Kriaušių metas

1
Žmogus yra dvasia. VIII dalis, pabaiga
2
Žmogus yra dvasia. VII dalis
3
Žmogus yra dvasia. VI dalis
4
Žmogus yra dvasia. V dalis
5
Žmogus yra dvasia. IV dalis
6
Žmogus yra dvasia. III dalis
7
Žmogus yra dvasia. II dalis
8
Žmogus yra dvasia. I dalis
9
Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga
10
Suprasti mitus. VII dalis

Žmogus yra dvasia. VIII dalis, pabaiga

Vienoje iš Maskvoj neseniai skaityto Teatro ontologijos ir antropologijos paskaitų ciklo dalyje ėjo kalba apie tai, kad reikia“reabilituoti naktį, išgelbėti ją nuo banalybės“… Idėja man patiko, čia įdedu trumpintą paskaitos teksto vertimą – nes tikrai, ką mes žinom apie pačią naktį? – Ji simbolizuoja tamsą t.y. blogį, geidulius, nešvankumą -„praleisti kartu naktį“, pavojų – tamsoje baisu ir slypi grėsmių galimybė… Tikrai, banalybės. O normalios, natūralios nakties sąvokos kaip ir nėra. – Ji turėtų ateiti iš Pietų pusės, kur Saulė per karšta, kur žmonės užsidaro langines, kur storos sienos turi saugoti vėsą, o ne šildyti… Kur laikomasi siestos – saulėj vidurdienį miegoti negalima, Panas pagrobs tavo sielą, o gyvenama kaip tik nakties metu. – Daug žmonių iki šiol atsibunda apie antrą valandą nakties ir negali užmigti iki kokių keturių, nes tai – produktyvus ir kūrybingas laikas, yra tradicijų ir liudijimų, jog kažkada dar ne taip seniai žmonės atsikeldavo, gerdavo arbatą, bendraudavo, net eidavo į svečius pas kaimynus, o paskui vėl eidavo miegoti iki ryto…

Ortodoksali pravoslavybė dieną liepia valgyti ir miegoti, o naktį gyventi – t.y. melstis… Koks skirtumas su žemės ūkiu užsiėmusiųjų tradicija, kai einama miegoti saulei leidžiantis ir keliamasi tekant, o ne, tai vis tiek, su pirmais gaidžiais (4 val)… pusryčiai septintą, pietūs – dvyliktą… Dabar manom, jog jei kas gyvena naktį, tai naktinis gyvenimas yra alkoholis, šokiai, klubai ir pan. Tik, pvz, Irane taip nėra. Ten žmonės naktį gyvena mieste, nors nėra ten nei barų, nei restoranų ar diskotekų, bet rodosi, jog tamsos energija juos atgyvina, sukuria įpatingą atmosferą – „tamsa išryškina šviesą“? Kai dienos šviesa, priešingai, kamufliuoja naktį ir tamsą, bet jų nepakeičia, nepanaikina… Pozityvi tamsa, pvz, gimdoje, tamsoje taip pat gyvena mūsų kūno organai – gydymą šviesa (Reiki) tai padaro kažkokiu abejotinu…

Kas gali būti šviesos nebuvimas? – pirmiausia tai migla. Bet, tai yra rūkas, pienas, iš kurio plaukia dievai… Hedonistiniai dievai, žinoma, prisigėrę suros: todėl jie ir nėra šviesa, bet tik tamsos gradacija?… Ir pati migla yra naktis, esanti dienos metu. Dangus irgi yra danga, t.y. irgi be šviesos, pas slavus dangus irgi, visada debesys… Iš kur tada įvaizdis, jog dangus – žydrynė?… Tamsa, sutemos – tomb, Tomas netikėlis, apvalas skliautas, vad. dome, galva, kalva – ir viduj visur tamsa… Aptemimas, kažko užtemimas – šviesos, žinoma. Taip pat mirtis… Мрачное лицо, мрачное настроение – nebūtinai naktis, tiesiog, apsiniaukę… Nuvytimas, nusivylimas, gesimas – melancholija, kaip jau rašiau, liaudyje tai buvo laikoma nenormalia būsena, nukrypimu – малокольний – keistas, kitoks, nei visi žmonės… Baltas juodų pasaulyje, t.y. pieniškas, bet ne šviečiantis.

Kai „tamsu, kaip skylėj“, tamsu, kaip užpakalyje – tamsuma, juoduma – naktis ir tiek. Dabar ji mums – kontūro linija, pabaiga, mirtis ar jos pasekmės. Bet gal taip ne visada buvo, gal čia tik iš XIXa eina? Nes šventieji vaizduojami, matomi su šviesos kontūru – šviesa yra kontūras, kai ji sklinda iš vidaus? O kai šviesa apšviečia iš išorės, tada iš vidaus sklinda tamsa ir tada ji yra kontūru? Žmonės daugumoje siekiam šviesos, dienos, šventiškumo, nes esame pilni tamsos? T.y. siaubo, skausmo, baimės, įtūžio, baisumos – C.G. Jungas tą pabrėžė apie vokiečius, jog dėl to jie taip smagumo, jaukumo ir šventiškumo siekia, nes yra pilni tokios tamsos…

„Dangus atsisukęs į mus veidu ir visą laiką kalba per savo pranašus, jis – logosas. Žemė tyli, ji atsukus nugarą, joje šnekėjimas baigiasi, logoso įtaka baigiasi… Ir tai daug ką paaiškina: kodėl viskas yra kaip yra pasaulyje, kodėl gyvename iliuzijose… Žemė – naktis – niekas?… Bet žemė – ne niekas, ji – įsikūnijusi naktis. Žemėje būti (pakavotam)- tyla, čia kalbos tuščios, bendrauti jei norima, reikia kitaip. Petras – požeminis akmuo, jis čia tikras, o Paulius – antžeminė aušra, jis – iliuzijų šaltinis… Ne Dievui mes neturim vardo, neturim vardo nakčiai ir tamsai – Rilkė minėjo angelų juodumą, angliškai palėpė, kur tamsu, vadinama „pas dievus“ arba „eves“- Ieva, kaip žemė, juoda – iš čia Juodosios Madonos?… Kaip suvokti naktį, nelyginant jos su diena? – Diena – Денница, Liuciferis, Liucija, Luka (от Лукавого), Prometėjas… – Žemėje yra paslaptis, juodesnė, nei juoda, ir atrodo, jog ji – spinduliuoja?… Orfejistų tradicijoje Nux važiuoja per dangų juodais arkliais ir yra Chaoso dukra! Jos bijo net Dzeusas (įdomu, jog rašyba savo ruoštu, bet tariant Dzeusą kaip „Zus“ ir Jezų šalia, palyginimui, girdime variaciją, jei ne tą patį).

Nux yra žymiai esmingesnė realybė, nei dievai – olimpiečiai ar kokie ten apaštalai. Jos vaikai: Eteris (šviesa) ir Hemera (diena). Naktis yra pirminė priežastis, diena ateina paskui. Viskas gimsta iš nakties (ir nebūties). Lilith – leila – naktis (už tai dainuojam „liu lia“?). O kad ji – bevaikė, tai čia dienos žmonėms taip atrodo… Egipte Kek ir Kouket yra iš nakties vaikų būrio (kaip Gog ir Magog, Koščejus ir Makoš, Džiudž ir Madžiudž)… Čia galim prisiminti ir labai seną dievą Kuką (kapinių medį Taxus baccata), ir Raguotą motiną – Кускина Мать- kokošnikas – raguotas galvos apdangalas jos puošmena… Biblijoje naktis neminima, ten yra vakaras, paskui – vėl diena. Nes naktis yra dievo vardas… Naktį – malda, t.y. tikras gyvenimas, o dieną, jei pavalgęs neužmigsi, tai „susidėsi su diavolu“ – užsiimsi veikla, o ji ir yra diavolas – dianije… Visi Deus, Dzeus, Dio, Theo – yra Teufel, Tėvas, Kalvis – tai veiksmo dievai, dieniniai, vad. netikri, antriniai… Tikrasis yra bevardis naktyje…

Dievas yra visa, kas pasaulis, diena, veikla nėra. Bažnyčios, šventyklos buvo tamsios – žmonės ateidavo su sava šviesa ir šiluma (tumo) iš vidaus? Kaukas – irgi iš nakties… Musulmonai turi net šventę „paskirties, lemties, pašaukimo naktį“, o šiitai ir sufijai teikia nakčiai dar daugiau reikšmės… Diena – kas yra, naktis – kas gali būti… Yra tokia sufijų praktika „Fan“- Užgesinimas. Nes pagal sufijus, žmogus užima vietą žemėje be teisės tam, be bilieto. Ir, pirmas žingsnis norint susimokėti už savo egzistavimą, – reikia pereiti į Fano būseną -„užgesinti save, kaip užgesinama cigaretė“. Ir žiūrėti, kas bus: jei tavyje kažkas vertingo yra, tai tada tai atsilieps, o jeigu nėra – vadinasi, nepavyko… Būsi bent jau kitam vietą atlaisvinęs…

Ikisokratinis filosofas Ksenofontas – žemės filosofas: pagal jį viskas padaryta iš žemės, įskaitant ir žmogaus dvasią. Nes viso ko pradžia yra dirva, gruntas: ši konkreti žemė turi tiek energijos, jog ji „išskysta“ ir tampa vandeniu… Tada vanduo išgaruoja, randasi debesys. Debesys retėja – užsidega saulė ir žvaigždės… Tada prasideda procesas atgaline kryptim, vėl atgal į purvą. Ksenofontas toliau mokino, jog saulė, kurią mato skirtingos žemės – Ligurija, Skitija- nėra ta pati saulė! Vandenys, kurie virsta debesimis, nėra tie patys nei tokie patys! Ir tai – fizika, ne pasakos… Ir todėl skirtingų tautų ir genčių dvasios, iš skirtingų dirvų po skirtingom saulėm gimę, yra skirtingos… Kai skaitome knygas apie kitas žemes, kitas tautas ir epochas, mums tik atrodo, kad mes juos suprantam, o iš tikro mes per savą dvasią sukuriam sau vaizdą, artimą mums pagal formą, suprantamą pagal turinį: mūsų skaityti autoriai iš tikro yra mūsų susikurti personažai, nes apie juos objektyviai mes negalime nieko žinoti.

Mes susikuriam sau Prancūziją ar Angliją pagal savą įsivaizdavimą, ir jų iš tikro tokių nėra, niekada ir nebuvo – atvykę į savo išsvajotą JAV ar Europą, mes nerandame, ko ieškoję…

Todėl reikia būti ištikimiem savai žemei. Ji ir mes esam vieno kraujo, tos pačios dvasios.

Žmogus yra dvasia. VII dalis

B. Lesmiano toliau nejaudina žiurkių depersonalizacija. Jis sustoja pagalvoti ir mums siūlo irgi „kokia didžiulė nauda būtų Italijai, Anglijai ir Vokietijai, jei jos depersonalizuotų Dantę, Šekspyrą ir Getę… Ar rastųsi pasaulyje Siamo  dvidešimtukas, galintis pakeisti kurį nors iš jų? Ar toks dvidešimtukas yra lygus dvidešimties individų kūrybinei galiai?… Ir kokia žiurkė šitą depersonalizacijos politiką mene sugalvojo?!

Bet kol kas tenka pripažinti, jog Žiurkių karalius yra vienintelis tikrai šiuolaikiškas! Ir labiausiai naujoviškas, puikus ir populiariausias poetas: jis idealiai dainuoja minią sudarančio vidutinioko požiūrį į meną ir gyvenimą, jis – visų žiuri pirmininkas, visur svarbiausias redaktorius ir leidėjas bei meno kryptis nulemiantis kritikas. Jo parašas – daugiskaitoje, kolektyvinis – masinis mes. Ir jis idealiai užgožia bejėgiu likusį individą, įvesdamas džiaugsmingos kolektyvinės kūrybos erą – individas palaidojamas joje gyvas.“

A. M. Piatigorskis: po XXa karų realybė taip ryškiai įsiveržė į viską, kad atskirai paimtas žmogus, individas nustojo bet ką dominti. Dėmesys persikėlė į tai, kas vyksta su visa visuomene. T.y. būties problema užleido vietą egzistencijos problemai, filosofija užleido vietą kūrybai, etikos problema – pasirinkimo problemai… Objektyvus pasaulio likimas persikėlė į tai, kaip subjektyviai jį suvokia žmogaus sąmonė (jei man rodosi, jog vyksta klimato katastrofa, tai ji ir vyksta, kaip yra iš tikro – nesvarbu!).

Pagrindinė egzistecialistų nuojauta tada buvo, jog laisvas ir savarankiškas europietis individas žus, ir, dargi pagal savo asmeninį pasirinkimą… Po Pirmo Pasaulinio karo žmonių nebe domino Rusijos ar Europos, kultūros ar valstybės žūtis – visa tai jau buvo nutikę. Jie dar tik pergyveno, kad žūva, dingsta, išnyksta tam tikro tipo žmogus – individas, asmenybė – toks, kaip jie patys, sąmoningai kultūringas… Rodosi, jog tarpukario mastytojai ruošė savo amžininkus savo egzistencijos pabaigą sutikti išdidžiai.  Gal todėl juos taip domino mirtis – reali, žmogiška? – Ir kultūringus europiečius tikrai buvo imta žudyti! O kas išgyveno, nebe buvo tokie patys. Karas pabaigė modernizmą… Pokario filosofai ėmė rūpintis likimu tų masių, kurias prieškariniai filosofai laikė pagrindine grėsme žmogui – po karo žmonija jau vadinamos kaip tik tos masės.

Individai, kad ir kiek jų būtų, niekada nesudarys masės, o masės dalys, kad ir kiek mažai jų būtų, nors ir tik viena, vis tiek, visada atstovaus masės psichologiją.“

Hana Arend „perdarė“ pokaryje Heidegerį, kad jo filosofija bent kažkiek tiktų masėms, kai individo epocha buvo paskelbta pasibaigusia… Po Antro Pasaulinio karo, fašistų ideologiją nugalėjus ir nuteisus, socialistinę totalitaristinę – į Šalto karo izoliaciją nustūmus, laisvuose Vakaruose individuali laisvė, kokia buvo prieškaryje, atkurta nebuvo. Priešingai, ir jie buvo toliau presuojami į Žiurkių karalių – masę, minią. Netgi teisėtu būtų klausimas, kas iš tikro laimėjo Antrą Pasaulinį karą ir kokie iš tikro buvo jo organizavimo tikslai?… O dabar toms masėms įteiginėja, jog kiekviena sudėtinė Karaliaus žiurkė – talentas, potencialus kūrėjas, kad jis viską gali, tik turi būti pačiu savimi, nesigėdyti savo kvailumo, nevalyvumo, standartiškumo – žiurkių karalių sudaranti, kiekviena žiurkė dabar įsivaizduoja esanti kitokia – unikali, geneali, vertinga ir turinti teisę į šlovę.

A. Šliogeris dar atsiminė, jog „mes, lietuviai, labai skiriamės nuo Ekrano ideologiją kuriančių ir propaguojančių anglosaksų, kurių mąstymo centre glūdi mašina ir panieka gyvybei bei gyvam kosmosui. Jų ideologijos tikslas – sunaikinti gyvybę, sunaikintį gyvąjį kosmosą, ir pačiame žmoguje, gyvą sielą pakeisti negyva sąmone. – t.y. sunaikinti mirtingojo egzistencinės būklės pamatų pamatą – gyvąją sielą, bet kokios dorovės centrą ir dirvą…. Ekraninės informacijos perteklius, naikindamas individo sielą, demoralizuoja ji, išmuša jam iš po kojų pagrindą ir paverčia jį globaliu valkata, be tėvynės, be šaknų, praradusiu pilietinį atsakingumą, garbės jausmą, spjaunančiu į bendruomenę ar moralę. Jis virsta žemiausių instinktų vergu, fiziologinių procesų ir reakcijų telkiniu.

Dezorientuok personažą, sukelk chaosą jo sieloje, kad galėtum juo manipuliuoti kaip tinkamas… Individą ištirpinti neartikuliuotoje homogeninėje pliurėje.“

Tipiška, jog fiziologinių procesų ir rekcijų telkinį matome kaip kažką priešingo dvasiai… Kai pasigilinus pasirodo, jog pas Parmenidą, Heraklitą ir Aristotelį, gamta ir dvasia žymima vienu ir tuo pačiu žodžiu, įsivaizduojat! – Vadinasi, dvasios atskyrimas kaip kažko negamtiško, negyvo, neegzistuojančio ir gamtos, kaip ne dvasingos – o tik kūniškų geidulių ir aklų instinktų, yra žymiai vėlesnis: krikščionybė pasistengė – scholastai… Koks kelias nueitas nuo pirminės visaapimančios graikiškos reikšmės – absoliučios būties, talpinančios savyje visus laikus ir visus dievus!… Nors, XIXa pabaigoje rusų mtologas A. Afanasjevas rašė: mūsų proteviai į kūną žiūrėjo kaip į laikiną apdarą, kuriuo apsivelka nemirtinga siela. Šis kūniškas apvalkalas sukurta dieviška galia, jo dangiškos verpėjos ir audėjos – likimo deivės, ir apvilkdavo juo sielą, skirtą žemiškam gyvenimui.

Taip pat ir lietuviai, kas dar krikšto ne iki galo pagadintas buvo, sielos kūnui nepriešino, laikė kūną sielos drabužiu…

Panašiai nutiko ir rytietiškom religijom, induizmui ar budizmui – iš jų paimti elementai ar technikos – iš ko potencialiai galima padaryti biznį – o prasmė ir turinys ne tik kad atmesti, bet niekad ir nebuvę pasiimti kartu. Smarkiai jaunesnių už mane būryje išėjo kalba apie jogas – vienas užsiima vienokia, kitas girdėjęs, jog labai efektinga kitokia… Aš sakau, ar jūs bent žinote, kas yra jogas? – pasirodo žino ir neabejoja, jog jogas – yra jogos mokytos ar mokytoja, New Age stiliaus, ant kilimėlio, truputį paplaukus, bet jei jos vedami kursai efektingi, tai koks skirtumas, tegu paplaukus būna… Rimtai. Niekas nieko nežino apie plikus išdžiūvusius senius barzdotus, nuo saulės pajuodusius kokioj oloj sedinčius ar sniege, ar pakilusius nuo žemės, levituojančius, ar užkastus kazkuriam laikui po žeme… Ne, čia pratimai specialiai užsisėdėjusiems prie ekranų vakariečiams, kad stresą sumažinti, lankstumą priduoti. Ir niekam nei ačiu.

Buvo neseniai toks straipsnis, „griaunanti ramybė“ pavadintas – kas ne taip su maindfulness teorija. Tai ten irgi pabrėžta, jog tai – forma be turinio.

Maindfulnes arba sąmoningas gyvenimas, pergyvenant kiekvieną momentą yra visų mūsų svajonė, susikoncentravimas į čia ir dabar. – tai tampa vis labiau aktualu, kai mūsų dėmesį į save traukia visi ir iš visų pusių ir visom progom kiekvieną akimirką, dieną ar naktį. Maindfulnes programas dabar siūlo, kas tik netingi, jas apmoka draudimas, nes mažina stresą, didina darbo našumą ir pan. Vien JAV vyksta milijoninė apyvarta, 2017 matais “ mainfulnes“ buvo Google labiausiai ieškotas žodis! … Siūloma daug meditacijos programų, visos jos remiasi budistinėm praktikom. Pradininku buvo 1979m prie Mičigano universiteto klinikoje dirbęs budistas ir gydytojas John Kabat – Zinn. Religinį ir etinį aspektus jis tada atmetė, o dabar medituoti privalo ne tik korporacijų darbuotojai, bet ir valstybės tarnautojai! Tik streso pasaulyje nuo to nemažėja, o sąmoningumas dažniausiai gaunasi keistas.

Kai budistai vienuoliai medituoja, jie tai daro su tikslu pasijusti pasaulio dalimi, jausti jam daugiau užuojautos. Jie koncentruojasi į savo dvasios judesius, kad neįvyktų ko nors nepageidaujamo – visa tai tiesiogiai susiję su jų religija. O šiuolaikiniai guru žada medituojantiems, jog tie išsivaduos nuo streso, nerimo, pasijus geriau, bus darbingesni. Ir viskas. Taip, jūs išmoksit atsisakyti nepageidaujamų minčių, bet gamta tuštumos nemėgsta ir ją tuoj pat užpildo… Jūs išmoksite susikoncentruoti, tik į ką? – į save. Ir vietoj prašviesėjimo išsivysto narsicizmas. Nes jokios aukštesnės idėjos nebėra, grynas utilitarizmas… Kai būtent etinis elementas nulemia, ar sąmoningumas yra teisingas, ar ne (samma sati ar miech sati). – Koncentracija į bambą ir našumo didinimas paaiškina, kodėl korporacijos tokios entuziastingos apie meditaciją: dirbantieji atsijungia nuo išorinių dirgiklių, įtiki, jog jų pojūčiai priklauso nuo jų pačių – jei jie vis dar jaučiasi blogai, tai yra jų pačių kaltė! – Jie turi dar labiau stengtis, o korporacijom nereikia nieko keisti, nei darbo sąlygų, nei gerinti aplinkos ar užmokesčio, nei bendros atmosferos.

Taip išnaikinama pati socialinės kritikos galimybė ir įtvirtinamas kapitalizmo status quo… O meditacija dar gali ir pakenkti, iškilti įvairios traumos ar kiti užspausti dalykai, su kuriais žmogus nežinos, kaip elgtis… Budizmas nėra tam, kad jį praktikuojantys taptų laimingi. Jaustis blogai irgi yra normalu, bet apie tai kažkaip nekalbama.

(bus daugiau)

Žmogus yra dvasia. VI dalis

Tęsiu toliau Žano Kokto tekstą iš filmo. „Šiuo laiku (1960) mes susiduriame su labai pavojingu reiškiniu – kolektyviniu kūrėju. Pvz, mokslas yra toksai sukonstruotas kolektyvinis kūrėjas… Kai tikras kūrėjas – genijus – visada vienas, vienetinis… Tikiuosi, jog jūsų laikas neužbaigė šito pavojingo proceso, kai individualus genealumas laikomas kažkuo panašiu į ligą, o pripažįstama tik kolektyvinė kūryba. Nes bet kokia kolektyvinė veikla visada vis tiek prasideda nuo vieno individo idėjos, kuria toliau pasinaudojama kolektyviai, o pats pradinės idėjos faktas pamirštamas…“

Žanas Kokto, pastebėjote, kalba įvairius keistus dalykus, kurie gali būti arba mistifikacija, arba jo laiku buvo žinoma daugiau, jis pats žinojo daugiau, nei mes dabar. Kad senas mirštantis žmogus matytų prasmę mistifikuoti ateinančias kartas – gali būti, bet mažai tikėtina… O jei jis iš tikro buvo Siono Prioru, kaip konspirologai apie jį meluoja, tai jis žinojo daugiau tokių dalykų, kurių paprastiems mirtingiems niekas daugiau nepraneš…. Jis kalba, pvz, apie dirbtinio intelekto pradžią 200 metų atgal (nuo jo laiko), apie senus bandymus skraidyti, sustabdytus bažnyčios ir religijos, apie tai, jog Vatikane daug kas paslėpta ir užslaptinta. Pagal jį, jei pastatyti tikslią Nojaus arkos kopiją iš akacijos medienos ir „negatyviai pakrauto aukso“(alchemijoje poetas aiškiai buvo pasikaustęs)… gautųsi idealus akumuliatorius. Pamiršta technologija, žodžiu. Ir rasta vėl?…“Dabar pas mus išrandami vaistai, kad reiktų išrasti naujus vaistus, gydančius nuo šitų… Arba karas. Jis vyksta ne kareivių kariaujamas – grumiasi mokslininkai, šnipai, vyksta slapta diplomatija ir intrigos – aš nuoširdžiai tikiuosi, jog jūsų laike karų daugiau nėra. Nes slaptas, šaltasis karas yra baisesnis, nei įprastinis.

Mūsų laikų politika jums tikriausiai nebe suprantama. Taip pat mūsų modelio Akademija, nes ji – dar viena iliuzija. Visi jos skiriami apdovanojimai ir garbė, aš visa tai pavadinčiau transsedentinėmis bausmėmis – kokia išliekamoji vertė yra to, ką jau įvertino amžininkai? – Nes išliks tik tai, kas kurta ateičiai. O dabartyje kūrėjas turėtų būti tokių vertintojų nepastebimas – pastebėtu būti neverta!… Reikia ne tik atsisakyti pagarbos ir įvertinimo ženklų, bet geriausia iš viso, nepatraukti juos dalinančiųjų dėmesio.“ – nuo savęs galim pastebėti, kad menininkui už nuopelnus dabar pas mus įvertintu būti praktiškai negręsia, apdovanojimus gauna tie, kurie paskiriami, kaip ideologiškai, politkorektiškai ar pan. vertingi… Arba vieną ar kitą Overtono langą atidarantys. Ž. Kokto tikėjosi, jog mūsų laikais apdovanojimai iš meno sferos dingo – kažkuria prasme taip ir yra, menas, kiek jo dar likę, yra sau, o apdovanojimai – sau…

„Kontrolė- tai labai pavojinga. Visas menas nutinka klaidose, nuklydimuose… Mokslas, pvz, yra visa eilė vieni kitiems prieštaraujancių paklydimų, ir Dekartas rašė nesąmones, bet didžiu rašytoju vadinamas iki šiol… Norėčiau, kad ant mano kapo būtų rašyta:“aš pradedu…“

Tai riek apie Žaną Kokto.

O man pasitaikė straipsnį apie meno padėtį Lietuvoje dabar paskaityti, kur rašoma:“MO užpildė spragą, pritraukė publiką, nes siūlo pramogą“… Prisiminiau savus įspūdžius iš poros apsilankymų, būnant Vilniuje: kolekcija supirkta puiki, bet tai, kas su ja daroma, yra silpnoka. Kuratoriai arba nesugeba, arba specialiai ignoruoja kūrinių poveikį, verčia juos pramoginiais… Nes dauguma ten turimo meno kurta laiku, kai kuriama dar buvo stipriai, įnirtingai, ieškoma buvo beveik gyvenimo kaina… Dabar dingęs jau ne tik tas kontekstas, bet žiūrovų daugumos jis ir visai nežinomas, koks jis buvęs. Tik kūriniai dar gyvi… O šitam baisiam karnavale, kuriame sukamės vis didėjančiu greičiu, jei dar kažkas yra verta pamatyti, pergyventi, tai tik dialogas iš dvasios į dvasią, tiesiai, kaip peiliu, kad bent akimirkai pasijusti gyvu – tiek menininkui, tiek žiūrovui… O viskam kitam neverta gaišti laiko. Tai čia žmogui. O klonai pramogauja Lunaparkuose, kol bus apsižiūrėta, ne tik kad jie – išsišiepę lavonai, kaukolės, kurios kitaip, neišsišiepę būti nemoka ir negali – ir gyvais jie niekada nebuvo, ir pagaliau juos pakavos…

Tais laikais, kai Kaunas dar turėjo dramos teatrą, apie kurį verta prisiminti, man yra tekę matyti „Mūsų miestelį“, matyti „Kaligulą“… Aš nepaieškojus, nebe pasakysiu, kurie spektakliai buvo G.Padegimo, kurie A.Vaitkaus, ką vaidino V.Masalskis, ką – J.Onaitytė, iš pačių spektaklių veiksmo gal tik pora scenų dar prieš akis matau – ne pačius spektaklius atsimenu. Atsimenu, kaip jie mane privertė jausti ir jaustis, koks buvo jų efektas man – atsibudus,  pakeista, pasižadėjau sau gyventi iš visų jėgų – norėjosi, kad efektas nedingtų kuo ilgiau, nenusitrintų, nepasimirštų… Nepamiršau, nors jau kiek gyvenimo pragyventa. Bet ką aš čia apie save.

Aš jums geriau išversiu gabalą iš Boleslavo Lesmiano esse „Ruminations on Poetry“: „Vietoj to, kad reikšti savo nepakartojamą individualumą mene, jie stengiasi būti šiuolaikiški. Bet niekas  ties tuo šiuolaikiškumu nesusimąsto: kavinių lankytojai labai įsijautę skelbia, koks menas turėtų būti šiandien. Taip žmonės manosi suprantą ir mokslą, žinodami jį iš mokslo populiarinimo straipsnių. Jie mano, jei žiūrės pro madingą ir ką tik išrastą monoklį, tai matys ateitį, aiškią ir tobulai pateiktą. Šiuolaikiškumą mene ir literatūroje reiktų ištirti, koks turinys ir gestai į jį įeina? O gal tik gestai? O gal šiuolaikiškumo tonas ir laikysena visais laikais yra ta pati?

Nes paradoksas: šiandienos šiuolaikinis menas ir 100 metų atgal yra praktiškai to paties turinio ir nešioja tą pačią dirbtinės jaunystės kaukę, kurios reikia, kad įsimaišytum tarp publikos kaip savas ir padarytum įspūdį naujumu ir paskutinės mados šiuolaikiškumu. Sunku pasakyti, kada pasaulyje radosi sąmoningas šiuolaikiškumas, bet ar jis adekvatus būti vieninteliu poezijos ir meno įkvėpimo šaltiniu? Ar šiuolaikiškumas – tai ne „jau praeitis“ bet tuoj tuoj ja taps? Kaip moteris, meluojanti apie savo amžių? O gal tai – lengvo pasisekimo troškulys – laikinas, fragmentinis erzacas vietoj individualumo? Būdas išgyventi laiką, kai poezija turi daug ką pamiršti, atleisti ir dar daugiau iškentėti? -Nes be šiuolaikiškumo kaukės mes pasaulyje nebe išgyventume, prarastume paskutinį dvasingumo truputį?

Nes individu nebe tikima, jis nevertinamas. Vietoj to pilkas kolektyvinių fenomenų pasikartojimas turi nutildyti žmogaus dvasinę nepriklausomybę. Kas tokioj situacijoje atlieka kūrybos funkciją? – Tai, ką seniau niekinom: kolektyvo dvasios autoritetas, vengiantis nepriklausomybės ir laisvės, nekantraujantis susimaišyti į bendrą masę, paskęsti bendroj pilkumoj ir bendram šurmuly. Seniau tai buvo tikras požymis to, jog ten nėra nei kokios talento užuominos, o dabar tai kaip tik yra naujos poezijos požymis, ir naujo poeto teisė yra tokiu būti.  O realaus talento niekam nebe reikia. Tie, kas seniau buvo tylūs, nes neturėjo talento kažką pasakyti, dabar sako kalbas, rašo romanus, poeziją ir diktuoja nuomonę apie meną. Jie dabar labai energingi, pilni entuziazmo pasireikšti, ir tiki savo ateitim. Nes menas bus deindividualizuotas ir de – personalizuotas.

„Žiurkių karaliaus“ aprašymas yra puikus šito proceso pavyzdys: jums yra tekę girdėti triukšmą, bildesį ir cypimus kur nors po balkiu ar grindų lentomis, pvz, grūdų sandėly? Žinai, kad tai – žiurkės. Jei garsai netgi stipresni, nei įprasta, galiausiai netenki kantrybės ir kirviu prakerti ten skylę. Ir iš jos išvirsta monstras, dėl ligos ar ankštumo tokiu patapęs – visas žiurkių lizdas: kokios 20 žiurkių sugrūsta, suaugę, ant visai suspausta į vieną ir nebe gali daugiau atsiskirti viena nuo kitos – jos priverstos gyventi, judėti, funkcionuoti kaip vienas organizmas. Toks Siamo dvidešimtukas ir vadinamas Žiurkių karalium. Tai – idealus depersonalizacijos simbolis!

(bus daugiau)

Žmogus yra dvasia. V dalis

„Een Rati“ labai primena ne vieną ir ne du prasminius dalykus, pvz: „rath“, kas žymi miesto vietą, kaip ir „burg“, bet  reiškia „korys“… O mes iš jo turime žodį „rotušė“- rathuis. Ne veltui seniau žmonės buvo įsitikinę, jog miestuose sudega, prarandamos sielos! Taip pat primea žodį „rat“, t.y. žiurkė. Ta prasme, kad biurokratas, popierių žiurkė – miestų administracija, tokia pat besielė – iš pradžių besielius valdė ir administravo, kaip juos ir reikia administruoti iš išorės. Buvo jiems savi, tokie patys besieliai? – mat dauguma miestų tai buvo laisvi, kai žemės aplinkui buvo vieno ar kito valdovo, ir jose, matomai, gyveno kokia tai iš principo kitokia publika –  ir pati su sielom, ir jai visa aplinkui supanti gamta irgi buvo sudvasinta. Iš čia, matomai, miesto ir kaimo priešprieša, administratorių panieka valstiečiui… Nors palaipsniui besieliai iš miestų ėmė lysti ir į gamtą ir daryti iš jos biznį, irgi. Ir žmonių su sielom tokioj situacijoje praktiškai nebe liko, nes kaip išgyventi, kai besieliai nežino saiko, viską grobia, išnaudoja, nieko nepalieka niekam?

„Rad“ taip pat reiškia „patarimas“- iš čia radarų pavadinimas – aparatų, skirtų išoriniam masių valdymui…. Dar tokia prasminė priešprieša galvoj šmėkštelėjo, berašant, titanai ir šarlatanai. Žinome, kad vieni yra milžinai, kiti – apgavikai pagal prasmę, bet Titanai tada yra su dvasia (Ti), o šarlatanai yra karlikai – maži ir bedvasiai .Charleman yra ir Karolis, karalius – vadinasi, visa ta valdanti publika jau buvo nebe žmogiška, o besieliai? Nes senieji, ilgaplaukiai valdovai buvo Merovingai, o juos pakeitė jau Karolingai, prasidėję nuo valdytojo ir patarėjo (radheer), Pipino Trumpojo (karliko, už tai ir karolingai, karlai, karaliai – maži ir jų priviso daug, kaip į karolius suverti… Bet čia ilgai galima dar samprotauti,  ir niekuo neįsipareigojant, irgi.

O norisi pasakoti toliau, apie „Žinią iš praeities“: Žanas Kokto mirė 1963 metais. Kelis mėnesius prieš mirtį, jis nusifilmavo save paskutiniame, 25 minučių trukmės filme „Žano Kokto laiškas, adresuotas 2000 metams“. Manantiems, jog Siono Priorato organizacija yra realiai egzistuojantis dalykas, nereikia priminti, jog šis poetas, rašytojas, menininkas yra paskutinis žinomas jos vadovas. Filme senas žilas poetas – vizionierius sėdi veidu į kamerą ir kreipiasi į palikuonis – ateinančias kartas. Kad kalbėti jis mokėjo, tą pripažįsta tiek jo draugai, tiek ir priešai! Pabandysiu perteikti jo kalbos turinį…

Žanas Kokto mirtimi netiki, laiko ją viena iš gyvenimo formų. Taip pat teigia, jog šv. Augustinas nebuvo kvailys, neigdamas antipodų egzistavimą. „Aišku, jog gyvename tradicijoje, pagal laikrodžius ir kalendorius… Bet gali būti, kad mes klystame. Gali būti, kad ir jūs vis dar klystate… Gali būti, jog tai, ką mes vadiname progresu, iš tikro yra klaidos evoliucija. Kažkada, Pirmo Pasaulinio karo metais, aš lankiausi didžiulėje lėktuvų gamykloje, ir buvau nustebės, jog naujausi lėktuvų modeliai man pasirodė greičiau išėjusiais iš mados… Pasiteiravus apie tai, gamintojai atsakė, jog viskas labai paprasta. Padaryta klaida, pagrindu paimant sparno idėją. O ji neprilygsta savo genealumu rato idėjai – jai adekvačios aviacijoje neturim, todėl aviacijos kelias yra klaidos kelias…“ Toliau Ž. Kokto tikisi, jog mes XXI amžiuje šitą  klaidos kelią apleidom ir jau einame kitu keliu…

Ir bendrai, jis labai daug tikisi iš mūsų dabar gyvenamo laiko, tikisi, jog daug ką įžvelgėm ir pakeitėm… O mes nei įžvelgėm, nei pakeitėm, kaip pasirodo, kai filmą žiūrim dabar. Gal jo kreipimąsi reiktų peradresuoti kartoms, kurios ateis dar po kokių 50 matų? – Ž. Kokto mūsų laikams pranašavo antigravitacijos atradimą, tikisi, jog mes jau esame ją atradę. Jis argumentuoja „Tokijo miestas nėra kitoje mūsų pasaulio pusėje, o mes ne esame kitoje pusėje, žiūrint iš Tokijo. J. Burghartas jau teigė, jog žmogus iš tikro turėtų ne kilti į orą, bet iš jo kristi žemyn…“ Kokto tikisi, jog mes, kaip ir inkai, esame atradę metalą, kuris yra labai sunkus, bet ir labai lengvas, ir gravitacija jo neveikia. Ir jauni žmonės dabar, ne kyla nuo žemės sudėtingų mechanizmų pagalba – kad tai dabar jau praeitis – o į ją krenta. Ir gyvenimas vyksta pagrinde ore… Kalbėtojas skundžiasi, jog kino kamera, į kurią jis kalba, dažnai genda, ir jis nežino, kaip mums sekasi dabar, bet tikisi, jog jaunimas dabar „nesėdi tarp dvejų kėdžių“, kaip tai daro jaunimas dabar jo laiku – 1960 taisiais.

„Nes jie 60-tais jau nežinojo Didžiosios epochos – Dižiosios Monparnaso epochos… Jau nežinojo civilizacijos, kurioje pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį aš… Mes čia kol kas mokinamės būti robotais… Aš labai tikiuosi, kad jūs 2000- taisias metais  robotais neesate, netapote. Kad jūs, priešingai, tapote labai gyvais. Nors aš nežinau, nei kas jūs, nei kokie… Nei kokius šokius šokate. Mes dabar čia šokame tvistą – jūs turbūt nežinote, kas tai yra“. Taip pat Ž. Kokto tikisi, jog mūsų architektūra tapusi kitokia, jog nebe statome visur standartinių namų, neatsižvelgdami į aplinkos specifiką – jis vis klysta ir klysta, ką aš daugiau galiu pasakyti… Jo laikų jaunimas – neigiantis, ieškantis, bet dar ne visiškai surobotėjęs. „Jūs turbūt žinote, kas yra Picasso?“ – tęsia savo kalbą poetas. „Taigi, Picasso sakė man, jog reikia labai daug laiko, kad tapti jaunu. Ir jis buvo teisus. Jaunimas nežino, kur jam eiti, ką pasirinkti, jis susirūpinęs ateities pasirinkimu, o tai reiškia, kad jis senas. Bet paskui jis išeina į savo kelią, ir daugiau nebe keliauja autostopu – nežinau, ar jūs žinote, kas tai yra? – Pas mus tai reiškia, kad važiuojate pakeleivinga – ne savo – mašina, todėl ir ne savo greičiu… Jaunimui atrodo, jog jis keliauja greitai, bet tai nėra tiesa, nes jie keliauja ne patys… Gali būti, kad pas jus dabar nieko tokio panašaus nebe egzistuoja. Ir kad mašinų nebėra, kad jūs gatvėmis jau, pvz, čiuožiate patys. O gal jūs – ore, nes atrasta antigravitacija. Neseniai buvo rasta inkų arka (laivas), ant kurios parašyta, jog tai – Veneros gyventojų, atnešusių antigravitacijos paslaptį, dovana. Paskui ta technologija buvo prarasta… Mes nebe galime atsiplėšti nuo žemės paviršiaus,  esame panašūs į musę, ropojančią apelsinu… Ieškome, blaškomės nežinomame mums kely.

Man visada labiau patiko mitologija, negu istorija. Nes istorija sudaroma iš tiesų, kurios palaipsniui tampa melu. O mitai, gal kažkada ir buvo išgalvoti, bet per laiką tampa vis labiau tiesa. Jei aš išliksiu jūsų pasaulyje, tai tik kaip mitas… Nes esu poetas, o poezija yra panasi į aukštąją matematiką. Ji yra pranašinga… Poetas kažkuria prasme yra savo giluminio „aš“ rankos, giluminio aš, kurį poetas dar ir labai prastai pažįsta. Poetas šneka kaip užhipnotizuotas, automatiškai, o realiame gyvenime jis visai nėra toks išmintingas, ir net nežino, ką yra prišnekėjęs.Per jį veikia paslaptingos jėgos, jis panašus į herojų ar vaiką – nejautrus laiko tėkmei, yra greičiau amžinas personažas. Man įkvėpimas neateina iš dangaus. Jį geriau reiktų vadinti iškvėpimu., nes jis iškyla iš mūsų giluminės tamsos. Aš dabar šneku su jumis – ne aš, bet mano vidinis aš.  Poezija yra aukščiausia žmogaus saviraiškos forma. Dabar mano eilės yra sunkiai amžininkų suprantamos, tikriausiai, jei jūs dar skaitote lengvai ir paprastai, poezijos kalba – vidinė, ne laike esanti – jums jau  yra atsivėrus“… – gaila, bet ne atsivėrus…

(bus daugiau)

 

Žmogus yra dvasia. IV dalis

Gyvenimo dramoje dvasia kaunasi ne su materija! Ji kaunasi su likimu. Tokiu būdu tragediją mes žiūrime dvasios akimis, o komediją – likimo akimis: kai juokiamės, juokiamės iš dvasios žūties, iš jos pralaimėjimo likimui… O tragedijoje stovime, vis tik, dvasios pusėje, nors ji ir pralaimi likimui. Kai šitai suvokiam, suvokiam ir savo gyvenimą: esame dvasia, gyvenanti likimo apsuptyje. Likimas mus atveda į šitą gyvenimą, likimas jį ir užbaigia- Moiros  (Maros, trys Marijos) verpia mūsų kūno siūlą, o dvasia kovoja už savo nesunaikinamumą. Išorinis, juodasis žmogus ir yra mūsų likimas mumyse.

Pagal graikus, amžinybė yra materija, likimas, Moirų verpiamas. Ir ji yra bjauri. O baigtinumas yra grakštus, išieškotas, tęsiasi tik akimirką… Dvasia pasijunta gyva, suvokia save, kai susiduria su likimu. Kaip dvasiai laimėti prieš likimą, lėmimą? – Likimas yra tai, kas nulemta, kai dvasią metė į šį gyvenimą. Dvasia turi prasiveržti iki lemties išsakymo ištakų, kol likimas dar neištartas – kautis reikia savo viduje ir tai simbolizuoja Mėlynoji Paukštė… Tik kaip su Moiromis? Su materijos svoriu, lemtingu siūlu? – Jas reikia rasti! Faustas, pvz, jų ieško, verždamasis link „motinų pasaulio“, kad tenai išsilaisvinti nuo likimo. Tik Moiros nėra (dar ne) materija, pasaulis, gyvenimas. Jos yra viso šito išorėje, prieangyje – superpozicija, iš kurios valdoma – jų darbas visa tai – materiją, pasaulį, gyvenimą – suka, verčia veikti, egzistuoti.

Materija yra plastiška, o Moiros – tvirtos, jos gyvena sapne, kuriame materijos tankėjimas prasideda, tame sapne yra valia materijos pradžiai. Sapnuodami prieiname prie visų trijų Moirų iš karto, nes realybeje matome šiandieną, manomės žiną praeitį, o ateitį tik spėjame… Sapnuose mums prieinama viskas iš karto, dar nenusistovėję, pasiduoda pakeitimui, jei tai sugebam – momentas prieš lėmimą, žodžiu. O mūsų pasaulis ir gyvenimas tada pasimato antriniais, kokie jie ir yra – todėl gal tai ir -iliuzija, teatras? – Kad kažką pakeisti, reikia kreiptis į režisierių, scenaristą, produsentą – pvz. Moiras. Nes sapnas yra pirminė, reali realybė.

Tai o kaip su Naujaisiais laikais? Su protu? – Pradžioje jie kėlė klausimą, ar dvasia yra, ar ji reali? O paskui pranešė, kad jos nėra: ją išvijo ir uždraudė. Ir jau nuo XVIa. jos nebėra… Gal tik kaip metafora, ne tiesiogine prasme. Dvasia, pvz, tai pasaka. O į tautas ir kultūras, kuriose tikima dvasios realumu, imta žiūrėti kaip į laukinius, atsilikusius, kaip į archaiką. (Archaika – kai visi dar plaukiojo/skraidė archose, t.y. laivuose, ir civilizacijos dar nebuvo?). Iš jų juokiamasi, juos mokina, civilizuoja, ir, to proceso – progreso – esmė yra paaiškinti jiems, kad dvasios iš tikro tai nėra. Kas gyvena dvasia, tas yra tamsus, konservatyvus ir atsilikęs…

Jei civilizacijos procesas yra dvasios likvidacija, tai kas lieka Naujaisiais laikais, Švietimo epochoje? – Telieka vienas likimas. Mes gyvename Likimo nulemtame pasaulyje. Ir jame ne tai, kad nebėra kam su juo kautis ir jį nugalėti, bet jis jau nugalėjęs iš anksto, a priori. Todėl visas mokslas, ar techninis, ar socialinis, ar psichologija, ar koks dar kitoks, jis visas atstovauja likimo triumfą. Jei tiki dvasia, automatiškai atsiduri civilizacijos periferijoje, jos zoologijos sode… Nes žmogus juk yra kūnas ir protas. O dabar jau, pasirodo, ir pelėsiai protingi (apie grybus, bakterijas ir virusus nekalbant), taip kad kas mes liekam, kaip žmonės? – Psichika yra simuliakras, mūsų juodas žmogus – dvasios griuvėsiai, jos lavonas… Psichologija yra apie likimą, ji – juodoji magija. Nes jos adeptai juk ne filosofai, ne išminčiai, ne senoliai – jie tau niekuo negali padėti, tik bandyti pagerinti likimą, nieko esminio jam nepriešpastatydami. – Tiktai dvasios teatras mūsų laikais yra esminis priešpastatymas viskam – jame ir antika, ir tradicija, ir kovos su likimu pozicijos. – Mūsų laikais turi būti arba „iš dvasios į dvasią“, arba tai – niekai, nerimta, žaismas… ir pabaiga aiški iš anksto – liūdna.

Mėlynojoje Paukštėje visi veikėjai yra Ti (taip tariama runa, kurios ženklas yra į viršų rodanti strėlė), net ir šuo ir katinas. Čia aliuzija į Tul, Tule – dvasią… O žmogus – pjesėje berniukas – yra dviguba Ti : T ir T, t.y. tobulas žmogus, Saulės žmogus (ir kiti Hiperborėjos siužetai)… Taip pat Templierių arba Loraino kryžius, dar vaizduojamas kaip su raiteliai ant vieno žirgo (du kartus gimęs)… Pastebėkim, jog jei žmonių antropologiją dabar neracionalumą jau kaip ir priima („kita teisybė“), tai aplinkinis pasaulis jiems dar vis savaime suprantamai rodosi kaip mums visiems, racionaliems ir neracionaliems, vienas ir tas pats. Mus supanti gamta, žemė, ant kurios gyvename, ji mums visiems ta pati? – Keista… Jei žmonės gali būti skirtingi, tai kodėl nesugebame suvokti, jog jų visų aplinka irgi yra skirtinga. Gamta, supanti racionalius žmones (bedvasė, mechanistinė) juk yra iš principo kita ir kitokia, nei supanti (mūsų požiūriu) neracionalius žmones: ne tik patys jie tiki dvasia, bet jų aplinka irgi gyva – viskas pas juos turi dvasią, gyvybė, juos supanti, yra tiek matoma, tiek ir nematoma.

Pas Materlinką katinas „turi dvasią, apie kurią žmonės jau nebe žino“. Katinas yra tolygus žmogui, tik savo rūšyje: savo pasaulyje jis yra dvasingas, ir, netgi dvasingesnis, nei žmogus dabar yra žmonių pasaulyje. Vadinasi, katinas yra labiau žmogus, nei šiuolaikinis, bedvasis dvikojis biorobotas (žmogum jo pavadinti liežuvis neapsiverčia)?… Materlinkas manė, jog pasaulyje nėra protingų ir neprotingų žmonių, gyvūnų, augalų. Jis teigė egzistuojantį bendrą visiems protą, ir organizmus, geriau ar praščiau sugebančius to proto sroves priimti. Žmogus kol kas potencialiai yra geriausias laidininkas. Bet, jei gyvūnai ar augalai irgi tokiais taptų, jie sužmogėtų… Katinas, pvz, gali atsibusti, atsiminti turintis dvasią, nustoti priešintis proto veikimui, ir tada jis – žmogus. Pas Materlinką yra ir ąžuolo žmogus, ir cukraus žmogus…

Išeitų kaip ir multikultūralizmas, bet mono natūralus… Kodėl panteizmas nėra mono teizmas? – Mes dabar tiesiog žinom per daug: ištisas mitologijų sutruktūras sudarę, Dzeusas su Hera, Atėnė – dukra, Apolonas ir Afroditė – vaikai, Hefaistas – Afroditės vyras ir t.t. Antikos eilinis žmogus visų šitų sistemų nei žinojo, nei jos jam buvo įdomu – vietinis dievas turėjo pasirūpinti viskuo, ko tos vietos žmonėm reikėjo. O sekančio miesto ar salos dievas jau buvo svetimas, svetimų dievas. Krikščionybė juos pavertė šventaisiais, o žmonės kaip garbino savą šventajį, taip ir garbina, kuo ne monoteizmas?

Čia ne aš, priminsiu, visą šitą išmaščiau, čia A. Duginas geru, mokančiu mokytis J. Golovino mokiniu pasirodė… O aš dar noriu citatą iš kitur pridėti, prie Tul, Tule (taip, jei atsimenat, vadinosi germanų senovę tyrinėjusi draugija, kol ji neišaugo, nebuvo pervadinta į Anenerbę): Thule reiškia burtininką (tovenaar). Danijoje, ant runomis išrašyto akmens Tryggvadle (Zeeland provincijoj) yra tekstas, besibaigiantis žodžiais „… Een rati bus tie, kurie šitą akmenį sunaikins ar iš šitos vietos paims“. Pagal senąjį tikėjimą „een rati“yra prakeiktasis, kurio dvasia iš jo kūo yra pagrobta Laukinės Medžioklės metu. Laukinė Medžioklė yra ne šio pasaulio kariuomenė, vėjuotomis naktimis išjojanti su Laukiniu Medžiotoju priešakyje, Odinu ar Wodinu (miškiniu, mediniu, vienu) arba vedina žiemos deivės, ponios Percht.

(bus daugiau)

Žmogus yra dvasia. III dalis

Iš susidariusios situacijos Leninas buvo pasiūlęs išeitį, jog, girdi, „laisvė galima tik nelaisvės sąlygomis“ ar kažkaip panašiai. Žodžiu, reikia kažkaip užslėpti tiesą, jog niekam nereikia, kad kokią nors savo laisvą valią kažkas reikštų. Nebent tai neštų ekonominę naudą, kaip, pvz, perdarinėti į moteris vyrus, išreiškusius laisvą valią jomis tapti, ar atvirkščiai… Reali laisva valia yra galimybių spektre ir galimybėje rinktis, ką iš jo naudoti, o kuo nesinaudoti. Jau minėjau, jog šitas konceptas Naujais laikais atsiradusiems klonams nesuprantamas, nes jie savęs nevaldo: kaip gali kažką palikti, jei galima tai pagriebti? – Nesvarbu, reikia tau ar nereikia – o gal kažkam reikės labiau? – ne, matau ir griebiu… Jie nesupranta, jog kažko gali pasirinkti nedaryti. Pagal juos, nedarai, vadinasi negali, nesugebi – esi durnas… Kadangi klonai valdomi iš išorės ir ne kitaip, tai jie ir patys labai mėgsta mokyti, patarinėti, kištis į kitų reikalus… Jei tik kažkas veržiasi mokyti, tai jau žinok, primityvas.

Nes žmogus arba mokosi pats, arba tu jo niekada neišmokysi… Gali padėti jam mokytis pačiam, patarti, motyvuoti, paaiškinti kažką, ko jis nesupranta. Nors ir tai, kol nesuprato pats, tavo aiškinimų neprisimins ir nebus iš jų naudos. Dvasiai įdomu, o kas dvasios neturi, savo nepilnavertiškumą stengiasi kompensuoti įnirtinga veikla. Kvailiui visi kiti visada atrodys kvailesni, jo pasaulis visada primityviai paprastas ir jis pats jame visada randasi piramidės viršūnėje – valdovas.

Panteizme iš tikro pasirinkimo laisvė yra ten, kur ji ir turi būti, ir tokia, kokia ji iš tikro yra: gali rinktis būti žmogum, gyvūnu, augalu, lietum, auksu, vyru, moterim, abiem iš karto (ne todėl, kad tai madinga ir ideologija tavim manipuliuoja)… Arba likti savim, kokiu esi, nes tau taip irgi gerai. Tiesios dvasios tu neiškraipysi, norėdamas ar nenorėdamas. Čia paprasta… Tik tą dvasią viduje savęs turi turėti, čia gali būti problema.Per vieną ar keletą kataklizmų žmonių liko mažai, teko priklonuoti biorobotų, o paskui dar ilgai kalti į galvas, jog visi lygūs ir skirtumo nėra. O dabar dar ir aiškinama, jog visi yra kūrėjai, nors ir mėlyną spalvą iš užpakalio ant drobės purkšdami, visi menininkai, poetai. Kad masėje visi yra išskirtiniai – ir niekas čia kognityvaus disonanso nemato (iš ko irgi kvailą atpažinsi).

Poetas simbolistas B. Lesmianas  dar XXa pirmoj pusėj rašė: mes nustojame būti poetais, kai poezija mums nustoja būti paslaptis. Tą patį galima pasakyti apie pasaulį ir apie gyvenimą (nes viskas nėra racionaliai paaiškinama ir mes neesame piramidės viršuje – nėra jokios piramidės, yra audinys). Mes nustojame būti žmonėmis, kai pasaulis, gyvenimo misterijos mums nebe atrodo paslaptingos, kai nebe jaudina, nebe žavi – nebe įdomu… Tada mirštama ir ieškoma dirbtinių simuliatorių, kurie nuo nuobodulio gintų. Ir jų reikia vis ekstremalesnių… Paradoksas: kai žmogus gali priimti amžiną nežinojimą, neįmanomumą suprasti, nenuspėjamumą, tai jis lieka gyvas, energingas, bandantis, susidomėjęs ant visai. O kai jam pasakyta, kad pasaulis baigtinis, ištirtas arba tuoj bus viskas žinoma, tai jam arba nebe lieka ką veikti, arba jis susitapatina su kitų žinojimu (mano, jei žinoma, tai automatiškai ir aš tai žinau, arba galiu sužinoti) ir viskas tampa paprasta ir neįdomu.

Kai D. Razauskas domėjimąsi pasauliu pasuka kitu kampu: “ mes pasauliu domimės, nes jis – iliuzinis. Mes jaučiame, jog kažkas ne taip (žmonės jaučia), jog niekas nėra tai, kas atrodo ir todėl siekiama ištirti, sužinoti kaip yra iš tikro…“ Bet čia jis ne apie mokslą ir mokslininkus, kurie gamtos paslaptis ant kankinimų stalo iš jos nori prievarta išplėšti. Nes jų motyvacija yra kaip tik ne noras žinoti, kaip yra iš tikro, bet siekis valdyti, manipuliuoti, įtakoti, keisti, nulemti – o čia jau yra klonų ir biurokratų kompensacinis mechanizmas.

Nemanau, kad visais laikais galiojo, jog „pasaulis – teatras, žmonės – aktoriai“. Tai pasakė V. Šekspyras ir buvo teisus, matomai pastebėjęs šitą gyvenime įvykusią permainą: pasaulis tapo teatru jo laikais, jo akyse. Ir tai, jog gyvenimas tapo vaidyba, žaismu, „ne iš tikro“ yra susiję su tuo, jog liko labai mažai žmonių, kurie žino, kaip pasirinkti teisingai, tų, kuriems nereikia visą laiką pradėti iš naujo, „bandymų ir klaidų“ metodu… Kurie suvoktų, jog kiekviena klaida turi pasekmes, kad iš naujo, nuo balto lapo pradėti neįmanoma, kad žaisti gyvenime reiškia prisižaisti… O klonams tai kaip žinoti? Jie dvasios tai neturi – žmogus žino savo dvasia. Todėl bandykite, žaiskite, vaidinkite – ką gi jūs kitą galite… Ir vėl, niekam nekrenta į akį prieštaravimas teiginiui, jog „gyvename vieną kartą“. Nes, jei dvasios nėra, tai tikrai, gyvenate tik vieną kartą, suknisit savo gyvenima ir viskas. Kaip tik vienkartinį gyvenimą reiktų gyventi rimtai, iš tikro, teisingai, atsakingai, apgalvotai?

Čia tinka A. Dugino kalba apie antropologiją (iš paskaitų apie teatrą): kas yra antropologija? – Ji prasidėjo nuo evoliucionizmo, kuris dabar vadinamas rasizmu ir teigė, jog primityvios tautos – laukiniai, vaikai, beždžionės… Jog kiniečiai – barbarai ir t.t. Filosofinė antropologija prasidėjo nuo I. Kanto (subjektyvus idealizmas). Dabartinė mums žinoma ir priimtina antropologija yra išvystyta Levis – Štrauso ir teigia, jog kiekviena žmonių bendruomenė yra kitokia, vertinga ir nebūtinai išsivystys į vakarietišką, kaip mūsų. Gal ir ne tokie, kaip mes, bet vis tiek, įdomu ir vertinga. Imta pripažinti ne tik tai, kas racionalu, bet ir tai, kas mums atrodo neracionalu – tai irgi tiesa ir turi teisę egzistuoti. Ir tai tapo įmanoma tik kai teatras nebėra atskiras reiškinys, bet tapo totaliu, viską gyvenime apimančiu: pasaulis tapo teatru… Čia kita to paties medalio pusė, tik tokiu būdu vakariečiai gali pripažinti aborigeno pasauležiūros tiesą – kai viskas yra žaismas, kai nesvarbu, kas iš tikro tiesa…

Ir tik tokiu būdu dar galim priimti Sokrato tiesą, jog žmogus yra dvasia Jog kai kalbam apie žmogų, kalbam apie dvasią. Nes daugybei dvikoju asabų tai iš viso, yra hipotetinis reiškinys – gal ji kažkur ir egzistuoja iš tikro, bet mes su ja nepažįstami…o Sokratas buvo tvirtas – nėra dvasios, nėra žmogaus. A. Duginas kalba apie Materlinką ir jo teatrą (ypač apie „Mėlynąją paukštę“), kaip apie paskutinį teatrą, dar kreipusį dėmesį į dvasią, stačiusį ją centre. Dvasia nematoma, bet be jos niekaip. Matosi tik jos veiklos pasekmės (arba jos nebuvimo). .. Reikia koncentruotis į vidų, į tenai slypinčią amžinybę, mirtį, tik ne ta prasme suprastą, kaip mes dabar mirtį suprantam, bet apie tai dar bus toliau… Kad matytum savo dvasią, reikia būti aklu pasauliui, ji girdisi tik tyloje…

Jau apaštalas Paulius rašė apie „išorinį žmogų ir „vidinį žmogų“- miegantį dvasia ir atsibudusį dvasia. Jei teatras turi teisę egzistuoti, yra prasmingas kaip reiškinys, tai turi būti dvasios teatras. Visi kiti teatrai – ne apie žmones. Ir ne žmonėms.

„Išorinis žmogus“ – juodas žmogus, kurio dvasia miega… „Vidinis žmogus“ atsibunda gal tik akimirksnį per visą gyvenimą. Materlinkas siekė teatro, kur susitiktų dvasios – režisieriaus, aktorių, žiūrovų… Stanislavskis statė būtent tokį teatrą, jis – ne apie psichologiją. Jis – apie esmę, vidų, dvasią, svarbesnę, nei išorė. O kadangi dabar dvasios egzistavimas atmestas, todėl dabar Stanislavskis – apie psichologiją…

(bus daugiau)

Žmogus yra dvasia. II dalis

Butent Renesansas yra laikas, kai dvasia imama neigti, koncentruojamasi į kūno grožį, į anatomiją. Ir šis kultūrinis laikotarpis, dabar pašlovintas kaip toks humanistinis, buvo skirtas siauram išrinktųjų ratui – turtingiems galingiems ir tiems, kas tiesiogiai juos intelektualiai aptarnavo. Ir to laiko simbolikos, to, kas užkoduota meno kūriniuose, visiškai nemokame skaityti – kodėl vaizduotas vienas ar kitas siužetas, kodėl pasirinkta kompozicija, spalvos, kas buvo realūs asmenys, kaip mitologiniai herojai vaizduojami? Sandro Botičeli, pvz, jo Pavasaris ar Veneros gimimas, kuriuos dabar puikiai žinom ir grožimės, yra pilni užkoduotų užuominų, reikšmių, nuorodų, simbolių, kurie mums dabar – užversta knyga. Pvz, paveikslo kampe skrenda vėjas Zefyras, pūsdamas kriauklę, apkabinęs kurią ten deivę, pamiršau – taip dailės istorija aiškina. O pašvęstieji žino, jog tai – Angelas Samuelis (Liuciferis) apkabinęs savo žmoną Lilith – tada jų stebimas Veneros gimimas įgija visai kitą prasmę… Tiesa, gyvenimo gale Botičelis atgailavo dėl tokios savo meno magijos ir tapo uoliu krikščioniu, bet paveikslai tai veikia toliau, to nesustabdysi…

O šiaip tai prisiminkit visas Romos Imperijos nedorybes, jų imperatorių nukvakimą – Neroną kokį nors ar Kaligulą – pripliusuokit tai prie Renesanso popiežių intrigų, nuodijimų, nesantuokinių vaikų kardinolais paskirtų, prie religinių karų visoje Europoje, bankų sužlugimo, maro, ir gausite šviesų Renesansą, modernios humanistinės kultūros realų veidą – nes antikinės Romos imperijos, deja, nebuvo tada, kada ji aprašoma, ją tiesiog, atskyrę, kaip dublį nuo Šventos katalikiškos Romos imperijos, į tuos tolimus laikus „nuleido“, kad Renesansas šviesiau atrodytų mums retrospektyvoje… O prie naujojo progresyvaus mokslo ištakų grįžtant, tai jos prilygsta „pasakai, pasektai idijotų“. Visa mycologija, grybų sporų atradėjas Mikele ir pan, viskas tiesiog nuo Šv. Mykolo, t.y. Nikalojaus, ar Kalėdos, ar Odino kokio nors, nes „grybai auga, kur žaibas trenkė“ – turbūt visi žinome, jog grybai yra senieji dievai – nežinau, kaip tą jungtį racionaliai išdėstyti… Bet ji tiesiog yra.

Grybai yra paraleli gyvybinė sistema, ne tik šiaurinėj Europoj, bet ir gana giliai į jos pietus dar ir dabar naujus metus švenčiama dvigubai: Šv. Nikalojų su dovanom, ir paskui Kalėdų senelis su dovanom, bet jau Kristaus gimimo proga – tą Kristaus gimimą prikabino tik prieš kokius 200 metų, ne ankščiau. O iki to laiko tose teritorijose buvo gerbtas medis (pasaulio), tiek žiemą, tiek vasarą (Gegužės medis), ugnis, grybai simbiozėje su medžio šaknimis, vanduo… Ir jokių kūikėlių. Renesanso laikų Taro kortose Žynio, ar Šventiko, ar Popiežiaus (kaip dabar sakom) kortoje jis pavaizduotas dar su grybo formos kepure -dabar tokias grybo formos kepures dar galime matyti ant Lamų galvų… O popiežiaus kepurė, kiaušinio formos, jinai nupaišyta… ant Žynės kortos, vaizduojančios Popessa Johana! Čia kažkaip gal reiktų prisiminti ir Joaną D’Ark – t.y. iš laivo (Nojas arka, pvz), kurią sudegino ant laužo, nors ji buvo šventoji, ir karvedė, ir dar kažkas – mes kažko labai daug nežinome, kaip tos religinės kovos iš tikro vyko…

Iš viso, kai kartojama, jog „dievas buvo moteris“, mes manome, kad danguje vietoj barzdoto senio, stora moteriškė sėdėjo?… Nemanau, jog mūsų dabar suprantamas aukščiausias dievas buvo moteris, greičiau moteris buvo tai, ką dabar žinome kaip Velnią – žemė, gamta, gyvūnų globėja, derliaus užtikrintoja, požemio karalienė, mirusiu globėja – vienur jinai Demetra, kitur Diana, pas templierius – Marija Magdalina, Mora, Mara, Makoš… Meška, elnė, Genovaitė, Živa. Sakysit, aš čia viską į vieną maišau. Bet maišau ne aš. Čia kai surašė mitologijas visas, kiekvieniems atskirai, tada maišymo procesas ir vyko. Gal manot, kad graikai, Apoloną Delfuose garbinę, jo pagrindiniu ir vieninteliu dievu nelaikė? Kad jiems kažkos Dzeusas rūpėjo? Kurį, vėlgi, garbino gal kur Atėnuose, kaip pagrindinį, nes iš jo galvos Atėnė Paladė iššoko… Arba Venera gimė iš jūros putos prie kurios ten salos, manot, kad toj saloj gyventojam dar ir Atėnė ar Hera ar dar ten kas rūpėjo?

Taigi, antikiniai laikai yra ne dievų sistemų garbinimas, o greičiau, atskiros grupės turėjo savo dievų pavadinimus, o prasmė vis tiek buvo viena. Profesorius Losevas 1929 metais parašė kapitalinį veikalą apie mitologiją (ir už tai lageriuose pasėdėjo, tiek jis, tiek jo žmona, astronomė), bet galiausiai, jo požiūris pakliuvo kaip tarp kūjo ir priekalo: J.Golovinas jį kritikavo už tai, jog jo požiūris į mitologiją yra iš krikščionybės pozicijų – tikrai, jis buvo giliai tikintis, net į vienuolius pašvęstas kažkuriuo momentu…Losevo dvasingumas aiškiai skiriasi nuo antikinio, jis kaltina Platoną … materializmu. Idėja pas Platoną, girdi, yra „statiška ir materiali kaip marmurinė skulptūra“. Todėl reikia ieškoti, kas paaiškintų principinį skirtumą tarp adamistinių religijų ir pagoniškojo panteižmo.

Panteizmas, kaip žinia, yra „viskas visame“- pasaulis, kartą radęsis, nenustoja rastis ir atgimsta iš naujo ir iš naujo, kiekvieną akimirką… Gamta, žmogus, visata, stichijos, objektų materija – viskas yra sujungta, vieninga, nepakartojama ir nesikartoja. Viskas gali išvirsti į viską, tapti kažkuo kitu, keisti formą, keisti turinį, dingti ir rastis vėl… Kaip tokiame pasaulyje kažką žinoti, dalyvauti be baimės, bet nuostabos vedinam? – Tik per dvasią, kuri tokiame pasaulyje yra kūrėjo teisėmis, ji ten ne tik svarbi, bet ir pagrindinė!

Kai dvasia imama neigti ir materija užima jos vietą, kai XVI amžiuje sukuriama teorija, jog pasaulis yra sukurtas ir funkcionuoja mechaniškai, cikliškai, logiškai, tada viskas statiška ir tampa. Ir šitokį statišką pasaulį mes įsivaizduojame, tokį jo vaizdą ir turime galvoje, ar apie tai susimąstom, ar ne… Tai tokiame pasaulyje viskas yra, kas yra, gali tik sudilti, sudužti, sugesti ir numirti. Radai objekto, izoliuoto laboratorijos sąlygomis, savybes ir užrašiai, paskelbei – lyg jos tokios ant visai ir būtų ar išliktų… Tokioj situacijoje aš iš karto už panteizmą. Mechaninio stabilumo man nebe reikia, jis gražiai skamba teorijoje, ant popieriaus, maloniai aiškus, ramina, bet realybė yra aiškiai kitokia.

Pnteizmas turi ir minusų, velgi, mūsų dabartinių, kokie esame, akyse: jei viskas yra virsmas ir fiksuotų formų nėra, tada tikrai, vyras gali pasirinkti tapti moterim, tada nėra pastovumo tradicijoje, nėra nieko švento, pagaliau. Bet, būtent tai ir yra požiūris į antiką iš krikščioniškos pasaulėžiūros pozicijų. Kur žmogus, mechanistinio pasaulio vaizdo ir abromistinių religijų principų visada yra „įrėmintas iš išorės“ , ir jam rodosi, jei tos išorinės taisyklės (įstatymai, taip pat ir dievo) dings, tai dings ir tvarka, ir aiškumas, ir dorybe, ir stabdžiai… Ir viskas pasileis. Nes žmogus pats iš savęs gi gyvulys, gi tik kūno instinktai ir aistros – plėšikas, be vairo, be stabdžių. – Taip save ir įsiprofiliavo, kaip būtinos, ir valstybė, ir religija, ir visokie mokslo profesionalai – žmogus gi be jų niekaip! Ir tikrai, ta daugybė, kurie yra nebe žmonės, o dvikojės asabos, biorobotai, jie tikrai, niekaip.

Kaip atskirti? Duok į rankas pjūklą ir liepk nupjauti šimtametį medi. Žmogus ir už 1000 eurų nepjaus, o klonas nupjaus ir už 5€. .. Žmogus savo vaikui paskutinį kąsnį atiduos ir greičiau pats pirmas pamirs, kad vaikui dar ilgiau viltis išgyventi liktų, o klonas vaikus parduos, jei ką, kad pinigų užsidirbtų sau pragyvenimui. Žmonių pasaulyje likę mažai, sutinku. Taisyklės ir įstatymai klonams rašyti ir būtini, tik jie jų įsigudrina nesilaikyti! Ir būtent gyvendami visi kartu religijos ir valstybės rėmuose, spėliojame, ką galėtų „laisvos žmogaus valios“ sąvoka reikšti? Nes sąvoka yra, o praktikoje, gyvenime jai pasireikšti nėra absoliučiai jokių galimybių…

Kad kažką rinktis, turi būti iš ko, o ne tik viena fiksuota realybė.

(bus daugiau)

Žmogus yra dvasia. I dalis

Esame protas, turintis kūną, o ne atvirkščiai, kaip įprasta manyti… Ir dėl kūnų vyksta kova tarp įvairiausių esybių, tamsių, šviesių, dangiškų, žemiškų, nes kūnų mažai, o norinčių įsikūnyti – daugybė. Taigi, mums, gimusiems, yra labai pavykę, reiktų to nepamitšti!… O šiaip tai čia dar nuo Sokrato einantys išmąstymai, jog „kūnas gali būti gyvas, o gali būti miręs. Vadinasi, esame ne kūnas. Dvasia gali naudoti kūną, gali jį apleisti – kūnas yra galimybė, bet ne būtinybė jai. Ir, deja, gyvenantys ne protu, ne dvasia, bet kūno aistrom ar jausmų svyravimais, iki buvimo žmogum dar nedaaugę.

Tam yra kentėjimas. Iš kūno ir jausmų, pramušant stiklines lubas, kenčiant, prieinama prie dvasios. Taip pat dvasiai, norint kaip reikiant įsikūnyti, įsižeminti, irgi tenka skausmo sluoksnį pramušti, tik priešinga kryptimi. Tas skausmo sluoksnis, panašu, gaubia mūsų žemę, mūsų gyvenamą pasaulį, kaip izoliacijos ar apšiltinimo sluoksnis. Taigi, kentėjimas ar skausmas nėra šiaip sau, ne pats dėl savęs ar dievai žino dėl ko. Jis yra tam, kad patraukti žmogaus dvasios dėmesį, sudominti ją savimi, tuo, kas su tavim (tavo kūnu) vyksta. Nes savos dvasios rūpestis, meilė ar pagalba kūnui nėra savaime suprantamas dalykas. Dvasiai iš aukštai matosi kūniško pasaulio problemų nereikšmingumas amžinybės akivaizdoje, jos jai nuobodžios – dvasia yra kūrėja, ji užsiima tuo, kas jai įdomu, kažkokiuose kituose ar kitokiuose pasauliuose/ dimensijose, kur ji keliauja, grožisi… O mes, kūne kenčiantys, jai gal tik kaip koks užkulnį trinantis batas – šiek tiek erzina, kažkiek nepatogu, bet įsinešios ir praeis savaime.

Įdomu, jog ne tik kad dabar viso šito nežinom, nesuvokiam, bet mums visa tai ir kažkaip neaktualu… Kaip reikėjo apversti pasaulį aukštyn kojom, kokio stiprumo iliuziją sukurti, kad tikėtume  viskuo, kas tiesiogiai priešinga visiems šitiems dalykams? Vėl XVIa. Vėl „Venecijos pirklys“, teigiantis, jog „koks skirtumas tarp jo ir šalimais esančio žmogaus? Abu turi rankas, kojas, abiems skauda, kai įsipjauna pirštą, abu verkia ar juokiasi, jei ką…“ Žodžiu, kūno ir jausmų gyvenimas. O kad Šeilokui auksas yra tik brangus metalas ir jo niekada jam nebus per daug, kai šalia esančiam auksas dar simbolizavo Aukščiausio gėrio idėją, ir profanacija buvo jį naudoti kaip žemišką turtą… To Šeilokas nesuprato tada, ir šeilokai to nesupranta dabar. Primityvi sistema niekada nemato skirtumo tarp savęs ir sudėtingesnės sistemos, ji viską matuoja savo lygiu, kai sudėtingesnė sistema mandagiai nutyli ir duoda kvailiui kelią…

Kas iš viso, tokią patarlę sugalvojo? Greičiausiai tie patys kvailiai, kad jiems visi duotų kelią…Bet kažkas turėjo nutikti labai negero su pasauliu ir visuomene, kad tokie, į auksinius pinigus užsifiksavę primityvai, išsidaugino, paėmė valdžią ir viską pakeitė pagal save, sau suprantamai ir prieinamai? – Pas V. Radžvilą tokią ištrauką paėmiau: „gyvename modernioje valstybėje, kuri apskritai nėra natūralus žmonių kūrinys. Kitaip, nei Antikos ir viduramžių politijos, moderni valstybė yra ypatingas mechanizmas arba dirbtinė mašina. Ji sukonstruota, remiantis principais, kuriuos prieš keletą šimtmečių apmąstė politinė filosofija, ir jie buvo sėkmingai įgyvendinti praktiškai: ir šiandien jie grindžia mūsų politinę būtį. Modernios valstybės išeities taškas yra mintis, jog žmonės gali būti laikomi abstrakčiais individais – būtybėmis, kurių svarbiausias tikslas visomis įmanomomis priemonėmis kovoti dėl ribotų išteklių. Todėl modernios valstybės teorija kalba apie hipotetinę prigimtinę būklę, kurioje vyksta visų karas su visais. Šioje būklėje esanti žmonija turėtų ganėtinai greitai susinaikinti, o nuo tokios lemties ją gali išgelbėti tik valstybė. Tik ji vienintelė gali garantuoti tvarką, taisykles ir jų vykdymą“.

Kodėl žmonės nepermato, jog tai – iliuzija?… Nes, matomai, žmogaus natūralus habitatas yra tarp grožio, gėrio, tiesos, teisingumo – mes linkę jų ieškoti aplink save ir kituose žmonėse, kai juose tai rasti arba labai reta, arba visai nesiseka. Ir tai lieka mums daugiau kaip rožiniai akiniai, ir mes linkę viską priimti už rimtą, gerą sumanymą. Ir, tik žiauriai pamokyti, gal imame greičiau įžiūrėti esmę (pelno siekimą, kaip taisyklė, mūsų. naivumu padinaudojant)… Taip ir teisingos, žmonių interesus ginančios valstybės iliuzija vis dar išlieka mūsų nepermatyta – taip melas egzistuoja, tiesa padiremdamas.

Ir ne tik valstybės ar politikos, visų kitų dalykų ir sričių pamatinės idėjos yra tokios primityvios, jog jei kas nors jas pasiūlytų kaip galimas priimti dabar, tai būtų išjuoktas ir išmestas pro duris. O mes gyvenam, priimam visus tuos bazinius dalykus už tikrą pinigą ir net nesustojam pagalvoti, nei iš kur jie radosi, nei kodėl – ir nematom, jog tai – tiesiog nesąmonės, neatitinkančios realybės. Mane neseniai pribloškė pavyzdys- paskaita apie grybus tyrinėjančio mokslo – mycologijos- ištakas (aut. M. Višnevskis): mokslas iš seno galvojo, jog grybai auga ten, kur trenkė žaibas. Nuo XVIa pradėta registruoti grybų rūšis – atlasuose jų iki tūkstanšio priskaičiuojama… Lynėjus manė, jog grybai priklauso prie koralų ir polipų, bet paskui pasitaisė. 1717-18 metais Paryžiuje, Akademijoje, buvo laikomasi nuomonės, jog grybai – prakeiktas daiktas, velnio sukurtas, kad trukdytų mokslininkams ir mokslui. Mat, niekam nebuvo aišku, kaip grybai randasi, kuo dauginasi, nuo ko tai priklauso…

Tūkstančius metų kiekviena gentis, tauta, kiekvienas kaimas ar vienkiemis – jų gyventojai- grybus pažinojo, atskyrė valgomus nuo medicininių, žinojo, kur, kada rasti, kada ieškoti… Bet visi šitie žmonės ir jų žinios – tamsa, primityvu! Naujai iš kiaušinio išsiritę mokslininkai – proto šviesuliai, jie tuoj visus prietarus išnaikins, ir visus visko išmokins. Tik kol kas patys nieko nežino… Iš viso, iš kur radosi žmonės, nieko nežinantys apie grybus?!… O mums pasakojama graži pasakėlė, kaip visada: 1729 metais italas P. A. Mikele – matyt iš čia mykologija ir kilus – netyčia paliko pievagrybio kepurę ant popieriaus lapo, ir po kiek laiko tokiu būdu rado – atrado! – grybų sporas, išbirusias… Koks atradimas! Kaip čia tie mokslininkai įsigudrina viską netyčia atrasti, kas žmonijai iš seno puikiausiai žinoma? Vienam obuolys turėjo ant galvos nukristi, kitas į vonią įlipo ir tūrį atrado… Grybienos su grybais nesugebėjo „surišti“ iki XIXa proto bokštai, manė, kad jinai – pavojingi pelėsiai, medžių šaknų liga. 1838 metais pagaliau įrodė (!) kad grybai ir grybiena yra viena… O galėjo neatrasti!- o kadangi mus moko ne seneliai ir močiutės, savo patirties neperduoda – priešingai, jie dabar laikomi senais kvailiais- tai galėjome ir iki šiol nežinoti! Mokykla mums juk tokias reikalingas gyvenimui ir patikimas žinias suteikia!

Ir paaiškinkit man, jei kas galit, kaip laikas, kai visos tos laukinės idėjos  gimė, apie visų karą su visais, apie tai, jog žmogus žmogui – vilkas, apie tai, jog neegzistuoja nieko, kas nėra akimi matoma – auksas yra metalas ir tiktai – kad pasaulį reikia suregistruoti, žmogų – preparuoti – nes nežinia, kaip jis sudarytas – o viskas yra mechanizmai ir veikia mechaniškai, o dievas – geriausiu atveju! – barzdotas dėdė debesyse – kaip visas tas baisus karų, marų primityvizmo įsigalėjimo laikas XIXa pabaigoje buvo paskelbtas šviesiuoju Renesansu ? Laiku, kai dabartinė mūsų kultūra užgimė iš universalių humanistų protų, tokia didi, nepralenkiama – etaloninė? Profesorius Losevas jau vos ne prieš šimtą metų yra šitą melagingą iliuziją demaskavęs, storiausioj knygoj išrašęs, koks nuopuolis atėjo su Renesansu po viduramžių žydėjimo. Tik kažkaip Renesanso šviesos iliuzijai, jo humanizmui ir kultūrai, mūsų įsitikinime tai jokios įtakos nepadarė – mokyklų programų niekas nepataisė, mums tokios korekcijos niekas neįvedė. Priešingai, trimituoja toliau apie renesansinio varianto grožį, gėrį ir teisingo kultūrinio kelio pradžią – kaip gali kas nors pasikeisti į gerą, jei pamatai ant puvėsių statyti, kuriuos mes garbinam kaip aukščiausią gėrį? Ir neatmetam, pavadinę tikruoju jų vardu?

Tarp kitko, ir inkvizicija yra iš Renesanso – tipinis to laiko išradimas. Pažangiojoje, kultūros lopšyje Florencijoje, Savonarolą pvz, ant laužo sudegino, nei nemirktelėję…

(bus daugiau)

 

 

Suprasti mitus. VIII dalis, pabaiga

Kad Trockizmo mito esmė liko nesuprasta, nepamatyta – pasislėpus už aukštų idealų ir liepsningų šūkių, tai mums dar kainuos galvas. Kaip svetimos – Švietimo – ideologijos įsileidimas pribaigė senajį – Ansient- režimą ir išvirto į aristokratų ir karaliaus galvas kapojančią revoliuciją. Aristokratų, kurių niekas nebe žiūrėjo, ar jie pažangūs ir revoliuciją rėmė (skaitė Volterą ar Ruso), ar konservatyvūs ir buvo prieš: aristokratas ir viso gero galva. Esmę jie jei suprato, tai jau per vėlai. Trockizmas yra iš esmės sukurtas bankininkų Wall Street’ ir kitų turtingųjų, kad pasisavinti kuo daugiau resursų, turtų ir pridėtinės vertės iš kuo daugiau žmonių… Ideale – viską.  Tie, kurių rankomis, kurių labui ar kuriais prisidengiama, iš tikro yra „skiedros, kurios turi sudegti revoliucinėj ugnyje“. Dabar tos ugnies pavadinimas – ekologizmas. Ir aiškiai jums sakoma, jog žmogus yra kenksmingas gamtai, žmogaus nereikia, nereikia industrijos, nereikia žemės ūkio, nereikia gimdyti vaikų – svarbiausia kokios nors ten muselės gyvenamo arealo išsaugojimas bet kokia kaina…

Tai va, pirmiausia idejiniai ekologistai išnaikins neekologistus žmones, o paskui juos pačius, kaip juodą darbą atlikusius, irgi išnaikins. Ir tada aristokratai ir kiti turtuoliai smagiai sau gyvens gamtos platybėse, robotai juos aptarnaus ir rojus į žemė bus grįžęs. Tik mes jo nepamatysim.

Pamatyti mito esmę labai sunku, nesiginčysiu.

Pradedant jau vien tuo, jog manome jog pasaulis sukurtas cikliškas, logiškas, su priežaščių ir pasekmių seka – kad esmei apakusieji, taisyklių pagalba vis tiek galėtų jame orientuotis. Nekalbu, kad viskas miršta, kas į taisykles įvelkama, pvz, tikėjimas, į kanoną įvilktas, tampa religija, ir tada tik laiko klausimas, kada ji pamirs… Bet iki prancūzų revoliucijos (kiti sako, iki industrijos ir buržua gimimo XVIa.), pasaulis buvo kitoks, žmonės mąstė kitaip – mistiškai… Jau ir tada jie sistemino, bet dar žymiai sudetingiau, nei mūsų dabar įsivesta logika – astrologijos, numerologijos, kabalos sistemos ir pan. Ir jų visų sąryšis su jom visom – dabar jo nebe susekam ir galvoj nebe išlaikom.Kokį nors ten Euklidą mokiniai mokinosi, o dabar pabandykit paskaityti – net specialistam suku susigaudyti…

Arba rašymas – kas rašė, kokie nors ten žyniai ar kitokie, į raštą pašvęstieji: balsės nebuvo užrašomos, priebalsės galėjo varijuoti vos ne visos į visas kitas, skaityti buvo galima iš abejų pusių ir tiek nuo pradžios, tiek nuo galo… Žodžiu, apie logiką ar taisykles kalba neina, viskas – intuityvus žinojimas. Pabandykit knyga, parašytą kalba, kurią tik kažkiek minimaliai žinot, bet jums gyvybiškai įdomią, skaityti vis tiek, ir greitai pamatysit, kad, nors žodžių ir nesuprantat konkrečiai, bet esmę sekti galit. Ir knyga persiskaitys, netgi, greitai!. Su mitais taip pat, juos reikia irgi, skaityti kaip ir iš vidaus, intuityviai, bet, kaip minėta, reikia ir sąlytyje su realybe būti, susigaudyti, kas yra kas, kas reiškia ką, kaip buvo iš tikro… Nes mito aiškinime iki šiol XIX amžiuje esame užstrigę. Kaip tuometiniai mokslininkai istoriją surašė, kaip ką įvardijo ir teigiamus ar neigiamus ženklus sudejo, taip ir esam išmokyti mokykloje…

Ir dabar piktinamės, kaip politkorektiški globalistai trockistai tuos ženklus kaitalioja, didvyrius verčia nuo pjedestalų, o tuos, kurie buvo atmesti į pakraštį, ant pjedestalų kelia, tik tai kaip su realybe mažai turėjo ką bendro, taip ir toliau neturi… Arba matematika, kuri iki Naujųjų laikų neturėjo vieneto – vienetą įvedė Olandijoje XVI amžiuje – iki tol skaičiuoti buvo pradedama nuo dvejų! Kas yra logiška, jei pagalvoti… Vieneto vietą tada užėmė monados sąvoka, bet tai greičiau vienis (iš daugumos sudarytas), nei vienetas, ir yra visai kas kita. Neseniai matematikų kolektyvas bandė aprašyti, kas yra vienetas, matematiškai, ir, po 300 puslapių dar nebuvo labai aišku . O mūsų dabartinė civilizacija skaimeninasi, pervirsdama į vieneto ir nulio (apie kurį irgi jau buvo kalba) kombinacijas – kaip žmogaus protas, netgi loginis, galės ją suvokti? Kokia žmogaus vieta tokioj skaitmeninėj sistemoj, o jeigu jokios, tai kam mums ta skaitmena? Ar, tiksliau, kam mes jai?

Interpretuoti galime iki begalybės: mitą skaityti pagal save, savo aplinkybes, poreikius, savęs pažinimui, saviugdai ir t.t. Save tokiu būdu pažinsi, bet su mitu ir toliau rasiesi skirtingose plotmėse. Ir jis bus valdančioj pozicijoj, tavo gyvenimą lems, kaip lemia, pvz, nesuvokta skaitmenos esmė, egzistuojanti mito teisėmis… Irgi įdomu, kai tik kurį nors civilizacijos mitų imam kažkiek „įkirsti“, jis tuoj pat ima išeiti iš mados ir atsitraukti į nebūtį, nes visuomenei  valdyti tuo būdu patampa netinkamas, pvz, feminizmo mitas – jo žlugimą ir išėmimą iš apyvartos dar matysim ir mes. Bet jam pakaitalu jau stovi eilėje kiti – transgenderių, socialinės lyties, pasirinkimo -kuo nori užaugti, berniuku ar mergaite -mitas. Jis mus apakina savo netikėtu įžūlumu, bet tuo ir užstoja žymiai plačiau įsigalintį vaikų mitą.

Vaikas tampa nebe amžiaus kategorija, iš kurios išaugama – čia gal kad suaugę be reikalo galvų nelaužytų, bandydami atrefleksuoti mitus ir kas su jais vyksta? – Ne, vaikai tampa socialine kategorija, į ją gimęs, kaip tik ir liksi joje ant visai, čia tau kito pasirinkimo nebus. Vaikai turi būti apsaugoti nuo bet ko, kas jį verstų užaugti, jo mokinimas ir vystymas vis labiau prilyginamas prievartai, jis turi būti paliktas natūralus, įnoringas, su vis augančiom teisėm ir tikintis natūraliu savo visko žinojimu (net minimaliu žinių bagažu ar pastanga susimastyti nesudrumstas). Toks jis valdantiems parankiausias, ir pavyzdys, kokiais turės būti visi, prieš galutinai į debilizmą pasinerdami. Reikia tik truputį palaukti, kol suaugusieji – senesnė karta – išmirs. O ne, tai tie patys vaikai, pagal komandą ir ekologijos šlovei, juos sunaikins savo rankomis.

Kol žmogus dar gyveno mito esmės lauke ir buvo kūrėjas su juo, petys petin, tai ženklas, simbolis, atvaizdas ne tik reiškė, bet ir kūrė, įtakojo, būrė ar saugojo. Ištartas žodis ir buvo veiksmas, nešė veikskmą kaip tuoj pat sekančią paseką – keitė pasaulį, sąmonę, situaciją ar suvokimą. Mito lauke gyvenantis žmogus buvo sąmoningas dalyvis, veikejas – pasaulio, kuris nesvarbu, kaip buvo radęsis – kam žinoti tai, iš ko tau nėra naudos? Pasaulis yra ir tu esi, svarbu, ką darome dabar, ir kokios to pasekmės… O dabar mes iš mito lauko įkritę į iliuzijas ir jose beprasmiškai susipainioję, todėl dabar tik mitas pasaulį kuria, keičia ir įtakoje – be mūsų, bet mūsų kaina. J. Goloviną perfrazuojant, „kai žmogus bando gyventi dievų sąskaita, tai, galiausiai, dievai gyvena žmogaus sąskaita, o jis to net nesugeba pastebėti“.

Visi kažkada buvo broliais, ir dievai su titanais (asurais), ir pandavai su kuravais – Krišna visus sukiršino? – Nesvarbu, ar dievai, ar žmonės, ar žemėje, sapnuose ar amžinos medžioklės plotuose, bet pasidalinta į dvi grupes: į gėrybes ir prabangą priimančius, ir į asketus: katarus ir templierius, pvz. Ar materijoje nepaskęsti, žinoti saiką, matyti esmę ir dvasią statyti pirmiau, kaip katarai (albingiečiai, bogomilai ir t.t.), ar, jei jau esame šiame materijos gausos pasaulyje, tai ja ir pasinaudokim iš pagrindų? Šitas pasaulis vis tiek laikinas, kažkada kažkas jį ateis ir užbaigs, ir mus išgelbės, nereikia jaudintis (templieriai).A. M. Piatigorskis sakė, jog tai yra „pagrindinis ir mažiausiai norimas atrefleksuoti mūsų laiko mitas: žmonės pasaulyje patapę objektu, juos visą laiką veikia vienokios ar kitokios jėgos, o jie į tai reaguoja (arba ne, kaip automatonas). Iniciatyva veiksmui, kad ir kokiam nors, iš žmonių, kaip kad priklausytų mito subjektui, nebe išeina“… Ir tokia situacija jam rodosi labai logiška.

Ir niekas net nepagalvoja, kaip galėtų būti, jei būtų kitaip – kam kažkokios juokingos mistikos reikia? Mito? – Kitoks pasaulis yra logiškai neįmanomas – kameroj užsirakinom ir raktą pro langą išmetėm. Ir protinis pajėgumas, kad kažkaip to rakto vėl ieškoti irgi senka…

Suprasti mitus. VII dalis

B. J. Selezkinas 2017 metais Prinstono universitete išleido knygą – savo dvidešimties metų tyrimus – „Vyriausybinis namas:saga apie rusų revoliuciją“ (Rigos Laiks apie ją rašė ir fragmentus spausdino, iš ten ir žinau). Tai pasakojimas apie labiausiai prestižinį tarybų šalies gyvenamą namą ant Maskvos upės kranto  ir pirmus jo gyventojus – revoliucionierius, valdžios funkcionierius ir jų šeimas (naudojant išlikusius laiškus, dienoraščius, inventorines knygas, teismų bylas, interviu su jais pačiais ar palikuonimis ir t.t.). Tai – privačios istorijos apie tikėjimą utopija ir nauju gyvenimu, ir apie nusivylimą, į ką ta utopija išvirto realybėje.

Namas buvo statomas 1928-31 metais (didžiausias Europoje gyvenamasis pastatas!) – statyba sutapo su TSRS statyba, su pirmuoju penkmečiu. Tai šito namo gyventojai tarybinę ekonomiką ir tarybinė valstybę ir statė. Ir savą gyvenimą irgi, žinoma… Ir privatus gyvenimas labai greitai ėmė prieštarauti tam naujam pasauliui, kurį jie kūrė.

Žmogiško bendrumo su kaimynais ar šeima name nebuvo, tėvai dirbo ištisai, su retom išeiginėm, motinos daugumoje irgi – juos pagrinde rišo tai, jog jie – kovos draugai, petys petin stato komunizmą… Name realiai gyveno vaikai, prižiūrimi močiučių, auklių, namų darbininkių, guvernančių (kurių ideinio lygio niekas netikrino) ir pensininkai revoliucionieriai, kurie, ypač valstybinių švenčių metu, dar rinkdavosi kartu, dainuodavo dainas… Jei seni bolševikai gyveno prisiminimais, tai vaikai tiesiog, susižavėję gyveno laimingą vaikystę, didžiuodamiesi, jog gyvena „geriausioje pasaulio šalyje“ – entuziastingai dalyvavo užklasinėje veikloj, įvairiausiuose būreliuose, labai daug skaitė, mielai ėjo į mokyklą – ruošėsi gyvenimui, pilnam nuotykių ir atradimų, sekdami Arktikos atradėjų ar lakūnų pavyzdžiu. Jie skaitė rusų klasiką ir verstinę literatūrą, kurią skaitydami, užaugom ir mes – Diuma, V. Hugo, Dikensas, V. Skotas, Getės Faustas…

Rusų buvo tautinė dauguma, bet jie nesilaikė išvien, ką vis tik galima pasakyti apie latvius, lenkus, žydus, vokiečius ir kitus, kurių vaikai, pvz, kalbėjo ir tėvų kalba, ne tik rusiškai… Čekistai ir jų šeimos jau ir tada laikėsi labiau atskirai, nesikuklino gyventi geriau, nesigėdijo didesnės prabangos (kas logiškai nurodytų į tai, jog revoliucija ir komunizmas jiems buvo daugiau pragyvenimo būdas, nei asmeninė kova?)… Selezkinas taip pat naudojosi žinoma grožinės literatūros knyga, Trifonovo romanu „Namas krantinėje“, kurio pagrindinis herojus, vis tik, stebi namą iš šalies, gyvendamas barake kaimynystėj ir „įsikrausto į tą namą ir į tą pasaulį, išduodamas draugystę, meilę ir savo mokytoją“- į šitą pasaulį, kuriame gyvename, kitaip neįsirašysi?

Tuo metu pačiame name nesąmoningai vyksta revoliucijos išdavimas: tėvai savo vaikams neperdavė savo tikėjimo revoliucija, ideologijos, pažiūrų. Tvirtų ir absoliučių bolševikų vaikai neskaitė Markso ir Lenino! Ir niekas jiems net nesakė, kad reikėtų – priešingai, buvo sakoma „spėsit“… Bolševikus galima lyginti su kitom įvairiom apokaliptinėm sektom, tik pasirodė, jog jie nebijojo „užsikrėsti išoriniu pasauliu“- statė ne principiniai naują, kitokį pasaulį, bet, tiesiog geresnį gyvenimą savo vaikams: žinoma, Čepajevas, žinoma, „Kaip grūdinosi plienas“- seną pasaulį, kuriame buvome hierarchijos apačioje, sugriausim… Bet naują pastatysim – pagal buržuazinius idealus? Kaip kitaip paaiškinti norą savo vaikams suteikti klasikinį, XIXa literatūros išsilavinimą – išsilavinimą iš sugriauto į naujai statomą? – nes kokias knygas pauglystėje skaitom, taip toliau ir gyvenam… Tokie mitai mūsų sąmonę ir nulemia…

Revoliucinė dvasia mirė butuose, šeimoje – ne veltui ankstyva krikščionybė šeimą ir sąntuoką, ir gimininius ryšius neigė, kvietė viso to atsisakyti ir jungtis į komunas su dvasine bendryste? Bet, žinoma, veikė ne tiek senos komodos, kilimai ar auklės su namų darbininkėm, kiek knygos, atveriančios kitokį pasaulį… Dalis revoliucionierių suprato, jog gyvena miesčioniškai, jog tai – apgaulė, gyventi kitaip, nei liaudis, už kurios gerovę tu kovojai. Bet jie teisinosi, jog liko dar tik truputis, ir visi gyvens kaip ir jie, ir dar geriau. Bet vis tiek, pas tėvus supratimas, jog „apaugama daiktais, buržuazėjama“ buvo. Tik vaikai to visiškai nesuprato, nors, elitinių mokyklų dar nebuvo, jie sėdėjo  vienoj klasėj su vaikais iš barakų. Klasės draugai, atėję į svečius, stebėjosi, išsprogdinę akis, valdiškų butų prabanga… Kai kurie tėvai sakė vaikams, kad „nenaudoti mašinos su šoferiu, važiuojant į mokyklą“ arba, kai kurie prisimena, jog „nežinoję, kaip reaguoti, kai klasėj ant sienos kabojo jų tėvų portretai“…

Bet vaikai nebuvo susikoncentravę į materialumą, tam yra įvairių įrodymų, pvz.: per tyrinėjamą dešimtmeti iš namų gyventojų buvo suimti ir išvežti 800 žmonių (su šeimos nariais jau būtų apie 2500) – Kirovo nužudymas buvo lūžio momentas, kiek šalyje, tiek name. Žinoma, reakcija tų, kuriuos tai tiesiogiai palietė, buvo kitokia, nei tų, kurių nepalietė, pvz, viena moteris, buvusi draugė ir klasiokė su Bucharino dukretim, prisiminė, jod mokyklos direktorė atėjo į klasę ir pasakė, jog kurį laiką Bucharinos nebus. O vėliau tiesiog informavo vaikus, jog nuo šiol Bucharinos buv kitokia pavardė. Ir tiek. Suimtųjų žmonos ir šeimynykščiai turėdavo išsikraustyti, jų daiktus sandėliuodavo (kartais žmonos dalį daiktų atsikovodavo ir atsiimdavo), vaikus paimdavo auginti seneliai ar giminės. Blogiausiu atveju jie pakliūdavo į vaikų namus, bet, net ir šitokie gyvenimo lūžiai ir aplinkos materialiniai pasikeitimai nepalaužė daugumos jų tikėjimo, jog jų šalis – geriausia pasaulyje. Ir jie užaugo nesutraumuoti – panašu, jog senoviškas rite de passage, kai vaikai tam tikru momentu buvo perduodami iš tėvų globos į žemės (tėvynės) ir dangaus (partijos, Stalino) globą, veikė, nors ir sąmoningai neįvardintas…

Po pirmų tėvų ilgėjimosi dienų vaikų namuose,  jie įsijungdavo į kolektyvą, rasdavo globėjus mokytojuose ir „mūs traukinys skrieja pirmyn, komunoje sustos!“… Ir kalbame apie žmones, kurie jau 60- taisiais tapo antikomunistais! Idėjinis anstatas, vaikystėje pasėta ne tų mitų sėkla, galiausiai pasirodė lemianti, sudygo ir davė vaisių!… Skirtingai nuo kitų sektų, revoliucionieriai pasaulio galo sulaukė ir naują pasaulį statyti ėmėsi. Kai 20- tais buvo paskelbta NEP’o politika, radosi buržuazinis materialiniu gėrybių grįžimas, daug iš revoliucionierių buvo kritę į depresiją, gydėsi, leido laiką sanatorijose, kol Stalinas jiems vėl dovanojo komunizmo viltį, komunistinis idealizmas suliepsnojo nauja banga – ar galėjo jis išlikti nenuviltas?… Žydų tautybės bolševikai vieninteliai nemokino savo vaikų kalbos ar kažkokių senoviškų tradicijų, kaip tai darė latviai ar kiti. Jie buvo didžiausi internacionalistai, liepsningiausi viso pasaulio revoliucijos idėjos atstovai… Maskvos inteligencija 60- taisiais – didžiausia savo dalimi buvo žydų tautybės, vadinasi, tradicija laimi, nesvarbu, kad ne religinė ar senovinė?

O Vakarietiškos kultūros inteligencijos tradicijos pačiu trumpiausiu laiku išvirto į liberalizmą. Ir tokį patį mitinį, kaip jų senelių internacionalizmas, ir taip pat nekenčiantis šeimos, tradicijos, istorijos, mistikos… Komunizmas nekentė šeimos, kaip „korumpuojančio instituto“ (ir buvo teisus…), liberalai irgi apsimeta, kad pasaulis sudarytas iš individų. O šeima – konservatyvus, hierarchinis institutas, reprodukuojantis nelygybę ir korupciją… Bolševizmas lyg ir numirė su bolševikais, bet, kažkokiu mitiniu būdu „tegyvuoja trockizmas?“

Įdomūs klausimai, pvz, ar egzistuoja žydų literatūra, menas, muzika? – pirmas dailininkas – Šagalas? Pirmas kompozitorius – Geršvinas?… O kas iki tol? – o iki tol kurta europinė, vakarietiška kultūra, kurią labai norėtume vadinti tautine, nacionaline – ir Europos kultūrą – jų mozaika, bet deja, tai dar vienas mitas, didžioji jos dauguma sukurta vienoje ar kitoje šalyje gimusių ir gyvenusių kosmopolitų, todėl ji mums visiems suprantama, bendra, nereikalaujanti prasminių vertimų. Tokia tinkama jaunų, sekančių kartų auklėjimui, ir mus visus europiečiais ir išauklėdavo – konservatyviais, tradiciniais, istoriniais… Kol pokaris amerikonizmo ir jų mitologijos, idealų, afrikietiškų muzikos ritmų ir holivudinių filmų produkcijos neatnešė.

Reiktų suprasti, jog ne revoliucija atneša revoliuciją, bet mitų pakeitimas arba išlikimas tais pačiais nulemia, kokį pasaulį statys jauna karta, naują ar tokį patį…

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji ∞ 2014-2016 | WEB sprendimas: justin.as