Kriaušių metas

1
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga
2
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis
3
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. II dalis
4
Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. I dalis
5
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis
6
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VII dalis
7
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VI dalis
8
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. V dalis
9
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. IV dalis
10
Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. IV dalis, pabaiga

„Per kelis sekančius metus, tiek žmonės, tiek mokslas pamatys, jog visa ta pozityvi savimotyvacija, sėkmės vizualizacija ateityje, savęs tikinimas, jog esi gražus ir mylimas ir pan. kai tuo tarpu tavo gyvenimas griūva, visas šitas bereikšmis žodžių srautas yra ne kas kita, kaip pajamų šaltinis įvairiems guru, kurie iš viso to propagavimo gyvena labai gerai. Nes, turinys to, ką savo smegenims sakome, yra visai nesvarbu. Svarbu emocinis tikrumas, jo pasikartojimas… Mūsų smegenys reaguoja į žodines komandas, taip, tai liūdna tiesa: kai kažkas kartojama, nauja jungtis smegenyse stiprėja, kol sugeba nukonkuruoti seniau susiformavusią jungtį, pakeisti ją ir pakeisti mūsų elgesį – teoretiškai…
Problema tik, jog sąmoningi kartojimai jokiu būdu negali lygintis su kartojimais, vykdomais mūsų pasamonės, ir su jų įtaka. Todėl žinant, ko primesta į tavo pasamonę nuo pat vaikystės ar dar ankščiau, visai nekeista, kad tavo diena eilinį kartą sužlunga, kad ir kokią pasisekusią tu ją sau į veidrodį kasrytą bekartotum ir bevadintum… Pirmiausia reikia prasibrauti į pasamonę ir ten padaryti tvarką. O prasibrauti galima tik prasiveržus pro užmaršties barjerą… Ir mąstymas žmoguje turi tapti daugiadimensiniu vietoj mokslinio linijinio, kitaip nieko nebus“.
Čia jau Olga Jahontova – Kharitidi, ji išmintį irgi ne iš knygų bet iš žinančių žmonių rinkus. Dar viena bėda, jog per kalbą ją perduoti kitiems yra labai sunku: „neįmanoma klausyti kito žmogaus kalbos ir išlikti objektyviai stebinčiu realybę. Kalba ir dalinis apakimas yra dvyniai. Ir išankstinis nusistatymas, nenutrūkstamas viso ko vertinimas yra jų mažieji broliai – visa tai eina kartu, taip jau žmogus sutvarkytas. Žmogus, įvaldęs kalbą, man primena vaiką, kuriam padovanotas žaislinis traukinukas, ir jis taip juo susižavi, kad pamiršta užaugti… Ir, jau būdamas suaugęs, jis vis dar nežino nieko kito, kaip tik ropoti ratais, sekdamas traukinuką jo kelyje į niekur. – Kai suaugęs žmogus netgi dar nežino, kaip pasikeisti apatinius, tai jau nebe simpatiška!… Tikėti, kad žodinis realybės aprašymas yra vienintelis būdas jai išreikšti yra tolygu tų pačių apatinių nešiojimui metai iš metų“.
„Meilė tarp dievų ir žmonių egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Kodėl, manot, tiek daug žmonių šitaip aiškiai jaučia, jog jų sielos antra pusė yra labai arti, bet niekada jo taip ir negali surasti? – Nes jie paprasčiausiai neatsimena kontaktų su tuo, su kuo kontaktuoti, kaip jie yra išmokyti, neįmanoma. Ir tokiu būdu meilė kažkam anoje pusėje – kitoje realybėje – sugriauna čia daug gyvenimų. Žmogus neprisimena, nes neleidžia sau prisiminti. Ir nėra taip, jog jie nenori prisiminti meilės džiaugsmo, jie tik bijo prisiminti tą savo dalį, kuri šitokį džiaugsmą jaučia. Baimė žmonėse tapo didesnė už meilę… Ir tokioj situacijoje kenčia jau ir dievai, ne tik žmonės.
Tikras priešas, pastoviai mus apiplėšiantis, yra mumyse. Tampame tokiu patys prieš save, kai protas ima nusikalsti prieš širdį, kai žmogus užspaudžia savo jausmus, savo prigimtį, savo atmintį… kai žmogus kovoja su savo prigimtim. Tik kai mes prasiveršime pro vis šitą neigimą, mes tapsime tiek gyvi, kad mylėsime, meilę sugebėsim jausti ir ja dalintis be baimės.
Prievarta ir blogis pasaulyje ateina iš savo prigimties neigimo. Tiksliau, atsisakymo prisiminti, jei kas su tavim atsitikę. Žmonės visą laiką apsimetinėja, prieš kitus, prieš save, netgi sapnuose… Protas žmoguje yra labai įsigalėjęs – jis sukuria neįtikinamiausius įsitikinimus, užrakina žmogų (jo užsispyrimo pagalba) mažyčiame apskritime to, ko jisai tikisi… Skausmas irgi gali laikyti žmogų surakinęs.- Praeitį reikia užbaigti, nes psychė yra tai, kas prisimena save kaip kūną ir visus jo nepabaigtus reikalus, ir ji pasijus ramiai, kai jos fizine egzistencija bus pasirūpinta pilnutinai, kai ten nelieka skausmo, liūdesio, ilgesio… tada psychė gali drąsiai prisiminti save pilnutinai ir imti gyventi kitur… Tokiu būdu limbo, pereinamoj būklėje neliekama amžiams. Niekas nelieka.
Jei galima būtų pasišnekėti su sena visko mačiusia varna, ji pasakytų: taigi, tu nori sutaikyti praeitį, ateitį ir dabar? – tai gali daryti tik esantys fiziniame kūne. O kai kūno nėra, tai nelieka ir laiko kontiniumo – jo niekur nebe rasi, jis pasidaro neegzistuojantis – sveiki atvykę į nelinijinę realybę.
Mes varnos, žinome geriau, kaip visata sudaryta. kai šnekiesi su varna, tu matai tik vieną varną, vieną veidą, manai, kad jis atskiras, individualus… O aš, savo ruožtu, atvirkščiai, visą laiką jaučiu, egzistuoju visose varnose ir vienu metu. kai viena varna patiria kažką, visos kitos varnos tai sužino tuoj pat. Kiekvienas kiekvienos atskiros varnos potyris, užfiksuotas visos varnų istorijos bėgyje, yra kiekvienai varnai prieinamas… Taip bus ir žmonėms, kai jie pasieks varnų lygį.
Ar gali būti taip, jog žmonės išjungti? Užšalę, sustingę, jų savigynos instinktams įsijungus? Ir puolimu ar bėgimu – t.y. savigriova ar ekscesais, ribų nejautimu – jie nesąmoningai bando save iš to sustingimo išjudinti, vėl įsiūbuoti? – Kai iš tikro pabudinti juos gali tik meilė, džiaugsmas, vėl supulsavus juose laimė… Kaip toks sustingęs žmogus atrodo? – jis niekada nebendrauja su aplinka, jis ją tik stebi, šypsosi, seka debesis akimis, džiaugiasi vakaro šiluma, saulės spinduliais, liečiančiais jo veidą… bet jis niekada nepasiūlo savęs realybei, kaip kažkas, kas galėtų būti pamatytas, pajaustas, su kuo būtų galima kontaktuoti,,, panašu, jog toks žmogus negali prisiminti savęs pilnai, jis tik laukia ir tai yra viskas, ką jis apie save atsimena, ir jo psychė tik tokį jį ir atkuria…
Pradžioje buvo tik laimė. Ir tik tada radosi pasaulis, ir viskas pasikeitė. Pasaulis teigia, jog „laimė yra prarasta“, bet tikrumoje tai yra tik žaidimas žodžiais, nes laimė niekur nedingo. Tiktai kai pasaulis sukūrė prarasto rojaus iliuziją, dievams teko sukurti meilę., tik tada dievai, žmonės, stichijos galėjo patirti laimę vėl, iš naujo, apėję pilną ratą ir grįžę į išeities tašką – bet, kelionė buvo verta keliauti, nes dabar mes turime dar ir meilę, ir ji daro laimę dar saldesnę… kadangi žmonės mirtingi, jie brangina meilę labiau, dievai to iš jų mokinasi…

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. III dalis

Kai dvasia stipri, tai žmogaus ne tik kad negalima užmušti, jo nėra prasmės užmušinėti. Geriau užburti, iškreipti jo kūną… Dvasiniai vyrai į falą žiūrėjo, kaip į svetimą elementą ant savęs.Čia prisiminkim, kaip Zacharijus Kabalos knygoje aprašo tai, kas atsitiko, kai Ieva paėmė iš Zmijaus obuolį, atskiriantį blogį nuo gėrio (XVIa. tekstas): Ieva atsikando tik gabaliuką, likusį obuolį atidavė Adomui. Tas kvailys surijo jį visą ir pasekmės buvo baisios. Kad jam dalis užstrigo ant visai gerklėje, tai čia dar mažiausia bėda. Adomas akimirksniu apžėlė plaukais, jo penis tapo milžinišku, o ant paties jo galo radosi juodas nagas. Tada jis visai sužvėrėjo. Ieva nuo jo kuo greičiau pasislėpė už medžio. Adomas metėsi ant asilės, jai pasekmės buvo liūdnos, toliau sekė dar keletas gyvūnų, įskaitant dramblį, ir tik tada jis, nurimęs, užmigo. Tada Ieva, Dievo vadovaujama, 9/10 jo penio nupjovė, paliko tik 1/10 dalį, o velnias tuo metu suvaitojo iš skausmo. Nupjauta penio dalis įšoko į Ievos vandenis, išniro kaip klitoris, o po to gimė Kainas. Adomas atsibudo, atrodydamas, kaip dabar vyrus įprasta matyti ir „vis išaugantis jame šėtono augalas mušė jį kūlokais“ arba „iš jo vis išaugdavo gyvatė, zmijus“.
Katalikų kabalistai XVIIa. rašė kiek kitaip. Kalba ėjo apie Adomą ir Lilith: pirmiausia Dievas sukūrė du belyčius sutvėrimus, paskui sugalvojo, kad kažko trūksta. Tada jis pasėmė iš Lilith tarpkojo kažkiektai molio ir padarė iš jo genitalijas Adomui. Mito, jog du yra daugiau, nei vienas, dar nėra. Čia vienas ir du yra lygūs. Po puolimo, rojus ir visa jame, po truputį leidosi per orą, vandenį, į žemę. Bet Adomas tada radosi vienas, nes Lilith nenusileido iki tiek toli, ji tapo subtiliu Adomo dvasios kūnu, liko sklandyti jam iš viršaus. Bet žemėje negerai žmogui būti vienam… tada padaryta Ieva. Per Ievą Adomas susidūrė su laiku: vaikų gimimas, anūkai… Lilith su laiku jo nebūtų supažindinusi. Herojus mituose žūva būtent per Ievą, žemišką moterį, materiją – jos jam reikia vengti. Kai dvasinė jo moteris simbolizuoja savęs pažinimą, susijungimą su savim pačiu, brandą, reiškia, jog žmogus priima pats save: vidinis misticizmas.
Ekleziastas: „žiūrėdamas į pasaulį savo dvasios akimis, matau ten moterį, didesnę už mirtį“. Stebėtina, jog tai įrašyta Biblijoje! „Jos širdis tvirta, rankos kibios.“ Kodėl? Juk galima pasakyti papraščiau, kitaip, pvz: moteris – gyvybės šaltinis ar panašiai. Kodėl moteris tokia pavojinga?- Viskas, ką žinome apie moteris iš realybės, mums netinka. Tinka tik moteris, kurią sutinkame sapne arba pasakoje. Ir čia mūsų problema – gyvename pozityvistinėje civilizacijoje, rodėl realybė mums realesnė už sapnus ir pasakas… O buvo laikai, kai laisvai buvo vaikštoma tarp visų trijų plotmių.
Žemiška moteris – žemiškiems dalykams, Mūza, Lilith gyvena idėjų pasaulyje, savęs nedalindama. Vyras save dalina… Alchemikas – nebe dalina. Jis jau irgi pirmiausia randasi idėjų pasaulyje. Alcheminis auksas harmonizuoja. Ieva, kuo gražesnė, tuo su baisesne baisybe ji surišta – drakonu, pabaisa… Vyras dažnai susiduria su dilema pasirinkti tarp dvasinio ryšio su Lilith, ar kūniškų ryšių su Ieva. Lilith gali suorientuoti vyrą į dangišką lygį, jei jis žavisi moterim, gyvenančia dvasiniais dalykais, kaip riteriai kažkada garbino savo Damą. O kai vyrai žavisi Ievomis, tai vyrai žūva, nes ji netinka prie herojiškos vyro esmės – jis  prapuola galutinai. Joms iš vyro reikia vieno – jo falo. Taip vyras tampa savo falo tarnu ir aptarnautoju, o jisai – jo ponu. Galima suprasti, kodėl riteriai kastruodavo save arba leisdavosi kastruojami… Riterių degradacija į džentelmenus pasireiškė žemiškos moters išraiškos garbinimu. Jeigu XIXa pradžioje romantikai dar žinojo moterišką pradą kaip viską prarijantį, ištirpdantį, sunaikinantį, tai jie paskutiniai tėvų sūnūs gal dar ir buvo. Toliau visi geri ir gražūs vaisingos moters, dosnios motinos epitetai – yra buržua vidurinės klasės svajonė, įtvirtinta ir religijos, kurioje šlovinamas idealus motinos įvaizdis. Žinoma, motinų sūnūs niekada nei užauga, nei tampa savarankiški, o ir moteriai sūnūs mylėti paprasčiau, nei vyrą.
Kas buvo pirmiau, išnyko dvasinė stiprybė ir nemirtingumas ir tada buvo pasakyta „veiskitės ir dauginkitės“, ar per „veisimosi ir dauginimosi“ pagundą dvasios amžinumas kaip tik ir išnyko, buvo tokiu būdu sunaikintas?
Bet grįžkim į Antiką. Dioniso misterijos atjungdavo žmones nuo jų penio ir pratino prie falicizmo: prie būsenos, prilygintinos tai, kai penis stovi visą laiką, prie tokio energijos lygio kūne. Pratino žmones tokioje būsenoje ištverti, gyventi, o ne įpulti į ją akimirkai ir tada vėl siekti sekančios, lytiniuose sąntykiuose. Moterų atvejis analogiškas. Sujaudintų genitalijų šauksmas kaip gyvenimo energijos lygis. Tada galima gyventi dvasia, o ne kūno šaukimais. Motinos religija, mėnulio religija vyrą laiko instrumentu, falu. Todėl toks žmonijos išlaisvinimas yra ne Motinos religijos naudai – Dionizas buvo jos nekenčiamas. Jautis – dionizo gyvūnas, korida pakartoja titanų atliktą Dionizo medžioklę. Vyno kultas radosi, kai iš panerotizmo liko tik seksualumas. O ir iš paties vyno neliko nieko – žuvusio jaučio kraujas, pvz, buvo vienas iš vyno elementų… Bet vis tiek, iš šio taško pažiūrėję, galime imti įsivaizduoti blaivybės žalą ir kodėl blaivybė propaguojama. Blaivybė atnešė su savimi tragišką gyvenimo jausmą. Vynas nešė žmonėms ekstazę, kai jie jos savaime pastoviai nebe jautė. Alkoholis – grūdinių kultūrų, Demetros produktas – jau iš kitos operos.“
(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. II dalis

Nereikia skubėti. Jei sužinosi bent vieną dalyką, tai, iš principo, žinosi viską. Racionalumas yra būdingas smegenims, o ne gamtai, ir smegenys meta ant jos šešėlį… Todėl žmogus galvoja visada apie save, o ne apie gamtą. Visi žinome Leonardo da Vinčio piešinį, kur žmogus įpaišytas nei tai į kvadratą, nei tai į apskritimą – visa bėda, kad neaišku… Vyro atveju, jo centras vienas ir jis pastoviai juda, todėl tokia ir vyro dinamika: jis siekia tikslo, nepasiekia, tada susiranda sekantį, vėl siekia nepasiekia… Su moterim kitaip. Ji telpa į ovalą su dviem centrais, tai reiškia, jog moteris visada išlaiko pusiausvyrą, yra harmoninga. Ji vadinama Pitagorine diada. Herojus visada žūva dėl moters arba per moterį. Moters krūtys yra idealus objektas – dvyniai – ir suveda į nieką visas vyrų pastangas. Vyrai mėgsta klausinėti, jie, praktiškai, yra įsikūnijęs klaustukas. Moterys klausinėja žymiai mažiau – ir tai jau stiprus išvystyto jose vyriškumo požymis. Nes ji visada turi atsakymą pačioj savyje… klausimais juk nieko neįrodysi.
Magijos užduotis kita; ji pradeda nuo nežinios, nuo tamsos, nesuprantamumo ir juos dar labiau sustiprina. Žinios mumyse jau yra, mokinimasis beprasmis. Yra išorinio gido sąvoka, ir vidinio, arba domėjimosi sąvoka. Kodėl kaikas mus domina, o kaikas – ne? Vidinis gidas – siela – nulemia, kas įdomu ir ko reikia. Išorinis mokytojas ar guru mokina išorinių dalykų. Todėl reikia būti drąsiu, atmesti visus mokymus ir leistis ieškoti į vidinį nežinojimą, žiūrėti, kas ten slypi. Mokslinių žinių paaiškinamas pasaulis tampa nuobodus, mitų paaiškinamas pasaulis – gyvas ir jaudina… Paslaptys, nežinojimas, klausimai, uždarumas – proto tradicija. Gamta yra atvira, paprasta, joje viskas žinoma, sujungta, joje yra tik atsakymai. Tai įmanoma, kai širdis vadovauja protui.
Kada gali žinoti, jog pasiekei jau tam tikrą lygį magijoje? – J.Golovinas pasakoja tokį alchemisto sapną: jis sapnuoja Merkurijų, kuris jam skundžiasi vakar jo laboratorijoje palikęs kruviną savo apsiaustą, o dabar jam jo labai reikia… Magas atsibunda, nuėjęs, savo labotorijoje paima ten gulintį Merkurijaus apsiaustą, visą persunktą krauju, užmigęs vėl grįžta į sapną, ir atiduoda tą apsiaustą Merkurijui. Žodžiu, kai gali ne tik laisvai vaikščioti tarp sapno ir realybės, bet pasiimti su savimi, ką gavai sapne ar pasiimti kažką iš realybės į sapną.
Istorikų problema, jog jie rašo apie kitų laikų žmones kaip apie save, save statydami į jų vietą. Pagal juos žmogus iš principo nesikeičia, visada toks pats – melas, žinoma. Dabar visi esame skirtingi, o ką kalbėti apie tada. Graikų akcentas buvo dvasia, o kūnas – tik jos tęsinys į išorinį pasaulį. Jis gali žūti, bet tai nesvarbu, kaip nusikirpti plaukus ar nagus. Jie nebuvo fiziniais ir konkrečiais. Tarp fizikos ir metafizikos nebuvo jokios takoskyros. Dvasia buvo vegetatyvinė, animistinė, intelektuali ir dangiška. Nemirtingumo nėra, nes nėra mirties. Tanatos (mirties dievas) galima išversti visaip, tik graikų prasmė kitokia, nei mūsų. Po mirties vegetatyvinė ir animistinė dvasia į gamtą ir pereina… Pagonybėje buvo galima gelbėti kūną, o dvasiai jokios pagalbos nereikia. Krikščionybėje materija jau tiek tapusi svarbi, kad dvasią nuo jos gelbėti reikia. Antikoje materija buvo niekas. Dvasiai niekas negrėsė, todėl elgesio normų nebuvo. Kūnas galėjo trukdyti dvasiai, bet jam prievarta uždėti elgesio normų nebuvo galima, nebuvo galima jo nieko versti – geriau jo poreikius tenkinti, nes dvasiai tai nekenkia – Orfeinė tradicija.
Antikinėje civilizacijoje forma yra svarbiausia. Nes ji yra turinio – dvasios – išraiška į išorę. Bet materija nesvarbi. Įgyvendinti idėją nesvarbu. Svarbu idėją turėti, ją išsakyti, užmesti eskizą… tada tu dailininkas. Jei kažkas buvo kvailys ir tavęs nesuprato, tada jam buvo padaromas materializuotas daiktas – amatininkai realizuodavo tą eskizą. Didieji meistrai ir išradėjai materiją niekino, iki jos nesižemino. Materijai suirus, nei forma, nei idėja niekur nedingsta.
Dionizmas – žiauri kova tarp lyčių, vykstanti įtemptoje erotinėje erdvėje… Gala, kad F.Nyčė neskaitė Bakofino „Motinos teisės“ ir „Užrašai ant antikinių sarkofagų“… kad Dionisą verda ir kepa – antikiniuose kūriniuose kančios nebuvo svarbios, jos buvo eilinis epizodas. Titanai, motinų sūnus, Heros nurodymu suvalgė Dionisą, Dzeuso vaiką su pirma žmona (Hera buvo antroji). Dzeusas juos užmušė žaibu ir iš jų gabalų gimė žmonės – mes esame viena penktoji dalis dievų. Priešo įvaizdžio Antikinėje mitologijoje nebuvo, viskas buvo sava… pvz, blogas asilo dabartinis įvaizdis susijęs su tuo, jog jis buvo Dioniso gyvulys. O krikščionybė Dionisą laiko velniu. Iki krikščionybės nebuvo ir aistrų. Buvo patosas, kuriame kančia ir malonumas dar neskilo į dvi priešingas sąvokas. Jos neturėjo jokio skirtumo. Bet yra skirtumas tarp erotizmo ir seksualumo. Patosas mūsų laikais būtų įvardintas sadomazochizmu. Nes dabar pirmiausia žiūrim apginti kūną, o tada žiūrėta iš dvasios taško.
(bus daugiau)

Irracionalūs fragmentai apie mitologiją ir neįmanomumą būti žmogumi. I dalis

Jevgenijaus Golovino įvairių interviu fragmentai:
„Kas žino terra foliata, tas gali mesti visas kitas knygas; kas nežino, tas niekada neišmoks skaityti“ – turėta omenyje, jog knygose jau turi žinoti, ko ieškai ar sugebėti atpažinti radus… O jei knyga yra tavo pirminis mokinimosi šaltinis, tai susuks tau galvą ir prapulsi, taip nieko ir nesupratęs.
Anima animalis ir anima vegetabilis yra dvi žmogaus dvasios dalys, kaip ir ištirpę žmogaus kraujyje, todėl kraujas ir yra magiškas. tai – gyvenimas gryname stovyje.. Mirties baimė yra modernaus laiko požymis. Ji atėjo kartu su įsitikinimu, jog kas neturi pinigų, tas lygus nebyliam gyvuliui. Buržua buvo įsitikinę, jog auksas – tai gyvenimas, o neturtas – žingnis į nebūtį. Neturtingas žmogus – miręs, nesvarbu, kad dar žeme vaikšto, jis nesiskaito. Šita piniginė religija įgija labai aiškų monoteistinį heliocentristinį charakterį: auksas lygu saulei ir jos spinduliai atgyvina tuos, kurie arčiau, o kurie toliau, tie mirę. dabartiniam žmogui skaityti Rojaus dalį Dantės Dieviškoje komedijoje neįdomu. Jis mieliau skaitys pragarą. Žodis „įdomu“ atsirado kartu su moderniais laikais. Žmonės prarado stichinį būties džiaugsmą ir jiems reikėjo jį kažkuo pakeisti… Kraujas šalo, jį reikėjo pastoviai kaitinti. Analitinis mąstymas Juodojoje magijoje buvo naudojamas nuo seno, ten draudimų nėra, jai reikia absoliučiai nuodugniai ištirti viską – modernus mokslas yra kitas, modernesnis Juodosios magijos pavadinimas. Rasti, ištraukti, išskirti iš visko tai, ko jiems reikia jų bandymams.
Kalnai turi didžiulę psichologinę įtaką. Žmonės, mokantys apseiti su akmenimis, mineralais, jie stovi visai ant kito būties laiptelio. Kontaktas su akmeniu ar akmenine boba ar stabu, leidžia žmogui palikti materialų pasaulį ir gyventi mišriuose, kurie, kontakte su akmeniu, tampa tvirti, kaip ir materializuoti. Akmens amžiaus žmonės, pagal prancūzų paleontologą Deda, tai tokie keliautojai, kurie keliauja per labai daug pasaulių (su akmenų rinkiniu užantyje – „nelaikyk akmens užantyje“ reiškia „neišnyk, neišeik“ – laisvieji masonai yra laisvieji „akmenininkai“ vert.past.). Jie kartais pasireiškia tokiu būdu, jog iš jų lieka kažkokie akmeniniai daiktai, kirvukai ar antgaliai.
Paprašytas papasakoti apie save, J.Golovinas atsakė: Tarybų Sąjunga man ir tais laikais buvo mažai įdomi. F.Nyčė yra sakęs „palikite liaudį eiti jos tamsiu keliu“… Aš visada gana pesimistiškai žiūrėjau į aktualią dabartį, ne būtinai tarybinę. Nes buvo labai aišku, kad šitokiame išplėšytame, ištąsytame buvime, visiškame bet kokios sublimacijos ar kitos aukštos žmogiškos kokybės nuvertinime, žmogui tokiame pasaulyje nėra ką veikti. Disidencija manęs netraukė, net ir 60- taisiais, nes kokia prasmė vienų prekeivių vyriausybę keisti kitais tokiais pat? Visada aštriai jaučiau, jog šitame pasaulyje gyventi neįmanoma. Kad jis paverstas kažkuo, kur žmogaus buvimas neįmanomas. Šiame pasaulyje gerai gyvena mašinos, mechanizmai, tie žmonės, kurie aptarnauja mechanizmus ir mašinas, bet žmogui, kuris nori kažkiektai susigaudyti apie save, pažinti savo vidų, suvokti būtį, šitas pasaulis neturi ką pasiūlyti. Tą patį galima pasakyti apie tarybinį, ar iš viso, švietimą. Visiškai aišku, jog mokslas institutuose ar universitetuose yra orientuotas į mūsų įjungimą į visuomenę, ir visai netinka žmogui, kuris nori mokytis pats, be profesorių ir knygų, susigaudyti, kas jis toks ir kas yra jį supanti aplinka. Man nuo pat pradžių patiko idėja, jog pasaulyje esu vienas ir turiu jį suprasti savarankiškai. Alchemija duoda tam plačias galimybes. Ir patinka, kad jos taip nekenčia pozityvistai, prilygindami ją chemijos mokslo vaikystei. O aš iš principo nepasitikiu tuo, ką jie sako.
Apie alchemiją suprasti yra sunku, nes esame modernaus, materialaus laiko žmonės… jei alchemijoje iš principo eina kalba, kaip iš mirtingo tapti nemirtingu… Ir net ne kūne, bet išsaugoti savo sielą nesuplėšytą, tai auksas, daromas iš kitų metalų, yra ne metalas, bet gėris, tavęs kaip žmogaus kokybė. Kaip iš netikusio tapti geru, iš fragmentuoto tapti visuma. Nes visiškai aišku, kad nuo demonų tiktai tai ir apgins. Modernus žmogus jau yra tikslingas žmogus, tikslo jis siekia trumpiausiu keliu – tiesia linija (tiesiom linijom vaikšto tik piktos dvasios, žmogus vaikšto vingiuotais keliais. vert.past.). Alchemija neša spiralinę ir, netgi, labirintinę liniją – žmogus keičiasi procese, o ne tikslą pasiekęs.
XIXa. viduryje buvo kalbama apie juodą saulę.Kai ant tamsaus paviršiaus randasi dar juodesnė dėmė, tai tas paviršius, kad ir koks tamsus būtų, ima švytėti. Nėra iš ko laukti pagalbos, tik mes patys, mūsų dvasia. Jau prieš keturis šimtmečius buvo šaukiama dvasią pakilti, nes „naktis tamsi ir žvaigždžių nėra“. Negalima nekritiškai priimti išorinio pasaulio ir to, kas mums pasakojama. Tas pats galioja knygoms. Mikrokosmosas statėsi pagal Makrokosmosą – poetinė metafora? Psichologija mus išveda iš kelio ir labai stipriai paklaidina, neleisdama surasti sielos. Ar pasamonė tikrai kolektyvinė? – kai dabar jau ir sąmonę kolektyvine daro, bet, gal ir vienai, ir kitai priklauso būti individualiomis? C.G.Jungo patirtis su sapnais nieko nepatvirtina. Kaip tik sąmonė yra kolektyvinė, tuo esame apnuodyti. Visa mūsų dabartinė civilizacija pastatyta ant mirties, tai kokius ji gali duoti vaisius? senajame magiškame pasaulyje mirties nežinojo ir dėl jos nesijaudino – jei pasaulis statytas ant dvasios bazės, jis amžinas, jei ant materijos – mirtingas (Ir mirtinas?). Iš čia trūkumas, skaidymasis, chaosas ir amžinas tranzitas.
Išorinį pasaulį reikia priimti kaip smūgį.

Klausimai yra modernaus laiko požymis, pvz. kam gyvenam? O žinios dialogo pagalba niekada nebus rastos. Kas dėl antikinių autorių – specialistai labai abejoja, ar Platono Dialogai parašyti su klaustukais. Klaustukai radęsi vėliau ir jie gali labai mažai ką – klausimas bejėgis prieš nežinomybės tylą. Kadangi nežinome, kas buvo prieš mums gimstant, ir nežinome, kas bus kai mirsim, esame iš esmės apsupti nežinojimo. O tai, ką žinome, yra nieko neverta… Mes nežinome, ką reiškia senųjų autorių teiginiai „pasaulis paaiškės, kai praeis šitas užtemimas“, „Pasaulis yra mistinė vidinio pasaulio išraiška“…Klausk kaip nori, vis tiek jie nesuprantami.

(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VIII dalis

Žmonijai yra bėda, nes jaunos sielos labai lėtos, gyvenimą pragyvena, tik kokį vieną dalyką supratę, o gal ir to ne; o senos sielos įsisukę savo nerimo ir troškimų užburtame rate, gimsta godūs žiniom, pergyvenimams, nori kuo daugiau išbandyti – per vieną gyvenimą pergyvena kelis ar keliolika, tik prisirinkę jos ne tik pozityvios patirties, bet ir trauminių programų, blogio, juodulių ir vėl, miršta nenurimę, nepaleidę savo žemiško gyvenimo, vis dar alkani… Ir į amžinybę nepereina, o gimsta vėl, ir neatneša naudos, kurią galėtų… Jaunom sielom parazitai smegenis užpudrina tuoj pat, o senas laiko troškimais surišę ir tikrai, panašu, išgelba yra tik iš tų, kurie „ateina“, o ne gimsta, kurie nemirtingi arba gyvena nepaprastai ilgai… „Banginiai negali išgelbėti kitų banginių…“(broliai Strugackiai)
Jei masonai ir jų statytiniai žmonėms kultūrą sukūrė – jie žymūs, matomi, žinomi, tai tie, kurie žaidžia už žmoniją, kurie žino tiesą, matomai, ją irgi perduoda, dalinasi, nes tiesa nežuvus. Ji yra ir tik reikia būti reikiamo grynumo laipsnio, matomai, kad ją suvokti ir išmokti ja naudotis – Vandenio amžius tam ir atėjo, laikas ir galimybės – irgi… Tik žmonės, šitas žinias dalinantys arba bent jau suteikiantys žmonėms sąlygas grynėti, kad jas suvokti, yra nežinomi arba slapti, dažniausiai apie juos ką nors išgirsti, kai jie miršta ir jų mokinių ratas pasklinda, dirbdami įvairiom kryptim įstabius dalykus, toks buvo J.V.Golovinas, pvz. kam reikėjo, tie jį pažinojo – pusė Maskvos; laikšačiai nerašė, paskaityti istorijoje apie jį nėra nieko… Jonas Gervė, Levašovas koks nors, Kozyrevas… o va apie N.Rerichą skaityk kiek nori, tik kad amerikanams dolerį nupaišė, užsimaskavęs, apie tai vengiama rašyti… Yra pranašai ir yra paranašai, kaip sakant…
Staiga pasirodė, jog tarybinėj Rusijoje buvo toks italas, užaugęs Vengrijoje, kilmingas, todėl su puikiu išsilavinimu, 1925m. perėjęs sieną su Kominterno pasu, O.Bartini. Jis pasireiškė kaip aviokonstruktorius, kosmistas, neįtikinamiausių idėjų generuotojas, kurias ne tik savam konstruktorių biure plėtojo, bet ir kitiems dalino, ar areštuotas, gulage, ar paleistas, Maskvoje, Dubnoje… Staiga pasirodė, kad kam reikėjo, visi jį pažinojo – rašytojai, ypač fantastai, tokie, kaip Jefremovas… Bulgakovas… Saint- Egziuperi, nes irgi lakūnas buvo… Ir kad Mažasis Princas, Volandas, Aelita ir broliai Strugackai, viskas iš ten pat… Tik nėra tikslių žinių nei apie jo gimimą, nei apie mirimą, galima tik pasidomėti tuo, ką jis sakė kitiems ir ką pasakyti norėjo:
Toli ir seniai yra sinonimai… Laiko tėkmė yra peršokimas iš kadro į kadrą, o mes nematome ne tik pauzių, bet ir suvokiame tiktai šito momento kadrą.
Kol gyvenome trimatėje erdvėje, plius laikas, viskas buvo ramu. Bet, laikas yra ne vienamatis, jis irgi – trimatis: atėjo laikas tai suvokti, pereiti dar per mažiausiai du išmatavimus ir tik septintame vėl viskas bus stabilu ir nusistovėję kuriam laikui. Tas momento kadras, kurį esame įpratę suvokti, yra taškinis laikas – vienmatis. Jei imti suvokti laiką kaip dvimatį, tai taškas judės ir jo trajektorija taps linija… Save tada suvokiame jau vienu metu kaip kažkada gimusius ir kažkada vėl išnyksiančius – egzistuojančius kaip linija laiko juostoje, o ne tašku tik viename kadre per kartą.
O dar vienas išmatavimas prisidės, kai šitą jau minėtą laiko liniją dėsim vieną šalia kitos, šalia ir šalia, kol susidarys plokštuma – tada laikas įgaus ir savą erdvę… kai laisvai judėsim ne tik erdvės erdvėje, bet ir laiko erdvėje, tada mūsų bus ir praeitis, ir ateitis ir visi jų variantai: nes laiko linijos, esančios šalia, nėra tokios pačios, jos kažkiek viena nuo kitos skiriasi… o pereik per dešimt linijų plotį, ir jos jau skirsis labai – tie, kurie „ateina“ jie ateina iš paralelinių gyvenimo linijų, gal net iš tolimų, laisvai juda laiko erdvėj, o mūsų laiko suvokimas yra užblokuotas iki taško… Kai ir mes įsisavinsim laiko trimatiškumą – ilgį/kadrų kiekį, plotį/dublių kiekį ir aukštį/kadrų greitį, tada atsirasime vėl stabilioje, septynmatėje visatoje.
Laikas nėra lynas, ištemptas virš bedugnės, jis yra medis su daugybe išsišakojusių ateičių… Toras: šakojasi pagal šešiamačio obuolio perimetrą, aukštyn ir kartu į gilumą… Iš Žemės matome jį, kaip įsišaknijusį, ir šakomis einantį į dangų… Tie, kas iš dangaus, kas iš viršaus žiūri, mato medį, įsišaknijusį danguje ir augantį žemyn… Senieji šamanai leisdavosi kosminio medžio šaknimis gilyn, kol prieidavo… dangų. – Džonas Di irgi sakė, jog „erdvė yra gyva ir ji iškreipia matematines aksiomas“.
Šiašematėje visatoje galima keliauti laike, naudojant erdvės judėjimą ir erdvėje, naudojant laiko judėjimą (ką mes ir darome, nesąmoningai). Aiškindamas ontologinį laiko, energijos ir informacijos ryšį, O.Bartini kalbėjo, jog ateityje laikas bus verčiamas į energiją tiesiogiai! – čia tiems, kas teigė, jog Kozyrevo (kuriam esu paskyrusi visą blogo įrašą praeityje) laiko teorija paseno ir jo veidrodžiai – tik keistenybė… Visata, kaip ją mato Bartini, yra šešiamatis hypersferinis ekranas, ir įvykio vaizdas jame pastoviai juda link artimiausios iš įmanomų būsenų. Kiekvienas gyvas padaras gali tokį judėjimą valdyti t.y. atitolinti jam prieinamą pasaulio fragmentą nuo labiausiai tikėtinos jo trajektorijos, bet mažai kas tai daro sąmoningai.
Nuo seno gyvenama kovos lauke, vykstančios tarp progresorių ir konservatorių: vieni greitina pasaulio vystymasi, kiti lėtina, pvz, jei racionali pasaulio dalis išsivysto per daug, palikdama dvasinę sudedamąją kažkur visai užpakaly – jei nenorima pasaulio prarasti kaip po tokio, pusiausvyrą atstatyti būtina… „Antžmogis nėra išskirtinai ateitis: jei jis gali egzistuoti žemėje, tai jo reikia ieškoti ir buvusio praeityje. Jis turėtų būti ir dabartyje, tik jie suvisam nelieka, jie atsiranda ir išnyksta taip pat, kaip pasėtas grūdas, sudygdamas, palieka grūdų gyvenimą ir pereina į augalų gyvenimą. Todėl paprasti žmonės negali įsivaizduoti antžmogio egzistavimo, o jis, laikas nuo laiko užgimsta masėse, išauga ir išeina“ (P.Uspenskis).
1966m. Dubnoje vykusiame seminare O.Bartini kalbėjo: “žmonija tai tam tikroje lokalioje zonoje dirbantis psichoenergijos kūrėjas ir akumuliatorius. kai ta zona buvo atmesta nuo bendros visumos, kurios net nebe įsivaizduojame, nebe liko pusiausvyros tarp į centrą ir į periferiją nukreiptų jėgų – tai pirminė pusiausvyra dalelėje, daranti ją tapačia visumai… Bandymas atsatatyti banginės erdvės sinchronizaciją sukėlė lavina pavirtusį materijos tankėjimą: sunkios dalelė ėmė leistis į dugną (pasaulio), o lengvos – kilti ir diferencijuotis centrinio energijos šaltinio kryptimi… Kai seniau šių elementų sąntykis buvo pasaulio konstanta. Organinio gyvenimo tikslas yra separacija, lengvųjų dalelių, užstrigusiųjų materijoje, išėmimas. Jos nesugriaunamos ir neša savyje visą informaciją, kurią generuoja jų gimimo šaltinis – vdinkime jį Absoliutu. Lengvos dalelės yra absoliuto dalis, todėl jos gali tapti bet kuria kita jo dalimi, judėti erdvėje ir laike, jungtis su į save panašiomis ir sąntykiauti su aplinka… Būtent taip randasi įvairios gyvybės formos“.
„Išsklaidytos informacijos koncentratorius“ (KRI rusiškai) – taip vadinasi Bartini sukurtas aparatas, atskiriantis praeities vaizdus. Jis kaip ir buvo sumontuotas ir išbandytas vienoje iš Dubnos laboratorijų – laiko mašina filme „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ atsirado ne tuščioje vietoj ir ne juokais?… realybėje tai galėjo būti fantastinis teleskopas, kur vietoje ryškumo buvo nustatomas laikas, kuriame norima pamatyti planetą. O.Bartini sakė: „mūsų kosminės sistemos gravitacijos lauke spinduliai juda uždaromis trajektorijomis. Ir negalima nesiskaityti su galimybe, jog šviesa grįžta į savo šaltinį. Informacija, einanti iš kiekvieno erdvės taško yra šviesos signalų grandinės, panašios į gigantišką kino juostą, sujungtą į žiedą… Vadinasi, signalą galima pagauti ir užfiksuoti, kaip ir šviesą žvaigždės, kurios jau nebėra“. Broliai Strugackiai irgi yra aprašę aparatą tokiu pat pavadinimu.O mums O.Bartini pasakytų, jog neegzistuoja visiems tos pačios ateities. Kiekvienas mūsų poelgis kuria kurią nors iš jų…

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VII dalis

Įdomu, kad mėlyna ir nuodėmė, ir pojūčiai, kurių dėka nuodėmė įmanoma, vadinami tuo pačiu žodžiu – sin, zin, senses… Sinasappel – apelsinas olandiškai, bet reiškia nuodėmės obuolį, pažodžiui išvertus, sinagoga- kur nuodėmingi eina? (o nuodėmingi dar yra ir graikai – grechai, grešnikai).Sinij cvet – mėlyna spalva (cinematograf – iliuzijų kūrimas, irgi nuodėmė)… Nyderlandų karališka šeima turi pavardę: Oranjes , t.y. apelsinai… Apelsinais lageriuose Rusijoje vadindavo tuos, kurie savo padėtį gyvenime ne užsitarnavę ar išsikovoję, bet gavę, nusipirkę (ir į nusikaltėlių hierarchiją galima įsipirkti, tik pinigų reikia pakankamai turėti, pasirodo, ir žinoti, kam mokėri), tas paaiškina iš karto kodėl revoliucijos (tam tikros) vadinamos oranžinėmis – kai norima visko už dyką? -Ir kodėl Anglijoje į sostą XVIIa. protestantai iš Olandijos atėjo Oranžiniu maršu… Kinijoje biurokratai, valdytojai ir kiti didikai prie imperatoriaus (suteikta privilegija) vadinosi mandarinais (ir nešiojo oranžinio kamuolio ženklą)… O Ukrainoje tai ir visai įdomu, ten apelsinas vadinasi “pomeranec” – sakytum, pomme iš prancūzų obuolys, bet čia yra ir pakrantėmis gyvenusių pirklių – pomorų, iš Pomeranijos – t.y. į krantą išsilaipinusių, pavadinimo atgarsis… Tai čia viskas prie Leviafano…
O prie Begemoto temos dar galima panagrinėti totoriaus/šveicaro ir ordos sąvokas. Orda yra be abejonės, nuo horda ar garda(s) – kas aptverta, apsaugota, apibrėžta teritorija… Hortus botanicus – mūro siena (dėl mikro klimato sudarymo be kita ko) aptvertas sodas ar vaistažolių daržas, iš seno, prie universitetų… Kad žodis, pvz. “priešų ordos ateina” yra panaudotas karių miniai, tai jau paseka totorių aukso ordos mito, sukonstruoto ir įdiegto gal tik prieš kokį šimtą metų… Ta prasme rusų bylynos yra teisios, Lietuvą ir kitas Vakarų Europos teritorijas vadindamos Orda – tai buvo teritorijos, organizuotai valdomos (geordend olandų kalboj reiškia sutvarkytos, išrūšiuotos, sudėliotos), ar karaliaus, ar kunigaikščio, ar vyskupo ar religinės brolijos kokios nors… Ta prasme ir Ordinas, ir Gardinas, Gardarikė – apibrėžtos struktūros… Ir pilis, ir pilies sodas ar kiemas – gardas. Bet visi šitie vienetai dar nėra nei miestai, nei valstybės – ne Leviafanas?
Atskirų vienetų sąnkaupa yra “tartarija” ar “totorija”ar “šveicarija”… Kodėl carinėje Rusijoje kiemsargis kiekviename name mieste buvo totorius? – todėl, kad jis buvo ten pastatytas vienas prižiūrėti, valyti, saugoti ir informuoti policiją…Ta pati funkcija yra viešbučio šveicaro. Arba istorikai, apie senus laikus ir prekybą kalbėdami, sako jog “prekyba vyko vienos ar kitos upės baseine ir jų arealų sienos yra pastoviausios… O kur dvejų upių baseinai nesusitinka, prekes reikia pertempti nuo vieno į kitą sausuma, kur ant aukštumos sėdi totorius ir ima mokestį “– ne todėl, kad totoriai visas aukštumas laikė užkariavę (o Šveicarija – aukštuma,kalnuota vieta), o todėl, kad tai buvo vienetas – muitininkas, sargas, tvarkos prižiūrėtojas ir valdytojas… Taip pat totoriai, matomai, dar buvo individualūs kariai, praėję kario inicijaciją (šveicarai būdavo baisūs samdomi kariai), o ne kareiviai, išmuštruoti ir sudarantys armijų pulkus. tarp kitko, Switzeland yra šalis, gyvenama tų, kurie su šaknimi sw pavadinime… Tautybių tada nebuvo, buvo užsiėmimai…
Vadinasi, autonomiškas individas, vis tik, laimės? Prieš žmones, valstybės suplaktus į minias? Kaip tai gali būti? – Ogi laikas, kad ir kaip išimtas iš savo spiralinio konteksto, ištiesintas ir vedantis į progresą, vis tiek, siekia grįžti į savo pirminį stovį, į pradžią, į amžinybę… Sakoma, žmogus gali numatyti ateitį tiek toli, kiek jis giliai žino savo praeitį – nieko nežinom; ką žinom, tas didžiaja dalimi pameluota – ir nieko nenumatom, pinigas raunamas čia ir dabar, rytojaus gali nebūti. Kad Žuvų epocha baigėsi ir prasidėjo Vandenio amžius, turbūt girdėjom jau visi, Vandenio ženklas – oras, informacija… Ir todėl digitalizacija, internetas, virtualumas, dirbtinis intelektas, humanoidai ir biorobotai vietoj žmonių? – Būtent visa tai ir yra Leviafano puta! Visa tai yra forma, formos keitimas… Nes žemiškieji mūsų valdytojai nieko kito nežino, tik 0 arba 1, tik kreditavimą arba pardavimą/mainymą… Taip, kabalistai traukia Solmono planą jau 3000 metų, bet tai vis juoda/balta, šachmatai, dalinimas į priešingybes (ir jų valdymas)… Kreditas – kompiuterinių nulių prirašymas, save išsėmė, ne tik procento negaunama už skolinimą, bet tuoj duos pinigų priedo, kad paskolą imtum… Dėmesys dabar persikelia į mainymo/pardavimo procesą, ką iš jo galima išspausti: bit coinai visokie… dabar į kanapes investuoja visi masiškai, naujas bit coinas, atseit – apleis žmoniją dūmais.: įsivaizduojama, jog visi puls jas rūkyti, kramtyti, gerti ir valgyti (pasimato prasmė, dėl ko ilgai drausta), o ne, tai sukiš žmonėms per visus galus, kaip rūkymą ar gėrimą kišo… Tabakas kenksmingas staiga, o dabar kanapės išgelbės? O kad į kanapes lygiai taip pat dervos visokios ilgainiui kiš, kaip ir į cigaretes, kad pelnas augtų, tai apie tai kol kas tylima…
O didžiausi pelnai vis tiek yra ir bus tų, kurie „ant bangos“, kurie jaučia momentą… Kurie turi žinias, kaip tą momentą sukurti. Būtent apie tokias žinias kalba Vandenio amžius: ne apie kokią ten informaciją, kurios pilni visi pakampiai, bet apie tai, kas formos viduje, kas paslėpta ir plika akim nematoma… Turtingi ir galingi bus tie, kurie supras, ką matoma reiškinių forma savimi reiškia, kokį turinį neša… Kas skaitys simbolius! -Trečias, kuris laimi, kai pešasi du.?.. Ir tokia pasaulyje išlikusi Kinija, su jos Permainų knyga, tradiciškai spiraliniu laiko tekėjimu – jų planas irgi tūkstantmetinis, jie rašo ieroglifais- simboliais. Tiesa, dvasios jiems trūksta, ne veltui Kinija yra Padebesinė, o ne Dangiškoji. Bet tą jie supranta, ir Dangiškąja iš jų žiūrėjimo taško yra Rusija. Iš ten, kur kol kas sumaištis, kaip žinoma, ir kol kas dvasia neateina, tai kiniečiai savo pragmatiškumu iriasi – ir labai neblogai. O štai, kai ir dvasia ateis…
Kokios bus pasekmės pasauliui, kai kreditinės- procentinės sistemos bus atsisakyta? Ogi išsitiesins persikreipimas: su šia sistema visą valdžią į savo rankas buvo susiėmę pirkliai – pinigų maišai – viskas sukosi apie pinigus, kas jų turi, tas muziką užsako… O valdžią tradiciškai turi laikyti kariai – jėga, galia turi būti atskirta nuo materialinių turtų, hedonizmo ir ekscesų – bus grįžtama prie apsišvietusių diktatorių, kai demokratija, buvusi valdančiųjų kauke, kris?… O ką, jeigu ne apsišvietusių? – Nes dar visada yra ir žyniai, ir tyliai spindinti dievų garbė…
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. VI dalis

Grįžtant prie „sparnuotųjų“. Hanzos miestų sąjunga – gans tai yra žąsis, Skandinavijoje jos iki šiol svarbiausi paukščiai. O duch- deutsch areale jau svarbiausios yra gulbės – swan, zwan, ir ta „sw“ šaknis yra susijusi ir su šviesa, ir su svečiais, ir su bangomis, vingiais (upės)… Vyriškas lytinis organas – willy – besirangantis (kaip žaltys), ka i pas anglosaksus jis jau stovintis – cock – gaidys… Ir čia jau iš karto kolonos, valstybės simbolio motyvas: stadt, state, standart, stovas ir stovėjimas… Bet ir žaltys gali būti skraidantis (slibinas, pvz, drakonas) ir gaidys yra su sparnais… O mes lyg ir gandrus labiausiai gerbiam, jei šitame kontekste, ir jie mums atneša vaikus (vad, irgi vyriškas organas čia kažkur įsipynęs…) – negaliu neprisiminti kasmetinės Kanapinio kovos su Lašininiu, kai pirmasis yra vertikalė, o antrasis – jau minėtoji Sara, kamuolys, ir tuo būdu pradedamas vėl sekantis vaisingumo ir derliaus sezonas…
Angelai, įdomu, vieniems buvo baisūs (eng, angry), kitiems – šviesūs ir reiškė pasaulį – svet, bet ir kardą – svord; ėjo pas žemės moteris pirštis – svatatsa – vis ta pati „sw“ šaknis… Ir taip vadinami „swedų kapai“ kapeliai, tiek pas mus, tiek kitose Europos vietose, niekaip su švedija nesusijusiose – kalvos… Ar jie skraidė aparatais, ar tikrai turėjo sparnus, ar todėl, kad buvo lengvi, ar kai reikdavo skristi, lengvai tam reikalui keisdavo formą į sparnuotą?… Šiaurės Sibiro tautelės liudija apie vandenyno pakrantėje egzistavusius „skraidančius žmones“, su kuriais jie vesdavo mainus: palikdavo žinomoj vietoj prie kalno (jie gyvenę, atseit, viršūnėje), ką siūlydavo mainams, ir, atėję po kelių dienų, rasdavo ką jiems davė mainais – geležinius, kitokių metalų daiktus…
O kalvos – kupolai – yra įdomiai susiję su laiku. Senovės lietuviai tikėjo, jog kalvas suformuoja laikas, supila, atnešdamas smiltį po smilties. Kalva, pilkapis – laiko simbolis, o jo viduje randasi amžinybė, būtis, iš mūsų pasaulio išėjusieji ir toliau tolstantys… Anglų kalboje laikas ir kalva, kaip žodžiai, nesusiję – time ir hill, kalva greičiau reiškia blogį (jei H neskaitoma- ill, heuvel- euvel olandiškai), čia jau krikščionybė įvardijo, ne kitaip… Bet amžinybė – eeuwigheid, amžius- eeuw – vadinasi, ir jie kalvų viduje lėčiau tekantį laiką buvo pastebėję… Bažnyčia su kupolu – amžinybės namai… Olandai turi vieną žodį ir laikui, ir moters krūčiai įvardinti – tijd, tarmiškai sakoma „tiet“, kas reiškia „papas“. Ir katalikus su Romos popiežiumi protestantiškieji olandai vadina papais, papistais. O kur dar rusų popai ir sentikių protopopas Avakumas… Angliškai popiežius – Pope.
Kad toliau kalbėti, reiktų prieš tai pasiaiškinti Leviafano ir Begemoto priešpriešą, dažnas ją, kaip metaforą naudojant, yra girdėjęs… Atseit, „pirmiau rodysis, kad laimėjo Leviafanas, o galiausiai, vis tiek, laimės Begemotas“ – kiek filosofinių tomų prirašyta, aiškinant ir paaiškinant, ką tai reiškia – čia pavyzdys, kaip padalinimą, būdingą Žemei, simboliai – tai, kas nuo dangaus – apjungia (nes suprantam kiekvienas, kaip norim?). Gerai, Leviafanas – tai valstybė, imperija… Tik kas tada Begemotas (Hippopotamas)?… Laviafanas yra valstybė, iškilusi, atėjusi iš jūros. Tik kaip tai gali būti? valstybei juk reikia žemės, ar, bent jau teritorijos…Imkime pavyzdžiu Hudson Bay Trade Company, kuri oficialiai nustojo egzistuoti XXa. pradžioje – jie prekiavo su vietinėm tautelėm Kanados šiaurėje jau keli šimtmečiai ir, kaip jų kolonizuotą teritoriją prijungė prie Kanados oficialiai, tai buvo maždaug tokiu sąntykiu, kaip Sibirą prijungė prie Maskvos kunigaikštystės. Tai kaip būtų teisiagiau sakyti, ar jie save pasinaikino, ar tiesiog tai – ekspansija, ir dabar jie toliau eina po nauju pavadinimu“Kanada“? – žinant, kaip Kanadoje siautėja globalizmas, trockizmas, ir visi kiti naujoviški, nežmoniški mėlyni izmai, abejonių nelieka. O, pvz, Kvebeko provincijos atmintis mena dar senesnius laikus: jų devizas skamba“Prisimink, jog gimei po Lelijos ženklu, nors dabar tau tenka gyventi po Rožės“… Lelija, reikia pažymėti, stilizuojama heraldikoje taip, kaip tai būtų sustilizuotas erelis iškėstais sparnais – vėl sudvejinimas? Imperijų perimamumas?
Laivai, salos – Manhetenas, Vasiljevo sala Peterburge, pelkės – Venecija (venen – pelkės)…Po tvano- katastrofos, kada ji bebūtų įvykusi, dar labai ilgai visur stovėjo vanduo, žemė buvo pritvinkus – pelkių turėjo būti daug… (štai, pvz, ir Vienos miestas irgi iš ten pat, ir Peterburgo )… Paskui, žinoma, kolonijos, kurias faktiškai valdė Akcinės prekybinės bendrovės – eksplotavo – kurių didžiulė galia, didžiuliai turtai, bet neaiški teritorija – įtakos zona… Bet miestus statė ir žemyne, buvo ir žemyninė Leviafano forma: lietuvių pasaka kalba taip, kad „kažkada paukščių valdovas buvo Kukas, bet jis nuseno; tada jį nuvertė Erelis (sakalas) ir ėmė valdyti pats“ – senas imperijų simbolis – (dvigalvis) paukštis. Aleksandro kolona pastatyta centrinėj Peterburgo aikštėj, per kur ir ėjo pirmasis, Pulkovo meridianas – buvo aišku, kas valdo ar bent jau pretenzijas valdyti turi. Napoleonas irgi buvo „ereliukas“, nors jo simboliu piešia bitę, jis savo imperijai pirmąjį meridianą „pasigrobė“ – pirmuoju imtas vadinti per Paryžių einantis meridianas ir jam pažymėti stovi Vandomo kolona… Bet, Napoleoną nugalėjo hercogas Welingtonas Waterloo mūšyje: pirmas meridianas nukeliavo į Londoną – Grinvičas (green witch- žalia ragana, kas čia per simbolika?), o Waterloo mūšio vietoje, prie Briuselio, pastatė atminimui liūtą su koja ant kamuolio!
Štai kaip erelis numušė nuo sosto Raguotąją Motiną (čiortovų matj) – centrinėje Rusijoje senovinis moters galvos apdangalas su dviem ragais (panašus į egiptiškąjį, kur ant galvos kamuolys tarp dvejų lotoso lapų) vadinasi kika ir susijęs su Makoš, senąja motina, taip liūtas numušė erelį ir valdo pats… Laviafanas susijęs su Levitais – žynių kasta, su levais, loinais, liūtais, piktais, aistringais, žiauriais – liutyje… Liepsningais. Ir levitacija – piktaisiais angelais, kurie skraidė – ateiviai, pirkliai, kiti…
Hippo yra… arklys, o jei vandens, tai upės… Taip ir ryškėja priešprieša: Leviafanas – globalistai, civilizacija, kiti ir iš kitur – katinai, gotai (kotai), argonautai, koščėjai, motinos Makoš sūnūs, kurie tik perka parduoda arba liežuviais mala – Mergelę, žydrą su geltonu žvaigždžių apvadėliu garbinantys, gotikines katedras Mūsų Maloningakai Poniai statantys… O Hippopotamas yra vietiniai, laisvi, antikinės civilizacijos, iš karo vežimų su įkinkytais žirgų junginiais – laivai, plaukiantys sausuma – ant triumfo arkų viršaus; patys save valdantys – samogitai, samojedinai, totoriai (tartarai) arba šveicarai (irgi sargybiniai po vieną arba savarankiški kariai), skitai (besibastantys – skitajučisia), lietuviai (save patys palieję), polinai – lenkai – kas yra rusiška “lietuvių” forma: palieti – polityje… Lokalūs, iš upių, žemdirbiai,tiesiog  raiteliai (žirgų, elnių, jaučių ar dramblių…).
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. V dalis

Sparnuotieji (angelai), valstybę statantys, iš Vakarų į Rytus Eurazijoje vis toliau besibraunantys, ir pvz, Hanzos miestų sąjunga ar kokia Gardarikė turėtų koreliuotis kaip tas pats reiškinys, tik skirtinguose laikuose atkartotas, skirtingais pavadinimais padaugintas, nes tai – miestų ir pirklių civilizacija, pakrantėmis ir upėmis besinaudojanti, kurią perima ir sucentralizuoja jau kaip reikiant tie, kurie „išlipa į krantą“ iš jūros… Ar žinote, jog „jūromis plaukiojantis“- redder – ir riteris yra praktiškai tas pats žodis duch-deutsch-densk kalbiniame areale? Taip pat „redder“ olandiškai reiškia ir išgelbėtoją… O „Išganytoją“ mūsiškai ir „Spas“ rusiškai… Ir jūrinės šalys savo kalboje sako ne „plaukioti“ jūromis, o „vaikščioti“ vandeniu – tiesioginis vertimas, kai Jėzus per vandenį nuėjo?
Jau minėjau paradoksą, jog pasirodo rusų legendos ir pasakos totorių, lietuvių, lenkų ir Ordos veržimąsi į jų teritorijas vienareikšmiškai nurodo vykus iš Vakarų krypties – Europos ir į ten reikia plaukti laivais arba iš ten laivais atplaukiama!… Ir, matomai, tik tada, kai iš Vakarų einanti valstybė, civilizacija ir visokie (slapti) ordinai atėjo iki Vladivostoko ir paėmė viską į savo rankas, buvo sugalvota kažkokia mistinė Aukso Orda iš rytų, kuri visai neaišku, nei kur, nei iš kur, nei į kur ten buvo – užkariautojas visada apsuks istoriją 180 laipsnių kampu… Žinot gi iš istorijos, kaip vis daugėjo masonų visur, kaip kiekvienas kultūrininkas iš paskutinių 300-jų šimtų metų, jei tik jį pakrapštyti, tuoj pat išlys masonas. A.Fursovas yra retoriškai klausęs, kur dingo aristokratija iš mūsų pasaulio? – pasirodo, niekur ji nedingo. Visos senosios aristokratų familijos egzistuoja ir jų kapitalai dabar investuoti jau ne į žemę ir gal net ne į naudingas iškasenas, bet į kokias nors industrijas ar medijas, technologijas, bet visa tai yra ir išlikę tose pačiose rankose.
Tą patį galime pastebėti apie masonus ir kitus ordinus ar ložes: mes gyvename jų sukurtame pasaulyje – kultūroje, civilizacijoje – ir jas kurti prisireikė, kai žmonės buvo numušti nuo sąjungos su protėviais, su gamta, su savų dievų vibracijomis, laikiusiomis juos tiesiame ir teisingame kelyje, vidiniai vibruojančius į taktą su Visata. Žemiška civilizacija viską dalina į du, kaip minėta, vidinis dvasingumas ir etika buvo ištraukti į paviršių, padaryti religiniais ritualais ir visuomenės elgesio normomis, o kad tu viduje buvai velnių pririjęs, tai buvo tik geriau, biesams radosi erdvės, kur įeiti ir žmoguje įsitvirtinti (o dabar jau ir išorinė civilizacija dingsta, jau ir likusi erdvė jiems siautėti atiduota)… Tačiau pradžioje reikėjo tą civilizacinę, kultūros erdvę sukurti, sukurti ‚visuomenę“, ‚valstybę“ – štai jas ordinai ir kūrė. Masonai – kultūrą, architektūrą – miestus statė, savo simbolika sužymėtus, kad žmones užkeikimais apsuptus laikyti; Hospitaljerių ordinas kūrė mediciną, ligonines, gydymą chemija – hospital, gospital keistai susišaukia su „gospel“,“gospod“, „gospodin“ – kaip ir ne gydymas gaunasi, bet padėjimas numirti – iškeliauti pas dievą… Maltos ordinas labdara užsiima – va, Gorbačiovo atiduodamą TSRS gražiai iš rankų į rankas Maltoje perėmė – kai prancūziškai „mal“ yra blogis (Fleurs du Mal, Bodlero)… Templieriai kūrė ekonomiką, bankus, pinigų sistemą, o dar kur Theutonai (theo ir tonai), ta pati šaknis su žodžiu „theufel“ velnias ir „tafel“– stalas,ar tik ne ritualinei vakarienei valgyti?- ar Jezuitai, švietimo sistemą sukūrę ir visas tokias įstaigas savo rankose turėję, naują mokslą ir istoriją surašę…
Į masonus priimamas, žmogus gauna be kita ko, dvi poras pirštinių: vieną sau, kitą – tai vienintelei, kuri jo gyvenime bus ir asocijuosis su Sofija, amžina išmintim. Sofijos kilmę iš Sovą, t.y. pelėda, jau minėjom, bet egzistuoja dar ir toks blogio angelas Soaofas, kur irgi aišku, iš kur jo kojos auga, kaip sakoma – pasaulis buvo labai daugiapolis ir daugiaplanis, jame įvairios grupės varžėsi dėl įtakos ir teritorijų, todėl visi vieni kitus ir krikštijo blogaisiais (koks pats, tuo ir kitą tepa). Ir čia atėjom prie riterių garbintos Širdies Damos įvaizdžio, tradiciškai žinomo iš viduramžių istorijos, į kur jie ir nukelti, kaip į pasakų šalį… Ir nesustojam pagalvoti, kad Mergelės Marijos ar Dievo motinos kultas diferenciavosi ne taip seniai: mergelė ir motina liko šviesios, o mirtis (irgi Maros ar jūrų marių reikšmė) liko tamsi – Mora, Morana. Juodų madonų bažnyčiose sutinkame visame pasaulyje, tik jos nebuvo Marijos, jos buvo Saros (šar, rutulys, Bogorodica – dievų motina ir t.t.), garbintos saracėnų, ir reiškė žemę, kas mums tuoj turėtų priminti kalvas su ten gyvenančią fėjų tauta (keltų tradicija) Tuatha de Danann (airiškai“buvęs laikas“) ar čiudjo (rusiškoj tradicijoj), apvalius pilkapius su laumėmis, kupolą kaip dangų, domme – itališkai ir kupolas, ir katedra (o rusiškai tiesiog namai – dom)… O jūroje plaukantys garbino Mergelę Mariją – Jūros Žvaigždę, Maloningąją Ponią – iš karto aišku, kad gotikines katedras statė tie, kurie iš jūros laivų į krantą išlipo, nes Notre- Dame katedros yra jai skirtos (riterių- rederių)… Ishtar, senoji deivė, juk ir yra žvaigždė – Star, surišta su senatve ir mirtimi… Ką garbino Ordinų riteriai, daugiau primena alchemiją ir „mūsų Dianą“, kuri yra mergelė, kaip žinia, ir reiškia moterišką pusę, seserį, kurią vyras turi rasti savyje, kad galėtų vystytis toliau, eiti per alcheminio darbo fazes…
Ir visame šitame reikale krikščionybė (apie katalikybę jau nekalbant) iš viso ne prie ko… Dabartinis Marijos kultas susikristalizavo tik nuo Reformacijos laikų imant, kai jie rinkosi Tėvą ir sūnų, o katalikybė liko de fakto labiau prie motinos ir mergelės…Jėzų jiems „atnešė“ susiliejimas su Jezuitais.
Reiktų įprasti skirti „krikščionybę“ (t.y. vandenį, baroką, jonėnines voliutas, švento vandens kriaukles bažnyčiose) nuo „kryžionybės“ (t.y. kryžiaus ir jį nešančių, tai yra nuo šviesos, ugnies, saulės), nes riteriai su kryžiais ant ploščių yra iš visai kitos operos. Pvz. kiek ilgai popiežius derėjosi su Jezuitais, kad tie pereitų jam tarnauti? Ir kaip blogai pirminiams jezuitams tai baigėsi?- O bažnyčia tuo būdu perėmė sau preogatyvą auklėti ir diegti žmonėse „maralines vertybes“. Nes popiežius ir jo katalikybė niekada jokio reikalo su tuo, kokią dabar reikšmę suteikiamia žodžiui „moralė“ neturėjo ir ja nepasižymėjo, tai buvo grynai politinė organizacija, siekianti galios ir pasaulietinės valdžios – pirminė žodžio „moralė“, kilusio nuo Moros, reikšmė – dievo vardu prisidengiant…
(bus daugiau)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. IV dalis

V.Golovanovas dėsto tokias mintis apie erdvę ir jos sąntykį su laiku mūsų laikais: “didžiausią įspūdį paliko bekompromisinė Rene Genono mintis apie tai, jog laikas surija erdvę… Šis autorius metaforų nenaudojo, todėl įdomu suprasti, ką jis turėjo omeny, kai kalbėjo apie erdvės išsieikvojimą, apie tai, jog žmonėms kultūroje ji prarado turėtą prasmę ir nebe suvokiama daugiau kaip gyvenimiškai svarbi kategorija. Dabar erdvės vietą kultūroje užėmė laikas (suėdęs erdvę)… Ten, kur seniau plytėjo žalios lankos, simbolizavę dvasios neribotumą, dabar grūdasi miestų kristalai, atstovaujantys kraštutinį mūsų sukietėjimą ir būties suakmenėjimą. Miestai, pagal Genoną, nesvarbu, dideli ar maži – tai jau laiko sunaudota, suryta erdvė. Mes palaikome ryšį su visu pasauliu, esame mobilūs kaip niekand, bet kiek čia dar eina kalba apie erdvę? -Erdvės klausimo čia nebe likę…
O erdvė kažkada maitino, davė energiją po ją klajojusiai žmonijai – dabar žmonės priversti ieškoti energijos šaltinio kažkur kitur. Su automobilio naikinančia įtaka erdvei gali rungtyniauti tik kompiuteris – jo dėka erdve (virtualia) vadinama jau kažkas visiškai negyvo – tai, kas yra į programos formą sutrauktas ir sugebantis vėl išsiskleisti laikas. Todėl prie kompo sėdintis žmogus praranda erdvės jausmą pilnutinai, pamiršta, kur jis randasi iš tikro, ir kad dar randasi… O randasi dažniausiai tarp keturių sienų, erdvėje, kuri iš tikro yra išsemta iki paskutinės ribos.
Nes gyventi erdvėje reiškia elgtis, judėti, nebūti apribotam, būti „iki valiai“ ar „į valias“ (žodiai apie laisvę jau ateina iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos, t.y. dokumento, žmonių valią kaip tik reglamentuojančio), o gyventi laike reiškia vartoti, keisti savo sudaiktintą laiką (pinigus) į prekes, kurios irgi yra sudaiktintas kažkieno kito laikas. Prekė, labiausiai gelbstinti šiuolaikinį žmogų nuo jausminio, sensorinio bado, yra informacija, stimuliuojanti civilizacinio žmogaus emocinę sferą.Tv, internetas, išmanus telefonas pajungia žmogų į neišsenkamus laiko resursus…“
A.Deviatovas yra žmogus, gana aiškiai visą piniginį fenomeną išaiškinantis. Istorikai gali sakyti ką nori, bet pinigai, kokius juos mes pažįstame dabar – turintys savarankišką vertę, tinkami kaip kaupimo objektas – radosi XVIa. kartu su užgimstančiu kapitalizmu, industrija, bankais ir žydais – t.y. jevrejais, hebrejais, evropejais- kas buvo ne tauta, bet profesija, ir tik jie turėjo piniginę monopoliją. Tie, kurie skolino už procentą – davė kreditą – skolintojai; tie, kurie keitė vekselius į auksą ar atvirkščiai – keitėjai; ir tie, kurie pajutę paklausą, sugebėdavo ja pasinaudoti (arba netgi paklausą kurdavo), galimi įvardinti kaip vertintojai (vertės numatytojai)… Kitokio profesinio sąntykio su pinigais nėra. Ir nėra todėl, jog ir laiko rūšys yra trys, o pinigai tai kaip tik ir yra laiko kapitalizavimas, sudaiktinimas… Pats laikas yra kaip ir neapibrėžiamas, neapčiuopiamas – niekas. Bet, čia taip atrodo tik nepašvęstiems į tuos reikalus.
Iš tikro laikas gali būti linijinis, tekėti iš praeities į ateitį tiesia linija ir, tuo būdu, kurti chronolojigą – tai vienintelis laikas, kurį Vakarų pasaulyje pažįstame, kuris mums Naujųjų laikų mokslo ir Niutono paliktas… Nes dar yra laikas ciklinis, kai viskas vyksta tam tikra tvarka, iš eilės – ciklai, ir laikas, panašus į bangą – su fazėmis, tekantis spirale – jei pataikei į geriausią fazę, esi ant bangos ir ji pati neša tave, tau nereikia stengtis valties irkluoti… Nereikia priminti, kad ekonomistai kalba tik apie chronologinį laiką, bankininkai naudojasi cikliniu laiku- yra sezonas kreditams išduoti ir yra sezonas jiems susirinkti, ir tik jie žino, kada ateis kuris… Bet pasaulį valdo tie, kurie išmano banginį, spiralinį laiką… O tai laikas senasis, žinios šitos iš senųjų tikėjimų susivogtos (vogiečių).
Jei skolintojai gyvena iš procentų, nes reikia sukurti žaliavą, pagaminti produktą, jį transportuoti – kuo ilgiau tai vyksta, tuo didesnis procentas priauga, ir jei keitėjai savo pelno daliai gauti įšoka kuo pirmesni į ciklo eilę – kai viskas jau išauginta, pagaminta, atvežta, į tai eina ketvirtis pelno sumos, o tas, kas parduoda, tas gauna visą likusį… Nes, kas eilėje stovi pirmas, tas ir pelną padalina pagal savo nuožiūrą… O tretieji, vertintojai, laukia bangos – stebi, kada rasis momentas ir bus galima tą patį produktą monopolizuoti, perparduoti tinkamoj vietoj tinkamu laiku už gal net tūkstanteriopai didesnę sumą. Pvz, vandenį išgręžė, supilstė į butelius, atvežė už kreditą, pardavėjai jį parduoda jau už kitą kainą, nei vanduo butelyje vertas, bet, jei ištiks sausra, katastrofa sugriaus vandentekį ar pasirodys, kad natūralus vanduo užterštas, tada už butelius su vandeniu žmonės masiškai mokės kaip už auksą… Ir taip tampama milijonieriumi – juo dar niekas netapo dirbdamas.
įdomu, kodėl visokie ekonominiai teoretikai ir kitokie mokslininkai šito trejopo laiko neįžiūri… Kadangi matematika yra visur ir skaičiai – visada, ir tik lyginiai ir nelyginiai, tai Žemė, šachmatai, kabalistai, smegenys yra lyginiai, ir velnias viską dalina į du, į puses; o Dangus, amžinybė, širdis – nelyginiai, viską vienijantys ir nedalomi (kinijoje tradiciškai tuo vadovaujamasi).

Paprastiems žmonėms tik linijinis yra paliktas, čia aišku, bet ir elitas Vakarų pasaulyje žino tik dalinimą į du, juoda/ balta, gera/bloga… Todėl pas juos ir gaunasi, arba linija ir kreditai, arba ciklas ir pardavimas to, ko pats nesukūrei, pasiimant vilko dalį vis tiek sau… Skolintojai ir pardavėjai (mainytojai).
Bangą, matai, reikia jausti – apie ką senojo tikėjimo išpažintojai kalbėjo, o dabar tai kaip tik kiniečių stipri pusė… Reikia pagauti momentą, čia nelabai ką suplanuosi, čia reikia būti visada pasiruošus… O pasaulį valdo tie, kurie sugeba, yra tokioj padėtyje, kad gali susikurti sau reikiamą bangą – suformuoti situaciją, kai kažko pritrūksta, arba, kai milijonams kažko prisireikia – vakcinų, išmanių telefonų, kai prisireikia ginklų, bombų – žodžiu, sukuria problemą norimam pasiūlyti sprendimui.
Panašu, kad nauja tvarka pasaulyje, naujos gerovės projektas apjungs islamiškas šalis (šiame tikėjime yra klanai, kurie žino, jog jų paskirtis apokalipsės metu savo mečetėse išsaugoti „žmogiškus vėjus“), ortodoksinė senoji  krikščionybė dar nepraradus dvasinio impulso galutinai ir kabalistai prie projekto jungsis, žinoma, kaip be jų. Gerovė žemynų pakrantėse ir jūros plėšikų rankose jau buvo, naujas projektas bus žemyninis, Euruazijos centre, su tradicine ekonomika ir senais gerais energijos resursais.

Visa skaitmeninė nesamonė, žalios energijos, išmanūs telefonai ir dirbtiniai intelektai liks Afrikai, pabėgėlių užplūstai Europai, Britanijai, nuvarytam iki paskutinio Viduržemio jūros regijonui. Vartai į gerbūvį bus Turkijoje ir kelias eis per Kazachstaną (Astana )link Kinijos… Ar kažkaip pavyks prisijungti Rusijai, kabalistams, susibūrusiems Kryme ir panašiems atvejams, laikas parodys… Amerika ką sugebės sau išsaugoti, tą turės, bet dalintis nelabai bus kuo… Globalizmo projektas bus tesiamas Kinijos (pagal tai, kaip jie supranta). Apie Lietuvos ateitį pagalvokit patys.

(toliau teskstas eis sekantį mėnesį)

Apie seną tikėjimą, vėjus ir daugiausia apie laiką. III dalis

Kaip ne keista, bet musulmonų, senųjų krikščionių ir adamitų (judėjų) tikėjimai kilę praktiškai iš tų pačių šaknų ir, matomai, maždaug toj pačioj vietoj – apie Volgą: bent jau pėdsakai tokie likę – ne tik Kazanė, bet ir Maskva iki gaisro buvo mečečių miestai, judėjai, pagonys ar helenai, matomai, statė šventyklas (temple), kokias dabar atpažįstam kaip antikines, piramidės iš jų tradicijos irgi (todėl frontonai trikampiai ir ant kolonų) – jų Europinėj ir net už Uralo Rusijoje kiek nori… O senieji, gamtos pagrindu egzistavę krikščionys, statė bokštus, šatrines kontrukcijas, vėliau virtusias varpinėmis ar gavusias smailas piramides ant viršaus – jų irgi pakankamai matome…Kai buvo laikas, kad smailas piramides statė ant žemės, ypač kaip laidojimo rūsius – matyt, pakitus atmosferos sąlygoms, teko jas kelti kiek galima aukštyn, kad jos bent kiek dar veiktų… Šventieji irgi ant kolonų stovėjo – ne veltui – stulpininkai…Tenai dar, matomai, senos civilizacijos žmonių buvo likę, kurių žinias paskui utilizavo, pasidalinę, atėjūnai… – Ar žinot, kad vien XXa.pirmoj pusėj vokiečiai į šitą, Mordvos respublikos regioną, daugiau kaip šimtą ekspedicijų yra surengę? – Matomai, įdomių dalykų, vertingų, ten galima rasti…
Atlantida labai jau panašiai skamba, kaip „į krantą išlipusieji“ – at land – o ir „farizejai“ yra duch-deutsch arealo žodžiai „faren zeen“ – plaukioti jūromis… Jie, kaip žinia, prekiavo visur, įskaitant šventyklas, ir trukdė norintiems dangaus karalystę pasiekti… Kur jie į krantą išlipo, ten miestų planavimas kvadratais – Niujorkas, Vasiljevo sala Peterburge, įvairūs kiti naujamiesčiai -tiesios linijos, kvadratai, technokratinė civilizacija… Bent jau siekė ją atkurti – ir iki šiol siekia… štai, sako, neteisybė – senuose žemėlapiuose visokių miestų Rusijos Europinėj daly prižymėta, o už Volgos, kur plyti Erzia Mastor – senųjų gyventojų žemės, ten nei vieno miesto nėra… Bet tai yra teisingas vaizdas – miestai – ar city, ar polis, ar grad, gorod – tai jau valstybė eina, stad yra State forpostas. O kur dar neužkariauta, ten miestų ir nėra, ten gyvenama gamtoj…dar 1967m. Erzia teritorijoje buvo žmonių, gyvenusių miškuose, žeminėse, kartu su meškos jaunikliais – juos augindavo, apmokydavo ir parduodavo (tikriausiai cirkui…), bet, iš senojo tikėjimo preofesionaliomis tapę, žinios dar buvo.
Jei Rusijos Imperija buvo vokiečių (ir jewrejų darinys) – Deutsch, Dutch, Denemark – vienas etnosas, Peterburgas buvo jų langas į Rytus, ji visą laiką plėtėsi – vienuolynai, dar iki tikėjimo skilimo, buvo forpostai į šiaurę – Karelija, Archangelskas… Novgorodiečiai, Hanzos miestų sąjungą atstovaujantys, į šiaurės rytus kovojo su „čiudjo“, kurių dabar ne tik nelikę, bet niekas nebe gali dorai pasakyti, kas jie buvo, likę tik kažkiek jų pėdsakų, liudijančių ypač aukšto lygio metalo apdirbimo žinias – aukštesnės civilizacijos, patyrusios katastrofą, liekanos, nustumtos į pakraščius?
Bet grįžkim dar prie Novgorodo žemių ir prie laiko tėkmės. Labai įdomiai ir A.Rybinas kalbėjo apie Senąjį tikėjimą, apie tai, jog pasiruošę, teisingai numirę, mes išeinam pas tėvus, įsiliejame į jų (gimdytojų) dvasios klodą ir imame kartu su jais saugoti, koreguoti, vairuoti likusius žemėje, gyvuosius, kurie yra su šiuo dvasios klodu rezonanse. Tenai liekama septynias kartas, po to išeinama toliau, susiliejama su protėviais… Ir tai koreliuojasi su laiko tekėjimo greičiu – pas tėvus dvasioje mūsų žemiški metai yra kaip viena diena, pas protėvius laikas eina dar lėčiau, vieni tėvų laiko metai ten vėl, kaip viena diena… pvz, prie Nižnyj Novgorodo yra uolų, iš seno žinomų keistomis savybėmis – jose laikas tena lėčiau – ten seniau kažkada gyvenę žmonės, gyveno labai ilgai – yra legendų apie kunigaikščius, pragyvenusius 200-250 metų… Gal atmosferinės sąlygos, seniau buvę visur žemėjė, ilgą laiką išliko dar tik požeminėse erdvėse, todėl senieji žmonės ten dar ilgai laikėsi – galima sakyti, kad jie ten gyveno, kaip dabar gyvenama tėvų dvasioje… O dar senesnės legendinės figūros, koks nors Metuzaliamas – jie gyveno žemėje dar lėtesniame laike – protėvių…
Taigi, dabar vėl klausimas, kas buvo Čiud, Čiudjo? (čiudo- judo, kaip vadinama pasakose- tada judėjai, t.y. pagonys)…Arba „kažkas kita“, neįprasta, nematoma, nežinoma, tai, ko nebūna, neįmanoma – stebuklas ir, kartu, svetimi žmonės, kita civilizacija… metrasčiuose yra užfiksuota, jog novgorodiečiai kažkada, ar ne VIII- X amžiuose nustūmė čiudjo į pačias šiaurines pakrantes, kur, vėliau ten atsikėlę elnius auginti nencai, samiai, lopariai ir pan. dar pradžioje juos rado – iš jų mokinosi išgyventi tundroje, vedė su jais mainus… Po to jų mitai jau sako, kad „čiudjo gyveno kalvų viduje, uolose be durų, po žeme, per kurią į vidų jie praeidavo be pėdsako“… O kalvos, kurias čiudjo apleisdavo, iš kurių išsikraustydavo, jos įgriūdavo… juos pačius kai kas kai kada matydavo, kaip pasakose – kas patekdavo pas juos į svečius, grįždavo po metų, kai pačiam rodėsi, jog praleido tenai tik dieną… Būdavo, kad juos girdi, pvz. žvejoja samiai prie ežero, ir girdi, kad tolėliau čiudjo žvejoja, irgi, tik nematyti nieko… Archeologų ekspedicijos šiaurinėse pakrantėse yra radę apleistų jų uolų su labai gražiais, aukštos kokybės metalo dirbiniais – papuošalais, šarvinių marškinių likučiais, peiliais.
Uralo kalnuose irgi pasakojama, jog metalų rūdų perdirbimo paslaptis jiems yra perdavę čiudjo – kiek tik nori pasakų apie Kalno valdovę, malachitines jos sales kalno ertmėje, kai patys čiudjo yra nematomi, pasireiškia tik kaip šviesa ar kamuoliniai žaibai ar dar kažkas panašaus…
Įdomu, jog Anglijos istorijoje Tiudorų laikotarpį irgi galima perskaityti kaip „Čiudorų“ – darančių čiudus? Kas pasakys, kokio didumo buvo angelų Anglija, kai joje Rožių karai vyko? Pvz, dar XIIIa, žemėlapiuose virš Livonijos ir Kurliandijos yra teritorija, pažymėta Ingrijos vardu…Angelas – engel – turi įdomią paralelę su žodžiu „eng“ –baisus. Nors, Rilkė irgi rašė, jog „angelai iš tikrųjų yra baisūs“… Taip pat ir su „angry“ – pikti… Angis yra labai pikta ir baisi gyvatė?Tik kur jie dingo? Išėjo? Miega po žeme? Nutolo? – Toli ir Seniai yra sinonimai, taip sakė kosmistas ir aviacijos inžinierius Bartini… Septynias kartas atbuvę, išėjo į dar toliau nuo mūsų dabartinio pasaulio esantį ir dar lėčiau tekantį laiką? – Arba tai mes nutolome nuo jų ir tolstame vis toliau ir vis greičiau… Ir tai ir yra procesas, kai „laikas suėda erdvę“?
(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as