Kriaušių metas

1
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. IV dalis
2
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis
3
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. II dalis
4
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis
5
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga
6
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis
7
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. III dalis
8
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. II dalis
9
Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis
10
Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. IV dalis

V.Golovanovas dėsto tokias mintis apie erdvę ir jos sąntykį su laiku mūsų laikais: “didžiausią įspūdį paliko bekompromisinė Rene Genono mintis apie tai, jog laikas surija erdvę… Šis autorius metaforų nenaudojo, todėl įdomu suprasti, ką jis turėjo omeny, kai kalbėjo apie erdvės išsieikvojimą, apie tai, jog žmonėms kultūroje ji prarado turėtą prasmę ir nebe suvokiama daugiau kaip gyvenimiškai svarbi kategorija. Dabar erdvės vietą kultūroje užėmė laikas (suėdęs erdvę)… Ten, kur seniau plytėjo žalios lankos, simbolizavę dvasios neribotumą, dabar grūdasi miestų kristalai, atstovaujantys kraštutinį mūsų sukietėjimą ir būties suakmenėjimą. Miestai, pagal Genoną, nesvarbu, dideli ar maži – tai jau laiko sunaudota, suryta erdvė. Mes palaikome ryšį su visu pasauliu, esame mobilūs kaip niekand, bet kiek čia dar eina kalba apie erdvę? -Erdvės klausimo čia nebe likę…
O erdvė kažkada maitino, davė energiją po ją klajojusiai žmonijai – dabar žmonės priversti ieškoti energijos šaltinio kažkur kitur. Su automobilio naikinančia įtaka erdvei gali rungtyniauti tik kompiuteris – jo dėka erdve (virtualia) vadinama jau kažkas visiškai negyvo – tai, kas yra į programos formą sutrauktas ir sugebantis vėl išsiskleisti laikas. Todėl prie kompo sėdintis žmogus praranda erdvės jausmą pilnutinai, pamiršta, kur jis randasi iš tikro, ir kad dar randasi… O randasi dažniausiai tarp keturių sienų, erdvėje, kuri iš tikro yra išsemta iki paskutinės ribos.
Nes gyventi erdvėje reiškia elgtis, judėti, nebūti apribotam, būti „iki valiai“ ar „į valias“ (žodiai apie laisvę jau ateina iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos, t.y. dokumento, žmonių valią kaip tik reglamentuojančio), o gyventi laike reiškia vartoti, keisti savo sudaiktintą laiką (pinigus) į prekes, kurios irgi yra sudaiktintas kažkieno kito laikas. Prekė, labiausiai gelbstinti šiuolaikinį žmogų nuo jausminio, sensorinio bado, yra informacija, stimuliuojanti civilizacinio žmogaus emocinę sferą.Tv, internetas, išmanus telefonas pajungia žmogų į neišsenkamus laiko resursus…“
A.Deviatovas yra žmogus, gana aiškiai visą piniginį fenomeną išaiškinantis. Istorikai gali sakyti ką nori, bet pinigai, kokius juos mes pažįstame dabar – turintys savarankišką vertę, tinkami kaip kaupimo objektas – radosi XVIa. kartu su užgimstančiu kapitalizmu, industrija, bankais ir žydais – t.y. jevrejais, hebrejais, evropejais- kas buvo ne tauta, bet profesija, ir tik jie turėjo piniginę monopoliją. Tie, kurie skolino už procentą – davė kreditą – skolintojai; tie, kurie keitė vekselius į auksą ar atvirkščiai – keitėjai; ir tie, kurie pajutę paklausą, sugebėdavo ja pasinaudoti (arba netgi paklausą kurdavo), galimi įvardinti kaip vertintojai (vertės numatytojai)… Kitokio profesinio sąntykio su pinigais nėra. Ir nėra todėl, jog ir laiko rūšys yra trys, o pinigai tai kaip tik ir yra laiko kapitalizavimas, sudaiktinimas… Pats laikas yra kaip ir neapibrėžiamas, neapčiuopiamas – niekas. Bet, čia taip atrodo tik nepašvęstiems į tuos reikalus.
Iš tikro laikas gali būti linijinis, tekėti iš praeities į ateitį tiesia linija ir, tuo būdu, kurti chronolojigą – tai vienintelis laikas, kurį Vakarų pasaulyje pažįstame, kuris mums Naujųjų laikų mokslo ir Niutono paliktas… Nes dar yra laikas ciklinis, kai viskas vyksta tam tikra tvarka, iš eilės – ciklai, ir laikas, panašus į bangą – su fazėmis, tekantis spirale – jei pataikei į geriausią fazę, esi ant bangos ir ji pati neša tave, tau nereikia stengtis valties irkluoti… Nereikia priminti, kad ekonomistai kalba tik apie chronologinį laiką, bankininkai naudojasi cikliniu laiku- yra sezonas kreditams išduoti ir yra sezonas jiems susirinkti, ir tik jie žino, kada ateis kuris… Bet pasaulį valdo tie, kurie išmano banginį, spiralinį laiką… O tai laikas senasis, žinios šitos iš senųjų tikėjimų susivogtos (vogiečių).
Jei skolintojai gyvena iš procentų, nes reikia sukurti žaliavą, pagaminti produktą, jį transportuoti – kuo ilgiau tai vyksta, tuo didesnis procentas priauga, ir jei keitėjai savo pelno daliai gauti įšoka kuo pirmesni į ciklo eilę – kai viskas jau išauginta, pagaminta, atvežta, į tai eina ketvirtis pelno sumos, o tas, kas parduoda, tas gauna visą likusį… Nes, kas eilėje stovi pirmas, tas ir pelną padalina pagal savo nuožiūrą… O tretieji, vertintojai, laukia bangos – stebi, kada rasis momentas ir bus galima tą patį produktą monopolizuoti, perparduoti tinkamoj vietoj tinkamu laiku už gal net tūkstanteriopai didesnę sumą. Pvz, vandenį išgręžė, supilstė į butelius, atvežė už kreditą, pardavėjai jį parduoda jau už kitą kainą, nei vanduo butelyje vertas, bet, jei ištiks sausra, katastrofa sugriaus vandentekį ar pasirodys, kad natūralus vanduo užterštas, tada už butelius su vandeniu žmonės masiškai mokės kaip už auksą… Ir taip tampama milijonieriumi – juo dar niekas netapo dirbdamas.
įdomu, kodėl visokie ekonominiai teoretikai ir kitokie mokslininkai šito trejopo laiko neįžiūri… Kadangi matematika yra visur ir skaičiai – visada, ir tik lyginiai ir nelyginiai, tai Žemė, šachmatai, kabalistai, smegenys yra lyginiai, ir velnias viską dalina į du, į puses; o Dangus, amžinybė, širdis – nelyginiai, viską vienijantys ir nedalomi (kinijoje tradiciškai tuo vadovaujamasi).

Paprastiems žmonėms tik linijinis yra paliktas, čia aišku, bet ir elitas Vakarų pasaulyje žino tik dalinimą į du, juoda/ balta, gera/bloga… Todėl pas juos ir gaunasi, arba linija ir kreditai, arba ciklas ir pardavimas to, ko pats nesukūrei, pasiimant vilko dalį vis tiek sau… Skolintojai ir pardavėjai (mainytojai).
Bangą, matai, reikia jausti – apie ką senojo tikėjimo išpažintojai kalbėjo, o dabar tai kaip tik kiniečių stipri pusė… Reikia pagauti momentą, čia nelabai ką suplanuosi, čia reikia būti visada pasiruošus… O pasaulį valdo tie, kurie sugeba, yra tokioj padėtyje, kad gali susikurti sau reikiamą bangą – suformuoti situaciją, kai kažko pritrūksta, arba, kai milijonams kažko prisireikia – vakcinų, išmanių telefonų, kai prisireikia ginklų, bombų – žodžiu, sukuria problemą norimam pasiūlyti sprendimui.
Panašu, kad nauja tvarka pasaulyje, naujos gerovės projektas apjungs islamiškas šalis (šiame tikėjime yra klanai, kurie žino, jog jų paskirtis apokalipsės metu savo mečetėse išsaugoti „žmogiškus vėjus“), ortodoksinė senoji  krikščionybė dar nepraradus dvasinio impulso galutinai ir kabalistai prie projekto jungsis, žinoma, kaip be jų. Gerovė žemynų pakrantėse ir jūros plėšikų rankose jau buvo, naujas projektas bus žemyninis, Euruazijos centre, su tradicine ekonomika ir senais gerais energijos resursais.

Visa skaitmeninė nesamonė, žalios energijos, išmanūs telefonai ir dirbtiniai intelektai liks Afrikai, pabėgėlių užplūstai Europai, Britanijai, nuvarytam iki paskutinio Viduržemio jūros regijonui. Vartai į gerbūvį bus Turkijoje ir kelias eis per Kazachstaną (Astana )link Kinijos… Ar kažkaip pavyks prisijungti Rusijai, kabalistams, susibūrusiems Kryme ir panašiems atvejams, laikas parodys… Amerika ką sugebės sau išsaugoti, tą turės, bet dalintis nelabai bus kuo… Globalizmo projektas bus tesiamas Kinijos (pagal tai, kaip jie supranta). Apie Lietuvos ateitį pagalvokit patys.

(toliau teskstas eis sekantį mėnesį)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis

Kaip ne keista, bet musulmonų, senųjų krikščionių ir adamitų (judėjų) tikėjimai kilę praktiškai iš tų pačių šaknų ir, matomai, maždaug toj pačioj vietoj – apie Volgą: bent jau pėdsakai tokie likę – ne tik Kazanė, bet ir Maskva iki gaisro buvo mečečių miestai, judėjai, pagonys ar helenai, matomai, statė šventyklas (temple), kokias dabar atpažįstam kaip antikines, piramidės iš jų tradicijos irgi (todėl frontonai trikampiai ir ant kolonų) – jų Europinėj ir net už Uralo Rusijoje kiek nori… O senieji, gamtos pagrindu egzistavę krikščionys, statė bokštus, šatrines kontrukcijas, vėliau virtusias varpinėmis ar gavusias smailas piramides ant viršaus – jų irgi pakankamai matome…Kai buvo laikas, kad smailas piramides statė ant žemės, ypač kaip laidojimo rūsius – matyt, pakitus atmosferos sąlygoms, teko jas kelti kiek galima aukštyn, kad jos bent kiek dar veiktų… Šventieji irgi ant kolonų stovėjo – ne veltui – stulpininkai…Tenai dar, matomai, senos civilizacijos žmonių buvo likę, kurių žinias paskui utilizavo, pasidalinę, atėjūnai… – Ar žinot, kad vien XXa.pirmoj pusėj vokiečiai į šitą, Mordvos respublikos regioną, daugiau kaip šimtą ekspedicijų yra surengę? – Matomai, įdomių dalykų, vertingų, ten galima rasti…
Atlantida labai jau panašiai skamba, kaip „į krantą išlipusieji“ – at land – o ir „farizejai“ yra duch-deutsch arealo žodžiai „faren zeen“ – plaukioti jūromis… Jie, kaip žinia, prekiavo visur, įskaitant šventyklas, ir trukdė norintiems dangaus karalystę pasiekti… Kur jie į krantą išlipo, ten miestų planavimas kvadratais – Niujorkas, Vasiljevo sala Peterburge, įvairūs kiti naujamiesčiai -tiesios linijos, kvadratai, technokratinė civilizacija… Bent jau siekė ją atkurti – ir iki šiol siekia… štai, sako, neteisybė – senuose žemėlapiuose visokių miestų Rusijos Europinėj daly prižymėta, o už Volgos, kur plyti Erzia Mastor – senųjų gyventojų žemės, ten nei vieno miesto nėra… Bet tai yra teisingas vaizdas – miestai – ar city, ar polis, ar grad, gorod – tai jau valstybė eina, stad yra State forpostas. O kur dar neužkariauta, ten miestų ir nėra, ten gyvenama gamtoj…dar 1967m. Erzia teritorijoje buvo žmonių, gyvenusių miškuose, žeminėse, kartu su meškos jaunikliais – juos augindavo, apmokydavo ir parduodavo (tikriausiai cirkui…), bet, iš senojo tikėjimo preofesionaliomis tapę, žinios dar buvo.
Jei Rusijos Imperija buvo vokiečių (ir jewrejų darinys) – Deutsch, Dutch, Denemark – vienas etnosas, Peterburgas buvo jų langas į Rytus, ji visą laiką plėtėsi – vienuolynai, dar iki tikėjimo skilimo, buvo forpostai į šiaurę – Karelija, Archangelskas… Novgorodiečiai, Hanzos miestų sąjungą atstovaujantys, į šiaurės rytus kovojo su „čiudjo“, kurių dabar ne tik nelikę, bet niekas nebe gali dorai pasakyti, kas jie buvo, likę tik kažkiek jų pėdsakų, liudijančių ypač aukšto lygio metalo apdirbimo žinias – aukštesnės civilizacijos, patyrusios katastrofą, liekanos, nustumtos į pakraščius?
Bet grįžkim dar prie Novgorodo žemių ir prie laiko tėkmės. Labai įdomiai ir A.Rybinas kalbėjo apie Senąjį tikėjimą, apie tai, jog pasiruošę, teisingai numirę, mes išeinam pas tėvus, įsiliejame į jų (gimdytojų) dvasios klodą ir imame kartu su jais saugoti, koreguoti, vairuoti likusius žemėje, gyvuosius, kurie yra su šiuo dvasios klodu rezonanse. Tenai liekama septynias kartas, po to išeinama toliau, susiliejama su protėviais… Ir tai koreliuojasi su laiko tekėjimo greičiu – pas tėvus dvasioje mūsų žemiški metai yra kaip viena diena, pas protėvius laikas eina dar lėčiau, vieni tėvų laiko metai ten vėl, kaip viena diena… pvz, prie Nižnyj Novgorodo yra uolų, iš seno žinomų keistomis savybėmis – jose laikas tena lėčiau – ten seniau kažkada gyvenę žmonės, gyveno labai ilgai – yra legendų apie kunigaikščius, pragyvenusius 200-250 metų… Gal atmosferinės sąlygos, seniau buvę visur žemėjė, ilgą laiką išliko dar tik požeminėse erdvėse, todėl senieji žmonės ten dar ilgai laikėsi – galima sakyti, kad jie ten gyveno, kaip dabar gyvenama tėvų dvasioje… O dar senesnės legendinės figūros, koks nors Metuzaliamas – jie gyveno žemėje dar lėtesniame laike – protėvių…
Taigi, dabar vėl klausimas, kas buvo Čiud, Čiudjo? (čiudo- judo, kaip vadinama pasakose- tada judėjai, t.y. pagonys)…Arba „kažkas kita“, neįprasta, nematoma, nežinoma, tai, ko nebūna, neįmanoma – stebuklas ir, kartu, svetimi žmonės, kita civilizacija… metrasčiuose yra užfiksuota, jog novgorodiečiai kažkada, ar ne VIII- X amžiuose nustūmė čiudjo į pačias šiaurines pakrantes, kur, vėliau ten atsikėlę elnius auginti nencai, samiai, lopariai ir pan. dar pradžioje juos rado – iš jų mokinosi išgyventi tundroje, vedė su jais mainus… Po to jų mitai jau sako, kad „čiudjo gyveno kalvų viduje, uolose be durų, po žeme, per kurią į vidų jie praeidavo be pėdsako“… O kalvos, kurias čiudjo apleisdavo, iš kurių išsikraustydavo, jos įgriūdavo… juos pačius kai kas kai kada matydavo, kaip pasakose – kas patekdavo pas juos į svečius, grįždavo po metų, kai pačiam rodėsi, jog praleido tenai tik dieną… Būdavo, kad juos girdi, pvz. žvejoja samiai prie ežero, ir girdi, kad tolėliau čiudjo žvejoja, irgi, tik nematyti nieko… Archeologų ekspedicijos šiaurinėse pakrantėse yra radę apleistų jų uolų su labai gražiais, aukštos kokybės metalo dirbiniais – papuošalais, šarvinių marškinių likučiais, peiliais.
Uralo kalnuose irgi pasakojama, jog metalų rūdų perdirbimo paslaptis jiems yra perdavę čiudjo – kiek tik nori pasakų apie Kalno valdovę, malachitines jos sales kalno ertmėje, kai patys čiudjo yra nematomi, pasireiškia tik kaip šviesa ar kamuoliniai žaibai ar dar kažkas panašaus…
Įdomu, jog Anglijos istorijoje Tiudorų laikotarpį irgi galima perskaityti kaip „Čiudorų“ – darančių čiudus? Kas pasakys, kokio didumo buvo angelų Anglija, kai joje Rožių karai vyko? Pvz, dar XIIIa, žemėlapiuose virš Livonijos ir Kurliandijos yra teritorija, pažymėta Ingrijos vardu…Angelas – engel – turi įdomią paralelę su žodžiu „eng“ –baisus. Nors, Rilkė irgi rašė, jog „angelai iš tikrųjų yra baisūs“… Taip pat ir su „angry“ – pikti… Angis yra labai pikta ir baisi gyvatė?Tik kur jie dingo? Išėjo? Miega po žeme? Nutolo? – Toli ir Seniai yra sinonimai, taip sakė kosmistas ir aviacijos inžinierius Bartini… Septynias kartas atbuvę, išėjo į dar toliau nuo mūsų dabartinio pasaulio esantį ir dar lėčiau tekantį laiką? – Arba tai mes nutolome nuo jų ir tolstame vis toliau ir vis greičiau… Ir tai ir yra procesas, kai „laikas suėda erdvę“?
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. II dalis

Paskui atėjo Napoleonas, Maskvą sudegino imperinės rusų armijos pagalba ir carui savimeilę užgavo, nepasiūlęs pirmam į nugalėtą Moskoviją įžengti. Napoleonas, pagal viską, iki pat Volgos buvo nuėjęs, o toliau jau imperinė Rusija pati Sibirą įsisavino XIXa. bėgyje, tvirtoves, kariuomenės pulkus ten steigė… Įdomu, kam viską steigti (dar kartą?), jei tas Sibiras jau kiek šimtmečių tavo, kaip tu pats ir tavo istorikai tvirtina?- Vadinamieji partizanai, „opolčenije“, kurie, atseit, buvo tėvynės ginti sukilusi liaudis, bet galabijo be skirtumo, ar rusų kareivius, ar prancūzų, o dar jų ir uniforma tokia pati buvo, ir ginkluotė, ir kalbėjo visi prancūziškai – štai tie liaudies partizanai  ir buvo dar besipriešinantys moskovitai ir Sibiro tautos… Nižnio Novgorodo gyventojų folklorinėj atminty dar yra pasakojimas, kaip nusileido Volga laivų flotilė ir iš patrankų sugriovė jų kremlių… Bent jau tą pusę, tuos bokštus, kur arčiausiai upės buvo, žemyn leidosi. Tik istorijoje tokio mūšio nėra užrašyta, kaip čia taip atsitiko, kad pamiršta?
Kad daug kas iš Senojo tikėjimo liko užrašyta, labai prisidėjo knygų verslas… Vietiniai gyventojai, kaip kažkada ir iš viso, visi, gyveno harmonijoje su gamta, o apie XVIa. rusai, slavai pirkliai atplaukė Volga ir ėmė kurtis, jie jau buvo nusistatę į gamtos išteklių ieškojimą, monopolizavimą ir išgavimą – naujas, baisus mentalitetas, darantis pinigą iš visko… Taip pat ir iš knygų.
Buvo sakoma, kad apie 1500 metus siaubinga milžiniška katastroga jau buvo, kurios pasekoje viskas, kas iš akmens statyta, buvo sugriauta, daug žmonių žuvo, todėl ir radosi vietos naujiems, atėjūnams. Iš šiaurės ėjo protestantiška pirklių etika, iš pietų – bizantijos, genujiečių, veneciječių gudrumas, sumišęs su naujos religijos, naujos bažnyčios planais – per Kijevą, europietiški ponai, lenkai ir „prakeikti lietuviai“…Tiesa, ir tatarai („tatarjo prakletoje“) – Aukso Orda bylynose, sagose ir sakmėse yra vienareikšmiškai nurodoma ateinanti iš tos pačios pusės, kur Vytautas su totoriais ir Krymo karaimais broliavosi (ir Maskvą sau pajungę buvo). Teisingai, ten Ordinu buvo kiek nori… Tik XIXa. pabaigoje vokiečių mokslininkų pastangomis Orda ėmė iš rytų eiti… Kai orda tolygu tvarka, necivilizuota „ordung“ yra negalima!…Ir toliau visi imperijos gyventojai provoslavais užrašyti buvo, nors ištisos sritys buvo, kur nebuvo nei vieno… Ir kai XXa.Tarybos bažnyčias griovė – cerkves – mažai kas iš liaudies jaudinosi, kad okupantų tikėjimas prapuola. Bet čia reikia vėl grįžti didelį gabalą atgal.
Moskoviją valstybe pavadinti pagal mūsų laikų standartus sunku, taip pat kaip ir Ržečpospolitą su jos Statutais bet ir individo laisvėm. Tikra valstybė – Leviafanas – atėjo iš Peterburgo, su imperija, už tai ji visą teritoriją, dabar Rusijai užrašytą kaip kad iš seno buvusią, ir turi, ir Ržečpospolitą ji irgi sekmingai su kitom imperijom išsidalino… Likusiai Europai Napoleonas dartinį valstybingumą atnešė, žodžiu, arba valstybė, arba individo laisvės, kompromiso nebūna.- Kodėl jevrejai (liet. žydai, nes mes kitokio pavadinimo jiems neturim) neturėjo valstybės, kai įvairios kitos tautos buvo įvardintos, į valstybes padalintos ir joms istorijos XIXa. parašytos? – nes būtent jevrejai nemcai visa tą ir darė, organizavo pasaulį sau, kad būtų galima patogiai juo naudotis, valdyti, syvus iš visko spausti ir turtėti. Kam jiems sava valstybė, jei jų bankų filialai visur? Gal jų net ir Mėnulyje yra, ką mes žinom… Bet turėtume žinoti (nors, irgi nežinom) kad tokia biurokratinė ir mokesčių mokėjimų, įstatymų kabala kiekvienam žmogui asmeniškai užnerta, yra nesenas, palaipsniui atsitikęs dalykas – žmonės dar iki pat XXa. pr. laikėsi bendruomenėmis, kur galėjo, jokių ten valstybės ar tautinių sąmonių nebuvo – du kaimyniniai kaimai galėjo būti visiškai skirtingi savo tikėjimu, tradicijom, gydymo būdais, dainom, ornamentais ir priklausyti skirtingiems, skirtingose pasaulio pusėse esantiems ponams…
Dabar madinga tvirtinti, jog seniau buvo viena, visą pasaulį apimanti valstybė (imperija) – kas įrodo, jog be valstybinės sąntvarkos pasaulio nebe matome – ir tik paskui nuo jos separatistiškai atsiskyrė Vakarų Europos karalystės ar hercogystės ar dar ten kas… Ir Tartarija, t.y. ta visuotinė imperija, vis mažėjo, kol jos nebe liko visai. Tik kas supranta tartarijos pavadinimo reikšmę? – faršas, smulkiai sukapota mėsa, Europoje įvairiose kalbose iki šiol vadinasi tartar… Ir, jei tas vieningas pasaulio didumo darinys vadinosi Tartarija, vad. tai buvo laisvas pasaulis, kurio organizaciniai vienetai buvo pačios mažiausios bendruomenės ar net atskiri individai su visiška savo autonomija – iš pačių smulkiausių gabaliukų ji buvo sudaryta, ir be jokių ten carų, impertorių ar kitokių apsišaukėlių valdovų… Tartaru vadinasi ir pragaras – todėl, kad jame materija suskyla ant visai į pačias smulkiausias daleles, virsta dulkėmis…
Grįžtant prie bendruomenių – jos geriau susitvarkydavo su net kuriuo reikalu, kurį dabar už mus, mūsų vardu ir, atseit, tik mūsų pačių gerovei, daro valstybė, jos įstatymai ir biurokratai. Valstybė yra parazitų uždėtas jungas, kai bendruomenės Senojo tikėjimo laikais funkcionavo vienovėje su protėviais, jų dvasioje, kas neleido joms nukrypti nuo gero kelio ar imti reikštis egoizmui ir kitoms, dabar vyraujančioms niekšybėms. Ryšys su amžinybe buvo palaikomas, branginamas ir saugomas, kultivuojamas, nes ten buvo gėris…
„Ne, mes jums padarysim rojų žemėje“ – atpažįstat tokius šūkius? – „tik reikia truputį pakentėti, šitą žemę pataisyti, keletą milijonų sušaudyti ir gyventi bus tikrai geriau – kam jums amžinybė?…“ jūsų ateitis visada bus geresnė už praeitį – šventa progreso dogma. Kad niekas neieškotų, kaip ten seniau iš tikro buvo ir nerastų, jog seniau, kol valstybė dar buvo tik rudimentiniame lygyje, žmonės buvo laisvesni ir gyventi jiems buvo geriau…

Tik valstybės įstatymai nuo pat pradžių ne visiems rašyti buvo, nuo pat valstybės pradžios egzistavo kompanijos – Ost Indies, West Indies, Hudson Bay Trade Company, Anglijos- Maskvos kompanija ir t.t. Jų interesai ir veikla jokių sienų ar jurisdikcijų ypatingai nepripažino ir dėl to nesijaudino… Ir, jei jie patys realiais pasaulio dėsningumais vadovavosi, tai likusiems mums naują mokslą pakišo, apšvietė, vadinasi, su Niutonais ir Dekartais visokiais – prietarų visokių senovinių jums, girdi, nereikia… O patys tik ir ieškojo senų knygų, magijos, ezoterinių žinių ir artefaktų… Ir Trockis, Stalinas, ir Hitleris iš ten pat, ir Amerikos „establišmentas“ su jų Bohemian Groeve, ir slaptiems klubams visokiems Adomo kaukolę su sukryžiuotais kaulais simboliu pasiėmę…
O kai Centrinėj Rusijos lygumoj, apie Volgą gyvenančių tautų tautelių paklausia, kokį jos tikėjimą išpažįsta, gal kokį pagonišką ar kokį seną krikščionišką gal, iš laikų prieš skilimą, atsakymas būna diplomatiškas – „Adomo religiją“…
(Bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. I dalis

Kaip galima tvirtinti, jog seniau visa žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta buvo sudaryta iš virpesių – vibracijų? Kas tokį žodį iš viso žinojo, vibracija? – Nežinojo… Vietoj to buvo vartojama vėjo sąvoka. Ir prof. Pyžikovas tvirtina, jog ją suprasti yra svarbiausia, norint toliau domėtis senovės tikėjimu… Buvo vėjai kosminiai, buvo -žemiški, ir vėjai žmogiški, žmogaus viduje… Čia prisiminkim trepetnikus – virpesių knygas – kur užfiksuota, jog svarbiausia žmoguje yra geras raumenų tonusas, nulemiantis, ar jis vibruoja į taktą su visata, ar vyrauja harmonija  jame pačiame, o jei prisireikia, ar sugebės kažkokią vibraciją kaip tik nugesinti (jei tavo raumenys neveikia dėl, pvz, vienokios ar kitokios reumato formos, dalis sistemos sustingę vienos ar kitos traumos dvasios įtakoje ir t.pan. esi iš visatos vibracijų visumos iškritęs, nebe dalyvauji joje niekaip, ne tik kad nejauti ar nereaguoji…)
Etnografas ir Pavolgio regiono specialistas A.Rybinas nurodo tokį pavyzdį: jei žmogus atsipalaiduoja ir nejuda, ir netgi minties apie judeėjimą neturi, tai vienas iš žemės vėjų jį perima savo vibracija, tuo padėdamas jam pailsėt, išvesdamas iš jo kūno toksinus, pravalydamas sistemas – ir žmogus vėl ims funkcionuoti kaip naujas. Ayuruvedos tradicijoje irgi yra žinoma panaši atjaunėjimo terapija (Rasajama), kai reikia tam tikrą dienų skaičių pragulėti nejudant, tik geriant žolių nuovirus, gauti kompresus, būti tepamam aliejais ir masažuojamam…
Kosminiai vėjai buvę mūsų visatoje septyni – septynių rūšių virpesiai, užsilikę nuo pasaulio kūrimosi laikų… bet tai nėra konstanta. Problema, jog dabar, mūsų gyvenamu laiku, viskas kinta ir konstantų nebėra… Žinoma, žmonija yra didžiulius kataklizmus pergyvenus ir seniau. Ciklai, kaip viskas vyksta, kokie požymiai, ko tikėtis kada, viskas buvo išlaikyta atminty, paskui – užrašyta. Gromovnikuose, pvz, tokios informacijos buvo daug apie gamtos ciklus, apie tai, ką reiškia, kas vyksta su žmonėmis, su žeme… Buvę ir knygos vad. Pčelniki (bitinės), kur kalba ėjo ne apie tai, kaip laikyti bites ar išgauti medų, bet kaip, stebint bičių gyvenimą, spiečiaus elgesį, suprasti, kas vyksta visatoje. Pvz, bičių motinėlių kiekis gali būti įvairus – keturios buvo laikoma optimalu, tada visiems gerai, ir gamtai, ir žmogui, ir bitėms… Kai skaičius išauga iki septynių, tada jau pasaulyje vilkas ėda net kitą vilką – tokios anomalijos kaip tik ir pastebimos nuo 2000 metų… O kažkur apie 2014 metus yra pasitaikę atvejų, kai motinėlių buvę net 13! – panašu, jog mes pamažu tiek prie visko pripratom – šuo ir kariamas pripranta – kad nesuvokiam net laiko, kuriame gyvename, baisumo… Nesugebame palyginti – ir atmintis trumpa, neišsaugota, o ir labai jau baisu būtų.
Yra etnografijoje teorija, skirstanti pasaulio tautas į turinčias mitą apie visuotinį tvaną (ar net buvusius kelis) ir tokio mito neturinčias. Neturinčios yra jaunesnės, naujos, performatuotos ar vėlai susiformavę ir jos šituo atžvilgiu neįdomios. Pvz, Šiaurės ir Pietų Amerikose tokį mitą turi visos tautos, o Afrikos tautos neturi, išskyrus baltuosius išeivius iš to žemyno… Europoje, sako, mitą apie tvaną turi…lietuviai, Transsylvanijos čigonai ir Manti tautelė (kažkur prie Uralo?). Įdomu, ar tikrai taip? – tada būtume tarp seniausių… Bet mūsų kaip baltų giminės yra iki šiol likę ten, per kur mes iki dabartinės mūsų vietos esame atėję – Rusijos lygumos centre, Pavolgyje, kaip žinia, egzistuoja tautų tautelių mozaika, aplink Novgorodą Didįjį, Maskvą, Nižnyj Novgorodą, tik panašu, jog pavadinimai ir skirtumai susiformavo vėlesniais laikais, o pagrindas kažkada buvo tas pats, ir tikėjimas irgi, Senasis… Vien jau Nižnio Novgorodo tautos yra: erzia, mari, mokša, meria, muroma, meščera… Tarybiniais laikais ten suformuotą respubliką sudarė erzia ir mokša, kaip pagrindinės, ir ji vadinasi respublika Mordva…Iš viso tautų arsenalo čia kelios yra palinkę link fino-ugrų, kelios – musolmonizuotos, dalis sutapę su slavais(rusifikuota) ir tik erzia išlikusi labiausiai baltiška. Erzia Mastor seniau vadinosi jų žemė ir buvo didžiulė teritorija, ten kur dabar Riazanė (pavadinimas iš erzia ir kilęs) ir Arzamasas… Ir mokša yra užsieniečių pavadinta (ir ilgainiui save kaip atskirą ėmus įvardinti), o mokša tai yra nuo Makoš, nuo senosios lokės deivės, ir iš seno ten meškininkų tradicijos, ir eidavo iš ten, iš Nižnio brigados su lokiais, būgnais ir gusliom(kanklėm) po visą Europą ir Angliją, gerais laikais po 16000 kelionės dokumentų per metus būdavo išrašoma… Ir parnešdavo jie į namus įvairių naujienų, prekybinių sąndorių sutartų, naujų madų ir supirkę senų knygų ir rankraščių… Mat Nižnis nuo seno buvo knygų dauginimo centras, dar iš Senojo tikėjimo laikų ir toliau, knygos buvo dauginamos ir siunčiamos Šilko keliu į Aziją… Čia gražu prisiminti ir mūsų meškininkus žemaičius, ir knygnešių tradiciją, kuri, matomai, neiškilo tuščioj vietoj – knygų supirkimo ir platinimo keliai jau egzistavo… Ir Senasis tikėjimas buvo mūsų tas pats, ir caro Rusija su bažnyčia ir mus ir juos spaudė ta pati ir mūsų knygas draudė…
Čia reiktų grįžti į ankstesnius laikus ir dalinai oficialią istoriją vis tik pamiršti. Rusija niekada nebuvo vienalytė, kokią ją caro istorikai XIXa. pb.- XXa. pr. piešė. Valstybingumą nešė vokiečiai su sostine Peterburge, pirma išsiplėtę į šiaurę, per didijį Novgorodą – Hanzos miestų sąjungos dalį – pomorai pirko, pardavė ir mainė visa Baltijos ir Šiaurės vandenyno pakrante… Maskvą siekė sau pajungti Konstantinopolis per Kijevą, dabartinę provoslavybę (tolygią katalikybei) atnešė, krikščionybės skilimą XVIIa. suorganizavę ir Senajį tikėjimą į visiškus pakraščius palaipsniui išstūmę… Jei Didysis Novgorodas prekiavo su Maskva, kaip pasienio miestas ir iš to pralobo, tai Nižnis buvo jau Maskvos žemių pasienis su Tartarija, apie kurią vėliau… Iš ko seka, jog Petras I buvo tiesiog vokietės Jekaterinos projektas, kad legitimizuoti savo valdžią, atseit, pastatė Peterburgą, atseit „prakirto langą į Europą“…Kai Imperiją suorganizavo ir Europos akyse padarė pripažinta ir priimtina kaip tik Jekaterina, ji ir istoriją užsakė parašyti, kur vienas paskutinių Maskvos caraičių Petras Aleksejevičius ir girtuoklis olandas sifilitikas iš Holšteino ar kažkurios kitos mikrokunigaikštystės buvo surašyti į vieną asmenį. Girdi, išvažiavo pakeliauti į Olandiją jaunystėje ir grįžo civilizuotas… Ir ekspedicijas Jekaterina II siuntė į Rytus, kad mokslininkai vokiečiai, kalbos nemokėdami, nieko nesuprasdami, ten viską įvardintų, aprašytų, senų knygų ir metraščių pririnktų, nupirktų – jie paskui sudegs ar bus sunaikinti, ir atrodys, kad carinė Rusijos imperija čia buvo visą laiką, ir viskas buvo jų ir niekada nebuvo kitaip…
Mileris ten koks savo metu po Sibirą blaškėsi, Skitų kurganus žiūrinėjo, bet paskelbė, kad negali būti, kad skitų auksas yra čia vietinės kultūros kažkada pagamintas – nes vokiečiai netgi jokio tokio panašaus neturi, kad ir kaip giliai savo istorijoje besiraustų… Lomonosovas, kurį kaip opoziciją vokiečiams pozicionuoja, ir tas rašė į tą pačią dūdą, girdi, „į rytus nuo Maskvos gyvena laukiniai žmonės, kurie visokius nešvarumus valgo ir žmogaus vardo neverti“ – jis Švedų mokslų akademijos narys buvo, tai ko tikėtis…
(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. V dalis, pabaiga

Yra seniai žinoma, jog kai tik imama laikytis dietos, kūne įsijungia bado refleksas. kadangi visi valgome prastai, maistinių medžiagų skrandis, maistą virškindamas, neranda, tai jis apetito ir neišjungia – siekia, kad būtų valgoma toliau… O dar kai ir tas valgymas apribojamas dietos, tai iš viso, badą nujausdamas, kūnas ima kaupti riebasus. refleksas labai senas ir primityvus – organizmas, turintis riebalų atsargą, išgyvena… Ir maistingo maisto jau negaunam nuo gimimo,

Motinos pienas, kaip sako pediatrai, su juo ateina ir kas kita:
– Parazitai patenka į vaiko organizmą jau su motinos pienu (prieš pradedant galvoti apie vaiką, būsimiems tėvams patartina apnaikinti kirminus savo organizmuose) – kaip tai bebūtų baisu, piene jau yra kiaušinėlių, lervų ir t.t. Ir kai kūdikiui ima diegti pilvuką – kolikai – tai jau aišku, kad parazitai ėmė daugintis ir ruošia dirvą bakterijoms ir virusams. Tokį sudėtingą organizmą, kaip žmogaus, pribaigia ne kokie ten vienos ląstelės organizmai, mus pribaigia arba parazitai, arba grybeliai, ir tik klausimas, į kurią pusę susinaikinimo programa rašysis, plius vienas bus grybeliniai augliai, o nulis tai bus autoimuniniai susirgimai… Kad miestai yra nesveikatos lopšys ir rizikos faktorius žmonijai, žinota iš seno – valstybė kolonizavo teritoriją miestais, jų statyba ir plėtimu, iš miestų ėjo naujoji religija ir gamtos, žemės žmogaus niekinimas, vadinimas jo primityviu ir tamsiu, nemokšišku… Senasis tikėjimas sakė, jog miestai sudegina žmonių sielas, jog ten gyvenantys yra jau mirę, tik dar nepalaidoti…Labirintai, Babilonai – taip gamtos žmones savo ruožtu vadino miestus ir juose vyraujantį gryną materializmą…
Pagal mokslo ir progreso teorijas, žmogus yra maisto piramidės viršūnėje, jis valgo viską, ką užsinori, o jo nevalgo niekas. Deja, realybėje yra atvirkščiai. Žmogumi minta visi, kas tik netingi, o labiausiai parazitai, bakterijos ir grybeliai… Ne tik minta, bet ir pilnai jį valdo – už jį galvoja, jaučia, nori, jog žmogus elgtūsi kaip parazitas jį supančios aplinkos atžvilgiu – dabartinis žmogus jau nebe žmogus – kas matosi iš jo darbų ir negalvojimo – jis jau tik parazitų kolonija… 1830m. mokslas sugalvojo simbiozės teoriją. Žmogus, girdi, gyvena abipusiai naudingoje simbiozėje su parazitais, kurių mūsų organizmas ne tik nesugeba užmušti, bet netgi dorai nepastebi, neatpažįsta esant įsibrovus – Stoholmo sindromas?
Mūsų laikais suformuotas požiūris, jog gėris ir blogis yra surišti vienas su kitu, po vieną neegzistuoja, yra lygių dydžių, svarbos ir amžinai kovoje vienas su kitu. Ir nei vienas galutinai nelaimės… Tačiau dar manichejai ir Zaratrustos pasekėjai žinojo, jog yra visiškai ne taip. Jog tai yra visiškai skirtingos eilės dydžiai, niekuo vienas su kitu nelygintini: ten, kur yra gėris, ten nėra jokios galimybės net blogio kvapui prasiskverbti. O ten, kur randasi blogis, ten gėris funkcionuoja kaip veidrodis: blogis nepajėgus gėrio nei suvokti, nei pamatyti, nei įvertinti, todėl blogis vietoj gėrio mato savo paties atvaizdą (pvz, sukčius mano, jog visi kiti irgi nori jį apsukti)… Nuo to blogiui tampa dar blogiau, išnyksta jo paskutinės abejonės dėl savęs, ar jis tikrai blogas; jis labai dėl to pyksta, niršta, keršija, atskleidžia visą savo bjaurumą… Gėriui tai kas, žinoma. Bet, vis tiek nemalonu… Dažnas geras žmogus nesupranta, kodėl jį tokie pabaisos supa ir ko jie jo nepalieka ramybėje, ir vis kažkuo jis jiems kliudo.Žodžiu, tarp blogų geriau gyventi blogiems, nei geriems. Todėl dažnas gėris ir išeina anksti…

O sąžinės nebuvimas yra tiesiog psichikos sutrikimas – bakterijų pagraužti smegenys.

Aną dieną pakliuvo į rankas knygelė „deivės kiekvienoje moteryje“ – kaip ir atrodo viskas gerai – archetipai, jų, vienų ar kitų, veikimas mumyse. Padeda pažinti save, kokia esi?- Hera, Afroditė, Demetra ar Persefonė… O mane staiga net nupurtė! – Jonas Gervė savo laiku sakė, jog bet kuris dievas yra žmogaus priešas, jog tai dievai mūsų neišleidžia toliau, nei pavadėlis ilgas, riboja mūsų sugebėjimus ir minta mūsų energija, patirtim, emocijomis, mumis pačiais… Ale atrodė, kur dar ten tie dievai, kažkur kosmose, kituose išmatavimuose, ar paraleliniuose pasauliuose, ir koks čia man tiesiogiai reikalas… Dzeuso ir į jį panašių dievų esmė – iš esmės- jis yra kirminas, ir , kaip danguje, taip ir ant žemės – makrokosmosas yra toks pat, kaip mikrokosmosas: archetipų, mumyse veikiančių, fizinė išraiška yra vienokia ar kitokia kirminų – parazitų – kolonija, įsigalėjusi mūsų kūne ir formuojanti mūsų mintis, emocijas, kūno chemiją, liaukų sekreciją pagal save – Afroditė ar Merkurijus, Marsas ar Artemidė – pagal tą ar kitą archetipinę schemą gyvenam, mylim, liūdim ir mirštam. Daugiausia, kas mūsų rankose – kaip sakoma – tai vieną archetipą pakeisti kitu – persirikiuoja kirminėliai ir imi gyventi ne kaip Artemidė, bet kaip Afroditė ar Atėnė?
O kaip gyventi, kad gyvenčiau kaip aš pati, o ne kažkoks standartinis reakcijų į gyvenimo aplinkybes rinkinys, vadinamas archetipu? – Išsinaikink kirmėles? Česnako kvapo angelai nemėgsta? Druską vartodamas, su dievais nirvanoje nesusijungsi? – Būtent.
Čia prisiminkim vėl universalius visai žmonijai sąmonės sluoksnius, kuriuos siūlo išsinaikinti savyje homeopatija (ar bent jau viena šiuolaikinė jos kryptis) kad nuo standartinėmis tapusių problemų išsilaisvinti. Tie septyni psichologiniai portretai, esantys mumyse visuose, susiformavę per traumatiškus žmonijos istorijos šimtmečius – kokia žmonija buvo iki tol, niekas nebe žino ir įsivaizduoti nepajėgia. O reiktų pabandyti įžengti į tą „universalių sluoksnių spiralę“- įdomus spiralės (labirinto) sąvokos panaudojimas – miestai, civilizacija, valstybė yra tų sluoksnių ištakos?- Įsivaizduok, „silpnas arba per daug kompensuojantis ego, pasitikėjimo savimi trūkumas, baimė suklysti, viso ko bijojimas iš anksto, vėžinio susirgimo baimė…“ – šita problematika tavyje ima ir išnyksta – kiek laisvės gyvenime prisideda! Ir čia dar tik pradžia… Toliau „didžiulis dėmesio poreikis, jausmas, jog esi nemylimas, vienatvės pojūtis, jausmas, jog esi atskirtas nuo pasaulio, nedalyvauji jo veiksme… nevertini, nemyli savęs“. – Įsivaizduok, ir šitai visa atkrinta – nebėra, nebejauti, tavęs tai nebe slegia!
„Atsisakymas priimti gyvenimo sąlygas, situaciją, save, kur ir kokiu gimei – nori būti kitur ir kitokiu visą laiką ir iš visų jėgų, pastovus liūdesys, trūksta energijos ir vyrauja „manęs čia nėra‘ pojūtis“ – išsisprendžia ir tai… Toliau:“savo ribų nejautimas, neturėjimas – į tave įeina viskas, kas tave supa, kuo gyvena kiti, apie ką skaitai, matai ar girdi, tai tave pastoviai perpildo, verčia dėl to pergyventi, sunaudoja tavo energiją; dėl to negali susitvarkyti su paprastais gyvenimo dalykais, kurie kitiems sekasi lengvai, jautrumas žiaurumams per tv…nežinai savęs, kokia esi, kokia būti, ką gyvenime daryti“ – ir šitas sluoksnis nusiima, išnyksta. – Tada juk jau visas pasaulis tau tik ligi kelių, ne tik kokia ten jūra! Tada juk jau viską gali, o procesas dar tik per pusę praeitas.
„Sunku judėti, atsikelti, pasilenkti – kol išsijudini, įsijungia seni emociniai randai, pyksti ant žmonių iš praeities… grėsmės jausmas, noras pabėgti, senos traumos suformavę tvirtą aukos įvaizdį tavyje, ypač savo paties praeities aukos.“ – Koks akmuo nuo tavęs nukristų, jei visa šitai dingtų?
Arba dar:„dualumas yra pagrindinė problema, nusprendei veikti vienaip, o veiki visiškai priešingai, jokio progreso gyvenime, dvi priešpriešinės jėgos sunaikina viena kitos veikimą tavyje, problemos po problemų, o sprendimo nėra, skirtingos emocijos keičia viena kitą, lyg turėtum keletą indentitetų savyje, sabotuoji pats save, elgiesi taip, kaip tau mažiausiai naudinga… Atrodo, kad tau negali būti gerai, tu to neleidi – nesąmoningas kaltės dėl kažko sindromas“ – op, ir šito nebėra – gyvenimas iš karto plačia upe ima tekėti!… „ Egzistencinis siaubas, kurio negali pakelti ilgiau, nei akimirką, imi hyperventiliuoti, kaip baisiausiai išsigandęs, tik kad nieko neįvyko ir niekas tavęs negąsdino…“ – jeigu ir šitai dingtų, kas dar liktų veikti parazitams tavo kūne ar organuose? – jie iš siaubo mirtų patys arba mautų, neatsisukdami, į palankesnes pievas.
Grybeliai, man panašu, naikina žmones miniomis, individais užsiima parazitai.
Taigi, kas ką pribaigs – manykim, gal individas individualiai, suvokęs sveikatos svarbą, sulėtins savo bėgimą mirties linkui ir neskubėdamas, bet iš pagrindų parazitus savyje išsinaikins. Nelabai net svarbu, nuo kūno ar nuo dvasios pradėjęs… Kaip trečiojo pasaulio tautelių išmintis sako, ne laikas mums duotas nugyventi, kaip kad mes manome, ir todėl skubame kuo daugiau per tą laiką nuveikti, bet tam tikras kelio kiekis duotas gyvenime nueiti – kuo lėčiau eisi, tuo daugiau visko matysi, padarysi ir ilgiau gyvensi.

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. IV dalis

O parazitai ir taip jau mumis, kad ir su ribojama energija, manipuliuoja – nurodo mums, ką valgyti, gerti, kaip elgtis… Manipuliuoja mūsų psichika… Sifilis, iki kol nebuvo iš Amerikų atvežtas, Europje buvo nežinomas. O paskui staiga jo išsiplėtė visa milžiniška epidemija: prasidėjo nuo žaizdų gerklės srityje, dėl ko portretuose didžiūnai, karaliai ir aristioratai dėvi aukštas apykakles, ryši kaklasaites. Kvapas irgi buvo baisus – dėl to išsivystė kvepalų pramonė, išslinkdavo plaukai – perukų mada ir tradicija, taip antakių ir blakstienų dažymas… žodžiu, liga didžiųjų, galingųjų, su didžiausiu apetitu turtams, nes sifilis ir imperializmas yra glaudžiai susiję. Po karalių ir aristokratų ligą perėmė generolai ir karininkai, ir su armijomis išnešiojo po visą Europą.
Galima ramiai teigti, jog kapitalizmas yra sifilio poveikis žmogaus smegenims – teiginys, jog „išgyvena stipriausieji“ ir kiti panašūs teiginiai yra grynai sifilitiniai, o kaip tik ant jų Vakarų pasaulis ir stovi ideologiškai, ekonomiškai ir visaip kitaip. Ir eksportuoja juos į visas likusias žemės dalis, griaudamas tenai bendruomenes ir tradicijas. Vadina juos laukiniais, kai labiau laukinių žvėrių už valdančius kapitalistus nėra niekur, ne tik gamtoje. Fanatinis religingumas ir religinis terorizmas, nesvarbu, ar krikščioniškas, ar islamiškas, ar judėjiškas, yra vis tos pačios sifilio bakterijos paseka – bakterijos, kurios patologija pasireiškia izoliacijos, egoizmo ir gyvuliškumo išsivystymu. Ir ji sunaikina savo kelyje visą altruizmą, atsakingumą, meilę bei tarnavimą, atsidavimą.
Jei gonorėjos susirgimų palikimo grandinė eina per maliariją, tifą ir išsiskleidžia visa puokšte kitų ligų, tai nuo sifilio toliau rikiuojasi herpis, tuberkuliozė, AIDS… Ir visos jos nėra kažkokios specifinės baisios ligos. Tai tiesiog per kartas ir genetiškai pasiekta situacija, kai imuninė sistema savo naštos nebe pakelia ir jos veikla tampa nebe efektyvi. Ir tada visi kiti ir kitokie susirgimai, kurie normaliai atsitinka po vieną ir tėra negalavimai, išlenda visi kartu ir tokiu intensyvumu, kad būna krapai.
Gal keistas teiginys, bet visos ligos yra per vandenį, jei ne nuo vandens… Mes žinome, jog esame užpildyti vandens, kad vanduo mus maitina, bet, pasirodo, tai tik dalinai tiesa. Tik 40% mumyse esančio vandens atsako už genetiką, likęs kiekis užsiima kitais informacijos srautais… Ir iš to seka, jog žmonių ligos nesurišto pirmiausia su maistu, pirmiausia jos turi ryšį su vandeniu. Jūs galite valgyti, ką norit – galai žino, ką –bet, pvz, su maistu į vidų pakliuvę virusai – baltyminės ląstelės (grybelinių susirgimų sporos) – tuoj pat ima daugintis mūsų kūno skysčiuose: įdėk į vandenį kokią nors molekulę, vanduo tuoj pat ims ją dauginti – pagal ją koduoti ir kurti jos kopijas – t.y. viruso atveju keisti mūsų baltymus į svetimus- sporos kopijas -ir išsivysto grybelinis susirgimas… Mus taip lengva nuo prigimtinio kodavimo permesti link bakterijinio, nes bedvasiai esame, niekas tvirtai nelaiko…

Vanduo mums yra ir maitinanti aplinka, ir instrumentas kūrimui…
Kad palaikyti sveikatą, reiktų gerti vandenį, kuriame mineralai, druskos, soda ar pan. kad būtent šios medžiagos tikrai pakliūtų į vidų ir daugintųsi nenuilstamai mūsų kūno skystyje – yra tokia sveikatos teorija. Nes šarminė aplinka ir yra mineralinė, todėl svarbu palaikyti mūsų kūno minerališkumą… Senesnė, nei mūsų, civilizacija buvo mineralinė, lava ugnikalniuose yra skysti mineralai, medžiai suanglėja, sudegę, iš jų telieka mineralai – patarimas medžių žmonėms, kaip nesudegti? – kuo daugiau mineralų tavyje, tuo mažiau uždegimai- vidinė ugnis- tau kenkia?… Taip logiškai galvojant, atvirkščiai irgi turėtų veikti: akmenų žmonėms, kurių programa rašosi į augimą, reikia angliavandenių – žalios augalinės masės- kad degimas atsvertų masės augimą, jį sudegintų?
Štai čia tai jau simbijozė: žemėje mums visiems reikia vieniems kitų, akmenims reikia augalijos, augalijai reikia mineralų… Deguonies reikia degimo procesui įsidegti, todėl akmenų žmonės turi kvėpuoti giliai, o medžių žmonės turi kvėpuoti tik paviršutiniškai ir po truputį, su tarpais, jiems naudingiau kūne kaupti CO2, ne?… Tarp kitko, sakoma, jog deguonies mumyse ypač reikia metachondrijoms – batareikoms – mūsų ląstelėse, o kai jo kiekis organizme nusmuktų žemiau tam tikros ribos, tai jos paprasčiausiai atsijungtų ir nebe galėtų funkcionuoti toliau… Ką su per mažai deguonies darytų mūsų smegenys, tai čia jau kitas klausimas – kas mus sukonstravo, buvo ne durnas, įvairius dalykus numatė, kad taip lengvai iš jo matricos nepaspruktume… Dabar mes ore esantį deguonį labai aktyviai naudojame ir jis dingsta, lieka ozonas. Deguonies rezervus žemėje galima atstatyti ir palaikyti tik vandens sąskaita – iš tirpstančių ledynų, pvz. todėl klimato atšilimo, vieniems reikia bijoti labiau, nei kitiems iš mūsų?…
S.Hanemano, homeopatijos kūrėjo laikais, XVIIIa. pabaigoje – XIXa. pradžioje jam dar aiškiai matėsi, jog bakterijos ateina į žmogų iš išorės, kai jis įvairių faktorių nusilpnintas, ir jų tada nebuvo daug rūšių – jis minėjo tris pagrindines. Dabar, žinoma, ligų priežastys mumyse susisluoksniavę, net jei ir visai nieko daugiau iš išorės nebe prisidėtų, vis tiek, popieriai mūsų viduje prasti.
Reali sveikata šiais laikais yra dinamiška, kaip liudija geriausi homeopatai. Tai reiškia, kad galim turėti aukštą temperatūrą, pvz, dieną ar dvi be aiškios priežasties, jei organizme vyksta prasivalymas, galime vemti ar viduriuoti, jei netinka maistas, kai reikia iš kūno pašalinti gleives, „susigauname“ gripą. Emociniai procesai vyksta panašiai; trumpas stiprus pyktis, kai yra tam priežastis, vengimas daryti tai, ko nesinori, verksmas, kai yra dėl ko… Emocijas dar neseniai žmonės irgi suprato, kaip ateinančias iš šalies, jas pastebėdavo ir su jomis tvarkydavosi, nes buvo žinomas skirtumas tarp jausmo, kuris kyla iš tavęs ir yra kitos eilės reiškinys, ir emocijų, ateinančių iš šalies ir kad jų įsileisti nerekomenduotina… Bendrai, Hanemano laikais ir pirmąjį homeopatijos gyvavimo šimtmetį žmonės buvo aiškesni, grynesni, labiau savimi – dabar tokius žmonės homeopatai mato jau tik trečiojo pasaulio šalyse. O Vakarų pasaulis homeopatiniam gydymui tampa vis mažiau tinkamas: civilizacijos komforte gyvenantiems pacientams tampa vis sunkiau nustatyti aiškų jų prichologinį portretą. Nes esame supami dirbtinų energijų ir vibracijų, mūsų gyvenimas nenatūralus, daugybė skiepų ir vakcinų, vaistų naudojimas… O kur dar gyvenimo ritmo spartėjimas, nesveikas ir nenatūralus maistas, oro ir vandens užterštumas… Keliaujama taip pat per daug, nesuvokiant daugiaplanės to proceso rizikos, dėvime sintetinę tekstilę, skalbiam ją irgi su sintetiniais preparatais – iš kur manot visos alergijos?
Žodžiu, Vakarai virsta makalybe ir tuoj jau jų nebe išgelbės niekas.

Homeopatija sako, jog visos rūgstys žmogų veikia neigiamai. Nuo rūgščių sąnkaupos organizme žmogus tampa apatiškas, suvargęs, lėtas, bejausmis… Bet, jis vis tiek dar gali dirbti ilgas valandas, kaip pasyvus darbinis arklys. Ir toks žmogus svajoja apie gaivinančius gėrimus ir vaisius – ar tik ne iš čia mums dietiniai patarimai ateina? Ne todėl, kad tai žmogui į sveikatą, bet todėl, jog visi esam nuvaryti surūgštėję arkliai, ir tikim, kad mums bus sveika nuo to, ko mums norisi… Nuo rūgščių taip pat pražylama ir plinkama.
Fosforo rūgštis yra prieš mus buvusios (hipių) generacijos populiariausias narkotikas (LSD acid)… Žinoma, mažomis dozėmis rūgštis gali būti tonizuojanti, bet kai vartojama daug ir dažnai, tampa nuodu. Fosforo rūgštis – pagrindinis Coca Colos ingredientas, pradžioje šis gėrimas suteikia energijos, bet greitai vėl palieka apatišku, amerikonai, geriantys colą nuo lopšio iki grabo – colos generacijos – apatijos persmelkti, juos lengva valdyti ir kontroliuoti… Dar blogiau, fosforo rūgštis ištraukia kalcį iš organizmo ir yra osteoporozės priežastis.
Po II Pasaulinio karo liko labai dideli nitrogenų gamybos pajėgumai (nuo bombų gamybos) ir korporacijos įtikino vyriausybes suteikti žemės ūkiui didžiules subsidijas, skatinančias šių trąšų naudojimą. Rezultate mes dabar jau valgome žemės ūkio produkciją, netekusią savo maistinės vertės iki 60% ! Tai yra katastrofa, kurią bijome matyti ir pripažinti: daugybė mūsų laiko ligų mus sėkmingai puola, nes esame praradę gyvybingumą – jau seniai valgome nemaistingą maistą. Iš čia ateina hyperaktyvumo, dėmesio nekoncentravimo (ADHD) problematika – sakoma, cola blogai dėl cukraus, kai ji blogai dėl rūgšties – jos paseka taip pat nusikalstamumas, asocialumas ir nutukimas.

 

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. III dalis

Tas momentas ir sutaptų su išvarymu iš rojaus?- Buvom perimti parazitų, iš kurių žalčiai (želčiai- žalvariniai) ir drakonai dar buvo, palyginus, geri, o ropliai ar dar kokios baisybės – blogi?… Ir per tuos bloguosius, per jų kontaktus su infernaliniu pasauliu ir atėjo į mūsiškį dirbtinis intelektas, technologija, mokslo ir progreso „stebuklai“… Pasauliui smunkant vis giliau į materiją, vis tamsėjant, dideli balti žmonės arba išnyko, arba traukėsi į pačius pakraščius, o jų kurti dalykai nustojo veikti, reikėjo juos kaip nors pakeisti, kad nenuslysti atgal į akmens amžių. Ne veltui inkvizicija, prieš nužudydama senuosius žmones visaip kankino, stengdamasi išgauti iš jų paslaptis… Ir niekaip nesuprato, jog paslapčių nėra: koks esi, tą gali. Ir romams, norintiems padaryti vienokį ar kitokį „stebuklą“, teko iš pragaro pora mašinų išsirašyti… Žiurkės jėzuitai, Alpių kalnų vienuolynuose sėdėdami, surašė pasaulio istoriją pagal save, kur žmonių neliko nei pėdsako, o jie patys save pasiskyrė švietimo ir naujojo mokslo nešėjais. Bažnytinės žiurkės, popierių žiurkės, biurokratinės žiurkės – iš tikro tai jie dar tik ir yra paskutinis slenkstis plazminei civilizacijai, vis labiau apėmusiai visus ir viską, savo grybiena apraizgiusiai mus iš vidaus ir wi- fi – iš išorės. Žmonės jau tiek marginalizuoti, kad rolės nebe vaidina…
Žiurkės perneša kokias tik nori ligas, marą įskaitant, bet pačios juo neserga, kad ir kokiose kloakose gyventų. Tokie graužikai yra valstybės su jos biurokratinėmis institucijomis simbolis ir įsikūnijimas , visa, kas dar likę iš senesnės civilizacijos.: blogoji dalis, kaip visada, stipriausia ir gyvybingiausia, ir lengviausiai įsirašys į sekančią, užkariaujančiąją. Nes kas gi įstatymais leidžia GMO, klonavimą, cheminius nuodus , dirbtinį maistą, dirbtinę gyvybę, dirbtinį intelektą, dirbtinę mirtį, galų gale? – Po viskuo puikuojasi kokio nors biurokrato parašas… Kodėl civilizacijos likučiai – valstybė – taip lengvai atsisako to, kas gyva, ir pereina prie visokiausių dirbtinai sukurtų sistemų visose srityse?
Vėlgi, yra toks mitas…

Pirmiausia buvo žemė, t.y. akmenys. Akmenys augo, gyveno, judėjo. paskui žemėje radosi – išsilaipino? – medžiai, akmenų akimis žiūrint, visiškai kita, parazitinė sistema. Jie suleido savo šaknis į žemę, ėmė traukti iš jos įvairias medžiagas, griauti akmenis, traukyti dirvoje vyravusią vienybę… Dar daugiau, augalai ėmė traukti vandenį, iki tol buvusį po žeme, akmenyse, uolienose, į paviršių. Akmenys, gindamiesi, padarė pirmą žmogų su geležiniu kirviu – Perkūną. O medžiai, tada jau sutraukę iš žemės vandenų ežerus ir iš jų atgal į žemę tekančias upes, padarė vandeninį – upių žmogų – mus? Be to, iš upių radosi žirgai, moterys- žuvys ir pirmas žmogus vadinosi Poseidonas (upių sėjėjas). Jei Perkūnas kovojo ugnimi ir medžiai degė, tai gaisrus gesino vandeniu, ir toliau, upių žmonės, patys nepastovios formos, vertė akmenų žmones gyvūnais –keitė jų formą – augino priešams ragus, nagus, iltis ir paliko juos tokiais visam laikui… Paskui buvo baisus karas Visatoje, žuvo ir nuolaužomis į Žemę krito du iš jos trijų mėnulių, į asteroidų ruožus buvo sukapotos keletas planetų, kurių dabar mūsų Saulės sistemoje ir trūksta, žemę užliejo vanduo ir galiausiai liko joje sūriais vandenynais (o po jais ir dabar miestai matyti ir užlietos girios).
Vandenų žmonės, vis tik, kažkiek išsigelbėjo ir išgyveno, neskendo taip lengvai, jiems nedaug ko reikėjo, juos dengė ir maitino miškas… O akmenų žmonės išgyveno mažiau nukentėjusiose teritorijose, kalnuose, aukštumose ir iš ten paskui ėmė plisti, statydami miestus, viską iš akmens ir plytų, ir jokio augalo, jokio žalumyno juose, ir taip jie užmetė savo tinklą ant visos žemės, apraizgė ją savo valstybe, įstatymais ir mokesčiais, teismais ir „švietimu“… Kadangi žemę jau išbandė ir ugnis, ir vanduo, dar turėtų ateiti išbandymas iš oro… O kiti sako, kad ir jis jau buvo, paukščiai jau buvo atskridę – erelai, gulbės, žąsys, tie patys balandžiai, ir kad būtent jie padėjo išlikusiems žmonėms, organizavo juos į valstybę, padėjo statyti miestus, netgi lyg ir nugalėjo žaltį ar drakoną, ar bent jau su jais koegzistavo – gal jie sieną per visą žemyną ir pastatė, kad vienus nuo kitų atskirti? -bet, kai dalis žmonių susidėjo su plazmine civilizacija – gavo žinias ir vadžią iš reptilijų ir mikrobų – tai erelių ir tikrų angelų laikai baigėsi… Dabar valstybė perimta į rankas tų, kurie ją naudoja ne bendruomenės labui, o individualiai gerovei – morų – ir verčia prisiminti seną alegoriją apie Leviafaną ir Begemotą – ilgą laiką viešpataus pirmasis, o galiausiai, rodosi, vis tik nugalės antrasis… Tik kas ar kurie yra vieni, o kas – kiti? Kas tik nebandė šito šifruoti ir aiškinti…
Leviafanas – valstybė, bet ugnies mylėtojų, levitų (levituojančių?), aistringųjų, žiaurių (liutyje) levų (liūtų)… Begemotas – hippo – yra „upinis arklys“, yra individas, jo hipofizas – kankorėžis – jo galvoje veikia, jis – saulės garbintojas (hipolitas), dabar išstumtas į visišką užribį ir paleistas ubagaut (beggen moet)… Kas nesusitepęs vyraujančia sistema, tas nenueis su ja į prapultį? – O akmenininkai (laisvi, nes kaip tik jie medžių žmonėms ir atsisėdo ant sprando, valstybės valdymą perėmę), jie garbina mėnulį ir žemę (Prancūzijoje, pietinėje pakrantėje, kur seniau buvo Occsitanija, yra legenda apie tris Marijas ir Sarą – ten prisimenami trys menuliai ir žemė…Marijos baltos, o Sara – juoda)
Medžių žmonės dega – autoimuninės ligos – nes jau tiek perimti parazitų ir bakterijų, kad nebėra savimi ir visiems bus geriau, jei jie save tiesiog susinaikins… Nenori mirti, atkovok save iš bakterijų ir parazitų bent per pusę ir gyvenk toliau… Akmenų žmonės plečiasi – juose auga parazitai (į ištisas kolonijas, gėrybiniais augliais vadinamas), virusai ir grybeliai – o jų imuninei sistemai rodosi, kad čia vis jis pats, žmogus, auga – ji svetimų, įsiskverbusių ir jo kūno medžiagas savoms statyboms naudojančių, neatpažįsta – lygiai ta pato teorija: naikink parazitus savyje, grybelius ir visokie pktybiiai augimai liausis.
Šitame kontekste įdomu prisiminti Ayuruvedą su jos trimis stichijomis – žemė ir vanduo ten dar skaitoma už vieną… Europos viduramžių sistemoje buvo jau keturi humorai ir penktas eteris, kurio jau nebėra, ne tik oficialiai, bet neoficialiai jis pamirštamas (nes šia tradicija domisi ne tie, kurie su ja užaugę ir ją paveldėję pagal prigimtinę teisę, bet tie, kurie mokslo ir technikos pasaulėžiūroje išauginti ir jaučiasi protingesniais už senas tradicijas – iš jų tik tinkamų gabaliukų pasirankioja, o ko nesupranta – o nesupranta beveik visko – tą išmeta kaip nevertingą)… Eterį senasis tikėjimas taip ir vadino, perkūnu – geležinis žaltys – spiralė aplink kolonas, sudarančias akumuliatorių. Ir tai, atmosferinė elektra jau buvo kaip ramentas invalide tapusiai žmonijai, kai žinios, jog energiją galima imti iš bet kur ir bet kokią, buvo prarastos… Kiniečių medicinoje elementai jau penki, ten yra metalas ir medis, bet oro nėra (o gal jo jau ir nėra, kaip po tokio?) – kad ir iš kokių senų laikų tai eina, tai – jau medicinos sistemos. Žmones jau tada reikėjo gydyti.
Jei virusai yra tik robotiniai statybiniai akmenys, pakeičiantys mūsų gyvas ląsteles, tai bakterijos yra batreikos, renkančios mūsų energiją – nereikalingas tarpininkas tarp žmogaus ir perkūno – visatos energijos resursų, tokia pati, kaip šventikas, bažnyčia ar religinis agregoras, kurie irgi išima energiją iš visatos apyvartos saviems parazitiniams tikslams… Aš pati naujų Žvaigdžių karų filmo serijų jau nežiūrėjau, bet kas domisi, pasakoja, jog egzistuoja net šio filmo enciklopedija internete, kur, be kita ko, paaiškinama, iš kur džedajų jėga ir kaip ji veikia. Pasirodo, jų kraujyje yra tūkstančius kartų didesnis miniatiūrinių dalelių – metachondritų ar kažkaip pan. kiekis – jie ima energjiją neribotais kiekiais kaip tik iš tų ląstelių batareikų metachondrijų, kurias turim visi ir kurios žmones paprastus riboja energetiškai. O džedajai tokio ribojimo jau neturi, jų kraujas naudoja energiją neribotai ir kiek tik jam reikia… Dar daugiau – ši kraujo jėga valdo ir kreipia džedajus, gyvena per juos, o ne jie valgo ją ar gyvena jos pagalba… Pagaunat, koks čia projektas pakištas? Ir mumyse jis dar tik per pusę įvykdytas: dar trūksta nanotechnologijos dalelių – kurios egzistuoja realiai, nėra išgalvotos – ir naudoja metachondrines batareikas kaip savą energijos šaltinį – valio? – bet tada jos valdys ir mus, kaip robotus ir mes klausysim ir darysim, ką jos mums lieps…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. II dalis

Nemanykit, kad čia aš jums aiškinu, kuo maitintis ar kaip gydytis, aš kalbu apie teorijas.
Bet grįžkime prie mitybos šviesa, aišku, kad tam reikėjo būti sudarytiems žymiai didesne dalimi iš dvasios, nei iš materijos ir kūno, todėl galėjome imti energiją iš mus supančios aplinkos tiesiogiai. Dabar nebe galim… kaip ir nebe turim elekros energijos už dyką sau naudojimui iš atmosferos – ant laidų, ją mums atvedančių, galo kabo skaitliukas ir turime susimokėti pinigėliais. Buvo karas, matomai – ne iš tų, apie kuriuos žinome – nors, gal tie karai, kuriuos žinome, kaip tik šitą, nežinomą, ir pridengia – ir esame okupuoti. Badaujame, viso ko trūkumas: ir energijos, ir mums tinkamo maisto kūnui, ir dvasia amputuota… Kad bakterijos radosi pirmiau, nei žmonės – melas, nes, nuo kažkokio tai momento kiekviena mūsų ląstelė turi po įsitaisiusią joje bakterijas – metachondriją t.y. batareiką paprastai tariant – ir, kai ląstelė nori atsinaujinti, ji turi kreiptis į tą bakteriją, kad gauti bent kiek energijos tam procesui… 52 kartus duodama, o paskui viskas, mirk… Nes, atseit tada kiekviena nauja ląstelė būna jau tiek nukrypus nuo pirminio savo modelio, kad viskas išsiderina ir nebe funkcionuoja. Taip, iš oficialios genetikos žiūrint, taip ir yra… O prisiminkime banginę genetiką, kai virpesių dažnių pagalba ląstelių tikslumas buvo atstatomas ir palaikomas, apie tai kalba neina oficialiai, nes reikia, kad žmonės mirtų, o ne gyventų amžinai…
Bakterijos yra įsibrovę į mūsų kūnus, apipynę mūsų dvasią – mentalą – iliuzijomis, iškreipę tai, kaip matome pasaulį aplink mus – Ouroboros, gyvatė, kandanti sau uodegą – ir, tokiu būdu apjuosusios mūsų žemės rutulį – jos yra gilios mūsų nelaisvės simbolis… Nors, yra teorija, jog blogis nevienalytis, turi skirtingus tikslus, ir, kai žmonės bus jau visai pribaigti ir grybams kelias rodysis laisvas, drakonai bus dar paskutiniai, kurie Žemę, kaip teritoriją, gins ir laikys – sau? – nors jau ir tuščią… O kol kas jie sąlygoja energijos badą visais lygiais, kai pasaulis aplinkui yra pilnas gausos ir niekam nieko neturėtų trūkti niekada. Nors, dvasingi gal ir dabar taip jaučiasi, tą materialinį įveržtą diržą jie pakelia lengviau… O materialistai, jei kam kada pavyksta iš bado išsiveršti, pvz, su okupantais susidėjus, ėmus kolaboruoti, dvasios poreikį pakeitus pinigų troškimu, tapus oligarchu ar kokiu nors finansistu farmokologistu, tai kita bado pusė bus bekraščiai ekscesai, kai turimi milijardų milijardai ir dar negana, dar vis reikia kolonizuoti Marsą pirmiems…
Virusai yra dirbtini organizmai – mikrobai – mikroskopiniai robotai. Jie turi kojeles, kad įsikabinti, įsiskverbti į ląstelės vidų, ir savo primityvią DNK, kuri greičiau yra tiesiog RNK – sukurtą, dirbtinę. Viskas. Prasibrovė į organizmą – žmogų, žvėrį, augalą, parazitą, bakteriją – nesvarbu, išpakuoja savo failus, t.y. ten buvusią DNK pakeičia savaja, o ten esančiom medžiagom minta, jas sunaudoja, iš jų ima dalintis į dvi ar daugiau… Ar keista, kad organizmas jų kaip svetimkūnio neatpažįsta – juk jis toliau auga, kurdamas ir reprodukuodamas save iš paties organizmo medžiagos (iki 80%). Žinoma, virusai daro juodą darbą, bet jie yra paprasti, primityvūs, jie ne mutuoja, jie yra grybelinių susirgimų sporos, sukuria aikštelę iš klaidingai nukopijuoto baltymo ląstelių, kur toliau jau gali imtis augti grybelis. Influensa, gripas yra ne virusas, jis yra grybelinis susirgimas, skinantis kelia toliau ateinantiems vėžiniams. Prieš grybelius žmonės jau kovoja, sudarę sąjungą su „gerom“ bakterijom, kai gerų bakterijų nebūna, bet, su grybeliais palyginus… Akademikas Bolotovas, pvz, turėjo išdirbęs metodiką, kaip laktozės rauge fermentuoti žolynai galėjo padėti išnaikinti vėžį organizme…
Kokia senų baisių susirgimų istorija? – maras, sifilis, gonorėja… Maras tai savo ruožtu, ten galėjo ir koks bakterinis ginklas būti iš dangaus papurkštas – čia tiems, kas alternatyvia istorija domisi, o šiaisp tai aiškių žinių trūksta – moras yra tiesiog mirtis, išmirimas….O apie sifilį tai oficialiai sakoma, jog XV- XVIa. visi svieto perėjūnai, kas aukso troško, avantiūristai ir pan, į Amerikas bloškėsi, ten vietinius visus naikino ir išnaikino (kartu ir tuo, jog užvežė tenai nebuvusių bakterijų, susirgimų, prieš kuriuos neturėta imuniteto), o patys, girdi, sifilį parsivežė, dėl kurio, nepaisant gydymo sunkiais metalais,
puvo gyvi, kol supuvo… Ir, žinoma, daug daug aukso ir sidabro parsivežė, irgi… O kas pasakys, kaip ten iš tikro buvo. Neapolio karalystėje nugalėtojų prancūzų armiją sifiliu užkrėtė, čia pagal istorikus, todėl ilgai ir buvo francozų, frenčių liga vadinama.
XX amžiaus rusų teatro dailininkas Leon Bakst yra nutapęs paveikslą pavadinimu „Senovinis siaubas“ (Drevnii užas). Pirmame plane šypsosi (Mona Lizos šypsena) akmeninė moters statula, glaudžianti prie krūtinės balandį (Kolumbą – colombe), jai už nugaros nakties dangų raižo žaibai. Vienoje pusėje, žemumoje okeano vandenys apsemia graikų/romėnų civilizacijos griuvėsius, kitoje pusėje, aukštumoje išlikę vandens nepaliestos majų ir actekų piramidės… O ką, jei iš Europos niekas Amerikų atrasti neplaukė, nes nebe buvo kam? O kas, jei Amerikose žmonės išgyveno, ir, susirinkę, mantą, auksą ir pan. (palikę tuščius miestus), atplaukė į senajį pasaulį, kad pasklisti po jo teritorijas ir įsitaisyti, kur , vandeniui nuslūgus, buvo turtai, likę be šeiminiko… Krikščionybę šitie, tvaną išgyvenusieji, galėjo irgi atsivežti kartu –ar  į ją atsiversti, dėkingi, kad išliko? Kaip tik šiaurės vakarų Ispanija, iš kur, atseit, Kolumbas į Ameriką ir išplaukė, ir yra didžiausia Jono (ar Jokūbo) krikštytojo šventovė, į kuria vis madingiau eiti piligrimais – Sint Jago de Compostela. (Jago ispaniškai, Jaco olandiškai, sutrumpinta iš Sjaak, kas angliškai yra Jack. Britų vėliava taip ir vadinasi, Union Jack). O piligrimų, į Compostellą einančių, ženklas yra Sint Jacob moliuskų kriauklė, kuri ir toliau randama, kaip ornamentas, per visą baroką ir švento vandens kriauklės bažnyčiose irgi yra jos formos… O kur dar Jonos motyvas, išlipusio į krantą iš didžiulio plaukiančio žvėries (Leviafano) ir ėmusio pamokslauti…
Taip į Senajį pasaulį atėjo visai kitas mentalitetas – apsikrikštijusių žydų, vad. morais (maurais), o skaitant iš kitos pusės – romais… Tai buvo vadinama „naujaja religija“ ir jų Jėsus buvo Novinas,(iš Naujojo pasaulio?) o senieji, šviesa mintantys, ir, paskui zaraostriniai (aušrą garbinantys, ją kasdien sutinkantys kaip palaimą), senieji gyventojai buvo stumiami iš jų teritorijų ir jų salelė naikinamos… Įdomu, kad šv.Augustinas yra kaip tik toks nepavykęs mani – manicheistas – toliau mokinio neturėjęs kantrybės nueiti, todėl metėsi pas romus ir ten dar buvo laisvų vietų stambiems ideologams, kokiu ir įsitaisė – tiesiai į šventuosius…
Kai maži kresni tamsaus gymio romai įsigalėjo tiek, kad ėmė nulemti senojo pasaulio eigą, viskas tapo kaip išversta išvirkščiai: tie žmonės neturėjo jokios šviesos savyje ir nešvietė viskam aplinkui, teko šviesos likučius surinkti į saulę, ir pakabinti ją šviesti kaip šviesos šaltinį išorėje (saulė žymima lygių galų kryžiumi) – tikriausiai tai dar padarė išlikę vietiniai Europiečiai, tada ėmė išpažinti krikščionybę (kryžionybę) panteistiniu pagrindu… Ir romams teko dar keletą šimtų metų paplušėti, kad tą vedinį, gamtos pagrindą galutinai pakeisti bibliniu judėjiniu… Su šio pamato pakeitimu susijęs ir naujos perspektyvos sistemos įvedimas: jei iki tol pasaulis buvo vaizduojamas platėjantis nuo žiūrovo akių taško – žmogus tokiu budu buvo viso ko centras – tai dabar buvo įvesta siaurėjanti į horizontą perspektyva, žiūrintįjį paliekanti kažkur periferijoje, už kadro, juodoj skylėj, kur pasaulio šviesa nebe pasiekia…Ir taip iki šiol į pasaulį ir žiūrime, fotokameros akis pakeitusi mūsų regėjimo ypatumus, žiūrime dviem akimis, o paveikslėlius matom, kaip įpratinti, lyg monolenze padarytus – bet čia jau šneka apie tai, kaip mūsų smegenys- bakterijomis aplipę- mus mulkina…

(bus daugiau)

Parazitai, virusai ir Apokalipsės ratas. I dalis

Pirmas raitelis ateina su svetima ideologija ir bando žmones patraukti paskui save – melagingas pranašas; automatiškai tada eina selekcija bukiausių, primityviausių, mažiausiai ką suprantančių ir bendrai, vadinamų padugnėmis. Tiek Jėzus Kristus su tokiais broliavosi, tiek visas sekančias revoliucijas tokia publika vykdė – lengviausia paveikti tuos, kurie ideologijos neturi jokios, visiems kitiems jau reikia dėti pastangas, kad permušti jų galvose esančiąją ideologiją ir tai nėra lengva, kai žmonės įsitikinę… nebent pavyksta pas tuos, kurie pastoviai abejoja – inteligencija ir likę, tiesą randantys mąstymo būdu – radai ir praradai… kai tiesa iš tikro turi būti tavyje, įsišaknijus – ko nereikia ieškoti, tą negali ir pamesti – tokie žmonės revoliucijoms nepasiduoda, juos reikia arba išnaikinti arba marginalizuoti (į Sibirą, pvz.)  ir palaukti, kol jie išnyks. Dar viena grupė tiesos savyje įsikūnijusios neturinčių – t.y. be etinio imperatyvo savyje – kurie irgi mielai persimeta prie naujų pranašų, tai tie, kuriems pritrūko vietos dabartinėje valdžioje arba jie jos norėtų daugiau ir nenori stovėti eilėje. Tokiems nauja pradžia duoda galimybę atsidurti pirmoj eilėj, eiti pirmu numeriu – ir nesvarbu, kokio sąrašo ar į kur vedančio…

Antrasis raitelis atneša karą tarp prie seno likusių ir naujai atsivertusių. O mes, koks sutapimas, progresu tikim šventai, visa kas nauja yra geriau, nei sena, todėl norim to ar nenorim, bet remiam pergalę naujojo ir žinome, jog sena – pasmerkta ir nieko čia nepakeisi… Iš kitos pusės, naujai atsivertusieji nebe turi ką prarasti, yra niekšai iš esmės, visos žmogiškos savybės jiems svetimos, todėl jie savo daugumoje laimi, o ne žūva…. O tie, kurie gina savą žemę, tikėjimą, žmones, vertybes, tie žūva, herojiškai…
Trečias raitelis atneša badą – pirmiausia, žinoma, pralaimėjusiems ir pavergtiems. Ir ne tik fizine prasme badą, kai nėra ką valgyti, bet ir dvasinį, kas gal net blogiau, nes kokias vertybes įtvirtina užkariautojai? – svetimas, nepriimtinas, su minuso ženklu… o ne, tai ir visai, palaida bala pasidaro, kai viskas galima, viskas vienodai tiesa, visi lygūs ir kiekvienas, kas rėkti netingi, dar lygesnis.

Tada ketvirtas raitelis atneša mirtį ir ji priimama kaip atgaiva. Tuos, kurie dar buvo žmonės, ir bandė gyventi, kaip atsiminė, kad gyveno žmonės, mirtis, pagailėjusi, priglaudžia… Lieka homogeninė nežmonių masė, kurioje Apokalipsės ratas ima vėl suktis iš pradžių ir, kardą pakėlusieji, nuo dar žiauresnio kardo žūva…-  Smetoninė karta, kas išliko, Sibirus išgyveno, į mirtį miške neišėjo, badavo visą tarybinį laikmetį… Mano karta, kas iš tarybinio laikmečio atėję, badauja dabar – paradoksalu, bet dvasios laikmetyje yra tik tiek, kiek jos dar palaiko badaujantys – mažai, kitaip jie bado nejaustų. O tie, kurie tuo metu nebadauja, jiems jau užtenka tik to trupučio, kuris išnyks su paskutinio badavusiojo išėjimu…Grįžtant prie mano kartos – mums nebe lieka ką naujo skaityti, nelieka ką žiūrėti, apie tai, kas mums būtų įdomu, nediskutuojama, nėra ne tik ko klausytis, bet nebe lieka ir prasmės kalbėti. Nebe lieka grožio, sveikatos, tikro maisto, geros kokybės, sąntykių tarp žmonių… Neapsižiūrėsim, ir tuoj jau mirtis, o kaip apsižiūrėti? ką daryti, kad neimti jos dairytis ir į ją skubėti?
Labai įdomi kalba neseniai išėjo ezoterinėje paskaitoje apie tai, jog žmonės dažniausiai miršta taip pat, kaip jau ir buvo mirę praėjusiuose gyvenimuose. O kad ne sava mirtimi, tai ir visai aišku – nužudyti? – Ar gal kas nors mano, jog mirs kaip nors kitaip? – mus visus labai tvarkingai išžudys virusai, bakterijos, parazitai arba grybeliai… labai aktyviai jiems priešinantis, gal dar ir pavyktų iki šimto metų amžiaus pratraukti, bet tam dvasia ir laikoma pusbadžiu, kad palaužti, kad prasmės priešintis nebe liktų, ir tada žmonių gyvenimas lieka vis trumpesnis… XX amžiuje dvejų karų reikėjo, kad ilgai gyventi visus duomenis turinčius žmones išgalabinti, dabar karų nereikės, baisių ligų apimti, žmonės ilgai gyventi ir nenorės…
Priešiškos jėgos ar jų atstovai žmones irgi ne per vieną šimtmetį užkariavo. Pvz, naujieji, tie kurie po mūsų išliks, juos jau pilnai valdys grybeliai ir jų susirgimai – tie nežmonės jau patys maldaus, kad jų kūnus padarytų iš kokio ten plastiko ar lengvų metalų, nors, jau yra grybelių ir bakterijų, kurios ir tokias medžiagas sugriaužia… Vėžys – grybelinis susirgimas. Žmogaus organizme, kur tik yra drėgna klampi terpė, tokios kaip ir seilės pvz, nes parazitai savo kiaušinėlius išdėjo – ten apsigyvena grybelio spora. O grybelis – tai jau protinga sistema, jie bendrauja vieni su kitais, formuoja grybieną ir iš jos išauga visas grybas. Kažkokiu momentu paskui jis „sprogsta“ ir nauja sporų karta – metastazės – pasklinda toliau ir plačiau… Ką noriu pasakyti, yra tai, jog svetima gyvybė žmoguje įsitvirtina tada, kai savos likę tiek mažai, jog nepakanka apginti teritorijai, ji tik sėdi susigūžusi kažkur kamputyje ir dreba… Ir pasprunka galutinai, kai tik pasitaiko proga.

Jei seniau žmonės pagrinde gyveno erdvėje, buvo labai vietiniai ir laiką pažinojo irgi, kaip mitinį dydį, vientisą, nepažeistą, pirmapradį, tai civilizacija jau atnešė laiko praktinį panaudojimą, gyvenimą, parentą laiko skaičiavimu, ir vieta, erdvė liko vis mažiau kam reikalinga – nebent dar naudingoms iškasenoms iš jos išgauti… kaip šiame senų ir naujų laikų susidūrime amžinybė pralaimėjo, jau rašiau ankščiau. bet laikas vis tiek, pačioje jame slypinčioje esmėje, nenori likti užfiksuotas, ištiesintas ir utilizuotas… jis veržiasi vis tiek, atgal į amžinybę. Ir nešasi mus visus su juo kartu – gerus žmones greičiau, jiems kelią trumpesnį iki jos eiti… O blogą gal taip ir nedaneša, pakeliui  į tartarą įmeta ir tiek.

Mano karta ir žmonės iki mūsų – mūsų rizika buvo ir yra parazitai. O parazitai ir, simbijozėje su jais įsitaisę bakterijos, reiškia autoimunines ligas, visokiausius reumatus, gangrenas, kraujo užkrėtimus… Parazitų kolonijos reikalauja jiems tinkamo maisto, žmogus valgo valgo, o kaip liesas taip liesas (jei kurioj vietoj ir išsipučia, tai žiūrėk, į gėrybinį auglį jau parazitai susimetė)… Uždegimai susiję su depresija – kai kūnas šlakų, toksinų nebe spėja nei perdibti, nei pašalinti, jie kaupiasi, kyla temperatūra, chroniškai, tai depresija irgi tampa chroniška… parazitams į naudą viso ko užterštumas, chemija maiste – jos organizmas neperdirba, žinoma, ji kaupiasi – genetiškai manipuliuoti produktai, vaistų chemija ir t.t. Ilgiau gyvens tie, kurie augina arba bent jau gamina savą maistą, vartoja žolynus, prieskonius, česnaką, krienus, natūralius aliejus… Žmogui turėtų užtekti per dieną tiek maisto, kiek telpa į saują.
Iš viso, buvo laikai, kai žmogus šviesa maitinosi – taip dar manichejų tikėjimą išpažįstantys elgėsi, ar, tiksliau sakant, mokėjo:jie valgė maistą, bet iš jo įsisavindavo tik jame esančią saulės šviesą. Ir tai dar buvo neseniai – albingiečius ir katarus popiežius pirmu kryžiaus žygiu išnaikino… inkvizicija degino žmones, kurie sverė mažiau, nei 15kg (buvo tokie lengvi, kad neskendo), o kai ėmėme ir maitintis tuo maistu, kurį suvalgome, tai virškinimo procese ant suvalgytos masės ėmė veistis ir parazitai, tiek ant mėsos, tiek ir ant augalinio maisto cukraus, nėra skirtumo, visi nešiojamės kilogramus ir kilogramus parazitų savo kūne. Rusijos sentikiai, išlaikę dar daug vedinio tikėjimo žinių, liudija, jog kažkada augalinė įvairovė buvusi žymiai didesnė, buvę žymiai daugiau augalų, kurių vaisuose kaupėsi ne angliavandeniai, bet baltymai, ir tokie augalai buvo idealus variantas, žmogaus skrandis, sukurtas perdirbti baltymams pagrinde, puikiai juos perdibdavo, termiškai neapdorotus, greitai, o ir prisirinkti tokio valgio nereikėjo daug pastangų ar laiko… Yra teorija, teigianti, jog žmones pavergė tie, kurių kraujyje vyrauja varis vietoj geležies, kuriems tinka ir alkoholis, ir balti miltai, ir rafinuotas cukrus ir kiti produktai, nuo kurių paprastas žmogus serga ir miršta. Ir pavergti, žmonės turėjo dirbti žemę, sėti pjauti ir savo darbo vaisius atiduoti… Baltyminius augalus išnaikino, kad priversti žmogų užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste, nes iki tol jis gerai sau gyveno ir nieko šito jiem nereikėjo, o pavergėjams valgyti tai norisi, štai ir atėmė žmonėms maistinę nepriklausomybę. Dabar turim maistą užsiauginti, ir jis mums žalingas, o ką kitą valgyti neturim ką…

(bus daugiau)

 

Priešingybė trapumui. VIII dalis, pabaiga

J.Golovinas kalbėjo, jog:“Siela (dvasia) arba autozoon (niekuo neišprovokuotas gyvenimas, gyvybė pati iš savęs) aktyvina kraują ir širdį. Net Oskaras Milašius rašė (J.Golovinas surado šitą jo citatą prancūziškai):“Kraujas giminingas ugniai ir šviesai. Kraujas yra šviesos, kurios mes nematome, realizacija. Šis fizinis nematomos šviesos pasireiškimas sudaro organinę judrią erdvę. Todėl viduramžiais mokytieji, turėdami omeny dvasios ir materijos vienybę, prilygino širdĮ saulei ir toliau formavo medicinos teoriją kūno skysčių – humorų ir žvaigždžių pagrindu. Jei širdis – mikrokosmoso saulė, tai smegenys – jos palydovas. Smegenys alchemijos kalboje pavadintos mėnuliu ne tik dėl jų spalvos. Juslinis pažinimas, išeinantis iš kraujo ir širdies, atsispindi smegenyse intelektualiniu pažinimu
Tarp kitko, alchemistinės Paracelsijaus ir Roberto Flado anatomijos nereiktų lyginti nei su Vedantos, nei Kundalini anatominėmis schemomis. Robertas Fladas rašė: „mūsų mokslo tikslas yra užmušti juodąjį drakoną, kurio uodega įsišaknijus bamboje, o dantys graužia Saulės širdį. Jeigu mums tai pavyktų, Mėnulio širdis – mūsų Diana – įgautų dievišką šviesą.“ Tai reikštų, jog reikia išlaisvinti rytinę, t.y. dešinės pusės širdį, iš kurios (po išvarymo iš rojaus, pagal R.F.) liko tik nedidelis rudimentas – taip vadinama „ieties formos vena“.

Kairioji – Mėnulio, mums įprastoji širdis primena podukrą, piktos pamotės vergę. Ši širdis neturi jėgų pasipriešinti racionalios sąmonės fantazijoms ar nesibaigiančio norėjimo beprasmiams kaprizams. Iš čia nuovargis, defektai, ligos. Pradžioj noriai žmones gydęs (išsimokslinimą gavęs Oksforde) Robertas Fladas, su metais pradėjo teigti, jog tą ar kitą organą gydyti yra beprasmiška: toks gydymas ardo organizmo vieningumą… Galiausiai, gydytojo praktikos jis atsisakė iš viso, ir jis ne pirmas ir ne paskutinis iš hermetikų, pasielgusių būtent taip.
O mes nebesipriešinam, neabejojam ir netgi visaip medicinos  išmislus ginam (Stoholmo sindromas) – totali mechanizacija ir technologizuota gyvenama erdvė ištraukė žmonėms iš kraujo visą gyvybinę energiją? – Totalitariniam mokslui, dabar pakeitusiam totalitarinę religiją, savarankiško žmogaus ontologinio požiūrio nereikia lygiai taip pat.
Kraujotaką kaip po tokią, XVIIa.pradžioje „atrado“ Viljamas Harvis. Ir nuo tada širdis privalo mušti tolygiai, pulsas – būti ritmingas. Koks tame skirtumas nuo dar neseniai paplitusio teiginio, jog „kraujas nulemia pojūčius taip pat, kaip kad žmogus mato savo akies pagalba. Nes atvirkščiai, akis be žmogaus nemato nieko.“ Taip buvo ir žinoma, jog kraujo emanacijos nulemia kokybę, tonalumą ir temperamentą to, kaip mes interpretuojam išorinį pasaulį. „Įvykiai pirmiausia prateka mūsų kraujyje, ir tik po to sutankėja iki tiek, kad pasireiškia išorėje“.
Kad kraują pavyko suvesti tik į leukocitus ir eritrocitus, pamatytus per mikroskopą, tai vienas iš didžiausių pasiekimų kovoje prieš gyvybės principą.

Sudėtinga kraujo substancija – vanduo, oras, ugnis – sujungia žemišką kūną su kitų stichijų erdve. Ir, jei socialinis presingas ar savos fobijos yra užspaudę žmogaus psichosomatika, tai atsiveria tiesus kelias į asmeninius kataklizmus, kai kraują aktyvuoja ugnis“.
Jei tik iš fizikos žiūrint, tai nuo kur sveikatą pradėti taisyti? Rūpintis krauju? – tai labai greitai ateisi prie rūpesčio kepenimis, iš kurių kelias link širdies, jei tau jau visai blogai, arba atgal, link inkstų, jei tau gerėja… Plaučiuose sėdi melancholija, ilgesys, liūdesys, gedulas ir pan. O blužnis – vartai į virškinimo sistemą. Tarp kitko, XIXa. pb. liaudies medicina JAV, kuri iš tikro yra persikėlusi į naują kontinentą, europietiškoji iš viduramžių, sakė, jog skrandžio ugnis yra svarbiausia. Jei skrandis gerai virškina, tai neprapulsi, netgi augalas toks vienas buvo naudojamas, iš lobelia šeimos, kuris tuo turėjo pasirūpinti (nes šaltas, neveikiantis skrandis – po to jau sekė tik mirtis, gyvybė buvo pilve)… Taip galima imtis valyti, tvarkyti, taisyti nuo vieno ar kito organo, bet, galiausiai, visa tai yra vyriška filosofija ir vyriškas požiūris į sveikatą – valyti, gydyti, taisyti… Susun Weed, žinoma JAV žolininkė, jau daugybę metų advokatauja moterišką filosofiją, kuri, primenu, teigia, jog kūnas geriausiai viską žino pats. Jam tik reikia postūmio – ji savo knygoje sumini gal tik kokias septynias paprastas vaistažoles, kurių žmogui visam gyvenimui užtenka. Užtenka postūmio, ir kūnas toliau pats rūpinasi savimi, nes kūnas visada daro, ką gali, kas įmanoma, kas geriausia – kompensuoja, pakeičia, paremia… jam tik netrukdyk, tik laiku postūmį duok, nelaukdamas dvidešimt metų, kol viskas į nepagydomas ligas išsivystys, tik gyvenk su gamta, naudok jos gėrybes, sąmoningai, žinodamas, kad tuo padedi sau ir savo fizikai, ir gyvensi šimtą metų…

Bet, jei kaip senieji alchemistai sakė, atskirus organus liesti pavojinga, nes suardai kūno bet kuriuo momentu sukurtą patį geriausią tau ir situacijai tinkamą balansą, ką daryti tada? Labai įdomi teorija, jog begalybė mūsų negalavimų prasideda gimstant, kai mūsų galvos balansas su likusių kūnu yra suardomas, mus pasitinkant į šį pasaulį: raumenys, laikantys galvą, persikreipia – dingsta simetrija ir dingsta harmonija – kuo labiau žemyn, tuo labiau kūnas persikreipia, organai pasislenka iš savo vietų, tampa užspausti, kūno svoris ne simetriškai padalintas, nelygi apkrova klubams, keliams, pėdoms – viskas be reikalo apkrauta, be laiko sudyla… Yra Rusijoje metodika Atlanto – pirmojo kaklo slankstelio- pataisymui. Tik ji nieko netaiso nei masažo, nei kažkokiais sanario koregavimo metodais, ji prisiliečia, labai atsargiai, tiksliai, juvelyriškai, prie nervinės sistemos, komanduojančios visus tuos smulkius ir keliais sluoksniais išdėstytus kaklo raumenis, kurie laiko mūsų galvą ant mūsų kaklo ir leidžia galvos sąnariui veikti arba jį paraližuoja. Kai pavyksta pasiekti, kad nervų sistema persikalibruoja, raumenys ima gauti patikslintus signalus, likęs kūnas praktiškai nuo to moneto sparčiai ima persirikiuoti į balansuotą ir harmoningai veikiantį… Pats žmogus tokios korekcijos sau padaryti negali. Bet niekas mums neuždraus kontaktuoti su sava nervų sistema: nuimk vieną, kitą, trečią traumą, tavo nervinę sistemą slegiančią ir iškreipiančią, ir imsi gyventi teisingiau, labiau pagal planą, kuris tau ir numatytas…. Reikia gydyti dvasią, gydyti tai, kas nematoma, nes kai tai pasireiškia matomai ir pastebimai, tai jau giliai per vėlu. Ta prasme homeopatijos nei vienas alchemikas nebūtų atmetęs…
Taip pat seniau žmonės buvo sveiki muzikos dėka: garso, sutartinių dainavimo, monokordo,lumzdelio melodijos… Dabar nieko apie tai nežinom, nes mūsų taip vadinama klasikinė muzika yra rašyta jau pagal dirbtinai sudarytą natų eilę ( kur, jei gerai atsimenu, netgi vienos, aštuntos trūksta – jos sustumdytos, intervalai sulyginti, kai gamtoje nieko panašaus nėra). Sakoma, pvz, kaip seniau žmonės gyveno be chirurgijos? Liaudies priemonėmis gali gydytis chroniškas ligas, bet ne sulaužytą koją… O pasirodo, jog Australijos aborigenai iki šiol sulaužytą koją užsigydo per pora dienų – žolynų kompresais ir … dainavimu. T.y. harmoningais virpesiais… Kai Europoje jau XVIIa. muzika net nudrėskimų nebe išgydydavo, skundėsi senieji ir suprantantieji, nekalbant jau apie sunkesnias traumas. Ir dantys irgi, gamtoje gimusiems ir gyvenantiems iki šiol negenda. Jie genda civilizuotiems, kartu su cukraus, kavos, koka kolos ir baltų miltų naudojimu. Ir kai visokių dvasinių traumų pasekoje iš kūno ištraukiami visi resursai, kad gesinti uždegimus ar išgyventi stresą, tada dantys sutirpsna, sunyksta, iškrinta…
Todėl sakytum, rask, žmogau, savo vidinę muziką ir gyvenk sveikas šimtą metų… Bet, visokiom traumom ir dvasiom aplipę, apie blogį jau nekalbant, kaip tu žinosi, tavo ta muzika, kurią radai, ar vienos ar kitos, tavyje išsibujojusios traumos dvasios? – Nes įrodyta, jog dabar žmogus linkęs elgtis kaip tik taip, kaip jam mažiausiai naudinga ir į sveikatą… Viena tik paguoda, kad atsitiktinumas neegzistuoja – kiek tave kas aplipo ar kiek tau galvą gimstant nusuko, tai, matomai, tiksliai tiek ir tai atsinešei iš gyvento anksščiau arba susitarei, užsibrėžei, kad įveiksi, prieš gimdamas. Vadinasi, tik imkis darbo ir žiūrėk, kas bus, sprendimai patys ateina į rankas juos sprendžiančiam. Atidėti, pasislėpti, išlaukti, netgi nusižudyti – nepadės, kai jau prisikaupę tiek, kad nebėra praėjimo, tai nėra išeities kitos, kaip imtis šito darbo ir suprasti, jog jis svarbiausias, kad ir kaip nesvarbus ar jo rezultatai nepastebimi beatrodytų tau ar tavo aplinkiniams. Jei ne dabar, tai kada? – Kito „kada“, nei dabar neegzistuoja.

 

 

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as