, kas bus toliau… Apie 40 dienų dar pasitrina čia, netoli mūsų – mato, ar jos liūdima, ar jos daikteliai išsidalinami, ar ji minima su pagarba… O paskui kas? Iš principo, kad pereiti į anapusinį pasaulį, reikia „perplaukti upę“ – čia žmogus taip pasakytų… Tik ta „upė“ pilna pristatyta tinklų, gaudančių dvasias įvairiems eksperimentams. Tuos tinklus galima apeiti, jei bent kiek save dvasia sugeba koreguoti – tam galima treniruotis sapnuojant: kas sugeba sąmoningai judėti, elgtis savo sapnuose, tam lengviau ir po mirties. Taip pat pilna visokių viliotojų su draugiškais šviesiais besišypsančiais veidais, ir kiekvienas vis siūlo nuvesti, palydėti, parodyti kelią – naivi dvasia ir nueina is paskos, ir patenka į nagus nežinia kam…

Kadangi po mirties laiko nėra arba jis jaučiamas visiškai kitaip, tai gali atsitikti, jog vėliau mirusio stipri dvasia, beplaukdama upe, apsižiuūri, kad niekur nesimato jos giminaičių ar kurio nors iš artimųjų – nes sielos, būna, nuskęsta toj upėj iš karto, jei per daug materialistinės ir visai ne dvasingos – tada stipresnė dvasia, būna, neria gilyn ir arba ištraukia saviškį vėl į paviršių (ir jis gims nežinia kuo, nes iš naujo gimti visai neužsitarnavo), arba paskęsta kartu, irgi, ir jau nebe atgimsta niekad. Kitam krante pasauliai šviečia savom šviesom ir dvasias, jei jos apgaulių ir pagundų išvengė, įtraukia ten, su kuo jų vibracijos (švytėjimas sutampa). Kaip ten su tuo švytinčiu tuneliu, apie kurį visi pasakoja, kas iš klinikinės mirties grįžta? – paprastai dvasia dar keliauja savo kūne, kol jaučiasi tunelyje, ir šviesa jo gale yra dar tik išėjimas iš kūno į erdvę – nematerialinė erdvė jaučiama visai kitokia – ir tą dvasią grąžina atgal dar iki galo neišėjusią. Arba ji išeina ir jau nebe grįžta nieko papasakoti.

O per upę plaukiant, kas jei nesiorientuoja ir tik stengiasi į šviesą patekti kažkur toli matomą, tai įkrenta į skylę ir yra įtraukiamas į žemės dimensiją, ir į kokios nors moters gimdą, kad gimti ir gyventi vėl… Ir vis mažiau kas vyksta pagal planą, dažną dvasią „užneša“ ten, kur jai visai nepriklauso, ne pas tuos tėvus, ne į tą šalį.

Apie visokius eksperimentus, su žmonėmis, su jų sielomis, dvasiomis girdim jau seniai ir tai neatrodo labai įtikinama: kas eksperimentuoja, kokiu tikslu?… Kad tai suprasti, reikia žinoti, kaip buvo nuo pradžių. Tas, kas buvo mūsų žemės kūrėjas – kam autorinės teisės priklauso – jis žemė jau palikęs seniai. Panašiai, kaip dailininkas, kuriantis paveikslus vieną po kito – nutapė, pardavė ir nedažnai net ir bepagalvoja, kaip tam ar kitam jo paveikslui sekasi, ar jis į niekšiškas rankas nepakliuvo… Tai va, o mes pakliuvom – pamatę, kokia puiki žemė sukurta, į ją pradėjo lysti visi, kas gero gyvenimo už dyką norėjo, pradėjo ją dalintis, kovoti tarpusavyje – čia vis dar apie dievus kalba eina, tik dabar jau atskirų teritorijų… Ir žemę kiek kartų sugadino, ir iš žmonių mažai kas gero liko. Nes, kad žmones pavergti, priversti juos dirbti sau ar vykdyti savo valią, reikia juos padaryti panašius į save – Jahvei tas labai gerai pavyko, bet ir daugiau kas pasistengė… Pradžioje su žmonių kūnais eksperimentavo, veisė gero skonio – maitinimuisi, tvirtus – kad dirbtų, ir visokius keistus ir juokingais kūnu ar galvos kombinacijom – pasilinkminimui…

Bet, kūrėjas kiekvienam savo kūrinyje palieka dvasios dalelę, o gerame kūriny – ir visą dalį. Didžiadvasiškas žmogus – tai tas, kurio dvasia didelė, jam joks blogis ar dar kas nors nieko padaryti negali. Todėl reikia tą dvasią mažinti, mažinti, kol ji visai tik trupinukas liks… Galima bandyti nuo jos kažką nuimti, kažką priešingai, prideti – ir vis žiurėti, kaip jam gyvensis, koks jis bus. Visai sunaikinti žmogaus, kol jame bent dulkelė dvasios dar yra, neįmanoma. O kai nebe liks, tai žmogaus irgi nebe liks. – bedvasių robotų prikurti – ne problema. O žmonių tiems, kas žemė valdo, nebe reikia praktiškai jau dabar.

(bus daugiau)

 

Žmogus gyvenime ir paskui. III dalis

Ir paskutinis pasaulis, apie kurį verta kalbėti, šeštasis, turi pilkai juoda spalvą ir labiausiai atitinka tai, ką vadiname pragaru. Ten keliauja su velniu sutartį sudarę, įvairūs laiku nesusigaudę žiopliai, pagauti ant žodžio ar darbo, kurie, pagal juos, vis tiek nieko nereiškė… Taip pat čia yra tie, kurie kovojo prieš žmonių tikėjimą reinkarnacija – abromistinių religijų veikėjai. Iš tų religijų ten nėra tik šventųjų ir pateptųjų… Bendrai, po mirties egzistuoja tik vienas tikėjimas, ir visos religijos pasimato kaip apgavystė. Ir tas tikėjimas yra toks akivaizdžiai teisingas, kad yra tiesiog žinojimas – vedizmas, vedanje, vedavesticizmas…

Čia susirenka ir alkoholikai, narkomanai ar kitaip įjunkę, nes žmonių pomirtiniame pasaulyje šių medžiagų nėra, o čia yra (o įjunkimas po mirties niekur nedingta, jo reikia atsisakyti gyvenant). Iš pragaro galima ištrūkti, jei sutikti gimti gyvūnu ar moraliniu iškrypėliu, nešančiu žmonijai griovimo programas. Demonai juos tada kontroliuoja jau ne tik pragare… Čia laikosi ir vampyrai, nes jie gąsdina žmones, kad jie bijotų mirusių protėvių ir su jais nebendrautų.

Pragaras jau perėmęs Klajojančių neramių dvasių ir Gyvūnų pomirtinius pasaulius pilnai, Žmonių pomirtiniame pasaulyje įsibrovę dalinai, ir pavojingai artėja prie Milžinų ir Dievų – kas pasakys, kokie baisumai rasis, kai jie ir į ten prasibraus… Ne tik su įjunkimais reikia susitvarkyti dar gyvenant, tas pats ir su atneštom ir įgyvendinamom moralinės degradacijos programom. Pvz. naujausias vyro variantas Vakarų pasaulyje dabar yra …moteris. Taip skelbiama ir propaguojama. Ji turi turėti visas vyro savybes ir netgi pasiekti rezultatų, geresnių, nei vyrai pasiekia. O naujas vyro variantas yra travestitas su makijažu, lakuotais nagais ir pan. Moteriškesnis už gražiausias moteris. Arba dar geriau – transgenderis – bestuburis kaip moliuskas, bet turi pasirūpinti įsioperuoti sau moteriškas formas.

Seniau visiems buvo aišku: kas sugeba rūpintis kitais, pasitenkinti antra vieta, likti šešėlyje, padėdamas kitiems,  tas ir yra geriausiai tinkamas vadovauti ir valdyti. O kas vadovauti veržiasi ir nenori nieko kito, tas yra vejamas savo kompleksų, galvoja tik, kaip kompensuoti sau ir save, lobs, meluos, apgaudinės, varžysis su kitais smulkmenose – žodžiu, toksai netinka ne tik vadovauti, jis netinka niekur… Kol vyrai neturėjo kompleksų, rūpinosi savo moterimis, šeimomis, gimine, tai jie gerai rūpinosi ir bendruomene, armija ar valstybe… Paskui kažkokiu momentu tikrai, geresnėmis kandidatėmis į vadovus buvo moterys, nes jos dar mokėjo nesavanaudiškai rūpintis kitais. Bet prasidėjo kova už moterų teises, ir jas nuo tų savybių oficialiai išvadavo. Ir toliau feminizmas atsidūrė kryžkelėje: arba likti moterims savimi ir stengtis, kad moteriškas pasaulio matymas, sąmonė, vertybės, gyvenimo pasaulyje būdas sustiprėtų, išaugtų kaip reiškinys tiek, jog taptų lygiaverčiai vertingas vyriškajam, arba brautis į vyrų pasaulį, žaisti ir stengtis įsigalėti pagal vyrų taisykles, tapti už juos akivaizdžiai geresnėm ir todėl, pagaliau, būti  jų pripažintom ir įvertintom.

Kadangi tuo momentu feminizmo ideologiją rašė ir įtakojo lesbietės (S.Sontag, pvz), tai jos neturėjo jokio intereso būti moterimis, jas domino tik nukonkuruoti vyrus. Tai sutapo ir su ekonominiais valstybių poreikiais – vyrus kapitalizmas išnaudojo jau pilnutinai, dabar reikėjo moteris paversti darbiniu resursu, ištraukti iš namų, iš šeimų ir įkinkyti į fabrikus ar gamyklas. Būti moterim ir motina buvo paskelbta velėdžiavimu ir gėda – konkuravimas su vyrais profesiniame lygyje ir karjeroje tapo oficialia ideologija, kurios tikslai jau lyg ir pasiekti, dabar teliko damušti vyrus galutinai, kad jie arba išnyktų visiškai, arba taptų nevaisingom moterimis… Nes dabar jau reikia paimti ir pinigus, kuriuos gali atnešti dirbtinis žmonių vaisinimas ir dauginimas – kiek galima leisti vaikų gaminimą už gyką?! – Rinka turi augti ir plėstis, ir, kai Muskas užkariaus mėnulį, žemėje turi būti išnaudotos jau visiškai visos pinigų išgavimo galimybės!

Jonas Gervė visada akcentavo žmonijos vienybės poreikį. Kažkada gal yra buvę kitaip, bet katastrofos pasekmių ir okupacijos sąlygomis, žmonija gali išgyventi tik susivienijus.  Dar visai neseniai ji vieninga ir buvo – protėvių gerbimo tradicijoje, bendruomeniniu egzistavimu, žemės pripažinime šventa – visi, kas yra žmonės, visi šitai turi savo genetinėje atmintyje. O kas neturi – ivan, nepomniasščy rodstva (ivanai, hansai at johanai, savo kilmės nežinantys) – tie ne žmonės. J. Gervė įvardijo įvairių konkrečių ne žmonių rūšių, neskaitant visai žemei bendros „slopinimo sistemos“ – blogio, neturinčio formos, vadinamo medūzomis – ne tik mimikruojančio pagal žmones, bet jau ir tiek įsitvirtinusio  žmonių viduje ir sunaikinusio jų struktūras tokiu mastu, kad žmonija yra mirštanti. Mini jis ir kokius tai „kumpalenus, visur kišančius savo struktūras, į daiktus, gyvūnus ir žmones“.

Vokiečių kalboje yra toks žodis „kumpel“ reiškiantis „mate“(angliškai), comunar, komrad, bendrovės narį, tovariščių – kuris kilęs nuo rusiško žodžio „prekė“- komercijos kompanijų, pirklių mentaliteto terpė, kai visa kas yra pelno šaltinis, o kiekvienas – vartotojas… Kaip nebūtų keista, bet iš šitos terpės kilo trockizmas, visokios komunistinės, iliuzinės bendrybinės idėjos, finansuotos nuo pat pradžių kapitalistų, kaip ir Trockis buvo remiamas Wall Street finansistų ir bankininkų.  Apie slaptas ložes ir masonus jau net nešnekant. Sukurta ir egzistuoja milžiniška sistema – bedvasė, sudaryta iš sudraskytų, ištasytų į visas puses, sąmonės/proto struktūrų, iš kurių surinkta didžiulis kiekis asabų – nebe žmonių – kurias sumanyta galiausiai paversti nei tai angelais, nei tai archangelais, ar dar kažkuo. Kiekvienas stebimas – ir čia ne religiniai dalykai, nors todėl komunizmas ir turi tiek bendro su religija, abu yra gana naujas reiškinys, o čia žinoma iš seno – virš kiekvieno iš mūsų kažkas kabo -„saugo ir veda“ kaip sakoma. Gal vis koks dvasios gabaliukas pasimes ir bus galima jį priglobti…

Toliau, tiek atlantai, tiek hiperboriečiai J. Gervės įvardijami kaip ne žmonės – sausi, negyvi proto robotai. Jei kumpalenai/turgininkai dvasios neturi, tai hiperborėjiečiai, techniką vystantys vis tolyn ir bet kokia kaina, dvasios struktūras žmoguje, kiek jų dar turėta, perstruktūruoja ir sunaudoja proto galios kūrimui. Aukštyn mums nereikia, veržkimės tik pirmyn! Ir tas „pirmyn“ – ne laiko tėkmėje, ne į ateitį, bet erdvės plokštumoje – skuba, bet niekur nenueina – ateities kaip nėra, taip nėra, ir tikras pasikeitimas tokiu būdu niekada ir neateis. Jie užsiėmę bedvasių protinių struktūrų naudos propagavimu, kad tik kuo daugiau žmonių laisvanoriškai dvasios ne tik atsisakytų, bet apie ją pamirštų. Su tokia publika vienybės nereikia – vienybės žmonijos kaina nereikia!

Pirmiausia mums reikalinga dvasia, o jos per bedvasius procesus neatstatyti. 1998 matais J. Gervė  įvardijo penkis dvasios organizacijos lygius, o dvasia ir protas žmoguje turi būti sąntykiu 1:1. Tik tokiu būdu šitą pasaulį žmogus galės valdyti teisingai.Jei žmoguje visas valdymas atiduotas protui, tai jis jau praktiškai tapęs hiperborėjiečiu. Dabartinis bedvasis pasaulis, kuriame gyvename, ir yra hiperborėjiečių visuotinio įsigalėjimo rezultatas. Jie šitą pasaulį valdyti ruošėsi jau iš seno: padalinti jį į gyvus ir mirusius. Kur struktūros būtų kietos, nekintančios ir evoliucinių galimybių žmonijai ir pasauliui neliktų. Gryniausias racionalizmas: mokslininkas, pvz, kuris teigia, jog „dvasia – tai elektromagnetinis laukas“ ir ją jis „į junginės savo nuožiūra“. Įjungs tiems, kuriems matys reikalinga… O toliau paliks šitą mirštančią išsemtų galimybių planetą likimo valiai ir keliaus į kitas… Ar reikia stebėtis, kad mūsų planeta karantine?!

Tie, kas turim daug proto ir mažai dvasios, teks dirbti, kad abejų būtų po lygiai – tada šiame procese proto vystymasis turėtų įgauti naują postūmį, ir dvasios procentas irgi turėtų išaugti, juo sekdamas…

(bus daugiau)

Žmogus gyvenime ir paskui. II dalis

Teko keisti kalendorių, kuris buvo paskaičiuotas nuo pasaulio sutvėrimo prieš 6000 su kažkiektai metų, ir tai praktiškai nieko nepakeitė, tik dabar tapo skaičiuojama nuo Kristaus gimimo – atkreipkit dėmesį į kryžius, kur Kristus nukryžiuotas, o po kryžium – kaukolė ir sukryžiuoti kaulai – pirmo žmogaus Adomo simbolis.

Kristų katalikybei pasigriebus sau ir paskelbus dievo sūnum, radosi problema su monoteizmu – prisireikė žongliruoti vienu dievu trejose ipostazėse – naujos trejybės žmonės nepriėmė ir ja netikėjo, Kristų laikydami tiesiog pranašu, o dievą kūrėją – vieninteliu dievu. Teko organizuoti soborą ir prigrasinti pragaru tiems, kurie naujaja trejybe netiki – idomiausia, jog visas šitas reikalas – kova dėl trejybės – XIXamžiuje buvo labai aktualus. Kas nurodo į tikrajį šitos reformos amžių – o ne kad ji kažkada XI amžiuje vyko… O Vatikanas kaip po toks, ir iš viso, XX amžiaus pradžioje įsisteigė, jau Musolinio laikais… Paprasti žmonės, tai ką jie žino ar susigaudo. O tie, kas žino ir susigaudo, tiem visos šitos istorijos atstatinėti nereikia, tie tarpusavyje susitaria ir valdo paprastus žmones sėkmingai toliau.

Ir mums visokių faktų makalynę istorijos pavadinimu mokyklose į galvas kiša, ir mes paklusniai ją prarijam… Kažkokiu momentu mačiau komentaruose, kad ką, girdi, aš čia rašau, kad mokytis žalinga?! – ir rašantysis nepastebi, jog tie, kurie mus valdo, pradėjo savo laiku turguje ar nuo kioskelių, keletą klasių mokykloje su vargu baigę ( arba partinių vėjų mokyklas lankė ir mokinosi tik vieno, kaip į šviesų rytojų šaukti – taip dabar iki šiol ir šaukia). O tie, kur aukštuosius mokslus baigė ir kurių galvos žinių visokių prikištos, kur jie dabar? – Ekspertai, kurių nuomonė tik tada įdomi, kai atitinka, kas užsakyta… Ar nekeista, kad tokie nevaldė niekad ir nevaldys? – Ir tai tada, kad „žinojimas suteikia valdžią“ yra aksioma! Todėl drąsiai galima teigti, jog kalbama ne apie mokyklinį žinojimą… O sugaištų metų jau niekas negrąžins – vienintelė valiuta, kurią turim šioje žemėje yra laikas. Praėjo ir nebe sugrąžinsi…

Protestantai, panašu, ne nuo protestavimo, jie yra liudytojai ( testifaers). Ir kai matote liūto simbolį, tai kalba eina apie „levyje dela“, kairius reikalus. O kaip žinia, dešinė – recht – yra tiesūs reikalai, o kairė – left, links, levo – tai, kas likę: pavojingi, kreivi (lenkti) reikalai… Ir, jei pvz, iki tol armijos žygiuodavo dešine koja, tai po Prūsijos, kaip karinio (ir laiminčio) meno šalies iškilimas nulėmė, jog dabar viso pasaulio armijos žygiuoja kaire. Jei kažkada buvo skaitoma tiek iš dešinės, tiek iš kairės, tai kas pirmieji spausdintą bibliją į rankas paėmė, pagal juos ir skaitom dabar iš kairės. Jei tiesieji nešiojo barzdas ir ūsus, tai Europos reformatoriai ėmė veidus skustis, ir „golubiec“ yra tiek šventos dvasios simbolis, tiek „plikas veidas“ (plikas atvaizdas ar visai be atvaizdo). Tiek angliškai „britai“ bus sviečiantys, nes skusti, tiek rusiškai jie yra „skusti“… Ir tai, kas iš dešinės skaitėsi MIR tapo Rymu, perskaičius iš kairės – tai, kas buvo pasaulio imperija, tapo Romos imperija, nors Romos miestas tada ten buvo visai ne prie ko…

Dar vienas įdomus sumaišymas: kas yra „nemcai“? Šventoji katalikiška Romos imperija buvo „germanų nacijos“ t.y. mažų žmonių (mikrobai iki šiol germomis vadinasi). Kadangi buvo ir dideli žmonės – hugenotai, pvz. nuo žodžio „hudge“… Olandijoje yra legendos apie „dideles baltas moteris“ – kažkoks, matomai, sibilių ekvivalentas. Nors, baltas ir reiškia didelis, o juodas reiškia mažas – už tai dabartinè aristokratija yra juodoji, baltos paprasčiausiai nebe likę, o jiems skirtoje milžiniškoje architektūroje dabartiniai ponai – nykštukai… Tas skirstymas dar išlikęs lotyniškuose medžių pavadinimuose, pvz, juodalksnis ir baltalksnis skiriasi tik augimo forma. Medis, kurio pavadinime yra“ balta“, augs aukštas, o medis, kuris yra“ juodas“, liks žemas ir augs į plotį… Rusai sako, kad „nemcai“ tai sutrumpinta iš „neimeicų“ – kad pas juos iš Europos visokie žemės neturintys kraustėsi, praturtėti svajodami… Kita teorija teigia, jog „juos liaudis vadino nebyliais, nes nesuprato jų kalbos“ – atseit Olandų Wilhelmas Tylusis tokiu buvo vadinamas, nes drovėjosi kalbėti, būdamas vokietis ir blogai mokėdamas olandiškai – nemcą išvertė kaip “ tylųjį“…

Kai Nemec yra nuo dangaus. Kaip ir Deutch – deo, teo… Teutonai – dievo žmonės, kaip sakoma – aukšti, didingi, aukštos kilmės ir žinantys (znat)… Nem, neme – keltų kalba reiškia „dangus“: keltų deivė Nemetona, pvz, ar dangaus keršto deivė Nemezidė… Kapitonas Nemo irgi, vadinasi, buvo senasis, baltasis aristokratas, iš pasikeitusio, užkariauto pasaulio pasitraukęs į vandenyną… Senieji Nemetonos – žirgės, nesinori sakyti kumelės – atvaizdai keltų teritorijose buvo vėliau pakeisti šv. Martynu (Martynas yra nuo Mart, kaip seniau buvo vadinama Marso, karo ir karių, planeta) ir tapo karių šventyklomis. O tikrieji kankiniai – martyrai – yra pralaimėję dangaus, baltieji kariai didvyriai, didieji vyrai tiesiogine to žodžio prasme… O anglosaksų teritorijose, kur kumelė vadinasi „merrie“, aišku iš kur Marijos kultas rądesis, ir motina, ir merija, ir saulė… Ir “ merci“, kur mes sakom „dėkui dievui“, .. Dar daugiau, dabartinėje Rusijos teritorijoje į vieną ir pagrindinę deivę tikintys, vadino save „nemcais“, o visi kiti buvo „jazyčnikai „- kitokie, įvairūs tikėjimuose, sumaišytom kalbom. Kai Babilone dar visi ta pačia kalbėjo – babje lono – motinos įsčiose, t.y. kai „žemėje dar buvo kaip danguj“… Kiek dar šitaip būtų galima rašyti ir rašyti, kiek visko prikeista, prisukta, pridauginta!

Kaip nebūtų keista, bet visa tai tinka į temą. Pagal Tibeto Mirusiųjų knygą, po mirties yra daugybė pasaulių, bet šešis galima įvardinti kaip pagrindinius. Pasaulis – tai sąlyginis pavadinimas, ten naudotas žodis Loc, loci – vieta, vietovė. Pirmasis būtų balta šviesa šviečiantis, jis radosi, kai Žemėje buvo išnaikinti hedonistiniai Olimpo dievai, teritorinės dievybės, devos, satyrai, nimfos, panai, džinai ir t.t. Jie nebe gali įsikūnyti, nors daug iš jų yra didūs mokytojai – gal ateityje kas nors pasikeis.

Antrajame, žalia šviesa spindinčiame pasaulyje, randasi kariavę tarpusavyje milžinai – atlantai, gigantai, titanai, asurai, žuvę kovose su blogio jėgomis. Jiems nebėra į ką atgimti, nes milžinai ir didvyriai pusdieviai mūsų žemėje išnaikinti irgi. Jie išlaikę didelį ūgį ir dieviškas savybes… Tie, kurių įsikūnijimo ratas nebuvo nutrauktas, tie gimdavo vis mažesni ir jų dieviškumas išsibarstė. Trečias pasaulis švyti gelsva šviesa ir jame randasi racionalios mąstančios būtybės – tai ir yra pomirtinis pasaulis žmonėms. Čia ateistai tampa tikinčiais ir visos konfrontacijos išnyksta, nes tiesa matoma visiems akivaizdžiai. Ketvirtas pasaulis švyti mėlyna šviesa ir yra skirtas buvusioms racionalioms būtybėms. Tai – gyvūnų pasaulis ir daugeliui iš dabartinių žmonių vieta ten jau rezervuota (gal todėl tiek fanatikų, už geresnes teises gyvūnams jau dabar kovojančių – sava ateitim rūpinasi?).

Penktas, rausvos šviesos pasaulis yra ramybės nerandančių klajoklių vieta. Seniau į čia patekdavo tie, kurių giminė išnyko ir jiems nebe buvo į kur gimti iš naujo. Taip pat žudikai, išmeldę atleidimą iš savo aukų ir prakeikėjai – ypač ką nors prakeikę keletui kartų į priekį – jie patys ir turi tą prakeikimą atidirbti. Dabar į čia pakliūva ir visi, kas netikėjo reinkarnacija, sąmoningai krikštijosi ar ėjo į kokią kitą religiją, ir visų religijų dvasininkai, nes jie apgavinėjo žmones, kad ir ne visi tai suprasdami ar žinodami, ką daro. Taip pat netradicinės orientacijos – tai dabar jau ne nuodėmė, todėl į gyvūnų pasaulį už bausmę jie nebe eina… O ir dvasiai susimaišyti savo prigimtiniam kode užtenka, kad žmogus pora gyvenimų iš eilės žūtų ar kita ne sava mirtim mirtų. Arba pats žudytų – karų buvo kiek nori paskutiniais šimtmečiais, turbūt daugiau žmonių savų gyvenimų ne išgyvenusių iki galo buvo, nei išgyvenusių, iš čia ir tiek painiavos. Jų dvasios ieško jaunų šeimų, nebe turinčių giminės ir įsikūnija pas juos… Taip pat čia pakliūva buvę teisėjai, nes žemėje jie buvo prisiėmę dievo teisę teisti.

(bus daugiau)

 

 

Žmogus gyvenime ir paskui. I dalis

Šventas reiškia sveikas, švarus, nesudrumstas. Baltas, šviečiantis. Praėjo toks pro šalį, ir visiems tapo geriau; prisilietei prie jo – pasveikai, susiharmonizavai – akimirksniu esi pastatytas į tokį dvasinį stovį, kuris atitiks tave idealų amžinybėje… Jeigu nenumirsi nuo tokios revoliucijos savyje, dabartinį žmonijos užterštumo laipsnį žinant. – Gal todėl patogiau prikėlinėti jau pamirusius, jiems daug nemalonumų susitaupo – čia aliuzijos į Kristų ir krikščionių laukiamą prisikėlimą atjaunėjusiuose kūnuose Paskutinio Teismo proga…

O tam tikros rūšies žmonių, kurie pasitaiso patys save, tris dienas kape pagulėję – kaip J.Golovino bobutės pasakojo – tie be niekeno pagalbos jauni žvalūs atsikelia ir nueina naują gyvenimą gyventi… Kažkada gal žmonės skirstėsi į žinančius, kaip tai padaryti ir ne. Dabar turbūt jau pirmųjų nelabai likę… O tie, kas likę, tai ne tik tokių panašių žinių, jie iš viso, neturi jokių ir nepastebi to.

Pragarą kaip degimą ugnyje, pvz. aiškiai sugalvojo krikščionys, kadangi jie jau buvo iš vandens – žuvys – ir ugnies garbinimas jiems buvo nesuprantamas… O ugnį garbinę miško žmonės, savo mirusiuosius kaip tik į upę metė, jiems vanduo perėjimą į mirtį simbolizavo. Indėnai ar Sibiro tautos tautelės savo mirusiuosius atiduodavo vėjui – kabindavo lopšiuose, guldydavo ant tarp medžių sukaltų pakylų, kad jie ten pamažu sunyktų. Ar gal žvėrys juos utilizuotų – gal todėl nebijojo mirties kankiniai už tikėjimą Romos amfitetruose, laukinių žvėrių plėšomi – tai jiems buvo teisingas būdas mirti?

Vedinėje tradicijoje irgi, statydavo mirusiems namus ir juos ten apgyvendindavo, lankydavo, bendraudavo, kol ne tik žmogų, bet ir visą tą namą pasiimdavo gamtos elementai, orai – lietūs ir vėjai. Į pakaruoklio dvasią buvo kreipiamasi dėk orų, nes ji – debesų danguje ganytoja. O civilizacijoj, miestuose pakardavo – atiduodavo vėjams – kaip tik nusikaltėlius… Geruosius kišdavo į žemę ar kavodavo į katakombas, guldydavo į rūsius, po bažnyčių grindų plytom. Mauzoliejai yra ne tik kūnų išsaugojimui – kol kūnas yra, yra ir dvasia. O aplink tą dvasią kuriasi agregoras (ar kuriamas sąmoningai), tokiu būdu valstybė, tauta, gentis ar pan. lieka suvienyta, visų energijos vektoriai ištaiko kryptį į konkretų tašką anapus.

Tada, jei egzistuoja giljotinavimas, galvos nukirtimas kaip mirties bausmė – raganoms reikdavo nukirsti galvą ir padėti kojugalyje, laidojant, kad jos neprisikeltų ir negrįžtų (raganos – tai tos, kurios žinojo, kaip prisikelti ir grįžti?), tai kažkada kažkas turėjo tikėti, kad galvos nukirtimas yra geriausias būdas išeiti anapus. Kiek šventųjų yra vaizduojami su galvomis rankose, šv. Jonui Krikštytojui, medūzai Gorgonai galvas kirto, ir jos atskirai toliau gyveno ir šnekėjo (pranašavo). Rusų bogatyriai bylynose prieidavo į žemę įaugusią galvą ir klausdavo patarimo, kurlink sukti… Kokiam tai mūšyje anglų karaliui „senos geros Anglijos“ laikais nukirto galvą, tai tas prisakė ją po Londonu užkasti ir linksmintis (be merry) – kol niekas neliūdės, viskas bus Londonui gerai, galva jį saugos. Čia įdomus momentas: liūdnumas liaudyje buvo ne tik blogas dalykas, bet ir keistas, nukrypimas nuo bendros normos. Melancholikai – malokolnyje – trenkti, ne tokie, kaip kiti (įtariu, iš čia ir molokanų sektos pavadinimas – kaip juos likusi liaudis matė)… Protestantai ir kiti knygas skaitantys – rimti -„kas susirinks žinių, susikraus liūdesį“ – jau buvo „jeres židovstvujuščich“ Ivano Rūsčiojo laikais – tiek knyginės studijos buvo žmogaus prigimčiai svetimos.

Pražūtingos jos ir dabar, nes ugdo protą, o ne dvasią. Ne veltui ankstyvos krikščionybės laikais po Galiją daugybė vaikštančių su galvom po pažaščia buvo – kad parodyti, jog tiems, kuriuos dvasia veda, protas nereikalingas. Per protą žmonės valdomi, duodant į jį vieną ar kitą žinių rinkinį nuo vaikystės. O dvasios šiapus negali suvaldyti niekas,. Todėl dvasios nereikia… Bet apie tai vėliau.

Senuose majų ar actekų miestuose, iš viso, yra įrodymų, jog ritualinį futbolą žaizdavo su galva vietoj kamuolio… O keltų šamanizme – kur riba tarp jo ir ankstyvos keltų krikščionybės? – esu skaičius, jog mirties ritualas būdavęs sukapojimas gabalais ir įvairūs panašūs nemalonumai. Dabar mums tai atrodo kaip žiaurumas. Kaip ir įvairių šventųjų patirti kankinimai. Bet, jei prisiminti mitą apie tai, jog dabartinė žmogaus forma yra iš naujo surinkta ir suklijuota šiaip ne taip į viena, kas liko iš senesnio žmogaus, kurį jo sukūrėjas, nusivylęs ir supykęs, suplėšė gabalais ir išmėtė į visas keturias puses, tai logiška tikėti – kuo, matomai, tikima ir buvo – kad dabartinį žmogų gyvenimo gale reikia sulaužyti, sukapoti, ištąsyti po visur vėl. Ir jisai tada amžinybėje susidėstys vėl į pirminį, tobulą variantą… Šamaną laidojant, jo asmeniniai daiktai sulaužomi, sugadinami, kad galėtų tarnauti savo šeimininkui anapus, o šiapus jų gyvenimas tokiu būdu irgi baigdavosi.

Dievo avinėlis – lammetje olandiškai – yra „sulaužytas, šlubas, kuprotas ir t.t.“ – „lam“… Bet tas pats žodis yra naudojamas Tibeto šventikams pavadinti Lamomis (ir visa tikėjimo rūšis „lamaizmas“)- gal iš čia legendos, kad Kristus Tibete mokinosi?… O islamas – irgi iš lamos (ir Kristų pranašu pripažįsta!) -Todėl gal luoši, akli, sergantys ir buvo laikomi esantys arčiau dievo? – „Lammen en blinden“(šlubi ir akli = neįgalūs) pas olandus yra standartinis išsireiškimas… Rusai turi dar pavadinimą „jurodlivyje“- kas pasakys, kad mes žodį „jūra“- žiūra – turim ne iš tos pačios šaknies? – Jūra yra kai „toli matosi „(žiurisi), o luošiams geriau, nei visiems kitiems matosi dievas?

Pati didžiausia painiava pavirto, kai daugybę įvairiausių buvusių tikėjimo rūšių ir porūšių, pakraipų ir sistemų, atgaline data surašė į daug maž kelias pagrindines ir į nuoseklią vystymosi raidą. Kai tokios raidos ir nuoseklumo nebuvo ir nėra… Sukildino viską iš Romos Imperijos, kai vienintelė įrodomai buvusi Romos Imperija yra „šventa katalikiškoli (t.y. Visuotinė) Romos Imperija“iš maždaug renesanso laikmečio ateinanti.  A. Tamanskis savo teorijoje labai gražiai įrodė, jog ši Imperija „visuotine“ buvo ta prasme, kad jos Panteonuose vieni šalia kitų puikiai sugyveno ar ne 60 rūšių dievai – štai jums ir antika. Popiežius buvo didysis pontifikas, tėvynės tėvas, cezaris ir t.t. ir t.p. Kai Konstantinopolį (t.y. Cargradą) užėmė busurmanai, jis su žmona bėgo į Sienos miestą (vienas iš būtent to popiežiaus vardų buvo Enėjas, iš čia „antikinė“ legenda apie Eneją ir jo žūstančią žmoną…) Vilkė, dabar puošianti Kapitolijų Romoje, yra oficialus Sienos miesto simbolis, kurį popiežius „pasiėmė“, persikraustydamas (Romos miesto herbu tada buvo vaizduojamas dramblys su bokštu ant nugaros). Avinjoną, kaip laikiną popiežiaus sostą, įrašė į istoriją tik dėl to, kad jis tuo laiku buvo oficiali bažnyčios valda…

Tokius popiežius kaip Bordžija, istorija mums pateikia kaip išimtį, kai tai buvo popiežių gyvenimo taisyklė – jie buvo ir karvedžiais (Cezaris), ir Neronais, Kaligulom, kėlė puotas, pjudė fanatikus tikėjimo kankinius laukiniais žvėrimis cirkuose savo malonumui…Jie skyrė imperatorius, kurių visada buvo keletas – kaip popiežiaus vietininkų – im perre – tėvo vardu. Bažnyčia turėjo piniginių reikalų monopolį, ji buvo stambiausias bankas ir butent iš tokios antikos visuotinės bažnyčios Kristus prekijus vaikė – ir būtent šitoks pontijus (pontifikas) Pilotas nusiplovė rankas, Kristų nuteisus mirti… Kristų pirmiau savu kankiniu turėjo protestantai (reformatoriai bankinės sistemos ir evangelistai – knygų spausdintojai…)

Kadangi oficialioji valstybės krikščionybė, kaip viena iš religijų, kildino save nuo Adomo – pirmo žmogaus – tai ir datas rašė, pradėdami nuo „anno dommini“… Kai pasauliečiai sukilo prieš apribojimą užsiimti banko, skolinimo už palūkadas ir pinigų keitimo reikalu, radosi reformacija, skilimas Katalikiškoje Romos Imperijoje, karai… Kai po to bažnyčiai prireikė atgimti – kontrarefeormacija – tai jėzuitai surašė jai naują istoriją: senoji, su puotaujančiais ir ištvirkaujančiais popiežiais pasitarnavo medžiaga antikai, popiežiams nuėmė visus kitus titulus, vardus, padarė iš viso to daugybę atskirų asmenybių. Ir Kristų užrašė, kad nukryžiavo kažkada seniai kažkas kitas – žydai, turėję piniginių reikalų monopolį – o dabar mes jį imam ant savo skydo ir „esame šventesni už Romos popiežių“

(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei žmogumi ir numirti… VI dalis, pabaiga

Iš prisiminimų apie L. Ron Hubbart: pereito amžiaus 5 dešimtmetyje jis buvo didelis raudonplaukis vyriškis, labai šviesus, stiprus visom prasmėm – per penkias minutes eilinį žmogų, proceso, vadinamo „eksternalizacija“, pagalba, galėdavo pakelti į aukštesnių dvasinių patirčių lygį, ir efektas buvo išliekantis. Jis pasakodavo, jog dar visai neseniai mūsų žemėje buvo „planetarinė katastrofa“, žmonija yra okupuota ir mes sėdime konclageryje, kurio prižiūrėtojai – grupė bankininkų šeimų, tarnaujančių infernalinėm jėgom.

O aštuntam dešimtmetyje, tie keli žmonės, kuriems dar pavyko Hubbartą pamatyti, teigia jį iš esmės jau buvusį visai kitu – demonišku ir siaubą keliančiu. Kaip pinigai – tie patys infernaliniai bankininkai – jo teoretinį palikimą perėmė ir melžia, jau rašiau. Bankininkams aukso niekada nebus gana, kaip ir mokslininkams – žinių. Ir tie, ir tie yra to paties alkio vedami. Nesvarbu, kad tai pasaulį į pražūtį veda… O gal kaip tik todėl?

Kai Hubbarto bendražygiai iš pradinio Dianetikos etapo ėmė dalintis ta medžiaga internete, daryti ją prieinamą kiekvienam, praktiškai visiems jiems baigėsi labai blogai. Tos internetinės svetainės buvo naikinamos, paskaitos ar praktikos draudžiamos, teismo sprendimais ir apdedant baudom. Ir tik Scientologiją paėmus jos dabartiniams šeimininkams, ji staiga buvo pripažinta pilnaverte religija, ir ne tik kad nebe persekiojama, bet ir atleista nuo mokesčių mokėjimo valstybei. Aišku, kai medziagos dalys buvo išverstos į rusų ar kitas Rytų Europos kalbas, jų plitimą jau sunku buvo sustabdyti. Rusijoje yra toksai psichoanalitikas Olegas Matvejevas, jis ne tik gerai įsispecializavęs toj medžiagoj, bet ir išvystęs ją toliau, jo medžiagos internete yra daug. Ir temą apie tai, jog „žmogus yra trijų intelektų kovos laukas“ jis aiškina gana išsamiai.

Kalba eina apie intelektą, skirtą išgyventi; emocinį intelektą ir protą (IQ). O visų jų gero sugyvenimo tarpusavyje, pastovaus konkuravimo ar kurio nors vieno įsigalėjimo rezultatas, ir yra žmogus, kuris dauginasi, vaidina kokią nors aplinkos jam priskirtą rolę ir tenkina smalsumą nepabaigiamu naujumo ieškojimu. .. Bet yra dar keturi „intelektualiniai kontūrai“, siekiantys vis aukščiau – ne visiems pasiekiami, atsakingi už stebuklus ir antgamtinius sugebėjimus – ir tai yra žmonijos viltis ateičiai. Pvz. penktasis – psichosomatinis/holistinis, kai mintis jau yra pirminė ir tikrai, jau ima įtakoti kūną, o ne atvirkščiai, kai parazitų kolonijos kūne manipuliuoja net jo smegenų cheminiais procesais.

Šeštasis – kai pasijuntama visos žmonijos, kaip vieningo spiečiaus, dalimi. Šeldreiko morfinių laukų efektas vadinamasis. Septintame gyvena archetipai ir dievai, kai visas sąmonės laukas tampa sąmoningas, jame nėra šešėlio – žmogus save valdo, mato, nėra jame jokių dalinimų. Ir aštuntas, kaip visų šitų rezultatas, duoda kosminį žmogų, keliaujantį per realybes, sapnus, kitas dimensija, valdant laiką, erdvę ir energijas.

Įdomu, jog dabartiniai proto bokštai visa tai pateikia kaip persektyvą ateičiai ir teigia, kad „žmonijai labai pasisektų, jei jai tai pavyktų pasiekti“. Evoliucijos teorija, kaip visada, iš nieko į progresyvią ateitį surašyta. Kai realiai žiūrint, tikimybė didesnė, kad ta šviesi ateitis jau buvo, ir dabartinis mūsų stovis yra degradacijos rezultatas.

Kad kokie nors ten šamanai buvo dar paskutiniai likę rimti psichosomatiniai healeriai, o kažkada yra buvęs laikas, kai tai su savimi sugebėjo daryti visi. Jėzus ir visi šventieji, kodėl jie pagarsėję? – kad visus ir kiekvieną stebuklingai gydė…

Senoji bendruomenė, kurios sėkmingo funkcionavimo niekaip negalim įsivaizduoti – kaip reikia tvarkytis, kad nesusipykti visiems, būti sąžiningiems, nesiekti įsigalėti, ar individualios sau naudos kitų darbo sąskaita? Kaip tie žmonės buvo patenkinti savo kasdienybėje, kaip jie neturejo savo individualių norų, nenorėjo nuo bendruomenės atsiskirti ar išsiskirti? – atsakymas yra Šeldreiko morfiniam lauke, kai žmogus aiškiai suvokia esantis visumos dalis, ir tą visumą reguliuoja ne koks nors seniūnas, karalius ar žynys, bet morfinio lauko energija, visi toj energijoj maudosi laimingi ir jaučiasi gyveną rojuje.

Žmogaus dėmesį nuo minėto vienybės pajautimo ims į save traukti įvairios „traumos dvasios“, įsitaisę žmoguje vienokio ar kitokio traumatiškai pergyvento įvykio pasekoje, ir kuo žmogus daugiau apie jį galvoja, pergyvena, skaudinasi, tuo didesnė ir galingesnė ta energija jame darosi – gali nukonkuruoti ir įgimtą žmogaus energetiką, primesti savą – traumuotą – pasaulio supratimą ir matymą… Jei taip kiekvienas, istorijos bėgyje, karų, marų ir kitokių nelaimių pergyvenimo pasekoje, daugiausia mato savą skriaudą, neteisybę ar skausmą netektį, tai jokios bendrystės nebe lieka. Visuomenė tampa sudaryta iš „atšokusių“ nuo realybės individų, kuriems ant sprando sėdi daugybė didžiulų traumų dvasių ir kėravoja juos pagal savo norėjimą, o tie individai gyvena psichiniame skausme, ir miršta nuo visokių psichosomatinių pasekmių. Tik traumos dvasios nemiršta – jos išlieka, keliauja giminių linijomis, iš kartos į kartą, iš vieno žmogaus gyvenimo į sekantį…

Scientologijoje  „traumos dvasias“ žmoguje bandoma aptikti ir išgyvendinti, naudojamas net melo detektorius: jei tiriamasis pereina visą L. Ron Hubbart sudarytą klausimyną, ir jame neaptinkamas emocinis sureagavimas, vadinasi, tas žmogus jau laisvas (ir gauna diplomą)… Bat, tai, kas valdo mus, per tą patį kanalą mes galime valdyti ir „tai“. Nes įtakoti, pakeisti ar panaikinti gali tik tai, su kuo jauti stiprią jungtį. Ir žodis „jausti“ yra dar svarbesnis, jei atsiminti, jog atskiri nuo pasaulio neesame, net oda mūsų nuo aplinkos neizoliuoja… Tik tos jungties nebe jaučiame. Vadinasi, tos emocinės reakcijos – dažnai skausmas ar depresijos – ir yra ne tik dar paskutinis gyvybės pasireiškimas mumyse, bet ir vienintelis kelias atgal į gyvenimą.

Visa, kas nugalėta, toliau mums ištikimai tarnauja. Kas mus atveda prie dievų  ir deivių, mitų ir archetipų –  sistema,kažkada buvusi, kurioje visi, įskaitant žmones, buvo lygūs arba siekė tapti lygiais per vystymąsi… O dabartiniai dievai parazituoja per agregorus, archetipus, naudoja žmonių energiją sau, kad išgyventi, o mirusius ir suvartoja galutinai – suvalgo jų patirtį, pergyvenimus – visa, ko patys negali nei patirti, nei pergyventi… Nepraleidžia žmonių nei tolyn, nei aukštyn, ir, jei mirštama nepasiruošus, tai atsiduri visiškai jų valioj… Jei seniau dievai buvo kaip tėvai ar motinos, vyresni broliai, mokytojai, mylimieji, galiausiai, tai dabartiniai parazitiniai demiurgai pasakę aiškai – žmonės yra jų vergai.

Jei kažkada žmogui, nuėjusiam pas tėvus ir protėvius dvasioje, iki kosminio žmogaus buvo tik žingsnis, tai koks mūsų atstumas iki sąmoningo gyvenimo kosmose dabar? Kiek milijonų kartų padidėjęs atstumas?… O mums nenutrūkstamai apie progresą dainuoja. C. G. Jungo pasekėjai ir aiškintojai teigia, jog „sekantis eonas suvienys žmoguje išsivysčiusią dualybę – zodiako žvaigždyne žuvys vaizduojamos dvi – Kristų ir Liuciferį, t.y. šešėlį – ir bus Vandenio era.“

Arba tai reiškia, jog tada žmonių net ir smegenys bus jau tiek išskydę  nuo per daug vandens, kad ten gyvenančios parazitų kolonijos žmogų be jokio vargo užvaldys, ir jis nebe turės nei jokių šansų pasipriešinti… Kaip dabar visiems vis liepiama kuo daugiau vandens gerti! Bet tai yra ne todėl, kad žmogui vanduo į sveikatą. Tai yra dėl dabartinio žmonių toksiškumo, stagnacijos jų vidinėse sistemose, kur niekas neprateka, nesivalo, nesiregeneruoja… Kuo žmogus sveikesnis ir švaresnis iš vidaus fiziologiškai, tuo mažiau skysčio jam reikia.

Geriausiu atveju, manau,  Vandenio era reiškia, jog žmogus išpils iš savęs lauk visą tą velnio vandenį – hidrą- tiesiogine ir perkeltine prasme, visas tas ligas ir mirtį – ir bus vėl žmogus, koks jis ir turėtų būti – atitinkantis savą hologramą anapus, vėl su ja, t.y. su dvasia sava, susirišęs ir iš jos operuojantis, stabilus ir be visokių permainingų virsmų. Pažaista ir užtenka.

Ir dievai sunyks kaip nebuvę, kai žmonės jų rūšies energija nebesigundys, jos nevartos – ir tada jie patys dievams irgi nebe tieks.

Vanduo yra negyvas, jei jo neatgyvina informacija.Materijos  materialumą jeigu pakeis dvasios tvirtumas – tvirtumas dvasioje, tada tikrai bus įvykęs progresas į atgal, ir dabartinę situaciją žmonės prisimins kaip labai blogą sapną. Jonas Gervė yra kalbėjęs, jog „buvome oro žmonės, dabar esame sudaryti iš vandens. O tikslas yra tapti iš materijos. Ne iš šitos, daiktinės, bet iš sąmonės materijos, kuri pervirsta, kuo panorėjus, kuria akimirksniu, ką panorėjus… Ir visame kosmose tik žmonėms yra prieinama“.

 

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… V dalis

Turbūt pats įdomiausias interviu su J. Golovinu įrašas yra tas, kur jis pasakoja apie jaunystėje, kažkur apie 1953 metus, lankęsis ir gyvenęs Vologdos srityje – nors, sako, visoje Rusijos šiaurėje buvo panašiai, kaip jis pasakojo – gyventa kaimo pakraštyje bobulių, visiškai ir absoliučiai neįsirašiusių į tarybinį laiką ar tarybinę sąntvarką… Staliną dar buvo girdėję, o apie Leniną ar kątik praėjusį karą – nieko. Nemokėjo rašyti ar skaityti, elektros joms trobelėje nereikėjo, ji tik trukdė… Už tai į mišką išėję, kalbėjosi su medžiais ir krūmais, nešė lauknešėlius akmenims, lankė apleistas bažnytėles ar apgriuvusius vandens malūnus ir ilgai klausinėdavo juos naujienų. Koks nors Jėzus Kristus joms buvo vienas iš daugelio dievybių, ir ne pats svarbiausias: kai popas bandė jas degimu pragare gąsdinti, tai jos sakydavę“palauk, aš nueisiu pas Makoš pasiskųsti, pamatysi, kuo tau baigsis…“

Dukra gaudavo „jėgą“ iš motinos, ir iš karto imdavo galėti ir žinoti viską, ką žinojo ir galėjo jinai (ir pramotė ar propramotė iki jos). O mokinasi, studijuoja, treniruojasi, matomai tie, kurie jėgos veikimo niekada ir neturės. Vyrai dar galėjo būti tose platumose žolininkais kokiais nors, ar žyniais, o moterys galėjo viską, gydė viską… Nors, būdavo nesusipratimų: ateina pas jas pagalbos prašyti, rėkia žmogus, kad girdi, mirštu, gelbėkit! O jos nesupranta problemos, sako: ko tu kape pagulėti nenori? Ten tylu, ramu, pagalvosi truputį… Kaip grybai po žeme turi grybieną, taip žmogus grįžta po žeme pabūti savo namuose – pagulėti „namienoje“, o paskui atsikelia, ir eina gyventi iš naujo, toliau. Kaip ir su Kristum buvo, į trečią dieną… – neprisitaikęs aiškiai prie mūsų laiko žmogus buvo. Nors, gal kaip tik šitai ir norėjo priminti „naujos epochos “ žmonėms.

Čia įterpsiu, kad seno tikėjimo žmonės, pvz, Pavolgyje, ir dabar, paklausti, kokį tikėjimą išpažįsta, atsako:Adomo (adamova vera), bet turbūt ne biblinį pirmą žmogų turi omeny, o kalvas – kupolus iš žemės. Dom rusiškai reiškia namą, bet dome yra ir kupolas… Žodis, matyt iš to laiko, kai gyventa apvaluose namuose ar į kalvas įskasus. Žemė, vadinasi yra namai… Tiesa, jau ir tada bobulės Golovinui sakė, kad „reikalai prastėja bežiūrint, iš kokių 50 kapinėse atgulusių, jau ir tada tik kokie 2-3 gyvieji buvo. O visi kiti – jau viskas“… Koks ten kaimynas pamirė -„išėjo po žeme pagalvoti“- Golovinas klausia, kiek jis ten galvos? – O jos  sako, po trijų dienų jį pašauksim ir galėsi pasiklausti pats… Praėjo trys dienos, o, sako „nebėra jo jau ten, išėjo…“

Kai pačios bobutės klausė, kur ji, po žeme pabuvus, eis, tai ji sakė „kur pasakys, ten eisiu“… Kas pasakys? – Neaišku. Žinios ne per klausimus- atsakymus perduodamos, jas arba žinai, arba ne… Štai tokie dalykai. Kaip ten pats Golovinas paskui jau yra sakęs, „jei esi tik užrašas kreida ant sienos, tai nutrynė tave ir viso gero…O jei esi kažkas, materializavęsis kaip užrašas ant sienos, tai nutrynė tave vienoj vietoj, o tu ėmei ir materializavaisi kitoj, ir toliau sau esi, ir niekam nei dėkui. Jei neesi „šito laiko žmogus“, tai šitas pragaras nėra nei tavo tikroji vieta, nei gimtoji terpė, nei  paskirtis – jei stovi šalimais šios epochos „gyvenimo srauto“ , turi būti arba labai galingas, arba būsi „lūzeris“, kokiu tave eilinis paprastas žmogus ir mato.

Kaip tapti stipriu ir galingu? – „tapti“ nėra žodis, reiškiantis mokinimąsi, treniravimąsi ar pan. Reikia tiesiog „grįžti į savo jėgą“, nes ji būna arba išdalinta praeityje (gyvenimuose), arba atiduota, atperkant neteisingą jos panaudojimą (pereituose gyvenimuose) ir tada, kiek jos tau dar likę, į tą realybės lygį ir gimei(nusiritai) ir kas kitiems – normalus gyvenimas, tau tolygu pragarui… Arba esi suklaidintas, ir jos pats atsisakęs, save susimažinęs, bandydamas „įsirašyti“, apsimesti normaliu. Visa tai vėl reikia susirinkti, susikomplektuoti, kas nereikalinga – atmesti, kas pradėta – užbaigti, ir tokiu būdu išsilaisvinti. Kuo labiau vėl sutampi su savo idealia projekcija amžinybėje, taip pasakykim, tuo labiau tau grįžta jėgos, galios, energija.

Kodėl serga tie, kurie gydo kitus? – nes taip lengviausia pagydyti – prisiimant sau jų ligą… Daugybė pradedančių entuziastų nesąmoningai taip sau ligas ir susirenka. Kodėl mokytojai, guru, gydytojai ir pan. sensta? – nes gyvenimas viešoje erdvėje turi kainą: mokinimas kitaip, nei savo gyvenimo pavyzdžiu, atidaro duris visiems tavo mokiniams traukti tavą energiją. Ir arba ji turi būti ne tavo, bet ateiti per tave iš kosmoso, pvz, arba ji baigsis, ir tau baigsis irgi blogai. Tas pats su gydymu: turi būti toks sveikas pats, kad visa tavo aplinkai automatiškai, tavęs veikiama, sveiktų… O jei toks sveikas pats neesi, tai ko tu kitus gydyti tada rauniesi?… Tokiu būdu liūdnai baigia ir daug populiarių aktorių, muzikantų, kitų žinomų žmonių – jų žiūrovai, gerbėjai, klausytojai, pasekėjai juos suvartoja energetiškai ir tiek.

Vienintelė paprasta išgelba yra judėti. Ir greitai – kad tavęs toj vietoj, kur kątik buvai, jau nebūtų… Jei kažką paskelbei, parodei kitiems, pats turi eiti tolyn, gilyn, augti ir stiprėti, galingėti greičiau, nei publika tave per tavo paskelbtus dalykus naudoja… Tas pats paaiškinimas galioja ir vis greitėjančiam mūsų gyvenimui – nuo susirinkto šlamšto naštos galima dar tik bandyti pabėgti, gyventi vis greičiau ir greičiau – atbėgti į mirtį pirmiau, nei tavo „kupra“ tave pavys. Tik ar yra čia kuo džiaugtis…  O su sava problematika tvarkantis, galima imti gyventi lėčiau, paskui dar apsitvarkei – dar lėčiau. Ir gyvenimo tik tie pasikeitimai galioja, kurie ateina lėtai ir beveik nepastebėti – rodosi, niekas nepasikeitė, o jei pagalvoji apie seniau buvusį laiką, tai jautiesi tvirtesnis, ramesnis, labiau susicentravęs žmogus, nei buvai tada.

Ir kažkaip daugiau supranti, aiškiau viską matai – permatai, ir priežastis, ir pasekmes ateičiai… Atrodo, kad gyveni šia diena, bet, kai išsigandęs, kad esi neurotikas be ateities, imi galvoti, tai žinai, kad kryptis, tikslai yra, kad žinai, ko nori, kad ir kaip tie norai neįtikėtinai skambėtų kitiems, jei jie juos žinotų. Taisyklė yra, jog visokios alchemijos, magijos, ezoterikos, šamanizmai ir dar kas nors panašaus randa tave, o ne tu jų aktyviai ieškai, lysdamas, kur tau nepriklauso.

Taip elgiasi smalsūs protai, mėgstantys tyrinėti, išsiaiškinti, sistematizuoti į susivedančias sistemas, viską paaiškinti, todėl vietoj intuicijos ar viduje atsirandančio supratimo, jų rezultatas būna daug teorizavimo, aiškinimo, kalbėjimo, o esmė lieka nepagauta. Klausimas lieka „tikėti ar netikėti“, kai tikėjimui vietos tokiuose dalykuose nėra, ten yra tiktai žinojimas…. Taip pat tokio tipo žmonėms galioja mados, mokslinių atradimų naujausi rezultatai – Jungas ar Eriksonas jiems jau pasenę, dabar jie jau kokią nors metapsichologiją studijuoja („Beyond Psychology“) ir kvantinę psichologiją, evoliucinę psichologiją. Reikia būti tikru knygium, kad viską spėti ištudijuoti, tik dar vis tiek, žinosi tik, kad nieko nežinai

Kai visa šita „nauja “ yra tiktai pamiršta sena, ir kažkada, tik žymiai paprastesne kalba, žmonės tai žinojo, naudojosi, tai buvo jų gyvenimas ir kitaip jie nežinojo… Ir juos dabar laiko kvailiais, išradinėja viską iš naujo, ir vis išrasti iki galo negali. O patikėti sekasi dar sunkiau.

(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… IV dalis

Žmogaus konformizmas irgi iš čia – jam sako „pirk“ iš ekrano, jis eina ir perka… Sako, „eik, važiuok, daryk, rinkis tą ar kitą, ar kad tavo nuomonė turi būti tokia ar kitokia“, ir jis, kaip užhipnotizuotam ir priklauso, eina, daro, nesustodamas net pagalvoti. Iš viso, nesustodamas. Net tie, kurie save maištautojais laiko, maištauja pagal komandą. Kad atsibusti ir iš tikro gyventi, reikia funkcionuoti realiame pasaulyje, darant realius veiksmus, tarp realių žmonių, išlaikant kuo daugiau dėmesio čia ir dabar.

A. Mišinas: visatoje pakaitomis eina absoliučios tvarkos ir absoliutaus chaoso ruožai. Kosmose vyrauja harmonija, žemė su savo gamta, vandenimis, oru irgi harmoninga. O tarpe šitų harmonijos sluoksnių esame mes, žmonės – padaryti iš kosmoso, o gyvename chaoso ruože, darome kokias tik norime nesąmones, kol mus į žemelę pakavoja pailsėti. Ne veltui, pvz, po žeme, kalvose, uolose irgi buvo manoma esant dangų. Žmonių vienintelė išgelba yra sekti harmonija, tuo, kas amžina. Pvz, Gariajevas sako, jog žmogaus DNK, pervesta į garsinius virpesius, skamba kaip dangiška muzika… Arba žmogaus baltymai, irgi. Idealiame sveikatos stovyje, aišku, nes kai įsisuka chaosas, tai sergama ir mirštama. O kas dabar vyrauja visur aplinkui ir mūsų pačių viduje? Tikrai ne harmonija, ir ne dvasingumas, netgi ne grožis… Todėl ir prie gamtos tokie netinkami palikę, ji mus atmeta. Ir kosmosui tokie esame nereikalingi. Ir kas mus nešė į šitas galeras, kaip sakoma… Reiktų gyventi arba kosminiuose laivuose, arba po žeme įsikasus (po vandeniu irgi galima), ką iki mūsų buvę civilizacijos ir darė. Katakombų bažnyčios, požeminiai miestai, aukštais ir aukštais nueinantys gilyn, kilometriniai tuneliai – žmonės ten ne slėpėsi, kaip mes dabar galvojam, jie gyveno ten, kur laikas teka lėčiau, energijos harmoningos, senėjimo procesai beveik nepastebimi.

Akademikas Bolotovas: žmogus yra ne iš beždžionės, jis kilęs iš reptilijos. Pvz, beždžionės kailio ir žmogaus plaukų sąndara yra visai kita. Vadinasi, nuplikę beždžionės neesame… O embrionui pirmiausia susiformuoja oda – netgi pirmiau nervų sistemos! Vadinasi, galėtume keisti odą kaip gyvatės? Regeneruoti nutrauktas galūnes? – gal ir galėtume, Bolotovas sėkmingai su tuo eksperimentavo. O ir chirurginiu būdu prisiūti, pvz, pirštai, priauga., jei viskas tvarkingai… Bet, kad trūkstamą organą regeneruoti, reikia, kad kūne būtų išlikusi jo energetinė holograma – sūkurinė erdvė su informacija, kurioje regeneravimo procesas galėtų vykti ir pagal kokį pavyzdį. Roplys ją panaudoja, „užsiprašęs“ iš bendros tai gyvūnų rūšiai, dvasios, esančios anapus. O žmonės nuo savo amžinos dalies atitrūkę, neturi priėjimo…

M.L. von Franzen: dabar buvo Žuvų epocha ir jai atitinkančių žmonių laikas. Visi, kas buvo užsilikę iš Avino epochos (ar dar blogiau, iš Tauro), jie šitoje epochoje netiko, negalėjo prisitaikyti, funkcionuoti, jų visas gyvenimas buvo nelaimingas ir pilnas problemų. Nes reikėjo būti ne tik „kaip žuviai- Jezui Kristui“, bet jau kaip antrąjai žuviai – lapis lazuri – Kristaus šešėlinei pusei, vad. Liuciferiu…. Tada gyvensi gerai ir visur tiksi. Nes jei esi ne toks, kaip visi, tuo metu gyvenantys, tai gyveni kaip pragare ir tiek.

Kažkokiu momentu, kai buvo laukiama Nibiru, daug kas skaitė Zacharijaus Syčino knygas, ir šitą epochų skaičiavimą Zodijako ratu atgal, nuo Tauro pradedant, atsimena… Kai praėjo Tauro laikas – du tūkstantmečiai – ir atėjo eilė Avino epochos atstovams, tie iš Tauro nenorėjo pasiduoti be kovos, žemė labai dėl to nukentėjo, kosmosas irgi… Kai atėjo žuvų laikas, buvo vėl kataklizmai, o kai Hitleris 1940 užėmė Prancūziją, sakoma, jog tuo metu Šveicarijoje gyvenęs C. G. Jungas sušukęs, jog “ prasidėjo Vandenio epocha!“… Bet kas drįs tvirtinti, jog šitas eonų skaičiavimas egzistavo visada? Kas girdėjot, jog prieš Tauro laiką buvo Dvynių laikas?- Zodiakas juk nėra kažkoks pastovus objektyvus darinys, o dar ir tiksliai iš 12 žvaigždynų… Taip, kiek mes žinom, yra dangus, žvaigždynai, saulė juda iš vieno į kitą. Bet Persų astrologijoje, pvz, žvaigždynų zodiake yra 24. O kažkur kitur jų gal įskaičiuota 32, nes pas kiniečius visko būna po 64?

Dar ne taip seniai sistema buvo aštuonmatė – 8 mėnesiai metuose,  8 apaštalai pas Jėzų Kristų, 8 Zodiako žvaigždynai rate… Ir 32 valandos laikrodžio ciferblate… Ar visada saulė judėjo šituo ratu ir šitokiu greičiu? Ar visada švietė šita, dabartinė mūsų saulė? – jei mūsų Žemė yra toras, ir galima lygiai taip pat sėkmingai gyventi tiek jos išorėje, tiek ir viduje – arba judėti, miobijaus juostos principu, per ją laike (kaip dažnai rodoma, kad visa saulės sistema juda kosmose į priekį keliaujančios spiralės ratais – gal juda ne sistema, o mūsų gyvenamas laiko/ erdvės kontiniumas?). Ir kai nuo XV- XVIa. buvo imta kalbėti apie mums ėmusią šviesti Juodą saulę, tai kur dingo nejuoda saulė? Ir kodėl buvo žinoma, jog „nėra jokios išgelbos, turi baigtis tas laikas“? – nunėrėm į toro vidų ir jame kol kas randamės, kol vėl iškilsim į išorę??… Hitleris gal tada, pvz, ne į žemės vidų nuėjo, jeigu nuėjo, o išlindo kaip tik atgal  į išorę, į kurią mes kažkada dar tik ateisim?

Gariajevas: egzistuoja tokia maža medūzos rūšis, su kuria mokslas nežino, ką daryti, nes ji gyvena amžinai- ji gyvena gyvena, paskui išvirsta vėl į embrioninę savęs versiją, ir gyvena iš naujo… Jei tai yra įmanoma, tai aišku, kodėl šitaip trokštama gyventi amžinai tame pačiame kūne, arba kūną stengiamasi išsaugoti, kol bus galima jame prisikelti… Bioroboto lygyje juk vis daugiau žmonių egzistuoja, neužaugdami, tik ant paprasčiausių kūno programų – kaip sakant, jei ne Mahometas pas kalną, tai kalnas eina link Mahometo… Kai visai moliusko lygis įsivyraus, gal ir žmonės tada automatiškai į embrionines versijas atvirtinės ir gyvens iš naujo, toliau be jokių dvasios kliuvinių?

XXa. pradžioje Maskvoje buvo tokia šviesuolių draugija, kuri rinkdavosi Paškovo namuose (nuo jų stogo Volandas su kompanija paliko iškankintą Maskvą, jei atsimenat), ten Ciolkovskis, Vernadskis, kiti garsūs vardai buvo nariais. Jų tikslas buvo „surinkti iš ionų visus kada nors gyvenusius žmones ir juos vėl atgyvinti“. Todėl ir rodėsi reikalingi kosminiai laivai, ir kiti technikos pasiekimai – žemėje jie visi kartu gi nebūtų sutilpę… Įdomu, iš kur jie tą idėją buvo pasigavę? Ar tikrai, dalis žmonijos – tam tikra rūšis, pvz, žuvų epochai priklausanti – kitos gyvenimo erdvės ir kitokio gyvenimo galimybės, kaip tik šitų, fiziniame kūne ir mūsų žemėje, neturi? -Nes, kol materijos dar buvo tik pradmenys ir didžiuma žmogaus laikėsi dvasioje, tai nei jiems tų kūnų taip labai reikėjo, nei jie dėl jų sielvartavo – materializuodavosi sau kitą ar kitokį, jei ką, ir visas reikalas. Žaidė tokių pačių pusiau permatomų kompanijoje permatomais idėjų atvaizdais, nebuvo iš niekur atėję ir nekeliavo į niekur, irgi.

J. Golovinas vis nepavargdavo priminti, jog „antikinis pasaulis mirties nežinojo“, tai jis turėjo omenyje, jog antikinis pasaulis buvo kaip tik toks, daugiau iš dvasios, ir labai dar mažai iš materijos… Kai netekti kūno buvo kaip nusikirpti plaukus ar nagus – ataugs juk vėl! Kai idėjos materializuoti nereikėjo, visi ją matė ir taip, idėjos stovyje…

Antikinis – reiškia, jog po jo atėjo vanduo. Ir žmogus tapo su hidra, gyvenančia jo viduje – vandeniu…

(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… III dalis

Neseniai girdėjau labai keistą klausimą: koks Jėzaus Kristaus herbas? – Nes visi esame iš kažkur, visi turime vieną ar kitą simbolį, žinom jį ar ne, kitaip nebūna. Jėzus ir pagal motiną, ir pagal tėvą – jos sužadėtinį Juozapą- yra iš Dovydo giminės, vad. jo simbolis – arfa. Dangiškų amžinybės sferų skambesys! (Dovydo žvaigždė yra Saliamono ženklas, nepainiokit)… Arfa dabar yra tapusi tiek nebe svarbi mūsų civilizacijoje (kaip ir objektyvūs gamtos dėsniai), kad net nesinori jos reikšmingumu tikėti, kad ir senovėje buvusiu. Ale kaip visada, ima „atsitiktinai“ pasitaikyti kitų šaltinių, patvirtininčių, jei ką patvirtinti reikia. Pasitaikė paskaityti G. Tymnetagino knygą „Sarni Nai saugotojai“(tai jau antroji jo knyga, gaila, pirmos neturiu). Autorius jau daugybę metų blaškosi po šiaurės Uralą, Sibirą ir Altajų, tyrinėdamas ir rinkdamas šamaniškas tradicijas. Kadangi pats pusiau iš sentikių, pusiau iš vietinių, tai sužino dalykus, kurie svetimiems nepasakojami, pamato, kas kitiems nerodoma. Knygoje aprašyta, be kita ko, kaip su didžiausiais atsargumais ir ilgiausiom ceremonijom, ilgą laiką jį vedė miškais ir mėtydami pėdas, į kaimelį, kurio gyventojai rūpinasi didelės moters statula, esančia kalvos požemyje iš senų laikų. (iš čia legendos apie „aukso bobą“?).

Kai, po ilgiausių procedūrų ir jį atvedė prie jos, ji pasirodė panaši į milžinę motiną, prie kurios kojų glaudėsi maži žmonės, o suaukoti dovanų, gulėjo įvairūs muzikos instrumentai. Ir jų centre – arfa. Mat muzika – virpesiais – valdomos ir moduliuojamos energijos – buvo senesnės civilizacijos pagrindas. Jų pagalba buvo daroma viskas – statoma, gydoma, keliami svoriai, skulptūrinamos formos, pjaunama ir lydoma, puolama ir ginamasi… Buvo kuriamas stovis, greitis, forma ir ypatingos erdvės.

Kad tai yra pamiršta, dar ne didžiausia bėda. Žymiai blogiau, jog mūsų energetika tiek apkrauta neigiamais faktoriais, yra tokių žemų vibracijų, jog net artintis mums prie tos senos civilizacijos palikimo yra mirtinai pavojinga – aukštos energijos mus akimirksniu suplėšytų gabalais – automatiškai iš karto ėmę keisti pagal save mūsų energetiką. Kai seniau bendruomenei dar buvo lengviau aukštą energetiką išlaikyti, individualią paklaidą ištaisyti, jei koks nors „virusas“ rasdavosi… O dabar kiekvienas turim ginti, stebėti ir koreguoti pats save. Reikia ne tik pasąmonę sijoti, bet ir turėti stiprų energetinį apvalkalą – kitaip pasveikusį, tave pasaulis tuoj pat suvartos: mirę ar leisgyviai mirti bijo, jie visom teisybėm ir neteisybėm kabinasi į gyvybę, kokia tik šalimais pasitaiko… Žodžiu, vampyrų neatsiginsi.

O jei stiprios apsaugos nėra, bet ir viduje esi skylėtas, tai aplinka, sujungtų indų principu, tuoj sumeta į tave visokias savo atliekas, kaip į šiūkšlių dėžę. Ir dar pagiria tave, koks esi geras, pasiaukodamas nueiti į dugną kitų labui. A. Mišinas apibendrina taip, jog „žmogui reikia ne vaistų ar operacijų, jam reikia virpesių, sukuriančių teisingas – koreguojančias- erdves mūsų kųne, ir tada kūnas toliau tvarkosi pats. Homeopatija (kuri yra vaistas ne iš kažkokios medžiagos, bet tik jos energetinis nukopijavimas vandeny) užpildo žmogaus energijoje esančias skyles, o statinės (ir toroidinės) elektros bangos (kurias daug kas įtaria, jog seniau generavo, pvz. bažnyčių pastatai) išnaikina, jei tavyje auga kažkas, kam augti nepriklauso. Ir apvelka tave elektriniu apvalkalu – kuo didesnis (statinės ) elektros rezervas žmoguje, tuo daugiau jame sveikatos… Ne dievas yra elektra, bet elektra, kuriant dabartines religines konfesijas, buvo pavadinta dievu, suvesta į dievą – todėl jis atvaizdo neturi ir vaizduoti jo nereikia. Geometriniai raštai, reikalą išmanant, yra žymiai efektyvesni už kokius ten paveikslėlius ant sienų ar skulptūras.

Irgi įdomu, jog M. Eriksonas buvo realistas, jis neturėjo tikslo padaryti pacientą idealiu. Jis tik stengėsi, kad pas jį atėjęs žmogus taptų adekvatus dabartinei savo situacijai, ir kad turėtų galimybę – perspektyvą – sėkmingai funkcionuoti ateityje. „Adekvatus reagavimas į gėrį ir blogį ir yra gyvenimo džiaugsmas“. Praeitis, ištakos, kaip pacientas tapo, kokiu tapo, jo nedomino…. Toliau jis pabrėžė, jog viskas susiję: žmogus negali būti nelankstus kokioje nors vienoje srityje. Nelankstus yra nelankstus. Tą patį teigė ir L. Ron Hubbart:“viskas tarpusavyje susiję. Jei bijai šunų, tai bijai ir gyvenimo, ir meilės ar sąntykių su žmonėmis, bijai sėkmės ar materialinių gėrybių turėjimo… Bijai prisiimti atsakomybę ir iš viso, būti.“ – Tiesą sakant, kodėl vis sakoma, jog žmogus darbą su savim turi daryti pats? – Už tai, kad turi. Niekas kitas to už jį nepadarys…  Yra daugybė mokytojų, kurie mano, jog paskelbs tiesą pasauliui, pasaulis tai iš karto atpažins ir pripažins, ir viskas tuoj pat pasikeis į gera ir ant visai. Deja…

M. Eriksonas :“pacientas ateina su savo pasaulio supratimu, savo požiūriu, netgi savomis žodžių reikšmėmis. Jei su juo nekalbėti jo kalba, jis paprasčiausiai nereaguos. Pacientą pagydo ne daktaras, taip pat sveikimo procesas nevyksta erdvėje tarp daktaro ir paciento, ką labai mėgsta teigti psichoterapeutai. Sveikimas vyksta paciente. Daktaras turi ne skelbti ir aiškinti, bet manipuliuoti pacientu taip, kad jis susiprastų pats, kad pergyventų kelią iš senos būsenos į naują samoningai…“ Tokių terapeutų, kurie yra ne savo „ego trip“ būsenoje, bet suinteresuoti stebėti pacientą, kuo ir, ar iš viso, kuo nors gali jam padėti, yra labai mažai. Ir, nors Maria Luiza von Franzen teigė, jog „dievas mumyse yra procese, jog jis vystosi“- (ir tai turėtų būti visa mūsų viltis?!) – bet žmonių, kurie nesustabarėję, kuriuos jų nesąmoningos reakcijos nelaiko sugniaužę geležiniuose gniaužtuose, ir kurie sugeba galvoti, dirbti, stebėti save ir keistis, irgi yra nedaug…

Tai yra, tokių, kurie ne tik deklaruoja, kad nori ir sugeba, bet ir iš tikro sugeba, dirba, keičiasi. Galima siūlyti kokio tik nori tobulumo programas – tik nuo paties žmogaus priklausys, kiek jis iš tos programos sau pasiims, išbandys ir, to pasekoje, pajus rezultatą. Daug dvejojančių, abejojančių, situaciją bandančių įvertinti pagal savo turimą ribotą supratimą, ir pasiūlymą atmetančių… O pasaulis tuo tarpu ritasi į bedugnę dieną naktį nesustodamas, ir proceso pagreitis tik didėja.

M.Eriksonas, žinomas kaip hipnozės įtvirtintojas psichoterapijoje, pats buvęs geru hipnotizuotoju iš prigimties, ir , jo praktikuojama, šitokia terapija labai išpopuliarėjo. O mes iki šiol nelabai net žinome, kas ta hipnozė yra… Nebūna taip, kad čia esi visiškai nehipnotizuotas, o čia, žiūrėk, tave jau užhipnotizavo ir tu – giliame transe įkritęs. Ne, griežtų ribų nėra, yra daug palaipsninių, tarpinių būsenų, švelniai pereinančių iš vienos į kitą… Dažnai jų visai nepastebime – skaitome, įsigilinę, svajojame, žiūrime tv ar kompiuterio ekraną, ir jau esame lengvame transe, priklausomai nuo aplinkybių ir konkretaus žmogaus. Bet, transe esant, informacija eina tiesiai į pasąmonę – taip mus programuoja tv reklamos, įtakoja tai, ką skaitome, ko klausomės, apie ką pasvajojam… Viskas gerai ir gražu, lengvo transo būsenoje žmogui lengviau gyventi su savo neurozėmis, pasaulis aplink rodosi paprastesnis… Galima netgi teigti, jog dabar žmonės Vakaruose praktiškai gyvena transe pastoviai, nuo ekrano prie ekrano, muzika užlietom ausim – vaikšto atvirom akim, bet jų sąmonė miega, o pasamonė juos valdo net be pauzių, ištisai.

(bus daugiau)

.(bus daugiau)

Žmogumi gimti lengviau, nei ir žmogumi numirti… II dalis

 

Gurdžijevas sakė, jog gyvenime esame tapatūs arklio traukiamam vežimui. Tik klausimas, ar esame vežimas -kažkieno kito veiksmų pasekmė, ar arklys – patys esam priežastis? – Kai reiktų tapti vežėju – sugebėti apžvelgti ir valdyti procesus…

Maria Luiza von Franzen (ir kiti jungianizmo teoretikai) teigia, jog „mumyse gyvena dievas (archetipas? Žuvis?), ir tai ne mes norime miego ar esame alkani, jaučiame troškulį, tai daro tas dievas mumyse“. Ir „kad mes neužmiegam, jei dievas mumyse nori būti nubudęs“… O toks rusų alternatyvus fizikas A. Mišinas teigia, jog esame „elektra, gyvenanti per biorobotą, kuris visko (ir per daug!) iš mūsų reikalauja “ – kuris variantas jums labiau patinka?

Dar sentikiai Rusijoje naudodavo maldoms formulę „dievas ir šv. Trejybė“, kas yra visai kas kita, nei trejybė kaip „tėvas, sūnus ir šv. dvasia“… Masonų pasigriebta ezoterinė trejybė yra „mokinys, pameistrys, meistras“, kas praktiškai atitinka Gurdžijevo mokymą…

O iki XVIa. bendruomenėse, kurias dabar vadina „sentikiais bezpopovcais“, bet galime sakyti ir „vedinio tikėjimo“ ar „roistai“(nuo rojaus), jiems buvo aišku, jog „gimstame su viena dvasia, vaikiška (ir tą pačią pribuvėja rūpestingai surenka), pauglystėje gaunama bendruomenės dvasia – kai prisiimamos pareigos, atsakomybė, dalyvaujama bendruomenės veikloje, ir, jei gyvenimas nugyvenamas teisingai, gerai, pilnai užbaigtas, tada mirštant gaunama trečioji – tėvų ir protėvių dvasia – tampama nemirusiu, bet gyvenančiu toliau anapus ir padedančiu saviems iš amžinybės, saugančiu juos ir globojančiu“…

Tam bendruomenė ir buvo reikalinga, kad padėtų individui sėkmingai pereiti gyvenimo ciklą ir išeiti pas protėvius. Gimsta čia iš naujo tiktai tie, kurie reikalų neužbaigę, gyvenimo negyvenę, žemiškų turtų nepaleidę, artimų iki galo nemylėję, dar visokių norų kupini. Ir nėra kuo džiaugtis reinkarnacija, nes esi tada nelaimėlis. O dabar dar ir esame visi po vieną šito pragaro, vadinamo pasauliu, akivaizdoje. Iš jo išeini ne tam, kad sugrįžtum. Stengiesi, kad pagaliau išeitum ant visai.

Po mūsų čia lieka mūsų įvairūs fantomai – kūriniai, menas, atmintis… Nuotraukos, paminklai, pavadinimai… Lieka mūsų „traumų dvasių“ sąnkaupa – tas dievas, už mus gyvenęs, kurį mes tik nupenėjom dar labiau, jei nieko nedarėm, kad jis suliesėtų ir sunyktų – ir jis laukia, kada gimsim vėl, kad vėl į mus įšokti… O yra žmonių, kuriuose tik tiek ir yra iš viso – tik tas nupenėtas dievas – tai jie neišeina į niekur ir iš naujo irgi negimsta – klajoja pažeme ar prisiplaka prie kokio nežinančio gyvo žmogaus, bando gyventi per jį…

Per hipnozes ir regresijas tai dažnai ir paaiškėja, esu bandžius šita tema jau seniau rašyti.  Miltonas H. Ericksonas buvo sekantis labiausiai įtakingas psichoanalizėje/terapijoje žmogus po C.G.Jungo, ir būtent hipnozės naudojimu šitoje srityje – tuo būdu jis šnekėdavosi su paciento pasąmone ar tuo, ką tenai rasdavo: pasamonė gali žmogų ginti, gali pastebėti, atvirkščiai, ko sąmonė nepastebi ar ignoruoja; pasąmonė gali galvoti apie viena, kai sąmonė galvoja apie kitą… Nes ji turi savo interesus, atmintį ir supratimą, gali kontroliuoti žmogaus fizinę veiklą, apeidama sąmonę ir jos nepasiklausus. Taip pat ji gali komunikuoti su aplinka ir reikšti idėjas, sąmonei to nepastebint ir nežinant… Todėl kūno kalba patikimesnė už žodinę, todėl žmonės kalba viena, o daro kita, patys to nepastebėdami. Kai aplinkiniai galvoja, kas čia toks per netikęs žmogus, o jis tiesiog ne pats save valdo, bet jame pasamonė tvarkosi kaip norėdama, pagal aplinkybes.

Konsepcijos, kategorizavimas, išankstiniai įsitikinimai, aklumas tam, kas akivaizdu – sąmonės darbas ir teritorija. Pasamonėje visa tai neegzistuoja, todėl joje viskas paprasčiau, ne taip iškreipta ir artimiau objektyviai realybei – pasamonė yra labiau vaikas, tiesioginė ir laisva nuo civilizacijos normų: kai žmogus sako, ką galvoja, nesusimastydamas, jis veikia kaip vaikas su neišvystyta socialine sąmone. „Franc and free“.Bet pasąmonė automatiškai ir gina žmogų, jei kažką suprasti ar sužinoti jam būtų per daug traumatiška. O ir pacientą M. Eriksonas apibūdina kaip „žmogų, bijantį tiesos“(apie save sužinoti, pvz). Todėl, ką pacientas kalba, tai yra viena, bet reikia jį stebėti, kad suprasti, kokia yra jo pamatinė problematika – ką jis stengiasi paslėpti tuo, ką sako, ar ką išduoda jo laikysena, kūno kalba.

M. Eriksonas stebėti sugebėjo kaip reta kas, ypač kai po antro poliomelito persirgimo atsidūrė invalido kėdėje, ir jo gyvenimo ritmas sulėtėjo automatiškai. Iš kitos pusės, jis nugyveno ilgą ir kaip reta produktyvų gyvenimą, vos ne iki pat mirties dirbdamas su žmonėmis nuo ryto iki vakaro ir be išeiginių… Jei susimastytume, kokia padėtis pasaulyje dabar, tai matytume, jog kas seniau vadinta „vaiko sąmone“ ir buvo etapas, iš kurio būdavo išaugama, tai dabar ji, prikrauta visokių traumų šlamšto, ne tik nuskęsta į pasąmonę, bet vietoj jos žmogui socialinė sąmonė nebe išsivysto, jis greičiau lieka dideliu vaiku, valdomu ne proto (iš sąmonės), bet tiesiog, valdomas pasąmonės, ir pats sau jau jokios įtakos nebe turi. O smegenys, aktyvuoti Liuciferio (nemaišyti su protu), padaro juos dar ir egoistiškais individualais, smalsiais, neetiškais ir naujumo (progreso) bei technikos dievams besilankstančiais…. Nes kitaip gyventi gi neįdomu! – Ir niekas neprisimena perspėjimo, jog „smalsumas pražudė katę“…

Žodžiu, gyvename įdomiau, nei senosios bendruomenės, apie kurias vis kalbu, bet jos su mumis nesikeistų! Žmogus su neapsunkinta visokiom problemom vaikyste, užauga sveikas, gyvybingas, jam viskas sekasi. Bet kaip augti tokioje vaikystėje, kai tave augina ne visas kaimas, ne giminė su tetos ir dėdėm, netgi nebe seneliai, o du pasimetę, užimti, pervargę – dažniausiai patys dar neužaugę ir savo problematikos pilni -tėvai?… Ir netgi du tėvai šiandien jau yra daug! Dažniau pasitaiko tik vienas…

Geriausiu atveju vaikai užauginami geručiais, švaručiais, paklusniais „mažais suaugusiais“, kurie supratimo neturi apie pasaulio realybę, nėra jai pritaikyti, gyventi nepasiruošę, ir, netgi neturintys tam energijos… Iš jų išeina geri mokslininkai, chirurgai, profesoriai, teoretikai, bet kokia reali iš jų nauda pasauliui? – O dar ir pasaulis, veikiantis pagal realybės dėsnius, jiems rodosi nešvarus, netvarkingas ir, svarbiausia, neteisingas! Ir jie puola jį skubiai išvisų jėgų taisyti.

Fizikas A. Mišinas sako, jog objektyvios realybės ir jos veikimo principų vaizdą susidaryti galima pačiam, pasistengus, susirankioti, bet kas iš to? Dabar niekas pagal tai nefunkcionuoja, o mažiausiai – mokslas ir technika, todėl jie ir yra tokie riboti, ir, tuo pačiu, visuomenės ir žmogaus galimybės – nes moksle viskas šniūriukais šiaip ne taip suraišiota, gyvename dirbtinam, kreivam pasaulyje be vystymosi perspektyvų… Bet „sistema ne sugedus, ji tokia padaryta specialiai“…

Ir sociumas, pakeitęs bendruomenę valstybės naudai, bando mus motyvuoti tarnauti valstybei taip pat ištikimai, kaip seniau žmonės mūru stojo už savo bendruomenes. Valstybė, atseit, mus gina, rūpinasi mumis, gydo, moko ir pašalpas duoda… Bet ne šitos buvo senosios bendruomenės svarbiausios funkcijos! – Gyvam, gyvybingam žmogui, kaip jau minėta, pagalbos iš niekur nereikia, ir jis niekada nepaklus ten kažkokiom šio pasaulio valdžiom. Bendruomenės pagrindinė funkcija buvo dvasinė! – Padėti įveikti dvasines spragas, jei tokios ištikdavo – ko negalėtų vienas, tą, susitelkusi kartu, bendruomenė gali! Visi kartu gali užpildyti vieno energetines spragas ir padėti vis tiek sėkmingai finišuoti gyvenime kiekvienam savo nariui.

Nepalikti nei vieno atsilikusio, pasimetusio… Nepalikti klaidžiojančių dvasių, eterio šiūkšlių, kitiems amžiną dvasios skambėjimą girdėti ir jausti trukdančių.

(Bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as